1

Apeliaciniu skundu Qualcomm Inc. ir Qualcomm Europe Inc. prašo panaikinti 2019 m. balandžio 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija (T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė jų ieškinį dėl 2017 m. kovo 31 d. Komisijos sprendimo C(2017) 2258 final, susijusio su procedūra pagal Tarybos reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir 24 straipsnio 1 dalies d punktą (byla AT.39711 – Qualcomm (agresyvi kainodara)) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 ir 37 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

3

To reglamento 18 straipsnio „Prašymai pateikti informaciją“ 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmones ir įmonių asociacijas pateikti visą reikiamą informaciją.

2.   Paprastame prašyme pateikti informaciją, siunčiamame įmonei ar įmonių asociacijai, Komisija nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokia informacija reikalinga, nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta, ir nurodo 23 straipsnyje numatytas nuobaudas už neteisingos ar klaidinančios informacijos pateikimą.

3.   Jei Komisija nurodo įmonėms ir įmonių asociacijoms pateikti informaciją sprendimu, sprendime ji nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta. Taip pat nurodomos 23 straipsnyje numatytos nuobaudos ir nurodomos ar skiriamos 24 straipsnyje numatytos nuobaudos. Be to, nurodoma teisė į sprendimo peržiūrėjimą [Europos Sąjungos] Teisingumo Teisme.“

4

To paties reglamento 24 straipsnyje „Periodinės baudos“ nustatyta:

„1.   Komisija gali savo sprendimu skirti įmonėms ar įmonių asociacijoms periodines baudas, kurių dydis neviršija 5 % vidutinės dienos apyvartos praėjusiais ūkiniais metais ir kurios skaičiuojamos nuo sprendime nurodytos dienos, siekiant priversti jas:

<…>

<…>

2.   Įmonėms ar įmonių asociacijoms įvykdžius įsipareigojimą, kurį siekta priversti vykdyti periodinėmis baudomis, Komisija gali nustatyti galutinį periodinių baudų dydį mažesnį, nei numatyta pirminiame sprendime. <…>“

5

Ginčo faktinės aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1‐18 punktuose. Šio proceso tikslais jos gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau.

6

Qualcomm ir Qualcomm Europe yra Jungtinėse Amerikos Valstijose įsteigtos bendrovės, vykdančios veiklą pagrindinių dažnių juostų mikroschemų kūrimo ir prekybos sektoriuje.

7

Gavusi 2010 m. balandžio 8 d.Icera Inc., kitos tame sektoriuje veikiančios bendrovės, pateiktą skundą, Komisija pradėjo tyrimą dėl įtariamo apeliančių piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, kuris pasireiškė grobuoniškų kainų taikymu UMTS (Universal Mobile Telecommunications System) pagrindinių dažnių juostų mikroschemų rinkoje. Dėl šių aplinkybių nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2015 m. sausio 14 d. Komisija apeliantėms pateikė kelis prašymus pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį.

8

2015 m. liepos 16 d. pradėjusi formalią tyrimo procedūrą, 2015 m. gruodžio 8 d. Komisija pateikė apeliantėms pranešimą apie kaltinimus. Tame pranešime apie kaltinimus ji priėjo prie preliminarios išvados, kad apeliantės piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi UMTS pagrindinių dažnių juostų mikroschemų rinkoje, nes nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. tam tikrą trijų rūšių mikroschemų kiekį Huawei ir ZTE, dviem pagrindiniams klientams, pateikė už sąnaudas mažesne kaina, kad išstumtų Icera, vienintelę tuo laikotarpiu apeliančių konkurentę šioje rinkoje. 2016 m. rugpjūčio 15 d. apeliantės pateikė pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus.

9

2017 m. sausio 30 d. Komisija apeliantėms pateikė prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 ir 2 dalis. Negavusi atsakymo į šį prašymą pateikti informacijos, 2017 m. kovo 31 d. Komisija, remdamasi to reglamento 18 straipsnio 3 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą.

10

To sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad per tam tikrą terminą apeliantės turėjo pateikti jo I priede nurodytą informaciją, nes priešingu atveju joms bus skirta 580000 eurų bauda už kiekvieną vėlavimo dieną, kaip nustatyta to sprendimo 2 straipsnyje. Apeliantės pateikė atsakymus į užduotus klausimus per nustatytą terminą – jis per tą laiką Komisijos buvo pratęstas.

11

2017 m. birželio 13 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliančių ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kuriam pagrįsti pateikė šešis pagrindus.

12

Iš pradžių skundžiamo sprendimo 29–33 punktuose Bendrasis Teismas kaip nereikšmingą atmetė kaltinimą dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės ir pažymėjo, kad tas kaltinimas neturi reikšmės nagrinėjant ieškinį ne dėl sprendimo, kuriuo konstatuojamas SESV 102 straipsnio pažeidimas, o dėl sprendimo, kuriuo prašoma pateikti informacijos.

13

Tai pažymėjęs, Bendrasis Teismas, pirma, atmetė trečiąjį pagrindą, grindžiamą ginčijamo sprendimo nemotyvavimu. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 47–54 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl to, jog ginčijamame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžiamos pažeidimo, kurį Komisija ketino patikrinti, prielaidos ir prašomos informacijos reikalingumas vertinant jos turimus įrodymus atsižvelgiant į apeliančių pateiktus argumentus po to, kai joms buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, tas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nes Komisija neprivalo pateikti išsamesnių motyvų, kaip ji ketino naudoti tą informaciją nagrinėdama tuos argumentus.

14

Antra, Bendrasis Teismas išnagrinėjo pirmojo pagrindo dėl reikalingumo principo pažeidimo pirmąsias dvi dalis. Iš pradžių skundžiamo sprendimo 69–91 punktuose Bendrasis Teismas atmetė pirmojo pagrindo pirmą dalį, kuria siekta užginčyti ginčijamą sprendimą dėl to, kad juo viršijama pranešime apie kaltinimus apibrėžta atliekamo tyrimo apimtis, nes prašoma informacijos apie mikroschemas, dėl kurių atliekamas tyrimas, sudarančius lustus, kiek tai susiję su laikotarpiais, gretimais tame pranešime apie kaltinimus nurodytam pažeidimo laikotarpiui. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas, viena vertus, nusprendė, kad Komisija, siekdama, be kita ko, atsižvelgti į nagrinėjamų įmonių pateiktus argumentus, turėjo teisę tęsti tyrimą po pranešimo apie kaltinimus priėmimo ir teikti papildomus prašymus suteikti informacijos; dėl to šie prašymai netapo neteisėti ir savaime nebuvo paneigtas prašomos informacijos reikalingumas. Kita vertus, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos prerogatyvos negali būti apribotos jos keliamais klausimais, jei tie klausimai leidžia gauti atliekamam tyrimui reikalingos informacijos ir jei Komisija suinteresuotosioms įmonėms suteikia galimybę būti išklausytoms. Bendrasis Teismas pridūrė, kad bet kuriuo atveju prašydama reikalaujamos informacijos Komisija neišplėtė tyrimo apimties, nes ta informacija ne tik reikšminga siekiant suvokti, kokiomis aplinkybėmis buvo daromas galimas pažeidimas, bet ir reikalinga taikant tinkamą „kainos ir sąnaudų“ kriterijų.

15

Paskui skundžiamo sprendimo 98–110 punktuose Bendrasis Teismas atmetė pirmojo pagrindo antrą dalį, kurioje ginčijamas prašomos informacijos reikalingumas atsižvelgiant į prielaidas, kurias Komisija ketino patikrinti. Tuo tikslu Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu Komisija siekė gauti informacijos, kuria remdamasi ji galėtų nustatyti „kainos ir sąnaudų“ kriterijų atsižvelgdama į duomenis, tiksliai apibūdinančius pažeidimo darymo laikotarpiu susiklosčiusią padėtį, nes, atsižvelgdama, be kita ko, į apeliančių pateiktas pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus, ji nusprendė, kad duomenys, kuriais rėmėsi šiuo tikslu pranešime apie kaltinimus, neatspindi apeliančių klientų faktiškai sumokėtos kainos ir kad šis aspektas turi lemiamą reikšmę tikrinant, ar pažeidimas buvo padarytas. Dėl tos priežasties prašoma pateikti informacija koreliuoja su nagrinėjamu įtariamu pažeidimu ir turi būti laikoma reikalinga, net jeigu Komisija siekė pakeisti ar pataisyti taikomą metodiką po to, kai pranešimas apie kaltinimus jau buvo išsiųstas.

16

Trečia, Bendrasis Teismas išnagrinėjo antrąjį pagrindą, kuriame apeliantės neigė ginčijamo sprendimo proporcingumą. Iš pradžių skundžiamo sprendimo 118–148 punktuose Bendrasis Teismas atmetė to pagrindo pirmą dalį, kuri buvo supainiota su pirmojo pagrindo trečia dalimi ir kurioje buvo bandoma užginčyti to sprendimo proporcingumą, kiek tai susiję su reikalinga jam skirti darbo našta. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad ta darbo našta, kad ir kokia ji buvo didelė, nebuvo nepamatuota, atsižvelgiant į tyrimo poreikius, susijusius su Komisijos ketintomis patikrinti pažeidimo prielaidomis, atsižvelgiant būtent į apeliančių pateiktas pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus. Pasak Bendrojo Teismo, tai, kad apeliantės nesaugojo prašomos informacijos Komisijos pasiūlyta atsakymo forma ir kad jų archyvai nebuvo sutvarkyti sistemingai, šiuo atveju neturi reikšmės. Paskui Bendrasis Teismas kaip nepriimtiną atmetė antrojo pagrindo antrą dalį dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nustatytos periodinės baudos dydžio neproporcingumo. Pažymėjęs, kad šioje dalyje apeliantės netiesiogiai prašo panaikinti tą straipsnį, skundžiamo sprendimo 153–159 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra preliminarus, palyginti su galimu sprendimu dėl galutinio periodinės baudos dydžio nustatymo, todėl tai nėra teisės aktas, kurį galima ginčyti. Galiausiai to sprendimo 164–166 punktuose Bendrasis Teismas atmetė to pagrindo trečią dalį, kurioje buvo keliamas klausimas dėl ginčijamu sprendimu suteikto termino atsakymui pateikti pakankamumo.

17

Ketvirta, Bendrasis Teismas atmetė ketvirtąjį pagrindą, kuriame apeliantės priekaištavo Komisijai, kad ši nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ir reikalavo iš jų atlikti su bylos dokumentų surinkimu susijusius šios institucijos kompetencijai priskirtinus veiksmus, ir skundžiamo sprendimo 172–175 punktuose pažymėjo, kad šis pagrindas pateiktas neteisingai aiškinant ginčijamą sprendimą. Viena vertus, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nesiekė atlikti apeliančių sąskaitų audito, o norėjo tik surinkti reikiamus duomenis, kad būtų galima patikslinti „kainos ir sąnaudų“ kriterijaus metodiką ir atsižvelgti į apeliančių pastabose dėl pranešimo apie kaltinimus pateiktą kritiką. Kita vertus, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija taip pat nereikalavo iš apeliančių įrodyti, jog jos laikėsi įstatymų, o reikalavo, kad jos tik pateiktų vidaus dokumentus, įrodančius jų teiginį, kad, priimdamos sprendimus dėl kainos, jos rėmėsi reikšminga jurisprudencija ir Komisijos gairėmis.

18

Penkta, skundžiamo sprendimo 186–195 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo, o paskui atmetė penktąjį pagrindą, kuriame teigiama, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeista apeliančių teisė neduoti parodymų prieš save, jų reikalaujant atsakyti į klausimus, nesusijusius su faktinių duomenų teikimu, arba įrodyti, kad jos laikėsi Sąjungos konkurencijos taisyklių. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, be kita ko, iš pradžių pažymėjo, kad prašoma informacija susijusi išimtinai su faktinėmis aplinkybėmis, paskui – kad ta informacija susijusi su duomenimis, kuriuos tik apeliantės gali tvarkyti, ir kad dėl to jos privalo pateikti tuos duomenis, net jei ta informacija gali būti pasinaudota siekiant įrodyti antikonkurencinius veiksmus, ir galiausiai – kad apeliantės neįrodė, jog dėl to, kad atsakydamos į joms pateiktos klausimus, jos privalo prašomus faktinius duomenis išdėstyti dokumente, kuriuo siekiama palengvinti Komisijai juos suprasti, gali būti pažeista pirmiau minėta jų teisė.

19

Šešta, skundžiamo sprendimo 201–203 punktuose Bendrasis Teismas atmetė šeštąjį pagrindą dėl gero administravimo principo pažeidimo ir pažymėjo, kad remiantis pirmojo–penktojo pagrindų, su kuriais painiojami šeštame pagrinde išdėstyti kaltinimai, analize darytina išvada, jog ginčijamą sprendimą Komisija priėmė būtent laikydamasi iš šio principo kylančių pareigų.

20

Qualcomm ir Qualcomm Europe Teisingumo Teismo prašo:

21

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

22

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo šešis pagrindus.

23

Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl visų jų pateiktų pagrindų ir argumentų.

24

Pirma, apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 29–33, 101, 102, 110, 147 ir 202 punktuose Bendrasis Teismas suklydo iš esmės neišnagrinėjęs jų argumentų, kad pernelyg ilga administracinės procedūros trukmė pažeidė jų teisę į gynybą, ir atmetęs juos kaip nereikšmingus, nes jie nesusiję su sprendimu, kuriuo konstatuojamas SESV 102 straipsnio pažeidimas. Taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas ir pagal analogiją šioje byloje taikydamas 2008 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo sprendime Hoechst / Komisija (T‑410/03, EU:T:2008:211, 227 punktas) suformuotą jurisprudenciją. Toje jurisprudencijoje nedaromas skirtumas pagal tai, ar sprendime konstatuojamas pažeidimas, ar tai kitoks galutinis sprendimas, todėl remiantis ta jurisprudencija galima ginčyti tyrimo trukmės protingumą, kai nagrinėjamas ieškinys dėl Komisijos galutinių sprendimų, kuriais suinteresuotajai įmonei skiriamos ar gali būti skirtos paprastos arba periodinės baudos.

25

Dėl tos priežasties skundžiamo sprendimo 110 punkte Bendrasis Teismas taip pat klaidingai nusprendė, kad išanalizavo argumentus dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės, nurodytos antrojo pagrindo pirmoje dalyje. Iš tiesų, to sprendimo 147 punkte Bendrasis Teismas tik išnagrinėjo argumentus dėl apeliantėms kilusių sunkumų pateikti su kelių metų senumo įvykiais susijusią informaciją ir nenagrinėjo argumentų, kad pernelyg ilga atliekamo tyrimo trukmė padarė neigiamos įtakos jų galimybėms veiksmingai gintis.

26

Antra, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas suklydo neišnagrinėjęs šeštojo pagrindo dėl gero administravimo principo pažeidimo, nes kiti pagrindai buvo atmesti. Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 37 konstatuojamąją dalį ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino šio pagrindo ir būtent apeliančių argumentų, kad ginčijamas sprendimas buvo šališko tyrimo rezultatas, ir tuos argumentus atmetė nepateikęs tinkamo paaiškinimo ir pakankamų motyvų.

27

Komisija ginčija šiuos argumentus.

28

Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo, viena vertus, dėl apeliančių argumento, kad jų teisė į gynybą buvo pažeista dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės, ir, kita vertus, dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo gero administravimo principo pažeidimu. Be to, apeliacinio skundo pirmasis pagrindas taip pat grindžiamas teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas galėjo padaryti nagrinėdamas tuos argumentus, aiškindamas ir taikydamas 2008 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo sprendime Hoechst / Komisija (T‑410/03, EU:T:2008:211) suformuotą jurisprudenciją.

29

Pirma, kalbant apie sprendimo dėl tų argumentų ir šeštojo pagrindo, kaip teigiama, nepriėmimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip netiesiogiai pripažįsta pačios apeliantės, atitinkamai skundžiamo sprendimo 29–33 ir 198–203 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo tuos argumentus ir pagrindą, o paskui juos atmetė atitinkamai kaip nereikšmingus ir kaip nepagrįstą.

30

Paskui, kiek tai konkrečiai susiję su sprendimo dėl argumentų, grindžiamų apeliančių teisės į gynybą pažeidimu dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės, kaip teigiama, nepriėmimu, reikia pažymėti, kad dėl to, jog Bendrasis Teismas tuos argumentus pirmiausia išnagrinėjo, o paskui atmetė kaip nereikšmingus, jo negalima kaltinti iš naujo jų neanalizavus nagrinėjant pirmojo pagrindo antrą dalį. Beje, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 110 punkte Bendrasis Teismas ne nurodė, kad tuos argumentus išanalizavo nagrinėdamas antrojo pagrindo pirmą dalį, o nusprendė, kad apeliančių argumentai, grindžiami jų teisės į gynybą pažeidimu dėl jų patirtų sunkumų pateikti, atsižvelgiant į reikalaujamą išsamumą, informaciją apie kelių metų senumo įvykius, painiojami su tam tikrais toje dalyje pateiktais ir skundžiamo sprendimo 147 punkte iš esmės išnagrinėtais kaltinimais.

31

Galiausiai dėl sprendimo dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo gero administravimo principo pažeidimu, kaip teigiama, nepriėmimo reikia pridurti, kad Bendrasis Teismas pakankamai motyvavo, dėl ko tas pagrindas turi būti atmestas. Iš tiesų, viena vertus, skundžiamo sprendimo 201 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad tame pagrinde išdėstyti apeliančių argumentai painiojami su argumentais, kurie buvo pateikti grindžiant pirmąjį–penktąjį pagrindus ir kurie buvo atmesti tuos pagrindus išnagrinėjus. Kita vertus, tame pačiame 201 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad remiantis tų pagrindų analize darytina išvada, jog ginčijamą sprendimą Komisija priėmė būtent siekdama įvykdyti pareigą kruopščiai ir nešališkai, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 200 punkte primintoje jurisprudencijoje dėl gero administravimo principo, išnagrinėti apeliančių argumentus, pateiktus, be kita ko, pastabose dėl pranešimo apie kaltinimus, kad galėtų kaip galima kruopščiau parengti galutinį sprendimą dėl galimo SESV 102 straipsnio pažeidimo remdamasi visais tam sprendimui įtakos galinčiais turėti duomenimis. Todėl skundžiamo sprendimo 202 punkte Bendrasis Teismas galėjo padaryti pagrįstą išvadą, kad apeliantėms nepavyko įrodyti įtariamo gero administravimo principo pažeidimo dėl šališko Komisijos elgesio.

32

Antra, dėl teisės klaidos aiškinant ir taikant 2008 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo sprendime Hoechst / Komisija (T‑410/03, EU:T:2008:211, 227 punktas) įtvirtintą jurisprudenciją pakanka pažymėti, kad remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija galima teigti, jog protingo termino laikymosi pažeidimu galima pagrįsti tik pasibaigus SESV 101 ar SESV 102 straipsniais grindžiamai administracinei procedūrai priimto sprendimo, kuriuo konstatuojami pažeidimai, panaikinimą, nes buvo įrodyta, jog tas pažeidimas pakenkė suinteresuotųjų įmonių teisei į gynybą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 42 ir 43 punktus, taip pat 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo CEPSA / Komisija, C‑608/13 P, EU:C:2016:414, 61 punktą ir 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo PROAS / Komisija, C‑616/13 P, EU:C:2016:415, 74 punktą).

33

Dėl tos priežasties Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 31 punkte priminęs toje jurisprudencijoje suformuotą išvadas, kaip jos išdėstytos 2008 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo sprendime Hoechst / Komisija (T‑410/03, EU:T:2008:211). Skundžiamo sprendimo 32 ir 33 punktuose Bendrasis Teismas taip pat pagrįstai taikė tą jurisprudenciją nagrinėjamam atvejui nusprendęs, kad dėl to, jog jo nagrinėjamas ieškinys buvo pateiktas ne dėl sprendimo, kuriuo konstatuojamas SESV 102 straipsnio pažeidimas, o dėl sprendimo, kuriuo prašoma pateikti informacijos ir kuris priimtas per administracinę procedūrą, galinčią, susiklosčius aplinkybėms, baigtis pažeidimą konstatuojančio sprendimo priėmimu, pernelyg ilga administracinės procedūros trukme grindžiami argumentai neturi reikšmės nagrinėjant tą ieškinį ir dėl to turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

34

Šiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

35

Dėstydamos apeliacinio skundo antrąjį pagrindą apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė faktinių aplinkybių ir teisės klaidų ir iškraipė su jomis susijusius įrodymus, taip pat nepateikė motyvų, kai skundžiamo sprendimo 35–56 punktuose vertino ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumą.

36

Pirma, apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad būtent skundžiamo sprendimo 81, 82, 85, 127, 132, 136, 137, 139 ir 145 punktuose, kuriuose vertinami pirmasis ir antrasis pagrindai dėl būtinumo ir proporcingumo principų pažeidimo, šis padarė faktinių aplinkybių klaidų ir iškraipė jų pateiktus įrodymus.

37

Antra, apeliantės teigia, kad tie įrodymai buvo iškraipyti dėl to, kad to sprendimo 48–53 punktuose Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jų susirašinėjimą su Komisija prieš ir po ginčijamo sprendimo priėmimo, kad paprašytų paaiškinti tam tikrus klausimus ir atlikto tyrimo pagrindą.

38

Trečia, apeliantės neigia to sprendimo 52 punkte Bendrojo Teismo suformuluotus argumentus, kad ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumas nebuvo ginčijamas jų teiginiais, kad Komisija nepaaiškino, kaip prašoma informacija būtų galėjusi padėti jai atsakyti į apeliančių pastabose dėl pranešimo apie kaltinimus šių išdėstytus argumentus arba įvertinti jų reikšmę atliekamam tyrimui. Jų teigimu, tie argumentai yra ne tik nepakankami, bet ir akivaizdžiai nepagrįsti dėl skundžiamo sprendimo 53–55 punktuose Bendrojo Teismo padarytų klaidų, analizuojamų nagrinėjant apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą.

39

Komisija teigia, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes apeliantės tiksliai nenurodė kritikuotinų skundžiamo sprendimų vietų ir išsamiai nepagrindė išdėstytų argumentų. Ji taip pat tvirtina, kad bet kuriuo atveju tas pagrindas yra nepagrįstas.

40

Dublike apeliantės atsikerta, kad ieškinyje pirmojoje instancijoje jos išsamiai išdėstė priežastis, dėl kurių ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, ir tokiu būdu tiksliai bei išsamiai apeliaciniame skunde įrodė klaidas, kurias Bendrasis Teismas galbūt padarė nuspręsdamas priešingai.

41

Apeliacinio skundo antrasis pagrindas grindžiamas faktinių aplinkybių ir teisės klaidomis ir su jomis susijusių įrodymų iškraipymu, taip pat tuo, kad Bendrasis Teismas galbūt nepateikė motyvų, kai skundžiamo sprendimo 35–56 punktuose vertino ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumą.

42

Tačiau pradžioje reikia priminti, kad remiantis suformuota jurisprudencija galima teigti, pirma, kad Bendrajam Teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes tik Teisingumo Teismas pagal SESV 256 straipsnį turi jurisdikciją patikrinti šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir jo nulemtas teisines pasekmes. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolei pateiktinas teisės klausimas, nebent būtų iškraipyti Bendrajam Teismui pateikti įrodymai (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑114/17 P, EU:C:2018:753, 75 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

43

Taip pat pažymėtina, kad jeigu apeliantas tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, pagal SESV 256 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą jis turi tiksliai nurodyti, kokius įrodymus teismas iškraipė, taip pat įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių Bendrasis Teismas, atlikdamas vertinimą, šitaip iškraipė įrodymus. Be to, šis iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, nesant reikalo iš naujo vertinti faktų ir įrodymų (2020 m. birželio 25 d. Sprendimo CSUE / KF, C‑14/19 P, EU:C:2020:492, 105 punktas).

44

Be to, nors įrodymai gali būti iškraipyti dokumentą aiškinant priešingai jo turiniui, tas iškraipymas turi akivaizdžiai išplaukti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir jis reiškia, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai viršijo protingo tų įrodymų vertinimo ribas. Šiuo klausimu nepakanka įrodyti, kad dokumentas gali būti aiškinamas kitaip, nei jį aiškino Bendrasis Teismas (2020 m. sausio 30 d. Sprendimo České dráhy / Komisija, C‑538/18 P ir C‑539/18 P, nepaskalbtas Rink., EU:C:2020:53, 60 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

45

Galiausiai remiantis šio sprendimo 43 punkte nurodytomis nuostatomis, apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas. Šiose nuostatose nustatytų reikalavimų netenkina apeliacinis skundas, kuriame net nepateikiami argumentai, kuriais konkrečiai siekiama identifikuoti skundžiamame sprendime esančią teisės klaidą, ir tik pakartojami ar iš naujo pažodžiui pateikiami Bendrajam Teismui jau pateikti pagrindai ir argumentai, įskaitant tuos, kurie buvo pagrįsti šio teismo aiškiai atmestomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš tiesų toks apeliacinis skundas yra tik prašymas iš naujo išnagrinėti Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį, o tai nepriskiriama prie Teisingumo Teismo jurisdikcijos (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Comunidad Autónoma de Galicia ir Retegal / Komisija, C‑70/16 P, EU:C:2017:1002, 48 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

46

Nagrinėjamu atveju dėl, pirma, šio sprendimo 37 punkte priminto apeliančių pateikto antro argumento, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, būtina pažymėti, kad jos tik išdėsto tą argumentą darydamos nuorodą į Bendrajame Teisme suformuluotus argumentus, tačiau nepateikia jokio įrodymo, kad padaryta analizės klaidų, kurios, jų nuomone, lėmė tai, kad tas teismas, kaip įtariama, iškraipė įrodymus, ir, konkrečiai kalbant, neįrodo, kodėl nurodomas Bendrojo Teismo neatsižvelgimas į jų susirašinėjimą su Komisija šiam vertinant ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumą yra laikomas to įrodymo iškraipymu. Tuo remiantis darytina išvada, kad tas argumentas akivaizdžiai neatitinka šio sprendimo 42–45 punktuose nurodytų reikalavimų.

47

Antra, dėl šio sprendimo 36 ir 38 punktuose primintų apeliančių nurodytų pirmojo ir trečiojo argumentų reikia pažymėti, kad tais argumentais siekiama užginčyti faktinių aplinkybių konstatavimą ir Bendrojo Teismo pateiktus argumentus šiam vertinant prašomos informacijos reikalingumą ir proporcingumą. Dėl tos priežasties tie argumentai painiojami su tam tikrais trečiajame ir ketvirtajame pagrinduose pateiktais argumentais, todėl bus analizuojami nagrinėjant tuos pagrindus.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

49

Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės klaidų, nesilaikė pareigos motyvuoti ir iškraipė įrodymus vertindamas ginčijamu sprendimu prašomos informacijos reikalingumą ir proporcingumą. Šį apeliacinio skundo pagrindą sudaro penkios dalys.

50

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmojoje–trečioje dalyse apeliantės teigia, jog Bendrojo Teismo išvadose, kad, pirma, ginčijamu sprendimu nebuvo pakeistos tyrimo ribos, antra, Komisija turėjo teisės aktuose nustatytą teisę prašyti informacijos apie su tyrimu nesusijusius laikotarpius, kaip nustatyta pranešime apie kaltinimus, ir, trečia, tuo sprendimu prašoma informacija buvo reikalinga, padaryta teisės ir faktinių aplinkybių klaidų, taip pat iškraipyti su tuo susiję įrodymai ir nepateikta motyvų.

51

Pirmoje dalyje apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 81, 82 ir 91 punktuose Bendrasis Teismas suklydo nuspręsdamas, jog ginčijamu sprendimu nebuvo pakeistos tyrimo ribos. Iš tiesų, pirma, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į apeliacinių ir Komisijos susirašinėjimą, kuriame šios prašė Komisijos patvirtinti aptariamas ribas, kad būtų galima suprasti atliekamo tyrimo apimtį. Jų teigimu, Bendrasis Teismas nenurodė, kad ginčijamame sprendime Komisija išplėtė tas ribas du kartus prailginusi trukmę ir paprašiusi įvairios informacijos apie septynias mikroschemų sudedamąsias dalis, o ne apie tris mikroschemas, nors tai nebuvo reikalinga Komisijai, kad ji galėtų nagrinėti apeliančių pateiktus argumentus. Galiausiai, apeliančių tvirtinimu, Bendrasis Teismas nenurodė, kad šio tyrimo ribų išplėtimas buvo pagrįstas papildomu pranešimu apie kaltinimus, kuriuo, remiantis priėmus ginčijamą sprendimą gautais duomenimis, prisidėta rengiant visiškai naują bylos medžiagą prieš apeliantes, grindžiamą būtent nauju „kainos ir sąnaudų kriterijumi“, „išsaugant tik pranešime apie kaltinimus pateiktą bylos medžiagos „rėmą““.

52

Taip elgdamasis, skundžiamo sprendimo 62 punkte, taip pat jo 69 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas pažeidė suformuotą jurisprudenciją, kuria remiantis bylos medžiagą privaloma įvertinti atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes ir kontekstą, kuriame tos aplinkybės susiklostė, ir ypač dėl to, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas gerokai pažengusioje ypatingai ilgos administracinės procedūros stadijoje ir praėjus dvejiems metams po pranešimo apie kaltinimus pateikimo. Atvirkščiai, remdamasis Komisijos turima plačia tyrimo diskrecija, Bendrasis Teismas pritarė jos požiūriui, nepatikrinęs, ar ši paaiškino duomenų, į kuriuos atsižvelgta, lyginamąjį svorį ir vertinimą.

53

Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 73 punkte Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, pagal analogiją remdamasis 2003 m. rugsėjo 30 d. Bendrojo Teismo sprendime Atlantic Container Line ir kt. / Komisija (T‑191/98 ir T‑212/98–T‑214/98, EU:T:2003:245) suformuota jurisprudencija, kad padarytų išvadą, jog Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse Komisijai nenustatyta jokia pareiga, susijusi su data, kai ji gali siųsti prašymus pateikti informaciją, o tai faktiškai reiškia, kad Komisijai palikta laisvė vykdyti su įmonėmis susijusius tyrimus taip, kaip ji nori, ir tiek ilgai, kiek ji nori, taip pažeidžiant reikalingumo, proporcingumo ir gero administravimo principus, to reglamento 23 konstatuojamosios dalies ir 18 straipsnio formuluotę ir tikslą, taip pat 2016 m. kovo 10 d. Sprendimą HeidelbergCement / Komisija (C‑247/14 P, EU:C:2016:149).

54

Antroje dalyje apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 85, 88 ir 127 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, nes klaidingai aiškino, viena vertus, į jų vidaus apskaitos sistemą įtrauktų duomenų ir duomenų, kuriais Komisija rėmėsi pranešime apie kaltinimus atlikdama „kainos ir sąnaudų“ santykio analizę, rūšį ir, kita vertus, kritiką, pateiktą dėl tame pranešime apie kaltinimus taikomo metodo.

55

Be to, apeliantės kritikuoja Bendrojo Teismo argumentus dėl Komisijos poreikio prašyti informacijos, susijusios su laikotarpiais, ėjusiais prieš ir po pažeidimo darymo laikotarpio. Šiuo atveju apeliantės, viena vertus, priekaištauja Bendrajam Teismui, kad skundžiamo sprendimo 86 punkte jis padarė teisės klaidą, kai pagal analogiją nagrinėjamoje byloje taikė 2012 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo sprendimą Slovak Telekom / Komisija (T‑458/09 ir T‑171/10, EU:T:2012:145, 51 punktas), siekdamas patvirtinti Komisijos poreikį prašyti informacijos apie laikotarpį iki pažeidimo darymo laikotarpio, kad ši galėtų patikslinti pažeidimo laikotarpiu vykdytų veiksmų aplinkybes. Iš tiesų, pasak apeliančių, minėtame sprendime ir jame nurodytoje jurisprudencijoje nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su sprendimais, priimtais iki pranešimo apie kaltinimus, ir skirtos nustatyti kontekstui, kuriame buvo daromas pažeidimas, skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

56

Kita vertus, apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 87 ir 90 punktuose Bendrojo Teismo išdėstytus konstatavimus, kad Komisija turėjo teisę prašyti duomenų už 2008 m. ir už 2013 finansinius metus. Tai darydamos jos teigia, kad skundžiamas sprendimas neva nemotyvuotas, kiek tai susiję su tais konstatavimais, nes Bendrasis Teismas neįrodė tų duomenų reikšmės vertinant įtariamą pažeidimą.

57

Trečioje dalyje apeliantės Bendrajam Teismui priekaištauja visų pirma dėl to, kad skundžiamo sprendimo 99–111 punktuose šis nepakankamai motyvavo, kodėl ginčijamame sprendime prašoma informacija buvo reikalinga, kad Komisija galėtų įrodyti pranešime apie kaltinimus išdėstytus kaltinimus.

58

Apeliantės taip pat tvirtina, kad būtent skundžiamo sprendimo 98, 99 ir 188 punktuose Bendrasis Teismas padarė faktinių aplinkybių klaidą ir iškraipė įrodymus nuspręsdamas, kad Komisija papildomų duomenų prašė, kad galėtų atkurti jų klientų realiai mokėtas kainas ir atsakyti į atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktą kritiką. Iš tiesų, atsižvelgiant į tame atsakyme apeliančių pateiktus paaiškinimus, tie duomenys šiuo tikslu nebuvo nei reikalingi, nei naudingi.

59

Galiausiai apeliantės neigia skundžiamo sprendimo 105–107 punktuose Bendrojo Teismo konstatuotus faktus, kad ginčijamame sprendime pateikta nuoroda į atsakymo į ankstesnį prašymą pateikti informacijos priedą turi būti suprantama kaip joms adresuotas prašymas pateikti tokius pačius duomenis, ir dar kartą tvirtina, kad, darydama tokią nuorodą, Komisija jų paprašė pakartotinai atlikti su apskaitos tvarkymu susijusį darbą, kad dar kartą atliktų jų apskaitos auditą. Todėl, kaip jos teigia, Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad prašoma pateikti informacija susijusi su įtariamu pažeidimu, o tai galiausiai patvirtinta papildomu pranešimu apie kaltinimus.

60

Komisija teigia, kad pirmosios trys apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalys turi būti atmestos kaip nepriimtinos. Apeliantės iš tikrųjų, kaip teigia Komisija, tiksliai nenurodė, kurie duomenys buvo iškraipyti, neįrodė tokį iškraipymą lėmusių vertinimo klaidų ir nepagrindė išdėstytų teiginių dėl skundžiamo sprendimo neva nemotyvavimo. Atvirkščiai, jos tik pakartojo Bendrajame Teisme išdėstytus argumentus, siekdamos jų nagrinėjimo iš naujo. Galiausiai Komisija teigia, kad šios dalys bet kuriuo atveju yra nepagrįstos.

61

Dublike apeliantės iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir teigia, kad įrodė Bendrojo Teismo klaidas, padarytas vertinant tiek pirmojoje instancijoje jų pateiktus argumentus, tiek nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

62

Pirmosiose trijose apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalyse, kurias reikia nagrinėti kartu, siekiama įrodyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės ir faktinių aplinkybių klaidų ir iškraipė su jomis susijusius įrodymus, taip pat kad nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą nuspręsdamas, kad. pirma, ginčijamu sprendimu nebuvo pakeista pranešime apie kaltinimus apibrėžta atliekamo tyrimo apimtis, antra, Komisija turėjo teisės aktuose nustatyta teisę prašyti informacijos, susijusios su į tą apimtį nepatenkančiais laikotarpiais, ir, trečia, tame sprendime prašoma informacija buvo reikalinga.

63

Tačiau, pirma, dėl šio sprendimo 51, 54, 58 ir 59 punktuose primintų Bendrojo Teismo neva padarytų faktinių aplinkybių klaidų ir įrodymų iškraipymų reikia pažymėti, kad apeliantės tik nurodo šiuos faktus ir Bendrojo Teismo neva iškraipytus įrodymus, iš esmės pakartodamos dar pirmojoje instancijoje suformuluotą tų faktų ir įrodymų vertinimą, tačiau nepateikia jokių duomenų, kuriais remiantis būtų akivaizdžiai matomos analizės klaidos, lėmusios Bendrojo Teismo padarytą iškraipymą, ir neįrodo, kad tas teismas akivaizdžiai išplėtė tų įrodymų protingo vertinimo ribas.

64

Todėl, remiantis šio sprendimo 42–45 punktuose priminta jurisprudencija, kadangi pirmosiomis trimis apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalimis siekiama įrodyti, kad Bendrasis Teismas padarė faktinių aplinkybių klaidų ir iškraipė su jomis susijusius įrodymus, šios dalys turi būti atmestos kaip akivaizdžiai nepriimtinos.

65

Antra, dėl tos šių dalių dalies, kuri yra priimtina, pagrįstumo reikia pažymėti, kad ja iš esmės siekiama paneigti Bendrojo Teismo atliktą ginčijamame sprendime prašomos informacijos reikalingumą atsižvelgiant į tos informacijos ratione materiae ir ratione temporis ir apkaltinti jį padarius teisės klaidų ir nemotyvavus skundžiamo sprendimo.

66

Šiuo klausimu iš pradžių reikia priminti, kad, viena vertus, pranešimas apie kaltinimus yra procedūrinis ir parengiamasis dokumentas, kuriame, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą, apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant jai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama atitinkama procedūra, remtis kitais kaltinimais. Taigi šis pranešimas apie kaltinimus yra negalutinis ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį vėliau atlieka Komisija, remdamasi pastabomis, kurias jai atsakydamos pateikė šalys, ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš tikrųjų Komisija turi atsižvelgti į per visą administracinę procedūrą surinktus duomenis, kad atsisakytų nepagrįstų kaltinimų arba kad performuluotų ir papildytų teisinius ir faktinius argumentus, kuriais ji grindžia nurodytus kaltinimus (2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Erste Group Bank ir kt. / Komisija, C‑125/07 P, C‑133/07 P ir C‑137/07 P, EU:C:2009:576, 310 ir 311 punktai).

67

Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisijai neprivalo laikytis pranešime apie kaltinimus pateiktų faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimų. Atvirkščiai, ji privalo motyvuoti galutinį sprendimą ir pateikti galutinius vertinimus, pagrįstus viso tyrimo rezultatais, kurie gauti užbaigus formalią procedūrą, tačiau neprivalo paaiškinti galimų skirtumų, palyginti su pranešime apie kaltinimus pateiktais tarpiniais vertinimais (šiuo klausimu žr. 1986 m. birželio 18 d. Nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries / Komisija, 142/84, nepaskelbta Rink., EU:C:1986:250, 15 punktą ir 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo British American Tobacco ir Reynolds Industries / Komisija, 142/84 ir 156/84, EU:C:1987:490, 70 punktą).

68

Kita vertus, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuri leistų jai patikrinti pažeidimo prezumpcijas, kuriomis grindžiamas vykdomas tyrimas ir kurios nurodytos prašyme pateikti informaciją (2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 23 punktas).

69

Atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 1/2003 Komisijai suteiktą plačią tyrimo diskreciją, ji privalo įvertinti, ar informacija reikalinga, kad būtų galima atskleisti konkurencijos taisyklių pažeidimą. Net jeigu Komisija mato tam tikrus pažeidimo požymius ar net turi jo įrodymų, ji gali teisėtai nuspręsti, kad reikia paprašyti papildomos informacijos, leidžiančios jai geriau apibrėžti pažeidimo mastą, nustatyti jo trukmę ar tą pažeidimą darančių įmonių ratą (šiuo klausimu žr. 1989 m. spalio 18 d. Sprendimo Orkem / Komisija, 374/87, EU:C:1989:387, 15 punktą ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, EU:C:2002:603, 78 punktą).

70

Kiek tai susiję su Sąjungos teismo vykdoma Komisijos atlikto informacijos reikalingumo vertinimo kontrole, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikalingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme pateikti informacijos nurodytą tikslą, t. y. pažeidimo įtarimus, kuriuos Komisija ketina patikrinti (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 24 ir 25 punktus). Prašymo pateikti informacijos ir įtariamo pažeidimo sąsajos reikalavimas tenkinamas, jei Komisija gali prašymo teikimo momentu pagrįstai daryti prielaidą, kad ta informacija gali jai padėti nustatyti, ar yra pažeidimas (šiuo klausimu žr. 1994 m. gegužės 19 d. Sprendimo SEP / Komisija, C‑36/92 P, EU:C:1994:205, 21 punktą).

71

Nagrinėjamu atveju reikia visų pirma pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 62 punkte Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos iš pradžių primindamas šio sprendimo 69 ir 70 punktuose nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

72

Bendrasis Teismas taip pat nepadarė jokios teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 69–76 punktuose iš esmės nuspręsdamas, kad jeigu prašoma informacija yra reikalinga ir jeigu prašyme pateikti informacijos nurodyti Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžti pagrindiniai duomenys, ta nuostata neribojami Komisijos į galiojimai siųsti prašymus pateikti informacijos išsiuntus pranešimą apie kaltinimus, nes Komisija turi teisę tęsti tyrimą po to pranešimo priėmimo būtent tam, kad gautų visus reikiamus paaiškinimus dėl suinteresuotųjų įmonių atsakyme į tą pranešimą pateiktų argumentų ir duomenų; dėl to šie prašymai netampa neteisėti ir savaime nepaneigiamas prašomos informacijos reikalingumas.

73

Iš tiesų, remiantis šio sprendimo 66, 67 ir 69 punktuose nurodyta jurisprudencija, kadangi pranešimas apie kaltinimus yra laikinas aktas, kuris gali būti keičiamas, Komisijos neįpareigoja tame pranešime pateikti faktinių aplinkybių vertinimai. Atvirkščiai, ji privalo išanalizuoti tuos vertinimus remdamasi per visą tyrimą gautais duomenimis ir ypač šalių pateiktomis pastabomis, kad galėtų pataisyti ir papildyti argumentus pateiktiems kaltinimams pagrįsti. Todėl Komisija turi teisę prašyti tuo tikslu pateikti papildomos informacijos būtent tam, kad galėtų tiksliau apibrėžti pažeidimo mastą, jei ta informacija reikalinga, kaip tai suprantama remiantis šio sprendimo 68–70 punktuose nurodyta jurisprudencija.

74

Galiausiai reikia pasakyti, kad ginčijamame sprendime prašomos informacijos reikalingumą lemia dvi grupės faktinių aplinkybių, kurias Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 85, 88–90, 98 ir 99 punktuose ir kurių, kaip nuspręsta šio sprendimo 63 ir 64 punktuose, apeliantėms nepavyko paneigti.

75

Viena vertus, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, būtent gavusi apeliančių pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus, Komisija nusprendė, kad duomenys, kuriais ji rėmėsi tame pranešime apie kaltinimus nustatydama „kainos ir sąnaudų“ kriterijų, neatspindi apeliančių klientų mokėtų realių kainų pažeidimo laikotarpiu dėl apeliančių taikomų pajamų apskaitos principų, kuriuos jos nurodė tose pastabose, ir dėl to, kad buvo parduodamos įvairių modifikacijų mikroschemos. Kita vertus, Bendrasis Teismas nusprendė, kad prašoma informacija, įskaitant informaciją apie laikotarpius iki ir po pažeidimo laikotarpio, buvo siekiama būtent pašalinti tuos skirtumus gavus tuo laikotarpiu buvusią padėtį tiksliai atspindinčius duomenis, kuriais remiantis būtų nustatytas adekvatus „kainos ir sąnaudų“ kriterijus, nes jis turi lemiamą reikšmę tikrinant apeliantėms pareikštus įtarimus padarius pažeidimą.

76

Tokiomis aplinkybėmis negalima kaltinti Bendrojo Teismo padarius teisės klaidą ar nesilaikius pareigos motyvuoti dėl to, jog skundžiamo sprendimo 86, 87, 91, 100 ir 103 punktuose jis padarė išvadą, kad nors Komisija, remdamasi prašoma pateikti informacija, siekė pakeisti ar pataisyti taikomą metodiką atsižvelgdama būtent į apeliančių pastabas, ta informacija buvo reikalinga, kaip tai suprantama remiantis šio sprendimo 68–70 punktuose nurodyta jurisprudencija, nes Komisija galėjo pagrįstai įtarti, kad ta informacija galėtų jai padėti apibrėžti įtariamo pažeidimo egzistavimą.

77

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmas tris dalis reikia atmeti kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

78

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą ir akivaizdžią vertinimo klaidą dėl to, kad skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose jis, remdamasis būtent 2012 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo sprendimu Slovak Telekom / Komisija (T‑458/09 ir T‑171/10, EU:T:2012:145), kaip nereikšmingą atmetė jų argumentą, kad papildomas pranešimas apie kaltinimus, priimtas po ginčijamo sprendimo priėmimo, patvirtina jo nereikalingumą.

79

Iš tiesų, priešingai, nei nurodyta prašymuose pateikti informacijos, kurie yra to sprendimo dalykas, tame pranešime apie kaltinimus tik patvirtinami ir plėtojami argumentai, kuriuos jos nurodė ieškinyje. Todėl tas pranešimas apie kaltinimus buvo, jų teigimu, papildomas ginčijamo sprendimo nereikalingumo įrodymas ir jei Bendrasis Teismas būtų į jį atsižvelgęs, jis būtų priėjęs prie kitokios išvados.

80

Komisija ginčija šiuos argumentus.

81

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirta dalis pateikta dėl galimos skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose Bendrojo Teismo padarytos akivaizdžios teisės ir vertinimo klaidos, šiam kaip nereikšmingą atmetus apeliančių argumentą, kad papildomas pranešimas apie kaltinimus įrodo, jog ginčijamame sprendime neapsiribota tuo, kas būtina siekiant užsibrėžto tikslo, nes tas pranešimas buvo priimtas po ginčijamo sprendimo priėmimo.

82

Šiuo klausimu pakanka, viena vertus, pažymėti, kiek tai susiję su įtariama akivaizdžia vertinimo klaida, kad apeliantė tik nurodo tą klaidą, tačiau jos niekaip neįrodo. Kita vertus, dėl galimos teisės klaidos reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, Sąjungos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į to akto priėmimo momentu buvusias faktines ir teisines aplinkybes, tad po sprendimo priėmimo priimti teisės aktai neturi įtakos to sprendimo galiojimui (2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Alcogroup ir Alcodis / Komisija, C‑403/18 P, EU:C:2019:870, 45 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

83

Todėl reikia daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 109 punkte kaip nereikšmingus atmesdamas apeliančių argumentus, kuriais ginčijamas ginčijamo sprendimo teisėtumas remiantis po jo priėmimo priimtu teisės aktu, t. y. papildomu pranešimu apie kaltinimus.

84

Todėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirta dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

85

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo penktoje dalyje apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į visus reikšmingu įrodymus, nes atsisakė prie bylos pridėti jų atsakymą į papildomą pranešimą apie kaltinimus.

86

Konkrečiai kalbant apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog papildomas įrodymas buvo pateiktas pasibaigus žodinei proceso daliai, ir kad laikėsi „akivaizdžiai ydingo ir netinkamo samprotavimo“ jam atmesti. Iš tiesų, apeliantės teigia, kad atsakymą į papildomą pranešimą apie kaltinimus jos pateikė vos tik ji buvo pateiktas Komisijai ir kad Bendrasis Teismas nepagrindė atsisakymo atnaujinti žodinę proceso dalį.

87

Komisija ginčija šiuos argumentus.

88

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo penkta dalis pateikta dėl Bendrojo Teismo neva padarytos teisės klaidos ir nepateikto motyvavimo, nes tas teismas nesutiko apeliančių atsakymo į papildomą pranešimą apie kaltinimus pridėti prie bylos kaip įrodymo.

89

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos ir tinkamai motyvavo atsisakymą kaip įrodymą prie bylos pridėti apeliančių atsakymą į papildomą pranešimą apie kaltinimus. Skundžiamo sprendimo 24 punkte Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, kad tas atsakymas buvo pateiktas pasibaigus žodinei proceso daliai, ir paskui nusprendė, kad nė viena Bendrojo Teismo procedūros reglamente nustatyta žodinės proceso dalies atnaujinimo tame teisme sąlyga netenkinama; šio vertinimo apeliantės Teisingumo Teisme neskundė.

90

Todėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo penktą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą, o dėl tos priežasties reikia atmesti visą apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą.

91

Dėstydamos apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą apeliantės nurodo, kad vertindamas ginčijamo sprendimo proporcingumą Bendrasis Teismas padarė įvairių faktinių aplinkybių ir teisės klaidų ir iškraipė su jomis susijusius įrodymus. Šį apeliacinio skundo pagrindą sudaro keturios dalys.

92

Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirmoje–trečioje dalyse apeliantės ginčija Bendrojo Teismo pateiktą ginčijamame sprendime prašomos informacijos proporcingumo vertinimą.

93

Pirmoje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis nesugebėjo suvokti ar net neatsižvelgė į tam tikrus esminius bylos faktus ir iškraipė su jais susijusius įrodymus. Viena vertus, skundžiamo sprendimo 85 ir 127 punktuose Bendrasis Teismas nenurodė, kad jokioje pranešimu apie kaltinimus pasibaigusio tyrimo stadijoje Komisija neprašė kiekvienos iš šioje byloje nagrinėjamų trijų mikroschemų sudedamosios dalies apskaitos dokumentų, nors to sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad ji bet kada galėjo gauti tuos duomenis.

94

Kita vertus, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog tam, kad surinktų prašomus duomenis, apeliantė turėjo nustatyti, surasti ir išanalizuoti apie 25000 puslapių dokumentų, kurie saugomi kitur esančiose saugyklose ir kurių jos neprivalėjo išsaugoti.

95

Antroje dalyje apeliantės ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad Komisijos pasiūlyta atsakymo į tam tikrus klausimus forma yra neprivaloma. Šiuo klausimu jos Bendrąjį Teismą visų pirma kaltina tuo, kad skundžiamo sprendimo 131 punkte jis padarė teisės klaidą aiškindamas su sąvoka „informacija“ susijusią jurisprudenciją. Iš tiesų, remiantis generalinio advokato N. Wahl išvada byloje HeidelbergCement / Komisija (C‑247/14 P, EU:C:2015:694, 106 ir 107 punktai), galima teigti, kad įmonei gali būti nustatyta tik pareiga pateikti informaciją, o ne pareiga atlikti Komisijos kompetencijai priskiriamas užduotis rengiant bylą ir kad Komisijai iš principo neleidžiama sprendimo pateikti informacijos adresatui nustatyti pareigą bet kokiomis aplinkybėmis šią informaciją pateikti konkrečia forma.

96

Be to, apeliantės teigia, kad nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, nes jų prašytą pateikti informaciją kvalifikavo kaip faktines aplinkybes ar dokumentus, nors ta informacija veikiau susijusi skaičiavimais, detalėmis, kodais ir hipotetinėmis prekių kainomis, kurios nėra speciali su klientu sutarta finansinė paskata, taip pat su buvusių darbuotojų prieš keletą metų pateiktomis analizėmis ir prielaidų aiškinimais.

97

Paskui apeliantės ginčija atitinkamai skundžiamo sprendimo 132 ir 133 punktuose pateiktus Bendrojo Teismo konstatavimus, kad ginčijamame sprendime siūlomos atsakymo į tam tikrus pateiktus klausimus formos yra neprivalomos ir skirtos joms palengvinti atlikti užduotį. Konkrečiai dėl pirmojo konstatavimo jos teigia, kad privalėjo užpildyti prie to sprendimo pridėtą skaičiavimo lapą, kuris vykdant įprastinę veiklą nepildomas, o tai joms sukėlė sunkumų, apie kuriuos buvo diskutuota su Komisija.

98

Galiausiai apeliantės tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 135 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog tai, kad Komisija turėjo pateikti gaires, kaip reikia atsakyti į ginčijamą sprendimą, neįrodo joms nustatytos darbo naštos atsakant į ginčijamame sprendime pateiktus klausimus neproporcingumo.

99

Trečioje dalyje apeliantės ginčija Bendrojo Teismo teiginius dėl jų pareigos saugoti prašomus duomenis ir dokumentus. Visų pirma, apeliantės iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, jog skundžiamo sprendimo 87, 136, 137 ir 139 punktuose jis padarė teisės klaidą ir akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdamas, kad, pirma, nuo 2008 m. jos privalo saugoti tikslius duomenis apie kainas ir sąnaudas, antra, jų archyvo bylos buvo „netvarkingos“ ir, trečia, Komisija prašė tik tos informacijos, prie kurios apeliantės turėjo priėjimą.

100

Šiuo klausimu, pirma, apeliantės pažymi, viena vertus, kad jos teisiškai neprivalėjo saugoti ginčijamame sprendime reikalaujamų pateikti duomenų rūšių ir, kita vertus, kad joms nebuvo žinoma apie skundą, kuriuo remiantis pradėtas tyrimas, kurio nereikšmingą dalį įtariamas pažeidimas sudarė tik nuo 2010 m. Jos priduria, kad pirmą kartą pateikti duomenis apie kainas ir sąnaudas Komisija jų paprašė 2013 m. liepos mėn. ir kad tik nuo 2014 m. liepos mėn. ši institucija jas informavo, kad atliekamas tyrimas nuo šiol susijęs su įtariamomis grobuoniškomis kainomis. Antra, apeliantės teigia, kad jų archyvų bylos nebuvo „netvarkingos“ ir kad jos galėjo pateikti prašomą informaciją tik dėl to, kad jos saugojo dokumentus, kurių saugoti neprivalėjo. Trečia, apeliantės iš esmės pažymi, kad remiantis pranešimu apie kaltinimus ir skundžiamo sprendimo 145 punktu darytina išvada, jog ginčijamame sprendime prašomus pateikti duomenis joms pateikė jų klientai, todėl Komisija galėjo tų duomenų paprašyti jų klientų.

101

Apeliantės taip pat teigia, kad skundžiamo sprendimo 136 ir paskesniuose punktuose nuspręsdamas, kad prašoma pateikti informacija buvo proporcinga atsižvelgiant į joms tekusią darbo naštą, nors bylos faktinės aplinkybės rodė akivaizdžiai priešingai, Bendrasis Teismas pats pažeidė proporcingumo principą.

102

Galiausiai apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 147 punkte, kuriame Bendrasis Teismas išnagrinėjo jų teiginį, jog sudėtinga pateikti informacijos apie kelių metų senumo faktus, ir atsisakymą prie bylos dokumentų pridėti jų atsakymą į papildomą pranešimą apie kaltinimus, padaryta teisės ir faktinių aplinkybių klaidų, kurios buvo išanalizuotos nagrinėjant apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą ir trečiojo pagrindo ketvirtą dalį.

103

Komisija teigia, kad pirma dalis ir tam tikri antroje bei trečioje dalyse nurodyti ir atitinkamai šio sprendimo 96, 98 ir 101 punktuose išdėstyti argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini. Jos teigimu, apeliantės tik pakartojo pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus ir nenurodė, kokie įrodymai buvo iškraipyti, taip pat neįrodė Bendrojo Teismo neva padarytų klaidų. Dėl likusios dalies Komisija ginčija apeliančių argumentų pagrįstumą.

104

Dublike apeliantės atsikerta, kad apeliaciniame skunde aiškiai nurodė faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriuos Bendrasis Teismas iškraipė, ir jų poveikį ginčijamo sprendimo proporcingumo vertinimui.

105

Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirmoje–trečioje dalyse, kurias reikia nagrinėti kartu, siekiama įrodyti, kad Bendrasis Teismas, vertindamas ginčijamame sprendime prašomos pateikti informacijos proporcingumą, padarė faktinių aplinkybių klaidų, iškraipė su jomis susijusius įrodymus ir nemotyvavo skundžiamo sprendimo.

106

Pirma, dėl tų dalių priimtinumo reikia pažymėti, kad dėl to, kad jose apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą klaidingai aiškinus tam tikras faktines aplinkybes ir padarius akivaizdžių vertinimo klaidų, teisės klaidų ir iškraipius su jomis susijusius įrodymus, tos dalys turi būti atmestos kaip akivaizdžiai nepriimtinos, kaip nustatyta šio sprendimo 42–45 punktuose primintoje jurisprudencijoje.

107

Iš tiesų, viena vertus, kiek tai susiję su vertinimo klaidomis ir šio sprendimo 93 ir 96 punktuose nurodytais įrodymų iškraipymais, apeliantės tik nurodo tas neva faktinių aplinkybių klaidas ir iškraipymus, tačiau nepateikia jokių įrodymų. Kita vertus, dėl šio sprendimo 98 ir 101 punktuose nurodytų vertinimo ir teisės klaidų apeliantės atitinkamai tik pakartoja Bendrajame Teisme pateiktus ir aiškiai jo atmestomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstus argumentus ir iš esmės ginčija Bendrojo Teismo pateiktą bylos faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau nieko nenurodo dėl jų iškraipymo.

108

Antra, dėl priimtinos pirmos–trečios dalių dalies pagrįstumo reikia visų pirma pripažinti, kad pirmoje dalyje keliamas klausimas, kodėl Bendrasis Teismas, vertindamas ginčijamame sprendime prašomos pateikti informacijos proporcingumą, neatsižvelgė į darbo naštą, reikalingą norint surasti ir išanalizuoti dokumentus, kuriose yra tos informacijos.

109

Vis dėlto remiantis skundžiamo sprendimo 122 punktu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas aiškiai pripažino tos darbo naštos svarbą. Tačiau to sprendimo 121 punkte Bendrasis Teismas taip pat priminė, kad, remiantis jurisprudencija, kurios apeliantės neginčija, prašomos pateikti informacijos proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tyrimo poreikius, o to, kad įmonė turi atlikti didelį darbą tokiam prašymui patenkinti, negali savaime pakakti įrodinėjant, jog jai tekusi darbo našta yra neproporcinga. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 124–128 punktuose Bendrasis Teismas, viena vertus, pažymėjo, kad įtariami veiksmai, dėl kurių atliekamas tyrimas, pagrindžia poreikį prašyti pateikti didelį kiekį informacijos, ir, kita vertus, priminė, kad ta informacija reikalinga atsižvelgiant į tyrimo tikslą. Todėl to sprendimo 123 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad prašomai informacijai pateikti reikalinga darbo našta nėra neproporcinga atsižvelgiant į tyrimo poreikius, susijusius su pateiktomis pažeidimo prezumpcijomis, ypač atsižvelgiant į apeliančių atsakymą į pranešimą apie kaltinimus.

110

Paskui dėl antros dalies, kurioje apeliantė ginčija Bendrojo Teismo atliktą Komisijos pasiūlytos atsakymo į tam tikrus ginčijamame sprendime pateiktus klausimus formos neprivalomumo vertinimą, reikia pripažinti kad, atsižvelgiant į tų klausimų formuluotę ir į prie to sprendimo pridėtas įžangines pastabas dėl atsakymų į juos, apeliantėms nepavyko įrodyti, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai viršijo to sprendimo protingo vertinimo ribas, kaip tai suprantama pagal to sprendimo 44 punkte primintą jurisprudenciją, skundžiamo sprendimo 132 ir 133 punktuose nuspręsdamas, viena vertus, kad remiantis ginčijamu sprendimu negalima tvirtinti, kad Komisijos pasiūlyta atsakymo į tuos klausimus forma yra privaloma ir kad apeliantės neturi galimybės jos keisti, jei tai pasirodytų tinkama, ir, kita vertus, kad ta forma buvo veikiau siekta apeliantėms palengvinti užduotį.

111

Kadangi šio sprendimo 110 punkte priminti Bendrojo Teismo konstatavimai buvo pakankami, kad būtų galima atmesti apeliančių argumentą, kad privalomos atsakymo į ginčijamą sprendimą formos nustatymas įrodo, jog jame prašoma pateikti informacija viršija, atsižvelgiant į tyrimo tikslą, tai, kas reikalinga, teisės klaida aiškinant jurisprudenciją dėl „informacijos“ sąvokos, kuri galėjo būti padaryta skundžiamo sprendimo 131 punkte, bet kuriuo atveju negalėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, net jeigu ji būti įrodyta. Todėl šiuo klausimu apeliančių išdėstyta kritika yra nereikšminga, taigi turi būti atmesta (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 14 d. Sprendimo Makhlouf / Taryba, C‑458/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:441, 96 punktą ir nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Meta Group / Komisija, C‑428/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:201, 44 punktą).

112

Galiausiai dėl trečios dalies reikia pažymėti, viena vertus, kad tiek, kiek joje kalbama apie skundžiamo sprendimo 147 punktą, jai pagrįsti pateikti argumentai painiojami, be kita ko, su argumentais, pateiktais dėstant apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirtą dalį, ir dėl to turi būti atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 82–84 punktuose. Kita vertus, tiek, kiek trečioje dalyje Bendrasis Teismas kaltinamas padaręs teisės klaidų ir akivaizdžių vertinimo klaidų, kai siekė nustatyti apeliančių pareigos saugoti ginčijamame sprendime prašomus pateikti duomenis ir dokumentus, taip pat jų turimų dokumentų apimtį, reikia pažymėti, kad toje dalyje klaidingai aiškinamas ginčijamas sprendimas, todėl ta dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

113

Iš tiesų, reikia pažymėti, kad apeliančių kritikuojami Bendrojo Teismo argumentai išplėtoti skundžiamo sprendimo 136–141 punktuose pateiktame dviejų argumentų, pateiktų siekiant užginčyti prašomos pateikti informacijos proporcingumą, pagrįstumo vertinime. Tie argumentai atitinkamai grindžiami apeliančių patirtais praktiniais sunkumais renkant tam tikrą informaciją ir dėl to, kad jos privalėjo atlikti darbą už Komisiją ir iš naujo išnagrinėti, kokius dokumentus ji jau turi, kad nustatytų, kokia informacija dar nebuvo jai pateikta.

114

Tokiomis aplinkybėmis, viena vertus, skundžiamo sprendimo 136 ir 137 punktuose Bendrasis Teismas neatliko galimos apeliančių pareigos saugoti duomenis ar dokumentus vertinimo. Atvirkščiai, Bendrasis Teismas pripažino, kad įmonėms iš principo negali būti nustatyta pareiga Komisijai pateikti dokumentus, kurių jos jau nebeturi ir kurių teisiškai jos nebeprivalo saugoti, tačiau nusprendė, kad bent nuo to momento, kai 2010 m. birželio mėn. apeliantės gavo pirmuosius Komisijos pateiktus prašymus pateikti informaciją, jos vis dėlto privalėjo veikti ypač rūpestingai ir imtis visų riekiamų priemonių, kad išsaugotų įrodymus, kuriuos pagrįstai galėjo turėti. Bendrasis Teismas apeliantėms neginčijant taip pat nusprendė, ne tai, kad jų archyvų bylos buvo „netvarkingos“, o tai, kad jų taikoma saugojimo tvarka nebuvo tinkama ginčijamo spendimo proporcingumui įvertinti.

115

Kita vertus, skundžiamo sprendimo 139 punkte pateiktas Bendrojo Teismo konstatavimas, kad remiantis tuo sprendimu negalima teigti, jog Komisija prašo kitos informacijos, nei apeliantės gali gauti, turi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad jame ne tvirtinama, kad apeliančių klientai negalėjo pateikti prašomos informacijos, o paneigiama, kad visą tą informaciją Komisija turėjo, dėl ko ji negalėjo pati atrinkti, kokius dokumentus turėjo.

116

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirma– trečia dalys turi būti atmestos kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtinos, iš dalies nereikšmingos ir iš dalies nepagrįstos.

117

Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 150–159 punktuose jis padarė teisės klaidą nuspręsdamas, jog ginčijamo sprendimo 2 punkte numatyta periodinė bauda yra proporcinga.

118

Apeliantės teigia, kad jos iš tiesų privalėjo atsakyti į tą sprendimą, nes priešingu atveju būtų turėjusios mokėti ypač didelę periodinę baudą, ir kad, atsižvelgiant į patirtus sunkumus tenkinant tame sprendime nurodytus didelius prašymus, kilo konkretus pavojus, jog ta grėsmė materializuosis, todėl jų reikalavimas panaikinti tą nuostatą dėl proporcingumo principo pažeidimo nebuvo pernelyg ankstyvas.

119

Komisija ginčija šiuos argumentus.

120

Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirta dalis pateikta dėl teisės klaidos, kurią Bendrasis Teismas neva padarė kaip nepriimtinus atmesdamas argumentus dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nustatytos periodinės baudos už kiekvieną dieną dydžio neproporcingumo.

121

Tačiau, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 24 straipsniu, periodinės baudos nustatomos būtinai dviem etapais. Pirmuoju sprendimu, priimtu remiantis to reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Komisija skiria periodinę baudą. Jeigu nenustatytas bendras periodinės baudos dydis, tas sprendimas negali būti vykdomas. Tas dydis galutinai gali būti nustatytas tik nauju sprendimu, kuris būtų priimtas vėliau remiantis to reglamento 24 straipsnio 2 dalimi (šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst / Komisija, 46/87 ir 227/88, EU:C:1989:337, 55 punktą).

122

Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 155 ir 156 punktuose pirmiausia nuspręsdamas, kad dėl to, jog Reglamento Nr. 1/2003 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas yra tik vienas iš procedūros, kuriai pasibaigus Komisija gali priimti privalomą vykdyti sprendimą dėl galutinio periodinės baudos dydžio nustatymo, etapų, tame straipsnyje nurodytas sprendimas aptariamoje procedūroje yra preliminarus ir dėl to nesukelia privalomų teisinių pasekmių. Pažymėjęs, kad būtent ginčijamu sprendimu skirta periodinė bauda, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą (beje, apeliantės to neginčija), tuo remdamasis Bendrasis Teismas to sprendimo 157 ir 158 punktuose galėjo padaryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnis nesukelia privalomų teisinių pasekmių.

123

Būtent dėl to taip pat pagrįstai skundžiamo sprendimo 159 punkte Bendrasis Teismas galiausiai nusprendė, kad apeliančių argumentai dėl tame straipsnyje nustatytos periodinės baudos dydžio neproporcingumo buvo pateikti ne dėl teisės akto, kurį galima ginčyti, todėl yra nepriimtini. Galiausiai, remiantis suformuota Teisingumo Teismo praktika, darytina išvada, kad ginčijamais teisės aktais iš principo laikomos priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti ieškovo interesus, išskyrus, be kita ko, tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokių pasekmių nesukeliama (2020 m. birželio 25 d. Sprendimo CSUE / KF, C‑14/19 P, EU:C:2020:492, 70 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

124

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą, o dėl tos priežasties reikia atmesti visą apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.

125

Apeliacinio skundo penktame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis klaidingai taikė SESV 102 straipsnio pažeidimų įrodinėjimo naštą reglamentuojančias taisykles ir atmetė jų pateiktą pagrindą, grindžiamą nepagrįstu tos naštos perkėlimu.

126

Viena vertus, apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 173 ir 174 punktuose pateiktas Bendrojo Teismo išvadas, kad Komisija siekia ne atlikti jų apskaitos auditą, o surinkti reikiamus duomenis, kad galėtų atsižvelgti į jų atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktą kritiką, ir kad taip elgdamasi Komisija neprašė apeliančių už ją atlikti užduotis. Šiuo klausimu apeliantės teigia, kad prašoma pateikti informacija nebuvo nei reikšminga, nei reikalinga ir kad Bendrasis Teismas neatsakė į klausimą, ar ginčijamame sprendime Komisija jų reikalavo atlikti su bylos medžiagos rinkimu susijusias ir dėl to jos kompetencijai priskiriamas užduotis. Iš tiesų, apeliantės teigia, kad, tame sprendime paprašius patikrinti visus su apskaita susijusius dokumentus, joms buvo faktiškai „pavesta“ užduotis sudaryti naują bylą, nors tai nebuvo reikalinga, kad Komisija galėtų atsakyti į jų argumentus.

127

Kita vertus, apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 175 punkte išdėstytas Bendrojo Teismo konstatavimas, jog ginčijamame sprendime Komisija jų tik paprašė pateikti dokumentus, pagrindžiančius jų pačių teiginius, kad jos rėmėsi reikšminga jurisprudencija ir tos institucijos gairėmis, yra nepakankamai motyvuotas, ir pakartoja, kad ginčijamame sprendime aptariama institucija reikalavo, kad jos įrodytų, jog jos veikė laikydamosi teisės aktų, o tai yra „netoleruotinas“ įrodinėjimo naštos perkėlimas.

128

Komisija ginčija šiuos argumentus.

129

Apeliacinio skundo penktajame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis klaidingai atmetė ketvirtąjį pagrindą dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo, nes Komisija reikalavo, kad jos atliktų Komisijos kompetencijai priskirtas užduotis.

130

Pirma, dėl nurodytų argumentų, kuriais ginčijami skundžiamo sprendimo 173 ir 174 punktai, reikia pažymėti, viena vertus, kad tuose punktuose daroma nuoroda į atitinkamai skundžiamo sprendimo 106 ir 107 punktuose bei to sprendimo 138–140 punktuose Bendrojo Teismo atliktą analizę nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį pagrindus, atitinkamai susijusius su ginčijamame sprendime prašomos informacijos reikalingumu ir proporcingumu, o tos analizės apeliantėms nepavyko užginčyti apeliacinio skundo trečiajame ir ketvirtajame pagrinduose. Kita vertus, reikia pažymėti, kad šie argumentai grindžiami iš esmės tais pačiais teiginiais, kurie buvo suformuluoti ir atmesti nagrinėjant apeliacinio skundo trečiojo pagrindo trečią dalį ir ketvirtojo pagrindo trečią dalį. Todėl šie argumentai taip pat turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

131

Antra, dėl argumentų dėl skundžiamo sprendimo 175 punkte padarytos išvados, jog Komisija neprašė apeliančių įrodyti, kad šios laikėsi teisės aktų, neva nemotyvavimo reikia pažymėti, kad šiais argumentais apeliantės iš tikrųjų siekia užginčyti Bendrojo Teismo atliktą ginčijamo sprendimo turinio vertinimą, tačiau neteigia, kad tas sprendimas buvo iškraipytas. Atvirkščiai, jos tik pakartoja pirmojoje instancijoje pateiktame ketvirtajame pagrinde išdėstytus argumentus, grindžiamus Bendrojo Teismo aiškiai atmestu ginčijamo sprendimo aiškinimu. Dėl tos priežasties, remiantis šio sprendimo 42–45 punktuose priminta jurisprudencija, šie argumentai turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtini.

132

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo penktasis pagrindas turi būti atmestas kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

133

Apeliacinio skundo šeštajame pagrinde apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės ir faktinių aplinkybių klaidų, iškraipė su jomis susijusius įrodymus ir nemotyvavo penktojo pagrindo dėl teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimo vertinimo.

134

Pirmiausia apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 186 punkte, kuriame Bendrasis Teismas iš karto pažymėjo, jog apeliantės tik abstrakčiai nurodo šį pažeidimą, yra klaidų, kaip galima teigti remiantis pirmojoje instancijoje jų pateiktais dokumentais.

135

Paskui apeliantės teigia, kad dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos dėl skundžiamo sprendimo 175 punkto, to sprendimo 190 punkte pateiktas Bendrojo Teismo konstatavimas, kad ginčijamame sprendime iš apeliančių nereikalauta atlikti vertinimų, kuriuose jos būtų priverstos prisipažinti veikusios pažeidžiant SESV 102 straipsnį, yra nepakankamai motyvuotas.

136

Galiausiai apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 192 punkte pateiktoje Bendrojo Teismo išvadoje, kurioje atmetami jų argumentai, jog ginčijamame sprendime pažeista teisė neduoti parodymų prieš save, nes jos įpareigotos pateikti dokumentus, kurie negali būti laikomi „egzistavusiais anksčiau“, yra teisės ir faktinių aplinkybių klaidų.

137

Konkrečiai kalbant, viena vertus, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas 2010 m. balandžio 28 d. Sprendimą Amann & Söhne ir Cousin Filterie / Komisija (T‑446/05, EU:T:2010:165, 328 punktas), nes nusprendė, jog prašymu pateikti dokumentą, kuris negali būti laikomas „egzistavusiu anksčiau“, nebūtinai pažeidžiama teisė neduoti parodymų prieš save, nors tame sprendime tik nurodyta, kad paprasčiausia pareiga atsakyti į išimtinai su faktinėmis aplinkybėmis susijusius klausimus negali pažeisti teisės į gynybą ar teisės į teisingą teismo procesą.

138

Kita vertus, skundžiamo sprendimo 192 punktas grindžiamas faktinių aplinkybių klaida, nes ginčijamame sprendime Komisija paprašė apeliančių pateikti informacijos, kurios negalima kvalifikuoti kaip faktinių aplinkybių ar dokumentų, ir įrodymų, kad jos ėmėsi proaktyvių priemonių Sąjungos konkurencijos taisyklių reikalavimams įvykdyti, nes tokių įrodymų nebuvimas leidžia manyti, kad jos nesilaikė joms nustatytos pareigos.

139

Komisija teigia, kad dėl to, jog apeliantės Teisingumo Teismui tik pateikė nuorodas į Bendrajame Teisme jų jau išdėstytus argumentus, dėl skundžiamo sprendimo 186 ir 192 punktų pateikti ir šio sprendimo 134 ir 138 punktuose išdėstyti argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini ir kad apeliacinio skundo šeštasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas dėl likusios dalies. Dublike apeliantė atsikerta, kad būtent dėl tos nuorodos aptariami argumentai yra priimtini.

140

Apeliacinio skundo šeštajame pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės ir faktinių aplinkybių klaidų, taip pat iškraipė su jomis susijusius įrodymus ir kad vertindamas ginčijamame sprendime Komisijos neva padarytą teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimą nepateikė motyvų.

141

Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo priimtinumo remiantis šio sprendimo 42–45 punktuose priminta jurisprudencija galima teigti, kad dėl to, jog argumentai dėl skundžiamo sprendimo 186 punkto grindžiami tik pirmojoje instancijoje pateiktais argumentais, į kuriuos apeliantės tik daro nuorodą, tie argumentai turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtini. Tas pats taikytina ir argumentams dėl skundžiamo sprendimo 192 punkte Bendrojo Teismo padarytos faktinių aplinkybių klaidos, nes, viena vertus, tie argumentai grindžiami tai pačiais teiginiais, kurie išdėstyti šio sprendimo 96 punkte ir kurie jo 107 punkte yra atmesti kaip nepriimtini, ir, kita vertus, apeliantės ginčija Bendrojo Teismo atliktą ginčijamo sprendimo turinio vertinimą, tačiau neteigia, kad tas sprendimas buvo iškraipytas.

142

Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo priimtinos dalies pagrįstumo reikia iš karto priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 konstatuojamąja dalimi, vykdydamos Komisijos sprendimą prašyti pateikti informacijos, įmonės negali būti priverstos pripažinti, kad padarė pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju jos privalo atsakyti į klausimus dėl faktinių aplinkybių ir pateikti dokumentus, netgi jei šia informacija gali būti pasinaudota įrodant, kad jos ar kita įmonė pažeidimą padarė.

143

Šioje nuostatoje iš esmės pakartojama seniai suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, kuria remiantis Komisija turi teisę reikalauti, kad įmonė pateiktų visą reikalingą informaciją apie faktus, kuriuos ji galėjo žinoti, ir prireikus jai perduotų turimus su tuo susijusius dokumentus, net jei jais galima pasinaudoti nustatant, kad šios ar kitos įmonės veiksmai prieštaravo konkurencijos taisyklėms. Nors Komisija negali įpareigoti šios įmonės pateikti atsakymus, kuriuose ta įmonė būtų priversta prisipažinti padariusi pažeidimą, kurio įrodymus turi pateikti Komisija, ta įmonė vis tik negali nevykdyti prašymų pateikti tuos dokumentus motyvuodama tuo, kad tenkindama tokius prašymus ji būtų priversta liudyti prieš save (šiuo klausimu žr. 1989 m. spalio 18 d. Sprendimo Orkem / Komisija, 374/87, EU:C:1989:387, 27, 34 ir 35 punktus ir 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / SGL Carbon, C‑301/04 P, EU:C:2006:432, 41–44 ir 48 punktus).

144

Tačiau, kiek tai susiję, pirma, su argumentais dėl skundžiamo sprendimo 190 punkte padarytos išvados, kad paprašiusi apeliančių pateikti dokumentus, pagrindžiančius jų pačių teiginį, jog rėmėsi reikšminga jurisprudencija ir Komisijos gairėmis, ši institucija nenurodė apeliantėms atlikti vertinimų, kuriuose jos būtų priverstos prisipažinti atliktais veiksmais padariusios SESV 102 pažeidimą, neva nemotyvavimo, reikia pažymėti, jog tie argumentai grindžiami tais pačiais kaltinimais, kurie pateikti dėl skundžiamo pažeidimo 175 punkto, ir dėl to turi būti atmesti dėl tų pačių motyvų, kurie išdėstyti šio sprendimo 131 punkte.

145

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas pakankamai motyvavo skundžiamo sprendimo 190 punkte padarytą išvadą. Visų pirma, to sprendimo 180, 182 ir 183 punktuose Bendrasis Teismas priminė šio sprendimo 143 punkte nurodytą jurisprudenciją. Paskui, remdamasis būtent savo jurisprudencija, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 184 ir 185 punktuose nustatė, kad, viena vertus, jei ginčijama prašyme pateikti informacijos išdėstyto klausimo apimtis, Sąjungos teismas privalo patikrinti, ar adresato atsakymas tikrai prilygtų prisipažinimui padarius pažeidimą, ir, kita vertus, išimtinai su faktinėmis aplinkybėmis susiję klausimai iš principo negali būti laikomi galinčiais priversti adresatą pripažinti padarius tą pažeidimą. Todėl remdamasis būtent minėta jurisprudencija, kurios apeliantės, beje, neginčija, skundžiamo sprendimo 187 ir 190 punktuose Bendrasis Teismas galėjo padaryti išvadą, kad dėl to, jog ginčijamame sprendime prašoma pateikti informacija susijusi tik su faktinėmis aplinkybėmis, nes prašoma pateikti vidaus dokumentus, tos informacijos pateikimas nereiškia, kad iš apeliančių reikalaujama atlikti vertinimus, kuriuose jos būtų priverstos pripažinti savo veiksmais pažeidusios SESV 102 straipsnį.

146

Antra, dėl argumentų dėl skundžiamo sprendimo 192 punkte Bendrojo Teismo neva padarytos teisės klaidos reikia pažymėti, kad 2010 m. balandžio 28 d. Sprendime Amann & Söhne ir Cousin Filterie / Komisija (T‑446/05, EU:T:2010:165, 328 punktas) suformuotą jurisprudenciją Bendrasis Teismas aiškino teisingai pažymėdamas, kad dėl to, jog tame sprendime nuspręsta, kad nustatyta pareiga pateikti anksčiau egzistavusius dokumentus negali pažeisti teisės į gynybą, tos jurisprudencijos negalima aiškinti a contrario, kaip reiškiančios, jog visi prašymai pateikti dokumentą, kuris negali būti laikomas „egzistavusiu anksčiau“, būtinai pažeidžia tas teises, ypač teisę neduoti parodymų prieš save.

147

Remiantis šio sprendimo 143 punkte priminta jurisprudencija darytina išvada, kad tik tuo atveju, jeigu įmonė įpareigojama pateikti atsakymus, kuriuose ji būtų priversta pripažinti pažeidimą, ta įmonė gali nevykdyti pareigos pateikti visą reikiamą informaciją, kaip tai suprantama remiantis šio sprendimo 68–70 punktuose nurodyta jurisprudencija. Šioje byloje Bendrasis Teismas nusprendė (apeliantės tos išvados neginčija), kad šiuo atveju taip nėra, nes apeliantės nepateikė jokio konkretaus argumento, kuriuo remiantis būtų galima įrodyti, kad tai, jog, atsakydamos į Komisijos klausimus, jos privalo prašomas pateikti faktines aplinkybes formaliai išdėstyti dokumente, kad Komisijai būtų lengviau jas suprasti, savaime gali būti teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimas.

148

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo šeštasis pagrindas turi būti atmestas kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

149

Kadangi visi apeliacinio skundo pagrindai atmesti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

150

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Remiantis to reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, taikoma apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

151

Kadangi Komisija reikalavo iš Qualcomm ir Qualcomm Europe priteisti bylinėjimosi išlaidas ir šios bylą pralaimėjo, jos turi padengti per apeliacinį procesą patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: