–

Powszechny Zakład Ubezpieczeń na Życie S.A., atstovaujamos radcy prawni W. Boruń ir J. Wójcik,

–

Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów, atstovaujamo radca prawny B. Cebula,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos T. Christoforou, M. Farley, J. Szczodrowski ir F. van Schaik,

–

ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos C. Zatschler, M. Sánchez Rydelski ir C. Simpson,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje įtvirtinto principo ne bis in idem ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 262) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Powszechny Zakład Ubezpieczeń na Życie S.A. (toliau – PZU Życie) ir Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos pirmininkas, toliau – UOKiK pirmininkas) ginčą dėl šios institucijos sprendimo skirti PZU Życie dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi baudą už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimą ir baudą už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą.

3

Reglamento Nr. 1/2003 6 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Siekiant užtikrinti veiksmingą [Sąjungos] konkurencijos taisyklių taikymą, valstybių narių konkurencijos institucijos turėtų turėti daugiau galimybių jas taikyti. Tuo tikslu jos turi būti įgaliotos taikyti [Sąjungos teisę].“

4

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta [EB] 81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir [EB] 81 straipsnio nuostatas. Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus bet kuriam [EB] 82 straipsniu draudžiamam piktnaudžiavimui, taiko ir [EB] 82 straipsnio nuostatas.“

5

Minėto reglamento 5 straipsnyje „Valstybių narių konkurencijos institucijų įgaliojimai“ nurodyta:

„Valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti [EB] 81 ir 82 straipsnius. Tuo tikslu, veikdamos savo iniciatyva ar skundo pagrindu, jos gali priimti tokius sprendimus:

<…>

Jeigu valstybių narių konkurencijos institucijos, remdamosi turima informacija, mano, kad uždraudimo kriterijai nėra tenkinami, jos gali nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo.“

6

To paties reglamento 11 straipsnyje „Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų bendradarbiavimas“ numatyta:

„1.   „Komisija ir valstybių narių konkurencijos institucijos glaudžiai bendradarbiauja taikydamos [Sąjungos] konkurencijos taisykles.

<…>

3.   Valstybių narių konkurencijos institucijos, veikdamos pagal [EB] 81 arba 82 straipsnį, raštu informuoja Komisiją prieš pradėdamos įgyvendinti pirmą oficialią tiriamąją priemonę arba iš karto tik pradėjusios. Ši informacija gali būti teikiama ir kitų valstybių narių konkurencijos institucijoms.

<…>“

7

Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nacionalinių teismų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal [EB] 81 ar 82 straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui. Be to, nacionaliniai teismai turi vengti priimti sprendimus, kurie prieštarautų sprendimui, Komisijos ketinamam priimti jos pradėtoje byloje. Todėl nacionalinis teismas gali įvertinti, ar reikia sustabdyti bylą. Šis įpareigojimas nepažeidžia teisių ir pareigų, numatytų [EB] 234 straipsnyje.

2.   Valstybių narių konkurencijos institucijų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal [EB] 81 ar 82 straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui.“

8

2000 m. gruodžio 15 d.Ustawa o ochronie konkurencji i konsumentów (Įstatymas dėl konkurencijos ir vartotojų apsaugos, 2000 m. Dz. U., Nr. 122, 1319 pozicija, toliau – ĮKVA) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vienai ar kelioms įmonėms draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje.“

9

ĮKVA 101 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„[UOKiK] pirmininkas gali priimti sprendimą skirti įmonei baudą, kuri sudaro ne daugiau kaip 10 % apyvartos ataskaitiniais metais, ėjusiais prieš baudos paskyrimo metus, jeigu ši įmonė net ir netyčia:

<…>“

10

2007 m. spalio 25 d. sprendimu UOKiK pirmininkas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2001 m. balandžio 1 d. iki to sprendimo priėmimo PZU Życie piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi Lenkijos grupinio profesinio darbuotojų gyvybės draudimo sutarčių rinkoje, todėl pažeidė ĮKVA 8 straipsnį.

11

Be to, UOKiK pirmininkas nusprendė, kad veiksmai, kurie sudaro šį piktnaudžiavimą, galėjo neigiamai paveikti galimybę į Lenkijos rinką patekti užsienio draudikams ir taip daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi jis konstatavo, kad PZU Życie, be nacionalinės teisės, pažeidė EB 82 straipsnį.

12

UOKiK pirmininkas skyrė PZU Życie50381080 PLN (maždaug 11697000 EUR) dydžio sankciją, kurią sudaro, pirma, 33022892,77 PLN (maždaug 7664000 EUR) bauda už nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų pažeidimą laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 25 d. ir, antra, 17358187,23 PLN (maždaug 4033000 EUR) bauda už EB 82 straipsnio pažeidimą laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. Lenkijos įstojimo į Sąjungą dienos, iki 2007 m. spalio 25 d.

13

2014 m. kovo 28 d. sprendimu Sąd Okręgowy w Warszawie – Sąd Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Varšuvos apygardos teismas, nagrinėjantis konkurencijos ir vartotojų apsaugos bylas, Lenkija) atmetė PZU Życie skundą, paduotą dėl 2007 m. spalio 25 d. sprendimo. Šis sprendimas buvo paliktas galioti 2015 m. rugsėjo 17 d.Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija) sprendimu.

14

PZU Życie padavė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) ir nurodė, kad pažeistas principas ne bis in idem, garantuojamas Chartijos 50 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Kasatorė pagrindinėje byloje teigia, kad ji buvo nubausta du kartus už Sąjungos teisės pažeidimą, t. y. pirmą kartą tiesiogiai remiantis EB 82 straipsniu, siejamu su Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsniu, ir antrą kartą netiesiogiai pagal nacionalinę konkurencijos teisę.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad principas ne bis in idem turi esminę reikšmę demokratinėje teisinėje valstybėje ir pagal jį draudžiama tą patį asmenį antrą kartą teisti ir bausti už tą pačią veiką. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad ginčas pagrindinėje byloje iš esmės susijęs su klausimu, kokiu atveju, siekiant taikyti principą ne bis in idem, dėl tos pačios bylos egzistuoja antras teismo sprendimas arba antra nuobauda už konkurencijos teisės pažeidimą.

16

Pirma, jis pabrėžia, kad 2009 m. vasario 10 d. Sprendime Sergueï Zolotoukhine prieš Rusiją (CE:ECHR:2009:0210JUD001493903, 78–82 punktai) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad šis principas taikomas faktinių aplinkybių tapatumo atveju, o ne tos pačios veikos atveju. Iš šios jurisprudencijos matyti, kad nubaudus, kaip nagrinėjamu atveju, asmenį du kartus už tuos pačius antikonkurencinius veiksmus pažeidžiamas principas ne bis in idem. Teisingumo Teismas laikėsi tokio paties požiūrio kitose nei konkurencijos teisė srityse, be kita ko, 1966 m. gegužės 5 d. Sprendime Gutmann / Komisija (18/65 ir 35/65, EU:C:1966:24) ir 2006 m. kovo 9 d. Sprendime Van Esbroeck (C‑436/04, EU:C:2006:165).

17

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog vis dėlto jurisprudencijoje konkurencijos srityje Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad principui ne bis in idem taikomos trys sąlygos dėl faktinių aplinkybių tapatumo, to paties pažeidėjo ir tų pačių saugomų teisinių interesų. Konkrečiai dėl faktinių aplinkybių tapatumo 2012 m. vasario 14 d. Sprendime Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2012:72, 99 punktas) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šis tapatumas turi būti vertinamas ne tik pagal įmonės elgesį, bet ir pagal jo pasekmes laiko ir teritorijos atžvilgiu.

18

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, skiriasi Teisingumo Teismo požiūris konkurencijos bylose ir jo požiūris kitose Sąjungos teisės srityse. Iš tiesų konkurencijos srityje Teisingumo Teismas reikalauja, kad, be faktinių aplinkybių ir pažeidėjo tapatumo, būtų saugomi tie patys teisiniai interesai. Ši papildoma sąlyga apriboja principo ne bis in idem taikymo sritį. Remiantis ja, nagrinėjamu atveju būtų galima konstatuoti, kad šis principas nėra pažeistas.

19

Taigi tas teismas kelia klausimą dėl principo ne bis in idem apimties, atsižvelgdamas į tai, kad jis turi taikyti tiek EŽTK, tiek Chartijos nuostatas. Be to, jis klausia, ar Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su šio principo taikymu konkurencijos srityje, atitinka Chartijos 52 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, nes šia jurisprudencija suteikiama mažesnė apsauga, nei garantuojama EŽTK.

20

Trečia, tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas patvirtintų, kad saugomų teisinių interesų vienybė yra papildomas kriterijus, kuris yra principo ne bis in idem taikymo sąlyga, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar 1969 m. vasario 13 d. Sprendimas Wilhelm ir kt. (14/68, EU:C:1969:4), priimtas byloje, kurioje nebuvo keliama abejonių dėl principo ne bis in idem, turi būti aiškinamas taip, kad pagal Sąjungos teisę ir nacionalinę konkurencijos teisę saugomi tie patys teisiniai interesai. Šis dviprasmiškumas taip pat matyti iš 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2012:72, 81 ir 98 punktai), kuris vis dėlto gali būti aiškinamas taip, kad šių dviejų teisių saugomi tie patys teisiniai interesai. Šis klausimas, kuris dar nėra išaiškintas, yra lemiamas norint išnagrinėti pagrindinę bylą, kuriai būdingas faktinių aplinkybių tapatumas ir kurioje, vykdant tą pačią procedūrą, buvo lygiagrečiai taikytos analogiškos Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės nuostatos.

21

Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

22

Prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintas principas ne bis in idem turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinei konkurencijos institucijai tuo pačiu sprendimu skirti įmonei baudą už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimą ir baudą už EB 82 straipsnio pažeidimą.

23

Pagal Reglamento Nr. 1/2003 6 konstatuojamąją dalį šiuo reglamentu, norint užtikrinti veiksmingą Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymą, siekiama daugiau įtraukti nacionalines valdžios institucijas joms suteikiant teisę taikyti Sąjungos teisę.

24

Taigi, remiantis minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, valstybių narių konkurencijos institucijos, taikydamos nacionalinę konkurencijos teisę bet kuriam pagal EB 82 straipsnį draudžiamam piktnaudžiavimui, taiko ir šį straipsnį.

25

Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad ir Sąjungos, ir nacionalinė konkurencijos teisė taikoma lygiagrečiai. Europos ir nacionalinėse konkurencijos taisyklėse ribojamoji praktika vertinama skirtingais aspektais ir jų taikymo sritys nesutampa (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2012:72, 81 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

26

Darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu Komisija nepradėjo procedūros dėl sprendimo priėmimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 III skyrių, kai nacionalinė konkurencijos institucija taiko nacionalinės teisės nuostatas, draudžiančias įmonių vienašališkus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal EB 82 straipsnį, pagal to reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrą sakinį ji taip pat lygiagrečiai turi taikyti EB 82 straipsnį (pagal analogiją, kiek tai susiję su EB 81 straipsniu, žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2012:72, 77 ir 78 punktus).

27

Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnyje nurodyta, kad kompetentinga nacionalinė konkurencijos institucija, taikydama EB 82 straipsnį, gali skirti vienkartines ir periodines baudas ar kitas jos nacionalinėje teisėje numatytas nuobaudas.

28

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad procedūrose dėl baudų skyrimo pagal konkurencijos teisę turi būti laikomasi principo ne bis in idem. Pagal šį principą draudžiama konkurencijos srityje pakartotinai skirti sankciją įmonei ar ją persekioti dėl antikonkurencinių veiksmų, dėl kurių ankstesniu nebeskundžiamu sprendimu jai skirta sankcija arba dėl kurių ji išteisinta (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2012:72, 94 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

29

Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog principu ne bis in idem siekiama neleisti „pakartotinai skirti sankcijos įmonei ar jos persekioti“, o tai reiškia, kad ankstesniu nebeskundžiamu sprendimu įmonei buvo skirta sankcija arba ji buvo išteisinta.

30

Šį principo ne bis in idem aiškinimą patvirtina Chartijos 50 straipsnio formuluotė ir šio principo loginis pagrindas.

31

Pirma, kalbant apie Chartijos 50 straipsnio formuluotę, pažymėtina, jog jame nurodyta, kad „[n]iekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą“.

32

Kaip išvados 21 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šis straipsnis konkrečiai skirtas pasikartojančioms byloms, susijusioms su ta pačia veika, dėl kurios buvo priimtas galutinis sprendimas. Esant situacijai, kai remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalies antru sakiniu nacionalinė konkurencijos institucija lygiagrečiai taiko nacionalinę konkurencijos teisę ir EB 82 straipsnį, kaip tik nėra tokio pasikartojimo.

33

Antra, kalbant apie principo ne bis in idem loginį pagrindą, reikia priminti, kaip iš esmės išvados 18 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jog šiuo principu, kylančiu iš res judicata galios principo, siekiama garantuoti teisinį saugumą ir teisingumą užtikrinant, kad atitinkamas asmuo, kurio baudžiamasis persekiojimas įvykdytas ir galbūt kuriam paskirta bausmė, būtų tikras, jog jis dar kartą nebus persekiojamas už tą patį nusižengimą.

34

Taigi apsauga, kurią principu ne bis in idem siekiama suteikti nuo pakartotinio persekiojimo, po kurio skiriama bausmė, neturi prasmės esant situacijai, kai tame pačiame sprendime lygiagrečiai taikoma nacionalinė konkurencijos teisė ir Sąjungos konkurencijos teisė.

35

Darytina išvada, kad, kaip iš esmės savo pastabose teigia UOKiK pirmininkas, Lenkijos vyriausybė, Komisija ir ELPA priežiūros institucija, principas ne bis in idem netaikomas esant situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kai nacionalinė konkurencijos institucija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalimi, lygiagrečiai taiko nacionalinę konkurencijos teisę ir Sąjungos konkurencijos taisykles ir pagal šio reglamento 5 straipsnį nubaudžia įmonę, tuo pačiu sprendimu jai skirdama baudą už šios teisės pažeidimą ir baudą už šių taisyklių nesilaikymą.

36

Vis dėlto reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai nacionalinė valdžios institucija, remdamasi pastarąja nuostata, nusprendžia skirti baudą už EB 82 straipsnio pažeidimą, ji privalo įgyvendinti savo kompetenciją laikydamasi Sąjungos teisės.

37

Iš tiesų, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, kai Sąjungos teisės akte nėra numatyta konkrečios sankcijos už šio teisės akto pažeidimą arba šiuo klausimu daroma nuoroda į nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, pagal EB 10 straipsnį valstybės narės įpareigojamos imtis visų tinkamų priemonių, kad užtikrintų Sąjungos teisės apimtį ir veiksmingumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors jos turi teisę pasirinkti nuobaudas, jos privalo atsižvelgti į tai, kad už Sąjungos teisės pažeidimus turi būti baudžiama pagal panašias materialines ir procesines taisykles kaip ir už tokio paties pobūdžio ir sunkumo nacionalinės teisės pažeidimus, kartu nuobaudos bet kuriuo atveju turi būti proporcingos (pagal analogiją žr. 1990 m. liepos 10 d. Sprendimo Hansen, C‑326/88, EU:C:1990:291, 17 punktą).

38

Taigi, kaip savo pastabose iš esmės teigė ELPA priežiūros institucija, jeigu tuo pačiu sprendimu nacionalinė konkurencijos institucija skiria dvi baudas atitinkamai už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimą ir EB 82 straipsnio pažeidimą, ji turi įsitikinti, kad baudos kartu būtų proporcingos nusižengimo pobūdžiui, o tai pagrindinėje byloje turi padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

39

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip, jog Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintas principas ne bis in idem turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinei konkurencijos institucijai tuo pačiu sprendimu skirti įmonei baudą už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimą ir baudą už EB 82 straipsnio pažeidimą. Vis dėlto esant tokiai situacijai nacionalinė konkurencijos institucija turi įsitikinti, kad baudos kartu būtų proporcingos nusižengimo pobūdžiui.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje įtvirtintas principas ne bis in idem turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinei konkurencijos institucijai tuo pačiu sprendimu skirti įmonei baudą už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimą ir baudą už EB 82 straipsnio pažeidimą. Vis dėlto esant tokiai situacijai nacionalinė konkurencijos institucija turi įsitikinti, kad baudos kartu būtų proporcingos nusižengimo pobūdžiui.