–

V. M. G. Guigo, atstovaujamos advokato H. Hristev,

–

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos L. Zaharieva ir E. Petranova,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kellerbauer, Y. Marinova ir P. Mihaylova,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 151 ir 153 straipsnių, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 straipsnio, 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008, p. 36) 3, 4, 11 ir 12 straipsnių bei proceso autonomijos, lygiavertiškumo, veiksmingumo ir proporcingumo principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Virginie Marie Gabrielle Guigo ir Fond „Garantirani vzemania na rabotnitsite i sluzhitelite“ (Darbuotojų reikalavimų garantijų fondas, Bulgarija) prie Natsionalen osiguritelen institut (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, Bulgarija) (toliau – Garantijų fondas) ginčą dėl atsisakymo suteikti reikalavimų, atsiradusių dėl nesumokėto darbo užmokesčio, apmokėjimo garantiją.

3

Direktyva 2008/94 buvo kodifikuota ir panaikinta 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyva 80/987/EEB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 1980, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217), paskutinį kartą iš dalies pakeista 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB (OL L 270, 2002, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 261).

4

Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.“

5

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos garantuotų, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, darbuotojams neįvykdytų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, sumokėjimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.

Reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra neįvykdyti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba), kai kuriais atvejais, po jos.“

6

Tos direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės turi teisę apriboti 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų atsakomybę.

2.   Jeigu valstybės narės pasinaudoja 1 dalyje nurodyta galimybe, jos nurodo laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi sumokėti neįvykdytus reikalavimus. Tačiau jis negali būti trumpesnis nei laikotarpis, apimantis paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po 3 straipsnio antroje pastraipoje nurodytos datos, darbo užmokestį.

Valstybės narės šį minimalų trijų mėnesių laikotarpį gali įskaityti į atskaitinį laikotarpį, kuris būtų ne trumpesnis kaip šeši mėnesiai.

Valstybės narės, kurių atskaitinis laikotarpis ne trumpesnis kaip 18 mėnesių, gali iki aštuonių savaičių sutrumpinti laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi sumokėti neįvykdytus reikalavimus. Tokiu atveju apskaičiuojant minimalų laikotarpį remiamasi tais laikotarpiais, kurie yra palankiausi darbuotojui.

3.   Valstybės narės gali nustatyti maksimalų garantijų institucijos mokėjimų dydį. Šis dydis negali būti mažesnis už tą, kuris socialiniu atžvilgiu atitinka šioje direktyvoje nustatytą socialinį tikslą.

Jeigu valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos informuoja Komisiją apie metodus, taikomus maksimaliam dydžiui nustatyti.“

7

Tos pačios direktyvos 12 straipsnyje numatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės:

8

Zakon za garantiranite vzemania na rabotnitsite i sluzhitelite pri nesastoyatelnost na rabotodatelia (Įstatymas dėl darbuotojų reikalavimų garantijų jų darbdaviui tapus nemokiam, toliau – Įstatymas dėl darbuotojų reikalavimų garantijų) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Darbuotojai, kurie turėjo arba turi darbo santykių su 2 straipsnyje nurodytu darbdaviu, turi teisę į reikalavimų garantiją, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, neatsižvelgiant į tai, kokia yra ar buvo šių darbo santykių trukmė arba kokios yra ar buvo su šiais darbo santykiais susijusios darbo valandos, jeigu jie:

9

Šio įstatymo 6 straipsnyje numatyta:

„4 straipsnio 1 dalyje nurodyta darbuotojo teisė į reikalavimų garantiją atsiranda tą dieną, kurią prekybos registre įregistruojamas teismo sprendimas dėl:

10

Šio įstatymo 25 straipsnis suformuluotas taip:

„Reikalavimų garantija, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, suteikiama užpildžius šiuo tikslu numatytą deklaracijos formą, kurią per du mėnesius nuo 6 straipsnyje nurodyto sprendimo įregistravimo dienos arba nuo tos dienos, kai Bulgarijoje registruotas darbdavys pranešė darbuotojams apie bankroto bylos iškėlimą pagal kitos valstybės teisės aktus, darbuotojas turi nusiųsti Nacionalinio socialinės apsaugos instituto vietos biurui, esančiam arčiausiai darbdavio registruotos buveinės.“

11

Kodeks na truda (Darbo kodeksas) 358 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ieškiniai dėl darbo ginčų pareiškiami laikantis tokių terminų:

<…>

2.   1 dalyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti:

<…>

<…>“

12

V. M. G. Guigo nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. dirbo Varnoje (Bulgarija) įsteigtoje bendrovėje Evrosilex OOD.

13

2013 m. birželio 26 d. Sprendimu Rayonen sad Varna (Varnos apylinkės teismas, Bulgarija) nurodė Evrosilex apmokėti tam tikrus V. M. G. Guigo reikalavimus, atitinkančius grynąjį darbo užmokestį už mokamas atostogas, paimtas 2012 m. kovo, balandžio ir gegužės mėn., darbo užmokestį už 2012 m. gegužės mėn. ir kompensaciją už sutarties nutraukimą be įspėjimo, taip pat priteisė palūkanas dėl kiekvieno iš šių reikalavimų.

14

2013 m. gruodžio 18 d. Sprendimu Okrazhen sad Varna (Varnos apygardos teismas, Bulgarija) iškėlė Evrosilex bankroto bylą ir pripažino ją nemokia. Tą pačią dieną šis sprendimas buvo įregistruotas prekybos registre.

15

2016 m. rugpjūčio 3 d. V. M. G. Guigo paprašė Garantijų fondo apmokėti reikalavimus, atitinkančius bendrovės Evrosilex nesumokėtą darbo užmokestį. Šis prašymas buvo grindžiamas Įstatymu dėl darbuotojų reikalavimų garantijų, 2013 m. birželio 26 d.Rayonen sad Varna (Varnos apylinkės teismas) sprendimu ir to sprendimo pagrindu išduotu vykdomuoju raštu. Kadangi Garantijų fondas neatsakė per teisės aktuose nustatytą terminą, šį netiesioginį atsisakymą tenkinti prašymą V. M. G. Guigo užginčijo Administrativen sad Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija).

16

Garantijų fondas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu galiausiai aiškiai atmetė V. M. G. Guigo prašymą, remdamasis Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 25 straipsniu. V. M. G. Guigo dėl šio sprendimo pateikė skundą Administrativen sad Varna (Varnos administracinis teismas).

17

2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu tas teismas atmetė abu V. M. G. Guigo skundus, konstatuodamas, pirma, kad nebuvo įvykdytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos, nustatytos Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalyje, ir, antra, kad iš 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Mustafa (C‑247/12, EU:C:2013:256) matyti, jog pagal Sąjungos teisę valstybės narės gali numatyti trijų mėnesių terminą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, netinkamai neapribodamos Direktyvos 2008/94 taikymo srities.

18

V. M. G. Guigo dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19

Šis teismas pažymi, kad pagrindinėje byloje keliamas klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalis neapriboja SESV 151 ir 153 straipsnių ir Direktyvos 2008/94 3 ir 4 straipsnių veiksmingumo, nes galima laikyti, jog šia nacionalinės teisės nuostata reikalavimų garantiją turinčiam darbuotojui užkertamas kelias pasinaudoti minimalia apsauga.

20

Konkrečiau kalbant, jis klausia, ar Sąjungos teisė leidžia priimti nuostatą, kaip antai Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalį, pagal kurią darbuotojų reikalavimams savaime ir visiškai netaikoma minimali apsauga tuo atveju, kai darbdavys yra pripažintas nemokiu, t. y. reikalavimams, atsiradusiems dėl darbo santykių, nutrūkusių daugiau kaip prieš tris mėnesius. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Direktyvoje 2008/94 nenumatyta galimybė apriboti asmenų, turinčių darbuotojo statusą ir neapmokėtų reikalavimų nemokaus darbdavio atžvilgiu, kategoriją, išskyrus specialią asmenų, kuriems apsauga netaikoma remiantis šios direktyvos 12 straipsnyje nustatyta prezumpcija, kategoriją.

21

Be to, šis teismas siekia išsiaiškinti, ar Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 25 straipsnyje numatytas dviejų mėnesių terminas pateikti prašymą apmokėti garantuotus reikalavimus, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo iškelti bankroto bylą įregistravimo prekybos registre dienos, užtikrina pakankamą darbuotojų apsaugą ir ar šiuo terminu per daug neapribojamas naudojimasis teisėmis, kurias šie darbuotojai turi pagal Direktyvą 2008/94. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo aspektu pažymi, kad Darbo kodekse yra numatytas trejų metų terminas ieškiniui dėl su darbo užmokesčiu susijusių reikalavimų apmokėjimo pareikšti, kuris pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai darbdavys privalėjo padengti skolą, ir kad nors šiais dviem nacionalinės teisės aktais reglamentuojamos pagal savo pobūdį skirtingos situacijos, vis dėlto jais siekiama bendro tikslo – su darbo užmokesčiu susijusių darbuotojų reikalavimų apsaugos.

22

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 25 straipsnio atitikties Direktyvos 2008/94 3 ir 4 straipsniams ir proporcingumo bei veiksmingumo principams, nes ši nuostata taikoma savaime, nesant galimybės įvertinti kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių.

23

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo turintis abejonių dėl to, ar Chartijos 20 straipsnį atitinka skirtingas požiūris į darbuotojus, turinčius teisę į jų neapmokėtų reikalavimų apsaugą, nelygu, ar taikomas Darbo kodekso 358 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ar Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalis, ir nelygu, ar darbdavys mokus, ar ne.

24

Šiomis aplinkybėmis Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

25

Iš pradžių reikia pažymėti: kadangi Direktyva 2008/94 yra grindžiama EB 137 straipsnio 2 dalimi (dabar – SESV 153 straipsnis) ir buvo priimta siekiant SESV 151 straipsnyje nurodytų tikslų, norint atsakyti į pirmąjį klausimą reikia išaiškinti tik šios direktyvos nuostatas.

26

Taigi konstatuotina, kad savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvą 2008/94 reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalis, kuri nesuteikia garantijų darbuotojų, kurių darbo santykiai nutrūko daugiau kaip prieš tris mėnesius iki sprendimo iškelti bankroto bylą jų darbdaviui įregistravimo prekybos registre, reikalavimams, susijusiems su darbo užmokesčiu.

27

Remiantis Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir pateiktiems nemokiems darbdaviams.

28

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog šios direktyvos socialinis tikslas – užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą Europos Sąjungos lygiu darbdaviui tapus nemokiam, apmokant nepatenkintus reikalavimus, kylančius iš darbo sutarčių ar darbo santykių ir susijusius su darbo užmokesčiu už konkretų laikotarpį (2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Gomes Viana Novo ir kt., C‑309/12, EU:C:2013:774, 20 punktas ir 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Eschenbrenner, C‑496/15, EU:C:2017:152, 52 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

29

Būtent dėl šio tikslo pagal minėtos direktyvos 3 straipsnį valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad nacionalinės garantijų institucijos garantuotų darbuotojams neapmokėtų reikalavimų apmokėjimą.

30

Vis dėlto, kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, Direktyva 2008/94 valstybėms narėms suteikiama galimybė riboti mokėjimo įsipareigojimą nustatant atskaitinį arba garantinį laikotarpį ir (arba) nustatant maksimalų mokėjimų dydį (pagal analogiją su Direktyva 80/987 žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Gomes Viana Novo ir kt., C‑309/12, EU:C:2013:774, 22 punktą ir 2014 m. balandžio 10 d. Nutarties Macedo Maia ir kt., C‑511/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:268, 21 punktą).

31

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 2008/94 nuostatos, susijusios su valstybėms narėms suteikta galimybe apriboti garantiją, rodo, kad šioje direktyvoje nustatyta sistema atsižvelgiama į šių valstybių narių finansinį pajėgumą ir siekiama apsaugoti jų garantijų institucijų finansinę pusiausvyrą (pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Gomes Viana Novo ir kt., C‑309/12, EU:C:2013:774, 29 punktą ir 2014 m. balandžio 10 d. Nutarties Macedo Maia ir kt., C‑511/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:268, 21 punktą)

32

Taigi, viena vertus, Direktyvos 2008/94 3 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad reikalavimai, kuriuos apmokėti įsipareigojo garantijų institucija, yra susiję su nesumokėtu darbo užmokesčiu už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba) kai kuriais atvejais – po jos.

33

Kita vertus, remiantis Direktyvos 2008/94 4 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės turi teisę apriboti tos direktyvos 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų mokėjimo įsipareigojimą. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybės narės pasinaudoja tokia galimybe, jos nustato laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi apmokėti neapmokėtus reikalavimus, tačiau šis laikotarpis negali būti trumpesnis už laikotarpį, apimantį paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po tos pačios direktyvos 3 straipsnio antroje pastraipoje nurodytos datos darbo užmokestį. Šiomis nuostatomis valstybėms narėms taip pat suteikiama teisė šį minimalų trijų mėnesių laikotarpį įskaityti į atskaitinį laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis kaip šeši mėnesiai, taip pat numatyti minimalų tik aštuonių savaičių laikotarpį, kuriam taikomos garantijos, su sąlyga, kad šis aštuonių savaičių laikotarpis yra paimtas iš ilgesnio bent aštuoniolikos mėnesių atskaitinio laikotarpio (pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Gomes Viana Novo ir kt., C‑309/12, EU:C:2013:774, 26 punktą).

34

Reikia pažymėti, kad atvejai, kuriais leidžiama apriboti garantijų institucijų mokėjimo įsipareigojimą, kaip antai numatyti Direktyvos 2008/94 4 straipsnyje, turi būti aiškinami siaurai (pagal analogiją žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo van Ardennen, C‑435/10, EU:C:2011:751, 34 punktą ir 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Gomes Viana Novo ir kt., C‑309/12, EU:C:2013:774, 31 punktą). Vis dėlto dėl tokio siauro aiškinimo negali netekti prasmės aiškiai numatyta valstybių narių teisė apriboti šį mokėjimo įsipareigojimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Gomes Viana Novo ir kt., C‑309/12, EU:C:2013:774, 32 punktą).

35

Nagrinėjamu atveju būtent remiantis Direktyvos 2008/94 3 straipsnio antra pastraipa Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 6 straipsnyje buvo nustatyta, kad referencinė yra ta diena, kai sprendimas iškelti bankroto bylą buvo įregistruotas prekybos registre. Be to, remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga negalima daryti išvados, kad Bulgarijos Respublika pasinaudojo tos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies antroje ir trečioje pastraipose numatyta teise nustatyti atskaitinį laikotarpį, kaip jis suprantamas pagal tą nuostatą.

36

Pagal nurodytos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies pirmą pastraipą valstybės narės turi teisę apriboti garantijų institucijos mokėjimo įsipareigojimą tuo atveju, kai darbo santykiai nutrūko iki šios referencinės datos, ir jį taikyti tik tiems darbuotojams, kurių darbo santykiai nutrūko per tris paskutinius mėnesius iki tos datos, kaip numatyta Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalyje. Darbuotojų, kurių darbo santykiai nutrūko prieš šį laikotarpį, neįtraukimas nepakenkia Direktyvos 2008/94 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytai minimaliai apsaugai, nes šie darbuotojai neturi neapmokėtų reikalavimų nemokiam darbdaviui, atsiradusių dėl jų darbo sutarties ar darbo santykių per tris paskutinius mėnesius iki minėtos referencinės datos.

37

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvą 2008/94 aiškintina taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai Įstatymo dėl darbuotojų reikalavimų garantijų 4 straipsnio 1 dalis, kuri nesuteikia garantijų darbuotojų, kurių darbo santykiai nutrūko daugiau kaip prieš tris mėnesius iki sprendimo iškelti bankroto bylą jų darbdaviui įregistravimo prekybos registre, reikalavimams, susijusiems su darbo užmokesčiu.

38

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai Zakon za garantiranite vzemania na rabotnitsite i sluzhitelite pri nesastoyatelnost na rabotodatelia (Įstatymas dėl darbuotojų reikalavimų garantijų jų darbdaviui tapus nemokiam) 4 straipsnio 1 dalis, kuri nesuteikia garantijų darbuotojų, kurių darbo santykiai nutrūko daugiau kaip prieš tris mėnesius iki sprendimo iškelti bankroto bylą jų darbdaviui įregistravimo prekybos registre, reikalavimams, susijusiems su darbo užmokesčiu.