1

Apeliaciniu skundu Salvatore Aniello Pappalardo, Pescatori La Tonnara Soc. coop., Fedemar Srl, Testa Giuseppe & C. Snc, Pescatori San Pietro Apostolo Srl, Camplone Arnaldo & C. Snc di Camplone Arnaldo & C. ir Valentino Pesca Sas di Camplone Arnaldo & C. prašo panaikinti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Pappalardo ir kt. / Komisija (T‑316/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:247; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinį dėl žalos, tariamai patirtos priėmus 2008 m. birželio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 530/2008, kuriuo nustatomos nepaprastosios priemonės Atlanto vandenyne ryčiau 45° vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje paprastuosius tunus gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams (OL L 155, 2008, p. 9), atlyginimo.

2

2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (OL L 358, 2002, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 4 sk., 5 t., p. 460) siekiama nustatyti žuvininkystės valdymo daugiametes priemones, kuriomis būtų užtikrintas ilgalaikis šio sektoriaus gyvybingumas.

3

Reglamento Nr. 2371/2002 7 straipsnyje „Komisijos nepaprastosios priemonės“ nurodyta:

„1.   Jei dėl žvejybos atsiranda rimtos grėsmės požymių gyvųjų vandens išteklių arba jūros ekosistemos apsaugai ir reikia nedelsiant veikti, Komisija pagrįstu valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva gali nuspręsti imtis nepaprastųjų priemonių, kurios gali trukti ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Komisija gali priimti naują sprendimą nepaprastosioms priemonėms pratęsti dar ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams.

2.   Valstybė narė perduoda prašymą vienu metu Komisijai, kitoms susijusioms valstybėms narėms ir Regioninėms konsultacinėms taryboms. Per penkias darbo dienas nuo to laiko, kai Komisija gauna prašymą, jos gali pateikti jai savo raštiškus komentarus.

Komisija priima sprendimą per 15 darbo dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo gavimo.

3.   Nepaprastosios priemonės pradedamos taikyti iškart. Apie jas pranešama susijusioms valstybėms narėms ir paskelbiama [Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje].

4.   Susijusios valstybės narės gali perduoti Komisijos sprendimą Tarybai per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo.

5.   Taryba per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai klausimas buvo jai perduotas, kvalifikuota balsų dauguma gali priimti kitokį sprendimą.“

4

Reglamento Nr. 530/2008 1 straipsnyje numatyta:

„Nuo 2008 m. birželio 16 d. gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliava arba registruotiems tose valstybėse, draudžiama žvejoti paprastuosius tunus Atlanto vandenyne ryčiau 45° vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje.

<…>“

5

Minėto reglamento 2 straipsnis suformuluotas taip:

„Nuo 2008 m. birželio 23 d. gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Ispanijos vėliava arba registruotiems toje valstybėje, draudžiama žvejoti paprastuosius tunus Atlanto vandenyne ryčiau 45o vakarų ilgumos ir Viduržemio jūroje.

<…>“

6

2008 m. apeliantams, kaip su Italijos vėliava plaukiojančių gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų savininkams, buvo skirta paprastųjų tunų žvejybos gaubiamaisiais tinklais kvotų.

7

Pagal Reglamento Nr. 530/2008 1 straipsnį ši žvejyba nuo 2008 m. birželio 16 d. buvo uždrausta gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliavomis. O, remiantis šio reglamento 2 straipsniu, gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Ispanijos vėliava, šis draudimas įsigaliojo tik nuo 2008 m. birželio 23 d.

8

2011 m. kovo 17 d. Sprendime AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu Reglamentą Nr. 530/2008, kiek jame nustatyti draudimai gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Ispanijos vėliava, ir su jais sutartis sudariusiems Bendrijos ūkio subjektams įsigalioja nuo 2008 m. birželio 23 d., nors šie draudimai gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliavomis, ir su jais sutartis sudariusiems Bendrijos ūkinės veiklos vykdytojams taikomi nuo 2008 m. birželio 16 d., ir toks skirtingas požiūris nėra objektyviai pagrįstas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2371/2002 7 straipsnio 1 dalimi siekiamą tikslą.

9

Be to, 2012 m. vasario 14 d. Nutartyje Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70) Bendrasis Teismas konstatavo, jog nėra reikalo priimti sprendimo dėl Italijos Respublikos ieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas Reglamento Nr. 530/2008 1 straipsnis, motyvuodamas tuo, jog kadangi Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu visą šį reglamentą, šios valstybės narės ieškinys neteko dalyko.

10

Tą pačią dieną Bendrasis Teismas 2012 m. vasario 14 d. Nutartimi Federcoopesca ir kt. / Komisija (T‑366/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:74) dėl nepriimtinumo atmetė ieškinį, be kita ko, pareikštą apeliantų, dėl Reglamento Nr. 530/2008 panaikinimo.

11

2013 m. birželio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantų, manančių, kad patyrė žalą dėl neteisėto Komisijos elgesio dėl to, kad buvo priimtas Reglamentas Nr. 530/2008, ieškinį dėl žalos, kurią jie mano patyrę, t. y. sumos, atitinkančios teorinių pajamų, kurias jie būtų gavę iš paprastųjų tunų žvejybos išnaudodami jiems skirtas 2008 m. kvotas, ir pajamų, kurias jie faktiškai gavo anksčiau laiko uždraudus paprastųjų tunų žvejybą, skirtumą, atlyginimo.

12

2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas nurodė sustabdyti šio ieškinio nagrinėjimą, kol bus paskelbti, be kita ko, Teisingumo Teismo sprendimai dėl per tą laiką paduotų apeliacinių skundų bylose Giordano / Komisija (C‑611/12 P) ir Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P).

13

2014 m. spalio 14 d. Sprendime Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284, 59 ir 60 punktai) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas dėl 2012 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Syndicat des thoniers méditerranéens ir kt. / Komisija (T‑574/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:583) paduotą apeliacinį skundą, nusprendė, jog šiame sprendime Bendrasis Teismas klaidingai aiškino 2011 m. kovo 17 d. Sprendimą AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153), kai konstatavo, kad pastarajame sprendime Teisingumo Teismas pripažino negaliojančiu visą Reglamentą Nr. 530/2008. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sprendime AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) šis reglamentas buvo pripažintas negaliojančiu tik tiek, kiek jame nustatytas palankesnis požiūris į gaubiamaisiais tinklais žvejojančius laivus, plaukiojančius su Ispanijos vėliava, ir palikta galioti Reglamento Nr. 530/2008 1 straipsnyje nustatyta paprastųjų tunų žvejybos uždraudimo data, kiek tai susiję su gaubiamaisiais tinklais žvejojančiais laivais, plaukiojančiais su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliavomis.

14

Prieš priimdamas sprendimą dėl apeliantų ieškinio dėl žalos atlyginimo Bendrasis Teismas paprašė jų pareikšti nuomonę dėl šių Teisingumo Teismo sprendimų. Komisija ir apeliantai pateikė savo pastabas raštuose; juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2014 m. lapkričio 6 ir 10 d.

15

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas, priminęs sąlygas, kurių reikalaujama, kad atsirastų Europos Sąjungos deliktinė atsakomybė, visų pirma nagrinėjo reikalavimą, susijusį su neteisėtu elgesiu, kuriuo nagrinėjamu atveju kaltinama Komisija.

16

Taigi skundžiamo sprendimo 24–26 punktuose jis iš esmės konstatavo, kad šio reikalavimo nagrinėjimas, be kita ko, susijęs su Reglamento Nr. 530/2008 galiojimo klausimu, kaip antai vertintu Teisingumo Teismo 2011 m. kovo 17 d. Sprendime AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) ir patikslintu 2014 m. spalio 14 d. Sprendime Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284), kuriame, Bendrojo Teismo teigimu, buvo paneigti jo motyvai, išdėstyti 2012 m. vasario 14 d. Nutartyje Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70).

17

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 27 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantai negali remtis minėta nutartimi teigdami, jog negalioja visas Reglamentas Nr. 530/2008, ir kad šio reglamento 1 straipsnis jiems galioja.

18

Vis dėlto manydamas, kad vien šio argumento atmetimas negali nulemti apeliantų ieškinio pagrįstumo, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 34–40 punktuose patikrino, ar Komisija, priimdama Reglamentą Nr. 530/2008, akivaizdžiai ir šiurkščiai neviršijo savo diskrecijos ribų.

19

Šiuo klausimu jis priminė, kad žvejybos srityje Komisija turi plačią diskreciją, kad reikia atsižvelgti į šios institucijos siektus tikslus priimant Reglamentą Nr. 530/2008 ir kad dviejų skirtingų žvejybos uždraudimo datų nustatymas gali būti pagrįstas, jeigu sudaro sąlygas geriau pasiekti šiuos tikslus.

20

Skundžiamo sprendimo 38 ir 39 punktuose Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad diskriminacija, patvirtinta 2011 m. kovo 17 d. Sprendimu AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153), susijusi tik su gaubiamaisiais tinklais žvejojančiais laivais, plaukiojančiais su Ispanijos vėliava.

21

Remdamasis tuo, Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog apeliantai negalėjo įrodyti, kad Komisija akivaizdžiai ir šiurkščiai nepaisė savo diskrecijos, ir, nenagrinėdamas kitų Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atmetė visą jų ieškinį.

22

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

23

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

24

Grįsdami savo apeliacinį skundą apeliantai nurodo du pagrindus, atitinkamai grindžiamus teisės klaidomis vertinant res judicata galios principą ir taikant reikalavimą, susijusį su neteisėtu Komisijos elgesiu.

25

Nurodydami pirmąjį pagrindą apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepaisė 2012 m. vasario 14 d. Nutarties Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70) res judicata galios, kai Reglamento Nr. 530/2008 negaliojimą apribojo jo 2 straipsniu.

26

Iš tiesų toje nutartyje Bendrasis Teismas konstatavo, jog nėra reikalo priimti sprendimo dėl Italijos Respublikos ieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas Reglamento Nr. 530/2008 1 straipsnis, nes paskelbus 2011 m. kovo 17 d. Sprendimą AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) ši valstybė narė pasiekė norimą rezultatą. Taigi Bendrasis Teismas išsprendė klausimą dėl šio reglamento galiojimo nurodydamas, kad jis visas buvo pripažintas negaliojančiu.

27

Nors 2014 m. spalio 14 d. Sprendime Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šis negaliojimas apima tik minėto reglamento 2 straipsnį, tokio sprendimo, kuris susijęs su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, pasekmės yra ribotos, nes tokiu ieškiniu nesiekiama, kad aktas būtų pripažintas negaliojančiu.

28

Be to, Bendrojo Teismo sprendimų pakeitimo per apeliacinį procesą sistema negali būti pateisinama tuo, kad galutinis teismo sprendimas neturi res judicata galios vien dėl to, kad jį priėmė žemesnės instancijos teismas.

29

Bendrasis Teismas taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kai pirmenybę teikė 2011 m. kovo 17 d. Sprendimo AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) aiškinimui, grindžiamam 2014 m. spalio 14 d. Sprendimu Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284), o nesirėmė savo išvadomis, padarytomis priimant 2012 m. vasario 14 d. Nutartį Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70), juo labiau kad, priešingai nei pastarasis sprendimas, ši nutartis buvo paskelbta prieš apeliantams pareiškiant ieškinį.

30

Komisija prašo atmesti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.

31

Grįsdami pirmąjį pagrindą apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę 2014 m. spalio 14 d. Sprendime Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284) pateiktiems Teisingumo Teismo paaiškinimams, kiek tai susiję su 2011 m. kovo 17 d. Sprendime AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) paskelbto Reglamento Nr. 530/2008 pripažinimo negaliojančiu apimtimi, ir nesivadovavo pastarojo sprendimo aiškinimu, kurį pateikė Bendrasis Teismas 2012 m. vasario 14 d. Nutartyje Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70), ir taip pažeidė res judicata galios principą.

32

Teisingumo Teismas yra ne kartą priminęs res judicata galios principo svarbą Sąjungos teisinėje sistemoje (2011 m. kovo 29 d. Sprendimas ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, EU:C:2011:191, 123 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

33

Nagrinėjamu atveju, kaip skundžiamo sprendimo 25 punkte iš esmės priminė Bendrasis Teismas, 2011 m. kovo 17 d. Sprendime AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153), atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 530/2008 galiojimo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis reglamentas negalioja, nes jame nustatyti žvejybos draudimai nuo 2008 m. birželio 23 d. įsigaliojo tik Ispanijos žvejams, o gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliavomis, šie draudimai nustatyti nuo 2008 m. birželio 16 d., nors toks skirtingas požiūris nėra objektyviai pagrįstas. Kaip nurodyta šio sprendimo 13 punkte, 2014 m. spalio 14 d. Sprendime Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284, 59 ir 60 punktai), priimtame išnagrinėjus apeliacinį skundą, paduotą dėl Bendrojo Teismo sprendimo dėl Prancūzijos žvejų pateikto prašymo atlyginti žalą, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šio reglamento negaliojimas taikomas tik jo 2 straipsniui, susijusiam su Ispanijos žvejais, taigi minėto reglamento 1 straipsnis toliau galioja gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliavomis arba registruotiems šiose valstybėse narėse.

34

Pirma, atsižvelgiant į res judicata galią, kurią turi Teisingumo Teismo sprendimai dėl Sąjungos akto galiojimo, šie sprendimai turi visapusišką poveikį, nepaisant galimo skirtingo aiškinimo, kurį jie gali lemti.

35

Taigi, net jeigu galimi neaiškumai dėl tikslios 2011 m. kovo 17 d. Sprendimo AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) apimties buvo galutinai pašalinti tik 2014 m. spalio 14 d. Sprendime Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284) pateikus paaiškinimus, vis tiek turi būti laikoma, kad pirmasis iš šių sprendimų po paskelbimo buvo tokios apimties, kokia nurodyta antrajame iš šių sprendimų (pagal analogiją žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C‑2/06, EU:C:2008:78, 35 punktą).

36

Antra, neginčijama, kad 2012 m. vasario 14 d. Nutartyje Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70) Bendrasis Teismas nusprendė, jog nėra reikalo priimti sprendimo dėl Italijos Respublikos ieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas Reglamentas Nr. 530/2008.

37

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad res judicata galia susijusi tik su fakto ir teisės klausimais, kurie realiai arba neišvengiamai buvo išspręsti teismo sprendime (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, EU:C:2011:191, 123 punktas).

38

Todėl, kadangi Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl Italijos Respublikos ieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas Reglamentas Nr. 530/2008, jo negalima kaltinti padarius teisės klaidą, kai skundžiamame sprendime vertino apeliantų prašymą atlyginti žalą remdamasis 2011 m. kovo 17 d. Sprendimu AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) ir 2014 m. spalio 14 d. Sprendimu Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284).

39

Dėl apeliantų teiginio, susijusio su teisėtais lūkesčiais, kuriuos jie grindė 2012 m. vasario 14 d. Nutartimi Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70), reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kurioje Sąjungos institucija, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, besąlygiška ir tikrovę atitinkanti informacija (2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Kahla Thüringen Porzellan / Komisija, C‑537/08 P, EU:C:2010:769, 63 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Tačiau niekas negali teigti, kad buvo pažeistas šis principas, jeigu nėra minėtų garantijų (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) / Komisija, C‑47/07 P, EU:C:2008:726, 81 punktas).

40

Net jeigu vien teismo sprendimu gali būti suteikta teisė į pagrįstus lūkesčius, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją, pakanka pažymėti, jog bet kuriuo atveju apeliantai negali kildinti tikslios garantijos dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos apimties iš nutarties, kurioje Bendrasis Teismas nusprendė, kad nėra reikalo priimti sprendimo, kaip antai iš 2012 m. vasario 14 d. Nutarties Italija / Komisija (T‑305/08, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:70).

41

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

42

Grįsdami antrąjį pagrindą apeliantai tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 40 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad 2011 m. kovo 17 d. Sprendime AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) Teisingumo Teismo konstatuotas skirtingas požiūris nėra Komisijos atliktas šiurkštus ir akivaizdus nediskriminavimo principo pažeidimas.

43

Apeliantų teigimu, tiek iš generalinės advokatės V. Trstenjak išvados byloje AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2010:500), tiek iš Teisingumo Teismo sprendimo toje pačioje byloje (2011 m. kovo 17 d. Sprendimas AJD Tuna, C‑221/09, EU:C:2010:153) matyti, kad toje byloje nagrinėtas skirtingas požiūris nebuvo objektyviai pagrįstas, taigi dėl jo buvo šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeistas nediskriminavimo dėl nacionalinės priklausomybės principas.

44

Šio argumento negali paneigti Bendrojo Teismo motyvai, nurodyti skundžiamo sprendimo 36–39 punktuose nusprendžiant, kad Komisija nepadarė pakankamai sunkaus nediskriminavimo principo pažeidimo.

45

Komisija prašo atmesti antrąjį pagrindą. Šiuo klausimu ji iš esmės teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 34 punkte konstatavo, kad grįsdami savo ieškinį apeliantai galėjo remtis Reglamento Nr. 530/2008 neteisėtumu, nors, kaip teisingai nusprendė Bendrasis Teismas, šis neteisėtumas nebuvo su jais susijęs ir šis reglamentas jiems toliau galiojo. Kadangi ši teisės klaida vis dėlto neturėjo įtakos to sprendimo rezoliucinei daliai, Komisija Teisingumo Teismo prašo pakeisti motyvus.

46

Nurodydami antrąjį pagrindą apeliantai kaltina Bendrąjį Teismą iš esmės tuo, kad jis klaidingai konstatavo, jog nediskriminavimo principo pažeidimas dėl to, kad Ispanijos žvejai pagal Reglamento Nr. 530/2008 2 straipsnį galėjo žvejoti paprastuosius tunus viena savaite ilgiau nei gaubiamaisiais tinklais žvejojantys laivai, plaukiojantys su Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos vėliavomis arba registruoti šiose valstybėse narėse, nėra nei pakankamai šiurkštus, nei pakankamai akivaizdus, kad būtų galima pripažinti, jog Komisija padarė pakankamai sunkų šio principo pažeidimą. Atsikirsdama Komisija teigia, jog skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti palikta, ir mano, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas konstatavo, kad grįsdami savo ieškinį apeliantai galėjo remtis minėtu nediskriminavimo principo pažeidimu.

47

Pirmiausia reikia išnagrinėti šį Komisijos argumentą.

48

Skundžiamo sprendimo 16, 17 ir 23 punktuose Bendrasis Teismas priminė, jog iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, pirma, jog tam, kad kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė, turi būti įvykdytos kelios sąlygos, viena iš jų – veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas dėl pakankamai sunkaus teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 106, 172 ir 173 punktus).

49

Antra, Bendrasis Teismas nurodė: kadangi viena iš tų sąlygų nėra įvykdyta, remiantis ta pačia jurisprudencija visas ieškinys turi būti atmestas ir nėra reikalo nagrinėti kitų minėtos atsakomybės sąlygų (2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) / Komisija, C‑282/05 P, EU:C:2007:226, 57 punktas ir 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo CAS Succhi di Frutta / Komisija, C‑497/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:273, 40 punktas).

50

Skundžiamo sprendimo 34 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju tokios teisės normos pažeidimas yra įrodytas, nes Reglamentu Nr. 530/2008 nepaisyta nediskriminavimo principo – bendrojo Sąjungos teisės principo, kuriuo siekiama apsaugoti privačius asmenis. Taigi to sprendimo 35–40 punktuose Bendrasis Teismas svarstė, ar nagrinėjamu atveju buvo padarytas pakankamai sunkus šio principo pažeidimas, ir padarė išvadą, kad taip nebuvo.

51

Taip Bendrasis Teismas netiesiogiai, bet neišvengiamai konstatavo, kad apeliantai galėjo remtis Reglamento Nr. 530/2008 neteisėtumu, kai grindė savo ieškinį dėl atsakomybės.

52

Vis dėlto iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog vienodo požiūrio principas turi derėti su teisėtumo laikymusi, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis kitam padarytu neteisėtumu (2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo The Rank Group, C‑259/10 ir C‑260/10, EU:C:2011:719, 62 punktas).

53

Skundžiamo sprendimo 31 ir 32 punktuose Bendrasis Teismas teisingai priminė, kad 2011 m. kovo 17 d. Sprendime AJD Tuna (C‑221/09, EU:C:2011:153) Teisingumo Teismas pripažino Reglamentą Nr. 530/2008 negaliojančiu tik tiek, kiek gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams, plaukiojantiems su Ispanijos vėliava, buvo suteikta papildoma žvejybos savaitė, ir paliko šį reglamentą galioti, kiek jame Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro ir Maltos gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams numatytas draudimas žvejoti paprastuosius tunus nuo 2008 m. birželio 16 d.

54

Taigi, kaip 2014 m. spalio 14 d. Sprendime Buono ir kt. / Komisija (C‑12/13 P ir C‑13/13 P, EU:C:2014:2284) nusprendė Teisingumo Teismas, nediskriminavimo principo pažeidimas, kylantis iš Reglamento Nr. 530/2008 2 straipsnio, neturi jokios įtakos šio reglamento 1 straipsnio, be kita ko, susijusio su apeliantų situacija, galiojimui.

55

Tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė Komisija, Bendrasis Teismas, nedarydamas teisės klaidos, negalėjo skundžiamo sprendimo 34 punkte konstatuoti, kad apeliantai vis dėlto galėjo remtis šio principo pažeidimu grįsdami savo ieškinį, jeigu šis pažeidimas buvo pakankamai sunkus. Kadangi Reglamento Nr. 530/2008 pripažinimas negaliojančiu Ispanijos gaubiamaisiais tinklais žvejojantiems laivams nebuvo susijęs su apeliantų situacija, jie tame ieškinyje negalėjo remtis šiuo negaliojimu.

56

Remiantis tuo, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas, nusprendęs kitaip, padarė teisės klaidą.

57

Taigi, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, tais atvejais, kai Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, tačiau šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, bet reikia pakeisti jo motyvus (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Mamoli Robinetteria / Komisija, C‑619/13 P, EU:C:2017:50, 107 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

58

Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 52–56 punktuose, matyti, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis apeliantai negalėjo reikalauti pripažinti Sąjungos deliktinės atsakomybės. Remiantis tuo, darytina išvada, kad dėl skundžiamame sprendime padarytos teisės klaidos jis negali būti panaikintas, nes šiuo sprendimu buvo atmestas apeliantų ieškinys dėl šios atsakomybės nustatymo.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

60

Taigi reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

61

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikytiną apeliaciniam procesui pagal to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantų, o jie pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi šiame apeliaciniame procese išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: