—

Verein für Konsumenteninformation, atstovaujamos advokato S. Langer,

—

Amazon EU Sàrl, atstovaujamos advokato G. Berrisch,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, A. Lippstreu, M. Hellmann, T. Laut ir J. Mentgen,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos M. Holt, padedamo baristerės M. Gray,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir J. Vondung,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007, p. 40, toliau – reglamentas „Roma II“), 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, 2008, p. 6, toliau – reglamentas „Roma I“), 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 335) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija, toliau – VKI) ir Amazon EU Sàrl, įsteigtos Liuksemburge, ginčą dėl VKI pareikšto ieškinio dėl uždraudimo.

3

Pagal reglamento „Roma I“ 7 konstatuojamąją dalį:

„Šio reglamento materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo [(OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42)] ir reglamentą [„Roma II“].“

4

Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.

Jis netaikomas fiskaliniams, muitų ir administraciniams klausimams.

<...>

3.   Nedarant poveikio 18 straipsniui, šis reglamentas netaikomas įrodymams ir teismo procesui.“

5

Šio reglamento 4 straipsnyje „Teisė, taikytina šalims nepasirinkus sutarties teisės“ numatyta:

„1.   Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:

2.   Jei sutarties neapima 1 dalis arba jei sutarties elementams būtų taikomas daugiau nei vienas iš 1 dalies a–h punktų, tai sutarčiai taikoma šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė.

3.   Jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė.

4.   Kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2 dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė.“

6

Šio reglamento 6 straipsnyje „Vartojimo sutartys“ nustatyta:

„1.   Nedarant poveikio 5 ir 7 straipsnių taikymui, sutarčiai, sudarytai tarp fizinio asmens, siekiančio tikslų, kurie gali būti laikomi nesusijusiais su jo darbu ar profesine veikla (vartotojas), ir kito asmens, atliekančio savo darbą arba vykdančio profesinę veiklą, (profesionalas), taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei profesionalas:

2.   Nepaisant 1 dalies, šalys, laikydamosi 3 straipsnio, gali pasirinkti 1 dalies reikalavimams atitinkančiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau toks pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma 1 dalies pagrindu.

<...>“

7

Reglamento „Roma I“ 9 straipsnyje „Viršesnės privalomos nuostatos“ nustatyta:

„1.   Viršesnės privalomos nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę.

2.   Jokios šio reglamento nuostatos negali riboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės viršesnių privalomų nuostatų taikymo.“

3.   Valstybės, kurioje turi būti arba buvo vykdomos iš sutarties kylančios prievolės, teisėje numatytos viršesnės privalomos nuostatos, gali būti taikomos tiek, kiek pagal šias viršesnes privalomas nuostatas sutarties vykdymas yra neteisėtas. Sprendžiant, ar taikyti tas nuostatas, turi būti atsižvelgiama į jų pobūdį ir tikslą bei į jų taikymo arba netaikymo pasekmes.“

8

Pagal šio reglamento 10 straipsnį „Sutikimas ir turinio galiojimas“:

„1.   Sutarties ar bet kurios jos sąlygos egzistavimas ir galiojimas nustatomas pagal teisę, kuri būtų jai taikoma pagal šį reglamentą, jei sutartis ar sąlyga galiotų.

2.   Tačiau, siekdama įrodyti, kad nedavė sutikimo, šalis gali remtis savo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teise, jei iš aplinkybių paaiškėja, kad nagrinėti šios šalies elgesio pasekmes pagal 1 dalyje nurodytą teisę yra nepagrįsta.“

9

To paties reglamento 23 straipsnyje „Santykis su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis“ numatyta:

„Šis reglamentas, išskyrus 7 straipsnį, neturi įtakos tam, kaip taikomos Bendrijos teisės nuostatos, kuriomis tam tikrais klausimais nustatomos su sutartinėmis prievolėmis susijusios teisės kolizijos taisyklės.“

10

Pagal reglamento „Roma II“ 7 ir 21 konstatuojamąsias dalis:

<...>

11

Šio reglamento 1 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Įstatymų kolizijos atvejais šis reglamentas taikomas nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose. Šis reglamentas visų pirma netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėse bylose arba iškilus valstybės atsakomybės už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (acta iure imperii) klausimui.

<...>

3.   Šis reglamentas netaikomas įrodymams ir procesui, nepažeidžiant 21 ir 22 straipsnių.“

12

Pagal to paties reglamento II skyriaus „Deliktai“ 4 straipsnį „Bendra taisyklė“:

„1.   Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.

2.   Tačiau jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė.

3.   Jeigu pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei 1 ar 2 dalyse nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė. Akivaizdžiai glaudesnis ryšys su kita šalimi gali būti pagrįstas visų pirma remiantis prieš tai jau egzistuojančiais santykiais tarp šalių, pavyzdžiui, su konkrečiu deliktu glaudžiai susijusia sutartimi.“

13

Reglamento „Roma II“ II skyriuje išdėstytame 6 straipsnyje „Nesąžininga konkurencija ir konkurencijos laisvę ribojantys veiksmai“ nustatyta:

„1.   Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atsirandančioms nesutartinėms prievolėms taikoma šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis, teisė.

2.   Jei nesąžiningos konkurencijos veiksmai turi įtakos tik konkretaus konkurento interesams, taikomas 4 straipsnis.

4.   Nuo pagal šį straipsnį nustatytos taikytinos teisės negalima nukrypti susitarimu pagal 14 straipsnį.“

14

Šio reglamento 14 straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“ nustatyta:

„1.   Šalys gali susitarti nesutartinėms prievolėms taikyti savo pasirinktą teisę:

Pasirinkimas turi būti aiškiai išreikštas arba turi būti pakankamai aiškus iš konkretaus atvejo aplinkybių ir negali daryti poveikio trečiųjų šalių teisėms.

2.   Jei visi situacijai svarbūs elementai tuo metu, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis, buvo ne toje šalyje, kurios teisė buvo pasirinkta, šalių pasirinkimas netrukdo taikyti tos kitos šalies teisės nuostatas, nuo kurių negali būti nukrypta susitarimu.

3.   Jei visi situacijai svarbūs elementai tuo metu, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis, buvo vienoje ar keliose valstybėse narėse, tai, kad šalys pasirinko kitą nei valstybės narės teisė, netrukdo taikyti Bendrijos teisės nuostat[ų], atitinkamais atvejais – kaip jos įgyvendintos teismo vietos valstybėje narėje, nuo kurių negali būti nukrypta susitarimu.“

15

Minėto reglamento 16 straipsnyje „Viršesnės imperatyvios nuostatos“ nustatyta:

„Nė viena šio reglamento nuostata neriboja teismo vietos teisės nuostatų taikymo tuo atveju, jeigu jos yra imperatyvios, nepaisant nesutartinei prievolei taikytinos teisės.“

16

2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo („Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje“) (OL L 364, 2004, p. 1) 3 straipsnyje „Apibrėžimai“ numatyta:

„Šiame reglamente:

<...>

<...>“

17

Šio reglamento 4 straipsnyje „Kompetentingos institucijos“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė paskiria kompetentingas institucijas ir bendrą ryšių palaikymo tarnybą, atsakingas už šio reglamento taikymą.

2.   Kiekviena valstybė narė gali, jei tai būtina vykdant šiuo reglamentu nustatytas pareigas, paskirti kitas valdžios institucijas. Jos taip pat gali paskirti institucijas, turinčias teisėtą interesą nutraukti Bendrijoje daromą pažeidimą pagal 8 straipsnio 3 dalį.

3.   Kiekviena kompetentinga institucija, nepažeisdama šio straipsnio 4 dalies, turi tyrimo ir vykdymo įgaliojimus reikalingus taikant šį reglamentą ir jais naudojasi vadovaudamasi nacionalinės teisės aktais.

4.   Šio straipsnio 3 dalyje nurodytais įgaliojimais, vadovaudamosi nacionalinės teisės aktais, kompetentingos institucijos naudojasi:

5.   Jeigu kompetentingos institucijos savo įgaliojimus vykdo kreipdamosi į teismus pagal šio straipsnio 4 dalies b punktą, šie teismai turi kompetenciją priimti reikalingus sprendimus.

6.   Šio straipsnio 3 dalyje nurodytais įgaliojimais naudojamasi tik tada, kai egzistuoja pagrįstas Bendrijoje daromo pažeidimo įtarimas ir jie apima bent jau teisę:

<...>“

18

2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (OL L 110, 2009, p. 30) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva nepažeidžia tarptautinės privatinės teisės taisyklių taikytinos teisės atžvilgiu, t. y. paprastai taikoma arba tos valstybės narės, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teisė, arba tos valstybės narės, kurioje pasireiškė pažeidimo pasekmės, teisė.“

19

Pagal Direktyvos 93/13 5 ir 6 konstatuojamąsias dalis:

„kadangi, apskritai kalbant, vartotojai nežino kitų valstybių narių teisės normų, kurios reglamentuoja prekių ar paslaugų pardavimo sutartis; kadangi šis žinių trūkumas gali sulaikyti juos nuo prekių ar paslaugų pirkimo kitoje valstybėje narėje tiesioginių sandorių sudarymo;

kadangi, siekiant palengvinti vidaus rinkos sukūrimą bei apsaugoti pilietį kaip vartotoją, įsigyjant prekes ar paslaugas pagal sutartis, kurioms taikomi kitų valstybių narių įstatymai, būtina iš šių sutarčių pašalinti nesąžiningas sąlygas.“

20

Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

<...>

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

21

Šios direktyvos 5 straipsnyje nustatyta:

„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai. Ši taisyklė dėl interpretavimo netaikoma 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų procedūrų atveju.“

22

Direktyvos 93/13 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.

2.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad vartotojas neprarastų šia direktyva teikiamos apsaugos, sutarčiai taikytina teise pasirenkant Bendrijai nepriklausančios valstybės teisę, jei pastaroji yra artimai susijusi su valstybių narių teritorija.“

23

Šios direktyvos 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.

2.   Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.

<...>“

24

Pagal šios direktyvos 8 straipsnį:

„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“

25

Direktyvos 39/13 priede išvardytos jos 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos. Šio priedo 1 punkto q papunktis suformuluotas taip:

„Sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas:

<...>

26

Direktyvos 95/46 4 straipsnyje „Taikytina nacionalinė teisė“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė taiko nacionalines nuostatas, kurias ji priima pagal šią direktyvą, kai tvarkomi asmens duomenys, jeigu:

2.   Susiklosčius 1 dalies c punkte nurodytoms aplinkybėms, duomenų valdytojas privalo paskirti atstovą, įsteigtą minėtos valstybės narės teritorijoje, nepažeisdamas nuostatų dėl teisinių veiksmų, kurių gali būti imtasi prieš patį duomenų valdytoją.“

27

1979 m. kovo 8 d. Vartotojų apsaugos įstatymo (Konsumentenschutzgesetz; BGBl. 140/1979) 6 straipsnio „Draudžiami sutarčių elementai“ 3 dalyje numatyta, kad bendrosiose sutarčių sąlygose ar sutarčių blankuose numatyta sąlyga negalioja, jeigu suformuluota neaiškiai ar nesuprantamai.

28

Šio įstatymo 13a straipsnyje nurodyta, kad jo 6 straipsnis taikytinas siekiant apsaugoti vartotojus, neatsižvelgiant į sutarčiai taikytiną teisę, jei sutarties sudarymas susijęs su Austrijoje vystoma, į tokių sutarčių sudarymą nukreipta įmonės ar šiam tikslui jos įdarbinto tarpininko veikla.

29

Amazon EU yra Liuksemburge įsteigta bendrovė, priklausanti tarptautinei elektroninės prekybos grupei; be kitos veiklos, ji per interneto svetainę, kurios domenas „de.“, sudaro elektroninės prekybos sutartis su Austrijoje gyvenančiais vartotojais. Ši bendrovė neturi nei buveinės, nei padalinio Austrijoje.

30

Iki 2012 m. vidurio su šiais vartotojais sudaromose sutartyse būdavo nustatomos tokios bendrosios sąlygos:

<...>

<...>

<...>

31

VKI, įgaliota reikšti ieškinius dėl uždraudimo pagal Direktyvą 2009/22, Austrijos teismui pateikė prašymą uždrausti taikyti visas sąlygas, išdėstytas šiose bendrosiose sąlygose, ir paskelbti sprendimą taikyti draudimą, nes šios sąlygos prieštarauja teisiniams draudimams arba gerai praktikai.

32

Pirmosios instancijos teismas patenkino visus ieškinio reikalavimus, išskyrus reikalavimą dėl 8 sąlygos, susijusios su papildomu mokėjimu, jei mokama pagal sąskaitą faktūrą. Iš principo taikydamas reglamentą „Roma I“, jis pagal šio reglamento 6 straipsnio 2 dalį konstatavo, kad 12 sąlyga dėl taikytinos teisės pasirinkimo yra negaliojanti, nes taikytinos teisės pasirinkimas negali atimti iš vartotojo apsaugos, kuri jam yra užtikrinama pagal įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisės aktus. Tuo remdamasis šis teismas padarė išvadą, kad kitų sąlygų galiojimas turi būti vertinamas pagal Austrijos teisę. Galiausiai dėl 6, 9 ir 11 sąlygų šis teismas nurodė, kad tik klausimus dėl duomenų apsaugos reikia nagrinėti atsižvelgiant į reikšmingą Liuksemburgo teisę, nes pagal reglamentą „Roma I“ netaikoma Direktyva 95/46.

33

Apeliacinis teismas, į kurį kreipėsi abi šalys pagrindinėje byloje, panaikino pirmosios instancijos priimtą sprendimą ir grąžino bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Jis konstatavo, kad nustatant taikytiną teisę yra reikšmingas reglamentas „Roma I“, ir iš esmės išnagrinėjo tik 12 sąlygą dėl taikytinos teisės pasirinkimo. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad pagal šio reglamento 6 straipsnio 2 dalį negalima daryti išvados, jog ši sąlyga neteisėta, ir kad pagal šio reglamento 10 straipsnio 1 dalį ši sąlyga veikiau turėtų būti nagrinėjama pagal Liuksemburgo teisę. Nurodęs pirmosios instancijos teismui atlikti šį nagrinėjimą apeliacinis teismas pažymėjo, kad jeigu paaiškėtų, jog ši sąlyga yra teisėta pagal Liuksemburgo teisę, kitas sąlygas taip pat reikėtų įvertinti pagal šią teisę, todėl reikėtų atlikti palyginimą su Austrijos teise, siekiant nustatyti palankesnę teisę, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį.

34

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), į kurį kreipėsi VKI, kyla klausimas dėl pagrindinėje byloje taikytinos teisės. Šiomis aplinkybėmis šis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

35

Pirmaisiais trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kaip aiškinti reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ nustatant ieškiniui dėl uždraudimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2009/22, pareikštam dėl valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kuri sudaro elektroninės prekybos sutartis su kitoje valstybėje narėje, konkrečiai – teismo buvimo valstybėje, gyvenančiais vartotojais, naudojamų tariamai neteisėtų sutartinių sąlygų, taikytiną teisę.

36

Pirmiausia dėl atitinkamos reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ taikymo srities reikia pažymėti kad juose vartojamos sąvokos „sutartinė prievolė“ ir „nesutartinė prievolė“ turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šių reglamentų sistema ir tikslais. Be to, reikia atsižvelgti, kaip matyti iš kiekvieno iš šių dviejų reglamentų 7 konstatuojamosios dalies, į nuoseklumo siekį taikant abu šiuos reglamentus, taip pat į Reglamentą Nr. 44/2001 (toliau – reglamentas „Briuselis I“), kurio 5 straipsnyje, be kita ko, daromas skirtumas tarp bylų dėl sutarties ir bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto (žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 43 punktą).

37

Dėl sąvokos „nesutartinė prievolė“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 1 straipsnį, reikia priminti, kad sąvoka „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą, taikoma visiems ieškiniams, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nesusiję su „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punktą (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 45 punktas).

38

Dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32; toliau – Briuselio konvencija) Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad vartotojų teisių apsaugos asociacijos pareikšto prevencinio ieškinio, kuriuo prašoma uždrausti verslininkui naudoti sutartyse su privačiais asmenimis nesąžiningas sąlygas, pagrindas yra deliktas arba kvazideliktas, kaip suprantama pagal šios konvencijos 5 straipsnio 3 punktą (2002 m. spalio 1 d. Sprendimo Henkel, C‑167/00, EU:C:2002:555, 50 punktas), ir šis išaiškinimas taip pat taikomas reglamentui „Briuselis I“ (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 19 punktą)

39

Atsižvelgiant į nuoseklaus taikymo principą, apie kurį priminta šio sprendimo 36 punkte, išvada, kad vartotojų apsaugos srityje deliktinė atsakomybė taip pat apima žalą teisinei tvarkai, atsiradusią naudojant nesąžiningas sąlygas, kurioms vartotojų apsaugos asociacijos turi užkirsti kelią (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 1 d. Sprendimo Henkel, C‑167/00, EU:C:2002:555, 42 punktą), visiškai pritaikoma aiškinant reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“. Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2009/22 nurodytas ieškinys dėl uždraudimo susijęs su nesutartine prievole, atsiradusia dėl delikto, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Roma II“ II skyrių.

40

Šio reglamento II skyriaus 6 straipsnio 1 dalyje kaip specialioji taisyklė, susijusi su nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nustatyta tai, kad taikoma šalies, kurioje konkurenciniams ryšiams ar bendriems vartotojų interesams yra arba gali būti padarytas poveikis, teisė.

41

Šiuo aspektu iš reglamento „Roma II“ 21 konstatuojamosios dalies matyti, kad jo 6 straipsnio 1 dalyje pabrėžiamas specialioje nesąžiningos konkurencijos srityje taikytinas ex loci damni principas, nustatytas šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje.

42

Generalinis advokatas savo išvados 73 punkte nurodė, kad nesąžininga konkurencija, kaip ji suprantama pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį, apima nesąžiningų sąlygų naudojimą bendrosiose pardavimo sąlygose, jeigu tai gali paveikti kolektyvinius vartotojų, kaip grupės, interesus, taigi ir konkurencijos sąlygas rinkoje.

43

Pareiškus Direktyvoje 2009/22 nurodytą ieškinį dėl uždraudimo, šalis, kurioje kolektyviniai vartotojų interesai paveikiami, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį, yra šalis, kur gyvena vartotojai, į kuriuos nukreipta įmonės veikla ir kurių interesus gina su šiuo ieškiniu susijusi vartotojų apsaugos asociacija.

44

Reikia pabrėžti, kad remiantis reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią kitos valstybės teisė taikoma, jeigu visos aplinkybės rodo, kad deliktas akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybe, rezultatas nebūtų kitoks.

45

Kaip savo išvados 77 punkte nurodė generalinis advokatas, reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 3 dalyje numatyta alternatyvi taisyklė nepritaikyta nesąžiningos konkurencijos sričiai, nes pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį siekiama apsaugoti kolektyvinius interesus, peržengiančius bylos šalių santykių ribas, numatant šiuo tikslu specialiai pritaikytą taisyklę. Šiam tikslui būtų pakenkta, jeigu šią taisyklę būtų kliudoma taikyti remiantis asmeniniais šių šalių tarpusavio ryšiais.

46

Bet kuriuo atveju tai, kad Amazon EU savo bendrosiose taisyklėse numatė, jog valstybės, kurioje yra jos buveinė, teisė taikoma jos sudarytoms sutartims, teisėtai negali būti tokia akivaizdžiai glaudesnė sąsaja.

47

Jei būtų kitaip, profesionalė, kaip antai Amazon EU, nustatydama tokią sąlygą galėtų de facto pasirinkti teisę, taikytiną nesutartinei prievolei, ir taip išvengtų šiuo tikslu reglamento „Roma II“ 14 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkte nustatytų reikalavimų.

48

Taigi reikia konstatuoti, kad teisė, taikytina ieškiniui dėl uždraudimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2009/22, nepažeidžiant reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 3 dalies, turi būti nustatoma pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį, jeigu teigiama, kad pažeisti teisės aktai, kuriuos siekiama apsaugoti vartotojų interesus nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo bendrosiose pardavimo sąlygose.

49

Tačiau teisė, taikytina nagrinėjant vartojimo sutartyse išdėstytų sąlygų, dėl kurių pareikštas ieškinys dėl uždraudimo, nesąžiningą pobūdį, turi būti nustatoma savarankiškai, remiantis šiomis sąlygomis. Taigi tuomet, kai ieškiniu dėl uždraudimo norima užkirsti kelią tokias sąlygas numatyti vartojimo sutartyse siekiant sukurti sutartines prievoles, teisė, taikytina vertinant tokias sąlygas, turi būti nustatoma pagal reglamentą „Roma I“.

50

Šioje byloje tariamai nesąžiningos sąlygos, dėl kurių pareikštas ieškinys dėl uždraudimo pagrindinėje byloje, vartotojams, kuriems jos skirtos, yra sutartinės prievolės, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1dalį.

51

Ši išvada nėra nepaneigiama dėl ieškinio, kuriuo ginčijamas tokių sąlygų galiojimas, kolektyvinio pobūdžio. Tai, kad ieškinys nesusijęs su iš tikrųjų sudarytomis individualiomis sutartimis, yra būdinga pačiai tokio kolektyvinio prevencinio ieškinio, kuriuo atliekama bendro pobūdžio kontrolė, prigimčiai.

52

Taigi siekiant nustatyti taikytiną teisę reikia atskirti nagrinėjimų santykių vertinimą nuo asociacijos, kaip antai VKI, pareikšto ieškinio dėl tokių sąlygų naudojimo uždraudimo.

53

Šis atskyrimas reikalingas užtikrinant vienodą reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ taikymą. Be to, nagrinėjamų sąlygų savarankiškas ryšys užtikrina, kad taikytina teisė nesiskiria, atsižvelgiant į pasirinktą ieškinio rūšį.

54

Jeigu procese, pradėtame pareiškus kolektyvinį ieškinį, susijusios sutarties sąlygos turi būti nagrinėjamos remiantis teise, kuri kaip taikytina nustatyta pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį, yra pavojus, kad nagrinėjimo kriterijai skirsis nuo naudojamų vartotojo inicijuotame individualiame procese.

55

Kalbant apie sąlygų nagrinėjimą vartotojo inicijuotame individualiame procese, pažymėtina, kad teisė, nustatyta kaip taikytina, kaip sutarčiai taikoma teisė gali skirtis nuo teisės, nustatytos ieškiniui dėl uždraudimo, taikytinos deliktui. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad vienos valstybės narės vartotojų apsaugos lygis taip pat skiriasi nuo kitos, remiantis Direktyvos 93/13 8 straipsniu, todėl sąlygos vertinimas gali skirtis pagal taikytiną teisę, nors kitos aplinkybės, be kita ko, yra vienodos.

56

Atsižvelgiant į nustatytą taikytiną teisę, toks skirtingas sąlygos ryšys pagal pareikšto ieškinio rūšį visų pirma paneigia kolektyvinių ir individualių ieškinių vertinimo vienodumą, kurį Teisingumo Teismas nustatė įpareigodamas nacionalinius teismus ex officio, taip pat ir ateityje, nustatyti visas pasekmes, kurios nacionalinėje teisėje numatytos dėl sąlygos, nustatytos bendrosiose vartojimo sutarčių sąlygose, pripažinimo nesąžininga nagrinėjant ieškinį dėl uždraudimo, kad tokia sąlyga nebūtų taikoma vartotojams, sudariusiems sutartį, kurioje išdėstytos tokios pačios bendrosios sąlygos (žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo Invitel, C‑472/10, EU:C:2012:242, 43 punktą).

57

Dėl nenuoseklumo, kuris atsiranda dėl skirtingo sąlygos ryšio pagal pareikšto ieškinio rūšį, būtų pažeistas direktyvomis 2009/22 ir 93/13 siekiamas tikslas veiksmingai uždrausti naudoti nesąžiningas sąlygas.

58

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad teisė, taikytina ieškiniui dėl uždraudimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/22, turi būti nustatoma pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį, jeigu teigiama, kad pažeisti teisės aktai, kuriais siekiama apsaugoti vartotojų interesus nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo bendrosiose pardavimo sąlygose, o teisė, taikytina vertinant pateiktą sutarties sąlygą, turi būti visuomet nustatoma remiantis reglamentu „Roma I“, nesvarbu, ar ieškinys individualus, ar kolektyvinis.

59

Vis dėlto reikia nurodyti, kad, vertinant ieškinyje dėl uždraudimo nurodytos sąlygos nesąžiningą pobūdį, iš reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalies matyti, kad taikytina teisė turi būti pasirenkama nepažeidžiant imperatyvių nuostatų, numatytų valstybės, kur gyvena vartotojai, kurių interesai ginami šiuo ieškiniu, teisėje. Šios nuostatos turi apimti tas, kuriomis perkeliama Direktyva 93/13, kiek jomis, remiantis jos 8 straipsniu, užtikrinamas aukštesnis vartotojo apsaugos lygis.

60

Taigi į pirmuosius tris klausimus reikia atsakyti: reglamentai „Roma I“ ir „Roma II“ aiškintini taip, kad, nepažeidžiant kiekvieno jų 1 straipsnio 3 dalies, ieškiniui dėl uždraudimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2009/22, pareikštam dėl valstybėje narėje įsteigtos įmonės, kuri sudaro elektroninės prekybos sutartis su kitoje valstybėje narėje, konkrečiai – teismo buvimo valstybėje, gyvenančiais vartotojais, naudojamų tariamai neteisėtų sutartinių sąlygų, taikytina teisė turi būti nustatoma pagal reglamento „Roma II“ 6 straipsnio 1 dalį, o teisė, taikytina vertinant pateiktą sutarties sąlygą, turi būti visuomet nustatoma pagal reglamentą „Roma I“, nesvarbu, ar šis vertinimas atliekamas nagrinėjant individualų, ar kolektyvinį ieškinį.

61

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtojo klausimo a punktu siekia sužinoti, ar sąlyga, numatyta elektroninės profesionalo ir vartotojo sutarties bendrosiose pardavimo sąlygose, pagal kurią ši sutartis reglamentuojama pagal valstybės narės, kur šis profesionalas turi buveinę, yra nesąžininga pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį.

62

Iš šios nuostatos matyti, kad sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

63

Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 dalyje patikslinama, jog visuomet laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu profesionalas parengė ją iš anksto ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos turiniui, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Kaip savo išvados 84 punkte nurodė generalinis advokatas, bendrosios pardavimo sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitinka tokią prielaidą.

64

Pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tik išanalizavus visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes, taip pat prekių ar paslaugų, kurios yra sutarties dalykas, pobūdį.

65

Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, sąlyga atitinka sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus. Tačiau Teisingumo Teismas turi kompetenciją remdamasis Direktyvos 93/13 nuostatomis nurodyti kriterijus, kuriuos nacionalinis teismas gali arba turi taikyti atlikdamas tokį vertinimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 40 ir 45 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

66

Dėl sąlygos, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamos bendrųjų sąlygų 12 sąlygos, susijusios su taikytina teise, reikia nurodyti, kad pirmiausia Sąjungos teisės aktų leidėjas iš principo leidžia nustatyti taikytinos teisės pasirinkimo sąlygas. Reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta šalių galimybė susitarti dėl vartojimo sutarčiai taikytinos teisės, jeigu suteikiama apsauga, kurią vartotojas turi pagal savo teismo buvimo vietos teisės nuostatas, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu.

67

Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 94 punkte nurodė generalinis advokatas, iš anksto parengta taikytinos teisės pasirinkimo sąlyga, pagal kurią nustatoma profesionalo buveinės valstybės narės teisė, yra nesąžininga tik tuomet, jeigu turi tam tikrų ypatumų, būdingų jos formuluotei ar kontekstui ir dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų.

68

Visų pirma nesąžiningą tokios sąlygos pobūdį gali lemti formuluotė, neatitinkanti Direktyvos 93/13 5 straipsnio reikalavimo pateikti ją aiškia ir suprantama kalba. Atsižvelgiant į tai, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei profesionalo, be kita ko, dėl informacijos lygio, šis reikalavimas turi būti aiškinamas plačiai (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Van Hove, C-96/14, EU:C:2015:262, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

69

Be to, jeigu sąlygos pasekmes lemia imperatyvios teisės aktų nuostatos, labai svarbu, kad profesionalas apie jas informuotų vartotoją (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo Invitel, C‑472/10, EU:C:2012:242, 29 punktą). Toks yra reglamento „Roma I“ 6 straipsnio, kuriame numatyta, kad pasirinkta taikytina teisė negali atimti iš vartotojo apsaugos, teikiamos nuostatų, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų taikoma, atvejis.

70

Atsižvelgiant į reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo imperatyvų pobūdį, teisėjas, kuris nagrinėja taikytinos teisės pasirinkimo sąlygą, tokiu atveju, kai susijusio vartotojo pagrindinė gyvenamoji vieta yra Austrijoje, turi taikyti Austrijos teisės aktų nuostatas, nuo kurių pagal Austrijos teisę negalima nukrypti susitarimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prireikus turi nustatyti šias nuostatas.

71

Taigi į ketvirtojo klausimo a punktą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad profesionalo bendrųjų pardavimo sąlygų nuostata, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir pagal kurią elektroninės prekybos sutartį su vartotoju reglamentuoja šio profesionalo buveinės valstybės narės teisė, yra nesąžininga, kiek šis vartotojas dėl jos suklaidinamas, nes jam sudaromas įspūdis, kad sutarčiai taikoma tik šios valstybės narės teisė ir jis neinformuojamas apie tai, kad pagal reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį taip pat turi apsaugą, užtikrinamą pagal teisės, kuri būtų taikoma nesant šios sąlygos, imperatyvias nuostatas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes.

72

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtojo klausimo b punktu iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad asmens duomenų tvarkymą, kurį atlieka elektroninės prekybos įmonės, reglamentuoja valstybės narės, į kurią ši įmonė nukreipia savo veiklą, teisė.

73

Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad kiekviena valstybė narė taiko nacionalines nuostatas, kurias priima pagal šią direktyvą, kai tvarkomi asmens duomenys, jeigu tai daroma duomenų valdytojo padaliniui vykdant veiklą valstybės narės teritorijoje.

74

Iš to matyti, kad duomenų tvarkymą, atliekamą padalinio, reglamentuoja valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis padalinys, teisė.

75

Pirma, dėl „padalinio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 95/46, Teisingumo Teismas jau nurodė, kad ji apima visą per nuolatinį subjektą realiai ir veiksmingai vykdomą veiklą, netgi minimalią (2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Weltimmo, C‑230/14, EU:C:2015:639, 31 punktas).

76

Šiuo klausimu, kaip savo išvados 119 punkte nurodė generalinis advokatas, reikia pažymėti, kad jeigu duomenų valdytojas neturi nei filialo, nei patronuojamosios bendrovės valstybėje narėje, tai nereiškia, kad jis neturi ten padalinio, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punktą, nes toks padalinys gali egzistuoti vien dėl to, kad jame yra prieinamas nagrinėjamos įmonės interneto puslapis.

77

Taip pat reikia įvertinti, kaip jau nurodė Teisingumo Teismas, ir subjekto pastovumo laipsnį, ir tai, kiek realiai vykdoma veikla nagrinėjamoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Weltimmo, C‑230/14, EU:C:2015:639, 29 punktą).

78

Antra, siekiant sužinoti, ar nagrinėjamas asmens duomenų tvarkymas atliekamas šiam padaliniui „vykdant veiklą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punktą, Teisingumo Teismas jau priminė, kad pagal šią nuostatą reikalaujama ne to, kad asmens duomenis atitinkamai tvarkytų „pats“ padalinys, o tik to, kad tai būtų atliekama šiam padaliniui „vykdant veiklą“ (2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Weltimmo, C‑230/14, EU:C:2015:639, 35 punktas).

79

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šią teismo praktiką ir visas reikšmingas pagrindinės bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar Amazon EU nagrinėjamus asmens duomenis tvarko per kitoje nei Liuksemburgas valstybėje narėje esančio padalinio vykdomą veiklą.

80

Kaip savo išvados 128 punkte nurodė generalinis advokatas, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų, kad padalinys, kuriam vykdant veiklą Amazon EU tvarko šiuos duomenis, yra Vokietijoje, šį tvarkymą turėtų reglamentuoti Vokietijos teisė.

81

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, į ketvirtojo klausimo b punktą reikia atsakyti: Direktyvos 95/46 4 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad asmens duomenų tvarkymą, kurį atlieka elektroninės prekybos įmonė, reglamentuoja valstybės narės, į kurią ši įmonė nukreipia savo veiklą, teisė, jeigu paaiškėja, kad ši įmonė tvarko nagrinėjamus duomenis šioje valstybėje esančiam padaliniui vykdant veiklą. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar taip buvo šiuo atveju.

82

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: