—

Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV ir Belgian Shell NV, atstovaujamų advocaten R. Fibbe ir R. Laan,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. de Ree ir C. Wissels,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Alcover San Pedro, D. Düsterhaus ir P.‑J. Loewenthal,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl sąvokos „atliekos“, kaip ji suprantama pagal 1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės (OL L 30, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 176), iš dalies pakeistą 2001 m. gruodžio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2557/2001 (OL L 349, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 378, toliau – Reglamentas Nr. 259/93), ir 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (OL L 190, p. 1), išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant dvi baudžiamąsias bylas, iškeltas atitinkamai Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV ir Belgian Shell NV (toliau kartu – Shell) dėl labai mažai sieros turinčio dyzelino, netyčia susimaišiusio su metilo ir tretinio butilo eteriu, siuntos (toliau – nagrinėjama siunta) vežimo iš Belgijos į Nyderlandus.

3

Reglamento Nr. 259/93 6, 9 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„kadangi svarbu organizuoti atliekų vežimo priežiūrą ir kontrolę, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo, apsaugojimo bei jos kokybės gerinimo būtinybę;

<...>

kadangi apie atliekų vežimą privaloma iš anksto pranešti kompetentingoms institucijoms, kad jos būtų tinkamai informuotos ypač apie atliekų rūšį, vežimą, šalinimą ar panaudojimą ir galėtų imtis būtinų priemonių aplinkai ir žmonėms apsaugoti bei turėtų galimybę pareikšti pagrįstus prieštaravimus dėl atliekų vežimo;

<...>

kadangi nelegalių pervežimų atveju asmuo, kaltas dėl tokių pervežimų, privalo atliekas pasiimti atgal ir (arba) pašalinti ar panaudoti alternatyviu ir aplinkosaugos požiūriu tinkamu būdu; kadangi, jei jis to nepadaro, privalo įsikišti siunčiančiosios ar paskirties vietos kompetentingos institucijos.“

4

Pagal Reglamento Nr. 259/93 2 straipsnį:

<...>

<...>

5

Reglamento Nr. 259/93 II antraštinė dalis „Atliekų vežimas iš vienos valstybės narės į kitą“ apima A skyrių, susijusį su šalinti vežamoms atliekoms taikoma procedūra, kuriame numatytas 3 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kai, nepažeisdamas 25 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio 2 dalies, pranešėjas ketina vežti atliekas šalinimui iš vienos valstybės narės į kitą ir (arba) pervežti jas tranzitu per vieną ar kelias valstybes nares, jis apie tai praneša paskirties kompetentingai institucijai ir pranešimo kopiją pasiunčia siunčiančiajai ir tranzito valstybių kompetentingoms institucijoms bei gavėjui.“

6

Pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį vežti galima tik tada, kai pranešėjas gauna paskirties kompetentingos institucijos leidimą.

7

Reglamento Nr. 259/93 II antraštinės dalies B skyrius susijęs su procedūra, taikoma naudoti skirtoms atliekoms vežti. Šio reglamento 6 straipsnio, kurį apima šis skyrius, 1 dalyje nustatyta:

„Kai pranešėjas panaudojimui skirtas atliekas, išvardytas III priede, ketina siųsti iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę ir (arba) pervežti jas tranzitu per vieną ar kelias valstybes nares, nepažeisdamas 25 straipsnio 2 dalies ir 26 straipsnio 2 dalies, jis apie tai praneša paskirties kompetentingai institucijai, o pranešimo kopijas nusiunčia siunčiančiajai ir tranzito kompetentingoms institucijoms bei gavėjui.“

8

Pagal šio reglamento 26 straipsnio 1 dalį:

„Bet koks atliekų vežimas:

9

Pagal Reglamento Nr. 1013/2006 2 straipsnį „atliekos – kaip apibrėžta [2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvos 2006/12/EB [(OL L 114, p. 9)] 1 straipsnio 1 dalies a punkte“.

10

Šio reglamento 61 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nuo šio reglamento taikymo dienos Reglamentas (EEB) Nr. 259/93 ir Sprendimas 94/774/EB panaikinami nuo 2007 m. liepos 12 d.“

11

Šio reglamento 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas įsigalioja trečią dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo 2007 m. liepos 12 d.“

12

Direktyvos 2006/12 2–4 ir 6 konstatuojamose dalyse numatyta:

<...>

13

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<...>

<...>

2.   1 dalies a punkte nurodytais atvejais Komisija, veikdama 18 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, sudaro sąrašą atliekų, priklausančių I priede nurodytoms kategorijoms. Šis sąrašas yra reguliariai peržiūrimas ir prireikus pataisomas tokia pat tvarka.“

14

Šios direktyvos 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai <...>.

2.   Valstybės narės taip pat imasi būtinų priemonių uždrausti atliekų išmetimą, išvertimą ar nekontroliuojamą šalinimą.“

15

Pagal šios direktyvos 8 straipsnį:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad bet kuris atliekų turėtojas:

16

Direktyvos 2006/12 20 straipsnyje numatyta:

„Direktyva 75/442/EEB yra panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į vidaus teisę terminais, numatytais III priedo B dalyje.

Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal IV priede pateiktą atitikties lentelę.“

17

Remiantis Direktyvos 2006/12 21 straipsniu, ji įsigaliojo 2006 m. gegužės 17 d.

18

Šios direktyvos I priede išvardytos šios atliekų kategorijos:

„<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

19

Šios direktyvos IIB priede numatytas toks atliekų panaudojimo operacijų sąrašas:

20

2006 m. rugsėjo 3 d.Shell pakrovė labai nedidelį sieros kiekį turinčio dyzelino (toliau – dyzelinas) siuntą į tanklaivį, kad šis pristatytų ją klientui į Belgiją (toliau – Belgijos klientas).

21

Pristačius nagrinėjamą siuntą šiam klientui, paaiškėjo, kad kraunant tanklaivio rezervuaruose buvo metilo ir tretinio butilo eterio (toliau – MTBE) likučių, su kuriais susimaišė dyzelinas.

22

Kadangi šios siuntos degimo laipsnis buvo per žemas tam, kad ją galima būtų parduoti kaip dyzelinių variklių degalus pagal pradinę paskirtį, o gavėja negalėjo sandėliuoti mišinio, atsižvelgdama į savo aplinkosaugos leidimą, ji grąžino siuntą Shel – ši ją nugabeno į Nyderlandus.

23

Rechtbank te Rotterdam (Roterdamo apygardos teismas) prokuratūra teigia, kad vežamas iš Belgijos į Nyderlandus nagrinėjamas produktas buvo atliekos ir kad Shell dėl to, kad nesilaikė Reglamento Nr. 259/93 15 straipsnyje numatytos pranešimo procedūros, yra kalta dėl nelegalaus vežimo, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 26 straipsnio 1 dalį.

24

Tačiau Shell tvirtina, kad nagrinėjama siunta negali būti laikoma atliekomis.

25

Atsižvelgdamas į tai, kad sprendimai jo nagrinėjamose bylose priklauso nuo sąvokos „atliekos“, kaip tai suprantama pagal reglamentus Nr. 259/93 ir 1013/2006, išaiškinimo, Rechtbank te Rotterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

2012 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑241/12 ir C‑242/12 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

27

Prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia išnagrinėti kartu, Rechtbank te Rotterdam iš esmės klausia, ar reikia laikyti atliekomis, kaip tai suprantama pagal reglamentus Nr. 259/93 ir 1013/2006, dyzelino siuntą, kuri kraunama į tanklaivį buvo netyčia sumaišyta su kita medžiaga ir kurią pristačius pirkėjui paaiškėja, kad ji neatitinka nei sutartų charakteristikų, nei saugumo reikalavimų dėl per žemo degimo laipsnio, o dėl naujos sudėties pirkėjas negali šios siuntos sandėliuoti dėl aplinkosaugos leidimo ar parduoti savo degalinėse kaip dyzeliniams varikliams skirtų degalų pagal paskirtį, dėl to pirkėjo reikalavimu ji buvo grąžinta pardavėjui, šis ketina ją vėl pateikti rinkai, sumaišęs su kitu produktu.

28

Visų pirma reikia pažymėti, kad Reglamentas Nr. 1013/2006, kurį išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ratione temporis netaikomas pagrindinėse bylose, nes, kaip matyti iš bylų medžiagos, nagrinėjama siunta 2006 m. rugsėjo mėn. buvo pakrauta į laivą, plaukiantį į Nyderlandus.

29

Iš tiesų pakanka šiuo klausimu priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1013/2006 64 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikytinas nuo 2007 m. liepos 12 d., t. y. dienos, kurią, be kita ko, šiuo reglamentu, kaip numatyta jo 61 straipsnio 1 dalyje, buvo panaikintas Reglamentas Nr. 259/93.

30

Todėl prejudicinius klausimus reikia išnagrinėti atsižvelgiant į reikšmingas Reglamento Nr. 259/93 nuostatas.

31

Taigi, kaip matyti iš Reglamento Nr. 259/93 6 konstatuojamosios dalies, juo siekiama organizuoti atliekų vežimo priežiūrą ir kontrolę, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo, apsaugojimo ir jos kokybės gerinimo būtinybę.

32

Būtent iš Reglamento Nr. 259/93 3 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies, skaitomų kartu su jo 9 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad apie atliekų, skirtų šalinti ar panaudoti, vežimą iš vienos valstybės narės į kitą ir (arba) vežimą tranzitu per vieną ar kelias valstybes nares, reikia iš anksto pranešti kompetentingoms institucijoms, kad jos galėtų imtis priemonių, būtinų žmonių sveikatai ir aplinkai apsaugoti.

33

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar nagrinėjamai siuntai taikoma sąvoka „atliekos“, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, tam, kad taikydamas jo nuostatas nustatytų, ar Shell turėjo informuoti Nyderlandų institucijas apie šios siuntos vežimą iš Belgijos į Nyderlandus.

34

Pagal Reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio a punktą, skaitomą kartu su Direktyvos 2006/12 20 straipsniu, „atliekos“ apibrėžiamos taip, kaip jos apibrėžtos šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkte, t. y. jos „reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į [šios direktyvos] I priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti“.

35

Atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 I priede numatytą likutinę Q16 kategoriją, kuri apima „bet kurias medžiagas, junginius ar produktus, neminimus pirmiau išvardytose kategorijose“, šiame I priede išvardytas atliekų kategorijų sąrašas yra iš esmės pavyzdinis. Tas pats galioja Komisijos pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį sudarytam atliekų, priklausančių prie šio I priedo sąraše išvardytų kategorijų, sąrašui.

36

Vis dėlto tai, kad medžiaga ar daiktas, priskirtini prie vienos ar kelių šių atliekų kategorijų, išskyrus Q16 kategoriją, yra pirmas požymis, kad jie kvalifikuotini kaip „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą.

37

Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką priskyrimas prie „atliekų“ pirmiausia priklauso nuo turėtojo veiksmų ir sąvokos „atsikratyti“ reikšmės (šiuo klausimu žr. 2008m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C-188/07, Rink. p. I-4501, 53 punktą ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-263/05, Rink. p. I-11745, 32 punktą).

38

Iš šios teismo praktikos matyti, kad šią sąvoką „atsikratyti“ reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 tikslą, kuris pagal šios direktyvos 2 konstatuojamąją dalį yra žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingo poveikio, daromo dėl atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, saugojimo ir išvertimo, ir į SESV 191 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Europos Sąjungos politika aplinkos srityje siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ji grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais. Iš to išplaukia, kad sąvokų „atsikratyti“ ir „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą, nereikia aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Commune de Mesquer 38 ir 39 punktus).

39

Iš Direktyvos 2006/12 nuostatų matyti, kad sąvoka „atsikratyti“ apima medžiagos ar daikto „šalinimą“ ir „panaudojimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e ir f punktus (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C-129/96, Rink. p. I-7411, 27 punktą).

40

Tiksliau, ar realiai egzistuoja „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/12, reikia nustatyti atsižvelgiant į aplinkybių visumą, turint mintyje šios direktyvos tikslą ir siekiant nepažeisti jos veiksmingumo (žr. 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt., C-418/97 ir C-419/97, Rink. p. I-4475, 73, 88 ir 97 punktus; 2002 m. balandžio 18 d. Sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus, C-9/00, Rink. p. I-3533, 24 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 41 punktą).

41

Kai kurios aplinkybės gali būti požymiai, jog medžiaga ar daiktu buvo atsikratoma, ketinama atsikratyti arba turėjo būti atsikratoma, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą.

42

Visų pirma, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į aplinkybę, kad nagrinėjama medžiaga ar daiktas nėra ar nebėra naudingas turėtojui, t. y. ši medžiaga ar daiktas yra našta, kurios jis bando atsikratyti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus 37 punktą). Jei taip iš tiesų yra, egzistuoja rizika, kad jų bus atsikratyta tokiu būdu, kuris padarys žalos aplinkai, būtent jie bus nekontroliuojamai paliekami, išmetami ar šalinami. Kadangi toks daiktas ar medžiaga patenka į sąvokos „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/12, taikymo sritį ir jiems taikomos šios direktyvos nuostatos, tai reiškia, kad pagal šios direktyvos 4 straipsnį jie turi būti panaudoti ar pašalinti nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai.

43

Dėl galimos „pareigos atsikratyti“ nagrinėjama siunta, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą, pirmiausia primintina, kad a priori neegzistuoja jokia absoliuti pareiga šalinti šią siuntą, nes jos nesudaro draudžiama, neteisėta medžiaga ar ypatingą riziką keliančios medžiagos, kurias turėtojas privalėtų šalinti (pagal analogiją žr. 2007 m. kovo 1 d. Sprendimo KVZ retec, C-176/05, Rink. p. I-1721, 59 punktą). Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš tiesų neapdorota, tokios būklės, kokios grąžinta Shell, ši siunta gali būti parduota rinkoje.

44

Tačiau rašytinėse pastabose Komisija teigė, kad, pirma, nagrinėjama siunta nebuvo tinkama naudoti, kaip numatė Belgijos klientas, ir, antra, šis klientas neturėjo leidimo sandėliuoti dėl per žemo jos degimo laipsnio, todėl ši siunta šiam klientui buvo našta, kurios jis ketino ar net privalėjo atsikratyti.

45

Tačiau vien šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ši siunta buvo „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą. Iš tiesų, svarbu patikrinti, ar Belgijos klientas, grąžindamas šią siuntą Shell dėl to, kad ji neatitiko sutartų charakteristikų, iš tiesų jos „atsikratė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą.

46

Šiuo atveju ypač svarbi aplinkybė, kad Belgijos klientas grąžino charakteristikų neatitinkantį Shell dyzeliną, siekdamas, kad jam būtų grąžinta už jį sumokėta kaina, kaip tai buvo numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Tačiau neturėtų būti laikoma, kad taip veikdamas, šis klientas ketino nagrinėjamą siuntą šalinti ar panaudoti, todėl tai nebuvo „atsikratymas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą. Galiausiai reikia pridurti, kad tokiomis kaip pagrindinių bylų aplinkybėmis rizika, kad turėtojas atsikratys šios siuntos tokiu būdu, kuris padarys žalos aplinkai, yra nedidelė. A fortiori tai galioja ir tam atvejui, kai, kaip ir šioje byloje, atitinkama medžiaga ar daiktas turi nemažą rinkos vertę.

47

Šiomis aplinkybėmis belieka nustatyti, ar Shell ketino „atsikratyti“ nagrinėjamos siuntos nuo momento, kai paaiškėjo jos neatitiktis charakteristikoms. Iki šio momento toks ketinimas negali būti priskirtas Shell, nes ji nežinojo, kad turi medžiagą, neatitinkančią sutartyje su Belgijos klientu nustatytų charakteristikų.

48

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris turi patikrinti, ar aptariamo daikto ar medžiagos turėtojas iš tiesų ketino jų „atsikratyti“, turi atsižvelgti į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, paisydamas Direktyvos 2006/12 tikslo – užtikrinti, kad panaudojimo ir šalinimo operacijos būtų atliekamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai.

49

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių, kad, pirma, nagrinėjama siunta galėjo būti parduota rinkoje neapdorota, tokios būklės, kokios ji buvo tuo momentu, kai Belgijos klientas ją perdavė Shell, ir, antra, nagrinėjamos siuntos rinkos vertė visiškai atitinka sutartas charakteristikas atitinkančio produkto vertę, svarbu pažymėti, kad nepaisant to, jog jomis bandoma paneigti mintį, kad ši siunta buvo našta, kurios Shell bandė „atsikratyti“, šios aplinkybės negali būti lemiamos, nes neparodo realaus Shell ketinimo.

50

Be to, šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąvokos „atliekos“ nereikia suprasti taip, kad ji neapima komercinę vertę turinčių medžiagų ir daiktų, kurie gali būti panaudojami iš naujo sudarant ekonominius sandorius (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus 29 punktą).

51

Aplinkybė, kad analogiškų nagrinėjamai siuntai produktų pardavimas paprastai nėra prekyba atliekomis, nors tai irgi įrodymas, kad ši siunta nėra atliekos, taip pat neleidžia atmesti galimybės, kad Shell ketino jos „atsikratyti“.

52

Tačiau aplinkybė, kad Shell perėmė nagrinėjamą siuntą, ketindama ją sumaišyti ir iš naujo pateikti rinkai, šiuo atveju turi lemiamą reikšmę.

53

Iš tiesų, būtų visiškai nepateisinama Direktyvos 2006/12 nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti, kad panaudojimo ir šalinimo operacijos būtų atliekamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, taikyti prekėms, medžiagoms ar produktams, kuriuos turėtojas ketina eksploatuoti ar parduoti, nepriklausomai nuo bet kokio panaudojimo. Tačiau, atsižvelgiant į pareigą plačiai aiškinti sąvoką „atliekos“, šiuos argumentus reikia taikyti tik tais atvejais, kada nagrinėjamo turto ar medžiagos panaudojimas iš naujo yra ne tik galimas, bet užtikrintas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš anksto nesiremdamas nė viena iš Direktyvos 2006/12 IIB priede išvardytų atliekų panaudojimo operacijų (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Palin Granit ir Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus 36 punktą ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo AvestaPolarit Chrome, C-114/01, Rink. p. I-8725, 36 punktą).

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, sąvoka „atliekos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapima dyzelino, netyčia sumaišyto su kita medžiaga, siuntos su sąlyga, kad jos turėtojas iš tiesų ketino pateikti rinkai šią siuntą, sumaišytą su kitu produktu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

55

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės, iš dalies pakeisto 2001 m. gruodžio 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2557/2001, 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, sąvoka „atliekos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapima dyzelino, netyčia sumaišyto su kita medžiaga, siuntos su sąlyga, kad jos turėtojas iš tiesų ketino pateikti rinkai šią siuntą, sumaišytą su kitu produktu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.