—

Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, atstovaujamos Rechtsanwältin C. von Gierke,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir V. Kreuschitz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, p. 22) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant ginčą tarp BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts (toliau – BKK) ir Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV (Kovos su nesąžininga konkurencija asociacija, toliau – Wettbewerbszentrale) dėl BKK savo nariams skleidžiamos informacijos.

3

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5–8, 11, 12 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<...>

<...>

4

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį:

„Šios direktyvos tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams.“

5

Tos pačios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>“

6

Pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį:

„Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.“

7

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ nustatyta:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

2.   Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:

<...>

4.   Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

<...>“

8

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs:

<...>“

9

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva į Vokietijos nacionalinę teisę buvo perkelta Kovos su nesąžininga konkurencija įstatymu (Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb, BGBl. I, 2004, p. 1414, toliau – UWG).

10

UWG 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiame įstatyme:

<...>

<...>“

11

BKK yra kaip viešosios teisės įstaiga įsteigta Vokietijos teisės sistemos valstybinė ligonių kasa.

12

Pirmojoje instancijoje pareikštu ieškiniu Wettbewerbszentrale siekė, kad BKK būtų įpareigota nebeplatinti 2008 m. gruodžio mėn. savo interneto svetainėje paskelbtos tokios informacijos:

„Tas, kas dabar palieka BKK <…>, įsipareigoja [naujai ligonių kasai] artimiausius 18 mėnesių. Dėl to Jūs negalėsite pasinaudoti patraukliais pasiūlymais, kuriuos BKK <…> Jums pateiks ateinančiais metais, ir galiausiai galbūt turėsite papildomai mokėti, jeigu Jūsų naujajai kasai nepakaks jai skirtų pinigų ir dėl to kasa rinks papildomas įmokas.“

13

Wettbewerbszentrale mano, kad ši informacija yra klaidinanti, ir dėl to ją draudžia tiek Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva, tiek nacionalinė konkurencijos teisė. Jos teigimu, BKK nenurodo, kad tuo atveju, jeigu taikomos papildomos įmokos, pagal Vokietijos teisės aktus apdraustajam suteikiama specialioji teisė nutraukti sutartį.

14

Todėl Wettbewerbszentrale2008 m. gruodžio 17 d. raštu įspėjo atsakovę, kad ši nutrauktų tokios informacijos platinimą, ir pareikalavo šiuo klausimu pateikti pasižadėjimą, už kurio nevykdymą numatyta bausmė, ir kompensuoti ikiteismines išlaidas.

15

Tuomet BKK iš savo interneto svetainės pašalino minėtą informaciją. 2009 m. sausio 6 d. raštu ji pripažino, kad buvo pateikusi neteisingą informaciją, ir pažadėjo nebereklamuoti savo paslaugų vartodama teiginius, dėl kurių buvo kritikuota. Tačiau BKK nurodė nesanti pasirengusi nei pateikti Wettbewerbszentrale prašyto pasižadėjimo, už kurio nevykdymą numatyta bausmė, nei kompensuoti ikiteisminių išlaidų.

16

BKK teigimu, ginčui pagrindinėje byloje netaikomos nei UWG, nei Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos nuostatos. Iš šios direktyvos 2 straipsnio d punkto matyti, kad ji taikoma tik „prekybininko“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, „komercinei veiklai“, o UWG 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose išdėstytas tekstas yra iš esmės identiškas šių minėtos direktyvos nuostatų tekstui. Tačiau šie kriterijai nagrinėjamu atveju nėra įvykdyti, nes BKK kaip viešosios teisės įstaiga nesiekia jokio su pelnu susijusio tikslo.

17

Grasindamas pinigine bauda, pirmosios instancijos teismas nurodė BKK vykdant veiklą reklamos ir konkurencijos tikslais nutraukti nagrinėjamos informacijos platinimą ir įpareigojo sumokėti Wettbewerbszentrale 208,65 EUR ir palūkanas.

18

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateiktas BKK apeliacinis skundas buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismo leistu pateikti kasaciniu skundu BKK reikalauja atmesti Wettbewerbszentrale pareikštą ieškinį.

19

Bundesgerichtshof mano, kad BKK platinama reklaminė informacija yra klaidinanti veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, ir turėtų būti uždrausta kaip pažeidžianti UWG.

20

Tačiau toks pažeidimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jei nagrinėjama veikla apskritai gali būti vertinama pagal minėtos direktyvos, kuria grindžiamas UWG, reikalavimus.

21

Tačiau nėra pakankamai aišku, ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva turi būti aiškinama taip, kad toks subjektas, kaip BKK, kuri yra valstybinio sveikatos draudimo funkcijas vykdanti viešosios teisės įstaiga, platindama informaciją, dėl kurios kritikuojama, veikė kaip „įmonė“. Išties galima teigti, kad tokia įstaiga ne vykdo ekonominę veiklą, o siekia vien socialinio tikslo.

22

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [Nesąžiningos komercinės veiklos] direktyvos <...> 3 straipsnio 1 dalį, siejamą su 2 straipsnio d punktu, reikia aiškinti taip, kad valstybinės ligonių kasos vykdomas (klaidinančios) informacijos apie tai, kokių nepalankių pasekmių jiems kils, jei jie pereis į kitą valstybinę ligonių kasą, teikimas savo nariams yra ir prekybininko veiksmas (kaip įmonės komercinė veikla vartotojų atžvilgiu)?“

23

Pirmiausia pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Bundesgerichtshof mano, kad informacijos skleidimas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, turi būti laikomas klaidinančia veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, ir kad jis, remdamasis šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi ir UWG, ketina ją uždrausti.

24

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tokios informacijos autorius (nagrinėjamu atveju – BKK) priklauso minėtos direktyvos taikymo ratione personae sričiai, net jeigu tas autorius turi viešosios teisės įstaigos, kuriai pavesta vykdyti bendrojo intereso užduotį, kaip antai administruoti valstybinę sveikatos draudimo sistemą, statusą.

25

Siekiant išsiaiškinti, ar nacionalinė įstaiga, kaip antai BKK, kuri turi viešosios teisės suteiktą statusą ir kuriai pavesta administruoti valstybinę sveikatos draudimo sistemą, turi būti laikoma „įmone“, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, ir ar jai, turinčiai šį statusą, taikomi šioje direktyvoje nustatyti reikalavimai tuomet, kai ji, kaip ir nagrinėjamu atveju, pateikia klaidingą informaciją savo nariams, pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad Sąjungos teisės nuostatoje, kurioje aiškiai nenurodoma valstybių narių teisė nustatyti jos prasmę ir apimtį, vartojamos sąvokos paprastai visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr., be kita ko, 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Linster, C-287/98, Rink. p. I-6917, 43 punktą; 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C-40/01, Rink. p. I-2439, 26 punktą ir 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo VEWA, C-271/10, Rink. p. I-5815, 25 punktą).

26

Todėl Teisingumo Teismui norint išaiškinti minėtą direktyvą ir siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, nagrinėjamos įstaigos kvalifikavimas, teisinis statusas ir specifiniai požymiai pagal nacionalinę teisę neturi reikšmės.

27

Siekiant pateikti tokį atsakymą reikia konstatuoti, kad nors Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje „vartotojo“ sąvoka vartojama vienodai, tačiau kita komercinio sandorio dėl kurio nors produkto šalis vadinama arba „įmone“, arba „prekybininku“.

28

Remiantis minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva „taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu <...> prieš ir po komercinio sandorio <...> bei jo metu“.

29

Tos pačios direktyvos 2 straipsnio d punkte numatyta, kad „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ reiškia „bet kurį prekybininko atliekamą veiksmą, neveikimą, elgesį arba pareiškimą, komercinį pranešimą, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijusį su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“. To paties straipsnio c punkte sąvoka „produktas“ apibrėžiama kaip reiškianti bet kurias prekes arba paslaugas, be to, tai taikoma visiems veiklos sektoriams.

30

Minėto 2 straipsnio b punkte apibrėžta sąvoka „prekybininkas“ reiškia „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, ar bet kurį asmenį, veikiantį prekybininko vardu arba jo naudai“.

31

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, manytina, kad, siekiant išaiškinti Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, abiejų sąvokų „įmonė“ ir „prekybininkas“ reikšmė ir teisinė apimtis yra vienodos. Be to, būtent pastaroji sąvoka dažniausiai vartojama šios direktyvos nuostatose.

32

Pirmiausia iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 2 straipsnio b punkto teksto matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas „prekybininko“ sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji reiškia „bet kurį fizinį arba juridinį asmenį“, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą, o iš jos taikymo srities nepašalinami nei bendrojo intereso užduotį vykdantys subjektai, nei viešosios teisės suteikiamą statusą turintys subjektai.

33

Be to, atsižvelgiant į patį minėtos direktyvos 2 straipsnio a ir b punktuose pateiktų apibrėžčių tekstą, joje vartojamos „prekybininko“ sąvokos prasmė ir apimtis turi būti nustatomos pagal susijusią, tačiau antinominę „vartotojo“ sąvoką, kuri reiškia bet kurį fizinį asmenį, neužsiimantį komercine arba prekybine veikla (pagal analogiją žr. 1993 m. sausio 19 d. Sprendimo Shearson Lehman Hutton, C-89/91, Rink. p. I-139, 22 punktą).

34

Taigi, kaip matyti, be kita ko, iš Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 1 straipsnio ir 23 konstatuojamosios dalies, šia direktyva siekiama užtikrinti bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį visiškai suderinant su nesąžininga komercine veikla, įskaitant nesąžiningą prekybininkų reklamą vartotojų atžvilgiu, susijusias taisykles, kenkiančias pastarųjų ekonominiams interesams (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag, C-540/08, Rink. p. I-10909, 27 punktą).

35

Šis Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos tikslas visiškai apsaugoti vartotojus nuo tokio pobūdžio veiklos grindžiamas aplinkybe, kad, palyginti su prekybininku, vartotojas yra blogesnėje padėtyje, nes laikytinas ekonomiškai silpnesniu ir teisiškai mažiau patyrusiu nei jo kontrahentas (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Shearson Lehman Hutton 18 punktą).

36

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad aiškinant minėtą direktyvą vartotojo sąvoka yra ypač svarbi ir kad šios direktyvos nuostatos iš esmės sukurtos atsižvelgiant į vartotojo, kaip nesąžiningos komercinės veiklos adresato ir aukos, pozicijas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C-122/10, Rink. p. I-3903, 22 ir 23 punktus ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo CHS Tour Services, C‑435/11, 43 punktą).

37

Tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama byloje, kyla grėsmė, kad BKK nariai, kurie, akivaizdu, laikytini vartotojais, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą, bus suklaidinti dėl šios įstaigos skleidžiamos klaidinančios informacijos – jiems bus trukdoma priimti informacija paremtą sprendimą (žr. šios direktyvos 14 konstatuojamąją dalį), jie bus skatinami priimti tokį sprendimą, kurio, neturėdami tokios informacijos, nebūtų priėmę, kaip numatyta tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, viešas ar privatus aptariamos įstaigos pobūdis, kaip ir jos vykdoma specifinė užduotis, neturi reikšmės.

38

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, kad tokia įstaiga kaip BKK turi „prekybininko“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, statusą.

39

Pateiktas aiškinimas iš tiesų yra vienintelis, kuris gali užtikrinti visišką Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos veiksmingumą ir garantuoti, kad, atsižvelgiant į aukšto vartotojų apsaugos lygio reikalavimą, su nesąžininga komercine veikla bus kovojama veiksmingai.

40

Toks aiškinimas taip pat atitinka labai plačią šios direktyvos taikymo sritį, kuri jau buvo pripažinta, kiek tai susiję su jos materialine taikymo sritimi (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Mediaprint Zeitungs- und Zeitschriftenverlag 21 punktą).

41

Atsižvelgiant į visus svarstymus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo ratione personae sričiai priklauso viešosios teisės įstaiga, kuriai pavesta vykdyti bendrojo intereso užduotį, kaip antai administruoti valstybinę sveikatos draudimo sistemą.

42

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo ratione personae sričiai priklauso viešosios teisės įstaiga, kuriai pavesta vykdyti bendrojo intereso užduotį, kaip antai administruoti valstybinę sveikatos draudimo sistemą.