GENERALINIO ADVOKATO

NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,

pateikta 2011 m. kovo 15 d.(1)

Byla C‑264/09

Europos Komisija

prieš

Slovakijos Respubliką

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas – Elektros energijos vidaus rinka – Direktyva 2003/54/EB – Pirmenybės teisė naudotis – Teisė be diskriminacijos naudotis perdavimo ir paskirstymo sistemomis – Investicijų sutartis, sudaryta prieš įstojant į Europos Sąjungą – Energetikos chartijos sutartis – Dvišalė investicijų apsaugos sutartis – EB 307 straipsnis – Teisingas ir nešališkas režimas – Ekspropriacija“

I –    Įvadas

1.        Ši byla yra susijusi su santykiu tarp ES teisėje įtvirtintų Slovakijos įsipareigojimų užtikrinti galimybę be diskriminacijos naudotis elektros energijos perdavimo tinklu pagal Direktyvą 2003/54/EB (toliau – Direktyva 2003/54)(2) ir jos įsipareigojimų apsaugoti investicijas pagal 1990 m. spalio 5 d. pasirašytą sutartį dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (toliau – Investicijų apsaugos sutartis), sudarytą su Šveicarija prieš Slovakijai įstojant į ES 2004 m. gegužės 1 dieną(3).

2.        Pagrindinis ginčo klausimas yra susijęs su privatinės teisės sutartimi (toliau – sutartis), kurią 1997 m. spalio 27 d. sudarė Šveicarijos bendrovė (Aare‑Tessin AG für Elektrizität, toliau – ATEL) ir Slovakijos valstybinė tinklo operatorė (tuo metu vadinta Slovenské elektráne a.s., o vėliau – Slovenská elektrizačná prenosová sústava a.s., toliau – SEPS). Pagal Sutartį ATEL apmokėjo daugiau kaip pusę numatytos tiesti elektros linijos Lemesany–Krosno iš Lenkijos į Slovakiją tiesimo išlaidų ir už tai gavo pirmenybės teisę naudotis šia linija nustatytą 16 metų laikotarpį be galimybės jį pratęsti.

3.        Dabar Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad neužtikrinusi galimybės be diskriminacijos naudotis elektros energijos perdavimo tinklu, Slovakija neįvykdė įsipareigojimų, numatytų Direktyvos 2003/54 20 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio e punkte. Nors Komisija aiškiai neprašo Teisingumo Teismo paskelbti, kad Slovakija turėtų panaikinti sutartį, Teisingumo Teismui pateiktose pastabose ji nurodo, kad ši valstybė narė neprivalo palikti šios sutarties galioti. Ji taip pat tvirtina, kad vien Sutarties netaikymo nepakaktų tariamam pažeidimui pašalinti. Taip Komisija netiesiogiai prašo Teisingumo Teismo apsvarstyti, ar Slovakija turėtų būti įpareigota panaikinti Sutartį.

4.        Kita vertus, Slovakija nurodo, kad Sutartis yra saugoma kaip investicija pagal Energetikos chartijos sutartį ir kad Direktyva 2003/54 turėtų būti aiškinama taip, kad aiškinimas atitiktų ES įsipareigojimus pagal Energetikos chartijos sutartį.

II – Teisinis pagrindas

Tarptautinė teisė

–       Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės(4)

5.        Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnyje „Bendra aiškinimo taisyklė“ numatyta:

„1. Sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.

<…>

4. Atskirai sąvokai gali būti suteikta speciali reikšmė, jei yra nustatyta, kad to pageidauja sutarties šalys.“

–       Energetikos chartijos sutartis(5)

6.        Energetikos chartijos sutarties 10 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1. Kiekviena Susitariančioji Šalis, remdamasi šios Sutarties nuostatomis, skatina ir sudaro stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias sąlygas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams investuoti jos teritorijoje. Tokioms sąlygoms priskiriamas įsipareigojimas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojų investicijoms visada taikyti teisingą ir nešališką režimą. Tokioms investicijoms taip pat taikoma nuolatinė apsauga ir garantijos, ir nė viena Susitariančioji Šalis jokiu būdu nekliudo nepagrįstomis ar diskriminacinėmis priemonėmis valdyti, eksploatuoti, naudoti tokias investicijas, jų turėti ar jomis disponuoti. Jokiu atveju tokioms investicijoms netaikomas mažiau palankus režimas, negu reikalaujama tarptautiniuose teisės aktuose, įskaitant sutartinius įsipareigojimus. Kiekviena Susitariančioji Šalis laikosi visų įsipareigojimų, kuriuos ji prisiėmė kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo ar jo investicijų atžvilgiu.“

7.        Energetikos chartijos sutarties 13 straipsnyje kalbama apie ekspropriaciją. Atitinkamoje jo dalyje numatyta:

„1. Susitariančiosios Šalies investuotojo investicijos bet kurios kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje negali būti nacionalizuotos ar nusavintos ir joms negali būti pritaikyta priemonė ar priemonės, kurių rezultatas lygiavertis nacionalizavimui ar nusavinimui (toliau – „ekspropriacija“), išskyrus atvejus, kai tokia ekspropriacija:

a) atliekama visuomenės naudai;

b) nėra diskriminacinė;

c) atliekama tinkama teisine tvarka; ir

d) atliekama nedelsiant išmokant pakankamą ir veiksmingą kompensaciją.“

–       Investicijų apsaugos sutartis

8.        Atitinkamoje Investicijų apsaugos sutarties 1 straipsnio „Sąvokos“ dalyje numatyta:

„2. Sąvoka „investicija“ apima bet kurios rūšies turtą, ypač:

<...>

c) pretenzijas ir teises į bet kokį reikalavimą atlikti prievolę, turinčią ekonominę vertę;

<...>“ (Neoficialus vertimas)

9.        Investicijų apsaugos sutarties 3 straipsnyje „Skatinimas, priėmimas“ numatyta:

„1. Kiekviena Susitariančioji Šalis skatina kitos Susitariančiosios Šalies investuotojus investuoti pirmosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir pagal savo įstatymus bei kitus teisės aktus priima tokias investicijas.

<...>“ (Neoficialus vertimas)

10.      4 straipsnyje „Apsauga, režimas“ numatyta:

„1. Kiekviena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje saugo kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijas, atitinkančias pirmosios Susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus, ir nepagrįstomis arba diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo valdyti, palaikyti, naudoti tokias investicijas, jomis naudotis, jas plėsti, parduoti ir jų atsisakyti <...>

2. Kiekviena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje užtikrina teisingo ir nešališko režimo taikymą kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms. Toks režimas turi būti ne mažiau palankus negu tas, kurį kiekviena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje taiko savo investuotojų investicijoms, arba tas, kurį kiekviena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje taiko bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms, kurioms taikomas palankiausias režimas, jeigu toks režimas yra palankesnis <...>“ (Neoficialus vertimas)

11.      6 straipsnyje „Ekspropriacija, kompensavimas“ numatyta:

„Nė viena Susitariančioji Šalis tiesiogiai arba netiesiogiai neeksproprijuoja, nenacionalizuoja ir netaiko kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms kitų tokio paties pobūdžio arba tokias pačias pasekmes sukeliančių priemonių, išskyrus atvejus, kai tokios priemonės taikomos visuomenės interesais, yra nediskriminacinės, taikomos įstatymų nustatyta tvarka ir suteikiama veiksminga bei tinkama kompensacija <...>“ (Neoficialus vertimas)

12.      9 straipsnyje „Ginčai tarp vienos Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo“ numatyta:

„1. Neribojant šios Investicijų apsaugos sutarties 10 straipsnio („Ginčai tarp Susitariančiųjų Šalių“) nuostatų, ginčai tarp vienos Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo dėl investicijų sprendžiami šalių derybomis.

2. Jei tokiomis derybomis ginčo nepavyksta išspręsti per šešis mėnesius, investuotojo prašymu toks ginčas perduodamas spręsti arbitražo teismui. Arbitražo teismas sudaromas tokia tvarka:

a) arbitražo teismas sudaromas kiekvienu konkrečiu atveju; <...>

b) jeigu nesilaikoma šio straipsnio a punkte nurodytų terminų ir nėra nustatyta kitaip, bet kuri ginčo šalis gali paprašyti, kad reikalingus asmenis skirtų Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo teismo Paryžiuje pirmininkas; <...>

c) jei ginčo šalys nesutarė kitaip, arbitražinis teismas savo procedūros taisykles nustato pats. Jo sprendimai yra galutiniai ir privalomi vykdyti. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina arbitražo sprendimo pripažinimą ir vykdymą. <...>

3. Jeigu abi Susitariančiosios Šalys yra prisijungusios prie 1965 m. kovo 18 d. Vašingtono konvencijos dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo, užuot šiame straipsnyje numatytus ginčus sprendžiant šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, investuotojo prašymu jie gali būti perduoti Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui.

<...>

5. Nė viena Susitariančioji Šalis nesiekia arbitražui perduoto ginčo spręsti diplomatiniais kanalais, išskyrus atvejus, kai kita Susitariančioji Šalis nesilaiko arbitražo teismo sprendimo arba jam nepaklūsta.“ (Neoficialus vertimas)

13.      10 straipsnyje „Ginčai tarp Susitariančiųjų Šalių“ numatyta:

„1. Ginčai tarp Susitariančiųjų Šalių dėl šios Investicijų apsaugos sutarties nuostatų aiškinimo arba taikymo sprendžiami diplomatiniais kanalais.

2. Jeigu Susitariančiosioms Šalims nepavyksta susitarti per dvylika mėnesių nuo ginčo pradžios, bet kurios Susitariančiosios Šalies reikalavimu ginčas perduodamas nagrinėti arbitražiniam teismui, sudarytam iš trijų arbitrų. Abi Susitariančiosios Šalys paskiria po vieną arbitrą, o šie du arbitrai paskiria pirmininką, kuris turi būti trečiosios valstybės pilietis.

<...>

7. Arbitražo teismo sprendimai yra galutiniai ir privalomi abiem Susitariančiosioms Šalims.“ (Neoficialus vertimas)

14.      11 straipsnyje „Įsipareigojimų vykdymas“ numatyta:

„Kiekviena Susitariančioji Šalis turi nuolat užtikrinti prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijomis, laikymąsi.“ (Neoficialus vertimas)

ES teisė

–       EB sutartis(6)

15.      EB 307 straipsnyje numatyta:

,,1.      Šios Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.“

2.      Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su šia Sutartimi, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.

<...>“

–       Direktyva 2003/54

16.      Direktyvos 2003/54 9 straipsnio „Perdavimo sistemos operatorių uždaviniai“ atitinkamame punkte numatyta:

„Kiekvienas perdavimo sistemos operatorius:

e) užtikrina sistemos vartotojų ar tam tikrų sistemos vartotojų kategorijų, ypač savo susijusių įmonių naudai, nediskriminavimą.“

17.      Direktyvos 2003/54 20 straipsnyje „Trečiųjų šalių prieiga“ numatyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad būtų įgyvendinta paskelbtais tarifais pagrįsta sistema, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų, taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams, ir kad ši sistema būtų taikoma objektyviai, nediskriminuojant sistemos vartotojų. Valstybės narės užtikrina, kad šie tarifai arba jų apskaičiavimo metodika būtų patvirtinta laikantis 23 straipsnio iki jų įsigaliojimo ir kad šie tarifai (jei patvirtinama vien tik metodika – ši metodika) būtų viešai paskelbti iki jų įsigaliojimo.

2. Perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius gali neleisti prisijungti prie sistemos, jeigu trūksta būtinų pajėgumų. Pateikiamos tinkamai motyvuotos atsisakymo priežastys, visų pirma atsižvelgiant į 3 straipsnį. Tam tikrais atvejais, kai atsisakoma leisti prisijungti, valstybės narės užtikrina, kad perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius pateiktų atitinkamos informacijos apie priemones, kurių reikia imtis tinklui sustiprinti. Iš šalies, kuri prašo šios informacijos, gali būti imamas priimtinas mokestis, atspindintis šios informacijos pateikimo išlaidas.“

18.      Šioje byloje Direktyvos 2003/54 26 straipsnyje įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos netaikomos.

19.      Remiantis Direktyvos 2003/54 29 straipsniu, nuo 2004 m. liepos 1 d. panaikinama Direktyva 96/92, nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų dėl tos direktyvos perkėlimo ir taikymo terminų.

20.      Pagal Direktyvos 2003/54 30 straipsnį valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip iki 2004 m. liepos 1 d., įgyvendina tą direktyvą.

21.      Pagal Direktyvos 2003/54 31 straipsnį ši direktyva turėjo įsigalioti dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2003 m. liepos 15 d.

–       Reglamentas Nr. 1228/2003(7)

22.      Atitinkamose 7 straipsnio „Naujos jungiamosios linijos“ dalyse numatyta:

„1. Naujoms tiesioginėms veikiančioms jungiamosioms linijoms, pateikus prašymą, gali būti netaikomos šio reglamento 6 straipsnio 6 dalies ir [Direktyvos 2003/54] 20 straipsnio ir 23 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatos, jei:

a) investavimas didina elektros energijos tiekimo konkurenciją;

b) su investavimu susijusi rizika yra tokia, kad netaikant išimties nebūtų investuojama;

c) jungiamoji linija turi priklausyti fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris yra bent savo teisiniu statusu atskirtas nuo tų sistemų, kuriose ta jungiamoji linija bus įrengta, operatorių;

d) mokesčius sumoka tos jungiamosios linijos naudotojai;

e) nuo dalinio rinkos atvėrimo, nurodyto Direktyvos 96/92/EB 19 straipsnyje, jokia dalis kapitalo ar jungiamosios linijos veiklos sąnaudų nėra padengta jokia mokesčių už naudojimąsi jungiamąja linija sujungtomis perdavimo ar paskirstymo sistemomis dalimi;

f) išimtis nedaro neigiamo poveikio konkurencijai ar efektyviam vidaus elektros energijos rinkos veikimui ir efektyviam reguliuojamos sistemos, prie kurios yra prijungta jungiamoji linija, veikimui.

<...>

3. Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma žymiai padidėjus turimų jungiamųjų linijų pajėgumui.

4. a) Reguliavimo institucija atskirais atvejais gali nuspręsti taikyti 1 ir 2 dalyse nurodytą išimtį. Tačiau valstybės narės gali numatyti, kad reguliavimo institucijos atitinkamai valstybės narės institucijai pateiktų savo nuomonę dėl prašymo suteikti išimtį, kad ta institucija priimtų oficialų sprendimą. Tokia nuomonė paskelbiama kartu su sprendimu.

<...>

5. Kompetentinga institucija apie sprendimą dėl išimties, kartu su visa su sprendimu susijusia informacija, nedelsdama praneša Komisijai. Ši informacija gali būti pateikta Komisijai kaip visuma, kad Komisija galėtų tinkamai motyvuoti sprendimą.

<...>

Per du mėnesius po pranešimo gavimo dienos Komisija gali pareikalauti, kad atitinkama reguliavimo institucija ar valstybė narė iš dalies pakeistų arba atšauktų sprendimą suteikti išimtį. Šis dviejų mėnesių laikotarpis gali būti pratęstas dar vienam papildomam mėnesiui, jei Komisijai reikia gauti papildomos informacijos.

<...>“

III – Faktinės aplinkybės ir procedūra

23.      1997 m. spalio 27 d. ATEL ir SEPS pirmtakė sudarė Sutartį, pagal kurią SEPS suteikė ATEL teisę per 400 kV elektros perdavimo liniją perduoti 300 MW. Ši linija – tai tuo metu numatyta tiesti perdavimo linija Lemesany–Krosno tarp Lenkijos ir Slovakijos. Teisė perduoti elektros energiją turėjo būti suteikta 16 metų laikotarpiui iki 2014 m. rugsėjo 31 d. Slovakija nebuvo Sutarties šalis. Buvo tikimasi, kad perdavimo linija bus pradėta naudoti 1998 m. spalio 1 d. ATEL turėjo teisę atsisakyti Sutarties, jeigu linija nebus pradėta naudoti iki 1999 m. spalio 1 d.

24.      Už šią perdavimo teisę ATEL turėjo viena įmoka padengti daugiau kaip 50 % perdavimo linijos Lemesany–Krosno tiesimo Slovakijoje išlaidų, taip pat sumokėti perdavimo mokestį, kuris turėjo būti perskaičiuojamas kas dvejus metus pagal Sutartyje numatytą formulę. Šalys turi teisę perleisti savo teises ir pareigas pagal Sutartį kitam asmeniui, jeigu šis gali vykdyti Sutartyje numatytas pareigas.

25.      Sutartis, kuri yra parengta vokiečių kalba, yra privatinės teisės aktas, kuriam taikoma Austrijos teisė. Joje numatyta, kad šalių ginčai sprendžiami arbitražu pagal Tarptautinių prekybos rūmų Paryžiuje nustatytas taisykles.

26.      2003 m. balandžio 16 d. Slovakija pasirašė Stojimo sutartį. Netrukus po to, 2003 m. birželio 26 d., buvo paskelbta Direktyva 2003/54. 2004 m. gegužės 1 d. Slovakija įstojo į ES(8). Būdama valstybė narė ji privalo vykdyti visus įsipareigojimus, numatytus EB sutartyje. Kadangi Direktyvos 2003/54 perkėlimo terminas pasibaigė 2004 m. birželio mėnesį, ši direktyva nebuvo dalis acquis communautaire, kurią Slovakija turėjo įgyvendinti įstojimo dieną. Be to, Stojimo akte nebuvo įtvirtintos Direktyvos 96/92 taikymo Slovakijai sąlygos(9).

27.      2006 m. balandžio 10 d. Komisija nusiuntė Slovakijai oficialų pranešimą, o 2006 m. gruodžio 15 d. – pagrįstą nuomonę. Ieškinyje Teisingumo Teismui Komisija nurodo, kad remiantis Sutartimi ATEL suteikta pirmenybės teisė naudotis linija prieštarauja Slovakijos įsipareigojimams pagal Direktyvos 2003/54 9 straipsnio e punktą ir 20 straipsnio 1 dalį, susijusius su teise be diskriminacijos naudotis perdavimo sistema.

28.      Remiantis Teisingumo Teismo praktika, nustatyti, ar padarytas pažeidimas, reikia remiantis situacija, susiklosčiusia pagrįstoje nuomonėje numatyto laikotarpio pabaigoje, t. y. praėjus dviem mėnesiams po 2006 m. gruodžio 15 d.(10)

IV – Analizė

29.      Analizuodamas šią bylą pirmiausia išnagrinėsiu kai kuriuos pirminius klausimus, o vėliau išanalizuosiu, ar Slovakijos ATEL taikomas režimas yra diskriminacija, prieštaraujanti Direktyvai 2003/54. Jeigu tai yra diskriminacija, toliau išanalizuosiu, ar tokio režimo taikymas pateisinamas remiantis Energetikos chartijos sutartimi arba EB 307 straipsnio pirma pastraipa.

A –    Pirminiai klausimai

30.      Šioje byloje kyla du pagrindiniai pirminiai klausimai: i) ar SEPS veiksmai gali būti priskiriami Slovakijai; ir ii) ar Teisingumo Teismas gali priversti Slovakiją nutraukti privatinės teisės sutartį tam, kad būtų pašalintas pažeidimas.

31.      Kalbant apie pirmąjį klausimą, nors nė viena šalis nėra iškėlusi SEPS nuosavybės klausimo, atrodo, kad Slovakijai priklauso 100 % SEPS akcijų(11). Todėl jos veiksmai gali būti priskiriami Slovakijai, kadangi valstybinių įmonių veiksmai priskiriami valstybėms narėms(12).

32.      Kalbant apie antrąjį klausimą, remiantis Slovakijos atsiliepimu, Slovakijos energetikos reguliavimo institucijos (URSO) išreikštas neigiamas požiūris į ATEL suteiktą pirmenybės teisę naudotis linija paskatino pakeisti prieigos prie tinklo suteikimo praktiką. Remiantis prie Slovakijos atsiliepimo pridėtais 2009 m. liepos 10 d. URSO pirmininko ir SEPS vadovo raštais, surašytais šiam procesui, ATEL nebeturi pirmenybės teisės naudotis tinklu ir nuo 2008 m. sausio 1 d. teisę naudotis visu jo pajėgumu įsigyja aukcione.

33.      Komisija teigia, kad pažeidimui pašalinti to nepakanka, kadangi ATEL ir SEPS sutartis tebeegzistuoja. Šį teiginį ji grindžia Teisingumo Teismo pareiškimu, kad pažeidimui pašalinti administracinės praktikos nepakanka.

34.      Sprendime Komisija prieš Graikiją Teisingumo Teismas konstatavo, kad vien administracinė praktika, kuri dėl savo pobūdžio gali būti pakeista valdžios institucijoms panorėjus, neatleidžia valstybės narės nuo pareigos pašalinti įstatymo nuostatas, prieštaraujančias Bendrijos teisei(13). Remiantis šia teismų praktika, tik paties įstatymo pakeitimas gali užtikrinti, kad pažeidimas bus pašalintas.

35.      Tačiau šioje byloje pažeidimas kyla iš dviejų įmonių sudarytos privatinės teisės sutarties, kuriai taikoma Austrijos teisė, o ne iš įstatymo ar kito norminio akto. Todėl neaišku, kokių teisinių priemonių Sutarties atžvilgiu turėtų imtis Slovakija kaip valstybė narė, kad būtų pašalintas tariamas pažeidimas. Tokiomis aplinkybėmis Sprendimas Komisija prieš Graikiją negali būti perkeltas į šią bylą.

36.      Todėl šioje situacijoje kyla įdomus klausimas, ar tam, kad būtų pašalintas pažeidimas, valstybė narė taip pat privalo panaikinti privatinės teisės sutartį, kuriai netaikomi jos įstatymai. Klausimas, ar Teisingumo Teismui nustačius pažeidimą valstybė narė privalo panaikinti sutartį, daugiausia aptariamas viešųjų pirkimų srityje(14). Manau, kad ši teismų praktika nėra labai aktuali šioje byloje, kadangi viešųjų pirkimų teisė iš esmės reglamentuoja, kaip viešieji subjektai sudaro sutartis arba kaip sudaromos sutartys naudojant viešąsias lėšas. Elektros energijos paskirstymo srityje tai nėra aktualu.

37.      Nepanašu, kad iš valstybės narės turėtų būti reikalaujama panaikinti galiojančią privatinės teisės sutartį ne viešųjų pirkimų srityje. Iš tiesų tokie veiksmai prieštarautų teisinio saugumo principui ir kiltų grėsmė, kad dėl valstybės narės įvykdyto pažeidimo bus nubausti nekalti tretieji asmenys. Remiantis Europos sutarčių teisės principais, tik išimtiniais atvejais dėl teisės pažeidimo sutartis automatiškai tampa negaliojančia. Kad taip atsitiktų, turi būti pakankamai rimtai pažeistas bendrasis teisės principas arba imperatyvioji teisės norma(15).

38.      Pažymėtina, kad net jeigu Slovakija būtų Sutarties šalis, mano manymu, ji neturėtų teisės atsisakyti Sutarties be ATEL sutikimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ATEL primygtinai reikalauja užtikrinti jos teisę remtis sutartimi(16).

B –    Ar yra Direktyvoje 2003/54 numatyta diskriminacija?

39.      Komisija teigia, kad dalies perdavimo pajėgumų rezervavimas tam tikrai įmonei prilygsta privilegijuoto statuso suteikimui vienam naudotojui kitų naudotojų sąskaita, o tai yra įvairių įmonių, siekiančių gauti prieigą prie tinklo, diskriminacija. Taip teigdama ji remiasi Sprendimu VEMW, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyva 96/92 draudžia pirmenybės tvarka suteikti tarpvalstybinio elektros energijos perdavimo pajėgumus, jeigu tokios priemonės nebuvo leistos pagal nukrypti leidžiančią nuostatą, įtvirtintą šios direktyvos 24 straipsnyje(17).

40.      Slovakija teigia: kadangi ATEL sumokėjo didelį įnašą į Lemesany–Krosno elektros energijos perdavimo linijos tiesimą, jos statusas skiriasi nuo kitų naudotojų statuso, todėl kitokio režimo taikymas šiai įmonei nėra diskriminacija.

41.      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką remiantis bendruoju vienodo požiūrio principu draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai ir skirtingas situacijas vertinti vienodai, nebent tai būtų objektyviai pagrįsta(18).

42.      Pirmenybės teisė naudotis Lemesany–Krosno elektros energijos perdavimo linijos 300 MW perdavimo pajėgumu yra skirtingo režimo taikymas ATEL ir kitoms įmonėms, siekiančioms naudotis tinklu. Todėl kyla klausimas, ar ATEL yra panašioje padėtyje, palyginti su tokiomis kitomis įmonėmis.

1.      Ar pirmenybės teisė naudotis visuomet prilygsta diskriminacijai? Logika, kuria vadovaujamasi Sprendime VEMW

43.      Sprendimas VEMW susijęs su tarpvalstybinės elektros energijos importo į Nyderlandus sistemos pajėgumų dalies rezervavimu buvusiai monopolininkei (Samenwerkende Elektriciteits Produktiebedrijven NV, kuri vėliau tapo Nederlands Elektriciteit Administratiekantoor BV (toliau – SEP/NEA)). SEP/NEA buvo pavesta vykdyti bendros ekonominės svarbos užduotį, kurios tikslas – užtikrinti elektros energijos tiekimą Nyderlanduose, siekiant perparduoti pagrįstomis kainomis. Dėl šios priežasties prieš įsigaliojant Direktyvai 96/92 SEP/NEA buvo sudariusi įvairių tarptautinių sutarčių dėl elektros energijos importo, todėl jai reikėjo pajėgumų, kurie jai buvo rezervuoti. Remdamasi tuo ji teigė, kad buvo kitokioje padėtyje negu kiti ūkio subjektai, todėl diskriminacijos nebuvo.

44.      Teisingumo Teismas netiesiogiai atmetė šį argumentą pareikšdamas: kadangi įsigaliojus Direktyvai 96/92 ir jai perkelti skirtiems nacionalinės teisės aktams SEP/NEA nebebuvo atsakinga už šią užduotį, ji buvo panašioje padėtyje kaip ir kiti ūkio subjektai.

45.      Tuomet Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar skirtingo režimo taikymas buvo pagrįstas(19), ir padarė išvadą, kad nebuvo. Darydamas tokią išvadą jis rėmėsi Direktyvos 96/92 24 straipsniu, kuriame buvo numatyta valstybės narės teisė nukrypti nuo bendrųjų šios direktyvos nuostatų. Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės negali vienašališkai taikyti skirtingo režimo elektros energijos importuotojams dėl priežasčių, kurios gali prilygti nukrypimui pagal Direktyvą 96/92(20), kadangi tai keltų grėsmę tiek 24 straipsnio, tiek pačios direktyvos effet utile(21). Todėl atrodo, kad Teisingumo Teismas iš esmės padarė išvadą, jog pagal šią direktyvą diskriminacijos negalima pateisinti jokiais atvejais, išskyrus jeigu leista taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą(22).

46.      Teigiama, kad aiškinimas, jog šiame sprendime yra įtvirtintas bendrasis principas, pagal kurį pirmenybės teisė naudotis sistema visais atvejais prilygsta diskriminacijai, išskyrus jeigu yra taikoma nukrypti leidžianti nuostata, kaip teigia Komisija, yra per platus ir netinkamas.

47.      Pirmiausia kritika yra susijusi su požiūriu į situacijas, kuriose neįmanoma taikyti nukrypti leidžiančios nuostatos. Formaliai logika, kuria vadovaujamasi Sprendime VEMW, negali būti taikoma situacijose, kuriose nėra galimybės taikyti nukrypti leidžiančios nuostatos – taip sukuriamas skirtumas laiko požiūriu ir investuotojams taikomas skirtingas režimas atsižvelgiant į jų investavimo laiką. Šitaip investicijos, padarytos prieš Direktyvoje 96/92 įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos galiojimo pabaigą (t. y. 1998 m. vasario 20 d.), ir investicijos, padarytos po Reglamento Nr. 1228/2003 įsigaliojimo (t. y. 2004 m. liepos 1 d.), galėtų būti atleidžiamos nuo diskriminaciją reglamentuojančių nuostatų taikymo, o tarp šių dviejų datų padarytos investicijos atleidžiamos nebūtų. Kaip buvo pastebėta (beje, pagrįstai), toks rezultatas yra keistas(23).

48.      Antra, išreiškiama kritika, susijusi su tuo, kad gali būti rimtų priežasčių nepriklausomiems investuotojams taikyti kitokį režimą negu kitoms įmonėms, siekiančioms prieigos prie elektros energijos perdavimo linijų. Energetikos sektoriuje investicijos yra svarbios, nes šiame sektoriuje reikia tiesti naujas perdavimo linijas ir tobulinti esamas technologijas(24). Tokių projektų įgyvendinimas taip pat labai daug kainuoja(25). Kadangi elektros energijos tinklai yra natūralios monopolijos(26), rinkos liberalizavimo požiūriu pageidautina, kad į šiuos tinklus investuotų privačios įmonės, nes tai taip pat padėtų išardyti buvusias monopolijas. Be to, Komisija jau yra konstatavusi, kad pajėgumų rezervavimas investicijoms užtikrinti nėra antikonkurencinis pagal EB 81 straipsnį, jis taip pat neprieštarauja EB 82 straipsniui(27).

49.      Nors pritariu šiam susirūpinimui, manau, kad logika, kuria vadovaujamasi Sprendime VEMW, geriau dera prie visos rinkos liberalizavimo sistemos logikos, kurios teisės aktų leidėjas laikosi energetikos politikos srityje.

50.      ES energetikos politikos tikslas yra atverti rinkas, didinti konkurenciją ir sudaryti vienodas sąlygas, nebetaikant lengvatinio režimo buvusioms monopolininkėms(28). Vienodos prieigos principas yra labai svarbus šiam tikslui pasiekti(29).

51.      Tačiau liberalizavimo tikslas privalo būti derinamas su poreikiu skatinti investicijas energetikos sektoriuje(30), nes tai ypač svarbu užtikrinant energijos tiekimo saugumą ES(31).

52.      Manau, kad Sprendimas VEMW arba Direktyva 2003/54 nepaneigia investicijų skatinimo tikslo, nes juose neįtvirtintas visiškas diskriminacijos draudimas(32). Iš tiesų teisės aktų leidėjas atsižvelgė į poreikį apsaugoti investicijas tam tikromis aplinkybėmis pagal Direktyvą 2003/54(33). Todėl Reglamento Nr. 1228/2003 7 straipsnyje numatyta, kad esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, naujoms jungiamosioms linijoms, pateikus prašymą, gali būti netaikomos Direktyvos 2003/54 20 straipsnio nuostatos. Šiame reglamente jungiamosios linijos apibrėžiamos kaip perdavimo linijos, kurios kerta sieną tarp valstybių narių(34).

53.      Taigi pagal įtvirtintą sistemą tam tikrais atvejais leidžiama taikyti nevienodą režimą, nors jis ir taikomas sąlygomis, kurių galutinę kontrolę vykdo Komisija. Remiantis Reglamento Nr. 1228/2003 7 straipsnyje numatyta tvarka, reguliavimo institucija atskirais atvejais gali nuspręsti taikyti išimtį investicijoms į naujas tiesiogines veikiančias jungiamąsias linijas, pagal kurią netaikomos Direktyvos 2003/54 20 straipsnio nuostatos. Be to, valstybės narės gali numatyti, kad šios reguliavimo institucijos atitinkamai valstybės narės institucijai pateiktų savo nuomonę dėl prašymo suteikti išimtį, kad ta institucija priimtų oficialų sprendimą(35). Tuomet apie sprendimą dėl išimties pranešama Komisijai, kad ji galėtų jį išnagrinėti. Išnagrinėjusi pranešimą Komisija gali pareikalauti, kad valstybės narės reguliavimo institucija pakeistų arba atšauktų sprendimą taikyti išimtį(36).

54.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad bendroji taisyklė, pagal kurią neleidžiama suteikti pirmenybės teisės naudotis linija, išskyrus atvejus, kai toks leidimas numatytas atitinkamoje nukrypti leidžiančioje nuostatoje, yra logiškas būdas suderinti rinkos liberalizavimą su poreikiu pritraukti ir apsaugoti investicijas, ir kad būtent toks buvo teisės aktų leidėjo ketinimas.

2.      ATEL ir nepriklausomų investuotojų byla

55.      Todėl negalima pritarti Slovakijos teiginiui, kad investuotojai yra kitokioje padėtyje.

56.      Taip yra, nepaisant to, kad tokia išvada šioje byloje turi rimtesnių padarinių bendrovei negu byloje VEMW. Toje byloje SEP/NEA galėjo parduoti elektros energiją, kurią jį buvo įsipareigojusi pirkti pagal tarptautines sutartis, ne Nyderlanduose(37), o šioje byloje ATEL negalėtų tinkamai pasinaudoti sutartine pirmenybės teise, nes ji būtų tapusi bevertė.

57.      Tačiau leidimas taikyti investuotojams skirtingą režimą reikštų leidimą mažai įmonių grupei nusipirkti pirmenybės teisę naudotis linija, o tai prieštarauja patiems Direktyvos 2003/54 ir apskritai ES energetikos politikos tikslams.

58.      ATEL tėra dar viena įmonė, siekianti gauti galimybę prisijungti prie tinklo, kad galėtų perduoti elektros energiją savo klientams. Todėl ji konkuruoja su daugybe kitų potencialių elektros energijos pardavėjų ir privalo būti vertinama kaip esanti panašioje padėtyje su pastaraisiais.

59.      Todėl manau, kad šioje byloje pirmenybės suteikimas yra diskriminacija Direktyvos 2003/54 prasme ir būtina apsvarstyti, ar toks požiūris yra pagrįstas.

C –    Pagrindimas

1.      Energetikos chartijos sutartis

60.      Pagrindinis Slovakijos argumentas, kuriuo ji remiasi atsiliepime kalbėdama apie ATEL suteiktą privilegijuotą galimybę naudotis linija, yra susijęs su įsipareigojimais, kylančiais iš Energetikos chartijos sutarties. Ji nurodo (ir yra teisi), kad Direktyva 2003/54 turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į ES įsipareigojimus, kylančius iš Energetikos chartijos sutarties(38). Be to, Energetikos chartijos sutartis yra mišrioji sutartis, todėl ES privalo vykdyti joje įtvirtintus įsipareigojimus dėl teisingo ir nešališko režimo bei neeksproprijavimo, ir jos nuostatos panašios į Investicijų apsaugos sutarties materialines nuostatas.

61.      Tačiau, mano nuomone, bendresnio pobūdžio Energetikos chartijos sutarties nuostatos negali būti viršesnės už detalesnes nuostatas, įtvirtintas Direktyvoje 2003/54 ir smulkiai aiškinamas Sprendime VEMW(39). Tai dar akivaizdžiau kalbant apie aiškinimą, kuriuo siekiama nustatyti atgaline data taikomą nediskriminavimo nuostatų išimtį, kuri neleidžiama pagal Direktyvą 2003/54.

62.      Tuomet išlieka klausimas dėl įsipareigojimų, kuriuos ES turi tiesiogiai kaip Energetikos chartijos sutarties šalis.

63.      Manau, kad Energetikos chartijos sutartimi investuotojui nesuteikiama didesnė apsauga negu Investicijų apsaugos sutartimi. Kalbant apie investicijas, patenkančias į Direktyvos 2003/54 ir Reglamento Nr. 1228/2003 taikymo sritį ratione temporis, ES energetikos teisė, įtvirtinta šiuose teisės aktuose, negali būti laikoma neatitinkančia standartų, kurių reikalaujama Energetikos chartijos sutartimi. Be to, kalbant apie naudojimąsi investicijomis ir jų apsaugą, ES teisėje numatyta bendroji pagrindinių teisių apsauga užtikrina, kad investuotojai būtų saugomi vykdant iš Energetikos chartijos sutarties 10 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies kylančius įsipareigojimus(40).

64.      Kalbant apie šią bylą, kadangi Sutartis yra saugoma EB 307 straipsnio pirma pastraipa, kaip paaiškinsiu toliau, ES veiksmai neprieštarauja jos įsipareigojimams ATEL atžvilgiu pagal Energetikos chartijos sutartį. Todėl neatrodo, kad būtina toliau analizuoti Energetikos chartijos sutarties aiškinimą.

2.      Nukrypti leidžianti nuostata

65.      Komisija teigia, kad Slovakija savo Stojimo akte turėjo susitarti dėl nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su Sutartimi.

66.      Tačiau, mano nuomone, negalima reikalauti, kad Slovakija būtų susitarusi dėl nukrypti leidžiančios nuostatos, kurios statusas nebuvo aiškus pagal ES teisę. Stojimo į ES metu nebuvo aišku, kad pirmenybės teisės suteikimas bus prilyginamas diskriminacijai Direktyvos 2003/54 prasme. Pirmiausia, tuo metu, kai vyko derybos dėl Stojimo sutarties, Sprendimas VEMW dar nebuvo priimtas(41). Be to, byloje VEMW Nyderlandų, Prancūzijos, Suomijos vyriausybės ir Komisija laikėsi nuomonės, kad toje byloje nagrinėtos pirmenybės teisės naudotis sistema suteikimo priemonės nebuvo diskriminacija(42). Dar daugiau, atrodo, kad metinėje 2003 m. konkurencijos ataskaitoje Komisija laikėsi nuomonės, jog iki liberalizavimo sudarytos sutartys galiojo, nors ir kėlė konkurencijos klausimų(43). Abejotina, ar valstybės narės ir Komisija derybose dėl stojimo būtų sutikusios valstybei kandidatei taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, jeigu tokioje nuostatoje būtų įtvirtintas acquis communautaire aiškinimas, kuriam jos tuo metu nepritarė.

67.      Kita vertus, jeigu Sutartis yra saugoma pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą, su derybomis dėl stojimo susijusios diskusijos taptų nereikalingos, nes tokiu atveju Slovakijai nebūtų reikėję išimties.

D –    EB 307 straipsnis: prieš įstojant į ES prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai

68.      Komisija teigia, kad nėra įsipareigojimo, kylančio iš iki įstojimo sudaryto susitarimo, 307 straipsnio pirmos pastraipos prasme, todėl šiuo argumentu negalima pateisinti ATEL taikomo diskriminacinio režimo.

1.      Ar Sutartis yra susijusi su investicija, kuri gali būti saugoma Investicijų apsaugos sutartimi?

69.      Investicijų apsaugos sutartis taikoma investicijoms, apibrėžiamoms kaip „bet kurios rūšies turtas“, ir nebaigtiniam sąrašui kitų galimų pavyzdžių, kas gali būti investicija, įskaitant „pretenzijas ir teises į bet kokį reikalavimą atlikti prievolę, turinčią ekonominę vertę“(44).

70.      Šioje byloje ATEL, sumokėdama daugiau kaip pusę tiesimo išlaidų, taip pat perdavimo mokestį, kurio dydis apskaičiuojamas pagal sutarties nuostatas, įgijo teisę per Lemesany–Krosno liniją perduoti apibrėžtą kiekį elektros energijos. Už tai SEPS privalo suteikti ATEL šį pajėgumą pastarajai pareikalavus, t. y. ji privalo suteikti perdavimo sistemos operatoriaus paslaugas pirmumo tvarka. Ši ATEL įgyta teisė turi ekonominę vertę, kadangi ji užtikrina galimybę naudotis Slovakijos elektros energijos perdavimo tinklu, kurios ATEL reikia tam, kad galėtų parduoti elektros energiją iš Vengrijos arba per Vengriją į Lenkiją.

71.      Todėl ji gali būti laikoma investicija Investicijų apsaugos sutarties 1 straipsnio c punkto prasme.

2.      Ar iš Investicijų apsaugos sutarties kyla įsipareigojimas EB 307 straipsnio prasme?

72.      EB 307 straipsniu siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp trečiųjų šalių iki įstojimo turėtų teisių (pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą) ir jų galimo nesuderinamumo su ES sutartimi pašalinimo, įtvirtinant pareigą valstybėms narėms imtis visų reikiamų priemonių tokiam iki įstojimo sudarytų susitarimų ir įsipareigojimų ES nesuderinamumui pašalinti (pagal EB 307 straipsnio antrą pastraipą)(45). Naujausioje Teisingumo Teismo praktikoje kalbama apie šią pareigą, numatytą EB 307 straipsnio antroje pastraipoje(46). Tačiau šioje byloje kalbama tik apie EB 307 straipsnio pirmą pastraipą, nes Komisija nesiremia EB 307 straipsnio antra pastraipa.

73.      Pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš valstybės narės ir trečiosios šalies susitarimų, sudarytų iki valstybės narės įstojimo dienos(47). Taigi šia nuostata dviejų nesuderinamų įsipareigojimų kolizija išsprendžiama ankstesnio įsipareigojimo naudai ir taip kodifikuojamas tarptautinės teisės principas, kad vėlesnė sutartis, kuri prieštarauja ankstesnei sutarčiai, negali turėti poveikio valstybės, kuri yra tik ankstesnės sutarties šalis, teisėms(48).

74.      Nors EB 307 straipsnio pirmoje pastraipoje kalbama tik apie valstybių narių įsipareigojimus, jos tikslas nebūtų pasiektas, jeigu ji neapimtų ir Bendrijos institucijų pareigos netrukdyti valstybėms narėms vykdyti įsipareigojimų, kylančių iš ankstesnio susitarimo(49).

75.      Be to, EB 307 straipsnio pirma pastraipa asmenims, kurie remiasi iki įstojimo į ES sudarytais susitarimais, nėra suteikiamos teisės, kurias privalo patvirtinti valstybių narių nacionaliniai teismai, ir ji taip pat neturi neigiamo poveikio teisėms, kurias asmenys gali turėti pagal tokius susitarimus(50).

76.      Šioje byloje aišku, kad Slovakija pagal Investicijų apsaugos sutartį yra prisiėmusi įsipareigojimus Šveicarijai apsaugoti Šveicarijos investuotojų investicijas Slovakijoje. Be to, Investicijų apsaugos sutartimi investuotojams taip pat aiškiai suteikiamos tarptautinėje teisėje numatytos teisės ir investuotojai turi teisę prieš susitariančiąją šalį remtis šioje sutartyje įtvirtinta arbitražine išlyga, neatsižvelgdami į Investicijų apsaugos sutarties teisinį poveikį susitariančiųjų šalių vidaus teisės sistemoms ir neturėdami prašyti diplomatinės apsaugos pagal tarptautinę viešąją teisę.

77.      Kadangi poveikio privačių šalių teisėms, kylančioms iš iki įstojimo į ES sudarytų tarptautinių susitarimų, nėra, jeigu Slovakija turi įsipareigojimų ATEL pagal Investicijų apsaugos sutartį, kurie negali būti vykdomi tuo atveju, jeigu Slovakija Direktyvą 2003/54 taikytų taip, kaip Teisingumo Teismas aiškina Sprendime VEMW, Slovakija gali apsiginti remdamasi EB 307 straipsnio pirma pastraipa ir taip pagrįsti diskriminacinio režimo taikymą.

78.      Komisija pirmiausia teigia, kad tarp ES teisės ir Investicijų apsaugos sutarties kolizijos nėra, nes Investicijų apsaugos sutartyje nėra jokių nuostatų, nesuderinamų su ES teise. Be to, Komisija neigia, kad iš Investicijų apsaugos sutarties kyla toks įsipareigojimas, kadangi pagal Investicijų apsaugos sutartį Slovakija neprivalo užtikrinti Sutarties galiojimo. Ji nurodo, kad sutarties nutraukimas nereikš: i) Investicijų apsaugos sutarties nuostatos dėl teisingo ir nešališko investicijų vertinimo pažeidimo; arba ii) ekspropriacijos pagal Investicijų apsaugos sutartį.

79.      Apskritai aiškinti Investicijų apsaugos sutartį nėra Teisingumo Teismo kompetencija. Išimtinė kompetencija tai daryti priklauso arbitražo teismams, kuriuos pagal Investicijų apsaugos sutarties 9 straipsnį sudaro susitariančioji šalis ir kitos susitariančiosios šalies investuotojas arba pagal 10 straipsnį – susitariančiosios šalys. Ta pati taisyklė taikoma ir sutarties aiškinimui. Be to, dėl Investicijų apsaugos sutarties ir Sutarties arbitražinių išlygų kyla rizika, kad šias nuostatas nagrinėjančio kompetentingo arbitražo teismo išvados skirsis nuo Teisingumo Teismo išvadų.

80.      Tačiau šioje byloje dėl pažeidimo Teisingumo Teismas turi aiškindamas atkurti šių įmonių sukurtos teisinės situacijos elementus, kad galėtų nustatyti, ar yra įsipareigojimas EB 307 straipsnio pirmos pastraipos prasme(51). Vis dėlto šie teisiniai elementai Teisingumo Teismui atrodo kaip su tariamu pažeidimu susiję faktai, o ne kaip teisės normos, kurias turi aiškinti Teisingumo Teismas.

81.      Prireikus aiškinti tarptautinius susitarimus, Teisingumo Teismas juos aiškina remdamasis Vienos konvencijos 31 straipsniu. Remiantis Vienos konvencijos 31 straipsniu, sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų reikšmę sutartyje ir į sutarties objektą bei jos tikslą. Šiuo atžvilgiu be sutarties konteksto dar turi būti atsižvelgiama į visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas.

82.      Remiantis Vienos konvencijos 31 straipsnio 4 dalimi, aiškinant tarptautinio susitarimo nuostatas taip pat svarbu atsižvelgti į specialią reikšmę, kurią atskirai sąvokai ketino suteikti šalys. Šioje byloje aišku, kad Investicijų apsaugos sutarties šalys Investicijų apsaugos sutartyje įtvirtintiems žodžiams ketino suteikti reikšmę, kurią jiems suteikia arbitražo teismai ir Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (toliau – TIGSC), nes Investicijų apsaugos sutartyje aiškiai nurodyta, kad ginčus sprendžia arbitražo teismas, sudarytas Investicijų apsaugos sutartyje nustatyta tvarka, arba TIGSC(52). Nors arbitražo procese nėra aiškios privalomo precedento doktrinos, darydami išvadas arbitražo teismai paprastai remiasi kitų teismų sprendimais.

83.      Kaip nurodyta Investicijų apsaugos sutarties preambulėje, šios sutarties objektas ir tikslas yra sukurti ir išlaikyti palankias sąlygas investicijoms, taip pat skatinti ir apsaugoti tokias investicijas. Be to, Investicijų apsaugos sutarties 3 straipsnyje aiškiai numatyta, kad susitariančiosios šalys turi skatinti investicijas savo teritorijoje.

84.      Investicijų apsaugos sutarties 4 straipsnyje numatyta, koks režimas turi būti taikomas investicijoms ir kaip jos turi būti saugomos po to, kai yra priimamos. Su investicijų apsauga susijusios turto nusavinimo atvejus reglamentuojančios nuostatos, pavyzdžiui, įtvirtintos Investicijų apsaugos sutarties 6 straipsnyje. Iš eilės panagrinėsiu kiekvieną iš šių nuostatų.

i)      Investicijų apsaugos sutarties 4 straipsnyje numatytas „teisingas ir nešališkas režimas“

85.      Kalbėdama apie Investicijų apsaugos sutarties 4 straipsnį Komisija nurodo, kad ATEL neturėjo teisėtų lūkesčių, jog teisės sistema išliks nepakitusi. Konkrečiai kalbant, ji turėjo žinoti, kad Slovakija ketina įstoti į ES, nes ši šalis jau buvo sudariusi Europos sutartį ir pateikusi prašymą įstoti į ES.

86.      Slovakija teigia, kad investuodama 1997 m. ATEL negalėjo numatyti Slovakijos įstojimo į ES datos. Bet kuriuo atveju ji nesitikėjo netekti savo investicijų, ypač todėl, kad tuometinė ES politika rodė jos siekį vystyti elektros energijos perdavimo pajėgumus (taip pat ir už Europos ribų) remiantis Direktyva 90/547/EEB(53).

87.      Tiesa, Slovakijos stojimo į ES istorija buvo kitokia negu kitų tuo pat metų į ES įstojusių šalių. Asociacijos sutartį Slovakija pasirašė 1993 m. spalio 4 d. ir Slovakijos ministras pirmininkas perdavė prašymą ES per Europos Vadovų Tarybos posėdį Kanuose 1995 m. birželio 27 d. Tačiau pradėti derybas dėl stojimo į ES Slovakija buvo pakviesta tik per Europos Vadovų Tarybos susitikimą Helsinkyje 1999 m. gruodžio mėnesį. Tai įvyko vėliau, negu pradėti derybas buvo pakviesta pirmoji valstybių kandidačių, įstojusių į ES kartu su Slovakija, grupė(54).

88.      Atsižvelgiant į tokią įvykių eigą gali atrodyti, kad 1997 m. investuotojas negalėjo būti tikras arba numatyti, ar Slovakija įstos į ES ir kada tai nutiks, kadangi jos padėtis tebebuvo neaiški.

89.      Nepaisant to, ar ATEL vis dėlto turėjo tikėtis, kad teisės sistema išliks nepakitusi?

90.      Remiantis pažodine Investicijų apsaugos sutarties 4 straipsnio formuluote, saugodama investicijas priimančioji valstybė privalo netrukdyti investuoti taikydama nepagrįstas arba diskriminacines priemones. Be to, jame įtvirtintas reikalavimas priimančiajai valstybei investicijoms taikyti teisingą režimą, kuris turi būti ne mažiau palankus negu režimas, taikomas jos pačios investuotojams.

91.      Viso 4 straipsnio suteikiamos apsaugos lygis, mano nuomone, reiškia ne tai, kad teisinė ir verslo aplinka niekuomet nebus keičiama, o tik tai, kad pakeitimai neturėtų būti savavališki ir užsienio investuotojui neturėtų turėti nepagrįsto ir diskriminacinio poveikio, palyginti su poveikiu toje teritorijoje investuojantiems nacionaliniams investuotojams.

92.      Atrodo, kad tokią išvadą patvirtina arbitražo praktika. Apskritai privaloma nekeisti investicijų teisinės ir verslo aplinkos(55). Tačiau kalbėdami apie investicijas šalyse, išgyvenančiose pereinamąjį laikotarpį nuo komunistinės praeities, arbitražo teismai yra konstatavę, jog investuotojas neturi teisėtų lūkesčių, kad įstatymai išliks nepakitę(56). Tokiais atvejais galėtų būti tikimasi, kad investuotojas sumažins dėl nepastovios teisinės aplinkos kylančią riziką įtraukdamas stabilizavimo sąlygą arba kokią nors kitą nuo nepageidaujamų pokyčių jį saugančią nuostatą. Neįtraukus tokios nuostatos galėtų būti daroma išvada, kad investuotojas yra prisiėmęs apgalvotą verslo riziką sutikdamas, kad gali būti padaryti tokie įstatymų pakeitimai, kurie gali būti arba tikriausiai bus žalingi jo interesams ir investicijoms(57).

93.      Iš šių bylų matyti, kad įstatymai turi būti pakeisti specialiai siekiant pakenkti investicijoms(58), išskyrus atvejus, kai investuotoją investuoti paskatinusi valstybė davė priešingą pažadą.

94.      Tačiau, nepaisydamas to, nesu tikras, kad teisės sistemos pakeitimas, su kuriuo susidūrė ATEL, nėra nepagrįstas, nes ATEL yra iškilusi grėsmė, kad ji visiškai praras atlygį, suteiktą už jos investiciją.

95.      Kaip teisės sistemos pakeitimo, nuo kurio privatus investuotojas nėra apsaugotas, pavyzdį galima paminėti situaciją, kai užsienio kelionių agentūra dalyvauja finansuojant kurortą ir už tai įgyja teisę 20 metų naudotis iki 20 % jame esančių apgyvendinimo vietų. Kurortas yra patrauklus dėl to, kad yra netoli saugomos gamtos teritorijos. Jeigu kurortas prarastų rentabilumą dėl naujų taisyklių, draudžiančių turistams lankytis saugomoje teritorijoje, nebūtų galima teigti, kad buvo pažeisti teisėti investuotojo lūkesčiai, nebent atitinkama valstybė būtų tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavusi sandoryje arba kitaip pažadėjusi išsaugoti status quo. Kita vertus, jeigu valstybė, siekdama užtikrinti vienodą galimybę naudotis saugoma teritorija, įvestų naujas taisykles, pagal kurias visoms kelionių agentūroms turi būti sudaromos vienodos sąlygos naudotis apgyvendinimo paslaugomis naujajame kurorte, ši situacija turėtų būti vertinama kitaip. Investuotojas neturi tikėtis, kad bus nustatytas toks reguliavimas, pagal kurį teisėtos privačios investicijos taps visuotinai prieinamomis gėrybėmis, todėl jam nebevertingos.

96.      Taigi net jeigu ATEL turėjo tikėtis reguliavimo sistemos pokyčių, abejotina, ar ji turėjo numatyti reguliavimo pokytį, dėl kurio netektų galimybės privilegijuotai naudotis nuosavybe, kurią yra įgijusi investuodama(59).

ii)    Investicijų apsaugos sutarties 6 straipsnyje numatyta ekspropriacija

97.      Investicijų apsaugos sutarties 6 straipsnyje numatyta, kad susitariančiosios šalys tiesiogiai arba netiesiogiai investicijų atžvilgiu netaiko ekspropriacijos arba kitų tokio paties pobūdžio arba tokias pačias pasekmes sukeliančių priemonių. Išimtį sudaro priemonės, taikomos visuomenės interesais, kurios yra nediskriminacinės, taikomos įstatymų nustatyta tvarka ir sumokant veiksmingą bei tinkamą kompensaciją.

98.      Komisija teigia, kad Investicijų apsaugos sutarties 6 straipsnis nėra tarptautinis įsipareigojimas užtikrinti Sutarties galiojimą, nes Sutarties pažeidimas nereikštų ekspropriacijos. Ji teigia, kad valstybės retai taip riboja sutarties šalies investavimo teises, kad ribojimas prilygtų netiesioginei ekspropriacijai.

99.      Slovakija teigia, kad tokia situacija prilygtų netiesioginei ekspropriacijai. Pasak jos, ekspropriacija yra valstybės veiksmai, kurie neigiamai veikia investicijų valdymą, naudojimąsi jomis ir jų vertę, ir ji atsiranda tuomet, kai viešoji priemonė yra negrįžtama, ilgalaikė ir turi tokį poveikį investicijoms, kad dalis jų dingsta(60).

100. Investicijų apsaugos sutarties 6 straipsnio formuluotė yra plati. Ji apima ne tik tiesioginę ir netiesioginę ekspropriaciją, bet ir tokį patį poveikį turinčias priemones. Todėl atrodo, kad jame numatyta plati investicijų apsauga.

101. Šioje byloje atsižvelgiant į ekspropriacijos reikšmę ir į plačią Investicijų apsaugos sutarties 6 straipsnio formuluotę aišku, kad Slovakijos veiksmai, kuriais nutraukiama sutartis, pažeis ATEL teises: ji neteks vienintelės iš investicijų gaunamos grąžos(61).

102. Komisija teigia, kad ekspropriacija nėra neteisėta, nes Investicijų apsaugos sutarties 6 straipsnyje numatyta ekspropriacijos atvejais mokėtina kompensacija. Todėl, pasak jos, yra ne įsipareigojimas neeksproprijuoti, o tik įsipareigojimas neeksproprijuoti be kompensacijos. Komisija nurodo, kad požiūris, jog ši nuostata yra sąlyga, remiantis kuria galima pateisinti diskriminacinį elgesį, prilygtų pripažinimui, kad finansine našta grindžiamas argumentas yra priimtinas – o tai prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai(62).

103. Mano nuomone, šiuo argumentu teisės gynimo priemonė iškeliama prieš teisę. 6 straipsnyje teisė į kompensaciją numatyta kaip investuotojo teisės nepatirti ekspropriacijos pažeidimo pasekmė. Ši teisė į kompensaciją nepaneigia teisės nepatirti ekspropriacijos, taigi ir tarptautinio Slovakijos įsipareigojimo EB 307 straipsnio prasme neeksproprijuoti investicijos, išskyrus atvejus, kai įvykdomos sąlygos, numatytos 6 straipsnyje, kuriame kompensacija tėra viena iš kelių sąlygų.

104. Manau, kad teisėta ekspropriacija nėra ad hoc politikos priemonė, nukreipta prieš konkretų investuotoją, nors ir sušvelninta išmokant kompensaciją – ją sudaro jau įtvirtintų teisės normų taikymas iš anksto apibrėžtomis aplinkybėmis, kurioms būdingas svarbiausias visuomenės interesas, visais požiūriais paisant žmogaus ir pagrindinių teisių.

105. Šią išvadą patvirtina analizė, ko iš Slovakijos būtų reikalaujama, kad būtų sukurta teisinė situacija, kuri, Komisijos manymu, yra įtvirtinta Direktyva 2003/54. Sutarties šalis yra ne Slovakija, o SEPS, kuri neturi teisės jos atsisakyti. Sutartis turi būti aiškinama pagal Austrijos teisę, taigi Slovakija negali nei savo teisės aktais pakeisti jos sąlygų arba poveikio, nei panaikinti jos teisinio poveikio. Slovakijos įstatymas, kuriuo sutartys dėl privilegijuotos teisės naudotis elektros energijos perdavimo tinklais paskelbtos negaliojančiomis ir netaikytinomis, Slovakijoje nepakeistų fakto, kad SEPS ir toliau būtų saistoma Sutarties nuostatų. Todėl vienintelis galimas būdas Slovakijai laikytis įsipareigojimo šioje byloje yra priimti teisės aktą, skirtą SEPS ir užkertantį kelią jai vykdyti Sutartį. Mano nuomone, tai greičiausiai prilygtų ekspropriacijai arba tokį patį poveikį turinčiai priemonei, dar daugiau – tai turbūt neatitiktų teisingo ir nešališko režimo taikymo reikalavimo.

106. Be to, kadangi pagal ES teisę šiuo metu leidžiama nukrypti nuo galimybės be diskriminacijos naudotis elektros energijos perdavimo tinklais principo, negalima teigti, kad ATEL investicijas reikia eksproprijuoti visuomenės interesais. Taip pat negalima teigti, kad nėra diskriminacijos, nes Direktyvos 96/92 24 straipsniu suteikiamo nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo laikotarpio pabaigą ir Reglamento Nr. 1228/2003 7 straipsnio įsigaliojimo datą skiria tam tikras laiko tarpas. Šis laiko tarpas reiškia, kad kai kurioms investicijoms gali būti taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, o kitoms – negali, o tai savo ruožtu reiškia, kad negalima teigti, jog ši priemonė taikoma be diskriminacijos.

107. Iš to reikia daryti išvadą, kad yra tarptautinis įsipareigojimas EB 307 straipsnio pirmos pastraipos prasme ir kad Slovakija negali priversti SEPS nesilaikyti Sutarties sąlygų nepažeisdama įsipareigojimų pagal Investicijų apsaugos sutartį.

iii) Išvada dėl tarptautinio įsipareigojimo

108. Iš to matyti, kad sutartis negali turėti įtakos tokiam įsipareigojimui, prisiimtam prieš įsigaliojant sutarčiai, ir negalima laikyti, kad Slovakija pažeidė įsipareigojimus pagal Direktyvos 2003/54 9 ir 20 straipsnius.

109. Šią išvadą darau turėdamas šiokių tokių abejonių. Nors EB 307 straipsnio taikymas patvirtina tokį rezultatą, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis neatitinka rinkos liberalizavimo idėjos, kurią siekiama propaguoti Direktyva 2003/54. Tačiau šios išvados teisumu mane įtikina tai, kad toks sprendimas nėra nesuderinamas su Direktyvos 96/92 24 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1228/2003 7 straipsnyje įtvirtintomis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, pagal kurias už investicijas elektros srityje išimtinai gali būti suteikiama galimybė laikinai naudotis privilegijuota prieiga.

110. Be to, ši byla nekelia grėsmės rinkos liberalizavimui, nes ATEL yra trečiosios šalies bendrovė, o ne įsitvirtinusi monopolininkė, turinti prieš Slovakijai įstojant į ES įgytą teisę, kuri yra ribota laiko atžvilgiu ir negali būti pratęsta praėjus nustatytam laikotarpiui.

V –    Išvada

111. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti ieškinį ir nurodyti Komisijai apmokėti bylinėjimosi išlaidas.

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2 – 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, 2003, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211). Prieš priimant Direktyvą 2003/54 galiojo 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3, toliau – Direktyva 96/92). Neseniai Direktyva 2003/54 buvo panaikinta ir pakeista 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55, toliau – Direktyva 2009/72).

---

3 – Šią sutartį sudarė Čekijos ir Slovakijos Federacinė Respublika ir Šveicarijos Konfederacija. Klausimų dėl Čekoslovakijos teisių bei pareigų perėmimo ir dėl Investicijų apsaugos sutarties taikymo Slovakijai šiai tapus nepriklausomai iškelta nebuvo.

---

4 – Pasirašyta 1969 m. gegužės 23 d. Vienoje, įsigaliojo 1980 m. sausio 27 d., UN Doc.A/Conf.39/27, 1155 UNTS 331, 8 ILM 679 (1969) (toliau – Vienos konvencija). Abi valstybės yra Vienos konvencijos šalys, Slovakija – kaip teisių ir pareigų perėmėja.

---

5 – Energetikos chartijos sutartis pasirašyta 1994 m. gruodžio mėnesį, įsigaliojo 1998 m. balandžio mėnesį. Nagrinėjamu laikotarpiu Slovakija, Šveicarija ir EB buvo pasirašiusios Energetikos chartijos sutartį.

---

6 – Kadangi šis ieškinys dėl pažeidimo buvo pareikštas iki Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (OL C 115, 2008, p. 47) įsigaliojimo, visoje šioje išvadoje daromos nuorodos į Europos bendrijos steigimo sutarties (OL C 325, 2002, p. 33) straipsnius.

---

7 – 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1228/2003 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų (OL L 176, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 175).

---

8 – Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartis dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą (OL L 236, 2003, p. 17).

---

9 – Komisija teigia, kad savo Stojimo akte Slovakija turėjo paprašyti pereinamojo laikotarpio priemonių, patvirtinančių jos teisę palikti perdavimo pajėgumus ATEL. Šio argumento tinkamumą išanalizuosiu vėliau.

---

10 – 1990 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑200/88, Rink. p. I‑4299, 13 punktas); 1992 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑362/90, Rink. p. I‑2353, 10 punktas) ir 2002 m. kovo 7 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑29/01, Rink. p. I‑2503, 11 punktas).

---

11 – http://www.sepsas.sk/seps/en_Clanok012.asp?kod=128.

---

12 – Pavyzdžiui, žr. 1996 m. balandžio 25 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (Valonijos autobusų byla) (C‑87/94, Rink. p. I‑2043).

---

13 – 1988 m. liepos 14 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (38/87, Rink. p. 4415, 9, 10, 12 ir 16 punktai).

---

14 – 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑20/01 ir C‑28/01, Rink. p. I‑3609) ir 1999 m. spalio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją (C‑328/96, Rink. p. I‑7479).

---

15 – 15:101 ir 15:102 straipsniai. Žr. http://frontpage.cbs.dk/law/commission_on_european_contract_law/Skabelon/pecl_engelsk.htm.

---

16 – Bylos medžiagoje nėra aiškinama, kodėl Sutartis nebetaikoma šalių tarpusavio santykiuose. Kadangi ATEL nėra šios bylos šalis, neįmanoma sužinoti jos požiūrio šiuo klausimu. Manau, kad ATEL galėtų turėti ekonominių arba teisinių priežasčių tuo pat metu nereikalauti taikyti sutarties, tačiau ir neatsisakyti joje numatytų savo teisių.

---

17 – 2005 m. birželio 7 d. Sprendimas VEMW (C‑17/03, Rink. p. I‑4983).

---

18      2002 m. kovo 12 d. Sprendimas Omega Air (C‑27/00 ir C‑122/00, Rink. p. I‑2569, 79 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Taip pat žr. 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimą AEM ir AEM Torino (C‑128/03 ir C‑129/03, Rink. p. I‑2861, 58 punktas ir jame nurodyta teismų praktika); 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Rodríguez Caballero (C‑442/00, Rink. p. I‑11915); 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Milk Marque ir National Farmers’ Union (C‑137/00, Rink. p. I‑7975, 126 punktas); 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Ispanija prieš Tarybą (203/86, Rink. p. 4563, 25 punktas); 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimą EARL de Kerlast (C‑15/95, Rink. p. I‑1961, 35 punktas); 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimą Karlsson (C‑292/97, Rink. p. I‑2737, 39 punktas) ir 2003 m. kovo 6 d. Sprendimą Niemann (C‑14/01, Rink. p. I‑2279, 49 punktas).

---

19 – 17 išnašoje nurodyto Sprendimo VEMW 54 punktas.

---

20 – 17 išnašoje nurodyto Sprendimo VEMW 61 punktas.

---

21 – 17 išnašoje nurodyto Sprendimo VEMW 58, 61, 62 ir 63 punktai.

---

22 – Atrodo, kad taip Sprendimą VEMW aiškino Komisija. Žr. 2006 m. balandžio 26 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą dėl 2005 m. birželio 7 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimo C‑17/03 (SEC(2006) 547).

---

23 – K. Talus „Role of the European Court of Justice in the Opening of Energy Markets“, ERA Forum (2007) 8, p. 435.

---

24 – Pavyzdžiui, žr. Reglamente Nr. 1228/2003 išdėstytą visos Europos 10 metų investicijų planą.

---

25 – K. Talus ir T. Wälde „Electricity interconnectors in EU law: energy security, long term infrastructure contracts and competition law“, European Law Review, 32 tomas, Nr. 1, 2007, p. 133.

---

26 – D. Helm „Energy, the State and the Market – British Energy Policy since 1979“, OUP, 2003, p. 407.

---

27 – Byla COMP/E-3/37.921 – Viking Cable (OL C 247, 2001, p. 11). Taip pat žr. 2003 m. Komisijos XXXIII ataskaitą apie konkurencijos politiką, p. 202.

---

28 – Direktyvos 2003/54 1–5 konstatuojamosios dalys. Taip pat žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimą citiworks (C‑439/06, Rink. p. I‑3913, 38 punktas) ir 2008 m. spalio 9 d. Sprendimą Sabatauskas ir kt. (C‑239/07, Rink. p. I‑7523, 31 punktas).

---

29 – Žr. generalinės advokatės Ch. Stix‑Hackl išvados 17 išnašoje nurodytoje byloje VEMW 58 punktą.

---

30 – Be kita ko, žr. 2006 m. kovo 8 d. Komisijos Žaliąją knygą „Europos Sąjungos tausios, konkurencingos ir saugios energetikos strategija“, COM(2006) 105 galutinis, kurioje Komisija nurodo, kad ES energetikos politika siekiama sukurti energijos vidaus rinką, kuri būtų integruota, tausi, konkurencinga ir saugi.

---

31 – Todėl 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/89/EB dėl priemonių siekiant užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir investicijas į infrastruktūrą (OL L 33, 2006, p. 22) siekiama specifinio tikslo užtikrinti pakankamas investicijas į elektros energijos gamybos pajėgumus, kad būtų užtikrinta tinkama pasiūlos ir paklausos pusiausvyra.

---

32 – Taip pat įdomu pastebėti, kad Direktyvoje 2009/72 (naujojoje direktyvoje, kuria panaikinta Direktyva 2003/54) įtvirtintos aiškios nuostatos dėl investicijų planavimo ES koordinavimo tarp valstybių narių spartinimo (žr. Komisijos komunikatą Parlamentui 2007/0195 COD).

---

33 – Reglamento Nr. 1228/2003, taikomo nuo 2004 m. liepos 1 d., 7 straipsnis.

---

34 – Reglamento Nr. 1228/2003 2 straipsnio 1 dalis.

---

35 – Reglamento Nr. 1228/2003 7 straipsnio 4 dalies a punktas.

---

36 – Reglamento Nr. 1228/2003 7 straipsnio 5 dalis.

---

37 – 17 išnašoje nurodyto Sprendimo VEMW 83 punktas. Teisingumo Teismas taip pat paminėjo galimybę nacionaliniam ūkio subjektui reikalauti valdžios institucijų kompensacijos dėl to, kad jos neprašė leisti taikyti leidžiančių nukrypti nuostatų pagal Direktyvos 96/92 24 straipsnį (žr. 86 punktą).

---

38 – 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑61/94, Rink. p. I‑3989, 52 punktas).

---

39 – 1998 m. liepos 16 d. Sprendimas Scotch Whisky Association (C‑136/96, Rink. p. I‑4571, 47 punktas).

---

40 – ATEL investicijų apsaugos klausimu nemanau, kad tarp Slovakijos ir ES būtų įvykęs toks įsipareigojimų perėmimas, kad pastaroji turėtų specifinių įsipareigojimų pagal Energetikos chartijos sutartį investuotojui, kuris yra investavęs susitariančiosios šalies teritorijoje prieš šiai įstojant į ES.

---

41 – Stojimo sutartis, apimanti Stojimo aktą, buvo pasirašyta Atėnuose 2003 m. balandžio 16 d. Sprendimą VEMW didžioji kolegija paskelbė 2005 m. birželio 7 d.

---

42 – 39 punktas.

---

43 – 2003 m. Komisijos XXXIII ataskaita apie konkurencijos politiką, p. 202.

---

44 – Investicijų apsaugos sutarties 1 straipsnio 2 dalies c punktas.

---

45 – 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (C‑62/98, Rink. p. I‑5171, 50 punktas).

---

46 – Pavyzdžiui, žr. 2009 m. kovo 3 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C‑205/06, Rink. p. I‑1301); 2009 m. kovo 3 d. Sprendimą Komisija prieš Švediją (C‑249/06, Rink. p. I‑1335) ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Suomiją (C‑118/07, Rink. p. I‑10889).

---

47 – Taip pat žr. 2009 m. kovo 3 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C‑205/06, Rink. p. I‑1301, 33 punktas ir jame nurodyti sprendimai: 1980 m. spalio 14 d. Sprendimas Burgoa (812/79, Rink. p. 2787, 8 punktas); 2000 m. liepos 4 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (C‑84/98, Rink. p. I‑5215, 53 punktas) ir 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Budĕjovický Budvar (C‑216/01, Rink. p. I‑13617, 144 ir 145 punktai)).

---

48 – Vienos konvencijos 34 straipsnis.

---

49 – 47 išnašoje nurodyto Sprendimo Burgoa 9 punktas.

---

50 – 47 išnašoje nurodyto Sprendimo Burgoa 10 punktas. „Palikimo galioti“ principą generalinis advokatas F. Capotorti aiškiai įtvirtino išvadoje (p. 2), kurioje konstatavo, „<...> kad 234 straipsnio pirma pastraipa niekuo neprisideda prie pirminio teisių ir įsipareigojimų, kylančių iš ankstesnių valstybių narių ir ne valstybių narių sudarytų susitarimų, statuso ir kad tokios teisės bei įsipareigojimai išlieka visiškai nesusiję su Bendrijos teise. Galiausiai net jeigu nagrinėjama nuostata nebūtų buvusi įrašyta į Sutartį, ankstesnis santykių su ne valstybėmis narėmis teisinis statusas lygiai taip pat išliktų nepakitęs.“ (Neoficialus vertimas)

---

51 – Žr. 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Levy (C‑158/91, Rink. p. I‑4287), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad siekiant nustatyti, ar iki įstojimo į Bendriją sudarytas susitarimas gali panaikinti Bendrijos teisės normos galiojimą, „būtina išnagrinėti, ar tokiame susitarime numatyti tokie valstybės narės įsipareigojimai, kuriuos ne valstybės narės, būdamos tokio susitarimo šalys, vis tiek gali reikalauti vykdyti“ (13 punktas) (Neoficialus vertimas). Taip pat žr. 1997 m. sausio 14 d. Sprendimą Centro‑Com (C‑124/95, Rink. p. I‑81, 57 punktas) ir 1998 m. kovo 10 d. Sprendimą T. Port (C‑364/95 ir C‑365/95, Rink. p. I‑1023, 60 punktas).

---

52 – Investicijų apsaugos sutarties 9 straipsnio 3 dalis.

---

53 – 1990 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 90/547/EEB dėl elektros energijos tranzito elektros perdavimo tinklais (OL L 313, 1990, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 1 t., p. 147).

---

54 – 1997 m. gruodžio mėnesį Europos Vadovų Taryba Liuksemburge nusprendė 1998 m. pradėti derybas dėl stojimo į ES su šešiomis šalimis kandidatėmis (Čekijos Respublika, Kipru, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija). 1997 m. gruodžio 12–13 d. Europos Vadovų Taryba (Liuksemburgas) – pirmininkaujančios valstybės narės išvados: Europos Sąjungos Taryba, 2004 4 16, SN400/97. Su tekstu galima susipažinti interneto svetainėje http://ue.eu.int/en/info/eurocouncil/.

---

55 – Pavyzdžiui, žr. galutinį Sprendimą Occidental Exploration and Production Company prieš Ekvadoro Respubliką Londono tarptautinio arbitražo teismo išnagrinėtoje byloje Nr. UN 3467.

---

56 – Byloje Parkerings‑Compagniet prieš Lietuvos Respubliką (TIGSC arbitražo byla Nr. ARB/05/8) nagrinėtos aplinkybės buvo susiklosčiusios 1991–1999 m. „po 1991–1997 m. vykusio laipsniško Lietuvos virsmo iš sovietų respublikos į kandidatę į ES nares ir rinkos ekonomiką“ (sprendimo 51 punktas). Sprendime Eastern Sugar prieš Čekijos Respubliką (Stokholmo prekybos rūmai, Nr. 088/2004) arbitražo teismas konstatavo, kad vien į ES cukraus režimą panašaus cukraus režimo įvedimas, atsižvelgiant į Čekijos Respublikos įstojimą į ES, nereiškia teisingo ir nešališko režimo reikalavimo pažeidimo, tačiau pažeidimas buvo įvykdytas tuomet, kai teisės aktai buvo neteisingai ir šališkai nukreipti prieš konkrečią bendrovę (271–274, 284–287 ir 333–338 punktai). Taip pat žr. Sprendimą Genin prieš Estiją (TIGSC byla Nr. ARB/99/2, 356 punktas).

---

57 – Sprendimo Parkerings 336 punktas.

---

58 – Pavyzdžiui, žr. Sprendimo Parkerings 337 punktą ir Sprendimo Eastern Sugar 335 punktą.

---

59 – Man atrodo, kad teisė, kurią ATEL turi pagal sutartį, galėtų prilygti nuosavybės teisei Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio prasme. Apie Žmogaus teisių konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniu saugomą „nuosavybę“ plačiai rašoma D. Harris „Law of the European Convention on Human Rights“, p. 656–662. Kalbant apie su investicijomis susijusią teismų praktiką žr., pavyzdžiui, 1994 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Stran Greek Refineries ir Stratis Andreadis prieš Graikiją (skundas Nr. 13427/87).

---

60 – Sprendimas Plama Consortium Limited prieš Bulgarijos Respubliką (TIGSC byla Nr. ARB/03/24).

---

61 – Įdomu pastebėti, kad poreikis laikytis ES teisės nebūtinai pateisina priimančiosios šalies taikomas priemones, kurios neatitinka dvišalės investicijų sutarties. Todėl Sprendime ADC1ADMC prieš Vengriją arbitražo teismas nesutiko, kad siekdama laikytis ES teisės (Budapešto oro uoste antžeminių paslaugų teikimas turėjo būti suderintas su ES direktyva 96/97, o oro eismo valdymas turėjo būti atskirtas nuo oro uosto eksploatavimo paslaugų pagal ES teisę) priimančioji šalis įgijo teisę imtis priemonių prieš užsienio investuotoją. Buvo konstatuota, kad tokios priemonės yra ekspropriacija, todėl jos prieštarauja Vengrijos įsipareigojimams pagal nagrinėjamą dvišalę investicijų sutartį. Žr. Sprendimą ADC1ADMC prieš Vengriją (TIGSC byla Nr. ARB/03/16).

---

62 – 1986 m. vasario 20 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (309/84, Rink. p. 599, 17 punktas). Pažymėtina, kad byloje nėra nurodyta, jog ATEL būtų buvusi pasiūlyta kompensacija už padėties pasikeitimą. Be to, investuotojui kaip kompensacija už draudžiamo diskriminacinio pranašumo vertės praradimą suteikta finansinė lengvata galėtų kelti problemų valstybės pagalbos požiūriu. Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, T. Eilmansberfer „Bilateral Investment Treaties and EU law“, 46 Common Market Law Review 383, 2009, p. 423 ir 171 išnaša.