1

Apeliaciniu skundu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2006 m. birželio 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Girardot prieš Komisiją (T-10/02, Rink. VT p. I-A-2-129 ir II-A-2-609, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo, pirma, nustatyta 92785 eurų piniginė kompensacija, kurią Komisija turi sumokėti M. C. Girardot pagal 2004 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Girardot prieš Komisiją (T-10/02, Rink. VT p. I-A-109 ir II-483, toliau – tarpinis sprendimas), kartu su nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. mokamomis palūkanomis, apskaičiuotomis remiantis dviem procentais padidinta palūkanų norma, kurią Europos centrinis bankas taiko savo pagrindinėms finansavimo operacijoms, ir, antra, priteista iš Komisijos atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2

Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų nuostatai) šioje byloje taikytinos redakcijos 29 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Prieš užpildydama laisvą darbo vietą institucijoje, Paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į šiuos dalykus:

ir tada laikosi konkursų tvarkos, pagal kurią arba įvertinama kvalifikacija, arba taikomi testai, arba ir įvertinama kvalifikacija, ir taikomi testai. III priede yra nustatyta konkurso tvarka.

Tos tvarkos taip pat galima laikytis siekiant sudaryti rezervo sąrašą.“ (Pataisytas vertimas)

3

Šių Pareigūnų nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Bet kuris Bendrijų ir asmens, kuriam taikomi šie Pareigūnų nuostatai, ginčas dėl tokio asmens nenaudai priimto akto, kaip apibrėžta 90 straipsnio 2 dalyje, teisėtumo priklauso Europos Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Finansinio pobūdžio ginčuose Teisingumo Teismo jurisdikcija yra neribota.“

4

Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) šioje byloje taikytinos redakcijos 2 straipsnio d punkte nustatyta:

„Šiose Įdarbinimo sąlygose „laikinai priimti tarnautojai“ reiškia:

<…>

5

KTĮS 8 straipsnio ketvirtojoje ir penktojoje pastraipose nustatyta:

„Tarnautojas, kuriam taikomas 2 straipsnio d punktas, įdarbinamas pagal šią tvarką:

<…>

2 straipsnio d punkte numatyto tarnautojo terminuota darbo sutartis gali būti pratęsta terminuotam laikotarpiui ne daugiau kaip vieną kartą. Visi kiti pratęsimai yra neterminuoto laikotarpio.“

6

KTĮS 47 straipsnyje nurodyta:

„Be tarnybos nutrūkimo dėl mirties, laikinųjų tarnautojų tarnyba baigiasi:

<…>

7

Tarnybos nutraukimo atvejai netaikant įspėjimo laikotarpio apibrėžti KTĮS 48–50 straipsniuose.

8

M. C. Girardot pradėjo dirbti Komisijoje 1996 m. vasario 1 d. deleguota nacionaline eksperte. Šį statusą ji išsaugojo iki 1999 m. sausio 31 dienos.

9

1999 m. sausio 15 d. dvejiems metams sudaryta tarnybos sutartimi, vėliau pratęsta vieneriems metams, M. C. Girardot buvo įdarbinta laikinąja tarnautoja KTĮS 2 straipsnio d punkto prasme. Pagal šią tarnybos sutartį ji dirbo Komisijos Pramonės generaliniame direktorate, o vėliau – Informacinės visuomenės generaliniame direktorate.

10

2000 m. liepos 26 d. Komisijos Personalo ir administracijos generalinis direktoratas paskelbė pranešimą apie laisvą darbo vietą, kuriame buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į Komisijos sprendimą, susijusį su nauja mokslo tyrimų politika, ji organizuoja „vidaus konkursus, siekdama sudaryti rezervo sąrašą“, prie kurių priskiriamas ir konkursas COM/T/R/ST/A/2000 A kategorijos A 8/A 5, A 4 ir A 3 pareigoms užimti, apmokamoms iš tyrimų ir investicijų biudžeto mokslo ir technikos asignavimų. Šiame pranešime nurodyta, kad po vienintelio egzamino, t. y. pokalbio su konkurso komisija, reikalaujamą balų skaičių surinkę kandidatai įtraukiami į sąrašą, suteikiantį jiems teisę būti paskirtiems į nuolatines pareigas.

11

2001 m. vasario 9 d. ir 12 d. Personalo ir administracijos generalinis direktoratas paskelbė du pranešimus apie laisvas darbo vietas nuolatinėms pareigoms užimti, apmokamoms iš mokslo tyrimų ir investicijų asignavimų, siekiant laikinuosius tarnautojus paskirti į nuolatines pareigas.

12

2001 m. vasario 20 d. raštais M. C. Girardot nurodė, kad ji išreiškė suinteresuotumą dėl 2001 m. vasario 9 d. pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytų A kategorijos pareigų bei kitų septynių A kategorijos pareigų, nurodytų 2001 m. vasario 12 d. pranešime apie laisvas darbo vietas.

13

2001 m. kovo 13 d. raštu Komisija informavo M. C. Girardot, kad jos kandidatūra į 2001 m. vasario 12 d. pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytas septynias pareigas negalėjo būti svarstoma, nes šias pareigas gali užimti tik Komisijoje dirbantis personalas, konkursą laimėję asmenys, kuriems taikomi Pareigūnų nuostatai. Visoms šioms pareigoms Komisija pasirinko kitų septynių laikinųjų tarnautojų kandidatūras iš rezervo sąrašo, sudaryto po vidaus konkurso COM/T/R/ST/A/2000, ir vėliau jie visi užėmė pareigas, kurių atžvilgiu buvo išreiškę suinteresuotumą.

14

2001 m. kovo 15 d. raštu Komisija informavo M. C. Girardot, kad negalėjo pasirinkti jos kandidatūros pareigoms, nurodytoms 2001 m. vasario 9 d. pranešime apie laisvą darbo vietą, užimti.

15

2001 m. birželio 8 d. M. C. Girardot pateikė skundą dėl dviejuose raštuose pateiktų sprendimų, kuriais atmetamos jos kandidatūros. Šis skundas pateiktas dėl implicitinio sprendimo atmesti jos kandidatūras.

16

Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2002 m. sausio 18 d., M. C. Girardot pareiškė šį ieškinį, kuriuo siekiama panaikinti du 2001 m. kovo 13 d. ir 15 d. Komisijos sprendimus, atmetančius jos kandidatūrą į aštuonias nuolatines pareigas, apmokamas iš tyrimų ir investicijų biudžeto (toliau – ginčijami sprendimai), bei aštuonis Komisijos sprendimus, kuriais į šias pareigas skiriami tretieji asmenys.

17

Tarpiniu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino abu ginčijamus sprendimus, Komisijai neįrodžius, kad ji tinkamai išnagrinėjo M. C. Girardot kandidatūros nuopelnus visų aptariamų pareigų atžvilgiu prieš ją atmesdama ir atitinkamai prieš pasirinkdama kitus kandidatus (tarpinio sprendimo 83 punktas).

18

Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas atmetė M. C. Girardot reikalavimus panaikinti sprendimus, kuriais į aptariamas pareigas paskiriami pasirinkti kandidatai. Apsvarstęs M. C. Girardot, tarnybos ir paskirtų trečiųjų asmenų interesus, jis nusprendė, kad toks panaikinimas būtų pernelyg didelė sankcija už Komisijos padarytus neteisėtus veiksmus (tarpinio sprendimo 85–88 punktai).

19

Vis dėlto pažymėjęs, kad Bendrijos teismas, siekdamas užtikrinti sprendimo dėl panaikinimo veiksmingumą, vadovaudamasis ieškovės interesais gali pasinaudoti jam suteikta neribota jurisdikcija finansinio pobūdžio ginčuose ir įpareigoti, netgi ex officio, atsakove esančią instituciją atlyginti žalą ar paraginti ją rasti tinkamą atsakovės atvejui sprendimą, Pirmosios instancijos teismas, siekdamas adekvačiai apsaugoti M. C. Girardot teises, nurodė šalims susitarti dėl neteisėtą jos kandidatūros atmetimą atitinkančios piniginės kompensacijos. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apskaičiuojant šią kompensaciją reikia atkreipti dėmesį į tai, jog M. C. Girardot nebegalės dalyvauti kitoje procedūroje, kurios teisėtumą privalo užtikrinti Komisija, nes pasibaigus jos laikinosios tarnybos sutarčiai su Komisija ir jos nepratęsus, paskelbus pranešimą apie „konkrečią“ laisvą darbo vietą, ji negalės ir neturės teisės išreikšti savo suinteresuotumo šios užimti. Šalims nesusitarus, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jos turėtų pateikti jam reikalavimus ir nurodyti sumą per tris mėnesius nuo tarpinio sprendimo priėmimo (tarpinio sprendimo 89–91 punktai).

20

Šalims nesusitarus dėl teisingos piniginės kompensacijos sumos, 2004 m. rugsėjo 6 d. savo reikalavimus nurodydamos sumą jos pateikė Pirmosios instancijos teisme.

21

Savo reikalavimuose M. C. Girardot Pirmosios instancijos teismo prašo nustatyti pagrindinę 2687994 eurų, nepatenkinus šio reikalavimo – 432887 eurų ir galiausiai nepatenkinus šio reikalavimo – 250248 eurų piniginę kompensaciją kartu su teismo nustatytomis palūkanomis.

22

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo nustatyti 23917,43 eurų kompensaciją, nes, jos manymu, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 45 punkto, pagrįsta M. C. Girardot skirti sumą, „kurios vieną dalį sudaro trijų mėnesių neto darbo užmokestis, mokamas per minimalų (KTĮS 47 straipsnio 2 dalies a punkte) nustatytą įspėjimo laikotarpį, arba 18917,43 eurų, kompensuojant prarastą galimybę užimti vieną iš aštuonių aptariamų darbo vietų, o kitą dalį – 5000 eurų atlyginant už prarastą galimybę dalyvauti naujoje procedūroje laisvoms pareigoms užimti“. Prie šios sumos turėtų būti priskaičiuotos palūkanos, pradedamos skaičiuoti nuo tarpinio sprendimo paskelbimo iki mokėtinos sumos sumokėjimo dienos bei simbolinis euras atlyginti moralinę žalą.

23

Skundžiamu sprendimu išnagrinėjęs įvairią M. C. Girardot nurodytą patirtą žalą Pirmosios instancijos teismas, pirma, nustatė 92785 eurų Komisijos mokėtiną piniginę kompensaciją kartu su nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. mokamomis palūkanomis, apskaičiuotomis remiantis dviem procentais padidinta palūkanų norma, kurią ECB taiko savo pagrindinėms finansavimo operacijoms, ir, antra, priteisė iš Komisijos padengti bylinėjimosi išlaidas.

24

Pirma, dėl prarastos galimybės būti įdarbintai į laisvą darbo vietą Komisijoje, Pirmosios instancijos teismas pirmiausia skundžiamo sprendimo 54 punkte nurodė, kad ginčijamais sprendimais, atsižvelgiant į tai, jog neįmanoma atkurti iki jų priėmimo buvusios situacijos, aiškiai ir negrįžtamai iš M. C. Girardot buvo atimta ne tik teisė, kad Komisija apsvarstytų jos kandidatūrą, bet ir galimybė, kad ji būtų pasirinkta į vieną iš pareigų. Taip pat jis šio sprendimo 55 ir 56 punktuose nurodo, kad prarasta galimybė užimti laisvą darbo vietą Bendrijos institucijoje ir gauti su jomis susijusią piniginę naudą yra turtinė žala; šalys su tuo sutiko. Galiausiai šio sprendimo 57 ir 58 punktuose Teismas nurodė, kad siekiant įvertinti žalos dydį dėl šioje byloje nurodytos prarastos galimybės reikia „nustatyti skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį M. C. Girardot būtų gavusi, jeigu jos kandidatūra būtų pasirinkta, ir to, kurį ji realiai gavo neteisėtai atmetus jos kandidatūrą, paskui prireikus procentais įvertinti M. C. Girardot šios galimybės realizavimo tikimybę“.

25

Pirma, dėl darbo užmokesčio skirtumo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 59 punkte nurodė, kad šis kriterijus pateisinamas tuo, jog nors M. C. Girardot prarado galimybę užimti vieną iš aptariamų pareigų bei gauti atitinkamos piniginės naudos, vis dėlto ji neprarado darbo.

26

Siekdamas nustatyti tariamą darbo užmokesčio skirtumą, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 61–82 punktuose pirmiausia nustatė laikotarpį, kuriuo turėtų būti palygintos finansinės darbo sąlygos, kuriomis M. C. Girardot būtų naudojusis ją įdarbinus Komisijoje, ir jos turimų sąlygų. Šiuo atžvilgiu šio sprendimo 73–77 punktuose Pirmosios instancijos teismas atmetė Komisijos argumentą, kad M. C. Girardot prarasta galimybė būtų kompensuota tik suteikus teisingą piniginę kompensaciją, kurią sudarytų trijų mėnesių neto darbo užmokestis, mokamas per minimalų KTĮS 47 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytą įspėjimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas iš tiesų nusprendė, jog šiuo argumentu tvirtinama, kad laikotarpis, kuriuo M. C. Girardot būtų dirbusi Komisijoje jos įdarbinimo atveju yra toks hipotetinis, jog reikėtų pripažinti, kad Komisija nutraukė tarnybą jai tuoj pat pradėjus dirbti, o tai neįtikėtina. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 78 punkte nusprendė, kad siekiant atsižvelgti į visas KTĮS 47 straipsnio 2 dalyje ir 48–50 straipsniuose numatytas tarnybos nutraukimo galimybes, ex aequo et bono turėtų būti nustatytas penkerių metų laikotarpis, įskaitant įspėjimo laikotarpį, skaičiuojamas nuo Komisijos pasirinktų kandidatų paskyrimo dienos, užbaigus laisvų pareigų, į kurias M. C. Girardot neteisėtai nebuvo pasirinkta, užėmimo procedūrą. Be to, skundžiamo sprendimo 80 punkte Pirmosios instancijos teismas atmetė M. C. Girardot argumentus, pagrįstus galimybe paskirti į nuolatinę tarnybą, remdamasis tuo, kad ši aplinkybė yra neaiški.

27

Vėliau Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 83–95 punktuose nustatė šiuo laikotarpiu prarasto darbo užmokesčio dydį. Tam Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 86 punkte, M. C. Girardot nepateikus duomenų, leidžiančių nustatyti darbo užmokestį, kuris būtų mokamas, jeigu būtų pasirinkta jos kandidatūra, nei kaip jis pasikeistų, ex aequo et bono nustatė, kad M. C. Girardot būtų gavusi mėnesinį neto darbo užmokestį, vidutiniškai atitinkantį paskutinį darbo užmokestį, kurį jai mokėjo Komisija, t. y. A 5 lygio 4 pakopos atlyginimą. Šiuo atžvilgiu to paties sprendimo 85 punkte Pirmosios instancijos teismas atmetė M. C. Girardot argumentą, kad ji būtų įdarbinta į A 4 lygio pareigas.

28

Antra, kalbėdamas apie prarastos galimybės įvertinimą, Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 96 ir 97 punktuose nurodęs, kad M. C. Girardot pateikta kandidatūra atitiko reikalingas svarstyti sąlygas, šio sprendimo 98–122 punktuose nagrinėjo, ar prarasta galimybė gali būti laikoma realia ta prasme, kad M. C. Girardot turėjo rimtą galimybę, jeigu ne visas, užimti vieną iš aptariamų pareigų. Šiuo atžvilgiu to paties sprendimo 102–107 punktuose nurodęs, kad šiuo procedūros etapu M. C. Girardot buvo vienintelė kandidatė į kiekvieną iš šių pareigų, kad ji galėjo remtis savo didele darbo patirtimi Komisijoje, kad jos tarnyba buvo vertinama ir kvalifikacija pakankamai atitiko tų pareigų aprašymą, šio sprendimo 115–117 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė:

29

Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 118 ir 119 punktuose nusprendė, jog M. C. Girardot turėjo rimtą galimybę, kad jos kandidatūra būtų pasirinkta vienoms arba kitoms pareigoms, ir todėl jis ex aequo et bono nurodė jos darbo užmokesčio praradimui taikyti 0,5 koeficientą. To paties sprendimo 120 punkte Pirmosios instancijos teismas atsisakė padidinti šį koeficientą iki 0,996 pagal M. C. Girardot pasiūlytą metodą, nes pagal jį prarastos galimybės dydis priklauso tik nuo suinteresuotosios tarnautojos pateiktų prašymų skaičiaus, neatsižvelgiant į kitas pirmiau nurodytas aplinkybes.

30

Antra, kitą M. C. Girardot patirtą žalą Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 123–125 punktuose atmetė kaip nereikšmingą remdamasis tuo, kad teisingos piniginės kompensacijos tikslas M. C. Girardot prašymų dėl panaikinimo atžvilgiu yra pakeisti tarpinio sprendimo vykdymą ir tinkamai apsaugoti jos teises, ex aequo et bono kompensuojant tai, kad negalima atkurti iki neteisėtumo buvusios situacijos, o ne, nesant išankstinio prašymo dėl žalos atlyginimo, atlyginti visą kitą žalą, kuri jai galėjo būti padaryta dėl šio neteisėtumo. Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 125–138 punktuose nusprendė, kad nustatant teisingą piniginę kompensaciją negalima atsižvelgti nė į vieną iš šių kitų žalos rūšių. Būtent dėl moralinės žalos, atsiradusios dėl M. C. Girardot psichinės sveikatos būklės ir depresinės būsenos bei fizinės žalos, padarytos neteisėtai atmetus jos kandidatūrą, Pirmosios instancijos teismas to paties sprendimo 133 ir 137 punktuose nusprendė, kad M. C. Girardot nepateikė jokio jų egzistavimą patvirtinančio įrodymo, pavyzdžiui, galiojančių medicininės pažymos ar eksperto išvados.

31

Apeliaciniu skundu Komisija Teisingumo Teismo prašo:

32

M. C. Girardot Teisingumo Teismo prašo:

33

Komisija nurodo vienintelį pagrindą, pagrįstą tuo, kad Pirmosios instancijos naudotas metodas apskaičiuojant prarastą galimybę pažeidžia EB 236 straipsnį ir jos atsakomybės kilimo sąlygas.

34

Šiuo atžvilgiu pirmiausia ji paaiškina, kad atsižvelgiant į prieštaringą Pirmosios instancijos teismo praktiką šiuo klausimu, jos apeliaciniu skundu teisinio saugumo tikslais siekiama, kad Teisingumo Teismas nustatytų būdą, kaip apskaičiuoti prarastą galimybę būti įdarbintam Komisijoje, šiai priėmus neteisėtą sprendimą, kuriuo iš suinteresuotojo asmens atimama kandidatūros apsvarstymo teisė. Ji priduria, jog šiuo apeliaciniu skundu siekiama, kad Teisingumo Teismas pateiktų nuoseklius teisinius argumentus ir šios prarastos galimybės apskaičiavimo metodą, kurie turėtų būti taikomi visose situacijose.

35

Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo pritarianti idėjai, kad prarasta galimybė būti įdarbintai yra turtinė žala, kurią galima atlyginti. Tačiau ji negali pritarti Pirmosios instancijos teismo atliktam M. C. Girardot patirtos žalos apskaičiavimui.

36

Komisijos manymu, skundžiamo sprendimo 58 punkte šiuo klausimu padarytos teisės klaidos. Iš tiesų reali ir tikra M. C. Girardot patirta žala yra ta, kuri atsirado neapsvarsčius jos kandidatūros, o ne dėl hipotetiškai prarasto darbo užmokesčio taip pat hipotetiškai apibrėžtu laikotarpiu. Nors Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 99 ir 116 punktuose pripažįsta, pirma, kad Komisija visiškai nebuvo įpareigota užbaigti įdarbinimo procedūros ir, antra, kad jis vietoj Komisijos neturėtų lyginti kandidatų nuopelnų, iš tiesų jis tai padarė to paties sprendimo 62–95 punktuose. Taigi Pirmosios instancijos teismas neapskaičiavo realios ir tikros su prarasta galimybe susijusios žalos, o nustatė hipotetinę žalą, susijusią su prarastu darbo užmokesčiu, suponuojančią teisę būti įdarbintai. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sąvoką prarasta galimybė būti įdarbintai suprato kaip prarastą užtikrinimą būti įdarbintai, taip paneigdamas diskreciją ir pasirinkimą, kuriuo turi disponuoti Bendrijų institucijos įdarbinimo srityje.

37

Šiuo atžvilgiu Komisija posėdyje nurodė, kad nėra jokio tiesioginio priežastinio ryšio tarp Komisijos klaidos, padarytos neapsvarsčius M. C. Girardot kandidatūros, ir žalos, kurią galiausiai Pirmosios instancijos teismas nustatė skundžiamame sprendime. Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką žala turi būti tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė (būtent žr. 1979 m. spalio 4 d. Sprendimo Dumortier ir kt. prieš Komisiją, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, Rink. p. 3091, 21 punktą).

38

Komisija mano, kad šią teisės klaidą patvirtina tai, jog apskaičiuodamas prarastą darbo užmokestį Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tam tikru laikotarpiu suinteresuotosios tarnautojos gautą darbo užmokestį. Iš tiesų, jeigu ji aptariamu laikotarpiu būtų dirbusi geriau apmokamą darbą, ji būtų praradusi ne darbo užmokestį, o tik galimybę. Kadangi šis metodas priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių, vykdant tą pačią įdarbinimo procedūrą kandidatai gali būti diskriminuojami.

39

Komisija mano, kad klaidingą Pirmosios instancijos teismo pagrindimą dar labiau sustiprina antroji skundžiamo sprendimo 58 punkte nurodyta aplinkybė, t. y. kad darbo užmokesčio skirtumas „prireikus“ gali būti įvertinamas procentais, išreiškiančiais suinteresuotosios tarnautojos galimybę būti įdarbintai. Ši aplinkybė iš tiesų dar kartą parodo, kad Pirmosios instancijos teismams siekia apskaičiuoti žalą, atsiradusią dėl hipotetiškai prarasto darbo užmokesčio, o ne dėl prarastos galimybės būti įdarbintai, nes šis prarastas darbo užmokestis gali būti įvertintas tik atsižvelgiant į hipotetinę galimybę užimti aptariamas pareigas. Be to, Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas M. C. Girardot įdarbinimo tikimybę, šiuo atžvilgiu remiasi atsitiktinėmis prielaidomis, nors ji neturėjo teisės būti įdarbinta.

40

Todėl Komisija mano, kad skundžiamame sprendime prarasta galimybė būti įdarbintai įvertinta priešingai, nei yra teisiškai teisinga, nes jame pirmiausia buvo apskaičiuotas hipotetiškai prarastas M. C. Girardot gaunamas darbo užmokestis ir tik tada nustatyta suma, gaunama taikant su galimybe būti įdarbintai susijusį korekcinį koeficientą. Šios prarastos galimybės apskaičiavimo pagrindas turėtų būti kitas nei prarastas darbo užmokestis, kuriuo suponuojamas įdarbinimo tikrumas.

41

Šiomis aplinkybėmis Komisija pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmosios pastraipos antrą sakinį ragino Pirmosios instancijos teismą pripažinti, jog M. C. Girardot prarasta galimybė gali būti teisingai kompensuojama išmokant nustatyto dydžio trijų mėnesių neto darbo užmokesčio sumą atitinkančią sumą, kuri jai turėtų būti išmokėta įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą laikotarpiu – šiuo atveju 18917,43 eurų – priskaičiuojant taip pat nustatyto dydžio 5000 eurų sumą kaip kompensaciją už tai, kad suinteresuotoji tarnautoja negalės dalyvauti kitoje įdarbinimo procedūroje.

42

M. C. Girardot tvirtina, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, tik Pirmosios instancijos teismas kompetentingas įvertinti žalą, atsiradusią dėl prarastos galimybės. Taigi nebent Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltintų nenustačius patirtos žalos įvertinimo kriterijaus, ji negali pagrįstai kritikuoti skundžiamame sprendime atlikto vertinimo šiuo klausimu nei a fortiori tikėtis, kad Teisingumo Teismas priims principinį sprendimą, nustatantį metodą, kuris naudojamas apskaičiuojant turtinės žalos, atsiradusios dėl prarastos galimybės, atlyginimą. Be to, egzistuoja daugybė įvairių situacijų, kurios turi būti vertinamos kiekvienu individualiu atveju. Antra, pagrindas, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė kompensuoti prarastą užtikrinimą būti įdarbintai, o ne prarastą galimybę būti įdarbintai, nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje, todėl tai yra naujas pagrindas, kurį pateikti draudžiama pagal Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalį ir 118 straipsnį.

43

Bet kuriuo atveju dėl esmės M. C. Girardot pabrėžia, kad patirta žala yra reali ir tikra, nes neteisėtas Komisijos atsisakymas nagrinėti jos kandidatūrą atėmė galimybę, pirma, kad ji bus pasirinkta vienoms ar kelioms pareigoms, ir, antra, išreikšti vėliau suinteresuotumą kitomis pareigomis, jeigu ji vis dar būtų turėjusi tokią teisę. Be to, skundžiamame sprendime naudotas metodas, išvardijant tai, ką M. C. Girardot būtų gavusi, jeigu ji būtų buvusi įdarbinta, ir nustatant procentais įvertintą galimybę būti įdarbintai, Pirmosios instancijos teismas jau yra pripažinęs (žr. be kita ko 2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T-144/02, Rink. p. II-3381; bei Rink. VT I-A-275 ir II-1231, 149 ir 163 punktus). Šis metodas taip pat naudojamas Belgijos doktrinoje. Jis pritaikytas atlyginti žalą, atsiradusią dėl prarastos galimybės, kuri, kaip matyti iš sąvokos, neaišku, ar bus realizuota.

44

Dėl kritikos, susijusios su galima kandidatų diskriminacija vykdant tą pačią įdarbinimo procedūrą, M. C. Girardot mano, kad ja neatsižvelgiama į antrąją Pirmosios instancijos teismo pagrindimo dalį, kur būtent siekiama nustatyti veiksnius, taikomus pripažintam pajamų praradimui tuo atveju, jei būtų prarasta galimybė būti įdarbintai. Be to, atrodo teisinga, kad nustatyta įdarbinimo tikimybė, kandidatui praradus didesnes pajamas, turi būti atlyginta daugiau nei tam, kuris prarado mažiau pajamų. Kadangi šių kandidatų situacija yra nepanaši, negalima pripažinti, jog buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

45

Pirma, dėl prieštaravimo, susijusio su priimtinumu pagrįsto tuo, kad Teisingumo Teismas nėra kompetentingas vertinti M. C. Girardot patirtos žalos dydžio, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad padaryta žala, tik jis, neperžengdamas prašymo ribų, yra kompetentingas nustatyti šios žalos atlyginimo būdą ir jos dydį, siekiant, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti Pirmosios instancijos teismo sprendimų teismo kontrolę, su sąlyga, kad tokie sprendimai yra pakankamai pagrįsti, o kalbant apie žalos nustatymą, kad jie numatytų kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant sumą (šiuo klausimu žr.1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C-136/92 P, Rink. p. I-1981, 66 punktą; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Taryba prieš de Nil ir Impens, C-259/96 P, Rink. p. I-2915, 32 ir 33 punktus bei 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, C-257/98 P, Rink. p. I-5251, 34 ir 35 punktus; 2006 m. gruodžio 14 d. Nutarties Meister prieš VRDT, C-12/05 P, nepaskelbta Rinkinyje, 82 punktą).

46

Vis dėlto šioje byloje, nors aišku, kad Komisija apeliaciniame skunde ginčija Pirmosios instancijos naudotą metodą nustatant M. C. Girardot patirtos žalos atlyginimo dydį, ji šiuo atžvilgiu tvirtina, kad skundžiamame sprendime yra padarytos kelios teisės klaidos, nes jo 58 punkte nustatytu ir toliau jo 59–122 punktuose taikytu metodu iš tiesų siekiama pakeisti tokios, kaip antai šioje byloje nustatytos, žalos pobūdį, būtent prarastą galimybę būti įdarbintai, ir todėl iškraipant pačią jos esmę taip, kad skundžiamame sprendime faktiškai nustatyta žala – Komisijos manymu, prarastas užtikrinimas būti įdarbintai, su tuo susijusios prarastos pajamos – nėra nei reali, nei tikra žala, arba nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys su nurodytais neteisėtais veiksmais.

47

Toks pagrindas, susijęs su Pirmosios instancijos teismo pagrindimo suderinamumu, nustatant patirtos žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodą, yra teisės klausimas, dėl kurio Teisingumo Teismui gali būti pateiktas apeliacinis skundas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, 27–29 punktus).

48

Tačiau, kaip teisingai nurodė M. C. Girardot, Komisija šiuo apeliaciniu skundu neturėtų Teisingumo Teismo prašyti nustatyti būdą, kaip būtų galima įvertinti prarastą galimybę būti įdarbintai Bendrijos institucijoje visose situacijose, kai iš suinteresuotosios tarnautojos neteisėtai buvo atimta teisė tikėtis, kad jos kandidatūra bus apsvarstyta.

49

Iš tiesų apeliaciniame procese Teisingumo Teismas kompetentingas teisiškai vertinti tik pirmojoje instancijoje išnagrinėtus teisinius pagrindus (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. 59 punktą). Taigi Teisingumo Teismas tokiame procese gali tik išnagrinėti, ar apeliaciniame skunde esantys argumentai identifikuoja ginčijamame sprendime padarytą teisės klaidą (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291, 35 punktą bei 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Eurocoton ir kt. prieš Tarybą, C-76/01 P, Rink. p. I-10091, 47 punktą).

50

Antra, dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, pagrįsto nauju Komisijos apeliacinio skundo pagrindu, kuriuo siekiama įrodyti skundžiamo sprendimo 58 punkte padarytas teisės klaidas, reikia pažymėti, kad jis nepriimtinas, nes šiame apeliaciniame skunde Komisijos kritikuojamos išvados pirmą kartą buvo pateiktos skundžiamame sprendime (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 2 d. Sprendimo BEI prieš Hautem, C-449/99 P, Rink. p. I-6733, 88 ir 89 punktus bei 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C-229/05 P, Rink. p. I-439, 33 punktą).

51

Iš to išplaukia, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šį apeliacinį skundą, yra kompetentingas išnagrinėti tik tai, ar Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime taikomas metodas nustatant žalos, kurią M. C. Girardot patyrė dėl prarastos galimybės, atlyginimo dydį yra teisiškai klaidingas. Kita šio apeliacinio skundo dalis yra nepriimtina.

Dėl esmės

52

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pareigūnui pateikus prašymą atlyginti žalą Bendrijos atsakomybė kyla, tik kai yra įvykdytos visos sąlygos, susijusios su institucijų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastiniu ryšiu (žr. 1987 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Delauche prieš Komisiją, 111/86, Rink. p. 5345, 30 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. 42 punktą bei minėto sprendimo Taryba prieš de Nil ir Impens 23 punktą).

53

Dėl sąlygos, susijusios su inkriminuojamais neteisėtais veiksmais, iš tarpinio sprendimo, dėl kurio nebuvo pateiktas apeliacinis skundas ir kuris turi būti laikomas galutiniu, 83 punkto išplaukia, kad šiuo atveju neteisėtus veiksmus sudarė tai, jog dviem ginčijamais sprendimais Komisija neįrodė, kad prieš atmesdama M. C. Girardot kandidatūrą tinkamai apsvarstė jos nuopelnų kiekvienų pareigų, į kurias ji pretendavo, atžvilgiu.

54

Dėl sąlygos, susijusios su žala, reikia priminti, kad reikalaujama atlyginti žala turi būti reali ir tikra (šiuo klausimu žr. 1982 m. sausio 27 d. Sprendimo Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, Rink. p. 85, 9 punktą ir 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Agraz ir kt. prieš Komisiją, C-243/05 P, Rink. p. I-10833, 27 punktą).

55

Šioje byloje neginčijama, kad dėl Komisijos neteisėtų veiksmų M. C. Girardot iš tikrųjų ir negrįžtamai prarado galimybę būti įdarbinta šioje institucijoje užbaigus šioje byloje aptariamą procedūrą ir todėl ši prarasta galimybė yra reali bei tikra žala.

56

Be to, iš Pirmosios instancijos teismo pagrindimo, ypač išdėstyto tarpinio sprendimo 84–91 punktuose, kurie dėl šio sprendimo 53 punkte nurodytų motyvų taip pat negali būti ginčijami šiame apeliaciniame skunde, matyti, kad ši M. C. Girardot patirta reali ir tikra žala apima taip pat tai, kad ji negalės dalyvauti naujoje teisėtoje įdarbinimo procedūroje, nes paskelbus pranešimą apie „konkrečios“ laisvos darbo vietos „paiešką“, M. C. Girardot negalės ir neturės teisės išreikšti suinteresuotumo užimti laisvas darbo vietas.

57

Šiuo apeliaciniu skundu Komisija ginčija Pirmosios instancijos teismo naudojamą metodą apskaičiuojant šios žalos atlyginimo dydį. Ji tvirtina, kad šiuo metodu Pirmosios instancijos teismas neapskaičiavo realios ir tikros žalos, atsiradusios dėl M. C. Girardot prarastos galimybės; jis iš tiesų apskaičiavo vien hipotetinę žalą, atsiradusią praradus darbo užmokestį, kurią ji būtų patyrusi, jeigu būtų turėjusi teisę būti įdarbinta, taigi prarasta galimybė būti įdarbintai buvo pakeista prarastu užtikrinimu būti įdarbintai.

58

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad pagal Pareigūnų nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antrą sakinį finansinio pobūdžio ginčuose Teisingumo Teismo jurisdikcija yra neribota; prireikus jis turi kompetenciją savo iniciatyva priteisti iš atsakovės atlyginti dėl jos kaltės padarytą žalą ir tokiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įvertinti ex aequo et bono patirtą žalą (žr. 1980 m. birželio 5 d. Sprendimo Oberthür prieš Komisiją, 24/79, Rink. p. 1743, 14 punktą; 1987 m. spalio 27 d. Sprendimo Houyoux ir Guery prieš Komisiją, 176/86 ir 177/86, Rink. p. 4333, 16 punktą; 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimo de Compte prieš Parlamentą, C-90/95 P, Rink. p. I-1999, 45 punktą bei minėto sprendimo BEI prieš Hautem 95 punktą).

59

Be to, reikia priminti, kad remiantis šio sprendimo 45 punkte minėta Teisingumo Teismo praktika, Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog padaryta žala, tik jis, neperžengdamas prašymo ribų ir laikydamasis pareigos motyvuoti, gali nustatyti žalos atlyginimo būdą ir jos dydį.

60

Be to, kaip pati Komisija pripažino posėdyje atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą šiuo atžvilgiu, labai sunku arba net neįmanoma nustatyti metodą, leidžiantį tiksliai įvertinti galimybę būti įdarbintai šioje institucijoje bei nustatyti dėl šios prarastos galimybės atsiradusią žalą.

61

Todėl siekiant išnagrinėti, ar skundžiamame sprendime yra padaryta teisės klaida, nustatant žalos, atsiradusios M. C. Girardot praradus galimybę būti įdarbintai, atlyginimo dydį, reikia atsižvelgti į Pirmosios instancijos teismo turimą diskreciją vykdant savo neribotą jurisdikciją pasirinkti tokiam įvertinimui taikomą metodą.

62

Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog siekdamas įvertinti šiuo atveju M. C. Girardot padarytos žalos atlyginimo dydį Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad, pirma, reikia nustatyti jos prarastą darbo užmokestį, nustatant skirtumą tarp numatomo darbo užmokesčio, jeigu būtų buvusi įdarbinta, ir darbo užmokesčio, kurį ji realiai gavo po įvykdytų neteisėtų veiksmų, ir, antra, procentais įvertinti galimybę būti įdarbintai, siekiant taip indeksuoti apskaičiuoto darbo užmokesčio praradimą.

63

Žinoma, tiesa, kad tiek, kiek šis metodas grindžiamas suinteresuotosios tarnautojos prarasto darbo užmokesčio kriterijumi, pagal jį, kaip teisingai pastebėjo Komisija, kai realiai gaunamas darbo užmokestis po įvykdytų neteisėtų veiksmų yra didesnis nei dėl jų prarastas darbo užmokestis, neturėtų būti mokama jokia kompensacija, nors galimybė ir buvo prarasta.

64

Be to, pagal šį metodą, kaip nurodė Komisija, Bendrijos teismas privalo atlikti prognozę,, kaip Pirmosios instancijos teismas tai padarė skundžiamo sprendimo 59–95 punktuose, siekdamas fiktyviai atkurti karjerą, kurią suinteresuotoji tarnautoja būtų galėjusi pasiekti šioje institucijoje, remdamasis keliomis prielaidomis, kurios, nors grindžiamos savarankišku Pirmosios instancijos teismo faktų vertinimu, vis dėlto savo pobūdžiu yra neaiškios tiek šios tarnautojos darbo trukmės, tiek darbo užmokesčio pokyčio atžvilgiu.

65

Taigi teisinga, kad vien prarasto darbo užmokesčio kriterijumi negalima nustatyti žalos, atsiradusios praradus galimybę būti įdarbintai, atlyginimo dydžio. Iš tiesų tokiu atveju patirta žala negali prilygti darbo užmokesčio sumai, kuri būtų gauta, jeigu ši galimybė būtų realizuota, nes, kaip šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 116 punkte, atsižvelgiant į Komisijos diskreciją šioje srityje, suinteresuotoji tarnautoja negali reikalauti jokios teisės būti įdarbintai. Todėl žalos atlyginimas, kurį suinteresuotoji tarnautoja turi teisę gauti, negali prilygti dėl prarastos teisės prarastam darbo užmokesčiui (pagal analogiją žr. 2000 m. sausio 27 d. Sprendimo Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-104/89 ir C-37/90, Rink. p. I-203, 59 ir 60 punktus).

66

Vis dėlto negalima daryti išvados, kad su prarastu darbo užmokesčiu susijęs kriterijus, kuriuo Pirmosios instancijos teismas rėmėsi skundžiamame sprendime, atsižvelgiant į jo diskreciją pasirinkti metodą šiuo atžvilgiu, yra netinkamas nustatyti žalos, atsiradusios dėl M. C. Girardot prarastos galimybės šioje byloje, atlyginimo.

67

Iš tiesų, kadangi M. C. Girardot prarastos galimybės vertė, kaip iš esmės išvados 77 punkte nurodė generalinis advokatas, proporcinga pajamų dydžiui, kurias ji būtų gavusi realizavus šią galimybę, nors dėl inkriminuojamų neteisėtų veiksmų prarastas darbo užmokestis nėra vienintelis kriterijus nustatant atlyginimo už prarastą galimybę dydį, vis dėlto šiuo atžvilgiu jis yra tinkamas kriterijus. Net jei M. C. Girardot neturi jokios teisės būti įdarbinta, šiai galimybei suteikta vertė bent iš dalies priklauso nuo darbo užmokesčio, kurio ji galėjo tikėtis, dydžio.

68

Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad alternatyvus Komisijos šiame apeliaciniame skunde pasiūlytas metodas, siekiant atlyginti M. C. Girardot patirtą žalą išmokant trijų mėnesių neto darbo užmokesčio nustatyto dydžio kompensaciją, mokamą per minimalų įspėjimo laikotarpį, numatytą KTĮS 47 straipsnio 2 dalies a punkte, taip pat pagrįstas dėl inkriminuojamų neteisėtų veiksmų prarasto darbo užmokesčio suma. Šiomis aplinkybėmis Komisija sunkiai gali nuginčyti šio kriterijaus tinkamumą.

69

Be to, reikia pripažinti, kad darbo užmokesčiu, realiai gautu po įvykdytų neteisėtų veiksmų, taip pat iš dalies nustatomas žalos atlyginimo dydis, nes bet kuris asmuo, kuriam padaryta žala, privalo sumažinti savo žalą. Šiuo atžvilgiu negalima pritarti, kad egzistuoja Komisijos nurodyta diskriminacijos grėsmė. Iš tiesų, jeigu du neteisėtai atmesti kandidatai nepraranda vienodo darbo užmokesčio, jų situacija, net jeigu jie turėjo vienodas galimybes būti įdarbintais, negali būti laikoma vienoda ar panašia patirtos žalos atžvilgiu.

70

Net jei Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas M. C. Girardot patirtos žalos dėl prarastos galimybės atlyginimo dydį, iš tiesų siekė nustatyti jos prarastą darbo užmokestį, apskaičiuodamas šios žalos atlyginimo dydį jis nesirėmė vien šiuo kriterijumi.

71

Žinoma, skundžiamo sprendimo 58 punkte nusprendęs, kad apskaičiuojant M. C. Girardot patirtos žalos dėl prarastos galimybės atlyginimo dydį prireikus būtina įvertinti jos galimybę būti įdarbintai, nurodydamas, kad toks vertinimas yra vien pagalbinis, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes neatlikus tokio vertinimo, esančio pačios prarastos galimybės sąvokos dalimi, reikia apskaičiuoti tik M. C. Girardot prarastą darbo užmokestį, nors ji neturi jokios teisės būti įdarbinta.

72

Vis dėlto ši klaida yra nereikšminga, nes skundžiamo sprendimo 59–95 punktuose apskaičiavęs M. C. Girardot prarastą darbo užmokestį, Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 96–122 punktuose iš tiesų šį praradimą išreiškė procentais, siekdamas pagal visas šios bylos faktines aplinkybes, kurių vertinimas priskiriamas jo kompetencijai, įvertinti M. C. Girardot galimybę būti įdarbintai.

73

Be to, taip pagal pasirinktą metodą taikomas kriterijus, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 55 punkte, taikomas daugelyje nacionalinių teisių siekiant atsverti kriterijų, susijusį su prarastu darbo užmokesčiu, gali pateikti svarbią informaciją nustatant M. C. Girardot patirtos žalos dėl prarastos galimybės atlyginimo dydį, nes jį nustatant galima atsižvelgti į tikimybę gauti negrįžtamai prarastą darbo užmokestį.

74

Iš tiesų, kaip posėdyje nurodė Komisija, taip Pirmosios instancijos teismo apskaičiuota galimybė yra hipotetinė ir vien ji neturėtų būti laikoma realia ar tikra. Vis dėlto ši aplinkybė neturi reikšmės, nes akivaizdu, kad M. C. Girardot dėl prarastos galimybės būti įdarbintai patirta žala yra reali ir tikra ir kad Pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas metodą atlyginimui nustatyti, turi diskreciją.

75

Galiausiai bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 68 punkte nurodytas Komisijos pasiūlytas metodas akivaizdžiai mažiau tinkamas nustatyti žalos, atsiradusios dėl prarastos galimybės atlyginimo dydį, nei taikytas skundžiamame sprendime.

76

Iš tiesų šis metodas, kuriuo visiškai neatsižvelgiama į M. C. Girardot situacijai būdingas aplinkybes, siekiant nustatyti taisyklę, pagal kurią vienodai būtų atlyginama bet kurio suinteresuotojo asmens patirta žala dėl prarastos galimybės būti įdarbintam, priešingai Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintiems reikalavimams (žr. 1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink ir kt. prieš Komisiją, 169/83 ir 136/84, Rink. p. 2801, 13 punktą bei minėto sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją 22 ir 28 punktus), neleidžia užtikrinti, kad bus atlyginta visa konkreti žala, kurią šis asmuo patyrė dėl jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, be to, pagal jį Bendrijos teismas netektų diskrecijos, kurią jis turi vertindamas šios žalos atlyginimo dydį.

77

Be to, šis alternatyvus metodas, pagal kurį tvirtinama, kaip Pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamo sprendimo 74 punkte, jog laikotarpis, kuriuo M. C. Girardot būtų dirbusi Komisijoje, jeigu būtų buvusi įdarbinta, yra toks hipotetinis, kad į jį visiškai neturėtų būti atsižvelgiama, o turėtų būti atsižvelgta į tai, kad ji nutraukė darbą tuoj pat jį pradėjusi, siekdama gauti fiktyvų žalos, kuri nebuvo nei reali, nei tikra, atlyginimą.

78

Iš to išplaukia, kad Komisija, kuri neginčija to, jog skundžiamas sprendimas yra pakankamai pagrįstas šiuo atžvilgiu, neįrodė, kad Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis metodu ir įgyvendindamas šiuo atžvilgiu turimą diskreciją, neteisingai apskaičiavo M. C. Girardot patirtą žalą šioje byloje, neapskaičiuodamas realios ir tikros žalos, kurią ji patyrė dėl prarastos galimybės būti įdarbintai.

79

Be to, akivaizdu, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šios žalos ir šiuo atveju inkriminuojamų neteisėtų veiksmų.

80

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad pagrindinis apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir jis turi būti atmestas.

81

Priešpriešiniu apeliaciniu skundu M. C. Girardot tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, padaręs kelias akivaizdžias vertinimo klaidas, pažeidė Bendrijos teisę.

82

Pirma, M. C. Girardot tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas darbo užmokesčio skirtumą, atsižvelgė tik į penkerių metų laikotarpį ir padarė vertinimo klaidą, nes skundžiamo sprendimo 80 punkte tarp vertinamų elementų jis neįtraukė prarastos karjeros galimybės, nors nebuvo abejojama įdarbinimo į nuolatinę tarnybą tikimybe, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Komisija, laikydamasi aiškiai apibrėžtos politikos, į nuolatinę tarnybą paskyrė daug laikinųjų darbuotojų – visus aštuonis kandidatus.

83

Antra, M. C. Girardot tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, remdamasis neto mėnesiniu darbo užmokesčiu, vidutiniškai atitinkančiu paskutinį jai Komisijos sumokėtą A 5 lygio darbo užmokestį, nustatydamas darbo užmokesčio skirtumą padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes skundžiamo sprendimo 85 punkte neatsižvelgė į tai, kad ji turėjo didesnę galimybę būti įdarbinta į A 4 o ne į A 5 lygio pareigas, nes penkios iš aštuonių pareigų, kurioms užimti ji pateikė savo kandidatūrą, buvo A 4 lygio. Be to, Pirmosios instancijos teismas jos karjerą turėjo įvertinti remdamasis vidutine pareigų paaukštinimų paskiriant į vis aukštesnį lygį trukme bei atsižvelgti į teises į pensiją, kurias ji būtų įgijusi, jei būtų įdarbinta.

84

Trečia, M. C. Girardot mano, kad jos galimybę būti įdarbintai vertindamas 50 %, Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl šios galimybės realizavimo, nes skundžiamo sprendimo 116 punkte neatsižvelgė į tai, kad jos galimybės būti įdarbintai buvo didesnės, mat į kiekvieną iš aptariamų pareigų pretendavo tik dar po vieną kandidatą, kuris ir buvo įdarbintas, ir kad kandidatas, pateikęs kandidatūrą aštuonioms pareigoms užimti, turi daugiau galimybių būti įdarbintas nei pateikęs tik į vienas pareigas. Be to, rimta galimybė negali atitikti vienos iš dviejų galimybių.

85

Galiausiai, ketvirta, M. C. Girardot mano, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 133–138 punktuose neatsižvelgdamas į visus moralinės ir fizinės žalos elementus, nors medicininės pažymos, kurias ji pateikė šiame procese, patvirtina depresijos sindromą, nuo kurio ji kenčia neteisėtai atmetus kandidatūrą, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

86

Posėdyje Komisija tvirtino, kad visas priešpriešinis apeliacinis skundas yra nepriimtinas, nes juo siekiama užginčyti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktų vertinimą.

87

Kaip išplaukia iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio, apeliacinis skundas paduodamas tik teisės klausimais, todėl tik Pirmosios instancijos teismas kompetentingas nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, bei, antra, vertinti šias faktines aplinkybes. Šis faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas (žr., be kita ko, minėto sprendimo BEI prieš Hautem, 44 punktą ir 2003 m. birželio 5 d. Sprendimo O’Hannrachain prieš Parlamentą, C-121/01 P, Rink. p. I-5539, 35 punktą bei 2006 m. balandžio 27 d. Nutarties L prieš Komisiją, C-230/05 P, nepaskelbta Rinkinyje, 45 punktą).

88

Be to, iš EB 225 straipsnio, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (žr., be kita ko, 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc prieš Komisiją, C-41/00 P, Rink. p. I-2125, 15 punktą; 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Koninklijke Coöperatie Cosun prieš Komisiją, C-68/05 P, Rink. p. I-10367, 54 punktą; 2004 m. kovo 19 d. Nutarties Lucaccioni prieš Komisiją, C-196/03 P, Rink. p. I-2683, 40 punktą ir minėtos nutarties Meister prieš OHMI 95 punktą).

89

Pagal Teisingumo Teismo praktiką apeliacinis skundas, kuriame tik pakartojami ar pažodžiui atpasakojami Pirmosios instancijos teisme pateikti ieškinio pagrindai bei argumentai, įskaitant paremtus faktinėmis aplinkybėmis, į kurias Pirmosios instancijos teismas aiškiai neatsižvelgė, neatitinka iš šių nuostatų kylančių motyvavimo reikalavimų. Iš tiesų toks apeliacinis skundas tėra vien prašymas peržiūrėti Pirmosios instancijos teismo nagrinėtą ieškinį, o tai nepriskiriama Teisingumo Teismo kompetencijai (žr., be kita ko, minėtų sprendimų Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 35 punktą ir Eurocoton ir kt. prieš Tarybą 47 punktą bei minėtos nutarties Lucaccioni prieš Komisiją 41 punktą).

90

Pagal šio sprendimo 45 punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad padaryta žala, tik jis, neperžengdamas prašymo ribų, yra kompetentingas nustatyti žalos atlyginimo būdą ir jos dydį.

91

Taigi šioje byloje reikia konstatuoti, kad šiuo priešpriešiniu apeliaciniu skundu M. C. Girardot, kaip ji pati nurodė posėdyje atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą šiuo atžvilgiu, nesiekia nustatyti teisės klaidų, padarytų Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentuose, o pirma, pakartodama pirmojoje instancijoje išdėstytus argumentus ir, antra, pateikdama tariamai naujų įrodymų, siekia užginčyti faktinių aplinkybių vertinimą, kuriuo šis teismas rėmėsi tame sprendime nustatydamas žalos atlyginimo dydį, nenurodydama nei šių faktų iškraipymo, nei pateikdama nors menkiausią teisinį argumentą, kuriais būtų galima įrodyti, kodėl Pirmosios instancijos teismo šių argumentų vertinimas yra klaidingas teisės požiūriu. Tuo M. C. Girardot siekia, kad skundžiamas sprendimas būtų dar kartą išnagrinėtas.

92

Taigi priešpriešinį apeliacinį skundą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

93

Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad reikia atmesti pagrindinį apeliacinį skundą ir priešpriešinį apeliacinį skundą.

94

Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, taikoma apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi M. C. Girardot prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su pagrindiniu apeliaciniu skundu. Tačiau kadangi Komisija prašė priteisti iš M. C. Girardot su priešpriešiniu apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti šias bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: