Byla C‑436/04

Baudžiamoji byla

prieš

Leopold Henri Van Esbroeck

(Hof van Cassatie prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą – 54 ir 71 straipsniai – Ne bis in idem principas – Taikymas ratione temporis – Sąvoka „tos pačios veikos“ – Narkotinių medžiagų įvežimas ir išvežimas, kuris skirtingose Susitariančiosiose Šalyse yra draudžiamas“

Generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada, pateikta 2005 m. spalio 20 d. . I‑0000

2006 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Protokolas dėl Šengeno „acquis“ integravimo – Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą – „Ne bis in idem“ principas

(Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnis)

2.     Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Protokolas dėl Šengeno „acquis“ integravimo – Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą – „Ne bis in idem“ principas

(Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis; Tarptautinio civilinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalis; Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnis)

1.     Ne bis in idem principas, įtvirtintas Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnyje, turi būti taikomas Susitariančiojoje Šalyje pradėtame baudžiamajame procese veikoms, dėl kurių suinteresuotojo asmens atžvilgiu jau buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis kitoje Susitariančiojoje Šalyje, net jei ši konvencija dar negaliojo pastarojoje šalyje priimant minėtą kaltinamąjį nuosprendį, tačiau ji galiojo atitinkamose Susitariančiosiose Šalyse ne bis in idem principo taikymo sąlygų vertinimo antrajame procese momentu.

(žr. 24 punktą ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.     Kitaip nei Tarptautinio civilinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis, kurie skirti ne bis in idem principui ir kuriuose vartojama sąvoka „pažeidimas“, Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą (KĮŠS), 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad taikant šį straipsnį svarbus kriterijus yra materialinių veikų identiškumas, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma, neatsižvelgiant į teisinį šių veikų ar saugomo teisinio intereso kvalifikavimą.

Iš tikrųjų jokia Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, nei Šengeno susitarimo ar pačios KĮŠS nuostata nereikalauja KĮŠS 54 straipsnio taikymo tikslais suderinti ar bent jau suartinti valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų. Taigi ne bis in idem principas reiškia, kad Susitariančiosios Šalys pasitiki viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis, ir kad nesuderinus nacionalinės baudžiamosios teisės aktų kiekviena šių valstybių turi priimti kitose Susitariančiosiose Šalyse galiojančią baudžiamąją teisę, net jei jos pačios teisės taikymas lemtų kitokį sprendimą.

Galutinį materialinių veikų identiškumo vertinimą turi atlikti kompetentingi nacionaliniai teismai, kurie turi nustatyti, ar nagrinėjamos materialinės veikos yra neatskiriamai susijusios laiko, erdvės ir savo tikslo atžvilgiu.

Iš to matyti, kad baudžiamosios veikos, kurias sudaro tų pačių narkotinių medžiagų išvežimas ir įvežimas ir kurių atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas skirtingose KĮŠS pasirašiusiose valstybėse, iš esmės yra laikomos „tomis pačiomis veikomis“ minėto 54 straipsnio prasme, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti kompetentingas nacionalinis teismas.

(žr. 28–30, 35–36, 38, 42 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. kovo 9 d.(*)

„Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą – 54 ir 71 straipsniai – Ne bis in idem principas – Taikymas ratione temporis – Sąvoka „tos pačios veikos“ – Narkotinių medžiagų įvežimas ir išvežimas, kuris skirtingose Susitariančiosiose Šalyse yra draudžiamas“

Byloje C‑436/04

dėl 2004 m. spalio 5 d. Hof van Cassatie (Belgija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. spalio 13 d., pagal Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

Leopold Henri Van Esbroeck

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, G. Arestis ir J. Klučka,

generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorė K. Sztranc, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. rugsėjo 22 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–       L. H. Van Esbroeck, atstovaujamo advokato T. Vrebos,

–       Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,

–       Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir C. M. Wissels,

–       Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–       Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos T. Nowakowski,

–       Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos R. Procházka,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir R. Troosters,

susipažinęs su 2005 m. spalio 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas) pasirašytos Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo (OL L 239, 2000, p. 19, toliau – KĮŠS) 54 ir 71 straipsnių išaiškinimu.

2       Šis klausimas kilo Belgijoje sprendžiant baudžiamąją bylą, iškeltą L. H. Van Esbroeck už prekybą narkotikais.

 Teisinis pagrindas

 Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą

3       Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos Bendrijos steigimo sutarties Amsterdamo sutartimi pridedamo Protokolo dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą (toliau – protokolas) 1 straipsnį trylika Europos Sąjungos valstybių narių, tarp kurių yra ir Belgijos Karalystė, yra įgaliotos glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje Šengeno acquis nuostatų taikymo srityje.

4       Taip apibrėžto Šengeno acquis dalimi yra, be kita ko, 1985 m. birželio 14 d. pasirašytas Šengeno susitarimas tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo (OL L 239, 2000, p. 13, toliau – Šengeno susitarimas), taip pat KĮŠS.

5       Pagal Protokolo 2 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą trylika minėto protokolo 1 straipsnyje išvardytų valstybių narių nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 1999 m. gegužės 1 d., nedelsdama taiko Šengeno acquis.

6       Taikydama Protokolo 2 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos antrą sakinį, Europos Sąjungos Taryba 1999 m. gegužės 20 d. priėmė Sprendimą 1999/436/EB, nustatantį kiekvienos nuostatos arba sprendimo, sudarančių Šengeno acquis, teisinį pagrindą, atsižvelgiant į atitinkamas Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos Sąjungos sutarties nuostatas (OL L 176, p. 17). Iš šio sprendimo 2 straipsnio, skaitomo kartu su A priedu, matyti, kad Taryba KĮŠS 54 ir 71 straipsnių teisiniu pagrindu nurodė Europos Sąjungos sutarties 34 ir 31 straipsnius bei Europos Sąjungos sutarties 34, 30 ir 31 straipsnius, įeinančius į Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį „Policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos“.

7       Pagal KĮŠS 54 straipsnį, kuris yra III antraštinės dalies „Policija ir saugumas“ 3 skyriuje „Ne bis in idem principo taikymas“:

„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma“.

8       KĮŠS 71 straipsnis, kuris yra tos pačios III antraštinės dalies 6 skyriuje „Narkotinės medžiagos“, nustato:

„1.      Susitariančiosios Šalys dėl visų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įskaitant kanapes, tiesioginio ar netiesioginio pardavimo arba tokių produktų ir medžiagų laikymo turint tikslą jas parduoti arba išvežti, įsipareigoja pagal esamas Jungtinių Tautų konvencijas (1961 metų bendroji narkotinių medžiagų konvencija, pataisyta pagal 1972 metų protokolą dėl 1961 metų Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos pataisų, ir 1988 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta) imtis visų reikiamų priemonių, kad užkirstų kelią neteisėtai prekybai narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei už ją baustų.

2.      Susitariančiosios Šalys įsipareigoja, nepažeisdamos atitinkamų 74, 75 ir 76 straipsnių nuostatų, administracinėmis ir baudžiamosios teisės priemonėmis kovoti su nelegaliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įskaitant kanapes, išvežimu, taip pat su tokių produktų ir medžiagų pardavimu, tiekimu ir perdavimu.

3      Kovodamos su nelegaliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įskaitant kanapes, įvežimu, Susitariančiosios Šalys sustiprina asmenų ir krovinių, taip pat transporto priemonių kontrolę prie išorinių sienų. Tokias priemones parengia 70 straipsnyje numatyta darbo grupė. Ši darbo grupė, inter alia, apsvarsto dalies policijos ir muitinės darbuotojų, atleistų nuo tarnybos prie vidaus sienų, perkėlimą ir šiuolaikinių narkotikų aptikimo bei narkotikus užuodžiančių šunų naudojimą.

4.      Kad užtikrintų šio straipsnio laikymąsi, Susitariančiosios Šalys stebi būtent tas vietoves, per kurias, turimais duomenimis, vyksta prekyba narkotikais.

5.      Susitariančiosios Šalys kiek įmanoma stengiasi kovoti su neigiamais neleistinos visų rūšių narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įskaitant kanapes, paklausos padariniais. Kiekviena Susitariančioji Šalis yra atsakinga už šiuo tikslu priimtas priemones.“

 Europos Sąjungos Tarybos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės sudarytas susitarimas dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis

9       Pagal protokolo 6 straipsnio 1 pastraipą 1999 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Taryba ir Islandijos Respublika bei Norvegijos Karalystė sudarė susitarimą dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (OL L 176, p. 36, toliau – susitarimas).

10     2000 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimo 2000/777/EB dėl Šengeno acquis taikymo Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje bei Islandijoje ir Norvegijoje (OL L 309, p. 24) 1 straipsnio b punktas numato, kad pagal susitarimo 15 straipsnio 4 dalį visos A ir B prieduose nurodytos nuostatos nuo 2001 m. kovo 21 d. taikomos „Islandijos ir Norvegijos savitarpio santykiams ir jų santykiams su Belgija, Danija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgu, Nyderlandais, Austrija, Portugalija, Suomija ir Švedija“. KĮŠS 54 ir 71 straipsniai yra minėtame A priede.

11     Iš to darytina išvada, kad KĮŠS 54 ir 71 straipsniai nuo 2001 m. kovo 25 d. taikomi Norvegijos Karalystės ir Belgijos Karalystės santykiams.

 Jungtinių Tautų konvencijos dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų

12     Pagal 1961 metų bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos, pataisytos 1972 metų protokolu (toliau – bendroji konvencija), 36 straipsnį:

„Nuostatos dėl bausmių

1.       a) Laikydamosi savo konstitucinių apribojimų, kiekviena Šalis imasi priemonių, kurios užtikrintų, kad narkotinių medžiagų kultivavimas ir gamyba, apdirbimas, išgavimas, paruošimas, laikymas, pasiūla, pateikimas komerciniais tikslais, skirstymas, pirkimas, pardavimas, pristatymas bet kokiomis sąlygomis, tarpininkavimas, išsiuntimas, persiuntimas tranzitu, vežimas, išvežimas, įvežimas, pažeidžiant šios Konvencijos nuostatas, ir bet kokie kiti veiksmai, kuriais, Šalių nuomone, nusižengiama šios Konvencijos nuostatoms, būtų pripažinti baudžiamaisiais teisės pažeidimais tais atvejais, kai jie padaryti tyčia, taip pat kad už rimtus teisės pažeidimus būtų taikomos atitinkamos bausmės, pavyzdžiui, įkalinimas arba kitoks laisvės atėmimas;

b) <...>

2.       Atsižvelgiant į Šalių konstitucinius apribojimus, teisinę sistemą ir vidaus teisę:

a) i)  Visi 1 dalyje išvardyti teisės pažeidimai, jeigu jie padaryti skirtingose šalyse, bus laikomi atskirais teisės pažeidimais;

<...>“

13     1971 m. konvencijos dėl psichotropinių medžiagų (toliau – 1971 m. konvencija) 22 straipsnis yra iš esmės identiškas bendrosios konvencijos 36 straipsnio 2 dalies a punkto i papunkčiui.

 Pagrindinis ginčas ir prejudiciniai klausimai

14     Belgijos pilietis L. H. Van Esbroeck 2000 m. spalio 2 d. Bergeno (Norvegija) pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuteistas kalėti penkerius metus už narkotinių medžiagų (amfetamino, hašišo, MDMA ir diazepamo) neteisėtą įvežimą 1999 m. birželio 1 d. į Norvegiją. Atlikęs dalį jam paskirtos bausmės, L. H. Van Esbroeck 2002 m. vasario 8 d. buvo paleistas lygtinai ir palydėtas į Belgiją.

15     2002 m. lapkričio 27 d. L. H. Van Esbroeck atžvilgiu buvo pradėtas procesas, 2003 m. kovo 19 d. pasibaigęs rechtbank te Antwerpen (Belgija) nuosprendžiu, numatančiu vienerių metų įkalinimo bausmę būtent už minėtų medžiagų išvežimą 1999 m. gegužės 31 d. iš Belgijos. 2004 m. sausio 9 d. hof van beroep te Antwerpen patvirtino šį nuosprendį. Abu šie teismai taikė bendrosios konvencijos 36 straipsnio 2 dalies a punktą, pagal kurį visi minėto straipsnio 1 dalyje išvardyti teisės pažeidimai, jeigu jie padaryti skirtingose šalyse, bus laikomi atskirais teisės pažeidimais.

16     Suinteresuotasis asmuo dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą, nurodydamas KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo pažeidimą.

17     Tokiomis aplinkybėmis Hof van Cassatie nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar (KĮŠS) 54 straipsnis reiškia, kad jis gali būti taikomas proceso Belgijos teisme metu asmeniui, kuriam Belgijos teisme po 2001 m. kovo 25 d. yra iškelta baudžiamoji byla dėl tos pačios veikos, dėl kurios šis asmuo 2000 m. spalio 2 d. buvo nuteistas Norvegijos teismo, jeigu paskirta bausmė jau buvo atlikta, kai pagal (susitarimo) 2 straipsnio 1 dalį (KĮŠS) 54 straipsnis Norvegijoje turi būti įgyvendintas ir taikomas tik nuo 2001 m. kovo 25 dienos?

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas:

2.      Ar (KĮŠS) 54 straipsnis, skaitomas kartu su jos 71 straipsniu, reiškia, kad veikos, susijusios su tų pačių bet kokių narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įskaitant kanapes, laikymu išvežimo ar įvežimo tikslu, už kurių išvežimą ar įvežimą yra baudžiama skirtingose šalyse, pasirašiusiose (KĮŠS) ar kuriose Šengeno acquis yra įgyvendinta ir taikoma, turi būti laikomos ,,tomis pačiomis veikomis“ pirmiau nurodyto 54 straipsnio prasme?

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

18     Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar KĮŠS 54 straipsnyje nustatytas ne bis in idem principas turi būti taikomas baudžiamajam procesui, pradėtam Susitariančiojoje Šalyje dėl veikos, dėl kurios suinteresuotajam asmeniui kitoje Susitariančiojoje Šalyje buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, net jei priimant tokį nuosprendį pastarojoje valstybėje KĮŠS dar negaliojo.

19     Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Šengeno acquis Belgijoje buvo taikomas nuo 1999 m. gegužės 1 d., o Norvegijoje – nuo 2001 m. kovo 25 dienos. Pažeidimas, kurio padarymu buvo apkaltintas L. H. Van Esbroeck, buvo įvykdytas 1999 m. gegužės 31 d. ir birželio 1 dieną. Suinteresuotasis asmuo 2000 m. spalio 2 d. buvo nuteistas Norvegijoje už neteisėtą draudžiamų medžiagų įvežimą, 2003 m. kovo 19 d. Belgijoje buvo nuteistas už tų pačių medžiagų išvežimą.

20     Antra, reikia konstatuoti, kad KĮŠS nėra jokios specialios nuostatos dėl konvencijos 54 straipsnio įsigaliojimo ar jo galiojimo laike.

21     Trečia, reikia priminti, kad, kaip teisingai nurodė Europos Bendrijų Komisija, ne bis in idem principo taikymo problema atsiranda tik tada, kai pradedamas antras baudžiamasis procesas to paties asmens atžvilgiu kitoje Susitariančiojoje Šalyje.

22     Kadangi pastarajame procese kompetentingas teismas turi įvertinti, ar yra tenkinamos visos minėto principo taikymo sąlygos, antrajam teismui norint taikyti KĮŠS 54 straipsnį, reikia, kad KĮŠS tuo metu galiotų antroje susijusioje Susitariančiojoje Šalyje.

23     Todėl aplinkybė, kad tuo metu, kai suinteresuotojo asmens teismo procesas buvo galutinai baigtas minėto 54 straipsnio prasme, KĮŠS dar negaliojo pirmoje Susitariančiojoje Šalyje, neturi reikšmės.

24     Tokiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad ne bis in idem principas, įtvirtintas KĮŠS 54 straipsnyje, turi būti taikomas Susitariančiosios Šalies pradėtame baudžiamajame procese veikoms, dėl kurių suinteresuotojo asmens atžvilgiu jau buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis kitoje Susitariančiojoje Šalyje, net jei KĮŠS dar negaliojo pastarojoje šalyje priimant minėtą kaltinamąjį nuosprendį, tačiau galiojo Susitariančiosiose Šalyse ne bis in idem principo taikymo sąlygų vertinimo antrajame procese momentu.

 Dėl antrojo klausimo

25     Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokie yra tinkami sąvokos „tos pačios veikos“, numatytos KĮŠS 54 straipsnyje, taikymo kriterijai, t. y. ar neteisėtos veikos, pavyzdžiui, tų pačių narkotinių medžiagų, už kurių išvežimą iš vienos Susitariančiosios Šalies ir įvežimą į kitą Susitariančiąją Šalį buvo pradėti atskiri baudžiamieji procesai atitinkamose valstybėse, patenka į minėtą sąvoką.

26     Šiuo klausimu Čekijos vyriausybė nurodė, kad dėl veikų identiškumo teisinis kvalifikavimas ir saugomi teisiniai interesai irgi turėtų būti identiški.

27     Vis dėlto iš KĮŠS 54 straipsnio teksto, kuriame naudojamas terminas „tos pačios veikos“, matyti, kad ši nuostata skirta tik nagrinėjamų veikų materialumui ir neapima teisinio kvalifikavimo.

28     Taip pat reikia konstatuoti, kad minėtame straipsnyje vartojamos sąvokos skiriasi nuo sąvokų, vartojamų kituose tarptautiniuose dokumentuose, skirtuose ne bis in idem principui. Iš tikrųjų, kitaip nei KĮŠS 54 straipsnyje, Tarptautinio civilinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje vartojama sąvoka „pažeidimas“, o tai reikštų veikų teisinio kvalifikavimo kaip ne bis in idem principo, numatyto pastaruosiuose dokumentuose, taikymo sąlygos kriterijaus tinkamumą.

29     Antra, reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs 2003 m. vasario 11 d. sprendimo Gözütok ir Brügge (C‑187/01 ir C‑385/01, Rink. p. I‑1345) 32 punkte, jokia Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kurios 34 ir 31 straipsniai apibrėžiami kaip sudarantys KĮŠS 54–58 straipsnių teisinį pagrindą, nei Šengeno susitarimo ar paties KĮŠS nuostata nereikalauja KĮŠS 54 straipsnio taikymo tikslais suderinti ar bent jau suartinti valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų.

30     KĮŠS 54 straipsnyje numatytas ne bis in idem principas reiškia, kad valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis ir kad kiekviena turi priimti kitoje valstybėje narėje galiojančią baudžiamąją teisę tokią, kokia ji yra taikoma, net jei jos pačios teisės taikymas lemtų kitokį sprendimą. (Minėto sprendimo Gözütok et Brügge 33 punktas).

31     Iš to išplaukia, kad galimas skirtingas tų pačių veikų teisinis kvalifikavimas dviejose skirtingose Susitariančiosiose Šalyse neužkerta kelio taikyti KĮŠS 54 straipsnį.

32     Todėl dėl tų pačių motyvų negalima pritarti saugomo teisinio intereso identiškumo kriterijui, nes jis gali skirtis Susitariančiosiose Šalyse.

33     Tokias išvadas patvirtina KĮŠS 54 straipsnio tikslas užkirsti kelią asmenų, kurie įgyvendina savo teisę į laisvą judėjimą, persekiojimui už tas pačias veikas kelių valstybių narių teritorijoje (2003 m. vasario 11 d. Sprendimo Gözütok ir Brügge, C‑187/01 ir C‑385/01, Rink. p. I‑1345, 38 punktas bei 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Miraglia, C‑469/03, Rink. p. I‑2009, 32 punktas).

34     Kaip nurodo generalinis advokatas savo išvados 45 punkte, ši teisė į laisvą judėjimą yra tinkamai užtikrinta tik tuomet, kai asmuo žino, kad nuteistas ir atleistas nuo bausmės arba tam tikrais atvejais atlikęs visą bausmę vienoje valstybėje narėje, jis gali laisvai judėti Šengeno erdvėje, nebijodamas persekiojimo kitoje valstybėje narėje už tai, kad šis veiksmas yra atskiras pažeidimas pastarosios valstybės teisinėje sistemoje.

35     Tačiau dėl nacionalinės baudžiamosios teisės aktų nesuderinimo kriterijus, pagrįstas teisiniu veikų kvalifikavimu arba saugomu teisiniu interesu, gali sukurti tiek kliūčių laisvam judėjimui Šengeno erdvėje, kiek egzistuoja Susitariančiųjų Šalių baudžiamosios teisės sistemų.

36     Tokiomis aplinkybėmis vienintelis tinkamas KĮŠS 54 straipsnio taikymo kriterijus yra materialinių veikų identiškumo kriterijus, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma.

37     Konkrečiai kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, konstatuotina, kad ji iš esmės gali sudaryti veikų, kurios savo pobūdžiu yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios, visumą.

38     Vis dėlto galutinį vertinimą šiuo klausimu, kaip teisingai nurodo Nyderlandų vyriausybė, turi atlikti kompetentingi nacionaliniai teismai, kurie turi nustatyti, ar nagrinėjamos materialinės veikos yra neatskiriamai susijusios laiko, erdvės atžvilgiu ir savo tikslu.

39     Kitaip nei tvirtina Slovakijos vyriausybė, šis išaiškinimas neprieštarauja KĮŠS 71 straipsniui, pagal kurį Susitariančiosios Šalys įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių, kad užkirstų kelią neteisėtai prekybai narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

40     Kaip teisingai tvirtino Nyderlandų vyriausybė, KĮŠS nenumato atskirų nuostatų hierarchijos, be to, minėtos konvencijos 71 straipsnis niekaip neriboja 54 straipsnio, Šengeno erdvėje įtvirtinančio ne bis in idem principą, teismų praktikos pripažintą vienu iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, taikymo (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P – C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 59 punktą).

41     Iš to matyti, kad KĮŠS 71 straipsnyje daroma nuoroda į Jungtinių Tautų egzistuojančias konvencijas negali būti suprantama kaip užkertanti kelią KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo, kuris tik draudžia kelis asmens baudžiamuosius persekiojimus už tą pačią veiką, o ne įtvirtina atleidimą nuo bausmės Šengeno erdvėje, taikymui.

42     Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad KĮŠS 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

–       minėto KĮŠS straipsnio taikymo tinkamas kriterijus yra materialinių veikų identiškumo kriterijus, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma, neatsižvelgiant į teisinį šių veikų ar saugomo teisinio intereso kvalifikavimą;

–       baudžiamosios veikos, kurias sudaro tų pačių narkotinių medžiagų išvežimas ir įvežimas ir kurių atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas skirtingose KĮŠS pasirašiusiose valstybėse, iš esmės yra laikomos „tomis pačiomis veikomis“ minėto straipsnio prasme, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti kompetentingas nacionalinis teismas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

43     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Ne bis in idem principas, įtvirtintas 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo 54 straipsnyje turi būti taikomas Susitariančioje Šalyje pradėtame baudžiamajame procese veikoms, dėl kurių suinteresuotojo asmens atžvilgiu jau buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis kitoje Susitariančiojoje Šalyje, net jei minėta konvencija dar negaliojo pastarojoje šalyje priimant minėtą kaltinamąjį nuosprendį, tačiau ji galiojo atitinkamose Susitariančiosiose Šalyse ne bis in idem principo taikymo sąlygų vertinimo antrajame procese momentu.

2.      Tos pačios konvencijos 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

–       minėto straipsnio taikymo tinkamas kriterijus yra materialinių veikų identiškumo kriterijus, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma, neatsižvelgiant į teisinį šių veikų ar saugomo teisinio intereso kvalifikavimą;

–       baudžiamosios veikos, kurias sudaro tų pačių narkotinių medžiagų išvežimas ir įvežimas ir kurių atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas skirtingose šią konvenciją pasirašiusiose valstybėse, iš esmės yra laikomos „tomis pačiomis veikomis“ minėto straipsnio prasme, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti kompetentingas nacionalinis teismas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: olandų.