TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1974 m. gruodžio 4 d.(*)

„Viešoji tvarka“

Byloje 41/74,

dėl Anglijos High Court of Justice Chancery Division pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Yvonne Van Duyn

ir

Home Office

dėl EEB sutarties 48 straipsnio ir 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo (OL, 1964 m. balandžio 4 d., p. 850) 3 straipsnio išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijų pirmininkai C. Ó. Dálaigh ir A. J. Mackenzie Stuart, teisėjai A. M. Donner, R. Monaco, J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore, H. Kutscher ir M. Sørensen (pranešėjas),

generalinis advokatas H. Mayras,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1        1974 m. kovo 1 d. Vice chancellor sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo birželio 13 d., Chancery Division of the High Court of Justice of England, remdamasis EEB sutarties 177 straipsniu, pateikė tris klausimus, susijusius su tam tikrų Bendrijos teisės nuostatų darbuotojų judėjimo laisvės srityje išaiškinimu.

2        Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant ieškinį, kurį pareiškė Nyderlandų pilietė Home Office dėl to, kad jai buvo atsisakyta išduoti leidimą įvažiuoti į Jungtinę Karalystę, kur ji būtų įsidarbinusi „Scientologijos bažnyčios“ (Church of scientology) sekretore.

3        Jai buvo atsisakyta išduoti leidimą įvažiuoti remiantis Jungtinės Karalystės vyriausybės politika minėtosios organizacijos, kurios veiklą ji laiko keliančia pavojų visuomenei, atžvilgiu.

 Dėl pirmojo klausimo

4        Pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar EEB sutarties 48 straipsnis tiesiogiai taikomas ta prasme, kad jis suteikia asmenims teises, kuriomis jie gali remtis valstybės narės teismuose.

5        48 straipsnio 1 ir 2 dalyse teigiama, jog darbuotojų judėjimo laisvė užtikrinama ne vėliau kaip iki pereinamojo laikotarpio pabaigos ir ji reiškia, kad „įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei įdarbinimo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės“.

6        Šios nuostatos nustato valstybėms narėms aiškią pareigą, dėl kurios nereikia priimti jokio kito Bendrijos institucijų arba valstybių narių akto ir kuri nepalieka joms jokios diskrecijos ją įgyvendinti.

7        3 dalis, apibrėždama teises, kurias suteikia darbuotojų judėjimo laisvės principas, numato jų apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.

Šių apribojimų taikymą prižiūri teismai, kad valstybės narės galimybė remtis šiais apribojimais netrukdytų 48 straipsnio nuostatoms, įtvirtinančioms darbuotojų judėjimo laisvės principą, suteikti asmenims teises, kuriomis jie gali remtis teismuose ir kurias nacionaliniai teismai turi ginti.

8        Taigi į užduotą klausimą reikia atsakyti teigiamai.

 Dėl antrojo klausimo

9        Antruoju klausimu Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva (64/221) dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo, yra tiesiogiai taikoma ta prasme, kad ji suteikia asmenims teises, kuriomis jie gali remtis valstybės narės teismuose.

10      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išplaukia tai, kad iš visų direktyvos nuostatų nagrinėjama tik 3 straipsnio 1 dalis, kuri numato, kad „priemonės, kurių buvo imtasi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, grindžiamos išimtinai tam tikro asmens asmeniniu elgesiu“.

11      Jungtinė Karalystė tvirtina, jog Sutarties 189 straipsnyje skiriamas reglamento, direktyvos ir sprendimo poveikis, todėl reikia manyti, jog Taryba, priimdama ne reglamentą, o direktyvą, siekė, kad šis aktas turėtų kitokį nei reglamento poveikį, ir todėl nebūtų tiesiogiai taikomas.

12      Nors pagal 189 straipsnio nuostatas reglamentai taikomi tiesiogiai, ir todėl pagal savo pobūdį jie gali turėti tiesioginį poveikį, tai nereiškia, kad šiame straipsnyje numatytos kitos aktų kategorijos niekada negali turėti analogiško poveikio.

Su 189 straipsniu direktyvai pripažintu įpareigojančiu poveikiu būtų nesuderinama tai, jog atitinkamiems asmenims iš esmės būtų atimta galimybė remtis direktyvoje nustatyta pareiga.

Ypač tais atvejais, kai Bendrijos institucijos direktyva įpareigoja valstybes nares imtis konkrečių veiksmų, tokio akto veiksmingumas būtų susilpnintas, jeigu asmenims būtų užkertamas kelias juo remtis nacionaliniuose teismuose, o šiems – atsižvelgti jį kaip į Bendrijos teisės elementą.

177 straipsnis, kuris leidžia nacionaliniams teismams kreiptis į Teisingumo Teismą dėl visų, nedarant jokio skirtumo, Bendrijos institucijų aktų galiojimo ir aiškinimo, be kita ko, reiškia, kad asmenys gali remtis šiais aktais nacionaliniuose teismuose.

Kiekvienu atveju reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamos nuostatos pobūdis, bendra struktūra ir formuluotė gali turėti tiesioginį poveikį valstybių narių ir asmenų santykiams.

13      Direktyvos 64/221 3 straipsnio 1 dalimi, numatančia, jog priemonės, kurių buvo imtasi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, grindžiamos išimtinai tam tikro asmens asmeniniu elgesiu, siekiama apriboti diskreciją, kurią nacionalinės teisės aktai paprastai suteikia užsieniečių įvažiavimo ir išsiuntimo srityje kompetentingoms valdžios institucijoms.

Viena vertus, ši nuostata nustato pareigą, kuriai netaikoma jokia išimtis ar sąlyga ir kurios pobūdis nereikalauja, kad Bendrijos institucijos arba valstybės narės priimtų aktus.

Kita vertus, kadangi valstybės narės, taikydamos sąlygą, leidžiančią nukrypti nuo vieno iš pagrindinių Sutarties principų asmenų atžvilgiu, privalo neatsižvelgti į asmeniniam elgesiui nebūdingus veiksnius, teisinis saugumas reikalauja, kad suinteresuotieji asmenys galėtų remtis šia pareiga, nepaisant to, kad ji numatyta norminiame akte, kuris visas savaime neturi tiesioginio poveikio.

14      Jeigu kyla klausimų dėl šios nuostatos prasmės arba tikslios taikymo srities aiškinimo, juos gali išspręsti teismai, taip pat atsižvelgdami į Sutarties 177 straipsnyje numatytą procedūrą.

15      Todėl į užduotą klausimą reikia atsakyti taip: 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 64/221 3 straipsnio 1 dalis suteikia asmenims teises, kuriomis jie gali remtis valstybės narės teismuose ir kurias šie privalo ginti.

 Dėl trečiojo klausimo

16      Trečiuoju klausimu Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar Sutarties 48 straipsnis ir Direktyvos 64/221 3 straipsnis turi būti aiškinami taip:

„kai valstybė narė vykdo jai nustatytą pareigą priemonę, kurios ji imasi viešosios tvarkos sumetimais, grįsti išimtinai atitinkamo asmens asmeniniu elgesiu, ji turi teisę laikyti asmeniniu elgesiu:

a)      tai, kad šis asmuo yra arba buvo grupės ar organizacijos, kurios veiklą valstybė narė laiko prieštaraujančia bendrajam interesui, tačiau šios valstybės narės įstatymai jos nedraudžia, narys;

b)      tai, kad suinteresuotasis asmuo ketina vykdyti veiklą šioje valstybėje narėje veikiančioje tokioje grupėje ar organizacijoje, nors tos valstybės narės piliečiams, norintiems vykdyti analogišką veiklą tokioje grupėje ar organizacijoje, nėra taikomi jokie apribojimai.“

17      Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar narystė grupėje ar organizacijoje gali pati savaime būti laikoma asmeniniu elgesiu Direktyvos 64/221 3 straipsnio prasme.

Nors tiesa, jog praeityje nutraukta narystė negali pateisinti atsisakymo suinteresuotajam asmeniui leisti naudotis teise laisvai judėti Bendrijoje, nepaisant to, esama narystė, kuri pasireiškia dalyvavimu grupės ar organizacijos veikloje, taip pat jos tikslų ir siekių rėmimu, gali būti laikoma suinteresuotojo asmens laisvanorišku veiksmu, ir todėl traktuojama kaip asmeninio elgesio dalis minėtosios nuostatos prasme.

18      Teisingumo Teismui pateiktas klausimas iškelia kitą problemą: kokią svarbą reikia suteikti tam, kad nagrinėjamos organizacijos veikla, kurią valstybė narė laiko prieštaraujančia bendrajam interesui, vis dėlto nėra uždrausta pagal nacionalinės teisės aktus.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog viešosios tvarkos sąvoka Bendrijos kontekste, būtent kaip nukrypimo nuo pagrindinio darbuotojų judėjimo laisvės principo pateisinimas, turi būti aiškinama griežtai, kad kiekviena valstybė narė negalėtų vienašališkai be Bendrijos institucijų kontrolės nustatyti jos taikymo srities.

Vis dėlto konkrečios aplinkybės, kurios galėtų pateisinti rėmimąsi viešosios tvarkos sąvoka, gali skirtis įvairiose šalyse bei skirtingu laikotarpiu ir kad todėl kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms šiuo atžvilgiu būtina suteikti diskreciją Sutarties nustatytose ribose.

19      Iš to išplaukia, jog valstybė narė, kurios kompetentingos valdžios institucijos aiškiai apibrėžė savo poziciją konkrečios organizacijos veiklos, apibūdindamos kaip keliančia pavojų visuomenei, atžvilgiu ir kuri ėmėsi administracinių priemonių sukliudyti šiai veiklai, neprivalo įstatymais jos uždrausti, kad galėtų remtis viešosios tvarkos sąvoka, jeigu manoma, jog esamomis aplinkybėmis tokia priemonė netinkama.

20      Teisingumo Teismui pateiktas klausimas galiausiai kelia problemą: ar valstybei narei leidžiama viešosios tvarkos sumetimais drausti kitos valstybės narės piliečiui jos teritorijoje užsiimti atlygintina veikla grupėje arba organizacijoje, jeigu jokie analogiški apribojimai netaikomi jos pačios piliečiams.

21      Šiuo klausimu Sutartis, įtvirtindama darbuotojų judėjimo laisvės nediskriminuojant valstybių narių piliečių principą, 48 straipsnio 3 dalyje nustato iš jo išplaukiančių teisių apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.

Pagal minėtąją nuostatą šie apribojimai gali būti taikomi, be kita ko, teisei priimti faktiškai pateiktus darbo pasiūlymus, teisei šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje ir teisei apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant ten dirbti.

Minėtų apribojimų poveikis yra tas, kad kitos valstybės narės piliečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą įvažiuoti į valstybės narės teritoriją ir apsigyventi toje teritorijoje visais atvejais, kai šie apribojimai taikytini.

22      Kita vertus, tarptautinės teisės principas, kurio atžvilgiu EEB sutartis negali būti laikoma jį pažeidžiančia santykiuose tarp valstybių narių, neleidžia valstybei atsisakyti savo pačios piliečiams suteikti teisę įvažiuoti į jos teritoriją ir ten apsigyventi.

23      Iš to išplaukia, jog valstybė narė viešosios tvarkos sumetimais prireikus gali neleisti kitos valstybės narės piliečiui pasinaudoti darbuotojų judėjimo laisvės principu siekiant užsiimti tam tikra atlygintina veikla, nors ji nenustato analogiško apribojimo savo pačios piliečiams.

24      Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: EEB sutarties 48 straipsnis ir Direktyvos 61/221 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė, taikydama apribojimus, grindžiamus viešosios tvarkos sumetimais, gali kaip į suinteresuotojo asmens asmeninį elgesį atsižvelgti į tai, kad tas asmuo yra grupės arba organizacijos, kurios veiklą valstybė narė laiko keliančia pavojų visuomenei, nors ši veikla nėra uždrausta, narys, net jeigu tos valstybės narės piliečiams, norintiems užsiimti analogiška veikla, kurios ketina imtis kitos valstybės narės pilietis tose pačiose grupėse arba organizacijose, netaikomas joks apribojimas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

25      Jungtinės Karalystės ir Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui pastabas, patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos.

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

priimdamas sprendimą dėl jam High Court of Justice 1974 m. kovo 1 d. sprendimu pateiktų klausimų, nusprendžia:

1.      EEB sutarties 48 straipsnis veikia tiesiogiai valstybių narių teisinėse sistemose ir suteikia asmenims teises, kurias privalo ginti nacionaliniai teismai.

2.      1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 64/221 dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo 3 straipsnio 1 dalis suteikia asmenims teises, kuriomis jie gali remtis valstybės narės teismuose ir kurias šie privalo ginti.

3.      EEB sutarties 48 straipsnis ir Direktyvos 61/221 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip: valstybė narė, taikydama apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos sumetimais, gali kaip į suinteresuotojo asmens asmeninį elgesį atsižvelgti į tai, kad asmuo yra grupės arba organizacijos, kurios veiklą valstybė narė laiko keliančia pavojų visuomenei, nors ši veikla nėra uždrausta, narys, net jeigu tos valstybės narės piliečiams, norintiems užsiimti analogiška veikla, kurios ketina imtis kitos valstybės narės pilietis tose pačiose grupėse arba organizacijose, netaikomas joks apribojimas.

Paskelbta 1974 m. gruodžio 4 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: anglų.