16.5.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/15

1.1

EESRK susipažino su gerokai pavėluotai paskelbta Žaliąja knyga dėl rinkos priemonių, taikomų aplinkosaugos srityje.

1.2

Komitetas pritaria išsamiems paaiškinimams, kad įvairios rinkos priemonės, taikomos aplinkosaugos tikslais (mokesčiai, rinkliavos, subsidijos, teisės/sertifikavimo schemos), daro skirtingą poveikį mokesčių ir aplinkosaugos srityje.

1.3

EESRK pažymi, kad rinkos priemonės jau seniai tapo politinių veiksmų dalimi. Todėl kalbama ne apie tai, ar jos turėtų būti įgyvendinamos, o apie tai, kaip jos turėtų būti panaudotos.

1.4

Komisija teisingai pažymi, kad pasitelkus rinkos priemones galima nedidelėmis sąnaudomis pasiekti gerų rezultatų aplinkosaugos srityje. Tačiau tai nėra universalus sprendimas. Todėl politinėje diskusijoje ir Žaliojoje knygoje turėtų būti apsvarstytas, pvz., reikalavimų ir draudimų, teisės normų ir rinkos priemonių (mokesčių, rinkliavų, tikslinių subsidijų ir prekybos leidimais sistemų) santykis ir sąveika. EESRK apgailestauja, kad šiais klausimais Komisijos žaliojoje knygoje pateikiama nepakankamai gairių.

1.5

Regionų komitetas prašo Komisijos pasinaudoti Žaliosios knygos inicijuotomis viešomis diskusijomis ir konkrečiais pavyzdžiais parodyti įvairių priemonių galimybes ir poveikį aplinkosaugai nepamirštant nustatyti šių priemonių naudojimo ribų.

2.1

2007 m. kovo 28 d. Komisija pateikė dar 2004 m. numatytą paskelbti Žaliąją knygą dėl rinkos priemonių, taikomų aplinkosaugos ir susijusiais politikos tikslais (1), kuri nagrinėjama šioje nuomonėje.

2.2

Pasitelkdama Žaliąją knygą Komisija planuoja pradėti viešą diskusiją dėl platesnio rinkos priemonių naudojimo.

2.3

Žaliojoje knygoje Komisija atkreipia dėmesį į Europoje jau patvirtintus tikslus aplinkosaugos srityje, inter alia, į naują energetikos ir klimato politiką, kuri, jos nuomone, „lems pramonės revoliuciją per ateinančius 10–15 metų“.

2.4

Komisija aiškiai nurodo, kad šių „ambicingų tikslų neįmanoma pasiekti be valstybės įsikišimo“. Komisijos nuomone, rinkos priemones reikėtų plačiau naudoti kaip aplinkos politikos priemones; jos turi būti „svarbi šių pastangų dalis, padėsianti pasiekti realių pokyčių keičiant paskatas įmonėms ir vartotojams“.

2.5

Komisija taip pat pažymi, kad rinkos priemonės „nėra universalus visų problemų sprendimas“.

2.6

Rinkos priemonėmis įvardijami mokesčiai, rinkliavos, tikslinės subsidijos ir prekybos leidimais sistemos.

2.7

Komisijos nuomone, priežastis, dėl kurios naudojamos rinkos priemonės, yra „šių priemonsių gebėjimas mažomis sąnaudomis ištaisyti rinkos ydas. Rinkos yda — tai tokia padėtis, kai rinkose visiškai (pvz., aplinkos turtas viešųjų gėrybių pavidalu) arba nepakankamai atspindima „tikroji“, arba socialinė, ekonominės veiklos kaina“.

2.8

Nurodomi šie pranašumai:

2.9

Komisija taip pat aiškiai nurodo, kad rinkos priemonės ne tik padeda siekti aplinkos politikos tikslų, bet ir „išvengti vidaus rinkos iškraipymų, atsirandančių dėl skirtingų valstybėse narėse taikomų metodų, užtikrinti, jog tam pačiam sektoriui visoje ES tektų vienoda našta, ir pašalinti galimą neigiamą poveikį konkurencingumui ES viduje“.

2.10

Be to, ji atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingų rinkos priemonių poveikis nevienodas. Kiekybinės sistemos, (prekybos leidimais sistemos) palyginti su vien tik kaina grindžiamomis priemonėmis (mokesčiais), suteikia didesnį apibrėžtumą siekiant konkrečių politikos tikslų (pvz., apriboti išmetamųjų teršalų kiekį). Tačiau kaina grindžiamos priemonės suteikia daugiau garantijų išlaidų ar kainos požiūriu ir yra lengviau administruojamos.

2.11

Komisija atkreipia dėmesį ir į kitą svarbų skirtumą — mokesčiai (ir rinkliavos) vis dažniau naudojami siekiant daryti poveikį tam tikrai elgsenai, tačiau iš jų taip pat gaunamos biudžeto įplaukos; iš prekybos leidimais sistemos galima gauti biudžeto įplaukų, tik tuo atveju, „jeigu valstybės institucijos leidimus parduoda aukcionuose“.

2.12

Žaliojoje knygoje taip pat nagrinėjama tema „Ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas“ bei pateikiami argumentai už aplinkos mokesčių reformas. Europos Vadovų Taryba 2006 m. birželio mėn. aukščiausiojo lygio susitikime svarstydama naują tvaraus vystymosi strategiją nagrinėjo naujos, į tvarumo kriterijus orientuotos mokesčių sistemos klausimą, tačiau detalės aptartos nebuvo. Dabar savo dokumente Komisija teigia, kad „aplinkos mokesčių reforma (AMR), kuria mokesčių našta perkeliama nuo gerovę mažinančių mokesčių (pvz., darbo mokesčių) prie gerovę didinančių mokesčių (pvz., aplinkai kenksmingos veiklos, tokios kaip išteklių naudojimas ar tarša, apmokestinimo), galėtų būti visapusiškai naudinga tiek kaip aplinkos, tiek kaip užimtumo problemų sprendimas  (2). Tuo pat metu ilgalaikis perėjimas prie kitokio tipo mokesčių pareikalaus santykinai stabilių įplaukų iš su aplinka susijusių mokesčių bazės“.

2.13

Galiausiai dokumente pateikiami jau įsitvirtinusių rinkos priemonių pavyzdžiai (energijos mokesčiai, Eurovinjetė, vietinės rinkliavų sistemos siekiant sumažinti transporto spūstis miestų centruose) ir daug konkrečių bei bendro pobūdžio klausimų visuomenei viešai diskusijai pradėti.

2.14

Komisija taip pat mano, kad rinkos priemones galima naudoti biologinei įvairovei išsaugoti.

3.1

EESRK ne kartą pasisakė už optimalų įvairių politinių priemonių naudojimą siekiant aplinkosaugos tikslų. Rinkos priemonių vaidmuo čia gali būti labai svarbus. Taigi, šiuo požiūriu Komiteto ir Komisijos nuomonės sutampa.

3.2

Komitetas, nors ir pritaria argumentams, išdėstytiems taip ilgai rengtoje Žaliojoje knygoje, kurios paskelbimas buvo nuolat atidedamas, tikėjosi daugiau aiškumo dėl planuojamo rinkos priemonių naudojimo ateityje. Gal ir buvo būtinos ilgos konsultacijos Komisijoje, tačiau esminės jų naudos politikos formavimo procesui Komitetas dar neįžvelgia.

3.3

Veikiau susidaro įspūdis, kad kartais politiniai įvykiai vystosi greičiau nei vyksta vidinės konsultacijos.

3.4

EESRK pažymi, kad rinkos priemonių taikymas aplinkosaugoje jau seniai yra realybė, nepaisant to, kad atskirose valstybėse narėse jos taikomos labai skirtingai. Eurostato duomenimis, beveik 7 proc. visų biudžeto pajamų ES valstybėse narėse sudaro aplinkosaugos mokesčiai.

3.5

Todėl Žaliojoje knygoje ir politinėse diskusijose nebegali būti diskutuojama apie galimą rinkos priemonių naudojimą aplinkosaugos srityje. Klausimas yra ne ar, o kaip. Kitaip tariant, kokiu mastu turi būti taikomos rinkos priemonės, koks turi būti santykis su reikalavimais ir draudimais bei kitomis priemonėmis?

3.6

Tačiau Žaliojoje knygoje nepasakoma daugiau, nei verslo įmonėms bei visuomenei seniai žinoma ir jų aptariama. Nenagrinėjamas ir klausimas, kas turėtų būti pagrindinis iniciatorius. Visiems žinoma, kad ES atsakomybė už įvairias priemones yra nevienoda — pvz., mokesčių srityje jos įgaliojimai labai riboti. Be to, lieka neaišku, kokių politinių veiksmų turėtų būti imtasi po šios Žaliosios knygos paskelbimo — ar, kaip įprasta, bus paskelbta baltoji knyga, kitaip tariant, kokios turi būti padarytos išvados.

3.7

Didžiausias trūkumas yra tai, kad nepaaiškinama, kokioje politinėje situacijoje kokiai priemonei politikai turėtų teikti prioritetą. Numatytas galimas teisės normų ir rinkos priemonių susiejimas arba ribų tarp jų nustatymo klausimas lieka neaiškus.

3.8

EESRK, nors ir palankiai vertina Žaliąją knygą, tačiau pažymi, kad visuomenės diskusija dėl veiksmingesnių aplinkosaugos priemonių turi vykti prisiimant didesnius įsipareigojimus ir remiantis kiek įmanoma konkretesniais pavyzdžiais, kad aukšti ES tikslai klimato ir energetikos politikos srityse būtų įgyvendinti.

3.9

EESRK nuomone, taikant rinkos priemones reikėtų vadovautis principu „teršėjas moka“ ir tokiu būdu skatinti tuos, kurie aktyviai prisideda prie aplinkos apsaugos.

4.1

EESRK nuolat pabrėžia, kaip svarbu išorines išlaidas įtraukti į vidaus sąnaudas. Šioje srityje — tai pažymi ir Komisija — galima taikyti rinkos priemones. Tačiau pirmiausiai reikia aiškaus politinio sprendimo dėl šių į vidaus sąnaudas įtraukiamų išorinių išlaidų dydžio.

4.2

Žaliojoje knygoje aprašyta „rinkos“ priemonė kelių transporto srityje, Eurovinjetė, puikiai parodo, kad tinkama priemonė išorės išlaidoms įtraukti į sąnaudas iki šiol tėra labai menkai taikoma. Komisija pati teigia, kad „vidutinio dydžio rinkliavomis tegalima padengti infrastruktūros išlaidas, taigi jos neapima išorinių išlaidų“. Taigi, būtinos iniciatyvos, pvz., pasitelkus Eurovinjetę ateityje į sąnaudas įtraukti išorės išlaidas.

4.3

EESRK prašo Komisijos, Tarybos ir Parlamento rinkos priemones tik tada vadinti skirtomis aplinkosaugai, kai jomis tikrai siekiama aplinkosaugos tikslų. Minėtoji Eurovinjetė tokia rinkos priemone gali būti laikoma tik iš dalies, nes išorės išlaidos nėra įtraukiamos. Eurovinjete visų pirma siekiama, kad infrastruktūros išlaidos nebūtų dengiamos vien iš valstybės biudžeto, o būtų tiesiogiai įtraukti naudotojai. Žinoma, tai turi ir netiesioginį poveikį aplinkai, pvz., kai dėl didesnių išlaidų vartotojas ims svarstyti, keliauti automobiliu ar traukiniu (o gal apskritai atsisakyti kelionės). Tačiau tik įtraukus (aplinkosaugos) išlaidas, kurios iki šiol neturėjo „savo rinkos“ ir į kurias nebuvo atsižvelgiama, Eurovinjetę bus galima vertinti kaip aplinkosaugos politikos priemonę.

4.4

Todėl iš pradžių politikai turėtų aiškiai nurodyti, ko siekiama konkrečiomis politinėmis priemonėmis. Tik turint konkretų tikslą, galima pradėti diskusiją apie jam pasiekti tinkamas priemones.

4.5

Net ir plačiau taikant rinkos priemones, politikai neišvengia kai kuriais atvejais labai sunkių ir ginčytinų sprendimų aiškiems (aplinkosaugos) tikslams nustatyti, pvz., išmetamųjų teršalų kiekio apribojimo ir pan. Būtent to iki šiol trūko. Rinkos priemonės nepakeičia tokių sprendimų, jos — tai matyti jau iš pavadinimo — yra tik priemonės siekiant užsibrėžtų politinių tikslų.

4.6

Komisija turėtų kuo greičiau pašalinti Žaliojoje knygoje esančius neaiškumus. Ji turi paaiškinti, kaip, jos nuomone, ateityje reikėtų taikyti įvairias politines priemones. Todėl EESRK rekomenduoja Komisijai šia tema numatytoje plačioje diskusijoje parodyti galimus politinių veiksmų variantus (taikant rinkos priemones ir jų netaikant) pateikiant keletą praktinių skirtingų politikos sričių, pvz., energetikos ir transporto, pavyzdžių.

4.7

Komisija galėtų, pavyzdžiui, paaiškinti, kodėl taikydama rinkos priemones nesiima spręsti, tarkim, vėžį sukeliančių medžiagų problemos.

4.8

Rinkos priemones būtų galima pasitelkti, pavyzdžiui, sprendžiant vis aktualesniu tampantį klausimą, kaip įtvirtinti CO2 neišmetančias anglis naudojančias jėgaines, jei netolimoje ateityje bus sukurtos tokioms jėgainėms reikalingos technologijos. Ar jos, kaip naujausi technikos laimėjimai, bus privalomos (pagal įstatymą), ar taikant rinkos priemones bus siekiama jų rentabilumo? Ateityje tokie klausimai su visuomene turėtų būti aptariami dažniau.

4.9

Jei teisės normų ir rinkos priemonių susiejimas ir ribų tarp jų nustatymas pateikiant atitinkamas veiksmų galimybes būtų tiksliau apibrėžtas, galbūt Žaliojoje knygoje pateikti svarstymai dėl rinkos priemonių taikymo biologinės įvairovės išsaugojimui būtų suprantamesni. EESRK nuomone, tokie svarstymai dar nėra pakankamai įtikinami, kad suteiktų vilties, jog bus sėkmingai kovojama su biologinės įvairovės mažėjimu.

4.10

Komitetas savo nuomonėje dėl Dvimetės ES tvaraus vystymosi strategijos pažangos ataskaitos (3) paragino Komisiją konkrečiai suformuluoti jos labai neaiškius pasiūlymus dėl naujos į tvarumo kriterijus orientuotos mokesčių sistemos. Eurostato duomenimis, aplinkosaugos mokesčiai sudaro apie 7 proc. biudžeto pajamų.

4.11

EESRK nuomone, diskusija dėl darbo mokesčių sumažinimo ir atitinkamo lėšų kompensavimo apmokestinant aplinkai kenksmingą veiklą yra pavėluota — paskelbus Žaliąją knygą ją reikėtų paspartinti. Be to, reikėtų patikslinti, kokių konkrečių pakeitimų ES tikisi — juk ES sutartimis jai suteikta labai nedaug galimybių daryti poveikį atitinkamai valstybių narių mokesčių politikai.

4.12

Komiteto nuomone, ypatingai svarbu laiku pateikti numatytą aplinkai kenksmingų subsidijų apžvalgą ir tokias subsidijas kuo greičiau panaikinti. Komitetas mano, kad aplinkai kenksmingos subsidijos labai iškreipia konkurenciją ir tai yra visiškai nepateisinamas netinkamas viešųjų lėšų paskirstymas. Aplinkosaugą skatinančios rinkos priemonės tik tada bus veiksmingos, kai aplinkai kenksmingos subsidijos bus visiškai panaikintos.