Byla C‑246/09

Susanne Bulicke

prieš

Deutsche Büro Service GmbH

(Landesarbeitsgericht Hamburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 2000/78/EB – 8 ir 9 straipsniai – Nacionalinė procedūra, skirta, kad būtų užtikrintas pagal direktyvą kylančių įpareigojimų laikymasis – Terminas ieškiniui pareikšti – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Draudimo sumažinti ankstesnės apsaugos lygį principas“

Sprendimo santrauka

1.        Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78

(Tarybos direktyvos 2000/78 9 straipsnio 1 ir 3 dalys)

2.        Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78

(Tarybos direktyvos 2000/78 8 straipsnio 2 dalis)

1.        Pirminė Sąjungos teisė ir Direktyvos 2000/78, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 9 straipsnis turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės proceso taisyklės, pagal kurią įdarbinant nuo diskriminacijos dėl amžiaus nukentėjęs asmuo turi pateikti jį diskriminavusiam asmeniui reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo per dviejų mėnesių terminą, su sąlyga, kad:

– pirma, šis terminas nėra mažiau palankus nei terminas panašiems vidaus darbo teise grindžiamiems ieškiniams pareikšti,

– antra, dėl nustatyto momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti šis terminas, netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal direktyvą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti.

Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar įvykdytos šios dvi sąlygos.

Siekdamas patikrinti, ar buvo laikytasi lygiavertiškumo principo, nacionalinis teismas, vienintelis tiesiogiai žinantis procesines ieškinių, susijusių su darbo teise, pareiškimo taisykles, turi išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką ir esmines aplinkybes. Be to, nacionalinis teismas kiekvieną bylą, kurioje kyla klausimas, ar nacionalinės proceso teisės nuostata yra mažiau palanki nei ta, kuri susijusi su panašiais vidaus teise grindžiamais ieškiniais, turi nagrinėti atsižvelgdamas į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose.

Dėl veiksmingumo principo taikymo pažymėtina, kad pagrįstų terminų ieškiniui pareikšti, kuriems praėjus ši teisė išnyksta, nustatymas iš principo atitinka veiksmingumo reikalavimą, nes taip įgyvendinamas pagrindinis teisinio saugumo principas. Iš tikrųjų dėl tokių terminų netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal Sąjungos teisės sistemą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti. Todėl jei taip neatsitinka, valstybės narės gali nustatyti ilgesnius ar trumpesnius terminus. Dėl naikinamųjų terminų, kiek tai susiję su nacionalinės teisės aktais, patenkančiais į Bendrijos teisės aktų taikymo sritį, pažymėtina, kad valstybės narės turi nustatyti terminus atsižvelgdamos, be kita ko, į tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės būsimi sprendimai, į procedūros ir taikytinų teisės aktų sudėtingumą, asmenų, kuriems jie gali būti skirti, skaičių ir kitus svarbius viešus ar privačius interesus, į kuriuos būtina atsižvelgti.

(žr. 28–29, 36, 42 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Direktyvos 2000/78 8 straipsnį reikia aiškinti kaip nedraudžiantį nacionalinės proceso taisyklės, priimtos siekiant įgyvendinti direktyvą, kuria iš dalies pakeičiamos ankstesnės teisės normos, numatančios terminą, per kurį galima prašyti atlyginti su diskriminacija dėl lyties susijusią žalą.

Kadangi direktyvos 1 straipsnyje lytis nenurodyta kaip diskriminavimo pagrindas, galimybė, kad sumažės apsaugos nuo diskriminacijos šiuo pagrindu lygis, negali būti laikoma patenkančia į šia direktyva reglamentuojamą sritį.

(žr. 45, 47 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. liepos 8 d.(*)

„Direktyva 2000/78/EB – 8 ir 9 straipsniai – Nacionalinė procedūra, skirta, kad būtų užtikrintas pagal direktyvą kylančių įpareigojimų laikymasis – Terminas ieškiniui pareikšti – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Draudimo sumažinti ankstesnės apsaugos lygį principas“

Byloje C‑246/09

dėl Landesarbeitsgericht Hamburg (Vokietija) 2009 m. birželio 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. liepos 6 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Susanne Bulicke

prieš

Deutsche Büroservice GmbH,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai P. Lindh (pranešėja), A. Rosas, A. Ó Caoimh ir A. Arabadjiev,

generalinis advokatas Y. Bot,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        S. Bulicke, atstovaujamos Rechtsanwalt K. Bertelsmann,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir N. Graf Vitzthum,

–        Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan, padedamo baristerio N. J. Travers,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir B. Conte,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79; toliau – direktyva), 8 ir 9 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp S. Bulicke ir bendrovės Deutsche Büro Service GmbH (toliau – Deutsche Büro) dėl prašymo kompensuoti žalą, kurią įdarbinant patyrė S. Bulicke dėl diskriminacijos dėl amžiaus.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Remiantis šios direktyvos 1 straipsniu, ja siekiama nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.

4        Pagal direktyvos 28–30 konstatuojamąsias dalis:

„28.      Ši direktyva nustato būtiniausius reikalavimus tokiu būdu suteikdama valstybėms narėms galimybę įdiegti palankesnes nuostatas arba jas toliau taikyti. Šios direktyvos įgyvendinimas neturėtų pabloginti valstybėse narėse esamos padėties.

29.      Asmenims, kurie patyrė diskriminaciją dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, turėtų būti suteiktos tinkamos teisinės apsaugos priemonės. <...>

30.      Veiksmingam lygybės principo įgyvendinimui būtina tinkama teisminė apsauga nuo persekiojimo.“

5        8 straipsnyje įtvirtinta:

„1.      Valstybės narės gali įdiegti arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei šioje direktyvoje nustatytos.

2.      Šios direktyvos įgyvendinimas jokiomis aplinkybėmis nėra pagrindu šioje direktyvoje aptariamose srityse sumažinti valstybių narių apsaugos nuo diskriminacijos lygį.“

6        9 straipsnyje numatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūra, net pasibaigus tariamai [nurodytiems] diskriminuojantiems santykiams.

[...]

3.      Šio straipsnio 1 ir 2 dalys nepažeidžia nacionalinių taisyklių, kuriomis nustatomi terminai, per kuriuos turi būti iškeltos bylos dėl vienodo požiūrio principo.“

 Nacionalinės teisės aktai

 Bendrasis vienodo požiūrio įstatymas

7        Direktyva buvo perkelta 2006 m. rugpjūčio 14 d. Bendruoju vienodo požiūrio įstatymu (Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz, BGBl. 2006 I, p. 1897; toliau – AGG).

8        AGG 1 straipsnyje „Įstatymo tikslas“ nustatyta:

„Šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai dėl rasės ar etninės kilmės, lyties, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos ar ją pašalinti.“

9        Pagal AGG 15 straipsnį „Kompensacija ir žalos atlyginimas“:

„1.      Darbdavys, pažeidęs diskriminacijos draudimą, turi atlyginti dėl to atsiradusią žalą. Tai netaikoma tuo atveju, kai darbdavys nėra atsakingas už įsipareigojimų nevykdymą.

2. Dėl patirtos žalos, kuri nėra turtinė žala, darbuotojas turi teisę reikalauti atitinkamos piniginės kompensacijos. Neįdarbinimo atveju kompensacija negali viršyti trijų mėnesių darbo užmokesčio, jeigu darbuotojas nebūtų įdarbintas net ir vykdant nediskriminacinę atranką.

3.      Kai taikomos kolektyvinių sutarčių nuostatos, darbdavys privalo atlyginti žalą tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia ar ypač neatsargiai.

4.      Reikalavimai pagal 1 arba 2 dalis turi būti pareikšti raštu per du mėnesius, jei kolektyvinių sutarčių šalys nesutarė kitaip. Konkurso arba profesinio paaukštinimo atveju terminas pradedamas skaičiuoti gavus neigiamą atsakymą, o kitais diskriminavimo atvejais – nuo tos datos, kai darbuotojas sužinojo apie diskriminaciją.

5.      Tai netaikoma kitiems reikalavimams darbdavio atžvilgiu, kurie kyla pagal kitas teisės aktų nuostatas.

6.      Darbdavio padarytas 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto diskriminacijos draudimo pažeidimas nesuteikia teisės reikalauti sudaryti darbo sutartį, profesinio mokymo sutartį arba paaukštinti, išskyrus atvejus, kai tai išplaukia iš kito teisinio pagrindo.“

 Civilinis kodeksas

10      Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 195 straipsnyje nurodyta, kad bendrasis senaties terminas yra treji metai.

11      Pagal BGB 611a straipsnio redakciją, galiojusią iki 2006 m. rugpjūčio 17 d., t. y. AGG įsigaliojimo:

„1.      Sudarant susitarimą arba imantis kokios nors priemonės, visų pirma sudarant darbo sutartį <...> darbdaviui draudžiama diskriminuoti darbuotoją dėl jo lyties.

2.      Jeigu darbdavys 1 dalyje nustatytą diskriminacijos draudimą pažeidžia sudarydamas darbo sutartį, diskriminaciją patyręs kandidatas gali prašyti atitinkamos piniginės kompensacijos <...>

4.      Reikalavimai pagal 2 <...> dalį turi būti pareikšti raštu per terminą, kuris pradedamas skaičiuoti kandidatui gavus neigiamą atsakymą. Termino trukmė priklauso nuo atitinkamiems darbo santykiams nustatyto naikinamojo termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti; jis yra mažiausiai du mėnesiai. Jeigu atitinkamiems darbo santykiams toks terminas nenustatytas, terminas yra šeši mėnesiai.

<...>“

 Darbo teismų įstatymas

12      Remiantis 1979 m. liepos 2 d. Darbo teismų įstatymo (Arbeitsgerichtsgesetz, BGBI, 1979 I. p. 853, toliau – ArbGG) 61 b straipsniu, „bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal AGG 15 straipsnį turi būti pareikštas per tris mėnesius nuo rašytinių reikalavimų pateikimo“ darbdaviui.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13      2007 m. lapkričio 16 d. S. Bulicke, kuriai tuo metu buvo 41 metai, atsakė į laikraštyje Deutsche Büro išspausdintą darbo skelbimą. Šis skelbimas buvo suformuluotas taip:

„Savo jaunai komandai ieškome motyvuotų darbuotojų. Tau patinka kalbėti telefonu? Tuomet Tavo vieta – pas mus. Be to, mes Tau netgi suteikiame galimybę užsidirbti pinigų. Tau 18–35 metai, Tu gerai kalbi vokiškai ir ieškai užsiėmimo visai darbo dienai? <...>“

14      2007 m. lapkričio 19 d. S. Bulicke telefonu pranešta, kad jos kandidatūra nebuvo atrinkta. Tai patvirtinta 2007 m. lapkričio 21 d. laiške, kuriame buvo nurodyta, jog visos darbo vietos buvo užimtos. Tačiau pasirodo, du 20 ir 22 metų asmenys buvo įdarbinti 2007 m. lapkričio 19 d.

15      2007 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. balandžio 9 d., rugsėjo 3  bei 10 d. Deutsche Büro buvo išspausdinti panašūs skelbimai. Visuose šiuose skelbimuose vartojami žodžiai „jauna komanda“ ir „nuo 18 iki 35 metų amžiaus“.

16      2008 m. sausio 29 d. S. Bulicke pareiškė ieškinį Arbeitsgericht Hambourg prašydama atlyginti žalą, kurią, kaip ji mano, patyrė dėl diskriminacijos.

17      2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu šis teismas atmetė šį ieškinį, nurodydamas, kad S. Bulicke visų pirma nepateikė reikalavimų Deutsche Büro per AGG 15 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.

18      S. Bulicke padavė apeliacinį skundą Landesarbeitsgericht Hamburg. Šio teismo nuomone, akivaizdu, kad S. Bulicke praleido AGG 15 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.

19      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar AGG 15 straipsnio 4 dalis atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, darbo teisėje nėra jokių naikinamųjų terminų, nebent tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, bet egzistuoja tik bendrieji senaties terminai, kaip numatytasis BGB 195 straipsnyje, ir, antra, šis terminas yra per trumpas, kad kandidatas į darbo vietą galėtų ginti savo teises.

20      Taip pat jis konstatavo, kad AGG 15 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas yra trumpesnis nei diskriminacijos dėl lyties atveju numatytas BGB 611a straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2006 m. rugpjūčio 17 d. Taigi nauja teisės norma yra mažiau palanki nei ankstesnė.

21      Šiomis aplinkybėmis Landesarbeitsgericht Hambourg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar nacionalinės teisės norma, pagal kurią (išskyrus kolektyvines sutartis) nustatytas dviejų mėnesių nuo neigiamo atsakymo gavimo arba, aiškinant šią nuostatą, po to, kai buvo sužinota apie diskriminavimą, terminas reikalavimams atlyginti žalą ir (arba) sumokėti kompensaciją dėl diskriminavimo pareikšti, pažeidžia pirminę Bendrijos teisę (užtikrinančią veiksmingą teisminę apsaugą) ir (arba) Bendrijos teisėje įtvirtintą diskriminacijos dėl amžiaus draudimą (direktyva), jeigu analogiškiems reikalavimams taikomas nacionalinėje teisėje numatytas trejų metų senaties terminas ir (arba) šios direktyvos 8 straipsnyje įtvirtintas draudimas sumažinti apsaugos lygį, kai ankstesnė nacionalinė teisės norma diskriminacijos dėl lyties atveju numatė ilgesnį naikinamąjį terminą?“

 Dėl prejudicinio klausimo

22      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar tokia nuostata kaip AGG 15 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad įdarbinant nuo diskriminacijos dėl amžiaus nukentėjęs asmuo turi pateikti jį diskriminavusiam asmeniui reikalavimus per du mėnesius nuo neigiamo atsakymo gavimo arba, remiantis kitu šios nuostatus aiškinimu, nuo tada, kai sužinojo apie diskriminavimą, teisingai perkelti direktyvos 8 ir 9 straipsniai.

23      Konkrečiai kalbant, jis klausia, ar šia nuostata laikomasi, viena vertus, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, ypač atsižvelgiant į kitas nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias panašiems reikalavimams pareikšti nustatyti ilgesni terminai arba, kita vertus, draudimo sumažinti apsaugos lygį, palyginti su ankstesne nacionalinės teisės norma, pagal kurią diskriminacijos dėl lyties atveju numatytas ilgesnis naikinamasis terminas.

 Dėl lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų

24      Direktyvos 9 straipsnyje įtvirtinta, jog, pirma, valstybės narės užtikrina, kad siekiant vykdyti šioje direktyvoje numatytas pareigas visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, ir, antra, šiomis valstybių narių pareigomis nebūtų pažeistos nacionalinės taisyklės, kuriomis nustatomi terminai, per kuriuos turi būti pareikšti ieškiniai dėl minėto principo. Iš šios formuluotės matyti, kad klausimas dėl terminų, per kuriuos turi būti pradėta procedūra dėl iš direktyvos kylančių pareigų vykdymo, Sąjungos teisėje nėra išspręstas.

25      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei nėra atitinkamą sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės nuostatų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, procesines taisykles su sąlyga, kad, visų pirma, tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir, antra, kad dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr., be kita ko, 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 43 punktą; 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, Rink. p. I‑4233, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C‑2/06, Rink. p. I‑411, 57 punktą).

26      Lygiavertiškumo principo laikymasis reiškia, kad ginčijama taisyklė vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs (žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Levez, C‑326/96, Rink. p. I‑7835, 41 punktą; 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Preston ir kt., C‑78/98, Rink. p. I‑3201, 55 punktą bei 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo Pontin, C‑63/08, Rink. p. I‑0000, 45 punktą).

27      Vis dėlto šio principo negalima aiškinti kaip įpareigojančio valstybę narę savo palankiausią vidaus režimą taikyti, kaip yra šioje byloje, visiems darbo teisės srities ieškiniams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Levez 42 punktą ir minėto Sprendimo Pontin 45 punktą).

28      Siekiant patikrinti, ar lygiavertiškumo principo buvo laikytasi pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas, vienintelis tiesiogiai žinantis ieškinio pareiškimą reglamentuojančias procesines ieškinių pareiškimo taisykles, susijusias su darbo teisės sritimi, turi išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką ir esmines aplinkybes (žr. minėtų sprendimų Levez 43 punktą, Preston ir kt. 56 punktą ir Pontin 45 punktą).

29      Be to, nacionalinis teismas kiekvieną bylą, kurioje kyla klausimas, ar nacionalinės proceso teisės nuostata yra mažiau palanki nei ta, kuri susijusi su panašiais vidaus teise grindžiamais ieškiniais, turi nagrinėti atsižvelgdamas į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse administracinėse ir teisminėse institucijose (žr. minėtų sprendimų Levez 44 punktą, Preston ir kt. 61 punktą bei Pontin 46 punktą).

30      Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją, matyti, jog galimybė, kad bus atlyginta turtinė ir neturtinė žala dėl draudimo diskriminuoti dėl rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos pažeidimo, buvo įtvirtinta AGG, todėl iš tiesų iki šio įstatymo priėmimo lygiaverčių procedūrų nebuvo.

31      Šio teismo teigimu, darbo teisėje netaikomi jokie naikinamieji terminai, nebent tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, bet taikomi tik bendrieji senaties terminai. Vis dėlto jis pažymi, kad Arbeitsgericht Hamburg savo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendime nurodė, jog yra situacijų, kai darbuotojai privalo kreiptis dėl savo teisių gynimo per trumpą terminą. Taip yra ieškinių dėl apsaugos nuo atleidimo iš darbo atveju: jie turi būti pareikšti per tris savaites nuo pranešimo apie atleidimą iš darbo. Per tris savaites reikia pareikšti ir ieškinius, kuriais siekiama, kad būtų pripažinta, jog terminuota darbo sutartis negalioja. Galiausiai dažnai kolektyvinėse sutartyse įtvirtinamos sąlygos dėl naikinamųjų terminų, pagal kurias, nepasinaudojus savo teise pareikšti ieškinį per trumpą laikotarpį, ši teisė prarandama.

32      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, BGB 611a straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki AGG įsigaliojimo, buvo numatytas minimalus dviejų mėnesių terminas, per kurį darbdaviui galima pateikti reikalavimus diskriminavimo dėl lyties atveju, jeigu nustatytas naikinamasis terminas su aptariamais darbo santykiais susijusiems reikalavimams dėl kompensacijos pareikšti. Jeigu toks terminas nenustatytas, pagal BGB 611a straipsnį taikytas šešių mėnesių terminas.

33      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad AGG 15 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas taikomas tik tiems reikalavimams, kurie reiškiami darbdaviui. Vokietijos vyriausybė nurodė, kad šis terminas turi būti taikomas atsižvelgiant į ArbGG 61 b straipsnį. Ir tik tada, kai darbdavys netenkina pagal AGG 15 straipsnio 4 dalį pareikštų reikalavimų, asmuo, manantis, jog buvo diskriminuojamas, per trijų mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo darbdaviui pateiktų rašytinių reikalavimų dienos, gali kreiptis į darbo teismą. Užuot pateikęs reikalavimus darbdaviui, asmuo gali kreiptis į teismą su sąlyga, kad ieškinys bus pareikštas ir apie tai pranešta darbdaviui per 15 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.

34      Neatrodo, jog tokia nuostata kaip AGG 15 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta, kad įdarbinant nukentėjęs nuo diskriminacijos dėl amžiaus asmuo turi pateikti jį diskriminavusiam asmeniui reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo per du mėnesius, yra mažiau palanki nei nuostatos dėl panašių vidaus darbo teise grindžiamų ieškinių. Vis dėlto būtent nacionalinis teismas turi patikrinti, ar 2008 m. gruodžio 10 d. Arbeitsgericht Hamburg sprendime nurodyti proceso terminai yra panašūs terminai. Jeigu paaiškėtų, kad vienas ar keli sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyti ieškiniai arba net kiti, Teisingumo Teismui nenurodyti, nacionaliniai ieškiniai yra panašūs į su diskriminacija susijusį ieškinį dėl žalos atlyginimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turėtų įvertinti, ar tokių ieškinių procesinės taisyklės yra palankesnės (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Pontin 56 punktą). Be to, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar galimą patvirtinti Vokietijos vyriausybės nurodytą aiškinimą, pagal kurį AGG 15 straipsnio 4 dalyje ir ArbGG 61 b straipsnyje numatytus terminus reikia taikyti kartu.

35      Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kiekviena byla, kurioje kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse administracinėse ir teisminėse institucijose. Turint omenyje šį aspektą, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Peterbroeck, C‑312/93, Rink. p. I‑4599, 14 punktą; minėto Sprendimo Unibet 54 punktą; 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecommunicaciones, C‑40/08, Rink. p. I‑0000, 39 punktą ir minėto Sprendimo Pontin 47 punktą).

36      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrįstų terminų ieškiniui pareikšti, kuriems praėjus ši teisė išnyksta, nustatymas iš principo atitinka veiksmingumo reikalavimą, nes taip įgyvendinamas pagrindinis teisinio saugumo principas (žr. 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Palmisani, C‑261/95, Rink. p. I‑4025, 28 punktą; minėto Sprendimo Preston ir kt. 33 punktą; 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Grundig Italiana, C‑255/00, Rink. p. I‑8003, 34 punktą ir minėto Sprendimo Kempter 58 punktą). Iš tikrųjų dėl tokių terminų netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal Sąjungos teisės sistemą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti (žr. minėtų sprendimų Grundig Italiana 34 punktą, Kempter 58 punktą ir Pontin 48 punktą). Todėl jei taip neatsitinka, valstybės narės gali nustatyti ilgesnius ar trumpesnius terminus (žr. 2004 m. birželio 17 d. Sprendimo Recheio – Cash & Carry, C‑30/02, Rink. p. I‑6051, 20 punktą). Dėl naikinamųjų terminų Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, kiek tai susiję su nacionalinės teisės aktais, patenkančiais į Bendrijos teisės aktų taikymo sritį, nustatyti terminus valstybės narės turi atsižvelgdamos, be kita ko, į tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės priimsimi sprendimai, į procedūros ir taikytinų teisės aktų sudėtingumą, asmenų, kuriems jie gali būti skirti, skaičių ir kitus svarbius viešus ar privačius interesus (žr. minėto Sprendimo Pontin 48 punktą).

37      Todėl reikia patikrinti, ar AGG 15 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas atitinka veiksmingumo principo reikalavimus, tiek atsižvelgiant į jo trukmę, tiek į momentą, nuo kurio jis skaičiuojamas.

38      Šioje 15 straipsnio 4 dalyje numatytas dviejų mėnesių terminas reikalavimams darbdaviui pareikšti. Kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, svarbu, kad darbdavys būtų nedelsiant informuotas apie reikalavimus tam, kad jam nereikėtų saugoti su įdarbinimo procedūra susijusių dokumentų pernelyg ilgą laikotarpį, atsižvelgiant į AGG įtvirtintą įrodinėjimo tvarką.

39      Neatrodo, kad nustačius tokį dviejų mėnesių terminą tampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal Sąjungos teisės sistemą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti.

40      Dėl momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti šis terminas, reikia nurodyti, kad iš AGG 15 straipsnio 4 dalies matyti, jog „konkurso <...> atveju terminas pradedamas skaičiuoti gavus neigiamą atsakymą“. Tačiau tikėtina, kad tokiu atveju per du mėnesius nuo darbuotojo kandidatūros atmetimo jis dar gali nežinoti, jog buvo diskriminuotas ar kokia apimtimi tai padaryta, be kita ko, dėl darbdavio veiksmų, todėl jis negalėtų pareikšti direktyvoje numatyto ieškinio (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Levez 31 punktą).

41      Vis dėlto tiek iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tiek iš Vokietijos vyriausybės pastabų matyti, kad, remiantis teleologiniu šios nuostatos aiškinimu, AGG 15 straipsnio 4 dalyje nustatytas momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti terminas, nebūtinai yra momentas, kai gaunamas neigiamas atsakymas, bet momentas, kai darbuotojas sužinojo apie tvirtinamą diskriminaciją. Tokiomis aplinkybėmis dėl šios nuostatos netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal Sąjungos teisės sistemą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti.

42      Atsižvelgiant į visa, kas pasakyta, į pirmą šio klausimo dalį reikia atsakyti, kad pirminė Sąjungos teisė ir direktyvos 9 straipsnis turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės proceso taisyklės, pagal kurią įdarbinant nuo diskriminacijos dėl amžiaus nukentėjęs asmuo turi pateikti jį taip diskriminavusiam asmeniui reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo per dviejų mėnesių terminą, su sąlyga, kad:

–        pirma, šis terminas nėra mažiau palankus nei terminas panašiems vidaus darbo teise grindžiamiems ieškiniams pareikšti,

–        antra, dėl nustatyto momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti šis terminas, netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal direktyvą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti.

Būtent nacionalinis teismas turi patikrinti, ar įvykdytos šios dvi sąlygos.

 Dėl draudimo sumažinti apsaugos lygį principo

43      Direktyvos 8 straipsnyje numatyta, kad šios direktyvos įgyvendinimas jokiomis aplinkybėmis negali būti pagrindas joje aptariamose srityse sumažinti valstybių narių jau suteiktos apsaugos nuo diskriminacijos lygį.

44      Kalbėdamas apie 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) ir būtent apie šio bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalį, pagal kurią šį susitarimą įgyvendindamos valstybės narės negali jo laikyti teisėtu pagrindu bendram darbuotojų apsaugos lygiui, kurį anksčiau užtikrino vidaus teisės sistema šio susitarimo reglamentuojamoje srityje, sumažinti, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiuo bendruoju susitarimu nedraudžiama sumažinti darbuotojų apsaugos terminuotų darbo sutarčių srityje, bet tam, kad toks sumažinimas patektų į jo 8 punkto 3 dalyje įtvirtintą draudimą, jis turi būti susijęs, pirma, su minėto bendrojo susitarimo „įgyvendinimu“ ir, antra, su pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų „bendruoju apsaugos lygiu“ (žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, Rink. p. I‑3071, 126 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

45      Bet kuriuo atveju, kadangi direktyvos 1 straipsnyje lytis nenurodyta kaip diskriminavimo pagrindas, galimybė, kad sumažės apsaugos nuo diskriminacijos šiuo pagrindu lygis, negali būti laikoma patenkančia į šia direktyva reglamentuojamą sritį.

46      Todėl termino, per kurį gali būti reikalaujama atlyginti žalą, patirtą dėl diskriminacijos dėl lyties, kuris nurodytas BGB 611a straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki AGG įsigaliojimo, neapima direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje esanti sąvoka „apsaugos nuo diskriminacijos lygis“.

47      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrą klausimo dalį reikia atsakyti, kad direktyvos 8 straipsnį reikia aiškinti kaip nedraudžiantį nacionalinės proceso taisyklės, priimtos siekiant įgyvendinti direktyvą, kuria iš dalies pakeičiamos ankstesnės teisės normos, numatančios terminą, per kurį galima prašyti atlyginti su diskriminacija dėl lyties susijusią žalą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

48      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Pirminė Sąjungos teisė ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 9 straipsnis turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės proceso taisyklės, pagal kurią įdarbinant nuo diskriminacijos dėl amžiaus nukentėjęs asmuo turi pateikti jį taip diskriminavusiam asmeniui reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo per dviejų mėnesių terminą, su sąlyga, kad:

–        pirma, šis terminas nėra mažiau palankus nei terminas panašiems vidaus darbo teise grindžiamiems ieškiniams pareikšti,

–        antra, dėl nustatyto momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti šis terminas, netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal direktyvą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti.

Būtent nacionalinis teismas turi patikrinti, ar įvykdytos šios dvi sąlygos.

2.      Direktyvos 2000/78/EB 8 straipsnį reikia aiškinti kaip nedraudžiantį nacionalinės proceso taisyklės, priimtos siekiant įgyvendinti direktyvą, kuria iš dalies pakeičiamos ankstesnės teisės normos, numatančios terminą, per kurį galima prašyti atlyginti su diskriminacija dėl lyties susijusią žalą.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.