1.

Beveik prieš du dešimtmečius, 2002 m. lapkričio mėn., Bahamose registruotas viengubo korpuso naftos tanklaivis „M/T Prestige“ (toliau – laivas) suskilo į dvi dalis ir nuskendo prie Galisijos (Ispanija) krantų. Tuo metu jis gabeno 70000 tonų mazuto, kuris išsiliejęs padarė didelę žalą paplūdimiams, miestams ir kaimams Ispanijos šiaurinėje pakrantėje ir Prancūzijos vakarinėje pakrantėje. Kaip paaiškinta šios išvados 13–26 punktuose, dėl nuskendusio laivo kilo ilgas ginčas tarp jo draudikų ir Ispanijos valstybės, jis buvo nagrinėjamas pagal dvi skirtingas procedūras dviejose valstybėse narėse. Dėl jo buvo priimti du teismo sprendimai: vieną jų priėmė Audiencia Provincial de La Coruña (Provincijos teismas, La Korunja, Ispanija), o kitą – High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Commercial Court) (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (Komercinių bylų teismas), Jungtinė Karalystė). Galiausiai Ispanijos valstybė siekė, kad Audiencia Provincial de La Coruña (La Korunjos provincijos teismas) sprendimą pripažintų Anglijos ir Velso teismai. Paskutinėmis pereinamojo laikotarpio po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos dienomis High Court of Justice (Anglija ir Velsas) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, prašydamas išaiškinti2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) 1 straipsnio 2 dalies d punktą ir 34 straipsnio 1 ir 3 punktus.

2.

1958 m. birželio 10 d. Niujorke sudarytos Konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo ( 3 ) (toliau – 1958 m. Niujorko konvencija) I straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši Konvencija taikoma pripažinimui ir vykdymui arbitražų sprendimų, padarytų kitos valstybės teritorijoje, o ne tos valstybės, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti tokius sprendimus [priimtų kitos valstybės nei ta, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, teritorijoje], dėl ginčų, kurių pusės gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys [tarp fizinių ir juridinių asmenų]. Ji taip pat taikoma ir tiems arbitražų sprendimams, kurie nelaikomi vidaus [nacionaliniais] sprendimais toje valstybėje, kurios [kurioje] prašoma juos pripažinti ir vykdyti.“

3.

1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnyje nurodyta:

„Kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo [juos] pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus [kurioje jais remiamasi], procesines normas tolesniuose straipsniuose išdėstytomis sąlygomis. Arbitražų sprendimams, kuriems taikoma ši Konvencija, pripažinti ir vykdyti neturi būti taikomos iš esmės sunkesnės sąlygos arba didesni muitai [mokesčiai] ar rinkliavos, negu tie, kurie galioja vidaus [nacionaliniams] arbitražų sprendimams pripažinti ir vykdyti.“

4.

Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktą jis netaikomas arbitražui.

5.

Reglamento Nr. 44/2001 32 straipsnyje nurodyta, kad „teismo sprendimas“ reiškia bet kokį valstybės narės teismo sprendimą, nepaisant to, kaip jis yra įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar teismo įsakymų [vykdomąjį raštą], taip pat ir teismo pareigūno nurodymą dėl sumokėtino žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu“.

6.

Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.

2.   Bet kuri suinteresuota šalis, kuri pateikia teismo sprendimo pripažinimo klausimą kaip ginčo esmę, gali pagal šio skyriaus 2 ir 3 skirsniuose numatytą tvarką, kreiptis dėl nutarties dėl teismo sprendimo pripažinimo išdavimo.

3.   Jei proceso baigtis valstybės narės teisme priklauso nuo neesminio pripažinimui klausimo nustatymo, teismas turi jurisdikciją tokio klausimo nusprendimui.“

7.

Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnyje išdėstyta:

„Teismo sprendimas nėra pripažįstamas:

<…>

8.

Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

9.

Kadangi Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotė nuo Briuselio konvencijos įsigaliojimo nepasikeitė, Reglamento Nr. 1215/2012 12 konstatuojamoji dalis atrodo svarbi vertinant jame numatytos išimties taikymo sritį ( 4 ). Šioje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šis reglamentas neturėtų būti taikomas arbitražui. Jokia šio reglamento nuostata neturėtų būti užkertamas kelias valstybės narės teismui, į kurį buvo kreiptasi pateikiant ieškinį dėl dalyko, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, nukreipti šalis į arbitražo procesą arba sustabdyti ar nutraukti bylos nagrinėjimą, arba nagrinėti, ar arbitražinis susitarimas pagal jo nacionalinę teisę yra niekinis, negaliojantis arba negali būti įvykdytas.

Valstybės narės teismo priimtam sprendimui dėl to, ar arbitražinis susitarimas yra niekinis, negaliojantis arba negali būti įvykdytas, neturėtų būti taikomos šiame reglamente nustatytos taisyklės dėl pripažinimo ir vykdymo, neatsižvelgiant į tai, ar teismas tokį sprendimą priėmė spręsdamas pagrindinį ar šalutinį klausimą.

Kita vertus, tuo atveju, kai valstybės narės teismas, naudodamasis jurisdikcija pagal šį reglamentą arba pagal nacionalinę teisę, nustatė, kad arbitražinis susitarimas yra niekinis, negaliojantis arba negali būti įvykdytas, tai neturėtų kliudyti pripažinti teismo sprendimą dėl bylos esmės ir, atitinkamu atveju, jį vykdyti pagal šį reglamentą. Tai neturėtų daryti poveikio valstybių narių teismų kompetencijai spręsti dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo pagal [1958 m. Niujorko konvenciją], kuriai yra suteikiama pirmenybė prieš šį reglamentą.

Šis reglamentas neturėtų būti taikomas jokiam ieškiniui ar šalutiniam procesui, susijusiam visų pirma su arbitražo teismo formavimu, arbitrų įgaliojimais, arbitražo procedūros eiga ar bet kuriais kitais tokios procedūros aspektais, taip pat jokiam ieškiniui ar teismo sprendimui dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, peržiūros, apskundimo, pripažinimo ar vykdymo.“

10.

Arbitration Act 1996 ( 5 ) (1996 m. Arbitražo įstatymas) 66 straipsnyje „Arbitražo sprendimo vykdymas“ numatyta:

11.

Arbitration Act 1996 73 straipsnyje „Teisės pareikšti prieštaravimą praradimas“ nustatyta:

12.

1995 m. lapkričio 23 d.Ley Orgánica 10/1995 del Código Penal (Organinis įstatymas 10/1995 dėl Baudžiamojo kodekso) ( 6 ) 117 straipsnyje numatyta, kad „draudikams, prisiėmusiems finansinių įsipareigojimų riziką, kylančią dėl bet kokio turto, pramonės objekto, įmonės ar veiklos naudojimo ar eksploatavimo, kai įvykis, nuo kurio rizikos yra apdrausta, įvyksta dėl šiame kodekse numatytos aplinkybės, tenka tiesioginė civilinė atsakomybė, neviršijant įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensacijos ribos, nedarant poveikio išieškojimo iš atitinkamo asmens teisei“.

13.

Tuo metu, kai laivas nuskendo, jo savininkai (toliau – savininkai) buvo apsidraudę apsaugos ir žalos atlyginimo (angl. Protection & Indemnity, toliau – P&I) draudimu The London Steam-Ship Owners’ Mutual Insurance Association Limited (toliau – Club) ( 7 ) pagal draudimo sutartį, sudarytą 2002 m. vasario 20 d. įrašo liudijimu (toliau – draudimo sutartis). Šia sutartimi Club sutiko apdrausti savininkus P & I draudimu, be kita ko, dėl bet kurio atsakomybės už taršą įvykio, kurio didžiausia bendra suma neviršija 1 milijardo Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD). Draudimo sutarčiai buvo taikomos Club taisyklės, t. y. standartinės draudimo sutarties sąlygos, įtrauktos į įrašo liudijimą. 3 taisyklėje, pavadintoje „Išieškojimo teisė“, buvo numatyta toliau išdėstyta sąlyga „sumokėk, kad būtų sumokėta“ (angl. „pay to be paid“) ( 8 ):

<…>“

14.

Club taisyklių 43 taisyklėje „Jurisdikcija ir teisė“ buvo numatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią, „jei tarp nario ir asociacijos kyla bet koks nesutarimas ar ginčas“, „toks nesutarimas ar ginčas“ perduodamas nagrinėti Londono (Jungtinė Karalystė) arbitražo vienam arbitrui, o ginčas nagrinėjamas pagal Anglijos teisę ir Arbitration Act 1996.

15.

2002 m. pabaigoje Ispanijoje buvo iškelta baudžiamoji byla, be kita ko, laivo kapitonui, vyresniajam kapitono padėjėjui ir vyriausiajam mechanikui.

16.

2010 m. birželio mėn. arba maždaug tokiu laiku, pasibaigus baudžiamojo proceso tyrimo etapui, keli juridiniai asmenys, įskaitant Ispanijos valstybę, pareiškė civilinius ieškinius keliems atsakovams, įskaitant Club, kaip savininkų civilinės atsakomybės draudiką, pagal draudimo sutartį, remdamiesi teise pareikšti tiesioginį ieškinį pagal Ispanijos baudžiamojo kodekso 117 straipsnį. Club nedalyvavo Ispanijos teisme nagrinėtoje byloje.

17.

2012 m. sausio 16 d.Club Londone inicijavo arbitražo bylą, kurioje prašė pripažinti, kad pagal draudimo sutartyje numatytą arbitražinę išlygą Ispanijos valstybė savo reikalavimus pagal Ispanijos baudžiamojo kodekso 117 straipsnį privalo pareikšti Londone ir kad Club nėra atsakingas Ispanijos valstybei dėl tokių reikalavimų pagal Anglijos teisę ir (arba) pagal šią sutartį. Ispanijos valstybė arbitražo byloje nedalyvavo ( 9 ).

18.

2013 m. vasario 13 d. priimtame sprendime (toliau – arbitražo sprendimas) arbitražo teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal Anglijos kolizines normas nagrinėjami reikalavimai yra sutartinio pobūdžio, sutarčiai taikoma Anglijos teisė. Taigi Ispanijos valstybė negalėjo remtis savininkų sutartinėmis teisėmis, jeigu nepaisė arbitražinės išlygos ir išlygos „sumokėk, kad būtų sumokėta“. Be to, Ispanijos valstybė turėjo pradėti arbitražo procesą Londone, kad iš Club pareikalautų sumokėjimo. Arbitražo sprendime taip pat buvo paskelbta, kad, savininkams prieš tai nesumokėjus jiems tenkančių sumų, Club nebuvo atsakingas Ispanijos valstybei pagal pateiktus reikalavimus. Bet kuriuo atveju Club atsakomybė neviršijo 1 mlrd. USD.

19.

2013 m. kovo mėn. Club kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 1 ir 2 dalis prašydamas leisti vykdyti arbitražo sprendimą nacionalinėje teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip teismo sprendimą ar nutartį ir priimti teismo sprendimą, kuriame būtų pakartotas arbitražo sprendimas. Ispanijos valstybė paprieštaravo šiam prašymui. Ji minėto teismo prašė panaikinti arbitražo sprendimą ir (arba) pripažinti jį negaliojančiu pagal Arbitration Act 1996 67 ir (arba) 72 straipsnius. Šiuose straipsniuose numatyta, kad Anglijos arbitražo teismo sprendimas gali būti ginčijamas, be kita ko, remiantis tuo, kad arbitražo teismas neturėjo dalykinės jurisdikcijos ir kad atitinkamas ginčas negalėjo būti tinkamai perduotas arbitražui. Ispanijos valstybė taip pat teigė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atsisakyti pasinaudoti savo diskrecija priimti sprendimą.

20.

Po septynias dienas trukusio bylos nagrinėjimo, per kurį buvo surinkti faktiniai įrodymai ir išklausyti Ispanijos teisės ekspertai, 2013 m. spalio 22 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė sprendimą. Jis nurodė, kad Ispanijos valstybės prašymai yra atmestini, pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 1 dalį išdavė leidimą Club dėl arbitražo sprendimo vykdymo ir pripažino, kad pagal šio įstatymo 66 straipsnio 2 dalį turi būti priimtas Ispanijos valstybei nepalankus teismo sprendimas, kuriame pakartojamas arbitražo sprendimas. Tą pačią dieną jis priėmė atskirą oficialų sprendimą, kuriame buvo nurodyta, kad „pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 2 dalį priimamas [Ispanijos valstybei] nepalankus teismo sprendimas, kuriame pakartojamas arbitražo sprendimas“ ( 10 ).

21.

Ispanijos valstybė dėl sprendimo, priimto pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnį, padavė apeliacinį skundą Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius) (Jungtinė Karalystė). 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu šis teismas atmetė apeliacinį skundą.

22.

2013 m. lapkričio 13 d.Audiencia Provincial de La Coruña (La Korunjos provincijos teismas) priėmė sprendimą Ispanijos byloje. Jis nenustatė savininkų ar Club civilinės atsakomybės. Įvairios šalys apskundė tokį sprendimą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija). 2016 m. sausio 14 d. sprendimu šis teismas, be kita ko, konstatavo, kad kapitonas ir savininkai yra atsakingi pagal civilinius ieškinius, o Club yra tiesiogiai atsakinga pagal Baudžiamojo kodekso 117 straipsnį, neviršijant bendros 1 mlrd. USD atsakomybės ribos. Tribunal Supremo perdavė bylą Audiencia Provincial de La Coruña (La Korunjos provincijos teismas), kad šis nustatytų atitinkamų atsakovų Ispanijos byloje įsipareigojimų dydį. 2017 m. lapkričio 15 d. sprendime (pataisytas 2018 m. sausio 11 d.) šis teismas nusprendė, kad įvykus avarijai kapitonas, savininkai ir Club buvo atsakingi daugiau nei 200 atskirų asmenų (tarp jų Ispanijos valstybei) ir ši atsakomybė viršijo 1,6 mlrd. EUR sumą, o Club atveju buvo taikoma bendra 1 mlrd. USD atsakomybės riba. Įvairios šalys apskundė šį sprendimą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), o šis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu (iš dalies pakeistas 2019 m. sausio 21 d.) paliko jį galioti su nedideliais pakeitimais.

23.

2019 m. kovo 1 d.Audiencia Provincial de La Coruña (La Korunjos provincijos teismas) priėmė vykdomąją nutartį, kurioje nurodė sumas, kurias kiekvienas iš ieškovų, įskaitant Ispanijos valstybę, turėjo teisę reikalauti išieškoti iš atitinkamų atsakovų, įskaitant Club (toliau – Ispanijos teismo sprendimas).

24.

2019 m. kovo 25 d. Ispanijos valstybė kreipėsi į High Court of Justice (Anglija ir Velsas) su prašymu pripažinti Ispanijos teismo sprendimą pagal Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnį. Šis teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi (toliau – registracijos nutartis) patenkino minėtą prašymą ( 11 ).

25.

2019 m. birželio 26 d.Club padavė apeliacinį skundą dėl registracijos nutarties pagal Reglamento Nr. 44/2001 43 straipsnį. Jis rėmėsi dviem pagrindais. Pirma, Club teigė, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktą Ispanijos teismo sprendimas yra nesuderinamas su teismo sprendimu, priimtu pagal 66 straipsnį, kurį 2015 m. balandžio 1 d.Court of Appeal (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius) pripažino pagrįstu. Antra, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktu, Club teigė, kad Ispanijos teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas akivaizdžiai prieštarauja Anglijos viešajai tvarkai. Ispanijos valstybė ginčijo Club apeliacinį skundą. Ji prašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti šešis prejudicinius klausimus dėl Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimo.

26.

Šiomis aplinkybėmis 2020 m. gruodžio 22 d.High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Commercial Court) nutarė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Club, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos vyriausybės, Jungtinė Karalystė, Šveicarijos Konfederacija ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

28.

2022 m. sausio 31 d. teismo posėdyje Club, Ispanijos, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės, Jungtinė Karalystė ir Komisija išsakė savo pozicijas ir atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

29.

2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos. Pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos ( 12 ) 86 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas išlaiko jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus dėl Jungtinės Karalystės teismų prašymų, pateiktų iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, kuri nurodyta šio susitarimo 126 straipsnyje, – 2020 m. gruodžio 31 d. Be to, pagal minėto susitarimo 89 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismo sprendimas, nesvarbu, ar jis priimtas iki šio pereinamojo laikotarpio pabaigos, ar vėliau, Jungtinei Karalystei ir Jungtinės Karalystės teritorijoje yra privalomas visas. Kadangi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas 2020 m. gruodžio 22 d., Teisingumo Teismas turi jurisdikciją jį nagrinėti, ir sprendimas, kurį jis priims, bus privalomas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

30.

Iš pradžių norėčiau pateikti dvi pastabas.

31.

Pirma, teismo posėdyje kai kurios šalys siekė ginčyti klausimus, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau išsprendė. Tarp jų yra išvados, kad Ispanijos valstybės reikalavimai Club pagal Ispanijos baudžiamojo kodekso 117 straipsnį pagal Anglijos teisę turi būti kvalifikuojami kaip reikalavimai vykdyti šioje nuostatoje numatytas prievoles, o ne kaip savarankiškos teisės, kylančios pagal Ispanijos įstatymus; kad šios pagal Anglijos teisę kylančios prievolės gali būti vykdomos tik pagal jų sąlygas, t. y. arbitražo būdu ir laikantis išlygos „sumokėk, kad būtų sumokėta“; ir kad sprendimas dėl šių reikalavimų gali būti priimtas arbitraže.

32.

Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai ( 13 ). Teisingumo Teismas neturi išdėstyti savo pozicijos dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, nes toks aiškinimas iš tiesų priklauso išimtinei nacionalinių teismų jurisdikcijai ( 14 ). Vadinasi, Teisingumo Teismas, naudodamasis jam suteikta jurisdikcija, negali nagrinėti pirmesniame šios išvados punkte apibūdintų argumentų.

33.

Antra, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad Ispanijos teismo sprendimas ir teismo sprendimas, priimtas pagal 66 straipsnį, nėra nesuderinami. Tai, kad nacionalinis teismas turi jurisdikciją, nebūtinai absoliučiai užkerta kelią kitam nacionaliniam teismui ar arbitražo teismui, ypač nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, pripažinti, kad jis turi jurisdikciją, ir atvirkščiai. Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad Club nemanė esant būtina dalyvauti Ispanijos teismo procese ir kad pagal Ispanijos teisę ar tarptautinę teisę teismas neprivalo savo iniciatyva pareikšti prieštaravimo dėl jurisdikcijos nebuvimo, grindžiamo egzistuojančia arbitražine išlyga. Taigi akivaizdu, kad Ispanijos teismas pripažino savo jurisdikciją dėl ginčo būtent todėl, kad jo jurisdikcija nebuvo ginčyta dėl egzistuojančios tokios išlygos. Todėl tai, kad teismo sprendime, priimtame pagal 66 straipsnį, konstatuota, jog arbitražo teismas, į kurį kreipėsi Club, turi jurisdikciją remiantis draudimo sutartyje numatyta arbitražine išlyga, nereiškia, kad jis yra nesuderinamas su Ispanijos teismo sprendimu.

34.

Prancūzijos vyriausybė taip pat teigia, kad tai, jog arbitražo teismas nusprendė, kad išlyga „sumokėk, kad būtų sumokėta“ yra vykdytina prieš trečiuosius asmenis, patyrusius žalą dėl apdraustojo veiksmų, nesant išankstinio mokėjimo, nedraudžia nacionaliniam teismui netaikyti šios išlygos, juo labiau kai, kaip šiuo atveju, suinteresuotasis asmuo nesirėmė šia išlyga ir šiame teisme nenurodė, kad nebuvo jokio išankstinio mokėjimo. Šalis negali teigti, kad teismo sprendimas yra nesuderinamas su kitoje valstybėje narėje priimtu teismo sprendimu dėl to, kad ši šalis neatvyko į teismą, priėmusį antrąjį sprendimą, kurio pripažinimo prašoma valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas pirmasis teismo sprendimas.

35.

Prancūzijos vyriausybės argumentai yra neteisingi dėl toliau nurodytų dviejų priežasčių.

36.

Pirma, kaip per teismo posėdį pažymėjo Jungtinė Karalystė ir kaip savo rašytinėse pastabose nurodo pati Prancūzijos vyriausybė, prejudiciniai klausimai grindžiami prielaida, kad Ispanijos teismo sprendimas ir teismo sprendimas, priimtas pagal 66 straipsnį, yra nesuderinami. Be to, kaip per teismo posėdį tai pat pažymėjo Jungtinė Karalystė, iš 2020 m. gruodžio 18 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, kuriame jis sprendė dėl prejudicinių klausimų pateikimo, matyti, kad jis atmetė aiškų Ispanijos valstybės siūlymą pateikti Teisingumo Teismui bet kokį klausimą dėl nesuderinamumo. Pakanka priminti, kad tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti ir suformuluoti prejudicinius klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo, kurie būtini siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje ( 15 ). Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi teisę paprašyti jo nagrinėjamos bylos šalių pasiūlyti formuluotę, kaip vėliau galėtų būti išdėstyti prejudiciniai klausimai, vis dėlto tik jis pats galiausiai turi nuspręsti tiek dėl klausimų formos, tiek dėl jų turinio ( 16 ). Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nurodė, kad jis nemato būtinybės užduoti tam tikrą klausimą, arba jeigu jis numanomai atsisakė pateikti Teisingumo Teismui kurios nors iš šalių iškeltą klausimą, Teisingumo Teismas negali atsakyti į šį klausimą ar į jį atsižvelgti nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą ( 17 ). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Prancūzijos vyriausybės argumentai dėl nesuderinamumo klausimo yra akivaizdžiai nepriimtini.

37.

Antra, šie argumentai bet kuriuo atveju yra nereikšmingi. Sprendime Hoffmann Teisingumo Teismas konstatavo, kad dviejų teismo sprendimų nesuderinamumas turi būti tikrinamas klausiant, ar jie sukelia vienų kitoms prieštaraujančių teisinių pasekmių ( 18 ). Taigi, nesuderinamumas nustatomas atsižvelgiant į teismo sprendimų sukeliamas pasekmes; jis nesusijęs nei su teisiniais argumentais, kuriais jie grindžiami, nei su procesiniais veiksmais, kuriuos atliekant jie buvo priimti ( 19 ). Teismo sprendimų nesuderinamumas taip pat nepriklauso nuo šalių elgesio, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė. Šioje byloje aptariami teismo sprendimai sukelia visiškai priešingas teisines pasekmes, bent kiek tai susiję su Club: Ispanijos teismas pripažino Club atsakomybę, o teismo sprendime, priimtame pagal 66 straipsnį, konstatuota, kad dėl išlygos „sumokėk, kad būtų sumokėta“Club nėra atsakingas.

38.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 2 dalį priimtas teismo sprendimas, kuriame pakartojamas arbitražo sprendimas, gali būti laikomas atitinkamu valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktą. Antruoju klausimu jis klausia, ar tai, kad toks teismo sprendimas nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 materialinę taikymo sritį dėl jo 1 straipsnio 2 dalies d punkto, neleidžia jo laikyti atitinkamu „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 34 straipsnio 3 punktą.

39.

Kadangi šie du klausimai yra glaudžiai susiję, siūlau juos nagrinėti kartu.

40.

Iš pradžių atmesčiau Jungtinės Karalystės siūlymą, kad Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti atsakyti į pirmuosius du klausimus, nes jie „iš esmės susiję su nesutarimu dėl to, ar ginčas visiškai išspręstas arbitraže, ar ne“, ir todėl jų dalykui taikoma 1 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis. Pirma, abiem klausimais prašoma išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punktą, 32 straipsnį ir 34 straipsnio 3 punktą. Kol šis išaiškinimas nepateiktas, neįmanoma pasakyti, ar pagrindinis ginčas tarp šalių buvo visiškai išspręstas arbitraže. Taigi Jungtinė Karalystė savo prieštaravimu šiuo klausimu pastato vežimą prieš arklį. Antra, byloje Owens Bank ( 20 ) iš trijų Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų pirmieji du buvo susiję su Briuselio konvencijos taikymu susitariančiosiose valstybėse nagrinėjamoms byloms dėl teismo sprendimų, priimtų valstybėse, kurios nėra susitariančiosios valstybės, pripažinimo ir vykdymo, o trečiuoju klausimu buvo siekiama išsiaiškinti, kokie Bendrijos teisės principai taikomi lis pendens. Teisingumo Teismas į pirmus du klausimus atsakė neigiamai, o atsižvelgdamas į šį atsakymą nusprendė, kad į trečiąjį klausimą nereikia atsakyti. Tai rodo, kad, priešingai, nei teigia Jungtinė Karalystė, Teisingumo Teismas neatsisakė atsakyti į byloje Owens Bank pateiktus klausimus dėl to, kad jie nepateko į Briuselio konvencijos taikymo sritį.

41.

Arbitražo neįtraukimo į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį priežastys ir šio neįtraukimo apimtis nurodyta Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punkto, kurio analogas anksčiau buvo įtvirtintas Briuselio konvencijoje ( 21 ), t. y. jos 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto, travaux préparatoires, vadinamojoje Heidelberg ataskaitoje ( 22 ), kai kuriose generalinių advokatų išvadose ir keliuose Teisingumo Teismo sprendimuose.

42.

Iš Jenard ataskaitos ( 23 ) ir Evrigenis ir Kerameus ataskaitos ( 24 ) aišku, kad arbitražas nebuvo įtrauktas į Briuselio konvencijos taikymo sritį dėl egzistuojančių gausių daugiašalių tarptautinių susitarimų dėl arbitražo. Schlosser ataskaitoje ( 25 ) konkrečiai nurodoma 1958 m. Niujorko konvencija, kurios šalys tuo metu buvo visos valstybės narės, išskyrus Airiją ir Liuksemburgą. Heidelberg ataskaitoje ( 26 ) taip pat pažymima, kad istoriškai šis neįtraukimas paaiškinamas „Briuselio režimo“ ir 1958 m. Niujorko konvencijos tarpusavio santykiu. Toje ataskaitoje teigiama, kad „kai septintajame dešimtmetyje buvo deramasi dėl [Briuselio] konvencijos, buvo plačiai sutariama, kad arbitražinių susitarimų ir arbitražo sprendimų pripažinimas veiksmingai veikia pagal 1958 m. Niujorko konvenciją, todėl arbitražo nereikėtų įtraukti į Europos teisės aktą“, ir kad, „be to, tuo metu [Europos Taryba] rengė analogišką priemonę dėl arbitražo, kuri galiausiai pasirodė esanti nesėkminga“ ( 27 ). Tai, kad arbitražui taikoma išimtis buvo įtraukta į Briuselio konvenciją siekiant laikytis toje srityje jau esamų tarptautinių susitarimų, būtent 1958 m. Niujorko konvencijos, Teisingumo Teismas patvirtino Sprendime Rich ( 28 ), generalinis advokatas P. Léger savo išvadoje byloje Van Uden ( 29 ) ir generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje Allianz ir Generali Assicurazioni Generali ( 30 ).

43.

Taigi buvo siekiama, kad Briuselio konvencija ir ją pakeitęs Reglamentas Nr. 44/2001 nedarytų poveikio 1958 m. Niujorko konvencijos veikimui valstybėse narėse ( 31 ). Visų pirma, nė viename iš šių dokumentų nereglamentuojamos arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo procedūros, kurias reglamentuoja nacionalinė ir tarptautinė teisė, taikytina valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti tokius sprendimus.

44.

Kaip teisingai nurodo Komisija, 1958 m. Niujorko konvencija netaikoma nagrinėjant bylą, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nes ta byla nėra susijusi su arbitražo sprendimo pripažinimu ir vykdymu kitoje valstybėje nei ta, kurioje šis sprendimas buvo priimtas, kaip to reikalaujama pagal šios konvencijos I straipsnio 1 dalį. Be to, Ispanijos teismo sprendimas aiškiai patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, taigi jo nuostatos reglamentuoja šio sprendimo pripažinimą ir vykdymą kitoje valstybėje narėje.

45.

Nors Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punkte (ir jo pirmtakės Briuselio konvencijos 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte) aiškiai nenurodoma, kokiu mastu arbitražas nepatenka į jo taikymo sritį, yra gerai žinoma, kad ši išimtis yra „išsami“ ( 32 ) ir kad ji turi būti aiškinama plačiai.

46.

Taigi iš Jenard ataskaitos ( 33 ) aišku, kad arbitražo neįtraukimas neapsiriboja tik arbitro vykdomu procesu, bet apima ir su arbitražu susijusį teismo procesą. Schlosser ataskaitoje nurodoma, kad Briuselio konvencija neapima teismo procesų, kurie yra šalutiniai arbitražo procesui ( 34 ), ir teismo sprendimų, kuriais sprendžiama dėl arbitražinio susitarimo galiojimo ir prireikus šalys įpareigojamos netęsti arbitražo proceso ( 35 ). Šioje ataskaitoje taip pat nurodoma, kad Briuselio konvencija netaikoma procedūroms ir sprendimams dėl prašymų panaikinti, pakeisti, pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimus arba „teismo sprendimams, į kuriuos įtraukti arbitražo sprendimai (įprastas pripažinimo būdas pagal [Jungtinės Karalystės] teisę)“ ( 36 ). Be to, Evrigenis ir Kerameus ataskaitoje ( 37 ) teigiama, kad Briuselio konvencija neapima bylų, kurios tiesiogiai susijusios su arbitražu kaip pagrindiniu klausimu, pavyzdžiui, bylų, kuriose teismas pasitelkiamas steigiant arbitražo instituciją, siekiant panaikinti arbitražo sprendimą arba pripažinti jo galiojimą ar trūkumus.

47.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Sprendime Rich, susijusiame su nacionalinio teismo paskirtu arbitru, Teisingumo Teismas konstatavo, jog „Susitariančiosios Šalys siekė visiškai neįtraukti arbitražo, įskaitant nacionaliniuose teismuose iškeltas bylas“ ( 38 ). Jis taip pat nusprendė, kad siekiant nustatyti, ar ginčas patenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia remtis tik šio ginčo dalyku. Todėl, jei ginčas dėl savo dalyko nepatenka į Briuselio konvencijos taikymo sritį, pirminio klausimo, kurį teismas turi išspręsti siekdamas priimti sprendimą byloje, buvimas negali pateisinti šios konvencijos taikymo, nesvarbu, koks tas klausimas būtų ( 39 ). Sprendime Van Uden, kuriame buvo nagrinėjamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su skolų, atsiradusių pagal sutartį, kurioje buvo numatyta arbitražinė išlyga, sumokėjimu, Teisingumo Teismas konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės iš esmės nėra šalutinės arbitražo procesui ir taikomos lygiagrečiai jam kaip pagalbinės priemonės, kad jos susijusios ne su pačiu arbitražu, o su įvairių teisių apsauga ir kad jų vieta Briuselio konvencijos taikymo srityje turi būti nustatoma ne pagal pačių šių priemonių pobūdį, o pagal teisių, kurias jomis siekiama apsaugoti, pobūdį. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad jeigu prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalykas yra susijęs su klausimu, kuris patenka į Briuselio konvencijos materialinę taikymo sritį, ši konvencija bus taikoma ( 40 ). Galiausiai byloje Gazprom ( 41 ) Teisingumo Teismas turėjo nuspręsti, ar pagal Reglamentą Nr. 44/2001 valstybės narės teismui draudžiama pripažinti ir vykdyti arba atsisakyti pripažinti ir vykdyti kitos valstybės narės arbitražo teismo priimtą arbitražo sprendimą, kuriuo arbitražo proceso šaliai draudžiama pareikšti tam tikrus reikalavimus pirmosios valstybės narės teisme. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai, pažymėdamas, kad Reglamentas Nr. 44/2001 nereglamentuoja vienoje valstybėje narėje priimto arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje narėje.

48.

Mano nuomone, iš to, kas išdėstyta, aišku, kad teismo sprendimui, kuriame pakartojamas arbitražo sprendimas, kaip antai teismo sprendimui, priimtam pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 2 dalį, taikoma Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta arbitražui skirta išimtis. Be to, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir visos Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos šalys pritaria tokiam aiškinimui.

49.

Kaip teisingai nurodo Club, Jungtinė Karalystė ir Komisija, arbitražo neįtraukimas į Reglamento Nr. 44/2001 materialinę taikymo sritį visų pirma lemia tai, kad šiuo reglamentu neįmanoma pasinaudoti siekiant įvykdyti arbitražo sprendimą kitoje valstybėje narėje – iš pradžių paverčiant jį teismo sprendimu ir paskui prašant kitos valstybės narės teismų vykdyti šį sprendimą pagal šio reglamento III skyrių ( 42 ).

50.

Vis dėlto šioje byloje nagrinėjama kitokia situacija. Šiuo atveju nėra mėginimo pasiekti, kad kitoje valstybėje narėje būtų pripažintas arba vykdomas pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnį priimtas Anglijos teismo sprendimas. Nagrinėjama byla susijusi su tokio teismo sprendimo poveikiu, kai jis yra nesuderinamas su kitos valstybės narės teismo sprendimu, kurį prašoma pripažinti ir vykdyti Anglijoje ir Velse.

51.

Tada kyla klausimas, ar pastaroji situacija patenka į Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punkto nuostatų taikymo sritį.

52.

Pritardamas Club, Jungtinei Karalystei ir Komisijai, manau, kad dėl toliau nurodytų trijų priežasčių pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnį priimtas teismo sprendimas akivaizdžiai laikytinas „teismo sprendimu“ valstybėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktą.

53.

Pirma, Reglamento Nr. 44/2001 32 straipsnyje „teismo sprendimo“ sąvoka apibrėžta labai plačiai ( 43 ). Ši apibrėžtis taikoma visoms šio reglamento nuostatoms, kuriose vartojama ši sąvoka ( 44 ), įskaitant 34 straipsnio 3 punktą.

54.

Antra, Sprendimo Solo Kleinmotoren 17 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog tam, kad sprendimas būtų „teismo sprendimas“ pagal Briuselio konvenciją, „sprendimą turi priimti Susitariančiosios Valstybės teisminė institucija, pagal savo kompetenciją sprendžianti tarp šalių kilusius klausimus“ ( 45 ).

55.

Pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 2 dalį priimtas teismo sprendimas visiškai atitinka minėtas sąlygas. Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikto proceso, per kurį Anglijos teismai priima sprendimą dėl arbitražo sprendimo įsigaliojimo pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnį, apibūdinimo matyti, kad per jį arbitražo sprendimas nėra automatiškai patvirtinamas ar tik „pažymimas antspaudu“. Teismas išklauso argumentus ir priima sprendimą dėl daugelio esminių klausimų, pavyzdžiui, arbitro jurisdikcijos, dėl to, ar sprendimo priėmimas atitinka teisingumo interesus (nutarties priėmimo tikslingumo ir naudingumo aspektai), dėl viešosios tvarkos klausimų ir trečiųjų šalių interesų. Siekdamas išspręsti šiuos klausimus, teismas gali nurodyti ištirti ir išnagrinėti įvairius fakto ir teisės klausimus ( 46 ). Tai reiškia, kad, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, teismas, nagrinėjantis prašymą pagal 66 straipsnį, gali išspręsti svarbius esminius šalims aktualius klausimus, net jei jie nėra arbitražo teismo išspręstų ir arbitražo sprendime aptartų klausimų ar problemų dalis.

56.

Be to, atrodo, kad, kaip teisingai savo rašytinėse pastabose nurodo Jungtinė Karalystė ir Komisija, teisė spręsti, ar priimti teismo sprendimą, pakartojant jame arbitražo sprendimą, kyla ne iš arbitražo sprendimo ar šalių susitarimo perduoti ginčą nagrinėti arbitražui, o iš Anglijos teismui šiuo tikslu suteiktos jurisdikcijos, kuri apima esminių klausimų tarp šalių išsprendimą. Priešingai, nei teigia Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, Anglijos teismo padėtis nėra tokia pati kaip teismo, tvirtinančio šalių sudarytą taikos sutartį, kaip buvo tomis aplinkybėmis, dėl kurių priimtas Sprendimas Solo Kleinmotoren, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad „teismo tvirtinamos taikos sutartys iš esmės yra sutartinio pobūdžio, nes jų sąlygos visų pirma priklauso nuo šalių valios“ ( 47 ). Kaip teisingai nurodoma Komisijos rašytinėse pastabose, arbitražo sprendimas yra ne šalių susitarimo dėl jame nagrinėjamų klausimų išraiška, o veikiau ginčo dėl šių klausimų sprendimas.

57.

Trečia, pritariu Club ir Jungtinės Karalystės rašytinėms pastaboms, kuriose jie teigia, kad tai, jog pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnį priimtame teismo sprendime nenagrinėjami visi arbitražo teisme nagrinėti klausimai, netrukdo jo laikyti „teismo sprendimu“ pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktą ( 48 ). Visų pirma, nėra reikalavimo, jog tam, kad priimtų šios nuostatos tikslus atitinkantį sprendimą, teismas privalo išspręsti visus esminius ginčo aspektus. Pavyzdžiui, Sprendime Gambazzi Teisingumo Teismas konstatavo, jog tam, kad sprendimai būtų laikomi „teismo sprendimais“, pakanka, kad jie būtų „teismo sprendimai, kurie <…> juos priėmusioje valstybėje <…> [priimti] tos[e] bylos[e], <…> [kurios] būtų buvusios ar galėjusios būti pagal įvairius procesus nagrinėjam[o]s laikantis rungtyniškumo principo“ ( 49 ). Toje byloje teismo sprendimas už akių, kurį Anglijos teismas priėmė, kai atsakovas buvo pašalintas iš bylos dėl to, kad neįvykdė teismo nutarties, buvo pripažintas „teismo sprendimu“, nepaisant to, kad teismas nenagrinėjo ieškovo reikalavimų iš esmės ir tikrino tik tai, ar buvo įvykdyti teismo sprendimo už akių priėmimo reikalavimai.

58.

Sprendimo Solo Kleinmotoren ( 50 ) 17 punkte išties nurodomi šalių tarpusavio klausimai. Tačiau iš to sprendimo 21 punkto, kuriame nurodomas klausimas, „dėl kurio kilo ginčas“ tarp šalių (angl. „the“ issues between the parties), ir iš 17 punkto versijos proceso kalba, t. y. vokiečių kalba, matyti, kad žymimojo artikelio vartojimas teksto versijoje anglų kalba neturėjo jokios reikšmės ( 51 ).

59.

Taip pat pritariu Club, Vokietijos vyriausybės ( 52 ), Jungtinės Karalystės ir Komisijos nuomonei, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktas taikomas bet kokiam nesuderinamam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinimo, neatsižvelgiant į tai, ar jo dalykas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 materialinę taikymo sritį. Kitaip tariant, šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta išimtis arbitražui nėra taikoma taip, kad tokie teismo sprendimai nepatektų į Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punkto taikymo sritį.

60.

Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalis nėra lemiama sprendžiant, ar teismo sprendimas pagal šio reglamento 34 straipsnio 3 punktą patenka į šio reglamento taikymo sritį, dėl paprastos priežasties: skiriasi šių nuostatų paskirtis ir jomis siekiama skirtingų tikslų.

61.

Kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies paskirtį ir uždavinius, reikia pažymėti, kad kai „teismo sprendimas“, kaip jis apibrėžiamas šio reglamento 32 straipsnyje, patenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį, jam gali būti taikomas abipusis pripažinimas, taigi jis gali „keliauti“. Pateikiu apibūdinimą, kuriuo remiasi Club: „1 straipsnyje reglamentuojamas reglamento taikymas bylose, kuriose prašymo vykdyti sprendimą klausimas pagal III skyrių sprendžiamas pagal vykdytino teismo sprendimo (šiuo atveju – Ispanijos teismo sprendimo) dalyką“, o „nustačius, kad reglamentas taikomas šioms byloms, 1 straipsnis nebetenka reikšmės“.

62.

Kaip nurodo Club, Vokietijos vyriausybė, Jungtinė Karalystė ir Komisija, Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punkto paskirtis ir tikslai yra kitokie, t. y. apsaugoti valstybės narės vidaus teisės sistemos vientisumą ir užtikrinti, kad jos teisės viršenybė nebūtų sutrikdyta dėl to, kad iš jos reikalaujama pripažinti užsienio teismo sprendimą, nesuderinamą su jos pačios teismų sprendimu. Jenard ataskaitoje šis pagrindinis principas nustatytas Briuselio konvencijoje ( 53 ). Teisingumo Teismas patvirtino šį principą, pritardamas Sprendime Solo Kleinmotoren ( 54 ) pateiktiems motyvams. Taigi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punkto reikalavimo aiškinimą veikia reikalavimas, kad valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinimo, neturi būti trikdoma teisės viršenybė ( 55 ).

63.

Kadangi dėl tam tikrų klausimų neįtraukimo į Reglamento Nr. 44/2001 materialinę taikymo sritį kilo nesuderinamų sprendimų grėsmė, reikėjo priimti taisykles, kuriomis būtų reglamentuojamos šios aplinkybės. Tokia grėsmė arbitražo srityje buvo aiškiai pripažinta generalinio advokato M. Darmon išvadoje byloje Rich ir generalinės advokatės J. Kokott išvadoje byloje Allianz ir Generali Assicurazioni Generali ( 56 ). Pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalį daugelis svarbių klausimų, įskaitant fizinių asmenų statusą ar teisnumą ir veiksnumą, testamentus ir paveldėjimą, bankrotą, nemokumą ir socialinę apsaugą, laikomi nepatenkančiais į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Todėl pritariu Club, Vokietijos vyriausybės, Jungtinės Karalystės ir Komisijos argumentams, kad teisinės valstybės principas ir valstybių narių vidaus teisės sistema būtų rimtai sutrikdyti, jei jų teismai būtų įpareigoti nepaisyti kitų tos pačios valstybės narės teismų priimtų (taikomų toje pačioje teritorijoje) ir galimai res judicata galią įgijusių teismo sprendimų visais šiais klausimais ir vadovautis galimai vėlesniu kitos valstybės narės teismo sprendimu, kuriuo sprendžiamas tas pats klausimas. Nesant aiškių nuostatų, kuriose numatyta priešingai, galima daryti pagrįstą išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino priimti nuostatų, kurios turėtų tokį trikdantį poveikį teisinės valstybės principui valstybėse narėse.

64.

Teisingumo Teismo sprendime Hoffmann ( 57 ) taip pat aiškiai nurodyta, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti užsienio teismo sprendimą, teismo priimtam sprendimui turėtų būti rodoma derama pagarba, nepaisant to, kad pastarojo teismo sprendimo dalykas nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Byloje Hoffmann Vokietijos teismo sprendimu vyras buvo įpareigotas mokėti išlaikymo išmokas savo žmonai, su kuria Vokietijoje gyveno skyrium. Vėliau jis gavo Nyderlandų teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kuris nebuvo pripažintas Vokietijoje. Tuo metu fizinių asmenų statusas nebuvo įtrauktas į Briuselio konvencijos taikymo sritį, tačiau ji buvo taikoma sutuoktinių išlaikymo išmokoms. Nyderlanduose nagrinėjant bylą dėl Vokietijos teismo sprendimo vykdymo, Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas, ar nereikėtų atsisakyti vykdyti sprendimą pagal Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalį ( 58 ) remiantis tuo, kad jis nesuderinamas su Nyderlandų potvarkiu dėl santuokos nutraukimo. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Nyderlandų teismas turėtų atsisakyti vykdyti Vokietijos teismo nutartį. Jis, be kita ko, pažymėjo, kad „aptariami teismo sprendimai sukelia vienas kitam prieštaraujančias teisines pasekmes“ ir kad „užsienio teismo sprendimas, kuris neišvengiamai suponuoja santuokinių santykių egzistavimą, turėtų būti vykdomas, nors šie santykiai buvo nutraukti teismo sprendimu, priimtu sprendžiant ginčą tarp tų pačių šalių valstybėje, kurioje prašoma vykdyti sprendimą“ ( 59 ).

65.

Pritariu Komisijai, kad Teisingumo Teismo pozicija Sprendime Hoffmann ( 60 ) atitinka Reglamentu Nr. 44/2001 nustatytos jurisdikcijos sistemos reikalavimus, nes palengvina teismo sprendimų galiojimą valstybėse, kuriose jie priimami. Vokietijos teismo sprendimas ir Nyderlandų potvarkis dėl santuokos nutraukimo negalėjo egzistuoti toje pačioje teisės sistemoje. Jei tokia situacija būtų leidžiama pagal Briuselio konvenciją, Nyderlanduose būtų pažeistas teisinės valstybės principas ( 61 ). Kadangi atliekant šią analizę nėra reikalo išskirti įvairių Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių, neturi reikšmės ir tai, kad Sprendimas Hoffmann nebuvo susijęs su šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktu.

66.

Galiausiai mane taip pat įtikina Club, Jungtinės Karalystės ir Komisijos pateiktas argumentas, kad dėl tokio Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punkto aiškinimo, pagal kurį nacionalinio teismo sprendimai, kuriais įgyvendinami arbitražo sprendimai, kaip antai nagrinėjamas teismo sprendimas, priimtas pagal 66 straipsnio 2 dalį, nepatektų į šios nuostatos taikymo sritį, atsiranda mažiausiai dvi anomalijos.

67.

Pirma, pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 4 punktą ankstesnis trečiojoje valstybėje priimtas teismo sprendimas, kuris pagal savo pobūdį nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, gali užkirsti kelią vėlesnio nesuderinamo teismo sprendimo, priimto kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje prašoma pripažinimo, pripažinimui. Kita vertus, valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, priimtas nesuderinamas teismo sprendimas, kurio dalykas būtų laikomas nepatenkančiu į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, neturėtų tokio poveikio. Pavyzdžiui, Bolivijos, trečiosios valstybės, teismo priimtas sprendimas galėtų užkirsti kelią Airijos, valstybės narės, teismo priimto sprendimo pripažinimui Prancūzijoje, kitoje valstybėje narėje, o Prancūzijos teismo priimtu sprendimu negalėtų būti remiamasi siekiant užkirsti kelią Airijos teismo sprendimo pripažinimui Prancūzijoje.

68.

Antra, užsienio arbitražo sprendimas įgytų pranašumą valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, teisės sistemoje prieš šios valstybės narės teismų įvykdytą nacionalinį arbitražo sprendimą. Kai valstybė narė pripažįsta užsienio arbitražo sprendimą pagal 1958 m. Niujorko konvenciją, ji negali vėliau remtis Reglamentu Nr. 44/2001, kad įvykdytų valstybės narės teismo sprendimą, kuris prieštarauja tokiam užsienio arbitražo sprendimui. Nacionalinio arbitražo sprendimas, vykdomas priimant teismo sprendimą valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, atsidurtų prastesnėje padėtyje, nes jam nebūtų pripažintas nei arbitražo sprendimo statusas pagal 1958 m. Niujorko konvenciją ( 62 ), nei teisė į apsaugą pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktą. Nagrinėjamu atveju, jeigu pagal 66 straipsnį priimtas teismo sprendimas neužkirstų kelio Ispanijos teismo sprendimo vykdymui Anglijoje, arbitražo sprendimas nesukeltų teisinių pasekmių valstybėje, kurioje yra arbitražo buveinė, tačiau vis tiek galėtų būti vykdomas kitoje valstybėje narėje, neteikiant pirmenybės Ispanijos teismo sprendimui. Paimkime pavyzdį, kurį Komisija pateikė savo rašytinėse pastabose. Jeigu Prancūzijos teismai manytų, kad pagal 1958 m. Niujorko konvenciją jie privalo pripažinti arbitražo sprendimą, Reglamentas Nr. 44/2001 netrukdytų vykdyti arbitražo sprendimo Prancūzijoje, o Prancūzijos teismai neprivalėtų pripažinti Ispanijos teismo sprendimo tiek, kiek jis nesuderinamas su arbitražo sprendimu.

69.

Galiausiai sutinku su Club, Jungtine Karalyste ir Komisija, kad pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 2 dalį priimtas teismo sprendimas gali būti „[teismo] sprendimas, priimtas <…> prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje“ Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punkto tikslais, neatsižvelgiant į tai, ar jis nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.

70.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakyti taip: pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 2 dalį priimtas teismo sprendimas, kuriame pakartojamas arbitražo sprendimas, gali būti valstybės narės, kurioje prašoma pripažinimo, atitinkamas „teismo sprendimas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktą, nepaisant to, kad toks sprendimas pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktą nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

71.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktas netaikomas, jis galėtų remtis šio reglamento 34 straipsnio 1 punktu, kad atsisakytų pripažinti ar vykdyti kitos valstybės narės teismo sprendimą dėl to, kad egzistuoja ankstesnis valstybės narės, kurioje siekiama pripažinimo, nacionalinis arbitražo sprendimas arba teismo priimtas sprendimas, kuriame pakartotas šis arbitražo sprendimas. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar tokiomis aplinkybėmis jis galėtų remtis 34 straipsnio 1 punktu, o gal 34 straipsnio 3 ir 4 punktuose išvardyti visi pagrindai, kuriais remiantis galima atsisakyti pripažinti ar vykdyti sprendimą dėl res judicata ir (arba) nesuderinamumo.

72.

Atsižvelgdamas į atsakymą, kurį siūlau Teisingumo Teismui pateikti į pirmus du prejudicinius klausimus ir kuriuo išsprendžiami pagrindinėje byloje iškelti klausimai ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui sudaroma galimybė priimti sprendimą dėl prieštaravimo tarp pagal 66 straipsnį priimto teismo sprendimo ir Ispanijos teismo sprendimo, manau, kad į trečiąjį klausimą atsakyti nėra reikalo. Vis dėlto, siekdamas išsamumo ir atsižvelgdamas į tai, kad Teisingumo Teismas gali laikytis kitokios pozicijos dėl mano siūlomo atsakymo į pirmuosius du klausimus, trumpai aptarsiu trečiąjį klausimą.

73.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas siaurai, nes joje numatyta kliūtis pasiekti vieną iš pagrindinių šio reglamento tikslų. Todėl ja galima remtis tik išimtiniais atvejais ( 63 ). Nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą valstybės narės iš esmės gali nevaržomai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus, šiame reglamente apibrėžiamos šios sąvokos ribos ( 64 ). Todėl, nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis vis dėlto privalo patikrinti ribas, kurias taikant šios valstybės teismas gali remtis šia sąvoka, atsisakydamas pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą ( 65 ).

74.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad viešosios tvarkos sąvoka galima remtis tik tuo atveju, jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas akivaizdžiai pažeistų teisės normą, kuri laikoma esmine valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje, arba teisę, toje teisės sistemoje pripažįstamą pagrindine teise ( 66 ). Sprendime Hoffmann ( 67 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad viešosios tvarkos sąvoka, kuria galima remtis tik išimtiniais atvejais, bet kuriuo atveju draudžiama remtis, kai sprendžiamas klausimas dėl užsienio teismo sprendimo suderinamumo su nacionalinio teismo sprendimu. Taigi šis klausimas turi būti sprendžiamas remiantis Briuselio konvencijos 27 straipsnio 3 dalimi ( 68 ).

75.

Taip pat galima remtis Jenard ataskaita ( 69 ), kurioje pažymėta, kad „atvejis, kai užsienio teismo sprendimas yra nesuderinamas su nacionalinio teismo priimtu sprendimu, galiojančiose konvencijose laikomas viešosios tvarkos klausimu <…> arba reglamentuojamas specialia nuostata“. Ataskaitoje teigiama, kad „jei tai būtų laikoma viešosios tvarkos klausimu, kiltų pavojus, kad viešosios tvarkos sąvoka būtų aiškinama pernelyg plačiai“.

76.

Be to, kaip generalinis advokatas N. Wahl pažymėjo savo išvadoje byloje Salzgitter Mannesmann Handel, Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2, 3 ir 4 punktai, palyginti su bendro pobūdžio 34 straipsnio 1 punktu, yra lex specialis. Todėl 34 straipsnio 1 punktas netaikomas tiek, kiek kitos išimtys apima atitinkamus viešosios tvarkos aspektus ( 70 ).

77.

Todėl pritariu Prancūzijos vyriausybės pastabai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 ir 4 punktuose išsamiai reglamentuoti res judicata ir (arba) nesuderinamumo klausimą, taip pašalindamas galimybę šiomis aplinkybėmis remtis viešosios tvarkos sąvoka. Tuo remiantis darytina išvada, kad Teisingumo Teismas neturėtų aiškinti Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkto plačiai, nes apribotų jo 3 ir 4 punktų veiksmingumą arba palengvintų bet kokį šiuose punktuose nustatytų sąlygų apėjimą.

78.

Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 punktas netaikomas šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybėms, siūlyčiau jam nuspręsti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali remtis šio reglamento 34 straipsnio 1 punktu, kad atsisakytų pripažinti ar vykdyti kitos valstybės narės teismo sprendimą dėl to, kad egzistuoja ankstesnis valstybės narės, kurioje siekiama pripažinimo, nacionalinis arbitražo sprendimas ar teismo priimtas sprendimas, kuriame pakartotas šis arbitražo sprendimas, ir kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 3 ir 4 punktuose išvardyti visi pagrindai, kuriais remiantis sprendimą gali būti atsisakyta pripažinti ar vykdyti dėl res judicata ir (arba) nesuderinamumo.

79.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Commercial Court) (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės Suolo teismas (Komercinių bylų skyrius) (Jungtinė Karalystė) pateiktus prejudicinius klausimus:

Pagal Arbitration Act 1996 66 straipsnio 2 dalį priimtas teismo sprendimas, kuriame pakartotas arbitražo sprendimas, gali būti laikomas valstybės narės, kurioje prašoma pripažinimo, atitinkamu „teismo sprendimu“ pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 3 punktą, nepaisant to, kad toks teismo sprendimas dėl šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punkto nepatenka į to reglamento taikymo sritį.