1.

Tam tikrų „projektų“ ar „planų ir programų“ poveikio (ar pasekmių) aplinkai vertinimas yra viena iš svarbiausių Sąjungos teisės priemonių, skirtų aukštam aplinkos apsaugos lygiui pasiekti.

2.

Projektų poveikio aplinkai vertinimas reglamentuojamas Direktyvoje 2011/92/ES ( 2 ), o planų ir programų – Direktyvoje 2001/42/EB ( 3 ). Jei neklystu, Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 2001/42/EB iki šiol yra priėmęs septyniolika sprendimų; didelė šių sprendimų procentinė dalis susijusi su Belgijos teismų pateiktais prašymais priimti prejudicinius sprendimus.

3.

Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) pateikia Teisingumo Teismui kelis klausimus, susijusius su SPAV direktyvos taikymo sritimi; konkrečiai kalbant, ji siūlo pataisyti 2012 m. kovo 22 d. Sprendime Inter-Environnement Bruxelles ir kt. įtvirtintą jurisprudenciją ( 4 ).

4.

Tas pats teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal 2012 m. vasario 28 d. Sprendime Inter-Environnement Wallonie ir Terre wallonne įtvirtintą jurisprudenciją nacionaliniai teismai galėtų laikinai palikti galioti byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto pasekmes, jeigu jis neatitiktų Sąjungos teisės ( 5 ).

5.

1 straipsnyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir padėti į rengiamus ir priimamus planus bei programas integruoti aplinkos apsaugos klausimus, kad būtų skatinama tvari plėtra, užtikrinant, kad laikantis šios direktyvos būtų atliekamas tam tikrų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos [poveikio aplinkai] vertinamas.“

6.

2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

7.

3 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   2–4 dalyse nurodytų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos [aplinkosauginis] vertinimas atliekamas pagal šios direktyvos 4–9 straipsnius.

2.   Laikantis 3 dalies nuostatų, atliekamas toliau išvardytų planų ir programų aplinkos [aplinkosauginis] vertinimas:

3.   2 dalyje nurodytų planų ir programų, taikomų nedideliuose plotuose vietiniu lygiu, ir nedidelių 2 dalyje nurodytų planų ir programų pakeitimų aplinkos [aplinkosauginis] vertinimas atliekamas tik tada, kai valstybės narės nustato, kad jų pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai.

<…>“

8.

1995 m. birželio 1 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl bendrųjų ir sektoriaus taisyklių aplinkos higienos srityje nustatymo (toliau – VLAREM II), priimtas įgyvendinant ankstesnes tos pačios vyriausybės nuostatas ( 7 ), buvo reikšmingai iš dalies pakeistas 2011 m. ( 8 ), nutarimą papildžius 5.20.6 skirsniu „Įrenginiai, skirti elektrai gaminti naudojant vėjo energiją“.

9.

Šiame 5.20.6 skirsnyje yra įtvirtintos teisės normos dėl vėjo jėgainių parkų, susijusios su vėjo energiją gaminančių įrenginių metamu stroboskopiniu šešėliu, tam tikrais jų saugumo aspektais ir keliamu triukšmu.

10.

Aplinkraštis skirtas merų kolegijoms, teismo tarėjams, provincijos gubernatoriams, nuolatinių (provincijos) komitetų nariams ir valdininkams, turintiems kompetenciją išduoti leidimus.

11.

Aplinkraštyje pateikiamos Flandrijos vyriausybės gairės, siekiant sudaryti pakankamas sąlygas vėjo energijai vystyti žemyninėje dalyje ir sumažinti jos pasekmes įvairioms sritims (inter alia, gamtai, kraštovaizdžiui, gyvenamajai aplinkai, ekonomikai, triukšmui, saugumui, energijos vartojimo efektyvumui ir t. t.).

12.

Kiekvienai iš šių sričių skirtose suformuluotose teisės normose, kaip ir VLAREM II teisės normose, išsamiau reglamentuojami tokie klausimai, kaip vėjo jėgainių keliamas triukšmas, metamas stroboskopinis šešėlis, saugumas ir pobūdis.

13.

Aplinkraštis grindžiamas šiais ramsčiais: darnus teritorijos vystymas, tvarus energijos vartojimas, vėjo energijos teikiama nauda ir pridėtinė vertė, palyginti su kitais energijos šaltiniais.

14.

Pagrindinis dėmesys skiriamas dekoncentruoto erdvės susiejimo (clustering) principui: vėjo jėgaines kuo labiau susiejant turi būti užtikrinamas likusių atvirų erdvių išsaugojimas tokiame itin urbanizuotame regione, kaip Flandrija.

15.

Galiausiai aplinkraštyje aprašomas vadinamosios Windwerkgroep (Vėjo darbo grupė), kurios užduotis yra išrinkti vietas didelės aprėpties vėjo jėgainių parkams ir jas pateikti Minister van Ruimtelijke ordening (Flandrijos vyriausybės teritorijų planavimo ministras), vaidmuo. Be to, ši darbo grupė konsultuoja dėl konkrečių prašymų išduoti leidimus.

16.

2011 m. kovo 25 d.NV Electrabel (toliau – Electrabel) kompetentingai administracijai pateikė prašymą išduoti miestų planavimo leidimą aštuonioms vėjo jėgainėms statyti. Vykdant procedūrą, prašymas dėl vienos vėjo jėgainės buvo atsiimtas.

17.

2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu kompetentingas tarnautojas ( 10 ) išdavė sąlyginį leidimą dėl penkių vėjo jėgainių statybos Alterio ir Nevelės savivaldybėse esančiuose žemės sklypuose palei E40 greitkelį ( 11 ). Šio sprendimo motyvuose nurodomi atitinkami teisės aktai, įskaitant VLAREM II ir aplinkraštį.

18.

Leidimas išduotas išnagrinėjus pateiktus prieštaravimus ir nuomones, susijusius, be kita ko, su poveikiu kraštovaizdžio vertei, akustine tarša, teritorijų planavimu, stroboskopiniu šešėliu ir saugumu ( 12 ).

19.

Penki ieškovai prašė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas panaikintų 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą. Jie teigė, kad šis sprendimas pagrįstas teisės aktais (VLAREM II ir aplinkraščiu), kurie neatitinka SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto ir 3 straipsnio 2 dalies a punkto, nes buvo priimti tinkamai neįvertinus poveikio aplinkai.

20.

Flandrijos administracija mano, kad šie teisės aktai nėra planas ar programa, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvą, nes juose nenustatyta nuosekli ir pakankamai išsami vėjo jėgainių projektų įgyvendinimo sistema.

21.

Nors Sprendime D’Oultremont ir kt. ( 13 ) pateikta paaiškinimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl Flandrijos regiono teisės aktų (VLAREM II ir aplinkraščio) galiojimo ir nagrinėjamų leidimų statyti vėjo jėgaines teisinio pagrindo klausia, ar reikia nuspręsti, kad pagal šiuos teisės aktus reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

22.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo persvarstyti savo jurisprudenciją, suformuotą remiantis Sprendimu Inter-Environnement Bruxelles ir kt. ir susijusią su SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte pateikiamu žodžių junginiu „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“ ( 14 ).

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Teisingumo Teismas turėtų pateikti aiškinimą, kuo artimesnį Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimui, pagal kurį ši nuostata turėtų būti taikoma tik teisės aktams, kuriuos nacionalinės teisės aktų leidėjas būtinai turi priimti, o ne teisės aktams, paprasčiausiai apibrėžtiems įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad tokį aiškinimą iš pradžių pateikė generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. ( 15 )

24.

Šiomis aplinkybėmis Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) pateikia Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„Ar Direktyvos 2001/42/EEB 2 straipsnio a punktas ir 3 straipsnio 2 dalies a punktas lemia, kad 2011 m. gruodžio 23 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo, kuriuo iš dalies keičiamas 1991 m. vasario 6 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl Flandrijos taisyklių, susijusių su aplinkosaugos leidimais, priėmimo ir 1995 m. birželio 1 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl bendrųjų ir sektoriaus taisyklių aplinkos higienos srityje nustatymo, 99 straipsniu, siekiant šiuos nutarimus pritaikyti prie besivystančių technologijų, į VLAREM II įtrauktas 5.20.6 skirsnis dėl įrenginių, skirtų elektrai gaminti naudojant vėjo energiją, ir 2006 m. Aplinkraštis „Vėjo jėgainių statybos vertinimo pagrindai ir pagrindinės sąlygos“ (kartu vadinami „nagrinėjamomis priemonėmis“), kuriuose nustatytos skirtingos nuostatos dėl vėjo jėgainių statybos, inter alia, taip pat apsaugos priemonių ir, priklausomai nuo planuojamos teritorijos, metamų šešėlių ir skleidžiamo triukšmo lygio normų, turi būti kvalifikuojami kaip „planas ar programa“, kaip tai apibrėžta minėtos direktyvos nuostatose? Jeigu paaiškėtų, kad prieš priimant nagrinėjamas priemones privalėjo būti atliktas aplinkosauginis vertinimas, ar gali Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba) palikti laikinai galioti teisines pasekmes, kilusias dėl šių tokiu atveju neteisėtų priemonių? Dėl to turi būti užduodami keli papildomi klausimai:

25.

Rašytines pastabas pateikė A ir kiti, Belgijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija.

26.

2019 m. gruodžio 9 d. surengtame teismo posėdyje dalyvavo A ir kiti, nacionaliniame procese į bylą įstojusi šalis Organisatie voor Duurzame Energie Vlaanderen VZM (Flandrijos atsinaujinančiosios energijos organizacija VZM), Belgijos ir Nyderlandų vyriausybių, taip pat Komisijos atstovai.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo devynis klausimus, kuriuos galima suskirstyti į dvi grupes:

28.

Kadangi Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateikia pirmą kartą, prieš atsakant į šiuos klausimus reikia nustatyti, ar ji yra teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį ( 16 ).

29.

Remiantis pateikta informacija, ši taryba yra pagal Vlaamse Codex Ruimtelijke Ordening (Flandrijos teritorijų planavimo kodeksas) 4.8.1 straipsnį 2009 m. įsteigtas teismas, nagrinėjantis skundus dėl sprendimų registruoti ir išduoti miestų planavimo arba žemės sklypo padalijimo leidimus ar atsisakymo juos išduoti ir dėl aplinkos leidimų bei eksproprijavimo.

30.

Tai nepriklausomas teismas, kurį sudaro aštuoni administracinių bylų teisėjai ir kurio sprendimus galima apskųsti kasacine tvarka Valstybės Tarybai. Jis nagrinėja ginčus per rungimosi principu pagrįstą procesą, taikydamas su aplinka ir urbanizmu susijusias Flandrijos regiono teisės normas.

31.

Taigi visa tai rodo, kad jį galima laikyti tinkamu teismu siekiant taikyti SESV 267 straipsnį.

32.

SPAV direktyvoje taikomas aplinkos apsaugos ir atsižvelgimo į ją principas (SESV 11 bei 191 straipsniai) ir reikalaujama, kad rengiant ir tvirtinant reikšmingą poveikį aplinkai galinčius turėti planus ir programas būtų įvertintas poveikis aplinkai.

33.

Nors žodis „strateginis“ nepateikiamas nei direktyvos pavadinime, nei jos tekste, paprastai direktyva žinoma kaip „Strateginio poveikio aplinkai vertinimo direktyva“, nes dėl šio žodžio direktyva įgyja aukštesnį lygį (labiau strateginį) nei PAV direktyva.

34.

SPAV direktyvoje ne įtvirtinami esminiai reikalavimai, taikomi projektams išduodamam leidimui, o visų pirma siekiama užtikrinti, kad tvirtinant tam tikrus planus ir programas būtų atsižvelgiama į jų poveikį aplinkai. Taigi iš esmės tai yra procedūrą reglamentuojanti direktyva, kurioje valstybėms narėms nustatomi etapai: šių etapų jos turi laikytis, siekdamos nustatyti ir įvertinti tam tikrų planų ir programų poveikį aplinkai.

35.

Taip suvokiamo strateginio poveikio aplinkai vertinimo (toliau – SPAV) tikslas yra padėti politiką formuojantiems asmenims priimti sprendimus, tinkamai pagrįstus objektyvia informacija ir konsultacijų su visuomene, suinteresuotosiomis šalimis ir kompetentingomis institucijomis rezultatais.

36.

SPAV ir PAV direktyvos papildo viena kitą: pirmojoje reglamentuojamas išankstinis poveikio aplinkai vertinimas ( 17 ) tame etape, per kurį nacionalinės institucijos atlieka strateginį veiksmų planavimą. Taigi joje įpareigojama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuris yra platesnis arba bendresnis nei su konkrečiu projektu susijęs vertinimas.

37.

Remiantis šia prielaida sunku nurodyti, kokia gali būti reikalavimo atlikti SPAV apimtis. Akivaizdu, kad šis reikalavimas apima ne vien pavienių projektų vertinimą, tačiau taip pat aišku, kad jis neturėtų apimti visų valstybės narės teisės aktų, turinčių poveikį aplinkai.

38.

Žinoma, nėra paprasta atskirti: i) poveikį aplinkai turinčius projektus, kuriems taikoma PAV direktyva; ii) reikšmingą poveikį aplinkai turinčius planus ar programas, kuriems taikoma SPAV direktyva; ir iii) tam tikrą poveikį aplinkai turinčius nacionalinės teisės aktus, kurie nėra analizuojami atliekant poveikio aplinkai vertinimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokios yra šias tris kategorijas skiriančios ribos.

39.

Taikant SPAV direktyvą valstybių narių institucijoms kilo nemažai sunkumų ir Komisija stengėsi juos sumažinti ( 18 ). Svarbiausia yra išsiaiškinti, kaip suprantama sąvoka „planai ir programos“, ir nustatyti, kurie iš šių planų ir programų turi reikšmingą poveikį aplinkai.

40.

Teisės normos, reglamentuojančios SPAV direktyvos taikymo sritį, iš esmės yra įtvirtintos dviejuose tarpusavyje susijusiuose straipsniuose:

41.

Iš tikrųjų kartu taikant šias nuostatas atsiranda keturios sąlygos ir jas tuojau pat nagrinėsiu, siekdamas tiek apskritai nustatyti jų taikymo ribas, tiek išsiaiškinti, ar regiono teisės aktai, kaip antai nagrinėjami šioje byloje, jas atitinka.

42.

Pirmoji sąlyga, kurią vertinant paprastai nekyla aiškinimo problemų, yra ta, kad nacionalinės teisės aktą turi priimti arba parengti valstybės narės institucija nacionaliniu, regiono arba vietos lygmeniu.

43.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Flandrijos regiono institucijos VLAREM II 5.20.6 skirsnį priėmė įgyvendindamos Dekretą dėl aplinkosaugos leidimų. Jis taip pat nurodo ( 19 ), kad ir 5.20.6 skirsnis, ir aplinkraštis buvo priimti siekiant taikyti Direktyvą 2009/28/EB ( 20 ).

44.

Vis dėlto Belgijos vyriausybė mano, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnio atveju pirmoji sąlyga neįvykdyta ne dėl to, kad nuostatos nepriskirtinos regiono valdžios institucijai, o dėl to, kad šiose nuostatose nėra programinio ar planavimo aspekto. Savo nuomonę dėl šio argumento pateiksiu vėliau, nors jau dabar pažymiu, kad manau, jog šio skirsnio normatyvinis pobūdis yra neginčijamas.

45.

Dėl aplinkraščio pažymėtina, kad teismas a quo turi nurodyti, dėl kurių nacionalinėje teisėje apibrėžtų aplinkraščio savybių šalių nuomonės išsiskyrė.

46.

Remiantis Teisingumo Teismo turima informacija atrodo, kad aplinkraštis buvo parengtas ir patvirtintas vykdant administracinius veiksmus ir pats Flandrijos regionas nesinaudojo savo teisėkūros įgaliojimais. Aplinkraščiu išreiškiamas Flandrijos administracijos noras taikyti teisės normas dėl vėjo jėgainių parkų statybos (pačiame aplinkraštyje nustatytomis sąlygomis).

47.

Konkrečiai kalbant, Belgijos vyriausybė teigia, kad aplinkraštyje pateikiamos gairės, kurių regiono valdžios institucija siekia laikytis, naudodamasi diskrecija konkrečiais atvejais, kaip antai suteikdama leidimus įrengti vėjo jėgaines.

48.

Kartoju, atsižvelgdamas į tai, ką nutarė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad jeigu aplinkraščio turinys yra privalomas Flandrijos regioninei administracijai, priėmusiai šį dokumentą kaip teisės aktą, pagal kurį bus vykdomi būsimi jos veiksmai ( 21 ), aplinkraštis galėtų patekti į SPAV direktyvoje įtvirtintą plano ar programos sąvoką. Taip nebūtų, jeigu aplinkraštis būtų visiškai teisiškai neprivalomas, įskaitant ad intra.

49.

Pagal SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antrą įtrauką valstybės narės institucijų priimtų planų ar programų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“.

50.

Laikantis Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. planais ir programomis, „kurių reikia“, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvą ir ją taikant, turi būti laikomi tokie planai ir programos, kurių priėmimas reglamentuojamas nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, nustatančiuose priimti šiuos planus ir programas kompetentingas institucijas ir jų parengimo procedūrą ( 22 ).

51.

Šis aiškinimas reiškia, kad Teisingumo Teismas SPAV direktyvą išaiškino plačiai ir nusprendė, kad nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytiems planams bei programoms ji taikoma tiek tuomet, kai šiuos planus ir programas priimti yra privaloma, tiek tuomet, kai juos priimti neprivaloma.

52.

Byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. generalinė advokatė J. Kokott pasiūlė pateikti siauresnį aiškinimą: SPAV reikia atlikti tik dėl tų planų ir programų, kuriuos priimti privaloma, nes taip nustatyta nacionalinės teisės normoje ( 23 ).

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo iš dalies pakeisti jurisprudenciją ir suderinti ją su tokiu siauresniu aiškinimu. Jungtinės Karalystės vyriausybė šį pasiūlymą remia; jam anksčiau taip pat yra pritaręs Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) Sprendime HS2 Action Alliance ( 24 ). Belgijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose taip pat palaikė šį pasiūlymą, tačiau per teismo posėdį tokios pozicijos atsisakė. A ir kiti, Komisija ir Nyderlandų vyriausybė prieštarauja tokiai nuomonei ir dar kartą pakartoja, kad pritaria minėtai jurisprudencijai: nė vienas iš jų (galiausiai ir Belgijos vyriausybė) nesiūlo keisti jurisprudencijos taip, kaip rekomenduoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54.

Ar Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti savo pateikto sąvokos „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“ aiškinimo, ar, priešingai, įtvirtinti šį aiškinimą?

55.

Savo ruožtu pripažįstu, kad diskutuojant šiuo klausimu pateikiama svarių argumentų palaikant ir vieną, ir kitą nuomonę ( 25 ). Jeigu galiausiai nuspręsiu siūlyti Teisingumo Teismui įtvirtinti jurisprudenciją, tai padarysiu dėl to, kad, kaip buvo akivaizdu per teismo posėdį, nepateikta jokių naujų argumentų, dėl kurių būtų galima siūlyti ją keisti.

56.

Nesant naujų argumentų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir šią poziciją palaikantys subjektai kartoja generalinės advokatės J. Kokott jau išdėstytus argumentus, kuriems Teisingumo Teismas nepritarė keliuose nuo 2012 m. priimtuose sprendimuose ( 26 ).

57.

Šiomis aplinkybėmis nėra pakankamo pagrindo siūlyti kitokį sprendimą. Panašiais atvejais tvirtinau ( 27 ), kad susiklosčius tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos šioje byloje, apdairiau yra, mano nuomone, nuspręsti išlaikyti jurisprudencijos stabilumą, t. y. pirmenybę teikti kriterijui stare decisis, kaip labiausiai atitinkančiam teisinio saugumo reikalavimus.

58.

Esminis problemos aspektas yra tai, koks SPAV direktyvos aiškinimo būdas pasirenkamas:

59.

Nenorėdamas kartoti to, apie ką jau buvo diskutuota (kartoju, naujų dalykų nurodyta nedaug), atkreipsiu dėmesį tik į aiškinimo pagrindus, leidžiančius pateikti tokį aiškinimą, kokį iki šiol pateikia Teisingumo Teismas.

60.

Pažodinis 2 straipsnio a punkto antros įtraukos aiškinimas atrodo neįtikinamas. Žodis „reikia“ gali reikšti „reikiamus“, „reikalaujamus“, „privalomus“ planus ir programas, tačiau neaišku, ar jis apima tik planus ir programas, kuriuos privalo priimti nacionalinės institucijos ( 28 ). Šiuo atveju netaikytina taisyklė in claris non fit interpretatio.

61.

Kadangi visos Sąjungos teisės akto kalbinės versijos turi vienodą reikšmę, siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą tais atvejais, kai esama šių kalbinių versijų neatitikimų, atitinkamą nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į teisės reglamentavimo, kurio dalis ji yra, bendrą sistemą ir tikslą ( 29 ). Taigi reikia remtis sisteminiu ir teleologiniu kriterijais, tačiau visų pirma nurodysiu, koks yra istorinis SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antros įtraukos aiškinimas.

62.

Atsižvelgiant į šios nuostatos genezę pažymėtina, kad sąvoka „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“ nebuvo pateikta pradiniame Komisijos pasiūlyme ( 30 ) ir vėlesnėje iš dalies pakeistoje redakcijoje ( 31 ). Ją pridėjo Taryba 2002 m. kovo 30 d. priimtoje bendrojoje pozicijoje; Europos Parlamentas šios sąvokos nepakeitė ( 32 ).

63.

Remiantis Tarybos įtraukta nuostata būtų galima daryti išvadą, kad ši institucija norėjo įpareigoti atlikti tam tikrų planų ir programų SPAV, bet neturėjo aiškaus tikslo nustatyti, kad šie planai ir programos apima tik privalomai priimamus planus ir programas. Neprivalomai priimami planai ir programos, numatyti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatose, gali turėti tokį pat didelį ar net didesnį poveikį aplinkai kaip ir priimami privalomai. Rizikinga daryti prielaidą, kad Taryba nenorėjo įpareigoti atlikti šių planų ir programų SPAV tik dėl to, kad kai kurios valstybės tvirtino, jog toks vertinimas gali atgrasyti nacionalines institucijas nuo jų priėmimo ( 33 ).

64.

Kadangi nei pažodinis, nei istorinis aiškinimas nėra įtikinamas, reikia taikyti sisteminį ir teleologinį aiškinimą.

65.

Sisteminiu požiūriu SPAV direktyva taikoma tik „tam tikriems“ planams ir programoms, turintiems reikšmingą poveikį aplinkai, o ne visiems jiems. Jos 3 straipsnio 8 ir 9 dalyse įtvirtintose išimtyse minimi ne nacionalinės teisės aktuose numatyti planai ir programos, kurių priimti neprivaloma, o:

66.

Plačiai aiškinant veiksmažodį „reikia“ į SPAV direktyvos taikymo sritį galima įtraukti daugiau planų ir programų, kurių priėmimui ir parengimui pagal nacionalinę teisę sunku taikyti tik binomą „privaloma ir (arba) neprivaloma“, nes tarp abiejų sąvokų patenka įvairių galimybių.

67.

Atsižvelgiant į nevienodą valstybių narių praktiką rengiant šiuos planus ir programas ( 34 ) žodį „reikia“ rekomenduotina aiškinti plačiai. Šis argumentas dar reikšmingesnis atsižvelgiant į tai, kad dėl planų ir programų pakeitimų, kurie turi būti vertinami taip pat, kaip jų priėmimas ir parengimas, reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą, jeigu jie atitinka direktyvoje nustatytus kriterijus ( 35 ).

68.

Paprastai sprendimą dėl šių pakeitimų priima valstybių narių institucijos; teisės aktuose nėra įpareigojimo padaryti tokius pakeitimus. Siaurai aiškinant žodį „reikia“, pakeitimai de facto nepatektų į SPAV direktyvos taikymo sritį, nors jų poveikis aplinkai ir būtų reikšmingas.

69.

Taikant teleologinį SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antros įtraukos aiškinimą, žodis „reikia“ taip pat aiškintinas plačiai, taigi gali apimti nacionalinių institucijų neprivalomai priimtus planus ir programas.

70.

Atsižvelgiant į SPAV direktyvos tikslą (užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį), nuostatos, kuriomis apribojama šios direktyvos taikymo sritis ir, be kita ko, apibrėžiami veiksmai, kuriems jos skirtos, turi būti aiškinamos plačiai ( 36 ).

71.

Be to, aplinkai palankus SPAV direktyvos aiškinimas grindžiamas pirmine teise:

72.

Pasiekti SPAV direktyvos tikslą (kartoju, jis yra užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį) galėtų būti sunku, jeigu žodis „reikia“ būtų aiškinamas kaip neapimantis nacionalinės teisės aktuose numatytų, tačiau neprivalomai priimamų planų ir programų SPAV. Dėl tokio aiškinimo sumažėtų (bent iš dalies) šios direktyvos veiksmingumas ( 38 ) ir tai prieštarautų jos tikslui nustatyti norminio pobūdžio teisės aktų, galinčių turėti reikšmingą poveikį aplinkai, kontrolės procedūrą.

73.

Manau, kad požiūris, kurio iki šiol laikėsi Teisingumo Teismas, netrukdo arba neprieštarauja šiam teisės aktų leidėjo ketinimui. Galimybė SPAV direktyvą taikyti taip pat planams ir programoms, kurie numatyti nacionalinės teisės aktuose, tačiau priimami neprivalomai, nereiškia, kad visada turi būti atliekamas minėtų planų SPAV: šie planai taip pat turi atitikti SPAV direktyvos 3 straipsnio sąlygas.

74.

Konkrečiai kalbant, reikia atkreipti dėmesį į reikalavimą, kad šiuose planuose ir programose turi būti nustatytas tolesnio projektų, turinčių reikšmingą poveikį aplinkai, vystymo teisinis pagrindas. Manau, kad tai svarbiausias aspektas siekiant teisingai apibrėžti SPAV direktyvos taikymo sritį, pernelyg nesikišant į valstybių narių teisėkūros veiklą.

75.

Taigi laikausi nuomonės, kad siekdamas užtikrinti pagrįstą, veiksmingą ir vienodą SPAV direktyvos taikymą Teisingumo Teismas turėtų patikslinti savo jurisprudenciją dėl šio teisinio pagrindo ribų, o ne dėl sąvokos „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“.

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis gali būti laikomi planais ar programomis, kurių „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“.

77.

Dėl VLAREM II 5.20.6 skirsnio teismas a quo patvirtina, kad jį priimti buvo numatyta Dekreto dėl aplinkosaugos leidimų 20 straipsnyje ir DABM 5.1.1 straipsnyje. Jis taip pat patvirtina, kad nors teisės akte tai ir buvo numatyta, Flandrijos regiono institucijos neprivalėjo šio skirsnio priimti ir galėjo to nedaryti.

78.

Pagal Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą, kurį apibendrinau pirma ir kurio siūlau laikytis, reikia pripažinti, kad minėtas VLAREM II 5.20.6 skirsnis apima planą ar programą, kurių reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antrą įtrauką.

79.

Dėl aplinkraščio Komisija pažymi, kad jis nepatenka į šią kategoriją, nes teisės normose dėl aplinkos apsaugos, Flandrijos regione taikomose vėjo jėgainių parkų įrenginiams, konkrečiai nenumatyta jį priimti. Politinį sprendimą dėl aplinkraščio savo nuožiūra priima Flandrijos regiono administracija; aplinkraštis nėra numatytas teisės aktuose ( 39 ).

80.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į aplinkraščio turinį, VLAREM II 5.20.6 skirsnis aplinkraščiu įgyvendinamas ir papildomas tiek, kad aplinkraščio nuostatos įgyja daugiau ar mažiau užslėptos teisės akto nuostatos pobūdį ( 40 ). Jeigu pagal Belgijos teisę aplinkraštyje savarankiškai apribojama pačios administracijos veiksmų sritis, nustatant elgesio taisykles, kurių taip pat turi laikytis privatūs asmenys, būtų galima pripažinti, kad aplinkraštis numatytas 1985 m. Dekrete dėl aplinkosaugos leidimų ir DABM.

81.

SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte nurodoma, kad laikantis šio straipsnio 3 dalies nuostatų atliekamas visų planų ir programų, kurie rengiami, be kita ko, „<…> energetikai, <…> miestų ir kaimų planavimui ar žemės naudojimui“, aplinkosauginis vertinimas.

82.

VLAREM II 5.20.6 skirsnyje ir aplinkraštyje yra minimas energetikos sektorius, konkrečiai vėjo jėgainių parkų įrengimas. Vėjo jėgainėms taikomos triukšmą reglamentuojančios teisės normos turi įtakos šių jėgainių vietai gyvenamosiose vietovėse, taigi ir miestų bei kaimų planavimui, taip pat žemės naudojimui.

83.

Vadinasi, šių teisės aktų dalykui neabejotinai yra taikoma SPAV direktyva.

84.

3 straipsnio 2 dalies a punktas ne tik susijęs su vienu iš jame nurodytų sektorių, bet ir apima reikalavimą, kad siekiant atlikti planų ar programų SPAV:

85.

Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis susiję su tam tikros rūšies įrenginiais, aiškiai nurodytais PAV direktyvos II priedo 3 dalies i punkte „Vėjo jėgainės“ ( 42 ).

86.

Dėl pirmosios sąlygos pažymėtina, kad SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte reikalaujama, kad plane ar programoje būtų nustatytas tolesnio projektų patvirtinimo referencinis pagrindas, kaip būtina sąlyga siekiant įpareigoti atlikti šio plano ar programos SPAV.

87.

Teisingumo Teismas pripažino, kad sąvoka „planai ir programos“ apima bet kokį teisės aktą, kuriame apibrėžiant taisykles ir procedūras nustatoma reikšminga visuma kriterijų ir taisyklių, kurių reikia laikytis išduodant leidimą dėl vieno ar kelių projektų, galinčių turėti reikšmingą poveikį aplinkai, ir juos vystant ( 43 ).

88.

Taigi teisės aktas laikomas tolesnio projektų vystymo pagrindu ir galiausiai planu ar programa, kurių SPAV turi būti atliekamas, jeigu jame nustatyta reikšminga visuma kriterijų ir taisyklių (taisyklių ir procedūrų), taikomų siekiant vykdyti reikšmingą poveikį aplinkai turinčius projektus ( 44 ).

89.

Tokiu aiškinimu „siekiama užtikrinti reikalavimų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimą“ ( 45 ) pagal teisės aktus; a contrario, taikant šį aiškinimą užtikrinama, kad atskirai nustatytuose kriterijuose ar taisyklėse nebūtų įpareigojimo atlikti SPAV.

90.

Taigi sąvoka „reikšminga visuma kriterijų ir taisyklių“ (referencinis pagrindas) turi būti suprantama kokybiškai, bet ne kiekybiškai. Užtenka, kad visuma būtų reikšminga, o ne išsami, tam, kad būtų reikalingas plano ar programos, kuriuose ji nustatyta, SPAV. Tai taip pat leidžia išvengti galimų SPAV direktyvoje nustatytų įpareigojimų apėjimo strategijų, kurias taikant, pavyzdžiui, priemonės suskaidomos į dalis, šitaip mažinant minėtos direktyvos veiksmingumą ( 46 ).

91.

Ši jurisprudencija turi būti suformuota dėl nagrinėjamų Flandrijos regiono teisės aktų (VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio, jeigu aplinkraštis turėtų teisinių pasekmių), atsižvelgiant į veiksnius, kuriuos nurodysiu toliau.

92.

Pirma, Teisingumo Teismas pirmiausia patvirtino, kad teisės aktai dėl vėjo jėgainių parkų statymo (toje byloje tai buvo Valonijos regiono teisės aktai), iš dalies panašūs į dabar nagrinėjamus Flandrijos regiono teisės aktus, yra reikšmingą poveikį aplinkai turinčių projektų patvirtinimo pagrindas. Jis tai aiškiai nurodė Sprendime D’Oultremont ( 47 ).

93.

Iš tikrųjų abiejų regionų teisės aktai skiriasi, tačiau šioje byloje nagrinėjamuose Flandrijos regiono teisės aktuose išsamiai reglamentuojamos taisyklės, panašios į Valonijos nutarimo taisykles dėl įvairių jautrių klausimų (vėjo jėgainių skleidžiamo triukšmo, stroboskopinių šešėlių, saugumo ir pobūdžio).

94.

Iš esmės negalima suteikti leidimo jokiam vėjo jėgainių parko statymo Flandrijoje projektui, jeigu neįvykdytos minėtuose teisės aktuose nustatytos sąlygos. Taigi iš pateiktos informacijos matyti, kad teisės aktuose įtvirtintas neišsamus, bet reikšmingas leidimo vystyti vėjo jėgainių parkų projektus, turinčius didelį poveikį aplinkai, išdavimo referencinis pagrindas.

95.

Pati Belgijos vyriausybė netiesiogiai pripažįsta, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis yra reikšmingas leidimo vystyti vėjo jėgainių parkų projektus išdavimo referencinis pagrindas; dėl galimo sprendimo pasekmių apribojimo laiko požiūriu ji tvirtina, kad pripažinus sprendimą neteisėtu nebebūtų taikomos aplinkosaugos sąlygos, teisiškai galiojančios vėjo jėgainėms ( 48 ).

96.

Komisija nurodo, kad siekiant išduoti leidimus vystyti vėjo jėgainių parkų projektus svarbios yra tik VLAREM II 5.20.6 skirsnio teisės normos dėl vėjo jėgainių skleidžiamo triukšmo, nes jose tiesiogiai nustatyta jėgainių vieta atsižvelgiant į gyvenamuosius būstus ir gyvenamąsias vietoves. Nėra svarbios teisės normos dėl vėjo jėgainių metamų stroboskopinių šešėlių ir saugumo, kurios turi poveikį atitinkamų vėjo jėgainių parkų eksploatavimo etape: jų poveikis turėtų būti vertinamas taikant PAV direktyvą, o ne SPAV direktyvą.

97.

Šiam požiūriui nepritariu, nes jis suformuotas atskirai išnagrinėjus plano ir programos (o ne jų kaip visumos) nuostatas. Be to, statant vėjo jėgaines taip pat reikia atsižvelgti į reikalavimus dėl jų metamų stroboskopinių šešėlių ir saugumo, nesvarbu, ar vėliau šie reikalavimai turės įtakos vėjo jėgainių parko eksploatavimui (be kita ko, tą patį galima pasakyti apie teisės normas dėl triukšmo).

98.

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „planai ir programos“ gali apimti teisės aktus, priimtus pagal teisėkūros ar kitų teisės aktų priėmimo procedūrą.

99.

Teisingumo Teismas nesutiko, kad sąvokų pora „planai ir programos“ neapima teisėkūros priemonių, nes šios priemonės aiškiai įtrauktos į apibrėžtį SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto pirmoje įtraukoje ( 49 ). Jis taip pat paneigė analogiją Orhuso konvencijos ( 50 ) ir Kijevo protokolo ( 51 ) kategorijoms, teigdamas, kad ši direktyva skiriasi nuo abiejų tarptautinių sutarčių „dėl to, kad [joje] nėra konkrečių nuostatų dėl bendros politikos ar teisės aktų, kuriuos reikėtų skirti nuo „planų ir programų“ ( 52 ).

100.

Belgijos vyriausybė mano, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnyje pateikiamos bendro pobūdžio teisės normos, kuriose nėra programinio ar planavimo aspekto ir kuriomis nesiekiama iš dalies pakeisti esamo vėjo jėgainių parkų statymo pagrindo. Šis skirsnis nepatenka į sąvoką „planas ar programa“, taigi dėl jo nereikia atlikti SPAV ( 53 ).

101.

Atsižvelgiant į šį argumentą iš tikrųjų reikėtų dar kartą paaiškinti SPAV direktyvą, remiantis Orhuso konvencija ir Kijevo protokolu, pagal kuriuos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms netaikomas poveikio aplinkai vertinimas.

102.

Kaip pažymėjau, Teisingumo Teismas savo sprendime D’Oultremont paneigė šį aiškinimą. Taigi dėl reglamentuojamojo pobūdžio nacionalinės teisės normos (kaip antai nagrinėjamos šiuo atveju) reikia atlikti SPAV, jeigu joje nustatytas reikšmingas referencinis vėjo jėgainių parkų projektų vykdymo pagrindas. Jau nurodžiau, kad SPAV reikėjo atlikti dėl Sprendime D’Oultremont nagrinėtų teisės aktų, kurių nuostatos, kartoju, iš dalies panašios į nagrinėjamas šioje byloje.

103.

Trečia, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje reikalaujama ne to, kad planais ir programomis „[būtų] siekiama atitinkamos teritorijos planavimo“, o to, kad juose būtų „siekiama didesnių tikslų – planuoti teritorijas ar zonas apskritai“ ( 54 ).

104.

VLAREM II 5.20.6 skirsnis, kaip ir byloje D’Oultremont nagrinėtas Valonijos regiono teisės aktas, yra susijęs su visa regiono (Flandrijos) teritorija. Jame nustatytos triukšmo ribinės vertės glaudžiai siejasi su šia teritorija, nes jos apibrėžiamos atsižvelgiant į įvairius geografinių vietovių panaudojimo būdus. Taikant šį skirsnį nusprendžiama, kuriose vietose galima statyti vėjo jėgaines; pavyzdžiui, taip yra Alterio ir Nevelės savivaldybėse.

105.

Galiausiai Teisingumo Teismas pripažino, kad reikia vengti kelių dėl to paties plano ar programos atliekamų SPAV. Taigi, jeigu iš anksto buvo atliktas planų ir programų poveikio vertinimas, SPAV tvarka netaikoma planams ir programoms, priklausantiems teisės aktų, kurių pačių poveikio aplinkai vertinimas buvo atliktas ir dėl kurių galima pagrįstai manyti, kad buvo pakankamai atsižvelgta į interesus, siekiamus apsaugoti SPAV direktyva, hierarchinei sistemai ( 55 ).

106.

Pagal šią jurisprudenciją tuo atveju, jeigu VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis priklausytų teisės aktams, dėl kurių priėmimo buvo atliktas SPAV, nereikėtų būtinai atlikti kito konkretaus jų vertinimo.

107.

Bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių patvirtinti šią aplinkybę. VLAREM II 5.20.6 skirsnis grindžiamas Dekretu dėl aplinkosaugos leidimų, tačiau jame nustatytos vėjo jėgainių statymo sąlygos net nesutampa su numatytomis pagrindiniame teisės akte. Kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija, taikant SPAV direktyvą VLAREM II 5.20.6 skirsnis yra naujas planas ar programa.

108.

Pirma nurodžiau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į aplinkraščio turinį, šiuo aplinkraščiu įgyvendinamas ir papildomas VLAREM II 5.20.6 skirsnis, kaip paslėpta teisės akto nuostata ( 56 ). Jeigu taip būtų, aplinkraščiui taip pat turėtų būti taikoma SPAV direktyva, nes, sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, jame įtvirtintos triukšmą reglamentuojančios aplinkos kokybės teisės normos yra švelnesnės už VLAREM II 5.20.6 skirsnį, kadangi pagal jas galima įrengti vėjo jėgaines vietose, kuriose to padaryti neleidžiama pagal šį skirsnį.

109.

Atrodo, kad aplinkraštyje Flandrijos administracinėms institucijoms suteikiama galimybė lengviau numatyti galiojančių VLAREM II teisės normų dėl vėjo jėgainių statymo išimtis. Tai patvirtintų, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją aplinkraštis gali patekti į SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį ( 57 ).

110.

Taigi tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami šioje byloje, kurių teisės normose reglamentuojamas leidimų išdavimo vėjo jėgainių parkams pagrindas, kiek tai susiję su stroboskopiniais šešėliais, saugumu ir triukšmu, patenka į SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte pateikiamą sąvoką „planai ir programos“ ir gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai. Juos taikant taip pat reikia atlikti SPAV pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą.

111.

Teismas a quo prašo paaiškinti, kokį poveikį Teisingumo Teismo sprendimas turėtų planams ir programoms (ir jais remiantis priimtiems individualiems sprendimams), jeigu dėl VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio reikėtų atlikti SPAV. Konkrečiai kalbant, jis nori žinoti, ar galima riboti galimo panaikinimo pasekmes siekiant laikinai palikti galioti šias teisės normas, kad būtų apsaugota aplinka ir užtikrintas elektros energijos tiekimas.

112.

Be to, nacionalinis teismas klausia, ar toks apribojimas laiko atžvilgiu galėtų būti taikomas ne tik skundams (tiesioginiams) dėl planų ir programų, priimtų neatlikus SPAV, panaikinimo, bet ir skundams (netiesioginiams), kuriuose nurodytas šių planų ir programų negaliojimas yra pagrindas – arba vienas iš pagrindų – siekiant užginčyti individualius sprendimus išduoti leidimą projektams, įgyvendinamiems pagal šiuos sprendimus.

113.

Pažymiu, kad pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastarąjį klausimą suformulavo kartu nurodydamas, kad pagal Belgijos teisę neturi kompetencijos panaikinti VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio ( 58 ). Jis privalo priimti sprendimą tik dėl skundo dėl individualaus sprendimo išduoti leidimą vėjo jėgainėms panaikinimo ( 59 ), tačiau šiame skunde kaip neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nurodyta, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis gali būti negaliojantys.

114.

Teisingumo Teismas teigia: kadangi „[SPAV direktyvoje] nėra nuostatų dėl joje nustatytų procedūrinių nuostatų pažeidimo pasekmių, valstybės narės, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, turi imtis visų būtinų priemonių, bendrų arba specialių, tam, kad būtų atliktas visų „planų“ arba „programų“, kurių „pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/42, aplinkosauginis [poveikio aplinkai] vertinimas prieš juos priimant pagal šioje direktyvoje numatytas procedūrines taisykles ir kriterijus“ ( 60 ).

115.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją valstybės narės privalo panaikinti neteisėtas Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes ir šią pareigą pagal savo kompetenciją turi visos valstybės narės institucijos.

116.

Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su pareiga pašalinti SPAV direktyvoje reikalaujamo vertinimo neatlikimo pasekmes, remiantis šia jurisprudencija darytina išvada, kad:

117.

Vykdydamas šią bendrą pareigą nacionalinis teismas turėtų sustabdyti programos ar plano, priimtų neatlikus SPAV ir pažeidžiant SPAV direktyvą, galiojimą, panaikinti juos arba jų netaikyti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės viršenybės. A fortiori tą patį reikėtų daryti ir šiais planais ar programomis pagrįstų leidimų vykdyti projektus atveju.

118.

Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad „gali išimties tvarka ir dėl privalomų teisinio saugumo pagrindų laikinai sustabdyti <…> Sąjungos teisės normos naikinamąjį poveikį jai prieštaraujanči[ai] nacionalin[ei] teis[ei]“ ( 62 ).

119.

Šią išimtinę teisę turi tik pats Teisingumo Teismas; jis teigia, kad jeigu nacionaliniai teismai turėtų įgaliojimus, nors ir laikinai, suteikti viršenybę nacionalinėms nuostatoms, prieštaraujančioms Sąjungos teisei, būtų padaryta žala vienodam Sąjungos teisės taikymui.

120.

Taigi Teisingumo Teismas sutinka, kad jeigu nacionalinėje teisėje tai leidžiama, nacionalinis teismas gali, atskirai išnagrinėjęs kiekvieną atvejį, išimties tvarka apriboti neteisėta pripažintos nacionalinės teisės nuostatos, priimtos nesilaikant SPAV direktyvoje nustatytų įpareigojimų, pasekmes laiko atžvilgiu.

121.

Tam, kad būtų galima naudotis šia galimybe tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas, apribojimas turi būti pagrįstas su aplinkos apsauga susijusiu privalomu bendrojo intereso pagrindu, atsižvelgiant į konkrečias nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šiais išimtiniais įgaliojimais galima naudotis tik tada, jei įvykdytos visos Sprendime Inter‑Environnement Wallonie ( 63 ) nustatytos sąlygos, kurias nurodysiu toliau ( 64 ).

122.

Dėl PAV direktyvos Teisingumo Teismas taip pat pripažino ( 65 ), kad tuo atveju, jei neatliktas pagal šią direktyvą reikalaujamas projekto poveikio aplinkai vertinimas, valstybės narės turi pašalinti neteisėtas šio neatlikimo pasekmes, tačiau pagal Sąjungos teisę nedraudžiama ištaisyti padėties atliekant šį vertinimą tuo metu, kai projektas įgyvendinamas, arba jį įgyvendinus, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų ( 66 ).

123.

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas išimties tvarka leidžia nacionaliniams teismams, taikant griežtas sąlygas, laikinai sustabdyti SPAV direktyvos viršenybės „naikinamąjį poveikį“, siekiant apsaugoti privalomą bendrojo intereso reikalavimą, kaip antai reikalavimą dėl aplinkosaugos ar elektros energijos tiekimo užtikrinimo šalyje.

124.

Iki šiol tokia galimybė buvo pripažįstama tais atvejais, kai nacionaliniuose teismuose buvo nagrinėjami ieškiniai dėl planų ir programų, kurie patenka į SPAV direktyvos taikymo sritį ir dėl kurių priėmimo nebuvo privaloma atlikti SPAV, panaikinimo ( 67 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar tą pačią galimybę būtų galima išplėsti ir taikyti skundams dėl minėtus planus ir programas įgyvendinančių individualių sprendimų išduoti leidimą statyti vėjo jėgaines ( 68 ).

125.

Pastabas pateikusių šalių pozicijos šiuo klausimu yra prieštaringos:

126.

Apskritai manau, kad Belgijos vyriausybės argumentai yra įtikinamesni. Galiausiai taikant abu užginčijimo būdus (tiesioginiai ar netiesioginiai skundai) siekiama to paties tikslo, t. y. užtikrinti, kad teisės sistemoje nebūtų Sąjungos teisei prieštaraujančių sprendimų ir teisės normų (tai aktualu nagrinėjamu atveju).

127.

Viena iš priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas išplėtojo savo jurisprudenciją, susijusią su Sąjungos teisės neatitinkančio nacionalinės teisės akto pasekmių palikimu laikinai galioti, yra siekis užtikrinti teisinį saugumą. Nesaugumas (arba teisės spraga), atsiradęs pripažinus šį teisės aktą negaliojančiu, didėja patenkinus erga omnes skundus (tiesioginius) dėl panaikinimo, tačiau jis taip pat atsiranda pateikus netiesioginius skundus, kai pritariama neteisėtumu grindžiamiems prieštaravimams ( 70 ). Iš tiesų pareiškus daug tokių prieštaravimų gali kilti tokių pačių pasekmių kaip ir tiesiogiai panaikinus atitinkamą nuostatą ( 71 ).

128.

Taigi taikant analogiją, į kurią Teisingumo Teismas atsižvelgė byloje Winner Wetten, būtų pagrįsta, jei nacionaliniam teismui laikinai sustabdžius viršenybę turinčios teisės normos „naikinamąjį poveikį“ toks poveikis būtų sustabdytas taip pat ir nagrinėjant neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, pareikštus dėl individualių sprendimų taikyti planus ar programas, priimtus pažeidžiant SPAV direktyvą ( 72 ).

129.

Be to, nereikia pamiršti, kad pareiga atlikti SPAV yra procedūrinis reikalavimas, kuris turi būti įvykdytas tvirtinant tam tikrus planus ir programas. Net jei šiems planams ir programoms toks reikalavimas netaikomas, juose gali būti materialinių nuostatų, kuriose numatyta aukšto lygio aplinkos apsauga.

130.

Ši aplinkybė (ji iš dalies paaiškina pirma nurodytą „galimybę suteikiančią“ Teisingumo Teismo jurisprudenciją) yra susijusi tiek su tiesioginiais skundais dėl neatlikus privalomo SPAV priimto plano ar programos panaikinimo, tiek su netiesioginiais skundais, kuriuose Sąjungos teisės pažeidimas nurodomas pareiškiant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą dėl individualių sprendimų taikyti planą ar programą.

131.

Galiausiai aplinkos apsauga ir elektros energijos tiekimo užtikrinimas valstybėje narėje yra privalomi bendrojo intereso pagrindai, kuriuos Teisingumo Teismas pripažino pateisinančiais viršenybę turinčios teisės normos „naikinamojo poveikio“ nacionalinei teisei, priimtai pažeidžiant SPAV direktyvą, sustabdymą.

132.

Šioje byloje bent vienas iš tokių privalomų pagrindų (aplinkos apsauga) ( 73 ) galėtų pateisinti tai, kad būtų laikinai paliktos galioti leidimų statyti penkias vėjo jėgaines Alterio ir Nevelės savivaldybėse ir (netiesiogiai) taisyklių, kuriomis jie pagrįsti, pasekmės.

133.

Šia išimtine teise, kurią Teisingumo Teismas gali pripažinti nacionaliniam teismui, galima naudotis tik tuo atveju, jei įvykdytos visos Sprendime Inter-Environnement Wallonie nustatytos sąlygos ( 74 ), t. y.:

134.

Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir pateiktose pastabose, šioje byloje tokios sąlygos yra įvykdytos:

135.

Taigi, regis, būtų logiškiau, kad Teisingumo Teismas leistų nacionaliniam teismui – jei tai nustatyta nacionalinėje teisėje ( 75 ) – išimties tvarka palikti galioti VLAREM II 5.20.6 skirsnio bei aplinkraščio ir jais remiantis išduotų leidimų statyti vėjo jėgaines pasekmes laikotarpiu, kuris būtinai reikalingas, kad būtų priimtos priemonės konstatuotam pažeidimui ištaisyti, t. y. laikotarpiu, būtinu, kad kompetentingos regiono institucijos atliktų SPAV dėl šių teisės aktų.

136.

Be to, jeigu šis vertinimas būtų palankus, Flandrijos teisės aktai galėtų būti toliau taikomi kaip su SPAV direktyva suderintas planas ar programa, pašalinus su SPAV neatlikimu susijusį trūkumą.

137.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) tokį atsakymą: