—

B., atstovaujamos advokát V. Soukup,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos T. Papadopoulou,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir P. Němečková,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), iš dalies pakeisto 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 592/2008 (OL L 177, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 76 straipsnio ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72 ir klaidų ištaisymas OL L 200, p. 1), iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 (OL L 284, p. 43, toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), 87 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ministerstvo práce a sociálních věcí (Darbo ir socialinių reikalų ministerijos) ir B. ginčą dėl sprendimo nutraukti išmokų šeimai mokėjimą B. motyvuojant tuo, kad Čekijos Respublika neturi kompetencijos mokėti šių išmokų.

3

Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio „Apibrėžimai“ h punkte nustatyta, kad „gyvenamoji vieta reiškia vietą, kurioje paprastai gyvenama“.

4

Šio reglamento 13 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ numatyta:

„1.   Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

<...>

5

To paties reglamento III dalies 7 skyriaus „Išmokos šeimai“ 76 straipsnio „Taisyklės ar prioritetai [Pirmenybės taisyklės], kai teisė gauti išmokas šeimai pagal kompetentingos valstybės teisės aktus sutampa su teise gauti išmokas šeimai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje šeimos nariai gyvena, teisės aktus“ 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu tą patį laikotarpį tam pačiam šeimos nariui ir darbinei veiklai tęsti yra mokamos išmokos šeimai pagal tos valstybės narės, kurios teritorijoje šeimos nariai gyvena, teisės aktus, teisė gauti išmokas šeimai, mokamas pagal kitos valstybės narės teisės aktus, jei tai numatyta pagal 73 ar 74 straipsnius, sumažinama tokiu dydžiu, kuris mokamas pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus.“

6

Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 buvo pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004. Remiantis pastarojo reglamento 91 straipsniu, jis taikomas nuo įgyvendinimo reglamento įsigaliojimo dienos. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, p. 1), įsigaliojo 2010 m. gegužės 1 d.

7

Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio „Apibrėžimai“ j punkte nustatyta, kad „gyvenamoji vieta“ – vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena“.

8

Šio reglamento 11 straipsnio „Bendrosios taisyklės“ 1 dalyje ir 3 dalies e punkte numatyta:

„1.   Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.

<...>

3.   Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:

<...>

9

To paties reglamento 87 straipsnio „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ 1, 3 ir 8 dalyse nustatyta:

„1.   Pagal šį reglamentą neįgyjama jokių teisių iki jo įsigaliojimo.

<...>

3.   Laikantis 1 dalies nuostatų, pagal šį reglamentą įgyjama bet kuri teisė, netgi jeigu ji susijusi su draudiminiu įvykiu, įvykusiu iki šio reglamento įsigaliojimo atitinkamoje valstybėje narėje dienos.

<...>

8.   Jeigu pagal šio reglamento nuostatas asmeniui taikomi kitos, nei nustatyta pagal Reglamento [Nr. 1408/71] II antraštinę dalį, valstybės narės teisės aktai, tie teisės aktai jam ir toliau taikomi, jeigu atitinkama padėtis nepasikeičia, bet ne ilgiau kaip 10 metų nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos, išskyrus atvejus kai atitinkamas asmuo paprašo jam taikyti pagal šio reglamento nuostatas taikytinus teisės aktus. <...>“

10

Reglamento Nr. 987/2009 11 straipsnyje „Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai“ nustatyta:

„1.   Jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos nesutaria dėl asmens, kuriam taikomas pagrindinis reglamentas, gyvenamosios vietos nustatymo, šios įstaigos bendru susitarimu nustato atitinkamo asmens interesų centrą remdamosi visos turimos atitinkamos informacijos bendru įvertinimu; šie veiksniai gali apimti atitinkamai:

2.   Jei, atsižvelgdamos į įvairius kriterijus, pagrįstus 1 dalyje išdėstytais atitinkamais faktais, atitinkamos įstaigos nesusitaria, nustatant asmens faktinę gyvenamąją vietą lemiamu veiksniu laikomi asmens ketinimai, apie kuriuos galima spręsti iš tokių faktų ir aplinkybių, ypač priežastys, dėl kurių tas asmuo persikraustė.“

11

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Socialinės paramos įstatymo Nr. 117/1995 (zákon č. 117/1995 Sb., o státní sociální podpoře), galiojusio pagrindinėje byloje ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu, 3 straipsnį ir 31 straipsnio 1 dalies antrą sakinį teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi bet kuris fizinis asmuo, įregistravęs nuolatinę gyvenamąją vietą Čekijos Respublikos teritorijoje pagal Įstatymo Nr. 133/2000 dėl gyventojų registro ir asmens kodų, kuriuo iš dalies pakeisti tam tikri įstatymai (zákon č. 133/2000 Sb. o evidenci obyvatel a rodných číslech a o změně některých zákonů (zákon o evidenci obyvatel)), 10 ir 10a straipsnius.

12

B. yra Čekijos pilietė, gyvenanti Prancūzijoje su savo vyru ir Prancūzijoje gimusia nepilnamete dukra. Tačiau ir B., ir jos vyras turi gyvenamąją vietą Čekijos Respublikoje; gyvenamosios vietos adresas buvo įregistruotas pagal Įstatymo Nr. 133/2000 dėl gyventojų registro ir asmens kodų, kuriuo iš dalies pakeisti tam tikri įstatymai, 10 straipsnį.

13

B. gavo bedarbio išmokas Prancūzijoje, o jos vyras šioje šalyje vykdo profesinę veiklą. Visa šeima apdrausta sveikatos draudimu Prancūzijoje. Laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 9 d. iki gegužės 30 d. B. buvo motinystės atostogose ir šiuo pagrindu Prancūzijoje gavo motinystės pašalpą. Vėliau laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. šioje valstybėje narėje B. gavo papildomą išmoką šeimai, vadinamąją prestation d’accueil du jeune enfant (vaiko gimimo išmoką), arba PAJE, kurios dydis apskaičiuojamas pagal gavėjo pajamas. Pasibaigus teisei į minėtą išmoką, B. Čekijos Respublikoje pateikė prašymą skirti išmoką šeimai.

14

2010 m. birželio 14 d. sprendimu Ostravos įdarbinimo tarnyba (Úřad práce) nusprendė skirti jai šią išmoką nuo 2009 m. gruodžio 1 d.

15

Manydama, kad pradėjus taikyti Reglamentą Nr. 883/2004, t. y. 2010 m. gegužės 1 d., B. teisė į išmoką šeimai turėjo būti iš naujo įvertinta, Krajský úřad Moravskoslezského kraje (Moravijos‑Silezijos regiono valdžios institucija), kurios įgaliojimai buvo perduoti Ministerstvo práce a sociálních věcí, 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu nutraukė šios išmokos mokėjimą nuo 2010 m. gegužės 1 d. tuo pagrindu, kad Čekijos Respublika nebebuvo kompetentinga valstybė narė, nes B. ir jos šeimos interesų centras yra Prancūzijoje.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl Čekijos Respublikos kompetencijos skirti B. išmokas šeimai. Jis mano, kad jei būtų nuspręsta, jog Čekijos Respublika buvo kompetentinga skirti išmokas šeimai, abejotina, kad tokia kompetencija taip pat būtų suteikta po 2010 m. gegužės 1 d., atsižvelgiant į naują su gyvenamąja vieta susijusį reglamentavimą, įtvirtintą Reglamente Nr. 987/2009.

17

Šiomis aplinkybėmis Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

18

B. teigia, kad klausimai neturi reikšmės pagrindinei bylai, nes susiję su jos teise į išmokas šeimai nuo 2009 m. gruodžio 1 d., nors neginčijama, kad šios išmokos jai turėjo būti mokamos laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., o ši byla susijusi tik su šios teisės netekimu nuo pastarosios datos.

19

Reikia priminti, kad vykstant procedūrai pagal SESV 267 straipsnį tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos ypatybes, turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą. Todėl, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą. Nacionalinių teismų pateiktiems prejudiciniams klausimams taikoma reikšmingumo prezumpcija gali būti paneigiama tik išimtiniu atveju, jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, Sprendimo Iberdrola Distribución Eléctrica, C‑300/13, EU:C:2014:188, 16 punktą).

20

Nagrinėjamu atveju nėra akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku ar kad jo iškelta problema yra hipotetinė. Todėl, kadangi Teisingumo Teismui taip pat žinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus, šie yra priimtini, priešingai, nei teigia B.

21

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Taigi, prireikus Teisingumo Teismas turi performuluoti jam pateiktus klausimus (sprendimų Krüger, C‑334/95, EU:C:1997:378, 22 ir 23 punktai ir Hewlett‑Packard Europe, C‑361/11, EU:C:2013:18, 35 punktas).

22

Nagrinėjamoje byloje pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamentas Nr. 1408/71 aiškintinas taip, kad juo draudžiama laikyti valstybę narę valstybe, kompetentinga skirti išmoką šeimai pagal nacionalinę teisę asmeniui vien dėl to, kad šis jos teritorijoje įregistravo gyvenamąją vietą, nors nei jis, nei jo šeimos nariai nedirba ir paprastai negyvena šioje valstybėje narėje.

23

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šio reglamento II antraštinės dalies nuostatomis siekiama visų pirma užtikrinti, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų taikoma vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema ir taip būtų išvengta taikytinų nacionalinės teisės aktų kumuliacijos ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų. Šis principas, be kita ko, nustatytas minėto reglamento 13 straipsnio 1 dalyje (žr., be kita ko, Sprendimo Hudzinski ir Wawrzyniak, C‑611/10 ir C‑612/10, EU:C:2012:339, 41 punktą).

24

Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad B. padėčiai taikytini teisės aktai, kiek tai susiję su jos teise į išmokas šeimai, nustatyti Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punkte. Iš tiesų asmeniui, kuris nebedirba pagal darbo sutartį valstybės narės teritorijoje ir dėl to nebeatitinka šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkto reikalavimų, taip pat neatitinka jokios kitos šio reglamento nuostatos reikalavimų, kad jam būtų taikomi valstybės narės teisės aktai, pagal to paties reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktą taikomi valstybės, kurioje jis dirbo anksčiau, teisės aktai, jeigu jis ir toliau ten gyvena (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kuusijärvi, C‑275/96, EU:C:1998:279, 29 ir 34 punktus).

25

Taigi pagal pastarąją nuostatą B. toliau taikomi valstybės narės, kurios teritorijoje ji anksčiau dirbo pagal darbo sutartį ir tebegyvena, teisės aktai; atsižvelgiant į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją, tai yra Prancūzijos teisės aktai.

26

Šiuo klausimu iš tiesų primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio h punktą šiame reglamente sąvoka „gyvenamoji vieta“ reiškia vietą, kurioje paprastai gyvenama, t. y. vietą, kurioje suinteresuotieji asmenys paprastai gyvena ir yra įprastinis jų interesų centras, todėl tai yra tik Sąjungos teisei būdinga autonominė sąvoka (žr. Sprendimo Swaddling, C‑90/97, EU:C:1999:96, 28 ir 29 punktus). Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytų aplinkybių, nurodytų šio sprendimo 12 ir 13 punktuose, matyti, kad įprastinė B. gyvenamoji vieta ir įprastinis jos interesų centras yra Prancūzijoje.

27

Kadangi pagal minėto reglamento 13 straipsnį B. taikomi Prancūzijos teisės aktai, dar kyla klausimas, ar vadovaujantis to paties reglamento nuostatomis draudžiama skirti ginčijamas išmokas šeimai pagal valstybės narės, kuri pagal Reglamentą Nr. 1408/71 nėra kompetentinga valstybė narė, nacionalinę teisę. Iš tiesų iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Čekijos teisės aktus B. gali gauti šią išmoką vien dėl to, kad įregistravo savo nuolatinę gyvenamąją vietą Čekijos Respublikos teritorijoje.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nekompetentinga valstybė narė išsaugo galimybę skirti išmokas šeimai, jeigu tarp šios valstybės teritorijos ir nagrinėjamos situacijos yra aiškus ir ypač glaudus ryšys, su sąlyga, kad nebus daromas neproporcingas poveikis reglamente įtvirtintų koordinavimo taisyklių nuspėjamumui ir veiksmingumui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hudzinski ir Wawrzyniak, EU:C:2012:339, 65–67 punktus).

29

Vis dėlto vien dėl to, kad B. įregistravo savo nuolatinę gyvenamąją vietą Čekijos Respublikoje, tačiau negyvena šioje valstybėje narėje, o paprastai gyvena su savo šeima Prancūzijoje, kur ji gavo bedarbio išmokas, nuo 2009 m. vasario 9 d. – motinystės pašalpą, vėliau – išmoką šeimai, panašią į tą, kurią ji vėliau prašo mokėti Čekijos Respublikoje, neatrodo, kad tarp B. ir Čekijos Respublikos būtų atsiradęs minėtas ryšys, tačiau galutinai tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

30

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Reglamentas Nr. 1408/71, visų pirma jo 13 straipsnis, aiškintinas taip, kad juo draudžiama laikyti valstybę narę valstybe, kompetentinga skirti išmoką šeimai asmeniui vien dėl to, kad šis jos teritorijoje įregistravo gyvenamąją vietą, nors nei jis, nei jo šeimos nariai nedirba ir paprastai negyvena šioje valstybėje narėje. Šio reglamento 13 straipsnis aiškintinas taip, kad juo valstybei narei, kuri suinteresuotajam asmeniui nėra kompetentinga valstybė, taip pat draudžiama skirti jam išmokas šeimai, nebent tarp nagrinėjamos situacijos ir šios valstybės narės teritorijos yra aiškus ir ypač glaudus ryšys.

31

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, į antrąjį klausimą nebereikia atsakyti.

32

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamentas Nr. 883/2004 aiškintinas taip, kad juo draudžiama nuo 2010 m. gegužės 1 d. laikyti valstybę narę valstybe, kompetentinga skirti išmoką šeimai pagal savo nacionalinę teisę asmeniui vien dėl to, kad šis jos teritorijoje įregistravo gyvenamąją vietą, nors nei jis, nei jo šeimos nariai nedirba ir paprastai negyvena šioje valstybėje narėje.

33

Atsižvelgiant į šio sprendimo 21 punkte primintą Teisingumo Teismo praktiką, šiuo atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad minėto reglamento 11 straipsnyje, kurio formuluotė atitinka Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio formuluotę, numatyta, kad asmenims, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 883/2004, taikomi tik vienos valstybės narės, t. y. kompetentingos valstybės, teisės aktai. Pagal šio reglamento 11 straipsnio 3 dalies e punktą ir dėl motyvų, analogiškų nurodytiems šio sprendimo 24–26 punktuose, B. toliau galioja gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai.

34

Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąvoka „gyvenamoji vieta“ apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punkte kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena. Pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 987/2009 11 straipsnį gyvenamoji vieta prilyginama suinteresuotojo asmens interesų centrui. Šiame straipsnyje taip pat kodifikuoti Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti veiksniai (buvimo atitinkamų valstybių narių teritorijoje trukmė ir nenutrūkstamumas arba šeiminė padėtis ir šeimos ryšiai), į kuriuos galima atsižvelgti nustatant minėtą interesų centrą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Wencel, C‑589/10, EU:C:2013:303, 50 punktą).

35

Šiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nagrinėti Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnyje įtvirtintų pereinamojo laikotarpio nuostatų, pakanka pažymėti, kad šiame reglamente neįtvirtintas joks svarbus pakeitimas, palyginti su Reglamentu Nr. 1408/71, kiek tai susiję su nuostatomis dėl kompetentingos valstybės narės nustatymo ir sąvokos „gyvenamoji vieta“, kurios yra lemiamos pagrindinės bylos sprendimui. Taigi šioje byloje Čekijos Respublika nėra kompetentinga valstybė pagal reikšmingas Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas.

36

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Reglamentas Nr. 883/2004, visų pirma jo 11 straipsnis, aiškintinas taip, kad juo draudžiama laikyti valstybę narę valstybe, kompetentinga skirti išmoką šeimai asmeniui vien dėl to, kad šis jos teritorijoje įregistravo gyvenamąją vietą, nors nei jis, nei jo šeimos nariai nedirba ir paprastai negyvena šioje valstybėje narėje.

37

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: