—

Nipponkoa Insurance Co (Europe) Ltd, atstovaujamos Rechtsanwalt T. Pünder,

—

Inter‑Zuid Transport BV, atstovaujamos advocaten J. P. Eckoldt ir C. P. ten Bruggencate,

—

DTC Surhuisterveen BV, atstovaujamos Rechtsanwalt D. A. Nickelsen, advocaten J. Van Blaaderen ir A. J. W. Spijker,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Kemper ir F. Wannek,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir S. Duarte Afonso,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir W. Bogensberger,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 71 straipsnio aiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nipponkoa Insurance Co (Europe) Ltd (toliau – Nipponkoa Insurance) ir Inter-Zuid Transport BV (toliau – Inter-Zuid Transport) ginčą dėl 500000 eurų dydžio kompensacijos, skirtos atlyginti žalai, padarytai atliekant tarptautinį krovinio vežimą keliais, išmokėjimo.

3

Reglamento Nr. 44/2001 1 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Bendrijos tikslas yra išlaikyti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Siekdama iš lėto sukurti tokią sritį, Bendrija tarp kitų dalykų turėtų priimti patikimam vidaus rinkos veikimui užtikrinti būtinas priemones, susijusias su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose.“

4

Reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Siekiant įgyvendinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, reikia numatyti, kad jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisinis dokumentas.“

5

Šio reglamento 11, 12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

6

Šio reglamento 25 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„Valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti poveikio specialioms konvencijoms, kurių šalys yra valstybės narės.“

7

Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.

2.   Šis reglamentas netaikomas:

8

Minėto reglamento II skyriaus „Jurisdikcija“ 9 skyriaus „Lis pendens – susiję ieškiniai“ 27 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitais nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.“

9

To paties reglamento 32 straipsnyje, kuris yra III skyriuje „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“, nustatyta:

„Šiame reglamente „teismo sprendimas“ reiškia bet kokį valstybės narės teismo sprendimą, nepaisant to kaip jis yra įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar teismo įsakymų, o taip pat ir teismo pareigūno nurodymą dėl sumokėtino žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.“

10

Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnyje, kuris yra III skyriaus 1 skirsnyje „Teismo sprendimų pripažinimas“, nustatyta:

„1.   Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.

2.   Bet kuri suinteresuota šalis, kuri pateikia teismo sprendimo pripažinimo klausimą kaip ginčo esmę, gali pagal šio skyriaus 2 ir 3 skirsniuose numatytą tvarką, kreiptis dėl nutarties dėl teismo sprendimo pripažinimo išdavimo.

3.   Jeigu bylos nagrinėjimo valstybės narės teisme rezultatas priklauso nuo to, kaip bus išspręstas nepagrindinis klausimas dėl pripažinimo, tai tas teismas turi jurisdikciją tuo klausimu.“

11

Minėto reglamento VII skyriaus „Santykiai su kitais dokumentais“ 71 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

2.   Siekiant vienodai aiškinti 1 dalį, ji taikoma taip:

12

1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašyta tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu (toliau – CMR konvencija), kaip nurodyta jos 1 straipsnio 1 dalyje, taikoma „kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė <...> nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės“.

13

Dėl CMR konvencijos buvo deramasi Jungtinių Tautų Europos ekonominėje komisijoje. Prie CMR konvencijos prisijungė daugiau nei 50 valstybių, įskaitant Vokietijos Federacinę Respubliką ir Nyderlandų Karalystę.

14

CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai, remiantis šios Konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti.

<…>

3.   Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.

4.   Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavos ir mokesčiai bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami.

<…>

7.   Šioje Konvencijoje minėtas atsiskaitymo vienetas yra Tarptautinio valiutos fondo nustatyta specialioji skolinimosi teisė. Šio straipsnio 3 punkte nurodytas dydis perskaičiuojamas į tos valstybės, kurioje vyksta teismas, nacionalinę valiutą <…>

<…>“

15

CMR konvencijos 29 straipsnyje numatyta:

„1.   Vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams.

2.   Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis. Tokiais atvejais šie agentai ar kiti asmenys dėl jų asmeninės atsakomybės taip pat negali vadovautis šio skyriaus 1 punkto nuostatomis.“

16

CMR konvencijos 31 straipsnyje nustatyta:

„1.   Visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse‑dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje:

Į kitus teismus kreiptis negalima.

2.   Jeigu dėl kurio nors ginčo, nurodyto šio straipsnio 1 punkte, ieškinys yra viename iš tame punkte nurodytų teismų arba kai toks teismas priėmė sprendimą ginčo klausimu, naujas ieškinys tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių nepriimamas, išskyrus tuos atvejus, kai teismo, kuriam buvo pateiktas pirmasis ieškinys, sprendimas negali būti įvykdytas valstybėje, kurioje pateikiamas naujas ieškinys.

3.   Kai ginčytino klausimo atveju, numatytu šio straipsnio 1 punkte, vienos iš Konvencijos šalių dalyvių teismo sprendimas turi būti vykdomas joje, jis turi būti taip pat vykdomas ir visose kitose Konvencijos šalyse dalyvėse, kai tik jose sutvarkomi nustatyti formalumai. Šie formalumai negali tapti dingstimi peržiūrėti bylą kitoje instancijoje.

4.   Šio straipsnio 3 punkto nuostatos taikomos sprendimams, priimtiems dalyvaujant šalims, neakivaizdiniams sprendimams ir taikinamiesiems sprendimams, tačiau netaikomos nei sprendimams, kurie turi tik laikiną galią, nei sprendimams, pagal kuriuos šalis, pralaimėjusi bylą, turi ne tik apmokėti išlaidas, susijusias su teismo procesu, bet ir kompensuoti atsakovui nuostolius, atsiradusius dėl visiško ar dalinio ieškinio nepatenkinimo.

<…>“

17

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš nacionalinės bylos medžiagos, kuri Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateikta tik 2007 m. rugpjūčio mėn., matyti, kad Canon pavedė pagal Nyderlandų teisę įsteigtoms bendrovėms Nippon Express (Nederland) BV (toliau – Nippon Nederland) ir Nippon Express Euro Cargo BV (toliau – Nippon Euro) pervežti jos kelių rūšių gaminius keliais iš Nyderlandų į Vokietiją.

18

Pervežti krovinį Nippon Euro pavedė Inter-Zuid Transport. Ši bendrovė, savo ruožtu, patikėjo šį pervežimą vykdyti kitam subvežėjui, būtent DTC Surhuisterveen BV (toliau – DTC). Kaip DTC paskirtas vežėjas galutinis šio pervežimo vykdytojas yra Kingma.

19

Krovinys buvo pakrautas 2007 m. rugpjūčio 22 d. dviejuose Nyderlanduose esančiuose Canon sandėliuose ir 2007 m. rugpjūčio 23 d. turėjo būti pristatytas į Vokietiją. Po pakrovimo 2007 m. rugpjūčio 22 d. vairuotojas išvyko iš Amstelvyno (Nyderlandai) į Vilichą (Vokietija); ten jis tą pačią dieną atvyko viena valanda per vėlai, kad būtų galima iškrauti prekes, todėl paliko sunkvežimį per naktį nesaugomoje gavėjo teritorijoje. Tą naktį dalis krovinio buvo pavogta.

20

2007 m. rugpjūčio 27 d.Canon kreipėsi į Landgericht Krefeld (Krėfeldo apygardos teismas) (Vokietija) pirmąją komercinių bylų kolegiją reikalaudamas, kad Nippon Nederland ir Nippon Euro atlygintų nuostolius, o 2010 m. kovo 1 d.Landgericht Krefeld taikinamuoju sprendimu minėtas bendroves, kaip solidarias bendraskoles, įpareigojo sumokėti 500000 eurų sumą. Ši suma buvo skirta žalai, patirtai naktį iš 2007 m. rugpjūčio 22 d. į 23 d., atlyginti.

21

2010 m. rugsėjo 29 d.Nipponkoa Insurance kreipėsi į Landgericht Krefeld pirmąją komercinių bylų kolegiją ir pateikė Inter-Zuid Transport regresinį ieškinį, kuriame reikalavo priteisti iš jos 500000 eurų sumą, atitinkančią nuostolius, kuriuos ji, kaip Nippon Nederland ir Nippon Euro civilinės atsakomybės draudimo bendrovė, išmokėjo Canon (toliau – regresinis ieškinys).

22

Tačiau 2009 m. sausio 21 d., t. y. daugiau nei pusantrų metų iki regresinio ieškinio pareiškimo, Nyderlanduose Inter‑Zuid Transport pasiekė, kad byloje tarp jos ir Nippon Nederland bei Nippon Euro dėl tų pačių faktinių aplinkybių būtų priimtas sprendimas dėl negatyvaus pripažinimo (toliau – sprendimas dėl negatyvaus pripažinimo). Pagal šį Rechtbank te Haarlem (Nyderlandai) sprendimą, kuris įsiteisėjo 2010 m. lapkričio mėnesį, Inter‑Zuid Transport turėjo atsakyti tik už CMR konvencijos 23 straipsnyje nurodytos maksimalios sumos neviršijančią žalą.

23

Nipponkoa Insurance mano, kad Inter‑Zuid Transport veiksmai atitinka sąmoningų arba dėl jos kaltės padarytų veiksmų sąlygas, kaip jos suprantamos pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalį, ir kad, nepaisant teismo sprendimo dėl negatyvaus pripažinimo, Landgericht Krefeld yra kompetentingas pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį išnagrinėti regresinį ieškinį, nes minėtas straipsnis turi būti aiškinamas autonomiškai ir, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsniu, yra viršesnis už šio reglamento 27 straipsnį.

24

Inter‑Zuid Transport teigia, kad, remiantis minėto reglamento 27 straipsniu ir CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalimi, negalima tęsti proceso Landgericht Krefeld, nes anksčiau Nyderlanduose buvo priimtas galutinis sprendimas dėl pripažinimo. Ši bendrovė nurodo, kad bet kuriuo atveju jos atsakomybė negali viršyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytos maksimalios sumos.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sutinka su Inter‑Zuid Transport pozicija dėl galutinio sprendimo dėl pripažinimo galios ir šiuo aspektu kritikuoja Bundesgerichtshof (Vokietija) teismo praktiką, suformuotą jo 2003 m. lapkričio 20 d. sprendimuose (I ZR 102/02 ir I ZR 294/02), pagal kurią, nepaisant 1994 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tatry (C-406/92, Rink. p. I-5439), CMR konvencija turi būti aiškinama autonomiškai, todėl tai, jog skolininkas tarptautinę jurisdikciją turinčiame teisme yra pareiškęs prieš kreditorių nukreiptą ieškinį dėl negatyvaus pripažinimo, kuriuo prašoma nuspręsti, jog šis preziumuojamas skolininkas nėra atsakingas už žalą, nedraudžia kreditoriaus teises turinčiam asmeniui vėliau kompetentingame kitos valstybės CMR narės teisme pateikti regresinį ieškinį.

26

Todėl Landgericht Krefeld mano, kad jam pateikto regresinio ieškinio ir bylos, kurioje priimtas sprendimas dėl negatyvaus pripažinimo, dalykas, pagrindas ir šalys yra tapatūs, nes Nipponkoa Insurance perėmė Nippon Nederland ir Nippon Euro teises. Dėl šio fakto jis mano, kad tarpusavio pasitikėjimo teisingumu ir konkuruojančių teismo procesų galimybės sumažinimo principų neatitinka tai, kad valstybės narės institucijos, remdamosi Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje nurodytus požymius atitinkančios konvencijos aiškinimu, atsisako pripažinti dėl to paties dalyko anksčiau priimtą sprendimą dėl negatyvaus pripažinimo.

27

Be to, šis teismas teigia, kad 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimas TNT Express Nederland (C-533/08, Rink. p. I-4107, 63 punktas ir rezoliucinė dalis), kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad jis neturėjo kompetencijos aiškinti CMR konvencijos 31 straipsnio, nenulemia šios bylos baigties.

28

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Krefeld nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29

Nipponkoa Insurance ir Vokietijos vyriausybė pirmiausia kelia klausimą dėl Teisingumo Teismo kompetencijos iš esmės teigdamos, kad pateikti klausimai susiję su CMR konvencijos 31 straipsnio aiškinimu ir kad Teisingumo Teismas neturi kompetencijos aiškinti šios konvencijos.

30

Šiuo klausimu neginčijama, kad Teisingumo Teismo kompetencija pateikti išaiškinimą prejudicinio sprendimo priėmimo tvarka apima tik normas, kurios yra Sąjungos teisės sudedamoji dalis, ir, kaip buvo nuspręsta minėto Sprendimo TNT Express Nederland 63 punkte, Teisingumo Teismas neturi kompetencijos aiškinti CMR konvencijos 31 straipsnio.

31

Tačiau, nors minėto Sprendimo TNT Express Nederland 32 ir 57 punktuose nagrinėtas antrasis klausimas susijęs su Teisingumo Teismo kompetencija aiškinti CMR konvencijos 31 straipsnį, šioje byloje taip nėra.

32

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad pateikti klausimai, atsižvelgiant vien į jų formuluotes, yra susiję su Sąjungos teisės nuostatų, būtent Reglamento Nr. 44/2001, kurio atžvilgiu Teisingumo Teismas yra kompetentingas pagal SESV 267 straipsnį, aiškinimu.

33

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus.

34

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis tarptautinę konvenciją aiškinti taip, kad būtų pažeisti šio reglamento tikslai ir principai.

35

Konstatuotina, kad savo praktikoje Teisingumo Teismas į šį klausimą jau yra atsakęs.

36

Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors neginčytina, jog minėto reglamento 71 straipsnyje numatyta, jog specialių konvencijų, kaip antai CMR, reglamentuojamose srityse taikomos šios konvencijos, jas taikant negalima pažeisti principų, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, kaip antai to paties reglamento 6, 11, 12 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nurodyto siekio įgyvendinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą Europos Sąjungoje, jurisdikciją turinčių teismų nuspėjamumo, taigi ir teisinio saugumo teisės subjektams, teisingumo gero administravimo, konkuruojančių teismo procesų galimybės maksimalaus sumažinimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje principų (žr. minėto Sprendimo TNT Express Nederland 49 punktą).

37

Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis negali turėti reikšmės, prieštaraujančios principams, kuriais grindžiamas teisės aktas, kurio sudedamoji dalis jis yra. Todėl šis straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad šio reglamento taikymo srityje, kaip antai tarptautinio krovinių vežimo keliais srityje, speciali konvencija, kaip CMR konvencija, galėtų lemti rezultatą, kuris būtų mažiau palankus tinkamam vidaus rinkos veikimui įgyvendinti nei tas, kuris pasiekiamas minėto reglamento nuostatomis (minėto Sprendimo TNT Express Nederland 51 punktas).

38

Todėl atitinkamos CMR konvencijos nuostatos Sąjungoje gali būti taikomos tik tuomet, jei jos leidžia pasiekti laisvo civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje tikslus bent jau tokiomis pat palankiomis sąlygomis, kurias lemia Reglamento Nr. 44/2001 taikymas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo TNT Express Nederland 55 punktą).

39

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis tarptautinės konvencijos aiškinimą, pagal kurį neužtikrinama galimybė bent jau tokiomis pat palankiomis sąlygomis, kokios numatytos šiame reglamente, pasiekti tikslus ir principus, kuriais minėtas reglamentas grindžiamas.

40

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad vienoje valstybėje narėje pareikšto ieškinio dėl negatyvaus pripažinimo arba bylos, kurioje priimtas sprendimas dėl negatyvaus pripažinimo, dalykas ir pagrindas nėra tapatūs kitoje valstybėje narėje dėl tos pačios žalos pateikto regresinio ieškinio, kai ginčo šalys arba jų teisių perėmėjai yra tie patys, dalykui ir pagrindui.

41

Siekiant atsakyti į šį klausimą, atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, reikia išnagrinėti, ar toks CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalies aiškinimas užtikrintų galimybę laikytis šio reglamento tikslų ir principų ne mažiau palankiomis nei Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje ar kitose jo nuostatose nustatytomis sąlygomis.

42

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio aiškinimu, prašymo pripažinti atsakovą atsakingu už žalą ir priteisti iš jo žalos atlyginimą, kaip pagrindinėje byloje regresinio ieškinio atveju, dalykas ir pagrindas yra tapatus ankstesnio šio atsakovo ieškinio dėl negatyvaus pripažinimo, kuriuo siekta pripažinti, jog jis nėra atsakingas už minėtą žalą, dalykui ir pagrindui (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Tatry 45 punktą ir 2012 m. spalio 25 d. Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec, C‑133/11, 49 punktą).

43

Šiuo atveju regresinis ieškinys, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, buvo pateiktas jau po Rechtbank te Haarlem sprendimo dėl negatyvaus pripažinimo byloje tarp tų pačių šalių priėmimo, kaip tai suprantama pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalį, remiantis tomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

44

Konstatuotina, kad šios CMR konvencijos nuostatos aiškinimas, pagal kurį minėto ieškinio ir sprendimo minėtoje byloje pagrindas ir dalykas yra netapatūs, neužtikrintų galimybės tokiomis pat palankiomis sąlygomis, kokios numatytos Reglamente Nr. 44/2001, pasiekti konkuruojančių teismo procesų maksimalaus sumažinimo tikslo, kuris, kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, yra vienas iš tikslų ir principų, kuriais grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose Sąjungoje.

45

Šiuo klausimu nesvarbu, kad Rechtbank te Haarlem sprendimas įsiteisėjo praėjus nedaug laiko nuo regresinio ieškinio pateikimo nacionaliniame teisme, t. y., šio teismo teigimu, 2010 m. lapkričio mėn. arba, kaip tai DTC teigė teismo posėdyje, 2011 m. kovo 1 d.

46

Šio sprendimo įsiteisėjimas reiškia, kad bylą priskyrus ne prie CMR, o prie Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities, šiam sprendimui būtų taikytinos ne tik lis pendens, bet ir pripažinimui skirtos šio reglamento nuostatos, ypač šio reglamento 33 straipsnis.

47

Tačiau, kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, Sąjungoje Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio kriterijus atitinkančiose specialiose konvencijose nustatytas taisykles, kaip antai išplaukiančias iš CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalies, galima taikyti tik laikantis laisvo sprendimų judėjimo ir tarpusavio pasitikėjimo, vykdant teisingumą, principų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo TNT Express Nederland 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

48

Šių principų nebūtų laikomasi bent jau tokiomis pat palankiomis sąlygomis, kokios numatytos Reglamente Nr. 44/2001, jei CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, kad sprendimo dėl negatyvaus pripažinimo valstybėje narėje dalykas ir pagrindas nėra tapatūs kitoje valstybėje narėje dėl tos pačios žalos pateikto regresinio ieškinio, kai ginčo šalys arba jų teisių perėmėjai yra tie patys, dalykui ir pagrindui.

49

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis CMR konvencijos 31 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad vienoje valstybėje narėje pareikšto ieškinio dėl negatyvaus pripažinimo arba bylos, kurioje priimtas sprendimas dėl negatyvaus pripažinimo, dalykas ir pagrindas nėra tapatūs kitoje valstybėje narėje dėl tos pačios žalos pateikto regresinio ieškinio, kai ginčo šalys arba jų teisių perėmėjai yra tie patys, dalykui ir pagrindui.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: