GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2010 m. rugsėjo 2 d.(1)

Byla C‑232/09

Dita Danosa

prieš

LKB Līzings SIA

(Augstākās Tiesas Senāts (Latvija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 92/85/EEB – Taikymo sritis – Kapitalo bendrovės valdybos narys – Darbuotojas – Pavaldumo santykių buvimas – Teisės aktai, pagal kuriuos be apribojimų galima atleisti iš pareigų kapitalo bendrovės valdybos nario pareigas einančią moterį, neatsižvelgiant į jos nėštumą – Vienodas požiūris į vyrus ir moteris“

1.        Tarybos direktyvoje 92/85/EEB(2) nustatytos specialiosios nėščių darbuotojų apsaugos priemonės. Pagal šią direktyvą valstybės narės įpareigojamos pirmiausia uždrausti tokių darbuotojų atleidimą iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos, išskyrus su jų nėštumu nesusijusius atvejus, nurodytus nacionalinės teisės aktuose.

2.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar ši Direktyvos 92/85 nuostata taikytina situacijai, kai moteris yra kapitalo bendrovės valdybos narė. Taigi reikia nustatyti, ar ši moteris gali būti laikoma darbuotoja Direktyvos 92/85 prasme.

3.        Teisingumo Teismas jau yra nagrinėjęs šios sąvokos turinį. Pagal teismo praktiką pagrindinis darbuotojos statuso požymis Direktyvos 92/85 ir EB 39 straipsnio prasme yra paslaugų teikimas už atlygį kito asmens naudai ir jam vadovaujant(3).

4.        Ši byla susijusi būtent su paskutiniu šioje apibrėžtyje nurodytu kriterijumi. Augstākās Tiesas Senāts (Latvija) Teisingumo Teismo klausia, ar pagal Direktyvą 92/85 galima bendrovės valdymo organo narį laikyti einančiu joje pareigas esant pavaldumo santykiams, o ne savarankišku paslaugų teikėju ir, jei taip, tai kokia apimtimi.

5.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar jo valstybės vidaus teisės nuostatos, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narius galima atleisti be jokių apribojimų, pirmiausia – neatsižvelgiant į tokias valdybos nario pareigas einančios moters nėštumą, suderinamos su Direktyva 92/85.

6.        Šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad kapitalo bendrovės valdybos narė, už atlyginimą einanti šios bendrovės vadovo pareigas, turi būti laikoma darbuotoja Direktyvos 92/82 prasme, jei pagal paskyrimą ji yra neatsiejama minėtos bendrovės dalis, vykdo savo pareigas kontroliuojama jos organų, kaip antai akcininkų susirinkimas ir stebėtojų taryba, kurių pati nekontroliuoja, ir netekusi jų pasitikėjimo gali būti atšaukta.

7.        Nurodysiu, kad nustatyti, ar šios sąlygos įvykdytos, turi nacionalinis teismas.

8.        Į antrąjį prejudicinį klausimą siūlysiu atsakyti taip: Direktyva 92/85 draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias darbuotoją, kapitalo bendrovės valdybos narę, galima atleisti be jokių apribojimų, tiek, kiek pagal šią nuostatą galimas toks atšaukimas dėl su nėštumu susijusių priežasčių.

9.        Be to, siekdamas naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, išnagrinėsiu tuos atvejus, kuriais šis teismas gali manyti, kad ieškovės padėtis nepatenka į Direktyvos 92/85 taikymo sritį: arba dėl to, kad ieškovė nepranešė darbdaviui apie savo nėštumą pagal nacionalinėje teisėje nustatytą tvarką, arba dėl to, kad ji nebuvo pavaldi bendrovės atsakovės atžvilgiu ir laikytina savarankiška darbuotoja.

10.      Taigi pridursiu, kad tai, jog bendrovė nutraukė darbo santykius su ieškove dėl jos nėštumo, bet kuriuo atveju yra diskriminacija, pažeidžianti pagrindinį vienodo požiūrio principą, įgyvendinamą pagal Tarybos direktyvą 76/207/EEB(4), o kalbant apie savarankiškai dirbančius darbuotojus – pagal šią direktyvą, taikomą kartu su Tarybos direktyva 86/613/EEB(5).

I –    Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

1.      Direktyva 92/85

11.      Direktyvos 92/82 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, garantuojant nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, moterims neturėtų būti sudaromos blogesnės sąlygos darbo rinkoje ir neturėtų būti pažeidžiamos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris.

12.      Pagal šios direktyvos 15 konstatuojamąją dalį atleidimo iš darbo dėl su jų padėtimi susijusių priežasčių rizika gali neigiamai paveikti nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų fizinę ir psichinę būseną ir turėtų būti priimtos nuostatos dėl tokio atleidimo iš darbo uždraudimo.

13.       Minėtos direktyvos 2 straipsnio a punkte nėščia darbuotoja apibrėžiama kaip „nėščia darbuotoja, kuri praneša apie savo padėtį savo darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“.

14.      Direktyvos 92/85 10 straipsnis išdėstytas taip:

„Kad būtų garantuotas [nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi] darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių, kaip numatyta šiame straipsnyje, laikymasis, nustatoma, kad:

1)       valstybės narės imasi būtinų priemonių uždrausti [nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi] darbuotojų atleidimą iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų motinystės atostogų pabaigos, išskyrus su jų padėtimi nesusijusius išskirtinius atvejus, leidžiamus pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir, kur taikoma, jei kompetentinga institucija yra davusi savo sutikimą;

2)       jei [nėščia, neseniai pagimdžiusi arba maitinanti krūtimi] darbuotoja yra atleidžiama iš darbo per 1 punkte nurodytą laikotarpį, darbdavys turi nurodyti pagrįstas jos atleidimo priežastis raštu;

3)       valstybės narės imasi būtinų priemonių apsaugoti [nėščias, neseniai pagimdžiusias arba maitinančias krūtimi] darbuotojas nuo atleidimo iš darbo, kuris pagal 1 punktą yra neteisėtas, padarinių.“

2.      Direktyva 76/207

15.      Direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač dėl santuokinės arba šeimyninės padėties.“

16.      Šios direktyvos 2 straipsnio 7 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad ši direktyva „nepažeidžia nuostatų, reglamentuojančių moterų apsaugą, ypač nėštumo ir motinystės atžvilgiu“. Be to, minėtos direktyvos 2 straipsnio 7 dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad mažiau palankios sąlygos moteriai dėl nėštumo ar motinystės atostogų Direktyvos 92/85 prasme yra diskriminacija Direktyvos 76/207 prasme.

17.      Pagal Direktyvos 76/207 3 straipsnio 1 dalies c punktą:

„Vienodo požiūrio principo taikymas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties valstybiniame ar privačiame sektoriuose, įskaitant valstybines įstaigas, dėl:

<...>

c)       įdarbinimo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo <...>“

18.      Šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Tuo tikslu valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:

a)       būtų panaikinti įstatymai ir kiti teisės aktai, prieštaraujantys vienodo požiūrio principui;

b)       būtų arba galėtų būti paskelbtos negaliojančiomis, arba būtų pakeistos nuostatos, prieštaraujančios vienodo požiūrio principui, kurios yra įtrauktos į sutartis arba kolektyvines sutartis, įmonių vidaus taisykles arba taisykles, reglamentuojančias savarankišką verslą <...>“

3.      Direktyva 86/613

19.      Direktyvos 86/613 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – pagal toliau nurodytas nuostatas užtikrinti, kad valstybėse narėse būtų taikomas vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris arba į vyrus ir moteris, kurie padeda verstis šia veikla, principas tais aspektais, kurių neapima direktyvos 76/207 <...> ir 79/7/EEB(6).“

20.      Savarankiškai dirbantis darbuotojas apibrėžtas Direktyvos 86/613 2 straipsnio a punkte kaip asmuo, nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka besiverčiantis pelną teikiančia veikla.

21.      Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, jog vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios lyčių diskriminacijos, tiesioginės arba netiesioginės, ypač dėl santuokinės arba šeimyninės padėties.

22.      Pagal minėtos direktyvos 4 straipsnį dėl savarankiškai dirbančių asmenų valstybės narės imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų panaikintos visos nuostatos, pažeidžiančios Direktyvoje 76/207 apibrėžtą vienodo požiūrio principą.

23.      Direktyvos 86/613 8 straipsnis išdėstytas taip:

„Valstybės narės įsipareigoja išnagrinėti, ar gali, ir kokiomis sąlygomis, savarankiškai dirbančios moterys ir savarankiškai dirbančių vyrų žmonos, dėl nėštumo arba motinystės pertraukę [pertraukusios] savo profesinę veiklą:

–        naudotis paslaugomis, susijusiomis su laikinu pavadavimu arba valstybinėmis socialinėmis paslaugomis, arba

–        turėti teisę į pinigines išmokas, mokamas pagal socialinę apsaugos sistemą arba pagal kokią nors kitą viešąją socialinės apsaugos sistemą.“

4.      Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

24.      Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl lyties.

25.      Šios chartijos 23 straipsnyje nustatyta, kad „visose srityse turi būti užtikrinta vyrų ir moterų lygybė, įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą“.

B –    Nacionalinė teisė

1.      Darbo įstatymas

26.      Darbo įstatymo (Darba likums)(7) 3 straipsnyje darbuotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris pagal darbo sutartį už sutartą atlyginimą vadovaujamas darbdavio dirba tam tikrą darbą.

27.      Darbo įstatymo 4 straipsnyje darbdavys apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo arba teisinį subjektiškumą turinti asmenų bendrija, pagal darbo sutartį įdarbinęs (įdarbinusi) bent vieną darbuotoją.

28.      Darbo įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Su kapitalo bendrovių valdymo organų nariais darbo sutartys sudaromos, tik jei su jais nesudaryta kitokia sutartis pagal civilinę teisę. Jeigu su bendrovės valdymo organo nariais sudaroma darbo sutartis, ji turi būti terminuotoji.“

29.      Darbo įstatymo 109 straipsnyje „Darbdaviui taikomi draudimai ir ribojimai, susiję su darbo sutarties nutraukimu“ nurodyta:

„1. Darbdaviui draudžiama nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi jos nėštumo laikotarpiu ir vienus metus po gimdymo, o maitinimo krūtimi atveju – visą šį laikotarpį, išskyrus 101 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 ir 10 punktuose numatytais atvejais.

<...>“

2.      Prekybos įstatymas

30.      Prekybos įstatymo (Komerclikums)(8) 221 straipsnis išdėstytas taip:

„1. Valdyba – tai bendrovės valdymo organas, kuris jai vadovauja ir atstovauja.

<…>

5.       Valdyba turi pranešti visuotiniam akcininkų susirinkimui apie bendrovės susitarimus su akcininku, stebėtojų tarybos nariu ir valdybos nariu.

6.       Valdyba turi bent kartą per ketvirtį stebėtojų tarybai pateikti ataskaitą apie bendrovės veiklą ir finansinę padėtį bei nedelsdama pranešti šiai tarybai apie pablogėjusią bendrovės finansinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes, susijusias su bendrovės komercine veikla.

<…>

8.       Valdybos nariai turi teisę gauti atlyginimą, atitinkantį jų pareigas ir bendrovės finansinę padėtį. Atlyginimo dydis nustatomas stebėtojų tarybos sprendimu arba, jei tokia taryba nesudaryta, visuotiniame akcininkų susirinkime.“

31.      Prekybos kodekso 224 straipsnyje „Valdybos narių skyrimas ir atšaukimas“ nustatyta:

„1.       Valdybos narius skiria ir atleidžia visuotinis akcininkų susirinkimas. Jis pateikia Komercijos registrui pranešimą apie pasibaigusius ir pasikeitusius valdybos narių įgaliojimus arba paskirtus naujus valdybos narius, pridėdamas išrašą iš visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, kuriame užfiksuotas atitinkamas sprendimas.

<...>

3.       Valdybos nariai skiriami trejiems metams, nebent įstatuose numatytas trumpesnis terminas.

4.       Valdybos nariai gali būti atleisti akcininkų sprendimu. Jei bendrovėje sudaryta stebėtojų taryba, ji gali sustabdyti valdybos narių įgaliojimus iki visuotinio akcininkų susirinkimo, bet ne ilgiau kaip dviem mėnesiams.

<...>

6.       Įstatuose gali būti numatyta, kad valdybos nariai gali būti atleisti tik dėl rimtos priežasties. Tokia priežastimi laikomas įgaliojimų viršijimas, įsipareigojimų nevykdymas, nesugebėjimas vadovauti bendrovei, jos interesų pažeidimas ir pasitikėjimo praradimas.“

II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

32.      Latvijas Krājbanka AS, akcinė bendrovė, 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu dėl uždarosios akcinės bendrovės LKB Līzings SIA(9) įsteigimo paskyrė Dita Danosa(10) vienintele šios bendrovės valdybos nare.

33.      2007 m. sausio 11 d. sprendimu bendrovės atsakovės stebėtojų taryba nustatė šios bendrovės valdybos narių atlyginimus ir kitas papildomas sąlygas bei įgaliojo stebėtojų tarybos pirmininką sudaryti sutartis, būtinas siekiant užtikrinti šių nuostatų vykdymą.

34.      Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad sutartis pagal civilinę teisę dėl valdybos nario pareigų vykdymo nebuvo sudaryta. Bendrovė atsakovė ginčija šį teiginį tvirtindama, kad su ieškove buvo sudaryta įgaliojimo sutartis. Ieškovė pageidavo sudaryti darbo sutartį, tačiau bendrovė atsakovė nusprendė pavesti jai eiti valdybos nario pareigas pagal įgaliojimą.

35.      2007 m. liepos 23 d. bendrovės atsakovės visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta atleisti ieškovę iš valdybos nario pareigų. 2007 m. liepos 24 d. jai buvo nusiųsta patvirtinta minėto susirinkimo protokolo kopija.

36.      Manydama, kad iš šių pareigų buvo atleista neteisėtai, ieškovė 2007 m. rugpjūčio 31 d. pareiškė ieškinį bendrovei atsakovei Rīgas pilsētas Centra rajona tiesa (Rygos miesto centro rajono teismas).

37.      Ieškovė teigia, kad nuo tada, kai buvo paskirta, ji tinkamai vykdė savo pareigas, nurodytas bendrovės įstatuose ir valdybos darbo reglamente. Ji taip pat teigia, kad jai buvo mokamas darbo užmokestis ir suteiktos atostogos, todėl laikytina, kad abiem šalims vykdant įsipareigojimus pagal raštu nesudarytą darbo sutartį tarp jų susiklostė darbo santykiai. Ieškovė tvirtina, kad buvo atšaukta pažeidžiant Darbo įstatymo 109 straipsnį, pagal kurį draudžiama nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi, nes atleidimo iš pareigų metu ji buvo vienuoliktą savaitę nėščia.

38.      Ieškovės teigimu, Prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalis, pagal kurią visuotinis akcininkų susirinkimas gali bet kuriuo metu atleisti iš darbo bendrovės valdymo organų narius, prieštarauja Darbo įstatymo 109 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintos tam tikros nėščių moterų socialinės garantijos. Esant tokiam prieštaravimui reikia vadovautis Darbo įstatymo 109 straipsniu, draudžiančiu nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi.

39.      Ieškovės ieškinį atmetė ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas. Tada ji pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

40.      Šiame teisme ieškovė tvirtino, kad ji turi būti laikoma darbuotoja Sąjungos teisės prasme, nesvarbu, ar ji laikytina darbuotoja Latvijos teisės prasme. Be to, atsižvelgiant į Direktyvos 92/85 10 straipsnyje nustatytą draudimą atleisti iš darbo ir į pagrindinį interesą, kurį šia nuostata siekiama apginti, valstybė narė turi visomis priemonėmis, įskaitant teismines, užtikrinti nėščioms darbuotojoms numatytas teisines ir socialines garantijas.

41.      Bendrovė atsakovė, atvirkščiai, teigia, kad kapitalo bendrovės valdybos nariai neteikia paslaugų vadovaujami kito asmens, todėl neturi būti laikomi „darbuotojais“ Sąjungos teisės prasme. Numatyti skirtingą darbuotojų ir kapitalo bendrovės valdybos narių apsaugos lygį visiškai pateisinama atsižvelgiant į tai, kad tokios valdybos nario pareigos susijusios su pasitikėjimu. Sąjungos teisėje aiškiai atskirti asmenys, kurie dirba vadovaujami darbdavio, ir asmenys, kurie vadovauja ir iš esmės yra darbdavio atstovai, o ne jo pavaldiniai.

42.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su darbuotojo sąvoka, ir į Direktyvos 92/85 tikslą apsaugoti nėščias moteris nuo atleidimo iš darbo, galima daryti išvadą, jog kai bendrovės valdybos narys atitinka minėto darbuotojo požymius, jam taikytinas šios direktyvos 10 straipsnis, nors Prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalyje ir nenustatyta jokių atšaukimo apribojimų, nesvarbu, ar su minėtos valdybos nariu pasirašyta darbo sutartis.

43.      Kaip teigia šis teismas ir remiantis Direktyva 76/207 bei Direktyva 92/85, nutraukti darbo santykius su nėščiomis darbuotojomis draudžiama.

44.      Augstākās Tiesas Senāts, manydamas, kad jo nagrinėjamas ginčas apima Sąjungos teisės aiškinimo klausimą, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.       Ar kapitalo bendrovės valdymo organo narys laikytinas darbuotoju [Sąjungos] teisės prasme?

2.       Ar tai, kad pagal Latvijos prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalį kapitalo bendrovės valdybos narį galima atleisti be jokių apribojimų, pirmiausia – neatsižvelgiant į tokias pareigas einančios moters nėštumą, suderinama su Direktyvos 92/85 <...> 10 straipsniu ir Teisingumo Teismo praktika?“

III – Analizė

45.      Savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, pirmiausia, ar ieškovė gali būti laikoma darbuotoja Direktyvos 92/85 prasme ir, jei prireiktų, kokia yra šios direktyvos 10 straipsnyje įtvirtintos apsaugos nuo atleidimo iš darbo apimtis.

46.      Visų pirma primintina, kad apsauga, įtvirtinta Direktyvoje 92/85, konkrečiai – apsauga nuo atleidimo iš darbo, nustatyta šios direktyvos 10 straipsnyje, pagal jos 2 straipsnį taikoma nėščioms darbuotojoms, kurios praneša apie nėštumą darbdaviui pagal valstybėje narėje galiojančias teisės nuostatas arba taikomą praktiką.

47.      Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo, ar pagal nacionalinę teisę tokia apsauga teikiama, tik jei suinteresuotoji iš anksto praneša darbdaviui apie savo padėtį, ir, jeigu taip, kaip ši sąlyga suformuluota. Bendrovė atsakovė, savo ruožtu, tvirtina, kad ieškovė pranešė jai apie savo nėštumą tik praėjus kelioms dienoms po to, kai stebėtojų tarybos sprendimu ji buvo atleista iš valdybos nario pareigų.

48.      Atsakymas į klausimą, ar dėl šios aplinkybės ieškovei galima netaikyti specialios apsaugos, garantuojamos pagal Direktyvą 92/85, priklauso nuo nacionalinės teisės aiškinimo ir faktinių aplinkybių, kaip antai akivaizdus nėštumas, vertinimo, t. y. nuo dalykų, kurie priskiriami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai.

49.      Bet kuriuo atveju dėl neaiškumo šiuo klausimu negalima paneigti svarbos sprendimui pagrindinėje byloje priimti prezumpcijos, kuri pagal teismo praktiką(11) taikytina sprendimui dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir kuri šioje byloje nebuvo ginčijama.

50.      Taigi pateiktus klausimus nagrinėsiu remdamasis prielaida, kad pranešimo darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus sąlyga yra įvykdyta.

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

51.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar bendrovės valdybos narė, ieškovė, kuri buvo nėščia, kai bendrovės atsakovės visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta ją atleisti, gali naudotis Direktyvos 92/85 10 straipsnyje nustatyta apsauga nuo atleidimo iš darbo.

52.      Taigi reikia nustatyti, ar kapitalo bendrovės valdybos narys gali būti laikomas darbuotoju Direktyvos 92/85 prasme ir, jei taip, kokia apimtimi.

53.      Kaip teisingai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, „darbuotojo“ sąvoka Direktyvos 92/85 prasme buvo apibrėžta minėtame Sprendime Kiiski, perkėlus į šią direktyvą apibrėžtį, kurią Teisingumo Teismas pateikė aiškindamas EB 39 straipsnį. Pagal šią apibrėžtį „darbuotojo“ sąvoka Direktyvos 92/85 prasme turi būti vienodai suprantama visoje Europos Sąjungoje ir yra iš esmės nusakoma trimis kartu vykdytinomis sąlygomis: paslaugų teikimas už atlyginimą, jų teikimas kito asmens naudai ir jam vadovaujant.(12)

54.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tik paskutinė iš šių sąlygų yra šalių ginčo dalykas. Iš tikrųjų, šio teismo teigimu, ieškovė tvirtina, o tai nėra ginčijama, kad ji vykdė vienintelio valdybos nario pareigas, nustatytas bendrovės įstatuose ir šios valdybos darbo reglamente; tai visiškai gali atitikti realią ir veiksmingą ūkinę veiklą teismo praktikos prasme(13).

55.      Taip pat neginčijama, kad ieškovė gavo atlyginimą, o tai, kaip darbo santykiais susietos šalys vertina šį atlyginimą ir kokiu būdu jis gaunamas, pripažįstant darbuotoju neturi reikšmės(14).

56.      Taigi reikia išnagrinėti klausimą, ar šios atlyginamos paslaugos buvo teikiamos bendrovei atsakovei vadovaujant. Todėl pirmąjį klausimą siūlau suprasti taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar ir, jei taip, kokia apimtimi kapitalo bendrovės valdybos narė, kuri eina šios bendrovės vadovo pareigas ir gauna atlyginimą, teikia paslaugas ir yra pavaldi, todėl ją galima laikyti darbuotoja Direktyvos 92/85 prasme.

57.      Kitaip tariant, reikia nustatyti, ar ieškovę reikia laikyti, remiantis šia direktyva, pagal darbo sutartį dirbančiu asmeniu, kuriam taikytina šioje direktyvoje nustatyta apsauga, ar savarankiška paslaugų teikėja, kuriai prireikus gali būti taikoma Direktyva 86/613. Iš tikrųjų Sąjungos socialinėje teisėje šiuo metu nėra nustatytos specialios sistemos bendrovės vadovams dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo ar, jei konkrečiau, nėščiųjų apsaugos. Todėl ieškovės padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į šią alternatyvą ir siejama su viena iš šių dviejų kategorijų.

58.      Bendrovė atsakovė, Graikijos ir Latvijos vyriausybės teigia, kad kapitalo bendrovės valdybos nariai neturi būti laikomi darbuotojais Sąjungos teisės prasme, taigi jiems netaikytinos Direktyvos 92/85 nuostatos.

59.      Bendrovė atsakovė tvirtina, kad nebuvo sudariusi su ieškove darbo sutarties ir kad teisės požiūriu jų nesiejo darbo santykiai. Ieškovė vykdė valdybos nario pareigas pagal įgaliojimo sutartį, savarankiškai, niekieno nevadovaujama, kitaip nei skyrių ir departamentų vadovai, pavaldūs viršininkui ar valdybai ir turintys vykdyti jų nurodymus ir instrukcijas. Be to, ieškovė pati parengė valdybos darbo tvarkos taisykles.

60.      Graikijos vyriausybė šiuo atžvilgiu teigia, kad valdybos narys, kaip antai ieškovė, kuri, beje, buvo vienintelė vadovė, teikia paslaugas ne vadovaujamas kito, o, priešingai, yra tas asmuo, kurio vadovaujami bendrovės darbuotojai dirba savo darbą.

61.      Latvijos vyriausybė, savo ruožtu, taip pat teigia, kad nors valdybos nariai eina savo pareigas tam tikrą laiką ir veikia bendrovės labui, jų veikla yra ne pavaldaus, o savarankiško pobūdžio. Valdyba yra bendrovės valdymo organas, kuris jai vadovauja ir atstovauja. Valdyba neteikia paslaugų vadovaujama kito asmens ir neturi vykdyti kito asmens duotų nurodymų. Šio organo veikla laikytina kapitalo bendrovės akcininkų pareikšto pasitikėjimo juo konkrečia išraiška.

62.      Be to, kapitalo bendrovėje nebūtinai turi būti sudaryta stebėtojų taryba. Kita vertus, tokia taryba neturi teisės, iš kurios galėtų kilti privalomas valdybos pavaldumas. Stebėtojų taryba neturi teisinių priemonių, kurios leistų jai daryti realią įtaką kasdienei minėtos valdybos veiklai.

63.      Galiausiai Latvijos vyriausybė pabrėžia, kad kapitalo bendrovės dalininkų ar akcininkų ir šios bendrovės valdybos narių santykiai pagrįsti pasitikėjimu, todėl jo nelikus darbo santykius su šiais nariais turi būti galima nutraukti.

64.      Nepritariu šių įstojusių į bylą šalių argumentams. Kaip ieškovė ir Vengrijos vyriausybė, manau, kad kapitalo bendrovės valdybos narys, kurio padėtis tokia kaip ieškovės, gali būti laikomas einančiu pareigas esant pavaldumo santykiams, taigi ir darbuotoju Direktyvos 92/85 prasme. Mano pozicija pagrįsta toliau išdėstytais motyvais, susijusiais su šalių darbo santykių pobūdžiu ir su Direktyvos 92/85 10 straipsniu siekiamu tikslu.

1.      Šalių darbo santykių pobūdis

65.      Pagal teismo praktiką Sąjungos teisėje (pirmiausia Direktyvos 92/85 prasme) vartojama „darbuotojo“ sąvoka turi būti apibrėžta remiantis objektyviais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas(15).

66.      Taigi pripažinimas darbuotoju neturi priklausyti nei nuo to, kaip aptariamos šalys vertina darbo santykius, nei nuo darbo sutarties sudarymo. Kaip Teisingumo Teismas nurodė minėtame Sprendime Kiiski, darbo santykių teisinis pobūdis sui generis nacionalinės teisės atžvilgiu negali turėti įtakos darbuotojo statusui pagal Sąjungos teisę(16). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę formalus pripažinimas savarankiškai dirbančiu darbuotoju nepanaikina galimybės, kad asmenį reikia laikyti darbuotoju Sąjungos teisės prasme, jeigu jo savarankiškumas tėra fiktyvus(17).

67.      Todėl aplinkybė, kad šios bylos šalys sudarė ne darbo, o įgaliojimo sutartį, pagal Direktyvą 92/85 negali turėti įtakos vertinant jų darbo santykius kaip pagrįstus pavaldumu ar savarankiškumu.

68.      Pagal teismo praktiką šis vertinimas kiekvienu atveju atliekamas atsižvelgiant į visus šalis siejančių darbo santykių požymius(18). Taip pat neginčijama, kad darbuotojo sąvokos Sąjungos teisėje negalima aiškinti siaurai(19). Be to, pripažįstama, kad ši sąvoka nėra vienareikšmė ir kad prireikus ji gali skirtis pagal sritį, kurioje yra taikoma(20).

69.      Kalbant konkrečiau apie pavaldumo santykių buvimą, mano žiniomis, Teisingumo Teismas dar neturėjo progos patikslinti, kokio pobūdžio ir lygio kontrolės pakaktų, kad būtų pripažinta, jog susiklostė tokie santykiai.

70.      Teisingumo Teismas išreiškė nuomonę dėl bendrovės vadovų padėties Sprendime Asscher,(21) kuriame nurodė, kad bendrovės direktorius, kuris yra vienintelis jos akcininkas, vykdo savo veiklą nebūdamas pavaldus, todėl negali būti laikomas darbuotoju EB 39 straipsnio prasme(22). Generalinis advokatas P. Léger savo išvadoje, pateiktoje Teisingumo Teismui nagrinėjant bylą, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, pagrindė šią poziciją tuo, kad tam vadovui nevadovavo joks kitas asmuo ar bendrovės organas, kurio jis pats nekontroliavo(23).

71.      Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad tokia išvada nėra savaime taikytina tokio direktoriaus sutuoktiniui, nes su santuoka susiję asmeniniai ir turtiniai sutuoktinių santykiai nepaneigia darbo santykiams būdingo pavaldumo buvimo organizuojant įmonės darbą galimybės(24).

72.      Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad aplinkybė, jog uosto bendrovių darbuotojai, atsakingi už prekių iškrovimo operacijas, yra šių bendrovių dalininkai, nekliudo tam, kad jie būtų pavaldūs įmonės atžvilgiu(25).

73.      Iš to, kas išdėstyta, galima daryti tokias išvadas.

74.      Pirma, bendrovės vadovo pareigų vykdymas savaime nereiškia, kad negali būti pavaldumo santykių. Minėtame Sprendime Asscher, mano supratimu, tokių santykių minėto bendrovės direktoriaus atžvilgiu buvimo galimybė buvo atmesta ne dėl suinteresuotojo asmens pareigų pobūdžio, o dėl to, kad jis buvo vienintelis bendrovės akcininkas, taigi, būdamas direktorius už savo valdymą atsiskaitydavo tik sau pačiam. Todėl vadovo statusas savaime nepanaikina galimybės, kad atsižvelgiant į įmonės darbo organizavimą suinteresuotasis asmuo yra jai pavaldus.

75.      Antra, siekiant įvertinti, ar esama pavaldumo santykių, susijusių su tokiu vadovu, reikia atsižvelgti į visus jo darbo santykių su įmone požymius ir jo pareigų pobūdį. Taigi sprendžiant, ar tokie santykiai susiklostė, reikia atsižvelgti į tai, kad jo pareigų atlikimas iš esmės susijęs su labai didelių įgaliojimų vykdymu ir kad tarp darbuotojų nėra už jį viršesnio vadovo.

76.      Atliekant tokį vertinimą, mano manymu, reikia ypač atsižvelgti į sąlygas, kuriomis aptariamas vadovas buvo priimtas į darbą, jo atžvilgiu taikytą kontrolę ir sąlygas, kuriomis jis galėjo būti atleistas.

77.      Nagrinėjant šiuos kriterijus šioje byloje matyti, kalbant apie sąlygas, kuriomis ieškovė buvo priimta į darbą, kad ji trejiems metams buvo paskirta bendrovės atsakovės valdybos nare ir įpareigota valdyti šios bendrovės turtą, jai vadovauti ir atstovauti, kai palaikomi santykiai su trečiaisiais asmenimis. Iš prašymą priimti sprendimą pateikusio teismo ir Latvijos vyriausybės nurodytos informacijos taip pat matyti, kad ieškovė buvo neatsiejama bendrovės atsakovės dalis.

78.      Tuo ieškovės padėtis aiškiai skiriasi nuo įgaliotojo asmens, kaip antai advokatas ar atestuotasis apskaitininkas, kuris gauna bendrovės įgaliojimą atlikti tam tikrą darbą, bet lieka trečiuoju asmeniu jos atžvilgiu, padėties.

79.      Kalbant apie kontrolę, kuri buvo atliekama ieškovės atžvilgiu, iš sprendimo priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pastabų matyti, kad už valdymą ji turėjo atsiskaityti stebėtojų tarybai ir su šia bendradarbiauti. Taip pat neginčijama, kad ieškovė, eidama savo pareigas, ne kartą teikė šiai tarybai ataskaitas ir informacinius pranešimus.

80.      Galiausiai, kiek tai susiję su teise atleisti valdybos narius, iš bylos medžiagos matyti, kad valdybos nariai galėjo būti atleisti akcininkų sprendimu, prireikus po to, kai stebėtojų taryba sustabdė jų įgaliojimus. Taip pat aišku, kad atleidimas galėjo būti pagrįstas tiesiog tuo, kad prarastas pasitikėjimas.

81.      Tiesa, kaip pabrėžia Latvijos vyriausybė, iš pateiktos informacijos nematyti, kad stebėtojų taryba ar akcininkai būtų galėję kasdien duoti nurodymus valdybos nariams.

82.      Tačiau, manau, sunku sutikti, kad tokiomis sąlygomis šios valdybos nariai savo funkcijas atliko visiškai nepriklausomai. Iš tikrųjų, jei šie nariai už savo veiklą turi atsiskaityti organui, kurio patys nekontroliuoja ir gali būti atleisti tiesiog dėl prarasto pasitikėjimo, kurio galima netekti paprasčiausiai nesutariant su akcininkais dėl bendrovės valdymo būdo, jie faktiškai privalo priimti su bendrovės valdymu susijusius sprendimus atsižvelgdami į stebėtojų tarybos ir akcininkų lūkesčius.

83.      Valdybos narių padėtis teisiškai ir faktiškai yra artimesnė pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo nei savarankiško dirbančio darbuotojo padėčiai, nes jų darbo santykiai su bendrove gali būti nutraukti, jei ši (per savo akcininkus) nesutinka su jų sprendimais, priimtais einant pareigas.

84.      Manau, kad, atlikus kapitalo bendrovės valdybos nario, kaip antai ieškovė, ir bendrovės atsakovės darbo santykių požymių analizę, su sąlyga, kad juos turi patikrinti nacionalinis teismas, reikia daryti išvadą, kad ieškovė laikytina darbuotoja(26).

85.      Ši analizė atitinka Direktyvos 92/85 10 straipsniu siekiamą tikslą.

2.      Direktyvos 92/85 10 straipsniu siekiamas tikslas

86.      Atsižvelgiant į Direktyvos 92/85 10 straipsniu siekiamą tikslą, ši nuostata, logiškai mąstant, turėtų būti taikoma aptariamų darbo santykių atveju. Be to, priešingai nei nurodė Latvijos vyriausybė ir bendrovė atsakovė savo rašytinėse pastabose, Direktyvos 92/85 taikymo tokiems darbo santykiams privaloma pasekmė nebūtų bendrovės dalininkų ar akcininkų teisės dėl prarasto pasitikėjimo nutraukti sutartį su bendrovės vadovais panaikinimas.

87.      Pirmiausia iš Direktyvos 92/85 8 ir 15 konstatuojamųjų dalių bei iš teismo praktikos matyti, kad nėščios darbuotojos turi būti apsaugotos nuo atleidimo iš darbo dėl su jų padėtimi susijusių priežasčių rizikos, nes galimas atleidimas iš darbo keltų pavojų jų fizinei ir psichinei būklei, ir kad svarbu išvengti galimo jų paskatinimo savanoriškai nutraukti nėštumą siekiant neprarasi darbo(27).

88.      Nagrinėjant bendrovės vadovės, kaip antai ieškovė, padėtį, svarbiausia atrodo tai, kad ieškovės darbo santykiai, pagal kuriuos ji yra neatsiejama šios bendrovės dalis, gali būti nutraukti priėmus sprendimą organui, kurio ieškovė, manoma, nekontroliuoja, todėl jo valia nutraukti šiuos santykius jai primetama.

89.      Ši padėtis, mano manymu, visiškai atitinka aplinkybes, kai taikytinas Direktyvos 92/85 10 straipsnis, nes tokiu atveju aiškiai esama pavojaus, kad moters darbo santykiai su bendrove, kurios neatsiejama dalis ji yra, gali būti nutraukti dėl jos nėštumo. Bendrovės vadovė, kurios įgaliojimai bet kada gali būti atšaukti, gali būti ir paskatinta nutraukti nėštumą, kaip bet kuri kita pavaldi darbuotoja, manydama, kad dėl jo ji gali netekti darbo.

90.      Be to, Teisingumo Teismas, kaip aš aiškinu jo praktiką, siekia užtikrinti Direktyvos 92/85 10 straipsnio veiksmingumą. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šia nuostata uždraudžiama ne tik pranešti apie atleidimą iš darbo dėl nėštumo, kol šis trunka ir kol tęsiasi motinystės atostogos. Juo taip pat uždraudžiama imtis pasirengimo atleisti iš darbo priemonių dėl nėštumo ir (arba) vaiko gimimo(28).

91.      Teisingumo Teismas nurodė, kad taikydamos Direktyvos 92/85 10 straipsnį valstybės narės negali pakeisti „atleidimo iš darbo“ sąvokos apimties ir taip susiaurinti šia nuostata numatytos apsaugos taikymo srities bei kelti pavojaus jos veiksmingumui(29).

92.      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Kiiski nusprendė, kad vaiko priežiūros atostogų išėjusi darbuotoja, kol jos tęsiasi, yra darbuotoja Sąjungos teisės prasme, todėl ji gali nutraukti šias atostogas ir išeiti motinystės atostogų pagal Direktyvos 92/85 nuostatas. Taigi Teisingumo teismas nusprendė, kad per vaiko priežiūros atostogas darbuotojo ir darbdavio santykiai išlieka, nors šis darbuotojas ir nebevykdo profesinės veiklos, vadinasi, išlieka ir pavaldumo santykiai (30).

93.      Mano manymu, Direktyvos 92/85 taikymas pagrindinėje byloje aptariamiems darbo santykiams atitinka teismo praktiką.

94.      Galiausiai antrasis mano argumentavimo punktas grindžiamas aplinkybe, kad pagal tokį Direktyvos 92/85 taikymo srities aiškinimą valstybės narės nėra įpareigojamos panaikinti bendrovės dalininkų ar akcininkų teisės bet kada atšaukti savo bendrovės vadovų įgaliojimus, šiems praradus jų pasitikėjimą.

95.      Kaip vėl bus matyti nagrinėjant antrąjį prejudicinį klausimą, Direktyvos 92/85 10 straipsniu valstybės narės nėra įpareigojamos visiškai uždrausti atleisti iš darbo moterį nuo jos nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos. Valstybės narės įpareigojamos imtis būtinų priemonių, kad darbuotoja nebūtų atleista dėl nėštumo ar vaiko gimimo, išskyrus atvejus, leidžiamus pagal nacionalinės teisės aktus ir praktiką.

96.      Taigi Direktyvos 92/85 10 straipsniu nesiekiama ginčyti valstybių narių ar Sąjungos teisės, reglamentuojančios bendrovės vadovų teises ir pareigas bei šių vadovų atšaukimo sąlygas(31). Šio straipsnio tikslas – įpareigoti valstybes nares numatyti priemones, skirtas veiksmingam pagrindinio vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo, pagal kurį moters atleidimas iš darbo dėl nėštumo yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties, taikymui užtikrinti(32).

97.      Taigi pagal Direktyvos 92/85 10 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali nustatyti, kad bendrovės akcininkai, nebepasitikintys savo vadove, turi teisę nutraukti su ja palaikytus darbo santykius, net jeigu ji yra nėščia. Tačiau valstybė narė pagal šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalį privalo nustatyti, kad šie akcininkai atleidimo iš pareigų priežastį turi nurodyti raštu. Pagal minėtos direktyvos 10 straipsnio 3 dalį valstybė narė taip pat turi imtis priemonių, sudarančių galimybę taip atšauktai bendrovės vadovei pasiekti, kad būtų patikrinta, prireikus teisme, ar minėta priežastis iš tikrųjų nėra susijusi su jos nėštumu. Pagal Tarybos direktyvos 97/80/EB(33) 4 straipsnį valstybė narė turi imtis ir priemonių, būtinų norint užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys esą nuskriausti, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodo teismui ar kitai kompetentingai institucijai aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turėtų įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas(34).

98.      Bendrovės atsakovės ir Latvijos vyriausybės pateiktas prieštaravimas, kad, taikant Direktyvos 92/85 10 straipsnį bendrovių vadovams, būtų nepateisinamai ribojamos akcininkų teisės, mano manymu, yra nepagrįstas.

99.      Apibendrinant galima daryti išvadą, kad kapitalo bendrovės valdybos narė, kaip antai ieškovė, turi būti laikoma darbuotoja, jei įvykdytos trys sąlygos, t. y. jei, pirma, atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis ieškovė buvo priimta, ji buvo neatsiejama bendrovės dalis, antra, ji vykdė savo pareigas kontroliuojama organų, kaip antai akcininkų susirinkimas ar stebėtojų taryba, kurių pati nekontroliavo ar kuriems negalėjo turėti lemiamos įtakos, ir, trečia, ji galėjo būti atšaukta vieno iš šių organų vien dėl to, kad neteko jo pasitikėjimo.

100. Pagal teismo praktiką nustatyti, ar šios sąlygos įvykdytos, turi nacionalinis teismas(35).

101. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą siūlau atsakyti taip: kapitalo bendrovės valdybos narė, už atlyginimą einanti šios bendrovės vadovo pareigas, gali būti laikoma darbuotoja Direktyvos 92/85 prasme, taigi ir naudotis šios direktyvos 10 straipsnyje nustatyta apsauga nuo atleidimo iš darbo, jei pagal paskyrimą ji yra neatsiejama minėtos bendrovės dalis, vykdo savo pareigas kontroliuojama jos organų, kaip antai akcininkų susirinkimas ir stebėtojų taryba, kurių pati nekontroliuoja, ir gali būti pastarųjų atšaukta vien dėl to, kad neteko jų pasitikėjimo.

B –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

102. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 92/85 10 straipsniu draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narį galima atleisti be jokių apribojimų, pirmiausia – neatsižvelgiant į tokias pareigas einančios moters nėštumą.

103. Į šį klausimą iš dalies jau atsakiau.

104. Direktyvos 92/85 10 straipsniu, kaip minėjau, valstybės narės įpareigojamos imtis būtinų priemonių uždrausti atleisti darbuotoją dėl su jos nėštumu susijusių priežasčių. Tačiau šiuo straipsniu nedraudžiama nutraukti darbo santykių šiame 10 straipsnyje nustatytu darbuotojos apsaugos laikotarpiu, jei šis nutraukimas pagrįstas kitomis priežastimis, nurodytomis nacionalinės teisės aktuose arba praktikoje.

105. Manau, kaip ir į šią bylą įstojusios vyriausybės, kad Direktyvos 92/85 10 straipsnis nekliudo valstybei narei nustatyti bendrovių vadovams kitokios sistemos nei kitiems darbuotojams, kurie neturi tokių įgaliojimų ir tokios atsakomybės, taigi kurių padėtis yra kitokia. Tačiau valstybė narė bet kuriuo atveju turi užtikrinti, kad būtų draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją dėl su nėštumu susijusių priežasčių.

106. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalis, kurioje nenustatytas bendrovės akcininkų teisės atleisti valdybos narius apribojimas, prieštarauja Sąjungos teisei tik tuo, kad pagal šią nuostatą galima atleisti valdybos narę dėl su nėštumu susijusių priežasčių.

107. Vien aplinkybė, kad pagal šią nuostatą teikiama mažesnė apsauga nei pagal nacionalines taisykles, taikomas kitiems darbuotojams, savaime nėra prieštaraujanti Direktyvos 92/85 10 straipsniui. Šis skirtingas požiūris, jei, kaip minėta, taikomas darbuotojams, kurių padėtis skirtinga(36), gali atitikti diskreciją, kuri šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalimi aiškiai suteikiama valstybėms narėms.

108. Todėl į antrąjį klausimą siūlau atsakyti taip: Direktyvos 92/85 10 straipsniu draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narį galima atleisti be jokių apribojimų, tiek, kiek pagal minėtas teisės nuostatas tokias pareigas einančią moterį galima atleisti dėl su nėštumu susijusių priežasčių.

109. Konkrečiai kalbant, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ieškovės atšaukimo priežastys nesusijusios su nėštumu. Jeigu, šio teismo manymu, ieškovės atšaukimas vis dėlto būtų susijęs su nėštumu, toks atleidimas negalėtų būti teisiškai pagrįstas Prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalimi.

110. Tiesa, kaip pabrėžė bendrovė atsakovė, Direktyvos 92/85 10 straipsnis negali būti tiesiogiai taikomas nagrinėjant privačių asmenų bylą, nors jį galima taikyti ginče su darbdaviu, turinčiu valstybės institucijos statusą(37). Tačiau primintina, kad nacionalinis teismas turi aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdamas į Sąjungos teisę, kad būtų pasiektas joje nubrėžtas tikslas, o jei toks aiškinimas neįmanomas, netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, jeigu turi tokią teisę pagal nacionalines procesines taisykles(38).

111. Taip pat pridurtina, kad pagal Sprendimą Kücükdeveci(39) Direktyvos 92/85 10 straipsniu tik sukonkretinamas pagrindinis vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principas, uždraudžiant dėl nėštumo atleisti moterį iš darbo, todėl jei nacionalinis teismas pagal nacionalinę procesinę teisę neturi pakankamai priemonių, kad galėtų netaikyti tokį atleidimą iš darbo pateisinančios nacionalinės teisės nuostatos, jis įgyja tokią teisę dėl pagrindinio principo viršenybės(40).

C –    Papildomos pastabos

112. Kadangi Direktyvą 92/85 pagrindinėje byloje galima taikyti tik nacionaliniam teismui patikrinus kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas patikslins būsimame sprendime, ir dėl to šiame etape ji taikoma tik sąlygiškai, siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, gali būti būtina apsvarstyti galimą direktyvų 76/207 ir 86/613 svarbą sprendžiant bylą(41).

113. Primintina, kad Direktyvos 76/207 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, ypač dėl santuokinės arba šeiminės padėties. Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienodo požiūrio principo taikymas darbo sąlygų, įskaitant nuostatas, reglamentuojančias atleidimą iš darbo, atžvilgiu reiškia, kad vyrams ir moterims garantuojamos vienodos sąlygos be jokios diskriminacijos dėl lyties.

114. Kaip minėta, pagal nusistovėjusią teismo praktiką moters atleidimas iš darbo dėl nėštumo yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties, prieštaraujanti Direktyvos 76/207 5 straipsnio 1 daliai(42).

115. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manytų, kad ieškovė, nors ir laikytina darbuotoja Direktyvos 92/85 prasme, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nes nepranešė bendrovei atsakovei apie savo padėtį pagal nacionalinėje teisėje nustatytą tvarką, vis dėlto ieškovės situacijai būtų taikoma Direktyva 76/207 ir jos darbo sutarties nutraukimas, jei būtų pagrįstas jos nėštumu, turėtų būti laikomas neteisėtu ir už tai turėtų būti baudžiama.

116. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Direktyvos 76/207 6 straipsnį ir teismo praktiką valstybės narės į savo nacionalinę teisės sistemą turi įtraukti priemones, būtinas siekiant diskriminaciją šios direktyvos prasme patyrusiems asmenims užtikrinti veiksmingą ir efektyvią teisminę apsaugą bei jiems padarytos žalos atlyginimą(43).

117. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priešingai, manytų, kad ieškovė vykdė veiklą kaip savarankiškai dirbanti darbuotoja, jos situacijai būtų taikoma Direktyva 86/613, kuri pagal jos 2 straipsnį taikoma visiems asmenims, nacionalinės teisės nustatytomis sąlygomis besiverčiantiems savarankiška veikla, už kurią jie gauna atlygį.

118. Direktyvos 86/613 4 straipsnyje aiškiai nurodomas vienodo požiūrio principas, apibrėžtas Direktyvoje 76/207, pagal kurios, kaip minėta, 3 straipsnį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl lyties. Be to, Direktyva 76/207 valstybės narės įpareigojamos imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų arba galėtų būti paskelbtos negaliojančiomis vienodo požiūrio principui prieštaraujančios nuostatos, įtrauktos į taisykles, reglamentuojančias laisvąsias profesijas. Todėl savarankiškai dirbančios darbuotojos apsaugos, suteikiamos pagal Sąjungos teisę, apimtis nustatytina kartu aiškinant direktyvas 76/207 ir 86/207(44).

119. Pagrindai, kuriais remdamiesi Teisingumo Teismas ir Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino, kad pagal darbo sutartį dirbančios darbuotojos atleidimas dėl nėštumo yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties, todėl tikslinga numatyti specialias apsaugos nuo šios diskriminacijos priemones, taikytini ir savarankiškai dirbančios darbuotojos įgaliojimų atšaukimui dėl tokios pačios priežasties.

120. Iš tikrųjų tai, kad įgaliotojas dėl įgaliotinės nėštumo vienašališkai atšaukia jos įgaliojimus prieš pasibaigiant šalių sutartam terminui, gali būti susiję tik su moterimis, todėl tai yra diskriminacija dėl lyties. Be to, pavojus fizinei ir psichinei būklei, galintis kilti dėl tokio atšaukimo, nėra mažesnis už tą, kuris kiltų dėl darbo sutartimi pagrįstų darbo santykių nutraukimo. Abiem atvejais kalbama apie pavojų, kylantį dėl baimės netekti pragyvenimo šaltinio.

121. Galiausiai nepatogumai, kurių gali kilti įgaliotojui dėl įgaliotinės padėties, susijusios iš pradžių su nėštumu, o vėliau – su gimdymu, atrodo, nelabai skiriasi nuo tų, kuriuos nurodo darbdaviai, siekdami pateisinti darbo sutarties nutraukimą, ir į kuriuos Teisingumo Teismas niekada neatsižvelgia dėl Direktyvoje 76/207 įtvirtintų principų svarbos.

122. Todėl Teisingumo Teismas Sprendimo Webb(45) 26 punkte nurodė, kad darbuotojo galimybė atlikti savo pareigas yra pagrindinė tinkamo darbo sutarties vykdymo sąlyga, tačiau apsauga, kurią Sąjungos teisė užtikrina moteriai nėštumo metu ir vėliau – po gimdymo, negali priklausyti nuo to, ar atitinkamos darbuotojos buvimas darbe jos motinystės atostogas atitinkančiu laikotarpiu yra būtinas sklandžiai įmonės, kurioje ji dirba, veiklai. Teisingumo Teismo teigimu, aiškinant priešingai, Direktyvos 76/207 nuostatos netektų veiksmingumo.

123. Minėtame Sprendime Tele Danmark Teisingumo Teismas patikslino, kad ši analizė taikytina ir tuo atveju, kai sudaryta terminuotoji darbo sutartis(46).

124. Tiesa, Direktyva 86/613 neapima visų Direktyvoje 92/85 įtvirtintų teisių, kaip antai: teisė į darbo organizavimą, teisė į motinystės atostogas ir su darbo sutartimi susijusių teisių išlaikymas nėštumo ir šių atostogų metu. Vis dėlto, jeigu įgaliotojas turėtų teisę dėl su nėštumu susijusių priežasčių vienašališkai atšaukti įgaliojimus prieš pasibaigiant sutartam terminui, būtų pakenkta draudimo diskriminuoti dėl lyties veiksmingumui.

125. Įgaliotinės nedarbingumo, susijusio su jos nėštumu, atveju šiuo nedarbingumo laikotarpiu įsigaliojusi įgaliojimo sutartis, mano manymu, gali būti sustabdyta, bet ne nutraukta.

126. Toks aiškinimas atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį kuo labiau priartinti savarankiškai dirbančių moterų padėtį prie pagal darbo sutartį dirbančių moterų padėties. Taigi pagal Direktyvą 86/613 pirmajame etape valstybės narės buvo paragintos išnagrinėti, ar savarankiškai dirbančios moterys, dėl nėštumo ar motinystės pertraukusios savo profesinę veiklą, gali (jei taip, kokiomis sąlygomis) naudotis laikino pavadavimo paslaugomis arba turėti teisę į pinigines išmokas.

127. Direktyvos projekte, skirtame Direktyvai 86/613 pakeisti, numatyta, kad savarankiškai dirbančioms moterims turi būti suteikiamos mokamos motinystės atostogos tokiomis sąlygomis, kurios joms užtikrintų panašią apsaugą kaip ta, kuria naudojasi pagal darbo sutartį dirbančios moterys(47).

128. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, manau, kad tai, jog bendrovė atsakovė nutraukė darbo santykius su ieškove dėl jos nėštumo, bet kuriuo atveju yra diskriminacija, pažeidžianti pagrindinį vienodo požiūrio principą, įgyvendinamą pagal Direktyvą 76/207, o kalbant apie savarankiškai dirbančius darbuotojus – pagal šią direktyvą, taikomą kartu su Direktyva 86/613.

D –    Dėl sprendimo, kuris bus priimtas, poveikio apribojimo laiko atžvilgiu

129. Latvijos vyriausybė prašo Teisingumo Teismo apriboti sprendimo, kuris bus priimtas, poveikį laiko atžvilgiu, jei būtų nuspręsta, kad Prekybos įstatymo 224 straipsnio 4 dalis prieštarauja Sąjungos teisei. Savo prašymą ši vyriausybė grindžia tuo, kad pagal šią nuostatą kelios Latvijos kapitalo bendrovės yra atšaukusios kelias savo valdymo organų nares, kuriomis nebepasitikėjo, neatsižvelgdamos į jų nėštumą.

130. Minėtos narės buvo atšauktos ne dėl nėštumo, todėl tai neprieštarauja Direktyvos 92/85 10 straipsniui, taigi manau, kad šis prašymas, jei Teisingumo Teismas pritartų mano požiūriui, laikytinas neturinčiu pagrindo.

IV – Išvada

131. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į Augstākās Tiesas Senāts pateiktus klausimus atsakyti taip:

„1.      Kapitalo bendrovės valdybos narė, už atlyginimą einanti šios bendrovės vadovės pareigas, gali būti laikoma darbuotoja 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo prasme, taigi ir naudotis šios direktyvos 10 straipsnyje nustatyta apsauga nuo atleidimo iš darbo, jei pagal paskyrimą ji yra neatsiejama minėtos bendrovės dalis, vykdo savo pareigas kontroliuojama jos organų, kaip antai akcininkų susirinkimas ir stebėtojų taryba, kurių pati nekontroliuoja, ir gali būti šių atšaukta vien dėl to, kad neteko jų pasitikėjimo.

2.      Direktyvos 92/85 10 straipsniu draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias kapitalo bendrovės valdybos narį galima atleisti be jokių apribojimų, tiek, kiek pagal minėtas teisės nuostatas tokias pareigas einančią moterį galima atleisti dėl su nėštumu susijusių priežasčių.“

---

1 – Originalo kalba: prancūzų.

---

2 – 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110).

---

3 – 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Kiiski (C‑116/06, Rink. p. I‑7643, 25 punktas).

---

4 – 1976 m. vasario 9 d. Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187), iš dalies pakeista 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/73/EB (OL L 269, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 255; toliau – Direktyva 76/207).

---

5 – 1986 m. gruodžio 11 d. Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie verčiasi savarankiška darbo veikla, įskaitant žemės ūkyje, principo taikymo ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu (OL L 359, p. 56; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 330).

---

6 –      1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (OL L 6, 1979, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 215).

---

7 – Latvijas Vēstnesis, Nr. 105, 2001 m., toliau – Darbo įstatymas.

---

8 – Latvijas Vēstnesis, Nr. 158/160, 2000 m., toliau – Prekybos įstatymas.

---

9 – Toliau – bendrovė atsakovė.

---

10 – Toliau – ieškovė.

---

11 – Pirmiausia žr. 2001 m. spalio 4 d. Sprendimą Jiménez Melgar (C‑438/99, Rink. p. I‑6915, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

---

12 – Minėtas Sprendimas Kiiski (25 punktas).

---

13 – 1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum (66/85, Rink. p. 2121, 20 ir 21 punktai).

---

14 – Šiuo klausimu žr. 1989 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Agegate (C‑3/87, Rink. p. 4459, 36 punktas).

---

15 – Minėti sprendimai Lawrie-Blum (17 punktas) ir Kiiski (25 punktas). Taip pat žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimą Raccanelli (C‑94/07, Rink. p. I‑5939, 36 punktas).

---

16 –      Minėtas Sprendimas Kiiski (26 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

---

17 – 2004 m. sausio 13 d. Sprendimas Allonby (C‑256/01, Rink. p. I‑873, 79 punktas).

---

18 – Minėtas Sprendimas Agegate (36 punktas) ir 2010 m. vasario 4 d. Sprendimas Genc (C‑14/09, Rink. p I‑0000, 26 ir 27 punktai).

---

19 – Minėtas Sprendimas Genc (19 punktas ir nurodyta teismo praktika).

---

20 – 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimas Martínez Sala (C‑85/96, Rink. p. I‑2691, 31 punktas).

---

21 – 1996 m. birželio 27 d. sprendimas (C‑107/94, Rink. p. I‑3089).

---

22 – 26 punktas.

---

23 – Išvados 29 punktas.

---

24 – 1999 m. birželio 8 d. Sprendimas Meeusen (C‑337/97, Rink. p. I‑3289, 15 punktas).

---

25 – 1991 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Merci convenzionali porto di Genova (C‑179/90, Rink. p. I‑5889, 13 punktas).

---

26 – Taip pat šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimą Clean Car Autoservice (C‑350/96, Rink. p. I‑2521, 30 punktas).

---

27 – Pirmiausia žr. 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą Paquay (C‑460/06, Rink. p. I‑8511, 30 punktas ir nurodyta teismo praktika).

---

28 – Ten pat, 33 punktas.

---

29 – Ten pat, 32 punktas.

---

30 – Minėtas Sprendimas Kiiski (31 ir 32 punktai).

---

31 – Dėl Europos bendrovės valdymo organo narių žr. 2001 m. spalio 8 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto 39 straipsnį (OL L 294, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 251).

---

32 – Minėtas Sprendimas Paquay (29 punktas ir nurodyta teismo praktika).

---

33 – 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (OL L 14, 1998, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 264).

---

34 – Taip galėtų būti, pavyzdžiui, jei bendrovės vadovė, kuria akcininkai nuolat patvirtindavo pasitikintys, buvo atšaukta, kai pranešė apie savo nėštumą.

---

35 – Minėtas Sprendimas Raccanelli (37 punktas).

---

36 – Primintina, kad valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisę, turi laikytis pagrindinių principų, tarp kurių yra ir nediskriminavimo principas (1989 m. liepos 13 d. Sprendimas Wachauf, 5/88, Rink. p. 2609, 19 punktas ir 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, Rink. p. I‑3633, 45 punktas ir nurodyta teismo praktika).

---

37 – Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Jiménez Melgar pripažino, kad Direktyvos 92/85 10 straipsnis yra tiesiogiai taikytinas (34 punktas).

---

38 – 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas Pfeiffer ir kt. (C‑397/01–C‑403/01, Rink. p. I‑8835, 116 punktas).

---

39 – 2010 m. sausio 19 d. sprendimas (C‑555/07, Rink. p I‑0000).

---

40 – 56 punktas.

---

41 – Per žodinę proceso dalį į bylą įstojusių šalių Teisingumo Teismas paprašė pareikšti nuomonę apie šių direktyvų reikšmę šioje byloje.

---

42 – 2001 m. spalio 4 d. Sprendimas Tele Danmark (C‑109/00, Rink. p. I-6993, 25 punktas ir nurodyta teismo praktika).

---

43 – Minėtas Sprendimas Paquay (43–46 punktai).

---

44 – 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimas Jørgensen (C‑226/98, Rink. p. I‑2447, 26 punktas).

---

45 – 1994 m. liepos 14 d. sprendimas (C‑32/93, Rink. p. I‑3567).

---

46 – 30 punktas.

---

47 – Žr. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vienodo požiūrio į savarankiškai dirbančius vyrus ir moteris principo taikymo ir Direktyvos 86/613 panaikinimo [COM(2008) 636 galutinis].