Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62006CC0412

Generalinio advokato Poiares Maduro išvada, pateikta 2007 m. lapkričio 21 d.
Annelore Hamilton prieš Volksbank Filder eG.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Oberlandesgericht Stuttgart - Vokietija.
Vartotojų apsauga - Sutartys, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose - Direktyva 85/577/EEB - 4 straipsnio pirmoji pastraipa ir 5 straipsnio 1 dalis - Ilgalaikės paskolos sutartis - Teisė nutraukti sutartį.
Byla C-412/06.

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2007:695

GENERALINIO ADVOKATO

M. POIARES MADURO IŠVADA,

pateikta 2007 m. lapkričio 21 d.1(1)

Byla C‑412/06

Annelore Hamilton

prieš

Volksbank Filder eG

(Oberlandesgericht Stuttgart (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vartotojų apsauga – Sutartys, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose – Paskolos sutartis, skirta nekilnojamojo turto fondo akcijų įsigijimui apmokėti – Sutarties nutraukimo sąlygos“





1.        Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išsakyti nuomonę dėl nacionalinio teisės aktų leidėjo galimybės, atsižvelgiant į 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvą 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose(2), apriboti laiko atžvilgiu vartotojo teisę nutraukti sutartį, sudarytą namuose, nors pastarasis ir gavo klaidingą su šia teise susijusią informaciją.

I –    Pagrindinė byla, teisinis pagrindas ir prejudiciniai klausimai

2.        Ieškovė pagrindinėje byloje A. Hamilton 1992 m. savo gyvenamojoje vietoje sudarė paskolos sutartį su Volksbank Filder eG atstovu, ketindama finansuoti nekilnojamojo turto fondo akcijų įsigijimą.

3.        1998 m. labai sumažėjo iš fondo gaunamos A. Hamilton mėnesinės pajamos, kurios turėjo jai sudaryti galimybę padengti didelę dalį paskolos palūkanų. Todėl ji nusprendė perfinansuoti skolą sudarydama taupomosios sąskaitos nekilnojamajam turtui įsigyti sutartį ir paimdama tarpinę paskolą, taigi iki 1998 m. balandžio mėn. pabaigos ji grąžino visą paskolą Volksbank Filder eG, kuri jai grąžino pradinės paskolos garantijas.

4.        Nors pagal Verbraucherkreditgesetz (Vartojamojo kredito įstatymas, toliau – VKĮ) 7 straipsnio 2 dalies trečią sakinį ieškovė pagrindinėje byloje buvo informuota apie teisę nutraukti sutartį, ši informacija pasirodė esanti klaidinga, nes neapėmė teisės nutraukti sutartį sąlygų, kai sutartis sudaroma namuose.

5.        Reikia pabrėžti, kad Vokietijos teisėje klaidingos informacijos, susijusios su sutarties nutraukimo teise, suteikimas prilyginamas informacijos nesuteikimui. Tokiu atveju Gesetz über den Widerruf von Haustürgeschäften und ähnlichen Geschäften (Įstatymas dėl namuose sudarytų ir panašių sutarčių nutraukimo, toliau – Įstatymas)(3) 2 straipsnio 1 dalies ketvirtas sakinys numato, kad:

„Nepateikus tokios informacijos, kliento teisė nutraukti sutartį pasibaigia praėjus vienam mėnesiui po to, kai abi šalys visiškai įvykdo savo įsipareigojimus pagal sutartį.“

6.        Tačiau tik 2002 m. gegužės 16 d. A. Hamilton nutraukė pradinę paskolos sutartį, t. y. praėjus keleriems metams po to, kai abi šalys įvykdė visus įsipareigojimus, nors Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ketvirtas sakinys apriboja galimybę pasinaudoti šia teise iki vieno mėnesio po visiško sutarties įvykdymo.

7.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto, ar Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ketvirtas sakinys neprieštarauja Direktyvai 85/577.

8.        Iš tiesų šios direktyvos 4 straipsnis numato:

„Sandorių, kuriems taikomas 1 straipsnis, atveju iš pardavėjų reikalaujama raštu pranešti vartotojams apie jų teisę nutraukti sutartį per 5 straipsnyje nustatytą terminą, kartu su asmens, kurio atžvilgiu ta teise gali būti pasinaudota, pavarde (pavadinimu) ir adresu.

<…>

Valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos tinkamos vartotojų apsaugos priemonės tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyta informacija nepateikiama.“ (Pataisytas vertimas)

9.        Pagal Direktyvos 85/577 5 straipsnį:

„1.      Vartotojas turi teisę atsisakyti savo veiksmų rezultatų išsiųsdamas pranešimą per ne trumpesnį kaip septynių dienų laikotarpį nuo 4 straipsnyje nurodyto pranešimo gavimo nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka. Pakanka, kad toks pranešimas būtų išsiųstas iki šio laikotarpio pabaigos.

2. Pranešimo pateikimas atleidžia vartotoją nuo bet kokių įsipareigojimų pagal nutrauktą sutartį.“

10.      Teisingumo Teismas jau turėjo progą išsakyti savo nuomonę dėl Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiosios pastraipos ir 5 straipsnio 1 dalies sprendime Heininger(4). Ieškovė toje byloje nebuvo gavusi jokios informacijos, susijusios su teise nutraukti sutartį. Tačiau esant tokioms aplinkybėms Vokietijos teisės aktai numatė vienerių metų, skaičiuojant nuo sutarties sudarymo, pasinaudojimo tokia teise laikotarpį. Teisingumo Teismas nusprendė:

„45.      Reikia <...> pabrėžti, kad Direktyva dėl pardavimų namuose taip aiškiai nustato, jog minimalus septynių dienų laikotarpis nutraukti sutartį turi būti skaičiuojamas nuo „informacijos (susijusios su vartotojo teise nutraukti sutartį) gavimo“ ir kad pardavėjas privalo pranešti apie šią teisę. Šias nuostatas paaiškina tai, kad, jei vartotojas nežino apie teisę nutraukti sutartį, jis negali ja pasinaudoti.

46.      Atsižvelgiant į Direktyvos dėl pardavimų namuose 5 straipsnio turinį ir tikslą, neįmanoma aiškinti šios direktyvos 4 straipsnio trečiosios pastraipos taip, jog ji leidžia nacionalinės teisės aktų leidėjui numatyti, kad vartotojas teise nutraukti sutartį bet kuriuo atveju turi pasinaudoti per vienerių metų laikotarpį, net jei pardavėjas vartotojo neinformavo apie šią teisę.

47.      Galiausiai, kalbant apie argumentą, kad būtina riboti teisę nutraukti sutartį dėl teisinio saugumo motyvų, reikia pastebėti, jog tokie motyvai negali būti svarbesni, kai jie riboja Direktyva dėl pardavimų namuose vartotojui aiškiai suteiktas teises tam, kad būtų apsaugota nuo rizikos, atsirandančios dėl kredito institucijų pasirinkimo sudaryti paskolos nekilnojamajam turtui įsigyti sutartis ne savo prekybos patalpose. <...>“

11.      Kai tiktai susipažino su minėtu sprendimu Heininger, A. Hamilton 2002 m. gegužės 16 d. nutraukė pradinę paskolos sutartį. 2004 m. gruodžio 27 d. ji pareiškė ieškinį dėl sumokėtų paskolos sumų ir palūkanų grąžinimo, taip pat bankui, su kuriuo buvo sudariusi sutartį, sumokėtų palūkanų kompensavimo.

12.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto, kokia yra tiksli minėto sprendimo Heininger taikymo sritis, nes jis, remdamasis šia byla, negali daryti aiškios išvados, kad Direktyva 85/577 nacionaliniam teisės aktų leidėjui draudžia bet kuriuo atveju riboti teisę nutraukti sutartį.

13.      2006 m. spalio 2 d. Sprendimu Oberlandesgericht Stuttgart nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos 85/577/EEB 4 straipsnio pirmąją pastraipą ir 5 straipsnio 1 dalį galima aiškinti taip, kad nacionaliniam įstatymų leidėjui nedraudžiama vartotojui direktyvos 5 straipsniu suteiktos teisės nutraukti sutartį, nepaisant jam pateikto klaidingo pranešimo, laiko atžvilgiu apriboti taip, kad ši teisė pasibaigtų praėjus mėnesiui po to, kai abi šalys visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal sutartį?

Jei Teisingumo Teismas į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakytų neigiamai:

2.      Ar Direktyva 85/577/EEB turi būti aiškinama taip, kad iš vartotojo negali būti atimta teisė nutraukti sutartį, ypač po sutarties įvykdymo, jei vartotojas negavo direktyvos 4 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytos informacijos?“

II – Vertinimas

14.      Direktyvos 85/577 4 straipsnis nustato principą, pagal kurį „<...> iš pardavėjų reikalaujama raštu pranešti vartotojams apie jų teisę nutraukti sutartį per 5 straipsnyje nustatytą terminą“.

15.      Remiantis Direktyvos 85/577 tikslu, šiuo principu siekiama užtikrinti vartotojų apsaugą sudarant prekybos namuose sutartis. Pagal šį požiūrį teisė nutraukti sutartį turi būti suprantama kaip vartotojo teisės į informaciją išplėtimas.

16.      Be to, jei vartotojui nebuvo pateikta tinkama informacija, Direktyva 85/577 nustato pareigą nacionaliniam teisės aktų leidėjui numatyti „tinkamas vartotojų apsaugos priemones“(5).

17.      Tačiau Teisingumo Teismas pabrėžė, kad jei vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, teisinio saugumo motyvai negali pateisinti Direktyvoje 85/577 aiškiai nustatytos teisės apsaugoti vartotoją nuo rizikos, kylančios dėl vykdant prekybą namuose sudarytos sutarties, apribojimo(6).

18.      Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad Direktyvos 85/577 prasme klaidingos informacijos suteikimas turi būti prilyginamas informacijos nesuteikimui.

19.      Pagrindžiant šį aiškinimą, šios direktyvos 4 straipsnio trečioji pastraipa nustato, jog „valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos tinkamos <...> apsaugos priemonės tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyta informacija nepateikiama“(7). Iš to išplaukia, kad, jei pateikta informacija neatitinka Direktyvos 85/577 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, informacija negali būti laikoma galiojančia ir kad dėl to valstybės narės turi nustatyti tinkamas vartotojų apsaugos priemones taip pat, kaip ir informacijos apie sutarties nutraukimo teisę nepateikimo atveju. Iš tiesų nėra jokios priežasties atskirti informacijos nepateikimą nuo klaidingos informacijos pateikimo, nes jos abi klaidina vartotoją jo teisės nutraukti sutartį atžvilgiu.

20.      Todėl šioje byloje situacija nėra visais atžvilgiais identiška tai, kuri buvo minėtame sprendime Heininger. Todėl šį sprendimą reikia kiek daugiau paaiškinti.

21.      Iš Teisingumo Teismui pateiktų ir per posėdį patvirtintų faktinių aplinkybių išplaukia, kad apie teisę nutraukti sutartį A. Hamilton sužinojo po sprendimo Heininger paskelbimo ir šiuo pagrindu po keleto mėnesių ji nusprendė nutraukti pradinę paskolos sutartį.

22.      Šioje situacijoje kyla klausimas dėl galimybės egzistuoti teisei nutraukti sutartį nepriklausomai nuo bet kokių laiko apribojimų, jei gali būti nustatyta, kad vartotojas sužinojo ar galėjo sužinoti apie savo teisę, net jei jam informaciją perdavė ne pardavėjas, su kuriuo jį sieja sutartiniai santykiai.

23.      Kalbama ne apie užginčijimą sprendimo, pagal kurį, nepranešus apie teisę nutraukti sutartį, pastarąja galima pasinaudoti bet kada; bet apie patikrinimą, ar nebūtų pateisinama manyti, kad, jei šios teisės turėtojas galėjo apie ją sužinoti, valstybės narės turėtų, atsižvelgiant į Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiojoje pastraipoje joms suteiktą diskreciją, nustatyti laikotarpį, per kurį teisėtai galima pasinaudoti teise nutraukti sutartį.

24.      Keletas argumentų yra tokios išvados naudai. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pasinaudojimo teise apribojimas laiko atžvilgiu, dažniau vadinamas „senatimi“, yra bendras įvairių valstybių narių teisės sistemų principas(8). Šis principas galėtų būti pripažintas Bendrijos lygmeniu, atsižvelgiant į bendros Europos sutarčių teisės principų sistemos sukūrimo kontekstą(9). Taigi bendro senaties principo egzistavimas turėtų būti pripažintas valstybėms narėms paliekant diskreciją, būtiną jį taikyti jų teisės sistemose.

25.      Tačiau iš esmės teisiniu saugumu pateisinta senatis(10), remiantis sprendimu Heininger, neturėtų būti svarbesnė nei pareiga informuoti vartotoją(11). Iš tiesų, kol vartotojas negauna informacijos apie savo teisę nutraukti sutartį, jis negali pasinaudoti šia teise. Todėl teisės nutraukti sutartį senatis negali būti taikoma vartotojui, negavusiam tokios informacijos. Sprendime Heininger tokios teisės apsauga yra pripažinta esmine, siekiant užtikrinti vartotojo informavimą apie Direktyvoje 85/577 numatytas jo teises, todėl vartotojo informavimas yra esminė Direktyvos 85/577 veiksmingumo garantija. Jei būtų pritarta vartotojo teisės nutraukti sutartį apribojimui laiko atžvilgiu, net jei ši esminė sąlyga nebūtų įvykdyta, tai reikštų, kad nebeužtikrinama šio vartotojo apsauga, o apsaugomas tik pardavėjas, t. y. tokia situacija tiesiogiai prieštarautų Direktyvos 85/577 siekiamam tikslui.

26.      Tačiau, jeigu įmanoma nustatyti, kad vartotojas, kuris, pagal Teisingumo Teismo praktiką, turi „būti atitinkamai atsargus ir protingas“(12), galėjo sužinoti ar sužinojo apie savo teisę nutraukti sutartį, galimybė apriboti laiko atžvilgiu teisę nutraukti sutartį atrodo pateisinama, net jei informacija gauta ne iš pardavėjo.

27.      Iš tiesų, tiek, kiek yra įrodyta, kad minėta informacija buvo pateikta suinteresuotajam asmeniui, Direktyva 85/577 siekiamas vartotojo apsaugos tikslas yra visiškai užtikrinamas. Šis sprendimas neatima iš vartotojo teisės nutraukti sutartį, bet apriboja galimybę ja pasinaudoti laiko atžvilgu, jei, nepaisant žinojimo apie šią teisę ar galimybės ją sužinoti, vartotojas ja nepasinaudojo per atitinkamą laikotarpį. Esant šioms aplinkybėms, teisinių santykių stabilumas ir prekybos sandorių sąžiningumas reikalauja, kad būtų teisingas balansas tarp vartotojo apsaugos, užtikrintos jo informavimu ir teisės nutraukti sutartį egzistavimu, ir teisinių santykių stabilumo principo, o tai, jei įrodyta, jog vartotojas žinojo ar galėjo žinoti apie savo teisės egzistavimą, turi sudaryti galimybę nuspręsti, kad nagrinėjama sutartis nebebus užginčyta praėjus tam tikram laikotarpiui nuo reikalaujamos informacijos gavimo.

28.      Direktyva 85/577 nereikalauja platesnės apsaugos, kuri leistų vartotojui, žinančiam apie savo teisę nutraukti sutartį, neproporcingai laisvai pasirinkti tinkamiausią momentą užginčyti sutartinius santykius. Bet kokio teisės nutraukti sutartį apribojimo laiko atžvilgiu nebuvimas, kai vartotojas žinojo apie savo teisę, mano nuomone, aiškiai viršija direktyva siekiamą apsaugos tikslą. Vartotojo apsauga neatmeta galimybės nustatyti teisės nutraukti sutartį apribojimą laiko atžvilgiu, nes direktyvos 5 straipsnio 1 dalis aiškiai numato tokią galimybę, kai direktyvoje numatytas pranešimas pateikiamas pagal joje nustatytas sąlygas. Net jei pranešimas vartotojui pateiktas vėlai ir kitomis nei direktyvoje nustatytos priemonėmis, tai neturi įtakos vartotojo apsaugos principui, kai ginčijama sutartis sudaroma ne prekybos patalpose.

29.      Be to, Direktyvos 94/47/EB(13) ir 97/7/EB(14), susijusios su atitinkamai „time‑sharing“ ir nuotolinės prekybos sutartimis, savo nuostatose aiškiai numato terminą, kuriam pasibaigus, net nesant pranešimo apie teisę nutraukti sutartį, nebegalima pasinaudoti šia teise.

30.      Mano nuomone, iš tiesų yra sunku pritarti Vokietijos vyriausybei, kad šios direktyvos kartu su Direktyva 85/577 sudaro „apsaugos paketą“, siekiant teisės darnumo būtinai numatantį trijų mėnesių pasinaudojimo šia teise apribojimo laikotarpį(15). Mūsų aptariama direktyva išsiskiria poreikiu padidinti vartotojo apsaugą, nes jis fiziškai kontaktuoja su pardavėju, kuris gali daryti pirkėjui didesnę įtaką(16). Atrodo, kad tokią nuomonę patvirtino Teisingumo Teismas minėtame sprendime Heininger nuspręsdamas, kad vykstant prekybai namuose vartotojui galima taikyti teisės nutraukti sutartį apribojimus tik nuo momento, kai jis sužino apie savo teisės egzistavimą. Tačiau negalima paneigti, kad šios direktyvos patvirtina bendro valstybių narių teisės principo egzistavimą Bendrijos lygmeniu, kurio esmė – numatyti pasinaudojimo teise, jei ja nebuvo pasinaudota per abejones, ar šia teise iš viso pasinaudos šią teisę turintis asmuo, keliantį laikotarpį, apribojimą laiko atžvilgiu.

31.      Jei yra nustatyta, kad vartotojas žinojo ar galėjo žinoti apie savo teisę, galima teigti, kad egzistuoja bendras valstybių narių teisės sistemų principas, pagal kurį tiek prekybos sandorių sąžiningumas, tiek teisinių santykių stabilumas reikalauja, jog, naudodamosi Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiąja pastraipa pripažinta diskrecija, valstybės narės gali nustatyti laikotarpį, per kurį galima teisėtai nutraukti sutartį, skaičiuojant nuo momento, kai vartotojas gauna pranešimą, nors ir pavėluotą.

32.      Todėl į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti taip: Direktyva 85/577 turi būti aiškinama taip, kad vartotojo teisės nutraukti sutartį apribojimas gali būti taikomas tik nuo to momento, kai jis sužinojo ar galėjo sužinoti apie savo teisę. Šis reikalavimas vertinamas neatsižvelgiant į sutarties sudarymo ar visiško įvykdymo datą. Taip pat nacionalinės teisės aktai, nustatantys termino, per kurį galima pasinaudoti teise nutraukti sutartį nuo to momento, kai abi šalys visiškai įvykdė sutartį, pradžią, net jei vartotojas nežinojo apie savo teisę, negali atitikti Direktyva 85/577 siekiamų tikslų.

33.      Tačiau Direktyvos 85/577 4 straipsnio pirmoji ir trečioji pastraipos bei 5 straipsnio 1 dalis nedraudžia valstybėms narėms laikantis savo diskrecijos nustatyti terminą, per kurį galima teisėtai pasinaudoti teise nutraukti sutartį nuo momento, kai nustatoma, jog vartotojas sužinojo ar galėjo sužinoti apie savo teisę.

III – Išvada

34.      Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Oberlandesgericht Stuttgart pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

„1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia vartotojui taikyti apribojimą pasinaudoti teise nutraukti sutartį, jei jis negavo informacijos apie savo teisę arba informacija yra klaidinga.

Tačiau Direktyvos 85/577 4 ir 5 straipsniai nedraudžia valstybėms narėms laikantis savo diskrecijos nustatyti terminą, per kurį galima teisėtai pasinaudoti teise nutraukti sutartį nuo momento, kai nustatoma, jog vartotojas sužinojo ar galėjo sužinoti apie savo teisę.“


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 – OL L 372, p. 31.


3 – Vėliau ši nuostata buvo pakeista Schuldrechtsmodernisierungsgesetz (Prievolių teisės modernizavimo įstatymas, BGBl. 2001 I, p. 3138). Įstatymas įsigaliojo 2002 m. sausio 1 d. ir numatė, kad vartotojo teisė nutraukti sutartį nepasibaigia, jeigu jam buvo netinkamai pranešta apie tokią teisę. Tačiau, kadangi ši nauja nuostata negalioja atgal, mūsų nagrinėjamam ginčui taikomas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ketvirtas sakinys.


4 – 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimas (C‑481/99, Rink. p. I‑9945).


5 – Šios direktyvos 4 straipsnio trečioji pastraipa.


6 – Minėtas sprendimas Heininger (47 punktas).


7 – Pažymėta mano.


8 – Žr. visų pirma Lando komisijos studiją „Principles of European Contract Law“, III dalis, O. Lando, E. Clive, A. Prüm ir R. Zimmermann (leid.), Kluwer Law International, Haga, 2003, ypač 14 skyrius; „Le code européen des contrats“, pirminį projektą redagavo Europos privatininkų akademija, koordinatorius G. Gandolfi, I knyga, A. Giuffrè, Milanas, 2004, ypač X antraštinė dalis, taip pat 260-tas ir paskesni puslapiai, ir „Principles of the existing EC Contract Law (Acquis Principles), Contract 1, Part 1, Pre-contractual Obligations, Conclusion of Contract, Unfair Terms“, 1 tomas, Sellier, 2007, ypač p. 98 ir paskesni bei p. 166 ir paskesni.


9 – Komisija taip išsako nuomonę del bendros principų sistemos sukūrimo. Žr., be kita ko, Komisijos pranešimą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Europos sutarčių teisės ir acquis peržiūros (KOM (2004) 651 (galutinis)), taip pat pirmąją metinę ataskaitą dėl Europos sutarčių teisės ir acquis peržiūros rezultatų (COM (2005) 456 galutinis). Taip pat galima remtis kitomis naudingomis studijomis šiuo klausimu, būtent, W. Van Gerven „Comparative law in a texture of communitarization of national laws and europeanization of community law“, paskelbta „Judicial Review in the European Union – Liber amicorum in honour of Lord Slynn of Hadley“, Kluwer Law International, Haga, I tomas, 2000, p. 433–445, R. Schulze „The Acquis Communautaire and the Development of European Contrat Law“, paskelbtas Schulze/Ebers/Grigoleit (Nr. 25), p. 15 ir labiau apibendrintai dėl Bendrijos teismų rėmimosi bendrais valstybių narių principais technikos: Y. Galmot „Réflexions sur le recours au droit comparé par la Cour de justice des Communautés européennes“, RFDA, 1990, p. 255.


10 – Žr. 9 išnašoje minėtas studijas.


11 – Minėtas sprendimas Heininger (47 punktas).


12 – Žr., visų pirma, 2000 m. sausio 13 d. Sprendimą Estée Lauder (C‑220/98, Rink. p. I‑117, 17 ir 30 punktai).


13 – 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais (OL L 280, p. 83).


14 – 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, p. 19).


15 – Trijų mėnesių terminas taip pat numatytas Direktyvos 94/47 5 straipsnio pirmo sakinio 1 punkto antroje įtraukoje ir Direktyvos 97/7 6 straipsnio 1 dalies ketvirtame sakinyje.


16 – Buvo pažymėta, jog „iš tiesų (Bendrijos) teisės aktų leidėjas nusprendė, kad sutarties šalis, kuri labai gerai moka įtikinti – o tai yra jos profesinis menas, – gali įtikinti net vartotoją, kuris turi visus objektyvius duomenis, susijusius su sandoriu“, N. Rzepecki. „Droit de la consommation et théorie générale du contrat“, Institut de droit des affaires, Provanso Eksas, 2002, p. 100.

Top