This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62003CJ0227
Judgment of the Court (Third Chamber) of 7 July 2005.#A. J. van Pommeren-Bourgondiën v Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank.#Reference for a preliminary ruling: Rechtbank te Amsterdam - Netherlands.#Social security - Regulation (EEC) No 1408/71 - Scope - Invalidity benefit - Continued entitlement to benefits after transfer of residence to another Member State.#Case C-227/03.
Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas 2005 m. liepos 7 d.
A. J. van Pommeren-Bourgondiën prieš Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Rechtbank te Amsterdam - Nyderlandai.
Socialinė apsauga - Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 - Taikymo sritis - Invalidumo pensija - Teisės į išmokas išsaugojimas persikėlus gyventi į kitą valstybę narę.
Byla C-227/03.
Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas 2005 m. liepos 7 d.
A. J. van Pommeren-Bourgondiën prieš Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Rechtbank te Amsterdam - Nyderlandai.
Socialinė apsauga - Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 - Taikymo sritis - Invalidumo pensija - Teisės į išmokas išsaugojimas persikėlus gyventi į kitą valstybę narę.
Byla C-227/03.
Teismų praktikos rinkinys 2005 I-06101
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2005:431
*A9* Rechtbank Amsterdam, Sector Bestuursrecht Algemeen, Meervoudige kamer, tussenuistpraak van 21/05/2003 (AWB 00/5064 AOW)
Byla C‑227/03
A. J. van Pommeren-Bourgondiën
prieš
Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank
(Rechtbank te Amsterdam prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – Taikymo sritis – Invalidumo pensija – Teisės į išmokas išsaugojimas persikėlus gyventi į kitą valstybę narę“
Generalinio advokato F. G. Jacobs išvada, pateikta 2005 m. vasario 24 d. I‑0000
2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas I‑0000
Sprendimo santrauka
1. Socialinė darbuotojų migrantų apsauga — Taikytini teisės aktai — Asmuo, nutraukęs bet kokią profesinę veiklą vienos valstybės narės teritorijoje ir persikėlęs gyventi į kitą valstybę narę — Pirmosios valstybės narės teisės aktai, leidžiantys savanoriškai draustis tam tikrose šios valstybės sistemos srityse — Vientisumo principo pažeidimas — Nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnis)
2. Socialinė darbuotojų migrantų apsauga — Valstybių narių kompetencija tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas — Ribos — Bendrijos teisės laikymasis — Sutarties taisyklės, susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu
(EB 39 straipsnis)
3. Socialinė darbuotojų migrantų apsauga — Apdraudimas pagal socialinės apsaugos sistemą — Asmuo, nutraukęs bet kokią profesinę veiklą vienos valstybės narės teritorijoje ir persikėlęs gyventi į kitą valstybę narę — Pirmosios valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos privalomajam draudimui tam tikrose minėtos sistemos srityse keliamas gyvenamosios vietos reikalavimas — Už privalomojo draudimo sąlygas mažiau palankios savanoriškojo draudimo sąlygos — Nepriimtinumas
(EB 39 straipsnis)
1. Valstybės narės teisės aktų, suteikiančių šioje valstybėje narėje negyvenantiems ir nutraukusiems bet kokią profesinę veiklą joje asmenims galimybę ir toliau būti pagal šios valstybės teisės aktus apsidraudusiems savanoriškuoju draudimu srityse, kuriose jie nustoja būti apdrausti privalomuoju draudimu, taikymas nepažeidžia Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje, iš dalies pakeistoje Reglamentu Nr. 2195/91, įtvirtinto socialinės apsaugos sistemos vientisumo principo.
Iš tiesų šio reglamento II antraštinės dalies nuostatų, tarp jų ir 13 straipsnio, tikslas yra ne tik išvengti kelių nacionalinės teisės aktų vienalaikio taikymo ir iš to galinčių kilti sunkumų, bet taip pat užkirsti kelią tam, kad nesant taikytinos teisės asmenims, patenkantiems į šio reglamento taikymo sritį, būtų panaikinta socialinė apsauga. Teisės ar pareigos draustis pagal socialinės apsaugos sistemą arba vienoje ar kitoje šios sistemos srityje egzistavimo sąlygas turi nustatyti kiekvienos valstybės narės teisės aktai, įskaitant susijusiuosius su draudimo taikymo nutraukimu.
(žr. 33–34 ir 37–38 punktus)
2. Nors valstybės narės išlaiko kompetenciją tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas, vis dėlto ją vykdydamos jos turi laikytis Bendrijos teisės, ypač EB sutarties nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu.
(žr. 39 punktą)
3. EB 39 straipsnis draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nutraukęs jos teritorijoje bet kokią profesinę veiklą asmuo išlieka privalomai apdraustas tam tikrose socialinės apsaugos srityse, tik jei jis lieka joje gyventi, nors šis asmuo tebėra privalomai apdraustas remiantis šios valstybės narės teisės aktais kitose socialinės apsaugos srityse, net jeigu jo gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, tuo atveju, kai savanoriškojo draudimo tose srityse, kuriose nebetaikomas privalomasis draudimas, sąlygos yra mažiau palankios už privalomojo draudimo sąlygas.
Iš tiesų pagal tokius teisės aktus šioje valstybėje negyvenantys asmenys atsiduria mažiau palankioje padėtyje už čia gyvenančius asmenis jų socialinio draudimo atžvilgiu, ir todėl šie aktai pažeidžia EB 39 straipsnyje užtikrintą laisvo judėjimo principą.
(žr. 44–45 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2005 m. liepos 7 d.(*)
„Socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – Taikymo sritis – Invalidumo pensija – Teisės į išmokas išsaugojimas persikėlus gyventi į kitą valstybę narę“
Byloje C‑227/03
dėl Rechtbank te Amsterdam (Nyderlandai) 2003 m. gegužės 21 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. gegužės 26 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
A. J. van Pommeren-Bourgondiën
prieš
Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J.‑P. Puissochet (pranešėjas), S. von Bahr, U. Lõhmus ir A. Ó Caoimh,
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. gruodžio 9 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– A. J. van Pommeren-Bourgondiën, atstovaujamo advocaat P. de Casparis,
– Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank, atstovaujamo G. Vonk,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir C. Wissels,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Snoecx ir M. Wimmer,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Apessos, D. Kalogiros ir I. Pouli,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Martin, H. van Vliet ir R. Troosters,
susipažinęs su 2005 m. vasario 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su EB 39 straipsnio ir 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, pakeisto 1991 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2195/91 (OL L 206, p. 2, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 13 straipsnio išaiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp A. J. van Pommeren-Bourgondiën ir Socialinio draudimo kasos valdybos (Raad van Bestuur van de Sociale verzekeringsbank, toliau – SVB) dėl SVB atsisakymo išsaugoti jos privalomąjį draudimą tam tikrose socialinės apsaugos srityse, remiantis tuo, kad ji negyvena Nyderlanduose.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
3 Pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalį šis reglamentas
„<...> taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:
a) ligos ir motinystės išmokas;
b) invalidumo išmokas <…>;
c) senatvės išmokas;
d) išmokas maitintojo netekusiems asmenims;
<…>
g) bedarbio išmokas;
h) išmokas šeimai“.
4 Šio reglamento II antraštinė dalis (13–17a straipsniai) „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ reglamentuoja kolizines situacijas.
5 Pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnį:
„1. Laikantis 14c straipsnio, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje dalyje nustatytomis nuostatomis.
2. Laikantis 14–17 straipsnių nuostatų:
a) vienos valstybės narės teritorijoje dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje <…>
<...>
f) asmeniui, kuriam nustoja galioję valstybės narės teisės aktai, kol bus pradėti taikyti kitos valstybės narės teisės aktai <…>, taikomos valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktų nuostatos <…>“
6 Pagal 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1), pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, p. 1), 10b straipsnį:
„Data ir sąlygos, pagal kurias valstybės narės teisės aktai nebetaikomi Reglamento (Nr. 1408/71) 13 straipsnio 2 dalies f punkte nurodytam asmeniui, nustatomos pagal tuos teisės aktus <…>“
7 Pagal Reglamento Nr. 1408/71 15 straipsnį:
„1. 13–14d straipsniai netaikomi savanoriškajam draudimui ar pasirinktam nuolatiniam draudimui, nebent vienos iš 4 straipsnyje nurodytų sričių atžvilgiu valstybėje narėje yra tik savanoriškojo draudimo sistema.
2. Jeigu taikant dviejų ar daugiau valstybių narių teisės aktus draudimas sutampa:
– pagal privalomojo draudimo sistemą ir vieną ar daugiau savanoriškojo ar pasirinkto nuolatinio draudimo sistemas, atitinkamam asmeniui taikoma tiktai privalomojo draudimo sistema,
– pagal dvi ar daugiau savanoriškojo ar pasirinkto nuolatinio draudimo sistemas, atitinkamas asmuo gali pasirinkti savanoriškojo ar pasirinkto nuolatinio draudimo sistemas.
3. Tačiau invalidumo, senatvės ir mirties (pensijų) atžvilgiu atitinkamas asmuo gali pasirinkti valstybės narės savanoriškąjį ar pasirinktą nuolatinį draudimą, net jeigu privalomasis draudimas jam taikomas pagal kitos valstybės narės teisės aktus, kiek tokį sutapimą aiškiai ar numanomai pripažįsta pirmoji valstybė narė.“ (Pataisytas vertimas)
Nacionalinės teisės aktai
8 Nyderlandų Karalystėje socialinis draudimas skirstomas į dvi rūšis, t. y., pirma, „bendra socialinio draudimo sistema“ ir, antra, „darbuotojų socialinio draudimo sistema“.
9 Bendra socialinio draudimo sistema apima šiuos įstatymus:
– Įstatymas dėl bendros šeimos pašalpų sistemos (Algemene Kinderbijslagwet, toliau – AKW),
– Įstatymas dėl bendros maitintojo netekusių asmenų pensijų sistemos (Algemene Nabestaandenwet, toliau – ANW),
– Įstatymas dėl bendros senatvės pensijos sistemos (Algemene Ouderdomswet, toliau – AOW),
– Įstatymas dėl bendros specialių medicininių išlaidų padengimo sistemos (Algemene wet bijzondere ziektekosten, toliau – AWBZ).
10 Darbuotojų socialinio draudimo sistema apima šiuos socialinės apsaugos įstatymus:
– Įstatymas dėl ligos pašalpų sistemos (Ziektewet, toliau – ZW),
– Įstatymas dėl ligonių kasų (Ziekensfondswet, toliau – ZFW),
– Įstatymas dėl bedarbio išmokų sistemos (Werkloosheidswet, toliau – WW),
– Įstatymas dėl invalidumo išmokos (Arbeidsongeschiktheidsverzekering, toliau – WAO).
11 Bendros socialinio draudimo sistemos srityje Nyderlandų teisės aktai iš pradžių numatė sistemą, pagal kurią Nyderlanduose negyvenantys, bet gaunantys iš Nyderlandų tam tikras ilgalaikes išmokas, asmenys pagal tam tikras sąlygas buvo privalomai draudžiami.
12 1989 m. gegužės 3 d. Nyderlandų dekreto dėl socialiniu draudimu apdraustų asmenų kategorijos išplėtimo ir sumažinimo (Besluit uitbreiding en beperking kring verzekerden volksverzekeringen) 8 straipsnyje nurodyta:
„1. Socialiniu draudimu draudžiamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą perkėlė už Nyderlandų ribų ir savo išvykimo metu turėjo teisę gauti:
a) išmoką pagal WAO <…>
<…>
2. Socialiniu draudimu draudžiamas asmuo, kuris negyvena Nyderlanduose ir kuris turi teisę gauti 1 dalyje nurodytą išmoką <…>, jei ši teisė atsiranda dėl to, kad jis apdraustas privalomuoju socialiniu draudimu arba savanoriškuoju draudimu pagal AOW 45 straipsnį ir ANW 63 straipsnį, ir su sąlyga, kad išmoka <…> sudaro bent 35 % minimalios algos.“
13 1998 m. gruodžio 24 d. Dekretas, įsigaliojęs 1999 m. sausio 1 d., panaikino 1989 m. gegužės 3 d. Dekretą. Pereinamuoju laikotarpiu pastarojo dekreto 8 straipsnio nuostatos, įtvirtintos 1998 m. gruodžio 24 d. Dekreto 26 straipsnyje, galiojo iki 2000 m. sausio 1 dienos. Nuo šios datos privalomasis draudimas nebetaikomas tam tikrose socialinės apsaugos srityse.
14 Asmenys, kuriems nuo 2000 m. sausio 1 d. nebetaikomas reikalavimas draustis privalomuoju draudimu, galėjo savanoriškai draustis pagal 1990 m. sausio 2 d. Dekreto (Besluit inzake vrijwillige verzekering) 2 straipsnio 1 dalį. Pagal šį straipsnį tokia galimybė suteikiama per vienerių metų laikotarpį nuo privalomojo draudimo nutraukimo, o siekiant iš naujo draustis pakanka tiesiog apie tai pranešti Socialinio draudimo kasai (Sociale verzekeringsbank).
15 Pagal AOW 35 straipsnį:
„1. 15 metų arba vyresnis anksčiau apdraustas asmuo, jei jam dar nesukako 65 metai, gali pasirinktinai draustis daugiausia 10 metų laikotarpiui, kuris pradedamas skaičiuoti kitą dieną nutraukus privalomąjį draudimą. <…>
3. 1 dalyje nurodytas didžiausias 10 metų laikotarpio reikalavimas netaikomas: <…> anksčiau apdraustam asmeniui, kuriam privalomojo draudimo nutraukimo dieną buvo sukakę 50 metų ir kuris negyvena Nyderlanduose bei turi teisę gauti:
1) išmoką pagal įstatymą dėl invalidumo išmokos (WAO) <…>“
16 Pagal ANW 63 straipsnį:
„1. Anksčiau apdrausti asmenys viešojo administravimo taisyklėse arba jų įgyvendinimo nuostatose nustatytomis sąlygomis gali laikotarpiu nuo jų 15-ojo iki 65-ojo gimtadienio draustis savanoriškuoju draudimu, kuriuo jie nėra apdrausti.
2. Pirmoje dalyje nurodytos sąlygos, be kita ko, apima bendro įstatymo dėl senatvės draudimo 45 straipsnyje nurodytą galimybę tuo pačiu metu draustis savanoriškuoju draudimu.“
17 Tačiau privalomasis draudimas buvo išsaugotas tam tikrose socialinės apsaugos srityse. 1998 m. gruodžio 24 d. Dekreto 27 straipsnyje išlieka pareiga draustis pagal AKW iki jauniausiam vaikui sukaks 18 metų. Šio dekreto 7 straipsnis numato, kad asmuo, negyvenantis Nyderlanduose, bet apdraustas pagal ZFW ir taikant Europos Sąjungos Tarybos reglamentą jo gyvenamosios vietos valstybėje narėje galintis gauti išmokas iš ligonių kasų draudimo biudžeto, yra apdraudžiamas pagal AWBZ.
18 Pagal darbuotojų socialinio draudimo sistemą, konkrečiai kalbant apie WAO, ZW ir WW, pareigai draustis taikomos šios sąlygos:
– ZW 20 straipsnis numato, kad ši pareiga taikoma jame nurodytiems darbuotojams. Pagal jo 8a straipsnį „darbuotojas“ ZW prasme – tai asmuo, gaunantis privalomojo draudimo išmoką pagal WAO.
– WW 8 straipsnis numato, kad darbuotojai, praradę darbingumą dirbdami, išsaugoja darbuotojo statusą.
– Mokamų išmokų pagal WAO ir tų, kurias turi teisę gauti užsienyje gyvenantys darbuotojai pagal ZW ir WW, negalima gauti kartu.
Pagrindinis ginčas ir prejudiciniai klausimai
19 A. J. van Pommeren-Bourgondiën, Belgijoje gyvenanti Nyderlandų pilietė, visada dirbo Nyderlanduose. Nuo 1997 m. ji gauna didžiausią invalidumo išmoką pagal WAO, apskaičiuotą pagal invalidumo išmokų sistemą.
20 A. J. van Pommeren-Bourgondiën buvo pranešta, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. ji nebebus privalomai draudžiama tam tikru Nyderlandų socialiniu draudimu, t. y. AOW, ANW ir AKW, motyvuojant tuo, kad ji negyvena Nyderlanduose. Jai buvo taip pat nurodyta, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. dėl šios priežasties į bendrą socialinio draudimo sistemą iš išmokų pagal WAO nebus atskaitoma jokia įmoka, bet ji turi galimybę savanoriškai draustis pagal AOW ir ANW, pateikdama prašymą Socialinio draudimo kasai.
21 A. J. van Pommeren-Bourgondiën ginčijo jos privalomojo draudimo nutraukimą šioje kasoje. 2000 m. rugpjūčio 28 d. pastaroji patvirtino savo poziciją.
22 Tada ieškovė šiai kasai pateikė skundą. Kadangi pastaroji neatsakė, ji pareiškė ieškinį Rechtbank te Amsterdam.
23 Šio teismo nuomone, priešingai Nyderlandų vyriausybės tvirtinimams, AOW ir ANW atveju draudimo sąlygos, pavyzdžiui, įmokos suma, skiriasi atsižvelgiant į tai, ar draudimas yra privalomasis, ar savanoriškasis. Privalomojo draudimo atveju pagal AOW ir ANW įmoka apskaičiuojama pagal Nyderlanduose gautas apmokestinamąsias pajamas, o savanoriškojo draudimo atveju – pagal bet kurioje valstybėje gautas apmokestinamąsias pajamas.
24 Be to, jis mano, kad dėl privalomojo ir savanoriškojo draudimo taikymo kartu apdraustas asmuo gali prarasti galimybę laikytis Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintos pareigos privalomai draustis vienoje socialinės apsaugos įstaigoje.
25 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank te Amsterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:
„1. Ar Reglamento 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktas draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nustojęs vykdyti bet kokią profesinę veiklą jos teritorijoje asmuo išlieka apdraustas pagal šiuos teisės aktus tik tuo atveju, jeigu jis lieka joje gyventi, nors šis asmuo išlieka privalomai apdraustas remiantis šios valstybės narės teisės aktais kitose socialinės apsaugos srityse, nesvarbu, kur jo gyvenamoji vieta?
2. Ar atsakymui į pirmąjį klausimą turi reikšmės tai, kad pagal tos valstybės narės teisės aktus asmuo turi galimybę savanoriškai draustis keliose socialinės apsaugos srityse, nesiejant tokio savanoriškojo draudimo su reikalavimu gyventi toje valstybėje narėje?
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, subsidiariai pateikiamas šis klausimas:
3. Ar pirmiau nurodytoje situacijoje EB 39 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad privalomojo draudimo pakeitimas savanoriškuoju yra nesuderinamas su šia nuostata, jei privalomojo draudimo nutraukimą lemia gyvenamosios vietos reikalavimo įvedimas?“
Dėl pateiktų klausimų
26 Savo klausimais, kuriuos reikia negrinėti kartu, nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar EB 39 straipsnio arba Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punkto nuostatos draudžia, kad valstybė narė taikytų teisės aktus, pagal kuriuos nustojęs vykdyti jos teritorijoje bet kokią profesinę veiklą asmuo privalomai lieka apdraustas tam tikrose socialinės apsaugos srityse, tik jei jis lieka joje gyventi, nors šis asmuo tebėra privalomai apdraustas remiantis šios valstybės narės teisės aktais kitose socialinės apsaugos srityse, nesvarbu, kur jo gyvenamoji vieta, atsižvelgiant į tai, kad jis išsaugo galimybę, kai jis nėra apdraustas privalomuoju draudimu, savanoriškai draustis.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
27 Europos Bendrijų Komisija, Belgijos ir Graikijos vyriausybės mano, kad Nyderlandų teisės aktai yra nesuderinami su Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalimi, nes joje numatyta, jog asmenims, kuriems šis reglamentas taikomas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai.
28 Jos mano, kad jeigu Nyderlandų teisės aktai iš dalies nustoja būti taikomi A. J. van Pommeren-Bourgondiën, laikantis Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punkto socialinės apsaugos sritims, kuriose nebetaikomas privalomasis draudimas, turėtų būti taikomi gyvenamosios vietos valstybės teisės aktai. Todėl A. J. van Pommeren-Bourgondiën būtų taikomi dviejų valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktai, o tai pažeistų to paties reglamento 13 straipsnio 1 dalies nuostatas.
29 Be to, Komisija teigia, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktas nedraudžia, kad valstybės narės teisės aktai numatytų, jog šios valstybės teisės aktai ir toliau taikomi nebevykdančiam jos teritorijoje jokios profesinės veiklos asmeniui, jeigu jis lieka joje gyventi (1998 m. birželio 11 d. Sprendimo Kuusijärvi, C-275/96, Rink. p. I‑3419, 51 punktas). Todėl Nyderlandų valdžios institucijos visiškai teisėtai galėjo ieškovei nebetaikyti visų jos teisės aktų, bet jos negalėjo išsaugoti jos privalomojo draudimo tam tikrose Nyderlandų socialinės apsaugos srityse ir jį panaikinti kitose.
30 Atvirkščiai, Nyderlandų vyriausybė ir SVB mano, jog Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktas nedraudžia, kad pagal valstybės narės teisės aktus atitinkamas asmuo privalomai būtų apdraustas tik nuo tam tikros rizikos, kurią apima jos socialinės apsaugos sistema, rūšių, jeigu jie nediskriminuoja piliečių ir šios valstybės pilietybės neturinčių asmenų ir jeigu suinteresuotasis asmuo, siekdamas draustis nuo kitos rizikos, pagal tą pačią socialinės apsaugos sistemą turi galimybę draustis savanoriškuoju draudimu.
31 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Komisija ir Graikijos vyriausybė įvertino, kad privalomojo draudimo sąlygos yra palankesnės už savanoriškojo. Ši padėtis, kitų valstybių narių piliečiams galinti daryti didesnę įtaką nei Nyderlandų piliečiams, yra diskriminacinio pobūdžio ir prieštarauja EB 12 ir 39 straipsniams.
32 Atvirkščiai, Nyderlandų vyriausybė mano, kad savanoriškojo draudimo sąlygos yra tapačios privalomojo draudimo sąlygoms, gal net palankesnės.
Teisingumo Teismo atsakymas
33 Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies nuostatų vienintelis tikslas – nurodyti taikytinus nacionalinės teisės aktus asmenims, atsidūrusiems vienoje iš a–f punktuose numatytų situacijų. Jų tikslas nėra nustatyti teisės ar pareigos draustis pagal socialinės apsaugos sistemą arba vienoje ar kitoje šios sistemos srityje egzistavimo sąlygas. Šias sąlygas turi nustatyti kiekvienos valstybės narės teisės aktai, įskaitant susijusiuosius su draudimo nutraukimu (1990 m. gegužės 3 d. Sprendimo Kits van Heijningen, C-2/89, Rink. p. I‑1755, 19 punktas ir minėto sprendimo Kuusijärvi 29 punktas).
34 Be to, Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies nuostatų, tarp jų ir 13 straipsnio, tikslas yra ne tik išvengti kelių nacionalinės teisės aktų vienalaikio taikymo ir iš to galinčių kilti sunkumų, bet taip pat užkirsti kelią tam, kad nesant taikytinos teisės asmenims, patenkantiems į šio reglamento taikymo sritį, būtų panaikinta socialinė apsauga (minėtų sprendimų Kits van Heijningen 12 punktas ir Kuusijärvi 28 punktas).
35 Tačiau iš Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punkto matyti, kad gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai taikomi tik tokiu atveju, jeigu nėra taikomi jokie kiti teisės aktai, konkrečiai kalbant, tik jeigu anksčiau taikomi asmeniui teisės aktai jam nebetaikomi (2001 m. gegužės 3 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑347/98, Rink. p. I‑3327, 28 ir 29 punktai). Todėl, jeigu privalomasis socialinės apsaugos draudimas nebetaikomas vienoje valstybėje narėje, nurodyta nuostata įpareigoja draustis gyvenamosios vietos valstybėje narėje.
36 Pagrindinėje byloje šios nuostatos nedaro kliūčių tam, kad Nyderlandų teisės aktai ir toliau būtų taikomi A. J. van Pommeren-Bourgondiën. Iš tiesų atsižvelgiant į Teisingumo Teismo poziciją minėtame sprendime Komisija prieš Belgiją, draudimo rūšims, kuriomis ji buvo apdrausta anksčiau, gali būti ir toliau taikoma Nyderlandų socialinės apsaugos sistema. Aplinkybė, kad viena šio draudimo dalis tampa savanoriškuoju draudimu, negali uždrausti tokios draudimo eigos pagal privalomojo draudimo sistemą.
37 Beje, todėl Nyderlandų teisės aktai Nyderlanduose negyvenantiems ir čia nustojusiems vykdyti bet kokią profesinę veiklą asmenims suteikia galimybę ir toliau būti pagal šios valstybės teisės aktus apsidraudusiems savanoriškuoju draudimu srityse, kuriose jų atžvilgiu nebetaikomas privalomasis draudimas.
38 Pagrindinėje byloje ginčijamų Nyderlandų teisės aktų taikymas nepažeidžia Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto socialinės apsaugos sistemos vientisumo principo.
39 Tačiau, nors valstybės narės išlaiko kompetenciją tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas, vis dėlto ją vykdydamos jos turi laikytis Bendrijos teisės, ypač EB sutarties nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu (2000 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Elsen, C‑135/99, Rink. p. I‑10409, 33 punktas). Taigi asmenims, negyvenantiems tos valstybės teritorijoje, taikoma savanoriškojo draudimo sistema turi atitikti EB 39 straipsnio nuostatas.
40 Privalomojo draudimo tam tikrose socialinės apsaugos srityse tolesniam taikymui Nyderlandų teisės aktų leidėjo nustatytas gyvenamosios vietos reikalavimas atitinka EB 39 straipsnį, tik jeigu tų pačių socialinės apsaugos sričių atžvilgiu šioje valstybėje negyvenančių asmenų savanoriškojo draudimo sąlygos nėra mažiau palankios už privalomojo draudimo, taikomo joje gyvenantiems asmenims, sąlygas.
41 Tačiau, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal naujus Nyderlandų teisės aktus šioje valstybėje negyvenantys asmenys nebeturi teisės net savanoriškai draustis pagal šeimos išmokų sistemą, nebent tik iš dalies ir pereinamojo laikotarpio metu. Teisę į šeimos išmoką išsaugo tik tie joje negyvenantys asmenys, kurie ją įgijo pagal ankstesnę privalomojo draudimo sistemą. Jie galutinai praranda galimybę būti apdrausti, kai jų jauniausiam vaikui sukanka 18 metų. Todėl šioje valstybėje gyvenantys asmenys šių išmokų atžvilgiu yra palankiau traktuojami už joje negyvenančiuosius.
42 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kaip išdėstyta šio sprendimo 23 punkte, kad įmokų suma skiriasi šioje valstybėje gyvenančių asmenų privalomojo draudimo atveju ir joje negyvenančių asmenų savanoriškojo draudimo atveju.
43 Galiausiai nedidelis procentas savanoriškuoju draudimu apdraustų Nyderlanduose negyvenančių asmenų, kuriems nustojo būti taikomas privalomasis draudimas, parodo, jog savanoriškasis draudimas yra mažiau patrauklus ir kad šioje valstybėje negyvenantys asmenys, siekdami draustis, susiduria su sunkumais.
44 Iš pirmesnių punktų išplaukia, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus Nyderlandų teisės aktus šioje valstybėje negyvenantys asmenys atsiduria mažiau palankioje padėtyje už čia gyvenančius asmenis jų socialinio draudimo Nyderlanduose atžvilgiu, ir todėl šie aktai pažeidžia EB 39 straipsnyje užtikrintą laisvo judėjimo principą.
45 Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia atsakyti taip, kad EB 39 straipsnis draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nustojęs vykdyti jos teritorijoje bet kokią profesinę veiklą asmuo išlieka privalomai apdraustas tam tikrose socialinės apsaugos srityse, tik jei jis lieka joje gyventi, nors šis asmuo tebėra privalomai apdraustas remiantis šios valstybės narės teisės aktais kitose socialinės apsaugos srityse, net jeigu jo gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, tuo atveju, kai savanoriškojo draudimo tose srityse, kuriose nebetaikomas privalomasis draudimas, sąlygos yra mažiau palankios už privalomojo draudimo sąlygas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
EB 39 straipsnis draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nutraukęs jos teritorijoje bet kokią profesinę veiklą asmuo išlieka privalomai apdraustas tam tikrose socialinės apsaugos srityse, tik jei jis lieka joje gyventi, nors šis asmuo tebėra privalomai apdraustas remiantis šios valstybės narės teisės aktais kitose socialinės apsaugos srityse, net jeigu jo gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, tuo atveju, kai savanoriškojo draudimo tose srityse, kuriose nebetaikomas privalomasis draudimas, sąlygos yra mažiau palankios už privalomojo draudimo sąlygas.
Parašai.
* Proceso kalba: olandų.