TEISINGUMO TEISMO NUOMONĖ 2/94

1996 m. kovo 28 d.

„Bendrijos prisijungimas prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“

Europos Sąjungos Taryba, remdamasi EB sutarties 228 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią:

„Taryba, Komisija arba valstybė narė gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su šios Sutarties nuostatomis. Jei Teisingumo Teismo nuomonė yra neigiama, susitarimas gali įsigalioti tik pagal Europos Sąjungos sutarties N straipsnį“,

Teisingumo Teismui pateikė prašymą pateikti nuomonę, kurį Teismo kanceliarija gavo 1994 m. balandžio 26 dieną.

Prašymas

I – Prašymo pateikti nuomonę turinys

1.      Taryba, atstovaujama Teisės tarnybos generalinio direktoriaus J.‑C. Piris, direktoriaus J.‑P. Jacqué ir darbuotojos A. Lo Monaco, prašo Teisingumo Teismo pateikti nuomonę šiuo klausimu:

„Ar Europos Bendrijos prisijungimas prie 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) yra suderinamas su Europos Bendrijos steigimo sutartimi?“

2.      Taryba teigia, kad principinis sprendimas pradėti derybas negali būti priimtas anksčiau nei Teisingumo Teismas nuspręs, ar numatytas prisijungimas atitinka Sutarties nuostatas.

Savo žodinėse pastabose Taryba, pripažindama, kad dar nėra parengtas numatyto sudaryti susitarimo tekstas, teigia, jog prašymas yra priimtinas. Ji priduria ne piktnaudžiaujanti įgaliojimais, o susidurianti su principiniais teisinio ir institucinio pobūdžio klausimais. Be to, Konvencija, prie kurios Bendrija numato prisijungti, yra žinoma, ir teisiniai klausimai, kurie kyla dėl šio prisijungimo, yra pakankamai aiškūs, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti savo nuomonę.

3.      Dėstydama numatomo prisijungimo objektą ir tikslus, Taryba pateikia savo poziciją dėl prisijungimo apimties, Bendrijos dalyvavimo kontrolės institucijose ir Konvencijos bei protokolų pakeitimų, kurie turėtų būti padaryti.

4.      Prisijungimo apimties atžvilgiu Taryba patikslina, kad kiekviena Bendrija turės prisijungti prie Konvencijos, kiek tai leidžia jos įgaliojimai ir teisės taikymo sritis. Prisijungiama turėtų būti prie Konvencijos ir protokolų, kurie jau įsigaliojo ir kuriuos ratifikavo visos Bendrijos valstybės narės. Šis prisijungimas neturėtų turėti įtakos Konvenciją pasirašiusių valstybių narių padarytoms išlygoms, kurios ir toliau galiotų nacionalinės kompetencijos srityse. Bendrija sutiktų, kad jai būtų taikoma individualių peticijų ir tarpvalstybinių bylų tvarka; tačiau neturėtų būti galima kreiptis dėl Bendrijos ir jos valstybių narių ginčų, kad būtų išlaikyta monopolija, kurią Teisingumo Teismui šiuo atžvilgiu suteikia EB sutarties 219 straipsnis.

5.      Dėl Bendrijos dalyvavimo kontrolės institucijų, pirmiausia būsimojo vienintelio Žmogaus teisių teismo, veikloje galimi keli skirtingi sprendimai: neskirti Bendrijai atstovaujančio teisėjo, skirti nuolatinį teisėją, kuris turėtų tą patį statusą, kaip ir kiti teisėjai, skirti teisėją, kuriam būtų suteiktas specialusis statusas ir kuris turėtų balso teisę tik nagrinėjant su Bendrijos teise susijusias bylas. Šis teisėjas negalėtų tuo pat metu būti ir Teisingumo Teismo teisėju. Šio teisėjo skyrimo procedūrą reglamentuotų Konvencija, tačiau Bendrijos pasiūlytų kandidatų paskyrimas liktų Bendrijos vidaus reikalas. Nebūtų numatytas Bendrijos dalyvavimas Ministrų Komitete, kuris, be to, būsimajame teisminiame mechanizme turėtų tapti nebereikalingas.

6.      Reikėtų iš dalies pakeisti Konvencijos ir jos protokolų nuostatas, nes šiuo metu jų šalys gali būti tik Europos Tarybos valstybės narės. Tačiau Bendrija nėra numačiusi tapti Europos Tarybos nare. Vis dėlto reikėtų iš dalies pakeisti technines nuostatas, pagal kurias Europos Tarybos valstybės narės dalyvauja Konvencijos kontrolės mechanizmuose. Prisijungusi prie Konvencijos, Bendrija prisiimtų įsipareigojimus tik savo kompetencijos srityje. Turėtų būti numatytas mechanizmas, kuris leistų Bendrijai ir valstybėms narėms išspręsti įgaliojimų pasidalijimo klausimą Konvencijos institucijų atžvilgiu.

7.      Analizuodama, ar prisijungimas suderinamas su Sutartimi, Taryba nagrinėja, ar Bendrija turi įgaliojimus sudaryti numatomą sutartį, ir ar Konvencijos teisminė sistema yra suderinama su Sutarties 164 ir 219 straipsniais.

8.      Taryba pripažįsta, kad Sutartis nesuteikia Bendrijai konkrečių įgaliojimų veikti žmogaus teisių srityje. Šių teisių apsauga įgyvendinama vadovaujantis bendrais Bendrijos teisės principais. Šios apsaugos būtinumą, kurį patvirtina teismų praktika, nuo šiol įtvirtina Europos Sąjungos sutarties F straipsnis. Taryba mano, kad žmogaus teisių apsauga kyla iš horizontalaus principo, kuris yra neatskiriama Bendrijos tikslų dalis. Nesant konkretaus su šia sritimi susijusio straipsnio, prisijungimo pagrindas galėtų būti EB sutarties 235 straipsnis, jeigu bus įvykdytos šio straipsnio taikymo sąlygos.

9.      Taryba taip pat norėtų sužinoti, ar Bendrijos prisijungimas prie Konvencijos, ypač jos teisminės sistemos, nepažeidžia Teisingumo Teismo išskirtinės jurisdikcijos, kurią jam yra suteikia Sutarties 164 ir 219 straipsniai, taip pat Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumo.

10.      Taryba pabrėžia, kad Europos žmogaus teisių teismo sprendimai neturi tiesioginio poveikio. Iš tiesų šis teismas negali panaikinti arba pakeisti nacionalinės teisės nuostatos; jis gali tik įpareigoti Susitariančiąją Šalį užtikrinti tam tikrą rezultatą. Tačiau Teisingumo Teismas turėtų savo teisminėje praktikoje atsižvelgti į šio teismo sprendimus. Individualios peticijos, kurios negali būti pateikiamos, kol nėra panaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės, turėtų įtakos tam, kad Bendrijos teismai, ypač Teisingumo Teismas, turėtų pateikti nuomonę, ar Bendrijos teisės aktas suderinamas su Konvencija. 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonėje 1/91 (Rink., p. I-6079) Teisingumo Teismas sutiko, kad Bendrija paklustų tarptautiniu susitarimu įsteigtai teisminei institucijai, jeigu šios institucijos kompetencija būtų tik šio susitarimo aiškinimas ir taikymas ir nepažeistų Bendrijos teisminės sistemos autonomiškumo. Taryba norėtų sužinoti, ar ši taisyklė yra taikytina tik tuo atveju, jeigu šios teisminės institucijos sprendimai yra susiję vien su tarptautiniu susitarimu, ar ir tuo atveju, jeigu šie sprendimai yra susiję su Bendrijos teisės atitiktimi tarptautiniam susitarimui.

II – Procesas

1.      Laikantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalies, prašymas pateikti nuomonę buvo įteiktas Europos Bendrijų Komisijai ir valstybėms narėms. Rašytines pastabas pateikė Belgijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų, užsienio prekybos ir bendradarbiavimo plėtros srityje ministerijos administracijos direktoriaus J. Devadder, Danijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjų ambasadoriaus L. Mikaelsen ir skyriaus vadovo P. Biering, Vokietijos vyriausybė, atstovaujama Federalinės ūkio ministerijos Ministerialrat E. Röder ir Federalinės teisingumo ministerijos Regierungsdirektor A. Dittrich, Graikijos vyriausybė, atstovaujama Valstybės Tarybos garbės pirmininko V. Rotis, Graikijos Respublikos nuolatinės atstovybės teisės patarėjo S. Zisimopoulos ir Užsienio reikalų ministerijos specialiosios teisės tarnybos Bendrijos teisės klausimais sekretorės N. Dafniou, Ispanijos vyriausybė, atstovaujama Bendrijos teisės ir institucinio koordinavimo generalinio direktoriaus A. Navarro González ir Bendrijos teisės tarnybos darbuotojos abogado del Estado R. Silva de Lapuerta, Prancūzijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės departamento direktoriaus padėjėjos E. Belliard, šio departamento direktoriaus pavaduotojos C. de Salins ir užsienio reikalų sekretorės M. C. Chavance, Nyderlandų vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo A. Bos, Portugalijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos generalinio Bendrijos reikalų direktorato teisės tarnybos departamento direktoriaus L. Fernandes ir šio departamento patarėjos M. L. Duarte, Jungtinės Karalystės vyriausybė, atstovaujama Treasury Sollicitor’s      Department darbuotojo J. Collins, padedamo barristers S. Richards ir D. Anderson, taip pat Komisija, atstovaujama vyriausiojo teisės patarėjo J. Ampoux, teisės patarėjo J. Pipkorn ir teisės tarnybos darbuotojo R. Gosalbo-Bono.

2.      Į Europos Sąjungą įstojus Austrijos Respublikai, Suomijos Respublikai ir Švedijos Karalystei, joms taip pat buvo įteiktas prašymo pateikti nuomonę nuorašas. Rašytines pastabas pateikė Austrijos vyriausybė, atstovaujama Universiteto docento K. Brechtold, ir Suomijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos skyriaus vadovo H. Rotkirch.

3.      Europos Parlamento, atstovaujamo juriskonsulto G. Garzón Clariana ir Teisės tarnybos darbuotojo E. Perillo, prašymu jam buvo leista pateikti pastabas.

4.      1995 m. lapkričio 7 d. posėdyje buvo išklausyti: Belgijos vyriausybė, atstovaujama J. Devadder, Danijos vyriausybė, atstovaujama L. Mikalesen ir P. Biering, Vokietijos vyriausybė, atstovaujama A. Dittrich, Graikijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos specialiosios teisės tarnybos Bendrijos teisės klausimais specialiojo teisės patarėjo pavaduotojos A. Samoni-Rantou ir N. Dafniou, Ispanijos vyriausybė, atstovaujama R. Silva de Lapuerta, Prancūzijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės departamento direktoriaus padėjėjo J.-F. Dobelle ir C. Chavance, Airijos vyriausybė, atstovaujama SC D. Gleeson ir M. Buckley, Italijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos diplomatinės teisės, sutarčių ir įstatymų leidimo reikalų skyriaus vadovo profesoriaus U. Leanza, Nyderlandų vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo M. Fiesta, Portugalijos vyriausybė, atstovaujama L. Fernandes ir M. L. Duarte, Suomijos vyriausybė, atstovaujama H. Rotkirch, Švedijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos Europos reikalų teisės departamento patarėjos L. Nordling, Jungtinės Karalystės vyriausybė, atstovaujama J. E. Collins, padedamo S. Richards ir D. Anderson, Europos Sąjungos Taryba, atstovaujama J.‑C. Piris, J. P. Jacqué ir A. Lo Monaco, Komisija, atstovaujama J. Pipkorn ir R. Gosalbo-Bono, ir Europos Parlamentas, atstovaujamas G. Garzón Clariana ir E. Perillo.

III – Trumpa žmogaus teisių laikymosi Bendrijoje apžvalga

1.      EB sutartyje, kaip ir EAPB bei EAEB sutartyse, nėra konkrečiai kalbama apie pagrindines teises, išskyrus pasiryžimą „stiprinti taiką ir laisvę“, kaip nurodyta paskutinėje konstatuojamojoje dalyje.

2.      Teisingumo Teismas įtvirtino pagrindinių teisių apsaugą kaip bendrus Bendrijos teisės principus, remdamasis bendromis konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais dokumentais, ypač Konvencija.

3.      Atsižvelgiant į šią teismo praktiką, Suvestinio Europos akto preambulėje nurodyta, kad juo siekiama gerbti pagrindines teises, pripažintas valstybių narių konstitucijose ir įstatymuose, Konvencijoje ir Europos socialinėje chartijoje.

4.      Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai.“ Šios sutarties J.1 straipsnio 2 dalies penktąja įtrauka siekiama pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Tos pačios sutarties K.2 straipsnio 1 dalyje konkrečiai minimas Konvencijos laikymasis bendradarbiaujant teisingumo ir vidaus reikalų srityje.

5.      Gerbti pagrindines teises taip pat skatinama valstybių narių ir Bendrijos institucijų politiniuose pareiškimuose. Galima paminėti 1977 m. balandžio 5 d. bendrą Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pagrindinių teisių deklaraciją (Recueil des traités, 1995, p. 877), 1986 m. birželio 11 d. bendrą Europos Parlamento, Tarybos, Taryboje susirinkusių valstybių narių atstovų ir Komisijos deklaraciją prieš rasizmą ir ksenofobiją (Recueil des traités, 1995, p. 889), 1990 m. gegužės 29 d. Tarybos ir Taryboje susirinkusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliuciją dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija (OL C 157, 1990, p. 1), rezoliuciją dėl žmogaus teisių, demokratijos ir plėtros, kurią 1991 m. lapkričio 28 d. priėmė Taryba ir Taryboje susirinkusių valstybių narių atstovai (Bulletin des Communautés européennes Nr. 11/91, 2.3.1 punktas) ir 1992 m. lapkričio 18 d. Tarybos ir valstybių narių priimtas išvadas dėl šios rezoliucijos įgyvendinimo. Galima priminti ir skirtingos sudėties Europos Tarybos priimtas deklaracijas, pavyzdžiui, 1973 m. gruodžio 14 d. deklaraciją dėl Europos identiteto (Bulletin      des Communautés européennes Nr. 12/73, 2501 punktas), 1978 m. balandžio 8 d. deklaraciją dėl demokratijos, 1988 m. gruodžio 2 d. ir 3 d. deklaraciją dėl tarptautinio Bendrijos vaidmens (Bulletin des Communautés européennes, Nr. 12/88, 1.1.10 punktas), 1991 m. birželio 29 d. Žmogaus teisių deklaraciją (Bulletin des Communautés européennes Nr. 6/91, V priedas) ir 1993 m. gruodžio 11 d. Žmogaus teisių deklaraciją, paskelbtą Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 45-jų metinių proga (Bulletin des Communautés européennes Nr. 12/93, 1.4.12 punktas).

6.      1976 m. vasario 4 d. Europos Parlamentui ir Tarybai pateiktoje ataskaitoje „Pagrindinių teisių apsauga kuriant ir plėtojant Bendrijos teisę“ (Bulletin des Communautés européennes priedas 5/76) Komisija nurodė, kad Bendrijai visai nėra būtina prisijungti prie Konvencijos.

7.      Pirmą kartą oficialiai prisijungti Komisija Tarybai pasiūlė 1979 m. balandžio 4 d. „Memorandume dėl Europos Bendrijų prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ (Bulletin des Communautés européennes priedas 2/79).

8.      Šis pasiūlymas buvo pakartotinai pateiktas 1990 m. lapkričio 19 d. Komisijos pranešime dėl Bendrijos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

9.      1993 m. spalio 26 d. Komisija paskelbė darbo dokumentą „Bendrijos prisijungimas prie Žmogaus teisių konvencijos ir Bendrijos teisinė sistema“, kuriame pirmiausia nagrinėjami prisijungimo teisinio pagrindo ir Teisingumo Teismo išimtinės jurisdikcijos klausimai.

10.      Europos Parlamentas ne kartą pareiškė esąs už prisijungimą. Paskutinį kartą jis tą padarė 1994 m. sausio 18 d. priimdamas rezoliuciją dėl Bendrijos prisijungimo prie Žmogaus teisių konvencijos, pagrįstą Teisės ir piliečių teisių komisijos ataskaita (OL C 44, 1994, p. 32).

IV – Prašymo pateikti nuomonę priimtinumas

1.      Airijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės teigia, kad prašymas pateikti nuomonę yra nepriimtinas. Danijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės taip pat iškelia klausimą dėl to, ar toks prašymas nėra pateikiamas per anksti.

Savo žodinėse pastabose Airijos vyriausybė pabrėžia, kad nėra parengtas joks konkretus prisijungimo susitarimo projektas, dėl kurio Teisingumo Teismas galėtų pateikti nuomonę. Techninio pobūdžio problemų yra daug ir gali būti numatyta daug sprendimų. Dar nėra pasirinkta, kokios šalys dalyvaus derybose.

Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, nėra „numatyta“ sudaryti susitarimą, kaip apibrėžta Sutarties 228 straipsnio 6 dalyje. Į Teisingumo Teismą galima būtų kreiptis tik po išsamių derybų dėl susitarimo projekto. 1979 m. spalio 4 d. Nuomonėje 1/78 (Rink. p. 2871) prašymas buvo priimtas nepaisant to, kad derybos dar tik turėjo įvykti. Tačiau tuo metu, kai buvo pateiktas šis prašymas, jau buvo parengtas susitarimo projektas; derybos vyko proceso metu, ir prieš paskelbdamas savo nuomonę Teisingumo Teismas buvo informuotas apie visus tekste padarytus pakeitimus. Šiuo atveju, priešingai, nėra parengtas joks susitarimo projektas ir nėra numatoma pradėti derybų anksčiau, nei bus paskelbta nuomonė. Prašymas pateikti Nuomonę 1/78 buvo pripažintas pagrįstu, nes kilo ginčų dėl susitarimo teisinio pagrindo. Šiuo atveju pasiektas susitarimas, kad teisinis pagrindas gali būti tik Sutarties 235 straipsnis.

Be Tarybos nurodytų esminių problemų, Jungtinės Karalystės vyriausybė konstatuoja ir kitus sunkumus. Ji mini prisijungimo apimties klausimą atsižvelgdama į tai, jog valstybės narės yra nustačiusios išlygas, kad jos gali bet kuriuo metu nukrypti nuo tam tikrų Konvencijos nuostatų, taip pat pavojų, kad galėtų atsirasti skirtumų tarp valstybių narių ir Bendrijos įsipareigojimų, Bendrijos dalyvavimo Konvencijos institucijose, ypač būsimajame vieninteliame Teisme, problemą, Bendrijos ir valstybių narių įgaliojimų pasidalijimą, tai, kad Bendrijai būtų sudėtinga prisijungti prie Konvencijos, prieš tai netapus Europos Tarybos nare, ir EAPB bei EAEB sutarčių likimą. Atsižvelgiant į iškylančių problemų skaičių ir svarbą, dabartinėje situacijoje Teisingumo Teismas negali pateikti pagrįstos nuomonės.

Pagal Sutarties 235 straipsnį, kuris vienintelis gali būti teisinis pagrindas, reikalingas vieningas Tarybos sprendimas. Kadangi tokio vieningumo nėra, tai tik pabrėžia, kad prašymas pateikti nuomonę yra hipotetinis ir neatitinkantis tikrovės. Pažymėtina, kad prašymų priimti prejudicinį sprendimą atžvilgiu Teisingumo Teismas visada atsisako priimti sprendimą dėl bendro ar hipotetinio pobūdžio klausimų.

Danijos vyriausybė pastebi, kad nėra parengtas susitarimo projektas. Be to, nėra aišku, ar Taryba priimtų sprendimą pradėti derybas.

Suomijos vyriausybė primena, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 2 dalį ir nusistovėjusią praktiką nuomonė gali būti pateikta klausimu, ar numatytas sudaryti susitarimas atitinka Sutarties nuostatas, ir dėl to, ar Bendrija yra kompetentinga sudaryti tą susitarimą. Šiuo atveju prašymo pateikti nuomonę priimtinumas susijęs su tuo, ar su tuo prašymu pateikti arba jame minimi dokumentai atskleidžia numatyto sudaryti susitarimo esmę tiek, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti savo nuomonę. Jeigu atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, net ir pernelyg ankstyvas prašymo pateikimas neturėtų sutrukdyti Teisingumo Teismui pareikšti nuomonę bendrai ir dėl principinių klausimų.

Švedijos vyriausybė savo žodinėse pastabose taip pat nurodo, kad nėra parengtas susitarimo tekstas ir netgi nėra priimtas Tarybos sprendimas pradėti derybas. Net jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, negalima būtų išvengti dar vieno kreipimosi, kai būtų išspręsti teisinio ir techninio pobūdžio klausimai.

2.      Komisija,      Parlamentas,      Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Portugalijos vyriausybės nurodo, kad prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, nes jis pateiktas dėl numatyto sudaryti susitarimo, kaip apibrėžta Sutarties 228 straipsnio 6 punkte.

Komisija nurodo, kad pasikeitė 228 straipsnio formuluotė. Ankstesnis EEB sutarties 228 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos tekstas, kuriuo buvo leidžiama gauti išankstinę Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas atitinka Sutartį, buvo susijęs su pirmąja pastraipa, kurioje kalbama apie Bendrijos ir trečiųjų šalių arba tarptautinės organizacijos susitarimų sudarymą. Naujajame EB sutarties 228 straipsnio 6 dalies tekste minimi tik numatyti sudaryti susitarimai ir nėra jokios nuorodos į išankstinę nuomonę dėl tam tikro susitarimo sudarymo. Jau minėtoje Nuomonėje 1/78 Teisingumo Teismas numatyto sudaryti susitarimo sąvoką išaiškino labai plačiai; šis precedentas galėtų būti patvirtintas naujojo teksto atžvilgiu. Kaip ir Nuomonėje 1/78, prašyme pateikti nuomonę Teisingumo Teismui pateikiamas klausimas dėl kompetencijos ir nekyla pavojus, kad vėl reikėtų kreiptis į jį vykstant deryboms.

Parlamentas pabrėžia, kad 228 straipsnio tikslas, kaip matyti iš 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonės 1/75 (Rink. p. 1355), yra užkirsti kelią ginčams dėl tarptautinių susitarimų atitikties Sutarčiai. Šiuo atveju kalbama apie tai, ar Konvencija įkurta teisinė sistema yra suderinama su Bendrijos teisine sistema. Konkretus teisinis klausimas: ar tai, kad Teisingumo Teismas turėtų paklusti ne Bendrijos vidaus teisinės sistemos teisminei institucijai, yra suderinama su Teisingumo Teismo išimtine jurisdikcija. Minėtoje Nuomonėje 1/78 Teisingumo Teismas pripažino, jog visos atitinkamos valstybės, įskaitant ir trečiąsias šalis, yra suinteresuotos, kad jau pačioje derybų pradžioje būtų išspręstas kompetencijos klausimas.

Belgijos vyriausybė taip pat nurodo Nuomonę 1/78 ir naująją Sutarties 228 straipsnio 6 dalies formuluotę kaip precedentą. Ji pabrėžia tris punktus. Valstybės narės nusprendė, kad prieš pradedant derybas turi būti nustatyta, ar prisijungimas suderinamas su Bendrijos teise. Jau minėtoje Nuomonėje 1/78 ir 1992 m. balandžio 10 d. Nuomonėje 1/92 (Rink. p. I-2821) Teisingumo Teismas pripažino, kad prašymas pateikti nuomonę turi būti priimtas, jeigu yra žinomas numatyto sudaryti susitarimo objektas ir jeigu prašymą pateikęs asmuo yra suinteresuotas gauti atsakymą, netgi jeigu numatyto sudaryti susitarimo turinys dar nėra išsamiai apibrėžtas. Reikalauti iš prašymą pateikiančios institucijos, kad kreipiantis į Teisingumo Teismą nebebūtų jokių abejonių dėl numatyto sudaryti susitarimo suderinamumo su Bendrijos teise, reikštų, jog Sutarties 228 straipsnio 6 dalis prarastų savo reikšmę.

Vokietijos vyriausybė savo žodinėse pastabose nurodo, kad prašymas yra priimtinas, nes jo pateikimo momentu diskusija dėl prisijungimo jau buvo pažengusi tiek, kad atrodė būtina ir pateisinama gauti nuomonę. Konvencija, prie kurios būtų prisijungiama, taip pat pataisos, kurios būtų reikalingos dėl tokio prisijungimo, yra žinomos. Remiantis tuo, ką Teisingumo Teismas pripažino minėtoje Nuomonėje 1/78, visos valstybės narės suinteresuotos, kad Bendrijos kompetencijos prisijungti prie Konvencijos klausimas būtų išspręstas prieš pradedant derybas.

Prancūzijos vyriausybė savo žodinėse pastabose tvirtina, jog Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas susitarimo projektas, kad išlieka tam tikras neapibrėžtumas derybų turinio atžvilgiu ir kad šiuo metu Taryboje dar nėra pasiektas konsensusas dėl prisijungimo reikalingumo. Tačiau Teisingumo Teismas turėtų priimti prašymą pateikti nuomonę, nes teisiniai klausimai dėl to, ar prisijungimas suderinamas su Sutartimi, yra aiškiai suformuluoti ir jų reikšmė nekelia abejonės.

Italijos vyriausybė savo žodinėse pastabose nurodo Procedūros reglamento 107 straipsnio 2 dalį, iš kurios išplaukia, kad prašymas pateikti nuomonę gali būti pateikiamas dėl numatyto sudaryti susitarimo atitikties Sutarties nuostatoms arba dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti šį susitarimą. Jeigu prašymas, kaip tai yra šiuo atveju, susijęs su kompetencija, nėra būtina pateikti pakankamai išsamaus susitarimo projekto. Netgi jeigu būtų pripažinta, kad prašymas taip pat susijęs su tuo, ar prisijungimas suderinamas su Sutarties materialinėmis normomis, Teisingumo Teismas negalėtų jo atmesti, nes Konvencija, dėl prisijungimo prie kurios yra kreipiamasi, jau egzistuoja ir jos bendri aspektai yra žinomi.

Portugalijos vyriausybė savo žodinėse pastabose taip pat pabrėžia, kad numatomų derybų rezultatas ir Konvencijos, prie kurios Bendrija ketina prisijungti, turinys yra žinomi.

V – Numatomo prisijungimo teisinis pagrindas

1.      Austrijos vyriausybė, priminusi apie teismų praktiką, susijusią su Bendrijos išorės kompetencija, nurodo, kad pagarba pagrindinėms teisėms yra visų Bendrijos prerogatyvų vykdymo dalis. Konvencija saugomos teisės užtikrinamos įgaliojimų, kuriais kiekvienoje srityje yra grindžiama Bendrijos institucijų veikla, pagrindu. Šis vidinis horizontalus Konvencijos garantuojamų teisių taikymas tuo pat metu yra Bendrijos išorės kompetencijos prisijungti prie Konvencijos pagrindas.

2.      Komisija, Parlamentas, Belgijos, Danijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Suomijos bei Švedijos vyriausybės, taip pat netiesiogiai Austrijos vyriausybė nurodo, kad nesant konkrečių nuostatų, Sutarties 235 straipsnis yra tinkamas prisijungimo teisinis pagrindas. 235 straipsnio taikymo sąlygos, tai yra Bendrijos veiksmų reikalingumas, vieno iš Bendrijos tikslų siekimas ir ryšis su bendrosios rinkos veikimu, yra įvykdytos.

Komisija daro nuorodą į minėtą 1993 m. spalio 26 d. darbo dokumentą, kur ji pavadino pagarbą žmogaus teisėms skersiniu tikslu, kuris yra neatsiejama Bendrijos tikslų dalis.

Iš 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimo Defrenne (43/75, Rink. p. 455) matyti, kad Sutarties 235 straipsnyje numatytus tikslus galima rasti Sutarties preambulėje. Pavyzdžiui, Suvestinio Europos akto preambulėje yra nuoroda į pagarbą žmogaus teisėms ir į Konvenciją.

Parlamentas taip pat mano, kad žmogaus teisių apsauga yra Bendrijos tikslas. Sąjungos pilietybės įvedimas yra naujas šį teiginį patvirtinantis teisinis elementas. Iš tiesų pagal Europos Sąjungos sutarties B straipsnio trečią įtrauką ir EB sutarties 8 straipsnį Bendrija turi užtikrinti Sąjungos piliečių pagrindinių teisių apsaugą, lygiavertę tai, kurią jiems, kaip valstybės piliečiams, suteikia nacionalinės teisės aktai. Parlamentas pabrėžia, kad būtina, jog Bendrija, įskaitant ir Teisingumo Teismą, paklustų tarptautinei teisinei kontrolei, lygiavertei tai, kuriai paklūsta valstybės narės ir jų aukščiausios teisminės institucijos. Parlamento nuomone, nuorodą į Sutarties 235 straipsnį turėtų papildyti nuoroda į Sutarties 228 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą, kurioje nurodyta, kad, sudarant tam tikrus tarptautinius susitarimus, yra reikalinga Parlamento nuomonė. Tokios nuomonės reikalingumas paaiškinamas šios nuostatos ratio legis, nes reikia išvengti, kad dėl tarptautinio susitarimo Parlamentas, kaip teisės aktų bendraautoris, nebūtų priverstas, vykdydamas Bendrijos tarptautinius įsipareigojimus, pakeisti akto, priimto laikantis bendro sprendimo priėmimo tvarkos.

Belgijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Austrijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės pabrėžia, kad žmogaus teisių apsauga yra bendras horizontalus principas, kuriuo Bendrija privalo vadovautis bet kurioje savo veikloje, ir kad ši apsauga yra būtina deramam bendrosios rinkos veikimui.

Šių vyriausybių nuomone, Teisingumo Teismas vykdo šią apsaugą, vadovaudamasis bendrais Bendrijos teisės principais, remdamasis bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais, pirmiausia Konvencija. Suvestinio Europos akto preambulė, Europos Sąjungos sutarties preambulė, taip pat šios sutarties F straipsnio 2 dalis, J.1 ir K.2 straipsniai įtvirtina pagarbą žmogaus teisėms, o kartu ir Konvencijos vaidmenį.

Graikijos vyriausybė taip pat nurodo EB sutarties 130u straipsnio 2 dalį, kurioje minimas pagarbos žmogaus teisėms tikslas bendradarbiavimo vystymosi labui srityje.

Austrijos vyriausybė patikslina, kad, siekiant nustatyti Bendrijos tikslus, reikia taip pat daryti nuorodą į Sutarties preambulę, kurioje įtvirtinta, jog reikia išsaugoti taiką ir laisvę; šis tikslas apima ir Konvencijos garantuojamas teises.

Suomijos vyriausybė mano, kad dabartiniu Bendrijos raidos etapu žmogaus teisių apsauga yra tikrasis Bendrijos tikslas.

Visų šių vyriausybių nuomone, prisijungimas prie Konvencijos ir išorės teisminė kontrolė yra būtinos siekiant apsaugoti asmenis tuo atveju, jeigu Bendrijos institucijos nesilaikytų Konvencijos.

Belgijos vyriausybė nurodo būtinybę išvengti aiškinimo skirtumų Bendrijos teismų ir Konvencijos institucijų praktikoje. Ji nurodo, kad Bendrijos teisės nustatytų teisinės gynybos priemonių sistema, kurioje asmeniui nėra leidžiama pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris nėra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, suteikia mažesnę apsaugą nei Konvencijos sistema.

Italijos vyriausybė savo žodinėse pastabose nurodo, kad visos valstybės narės, kiek tai susiję su jų įgaliojimais, savanoriškai paklūsta tarptautinės žmogaus teisių apsaugos kontrolės mechanizmams. Jeigu valstybių įgaliojimai būtų perduoti Bendrijai, ši turėtų paklusti tai pačiai tarptautinei kontrolei, kad būtų atkurta valstybių narių norima pusiausvyra.

Austrijos vyriausybė nurodo vienodo Konvencijos aiškinimo būtinumą, laipsnišką Europos Sąjungos sutartimi numatytos integracijos stiprinimą – sritį, kurioje žmogaus teisių apsauga tampa itin svarbi, – ir Bendrijos viešosios tarnybos teisę.

Suomijos vyriausybė patikslina, kad prisijungti prie Konvencijos yra būtina, atsižvelgiant į Sutarties socialinio aspekto stiprinimą. Tačiau naujieji įgaliojimų pagrindai, numatyti Suvestiniame Europos akte, ir subsidiarumo principo įtvirtinimas apribojo Sutarties 235 straipsnio taikymo sritį. Šis straipsnis gali būti taikomas atsižvelgiant į susitarimo dėl prisijungimo struktūrą ir turinį.

3.         Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės nurodo, kad nei EB sutartyje, nei Europos Sąjungos sutartyje nėra nuostatos, suteikiančios Bendrijai konkrečius įgaliojimus žmogaus teisių srityje, kuriais galėtų būti teisiškai pagrįstas numatytas prisijungimas. Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalis tik įtvirtina teismų praktiką žmogaus teisių apsaugos srityje pirminėje teisėje ir užtikrina šią apsaugą tik remiantis bendrais Bendrijos teisės principais.

Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybės taip pat nurodo, kad Europos Sąjungos sutarties J.1 straipsnio 2 dalis dėl bendrosios užsienio ir saugumo politikos, taip pat šios sutarties K.2 straipsnio 1 dalis dėl teisingumo ir vidaus reikalų, kurie, beje, nepatenka į teismo jurisdikciją, yra programos pobūdžio ir nesuteikia Bendrijai konkrečių galių. Prancūzijos vyriausybė taip pat atmeta galimybę remtis EB sutarties 130u straipsniu.

Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės taip pat prieštarauja galimam Sutarties 235 straipsnio taikymui. Iš tiesų pagarba žmogaus teisėms nėra nurodoma kaip vienas iš Bendrijos tikslų Sutarties 2 ir 3 straipsniuose. Be to, Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat nurodo, kad ir nuoroda į Europos Sutarties F straipsnio 2 dalį negali pateisinti 235 straipsnio taikymo.

Šių valstybių vyriausybės prieštarauja tam, kad dėl teisinės spragos arba žmogaus teisių apsaugos trūkumo numatytas prisijungimas tampa būtinu. Teisingumo Teismas įtraukė Konvenciją į Bendrijos teisinę sistemą ir ją visiškai integravo į Bendrijos teisę. Prancūzijos vyriausybė pateikia sąrašą pagrindinių teisių, kurias įtvirtina Konvencija ir kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas.

Portugalijos vyriausybė taip pat nurodo, kad skirtingo Konvencijos nuostatų aiškinimo Teisingumo Teisme ir Europos žmogaus teisių teisme pavojus yra teorinis ir jį galima paaiškinti ypatingais Bendrijos ekonominės ir politinės integracijos tikslais. Ši vyriausybė nurodo Teisingumo Teismo kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą dėl Konvencijos išaiškinimo galimybę.

Šių vyriausybių nuomone, Bendrijos teisė apima užbaigtą teisinės gynybos priemonių, kuriomis gali naudotis asmenys, sistemą. Prisijungimas nėra susijęs su bendrosios rinkos veikimu.

4.      Danijos vyriausybės pozicija nuosaikesnė. Ji nurodo žmogaus teisių apsaugos spragą Bendrijos viešosios tarnybos srityje, tačiau pripažįsta, kad ši spraga yra ne esminio, o procedūrinio pobūdžio. Konvencijos laikymasis Teisingumo Teismo ex officio skiriasi nuo jos laikymosi remiantis tarptautiniu įsipareigojimu, net jei šis skirtumas yra tik teorinis. Prisijungimo nauda būtų iš esmės politinė, nes jis pabrėžtų žmogaus teisių reikšmę. Prisijungimas taip pat leistų Bendrijai pačiai apsiginti, jeigu Konvencijos numatytose institucijose būtų nagrinėjamas Bendrijos teisės aktų teisėtumo klausimas. Šiuo atžvilgiu vyriausybė nurodo, kad paprastai ginčai kyla dėl Bendrijos ir nacionalinių normų santykio ir kad šiuo atveju paprastai ginčijamos nacionalinės normos; šioje situacijoje institucijos, ypač Komisija, galėtų palaikyti nacionalinę vyriausybę Konvencijos institucijų nagrinėjamame ginče.

Šiai politinei naudai Danijos vyriausybė priešpriešina praktinio ir teisinio pobūdžio problemas. Šiuo metu prisijungti gali tik valstybės; kitų Susitariančiųjų Šalių padėtis yra neapibrėžta; dėl Bendrijos prisijungimo kiltų problemų valstybėms narėms suteiktų leidžiančių nukrypti nuostatų bei jų nustatytų išlygų atžvilgiu; prisijungiama tikriausia būtų ne prie visos Konvencijos; reikėtų sukurti mechanizmą, pagal kurį būtų nustatoma, kuris subjektas yra atsakingas už Konvencijos pažeidimą, darant prielaidą, kad a priori ginčijamas aktas būtų nacionalinis; taip pat kiltų atstovavimo Bendrijai Konvencijos kontrolės institucijose, ypač būsimajame vieninteliame teisme, klausimas. Atsižvelgdama į šių problemų rimtumą, Danijos vyriausybė siūlo sudaryti susitarimą tarp Bendrijos ir Konvencijos Susitariančiųjų Šalių, kuris leistų Teisingumo Teismui kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą remiantis prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra dėl klausimų, kurie susiję su žmogaus teisėmis, bei pagal kurią Europos žmogaus teisių teismui būtų leidžiama kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos teisės.

VI – Prisijungimo suderinamumo su Sutarties 164 ir 219 straipsniais klausimas

1.      Komisija, Parlamentas, taip pat Belgijos, Danijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Austrijos, Suomijos ir Švedijos      vyriausybės nurodo, kad numatomas prisijungimas, ypač Konvencijos teisminės sistemos taikymas Bendrijai, neprieštarauja Sutarties 164 ir 219 straipsniams.

Komisija pastebi, kad, priešingai nei Europos ekonominės erdvės susitarimo atveju, žmogaus teisių srityje Konvencijos ir Bendrijos tikslai sutampa. Konvencija įsteigė klasikinį tarptautinės teisės kontrolės mechanizmą, ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimai neturi tiesioginio poveikio vidaus teisinėje sistemoje. Tiesa Konvencijos ypatumas yra individualios peticijos. Tačiau kalbama tik apie kontrolės formą, kuri yra numatyta šalia Susitariančiųjų Šalių ieškinių. Be to, būtų prieštaringa patvirtinti šį kontrolės mechanizmą ir atmesti asmenų ieškinius. Europos žmogaus teisių teismas negalėtų spręsti su Bendrijos ir valstybių narių įgaliojimų pasidalijimu susijusių klausimų, kurie gali būti sprendžiami tik Bendrijos teisės sistemoje. Taigi Bendrijos ir valstybių narių ginčai nebūtų nagrinėjami.

Be to, negalima teigti, jog Konvencijos kontrolės mechanizmas dėl to, kad jis taikomas visiems Bendrijos įgaliojimams, kelia pavojų Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumui. Iš tiesų Konvencija nustato tik minimalius reikalavimus. Kontrolės mechanizmas neturėtų tiesioginio poveikio Bendrijos teisinėje sistemoje. Galiausiai, kadangi nebuvo nuspręsta, kad šis mechanizmas prieštarauja valstybių narių konstituciniams principams, jo negalima laikyti nesuderinamu su Bendrijos teisės principais.

Parlamentas nurodo minėtą Nuomonę 1/91, kurioje Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrija gali paklusti tarptautinės teisminės institucijos sprendimui. Bendrijos paklusimas žmogaus teisių srityje kompetentingai teisminei institucijai atitinka Bendrijos sistemos, kuri rūpinasi nebe ekonominės veiklos vykdytoju, bet Sąjungos piliečiu, raidą. Išorės kontrolė žmogaus teisių srityje Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumui neturėtų įtakos, nes ji nepažeidžia valstybių narių teisinių sistemų autonomiškumo. Parlamentas daro nuorodą į minėtą savo 1994 m. sausio 18 d. rezoliuciją, kurioje jis atkreipė dėmesį į tiesioginio ieškinio pareiškimo tarptautinėje teisminėje institucijoje, siekiant išnagrinėti Bendrijos teisės akto atitiktį žmogaus teisėms, svarbą ir akcentavo, kad dėl savo pobūdžio numatomas prisijungimas nekelia grėsmės Teisingumo Teismo kompetencijai Bendrijos teisės klausimais.

Belgijos vyriausybės nuomone, Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, ar pagrindinės teisės, kurios yra Bendrijos teisinės sistemos dalis, jeigu jos yra perimtos iš Konvencijos, tampa Bendrijos teise, ar išlaiko savo specifinį pobūdį. Atsižvelgiant į atsakymą, numatomas prisijungimas turėtų arba neturėtų įtakos Bendrijos teisės autonomiškumui.

Pirmiausia ši vyriausybė nurodo, kad Konvencijos užtikrintos teisės ir laisvės tarp bendrų Bendrijos teisės principų išsiskiria savo pobūdžiu. Iš tiesų Konvencija nustato tik minimalų apsaugos lygį ir neturi įtakos šios apsaugos užtikrinimui remiantis kitais Teisingumo Teismo pripažintais šaltiniais, pavyzdžiui, Bendrijos teisine sistema ir bendromis konstitucinėmis tradicijomis. Taikydamas Konvenciją, Teisingumo Teismas atsižvelgia į jos institucijų pateikiamą aiškinimą, taip pabrėždamas tam tikrą Konvencijos garantuojamų teisių statusą Bendrijos sistemoje. Šiuo atžvilgiu Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumas, kaip apibrėžta minėtose Nuomonėse 1/91 ir 1/92, jau yra sąlyginis.

Toliau Belgijos vyriausybė nurodo, kad numatytas sudaryti susitarimas išsaugo Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumą. Pagal Konvencijos 62 straipsniu suteikiamą galimybę nebūtų galima kreiptis dėl jokio Bendrijos ir jos valstybių narių ginčo, ir taip būtų įvykdomi Sutarties 219 straipsnio reikalavimai. Tam, kad Bendrijos ir valstybių narių įgaliojimų pasidalijimo atžvilgiu būtų išvengta bet kokios įtakos iš išorės, valstybės narės galėtų individualių peticijų atveju priimti savo poziciją dėl atsakingo už nurodytą pažeidimą subjekto; reikėtų sukurti mechanizmą, panašų į tą, kuris numatytas 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl jūrų teisės IX priede.

Trečia, ji pabrėžia, kad absoliutus Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumas Konvencijos garantuojamų teisių ir laisvių srityje yra nepageidautinas. Iš tiesų nebūtų galima išvengti rizikos, kad Konvencijos institucijos pripažintų turinčios jurisdikciją priimti sprendimus dėl to, ar su Konvencija yra suderinami jei ne Bendrijos, tai bent jau nacionaliniai įgyvendinimo aktai, jeigu Bendrijos sistemoje žmogaus teisių apsauga yra mažesnė negu numatyta Konvencijoje.

Net jeigu Teisingumo Teismas pripažintų, kad kriterijai, nustatyti remiantis minėtomis Nuomonėmis 1/91 ir 1/92 dėl Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumo, yra taikytini, numatomas prisijungimas galėtų būti įvykdytas.

Šiuo atžvilgiu Belgijos vyriausybė nurodo, kad nėra jokio asmeninio arba funkcinio ryšio tarp Teisingumo Teismo ir Konvencijos institucijų. Europos žmogaus teisių teismas galėtų tik nurodyti tam tikrai šaliai vykdyti jo sprendimą, tačiau negalėtų panaikinti arba paskelbti negaliojančio ginčijamo nacionalinio teisės akto. Šio teismo sprendimų poveikį vyriausybė skirsto į dvi kategorijas. Jeigu Konvencijos nuostata yra pakankamai tiksli ir konkreti, jos laikymasis bus užtikrintas vien pripažįstant jos tiesioginį veikimą. Jeigu pažeista nuostata nėra tiesiogiai veikianti, valstybė turės imtis atitinkamų priemonių pažeidimui ištaisyti. Bet kuriuo atveju nėra jokio pavojaus Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumui.

Danijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Austrijos ir Suomijos vyriausybių manymu, minėtoje Nuomonėje 1/91 Teisingumo Teismas pripažino, kad tarptautinio susitarimo išaiškinimo ir taikymo klausimais Bendrija gali paklusti šiuo susitarimu įkurtai teisminei institucijai, jeigu tai neturės įtakos os teisinės sistemos autonomiškumui. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pirmiausia pabrėžė, kad būtina gerbti Bendrijos teisminių institucijų nepriklausomybę ir Teisingumo Teismo monopoliją Bendrijos teisės aiškinimo srityje.

Danijos vyriausybė pabrėžia, kad Europos ekonominės erdvės susitarimo atveju sunkumų iškilo dėl to, kad ši teisė buvo identiška Bendrijos teisei. Šiuo atveju Bendrijos institucijos, įskaitant Teisingumo Teismą, turėtų atsižvelgti į Konvencijos institucijų teisminę praktiką tik žmogaus teisių srityje. Nesiūlydama galutinio šio klausimo sprendimo, vyriausybė pabrėžia, kad jau šiandien Konvencijos teisminė praktika turi įtakos Teisingumo Teismo praktikai, o tai yra palankus argumentas dėl prisijungimo atitikties Sutarčiai.

Vokietijos vyriausybė taip pat nurodo, kad Bendrijos ir valstybių narių įgaliojimų pasidalijimas lieka Teisingumo Teismo jurisdikcijoje, nes Europos žmogaus teisių teismas nepriima sprendimų dėl Susitariančiųjų šalių vidaus teisės. Teisingumo Teismas garantuotų pagrindines teises, tuo pat metu atsižvelgdamas ir į valstybių narių konstitucines tradicijas, ir į Konvenciją, ir todėl užtikrintų didesnę apsaugą nei ta, kurią užtikrina Konvencija. Tuo atveju nebegalima būtų teigti, kad Bendrijos teisės autonomiškumui kyla pavojus dėl to, kad identiškos nuostatos yra skirtingai aiškinamos dėl jų skirtingų tikslų. Vienintelio įsipareigojimo, kurį Konvencija nustatytų Bendrijai, tai yra minimalios apsaugos, apimtis būtų tokia pati, kokia nustatyta ir minėtoje Nuomonėje 1/91. Vokietijos vyriausybė taip pat nurodo, kad tarp abiejų teisminių instancijų nėra asmeninio ryšio.

Graikijos vyriausybė mano, kad galimas Europos žmogaus teisių teismo įsikišimas į Bendrijos teisinę sistemą apsiribotų Konvencijos garantuojamų teisių išaiškinimu. Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumo laikymasis nedraudžia bet kokio įsikišimo iš šalies, bet reikalauja išsaugoti pagrindinius Bendrijos teisės principus ir institucinę pusiausvyrą. Europos žmogaus teisių teismo pareigą atsižvelgti į Bendrijos teisės ypatumus užtikrintų Bendrijos teisėjo, kuris tuo pat metu nebūtų Teisingumo Teismo narys, dalyvavimas.

Italijos vyriausybė savo žodinėse pastabose nurodo, kad susitarimas dėl prisijungimo turės atitikti minėtose Nuomonėse 1/91 ir 1/92 Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus dėl pagarbos Bendrijos teisinei sistemai. Šiuo atžvilgiu vyriausybė tvirtina, kad Europos žmogaus teisių teismo sprendimai neturi tiesioginio poveikio vidaus teisinėse sistemose ir jais vidaus teisės aktai negali būti paskelbti negaliojančiais.

Austrijos vyriausybė pabrėžia skirtumą tarp šio susitarimo ir Europos ekonominės erdvės susitarimo. Prisijungimas nekonsoliduotų normų, kurios turėtų būti integruotos į šią sistemą ir kurios iš esmės jau yra įtvirtintos Bendrijos teisinėje sistemoje, taisyklės. Europos žmogaus teisių teismas neturėtų jurisdikcijos spręsti Bendrijos teisės, kuri šiuo atžvilgiu būtų prilyginta valstybių, Konvencijos šalių, teisei, klausimų.

Švedijos vyriausybė mano, kad prisijungimas galėtų būti nesuderinamas su Sutarties 164 ir 219 straipsniais tik tuo atveju, jeigu kiltų pavojus, kad būtų pažeistas Teisingumo Teismo sprendimų privalomasis pobūdis ir dėl to – Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumas. Kad to būtų išvengta, Švedijos vyriausybė nurodo galimybę specialiu susitarimu pašalinti Konvencijos ginčų nagrinėjimo reglamente galimybę spręsti valstybių narių arba valstybių narių ir Bendrijos ginčus. Ji taip pat mini prejudicinio sprendimo priėmimo mechanizmą, pagal kurį Europos žmogaus teisių teismas Bendrijos teisės klausimais galėtų kreiptis į Teisingumo Teismą.

Suomijos vyriausybė neatmeta galimybės, kad numatomas prisijungimas ir Bendrijos institucijų subordinacija Europos žmogaus teisių teismo jurisdikcijai gali turėti įtakos Teisingumo Teismo Bendrijos teisės nuostatų aiškinimui tiek, kiek šios nuostatos susijusios su žmogaus teisėmis. Jeigu būtų taikomi minėtoje Nuomonėje 1/91 Teisingumo Teismo nustatyti principai, vis dėlto reikėtų pripažinti, kad žmogaus teisės, saugomos kaip bendri Bendrijos teisės principai, neįeina į šios teisės tikrą ekonominį ir prekybos branduolį, ir kad prisijungimas nepažeidžia jos autonomiškumo.

2.      Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės nurodo, kad Bendrijos prisijungimas prie Konvencijos yra nesuderinamas su Sutartimi, ypač su jos 164 ir 219 straipsniais. Remdamosi minėtomis Nuomonėmis 1/91 ir 1/92, šios vyriausybės pabrėžia, kad numatomas prisijungimas kelia pavojų Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumui ir Teisingumo Teismo išimtinei jurisdikcijai.

Šiuo atžvilgiu Ispanijos vyriausybė cituoja Konvencijos 24 ir 25 straipsnius, kuriais nustatomas tarpvalstybinių ir individualių peticijų pateikimas, 45 straipsnį, kuriuo Europos žmogaus teisių teismui suteikiama jurisdikcija Konvencijos aiškinimo ir taikymo klausimais, 32 ir 46 straipsnius, kuriais nustatomas privalomas Konvencijos institucijų sprendimų pobūdis, 52 straipsnį, susijusį su galutiniu Europos žmogaus teisių teismo sprendimų pobūdžiu, 53 straipsnį, kuriuo Susitariančiosios Šalys įpareigojamos vykdyti sprendimus ir 54 straipsnį, kuriuo Ministrų Komitetui suteikiami sprendimų vykdymo priežiūros įgaliojimai. Konvencijos 62 straipsnis, pagal kurį visi ginčai tarp Susitariančiųjų Šalių dėl Konvencijos aiškinimo arba taikymo turi būti sprendžiami Konvencijoje numatytais būdais, yra nesuderinamas su Sutarties 219 straipsniu. Reikėtų numatyti išlygą arba specialų kompromisą, kad minėta nuostata nebūtų taikoma valstybių narių arba valstybių narių ir Bendrijos ginčams. Priešingai minėtose Nuomonėse 1/91 ir 1/92 nustatytiems kriterijams, Konvencijos kontrolės institucijos neapsiribotų jos išaiškinimu, bet ir nagrinėtų Bendrijos teisės teisėtumą Konvencijos atžvilgiu, o tai turėtų įtakos Teisingumo Teismo praktikai.

Prancūzijos vyriausybė patikslina, kad Bendrijos teisinės sistemos teisminė organizacija yra autonomiška ir savita. Esamoje situacijoje nėra arba negalėtų būti įvesta jokia teisinė priemonė žmogaus teisių klausimams nagrinėti, išskyrus Teisingumo Teismo užtikrinamą teisių, kaip bendrų principų, laikymąsi.

Prancūzijos vyriausybė taip pat iškelia problemą, susijusią su reikalavimu, kad prieš tai būtų panaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės. Bendrijos sistemoje teisinės gynybos priemonės, kuriomis gali pasinaudoti asmenys, yra ribotos ir į Teisingumo Teismą dažniausiai kreipiamasi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Reikėtų susimąstyti, ar Konvencijos institucijoms netektų įpareigoti Bendrijos išplėsti galimybes pasinaudoti prejudicinių sprendimų priėmimo procedūra arba, atvirkščiai, šios institucijos negalėtų atsisakyti atsižvelgti į šią procedūrą, vertindamos, ar įvykdyta sąlyga, pagal kurią turi būti panaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės. Tuo atveju būtų paprasčiau iš dalies pakeisti Sutarties 173 straipsnio antrąją pastraipą, siekiant suteikti asmenims teisę ginčyti Bendrijos teisės aktus, kurie kelia grėsmę jų pagrindinėms teisėms.

Prancūzijos vyriausybė atkreipia dėmesį į pavojų, kad ginčus, susijusius su Bendrijos teise, galėtų nagrinėti Konvencijos institucijos, sudarytos iš Europos Tarybos valstybių, kurios nėra Bendrijos valstybės narės, piliečių. Ji taip pat nurodo sunkumus, susijusius su Bendrijos teisėjų dalyvavimu Konvencijos kontrolės institucijose. Šiomis sąlygomis prisijungimas galimas tik iš dalies pakeitus Sutartį, įskaitant protokolą dėl Teisingumo Teismo statuto.

Airijos vyriausybė savo žodinėse pastabose nurodo, kad Bendrijos prisijungimas prie Konvencijos pažeidžia išimtinę Teisingumo Teismo kompetenciją pagal Sutarties 164 ir 219 straipsnius spręsti visus su Sutarties taikymu ir aiškinimu susijusius ginčus.

Portugalijos vyriausybė taip pat pabrėžia, kad Konvencijos kontrolės institucijoms suteikti įgaliojimai taikyti ir aiškinti horizontalų poveikį turinčias nuostatas; šie įgaliojimai neišvengiamai susikerta su Bendrijos teisės taikymu ir aiškinimu. Reikia pripažinti, kad Konvencijos 62 straipsnis leistų padaryti išimtį Konvencijos 24 straipsnyje nustatytų tarpvalstybinių peticijų atžvilgiu, jog būtų įvykdytos 219 straipsnio nuostatos. Tačiau šio straipsnio ratio legis negalėtų būti apribota valstybių narių ginčais, o reikštų, jog reikia vengti, kad teisminis konfliktų sprendimo būdas, išskyrus tą, kuris taikomas Teisingumo Teisme, būtų susijęs su Sutarties aiškinimu ir taikymu. Iš tiesų Europos žmogaus teisių teismui tektų aiškinti Bendrijos teisę ir priimti su Bendrijos kompetencija susijusius sprendimus. Mechanizmas, kuris padėtų Bendrijai ir valstybėms narėms spręsti su kompetencija susijusius klausimus, būtų sunkiai įgyvendinamas. Spręsdamas, ar buvo panaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės, Europos žmogaus teisių teismas galėtų netgi spręsti dėl Teisingumo Teismo kompetencijos; taigi jam tektų spręsti, ar asmuo galėjo pareikšti ieškinį dėl Bendrijos teisės akto panaikinimo, kuris yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

Ispanijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės taip pat nurodo Europos žmogaus teisių teismo ir būsimojo vienintelio teismo sprendimų teisinį poveikį. Jos pirmiausia pabrėžia, kad šis teismas yra kompetentingas suteikti nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą, kuris gali būti suteikiamas kaip piniginė kompensacija. Prisijungus prie Konvencijos, Teisingumo Teismas jos taikymo srityje atsisakytų savo, kaip paskutinės instancijos, įgaliojimų aiškinti Bendrijos teisę. Priešingai nei minėtoje Nuomonėje 1/91 nustatytuose kriterijuose, Europos žmogaus teisių teismas neapsiribotų tarptautinio susitarimo aiškinimu ir taikymu. Jis kištųsi į Bendrijos teisės aiškinimą ir taikymą ir jam tektų priimti sprendimą dėl Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos.

3.      Nyderlandų vyriausybė nurodo tik problemas, kurias reikia išnagrinėti prieš priimant sprendimą dėl prisijungimo tikslingumo, ir nesilaiko jokios apibrėžtos pozicijos. Ji pirmiausia iškelia klausimą dėl Teisingumo Teismo ir Konvencijos institucijų santykių suderinamumo su Sutarties 164 straipsniu, klausimą dėl valstybių narių, kurios yra Konvencijos Susitariančiosios Šalys ir Bendrijos narės, atitinkamų įsipareigojimų pagal Bendrijos sutartis ir Konvenciją laikymosi ir Bendrijos bei valstybių narių atsakomybės Konvencijos laikymosi atžvilgiu nustatymo problemą.

 Teisingumo Teismo pozicija

Dėl prašymo pateikti nuomonę priimtinumo

1.        Airijos, Jungtinės Karalystės, Danijos ir Švedijos vyriausybės mano, kad prašymas yra nepriimtinas, arba bent jau kad jis pateiktas pernelyg anksti. Jų tvirtinimu, nėra susitarimo, kurio tekstas būtų pakankamai tikslus, kad Teisingumo Teismas galėtų išnagrinėti prisijungimo atitiktį Sutarčiai. Šių vyriausybių nuomone, negalima kalbėti apie numatytą sudaryti susitarimą, kol Taryba dar nepriėmė esminio sprendimo pradėti derybas dėl susitarimo.

2.        Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Sutarties 228 straipsnio 6 dalies nuostatas Taryba, Komisija arba valstybė narė gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su Sutarties nuostatomis.

3.        Šia nuostata siekiama, kaip Teisingumo Teismas paskutinį kartą nurodė 1995 m. gruodžio 13 d. Nuomonėje 3/94 (dar nepaskelbta Rinkinyje, 16 punktas), išvengti problemų, kurios kiltų, jeigu teisme būtų ginčijamas Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų suderinamumas su Sutartimi.

4.        Be to, Teisingumo Teismas šioje nuomonėje (17 punktas) nurodė, kad teismo sprendimas, konstatuojantis, jog toks susitarimas dėl savo turinio arba sudarymo procedūros yra nesuderinamas su Sutarties nuostatomis, negalėtų nesukelti rimtų sunkumų ne tik Bendrijos, bet ir tarptautiniu lygiu ir galėtų pakenkti visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant ir trečiąsias šalis.

5.        Siekiant išvengti tokių problemų, Sutartimi nustatyta speciali išankstinio kreipimosi į Teisingumo Teismą procedūra tam, kad prieš sudarant susitarimą būtų patikrinta, ar šis suderinamas su Sutartimi.

6.        Kalbama apie ypatingą Teisingumo Teismo ir kitų Bendrijos institucijų bei valstybių narių bendradarbiavimo procedūrą, naudodamasis kuria Teisingumo Teismas pagal Sutarties 164 straipsnį turi užtikrinti, kad yra laikomasi teisės aiškinant bei taikant Sutartį prieš sudarant susitarimą, dėl kurio galėtų būti užginčytas Bendrijos akto, kuriuo sudaromas, vykdomas arba taikomas šis susitarimas, teisėtumas.

7.        Susitarimo projekto atžvilgiu reikia pripažinti, kad šiuo atveju, tiek tuo metu, kai Teisingumo Teismui buvo pateiktas prašymas, tiek jo nuomonės pateikimo momentu derybos dar nebuvo pradėtos, ir kad dar nėra apibrėžtas tikslus susitarimo, kuriuo pagrindu Bendrija numato prisijungti prie Konvencijos, turinys.

8.        Siekiant nustatyti, kiek tai, kad nebuvo detaliai išdėstytas susitarimo turinys, turi įtakos prašymo priimtinumui, reikia atsižvelgti į šio prašymo tikslus.

9.        Kaip matyti iš valstybių narių vyriausybių ir Bendrijos institucijų pateiktų pastabų, dėl Bendrijos prisijungimo prie Konvencijos iškyla dvi pagrindinės problemos: pirma, dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti tokį susitarimą ir, antra, dėl jo suderinamumo su Sutarties nuostatomis, ypač nuostatomis dėl Teisingumo Teismo kompetencijos.

10.      Kompetencijos klausimu reikia priminti, kad 1979 m. spalio 4 d. Nuomonėje 1/78 (Rink. p. 2871, 35 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad, spręsdamos su įgaliojimais susijusius klausimus, Bendrijos institucijos ir atitinkamos valstybės, įskaitant ir trečiąsias šalis, yra suinteresuotos, jog šis klausimas būtų išspręstas jau derybų pradžioje ir prieš susitariant dėl esminių susitarimo punktų.

11.      Vienintelė sąlyga, kurią Teisingumo Teismas nurodė šioje nuomonėje, buvo ta, kad susitarimo objektas būtų žinomas prieš pradedant derybas.

12.      Nekyla abejonių, kad šio prašymo pateikti nuomonę atveju numatyto sudaryti susitarimo objektas yra žinomas. Iš tiesų, kad ir kokios būtų Bendrijos prisijungimo prie Konvencijos sąlygos, šios Konvencijos bendras objektas, jos taikymo sritis ir tokio prisijungimo instituciniai pokyčiai Bendrijai yra puikiai žinomi.

13.      Prašymo pateikti nuomonę priimtinumas negali būti užginčytas motyvuojant tuo, kad Taryba dar nepriėmė sprendimo pradėti derybas ir kad todėl susitarimas dar negali būti laikomas numatytu, kaip apibrėžta Sutarties 228 straipsnio 6 dalyje.

14.      Iš tiesų, net jei toks sprendimas dar nėra priimtas, Bendrijos prisijungimo prie Konvencijos klausimas buvo daugelio Komisijos tyrimų ir pasiūlymų objektas ir, Teisingumo Teismui pateikiant prašymą, jis buvo įtrauktas į Tarybos darbotvarkę. Tai, kad Taryba pradėjo 228 straipsnio 6 dalyje nurodytą procedūrą, be kita ko, rodo, jog ji numatė galimybę pradėti derybas ir sudaryti tokį susitarimą. Taigi prašymas pateikti nuomonę gali būti laikomas pagrįstu Tarybos teisėtu susirūpinimu žinoti savo įgaliojimų apimtį prieš priimant sprendimą pradėti derybas.

15.      Be to, reikia pastebėti, kad prašymo pateikti nuomonę turinys, kiek jis susijęs su Bendrijos įgaliojimų klausimu, yra pakankamai aiškus, ir kad oficialus Tarybos sprendimas pradėti derybas nebuvo būtinas siekiant dar tiksliau apibrėžti šį objektą.

16.      Galiausiai tam, kad Sutarties 228 straipsnio 6 dalies procedūra būtų veiksminga, reikia, kad į Teisingumo Teismą būtų galima kreiptis klausimu, susijusiu su įgaliojimais, ne tik pradėjus derybas (Nuomonės 1/78 35 punktas), bet ir prieš oficialiai jas pradedant.

17.      Šiomis aplinkybėmis Tarybai iš anksto iškėlus klausimą dėl Bendrijos įgaliojimų prisijungti prie Konvencijos, Bendrija, valstybės narės ir kitos valstybės, kurios yra Konvencijos Susitariančiosios Šalys, yra suinteresuotos gauti sprendimą prieš pradedant derybas.

18.      Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas tiek, kiek jis susijęs su Bendrijos įgaliojimais sudaryti tokio pobūdžio susitarimą, koks yra numatytas.

19.      Tačiau į klausimą dėl susitarimo suderinamumo su Sutartimi atsakymas yra kitoks.

20.      Iš tiesų, kad būtų galima išsamiai atsakyti į klausimą dėl Bendrijos prisijungimo prie Konvencijos suderinamumo su Sutarties normomis, ypač su jos 164 ir 219 straipsniais, susijusiais su Teisingumo Teismo jurisdikcija, pastarasis turi turėti pakankamai informacijos dėl sąlygų, kuriomis remdamasi Bendrija numato paklusti dabartiniams ir būsimiems Konvencijoje numatytiems teisminės kontrolės mechanizmams.

21.      Tačiau reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismui nebuvo pateikta jokio paaiškinimo dėl numatomų konkrečių šio Bendrijos paklusimo tarptautinei teisminei institucijai sąlygų.

22.      Iš pirmiau išvardytų argumentų matyti, kad Teisingumo Teismas negali pateikti nuomonės dėl prisijungimo prie Konvencijos suderinamumo su Sutarties normomis.

Dėl Bendrijos įgaliojimų prisijungti prie Konvencijos

23.      Iš Sutarties 3b straipsnio, pagal kurį Bendrija veikia neperžengdama Sutarties jai suteiktų įgaliojimų ir paisydama jai iškeltų tikslų, akivaizdu, kad ji turi tik konkrečiai jai suteiktus įgaliojimus.

24.      Šio konkrečiai suteiktų įgaliojimų principo laikytis būtina tiek Bendrijos vidaus, tiek tarptautinėje veikloje.

25.      Paprastai Bendrija imasi veiksmų, remdamasi konkrečiais įgaliojimais, kurie, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, nebūtinai turi būti tiesiogiai numatyti atitinkamose Sutarties nuostatose, bet gali netiesiogiai iš jų išplaukti.

26.      Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Bendrijos tarptautinių santykių srityje, su kuria susijęs nagrinėjamas prašymas pateikti nuomonę, Bendrijos įgaliojimai prisiimti tarptautinius įsipareigojimus gali ne tik tiesiogiai būti numatyti atitinkamose Sutarties nuostatose, bet ir netiesiogiai iš šių nuostatų išplaukti. Pirmiausia, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kiekvieną kartą, kai Bendrijos teisėje institucijoms buvo suteikti įgaliojimai veikti Bendrijos viduje siekiant įgyvendinti konkretų tikslą, Bendrijai buvo suteikti įgaliojimai prisiimti tarptautinius įsipareigojimus, kurie reikalingi jam įgyvendinti, net jeigu nebuvo konkrečios nuostatos tuo klausimu (žr. 1993 m. kovo 19 d. Nuomonės 2/91, Rink. p. I-1061, 7 punktą).

27.      Pažymėtina, kad jokia Sutarties nuostata bendrai nesuteikia Bendrijos institucijoms galių nustatyti normų žmogaus teisių srityje arba sudaryti šioje srityje tarptautines konvencijas.

28.      Kadangi šioje srityje Bendrija neturi nei tiesioginių, nei netiesioginių įgaliojimų, reikia išnagrinėti, ar Sutarties 235 straipsnis gali būti teisinis prisijungimo pagrindas.

29.      235 straipsniu siekiama kompensuoti įgaliojimų veikti, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai suteikiami Bendrijos institucijoms konkrečiomis Sutarties nuostatomis, nebuvimą, jei tokie įgaliojimai vis dėlto atrodo būtini, kad Bendrija galėtų vykdyti savo funkcijas, siekdama kurio nors Sutartimi nustatyto tikslo.

30.      Ši nuostata, kuri yra neatskiriama suteiktais įsipareigojimais pagrįstos institucinės sistemos dalis, negali būti pagrindas išplėsti Bendrijos įgaliojimų sritį už bendrų Sutarties nuostatų ribų, ypač nuostatų, kurios apibrėžia Bendrijos užduotis ir tikslus. Bet kuriuo atveju ji negali būti pagrindas priimti nuostatas, dėl kurių būtų pakeista Sutartis, nesilaikant joje tam nustatytos tvarkos.

31.      Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, reikia išnagrinėti, ar Bendrijos prisijungimas prie Konvencijos gali būti grindžiamas 235 straipsniu.

32.      Pirmiausia reikėtų priminti, kad pagarbos žmogaus teisėms reikšmė buvo pabrėžta įvairiuose valstybių narių ir Bendrijos institucijų pareiškimuose (nurodytuose šios nuomonės III dalies 5 punkte). Ji minima Suvestinio Europos Akto preambulėje, Europos Sąjungos sutarties preambulėje ir F straipsnio 2 dalyje, J.1 straipsnio 2 dalies penktojoje įtraukoje bei K.2 straipsnio 1 dalyje. Be to, F straipsnyje patikslinama, kad Sąjunga gerbia pagrindines teises, ypač tas, kurias garantuoja Konvencija. EB 130u straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Bendrijos politika bendradarbiavimo vystymosi labui srityje padeda gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves.

33.      Toliau reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra neatskiriama bendrų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas remiasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis, taip pat tarptautinių dokumentų žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos rengiant dalyvavo valstybės narės arba kuriuos jos pasirašė, nuostatomis. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad Konvencija turi ypatingą reikšmę (žr. ypač 1991 m. birželio 18 d. Sprendimo ERT, C-260/89, Rink. p. I-2925, 41 punktą).

34.      Net jeigu pagarba žmogaus teisėms yra Bendrijos teisės aktų teisėtumo sąlyga, reikia pripažinti, kad dėl prisijungimo prie Konvencijos gerokai pasikeistų dabartinė Bendrijos žmogaus teisių apsaugos sistema, nes Bendrija būtų įtraukta į atskirą tarptautinę institucinę sistemą, o visos Konvencijos nuostatos būtų įtrauktos į Bendrijos teisinę sistemą.

35.      Toks Bendrijos žmogaus teisių apsaugos sistemos pakeitimas, dėl kurio ir Bendrija, ir valstybės narės patirtų esminių institucinių pokyčių, turėtų konstitucinę svarbą, t. y. dėl savo pobūdžio nepatektų į 235 straipsnio taikymo sritį. Šis pakeitimas galėtų būti padarytas tik pakeičiant Sutartį.

36.      Taigi reikia pripažinti, kad dabartiniu Bendrijos teisės raidos etapu Bendrija neturi įgaliojimų prisijungti prie Konvencijos.

Dėl šių priežasčių,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. N. Kakouris, D. A. O. Edward, J.‑P. Puissochet ir G. Hirsch, teisėjai G. F. Mancini, F. A. Schockweiler (pranešėjas), J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn, C. Gulmann, J. L. Muray, P. Jann, H. Ragnelmann, L. Sevón ir M. Wathelet,

susipažinęs su pirmojo generalinio advokato G. Tesauro, generalinių advokatų C. O. Lenz, F. G. Jacobs, A. La Pergola, G. Cosmas, P. Léger, M. B. Elmer, N. Fennelly ir D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvadomis,

pateikia šią nuomonę:

Dabartiniu Bendrijos teisės raidos etapu Bendrija neturi įgaliojimų prisijungti prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Priimta 1996 m. kovo 28 d. Liuksemburge.