TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1979 m. vasario 20 d.(*)

„Kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės“

Byloje 120/78,

dėl Hessisches Finanzgericht (Hesse žemės Finansų teismas) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties 30 ir 37 straipsnių išaiškinimo, atsižvelgiant į Vokietijos alkoholio monopolio įstatymo 100 straipsnio 3 dalį, šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Bendrovės Rewe-Zentral AG, turinčios buveinę Kelne,

ir

Bundesmonopolverwaltung für Branntwein (Federalinė alkoholio monopolio administracija),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas H. Kutscher, kolegijų pirmininkai J. Mertens de Wilmars ir Mackenzie Stuart, teisėjai A. M. Donner, P. Pescatore, M. Sorensen, A. O’Keeffe, G. Bosco ir A. Touffait,

generalinis advokatas F. Capotorti,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1        1978 m. balandžio 28 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo gegužės 22 d., Hessisches Finanzgericht pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas du klausimus dėl EEB sutarties 30 ir 37 straipsnių išaiškinimo, kad būtų galima nustatyti Vokietijos teisės akto dėl alkoholinių gėrimų pardavimo nuostatos, kuria nustatoma minimali tūrinė alkoholio koncentracija įvairių kategorijų alkoholio produktuose, atitiktį Bendrijos teisei.

2        Iš nutarties dėl kreipimosi matyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje ketino importuoti „Cassis de Dijon“ siuntą, kurios kilmės šalis yra Prancūzija, bei prekiauti Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Ieškovė kreipėsi į Federalinę alkoholio monopolio administraciją (Bundesmonopolverwaltung) dėl leidimo šio produkto importui, tačiau administracija jai pranešė, kad tūrinė alkoholio koncentracija šiame produkte yra nepakankama, todėl jis neatitinka būtinų reikalavimų, kad būtų galima prekiauti Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

3        Ši administracijos pozicija grindžiama Branntweinmonopolgesetz 100 straipsniu ir jo pagrindu monopolio administracijos priimtomis taisyklėmis, nustatančiomis tam tikrų kategorijų likerių ir kitų alkoholinių gėrimų minimalią tūrinę alkoholio koncentraciją (1958 m. vasario 28 d. Verondnung uber den Mindestweingeistgehalt von Trinkbranntweinen, 1958 m. kovo 11 d. Bundesanzeiger Nr. 48).

Pagal šias nuostatas prekybai vaisių likeriais, kaip antai „Cassis de Dijon“, nustatytas reikalavimas, kad minimali tūrinė alkoholio koncentracija būtų 25 %, o nagrinėjamo produkto, kuriuo laisvai prekiaujama Prancūzijoje, tūrinė alkoholio koncentracija yra 15–20 %.

4        Ieškovės manymu, dėl to, kad pagal Vokietijos teisės aktą nustatyta minimali tūrinė alkoholio koncentracija, gerai žinomi alkoholiniai gėrimai, kurių kilmės šalys yra kitos Bendrijos valstybės narės, negali būti pardavinėjami Vokietijos Federacinėje Respublikoje; todėl tokia nuostata riboja laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių daugiau, nei valstybėms narėms yra leidžiama nustatyti atitinkamomis prekybos taisyklėmis.

Ieškovės manymu, tai yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, prieštaraujanti EEB sutarties 30 straipsniui.

Be to, kadangi tai yra alkoholio monopolio kontrolei skirta priemonė, ieškovės nuomone, taip pat pažeidžiamas ir 37 straipsnis, pagal kurį valstybės narės laipsniškai pertvarko visas valstybines komercinio pobūdžio monopolijas taip, kad užtikrintų, jog pereinamojo laikotarpio pabaigoje nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebūtų diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.

5        Sprendimui šioje byloje priimti Hessisches Finanzgericht pateikė Teisingumo Teismui du klausimus, kuriuos suformulavo taip:

a)      Ar į kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką, pateikiamą EEB sutarties 30 straipsnyje, patenka minimalios tūrinės vyno alkoholio koncentracijos žmonėms vartoti skirtuose alkoholiniuose gėrimuose nustatymas, numatytas Vokietijos alkoholio monopolio įstatyme, dėl kurio tradicinės kitų valstybių narių prekės, turinčios mažesnę tūrinę vyno alkoholio koncentraciją už nustatytąją, negali būti išleistos į apyvartą Vokietijos Federacinėje Respublikoje?

b)      Ar toks minimalios tūrinės vyno alkoholio koncentracijos nustatymas patenka į EEB sutarties 37 straipsnyje įtvirtintą valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminavimo prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu sąvoką?

6        Nacionalinis teismas prašo išaiškinimo, leisiančio įvertinti, ar minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos reikalavimui taikytinas Sutarties 30 straipsnyje įtvirtintas visų kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių valstybių narių tarpusavio prekyboje draudimas, ar 37 straipsnyje įtvirtintas bet kokio valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminavimo prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu draudimas.

7        Šiuo atžvilgiu reikėtų pabrėžti, kad 37 straipsnio nuostatos yra skirtos būtent komercinio pobūdžio valstybinėms monopolijoms.

Todėl minėtoji nuostata nėra taikytina nacionalinėms nuostatoms, kurios nereglamentuoja specifinės valstybės monopolio funkcijos – t. y. jo išskirtinių teisių – įgyvendinimo, tačiau bendrąja prasme yra taikomos alkoholinių gėrimų gamybai ir pardavimui, neatsižvelgiant į tai, ar jų gamyba ir prekyba yra monopolizuotos valstybės.

Tokiomis aplinkybėmis poveikį, kurį valstybių narių tarpusavio prekybai turi priemonė, dėl kurios kreipėsi nacionalinis teismas, reikia nagrinėti išskirtinai iš 30 straipsnio išplaukiančių reikalavimų atžvilgiu, kaip nurodyta pirmajame klausime.

8        Nesant bendrųjų taisyklių, skirtų alkoholio gamybai ir pardavimui, nes 1976 m. gruodžio 7 d. Komisijos Tarybai pateiktas pasiūlymas dėl reglamento (OL C 309, p. 2) iki šiol negavo Tarybos pritarimo, valstybės narės pačios reglamentuoja visus klausimus, susijusius su alkoholio ir alkoholinių gėrimų gamyba bei prekyba savo teritorijoje.

Judėjimui Bendrijos viduje trukdančios kliūtys, atsirandančios dėl prekybą minėtomis prekėmis reglamentuojančių nacionalinių teisės aktų skirtumų, turi būti priimtinos tiek, kiek tokios nuostatos yra būtinos, kad būtų laikomasi privalomųjų reikalavimų, ypač dėl mokesčių kontrolės veiksmingumo, visuomenės sveikatos apsaugos, prekybinių sandorių sąžiningumo ir vartotojų apsaugos.

9        Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė, įstojusi į šią bylą, pateikė įvairių argumentų, kurie, jos nuomone, pateisina nuostatų dėl alkoholinių gėrimų minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos taikymą, remdamasi ir visuomenės sveikatos apsauga, ir vartotojų apsauga nuo nesąžiningos komercinės veiklos.

10      Vokietijos vyriausybės nuomone, nacionalinio teisės akto nuostata dėl minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos yra skirta visuomenės sveikatos apsaugai, nes ja siekiama išvengti pernelyg didelio alkoholinių gėrimų nacionalinėje rinkoje gausinimo, ypač tų, kurių tūrinė alkoholio koncentracija yra nedidelė, nes, vyriausybės požiūriu, tokios prekės priklausomybę nuo alkoholio gali sukelti daug greičiau negu tie alkoholiniai gėrimai, kurių alkoholio koncentracija yra didesnė.

11      Šie argumentai nėra įtikinantys, nes vartotojas rinkoje gali rasti didelį silpnesnių arba vidutinio stiprumo alkoholio produktų asortimentą, be to, didelė dalis Vokietijos rinkoje laisvai parduodamų alkoholinių gėrimų, turinčių didelę tūrinę alkoholio koncentraciją, yra paprastai vartojami juos skiedžiant.

12      Vokietijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos ribos tam tikrų rūšių likeriams nustatymu siekiama apsaugoti vartotoją nuo nesąžiningos alkoholinių gėrimų gamintojų ir platintojų veiklos.

Šis argumentas grindžiamas tuo, kad tūrinės alkoholio koncentracijos sumažinimas užtikrintų konkurencinį pranašumą didesnę tūrinę alkoholio koncentraciją turinčių gėrimų atžvilgiu, nes alkoholis dėl didelių mokesčių iki šiol yra brangiausia sudėtinė tokių gėrimų dalis.

Be to, Vokietijos vyriausybės teigimu, alkoholio produktų, kurių tūrinė alkoholio koncentracija atitinka jų pagaminimo šalyje nustatytus reikalavimus, išleidimas į laisvą apyvartą reikštų, kad mažiausia tūrinė alkoholio koncentracija, kuri yra leidžiama bet kurioje valstybėje narėje, Bendrijoje taptų bendra norma, o visi šiai sričiai taikomi reikalavimai prarastų galią, nes tokio pobūdžio žemesnės ribos kai kurių valstybių narių teisės aktuose nėra.

13      Kaip pagrįstai pastebėjo Komisija, gėrimų tūrinės alkoholio koncentracijos ribų nustatymas gali lemti į rinką pateikiamų prekių ir jų pavadinimų standartizavimą, siekiant užtikrinti didesnį prekybinių sandorių ir visuomenei parduodamų prekių pasiūlos skaidrumą.

Vis dėlto negalima teigti, kad privalomas minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos nustatymas yra esminė prekybinių sandorių sąžiningumą užtikrinanti garantija, nes nėra sudėtinga užtikrinti tinkamos informacijos pirkėjui pateikimą reikalaujant, kad ant prekių pakuotės būtų pateikta nuoroda į kilmės šalį ir tūrinę alkoholio koncentraciją.

14      Iš to, kas pirmiau pasakyta, aišku, kad reikalavimais dėl alkoholinių gėrimų minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos nėra siekiama bendrojo intereso tikslo, ir jie nėra svarbesni už prekių judėjimo laisvės reikalavimus, kurie yra viena pagrindinių Bendrijos taisyklių.

Iš tikrųjų pagrindinis tokio pobūdžio reikalavimų padarinys yra palankių sąlygų didelę tūrinę alkoholio koncentraciją turinčių alkoholinių gėrimų prekybai sudarymas, pašalinant iš nacionalinės rinkos kitų valstybių narių prekes, neatitinkančias minėtų reikalavimų.

Vadinasi, vienašališkas minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos reikalavimas, nustatytas valstybės narės teisės aktu alkoholinių gėrimų prekyboje, yra kliūtis prekybai ir prieštarauja Sutarties 30 straipsnio nuostatoms.

Taigi nėra jokios pagrįstos priežasties neįsileisti į valstybę narę alkoholinių gėrimų, teisėtai pagamintų ir pardavinėjamų bet kurioje kitoje valstybėje narėje, ir prekybai šiomis prekėmis negali būti taikomas teisės aktuose nustatytas draudimas pardavinėti gėrimus, kurių tūrinė alkoholio koncentracija yra mažesnė už nacionaliniu teisės aktu nustatytąją ribą.

15      Todėl į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti taip: EEB sutarties 30 straipsnyje pateiktą sąvoką „kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės“ reikia suprasti taip, kad teisėtai kitoje valstybėje narėje gaminamų ir parduodamų alkoholinių gėrimų importo atveju šia nuostata numatytas draudimas apima taip pat minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos žmonėms vartoti skirtuose alkoholiniuose gėrimuose nustatymą valstybės narės teisės aktu.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

16      Danijos Karalystės vyriausybės, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės ir Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Hessisches Finanzgericht nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1978 m. balandžio 28 d. Nutartimi pateikė Hessisches Finanzgericht, nusprendžia:

EEB sutarties 30 straipsnyje pateiktą sąvoką „kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės“ reikia suprasti taip, kad teisėtai kitoje valstybėje narėje gaminamų ir parduodamų alkoholinių gėrimų importo atveju šia nuostata numatytas draudimas apima taip pat minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos žmonėms vartoti skirtuose alkoholiniuose gėrimuose nustatymą valstybės narės teisės aktu.

Paskelbta 1979 m. vasario 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: vokiečių.