Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52016DC0820

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI dėl profesinių paslaugų reglamentavimo reformų rekomendacijų

COM/2016/0820 final

Briuselis, 2017 01 10

COM(2016) 820 final

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

dėl profesinių paslaugų reglamentavimo reformų rekomendacijų

{SWD(2016) 436 final}


I.    Profesinių paslaugų reglamentavimas ir jo aplinkybės

I.1.    Politinės aplinkybės

Stipresnė ir sąžiningesnė vidaus rinka yra vienas iš dešimties Komisijos prioritetų. Europos Vadovų Taryba mano, jog „sukūrus stipresnę ir teisingesnę bendrąją rinką bus padedama kurti naujas darbo vietas, skatinti našumą ir užtikrinti patrauklias sąlygas investicijoms bei inovacijoms“ 1 .

2015 m. spalio 28 d. Prekių ir paslaugų bendrosios rinkos strategijoje 2 Komisija paskelbė, kad parengs valstybėms narėms gaires dėl reformų poreikio profesinių paslaugų srityje. Ši priemonė yra vienas iš bendrosios rinkos kūrimo veiksmų ir strategijų, kurias įgyvendinti Europos Vadovų Taryba ragino iki 2018 m. 3 Europos Vadovų Taryba pritarė Komisijos iniciatyvai, pristatytai Bendrosios rinkos strategijos ataskaitoje 4 .

Profesinių paslaugų reglamentavimas yra valstybių narių prerogatyva. Jo tikslas – užtikrinti bendrojo intereso tikslų apsaugą. Konkretų būdą, kuriuo valstybės narės reglamentuoja profesiją, lemia keli veiksniai, kaip antai: kiek, visuomenės nuomone, svarbu, kad būtų apsaugoti tam tikri bendrojo intereso tikslai; įvairių administracinės ir teisminės priežiūros procedūrų veiksmingumas; ekonominės aplinkybės; santykinė sektoriaus ekonominė svarba tam tikrai šaliai ir su juo susijusių interesų stiprumas.

Dėl įvairių šių veiksnių derinių ir atitinkamų politikos vertinimų įsitvirtino skirtingi reglamentavimo modeliai. Tai, kad esama skirtingų modelių, nėra problema. Tad tikslas – neprimesti (tiesiogiai arba netiesiogiai) jokio konkretaus reglamentavimo modelio visoje Europos Sąjungoje.

Kad ir kokia reglamentavimo sistema būtų pasirinkta, dėl reglamentavimo kyla bendrosios rinkos veikimo kliūčių ir sumažėja ES ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo potencialas. Pašalinus kliūtis atsiranda daugiau galimybių ir daromas teigiamas poveikis ES ekonomikos našumui ir konkurencingumui. Kad ir koks modelis būtų taikomas šalyje ar regione, jeigu apribojimus galima panaikinti arba padaryti proporcingesnius, tai reikėtų padaryti piliečių, vartotojų ir specialistų labui. Šiuo tikslu bus naudinga atsižvelgti į kitų valstybių narių patirtį, kokį būdą geriausia rinktis.

Ekonomikos augimo ir prekybos kliūčių gali kilti dėl apribojimų, kurie, atrodo, nėra svarbūs, tačiau jų bendras poveikis gali būti pražūtingas. Šio komunikato tikslas – ne tik padėti valstybėms narėms pašalinti konkrečius nepagrįstus esminius apribojimus, bet ir didinti valstybių narių informuotumą apie tinkamą reglamentavimą.

Šiame komunikate pateikiamose rekomendacijose dėl reformų aptariama daug įvairių reikalavimų ir tai daroma atliekant lyginamąją analizę, atsižvelgiant į pastarųjų trejų metų tarpusavio vertinimo valstybėse narėse rezultatus ir nuveiktą darbą 5 . Rekomendacijų tikslas – padėti valstybėms narėms sukurti reglamentavimo aplinką, kurioje būtų skatinamas ekonomikos augimas, inovacijos ir darbo vietų kūrimas. Jos susijusios ne tik su Sąjungos teisės aktų pažeidimo atvejais, nors kai kuriais taikomais reikalavimais Sąjungos teisė gali būti pažeidžiama.

Iš kelių neseniai atliktų tyrimų matyti, kad esama daug neišnaudotų galimybių plėtoti profesines paslaugas. Viename iš tokių neseniai atliktų Pasaulio banko tyrimų nustatyta, kad sumažinus paslaugų kliūtis našumą būtų galima padidinti maždaug 5 proc. 6 Iš kito tyrimo matyti, kad įmonių patekimas į rinką ir pasitraukimas iš jos daro didelį poveikį pelno normoms ir paskirstymo veiksmingumui profesinių (teisės, apskaitos, architektūros ir inžinerijos) paslaugų sektoriuje 7 . 2015 m. Europos Komisija atliko tam tikrų kliūčių poveikio vertinimą keturiose verslo (architektų, statybos inžinierių, apskaitininkų ir teisininkų) paslaugų srityse ir įsitikino, kad daromas didelis ekonominis poveikis konkurencijos intensyvumui, sektoriaus pelningumui ir išteklių paskirstymo veiksmingumui 8 .

Be to, dėl savo pobūdžio paslaugų teikimo sektorius yra glaudžiai susijęs su kitais ekonomikos sektoriais, pavyzdžiui, apdirbamosios pramonės sektoriumi 9 . Atsižvelgiant į ES paslaugų rinkos svarbą visai ES ekonomikai, gerai veikianti paslaugų rinka yra viena esminių sąlygų, padedančių Komisijai įgyvendinti savo siekį skatinti darbo vietų kūrimą, ekonomikos augimą ir investicijas.

Šiame komunikate nurodyta, kaip būtų galima gerinti kelių ekonominiu požiūriu svarbių profesinių paslaugų grupių reglamentavimo aplinką. Rekomendacijos dėl reformų kiekvienai valstybei narei yra suformuluotos atsižvelgiant į konkrečią jos reglamentavimo aplinką. Turint omenyje įvairius požiūrius į reglamentavimą, ne visų valstybių narių poreikis tą reglamentavimą peržiūrėti ir keisti yra vienodas. Todėl įvairioms šalims teikiamos skirtingos rekomendacijos, o kai kurioms valstybėms narėms dėl vienos ar kelių profesinių paslaugų rekomendacijų visai neteikiama. Be to, kai kurie nustatyti reformų poreikiai gali turėti sunkesnių, net teisinių pasekmių tais atvejais, kai gali būti nustatytas ES teisės pažeidimas.

Komisija drauge su valstybėmis narėmis stebės, kaip įgyvendinamos šio komunikato rekomendacijos ir prireikus pasiūlys priemonių likusioms kliūtims įveikti. Taip pat galėtų būti imamasi vykdymo užtikrinimo veiksmų, susijusių su galimais Sąjungos teisės ar teisės aktų pasiūlymų pažeidimais, siekiant pašalinti didelę naštą užkraunančius reikalavimus.

Šiuo komunikatu ir jame pateiktomis rekomendacijomis dėl reformų papildoma Komisijos parengta bendresnė metinė augimo apžvalga pateikiant išsamią ir nuodugnią analizę, kuri apima visas valstybes nares, tam tikrus sektorius ir profesijų grupes, bei nurodant konkrečias galimybes vykdyti šių sektorių reformas valstybėse narėse. Komunikate pateikiamas tikslingesnis požiūris į daugelį struktūrinių reformų ir, prireikus, papildoma ir paremiama Komisijos analizė ir pagal Europos semestrą teikiamos konkrečiai šaliai skirtos rekomendacijos.

I.2.    Teisinės aplinkybės

Profesinės paslaugos yra labai svarbi valstybių narių ir ES ekonomikos dalis. Daugeliu jų naudojasi kiti rinkos operatoriai ir visa ekonomika, daugelis jų teikiama „jautriose“ srityse, kurioms neretai būdinga informacijos asimetrija ir aspektai, susiję su bendresnio pobūdžio politikos tikslais, kaip antai teismų sistemos veikimu, fizinės aplinkos apsauga ir pan.

Kiekviena valstybė narė turi pati spręsti, ar reikia kištis ir nustatyti taisykles ir apribojimus dėl galimybės užsiimti ar verstis profesine veikla, su sąlyga, kad laikomasi nediskriminavimo ir proporcingumo principų. Valstybės narės nustato viešojo intereso tikslą, kurį nori apsaugoti, ir renkasi tinkamiausią būdą jam pasiekti.

Profesinėms paslaugoms keliami reikalavimai nagrinėjami ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje. Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad nacionaliniu profesijų reglamentavimu, įskaitant su kvalifikacijomis susijusius reikalavimus, net jei jie taikomi nediskriminuojant, ES piliečiams ir įmonėms kliudoma pasinaudoti Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis arba jos tampa mažiau patrauklios 10 . Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu viena valstybė narė nustato ne tokias griežtas taisykles nei kita valstybė narė, tai nereiškia, kad pastarosios taisyklės yra neproporcingos ir nesuderinamos su ES teise. Valstybės narės turi pačios įvertinti, ar reikia riboti profesinę veiklą kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamos į visas reglamentavimo aplinkybes.

Daugeliu atvejų reglamentavimas yra pagrįstas, pavyzdžiui, sveikatos ir saugos srityse. Tačiau siekiant užtikrinti, kad reglamentavimas būtų tinkamas, jį reikia reguliariai peržiūrėti atsižvelgiant į kintančias aplinkybes, pavyzdžiui, technines inovacijas, labiau išprususius vartotojus ir pan. Nustatytos taisyklės gali būti nebetinkamos ir nebepagrįstos dėl technologijų, visuomenės ar rinkos pokyčių. Dėl pastarųjų taip pat gali atsirasti naujų reglamentavimo priemonių poreikis, pavyzdžiui, kovos su mokesčių vengimu ir slėpimu srityje. Tačiau tinkamas atsakas nebūtinai susijęs su tam tikros profesijos reglamentavimu ir gali būti bendresnio pobūdžio, pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad informacijos atskleidimo taisyklių privalo laikytis visi mokesčių konsultantai.

Dar 2013 m., iš dalies keičiant Profesinių kvalifikacijų direktyvą 11 , buvo nustatytas skaidrumo ir abipusis vertinimas, kurio metu valstybės narės pranešė, kurias profesijas jos reglamentuoja, ir išanalizavo tam tikras kliūtis, ribojančias galimybes užsiimti tam tikra profesine veikla 12 . To vertinimo tikslas buvo peržiūrėti visas valstybėse narėse reglamentuojamas profesijas siekiant sukurti proporcingą ir tikruosius visuotinių interesų apsaugos tikslus atitinkančią reglamentavimo aplinką. Tad, siekiant susidaryti geresnį vaizdą ir geriau suvokti profesinių paslaugų reglamentavimo sprendimus visose valstybėse narėse, buvo aptartos kelios profesijos kaip skirtingo valstybių narių taikomo reglamentavimo pavyzdžiai 13 .

Po abipusio vertinimo diskusijų darytina išvada, kad reglamentavimo koncepcijų skirtumai nebūtinai reiškia, kad reikia reformos. Tačiau, nors viešieji interesai, kuriuos siekiama apsaugoti reglamentuojant tam tikras profesijas, yra panašūs, reglamentavimo lygis gali būti toks skirtingas, kad kyla klausimas, kodėl vienoje ar keliose šalyse valstybės kišimosi lygis yra itin aukštas. Apribojimų gali būti ir valstybėse narėse, kuriose tam tikra profesija nereglamentuojama, pavyzdžiui, kai rinkoje svarbų vaidmenį atlieka sertifikavimo sistemos.

Atlikus abipusį vertinimą valstybės narės turėjo iki 2016 m. sausio 18 d. pateikti Komisijai nacionalinius veiksmų planus (NVP), kuriuose būtų išvardyti ir pagrįsti visi po analizės priimti sprendimai palikti galioti arba iš dalies pakeisti profesijas reglamentuojančius teisės aktus 14 . 

Kol kas NVP nėra pateikusios septynios valstybės narės: Kipras, Graikija, Vengrija, Airija, Malta, Slovėnija ir Ispanija. Įvertinus pateiktų NVP turinį paaiškėjo, kad jie yra labai skirtingo užmojo: kai kurios valstybės narės išsamiai išdėsto požiūrį į teisės aktų peržiūrą ar tikslines reformas tam tikrų profesijų srityje, o kitos ketina vykdyti labai nedaug reformų. Kai kurių valstybių narių planuose išvardyti veiksmai susiję su ankstesnėmis priemonėmis, nes reformų procesas jau baigtas, nors tai nebūtinai reiškia, kad tolesnių reformų nereikia. Kitais atvejais gali atrodyti, kad trūksta politinės valios rimtai ir atvirai įvertinti susiklosčiusią padėtį.

Komisijos Bendrosios rinkos strategijoje paskelbti keli veiksmai 15 , kuriais siekiama tobulinti nacionalinį profesijų reglamentavimą, kaip antai:

paslaugų pasas (kortelė);

patobulinta pranešimo procedūra pagal Paslaugų direktyvą;

gairės dėl konkrečių reformų poreikio kiekvienoje šalyje ir kiekvienos profesijos srityje;

analitinės proporcingumo analizės („proporcingumo patikros“) sistemos sukūrimas.

Gaires dėl rekomenduojamų reformų ir dėl proporcingumo patikros galima laikyti papildomomis: šiuo komunikatu siekiama paraginti valstybes nares atlikti konkrečius esamos profesijų reglamentavimo sistemos pakeitimus, o proporcingumo patikros tikslas – imtis išankstinių priemonių nustatant bendruosius kriterijus, kuriais valstybės narės galėtų pasinaudoti išsamiai vertindamos būsimo profesijų reglamentavimo pagrįstumą ir poreikį visuose sektoriuose prieš priimdamos naujus teisės aktus arba keisdamos galiojančias taisykles. Ir rekomendacijomis dėl reformų, ir proporcingumo patikra siekiama patobulinti valstybių narių požiūrį į reglamentavimą, ne nurodant joms, ką daryti, o užtikrinant geresnę reglamentavimo praktiką, kad reglamentavimas būtų proporcingas ir kad būtų išvengiama neigiamų ekonominių padarinių.

Šie veiksmai – iniciatyvos, kurias Komisija teikia pagal Profesinių kvalifikacijų direktyvos 59 straipsnio 8 ir 9 dalis. Šių dviejų iniciatyvų motyvams 2016 m. pritarė tiek Europos Parlamentas 16 , tiek Taryba 17 . 2016 m. vasario 29 d. išvadose Taryba palankiai įvertino šalims skirtas gaires dėl profesinių paslaugų ir pabrėžė būtinybę nuosekliau vertinti profesijų reglamentavimo reikalavimų proporcingumą 18 .

I.3.    Ekonominės aplinkybės

Geresnis bendrosios rinkos veikimas suteikia ES valstybėms narėms pranašumų ir nacionaliniu, ir pasauliniu lygmenimis. Paslaugos sudaro 71 proc. BVP, t. y. kiek daugiau nei 10 trln. EUR, ir 68 proc. viso užimtumo, t. y. maždaug 150 mln. žmonių. 19 . Vis dėlto visuotinai pripažįstama, kad paslaugų bendrosios rinkos potencialas išnaudojamas ne visas.

Šiuo metu, remiantis tuo, ką valstybės narės nurodė reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje, visoje ES yra daugiau nei 5 500 reglamentuojamų profesijų 20 . Šalių padėtis šiuo atžvilgiu gerokai skiriasi: Lietuva pranešė vos apie 76 reglamentuojamas profesijas, o Vengrija – apie 545 21 . Tačiau šie skaičiai iš tiesų neparodo, koks yra reglamentavimo intensyvumas (ar proporcingumas), ekonominis poveikis arba asmenų, kuriems tas poveikis daromas, ypatumai.

Profesinių paslaugų reglamentavimo tikslas – užtikrinti įvairių bendrojo intereso tikslų apsaugą. Sukurta daug įvairių metodų ir modelių, grindžiamų rinkos ypatumais, nacionalinėmis ir politinėmis preferencijomis. Be to, reglamentavimas neretai būna išsamus ir apima daug reglamentavimo aspektų, nustatoma daug apribojimų, pradedant didesnio ar mažesnio masto apribojimais norint verstis tam tikra veikla (priskirtos veiklos rūšys) 22 ir saugomais profesiniais vardais 23 ir baigiant apribojimais, susijusiais su profesines paslaugas teikiančių įmonių teisine forma, nuosavybės teisėmis ir valdymu. Net kai tokiais teisės aktais visiškai pasiekiamas politikos tikslas, jie neabejotinai daro didelį ekonominį poveikį.

Tikslų ekonominį profesinių paslaugų reglamentavimo poveikį įvertinti sunku ir visai neseniai net nebuvo duomenų apie profesijų reglamentavimo paplitimą ir poveikį ES darbo rinkai. Dėl tokios duomenų stokos Komisija užsakė atlikti pirmąją reprezentatyvią ES masto apklausą, kad būtų surinkti duomenys reglamentuojamų profesijų paplitimui įvertinti 24 . Apklausa buvo atlikta per 2015 m. pirmąjį ketvirtį ir apėmė daugiau kaip 26 600 Europos piliečių; buvo padaryta išvada, kad reglamentavimas daro tiesioginį poveikį 22 proc. Europos darbo jėgos, arba daugiau nei 47 mln. piliečių. Jo paplitimas Sąjungoje įvairus: nuo 14 proc. darbo jėgos Danijoje iki 33 proc. Vokietijoje (žr. 1 grafiką).

1 grafikas. Reglamentuojamųjų profesijų dalis palyginti su visa darbo jėga, 2015 m.

Šaltinis: TNS apklausa, 2015 m.

Iš reglamentavimo ekonominio poveikio analizės matyti, kad tam tikra profesija užsiimti galėtų 3–9 proc. daugiau žmonių, jeigu reikalavimai būtų ne tokie griežti. Tyrime pateiktais vertinimais, dėl reglamentavimo atlyginimai yra maždaug 4 proc. didesni, bet įvairiuose sektoriuose esama gana didelių skirtumų (kai kuriose srityse iki 19,2 proc.) 25 . Tai gali reikšti, kad už paslaugas vartotojai moka daugiau. Be to, yra gana didelių atlyginimų skirtumų tarp profesinių grupių, todėl galima teigti, kad dėl reglamentavimo priskiriant veiklos rūšis gali būti gerokai iškraipomi santykiniai atlyginimai. Tai taip pat gali reikšti, kad profesijų reglamentavimu prisidedama prie darbo užmokesčio skirtumų Europos darbo rinkoje, o tai ypač naudinga gaunantiems didesnes pajamas.

Be to, iš kelių Komisijos neseniai užsakytų tyrimų matyti, kad padidinus reglamentavimo proporcingumą ir geriau pritaikius jį prie rinkos realijų, pavyzdžiui, sušvelninus griežčiausius ir labiausiai nepagrįstus reikalavimus, pagerėjo rinkos dinamika, atsivėrė daugiau rinkos galimybių, sukurta daugiau naujų įmonių ir siūloma daugiau naujų paslaugų, kurias teikia nauji rinkos dalyviai 26 . Tai taip pat naudinga vartotojams, nes dėl mažesnės pelno normos mažėja kainos.

Galiausiai analizė patvirtino, kad mažesnės kliūtys lemtų geresnius veiklos rezultatus sektoriuose, kuriems būdingas didesnis paskirstymo veiksmingumas 27 . Išnagrinėjus konkrečius reformų pavyzdžius nacionaliniu lygmeniu tampa aišku, kokį poveikį sąlygų, kuriomis užsiimama ir verčiamasi reglamentuojamomis profesijomis, reformos gali turėti sektoriui. Graikijoje įgyvendinus reformas ir 2011 m. liberalizavus tam tikras profesijas vartotojams sumažėjo teisininkų, apskaitininkų ir mokesčių konsultantų teikiamų paslaugų kainos. 2014 m. turistinių kelionių vadovų ir prisiekusiųjų vertintojų skaičius padidėjo daugiau nei du kartus, palyginti su metiniu vidurkiu iki liberalizavimo 28 . Lenkijoje 2005–2014 m. atlikus teisinių paslaugų reglamentavimo reformą aktyvių teisininkų ir patarėjų teisės klausimais skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai, o teisinių paslaugų kainų didėjimas yra mažesnis nei vidutinis. Be to, reformavus nekilnojamojo turto agentų ir nekilnojamojo turto vadybininkų profesijas šiame sektoriuje steigiama daugiau įmonių 29 .

I.4.    Analizė ir gairės: naujas ribojamojo poveikio rodiklis

Profesijų analizė ir gairės svarbiausiuose ekonomikos sektoriuose

Šiame komunikate ir jo prieduose pateikiama išsami teisės aktų, taikomų architektams, statybos inžinieriams, apskaitininkams, teisininkams, patentiniams patikėtiniams, nekilnojamojo turto agentams ir turistinių kelionių vadovams, analizė. Šios septynios profesijų grupės buvo atrinktos todėl, kad jos susijusios su keturiais svarbiais ekonomikos sektoriais (verslo paslaugų, statybos, nekilnojamojo turto ir turizmo). Šių profesijų atstovų judumas yra gana didelis ir jos reglamentuojamos daugumoje valstybių narių, nors ir skirtingai. Tai reiškia, kad yra didelių galimybių įgyvendinti prasmingas ir ekonominiu požiūriu pagrįstas reformas.

Naujas ribojamojo profesijų reglamentavimo poveikio rodiklis

Ribojamojo profesijų reglamentavimo poveikio rodiklis parengtas siekiant pagrįsti kokybinę kliūčių analizę ir atsižvelgti į bendrąją daugelio reikalavimų naštą, o ne vertinti pavienes priemones neatsižvelgiant į bendresnius jų padarinius. Šis rodiklis yra objektyvus ir išmatuojamas pagrindas, kuriuo remiantis galima palyginti valstybių narių veiklos rezultatus atrinktose septyniose profesijų grupėse.

Ribojamojo poveikio rodiklis apima šias apribojimų grupes:  30  

1) reglamentavimo metodas: išimtinės ar neišimtinės priskirtos veiklos rūšys ir saugomi profesiniai vardai;

2) kvalifikaciniai reikalavimai: mokymo trukmė, privalomas valstybinis egzaminas, reikalavimas nuolat kelti kvalifikaciją ir kt.;

3) kiti priėmimo reikalavimai: privaloma narystė arba registracija profesinėje organizacijoje, išduodamų licencijų skaičiaus ribojimas, kiti leidimų išdavimo reikalavimai ir kt.;

4) veiklos vykdymo reikalavimai: juridinės formos apribojimai, akcijų valdymo apribojimai, bendro profesinės veiklos vykdymo apribojimai, veiklos rūšių nesuderinamumas ir kt.

Ribojamojo poveikio rodiklis iš dalies grindžiamas Komisijos atliktu kliūčių verslo paslaugoms vertinimu, pirmą kartą paskelbtu 2015 m. 31 , bet papildomai apima, pavyzdžiui, išsilavinimo reikalavimus, kurie anksčiau nebuvo įtraukti, kad būtų galima išsamiai palyginti ir suprasti nustatytus skirtingus reglamentavimo reikalavimus, kurie apima viską nuo švietimo ir mokymo iki veiklos apribojimų ir profesijų nesuderinamumo. Jis apima tas pačias profesijų grupes, kaip EBPO produktų rinkos reglamentas (PRR) 32 , papildomai įtraukiant patentinius patikėtinius, nekilnojamojo turto agentus ir turistinių kelionių vadovus. Be EBPO PRR rodiklio, taikant šį rodiklį atsižvelgiama į įvairias valstybėse narėse esančias ir besiskiriančias profesijas kiekvienoje iš įtrauktų sričių ir į kiekvieno apribojimo poveikio svertinį koeficientą bei į naujausią informaciją, surinktą atliekant abipusį vertinimą ir aktyviai naudojantis ES reglamentuojamų profesijų duomenų baze. Taigi naujasis rodiklis atspindi naujausius reglamentavimo pokyčius valstybėse narėse, kaip antai 2015 m. priimtą Prancūzijos augimo, veiklos ir lygių ekonominių galimybių įstatymą. Tad rezultatai neišvengiamai gali skirtis nuo ankstesnių vertinimų, kurie buvo pagrįsti EBPO PRR rodikliu.

Apribojimų negalima analizuoti atskirai, neatsižvelgiant į kitus mechanizmus, kuriais tam tikras apribojimas papildomas ar pakeičiamas. Įvertinti, koks yra reglamentavimo sistemos ribojamasis poveikis specialistams, galima tik taikant holistinį požiūrį. Tačiau šiame etape pagal šį rodiklį neįmanoma nustatyti su reglamentavimu nesusijusių kliūčių arba to, kokį vaidmenį atlieka tam tikri bendrieji įstatymai ar mechanizmai, kuriais siekiama apsaugoti vartotojus ir viešojo intereso tikslus. Todėl rodiklis taikomas kartu su kokybiniu vertinimu ir analize, iš kurių gaunama papildomos informacijos apie valstybės narės realijas.

Ekonometrinė analizė: ekonominis reglamentavimo poveikis 33  

Iš Komisijos atliktos septynių profesinių paslaugų grupių ekonometrinės analizės matyti, kad mažesni reglamentavimo apribojimai duoda geresnių ekonominių rezultatų, visų pirma mažesnį tradicinių veiklos vykdytojų pelną ir spartesnį įmonių skaičiaus augimą.

Rodikliu galima naudotis kaip stebėsenos priemone siekiant ilgainiui įvertinti ribojamojo reglamentavimo poveikio lygio kitimą. Toliau pateiktoje analizėje nurodyta kiekvienos profesijų grupės rodiklio vertė ES lygmeniu, nustatyta 2016 m. lapkričio mėn. pabaigoje. Komisijos tarnybų darbiniame dokumente pateikiama išsamesnės informacijos apie kiekvieną valstybę narę.

II.    Analizė pagal profesijas

Tolesniuose skirsniuose aprašyti įvairūs analizuojami sektoriai. Kalbant apie šias profesines paslaugas, vartojamos nevienodos sąvokos ir (nacionalinė) terminija, valstybėse narėse įvairių profesijų veikla neretai skirtingai organizuojama ir būna nevienodos apimties, tad lyginti nelengva. Atliekant analizę į šiuos skirtumus buvo atsižvelgta ir remtasi veiklos rūšimis konkrečiame sektoriuje, o ne nacionaline tam tikros profesijos sąvoka ar apibrėžtimi. Tai visų pirma pasakytina apie statybos inžineriją, apimančią daug įvairių pagalbinių profesijų, ir apskaitą, kuri valstybėse narėse labai skirtingai organizuojama, kai kuriose valstybėse narėse nereglamentuojama arba labai diferencijuojama pagal skirtingas profesijas, kiekvienai profesijai priskiriant atskiras veiklos sritis.

Toliau pateiktas vertinimas daugiausia grindžiamas:

informacija, kurią pateikė pačios valstybės narės reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje;

sektoriaus ataskaitomis, pateiktomis atliekant abipusį vertinimą;

papildomais Komisijos tyrimais, susijusiais su nacionalinės teisės aktais.

Ši informacija buvo patikrinta ir kelis kartus aptarta su valstybėmis narėmis. Taip pat atsižvelgiama į gautus suinteresuotųjų šalių skundus arba kitus atsiliepimus dėl apribojimų, su kuriais jie susiduria.

Kiekvienoje analizėje grafiškai vaizduojamas ribojamojo poveikio rodiklis. Šią informaciją reikėtų vertinti kartu su pateikta kiekvienos profesijos aprašomąja analize. Rodiklio tikslas – nustatyti santykinį kiekvienos profesijos reglamentavimo kiekvienoje valstybėje narėje intensyvumą. Su reglamentavimu nesusijusios kliūtys į rodiklį neįtraukiamos. Tačiau jos, kiek tai yra įmanoma ir atsižvelgiant į Komisijos turimą informaciją, įtrauktos į kokybinį aprašymą. Taigi nebūtinai esama tiesioginės sąsajos tarp rodiklio vertės ir rekomendacijų dėl reformų.

Atsižvelgdamos į pirmiau minėtas rekomendacijas, valstybės narės turėtų dar kartą įvertinti ir apsvarstyti paslaugų teikėjams taikomus apribojimus ir atrinktų profesinių sektorių reglamentavimą ir visų pirma turėtų apsvarstyti bendrąjį įvairių lygių reglamentavimo priemonių poveikį. Kai kurios rekomendacijos skirtos visoms valstybėms narėms, kitos – toms valstybėms narėms, kuriose profesija nereglamentuojama, bet nustatytas pavojus, kad gali kilti naujų kliūčių.

II.1.    Architektai

Profesija daugiausia susijusi su pastatų ir aplinkinių teritorijų statybos planavimu, projektavimu ir kontrole. Taigi visuomenės saugumas ir sauga, paslaugų gavėjų apsauga ir aplinkosauga yra dažniausiai nurodomi motyvai, dėl kurių ši profesija reglamentuojama, pabrėžiant nekokybiškos statybos keliamą riziką. Vertinant visą šiame komunikate surinktą informaciją, akivaizdu, kad požiūris į bendrus tikslus gerokai skiriasi.

2 grafikas. Ribojamojo poveikio rodiklis: architektai

Šaltinis: Europos Komisija, 2016 m. lapkričio mėn.

2 grafike parodyta santykinė valstybių narių padėtis, susijusi su ribojamuoju poveikiu norint užsiimti ir verstis architekto profesine veikla, remiantis naujuoju Komisijos parengtu ribojamojo poveikio rodikliu.

Architektų rengimas yra labai suderintas, kad kvalifikacijas būtų galima automatiškai pripažinti pagal Profesinių kvalifikacijų direktyvą. Suderinti būtinieji reikalavimai pagal Direktyvą yra penkerių metų studijos arba ketverių metų studijos ir dvejų metų praktinis mokymas 34 . Faktiškai, be būtinų penkerių metų trukmės universitetinių studijų, dauguma valstybių narių reikalauja būti išėjus papildomą praktinį mokymą ar būti įgijus papildomos patirties, kad būtų galima užsiimti šia profesija (pvz., Austrija – penkerių metų studijas ir trejų metų praktinį mokymą, Čekija – 5+3, Rumunija – 6+2, Slovakija – 6+3, Slovėnija – 5+3). Dažniausiai reikalaujama būti baigus iš viso septynerių metų rengimo laikotarpį (5+2 modelis). 15 šalių taip pat reikia laikyti valstybinį egzaminą.

Priešingai nei kitos valstybės narės, kuriose nustatyta, kad teisėtai verstis architekto veikla gali tik kvalifikuoti specialistai, turintys reikiamas licencijas ar pažymėjimus arba įregistruoti tam tikroje įstaigoje, Danijoje, Estijoje, Suomijoje ir Švedijoje pati profesija nereglamentuojama, bet atliekami kitokie kompetencijos patikrinimai statybų aplinkoje 35 . Šių dviejų modelių skirtumai gali būti ne tokie reikšmingi kaip atrodo, jeigu šalyse, kuriose profesija nereglamentuojama, sertifikuojama architektų kompetencija arba atliekamas ad hoc kompetencijos ar patirties vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju ir šią sąlygą atitinkantys architektai gali teikti tam tikras paslaugas (pvz., teikti planus arba statybos leidimus).

Didžiausias valstybių narių skirtumas sietinas su priskirtomis veiklos rūšimis. Kaip statybos inžinieriaus atveju, veiklos rūšių priskyrimas gali būti nustatytas įvairiose taisyklėse ir teisės aktuose, reglamentuojančiuose statybos, restauravimo, kultūros vertybių apsaugos, efektyvaus energijos vartojimo ir kitus aspektus.

Priskirtos veiklos rūšys neretai reiškia, kad tokia veikla dalijamasi su kitomis susijusiomis profesijomis, visų pirma statybos inžinieriaus. Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose numatoma tik architektų profesinio vardo apsauga be priskirtų veiklos rūšių, o Austrija, Kroatija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Portugalija, Rumunija ir Ispanija, be profesinio vardo apsaugos, priskiria veiklos rūšis, apimančias pačią įvairiausią veiklą, tokią kaip:

architektūros projektavimas ir planavimas, galimybių studijos;

projektavimo ir su juo susijusių dokumentų nagrinėjimas;

techninės kontrolės ir atitikties arba su leidimais susijusių dokumentų ar projektų sertifikavimo dokumentų rengimas, pateikimas ir pasirašymas;

statybos sąnaudų valdymas, statybos stebėsena ir veiklos vykdymas;

miesto teritorijų planavimas ir projektavimas.

Lenkija ir Slovakija taip pat taiko priskirtas veiklos rūšis, tačiau profesinio vardo apsaugos jose nėra. Bulgarijoje architektams ir inžinieriams priskirtos tokios veiklos rūšys kaip erdvinių planų ir investicijų projektų rengimas ir šių dokumentų bei planų pateikimas kompetentingoms institucijoms. Vokietijoje (visose jos žemėse) dokumentų, kurių reikia norint pateikti paraišką dėl statybos leidimo, rengimas, – veikla, kartais vertinama kaip svarbiausia, – priskirta architektams ir inžinieriams 36 . Airija yra neseniai įgyvendintų pokyčių pavyzdys: iki 2007 m. ši profesija buvo nereglamentuojama, bet vėliau ši šalis pradėjo taikyti profesinių vardų apsaugą ir priskirtas veiklos rūšis.

Kalbant apie papildomų priemonių taikymo skirtumus, reglamentavimo intensyvumas ima skirtis.

Pirma, Austrijoje, Kipre, Estijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Maltoje ir Nyderlanduose nėra draudimo reikalavimų, o Belgijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Airijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Liuksemburge, Portugalijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Rumunijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje jų yra.

Antra, teisinės formos ir akcijų valdymo apribojimai taikomi 16 valstybių narių ir jose visose, išskyrus Austriją, Kiprą ir Maltą, nustatyti ir draudimo reikalavimai. Ypač didelių teisinės formos ar akcijų valdymo apribojimų yra Belgijoje, Kipre ir Rumunijoje. Pavyzdžiui, Kipre reikalaujama, kad 100 proc. akcijų priklausytų profesijos atstovams ir neleidžiama teikti architektūros paslaugų per akcines bendroves. Belgijoje reikalaujama, kad 60 proc. akcijų ir balsavimo teisių priklausytų architektams, o Maltoje ribojama juridinė forma, bet kartu reikalaujama turėti 100 proc. akcijų. Rumunijoje reikalaujama, kad architektūros įmonių savininkai būtų tik architektai; tačiau leidžiama steigti komercines projektavimo bendroves, kurių pagrindinė veiklos rūšis yra architektūros projektavimas, su sąlyga, kad bendrovėje dirba bent vienas architektas. Austrijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Slovakijoje ir Ispanijoje reikalaujama, kad bent 50 proc. akcijų priklausytų specialistams.

Be to, Austrijoje išimtinė architektūros įmonių veiklos sritis turi būti architektūros paslaugų teikimas, tad labai ribojama galimybė dirbti kartu su kitų sričių specialistais.

Maždaug 15 valstybių narių taikomas tęstinio kvalifikacijos kėlimo reikalavimas, bet laikomasi įvairių požiūrių. Rumunijoje reikalaujama, kad tai būtų 96 valandos per metus (penkerių metų ciklai, 6 ciklai per karjerą), o Vengrijoje numatomas penkerių metų egzaminų ciklas; Nyderlanduose nustatytas tik 16 valandų per metus reikalavimas. Danijoje reikalaujama, kad darbdaviai skirtų 10 proc. darbuotojų metinio atlyginimo kvalifikacijos kėlimui, o Austrijoje architektų profesinis darbas gali būti laikomas kvalifikacijos kėlimu.

Dar vienas dėmesio vertas klausimas susijęs su skirtingomis patekimo į rinką sąlygomis, dėl kurių gali kilti nereikalinga painiava ir būti numatyti nereikalingi leidimų išdavimo lygmenys, pavyzdžiui, Latvijoje ir Lenkijoje.

Rekomendacijos

Austrija, Kroatija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovakija ir Ispanija turėtų dar kartą apsvarstyti plačią priskirtų veiklos rūšių aprėptį.

Austrijai, Belgijai, Kiprui, Čekijai, Prancūzijai, Vokietijai, Rumunijai, Slovakijai ir Ispanijai reikėtų apsvarstyti akcijų valdymo ir juridinės formos apribojimų, taikomų kartu su kitais reikalavimais, poveikį.

Austrijai derėtų įvertinti daugiasritės veiklos apribojimų proporcingumą.

Kipre ir Maltoje reikia peržiūrėti reikalavimą, pagal kurį 100 proc. bendrovės akcijų turi priklausyti specialistams.

Valstybėse narėse, kuriose profesijos sistema yra fragmentuota arba keliama daug sertifikavimo reikalavimų, kaip antai Latvijoje ir Lenkijoje, reikėtų apsvarstyti jų sistemų poveikį laisvam specialistų judėjimui ir tai, ar potencialios kliūtys yra pateisinamos.

Valstybėse narėse, kuriose privalomas nereglamentuojamų profesijų specialistų sertifikavimas arba taikoma kitokia stabdžių ir atsvarų sistema, ypač teikiant tam tikras paslaugas, reikėtų peržiūrėti šio modelio nuoseklumą apskritai ir praktinį jo poveikį, kad tai netaptų kliūtimi norint verstis šia profesija.

Airija turėtų toliau apsvarstyti nesenų pakeitimų poveikį ir būtinybę, visų pirma dėl priskirtų veikos rūšių.

II.2.    Inžinieriai

Valstybėse narėse reglamentuojant statybos inžinieriaus profesiją yra daug panašumų. Veiklos apimčiai nusakyti dažnai taikomos tokios pačios plačios apibrėžtys ir daugelis valstybių narių, reglamentuodamos šią profesiją, praneša apie tokią pačią riziką ir turi tokių pačių bendrųjų interesų. Tačiau nepaisant tokių panašumų, požiūris į šios profesijos reglamentavimą įvairiose valstybėse narėse gerokai skiriasi.

3 grafikas. Ribojamojo poveikio rodiklis: statybos inžinieriai

Šaltinis: Europos Komisija, 2016 m. lapkričio mėn.

3 grafike parodyta santykinė valstybių narių padėtis, susijusi su ribojamuoju poveikiu norint užsiimti ir verstis statybos inžinieriaus profesine veikla, remiantis naujuoju ribojamojo poveikio rodikliu.

Apskritai sutariama, kad inžinierių teikiamos paslaugos turi būti tokios, kad būtų užtikrinama statinių ir visuomenės sauga ir garantuojama teikiamos paslaugos kokybė. Daugumoje valstybių narių šios profesijos reglamentavimas vertinamas kaip būtinybė siekiant užtikrinti saugumą, tačiau keliose valstybėse narėse rasta kitokių būdų, kaip užtikrinti kokybę arba apsaugoti tam tikrus bendrojo intereso tikslus. Pavyzdžiui, Nyderlanduose reglamentuojami statybos standartai, taip užtikrinant, kad darbas būtų atliekamas kokybiškai. Švedijoje pagal susiklosčiusią tradiciją labai svarbus yra kliento atsakomybės principas; be to, atliktą darbą reguliariai tikrina savivaldybės. Kaip ir architektų atveju, dviejų modelių skirtumai gali būti ne tokie reikšmingi kaip atrodo, jeigu šalyse, kuriose profesija nereglamentuojama, sertifikuojama inžinierių kompetencija 37 arba atliekamas ad hoc kompetencijos ar patirties vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju ir šią sąlygą atitinkantys inžinieriai gali teikti tam tikras paslaugas (pvz., teikti statybos planus arba leidimus ir kt.).

Tam tikrose šalyse, kuriose ši profesija reglamentuojama, kaip antai Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, apsaugomas tik prisiekusiųjų inžinierių profesinių vardų naudojimas.

Daugelyje šalių inžinieriaus veiklą galima vykdyti keliais būdais, priklausomai nuo turimų licencijų, leidimų ar profesinių vardų ribų ir (arba) įvairių atsakomybės lygių. Taip yra bent jau Kroatijoje, Čekijoje, Italijoje, Suomijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Airijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Liuksemburge, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, Latvijoje taikoma labiausiai specializuota tvarka, pagal kurią yra apie 80 galimų statybos inžinierių pažymėjimų rūšių įvairiose veiklos srityse (inžinerinių tyrimų arba projektavimo, statybos darbų valdymo, statybos darbų priežiūros arba statybos ekspertizės). Lenkijoje projektavimo ir statybos veiklą vykdo dviejų skirtingų tipų inžinieriai arba vienas inžinierius, atsižvelgiant į jo turimą kvalifikaciją. Be to, atsižvelgiant į kvalifikacijos lygį, statybos inžinieriai gali vykdyti projektavimo ar statybos veiklą ribotu ar visu pajėgumu.

Šie profesijos organizavimo skirtumai taip pat akivaizdūs priskirtų veiklos rūšių srityse, kurios įvairiose šalyse taip pat skiriasi. Apskritai priskirtos veiklos rūšys pirmiausia susijusios su projektavimu ar statyba. Austrijoje, Čekijoje, Italijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje priskiriama daug įvairių veiklos rūšių, nors kai kuriomis gali verstis ir kiti specialistai. Maltos ypatumas tas, kad priskirtos veiklos rūšys nėra išvardytos viename teisės akte. Tačiau nuorodų į Periti kaip vienintelį specialistą, kuris gali atlikti ir prisiimti atsakomybę už tam tikrus veiksmus, galima rasti įvairiuose teisės aktuose. Vokietijoje priskyrimas taikomas tik projektavimo dokumentų pateikimui.

Akcijų valdymo reikalavimų apribojimų yra Austrijoje, Kipre, Vokietijoje, Maltoje, Slovakijoje ir Ispanijoje. Pavyzdžiui, Kipre ir Maltoje reikalaujama, kad 100 proc. akcijų priklausytų specialistams, o Austrijoje, Vokietijoje ir Slovakijoje – kad specialistams priklausytų bent 50 proc. akcijų.

Austrijoje išimtinė statybos inžinerijos įmonių veiklos sritis turi būti inžinerijos paslaugų teikimas, tad labai ribojama galimybė dirbti kartu su kitų sričių specialistais.

14 valstybių narių taikomas narystės profesinėje organizacijoje reikalavimas, o 16 valstybių narių privalomas profesinės civilinės atsakomybės draudimas.

Kalbant apie tarpvalstybinį inžinierių judumą, dėl to, kad yra unitarinių ir suskaidytų sistemų, gali atsirasti kliūčių statybos inžinieriams persikelti iš šalies, kurioje taikoma vientisa sistema, į šalį, kurioje sistema suskaidyta. Pavyzdžiui, inžinieriui iš šalies, kurioje statybos inžinieriams leidžiama atlikti daug įvairių darbų bet kuriame sektoriuje, tokiose valstybėse kaip Latvija ar Rumunija būtų sunku rasti statybos inžinerijos sektorių, kuriame jis galėtų verstis savo profesija, ir gali būti sunku arba net neįmanoma patekti į visus sektorius, netaikant didelių kompensacinių priemonių.

Rekomendacijos

Austrijai, Čekijai, Italijai, Lenkijai, Portugalijai, Rumunijai ir Ispanijai reikėtų dar kartą apsvarstyti plačią priskirtų veiklos rūšių sritį.

Maltoje reikėtų išsiaiškinti, kurių rūšių veikla priskirta Periti.

Ispanijai derėtų dar kartą įvertinti reikalavimą gauti profesinės organizacijos leidimą tam tikriems projektams ar darbams vykdyti.

Kipre ir Maltoje reikia peržiūrėti reikalavimą, pagal kurį 100 proc. bendrovės akcijų turi priklausyti specialistams.

Austrijoje, Vokietijoje ir Slovakijoje reikėtų įvertinti akcijų valdymo reikalavimų proporcingumą.

Austrijai derėtų įvertinti daugiasritės veiklos apribojimus.

Valstybėse narėse, kuriose privalomas nereglamentuojamų profesijų specialistų sertifikavimas arba taikoma kitokia stabdžių ir atsvarų sistema, ypač teikiant tam tikras paslaugas, reikėtų peržiūrėti šio modelio nuoseklumą apskritai ir praktinį jo poveikį, kad tai netaptų kliūtimi norint verstis šia profesija.

Valstybėse narėse, kuriose profesijos sistema yra suskaidyta arba keliama daug reikalavimų, susijusių su konkrečia veikla, kaip antai Latvijoje, reikėtų apsvarstyti jų sistemų poveikį laisvam specialistų judėjimui ir tai, ar galimos kliūtys yra pateisinamos.

II.3.    Apskaitininkai ir patarėjai mokesčių klausimais

Apskaitininkai ir mokesčių konsultantai yra ypač įvairialypė profesijų grupė, į kurią patenka, pavyzdžiui, apskaitininkai, atestuoti apskaitininkai ar mokesčių konsultantai, ir valstybėse narėse yra didelių skirtumų organizuojant ir reglamentuojant šios srities profesijas. Viena ar kelios šios srities profesijos reglamentuojamos 19 valstybių narių:

nustatant priskirtas veiklos rūšis ir apsaugant profesinius vardus (Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Liuksemburge, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje);

nustatant priskirtas veiklos rūšis (Bulgarijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje); arba

tik apsaugant profesinius vardus (Graikijoje, Airijoje, Nyderlanduose Jungtinėje Karalystėje).

Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės apskaitos sektoriuje labai didelė konkurencija ir, nors teoriškai galima pradėti verstis šia profesine veikla neturint profesinės kvalifikacijos, profesinį vardą turintys absolventai įgyja didelį konkurencinį pranašumą, palyginti su kitais kandidatais. Devyniose valstybėse narėse, t. y. Kipre, Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje ir Švedijoje, ši profesija nereglamentuojama. Valstybėse narėse sektoriaus reglamentavimas paprastai grindžiamas svarbiu vaidmeniu, kurį mokesčių konsultantai ir apskaitininkai atlieka visose mokesčių sistemose padėdami vartotojams ir mokesčių mokėtojams vykdyti savo mokestines prievoles.

4 grafikas. Ribojamojo poveikio rodiklis: apskaitininkai ir patarėjai mokesčių klausimais

Šaltinis: Europos Komisija, 2016 m. lapkričio mėn.

4 grafike parodyta santykinė valstybių narių padėtis, susijusi su ribojamuoju poveikiu norint užsiimti ir verstis apskaitininko ar patarėjo mokesčių klausimais profesine veikla, remiantis naujuoju ribojamojo poveikio rodikliu. Rengiant toliau pateiktą rodiklį neatsižvelgiama į auditoriaus profesijos reglamentavimą, nes pagal Direktyvą 2006/43/EB dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito ši profesija reglamentuojama visose valstybėse narėse.

Kai kuriose valstybėse narėse priskirta ir konsultavimo mokesčių klausimais, ir apskaitos veikla (kuria dažnai gali verstis ir kiti specialistai, pavyzdžiui, Čekijoje, Prancūzijoje 38 , Portugalijoje, Rumunijoje). Bulgarijoje ir Liuksemburge priskirta tik apskaita, t. y. buhalterija ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės rengimas, o Vokietijoje – tik konsultavimo mokesčių klausimais sritis ir atstovavimas mokesčių institucijose. Rumunijoje šiame sektoriuje yra trys skirtingos reglamentuojamos profesijos, o Austrijoje – keturios.

Italijoje apskaitininkams priskirtos tam tikros gana paprastos su darbo užmokesčiu susijusios veiklos rūšys, todėl mažosioms įmonėms atsiranda papildomos naštos. Kroatijoje šiuo metu reformuojama mokesčių konsultanto profesija nustatant labai daug veiklos rūšių, kurios išskirtinai priskirtos tik šios profesijos atstovams arba įtraukiant nesudėtingas užduotis, pavyzdžiui, piliečių ir mažųjų įmonių mokesčių deklaracijų rengimą. Prancūzijoje apskaitos veikla priskirta apskaitininkams ekspertams, bet nacionalinis teismas neseniai priėmė sprendimą, kad apskaitos įrašų įvedimas elektroninėmis priemonėmis prieš juos patvirtinant nėra priskirta veiklos rūšis. Tačiau šis sprendimas nėra visiškai įgyvendintas.

Valstybėse narėse labai skiriasi ir kvalifikaciniai reikalavimai. Bendroji rengimo trukmė yra nuo trejų metų (Graikijoje, Čekijoje) iki aštuonerių metų (Prancūzijoje, Rumunijoje).

Remiantis reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje pateikta informacija, tęstinio kvalifikacijos kėlimo reikalavimas taikomas Belgijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Airijoje, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje.

Privaloma registracija profesinėje organizacijoje arba registre nustatyta 15 valstybių narių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje ir Liuksemburge.

Profesinės civilinės atsakomybės draudimas privalomas 14 valstybių narių: Austrijoje, Belgijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Daugeliu atvejų nesuderinamumo taisyklės arba daugiasričiai apribojimai, susiję su apskaitininkais ir mokesčių konsultantais, faktiškai išdėstyti reglamentuojant kitas, kaip antai teisininkų ir auditorių, profesijas.

Kai kuriose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Prancūzijoje, draudžiama vykdyti veiklą kartu, leidžiama bendradarbiauti tik su kelių profesijų atstovais, pavyzdžiui, teisės ar apskaitos sektoriuose. Belgijoje nustatytos griežtos nesuderinamumo taisyklės, kuriomis draudžiama daugiasritė veikla ir apskaitos srities specialistams Belgijoje neleidžiama tuo pačiu metu verstis kokia nors kita ekonomine veikla.

Keliose valstybėse narėse (Vokietijoje, Portugalijoje ir Rumunijoje) taip pat nustatyti juridinės formos ir akcijų valdymo reikalavimai. Vokietijoje specialistų bendrovėms leidžiama vykdyti su patarimais mokesčių klausimais susijusią veiklą tam tikromis sąlygomis, bet trūksta teisinio tikrumo dėl sąlygų, kuriomis kitose valstybėse narėse įsisteigusios specialistų bendrovės gali teisėtai laikinai arba kartais teikti paslaugas. Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje reikalaujama, kad bent 50 proc. akcijų priklausytų specialistams.

Tarp kitų leidimui gauti būtinų reikalavimų yra nepriekaištinga reputacija ir įrodymas, kad nebuvo patirtas bankrotas, arba reikalavimas nuolat gyventi valstybės teritorijoje (Kroatija). Apribojimais dėl nuolatinio gyvenimo šalies teritorijoje pažeidžiama Sąjungos teisė.

Rekomendacijos

Visose valstybėse narėse, kuriose šio sektoriaus profesijos reglamentuojamos, reikėtų dar kartą apsvarstyti, ar verta nesudėtingas užduotis, kaip antai susijusias su darbo užmokesčio tvarkymu arba mokesčių deklaracijų rengimu, priskirti tik aukštos kvalifikacijos specialistams.

Kroatijoje reikėtų i) dar kartą įvertinti išplėstos mokesčių konsultantams priskirtų veiklos rūšių taikymo srities proporcingumą, kai bus vykdomos planuojamos reformos, visų pirma vertinant poreikį priskirti tokias veiklos rūšis, kaip mokesčių deklaracijų rengimas; ii) apsvarstyti galimybę vykdyti konsultavimo mokesčių klausimais veiklą kartu su kitais sektoriaus specialistais, kaip pažymėta sprendime byloje C-451/03.

Kroatijai reikia panaikinti apribojimus, pagal kuriuos reikalaujama nuolat gyventi šios valstybės narės teritorijoje. 

Kroatijai taip pat reikia visapusiškai atsižvelgti į užsienyje įgytas profesines kvalifikacijas, kaip numatyta Profesinių kvalifikacijų direktyvoje.

Italijoje ir Rumunijoje reikėtų įvertinti priskirtų veiklos rūšių nuoseklumą ir pasiskirstymą daugelyje reglamentuojamų profesijų šiame sektoriuje. Visų pirma, Italijai apibrėžiant specialistams priskirtas veiklos rūšis, pirmiausia su darbo užmokesčio tvarkymu susijusias užduotis, reikėtų visiškai atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką byloje C-79/01.

Prancūzijoje reikėtų patikslinti apskaitininkams ekspertams priskirtų veiklos rūšių aprėptį, visų pirma kalbant apie tokias užduotis, kaip apskaitos įrašų įvedimas elektroninėmis priemonėmis, kaip nustatyta nacionalinės teisės aktuose ir sprendime byloje C-79/01.

Belgijoje reikėtų dar kartą kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti nesuderinamumo taisykles, kuriomis visų rūšių apskaitos specialistams, ypač tiems, kurių interesų konflikto galima išvengti, draudžiama tuo pačiu metu verstis kita ekonomine veikla.

Vokietijoje reikėtų užtikrinti tinkamą paskesnių veiksmų įgyvendinimą remiantis sprendimu byloje C-342/14, siekiant užtikrinti skaidrumą ir teisinį tikrumą, visų pirma dėl konsultavimo mokesčių klausimais paslaugų, kurias teikia kitose valstybėse narėse įsteigtos bendrovės.

Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje reikėtų įvertinti akcijų valdymo reikalavimų proporcingumą.

II.4.    Teisininkai

Nacionalinis požiūris į teisininkų profesijos reglamentavimą valstybėse narėse gana vienodas, nes visose valstybėse narėse profesija reglamentuojama priskiriant veiklos rūšis ir apsaugant profesinius vardus 39 .

5 grafikas. Ribojamojo poveikio rodiklis: teisininkai

Šaltinis: Europos Komisija, 2016 m. lapkričio mėn.

5 grafike parodyta santykinė valstybių narių padėtis, susijusi su ribojamuoju poveikiu norint užsiimti ir verstis teisininko profesine veikla, remiantis naujuoju ribojamojo poveikio rodikliu.

Atsižvelgdamos į įvairias su šia profesija susijusias veiklos rūšis, pvz., atstovavimą teisme, teisines konsultacijas, teisinių dokumentų rengimą, valstybės narės taiko skirtingą požiūrį į teisininkams priskirtos veiklos aprėptį.

Visose valstybėse narėse teisininkams priskirta veikla, susijusi su atstovavimu klientams teisminėse institucijose, bet tokios veiklos vykdymo būdai gali skirtis (kartais veiklą galima vykdyti kartu su kitų teisinių profesijų atstovais). Pavyzdžiui, Ispanijoje reglamentuojamos dvi šio sektoriaus profesijos: abogados ir procuradores. Tačiau tam tikros veiklos rūšys išskirtinai priskirtos tik pastariesiems: techninis atstovavimas klientams arba dokumentų pateikimas teismams, o abogados taip pat laikomi kvalifikuotais atlikti šiuos veiksmus ir turi laikytis panašių profesinio elgesio taisyklių. Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje ir Velse, Šiaurės Airijoje ir Škotijoje – galioja specialios taisyklės profesijoms solicitor ir barrister ar advocate ir šioms dviem kategorijoms priskirta daug veiklos rūšių, kaip antai teisė atstovauti teisme, bylinėjimasis, priskirta dokumentų rengimo veikla, testamento tvirtinimas, notaro veikla ir priesaikų administravimas.

Teisinės konsultacijos priskirtos teisininkams keliose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovakijoje. Tokiomis aplinkybėmis dėl nepakankamo tokios priskirtos veiklos turinio aiškumo gali kilti sunkumų tokiose srityse, kaip teisinių konsultacijų teikimas internetu ir skaitmeninis teisinių dokumentų automatizavimas, kurį atlieka ne teisininkai. Nors dėl technologijų pažangos šiek tiek sumažėjo teisininkų ir vartotojų informacijos asimetrija, nes internete skelbiama daug teisinės informacijos, kaip antai teisės aktų ir teismų praktikos, 2015 m. Bulgarijoje parengtu įstatymo projektu siūloma teisininkams priskirta veikla laikyti teisines konsultacijas ir atstovavimą tam tikrose administracinėse valdžios institucijose.

Atsižvelgiant į konkretų jų vaidmenį, taisyklės dėl teisininko profesijos įgijimo ir galimybės ja verstis yra vienos griežčiausių verslo paslaugų sektoriuje. Kalbant apie kvalifikacijas, daugumoje valstybių narių privalomas aukštasis išsilavinimas (privaloma turėti aukštojo mokslo laipsnį teisės srityje), stažuotė ir (arba) papildoma profesinė patirtis ir advokatūros egzaminas. Visa rengimo trukmė yra nuo trejų metų (Airija) iki devynerių metų (Slovėnija). Tačiau, atrodo, kai kuriose valstybėse narėse (Graikijoje, Italijoje) suteikiant teisininkams galimybę stažuotis nėra tinkamai atsižvelgiama į užsienyje įgytą išsilavinimą ir patirtį 40 . Neseniai Ispanijoje patvirtintos naujos taisyklės dėl teisininkų kvalifikacijos, bet nepakankamai aišku, kaip registruoti absolventus, pradėjusius studijuoti iki reformos įsigaliojimo.

Tam tikrose valstybėse narėse nustatomi papildomi profesinių kvalifikacijų reikalavimai (pvz., dėl papildomos profesinės patirties), kad būtų galima dirbti aukščiausiuose teismuose (Belgijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Graikijoje). Kai kuriose iš šių šalių, pavyzdžiui, Belgijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, aukščiausiuose teismuose dirbantiems teisininkams taip pat taikomi papildomi leidimų gavimo reikalavimai, o sąlygos, kuriomis šia profesija gali verstis teisininkai iš kitų valstybių narių turėdami kilmės valstybės profesinį vardą, vis dar neaiškios.

Privalomas tęstinis kvalifikacijos kėlimas numatomas daugumoje valstybių narių, išskyrus Čekiją, Graikiją, Maltą, Slovakiją, Slovėniją ir Ispaniją, kuriose tai neprivaloma. Nepaisant gausios teismų praktikos dėl kvalifikacijų pripažinimo 41 , tarpvalstybinio teisininkų tęstinio kvalifikacijos kėlimo abipusis pripažinimas, atrodo, kelia problemų, ypač teisininkams, kurie nori pasinaudoti savo teisėmis, turimomis pagal dvi Teisininkų direktyvas.

Visose valstybėse narėse privaloma registruotis profesinėje organizacijoje arba registre. Šiuo klausimu pažymėtina, kad kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje, neseniai įvyko pokyčių, dėl kurių teisės reguliavimo institucijos atskiriamos nuo atstovavimo organų.

Daugumoje valstybių narių taikomos griežtos nesuderinamumo taisyklės ir daugiasritės veiklos apribojimai 42 , juridinės formos ir akcijų valdymo reikalavimai. Šiuos reikalavimus reikia vertinti atsižvelgiant į priskirtų veiklos rūšių aprėptį. Tokius apribojimus galima pateisinti, kai vykdoma atstovavimo teisme veikla, bet bendras jų poveikis, atrodo, didesnis, jeigu ir kitos veiklos rūšys taip pat priskirtos teisininkams.

Šioje srityje visose valstybėse narėse galioja bendra taisyklė, pagal kurią turi būti vengiama interesų konflikto, arba išsamios nesuderinamumo taisyklės, pagal kurias draudžiama verstis tam tikra veikla, kaip antai prekyba arba apmokamu darbu, išskyrus aiškiai leidžiamas veiklos rūšis (pvz., pedagoginę veiklą ar mokslinius tyrimus). Italijoje, pavyzdžiui, teisininkai negali derinti savo veiklos su patentinio patikėtinio profesija, nors abiem profesijoms galioja panašios profesinės etikos taisyklės ir vykdoma panaši veikla.

Daugiasritės veiklos apribojimų būna įvairių: nuo visiško draudimo (Bulgarijoje, Čekijoje) iki leidimo verstis tam tikra daugiasrite veikla tik pagal kelias profesijas (Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose). Estijoje teisininkai gali dalyvauti valdant bendrovę, jeigu toks dalyvavimas suderinamas su profesine advokaat veikla ir nekyla pavojaus teisininko nepriklausomumui.

Keliose valstybėse narėse advokatų kontorose gali dirbti ir ne teisininkai 43 . Jungtinėje Karalystėje (konkrečiai Anglijoje ir Velse) numatyta galimybė solicitors dalyvauti alternatyvių verslo struktūrų (AVS) veikloje, nuosavybės teises gali turėti asmenys, kurie nėra teisininkai, ir galima verstis daugiasrite veikla. Asmenims, kurie nėra teisininkai, įmonių savininkais leidžiama būti ir Ispanijoje (iki 25 proc. akcijų) bei tam tikru mastu – Danijoje. Vokietijoje daugiau nei 50 proc. bendrovės akcijų turi turėti teisininkai (kiti akcininkai gali būti tik teisės ar apskaitos specialistai). 2016 m. vasario mėn. Vokietijos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad draudimas steigti profesinę bendriją su gydytojais ir farmacininkais nesuderinamas su Konstitucija. Suomijoje ribotos atsakomybės bendrovių akcijų savininkai turi būti advocates, bet tam tikrais atvejais Advokatūra gali leisti pasinaudoti išimtimi. Paprastąsias bendrijas dažniausiai leidžiama steigti ir daugelyje valstybių narių profesinę veiklą taip pat galima vykdyti įsteigus profesinę bendriją. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Suomijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, teisininkams taip pat leidžiama steigti ribotos atsakomybės bendroves.

Profesinės civilinės atsakomybės draudimas privalomas visose valstybėse narėse, išskyrus Graikiją ir Latviją, kuriose jis yra savanoriškas. Daugeliu atvejų ši prievolė taikoma visoms veiklos rūšims, susijusioms su tam tikra profesine veikla, įskaitant kitoje valstybėje narėje teikiamas tarpvalstybines paslaugas. Tad draudimo liudijimas gali aprėpti visą ES teritoriją mokant vieną draudimo įmoką (pvz., Prancūzijoje, Ispanijoje), taip palengvinant specialistų judumą. Taip pat skiriasi minimali aprėptis ir mokesčių dydžiai. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje sąnaudos daug didesnės nei kitose valstybėse narėse, nes yra daug priskirtų veiklos rūšių ir dėl ypatingo Jungtinės Karalystės rinkos pobūdžio 44 .

Be pirmiau išvardytų reikalavimų, daugumoje valstybių narių reikalaujama būti ES piliečiu, būti neteistam ir prisiekti laikytis profesinės etikos ir teisės normų. Neaišku, ar Slovėnijoje leidžiama ES piliečiams, įgijusiems kvalifikacijas Slovėnijoje, verstis profesine veikla turint Slovėnijoje įgytą profesinį vardą, nes yra nustatytas reikalavimas būti Slovėnijos piliečiu. Kipre nustatytas gyvenamosios vietos reikalavimas norint verstis profesine veikla, kuriuo, atrodo, pažeidžiama Sąjungos teisė ir sumažinamas Teisininkų direktyvų veiksmingumas 45 . Italijoje neseniai nustatytas reikalavimas būti atsakingam už bent penkias bylas per metus, taip įrodant, kad laikomasi bendrojo reikalavimo nuolat ir reguliariai vykdyti profesinę veiklą. Kroatijoje ilgiau nei 6 mėnesius veiklos nevykdantis teisininkas netenka teisės vykdyti profesinę veiklą ir dėl to kyla ypač didelių problemų teisininkams, norintiems įsisteigti arba teikti paslaugas užsienyje.

Rekomendacijos

Visose valstybėse narėse, kuriose priskirta teisinių konsultacijų veikla, reikėtų patikslinti priskirtos veiklos sritį, kad teisininkams ar kitiems paslaugų teikėjams būtų lengviau teikti teisinių konsultacijų paslaugas, ypač internetu.

Visose valstybėse narėse reikėtų įvertinti juridinės formos ir akcijų valdymo reikalavimus, nesuderinamumo taisykles ir daugiasričius apribojimus, visų pirma atsižvelgiant į šių apribojimų proporcingumą palyginti su pagrindiniais principais, kaip antai profesijos nepriklausomumo principu, ir taikoma priežiūros tvarka. Be to, reikėtų įvertinti bendrą tokių reikalavimų poveikį, kai tas poveikis gali itin aiškiai pasireikšti priskiriant pernelyg daug veiklos rūšių (pvz., kai teisinės konsultacijos taip pat yra priskirta veiklos rūšis).

Kipre reikėtų peržiūrėti gyvenamosios vietos reikalavimą, kiek jis taikytinas ES piliečiams, siekiantiems verstis profesine veikla Kipre, o Slovėnijai reikėtų atsisakyti pilietybės reikalavimo, kad jis nebūtų taikomas ES piliečiams, įgijusiems kvalifikaciją Slovėnijoje.

Bulgarijos naujajame įstatymo projekte reikėtų dar kartą įvertinti būtinybę priskirti teisines konsultacijas ir atstovavimą piliečiams administracinėse valdžios institucijose tik teisininkams.

Italijoje reikėtų patikslinti reikalavimus, kuriais ribojama galimybė verstis profesine veikla, pavyzdžiui, susijusius su plačia nesuderinamumo taisyklės taikymo sritimi, ypač su jos taikymu profesijoms, kurioms galioja panašios profesinės etikos taisyklės, pavyzdžiui, patentiniams patikėtiniams. Reikėtų iš naujo įvertinti neseniai patvirtinto reikalavimo būti atsakingam už bent penkias bylas per metus pagrindimą ir proporcingumą.

Kroatijoje reikėtų peržiūrėti nuostatą, pagal kurią ilgiau nei šešis mėnesius veiklos nevykdantis teisininkas netenka teisės vykdyti profesinę veiklą.

Belgijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje reikėtų užtikrinti didesnį skaidrumą ir peržiūrėti teisininkų, norinčių vykdyti profesinę veiklą atitinkamuose aukščiausiuose teismuose, profesijos įgijimo taisyklių proporcingumą, visų pirma patikslinti Europos teisininkams taikytinas taisykles.

Vokietijoje reikėtų iš naujo apsvarstyti poreikį palikti galioti amžiaus apribojimus norint vykdyti profesinę veiklą Bundesgerichtshof (Federaliniame teisme), palyginti su priemonėmis, kurios yra tinkamesnės siekiant užsibrėžtų tikslų, tokiomis kaip profesinė patirtis.

Ispanija turi peržiūrėti procuradores priskirtų veiklos rūšių aprėptį ir visų pirma įvertinti, ar tam tikrą veiklą, kaip antai techninį atstovavimą arba dokumentų pateikimą teismams, gali vykdyti ir abogados. Įsigaliojus naujajai kvalifikacijų sistemai Ispanijoje taip pat reikėtų priimti aiškias gaires ir nurodymus dėl teisininkų registracijos.

Jungtinėje Karalystėje reikėtų įvertinti galimybę laikytis lankstesnio požiūrio į profesinės civilinės atsakomybės draudimo prievoles, kad būtų sumažinta specialistams tenkanti finansinė našta.

Graikijoje ir Italijoje reikėtų užtikrinti, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į užsienyje įgytą išsilavinimą ir patirtį, kad teisininkai galėtų dalyvauti teisės stažuotėse, kaip numatyta bylos
C-313/01 sprendime.

II.5.    Patentiniai ir prekių ženklų patikėtiniai

Patentinių ir prekių ženklų patikėtinių profesija 46 reglamentuojama 22 valstybėse narėse, o dar dviejose atitinkamos veiklos rūšys aiškiai priskirtos teisininkams. Daugumoje šalių profesija reglamentuojama priskiriant veiklos rūšis ir apsaugant profesinius vardus (Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje). Keliose šalyse apsaugoti tik profesiniai vardai (Suomijoje, Airijoje ir Švedijoje), o kitose septyniose šalyse profesija reglamentuojama tik priskiriant veiklos rūšis (Belgijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Slovakijoje) 47 . Galiausiai Kipre ir Graikijoje veiklos rūšys priskirtos tik teisininkams.

Šios profesijos reglamentavimo motyvai, kuriuos pateikė valstybės narės: a) vartotojų ir paslaugos gavėjų (pvz., teisių turėtojų) apsauga ir b) šių klausimų apsaugos mechanizmų ir teisingumo sistemų vientisumas. Taigi valstybės narės šios profesijos reglamentavimą grindžia tuo, kad patentinių ir prekių ženklų patikėtinių veikla susijusi su itin sudėtingais intelektinės nuosavybės teisės aktais ir techniniais inovacijų aspektais, tad netinkamai vykdant šią veiklą būtų padaryta žala jų klientų padėčiai ir apskritai intelektinės nuosavybės teisių tvarkymui ir apsaugai šalyje.



6 grafikas. Ribojamojo poveikio rodiklis: patentiniai ir prekių ženklų patikėtiniai

Šaltinis: Europos Komisija, 2016 m. lapkričio mėn.

6 grafike parodyta santykinė valstybių narių padėtis, susijusi su ribojamuoju poveikiu norint užsiimti ir verstis patentinių ir prekių ženklų patikėtinių profesine veikla, remiantis naujuoju ribojamojo poveikio rodikliu.

Veiklos rūšių priskyrimo mastas valstybėse narėse skiriasi. Kai kuriose valstybėse narėse (Bulgarijoje, Estijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Liuksemburge, Slovėnijoje ir Jungtinėje Karalystėje) konsultacijų ir atstovavimo patentų biure arba kitose administracinėse valdžios institucijose veikla išskirtinai priskirta tik patentiniams ir prekių ženklų patikėtiniams. Lietuvoje ši veikla priskirta tik užsieniečių, kurie nuolat negyvena (arba nėra įsisteigę kaip juridiniai asmenys) ES valstybėje narėje atstovavimo veiklai, o Ispanijoje – ne ES piliečių atstovavimo veiklai. Lenkijoje tik patentiniams patikėtiniams išskirtinai priskirtos konsultacijų, atstovavimo patentų biure ir atstovavimo administraciniuose teismuose dėl pramoninės nuosavybės aspektų, išskyrus prekės ženklus, veiklos rūšys.

Atstovavimas teismuose intelektinės nuosavybės klausimais tik patentiniams patikėtiniams išskirtinai priskirtas Vokietijoje ir Vengrijoje. Keliose šalyse (Austrijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Italijoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir Slovakijoje) šią veiklą taip pat gali vykdyti kiti specialistai, kaip antai teisininkai, notarai ar teisės konsultantai. Kitose valstybėse narėse (pavyzdžiui, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje) atstovavimo teisme veikla apskritai, taip pat intelektinės nuosavybės klausimais priskirta teisininkams arba kitiems teisės specialistams, bet ne patentiniams patikėtiniams.

Keliose valstybėse narėse (Austrijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Lenkijoje) teisinių dokumentų, susijusių su intelektinės nuosavybės klausimais, rengimo veikla priskirta patentiniams patikėtiniams ir kitiems teisės specialistams. Tačiau Vengrijoje ji išskirtinai priskirta tik patentiniams patikėtiniams.

Vengrijoje patentiniams patikėtiniams taip pat priskirta mokslinių tyrimų arba su pramoninės nuosavybės teisėmis susijusių konsultacijų veikla.

Tačiau tam tikrose šalyse, kuriose pati patentinių ir prekių ženklų patikėtinių profesija nereglamentuojama, pvz., Kipre ir Graikijoje, tokia veikla priskirta teisininkams.

Valstybėse narėse labai skiriasi ir kvalifikaciniai reikalavimai. Nors visose valstybėse narėse reikalaujama būti baigus trejų penkerių metų trukmės universitetines studijas, kai kuriose valstybėse narėse (Austrijoje, Kroatijoje, Vengrijoje ir Airijoje) taikomas reikalavimas baigti specializuotas (technines ar tiksliųjų mokslų) studijas. Jungtinėje Karalystėje reikalaujama baigti specializuotus patentų ir prekių ženklų teisės kursus ir yra labai nedaug registravimo institucijos patvirtintų kursų.

Ankstesnės profesinės patirties reikalavimas nustatytas daugumoje valstybių narių, bet reikalaujama trukmė yra nuo dvejų metų (Bulgarijoje) iki penkerių metų (Kroatijoje, Lietuvoje) arba net 7,5 metų (Austrijoje). Kai kuriose valstybėse narėse (Belgijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje) taikomas stažuotės prižiūrint patentiniam patikėtiniui reikalavimas. Daugumoje valstybių narių taip pat reikia laikyti egzaminą.

Vadinasi, bendroji reikalaujamo rengimo trukmė galėtų būti nuo trejų metų Portugalijoje (kurioje nereikalaujama stažuotės ar ankstesnės patirties) iki septynerių metų (Vokietijoje) ar net 12,5 metų (Austrijoje). Tai reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, kad veiklą taip pat gali vykdyti, pavyzdžiui, teisininkai, kurie nebūtinai turi specializuotis intelektinės nuosavybės teisės srityje.

Profesinio draudimo reikalaujama 12 valstybių narių, o kai kuriose taip pat ribojamos sąlygos, kuriomis suteikiamas toks draudimas (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje).

Keliose valstybėse narėse nustatyti juridinės formos apribojimai ir akcijų valdymo reikalavimai. Pavyzdžiui, Austrijoje reikalaujama, kad 100 proc. šios srities įmonės akcijų priklausytų patentiniams ar prekių ženklų patikėtiniams. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Rumunijoje, galima steigti specialistų bendrovę (kurios 100 proc. akcijų priklauso patentiniams ar prekių ženklų patikėtiniams) arba įprastinę bendrovę (akcijos priklauso ne tik specialistams). Vengrijoje reglamentuojamos ir profesinės bendrijos (100 proc. akcijų priklauso patentiniams patikėtiniams) ir specialistų bendrovės (75 proc. akcijų priklauso patentiniams patikėtiniams). Prancūzijoje nenustatyta akcijų valdymo reikalavimų, bet reikalaujama, kad priimti sprendimus bendrovėje būtų įgalioti patentiniai ar prekių ženklų patikėtiniai. Graikijoje ir Kipre reikalaujama, kad 100 proc. partnerių būtų teisininkai. Vokietijoje ir Lenkijoje reikalaujama, kad bent 50 proc. akcijų priklausytų specialistams.

Keliose valstybėse narėse taip pat visiškai draudžiama užsiimti patentinių patikėtinių profesine veikla kartu vykdant kitokią profesinę veiklą (pavyzdžiui, Austrijoje ir Vengrijoje), o papildomą veiklą galima vykdyti tik teisės ar apskaitos srityse (Estijoje, Vokietijoje).

Kalbant apie tarpvalstybinį paslaugų teikimą, kai kuriose valstybėse narėse į nacionalinę teisę dar neperkeltos Direktyvos 2013/55/ES 48 nuostatos dėl patentinių ar prekių ženklų patikėtinių. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje sudarytas ribotas pripažintinų kvalifikacijų sąrašas ir neleidžiama pripažinti patentinių ar kai kurių ES valstybių narių prekių ženklų patikėtinių profesinių kvalifikacijų.

Slovakijoje reikalaujama taikyti specialią pripažinimo procedūrą kitų ES valstybių narių diplomų turėtojams, kad jie galėtų užsiimti (nereglamentuojama) patentinio patikėtinio padėjėjo profesine veikla.

Rekomendacijos

Slovakijoje reikėtų užtikrinti, kad pripažinimo procedūra, taikoma užsienio diplomų turėtojams, norintiems užsiimti patentinio patikėtinio padėjėjo profesine veikla, atitiktų SESV nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir nediskriminavimo ir atitinkamą teismo praktiką.

Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje reikėtų kuo skubiau į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2013/55/ES ir užtikrinti ES teisės aktų dėl patentinių patikėtinių laikymąsi.

Austrijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje reikėtų iš naujo apsvarstyti įvairių lygių reglamentavimo priemones, kuriomis, pavyzdžiui, be pagrindinių rengimo reikalavimų, reikalaujama turėti ilgametę profesinę patirtį ar būti išėjus profesinį mokymą, ir siekti pasiūlyti kitų kvalifikacijos įgijimo būdų.

Kroatijoje, Estijoje, Lietuvoje ir Švedijoje reikėtų iš naujo įvertinti ankstesnės profesinės patirties sąlygą, kurią privalo atitikti norintieji užsiimti patentinio ar prekių ženklų patikėtinio profesine veikla.

Jungtinėje Karalystėje reikėtų įvertinti draudimo reikalavimus ir užtikrinti, kad jie nebūtų pernelyg griežti.

Austrijoje, Estijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje reikėtų įvertinti priskirtų patentinių ir prekių ženklų patikėtinių veiklos rūšių apimtį. Kipre ir Graikijoje reikėtų įvertinti su pramoninės nuosavybės teisėmis susijusių veiklos rūšių išskirtinio numatymo tik teisininkams priemonių proporcingumą.

Austrijoje ir Vengrijoje reikėtų įvertinti draudimų vienu metu užsiimti patentinių ar prekių ženklų patikėtinių ir kitokia profesine veikla proporcingumą.

Austrijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje reikėtų įvertinti akcijų valdymo reikalavimų proporcingumą.

II.6.    Nekilnojamojo turto agentai

Požiūris į reglamentavimą nekilnojamojo turto sektoriuje įvairiose šalyse labai skiriasi. Kai kuriose valstybėse narėse ši profesija reglamentuojama jau seniai (pvz., Austrijoje ji reglamentuojama nuo 1973 m.), o kitose ją pradėta reglamentuoti visai neseniai (pvz., 2011 m. Airijoje). Trijose šalyse (Čekijoje, Vokietijoje ir Slovakijoje) ketinama pradėti reglamentuoti galimybę užsiimti šia profesine veikla. Nyderlanduose, Lenkijoje ir Portugalijoje, priešingai, neseniai priimtas sprendimas atsisakyti šios profesijos reglamentavimo.

7 grafikas. Ribojamojo poveikio rodiklis: nekilnojamojo turto agentai

Šaltinis: Europos Komisija, 2016 m. lapkričio mėn.

7 grafike parodyta santykinė valstybių narių padėtis, susijusi su ribojamuoju poveikiu norint užsiimti ir verstis nekilnojamojo turto agento profesine veikla, remiantis naujuoju ribojamojo poveikio rodikliu.

Ši profesija reglamentuojama 14 valstybių narių: Austrijoje, Belgijoje, Kroatijoje, Kipre, Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Slovakijoje 49 , Slovėnijoje ir Švedijoje. Daugumoje šalių ši profesija reglamentuojama priskiriant veiklos rūšis. Kipre, Belgijoje, Danijoje, Suomijoje 50 , Airijoje, Italijoje, Liuksemburge ir Slovėnijoje ši profesinė veikla reglamentuojama priskiriant veiklos rūšis ir apsaugant profesinį vardą. Ispanijoje nekilnojamojo turto agentų veikla reglamentuojama regioniniu lygmeniu.

Daugumoje šalių nekilnojamojo turto agentams priskirtos panašios veiklos rūšys. Jos iš esmės apima tarpininkavimą tarp nekilnojamojo turto pirkėjų ir pardavėjų, įskaitant konsultacijas. Tačiau kai kuriais atvejais nekilnojamojo turto agentai ne tik padeda sandorio šalims pradėti vykdyti sandorį, bet atlieka ir papildomas užduotis, teikia konsultacijas ir kai kurios tokios veiklos rūšys yra gana sudėtingos. Pavyzdžiui, Šiaurės šalyse licencijuoti nekilnojamojo turto agentai teikia teisines konsultacijas savo profesinėje srityje (pvz., Švedijoje licencijuoti nekilnojamojo turto agentai padeda parengti tinkamus dokumentus arba teikia konsultacijas dėl sutarties nuostatų). Suomijoje dauguma sandorių, kuriuos sudarant dalyvauja nekilnojamojo turto agentas, yra susiję su būsto kooperatyvų akcijų pardavimu ir pirkimu be oficialaus notaro patvirtinimo. Danijoje ir Italijoje 51 nekilnojamojo turto agentams priskirtas turto vertinimas, o Austrijoje – atstovavimas valdžios institucijose ir teismuose (tais atvejais, kai jis nėra priskirtas teisininkams) ir viešųjų turto aukcionų organizavimas. Belgijoje ir Prancūzijoje nekilnojamojo turto agentai dalyvauja valdant bendros nuosavybės teises ir turtą – jie atlieka vadinamojo syndic vaidmenį.

Daugeliu atvejų nekilnojamojo turto agentų veikla vykdoma kartu su teisininkais ir (arba) notarais. Tačiau kai kuriais atvejais bent jau tam tikros nekilnojamojo turto tarpininkavimo veiklos rūšys yra išskirtinai priskirtos kvalifikuotiems nekilnojamojo turto agentams (Austrijoje, Kipre, Airijoje, Liuksemburge, Švedijoje ir Slovėnijoje).

Daugumoje šalių nustatytas reikalavimas dėl dvejų trejų metų trukmės rengimo, kuris gali būti taikomas kartu su reikalavimu stažuotis ir (arba) turėti darbo patirties ir (arba) laikyti egzaminą. Kai kuriais itin griežtais atvejais tokį reglamentavimą galima pateisinti tam tikromis sudėtingesnėmis užduotimis, kurios patikimos nekilnojamojo turto agentams (pvz., Austrijoje, Danijoje ir Švedijoje). Kroatijoje, Suomijoje, Vengrijoje ir Italijoje yra kitaip, nes ten galioja palyginti nedideli kvalifikaciniai reikalavimai. Pavyzdžiui, Vengrijoje rengimo programos trukmė yra tik šeši mėnesiai, o Suomijoje tereikia išlaikyti egzaminą, bet nereikalaujama konkretaus išsilavinimo ar ankstesnės patirties. Kroatijoje ir Italijoje numatytas privalomas egzaminas, kurį gali laikyti baigusieji vidurinę mokyklą, o Italijoje reikia baigti 80 valandų mokymo kursą.

Daugeliu atvejų esama kitų būdų įgyti reikiamas kvalifikacijas. Tik vienas galimas būdas įgyti nekilnojamojo turto agento kvalifikaciją yra Belgijoje, Kroatijoje, Kipre, Italijoje, Suomijoje ir Švedijoje.

Ir šalyse, kuriose reglamentavimo lygis palyginti nedidelis, ir šalyse, kuriose taikomi didesni reikalavimai, esama papildomų priemonių, kuriomis užtikrinama vartotojų apsauga ir sukčiavimo prevencija. Daugumoje šalių numatyta privaloma registracija profesinėse organizacijose ar valstybinėse įstaigose ir privalomas profesinės civilinės atsakomybės draudimas, o kitose specialistai taip pat privalo įrodyti, kad nebuvo teisti ir (arba) turi nepriekaištingą reputaciją 52 , arba pateikti finansinės būklės patvirtinimą arba finansinę garantiją 53 . Privalomi tęstinio kvalifikacijos kėlimo trukmės reikalavimai nėra labai griežti ir taikomi tik penkiose šalyse 54 .

Keliose šalyse draudžiama užsiimti tam tikra nesuderinama veikla. Tačiau kai kuriais atvejais toks draudimas susijęs ne tik su bendruoju interesų konflikto draudimu (pvz., Italijoje ir Švedijoje). Pavyzdžiui, Italijoje nekilnojamojo turto agentams draudžiama dirbti valstybės tarnautojais (nebent ne visą darbo dieną) arba užsiimti kitokia savarankiškai dirbančio asmens ar verslininko veikla. Slovėnijoje norintiems verstis nekilnojamojo turto agento veikla taikomas pilietybės reikalavimas 55 . 

Kita vertus, šalyse, kuriose ši profesija nereglamentuojama, vartotojų interesai apsaugomi kitomis priemonėmis, kaip antai priimant bendruosius vartotojų teisių apsaugos teisės aktus, civilinės ir baudžiamosios teisės aktus ir profesinės etikos taisykles. Savireguliavimo ir savanoriško sertifikavimo sistemos yra dar viena alternatyvi reguliavimo priemonė. Ji taikoma, pavyzdžiui, Čekijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Rekomendacijos

Austrijoje, Kipre, Airijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje ir Švedijoje reikėtų atsižvelgti į galimybę kitiems specialistams užsiimti veikla, kuri šiuo metu išskirtinai priskirta tik nekilnojamojo turto agentams.

Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Danijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Slovakijoje ir Švedijoje reikėtų įvertinti, ar privalomų kvalifikacinių reikalavimų įgijimo trukmė yra svarbi turint omenyje nekilnojamojo turto agentų vykdomas užduotis ir reglamentavimo tikslus.

Belgijoje, Kroatijoje, Kipre, Suomijoje, Italijoje ir Švedijoje reikėtų apsvarstyti galimybę numatyti alternatyvius būdus įgyti šią profesiją ir ja užsiimti.

Belgijoje reikėtų įvertinti, ar būtina taikyti akcijų valdymo ir balsavimo teisių apribojimus.

Slovėnijoje reikėtų iš naujo įvertinti nekilnojamojo turto agentams taikomą pilietybės reikalavimą.

Vykdant būsimą reformą, Čekijoje reikėtų vengti daugiapakopio reglamentavimo ir išsamiai įvertinti, ar vartotojų teisių apsaugos tikslą galima pasiekti mažiau varžančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, numatant profesinio vardo apsaugą.

Vokietijoje reikėtų stebėti vykstančias diskusijas dėl naujojo reglamentavimo ir bet kokius reglamentavimo pakeitimus grįsti išsamiu proporcingumo vertinimu.

Italijoje reikėtų įvertinti nesuderinamos veiklos draudimo poreikį ir proporcingumą.

Ispanijoje reikėtų peržiūrėti galiojančius regioninius teisės aktus, nes dėl jų gali kilti nesusipratimų norint užsiimti ir verstis šia profesine veikla ir kliūčių judumui.

Slovakijoje reikėtų panaikinti reikalavimą, pagal kurį kitose ES valstybėse narėse kvalifikaciją įgiję asmenys privalo atlikti diplomo akademinio pripažinimo procedūrą.

II.7.    Turistinių kelionių vadovai

Turistinių kelionių vadovo profesija reglamentuojama 14 valstybių narių: Austrijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Kipre, Prancūzijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lietuvoje, Maltoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Ispanijoje, tačiau reglamentavimo mastas gerokai skiriasi. Reglamentavimas yra griežtesnis pietinėje Europos dalyje ir Viduržemio jūros regione. Jis paprastai susijęs su kultūros, istorijos, archeologijos ir meno paveldo ir tinkamo jo vertinimo aspektais.

Pastaraisiais metais keitėsi ir pats turizmo sektorius, ir vartotojų įpročiai; dabar vis daugiau žinių apie kultūros ir paveldo objektus galima gauti iš kitų, įskaitant skaitmeninius, informacijos šaltinių. Turistinių kelionių vadovų veiklos reglamentavimo motyvus ir proporcingumą reikia vertinti atsargiai, siekiant užtikrinti, kad būtų taikomi tik būtiniausi apribojimai, apsaugantys nuo žalos valstybės narės kultūros paveldui.

8 grafikas. Ribojamojo poveikio rodiklis: turistinių kelionių vadovai

Šaltinis: Europos Komisija, 2016 m. lapkričio mėn.

8 grafike parodyta santykinė valstybių narių padėtis, susijusi su ribojamuoju poveikiu norint užsiimti ir verstis turistinių kelionių vadovo profesine veikla, remiantis naujuoju ribojamojo poveikio rodikliu.

Net ir tarp valstybių narių, kuriose reglamentuojama ši profesinė veikla, esama didelių skirtumų. Bulgarijoje, Maltoje, Ispanijoje ir Slovėnijoje priskirtos veiklos rūšys ir saugomas profesinis vardas, o daugumoje valstybių narių, kuriose reglamentuojama ši profesinė veikla, taikoma tik veiklos rūšių priskyrimo priemonė 56 . 

Priskirtų veiklos rūšių mastas valstybėse narėse gerokai skiriasi. Austrijoje ir Bulgarijoje labai daug veiklos rūšių priskirta specialių profesinių kvalifikacijų turėtojams: informacijos teikimas asmenims siekiant parodyti ir paaiškinti socialinę ir politinę padėtį nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis, vadovavimas asmenims sporto ir socialiniuose renginiuose ir turistų lydėjimas iš oro uosto į viešbutį. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad veiklos rūšių priskyrimas yra apribojimas, kuris turėtų būti taikomas tik jei būtina apsaugoti visuotinį viešąjį interesą.

Be to, veiklos rūšių priskyrimo priemonių taikymui regioniniu lygmeniu federacinėse ar į regionus suskirstytose valstybėse reikėtų skirti ypatingą dėmesį, jeigu veiklos rūšių mastas geografiniu požiūriu apribotas viena valstybe nare, kaip Kroatijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Pagal tokią tvarką specialistams gali tekti įgyti skirtingas kvalifikacijas ir leidimus toje pačioje valstybėje narėje, jei jie nori verstis profesine veikla daugiau nei viename regione. Dėl tokių skirtumų sunkiau užsiimti ir verstis profesine veikla 57 , taip pat gali kilti klausimų dėl suderinamumo su Sąjungos teise.

Valstybėse narėse, kuriose reglamentuojama ši profesinė veikla, reikalaujama skirtingų profesinių kvalifikacijų. Reikalaujamas kvalifikacijos lygis gali būti nuo profesinio mokymo iki akademinio laipsnio, o rengimo trukmė – nuo vienų metų Kipre iki penkerių metų Italijoje.

Graikijoje anksčiau buvo taikomas reikalavimas turėti turistinių kelionių vadovų mokyklos diplomą, bet dabar turistinių kelionių vadovo licenciją gali gauti tam tikrų generinių, pavyzdžiui, archeologijos, istorijos, socialinės antropologijos, etnologijos ir kitų sričių diplomų turėtojai, sėkmingai baigę dviejų mėnesių specialaus mokymo kursą. Italijoje kvalifikacinį egzaminą sudaro testas raštu, susijęs su konkrečios regiono vietovės istoriniu ir meno paveldu, ir pokalbis. Italijoje ir Ispanijoje priimta įvairių teisės aktų skirtinguose regionuose ar autonominiuose regionuose, kuriuose ši profesija reglamentuojama ir jai nustatomi reikalavimai. Daugumoje valstybių narių reikalaujama labai išsamių žinių, susijusių su šalimi, pavyzdžiui, istorijos ir meno žinių (pvz., Kipre, Slovėnijoje).

Kroatijoje, Slovėnijoje ir Ispanijoje organizuojami valstybiniai turistinių kelionių vadovų egzaminai.

Šiai profesijai netaikoma jokių juridinės formos arba akcijų valdymo ar valdymo kontrolės apribojimų.

Jeigu sudarytas vietų, kuriose dirbti kelionių vadovu gali tik tam tikrų kvalifikacijų turėtojai, sąrašas ir nustatytos konkrečios tokių kvalifikacijų įgijimo taisyklės, taip pat gali atsirasti nepagrįstų apribojimų, jei neįvertintos faktinės priežastys, dėl kurių kiekviena vieta įtraukiama į sąrašą, ir jei egzaminai rengiami tik kartą per dvejus metus, kaip, regis, yra Italijoje. Kitose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, tam tikrose istorinės svarbos vietose gali dirbti tik kvalifikuoti turistinių kelionių vadovai. Kroatijos teisės aktuose konkrečiai nustatyta, kad gidų ekspertų paslaugos muziejuje, galerijoje, saugomoje gamtos teritorijoje, archeologiniame objekte ir pan. nelaikomos turistinių kelionių vadovų veikla. Tai gali remti rinkos suskaidymą, o paslaugų teikėjams iš kitos valstybės narės, kurie lydi turistus įvairiuose šalies regionuose ir teikia paslaugas ne vienoje vietovėje, gali tekti nemenka našta.

Rekomendacijos

Visose valstybėse narėse, kuriose ši profesija reglamentuojama, reikėtų apsvarstyti jos reglamentavimo motyvus ir proporcingumą.

Austrijoje, Bulgarijoje, Maltoje ir Slovėnijoje reikėtų apsvarstyti galimybę tiksliau apibrėžti priskirtas veiklos rūšis, nes jų aprėptis labai didelė arba neaiški.

Kroatijoje ir Italijoje reikėtų: i) patikslinti reglamentavimo sistemą, taikomą turistinių kelionių vadovams, atsižvelgiant į skirtingus teisės aktus regionuose, dėl kurių, atrodo, kliudoma patekti į rinką ir kurie daro poveikį nacionaliniams paslaugų teikėjams ir asmenims, teikiantiems laikinas paslaugas; ii) atnaujinti vietų, kuriose gali dirbti tik specialią kvalifikaciją įgiję asmenys, sąrašą ir apsvarstyti kiekvieno apribojimo proporcingumą.

Ispanijoje reikėtų: i) dar kartą apsvarstyti sąlygas, kuriomis suteikiama galimybė užsiimti turistinių kelionių vadovų veikla (šiuo metu sąlygos autonominiuose regionuose yra skirtingos), ribojant įsisteigusių paslaugų teikėjų ir laikinas paslaugas teikiančių asmenų galimybės užsiimti ir verstis šia profesine veikla; ii) užtikrinti, kad leidimai galiotų visoje valstybės narės teritorijoje.

(1)

2016 m. birželio 28 d. ir 2016 m. spalio 20–21 d. Europos Vadovų Tarybos išvados. Dar 2013 m. spalio 24–25 d. išvadose Europos Vadovų Taryba pabrėžė Komisijos pradėto reglamentuojamų profesijų abipusio vertinimo svarbą ir paragino sparčiai daryti pažangą. Vertinant turėtų būti atskleistos likusios kliūtys užsiimti profesine veikla valstybėse narėse, įvertintas bendrasis visų vienai profesijai nustatytų apribojimų poveikis ir pasiūlyti tinkami veiksmai.

(2)

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Bendrosios rinkos tobulinimas: daugiau galimybių piliečiams ir įmonėms“, COM(2015) 550 final .

(3)

Taip pat žr. 2016 m. vasario 29 d. Konkurencingumo tarybos išvadas, kuriose palankiai vertinamas ketinimas reguliariai rengti konkrečioms šalims skirtas gaires dėl reglamentuojamų profesijų, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog jomis galima užtikrinti, kad reglamentavimas kiekvienoje valstybėje narėje būtų proporcingas, ir pabrėžiant poreikį užtikrinti veiksmingus ir nuoseklius paskesnius veiksmus. 2012 m. kovo 1–2 d. išvadose Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kaip svarbu toliau tobulinti abipusį profesinių kvalifikacijų pripažinimą, siekti sumažinti reglamentuojamų profesijų skaičių ir šalinti nepagrįsto reglamentavimo keliamas kliūtis.

(4)

2015/2354(INI).

(5)

Aprašymą žr. I.2 dalyje.

(6)

Reguliarioji ES ekonomikos ataskaita, 2016 m. ruduo, Pasaulio banko grupė.

(7)

„2013 m. produktų rinkos apžvalga. Realiosios ekonomikos finansavimas“, Europos ekonomika 8/2013, Europos Komisija.

(8)

  http://ec.europa.eu/DocsRoom/documents/13405?locale=en .

(9)

Žr., pavyzdžiui, E. Fernández Corugedo ir E. Pérez Ruiz „ES paslaugų direktyva. Tolesnio liberalizavimo nauda“ (angl. The EU Services Directive: Gains from Further Liberalisation), TVF darbinis dokumentas, 2014 m. Šio tyrimo rezultatai grindžiami tolesnio liberalizavimo poveikiu Prancūzijos ekonomikai. Iš tyrimo visų pirma matyti, kad didinant bendrą gamybos veiksnių produktyvumą kitos verslo veiklos (pirmiausia verslo paslaugų) sektoriuose pasireikštų didelis šalutinis poveikis visai ekonomikai.

(10)

Žr. svarbius sprendimus Vlassopoulou, C-340/89, Morgenbesser, C-313/01, Peśla, C-345/08.

(11)

Direktyva 2005/36/EB su pakeitimais, padarytais Direktyva 2013/55/ES.

(12)

2013 m. spalio 2 d. Komisijos komunikate (COM(2013) 676) pateiktas darbo planas, kuriuo siekiama padidinti profesijas reglamentuojančių nacionalinių teisės aktų skaidrumą ir įvertinti bei aptarti galiojančių taisyklių pagrįstumą ir proporcingumą (abipusis vertinimas). Šis procesas prasidėjo 2014 m. ir valstybės visas savo reglamentuojamas profesijas pirmiausia turėjo nurodyti reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje kartu su visomis įgyvendinamomis reglamentavimo priemonėmis, susijusiomis su kiekviena nurodyta profesija. Vėliau, naudodamosi ta informacija, jos turėjo įvertinti taikomų priemonių poveikį ir apsvarstyti jų naudą apsaugant teisėtus viešuosius interesus.

(13)

Po šių diskusijų parengtos ataskaitos skelbiamos adresu http://ec.europa.eu/growth/single-market/services/free-movement-professionals/transparency-mutual-recognition_en .

(14)

Nacionalinis veiksmų planas yra vienas iš valstybių narių teisinių įsipareigojimų, kuriuos jos turi įvykdyti perkeldamos į nacionalinę teisę Profesinių kvalifikacijų direktyvą. Plano nepateikusiai valstybei narei gali būti pradėta pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Nacionaliniai veiksmų planai yra paviešinti. Žr. http://ec.europa.eu/DocsRoom/documents/17943 .

(15)

Veiksmai, įskaitant tarpvalstybinės pradedančiųjų įmonių veiklos rėmimą per bendrąjį skaitmeninį portalą, buvo priimti 2016 m. lapkričio 22 d. (žr. http://europa.eu/rapid/press-release_IP-16-3882_lt.htm).

(16)

  2016 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Bendrosios rinkos strategijos .

(17)

  2016 m. vasario 29 d. Tarybos išvados dėl paslaugų ir prekių bendrosios rinkos strategijos .

(18)

  2016 m. vasario 29 d. Tarybos išvados .

(19)

Šaltinis: nacionalinių sąskaitų statistika.

(20)

Žr. ES reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje pateiktą interaktyvųjį žemėlapį , kuriame pavaizduotas profesijų reglamentavimas ES valstybėse narėse ( https://ec.europa.eu/growth/single-market/services/free-movement-professionals/regulated-professions-database_en ). Duomenų bazėje yra informacijos apie reglamentuojamas profesijas, kurioms taikoma Direktyva 2005/36/EB, ir nurodyta, kad reglamentuojama maždaug 600 įvairių generinių profesijų . Kiekviena generinė profesija paprastai apibūdinama įvairiais nacionaliniais terminais, susijusiais su daug daugiau profesijų. Taip yra todėl, kad kiekviena generinė profesija apima kelias profesijos atšakas, todėl bendrasis ES reglamentuojamų profesijų skaičius siekia maždaug 5 500.

(21)

ES reglamentuojamųjų profesijų duomenų bazė, 2016 m. lapkričio mėn.

(22)

 Priskirtų veiklos rūšių sąvoka ne visada yra susijusi su teisės aktais reglamentuojama veikla. „Veiklos rūšių priskyrimą“ gali reikšti bet koks reikalavimas, pagal kurį paslaugų teikimo veikla gali verstis tik tam tikrą profesinę kvalifikaciją turintys asmenys.

(23)

 Profesinio vardo apsauga nustatoma teisės aktais, kuriais teisė turėti tam tikrą profesinį vardą (pavyzdžiui, advokato, architekto, turistinių kelionių vadovo) suteikiama asmenims, atitinkantiems konkrečius reikalavimus, dažniausiai turintiems tam tikrą kvalifikaciją.

(24)

M. Koumenta ir M. Pagliero (2016 m.), Measuring Prevalence and Labour Market Impacts of Occupational Regulation in the EU. Žr. http://ec.europa.eu/DocsRoom/documents/20362 .

(25)

Didesni atlyginimai ir didelės pelno maržos yra bendras požymis, kad pelnas gaunamas monopolio sąlygomis, dėl kurių savo ruožtu vartotojams tenka mokėti didesnes kainas ir trūksta konkuravimo tam tikroje profesinėje srityje.

(26)

Profesijų įgijimo reikalavimų reglamentavimo reformų poveikis: šalių pavyzdžiai ( http://ec.europa.eu/growth/tools-databases/newsroom/cf/itemdetail.cfm?item_id=8525&lang=en ).

(27)

Europos Komisija: „Verslo paslaugos. Kliūčių ir jų ekonominio poveikio vertinimas“; paskelbta https://ec.europa.eu/growth/single-market/services/economic-analysis_en .

(28)

 E. Athanassiou, N. Kanellopoulos, R. Karagiannis, A. Kotsi, The effects of liberalisation of professional requirements in Greece , Centre for Planning and Economic Research (KEPE), Atėnai, 2015 m.

(29)

M. Rojek, M. Masior, The effects of reforms liberalising professional requirements in Poland, Varšuvos ekonomikos mokykla, 2016 m.

(30)

 Žr. išsamius paaiškinimus metodiniame priede (Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, V skirsnis).

(31)

Europos Komisija: „Verslo paslaugos. Kliūčių ir jų ekonominio poveikio vertinimas“; paskelbta https://ec.europa.eu/growth/single-market/services/economic-analysis_en .

(32)

 EBPO PRR rodiklis buvo pirmą kartą parengtas 1988 m. ir paskutinį kartą atnaujintas 2013 m. Žr. http://www.oecd-ilibrary.org/economics/the-2013-update-of-the-oecd-s-database-on-product-market-regulation_5js3f5d3n2vl-en .

(33)

Žr. pridedamo Tarnybų darbinio dokumento VI skyrių.

(34)

Taikoma kartu su akademiniais rezultatais, apibūdintais Direktyvos 46 straipsnyje.

(35)

Pavyzdžiui, Estijoje, norint vykdyti tam tikrą profesinę veiklą reikia turėti profesinį pažymėjimą (t. y. tam tikro lygio pažymėjimą, kurį išduoda kvalifikacinė institucija).

(36)

Vokietijos žemių taikomo reglamentavimo skirtumai yra susiję ne tik su priskirtomis veiklos rūšimis, bet ir su akcijų valdymo ir ankstesnės profesinės patirties reikalavimais. Registruotis taip pat privaloma regioniniu lygmeniu, tad ir šioje srityje yra skirtumų.

(37)

Pavyzdžiui, Estijoje, norint vykdyti tam tikrą profesinę veiklą reikia turėti profesinį pažymėjimą (t. y. tam tikro lygio pažymėjimą, kurį išduoda kvalifikacinė institucija).

(38)

Prancūzijoje konsultavimo sudėtingais mokesčių klausimais veiklos rūšis yra priskirta teisininkams, bet apskaitininkai ekspertai gali teikti konsultacijas mokesčių klausimais savo klientams. Auditoriai ir notarai taip pat gali teikti konsultacijas mokesčių klausimais, jeigu tai susiję su jų veikla.

(39)

Dėl profesijos reglamentavimo panašumų, ypač susijusių su profesinių vardų apsauga, teisininkams taikomos dvi direktyvos dėl galimybės teikti paslaugas laikinai arba kartais turint kilmės valstybės profesinį vardą (Direktyva 77/249/EEB) arba dėl galimybės verstis nuolatine teisininko praktika kitoje valstybėje narėje turint kilmės valstybės profesinį vardą (Direktyva 98/5/EB). Kadangi šiose dviejose direktyvose neapibrėžtos šios profesijos atstovams apskritai priskirtos veiklos rūšys, jose vartojama sąvoka „teisininkų veikla“, kuri apima atstovavimą klientui teismo procese arba valdžios institucijose ir teisines konsultacijas.

(40)

Žr. Sprendimą Morgenbesser, C-313/01, kuriuo, įvertinus užsienyje įgytas kvalifikacijas, teisės studijų absolventams leidžiama stažuotis bet kurioje valstybėje narėje.

(41)

Byla Vlassopoulou, C-340/89.

(42)

Žr. Sprendimą Wouters, C-309/99.

(43)

Šiuo požiūriu pagal Direktyvą 98/5/EB valstybės narės gali nustatyti tam tikrus grupės formos apribojimus arba advokatų kontorų akcijų paketų reikalavimus, bet jie turi būti pagrįsti, būtini ir proporcingi ir nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju. Vadinasi, tokie reikalavimai turi būti taikomi kartu su visoms reglamentuojamoms profesijoms taikomos Profesinių kvalifikacijų direktyvos 59 straipsniu.

(44)

Šio reikalavimo ribojamasis poveikis pabrėžiamas tyrime dėl laisvo teisininkų judėjimo teisinio pagrindo vertinimo, žr. http://ec.europa.eu/internal_market/qualifications/docs/studies/2013-lawyers/report_en.pdf .

(45)

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką šiuolaikinės transporto ir telekomunikacijų priemonės leidžia teisininkams palaikyti reikiamą ryšį su klientais ir teisminėmis institucijomis. Užsibrėžtą tikslą galima pasiekti nustatant teisininkams prievoles, kuriomis būtų mažiau ribojama galimybė verstis šia profesine veikla, reikalaujant, kad paslaugas teikiantis teisininkas turėtų adresą dokumentams įteikti vietos teisininko patalpose, kuriuo būtų galima tinkamai įteikti teisminės institucijos pranešimus.

(46)

Kai kuriose valstybėse narėse patentiniai patikėtiniai vadinami patentiniais teisininkais (pvz., Austrijoje ir Vokietijoje – Patentanwälte).

(47)

Taip pat reikėtų paminėti tai, kad visų ES valstybių narių pasirašytoje Europos patentų konvencijoje įtvirtinta Europos patentinio patikėtinio kvalifikacija. Šią kvalifikaciją turintis specialistas minėtuoju profesiniu vardu gali naudotis vykdydamas atstovavimo veiklą Europos patentų biure. Tačiau turint šią kvalifikaciją negalima vykdyti profesinės patentinio patikėtinio veiklos tose konvenciją pasirašiusiose šalyse, kuriose ši profesija reglamentuojama.

(48)

2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacijos sistemą (IMI reglamentas).

(49)

Slovakijoje ši veikla nelaikoma reglamentuojama, nes reglamentuojama tik su prekyba susijusi veikla. Daugiau informacijos žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą, skelbiamą kartu su šiuo komunikatu.

(50)

Suomijoje saugomi profesiniai vardai, bet pagal teisės aktus atsakingieji vadovai ir bent pusė įmonės darbuotojų turi turėti reikiamas kvalifikacijas.

(51)

Vengrijoje, Latvijoje ir Lietuvoje kaip atskira profesija reglamentuojama nekilnojamojo turto vertintojo profesija.

(52)

Austrijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje ir Italijoje.

(53)

Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Vengrijoje.

(54)

Belgijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Švedijoje ir Slovėnijoje.

(55)

Nustatytas abipusis kitose valstybėse narėse įgytų kvalifikacijų pripažinimas, bet šios taisyklės, atrodo, netaikomos užsienio piliečiams, įgijusiems kvalifikaciją Slovėnijoje.

(56)

Daugiau informacijos apie šios profesijos ir susijusių profesijų, pvz., kelionių vadovo ar kelionių agento, reglamentavimą žr. ataskaitoje, kuri buvo parengta atliekant abipusį vertinimą.

(57)

Taip pat žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Paslaugų vidaus rinkos (statybų, verslo paslaugų ir turizmo) veiksmingumo patikrų rezultatai“ (SWD(2012) 147), skelbiamą su Komisijos komunikatu dėl Paslaugų direktyvos įgyvendinimo (COM(2012) 261).

Top