EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52013DC0139
REPORT FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL AND THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE First Report on the application of Directive 2005/29/EC of the European Parliament and of the Council of 11 May 2005 concerning unfair business-to-consumer commercial practices in the internal market and amending Council Directive 84/450/EEC, Directives 97/7/EC, 98/27/EC and 2002/65/EC of the European Parliament and of the Council and Regulation (EC) No 2006/2004 of the European Parliament and of the Council (‘Unfair Commercial Practices Directive’)
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI Pirmoji 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) taikymo ataskaita
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI Pirmoji 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) taikymo ataskaita
/* COM/2013/0139 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI Pirmoji 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) taikymo ataskaita /* COM/2013/0139 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI,
TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI Pirmoji 2005 m. gegužės 11 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių
komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios
Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB,
98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004,
(Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) taikymo
ataskaita 1. ĮŽANGA Šioje ataskaitoje[1] pirmą kartą vertinamas
Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos[2] (toliau – Direktyva arba DNKV)
taikymas valstybėse narėse ir jos poveikis. Ši ataskaita yra viena iš
svarbiausių Europos vartotojų darbotvarkės[3]
įgyvendinimo iniciatyvų. Rengiant šią
ataskaitą per 2011 m. valstybėms narėms ir įvairioms suinteresuotosioms
šalims buvo pateikti specialiai parengti klausimynai[4]. Vertinant direktyvos taikymą
finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse[5] ataskaitoje remiamasi
duomenimis, surinktais per 2011–2012 m. Komisijos pavedimu atliktą tyrimą[6]. DNKV priimta
2005 m. gegužės 11 d. Jos tikslas – užtikrinti, kad vartotojai nebūtų
klaidinami ar veikiami agresyvios rinkodaros ir kad visi ES prekiautojų teiginiai
būtų aiškūs, tikslūs bei pagrįsti, leidžiantys vartotojams pasirinkti
informuotai ir pamatuotai. Jos principinėmis inuostatomis siekiama sukurti
pakankamai lanksčias teisines priemones, leidžiančias reaguoti į naujus
prekybos metodus, produktus ir rinkodaros mechanizmus. Direktyva iš esmės yra horizontalusis teisės aktas ir yra taikoma
visiems tiek internetu, tiek kitaip sudaromiems įmonių sandoriams su
vartotojais (B2C sandoriams) dėl prekių ir paslaugų. Bendrasis
direktyvos tikslas – padėti sukurti vidaus rinką, šalinant kliūtis, kurios
susidaro dėl skirtingų nacionalinių teisės aktų nesąžiningos komercinės veiklos
srityje, ir užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. 2. DIREKTYVOS PERKĖLIMAS Į
NACIONALINĘ TEISĘ 2.1. Tvarkaraštis Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę
priemones valstybės narės turėjo priimti ir paskelbti iki 2007 m. birželio
12 d., kad nacionalinėje sistemoje jos įsigaliotų ne vėliau kaip iki
2007 m. gruodžio 12 d. Tačiau direktyvos perkėlimas labai vėlavo,
pirmiausia dėl labai plačios jos taikymo srities. Kadangi direktyvoje
nustatytas visiško suderinimo principas, įtvirtintas jos „Vidaus rinkos
sąlygoje“[7],
valstybės narės turėjo keisti labai daug savo teisės aktų, kad suderintų juos
su direktyva. Tik kelios valstybės narės[8] perkėlė direktyvą laiku.
Paskutinė perkėlimo priemonė priimta 2009 m. pabaigoje[9], nors dauguma nacionalinių
priemonių įgyvendintos 2008–2009 m.[10]
Komisijai kreipusis į Europos Teisingumo Teismą (toliau – ETT), priimti dviem
valstybėms narėms[11]
nepalankūs ETT sprendimai. Kitos iškeltos bylos buvo nutrauktos gavus pranešimą
apie priemones[12]. 2.2. Valstybėse narėse taikomi
direktyvos įgyvendinimo metodai ir perkėlimo ypatumai Valstybių narių
pasirinktus techninius DNKV įgyvendinimo būdus galima suskirstyti į dvi pagrindines
kategorijas, pirmiausia atsižvelgiant į tai, ar valstybėse narėse jau buvo
priimta teisės aktų dėl nesąžiningos komercinės veiklos, ar ne. Kai kurios
valstybės narės perkėlė direktyvą į jau galiojančius teisės aktus: įstatymus
dėl nesąžiningos konkurencijos (Vokietija, Austrija, Danija, Ispanija),
vartotojų kodeksus (Prancūzija, Italija, Bulgarija, Čekija, Malta), civilinį
kodeksą (Nyderlandai) ar kitus galiojančius atitinkamos srities teisės aktus
(Belgija, Suomija ir Švedija). Kitos ad hoc priėmė naujus įstatymus,
kuriais DNKV perkeliama beveik pažodžiui (Jungtinė Karalystė, Portugalija,
Rumunija, Vengrija, Kipras, Lenkija, Slovėnija, Slovakija, Estija, Airija,
Liuksemburgas, Latvija, Lietuva ir Graikija). 2.3. 4 straipsnis. Vidaus rinkos
sąlyga DNKV 4
straipsnyje, vadinamojoje vidaus rinkos sąlygoje, įtvirtintas visiško
suderinimo principas, o valstybėms narėms nepalikta galimybės nukrypti nuo
direktyvos nuostatų. Tai patvirtinta ir ETT sprendimu byloje Total Belgium
bei kitais prejudiciniais sprendimais[13],
kuriuose Teismas pateikė tą pačią išvadą – kad „direktyva siekiama visiškai
suderinti šias taisykles Bendrijos lygiu. Todėl <...> valstybės
narės negali imtis griežtesnių negu direktyvoje nustatytų priemonių, net
siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį“. Visiškas
suderinimas buvo didžiausia direktyvos įgyvendinimo problema. Pagal vidaus
rinkos sąlygą reikėjo gerokai pakeisti nacionalinės teisės aktus, kad jie
atitiktų direktyvos nuostatas. Visų pirma, valstybės narės turėjo nuodugniai peržiūrėti
nacionalinės teisės aktus ir panaikinti direktyvos neatitinkančias nuostatas.
Dažniausiai tokiomis nuostatomis buvo draudžiama tam tikrų rūšių komercinė
veikla, neįtraukta į direktyvos I priedą (visais atvejais draudžiamos
komercinės veiklos rūšių „juodąjį sąrašą“), ypač pardavimo skatinimo srityje. Įgyvendinant
vidaus rinkos sąlygą visoje ES gerokai supaprastintos taisyklės dėl
klaidinančios reklamos ir nesąžiningos komercinės veiklos vykdant įmonių
sandorius su vartotojais – 27 nacionalines sistemas pakeitė bendros taisyklės,
o vartotojų apsaugos lygis išliko aukštas. Buvo labai svarbu pašalinti tam
tikras nevienodo nesąžiningos komercinės veiklos reglamentavimo kuriamas
teisines kliūtis, dėl kurių įmonės ir vartotojai patirdavo daugiau išlaidų,
sunkumų ir neaiškumų. 2.4. Nukrypti leidžiančios
nuostatos Direktyvos 3
straipsnio 9 dalyje įtvirtintas svarbus visiško suderinimo principo
apribojimas: „dėl „finansinių paslaugų“ <...> ir nekilnojamojo turto
valstybės narės gali nustatyti reikalavimus, kurie yra labiau norminantys arba
griežtesni nei ši direktyva jos derinamoje srityje“. Taigi šiems dviem
sektoriams taikomas minimalaus suderinimo principas. 9 konstatuojamojoje
dalyje paaiškinta, kad „finansinėms paslaugoms ir nekilnojamajam turtui dėl jų sudėtingumo
ir būdingos didelės rizikos būtina nustatyti išsamius reikalavimus, įskaitant
pozityvius įpareigojimus prekybininkams“. Todėl šiuose sektoriuose valstybės
narės, nepažeisdamos kitų ES teisės aktų, gali nustatyti taisykles, kurios yra
išsamesnės už direktyvos nuostatas. Kaip išdėstyta
toliau šioje ataskaitoje, per konsultacijas paaiškėjo, kad nėra pagrindo
panaikinti šį apribojimą nei finansinių paslaugų, nei nekilnojamojo turto
srityje. Antra, laikinai
nuo visiško suderinimo principo leidžiama nukrypti taikant nacionalinės teisės
nuostatas, kuriomis įgyvendinamos direktyvos su minimalaus suderinimo
sąlygomis. Kaip numatyta 3 straipsnio 5 dalyje, šešerius metus iki 2013 m.
birželio 12 d. valstybės narės dar galės taikyti nacionalinės teisės
nuostatas[14],
kurios yra griežtesnės arba labiau norminančios nei ši direktyva, ir taikyti
kitų ES teisės aktų nuostatas dėl minimalaus suderinimo[15]. 3 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad valstybės
narės privalo nedelsdamos pranešti Komisijai apie bet kokias 3 straipsnio 5
dalies pagrindu taikomas nacionalines nuostatas. Tik penkios valstybės narės teigia
tebetaikančios teisės nuostatas pagal 3 straipsnio 5 dalį[16]. Pavyzdžiui, viena valstybė
narė[17]
pranešė apie nepilnamečių apsaugos nuo televizijos reklamos priemones, taikomas
įgyvendinant Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą[18]. Kita valstybė narė nepranešė
apie išnešiojamajai prekybai taikomą ribojamąją priemonę[19]. Tai, kad kol kas tik kelios
valstybės narės pasinaudojo 3 straipsnio 5 dalimi, gali būti nulemta nenoro
panaikinti tam tikras nacionalines priemones (iki 2013 m. birželio
12 d.). Komisija mano, kad nukrypti leidžiančios
nuostatos taikymo laikas neturėtų būti dar kartą pratęstas. Kelios valstybės
narės jau informavo norinčios, kad taikymo terminas būtų pratęstas, tačiau
poreikį taikyti tam tikras nacionalinės teisės nuostatas galima patenkinti
vadovaujantis kitais ES teisės aktais. 2.5. Nesąžiningos komercinės
veiklos direktyvos ir ES sektorių teisės aktų sąveika Direktyva yra
bendro pobūdžio teisės aktas, kuriuo reglamentuojama nesąžininga komercinė
veikla įmonėms sudarant sandorius su vartotojais. Ji taikytina įmonių
komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai aiškiai nustatyta
kitaip, kaip antai dėl įsisteigimo sąlygų ar leidimų išdavimo tvarkos (žr.
3 straipsnio 8 dalį). Jei sektorių teisės aktai prieštarauja
bendrosioms direktyvos nuostatoms, taikytinos lex specialis
nuostatos[20].
Dažnai tokie prieštaravimai kyla dėl to, kad lex specialis
nustatomi kur kas išsamesni ikisutartinei informacijai keliami reikalavimai ar
griežtesnės informacijos pateikimo vartotojams taisyklės (žr. direktyvos
10 konstatuojamąją dalį). Tačiau tai, kad ES teisėje yra specialiųjų
konkrečiam sektoriui skirtų nuostatų, nereiškia, kad direktyva negali būti
taikoma: tokiais atvejais ir tuomet, kai lex specialis taikymo
sritis tam tikrų aspektų neapima, DNKV papildo šias sektorių teisės nuostatas
ir užpildo vartotojų apsaugos nuo nesąžiningos komercinės veiklos spragas[21]. 2.6. Perkeltos direktyvos
įgyvendinimo kontrolė Atlikta analizė
rodo, kad keliose valstybėse narėse yra pasitaikę netikslumų, susijusių su
pagrindinių direktyvos principų įgyvendinimu. Todėl Komisijos tarnybos atliko
išsamią direktyvos perkėlimo kontrolę ir šiuo metu su atitinkamomis valstybėmis
narėmis vykdo struktūrinį dialogą. 3. DIREKTYVOS TAIKYMAS 3.1. Vienodas taikymas 3.1.1. Europos Teisingumo Teismo
vaidmuo ir praktika Užtikrinant, kad
ES teisės aktai, šiuo atveju – DNKV, visose valstybėse narėse būtų aiškinami ir
taikomi vienodai, ETT atlieka labai svarbų vaidmenį. Jo sprendimai labai padėjo
išaiškinti bendruosius klausimus dėl direktyvos santykio su nacionalinės teisės
aktais, taip pat konkretesnius klausimus dėl tam tikrų direktyvos materialinės
teisės nuostatų aiškinimo. Nagrinėjant bylas ETT, Komisija atlieka amicus
curiae vaidmenį. Nuo 2009 m.,
išnagrinėjęs keletą prašymų priimti prejudicinį sprendimą, Europos Teisingumo
Teismas kelis kartus patvirtino, kad taikytinas direktyvoje įtvirtintas visiško
suderinimo principas ir kad valstybės narės nebegali taikyti nacionalinių
taisyklių, kurios yra išsamesnės už direktyvos nuostatas. Todėl Teismas
nusprendė, kad su direktyva nesuderinamos šios nacionalinės teisės nuostatos: Bendras susietų
pasiūlymų draudimas: ·
sujungtose bylose C-261/07 ir C-299/07 (Total
Belgium, 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas) buvo nagrinėjami
klausimai dėl degalų bendrovės, už kiekvieną degalų įsigijimą siūlančios
neatlygintinas avarines paslaugas ir dėl bendrovės, išleidusios žurnalą su
apatinio trikotažo parduotuvės pardavimo skatinimo kuponu; ·
byloje C-522/08 (Telekomunikacja Polska,
2010 m. kovo 11 d. sprendimas) buvo nagrinėjamas klausimas dėl
telekomunikacijų bendrovės, kuri plačiajuosčio interneto ryšio paslaugų
sutartis sudarė tik su sąlyga, kad kartu bus sudaroma telefonijos paslaugų
sutartis. Bendras
komercinės veiklos, kai dalyvauti konkurse prizui laimėti ar loterijoje
vartotojams leidžiama su sąlyga, kad jie įsigis prekę ar paslaugą, draudimas: ·
byloje C-304/08 (Plus Warenhandelsgesellschaft,
2010 m. sausio 14 d. sprendimas) buvo nagrinėjama vienos įmonės surengta
reklaminė kampanija, per kurią vertotojai buvo raginami įsigyti prekių ir taip
gauti taškų, suteikiančių teisę dalyvauti nacionalinės loterijos žaidimuose. Bendras
pardavimo su priedais draudimas, kuriuo siekiama ne tik apsaugoti vartotojus,
bet ir kitų tikslų: ·
byloje C-540/08 (Mediaprint, 2010 m.
lapkričio 9 d. sprendimas) buvo nagrinėjamas klausimas dėl dienraščio
surengto konkurso, kuriame vartotojai galėjo dalyvauti tik pateikę jame
išspausdintą kuponą. Šioje byloje Austrijos vyriausybė teigė, kad nacionalinės
teisės nuostata nepatenka į direktyvos taikymo sritį ir kad pagrindinis jos
tikslas – užtikrinti Austrijos žiniasklaidos pliuralizmą; Bendras
draudimas skelbti apie kainų nuolaidas laikotarpiu prieš išpardavimus, jei
tokia nuostata siekiama apsaugoti ekonominius vartotojų interesus: ·
byloje C-288/10 (Wamo, 2011 m. birželio
30 d. sprendimas) buvo nagrinėjamas klausimas dėl įmonės, prieš dvi
savaites iki išpardavimų laikotarpio išsiuntusios kai kuriems savo klientams
kvietimą į privatų išpardavimą; ·
byloje C-126/11 (Inno, 2011 m. gruodžio
15 d. sprendimas) buvo nagrinėjamas klausimas dėl įmonės, siūliusios
vartotojams lojalumo kortelę, kuri suteikia galimybę dalyvauti tam tikrose
reklaminėse akcijose, taip pat įsigyti prekių mažesne kaina neprasidėjus
išpardavimo laikotarpiui. Pažymėtina, kad šioje byloje ETT nusprendė, jog į
direktyvos taikymo sritį nepatenka nacionalinės teisės nuostata, kurios
vienintelis tikslas – kaip teigia prejudicinio sprendimo paprašęs teismas – yra
konkurencijos apsauga[22]. Draudimas skelbti „likvidavimo
išpardavimus“ prieš tai negavus kompetentingos vietos valdžios institucijos
leidimo: ·
byloje C-206/11 (Köck, 2013 m. sausio
17 d. sprendimas) buvo nagrinėjamas klausimas dėl Austrijos verslininko,
kuris laikraštyje paskelbė visų savo parduotuvės prekių „visišką išpardavimą“
prieš tai nepaprašęs administracinių institucijų leidimo, kaip tokiu atveju
reikalaujama pagal nacionalinę teisę. ETT nusprendė, kad neatlikus atitinkamos
komercinės veiklos nesąžiningumo vertinimo pagal DNKV 5−9 straipsniuose
nustatytus kriterijus, negalima įpareigoti nutraukti šios direktyvos I priedui
nepriskirtiną komercinę veiklą tik dėl to, kad jai nebuvo gautas išankstinis
kompetentingos administracijos leidimas. Byloje C-122/10 (Ving
Sverige, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas) ETT išaiškino kvietimo
pirkti sąvoką, apibrėžtą direktyvos 2 straipsnio i punkte. Be kita ko, jis
teigė, kad kvietimas pirkti galioja nuo to momento, kai pateikiama vaizdinė
produkto informacija ir kaina, net jei nesudaroma galimybė iš karto jį įsigyti.
Be to, ETT nurodė, kad direktyvoje nedraudžiama nurodyti pradinę kainą, jei,
atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, tokia informacija atitinka
direktyvos reikalavimus. Byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl atostogų
produktais prekiaujančios kelionių agentūros, dienraštyje paskelbusios
komercinį pranešimą, kuriame pateikiama tik dalis informacijos apie
reklamuojamą kelionę. Šioje byloje ETT laikėsi Komisijos tarnybų gairėse išdėstyto
požiūrio, kad kvietimo pirkti sąvoka turėtų būti aiškinama plačiai[23]. Byloje C-559/11 (Pelckmans
Turnhout NV, 2012 m. spalio 4 d.) ETT išaiškino, kad
nacionalinės teisės nuostata, kuria nesiekiama vartotojų apsaugos tikslo, į
direktyvos taikymo sritį nepatenka. Šioje byloje buvo sprendžiama, ar direktyvą
atitinka Belgijos teisės nuostata, kuria prekiautojui draudžiama atidaryti
parduotuvę septynias dienas per savaitę ir reikalaujama pasirinkti vieną
savaitės dieną, kurią parduotuvė nedirbs. ETT nusprendė, kad tokia teisės
nuostata siekiama tik prekybos sektoriaus darbuotojų interesų apsaugos –
vartotojų apsauga nėra jos tikslas. Byloje C-428/11 (Purely
Creative e.a., 2012 m. spalio 18 d. sprendimas) ETT pirmą kartą
pateiktas prašymas išaiškinti Direktyvos I priedo nuostatą, ypač jo 31 punktą,
kuriuo prekiautojams draudžiama sudaryti vartotojams įspūdį, kad jie jau
laimėjo dovaną, jei šią dovaną galima atsiimti tik sumokėjus pinigų arba
patyrus išlaidų. Anglijoje kelios bendrovės platino reklaminį paštą ir kitus
lankstinukus, taip pat nutrinamąsias korteles, įdėtas į laikraščius ir
žurnalus, kuriomis gavėjas buvo informuojamas laimėjęs dovaną. Norėdamas šią
dovaną atsiimti, laimėtojas turėjo atlikti vieną iš šių veiksmų: skambinti
padidinto tarifo telefono numeriu, siųsti SMS arba prašyti informacijos paštu.
ETT nusprendė, kad tokia veikla draudžiama net tuomet, jei vartotojo patiriamos
išlaidos palyginti su dovanos verte yra nedidelės (kaip kad pašto ženklas),
nesvarbu, ar šios išlaidos yra naudingos prekiautojui. Šiuo metu ETT
nagrinėja dar tris prašymus priimti prejudicinį sprendimą: ·
byloje C-435/11 (CHS Tour Services) prašoma
išaiškinti direktyvos 5 straipsnį, t. y. ar pagal DNKV, nagrinėjant
konkretų klaidinančių veiksmų ar nutylėtos informacijos atvejį, profesinio
atidumo reikalavimas (išdėstytas direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkte)
turi būti vertinamas atskirai; ·
byloje C-265/12 (Citroën Belux NV)
nagrinėjamas klausimas, ar direktyvą (jos 3 straipsnio 9 dalį) atitinka
Belgijos teisės nuostata, kuria prekiautojams draudžiama pateikti susietus
pasiūlymus, jei bent vienas iš jų susijęs su finansine paslauga; ·
byloje C-281/12 (Trento Sviluppo Centrale
Adriatica) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia,
ar, pagal DNKV, pažeidimo faktui nustatyti be klaidinančių veiksmų reikia dar
atskirai įvertinti, ar buvo iš esmės iškreiptas ekonominis vidutinio vartotojo
elgesys. 3.1.2. Komisijos iniciatyvos Tik prasidėjus
direktyvos perkėlimo procesui, Komisija ėmėsi priemonių, kad padėtų nacionalinėms
valdžios institucijoms ir teismams užtikrinti vienodą direktyvos įgyvendinimą
ir nuoseklų jos vykdymo užtikrinimą. Šio tikslo ypač sunku siekti srityje,
kurioje valstybių narių politika, tradicijos ir vykdymo užtikrinimo metodai
labai skiriasi. 3.1.3. DNKV gairės 2009 m.
gruodžio mėn. Komisijos tarnybos paskelbė direktyvos taikymo gaires[24], kad direktyva būtų aiškinama
ir įgyvendinama vienodai. Šios gairės, paskelbtos 22 oficialiosiomis ES
kalbomis, padėjo išaiškinti kai kurias pagrindines sąvokas ir daugiausia
sunkumų keliančias nuostatas. Jose pateikiama praktinių direktyvos taikymo
pavyzdžių. Nors šis dokumentas neturi oficialaus teisinio statuso (nėra
privalomas), juo buvo plačiai naudojamasi, pavyzdžiui, ETT juo rėmėsi
nagrinėdamas bylas[25],
o nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos – vertindami konkrečius
atvejus. Gairės sumanytos kaip „gyvas dokumentas“, kurį reikia nuolat
atnaujinti atsižvelgiant į įgytą patirtį nesąžiningos komercinės veiklos
srityje. 3.1.4. DNKV teisės duomenų bazė 2011 m.
liepos mėn. Komisijos iniciatyva pradėjo veikti internetinė teisės duomenų
bazė (toliau – DNKV duomenų bazė)[26].
Šią duomenų bazę pradėta kurti 2008 m. – kartu su gairėmis ji turėtų
padėti užtikrinti vienodą direktyvos taikymą ir tinkamą bei veiksmingą jos
vykdymo užtikrinimą. Teisės duomenų
bazė labai išsami ir suteikia visuomenei galimybę patogiai susirasti valstybių
narių teisės aktus ir teismų praktiką direktyvos taikymo srityje, taip pat
kitokios naudingos informacijos, pavyzdžiui, šios srities mokslinių darbų. Šiuo
metu joje yra apie 330 straipsnių teisės klausimais, 400 bylų[27] ir 25 kiti dokumentai (kaip
antai nacionalinių vykdymo užtikrinimo institucijų tyrimai ar gairės). Duomenų
bazėje sukaupta informacija suskirstyta į skyrius, ją taip pat galima rūšiuoti
pagal nuorodą į konkrečius direktyvos straipsnius, raktinius žodžius, teismų
praktiką ir teisinę literatūrą. Visi skyriai tarpusavyje susiję, be to, galima
atlikti skirtingų valstybių narių dokumentų palyginimą. Šaliai skirtame
skyriuje būtinai pateikiama nacionalinės vykdymo užtikrinimo sistemos apžvalga. Komisija toliau
plėtoja DNKV duomenų bazę, kurią reikia nuolat atnaujinti pateikiant naujausią
teismų praktiką, teisinius straipsnius ir kitą medžiagą. Galiausiai, sujungus
DNKV duomenų bazę ir ES vartotojų teisės sąvado duomenų bazę, ketinama sukurti
naują Vartotojų teisės duomenų bazę[28].
Kol kas Komisijos tarnybos vertina įvairias galimybes užtikrinti veiksmingą
DNKV duomenų bazės ir e. teisingumo portalo sąsają[29]. 3.2. Direktyvos taikymo sritis Direktyvos taikymo
sritis labai plati, kaip nustatyta jos 2 straipsnio d punkte apibrėžiant įmonių
komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu: „bet kuris prekybininko atliekamas
veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas,
įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu,
pardavimu arba tiekimu vartotojams“. Produktas apibūdinamas kaip „bet kuri
prekė arba paslauga, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas“[30]. Direktyva taikoma beveik
visiems įmonių sandoriams su vartotojais (B2C sandoriai) visuose sektoriuose.
Ji taikoma ne tik sandorio reklamos ar rinkodaros etapu, bet ir „[…] po
komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu“[31]. Tačiau ja siekiama tik
ekonominių vartotojų interesų apsaugos – priemonėmis, kurių tikslas ar poveikis
yra nesąžiningos komercinės veiklos nustatymas, o kiti interesai, kaip antai
sveikatos ar aplinkos saugumo, į jos taikymo sritį nepatenka. Valstybės narės
gali išplėsti DNKV taikymo sritį arba reglamentuoti kitokius santykius
remdamosi kitais ES teisės aktais. Be to, pagal DNKV sutarčių teisė nederinama,
todėl jos gali pačios nustatyti, kokį poveikį nesąžininga komercinė veikla turi
sutarties galiojimui, sudarymui ar pasekmėms[32]. 3.2.1. Poreikis taikyti direktyvą
plačiau, ne tik įmonių sandoriams su vartotojais Išplėsti
direktyvos taikymo sritį, kad ji apimtų ne tik B2C sandorius, pirmiausia
siūloma dėl trijų tipų situacijų. Į direktyvos taikymo sritį nepatenka įmonių
tarpusavio sandoriai (toliau – B2B sandoriai), vartotojų tarpusavio sandoriai
(toliau – C2C sandoriai) ir sandoriai, kai vartotojai parduoda arba tiekia
produktus prekybininkui (C2B sandoriai). Nors valstybės narės gali pačios
reglamentuoti šiuos santykius, daugelis jų nusprendė įgyvendinti DNKV pirminėje
jos taikymo srityje. Įmonių tarpusavio sandoriai Šiuo metu tik
keturios valstybės narės DNKV nuostatas su tam tikrais pakeitimais taiko ir B2B
santykiams[33].
Kai kurios suinteresuotosios šalys yra siūliusios į direktyvos taikymo sritį ES
lygmeniu įtraukti ir B2B santykius, pirmiausia dėl to, kad tai padėtų išspręsti
klaidinančių žinynų leidėjų problemą, su kuria dažniausiai susiduria mažos
įmonės ir savarankiškai dirbantys asmenys. Dabar tokia veikla yra draudžiama
pagal Direktyvą 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos.
Neseniai paskelbtame komunikate, kuriame iš esmės vertinamas klaidinančios ir
lyginamosios reklamos direktyvos veikimas, Komisija padarė išvadą, kad siekiant
kovoti su tokiomis veiklos schemomis reikėtų stiprinti jau taikomas tarpvalstybines
vykdymo užtikrinimo priemones ir peržiūrėti galiojančius teisės aktus[34]. Vartotojų santykiai su įmonėmis (C2B
santykiai) Nacionalinės
vykdymo užtikrinimo institucijos[35]
pranešė apie atvejus, kai vartotojai nukentėjo nuo nesąžiningos komercinės veiklos,
vykdomos parduodant produktus prekiautojams. Pranešta ir apie tokius atvejus,
kai vartotojai, pardavę prekiautojams savo sendaikčius ir juvelyrinius
dirbinius (ypač iš aukso), buvo suklaidinti prekiautojų teiginių dėl šių daiktų
savybių ir (arba) vertės. Tik kelios valstybės narės[36] norėtų, kad direktyvos taikymo
sritis būtų išplėsta – kitos tam nepritaria. Viena valstybė narė[37], taikanti direktyvą pirminėje
jos taikymo srityje, pasiūlė ne keisti jos nuostatas ES lygmeniu, o imti
aiškinti ją plačiau[38]. Vartotojų tarpusavio santykiai (C2C
santykiai) Sparčiai vystantis
interneto platformoms kyla klausimas, ar nereikėtų sustiprinti apsaugos C2C
sandorių srityje. Kaip matyti iš vykdymo užtikrinimo patirties, pagrindinė
praktinė problema – vartotojais apsimetantys prekiautojai, slepiantys tikrąjį
savo statusą ir (arba) komercinius tikslus. Tokia veikla jau uždrausta
direktyvos I priedo 22 punkte, kuriuo draudžiamas „apgaulingas tvirtinimas arba
įspūdžio, kad prekiautojas veikia ne savo prekybos ar verslo įmonės arba su jo
amatu ar profesija susijusiais tikslais, sukūrimas arba apgaulingas
prisistatymas vartotoju“[39].
Todėl tokios veiklos prevencija yra ne DNKV spraga, o vykdymo užtikrinimo
problema. Apibendrinus
konsultacijų rezultatus galima teigti, kad didžioji dauguma valstybių narių ir
suinteresuotųjų subjektų[40]
nepritaria direktyvos taikymo srities išplėtimui, įtraukiant į ją B2B sandorius
ir C2B bei C2C santykius. Komisija mano, kad kol kas išplėsti direktyvos
taikymo srities minėtiems sandoriams nereikia. Įmonių tarpusavio santykių
srityje aktuali klaidinančių žinynų leidėjų problema bus sprendžiama atliekant
šiuo metu vykdomą Klaidinančios ir lyginamosios reklamos direktyvos peržiūrą, o
kitas sritis valstybės narės gali reglamentuoti pačios, atsižvelgdamos į savo
šalies ypatumus ir poreikius. 3.2.2. Pardavimo skatinimas Pardavimo skatinimo klausimą pradėta svarstyti[41] Komisijai pateikus pardavimo
skatinimo reglamento pasiūlymą[42],
kurį ji atsiėmė 2006 m. valstybėms narėms šiuo klausimu nesutarus. Juo
siūlyta nustatyti tam tikrus informacijos pateikimo reikalavimus, kurie leistų
užtikrinti, kad pardavimo skatinimo tikslais daromi komerciniai pranešimai būtų
skaidrūs, o jų gavėjai susidomėję galėtų susipažinti su visa juose skelbiama
informacija. DNKV užtikrina apsaugą nuo nesąžiningos
komercinės veiklos pardavimo skatinimo srityje. 6 straipsnio 1 dalies d punkte
prekiautojams draudžiama klaidinti vartotojus dėl „kainos arba metodo, kuriuo
ji apskaičiuojama, ar konkretaus kainos pranašumo buvimo“. I priede nustatyti draudimai
taikytini specifinėms pirkimo skatinimo rūšims, tokioms kaip reklama jaukas (5
punktas), specialiūs pasiūlymai (7 punktas), dovanos (19 punktas), konkursai
(31 punktas) ir žodžio „nemokamai“ vartojimas (20 punktas). Byloje Total Belgium[43] ETT nusprendė, kad
atsižvelgiant į direktyvoje įtvirtintą visiško suderinimo principą valstybės
narės negali toliau taikyti nacionalinės teisės nuostatų dėl pardavimo
skatinimo, kurios yra labiau norminančios už direktyvos nuostatas. Kelios valstybės narės ir suinteresuotosios
šalys teigė, kad staigus tam tikrų nacionalinės teisės nuostatų dėl pardavimo
skatinimo panaikinimas gali neigiamai atsiliepti nacionalinio lygmens vartotojų
apsaugai nuo klaidinančio pardavimo skatinimo[44].
Jų manymu, kai kurios dabar galiojančios griežtesnės nacionalinės teisės
nuostatos (kaip antai nuostatos dėl orientacinės kainos, pagal kurią
apskaičiuojama, ar konkreti paskelbta nuolaida yra tikra), nors teisiškai
nebesuderinamos su direktyva, būtų labai naudingos vartotojams ir vykdymo užtikrinimo
institucijoms[45]. Per konsultacijas gauti atsakymai parodė, kad
kai kurios valstybės narės ir suinteresuotosios šalys pritartų šios srities
teisės aktų pakeitimams – arba priimant naujas taisykles[46], arba išbraukiant pardavimo
skatinimą iš DNKV taikymo srities[47].
Kitos valstybės narės visiškai nesutinka, kad šioje srityje būtų priimamos
naujos taisyklės, nors kai kurios[48]
pageidautų, kad Komisija šiuo klausimu pateiktų išsamesnių gairių. Iš kitų
suinteresuotųjų šalių priimti naujas taisykles siūlo tik du verslo atstovai[49], Europos vartotojų
organizacijų asociacija (BEUC), viena nacionalinė vartotojų organizacija[50] ir vienas Europos vartotojų
centras (EVC)[51]
– jie pabrėžia, kad išsamių taisyklių nebuvimas kuria teisinį netikrumą;
Danijos prekybos rūmai pritaria nuomonei, kad pardavimo skatinimas turėtų būti
išbrauktas iš direktyvos taikymo srities, taip suteikiant valstybėms narėms
daugiau laisvės veikti nacionaliniu lygmeniu. Komisija mano, kad
daugelį valstybių narių ir suinteresuotųjų šalių įvardytų problemų galima
spręsti priemonėmis, kuriomis didinamas teisinis tikrumas ir užtikrinamas
vienodas direktyvos taikymas šioje srityje. Vienas iš galimų būdų šiam tikslui
pasiekti – toliau tobulinti gaires. Tačiau Komisija ir
toliau atidžiai stebės, kaip direktyva taikoma šioje srityje, ir vėliau
prireikus svarstys naujų teisėkūros priemonių galimybę. 3.3. Direktyvos materialinės
teisės nuostatos Šioje ataskaitos dalyje apžvelgiamos
direktyvos materialinės teisės nuostatos (pirmiausia jos I priedo 5 ir 9
straipsniai) ir pagrindiniai klausimai, kilę valstybėms narėms jas taikant. 3.3.1. Profesinio atidumo sąvoka 5 straipsnio 2
dalis yra DNKV bendroji sąlyga – šia nuostata nesąžininga komercinė veikla
uždraudžiama iš esmės. Joje nustatyti du suvestiniai kriterijai, kuriuos
atitinkanti komercinė veikla komercinė laikoma nesąžininga: ·
jei ji prieštarauja profesinio atidumo
reikalavimams ·
ir iš esmės iškreipia arba gali iškreipti vidutinio
vartotojo ekonominį elgesį. Profesinis
atidumas apibrėžiamas kaip „tam tikrų įgūdžių ir rūpestingumo lygis, kurio
pagrįstai galima tikėtis iš prekiautojo vartotojų atžvilgiu, kuris atitinka
sąžiningą rinkos praktiką ir (arba) bendrą sąžiningumo principą, kurio
laikomasi prekiautojo veiklos srityje“. Ši sąvoka atitinka valstybių narių teisės
aktuose nusistovėjusius principus, kaip antai sąžiningos rinkos praktikos ir
sąžiningumo principai, daugiau reikšmės suteikiant atitinkamos komercinės
veiklos srities normatyvinėms reikšmėms. Daugelis valstybių
narių gerai perkėlė į nacionalinę teisę profesinio atidumo sąvoką. Vis dėlto
kelios valstybės narės to nepadarė, o paliko galioti „gerosios praktikos“ arba
„geros rinkos praktikos“ sąvokas[52].
Todėl, siekdama užtikrinti, kad dėl šių sąvokų teisės aiškinimas nebūtų
siauresnis nei reikalaujama pagal DNKV, Komisija kartu su atitinkamomis
valstybėmis narėmis šiuo metu ieško sprendimo. Vienas iš
nacionalinių vykdymo užtikrinimo institucijų iškeltų klausimų – ar tam, kad
prekiautoją būtų galima nubausti už DNKV 6–9 straipsnių pažeidimą, reikia
įrodyti, kad jo veikla neatitiko profesinio atidumo reikalavimo. Komisija mano,
kad to daryti nereikia – klaidinančio veiksmo, informacijos nutylėjimo ar
agresyvių veiksmų atveju profesinio atidumo reikalavimas pažeidžiamas
automatiškai. Kita vertus, 5 straipsnį galima taikyti kaip atskirą „apsauginio
tinklo“ nuostatą, taip užtikrinant galimybę nubausti už bet kokią nesąžiningą
veiklą, net jei ji neaptarta kitose Direktyvos nuostatose[53]. Šiuo metu ETT
nagrinėja neseniai gautą prašymą priimti prejudicinį sprendimą[54], kuriame pateiktas klausimas,
ar vertinant nesąžiningą komercinę veiklą (pagal DNKV 6–9 straipsnius) reikia
atskirai įvertinti, ar tenkinamas profesinio atidumo reikalavimas. 3.3.2. Pažeidžiamų vartotojų apsauga 5 straipsnio 3
dalyje numatyta ypatinga vartotojų, kurie ypač pažeidžiami dėl protinės arba
fizinės negalios, amžiaus ar patiklumo, apsauga nuo komercinės veiklos,
veikiančios jų ekonominį elgesį tokiu būdu, kokį galima pagrįstai tikėtis
prekybininką iš anksto numačius. Vaikai – ypatinga
pažeidžiamų vartotojų kategorija – papildomai saugomi pagal I priedą, kurio 28
punkte konkrečiai draudžiamas „vaikams skirto tiesioginio raginimo pirkti arba
įtikinti tėvus ar kitus suaugusiuosius nupirkti jiems reklamuojamus produktus
įtraukimas į reklamą“. Per konsultacijas gautuose atsakymuose nepranešama apie rimtesnes
pažeidžiamų vartotojų patiriamas problemas. Jungtinė Karalystė nesiūlo keisti
Direktyvos, tačiau teigia, kad jei ji būtų peržiūrima, vertėtų įtraukti
specialių nuostatų, skirtų vyresnio amžiaus žmonių apsaugai nuo tam tikrų rūšių
agresyvios veiklos. Danija nurodo, kad agresyvūs komerciniai veiksmai dažnai
orientuoti į internetinius žaidimus mėgstančius žaisti vaikus. Tik dvi
valstybės narės pritaria, kad reikėtų naujų nuostatų, kuriomis būtų sustiprinta
vaikų sutartinė apsauga – kol kas šioje srityje DNKV netaikoma[55]. Patirtis ir
sukaupti duomenys rodo, kad reikia toliau gerinti DNKV vykdymo užtikrinimą
saugant pažeidžiamus vartotojus: pagyvenusius žmones, vaikus ir paauglius bei
kitus pasiūlymams atsispirti nesugebančius piliečius[56]. Pavyzdžiui,
2008 m. nacionalinių vykdymo užtikrinimo institucijų pagal BVAS reglamentą
atlikta tikslinė patikra (angl. Sweep)[57]
atskleidė, kad daugiau kaip pusė tirtų interneto svetainių visų pirma
orientuotos į paauglius ir vaikus. Po 18 mėnesių trukusio tyrimo nacionaliniu
lygmeniu 70 proc. šių svetainių turinys buvo pataisytas arba jos buvo
uždarytos. 2012 m. atliktos skaitmeninio turinio tikslinės patikros
pirmojo etapo rezultatai rodo, kad interneto svetainės, pažeisdamos vartotojų
apsaugos taisykles, vis dar orientuojasi į nepilnamečius ir dažnai vilioja juos
pirkti tariamai nemokamus žaidimus[58]. 3.3.3. 6 straipsnis dėl klaidinančių
veiksmų Pagal Direktyvos 6
straipsnį klaidinančia veikla laikoma veikla, kurioje naudojama klaidinanti
informacija arba informacija pateikiama klaidinamai ir kuri skatina ar gali
paskatinti vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis
kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs. Ši nuostata, kartu su 7 straipsniu dėl
klaidinančio informacijos neatskleidimo, yra dažniausiai – kur kas dažniau nei
kitos – vykdymo užtikrinimo tikslais taikoma nuostata. Per konsultacijas
gauti atsakymai rodo, kad kol kas valstybėms narėms nekilo konkrečių 6
straipsnio taikymo problemų. Dažniausiai konsultacijų dalyvių minima veikla yra
susijusi su neteisinga informacija apie siūlomo įsigyti produkto ar paslaugos
pagrindines savybes ir (arba) kainą tokiose srityse kaip interneto ir
telekomunikacijų paslaugos (pvz., plačiajuosčio ryšio sparta), finansinės paslaugos
(pvz., vartojimo kreditas, gyvybės draudimas), turizmas (pvz., apgyvendinimo
paslaugos, įskaitant viešbučių imamus kredito kortelių mokesčius, pakaitinis
naudojimasis ir kiti panašūs produktai), oro transportas ir elektroninė
prekyba. Neseniai pateiktas 6 straipsnio 1 dalies g punkto
(kuriuo prekiautojams draudžiama klaidinti vartotojus dėl jų teisių, nustatytų
kitais teisės aktais) taikymo pavyzdys ypač įdomus, nes šiuo atveju komercinės
veiklos poveikis buvo juntamas visoje ES. Vienai didžiausių prekybos
elektroniniais prietaisais įmonei nacionalinės vykdymo užtikrinimo institucijos
skyrė baudą už siūlymą vartotojams įsigyti garantiją, į kurią įtrauktos
paslaugos, pagal įstatymus teiktinos nemokamai[59]. 6 straipsnyje numatyta plačios apimties apsauga, pavyzdžiui,
juo buvo remtasi net sprendžiant politiškai opias prekybos problemas,
pavyzdžiui importo iš teritorijų, kurių nacionalinis suverenitetas dar
ginčijamas, kai yra rizika, kad vartotojas bus suklaidintas dėl tikrosios
geografinės ar komercinės produkto kilmės, taip galimai pažeidžiant 6
straipsnio 1 dalies b punktą. Viena pramonės asociacija[60] primygtinai siūlė išaiškinti
klausimą, ar galima remiantis 6 straipsnio 2 dalimi ir 6 straipsnio 2 dalies a
punktu bausti už pakuočių kopijavimą (angl. copycat packaging). Pakuočių
kopijavimas – sukūrimas tokios produkto pakuotės (arba firminio stiliaus (angl.
trade dress) ar formos (angl. get up)), dėl kurios jis įgyja
bendro išorinio panašumo su konkuruojančio žinomo prekių ženklo produktu.
Pakuočių kopijavimas nėra padirbinėjimas, nes paprastai tokiu atveju prekių
ženklai nėra kopijuojami. Ši problema kilo šalyse, kuriose kovos su nesąžininga
konkurencija priemonės nepakankamos, ir konkurentai renkasi DNKV kaip pagrindą
imtis teisinių veiksmų. Šį klausimą Komisijos tarnybos jau aptarė 2009 m.
gairėse. Komisija rems iniciatyvas, kuriomis siekiama geresnio vykdymo
užtikrinimo tais atvejais, kai nagrinėjama komercinė veikla klaidina
vartotojus. 3.3.4. 7 straipsnio 4 dalis.
Komerciniai pasiūlymai ir informavimui apie kainą keliami reikalavimai Prekiautojai gali patys spręsti, ar reklamoje nurodyti kainą. Tačiau
pagal DNKV visi komerciniai pranešimai, kuriuose nurodyta kaina, laikomi
kvietimu pirkti[61]–
tokiu atveju prekiautojas pagal Direktyvos 7 straipsnio 4 dalį privalo įvykdyti
visus nustatytus informavimo reikalavimus. Kvietimas pirkti
iš tiesų yra labai svarbus veiksnys vartotojui priimant sprendimą – tai
tradicinis būdas reklamuoti ir siūlyti vartotojams produktus ir paslaugas, taip
pat ir internetu. Tai tiesioginis ir greičiausias būdas skatinti pirkti, į kurį
vartotojas reaguoja impulsyviai ir todėl patiria didesnę riziką. Todėl 7
straipsnio 4 dalies nuostata siekiama užtikrinti, kad komerciniuose
pasiūlymuose prekiautojai visada kartu pateiktų vartotojams pakankamą, aiškiai
ir nedviprasmiškai suformuluotą informaciją ir jų neklaidintų nutylėdami
svarbią informaciją. Šie reikalavimai taikomi informacijai apie pagrindines
produkto savybes, prekiautojo adresą, galutinę kainą, mokėjimo ir pristatymo
tvarką, vykdymo ir skundų nagrinėjimo tvarką bei teisę atsisakyti produktų ir
nutraukti sandorį, jei taikytina. Šiuos reikalavimus reikia aiškinti kartu su
Vartotojų teisių direktyvoje[62]
ir Elektroninės prekybos direktyvos[63]
5 straipsnyje nustatytais informavimo reikalavimais. Gairėse Komisijos
tarnybos rekomenduoja plačiai aiškinti kvietimo pirkti sąvoką, o informavimo
reikalavimus taikyti lanksčiai ir proporcingai. Tačiau jos toliau laikosi
nuomonės, kad informavimo reikalavimai taikomi nepriklausomai nuo to, ar yra
pirkimo mechanizmas (pvz., galimybė pradėti užsakymą internetu)[64]. ETT pritarė šiai nuomonei savo prejudiciniame
sprendime[65],
kuriuo nusprendė, kad „kvietim(ui) pirkti <...> nėra būtina, jog
komerciniu pranešimu būtų sudaryta konkreti galimybė įsigyti produktą arba kad
būtų sudarytos sąlygos pasinaudoti tokia galimybe“. Byloje nagrinėtas ginčas
tarp Švedijos vartotojų ombudsmeno ir kelionių agentūros („Ving“), visoje
Švedijoje, taip pat internetu, prekiaujančios atostogų produktais. Atsakydamas
į klausimą, ar „Ving“ pakankamai apibūdino pagrindines produkto savybes
atsižvelgiant į komunikacijos priemonę ir produktą, ETT nurodė, kad konkretų
bylos aplinkybių vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, tačiau
„reikalavimas nurodyti produkto savybes yra įvykdytas, jei pateikta žodinė arba
vaizdinė nuoroda į produktą“, o tam tikromis aplinkybėmis informacijai apie
pagrindines produkto savybes gauti galima pateikti nuorodą į prekiautojo
interneto svetainę. DNKV 7 straipsnio
4 dalies c punkte nustatyta, kad prekiautojai turi skelbti (galutinę) kainą, į
kurią įskaičiuoti visi taikytini mokesčiai, arba, jei dėl pagrįstų priežasčių
kainos negalima apskaičiuota iš anksto – jos skaičiavimo būdas. Byloje Ving
Sverige ETT nusprendė, kad vien tai, jog kvietime pirkti nurodyta tik pradinė
kaina, nėra DNKV pažeidimas, jei atsižvelgiant į visus konkrečios bylos faktus
ir aplinkybes, įskaitant produkto pobūdį ir savybes bei naudotą komercinę
komunikacijos priemonę, ši pradinė kaina[66]
leidžia vartotojui priimti informacija pagrįstą sprendimą. 2008 m.
priimtas Reglamentas dėl oro susisiekimo paslaugų[67] papildė DNKV – jame yra
nuostatų, užtikrinančių, kad pirkimo metu ir reklamoje būtų nurodoma skaidri
lėktuvo bilietų kaina. Jame nustatoma, kad turi būti „visada nurodoma galutinė
mokėtina kaina, kuri turi apimti taikomą oro susisiekimo kainą ar oro
susisiekimo tarifą ir visus taikomus mokesčius, rinkliavas, papildomas
rinkliavas ir įmokas, kurių neįmanoma išvengti ir kuriuos galima numatyti
skelbimo metu“. Neseniai priimtoje Vartotojų apsaugos direktyvoje[68] yra nuostatų dėl kainų ir
mokesčių, kurios taikytinos ir oro transporto sektoriui. Nors iš esmės
sutariama, kad į reklamuojamą kainą iš karto[69]
turėtų būti įtraukti visi taikytini mokesčiai ir rinkliavos, kelios
suinteresuotosios šalys[70]
savo atsakymuose teigia, kad kvietimuose pirkti dažnai nepaisoma informavimo
apie kainą reikalavimų. Per 2007 m. pagal BVAS reglamentą surengtą
pirmąją tikslinę patikrą daugiausia tikrintos lėktuvo bilietus parduodančios
interneto svetainės. 15 valstybių narių ir Norvegijos institucijos ištyrė 386
interneto svetaines – 145 iš jų nustatyta pažeidimų. Pažeidimai buvo trejopi:
klaidinančiai nurodyta kaina, nepakankama informacija apie pasiūlymus ir
netinkamas supažindinimas su sutarties sąlygomis. Neseniai atlikus tyrimą
„Kainų skaidrumas oro transporto sektoriuje“[71]
nustatyta, kad daug oro transporto bendrovių kainą nurodo be mokesčių ir
rinkliavų, be to, daugelis jų prideda prie kainos mokesčius, kurie realiai yra
neišvengiami (pvz., mokėjimas vykdomas nemokamai tik tuo atveju, jei mokama oro
transporto bendrovės kredito kortele), tačiau nurodomi kaip neprivalomi. Tai
kelia ypač daug problemų tuo etapu, kai vartotojai, norėdami priimti
informacija pagrįstą sprendimą, kainas lygina[72].
Bent dviejų valstybių narių institucijos
pastaruoju metu ėmėsi vykdymo užtikrinimo priemonių prieš kelias oro transporto
bendroves, kainas vartotojams nurodančias dalimis (kainos suskaidymas, angl. price
partitioning) arba galutinę kainą pateikiančias tik pačioje pirkimo
procedūros pabaigoje (kainos sluoksniavimas, angl. drip pricing). Visų
pirma tirtos kredito ir debeto kortelių priemokos: po šio tyrimo 12 Jungtinės
Karalystės[73]
oro transporto bendrovių sutiko įtraukti debeto kortelės priemoką į pagrindinę
kainą ir užtikrinti, kad perkant bilietą internetu informaciją apie priemoką už
mokėjimą kredito kortele būtų lengva susirasti; Italijoje šešios oro
transporto bendrovės buvo nubaustos ir sutiko iki 2012 m. pabaigos
užtikrinti, kad šie mokesčiai būtų įtraukiami reklamuojamą kainą[74]. Kaip matyti iš
turimų duomenų, tai, kad kvietime pirkti vis dar dažnai nurodoma neteisinga
kaina, susiję ne su spragomis galiojančiuose ES teisės aktuose[75], kurie netrukus dar
sugriežtės. Be to, akivaizdu, kad nacionalinėms institucijoms sunku
reaguoti į tokius pažeidimus, jei prekiautojas įsisteigęs kitoje
jurisdikcijoje, kaip kad kitų rūšių nesąžiningos veiklos atvejais. Padėtį šioje
srityje būtų galima pataisyti, jei Komisija turėtų daugiau įgaliojimų remti
griežtesnes nacionalines vykdymo užtikrinimo priemones ir skatinti aktyvesnį
bendradarbiavimą tarpvalstybinio vykdymo užtikrinimo srityje[76]. Konsultacijų rezultatai
patvirtina, kad kol kas nėra pagrindo svarstyti naujas teisinio reguliavimo
priemones[77]. 3.3.5. 8 ir 9 straipsniai. Agresyvi
veikla Tai, kad Direktyvoje agresyvios komercinės
veiklos sąvoka suderinta ES lygmeniu, yra naujovė. Šiai veiklai skirti DNKV 8
ir 9 straipsniai – prekiautojams draudžiama taikyti pardavimo metodus, kuriais
ribojama vartotojo pasirinkimo laisvė ir taip iškreipiamas jų ekonominis
elgesys. Agresyvi veikla, kaip apibrėžta Direktyvoje –
veikla, pagrįsta priekabiavimu, prievarta, fizine jėga arba pernelyg dideliu
spaudimu. Tokia veikla gali būti laikomi veiksmai rinkodaros etapu, taip pat
sudarant sandorį ir po jo sudarymo. Agresyvia veikla laikomi veiksmai, kuriems
valstybėse narėse jau taikomi kiti teisės aktai, be kita ko, sutarčių ir
baudžiamosios teisės srityse. Šia direktyva suteikiama papildoma apsauga, kurią
galima pasitelkti pasinaudojus oficialiomis vykdymo užtikrinimo priemonėmis,
tačiau kelti baudžiamosios ar civilinės bylos nebūtina. Šiuo požiūriu ypač svarbios veiklos rūšys,
reglamentuojamos 9 straipsnio c, d ir e punktuose. 9 straipsnio c punktu
draudžiama veikla, kurią vykdant vartotojams daroma per didelė įtaka, pavyzdžiui,
kai prekiautojas naudojasi kokia nors jam žinoma nelaime arba aplinkybėmis, kad
paveiktų vartotojo sprendimą dėl produkto. 9 straipsnio d punktu prekiautojams
draudžiama sudaryti neproporcingas sutartyje nenumatytas kliūtis vartotojams,
norintiems pasinaudoti sutartinėmis teisėmis, įskaitant teisę nutraukti sutartį
arba pasirinkti kitą produktą ar prekiautoją. 9 straipsnio e punktas taikomas
bet kokiam grasinimui imtis neteisėtų veiksmų. 9 straipsnio d dalies nuostata buvo labai naudinga,
ypač telekomunikacijų ir energetikos srityse, nagrinėjant sutartyje nenumatytas
kliūtis, trukdančias pakeisti prekiautoją. Pranešta apie atvejus, kai,
pavyzdžiui, telekomunikacijų operatoriai nepagrįstai vilkino vartotojų
pervedimą pas kitą paslaugų teikėją[78]
arba kai energijos tiekėjai trukdė vartotojams pasinaudoti savo teise nutraukti
sutartį[79]. Agresyvi veikla, apie kurią per konsultacijas
pateiktuose atsakymuose pranešė valstybės narės ir suinteresuotosios šalys,
dažniausiai užfiksuota išnešiojamosios ir kitokios ne prekybai skirtose vietose
vykdomos prekybos srityse. Europos vartotojų centrai (EVC), kurie gauna daug
atskirų vartotojų skundų, dažnai nustato agresyvią veiklą pakaitinio
naudojimosi sektoriuje (atostogų klubų ir panaši veikla[80]), rečiau – prekybos vartojimo
prekėmis (kaip antai baldais, elektros prietaisais, sveikatos ar maisto
produktais) ne prekybai skirtose vietose srityje. 8 ir 9 straipsniuose nustatytas bendras
nuostatas dėl agresyvios veiklos papildo aštuonių konkrečių agresyvių veiklos
rūšių „juodasis sąrašas“, draudžiantis tokią veiklą visais atvejais[81]. 3.3.6. I priedas. Draudžiamos veiklos
„juodasis sąrašas“ DNKV I priede
pateikiamas sąrašas komercinės veiklos rūšių, kurios visais atvejais laikomos
nesąžiningomis ir todėl yra draudžiamos. Šis sąrašas buvo sudarytas siekiant
užkirsti kelią veiklai, kuri vadovaujantis patirtimi pripažinta nesąžininga,
kad vykdymo užtikrinimo institucijos, prekiautojai, rinkodaros specialistai ir
vartotojai galėtų tokią veiklą atpažinti, ir taip didinti teisinį tikrumą. Kaip teigiama
direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje, tai – vienintelė komercinė veikla,
kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo pagal
5–9 straipsnių nuostatas. Kitaip tariant, jei galima įrodyti, kad
prekybininkas tikrai vykdė tokią veiklą, nacionalinėms įgyvendinimo
institucijoms nebereikia taikyti „iškreipimo iš esmės“ kriterijaus (t. y.
vertinti šios veiklos poveikio vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui) – jos
gali iš karto imtis priemonių ir tokią veiklą uždrausti ar taikyti sankcijas. Direktyvos
įgyvendinimo praktikoje „juodasis sąrašas“ pasiteisino kaip labai naudinga
priemonė vykdymo užtikrinimui. Toliau nurodomos
dažniausiai naudojamos „juodojo sąrašo“ nuostatos. 5 punktas dėl
reklamos jauko ir 6 punktas dėl jauko pateikimo ir produkto pakeitimo, kuriais
prekiautojams draudžiama naudoti ypač patrauklius produktų ir paslaugų
pasiūlymus siekiant pritraukti vartotojus į savo interneto svetainę ar
parduotuvę arba ketinant parduoti jiems kitą produktą. Šia nuostata buvo
pasiremta, pavyzdžiui, siekiant uždrausti oro transporto sektoriaus bendrovėms
reklamuoti sąlygas, kurias jos gali garantuoti tik nepagrįstai mažam skaičiui
(atsižvelgiant į reklamos mastą) vartotojų. 10 punktas, pagal
kurį įstatymais nustatytos vartotojų teisės negali būti pateikiamos kaip
išskirtinis prekiautojo pasiūlymo ypatumas. Šis draudimas buvo ypač naudingas
tais atvejais, kai teisinę garantiją neatitikimo atveju prekiautojai pateikė
kaip papildomą savo produkto privalumą. 20 punktas, kuriuo
prekiautojams draudžiama apibūdinti produktą žodžiu „ nemokamas“, kai taip
nėra. Šia nuostata remtasi tiriant dažnai pranešamą veiklą, dažniausiai
orientuotą į pažeidžiamus vartotojus (paauglius) interneto svetainėse siūlant
„nemokamas“ skambučio melodijas, nors iš tikrųjų vartotojai įsipareigoja
įsigyti mokamą abonementą[82].
Gairėse Komisijos tarnybos išaiškino, kaip ši nuostata taikytina susietiems
pasiūlymams (pvz., du už vieno kainą). 17 punktas
„Apgaulingas tvirtinimas, kad produktas gali gydyti ligas, funkcinius
sutrikimus ar išsigimimą“, kuriuo buvo remtasi kartu su DNKV 6 straipsniu
siekiant užkirsti kelią nesąžiningai veiklai, pvz., kosmetikos srityje. 31 punktas, kuriuo
draudžiamas „apgaulingo įspūdžio sukūrimas, kad vartotojas jau gavo, gaus
<...> dovanų arba kitokios lygiavertės naudos, kai iš tiesų <...>
nėra jokios dovanos arba kitokios lygiavertės naudos, arba <...>
vartotojas gali reikalauti dovanų <...> tik sumokėjęs pinigų arba patyręs
išlaidų“. Šia nuostata remtasi siekiant uždrausti veiklą (įskaitant
tiesioginį sukčiavimą), kuria vartotojai viliojami sumokėti nemažą sumą, kad
gautų dovaną, kurios nėra arba jos vertė gerokai mažesnė už sumokėtą sumą.
Vykdymo užtikrinimo institucijos diskutavo, kaip reikėtų aiškinti frazę
„vartotojas, sumokėjęs pinigų arba patyręs išlaidų“, ir, konkrečiau, ar
direktyvą pažeistų reikalavimas, kad norėdamas atsiimti dovaną vartotojas
paskambintų įprastu vietos tarifu ar įsigytų pašto ženklą. ETT išaiškino šį
klausimą ir nusprendė, kad tokiu atveju vartotojas neturi patirti jokių, net
labai nedidelių (kaip kad pašto ženklui) išlaidų[83]. Viena verslo
federacija[84],
atstovaujanti įvairiems tiesioginės prekybos srityje veikiantiems ekonominės
veiklos vykdytojams, teigia, kad idėja suderinti teisės nuostatas dėl
piramidinių sistemų, kaip numatyta I priedo 14 punkte, yra pagrįsta ir daugeliu
atveju pasiteisino – taip sukurtas bendras verslo modelis, kuris galėtų būti
taikomas visoje ES kaip tam tikras „vienas langelis“. Kita stambi tiesioginės
prekybos atstovų asociacija[85]
išreiškė panašią nuomonę, kad galiojančios teisės nuostatos yra išsamios. Viena
tiesioginės prekybos bendrovė Komisijos tarnyboms yra pažymėjusi, kad
piramidinių sistemų atveju vartotojai ir profesionalai neturėtų būti
traktuojami skirtingai ir kad nacionalinius įstatymus, kuriais perkeliamos I
priedo (14 punkto) nuostatos, valstybės narės turėtų būti raginamos mutatis mutandis
taikyti ir įmonių tarpusavyje taikomoms piramidinėms pirkimo skatinimo
sistemoms. Komisijos nuomone, kol kas nėra reikalo daugiau suderinti nuostatas
dėl piramidinių sistemų[86]. Atsižvelgiant į vykdymo užtikrinimo
institucijų patirtį ir per konsultacijas gautus atsakymus, kol kas „juodojo
sąrašo“ keisti nereikia. Neatsirado naujų veiklos rūšių, kurioms direktyva
nebūtų taikoma. Vis dėlto svarbu užtikrinti, kad I priede nustatyti kriterijai
ir sąvokos būtų aiškinami vienodai, o tai galima padaryti tobulinant gaires ir
DNKV duomenų bazę. 3.4. DIREKTYVOS TAIKYMAS
KONKRETIEMS SEKTORIAMS IR KOMERCINĖS VEIKLOS RŪŠIMS 3.4.1. Ekologiškumo teiginiai Apie ekologiškumo
teiginius (angl. environmental claims arba green claims) kalbama
tada, kai komerciniais pranešimais, rinkodaros ar reklamos priemonėmis
tiesiogiai arba netiesiogiai sudaromas įspūdis, kad produktas ar paslauga yra
ekologiški (t. y. turi teigiamą poveikį aplinkai) arba kenkia jai mažiau
nei panašios konkurentų prekės ar paslaugos. Ekologiškumo
teiginiai kaip rinkodaros ir reklamos priemonė naudojami vis dažniau – tai
susiję su augančiu žmonių susirūpinimu dėl aplinkos. Tokie teiginiai gali būti
grindžiami informacija apie produkto pagaminimo, įpakavimo, platinimo,
naudojimo, vartojimo ir (arba) perdirbimo būdą. Šalia specialiųjų
ES teisės aktų, taikytinų kitiems aspektams (kaip „bio“ arba „eko“ ženklai)[87], DNKV yra svarbus
horizontalusis teisės aktas, pagal kurį vertinami ekologiškumo teiginiai ir
nustatoma, ar jų turinys ir pateikimo vartotojams būdas nėra klaidinantys[88]. Pagal Direktyvos 6
straipsnio 1 dalies a ir b punktus nacionalinės vykdymo užtikrinimo
institucijos įvertina atitinkamą komercinę veiklą, ekologiškumo teiginio turinį
ir jo poveikį vidutinio vartotojo sprendimui pirkti. Kaip Komisijos tarnybos
išaiškino gairėse[89],
Direktyvos nuostatų taikymą ekologiškumo teiginiams galima apibendrinti
įvertinus du pagrindinius principus: ·
svarbiausia, pagal direktyvos bendrąsias nuostatas
prekiautojų ekologiškumo teiginiai turi būti konkretūs, tikslūs ir
nedviprasmiški; ·
savo teiginius prekiautojai turi grįsti moksliniais
faktais ir prireikus, jei teiginiai būtų ginčijami, suprantamai juos išdėstyti. Be to, Direktyvos
I priede nurodomos įvairios veiklos rūšys, kurios ypač siejamos su ekologiškumo
teiginiais ir draudžiamos visada, nesvarbu, ar daro poveikį vartotojo elgesiui,
ar ne Tai yra logotipų naudojimas be leidimo (2 punktas), apgaulingas tvirtinimas,
kad gautas viešosios arba privačiosios įstaigos patvirtinimas ar pritarimas (4
punktas), apgaulingas tvirtinimas apie elgesio kodekso pasirašymą (1 punktas)
arba kad elgesio kodeksui pritarė viešoji ar privačioji įstaiga (3 punktas). Išsamiau reglamentuoti
ekologiškumo teiginius būtų galima tik peržiūrėjus DNKV arba priėmus kitus
(specialiuosius) ES teisės aktus. Nors kai kurios valstybės narės[90] ir norėtų nacionaliniu
lygmeniu priimti išsamesnes nuostatas dėl ekologiškumo teiginių, plačiai sutariama,
kad bendroms ES lygmens priemonėms šioje vis svarbesnėje reklamos srityje
neturėtų trukdyti įvairias skirtingas nuostatas priimančios šalys. Iš
konsultacijų rezultatų matyti, kad valstybės narės ir suinteresuotosios šalys
iš esmės patenkintos esama teisine sistema ir mano, kad Direktyvoje ir
Komisijos tarnybų gairėse nustatytų priemonių pakanka ekologiškumo teiginiams
įvertinti. Tik kelios valstybės narės[91]
norėtų, kad šis sektorius DNKV būtų reglamentuojamas išsamiau. Tačiau kelios
suinteresuotosios šalys tvirtina, kad nepaisant taikomos teisinės apsaugos
ekologiškumo teiginiai vis dar naudojami neatsakingai ir dažnai formuluojami
labai aptakiai, miglotai ir neaiškiai[92].
Vartotojų asociacijos[93]
teigia, kad dar vienas sunkumas – įvertinti šių teiginių teisingumą, ypač jei
jie yra apie energiją, kosmetiką, automobilius ar ploviklius. Patikimai ir atsakingai naudoti reklamoje ekologiškumo teiginius labai
svarbu, nes tokia reklama gali lemti, kam vartotojas teiks pirmumą, ir taip
padėti kurti tvaresnę ekonomiką, kaip numatyta strategijoje „Europa 2020“ ir
Europos vartotojų darbotvarkėje. Komisija mano, kad nurodytas ekologiškumo teiginių naudojimo problemas
geriau būtų spręsti taikant vykdymo užtikrinimo priemones ir nustatant
geriausią praktiką, o ne keičiant DNKV nuostatas. Taigi ji rems tinkamą ir
nuoseklų vykdymo užtikrinimą, pavyzdžiui, parengdama Europos vartotojų
darbotvarkėje numatytas šios srities gaires[94]. Vis dėlto Komisija, įgyvendindama tvaraus vartojimo bei gamybos[95] veiksmų planą, vertina, kaip
būtų galima parengti naujausiais mokslo pasiekimais grįstus standartus
ekologiškumo teiginių pagrįstumui patikrinti. Pirmiausia svarstomos galimybės,
leisiančios parengti produktų aplinkosauginį vartojimo įvertį (angl. environmental
footprint) (t. y. bendrus kriterijus ir standartus, pagal kuriuos
galima būtų palyginti tos pačios paskirties produktus). Atsižvelgiant į šio
darbo rezultatus bus svarstomos tinkamos priemonės. 2012 m. gegužės 29 d. įvykusiame Europos vartotojų
aukščiausio lygio susitikime buvo išsamiai aptarti ekologiškumo teiginiai ir
sukaupta informacijos apie padėtį įvairiose ES rinkose ir galimus tolesnius
veiksmus šioje srityje[96]. 3.4.2. Vartotojų atsiliepimai ir
kainų palyginimo svetainės Vienas iš
interneto rinkos atsiradimo ES privalumų – tai, kad vartotojai gali pirkti
pigiau ir turi didesnį pasirinkimą. Vartotojų elgesiui ir verslo modeliams vis
daugiau įtakos daro paieškos sistemos, kainų ir produktų palyginimo svetainės,
vartotojų atsiliepimai ir socialinė žiniasklaida[97]. 2010 m. keturi iš penkių
ES interneto vartotojų (81 proc.) naudojosi kainų palyginimo svetaine[98]. Tačiau tokios priemonės
vartotojų pasitikėjimui skatinti naudingos tik tuomet, jei jomis informacija
pateikiama aiškiai, skaidriai ir tiksliai. Direktyvoje yra
įvairių nuostatų, kurios gali būti taikomos kainų palyginimo svetainėms (KPS)
ir vartotojų atsiliepimams. ·
6 ir 7 straipsniais prekiautojams draudžiama KPS
skelbti klaidinančius pranešimus, kuriuose nutylima svarbi informacija, be kita
ko, apie kainą ir (arba) produktų ir paslaugų prieinamumą. ·
I priedo 18 punktu visais atvejais draudžiama tokia
veikla: „Iš esmės netikslios informacijos apie rinkos sąlygas ar apie galimybę
surasti produktą perdavimas, siekiant paskatinti vartotoją įsigyti produktą
mažiau palankiomis sąlygomis nei įprastinės rinkos sąlygos“. ·
Direktyvoje taip pat reikalaujama aiškiai nurodyti,
ar KPS yra nepriklausoma, valdoma ar (tiesiogiai ar netiesiogiai) remiama
prekiautojo (žr. 6 straipsnio 1 dalies c ir f punktus ir 7 straipsnį). Šiuo
požiūriu „apgaulingas tvirtinimas arba įspūdžio, kad prekiautojas veikia ne
savo prekybos ar verslo įmonės arba su jo amatu ar profesija susijusiais
tikslais, sukūrimas arba apgaulingas prisistatymas vartotoju“ visais atvejais
draudžiamas Direktyvos I priedo 22 punktu. Komisijos turimi
duomenys rodo, kad nepaisant išsamaus teisinio reglamentavimo vartotojams yra
sudėtinga palyginti įvairių siūlomų prekių kainas ir kokybę, o patirti sunkumai
mažina jų pasitikėjimą KPS. Įvairios
suinteresuotosios šalys[99]
nurodė problemų dėl KPS, ypač susijusių su jose pateikiamos informacijos
skaidrumu ir neišsamumu. BEUC pabrėžė, kad ši problema ypač opi oro transporto
sektoriuje. Viena valstybė narė[100]
patvirtino, kad KPS dažnai skelbiama neišsami informacija apie kainas, todėl
bet koks palyginimas tampa nesąžiningas. Komisijos tarnybų
darbiniame dokumente „Vartotojai turi pajusti elektroninės prekybos naudą“
nurodyta, kad per informacijos tarpininkus, kaip antai KPS, vartotojams
teikiama informacija dažnai yra tik dalinė, o kartais ir klaidinanti ar
neteisinga, ypač informacija apie kainą, apie tai, ar mažmenininkas sumokėjo už
produktų įtraukimą į sąrašą, apie pasiūlymų eilės tvarkos sudarymo kriterijus
ar pristatymo kainą. Vykdymo
užtikrinimo patirtis patvirtina, kad viena didžiausių KPS problemų yra tai, kad
aiškiai neįvardijamas svetainę valdantis prekiautojas ir (arba) nenurodoma, ar
mažmenininkai moka už tai, kad būtų skelbiama apie jų produktus ir paslaugas
(t. y. ar svetainė remiama, ar ne). Panašu, kad paslėpta reklama taikoma
ne tik KPS, bet ir vartotojų atsiliepimuose apskritai. Interneto svetainės,
kuriose skelbiami vartotojų parašyti atsiliepimai, ne kartą kritikuotos dėl
atsiliepimų, kurie iš pažiūros grindžiami nešališka vartotojo nuomone, nors iš
tiesų yra užmaskuota reklama[101].
Pavyzdžiui, vienoje valstybėje narėje ištyrus, kaip
vartotojai lygina kainas mažmeninėje energijos rinkoje, nustatyta, kad kelios
interneto svetainės sudarė vartotojams įspūdį, kad jos yra KPS, nors tai buvo
netiesa[102].
Kitos valstybės narės teismai viešbučių užsakymo svetaines valdančiai bendrovei
ir septynioms jos patronuojamosioms bendrovėms skyrė baudą už nesąžiningos
komercinės veiklos taisyklių pažeidimą. Svetainės teigė sudarančios galimybę
palyginti geriausius pasiūlymus ir prieinamumą, tačiau iš tiesų kreipė
vartotojus užsisakyti „partnerių viešbučius“, o ne likusius viešbučius[103]. KPS ir vartotojų
atsiliepimų problemas reikia aktyviai spręsti vykdymo užtikrinimo lygiu.
Komisija apsvarstys, kaip, remdamasi Sutartimis, ji gali aktyviau skatinti
Direktyvą taikyti darniai, visų pirma tarpvalstybinio pobūdžio nesąžiningos
veiklos internete atvejais, kurie kelia problemų visoms vykdymo užtikrinimo
institucijoms. Kaip paskelbta 2012 m. sausio mėn. Elektroninės
prekybos komunikate, Komisija taip pat spręs palyginimo priemonių skaidrumo ir
patikimumo problemas, užmegzdama tiesioginį dialogą su suinteresuotosiomis
šalimis, po kurio tikisi parengti gero elgesio kodeksus ir (arba) ES lygmens
gaires[104]. Kaip pažymėta
Komisijos tarnybų darbiniame dokumente „Vartotojai turi pajusti elektroninės
prekybos naudą“, svarbiausias motyvas pirkti internetu yra kaina, po jos –
laiko sutaupymo pojūtis, lengvas kainų palyginimas, lanksti galimybė pirkti bet
kuriuo dienos ar savaitės metu ir didesnis pasirinkimas internete. Informacija
apie kainas ir kiti svarbūs duomenys turi būti pateikiami iš pat pradžių,
aiškiai ir paprastai, kad vartotojai nebūtų klaidinami. Tai, kad ieškodami
informacijos, reikalingos sprendimui pirkti, vartotojai labai dažnai naudojasi
tokiomis svetainėmis, dar padidina jų patiriamą žalą. Taikant direktyvą
ES, ateityje reikėtų atkreipti daugiau dėmesio į vis svarbesnį socialinių
tinklų vaidmenį interneto reklamos srityje. Pasitelkiant trečiosios kartos
interneto reklamos modelius (kaip antai „E-commerce 3.0“) socialiniai tinklai
vis dažniau įmonių naudojami kaip klientų verbavimo platformos. Palyginti su
tradiciškesnėmis interneto reklamos formomis (pvz., įmonių interneto svetainėmis),
socialiniai tinklai, kuriuose vartotojai patikusiomis nuorodomis dalijasi su
draugais ir šeimos nariais, gali padaryti prekiautojų interneto reklamai tinklo
poveikį, taip pat suteikti vertingos informacijos apie vartotojų elgesį ir
pomėgius. Todėl vykdymo užtikrinimo priemonėmis reikėtų kontroliuoti, kad
naujos reklamos formos atitiktų Direktyvą, ypač jos nuostatas dėl paslėptos
reklamos ir informacijos apie produktą. 3.4.3. 3 straipsnio 9 dalis.
Direktyvos taikymas finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse Kaip minėta šios
ataskaitos 2.4 skirsnyje, pagal DNKV 3 straipsnio 9 dalį[105] finansinių paslaugų ir
nekilnojamojo turto sektoriams taikomas minimalaus suderinimo principas[106]. Pagal DNKV 18 straipsnį
Komisija turi teikti Direktyvos taikymo šiuose sektoriuose ataskaitas ir
spręsti, ar 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta visiško suderinimo principo išimtis
turėtų būti toliau taikoma. Todėl Komisija pavedė atlikti tyrimą dėl DNKV
taikymo finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse[107]. 2011 m. ir 2012 m.
pradžioje atliktas tyrimas grindžiamas išsamiomis konsultacijomis su
valstybėmis narėmis ir suinteresuotosiomis šalimis[108]. Per tyrimą
surinkti duomenys rodo, kad 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta išimtimi buvo
plačiai naudojamasi. Kitaip tariant, daugelis valstybių narių toliau taikė
teisės aktus, kuriais finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse
nustatomos griežtesnės taisyklės nei DNKV, arba priėmė tokius naujus teisės
aktus. Daugelyje
šių papildomų nuostatų nustatomi konkretiems sektoriams skirti ikisutartinės ir
sutartinės informacijos pateikimo reikalavimai[109]. Be to, daug draudimų
pirmiausia taikytini tiesioginės prekybos ir pardavimo skatinimo veiklai[110], veiklai, nukreiptai į ypač
pažeidžiamus asmenis[111]
arba skirtai interesų konfliktų prevencijai[112].
Pavyzdžiui, Austrijoje draudžiama išnešiojamoji prekyba hipotekos paskolų
srityje, o Italijoje draudžiama sieti privalomojo automobilių vairuotojų
atsakomybės draudimo sutartis su kitomis draudimo paslaugomis. Danijoje
draudžiama susieti kelias nekilnojamojo turto paslaugas. Šiuo klausimu
reikėtų pažymėti, kad ETT dabar nagrinėja bylą C-265/12 (Citroën Belux NV),
kurioje bus atsakyta į klausimą, ar valstybės narės gali uždrausti susieti
pasiūlymus, jei bent vienas siūlomas produktas ar paslauga yra susijęs su
finansais. Šioje byloje ETT turės išaiškinti 3 straipsnio 9 dalyje nustatytos
išimties taikymo sritį. Ir finansinių paslaugų, ir nekilnojamojo turto
srityse dažniausiai pranešama apie tokią nesąžiningą veiklą (kaip apibrėžta
DNKV), kurioje reklamos etapu nepateikiama esminė informacija ir produktai
apibūdinami klaidinamai. Finansinių paslaugų srityje, be kita ko, pranešta
apie tokią nesąžiningą veiklą kaip reklama, kurioje pateikta nepakankamai
informacijos apie metinę palūkanų normą ir kredito kainą, klaidinantys
specialūs pasiūlymai dėl kreditų su maža palūkanų norma, atvejai, kai tinkamai
neinformuota apie teisinius įsipareigojimus, prisiimamus pasirašant sutartį[113]. Nekilnojamojo turto srityje
nustatytos nesąžiningos veiklos pavyzdžiai: klaidingas nekilnojamojo turto
ypatumų apibūdinimas, neskaidri informacija apie nekilnojamojo turto kainą ir
mokėtinus mokesčius, reklama jaukas, agresyvi nekilnojamojo turto agentų
veikla, kaip antai vartotojui daromas spaudimas pasirašyti sutartį, kuria agentui
suteikiamos išimtinės teisės parduoti jo nekilnojamąjį turtą. Komisija gavo daug skundų, piliečių laiškų,
parlamentarų klausimų ir peticijų dėl nekilnojamojo turto įsigijimo problemų
Kipre, Bulgarijoje ir Ispanijoje. Kipre ir Bulgarijoje nekilnojamojo turto
vystytojai naudoja klaidinančią reklamą, kurioje pateikia įvairius netikslius
duomenis apie nekilnojamojo turto savybes ir ypač nutyli tai, kad parduotas
turtas liks įkeistas garantuojant dabartines ir būsimas vystytojų banko
paskolas). Komisija kartu su Kipro ir Bulgarijos valdžios institucijomis ieško
šių problemų sprendimo. Ispanijoje kilusios problemos tik iš dalies susijusios
su klaidinančia reklama ir nesąžininga komercine veikla Direktyvos prasme –
dažniausiai tai vartotojų ir vietos valdžios institucijų santykių problemos,
kaip antai statybos leidimų suteikimo tvarkos pažeidimai ar šalyje gyvenančių
užsieniečių naujiems projektams nustatomi miesto plėtros mokesčiai. Verta pažymėti,
kad, nepaisant išsamių nacionalinių taisyklių, valstybėse narėse vertinant
nesąžiningos veiklos finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse atvejus
ne rečiau kaip kas antru atveju kaip teisiniu pagrindu remtasi Direktyvos
nuostatomis (dėl klaidinančių veiksmų, neveikimo, agresyvios veiklos, kartais
kartu su „juodojo sąrašo“ nuostatomis). Kitais atvejais taikytos labiau
norminančios nacionalinės teisės nuostatos[114]. Pavyzdžiui, draudimo sektoriuje I priedo 27 punktas
buvo taikomas tais atvejais, kai draudikai atsisakė mokėti vartotojams,
pateikusiems prašymą pagal draudimo polisą, reikalaudami pateikti dokumentus,
kurių nėra pagrindo laikyti reikalingais prašymo pagrįstumui įvertinti. Šiais
atvejais draudikai nuolat ignoravo atitinkamus raštus, siekdami, kad vartotojai
nepasinaudotų savo sutartinėmis teisėmis[115]. Iš tyrimo, atlikto
finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse, matyti, kad 3 straipsnio 9
dalyje nustatytos išimties panaikinti nereikia[116]. Pagrindinės
priežastys: finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse patiriama
didesnė finansinė rizika (palyginti su kitomis prekėmis ir paslaugomis),
vartotojai šiuos klausimus mažiau išmano (taip pat skaidrumo, ypač finansinių
operacijų, stoka), abiejų sektorių savybės, dėl kurių vartotojai gali būti ypač
pažeidžiami ir pasiduoti pardavimo skatinimo priemonėms ir spaudimui,
kompetentingų finansinių vykdymo užtikrinimo institucijų patirtis nacionalinėje
sistemoje ir, galiausiai, finansų rinkų veikimas ir stabilumas apskritai. Vykdymo
priežiūros institucijos ir kitos suinteresuotosios šalys[117], pateikusios atsakymus per
konsultacijas, padarė panašią išvadą. Didžioji dauguma konsultacijose
dalyvavusių finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto organizacijų mano, kad
palikti galioti DNKV 3 straipsnio 9 dalyje nustatytą išimtį yra labai svarbu
arba pakankamai svarbu. 4. VYKDYMO UŽTIKRINIMAS 4.1. Vykdymo užtikrinimas
valstybėse narėse Direktyva vykdymo
užtikrinimo teisės nuostatos nederinamos. Pagal DNKV 11 straipsnį valstybės
narės gali pačios pasirinkti vykdymo užtikrinimo mechanizmą, geriausiai
atitinkantį šalies teisės tradiciją, su sąlyga, kad jos užtikrins tinkamas ir
veiksmingas kovos su nesąžininga komercine veiklą priemones. Pagal DNKV 13
straipsnį valstybės narės taip pat gali pačios nuspręsti, kokias sankcijas
taikyti, su sąlyga, kad jos „veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos“. Komisija atlieka
labai svarbų vaidmenį užtikrinant Direktyvos vykdymą – ji privalo užtikrinti,
kad Direktyva būtų tinkamai ir veiksmingai taikoma visose valstybėse narėse. Valstybės narės
yra priėmusios įvairių vykdymo užtikrinimo priemonių. Kai kuriose šalyse
pagrindinę vykdymo užtikrinimo veiklą vykdo viešosios institucijos, kaip antai
vartotojų ombudsmenai (pvz., Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje), vartotojų ir
(arba) konkurencijos institucijos (pvz., Italijoje, Airijoje, Nyderlanduose,
Rumunijoje ir Jungtinėje Karalystėje) ir specialūs ministerijų departamentai
(pvz., Portugalijoje ir Belgijoje). Kitose valstybėse narėse vykdymo
užtikrinimą atlieka privatusis sektorius – konkurentai (pvz., Austrijoje ir
Vokietijoje). Tačiau daugeliu atvejų sistemą sudaro ir viešojo, ir privačiojo
sektorių elementai. Gali būti skiriamos įvairios sankcijos – teismo sprendimas
dėl veiklos uždraudimo, nuostolių padengimas, administracinės baudos ir
baudžiamosios sankcijos, o daugumoje valstybių narių šios sankcijos gali būti
derinamos[118]. Valstybės narės ir
suinteresuotosios šalys mano, kad iš esmės Direktyvos vykdymo užtikrinimas
nacionaliniu lygmeniu yra tinkamas ir veiksmingas. Tačiau kitos teigia, kad
tinkamai užtikrinti Direktyvos vykdymą nacionaliniu lygmeniu gali būti
sudėtinga dėl menkų išteklių nacionalinėse vykdymo užtikrinimo institucijose,
procedūrų sudėtingumo ir (arba) ištęstumo bei nepakankamo sankcijų atgrasomojo
poveikio. Viena valstybė narė[119]
ir įvairios vartotojų asociacijos[120]
pasisako už griežtesnes sankcijas[121]
ir tam tikrais atvejais kolektyvinį teisių gynimą. Kelios valstybės
narės ir suinteresuotosios šalys patvirtino, kad tokia padėtis atsiliepia ir
veiksmingam teisės aktų vykdymo užtikrinimui tarpvalstybiniu lygmeniu. Per
konsultacijas paaiškėjo, kad tarpvalstybinės nesąžiningos komercinės veiklos
atveju dėl teritorinės jurisdikcijos kliūčių vykdymo užtikrinimo institucijoms
labai sunku imtis greitų ir veiksmingų priemonių. Be to, jų ištekliai yra
riboti. 2012 m. ataskaitoje dėl BVAS reglamento taikymo[122] pateikti statistiniai
duomenys rodo, kad palyginti su kitais teisės aktais, DNKV pagrindu pateikta
daugiausia tarpusavio pagalbos prašymų. 2007–2010 m. 654 atvejais iš
1 343 (48,7 proc.) BVAS priemonių buvo imtasi dėl DNKV pažeidimų. Kiti
prašymai buvo susiję su 14 kitų direktyvų (pvz., Direktyvos 1999/44/EB dėl
vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų) ir vieno reglamento
pažeidimais. Nuo pat pradžių tinklas, be dvišalės vykdymo
užtikrinimo veiklos, koordinuojamas Komisijos vykdė metines vykdymo užtikrinimo
akcijas, vadinamąsias tikslines patikras. Per tokią patikrą vykdymo užtikrinimo
institucijos vienu metu patikrina, kaip atsitiktinai pasirinktos konkretaus
sektoriaus interneto svetainės laikosi ES vartotojų teisės, o antruoju patikros
etapu prireikus imasi atitinkamų vykdymo užtikrinimo priemonių. Penkios iki
šiol atliktos tikslinės patikros užtikrino, kad atitinkamuose sektoriuose
(svetainių, kuriose prekiaujama lėktuvo bilietais, mobiliųjų telefonų skambučio
melodijomis, elektros prietaisais, sporto ir kultūros renginių bilietais bei
vartojimo kreditais) būtų geriau laikomasi reikalavimų. Institucijos patikrino
maždaug 2 200 svetainių skirtinguose sektoriuose. Vidutiniškai
80 proc. svetainių, kuriose per patikrą aptikta vartotojų teisės
pažeidimų, nacionalinės valdžios institucijos pritaikė vykdymo užtikrinimo
priemones, ir svetainės buvo pataisytos. 2012 m. tikslinės patikros,
skirtos svetainių skaitmeniniam turiniui, pirmojo etapo rezultatai rodo, kad
nustatytų pažeidimų lygis bus panašus kaip per ankstesnes patikras. Šiuo metu
nacionalinės vykdymo užtikrinimo institucijos taiko kitas priemones,
suteikdamos atitinkamoms bendrovėms galimybę išdėstyti savo poziciją ir
pataisyti svetainę[123]. Nors apibendrintų duomenų apie nacionalinių vykdymo
užtikrinimo institucijų priimtų sprendimų skaičių ir pritaikytas sankcijas
nėra, galima pateikti šiuos tipinius pavyzdžius: nuo Direktyvos įsigaliojimo
iki 2011 m. vidurio Italijos konkurencijos institucija priėmė daugiau kaip
700 sprendimų ir skyrė administracinių baudų, kurių bendra suma –
91 mln. EUR; Prancūzijos konkurencijos, vartotojų teisių ir kovos su
sukčiavimu generalinis direktoratas (DGCCRF) priėmė 1 251 sprendimą[124] ir skyrė atitinkamas baudas,
kurių bendra suma siekia maždaug 1,7 mln. EUR[125]; Latvijos vartotojų teisių
apsaugos centras priėmė 154 privalomus sprendimus ir skyrė baudų, kurių bendra
suma – 159 400 EUR; Suomijos vartotojų ombudsmenas iškėlė 8 teismo
bylas; Airijos nacionalinė vartotojų agentūra priėmė 14 privalomų įpareigojimų,
116 pranešimų dėl atitikties, 2 draudimus ir iškėlė dvi baudžiamąsias bylas;
Slovakijos prekybos inspekcija priėmė 46 administracinius sprendimus ir skyrė
baudų už 151 800 EUR; galiausiai Švedijoje priimta 18 teismo
sprendimų ir 52 sprendimai dėl veiklos uždraudimo. Reikia plėtoti vykdymo užtikrinimo priemones,
kad visų pirma tarpvalstybiniu, o taip pat ir nacionaliniu lygmeniu būtų
užtikrintas aukštesnis vartotojų apsaugos lygis. Tokia išvada padaryta
remiantis Komisijos sukaupta bendradarbiavimo su nacionalinėmis valdžios
institucijomis patirtimi, EVC[126]
ir kitų suinteresuotųjų šalių pateikta informacija ir kitais turimais
šaltiniais (ypač ataskaitomis apie BVAS reglamento taikymą)[127]. 4.2. Savireguliavimas DNKV rekomenduojama laikytis principo, kad
savireguliavimas gali papildyti teismines ir administracines vykdymo
užtikrinimo priemones, jį taikant aiškėja vaidmuo, kurį įgyvendinant direktyvą
gali atlikti už kodeksą atsakingi subjektai[128].
Patirtis kai kuriose teisės sistemose rodo[129], kad savireguliavimo institucijos
gali padėti užtikrinti teisinių reikalavimų vykdymą ir palengvinti viešųjų
vykdymo užtikrinimo institucijų naštą. Valstybėms narėms leidžiama sprendžiant
ginčus taikyti savireguliavimo priemones – tai turėtų gerinti vartotojų apsaugą
ir užtikrinti maksimalią atitiktį teisės aktams ir geriausiai rinkos praktikai. Tačiau direktyvoje nurodyta, kad
savireguliavimas negali pakeisti teisminių ar administracinių teisės aktų
vykdymo užtikrinimo priemonių. Be to, Direktyva sustiprinamas elgesio kodeksų veiksmingumas
– joje nustatyta, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad prekiautojams,
įsipareigojusiems laikytis taikomų elgesio kodeksų, būtų taikomos
savireguliavimo nuostatos[130]. 5. DIREKTYVOS PRIVALUMŲ
APŽVALGA Patirtis, įgyta nuo pat pirmųjų Direktyvos
taikymo metų, rodo, kad ji padėjo gerinti vartotojų apsaugą valstybėse narėse,
kartu gindama teisėtai veikiančias įmones nuo nesąžiningų konkurentų. Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos
organizacijos naudojosi Direktyva, kad būtų sustabdyta įvairių rūšių
nesąžininga komercinė veikla ir už ją nubausta[131]. DNKV yra vienintelis bendro
pobūdžio ES teisės aktas, kuriuo remiantis galima įvertinti ekologiškumo
teiginius ar agresyvią veiklą. Jos principinės nuostatos nacionalinėms
valdžios institucijoms leido ypač veiksmingai pakoreguoti vertinimo kriterijus
atsižvelgiant į tai, kaip sparčiai atsiranda naujų produktų, paslaugų ir
prekybos metodų. „Juodasis sąrašas“ buvo veiksminga priemonė, leidusi
nacionalinėms institucijoms kovoti su nesąžininga veikla, kaip antai reklama
jauku[132],
apgaulingai nemokamais pasiūlymais, paslėpta reklama ir tiesioginiu vaikų
raginimu pirkti. Juodojo sąrašo nuostatomis taip pat buvo remiamasi kovojant su
nesąžininga komercine veikla finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto
srityse. Be to, šios teisės nuostatos yra pritaikytos
naujų internetinės veiklos rūšių, atsirandančių kartu su naujais reklamos
metodais, įvertinimui pagal sąžiningumo principą. Jos suteikia galimybę greitai
reaguoti į pažeidimus, daromus naudojantis neseniai išpopuliarėjusiomis
priemonėmis, tokiomis kaip kainų palyginimo ar kolektyvinio užsakymo svetainės,
arba į vis aktyvesnį reklamos naudojimą socialiniuose tinkluose. Maždaug kas antra tarpvalstybinio lygmens
priemonė, kurių imtasi naudojantis BVAS tinklu (prašymai pateikti informaciją,
įspėjimai ir prašymai užtikrinti vykdymą), buvo susijusi su DNKV pažeidimais[133]. Be to, BVAS tinklas,
remdamasis DNKV nuostatomis, įvykdė kelis bendrus priežiūros veiksmus (dėl
interneto svetainių, kuriose parduodami lėktuvo bilietai, internetinių
mobiliojo telefono paslaugų ir interneto svetainių, kuriose parduodami elektros
prietaisai)[134]. Bendradarbiaujant su nacionalinėmis vykdymo
užtikrinimo institucijomis ir nagrinėjant DNKV duomenų bazėje turimus
įgyvendinimo duomenis paaiškėjo, kad dažniausiai Direktyvos nuostatos
aiškinamos vienodai. Tai užtikrinti be abejo padėjo ETT ir Komisijos pateikti
išaiškinimai. Direktyva pakeitus skirtingą įvairiose
valstybėse narėse taikomą nesąžiningos komercinės veiklos reglamentavimą
vienomis bendromis taisyklėmis, tapo lengviau pašalinti tarpvalstybinės
prekybos kliūtis ir supaprastėjo teisinis reglamentavimas. Strategijoje „Europa 2020“ skelbiama, kad
„piliečiams turi būti suteikta daugiau galių, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti
bendrojoje rinkoje“, o „tam būtina suteikti daugiau galimybių ir didinti
pasitikėjimą pirkti prekes ir paslaugas užsienyje“. Panašu, kad Direktyvoje
nustatytas aukštas vartotojų apsaugos lygis padeda didinti vartotojų
pasitikėjimą. Naujausi duomenys rodo, kad vis daugiau vartotojų norėtų pirkti
užsienyje (52 proc., +19) ir yra pasirengę išleisti daugiau pinigų svetur
(18 proc. +5) nei 2006 m., kai Direktyva dar nebuvo perkelta į
valstybių narių teisę[135].
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tarpvalstybinės prekybos apimties augimas kol
kas atsilieka nuo vidaus prekybos augimo, o tai rodo, kad reikia dar daug
nuveikti[136].
Todėl šiuo etapu reikia skirti daugiau dėmesio teisingam ir nuosekliam
Direktyvos taikymui – tai būtina, kad ES piliečiai ir įmonės pasinaudotų
visomis bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis. Komisija nurodė, kad didžiausias augimo
galimybes turi tokios sritys kaip mažmeninė prekyba (taip pat elektroninė
prekyba), transporto sektorius, skaitmeninė ekonomika ir energetika bei
tvarumas[137].
Direktyva yra labai svarbus instrumentas toms galimybėms išnaudoti. Todėl būtina toliau stiprinti DNKV vykdymo
užtikrinimą. Valstybių narių ištekliai yra riboti, todėl reikėtų padidinti
sankcijų atgrasomąjį poveikį. Taip pat reiktų gerinti bendradarbiavimą
tarpvalstybinėse bylose, kurioms taikomas BVAS reglamentas. Norint sustiprinti vykdymo užtikrinimo veiklą
tiek tarpvalstybiniu, tiek nacionaliniu lygmenimis, Komisijai reikėtų suteikti
svarbesnį vaidmenį, kad ji galėtų veikti kartu su valstybėmis narėmis ir padėtų
joms taikyti Direktyvą visoje ES. Atsižvelgdama į tai, Komisija apsvarstys,
kaip, remdamasi Sutartimis, ji gali aktyviau skatinti Direktyvą taikyti
nuosekliai, visų pirma tarpvalstybiniais nesąžiningos veiklos internete
atvejais, kurie vykdytojams kelia bendrų problemų. 6. IŠVADOS Kaip nurodyta prie šios ataskaitos pridedamame
Komunikate dėl nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo, kol kas nėra
pagrindo jos keisti. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į konsultacijų
rezultatus ir pirmines išvadas, padarytas remiantis valstybių narių vykdymo
užtikrinimo patirtimi, kuri yra nemaža, bet, turint omenyje teisės akto mastą,
per trumpa. Kai kurių suinteresuotųjų šalių nurodytas
problemas dėl DNKV taikymo tam tikrų rūšių nesąžiningai komercinei veiklai
galima spręsti vykdymo užtikrinimo gerinimo iniciatyvomis valstybėse narėse.
Kaip nurodyta komunikate, ateityje pastangas reikės sutelkti į pagrindines
sritis, kuriose vartotojai dažniausiai patiria žalą ir praranda galimybes ir
kuriose bendrosios rinkos augimo galimybės pačios didžiausios. [1] Ši ataskaita pridedama prie Komisijos komunikato Europos
Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl
Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo „Aukšto vartotojų apsaugos
lygio pasiekimas. Pasitikėjimo vidaus rinka didinimas“. Pagal DNKV 18 straipsnį
Komisija privalo teikti ataskaitas, kuriose įvertinamos konkrečios direktyvos
taikymo sritys, kaip antai finansinės paslaugos ir nekilnojamasis turtas,
visais atvejais draudžiamos veiklos rūšių „juodasis sąrašas“, taip pat tolesnio
Bendrijos teisės derinimo ir supaprastinimo apimtis. Kaip nurodyta DNKV 24
konstatuojamojoje dalyje, direktyvos taikymas vertinamas siekiant u˛tikrinti,
kad būtų pašalintos kliūtys vidaus rinkai ir pasiektas aukštas vartotojų
apsaugos lygis. [2] 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos
vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą
84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei
2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004. [3] Žr. „Europos vartotojų darbotvarkės“ 3 veiksmą
„Vartotojų acquis modernizavimas“. [4] Per šias konsultacijas gauti 25 valstybių narių
atsakymai (Liuksemburgas ir Malta neatsakė), du atsakymai iš Islandijos ir
Norvegijos bei 76 suinteresuotųjų šalių atsakymai – tarp jų 20 Europos
vartotojų centrų (EVC), 9 vartotojų asociacijų ir 47 suinteresuotųjų verslo
subjektų (prekybos rūmų, „skėtinių“ verslo organizacijų ar federacijų ir
savireguliavimo institucijų). [5] Kaip nustatyta direktyvos 18 straipsnyje, šioje
ataskaitoje vertinama, kaip veikia 3 straipsnio 9 dalis dėl DNKV taikymo
finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse. [6] Žr. 2012 m. Europos Komisijos (Teisingumo GD)
užsakymu bendrovės „Civic Consulting“ atliktą tyrimą „Study on the application
of the Unfair Commercial Practices Directive to financial services and
immovable property“, paskelbtą adresu http://ec.europa.eu/justice/consumer-marketing/document. [7] Žr. Direktyvos 4 straipsnį. [8] Iki 2007 m. birželio 12 d. Direktyvą į
nacionalinę teisę perkėlė Airija, Belgija, Lenkija, Malta, Slovakija ir
Slovėnija. [9] Ispanija. [10] Direktyvos įgyvendinimo teisės aktus priėmė ir trys EEE
šalys: Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija. [11] Žr. 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą Europos
Bendrijų Komisija prieš Ispanijos Karalystę, C-321/08 ir 2009 m.
vasario 5 d. sprendimą Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo
Didžiąją Hercogystę, C-282/08. [12] Nacionalinių perkėlimo priemonių sąrašą galima rasti
Nesąžiningos komercinės veiklos duomenų bazėje adresu https://webgate.ec.europa.eu/ucp/
arba pagal nuorodą http://ec.europa.eu/justice/consumer-marketing/unfair-trade/unfair-practices/index_en.htm. [13] 2009 m. baland˛io 23 d. sprendimas sujungtose
bylose C-261/07 (VTB-VAB NV prieš Total Belgium NV) ir C-299/07 (Galatea
BVBA prieš Sanoma Magazines Belgium NV), 2010 m. sausio 14 d.
sprendimas byloje C-304/08 (Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs
eV prieš Plus Warenhandelsgesellschaft mbH), 2011 . bir˛elio
30 d. sprendimas byloje C-288/10 (Wamo BVBA prieš JBC NV and Modemakers
Fashion NV), 2011 m. gruod˛io 15 d. sprendimas byloje C-126/11 (Inno
NV prieš Unizo ir kitus). [14] Direktyvos taikymo srityje. [15] Pavyzdžiui, minimalaus suderinimo sąlygų, galiojančių
Direktyvos 2005/29/EB taikymo srityje, yra šiose direktyvose: Direktyvoje
98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas,
Direktyvoje 97/7/EB dėl nuotolinės prekybos sutarčių, Direktyvoje 85/577/EEB
dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai
skirtose patalpose, Direktyvoje 94/47/EB dėl teisės tam tikru laiku naudotis
nekilnojamuoju turtu ir Direktyvoje 90/314/EEB dėl kelionių paketų. [16] Airija, Danija, Latvija, Suomija ir Švedija. [17] 2008 m. kovo 10 d. Danija pranešė apie
2005 m. gruodžio 15 d. Įsakymo Nr. 1368 dėl radijo ir
televizijos reklamos ir rėmimo 21 skyriaus nuostatas dėl televizijos reklamos.
Šios nuostatos, taip pat susijusios su reklamuojamo produkto savybėmis, kaina
ir įgūdžiais, būtinais šio produkto vartotojams, yra neatsiejamos nuo Danijos
teisės ir visų pirma skirtos nepilnamečių apsaugai. Jomis įgyvendinama
Televizijos be sienų direktyva (Tarybos direktyva 89/552/EEB, dabar – Direktyva
2010/13/ES dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų). [18] 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2010/13/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose
išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos
paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva). [19] Belgija nepranešė apie nacionalines taisykles, kuriomis
draudžiama išnešiojamuoju būdu prekiauti didesnės kaip 250 eurų vertės
produktais. Tokių priemonių atitiktis direktyvai bus įvertinta ETT nagrinėjant
Belgijai iškeltą bylą. [20] Direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje paaiškinama,
kad „jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms Bendrijos taisyklėms,
reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus,
pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams“. [21] Žr. Gairių 18–19 p. Pavyzdžiui, Oro susisiekimo
reglamente (2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos
reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo
Bendrijoje bendrųjų taisyklių) yra specialiųjų nuostatų dėl informacijos apie
kainas, kurią būtina pateikti visuomenei. Pagal šio reglamento
23 straipsnį oro vežėjas privalo nurodyti ne tik galutinę kainą, kuri turi
apimti visus taikomus mokesčius, rinkliavas, papildomas rinkliavas ir įmokas,
bet ir dėmenis, iš kurių ši galutinė kaina susideda. Todėl ikisutartinės
informacijos apie oro transporto kainas atveju taikytinos šios konkretesnės
nuostatos. Pavyzdžiui, direktyvos nuostatomis draudžiama komercinė veikla,
galinti apgauti vidutinį vartotoją (kaip antai reklaminis jaukas ir skrydžių
kainų rinkodara), ir veikla, kuriai būdingi agresyvūs veiksmai (kaip antai
sunkinančios arba neproporcingos sutartyje nenumatytos kliūtys, sudaromos
vartotojui norint pasinaudoti sutartyje numatyta teise nutraukti sutartį). [22] „[…] une disposition nationale telle que celle en cause au
principal n’est pas susceptible de relever du champ d’application de la
directive sur les pratiques commerciales déloyales si elle se limite seulement,
comme le considère la juridiction de renvoi, à réglementer les relations
concurrentielles entre commerçants et ne poursuit pas des finalités tenant à la
protection des consommateurs“ (sprendimo byloje Inno, C-126/11, 29
konstatuojamoji dalis). [23] Daugiau žr. 3.3.4 dalyje „Kvietimas pirkti ir informacijai
apie kainas keliami reikalavimai“. [24] 2009 m. gruodžio 3 d. Komisijos tarnybų darbinis
dokumentas „Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos
įgyvendinimo ir taikymo gairės“ (SEC(2009) 1666), http://wcmcom-ec-europa-eu-wip.wcm3vue.cec.eu.int:8080/justice/consumer-marketing/files/ucp_guidance_lt.pdf. [25] Žr., pavyzdžiui, generalinio advokato išvados byloje
C-122/10 Konsumentombudsmannen prieš Ving Sverige AB, 30 ir 40 punktus
ir 13 išnašą. [26] Žr. https://webgate.ec.europa.eu/ucp/public/.
Ši duomenų bazė sukurta remiantis 2006 m. gruodžio 18 d. Europos
Parlamento ir Tarybos sprendimo Nr. 926/2006/EB dėl Bendrijos veiksmų
programos vartotojų politikos srityje sukūrimo (2007–2013 m.) 9 veiksmu: teisinė ir techninė patirtis, įskaitant tyrimus,
stebint ir vertinant vartotojų apsaugos teisės aktų, pirmiausia Direktyvos
2005/29/EB perkėlimą į nacionalinę teisę, įgyvendinimą ir vykdymą. Tai taip pat apima nesudėtingai ir viešai prieinamų
duomenų bazių, apimančių Bendrijos vartotojų apsaugos teisės aktų įgyvendinimą,
kūrimą ir priežiūrą. [27] Šiuo metu (2012 m. gegužės mėn. duomenimis)
duomenų bazėje pateikiamos 158 administracinių institucijų sprendimų ir 202
teismo sprendimų (įskaitant 63 nacionalinių aukščiausiųjų teismų sprendimus)
santraukos. [28] http://www.eu-consumer-law.org/index.html. [29] https://e-justice.europa.eu/home.do [30] Žr. Direktyvos 2 straipsnio c punktą. [31] Žr. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. [32] Žr. Direktyvos 3 straipsnio 2 dalį. [33] Šios šalys – Vokietija, Austrija, Prancūzija ir Švedija.
Tačiau Vokietijoje B2B santykiams taikomas tik direktyvos I priedas („juodasis
sąrašas“), o Prancūzijoje – tik 6 straipsnis ir I priedas (tik jo dalis dėl
klaidinančios veiklos). [34] Žr. 2012 m. lapkričio 27 d. Komisijos komunikatą
Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų
komitetui ir Regionų komitetui „Įmonių apsauga nuo klaidinamosios rinkodaros
veiklos ir veiksmingo vykdymo užtikrinimas. Direktyvos 2006/114/EB dėl
klaidinančios ir lyginamosios reklamos peržiūra“ (COM(2012) 702 final). [35] Sąžiningos prekybos biuras Jungtinėje Karalystėje. [36] Airija, Estija, Latvija ir Suomija. [37] Jungtinė Karalystė. [38] Pavyzdžiui, pateikiant išaiškinimą Komisijos tarnybų
gairėse. [39] Taip pat žr. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c ir f
punktus. [40] Kai kurios valstybės narės (pvz., Italija ir Prancūzija)
ir suinteresuotosios šalys nurodė pritariančios taikymo srities išplėtimui tik
tuo atveju, jei tuo bus siekiama spręsti labai konkrečias problemas, kaip antai
klaidinančių žinynų leidėjų veiklą. Rumunija mano, kad į DNKV taikymo sritį
įtraukus B2B sandorius būtų nuosekliau vertinama komercinė veikla, orientuota
ir į įmones, ir į vartotojus. Nyderlandai norėtų išplėsti DNKV taikymo sritį
tiek, kiek tai reikalinga apsaugoti įmones nuo sąskaitų faktūrų klastojimo.
Vokietija, Austrija ir Švedija, kurios jau dabar taiko visas direktyvos
nuostatas įmonių tarpusavio sandoriams, pageidauja, kad visoje ES įmonių
apsaugos lygis būtų toks pat kaip vartotojų. [41] Žr., pavyzdžiui, EP klausimus E-5539/08, E-010017/2010,
E-1704/2011. [42] COM(2001) 546 galutinis, 2001 10 2, iš
dalies pakeistas pasiūlymas COM(2002) 585 galutinis, 2002 10 25. [43] Taip pat žr. 2010 m. sausio 14 d. sprendimą
byloje C-304/08 Plus Warenhandelsgesellschaft (Vokietijos pateiktas
prašymas priimti prejudicinį sprendimą), 2010 m. lapkričio 9 d.
sprendimą Mediaprint Zeitungs, C-540/08 (Austrijos pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą) ir 2010 m. kovo 11 d. sprendimą byloje
C-522/08 Telekomunikacja Polska (Lenkijos pateiktas prašymas priimti
prejudicinį sprendimą). [44] Kai kurios nacionalinės vykdymo užtikrinimo institucijos
mano, kad tokių išsamių teisės nuostatų nebuvimas didintų teisinį netikrumą ir
labai apsunkintų vykdymo užtikrinimą ar padarytų jį neveiksmingą (pagal DNKV
klaidinančio pardavimo skatinimo faktą reikia įrodinėti kiekvienu atskiru
atveju). [45] Šešios valstybės narės (Airija, Belgija, Danija, Latvija,
Prancūzija ir Suomija) jau (iš dalies) pakeitė savo teisės aktus dėl pardavimo
skatinimo, suderindamos juos su direktyva ir Teisingumo Teismo praktika. 13
valstybių narių kol kas dar taiko griežtesnes už direktyvą teisės nuostatas –
vienos kainų nuolaidų srityje (Belgija, Bulgarija, Estija, Ispanija, Latvija,
Lenkija, Portugalija, Prancūzija ir Suomija), o kitos – komercinių loterijų
srityje (Austrija, Danija, Liuksemburgas, Prancūzija, Suomija ir Vokietija).
Panašios taikyklės taikomos ir Islandijoje bei Norvegijoje. [46] Airija, Ispanija, Latvija, Prancūzija ir Vokietija. [47] Belgija, Danija, Ispanija (ir Norvegija). [48] Bulgarija, Jungtinė Karalystė, Lenkija, Nyderlandai ir
Slovakija. [49] Europos prekės ženklų asociacija ir Austrijos federaliniai
darbo rūmai. [50] CLCV, Consommation logement cadre de vie,
Prancūzija. [51] Airijos EVC. [52] Pvz., Lenkija, Danija ir Švedija. [53] Tai galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: nacionalinė
vykdymo užtikrinimo institucija nusprendė, kad vandens tiekimo nutraukimas be
įspėjimo neatitinka profesinio atidumo reikalavimo. Ši institucija nutarė, kad
atsižvelgiant į vandens tiekimo paslaugos svarbą iš prekiautojo tikimasi
didesnio profesinio atidumo ir kad prieš nutraukdamas vandens tiekimą jis
privalėjo imtis ypatingų priemonių. 2009 m. kovo 12 d. Italijos
konkurencijos tarnybos (AGCM) sprendimas PS 166 (Acea Distacco
fornitura d’acqua). [54] CHS Tour Services, C-435/11. [55] Danija ir Nyderlandai pritaria, kad pažeidžiamų vartotojų
apsaugą reikėtų stiprinti teisinio reguliavimo būdu, tačiau konkrečių sprendimų
ar galimybių nesiūlo. [56] Kaip išdėstyta Europos vartotojų darbotvarkėje, reikia užtikrinti,
kad pažeidžiami vartotojai būtų apsaugoti nuo rizikos, kurią lemia ekonomikos
krizės padariniai, visuomenės senėjimas ir vis sudėtingesnės skaitmeninės
rinkos, taip pat elektroninės aplinkos perpratimo sunkumai, kuriuos gali
patirti kai kurie vartotojai. [57] Žr. ataskaitos 4 skirsnį apie vykdymo užtikrinimą. [58] 2008 m. per tikslinę patikrą tirtos interneto
svetainės, siūlančios skambučių melodijas, ekrano užsklandas ir kitas mobiliųjų
telefonų paslaugas. Nustatyta, kad 301 iš daugiau kaip 500 patikrintų interneto
svetainių rimtai pažeidė ES vartotojų teisę. Be to, daugiau kaip pusė jų
orientavosi būtent į paauglius ir vaikus. Įvardytos trys pagrindinės problemos:
neaiški kainodara, neišsami informacija ir klaidinanti reklama (pavyzdžiui,
reklamuojamos tariamai „nemokamos“ skambučių melodijos, nors iš tikrųjų
vartotojas įsipareigoja įsigyti mokamą abonementą). 2012 m. skaitmeninio
turinio tikslinės patikros pirmojo etapo rezultatus galima rasti adresu http://ec.europa.eu/consumers/enforcement/sweep/digital_content/index_en.htm. [59] 2011 m. gruodžio 27 d. Italijos kovos su
monopolijomis institucijos (AGCM) sprendimas PS7256 byloje Comet-Apple
Prodotti in Garanzia Provvedimento n. 23193. Tiriama bendrovė
siūlė įsigyti garantiją, be kita ko, apimančią paslaugas, kurios vartotojams ir
šiaip turi būti teikiamos pagal 1999 m. gegužės 25 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir
susijusių garantijų tam tikrų aspektų (t. y. pardavėjo atžvilgiu taikoma
dvejų metų teisinė garantija produkto neatitikimo atveju). Komisija parėmė
vartotojų asociacijas, iškėlusias šį klausimą nacionalinėms vykdymo užtikrinimo
institucijoms BVAS tinklo lygmeniu, ir kreipėsi (2012 m. rugsėjo
21 d. Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos V. Reding raštas) į
visus už vartotojų reikalus atsakingus ES ministrus, ragindama imtis
koordinuoto vykdymo užtikrinimo, kai ta pati problema kyla keliose valstybėse narėse.
[60] Europos prekių ženklų asociacija (AIM). . [61] Žr. DNKV 2 straipsnio i punktą. [62] 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiama
Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
1999/44/EB ir panaikinama Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 97/7/EB. [63] 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų,
ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės
prekybos direktyva). [64] Pagrindinė suinteresuotųjų šalių nurodyta problema, kilusi
direktyvos perkėlimo etapu – tai, kad griežtas (kontrolinio sąrašo principu
taikomas) požiūris į šių reikalavimų taikymą sukurtų per didelę naštą
prekiautojams ir reklamuotojams. Kadangi kvietimo pirkti sąvoką pradėta vartoti
neseniai, buvo neaišku, pavyzdžiui, kiek tiksliai reikia apibūdinti
svarbiausias produkto savybes, kad tai atitiktų naudojamą komunikacijos
priemonę ir reklamuojamą produktą (žr. 7 straipsnio 4 dalies a punktą). Todėl
Pasaulio reklamuotojų federacija pasisakė už tai, kad informavimo reikalavimai
būtų taikomi tik tuo atveju, kai pateikiant kvietimą pirkti vartotojui
suteikiamas ir mechanizmas pirkimą įvykdyti. [65] 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje C-122/10
Konsumentombudsmannen prieš Ving Sverige AB. [66] Mažiausia kaina, už kurią galima įsigyti reklamuojamą
produktą ar reklamuojamos kategorijos produktus, nors reklamuojamas produktas ar
reklamuojamos kategorijos produktai parduodami ir už kitokią nei nurodyta kainą
(pvz., bilietai į Paryžių „nuo 100 EUR“). [67] Pirmiausia žr. 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos
Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo
paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (nauja redakcija) 23 straipsnį. [68] Visų pirma žr. Vartotojų teisių direktyvos 5 straipsnio 1
dalies c punktą, 19 straipsnį ir 22 straipsnį. [69] Nuo tada, kai prekiautojas pateikia kvietimą pirkti, kaip
apibrėžta 7 straipsnio 4 dalyje. [70] 8 vartotojų asociacijos, 11 Europos vartotojų centrų ir 10
verslo organizacijų pranešė apie problemas dėl kainos. [71] Per 2011 m. Europos Komisijos užsakymu „Steer Davies
Gleave“ atliktą tyrimą „Kainų skaidrumas oro transporto sektoriuje“ vertinta,
ar interneto svetainėse laikomasi informavimo reikalavimų, nustatytų penkiuose
ES teisės aktuose, įskaitant Direktyvą 2005/29 dėl nesąžiningos komercinės
veiklos. Atsižvelgiant į šio tyrimo rezultatus, rekomenduojama gerinti vykdymo
užtikrinimą, o ne keisti galiojančius teisės aktus. [72] Per Jungtinės Karalystės konkurencijos tarnybos OFT tyrimą
„Advertising of prices“ tirta, ar nuo kainų pateikimo būdo priklauso vartotojų
priimami sprendimai ir patiriamos išlaidos. Jo rezultatai parodė, kad dėl
kainos sluoksniavimo (angl. drip pricing, partitioned pricing)– kai iš
pradžių vartotojui parodoma tik dalis galutinės kainos, o su kiekvienu pirkimo
proceso veiksmu kaina po truputį „apauga“ – vartotojas vidutiniškai nukenčia
labiausiai, iki 15 proc. OFT (2010), „Advertising of prices“, http://www.oft.gov.uk/OFTwork/markets-work/advertising-prices/. [73] Byla Nr. CRE-E/27017Airline payment surcharges,
2012 m. liepos mėn, http://www.oft.gov.uk/OFTwork/consumer-enforcement/consumer-enforcement-completed/card-surcharges/. [74] Žr. Provvedimenti Autorità Garante per la Concorrenza
ed il Mercato, (2011–2012 m.): PS/4261, PS/5530, PS/3773, PS/892,
PS/6147, PS/5667, PS/7430, PS/3771, PS/7505, PS/7493 ir PS/7383,
http://www.agcm.it/consumatore.html. [75] 2006 m. Komisijos priimto Komunikato dėl Kainų
žymėjimo direktyvos įgyvendinimo išvadose nurodyta, kad Direktyva nesudarė
jokių didesnių perkėlimo problemų nei vienoje valstybėje narėje ir apskritai
padėjo gerinti vartotojų apsaugą. Neseniai, 2012 m. pavasarį, surengta dar
viena konsultacija su valstybėmis narėmis, kurios turėjo padėti Komisijai
įvertinti bendrą tuometinį šios direktyvos veiksmingumą. Nustatyta, kad
valstybės narės: i) nesusidūrė su tarpvalstybinėmis problemomis įgyvendindamos
direktyvą (kuri iš esmės neturi tarpvalstybinio matmens); ii) da˛nai naudojasi
direktyvos nukrypti leidžiančiomis nuostatomis (pvz., išimtimi, taikytina
paslaugoms, aukcionams ir parduodamiems meno darbams bei antikvarinėms
vertybėms, taip pat laikina mažosioms įmonėms skirta nukrypti nuo direktyvos leidžiančia
nuostata); iii) pritaria minimaliam suderinimui šioje srityje (daugiau kaip 10
valstybių narių yra priėmusios arba toliau taiko nacionalinės teisės nuostatas,
kuriomis kainų žymėjimo srityje nustatoma aukštesnio lygio vartotojų apsauga).
Dauguma valstybių narių atsakymuose nurodė nuolat atliekančios sistemingas
rinkos patikras ir už šios direktyvos pažeidimus taikančios veiksmingas
sankcijas (baudas) pagal nacionalinę teisę. Šioje srityje gali prireikti
daugiau tyrimų. [76] Pavyzdžiui, per darbinį dialogą su Komisija Prancūzija ir
Italija pranešė, kad prašymai bendradarbiauti kainodaros klausimais – bent
vieną kartą – valstybių narių (pvz., Airijos dėl oro transporto sektoriaus)
buvo atmesti nurodžius, kad, jų manymu, atitinkama veikla negali pažeisti „kolektyvinių
vartotojų interesų“, kaip nurodyta BVAS reglamente. [77] Tik šešios valstybės narės (Airija, Belgija, Lietuva,
Nyderlandai, Rumunija ir Suomija), taip pat Islandija ir Norvegija pritaria,
kad reikia išsamiau reglamentuoti informavimui apie kainas taikytinus
reikalavimus, tačiau skiriasi jų nurodomos priežastys (pvz., tam, kad būtų
aišku, kada informacija apie kainą laikoma esmine, ar kad reklamoje būtų
nurodoma vieneto kaina). [78] Italija, AGCM, 2009 m., PS1270, „Vodafone“, Ostacoli
alla migrazione e retention ingannevole, Provvedimento n. 19756. [79] Italija, AGCM, 2008 m., PS91, „Enel Energia“, Richiesta
cambio fornitore, Provvedimento n. 18829. [80] Komisijos tarnybų turimais duomenimis, vartotojams
įvairiai daromas spaudimas sudaryti sutartį. [81] DNKV I priedo 24–31 punktai. [82] Per 2008 m. atliktą tikslinę patikrą, kurioje tirtos
interneto svetainės, siūlančios skambučio melodijas, ekrano užsklandas ir kitas
mobiliųjų telefonų paslaugas, nustatyta, kad 301 iš daugiau kaip 500 patikrintų
interneto svetainių padarė rimtų ES vartotojų teisės, taip pat I priedo 20
punkto pažeidimų. Žr. 3.3.2 skirsnį dėl pažeidžiamų vartotojų. [83] Sprendimas byloje C-428/11 Purely Creative e.a. Žr.
šios ataskaitos 3.1.1 skirsnį. [84] SELDIA, Europos tiesioginės prekybos asociacija. [85] DSE, Direct Selling Europe. [86] Kitos vartotojų asociacijos ir suinteresuotosios šalys
nenurodė jokių problemų dėl I priedo 14 punkto. [87] 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB)
Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir
panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91, OL L 189, 2007 7 20, p. 1–23. Kiti
specialiųjų teisės aktų pavyzdžiai: 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva dėl su energija susijusių gaminių sunaudojamos energijos ir
kitų išteklių nurodymo ženklinant gaminį ir apie jį pateikiant standartinę
informaciją, 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas
(EB) Nr. 1222/2009 dėl padangų ženklinimo atsižvelgiant į degalų naudojimo
efektyvumą ir kitus esminius parametrus. [88] Kaip nurodyta direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje, ji
numato vartotojų apsaugą tais atvejais, kai Bendrijos lygiu nėra konkrečių
sektorių teisės aktų, ir draudžia prekybininkams sudaryti apgaulingą įspūdį
apie produktų pobūdį. [89] 2009 m. gruodžio 3 d. Komisijos tarnybų darbinis
dokumentas „Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos
įgyvendinimo ir taikymo gairės“ (SEC(2009) 1666). [90] Pvz., Prancūzija. [91] Belgija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija ir Slovėnija. [92] Labiausiai paplitę yra, pavyzdžiui, tokie posakiai:
„ekologiškas“, „biologiškai skaidus“, „neišskiriantis CO2“,
„žaliasis“, „tausus“, „natūralus“, „energetiškai efektyvus“, „netoksiškas“,
„turintis mažai CO2“, „neteršiantis aplinkos“, „etiškas“ ir
„sąžiningas“. [93] Pvz., BEUC. [94] Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Reklamos standartų
institucija (Advertising Standard Authority, ASA) gavo ir išnagrinėjo
labai daug skundų, taip pat ir dėl ekologiškumo teiginių. Taip pat ˛r. 4
skirsnį apie vykdymo užtikrinimą. [95] 2008 m. liepos 16 d. Europos Komisija pateikė
tvaraus vartojimo bei gamybos ir tvarios pramonės politikos veiksmų planą.
2012 m. sausio 11 d. Komisija pradėjo viešas konsultacijas „Didesnis
vartojimo ir gamybos tvarumas“. Daugiau informacijos galima rasti http://ec.europa.eu/environment/eussd/escp_en.htm [96] 2012 m. gegužės 29 d. Europos vartotojų
aukščiausio lygio susitikime Europos Komisija surengė seminarą apie ekologinį
manipuliavimą ir klaidinančius ekologiškumo teiginius. Šis seminaras – pirmasis
žingsnis renkant duomenis ES lygmens diskusijai apie ekologiškumo teiginius.
Daugiau informacijos galima rasti adresu
http://www.european-consumer-summit.eu/. [97] Žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Vartotojai turi
pajusti elektroninės prekybos naudą“, pridėtą prie Komisijos komunikato Europos
Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir
Regionų komitetui „Darni sistema, kuria siekiama padidinti pasitikėjimą
bendrąja skaitmenine elektroninės prekybos ir internetu teikiamų paslaugų
rinka“, Briuselis, 2012 1 11, SEC(2011) 1640 final,
p. 19. Prieš pirkdami internetu pirkėjai naudoja įvairius tyrimo būdus,
kad surinktų sprendimui pirkti reikalingą informaciją. Trys pirmieji
informacijos paieškos veiksmai buvo tokie: 31 proc. pirkėjų apsilankė
gamintojo interneto svetainėje, 30 proc. pasinaudojo paieškos sistema,
27 proc. – kainų palyginimo svetaine, 24 proc. nuėjo į interneto
prekyvietę, o dar 24 proc. skaitė vartotojų atsiliepimus. [98] Žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Vartotojai turi
pajusti elektroninės prekybos naudą“, Briuselis, 2012 1 11,
SEC(2011) 1640 final, p. 20. Daugelis kainų palyginimo
svetainių (53 proc.) nenurodo tikslaus savo buveinės adreso, taip
pažeisdamos Elektroninės prekybos direktyvos 5 straipsnį, žr. p. 22. [99] 5 vartotojų asociacijos, 7 verslo organizacijos ir 4
Europos vartotojų centrai. [100] Nyderlandai. [101] Žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Knowledge
Enhancing Aspects of Consumer Empowerment 2012-1014“, 2012 7 19,
SWD(2012) 235 final. [102] Jungtinės Karalystės Sąžiningos prekybos biuras, bylos
Nr. CRE-E-26547, 26555, 26759, 26760, 26761, 2011 m. sausio mėn., http://www.oft.gov.uk/OFTwork/consumer-enforcement/consumer-enforcement-completed/heating-oil/. [103] Tribunal de Commerce, 2011 m. spalio 4 d.,
Synhorcat et autres / Expedia et autres. [104] Žr. Elektroninės prekybos komunikatą (p. 10). [105] DNKV 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta: „dėl „finansinių
paslaugų“, apibrėžiamų Direktyvoje 2002/65/EB, ir nekilnojamojo turto valstybės
narės gali nustatyti reikalavimus, kurie yra labiau norminantys arba griežtesni
nei direktyva jos derinamoje srityje“. [106] Visiškai suderintos taisyklės nustatomos, pavyzdžiui,
Direktyva 2007/64/EB mokėjimo paslaugų srityje ir Direktyva 2008/48/EB
vartojimo kreditų srityje. [107] Žr. 2012 m. Europos Komisijos (Teisingumo generalinio
direktorato) užsakymu bendrovės „Civic Consulting“ atliktą tyrimą „Study on the
application of the Unfair Commercial Practices Directive to financial services
and immovable property“, paskelbtą adresu http://ec.europa.eu/justice/consumer-marketing/document. [108] Tokiomis organizacijomis kaip nacionalinės vykdymo
užtikrinimo institucijos, nacionalinės vartotojų organizacijos ir ombudsmenai,
taip pat mokslininkų atstovai bei ES lygmens suinteresuotosios šalys, tokios
kaip Europos bankų federacija (EBF), Europos draudikų ir perdraudikų federacija
(CEA) ir Europos vartotojų organizacija (BEUC). [109] Pvz., finansinių paslaugų srityje – specialūs informavimo
reikalavimai, taikomi bankų sektoriui (pvz., Vokietijoje – užtikrinto kredito
trečiajam asmeniui skyrimui, Ispanijoje – pinigų keitimo paslaugų reklamai),
investicijų paslaugoms, draudimui ar finansų tarpininkams. Nekilnojamojo turto
srityje – informavimo reikalavimai, taikomi nuosavybės įsigijimui, pačiam
sandoriui, nekilnojamojo turto agentui ir statybos sutartims. [110] Pvz., Austrijoje – draudimas naudoti reklaminius
skambučius, siųsti nepageidaujamus e. laiškus, išnešiojamuoju būdu siūlyti
hipotekos paskolas, nekilnojamojo turto agentams be pagrįstos priežasties
negrąžinti pinigų, Nyderlanduose – draudimas išnešiojamuoju būdu siūlyti
piniginį kreditą, Belgijoje ir Prancūzijoje – susietų pasiūlymų draudimas. [111] Pvz., daugelyje valstybių narių taikomas lupikiškų kreditų
draudimas, Prancūzijoje draudžiama reklama, kurioje žadama suteikti paskolą
vartotojui nepateikus dokumento apie finansinę padėtį, o Austrijoje draudžiama
be išankstinio teisinio atstovo sutikimo išduoti nepilnamečiams bankomatų (ATM)
korteles. [112] Pvz., Danijoje bankams draudžiama teikti finansavimą
klientams, ketinantiems įsigyti paties banko išleistų akcijų; Prancūzijoje
bankams draudžiama sudaryti klientams kliūtis kreiptis į kitą kredito draudimo
paslaugų teikėją (o ne į banko siūlomą), jei garantijos lygis yra panašus. [113] Reikia pažymėti, kad kreditams nekilnojamojo turto srityje
Direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito netaikoma ir kad 2011 m. kovo
31 d. Komisija priėmė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kredito
sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nuosavybės pasiūlymą. [114] Žr. 2012 m. Europos Komisijos (Teisingumo generalinio
direktorato) užsakymu bendrovės „Civic Consulting“ atliktą tyrimą „Study on the
application of the Unfair Commercial Practices Directive to financial services
and immovable property“, paskelbtą adresu http://ec.europa.eu/justice/consumer-marketing/document. [115] Apie tokį atvejį pranešė Portugalija, žr. 2012 m.
tyrimą dėl DNKV taikymo finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto sektoriuose
ES. [116] Tyrime teigiama, kad „valstybių narių turima galimybė
priimti ar toliau taikyti griežtesnes nei Direktyvos nuostatas suteikia joms
lankstumo, reikalingo reaguojant į naujai atsirandančias (nesąžiningos)
komercinės veiklos formas, nes šiomis nuostatomis atsižvelgiama į nacionalinio
teisinio reglamentavimo specifiką finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto
srityse, todėl 3 straipsnio 9 dalyje nustatytos išimties panaikinimas pakenktų
sklandžiai veikiančioms vykdymo užtikrinimo sistemoms ir sumažintų vartotojų
apsaugos lygį <...>“. [117] Be kita ko, atsakymus pateikė Europos vartotojų
organizacija (BEUC), taip pat kai kurios nacionalinės vartotojų asociacijos.
Viena iš tyrimo išvadų – tai, kad specialieji nacionaliniai informavimo
reikalavimai paprastai taikomi neatsižvelgiant į vartotojo suklaidinimo
galimybę, todėl valdžios institucijoms, teismams, įmonėms ir vartotojams jas
lengviau taikyti. Be to, da˛nai jie taikomi skirtingose vykdymo u˛tikrinimo
sistemose. Taigi tyrimo rezultatai parodė, kad valstybėse narėse, kuriose
reikalavimai jau galiojo, pirmumas buvo teikiamas anksčiau priimtoms valstybių
narių nuostatoms. Tai taikytina ir finansinių paslaugų, ir nekilnojamojo turto
sektoriams. [118] Daugiau informacijos apie vykdymo užtikrinimo tvarką
valstybėse narėse ir sankcijas, taip pat pavyzdžių galima rasti DNKV duomenų
bazės šalių skyreliuose skelbiamuose „vykdymo užtikrinimo“ pranešimuose, https://webgate.ec.europa.eu/ucp/public/. [119] Belgija. [120] BEUC, „Citizens Advice“(Jungtinė Karalystė), CLCV
(„Consommation, Logement, Cadre de Vie“, Prancūzija), „Which“ (Jungtinė
Karalystė). [121] Pavyzdžiui, Italija, siekdama pagerinti padėtį šioje
srityje, neseniai dešimt kartų – nuo 500 000 EUR iki
5 mln. EUR – padidino didžiausią baudą už direktyvos pažeidimus. [122] BVAS reglamentu sukurta bendradarbiavimo sistemą, kuri
valstybių narių vykdymo užtikrinimo institucijoms leidžia susiburti į ES
lygmens tinklą (BVAS tinklą). Ši sistema leidžia vykdymo užtikrinimo
institucijoms glaudžiai bendradarbiauti greitai ir veiksmingai užkertant kelią
vartotojų teisę pažeidžiančiai komercinei veiklai tais atvejais, kai
prekiautojai ir vartotojai yra skirtingose šalyse. Tinkle bendradarbiauja visų
valstybių narių (taip pat Norvegijos ir Islandijos) vartotojų teisės vykdymo
užtikrinimo institucijos. Žr. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir
Tarybai dėl 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos
reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už
vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (Reglamento dėl
bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje) taikymo, COM(2012) 100 final,
2012 3 12, kurios tekstą galima rasti adresu http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2009:0336:FIN:LT:PDF. [123] 2012 m. skaitmeninio turinio tikslinės patikros
pirmojo etapo rezultatus galima rasti adresu http://ec.europa.eu/consumers/enforcement/sweep/digital_content/index_en.htm. [124] Procès verbaux. [125] Prancūzijoje DGCCRF priėmė 1 195 sprendimus dėl
klaidinančios komercinės veiklos, kurių pagrindu teismai skyrė finansinių
sankcijų, kurių bendra suma yra 73 828 EUR, o DGCCRF tiesiogiai skyrė
baudų, kurių bendra suma yra 1 649 451 EUR, bei 56 sprendimus
dėl agresyvios veiklos, kurių pagrindu teismai skyrė finansinių sankcijų, kurių
bendra suma – 15 000 EUR. [126] Belgijos, Čekijos, Jungtinės Karalystės ir Portugalijos EVC
pranešė apie vykdymo užtikrinimo problemas tarpvalstybinėse bylose (tai reiškia
viena iš dviejų: arba nacionalinių institucijų bendradarbiavimas nepakankamas,
arba tarpvalstybinės bylos nacionaliniuose teismuose išnagrinėjamos
netinkamai). Airijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos EVC
mano, kad dabartiniai nacionalinių vykdymo užtikrinimo institucijų įgaliojimai,
skiriamos sankcijos ir teisės gynimo būdai yra netinkami. [127] Žr., pavyzdžiui, antrąją dvimetę Komisijos ataskaitą
Europos Parlamentui ir Tarybai dėl 2004 m. spalio 27 d. Europos
Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių
institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą,
bendradarbiavimo (Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje)
taikymo. Ataskaitos 9 psl. sakoma: „Dar daug institucijų vis dar aktyviai
nesinaudoja BVAS reglamentu nustatytais bendradarbiavimo mechanizmais“. Nors
DNKV yra dažniausiai naudojamas teisinis pagrindas BVAS priemonėms taikyti,
atsižvelgiant į Direktyvos horizontalųjį pobūdį ir į ypač plačią jos taikymo
sritį, gali būti, kad pagal DNKV pateikiamų tarpusavio pagalbos prašymų
skaičius vis dar yra nedidelis. [128] Žr. DNKV 10 straipsnį. [129] Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Reklamos standartų
institucija (ASA) gavo ir išsamiai išnagrinėjo 14 596 skundus, kurių
pagrindu 2010 m. pirmąjį pusmetį buvo iškeltos 6 542 bylos. Palyginti
su ankstesniais metais, skundų sumažėjo (maždaug 10 proc.) – tai gali būti
susiję su tuo, kad dėl ASA veiksmų atitikties laikymasis pagerėjo. Informacijos
apie statistiką, sprendimus ir bylas galima rasti ASA metinėse veiklos
ataskaitose, skelbiamose adresu http://www.asa.org.uk/About-ASA/Annual-Report.aspx. [130] Žr. DNKV 6 straipsnio 2 dalies b punktą. [131] Žr. ataskaitos 4 skirsnį apie vykdymo užtikrinimą. [132] Žr. Direktyvos I priedo 5 punktą. Ši draudžiama veikla –
tai patrauklių pasiūlymų vartotojams pateikimas, kai prekiautojas neturi
galimybių parduoti tokio kiekio reklamuojamo produkto, kokio galima būtų
tikėtis (be kita ko) dėl reklamos masto. [133] 2007–2010 m. 654 atvejais iš
1 343 (48,7 proc.) BVAS priemonių buvo imtasi dėl DNKV pažeidimų. Žr.
Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl 2004 m. spalio
27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2006/2004 dėl
nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą,
bendradarbiavimo (Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje)
taikymo, 2012 3 12, COM(2012) 100 final, skelbiama
adresu http://ec.europa.eu/consumers/enforcement/docs/comm_biennial_report_2011_lt.pdf. [134] http://ec.europa.eu/consumers/enforcement/index_en.htm. [135] Žr. 2012 m. gegužės mėn. atliktą Eurobarometro
apklausą Nr. 332 „Vartotojų požiūris į tarpvalstybinę prekybą ir vartotojų
apsaugą“, p. 8. šiuolaikiniai vartotojai vis labiau norėtų pirkti svetur
(52 proc., + 19) ir yra pasirengę išleisti daugiau pinigų (18 proc.,
+5) nei 2006 m. Vis daugiau vartotojų (50 proc.) nori prekes ar
paslaugas pirkti naudodami kitą ES kalbą (17 procentinių taškų daugiau nei
2006 m.). Vartotojų, kurių visiškai nedomina apsipirkimas, kai tam būtina
mokėti kitą kalbą, procentinė dalis sumažėjo nuo 42 proc. 2008 m. iki
30 proc. 2011 m. Europiečių, kurie teigia, kad žino, kur gauti
informacijos ir patarimų dėl apsipirkimo užsienyje, dalis smarkiai išaugo – nuo
24 proc. 2006 m. iki 39 proc. 2011 m. [136] 2008–2010 m. vidaus e. prekybos sandorių tarp
įmonių ir vartotojų apimtis išaugo – gyventojų, perkančių internetu vidaus
rinkoje, padaugėjo nuo 28 proc. iki 36 proc., o tarpvalstybinėje
rinkoje – tik nuo 6 proc. iki 9 proc. Eurostato („Informacinės visuomenės
statistika“) duomenimis, tik 9 proc. Europos vartotojų teigė 2010 m.
pirkę internetu kitose šalyse. [137] Žr. Europos vartotojų darbotvarkę ir Europos Komisijos
komunikatą „A new governance pact for a better functioning Single Market“.