Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52011DC0031

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI Atsinaujinančioji energija. Siekiant 2020 m. tikslo

/* KOM/2011/0031 galutinis */

In force

52011DC0031

/* KOM/2011/0031 galutinis */ KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI Atsinaujinančioji energija. Siekiant 2020 m. tikslo


[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 2011.1.31

KOM(2011) 31 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Atsinaujinančioji energija. Siekiant 2020 m. tikslo

SEK(2011) 129 galutinisSEK(2011) 130 galutinisSEK(2011) 131 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Atsinaujinančioji energija. Siekiant 2020 m. tikslo

ĮžANGA

Atsinaujinančioji energija labai svarbi siekiant pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos. Be to, ji – esminė ES energetikos strategijos dalis. Šio sektoriaus Europos įmonės atsinaujinančiosios energijos technologijų vystymo srityje pirmauja pasaulio mastu; jose dirba 1,5 mln. žmonių, o iki 2020 m. jose gali būti įdarbinta dar 3 mln. žmonių[1]. Be to, skatinant atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą vystomi įvairūs, daugiausia vietos energijos ištekliai.

ES atsinaujinančiosios energijos politika yra palyginti nauja: jos pradžia – 1997 m. priima baltoji knyga. Ją sukurti paskatino poreikis mažinti energetikos sektoriuje išmetamo anglies dioksido kiekį ir spręsti vis didesnio priklausomumo nuo iškastinio kuro importo iš ES nepriklausančių politiškai nestabilių regionų klausimą. Iš pradžių pagrindinis dėmesys buvo skiriamas atsinaujinančiųjų išteklių energetikos skatinimui nustatant orientacinius elektros energijos ir transporto sektorių tikslus, vėliau – išsamia teisine sistema pagrįstų teisiškai privalomų tikslų nustatymui, o pastaruoju metu – Europos energetikos infrastruktūros politikos perorientavimui siekiant palengvinti atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą. Naująja Atsinaujinančių išteklių energijos direktyva nustatoma stipri ir stabili atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtros Europoje reguliavimo sistema. Visoms valstybėms narėms iki 2010 m. gruodžio 5 d. perkėlus direktyvą į nacionalinę teisę ir priėmus nacionalinius atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planus buvo sukurtas pagrindas imtis ryžtingų ES veiksmų atsinaujinančiosios energijos srityje.

Komisijos strategija „Energetika 2020“[2] aiškiai parodo, kaip vykdant ES politiką infrastruktūros ir inovacijų srityse remiama atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtra ir užtikrinama, kad atsinaujinantieji energijos ištekliai ir technologijos kuo greičiau taptų ekonomiškai konkurencingi. Taip prisidedama prie atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtros siekiant įgyvendinti mūsų tikslus. Tačiau, kadangi šis sektorius naujas ir besivystantis, šiuos svarbius uždavinius ir finansavimo klausimą reikės spręsti ateityje.

Šiame komunikate pateikiama Europos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos apžvalga, jo perspektyvos iki 2020 m. ir nagrinėjami svarbūs sektoriaus vystymosi uždaviniai. Šis komunikatas grindžiamas bazine analize, pateikta trijose ataskaitose, kuriose apžvelgiamas Europos ir nacionalinis atsinaujinančiųjų išteklių energetikos finansavimo klausimas, naujausia pažanga atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtros srityje, biodegalų ir kitų atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas transporto sektoriuje ir masės balanso patikros metodo taikymas biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo schemoje. Šiais keturiais dokumentais Komisija vykdo atitinkamuose ES teisės aktuose nustatytus ataskaitų teikimo reikalavimus[3].

20 % TIKSLO įGYVENDINIMAS

Iki 2008 m. atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtra vyko pagal negriežtą teisinę sistemą, pagal kurią buvo nustatyti neprivalomi tikslai. Atsinaujinančiosios elektros energijos direktyvoje[4] ir Biokuro direktyvoje[5] nustatyti nacionaliniai orientaciniai tikslai, pagal kuriuos 2010 m. iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių ES būtų pagaminama 21 % elektros energijos[6], o atsinaujinančiųjų energijos išteklių, kurie transporto sektoriuje pakeistų benziną ir dyzeliną, dalis 2010 m. sudarytų 5,75 %.

Iš apžvalgos, pateikiamos pridedamoje pažangos ataskaitoje, matyti, kad nė vienas iš šių tikslų greičiausiai nebus įgyvendintas, nors, kaip matyti iš toliau pateiktos diagramos, abiejuose sektoriuose nuolat daroma pažanga.

ES atsinaujinančiosios energijos vartojimo augimas pagal sektorius ir bendra šiai energijai tenkanti dalis[7]

[pic]Tik kelios valstybės narės – Airija, Danija, Lenkija, Lietuva, Portugalija Vengrija ir Vokietija, – tikisi įgyvendinti savo 2010 m. tikslus, susijusius su elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių.

Taip pat tik Austrija, Ispanija, Lenkija, Malta, Nyderlandai, Rumunija, Suomija, Švedija ir Vokietija tikisi įgyvendinti su atsinaujinančiosios energijos vartojimu transporto sektoriuje susijusius savo tikslus.

Nepakankama suderintų tikslų įgyvendinimo pažanga ir poreikis skatinti atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą visose , o ne tik keliose valstybėse narėse, be kita ko, buvo priežastys, paskatinusios keisti politikos modelį ir 2009 m. priimti Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvą[8]. Naujoji direktyva taikoma visai suvartojamai energijai, įskaitant sunaudojamą šildymui ir aušinimui. Joje nustatomi tokie ne orientaciniai, bet teisiškai privalomi nacionaliniai tikslai, kuriuos įgyvendinus 2020 m. ES atsinaujinančiosios energijos dalis sudarytų 20 % visos suvartojamos energijos. Be to, į ją įtrauktos daug griežtesnės nuostatos, kuriomis siekiama palengvinti atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą, tokios kaip valstybėms narėms taikomas teisinis reikalavimas parengti nacionalinius atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planus, keisti planavimo tvarką ir vystyti elektros tinklus. Komisijos komunikate dėl infrastruktūros prioritetų nagrinėta ir būtinybė gerinti planavimo tvarką (kartu vadovaujantis atsargumo principu ir mažinant poveikį aplinkai). Reikia dėti daugiau pastangų tiek atsinaujinančiųjų išteklių energetikos infrastruktūros, tiek visos energetikos infrastruktūros srityse.

Peržvelgus valstybių narių planus matyti, kad naujasis metodas pradeda duoti rezultatų. Išsami ir privaloma reguliavimo sistema atlieka katalizatoriaus funkciją skatindama atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą, siekiant įgyvendinti ES užsibrėžtus plačių užmojų tikslus[9]. Dėl pastaruoju metu vykusios sparčios plėtros 2009 m. 62 % investicijų į energijos gamybą sudarė investicijos į atsinaujinančiosios energijos gamybą.

…spartesnė plėtra…

Valstybių narių prognozės rodo, kad ateinančiais metais iki 2020 m. atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtra vyks sparčiau nei praeityje. Beveik pusė valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Čekija, Danija, Graikija, Ispanija, Lietuva, Malta, Nyderlandai, Prancūzija, Slovėnija, Švedija ir Vokietija) planuoja viršyti savo tikslus ir energijos perteklių galės perduoti kitoms valstybėms narėms. Dvi valstybės narės (Italija ir Liuksemburgas) nedidelį atsinaujinančiosios energijos kiekį, kurio trūksta, kad būtų įgyvendinti tikslai, planuoja „importuoti“ pasinaudodamos statistiniais perdavimais iš energijos perteklių turinčių valstybių narių arba trečiųjų šalių (daugiau informacijos galima rasti pridedamoje pažangos ataskaitoje). Jei visos šios gamybos prognozės bus įgyvendintos, 2020 m. bendra ES atsinaujinančiosios energijos dalis viršys 20 % tikslą.

Be to, planuose pateikiama svarbios informacijos, susijusios su energijos vartojimo efektyvumu. Numatoma, kad 2020 m. ES bus suvartota 95 % 2005 m. suvartotos energijos kiekio. Valstybių narių apytikrių skaičiavimų duomenimis, energijos suvartojimas, palyginti su 2005 m., Kipre, Lietuvoje ir Maltoje gali išaugti daugiau kaip 20 %, o Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje jis gali sumažėti atitinkamai 14 % ir 9 %.

Tikimasi, kad visos valstybės narės kartu atsinaujinančiosios energijos suvartos daugiau kaip dvigubai daugiau: 2020 m. bendras galutinis suvartotos energijos kiekis sudarys 217 Mtne, palyginti su 2005 m. – 103 Mtne. Manoma, kad 45 % šio padidėsiančio suvartojamos energijos kiekio bus suvartota elektros energijos sektoriuje, 37 % – šildymo sektoriuje ir 18 % – transporto sektoriuje. Toliau pateikiamose diagramose pavaizduoti trijuose ES sektoriuose numatomi pokyčiai[10]. Po biomasės 27 % viso numatomo padidėsiančio suvartojamos atsinaujinančiosios energijos kiekio sudarys vėjo energija (du trečdalius šio kiekio sudarys sausumos vėjo energija, o trečdalį – jūrų vėjo energija). Dėl to didės paklausa Europos vėjo turbinų gamybos ir susijusiuose sektoriuose. Panašiai augs ir saulės energijos gamybos, ypač naudojant fotovoltinę technologiją, sektorius. Kitos technologijos, kurias naudojant šiuo metu energijos pagaminama nedaug, vystosi dar sparčiau. Todėl Europos pramonės atstovai turi būti pasirengę patenkinti šią didėjančią paklausą.

[pic]

…daugiau elektros energijos…

Pagal valstybių narių planus 2020 m. 37 % Europos elektros energijos būtų pagaminama iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Atsižvelgiant į numatomą elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtrą, galima daryti keletą išvadų. Visų pirma, tai aiškiai rodo, kad būtina spartinti elektros tinklų modernizavimą. Komunikate dėl energetikos infrastruktūros pabrėžiama, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų siekiant pritaikyti elektros tinklus, kad jais būtų galima tiekti didelius iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos elektros energijos kiekius, ir taip palengvinti subalansuotą ir lankstų tinklų naudojimą ir elektros energijos gamybos paskirstymą. Reikia tvirčiau sujungti elektros energijos sistemas ir jas padaryti lankstesnes. Be to, reikės vystyti ir stiprinti naują infrastruktūrą, be kita ko, pasinaudojant pažangiojo elektros energijos tinklo technologijomis[11]. Vienas iš didžiausių su tinklų infrastruktūra susijusių uždavinių – vystant jūrų ir sausumos elektros energijos tinklus panaudoti jūrų pajėgumus, daugiausia Europos šiaurės jūrų vėjo energijos pajėgumus.

Strategijoje „Energetika 2020“ pabrėžiama, kad išaugusi elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių turi įtakos ir visai elektros energijos rinkai. Paskirstytai elektros energijos gamybai, kuri vyksta taikant įvairius, lanksčius ir mažesnio masto gamybos būdus, reikalingas pagal kitokias taisykles veikiantis tinklas ir rinkos modelis nei tie, kurie naudojami elektros energijai iš tradicinių stambių, centralizuotų energijos šaltinių gaminti. Būtų puiku, jei atsinaujinančiosios energijos integravimas į rinką vyktų taip, kad būtų užtikrinta ekonominiu ir aplinkos požiūriu naudingiausia išteklių plėtra. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į tokius veiksnius kaip atstumas iki naudojimo centrų, numatomos tinklų reikmės ir su visuomenės teigiamu požiūriu ir darbo vietų kūrimu susiję klausimai. Bet kuriuo atveju ilgainiui reikėtų pritaikyti paramos schemas, kad būtų galima pasinaudoti geriausia patirtimi ir taip išvengti pernelyg didelių rinkos iškraipymų ir pernelyg didelių sąnaudų.

...šildymas ir aušinimas...

Iš toliau pateikiamos diagramos matyti ateinančiame dešimtmetyje numatoma šildymo ir aušinimo sektoriuje naudojamų technologijų plėtra. Pagrindinį vaidmenį ir toliau vaidins biomasės technologijos: iki 2020 m. iš biomasės pagamintos energijos vartojimas išaugs 50 % (pusė šios energijos kiekio bus suvartota šildymui, trečdalis – transportui, o likusi dalis – elektros energijai gaminti).

[pic]

Anksčiau šildymo sektoriuje vyko tik nedideli rinkos pokyčiai, nes daugelis valstybių narių neturėjo tinkamos paramos sistemos. Tačiau akivaizdu, kad šildymo ir aušinimo sektorių įtraukus į naują ES atsinaujinančiosios energijos sistemą artimiausiais metais padėtis pasikeis. Valstybės narės jau planuoja keisti dotacijų teikimo tvarką, supirkimo tarifų režimus arba kitas šildymo sektoriuje taikomas priemones. Todėl galima laukti pokyčių ir investicijų į Europos biomasės granulių gamybą, biomasės katilų technologijas, kogeneracinių jėgainių technologijas ir biodegalų perdirbimą.

…ir transportas...

Iš planų taip pat matyti, kaip valstybės narės tikisi įgyvendinti savo tikslą, kad 10 % transporto sektoriuje suvartojamos energijos sudarytų iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagaminta energija. Laikotarpyje iki 2020 m. pagrindinis energijos šaltinis bus pirmosios kartos biodegalai. Europos biodegalų tvarumo kriterijai – griežčiausi pasaulyje. 2010 m. birželio mėn. Komisija parengė jų taikymo gaires[12]. Pridedamoje atitinkamoje ataskaitoje pateikiamas atitikties tvarumo kriterijams (vadinamajai masės balanso sistemai) patikros metodo taikymo vertinimas[13]. Manoma, kad iki 2020 m. antrosios kartos biodegalų ir elektra varomų transporto priemonių vaidmuo įgyvendinant tikslus bus nedidelis.

[pic]

Šaltinis – Nacionaliniais atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planais grindžiama Komisijos analizė.

Siekiant, kad 2020 m. tikslai būtų įgyvendinti ekonomiškai ir tausiai naudojant išteklius, taip pat kad būtų sukurtas pagrindas vėliau gerokai didinti atsinaujinančiosios energijos dalį, reikia, kad ES ir toliau investuotų į pažangių atsinaujinančiosios energijos technologijų tyrimus ir mažintų jūrų vėjo energijos ir fotovoltinės energijos sąnaudas, taip pat elektra varomų automobilių ir antrosios kartos biodegalų kainas. Tokiomis tyrimų programomis kaip Strateginis energetikos technologijų planas[14] bus skatinama priimti abipuse nauda pagrįstus sprendimus, kuriais remiantis būtų vystomi su atsinaujinančiąja energija susiję ir aplinkos požiūriu naudingesni projektai. Reikės dėti daug pastangų ir nemažai investuoti, kad siekiant ES 2020 m. tikslų būtų pradėtos plačiu mastu diegti bei taikyti dabartinės technologijos ir būtų vystomos bei diegiamos pažangios anglies dioksido neišskiriančiam energetikos sektoriui skirtos technologijos. Todėl būtina nustatyti stabilias ir iš anksto žinomas atsinaujinančiųjų išteklių energetikos finansavimo sąlygas.

Be to, svarbūs ne tik technologiniai ir reguliavimo aspektai – reikia, kad valstybės narės, regionai ir miestai, visų pirma jų atitinkamos administracijos įstaigos ir agentūros, pasinaudodamos tokiomis priemonėmis kaip ES merų paktas, labiau stengtųsi stiprinti įgūdžius, žinias ir gebėjimus, kad būtų užtikrintas tinkamas valdymas ir investicijų į atsinaujinančiąją energiją programos ir projektai duotų gerų rezultatų.

INVESTICIJų TRūKUMO PAšALINIMAS. GERESNIS IR VISAPUSIšKESNIS ATSINAUJINANčIųJų IšTEKLIų ENERGETIKOS FINANSAVIMAS

Komisijos komunikate dėl infrastruktūros prioritetų pažymima, kad norėdama įgyvendinti savo energetikos politikos tikslus ES iki 2020 m. turėtų investuoti daugiau kaip trilijoną eurų. Maždaug pusės šios sumos reikia elektros energijos gamybos pajėgumams pakeisti arba investuoti į naujus gamybos pajėgumus. Naujojoje ES energetikos strategijoje[15] pažymima, kad pirmenybė turėtų būti teikiama investicijoms į atsinaujinančiąją elektros energiją siekiant, kad būtų viršytas 2009 m. rodiklis: tais metais 62 % visų naujų elektros energijos gamybos įrenginių sudarė atsinaujinančiosios elektros energijos gamybos įrenginiai. Vėlesnė Komisijos užsakymu atlikta analizė rodo, kad nors šiuo metu kapitalo investicijos į atsinaujinančiąją energiją vidutiniškai sudaro 35 mlrd. EUR per metus , norėdami užtikrinti, kad būtų įgyvendinti mūsų tikslai, šią sumą turėtume neatidėliotinai padidinti du kartus – iki 70 mlrd. EUR[16]. Šios sąnaudos turi būti finansuojamos, kaip ir šiuo metu, daugiausia privataus sektoriaus investicijomis, kurias galiausiai padengia energijos vartotojai.

Atsinaujinančiųjų išteklių energetikos skatinimo nauda buvo plačiai pripažinta 2009 m. įsigalėjus pasaulio finansų krizei, kai Jungtinėse Valstijose, Kinijoje ir visoje ES[17] buvo įgyvendinti milijardus kainuojantys švarių technologijų skatinamųjų priemonių paketai. Iš tiesų, sektoriaus plėtra JAV, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse rodo, kad pasaulio mastu šis sektorius laikomas itin svarbiu norint ateityje įgyvendinti naujoves, užtikrinti energetinį saugumą ir sukurti mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomiką. Naujojoje ES energetikos strategijoje[18] pažymima, kad Europai tenkantis uždavinys – toliau pirmauti šiame sektoriuje ir užtikrinti jo plėtrą tuo metu, kai vyriausybės turi mažinti savo išlaidas.

Svarbus atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrą skatinantis veiksnys – klimato politikos priemonės, tokios kaip ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, kuriomis, siekiant įgyvendinti 2020 m. tikslą – 20 %, palyginti su 1990 m. lygiu, sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, nustatoma anglies dioksido kaina.

Taip pat galima daug nuveikti siekiant supaprastinti sudėtingas leidimų išdavimo ir planavimo procedūras ir pašalinti su išlaidomis nesusijusias kliūtis, kurios trukdo atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrai. Tai galima pasiekti paprasčiausiai nustatant skaidresnę ir greitesnę planavimo tvarką ir kartu laikantis galiojančių aplinkos srities teisės aktų. Taip būtų paskatintas atsinaujinančiosios energijos vartojimas[19]. Be to, užtikrinant instaliuotojų kvalifikaciją ir vartotojams teikiant daugiau informacijos apie produktus būtų galima paspartinti diegimo tempus[20].

Tačiau šiuo didelių fiskalinių suvaržymų laikotarpiu taip pat būtų galima daugiau nuveikti siekiant užtikrinti, kad atsinaujinančiajai energijai skiriami pinigai būtų panaudoti efektyviai. Todėl būtinas veiksmingas nacionalinio ir ES lygmens finansavimo priemonių parinkimas ir koordinavimas. Kokią finansavimo priemonę pasirinkti atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrai paremti, priklauso nuo technologijų būklės ir projekto parengtumo[21]. Tai gali būti dotacijos, paskolos ir paskolų garantijos, kapitalo fondai, supirkimo tarifai, priemokos, kvotų suteikimo ir (arba) sertifikatų išdavimo schemos, fiskalinės paskatos ir konkursai. Tinkamomis aplinkybėmis visos šios priemonės gali būti panaudotos nedarant įtakos konkurencijai rinkoje. Jos padeda sumažinti su projektais susijusią įvairių rūšių – technologijų, statybų ar reguliavimo – riziką, o jų pasirinkimas visų pirma priklauso nuo projekto parengtumo arba technologijų išvystymo lygio. Pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimą tradiciškai sudaro dotacijos, skirtos didelei projekto kapitalo išlaidų daliai padengti, nes su technologijomis susijusios išlaidos ir netikrumas kelia pernelyg didelę riziką, todėl vien privatus sektorius šių išlaidų finansuoti negali. Kai technologijos bus labiau įtvirtintos, dotacijos galės būti naudojamos demonstraciniams projektams finansuoti, o kai technologijos jau bus beveik visur įtvirtintos, bus galima pereiti prie rizikos kapitalo, kuris susijęs su didele rizika, finansavimo. Rezultatus galima matyti jau dabar: per 9 metus iki 2006 m. energijos gamybos sąnaudos naudojant vėjo energiją sumažėjo 20 %, o naudojant fotovoltinę saulės energiją – 57 %[22]. Dėl mažų vėjo energijos eksploatavimo sąnaudų nuolat mažėja rinkos kainos (tam įtakos turėjo vadinamasis privilegijuotas atsinaujinančiosios energijos supirkimas (angl. merit order effect )). Tai reiškia, kad turi mažėti visų elektros energijos vartotojų išlaidos ir gali būti kompensuota didelė dalis papildomų paramos schemų išlaidų.

Kai technologija gali būti pakankamai išvystyta, kad ją būtų galima diegti, bet dar nėra konkurencinga, parama kapitalui gali būti pakeista parama eksploatavimui . Šiuo atveju taip pat turima daug priemonių, kurios gali būti taikomos atsižvelgiant į aplinkybes. Kad ir kokia priemonė būtų taikoma, svarbu, kad paramos lygiai būtų pritaikomi iš anksto žinoma tvarka ir skaidriai. Taip būtų išvengta politikos, pagal kurią tenka laikinai stabdyti veiklą, arba politinio pobūdžio prašymų atgaline data pakeisti sąlygas (kaip neseniai įvyko tam tikrose fotovoltinės energijos rinkose), o pritaikymai galėtų būti atliekami atsižvelgiant į mažėjančias atsinaujinančiosios energijos gamybos sąnaudas, taip išvengiant pernelyg didelės kapitalo grąžos. Be to, svarbu pažymėti, kad parama eksploatavimui dažniau finansuojama energijos vartotojų lėšomis nei iš mokesčių.

Skirtingas mūsų energetikos sektoriaus vystymo sąnaudas lemia įvairūs veiksniai, tarp jų – išlaidos technologijoms, naftos ir dujų kainos, technologinė pažanga, tinklų ir transporto sąnaudos ir administracinės kliūtys. Tačiau bendra Europos energijos rinka vis dar suskaidyta, vis dar naudojama tradicinė infrastruktūra, o iškastinio kuro ir branduolinės energetikos sektoriams vis dar teikiamos keturis kartus didesnės subsidijos[23], todėl atsinaujinančioji energija dažnai vis dar yra brangesnė už naudojant tradicinius išteklius pagamintą energiją. Taip neturėtų būti, todėl reikėtų stengtis skatinti valstybes nares, kad jos galėtų pasiekti atsinaujinančiosios energijos tikslus. Kol nebus sukurtos tokios rinkos sąlygos ir sumažintos kliūtys, atsinaujinančiųjų išteklių energetikai bus reikalinga nuolatinė parama. Akivaizdu, kad finansinė parama atsinaujinančiųjų išteklių energetikai galės būti palaipsniui nutraukiama tik tada, kai dar labiau sumažės su atsinaujinančiąja energija susijusios sąnaudos, bus pašalinti rinkos trūkumai ir šis sektorius galės veikti konkurencingoje rinkoje.

…valstybių narių paramos sistemos…

Nors ES teikia tam tikrą finansavimą, didžiąją dalį paramos atsinaujinančiųjų išteklių energetikai skiria valstybės narės.

Iš lentelės matyti, kad valstybės narės naudoja įvairias priemones finansinei paramai teikti. Tai rodo, kad įvairių priemonių naudojimas gali būti tinkamas sprendimas, nes jis priklauso nuo skirtingų aplinkybių, kuriomis taikomos technologijos, t. y. nuo jų išvystymo lygio, naudotojų ir rinkų. Tačiau priemonių pasirinkimas turėtų būti aiškiai apibrėžtas, kad būtų išvengta painiavos ir neigiamų pasekmių investuotojams. Iš tiesų, visuose sektoriuose, o ypač elektros energijos sektoriuje, padaryta svarbių pakeitimų ir atsižvelgiant į kintančias aplinkybes pritaikytos priemonės. Sumažėjus gamybos sąnaudoms buvo sumažinti tarifai. Vis labiau vystant technologijas, joms pradedamos taikyti kvotų arba tarifų paramos schemos. Sumažinus su technologijomis susijusią riziką, gamintojams kyla dar didesnė – su rinkos kainomis (ir integracija į rinką) susijusi – rizika, nes pasikeičia jiems teikiamos paramos forma – supirkimo tarifus pakeičia priemokos. Svarbu, kad tokios sąnaudos būtų nebiudžetinės, t. y. jas padengtų energijos vartotojai, o ne mokesčių mokėtojai (daugiau informacijos galima rasti susijusiame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente), kad apribojus vyriausybių biudžetus nereikėtų laikinai nutraukti veiklos.

Skirtingos priemonės, kurias valstybės narės naudoja elektros energijos, šildymo ir transporto (biodegalų) sektoriuose

| |AT |BE |BG |CY |CZ |DE |DK |EE |ES |FI |FR |GR |HU |IE |IT |LT |LU |LV |MT |NL |PL |PT |RO |SE |SI |SK |UK | |Elektros energija |Supirkimo tarifai | x | x |x |x |x |x | |x |x | |x |x |x |x |x |x |x |x |x | | |x | | |x |x |x | | |Priemoka | | | | |x | |x |x |x | | | | | | | | | | |x | | | | |x | | | | |Kvota | |x | | | | | | | | | | | | |x | | | | | |x | |x |x | | |x | | |Dotacijos investicijoms | |x | |x | x | | | | |x | |x |x | | |x |x |x |x | | | | | | | | | | |Atleidimas nuo mokesčių | |x | | | | | | |x |x | |x | | | | | |x | |x |x | | |x | |x |x | | |Fiskalinės paskatos | | |x | | |x | |x | | | | | | | | | | |x |x |x | | | |x | | | | Šildymas |Dotacijos investicijoms | x

|x |x |x |x |x | |x | |x |x |x |x |x | |x |x |x |x |x |x |x | |x |x |x |x | | |Atleidimas nuo mokesčių | x |x | | | | |x | | | |x |x | | |x |x | | | |x | | | |x | | |x | | |Finansinės paskatos | | |x | | |x | |x | | |x | | | | | | | | | | |x | | | | | | | Transportas |Kvota | x | |x |x |x |x |x | |x |x |x | | |x | |x |x |x | |x |x |x |x | |x |x |x | | |Atleidimas nuo mokesčių | x |x | |x |x |x |x |x |x | |x |x |x |x |x |x |x |x |x | |x |x |x |x |x |x |x | |

Kai kurios valstybės narės įgyvendindamos reformą sukūrė privataus finansavimo mechanizmus, kurie padeda pritraukti kapitalą ir vietos lygmeniu didinti teigiamą požiūrį į atsinaujinančiosios energijos projektus (tai padeda įveikti kitas kliūtis, pvz., susijusias su statybos leidimais). Šiuo atveju dažniausiai naudojama priemonė – vietos subjektų dalyvavimas projekte, pagal kurią vietos bendruomenės gali finansiškai prisidėti prie investicijų į projektą ir už tai gauti pigesnę elektros energiją arba iš projekto gaunamo pelno dalį[24]. Be to, vystant vietos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę galima veiksmingai mažinti projektų sąnaudas ir gerinti visuomenės požiūrį, o kartu prisidėti prie socialinės bei ekonominės plėtros vietos ir regionų lygmeniu.

Tokios reformos duoda teigiamų rezultatų, kai investuotojai jas numato ir planuoja vadovaudamiesi aiškia vyriausybės strategija. Staigūs pokyčiai trikdo veiklą ir daro žalą visoms investicijų į atsinaujinančiąją energiją strategijoms. Tokių pokyčių reikia vengti, kad nesumažėtų investuotojų pasitikėjimas ir pastangos įgyvendinti tikslus. Visų pirma reikia vengti paramos schemas keisti atgaline data, nes tokie pakeitimai turi neigiamą poveikį investuotojų pasitikėjimui. Komisija jau išreiškė susirūpinimą dėl naujausių su minėtais dalykais susijusių įvykių tam tikrose valstybėse narėse ir toliau atidžiai stebės šį klausimą ir, jei būtina, imsis tolesnių ES lygmens veiksmų.

…bendradarbiavimo mechanizmai...

Šie pokyčiai padeda didinti priemonių veiksmingumą, bet reikia nuveikti dar daugiau . Daugelis valstybių narių ir toliau pagrindinį dėmesį skyrė nacionaliniams ištekliams siekdamos atskirai įgyvendinti savo 2020 m. tikslus. Jos nebandė mažinti sąnaudų vystydamos išteklius kituose bendrosios rinkos segmentuose, kuriuose šie ištekliai yra pigesni. Komisijos analizės[25] apytikriais duomenimis, per metus būtų galima sutaupyti iki 10 mlrd. EUR, jei valstybės narės atsinaujinančiąją energiją laikytų bendrosios Europos rinkos, o ne nacionalinių rinkų preke. Todėl rinkos integracija, visų pirma perėjimas prie supirkimo priemokų, vyksta pernelyg lėtai ir fragmentiškai. Todėl šį procesą reikia stiprinti.

Kaip pažymima ES energetikos strategijoje, siekiant palengvinti prekybą ir vystyti visai Europai bendresnį požiūrį į atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtrą, reikia labiau suvienodinti nacionalines paramos schemas[26]. Šis pakartotinis kvietimas vienodinti sistemas nėra naujas; juo pabrėžiama, kad būtina pradėti prisitaikyti visų pirma prie Europos elektros energijos rinkos, kurioje daugiau nei trečdalį naudojamos energijos sudarys atsinaujinančioji energija. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, vystant jūrų vėjo energiją, integruota strategija yra neatidėliotinai būtina. Šioje srityje atitinkamos valstybės narės ir Komisija imasi veiksmų – ką tik pasirašytas Šiaurės jūrų šalių jėgainių tinklo jūroje iniciatyvos susitarimo memorandumas. Komisija atidžiai stebės raidą šioje srityje ir 2012 m. pateiks pokyčių jūrų vėjo energijos ir tinklų sektoriuose ataskaitą. Be to, Komisija nagrinėja parametrus, susijusius su atsinaujinančiosios energijos importu iš Viduržemio jūros regiono pietinės dalies pagal tokias iniciatyvas kaip „Desertec“ ir „Solar Mediterranean Plan“. Be šio prioritetinio uždavinio turėtų būti parengta vidutinės trukmės ir ilgalaikė ES strategija, kuri padėtų užtikrinti, kad energetikos sektorius veiktų ekonomiškai efektyviai. Vienas pirmųjų atsinaujinančiosios energijos integracijos etapų – direktyva nustatytų naujų bendradarbiavimo mechanizmų vystymas.

Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvoje nustatyti bendradarbiavimo mechanizmai

Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvoje nustatyti bendradarbiavimo mechanizmai, kuriuos naudodamos valstybės narės gali sutelkti pastangas atsinaujinantiesiems energijos ištekliams vystyti. Jie apima:

- statistinius perdavimus, pagal kuriuos viena valstybė narė, turinti atsinaujinančiosios energijos perteklių, gali jį statistiškai „parduoti“ kitai valstybei narei, kurioje atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas gali būti brangesnis. Taip viena valstybė narė gauna pajamų, kuriomis padengiamos bent energijos vystymo išlaidos, o kita nedidelėmis sąnaudomis prisideda prie savo tikslų įgyvendinimo;

- bendrus projektus, kai prie vienoje valstybėje narėje vykdomo naujo atsinaujinančiosios energijos projekto finansavimo gali prisidėti ir kita valstybė narė, o produkcija statistiškai paskirstoma abiem valstybėms narėms. Toks bendradarbiavimas taip pat teikia abipusę naudą ir padeda sutaupyti lėšų. Be to, bendrus projektus gali vykdyti valstybė narė ir trečioji šalis, jei pagaminta elektros energija importuojama į ES, pavyzdžiui, iš Šiaurės Afrikos.

- bendras paramos schemas, kai dvi ar daugiau valstybių narių susitaria suderinti visas savo atsinaujinančiųjų išteklių energetikos paramos schemas arba jų dalį, nustatyti aiškias energijos integravimo į bendrąją rinką priemones ir dalytis produkcija vadovaujantis taisykle, pagal kurią atsižvelgiama į finansinės paramos šaltinį.

Naudojantis tokiais mechanizmais bus vystoma Europos, o ne nacionalinė atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtros perspektyva ir užtikrinama, kad Europa savo atsinaujinančiosios energijos tikslą įgyvendintų ekonomiškai efektyviai. Be to, prekyba, bendri projektai ir bendros paramos schemos – tai aiškūs atsinaujinančiųjų išteklių energijos integracijos į Europos energijos rinką etapai.

Valstybės narės sukūrė naujojoje Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvoje nustatytus bendradarbiavimo mechanizmus, kuriuos taikydamos jos gali kontroliuoti savo atsinaujinančiųjų energijos išteklių bendros plėtros, bendro finansavimo ir paramos schemų sujungimo arba derinimo procesus. Taigi, kai bendroje energijos rinkoje bus sukurtos vienodos veiklos sąlygos ir atsinaujinančiosios energijos gamintojai galės sąžiningai konkuruoti, valstybės narės turėtų būti geriau pasirengusios atsinaujinančiąją energiją priimti kaip Europos mastu skatinamą produktą, veiksmingai naudojamą tose Sąjungos valstybėse narėse, kuriose naudoti šį produktą įmanoma ir ekonomiškai naudingiausia.

Komisijos sukurti forumai ir projektai, kuriais siekiama padėti valstybėms narėms vystyti bendradarbiavimo mechanizmus[27], taip pat gali būti naudojami kitoms nacionalinių paramos schemų įgyvendinimo aspektams ir reformoms valdyti. Kitos iniciatyvos galėtų apimti bendrą technologijų grupavimą (angl. technology banding ), metinės apžiūros datų ir sąnaudų skaičiavimo metodų ir (arba) rodiklių nustatymą, nuoseklesnį perėjimą nuo supirkimo tarifų prie supirkimo priemokų atsižvelgiant į technologijų išvystymo lygį ir šiuo metu kuriamas regionines bendrų paramos schemų, tokių kaip bendra žaliojo sertifikato išdavimo tvarka, dėl kurios ką tik susitarė Norvegija ir Švedija, įgyvendinimo grupes. Be to, šie mechanizmai gali būti naudojami atsinaujinančiosios energijos gamybos vystymui trečiosiose šalyse remti. Taigi, šie mechanizmai gali būti iš tiesų naudingi siekiant suvienodinti Europos paramos schemas ir padėti užtikrinti didesnį jų suderinamumą su bendrąja rinka.

Kaip numatyta direktyvoje, 2014 m. Komisija atliks apžvalgą ir įvertins, ar paramos schemos ir bendradarbiavimo mechanizmai veikia veiksmingai. Ji parengs gaires, pagal kurias bus galima vykdyti labiau suderintas reformas, sudarys palankesnes sąlygas vystyti bendradarbiavimo mechanizmus ir sukurs pagrindą atsinaujinančiųjų išteklių energetikai Viduržemio jūros regiono pietinėje dalyje vystyti. Remiantis šiais veiksmais bus galima keistis informacija apie valstybėse narėse vykstančias reformas ir išvengti varžytuvių dėl subsidijų.

…šildymo sektorius…

Šildymo sektoriuje valstybių narių dotacijos investicijoms daugiausia skiriamos už namų ūkiuose įrengiamus mažus saulės šilumos energijos arba fotovoltinės saulės energijos telkimo įrenginius. Atsižvelgdamos į pastaraisiais metais sumažėjusią mažų įrenginių kainą, valstybės narės galėtų pradėti svarstyti, kokie reguliavimo, o ne finansiniai sprendimai galėtų būti taikomi namų ūkių lygmeniu. Pavyzdžiui, Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvos 13 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės, pagal kurias į statybų reglamentus arba kodeksus turi būti įtrauktas reikalavimas pastatuose naudoti tam tikrą minimalų atsinaujinančiosios energijos kiekį. Taip pasinaudojus reguliavimo, o ne finansinėmis priemonėmis būtų užtikrinta plėtra ir būtų sutaupyta daug lėšų[28]. Kadangi mažos šildymo sistemos naudojamos vietos lygmeniu, remiant jų naudojimą gali būti skatinama naudoti įvairių rūšių energiją, kuri gaminama iš vietos bendruomenės turimų biomasės, saulės ar geoterminių išteklių.

Daugelis valstybių narių tik dabar pradeda tyrinėti didelio masto šildymo naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius galimybes. Taip iš dalies yra todėl, kad šis sektorius tik dabar įtrauktas į Europos reguliavimo sistemą (20 % tikslas). Komunikate dėl infrastruktūros prioritetų pažymima25, kad visose didesnėse aglomeracijose visų pirma turėtų būti skatinama centralizuoto šildymo tinklų plėtra, jei tai galima pagrįsti atsižvelgiant į vietos ar regiono sąlygas. Komisija ir toliau vertins šio sektoriaus plėtrą.

Nepaisant stiprios ES lygmens politinės paramos ir politinės bei teisinės sistemos, atsinaujinančiųjų išteklių energetikos sektoriui teikiama palyginti maža finansinė parama. 2007–2009 m. laikotarpiu atsinaujinančiajai energijai buvo skirta maždaug 9,8 mlrd. EUR (3,2 mlrd. EUR per metus), kurių didžiąją dalį sudarė Europos investicijų banko paskolos.

Planuojant būsimą Europos finansinę programą, į kurią bus įtrauktos ES išlaidos nuo 2014 m., bus apžvelgtos ES priemonės, kurias Komisija tiesiogiai naudoja atsinaujinančiosios energijos projektams finansuoti (su Europos ekonomikos atgaivinimo priemonių paketu, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrąja programa ir Europos strateginiu energetikos technologijų planu susijusios išlaidos), valstybių narių bendrai valdomos priemonės (struktūriniai ir sanglaudos fondai) ir kartu su kitomis institucijomis (Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku, Europos investicijų banku) valdomos priemonės[29]. Šiuo atveju norint sustiprinti politinį ES įsipareigojimą atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje, reikia numatyti tinkamą finansavimą. Komisija visų pirma išnagrinės galimybes, kaip ES ir nacionalinės lėšos galėtų būti panaudotos vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygmenimis siekiant į europinės svarbos energetikos projektus pritraukti privatų kapitalą. Reikia dėti daugiau pastangų, kad būtų sudarytos palankios sąlygos pasinaudoti Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvoje nustatytais bendradarbiavimo mechanizmais ir taip pagerintas regionų bendradarbiavimas ir pradėta suderinta paramos schemų reforma.

Svarbus naujas ES lygmens finansinės paramos atsinaujinančiųjų išteklių energetikai šaltinis – pagal Prekybos apyvartiniais taršos leidimais direktyvą 2003/87/EB sukurta naujiems rinkos dalyviams skirto leidimų rezervo programa „NRDR 300“. Šios programos, kuri skirta demonstraciniams anglies dioksido surinkimo ir saugojimo (CCS) technologijų ir naujoviškiems atsinaujinančiųjų išteklių energetikos komercinio masto projektams remti, tikslas teikti bendrą finansavimą bent 34 ES naujoviškiems atsinaujinančiųjų išteklių energetikos projektams. Pagal šią programą bus skirta apie 4,5 mlrd. EUR bendro finansavimo lėšų (ši suma atitinka sektoriaus ir valstybių narių skiriamo finansavimo dydį)[30]. 2010 m. lapkričio mėn. Komisija paskelbė pirmąjį kvietimą teikti paraiškas ir pagal programą „NRDR 300“ numatė skirti 200 mln. apyvartinių taršos leidimų[31].

Be to, Komisija ketina pasiūlyti peržiūrėti Energijos apmokestinimo direktyvą[32].

Tiek valstybių narių, tiek Europos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos finansavimo atveju aišku, kad, jei ES nori 2020 m. tikslus įgyvendinti mažiausiomis sąnaudomis, dabartinę sistemą būtina tobulinti.

IšVADA

Dešimtmetį iki 2008 m. vykusią Europos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos ribotą ir fragmentišką plėtrą iš dalies lėmė ribota ES reguliavimo sistema. Suprasdama, kad ateityje visų mažo anglies dioksido kiekio technologijų energetikos sektorių pagrindą sudarys atsinaujinančioji energija, ES sukūrė visapusišką, tvirtą ir palankią teisinę sistemą. Dabartinis uždavinys – pereiti nuo politikos kūrimo prie įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu ir imtis konkrečių veiksmų. Direktyvos įgyvendinimas ir planų pristatymas – vilčių teikiantys pažangos ženklai, kuriuos reikia palaikyti.

Šiuo makroekonomikos trapumo ir biudžeto konsolidavimo laikotarpiu svarbu pripažinti, kad atsinaujinančiųjų išteklių energetikai skiriamas finansavimas – tai išlaidos, kuriomis skatinamas vystymasis, todėl ateityje jų grąža bus didesnė. Ne mažiau svarbu užtikrinti išlaidų kokybę, taikant veiksmingiausias ir ekonomiškai efektyviausias finansavimo priemones. Kaip ir energetikos infrastruktūros srityje, reikia imtis Europos lygmens veiksmų siekiant paspartinti veiksmingą atsinaujinančiosios energijos produkcijos tiekimą ir jos integravimą į bendrąją Europos rinką.

Bet kokia nacionaliniu lygmeniu atliekama finansinių priemonių peržiūra turėtų būti vykdoma taip, kad investuotojai neprarastų pasitikėjimo, ir atsižvelgiant į kitų valstybių narių politikos kryptis, kad būtų užtikrintas su tikros Europos rinkos kūrimo principais suderintas požiūris. Komisija aktyviai rems nacionalinį bendradarbiavimą atsinaujinančiųjų išteklių energetikos finansavimo srityje, grindžiamą Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvoje nustatyta naująja valstybių narių bendradarbiavimo sistema, ir skatins atsinaujinančiųjų išteklių energijos integravimą į Europos rinką. Europos lygmeniu ES lėšos turėtų būti naudojamos rentabiliai atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtrai užtikrinti ir techninei pagalbai teikti, taip pat užtikrinti, kad būtų naudojamos veiksmingiausios priemonės kapitalo investicijų į sektorių sąnaudoms mažinti, be kita ko, bendradarbiaujant su Europos investicijų banku ir teikiant techninę pagalbą.

Todėl Komisija ragina valstybes nares:

- įgyvendinti nacionalinius atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planus;

- supaprastinti infrastruktūros planavimo tvarką, kartu laikantis galiojančių ES aplinkos srities teisės aktų, ir stengtis vadovautis geriausia patirtimi;

- sparčiau plėsti elektros tinklus, kad būtų išlaikyta pusiausvyra į juos integravus didesnę dalį atsinaujinančiosios energijos;

- vystyti bendradarbiavimo mechanizmus ir pradėti atsinaujinančiąją energiją integruoti į Europos rinką;

- užtikrinti, kad visomis dabartinių nacionalinių paramos schemų reformomis būtų garantuotas stabilumas investuotojams ir vengiama pakeitimų atgaline data.

Siekdama remti šias pastangas ir Europoje užtikrinti geriausias atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtros sąlygas, Komisija kartu su valstybėmis narėmis ir toliau įgyvendins direktyvą, vertins ir gerins atsinaujinančiosios energijos projektams skiriamo ES finansavimo veiksmingumą ir sieks sudaryti geresnes sąlygas nacionalinių paramos schemų vienodinimui.

[1] Komisijos (ECOFYS) atliktas įdarbinimo atsinaujinančiųjų energijos išteklių srityje tyrimas („EmpoyRES“), bendras įdarbinimo poveikis.

[2] COM(2010) 639/3 „Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“.

[3] SEC [xx] Naujausia atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtros pažanga ir techninis biodegalų ir kitų atsinaujinančių degalų naudojimo transporte vertinimas. (Komisijos ataskaita pagal Direktyvos 2001/77/EB 3 straipsnį ir Direktyvos 2003/30/EB 4 straipsnio 2 dalį); SEC [xx] Europos ir nacionalinio atsinaujinančiųjų išteklių energetikos finansavimo apžvalga. (Komisijos ataskaita pagal Direktyvos 2009/28/EB 23 straipsnio 7 dalį); SEC [xx] Komisijos ataskaita dėl masės balanso patikros metodo taikymo biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo schemai. (Komisijos ataskaita pagal Direktyvos 2009/28/EB 18 straipsnio 2 dalį).

[4] 2001 m. rugsėjo 27 d. Direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje.

[5] 2003 m. gegužės 8 d. Direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte.

[6] Direktyvos 2001/77/EB priede nurodyta iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintos ES elektros energijos dalis – 22 %, tačiau vėliau į ES įstojus naujoms valstybėms narėms šis rodiklis pakeistas į 21 %.

[7] Šioje diagramoje parodyta, kokią trijuose energiją vartojančiuose sektoriuose suvartojamos energijos dalį sudaro iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminta energija ir bendra galutiniam suvartotos energijos kiekiui tenkanti iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos dalis.

[8] 2009 m. balandžio 23 d. Direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją.

[9] Nacionalinius atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planus galima rasti Komisijos skaidrumo platformoje adresu http://ec.europa.eu/energy/renewables/transparency_platform/action_plan_en.htm. Šių duomenų apie nacionalinius atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planus šaltinis (jei nenurodyta kitaip) – Europos konkurencijos tinklo ir Europos aplinkos agentūros ataskaita „Atsinaujinančiosios energijos perspektyvos, paskelbtos Europos Sąjungos valstybių narių atsinaujinančių išteklių energijos nacionaliniuose veiksmų planuose“ (angl. Renewable Energy Projections as Published in the National Renewable Energy Action Plans of the European Member States ).

[10] Duomenys grindžiami pirmine nacionalinių atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planų analize.

[11] COM(2010) 677, 2020 m. ir vėlesnio laikotarpio energetikos infrastruktūros prioritetai. Integruoto Europos energetikos tinklo planas.

[12] COM(2010) Komisijos komunikatas dėl praktinio ES biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo schemos taikymo ir biodegalų apskaitos taisyklių.

[13] SEC [xx] Komisijos ataskaita dėl masės balanso patikros metodo taikymo biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo schemai (Komisijos ataskaita pagal Direktyvos 2009/28/EB 18 straipsnio 2 dalį).

[14] COM(2007) 723 „Europos strateginis energetikos technologijų planas“.

[15] COM(2010) 639/3 „Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“, p. 6.

[16] ECOFYS, Ernst & Young, Fraunhofer ISI, TU Viena, 2010 m. Pasirinkus ekonomiškiausią investavimo būdą, investicijoms į elektros energijos gamybą iš minėtos bendros sumos reikėtų skirti 310–370 mlrd. EUR. Šios analizės rezultatai atitinka pagal Komunikatą COM(2010) 677 atliktos analizės rezultatus.

[17] Europos ekonomikos atgaivinimo priemonių paketas http://ec.europa.eu/energy/eepr/index_en.htm.

[18] COM(2010) 639/3 „Energetika 2020 m. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“.

[19] Žr. ECORYS „Su išlaidomis nesusijusių atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtros kliūčių vertinimas ES valstybėse narėse“, http://ec.europa.eu/energy/renewables/studies/renewables_en.htm.

[20] Žr. ECORYS „Su išlaidomis nesusijusių atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtros kliūčių vertinimas ES valstybėse narėse“, http://ec.europa.eu/energy/renewables/studies/renewables_en.htm.

[21] Išsamesnės informacijos galite rasti 2010 m. balandžio mėn. European Commission Economic Papers Nr. 408 „ES atsinaujinančiosios elektros energijos sektoriaus paramos programos“ (angl. Support schemes for renewable electricity in the EU ) ir 2010 m. spalio mėn. ECOFYS et al. „Atsinaujinančiųjų išteklių energetikos finansavimas Europos energijos rinkoje“ (angl. Financing Renewable energy in the European Energy market ).

[22] EWEA „Vėjo energijos ekonomika“ (angl. The economics of wind energy) ir EPIA „2020 m. priemonių rinkinys“ (angl. Set for 2020) .

[23] Tarptautinė energijos agentūra neseniai apskaičiavo, kad pasaulio mastu iškastinio kuro sektoriui teikiama 312 mlrd. USD subsidijų (http://www.worldenergyoutlook.org/subsidies.asp), o naujausiais (2004 m.) duomenimis, ES-15 subsidijos iškastinio kuro sektoriui sudarė 21,7 mlrd. EUR. Šį skaičių galima palyginti su atsinaujinančiųjų išteklių energetikai skiriama 5,3 mlrd. EUR suma (Europos aplinkos agentūros techninė ataskaita Nr. 1/2004).

[24] Daugiau informacijos apie naudos pasidalijimo mechnizmus galima rasti RESHARE ataskaitoje www.reshare.nu.

[25] SEC [xx] Europos ir nacionalinio atsinaujinančiųjų išteklių energetikos finansavimo apžvalga. Komisijos ataskaita pagal Direktyvos 2009/28/EB 23 straipsnio 7 dalį.

[26] COM(2010) 639/3 „Energetika 2020. Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“, p. 10.

[27] Tai Bendrų veiksmų įgyvendinant Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvą projektas, valstybių narių Tarptautinė bendradarbiavimo supirkimo klausimais grupė (angl. International feed in cooperation group ) ir daug pagal programą „Pažangi energetika Europai“ sukurtų projektų.

[28] Žr. SEC(2008) 85-2. Komisijos atlikto poveikio energijai ir klimatui vertinimo dokumentų rinkinio priedas, p. 122.

[29] Žr. COM(2010) 700 galutinis.

[30] Žr. Komisijos sprendimą 2010/670/ES, OL L 290, 2010 11 6, p. 39.

[31] OL C 302, 2010 11 9, p. 4. Daugiau informacijos galima rasti http://ec.europa.eu/clima/funding/ner300/index_en.htm .

[32] 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003 10 31, p. 51); direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais direktyvomis 2004/74/EB ir 2004/75/EB (OL L 157, 2004 4 30, p. 87 ir 100).

Top