19.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 18/80

1.1

EESRK pritaria Europos Komisijos iškeltiems tikslams baigti kurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą (toliau – BEPS). Vis dėlto Komitetas atkreipia dėmesį į atotrūkį tarp ES lygiu nustatytų tikslų ir nacionalinės praktikos, kuris gali gerokai padidėti dėl ekonomikos krizė ir jos socialinių bei politinių padarinių.

1.2

Komitetas mano, kad iš dalies pakeičiant direktyvą galėtų būti sukurtas tinkamesnis teisinis ir institucinis pagrindas, kuris padėtų užtikrinti aukšto lygio ir nuoseklią pagalbą tarptautinės apsaugos prašantiems asmenims.

1.3

Komitetas vis dėlto įspėja, kad ir šios ES politikos atveju iškyla pavojus, jog perdėta retorika ir gerų ketinimų deklaravimas užgoš puoselėjamas vertybes ir jų esmę. Taigi, antruoju šios politikos įgyvendinimo etapu, kai bus taikoma bendro sprendimo procedūra, reikės sudaryti palankias teisines sąlygas, kurios suteiktų prieglobsčio prašytojams realią galimybę patekti į darbo rinką ir pasinaudoti mokymo programomis.

1.4

Komitetas atkreipia dėmesį į pilietinės visuomenės apskritai, o ypač specializuotų nevyriausybinių organizacijų, prieglobsčio ir pabėgėlių apsaugos srityje atliekamo vaidmens pripažinimo principą ir prašo joms leisti visiškai laisvai naudotis visomis su jų veikla susijusiomis procedūromis ir vietomis. Jis vis dėlto pabrėžia, kad šios organizacijos negali prisiimti vyriausybėms šioje srityje tenkančio vaidmens ir atsakomybės.

1.5

Komitetas su nerimu pastebi, jog nacionalinei ir ES praktikai, susijusiai su asmenų, kuriems gali reikėti tarptautinės apsaugos, išsiuntimu, trūksta reikiamo skaidrumo, kad ją būtų galima pateisinti valstybių narių piliečių ir tarptautinės bendruomenės akyse.

1.6

Komitetas mano, kad dėl ekonomikos krizės nulemtų įvairaus lygio biudžeto apribojimų neturėtų sumažėti teikiamos apsaugos lygis ir kokybė.

1.7

Komitetas pritaria tikslui patobulinti tarptautinės apsaugos pobūdį pripažįstant kvalifikacijas ir suteikiant daugiau profesinio mokymosi ir įsidarbinimo, integravimosi priemonių ir būsto galimybių.

2.1

Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje sukūrimas paremtas įsipareigojimu veiksmingai įgyvendinti Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso (1951 m.) ir žmogaus teisių sričiai būdingomis vertybėmis, kurioms pritaria visos valstybės narės. Pagal Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadas ir Hagos programą BEPS yra pati svarbiausia priemonė, kuria siekiama visose Europos Sąjungos valstybėse narėse nustatyti bendrą prieglobsčio suteikimo tvarką ir sukurti vienodą apsaugos sistemą.

2.2

1999–2006 m. padaryta didelė pažanga, įskaitant keturių priemonių, sudarančių dabartinį acquis, priėmimą. Tarybos direktyva 2004/83/EB (Priskyrimo direktyva) suteikė galimybę apibrėžti bendrus asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, nustatymo kriterijus ir užtikrinti, kad visose valstybėse narėse šiems asmenims būtų suteikta galimybė naudotis bent būtiniausiomis lengvatomis. Hagos ir Stokholmo programomis Europos Komisija įsipareigojo įvertinti pirmuoju etapu pasiektą pažangą ir Tarybai ir Europos Parlamentui pasiūlyti priemonių, kurios turėtų būti priimtos iki 2010 m. pabaigos.

2.3

Nuo 2002 m. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas dalyvauja kuriant ir įgyvendinant bendrą Europos prieglobsčio sistemą rengdamas savo nuomones, įskaitant nuomones dėl šiame dokumente nagrinėjamo pasiūlymo iš dalies pakeisti direktyvą (1), dėl žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos (2) ir dėl Prieglobsčio politikos plano (3).

2.4

2008 m. birželio 17 d. priimtame Prieglobsčio politikos plane (4) Komisija siūlė Europos Sąjungai užbaigti antrąjį bendros Europos prieglobsčio sistemos etapą sugriežtinant apsaugos reikalavimus ir užtikrinant nuoseklų jų taikymą valstybėse narėse. 2008 m. spalio 17 d. priėmus Europos imigracijos ir prieglobsčio paktą, dar kartą patvirtinta parama šiai politikai ir nustatytiems tikslams.

2.5

Politikos plane numatyta pataisyti Priskyrimo direktyvą parengiant platesnį paketą, kuris apimtų iš dalies pakeistus Dublino ir Eurodac reglamentus, Priėmimo sąlygų direktyvą (5) ir 2009 m. vasario 19 d. priimtą pasiūlymą dėl Prieglobsčio paramos biuro (6) įsteigimo. Viena iš priemonių yra ir prieglobsčio išorės aspekto stiprinimas, visų pirma įgyvendinant Europos persikėlimo programą ir rengiant regionines apsaugos programas.

2.6

Pataisius direktyvą gali būti sukurtas teisinis ir institucinis pagrindas, padėsiantis užtikrinti aukšto lygio ir nuoseklią pagalbą tarptautinės apsaugos prašantiems asmenims. Antruoju etapu bus taikoma bendro sprendimo procedūra vadovaujantis ES steigimo sutarties 294 straipsniu, kuriame numatyta, kad Taryba priima sprendimą kvalifikuota balsų dauguma, o Europos Parlamentas šiame procese dalyvauja kaip vienas iš teisės aktų leidėjų.

2.7

Direktyvą pataisyti būtina dėl dviprasmiškai suformuluotų nuostatų. Valstybių narių nuomone, šis dviprasmiškumas yra viena iš priežasčių, lėmusių dabartinius veiklos sutrikimus, iš kurių galima paminėti didelį skaičių ginčijamų sprendimų ir skirtingą prašymų patenkinimo lygį.

2.8

Pataisant direktyvą bus galimybė jos turinį suderinti su Europos žmogaus teisių teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais, kadangi tai yra tinkamas pagrindas, kuriuo remiantis galima paaiškinti acquis formuluotes ir visas tarptautinės apsaugos suteikimo procedūras.

2.9

Formuluotes būtina keisti ir todėl, kad šioje direktyvoje kalbama apie esminį tarptautinės apsaugos suteikimo mechanizmo aspektą. Joje išdėstyti reikalavimai papildo kitas acquis sritis, o konkrečiau – direktyvą dėl prieglobsčio procedūros. Dalinis direktyvos pakeitimas, suderintas su kitomis institucinės ir finansinės paramos priemonėmis, gali būti svarbus žingsnis į priekį kuriant gerai veikiančią ir veiksmingą bendrą Europos prieglobsčio sistemą.

2.10

Komitetas, kaip Europos organizuotos pilietinės visuomenės atstovas, palankiai įvertino pastangas formuojant prieglobsčio politiką konsultuotis su pilietine visuomene ir ekspertais. Galima paminėti konsultacijas rengiant žaliąją knygą, kurią Europos Komisija pristatė 2007 m. birželio mėn. (7), ir atliekant su direktyvos įgyvendinimu susijusius tyrimus (pavyzdžiui, ataskaita Odysseus) arba rengiant sėkmingo prieglobsčio politikos įgyvendinimo išorės ataskaitą (8).

2.11

Komitetas pripažįsta vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmens svarbą sėkmingam prieglobsčio politikos įgyvendinimui, ypač tarptautinės apsaugos gavėjų integracijai. Šiuo požiūriu EESRK pageidautų, kad Regionų komitetas taip pat būtų įtrauktas į konsultacijas dėl prieglobsčio politikos.

2.12

EESRK išreiškia susirūpinimą dėl valstybių narių vyriausybių ir agentūros Frontex praktikos, susijusios su asmenų, kuriems gali reikėti tarptautinės apsaugos (9), išsiuntimu. Tokie veiksmai, kurių pasitaiko vis dažniau ir vis platesniu mastu, turi būti vykdomi visiškai skaidriai ir prisiimant visą atsakomybę (10). Komitetas rekomenduoja Frontex ir Europos prieglobsčio paramos biurui bendradarbiauti siekiant užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams . Išsiunčiant asmenis į šalis ar vietoves, kur iškyla pavojus jų saugumui, yra aiškus negrąžinimo principo pažeidimas. Komitetas prašo skubiai parengti agentūros Frontex veiklos ataskaitą ir nedelsiant apibrėžti nuostatas, kuriomis ji turėtų remtis vykdydama asmenų išsiuntimą bendradarbiaudama su nacionalinėmis valdžios institucijomis. Komitetas įspėja, kad stiprinant šią agentūrą ir nenumatant procedūrų, užtikrinančių pagarbą žmogaus teisėms, iškiltų grėsmė visai bendrai Europos prieglobsčio sistemai ir sumažėtų pasitikėjimas Europos Sąjunga ir jos valstybėmis narėmis.

2.13

Komiteto nuomone, BEPS sėkmingai veiks tik tuomet, jei bus laikomasi valstybių narių solidarumo principo. Iš tikrųjų, kai kurios valstybės narės visų pirma dėl savo geografinės padėties patiria kur kas didesnį spaudimą nei kitos. BEPS galės veikti tik su sąlyga, jei šias valstybes nares rems kitos valstybės narės ir specializuotos ES įstaigos.

3.1

EESRK palankiai vertina pasiūlymą pataisyti direktyvą, kurios turinys atspindi Komiteto anksčiau pateiktas rekomendacijas, visų pirma dėl požiūrio į apsaugos prašytojus ir aiškesnio tarptautinę apsaugą galinčių gauti asmenų statuso apibrėžimo. Vis dėlto dar reikia daug nuveikti, kol bus sukurta gerai veikianti bendra Europos prieglobsčio sistema. Iš tikrųjų, tokia sistema įmanoma tik tuomet, jeigu ji tvirtai paremta visomis bendromis vertybėmis ir principais, pagal kuriuos žmonių orumas ir saugumas laikomas ES ir jos valstybių narių veiklos pagrindu. Be to, šios sistemos kūrimui trukdo priemonių ir išteklių, reikalingų tarptautinės apsaugos suteikimo procedūros skaidrumui ir veiksmingumui užtikrinti, bei apsaugos gavėjų integravimo į valstybių narių visuomenę ir ekonomiką politikos ir programų trūkumas.

3.2

Pastebimas didžiulis atotrūkis tarp ES teisės aktų ir nacionalinių teisės aktų bei praktikos (11). Derinimas neturėtų būti vykdomas pasirenkant mažiausią apsaugos bendravardiklį. Atsižvelgiant į labai skirtingą nacionalinę praktiką, kurią atspindi skirtingas prašymų patenkinimo lygis, ginčijamų sprendimų skaičių ir antrinę prieglobsčio prašytojų migraciją, akivaizdu, kad besąlygiškas valstybių narių solidarumo principas netaikomas.

3.3

EESRK ne kartą yra išdėstęs tam tikrus principus, kuriais turi nuolat vadovautis valstybės narės ir ES institucijos (12): negrąžinimo principas, pagal kurį pabėgėlis negali būti grąžintas į šalį, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, kiekviename prieglobsčio prašyme esančios informacijos slaptumo principas ir garantija, kad prieglobsčio prašytojas nebus sulaikytas vien dėl to, kad jis prašo prieglobsčio.

3.4

Savo nuomonėje dėl žaliosios knygos dėl būsimosios bendros Europos prieglobsčio sistemos (13) Komitetas pritarė šiems principams ir pateikė konkrečių rekomendacijų, kaip pagerinti požiūrį į tarptautinės pagalbos prašančius asmenis. Taigi, Europos ir nacionalinės institucijos turi bendradarbiauti, kad asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, būtų užtikrinta galimybė bet kada patekti į ES teritoriją ir kad prašymai būtų nagrinėjami nuodugniai ir individualiai. Be to, Komitetas rekomendavo panaikinti saugiomis laikomų šalių sąrašą ir įsteigti Europos prieglobsčio paramos biurą .

3.5

Be vertybių ir principų, kuriais turi būti vadovaujamasi prieglobsčio srityje, apibrėžimo Komitetas rekomenduoja siekti tam tikrų konkrečių tikslų, t. y. stengtis gerokai pagerinti požiūrį į tarptautinės apsaugos prašančius ir ją gavusius asmenis. EESRK ragina nustatyti tam tikrus pagrindinius rodiklius, pagal kuriuos būtų galima stebėti ir vertinti pažangą, pasiektą įgyvendinant minėtus tikslus.

3.6

EESRK pritaria Europos pavojaus pavienių asmenų ar jų grupių saugumui trečiosiose šalyse analizės ir vertinimo sistemos sukūrimui per Europos prieglobsčio paramos biurą. Šiuo metu yra keletas nacionalinių valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų, universitetų ir mokslinių tyrimų institutų sukurtų pavojaus ar politinio smurto vertinimo sistemų (14).

3.7

Prireikus į informacijos rinkimo procesą reikėtų įtraukti Europos išorės veiksmų tarnybą, valstybių narių diplomatinius atstovus, taip pat tarptautines ir nevyriausybines organizacijas, turinčias galimybę patekti į trečiąsias šalis ir jose vykdyti savo veiklą. Ši analizės ir vertinimo sistema bus orientyras nacionalinėms valdžios institucijoms siekiant veiksmingesnio ir spartesnio tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo. Ši sistema bus bendras vertinimo pagrindas ir suteiks galimybę nustatyti pavojų realiuoju laiku.

4.1

Pristatydama teisinius direktyvos projekto aspektus, Komisija siūlo tam tikras apibrėžtis, kad užtikrintų griežtesnius apsaugos reikalavimus ir tolesnį esamų reikalavimų derinimą. Tuo pačiu tikslu Komitetas siūlo patikslinti ir išsamiai išdėstyti kai kuriuos aspektus, kurie padėtų Europos Sąjungoje įtvirtinti tam tikromis vertybėmis ir principais pagrįstą praktiką.

4.2

Apsaugos teikėjai. Komiteto nuomone, „apsaugos teikėjų“ apibrėžties išplėtimas yra netinkamas ir apgailestauja, kad nevalstybiniai subjektai, pavyzdžiui, nevyriausybinės ir tarptautinės organizacijos, iš pat pradžių buvo įtraukti į apsaugos teikėjų sąrašą. Nors šie subjektai (tarptautinės organizacijos, NVO) gali norėti ir netgi turėti galimybių apsaugoti konkrečios šalies piliečius, galutinė atsakomybė tenka ne jiems. Tarptautinės organizacijos yra atskaitingos valstybėms narėms, o NVO – savo nariams ir finansuotojams. Tik valstybė gali užtikrinti tinkamą ir veiksmingą apsaugą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, kadangi ji yra atskaitinga savo piliečiams, kuriems, savaime suprantama, labiausiai rūpi jos gyvybingumas ir stabilumas. Net jei apsaugos teikėjai gali suteikti trumpalaikių naudingų paslaugų, kurios kartais būtinos, ypač sprendžiant humanitarines problemas, jiems negali būti patikėta net ir dalinė atsakomybė už asmenų apsaugos konkrečioje šalyje užtikrinimą. Minėtų apsaugos teikėjų dalyvavimas negali būti pagrindas atsisakyti suteikti tarptautinę apsaugą.

4.3

Apsauga šalies viduje. Apsaugos šalies viduje nepakanka galimų tarptautinės apsaugos prašytojų saugumui užtikrinti. Kai kuriais atvejais tik nedidelė konkrečios valstybės teritorija yra saugi, ir mažai tikėtina, kad visi, patiriantys pavojų, turės galimybę ten patekti. Pasitaiko atvejų, kai keli apsaugos teikėjai susiginčija dėl tam tikrų kontrolės zonų ir neaišku, kam tenka atsakomybė užtikrinti tvarką ir saugumą. Taigi, labai svarbu patikslinti apibrėžtį. Apsauga šalies viduje pripažįstama tik tuo atveju, jei didžiąją valstybės teritorijos dalį kontroliuoja centrinė valdžia, kuri aktyviai veikia ir turi reikiamų priemonių vidaus tvarkai, būtiniausioms viešosioms paslaugoms ir tinkamai asmenų teisių apsaugai ir saugumui užtikrinti.

4.4

Priežastinis ryšys. Priežastinį ryšį ypač svarbu numatyti tais atvejais, kai persekiojimą vykdo nevalstybiniai vykdytojai. Kai vykdomas persekiojimas ir nepakankamai užtikrinama valstybinė apsauga, prašymai suteikti tarptautinę apsaugą yra pateisinami. Svarbu, kad šio ryšio aiškinimas būtų platus ir atidžiai stebimas visais atvejais, kai valstybė tiesiogiai ar netiesiogiai atsisako apsaugoti savo piliečius.

4.5

Priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Komitetas palankiai vertina tai, kad apibrėžiant socialines grupes, galinčias atsidurti pavojingoje padėtyje, bus atsižvelgiama ir į lyties kriterijų, kadangi mano, jog tokia priemonė yra sveikintina. Be to, Ženevos konvenciją būtina aiškinti kompleksiškai siekiant geriau nustatyti situacijas, kuriose būtent moterims kyla didesnis pavojus. Komitetas atkreipia dėmesį ir į tai, kad persekiojimo priežastis gali būti seksualinė orientacija. Tam tikrose visuomenėse asmenų saugumas ir gerovė priklauso nuo lyties. EESRK pritaria tam, kad į konsultacijas prieglobsčio politikos klausimu būtų įtrauktos šioje srityje kompetentingos organizacijos ir institucijos, kurios padėtų susidaryti aiškesnę nuomonę apie su asmens lytimi susijusį pavojų. Be to, Komitetas rekomenduoja lyčių lygybės klausimą įtraukti į Europos prieglobsčio paramos biuro veiklą tam sukuriant specialias struktūras.

4.6

Pabėgėlio statuso panaikinimas. Komitetas pritaria siūlomam pakeitimui ir mano, kad jis atitinka vertybes ir principus, kuriais grindžiama prieglobsčio politika. Tarptautinę apsaugą gaunančio asmens statusas gali būti panaikinamas tik tuomet, kai tokią teisę turėjusiems asmenims nebėra jokio pavojaus grįžti į kilmės vietą.

4.7

Dviejų apsaugos statusų išskyrimas. Komitetas palankiai vertina siekį sujungti abu apsaugos statusus. Komitetas ne kartą pritarė šiam sprendimui, kuris ateityje padės užtikrinti visapusiškesnę apsaugą pavojingoje padėtyje atsidūrusiems asmenims ir suteikti jiems palankesnes sąlygas integruotis Europos Sąjungos valstybėse narėse. Sujungus šiuos du statusus, neturėtų tiesiogiai ar netiesiogiai sumažėti apsaugos lygis ar jų turinio kokybė.

4.8

Apsaugos pobūdis. Apsaugos pobūdis yra itin svarbus prieglobsčio politikos aspektas. Skirtumai tarp valstybių narių dar didesni nei pačios tarptautinės apsaugos suteikimo procedūros atveju. Būtina, kad Komisija, formuodama savo prieglobsčio politiką, sutelktų nacionalinei šios srities politikai ir programoms atidžiai ir konkrečiau išnagrinėti reikalingus išteklius. Be išankstinių priemonių tarptautinės pagalbos suteikimas neteks prasmės ir šį statusą turintys asmenys patirs netiesioginę diskriminaciją. Komitetas rekomenduoja į nacionalinės prieglobsčio politikos rengimą ir įgyvendinimą įtraukti profesines sąjungas ir darbdavius.

4.9

Komitetas palankiai vertina tai, kad bus įtrauktos nuostatos dėl diplomų ir kvalifikacijų pripažinimo ir lygiavertiškumo, taip pat numatytos priemonės, tarptautinės apsaugos gavėjams sudarančios palankesnes sąlygas dalyvauti profesinio mokymo programose. Tai svarbūs žingsniai siekiant užtikrinti šių asmenų ekonominę ir socialinę integraciją ir pagerinti jų gyvenimo kokybę. Galimybė patekti į darbo rinką turėtų būti didinama taikant aktyvias kovos su diskriminacija priemones ir skatinant verslo įmones.

4.10

Šeimos nariai. Komitetas palankiai vertina šeimos narių apibrėžties patikslinimą ir mano, kad tai padės tiksliau ir nuosekliau nagrinėti prašymus dėl tarptautinės apsaugos visose ES valstybėse narėse.

4.11

Komitetas pritaria tam, kad, vertinant prašymus suteikti tarptautinę apsaugą, būtų atsižvelgiama į vaiko interesų kriterijų.