20.2.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 44/33

(1)

2000 m. kovo mėnesį Komisijai pranešta, kad viešoji Ispanijos bendrovė „Sociedad Estatal de Participaciones Industriales“ (toliau – SEPI) bendrovei „Repsol/Gas natural“ (toliau – „Repsol“) suteikė tris garantijas trijų laivų, skirtų gabenti dujas, užsakytų viešojoje laivų statybos įmonėje, kuri tuo metu priklausė bendrovei „Astilleros Espanoles“ (toliau – AESA), o vėliau buvo perduota „Izar“ grupei, statybai ir pristatymui. AESA ir „Izar“ visiškai priklausė SEPI.

(2)

2003 m. liepos 9 d. raštu Komisija pranešė Ispanijai apie savo sprendimą pradėti Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl minėtų trijų priemonių, apie kurias nebuvo pranešta.

(3)

2003 m. rugpjūčio 5 d. ir 2003 m. spalio 22 d. raštais Ispanijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas dėl Komisijos rašto. 2003 m. spalio mėn. ir 2004 m. vasario mėn. raštais Komisija gavo vienos suinteresuotosios šalies („Repsol“) pastabas. Jos perduotos Ispanijai, suteikiant jai galimybę komentuoti. Ispanijos pastabos buvo gautos raštu atitinkamai 2004 m. sausio 12 d. ir 2004 m. gegužės 10 d.

(4)

Komisija dviejuose su šia byla nesusijusiuose 2004 m. sprendimuose dėl valstybės pagalbos (2) (priimtuose pradėjus oficialią procedūrą dėl laivų, skirtų gabenti dujas, statymo ir pristatymo garantijų) nustatė, kad 864 milijonų EUR valstybės pagalba, kurią Ispanija suteikė „Izar“, nesuderinama su Sutartimi ir įsakė ją grąžinti.

(5)

2004 m. rugpjūčio 5 d. raštu Ispanija teigė rėmusis Sutarties 296 straipsniu (3), siekdama apsaugoti laivų statyklos karinę veiklą nuo numatyto „Izar“ bankroto, kuris būtų minėto įsakymo grąžinti pagalbą rezultatas. Vėliau raštu Ispanijos valdžios institucijos Komisijai išdėstė, kaip veiktų nauja „Bazan“ (toliau – „Navantia“) įmonės veiklą perimanti karinių jūrų laivų statykla, pabrėžė savo įsipareigojimus, susijusius su konkurencijos problemomis ir pasiūlė minėtų įsipareigojimų kontrolės metodą.

(6)

Tačiau dėl vykdytinų įsakymų grąžinti iš viso 1 200 milijonų EUR (4) įmonės nuosavų lėšų likutis tapo neigiamas ir jai grėsė techninis bankrotas. Atsižvelgdama į tai 2005 m. balandžio 1 d. Ispanija nusprendė likviduoti civilinių laivų statyklas, kurios dar priklausė „Izar“ (laivų statyklas, kurios nebuvo įsikūrusios naujai įmonei „Navantia“ priklausančioje teritorijoje, t. y., Gijón, Sestao, Manises ir Sevilijos miestuose), ir pradėjo minėtų laivų statyklų privatizaciją.

(7)

1999 m. „Repsol“ sudarė dujoms gabenti skirtų laivų frachtavimo sutartis su trimis laivų valdytojais, su galimybe kiekvienam iš jų priskirti po papildomą tanklaivį pagal ilgalaikę „laikino frachtavimo“ sutartį.

(8)

Vėliau buvo pradėtos laivų valdytojų ir laivų statytojų, įskaitant korėjiečių laivų statytojus, derybos dėl minėtų trijų laivų, skirtų gabenti dujas, statybos. 2000 m. liepos 31 d. visos trys sutartys buvo sudarytos su dviem viešosiomis Ispanijos laivų statyklomis, kurių nuosavybę iš AESA ką tik buvo perėmusi „Izar“ (5), ir pasirašytos galutinės laivų statybos sutartys.

(9)

Tą pačią dieną AESA pasirašė papildomą laivų statybos sutarties išlygą, pagal kurią įsipareigojo įmonei „Repsol“ mokėti kompensaciją už konkrečias išlaidas, kurias ši patirtų, jei dėl laivų statytojų kaltės laivai nebūtų pristatyti iki sutartyje nurodytos datos.

(10)

Taip pat tą pačią dieną (2000 m. liepos 31 d.) SEPI suteikė „Repsol“ garantijas, susijusias su pristatymu vykdant kiekvieną iš trijų laivų statybos sutarčių; šios garantijos apėmė tuos pačius nuostolius ir žalą, kuriuos AESA buvo įsipareigojusi kompensuoti „Repsol“ (6). Buvo susitarta, kad didžiausia nuostolių riba yra per 180 milijonų eurų už kiekvieną laivą, t. y. iš viso ne daugiau nei 540 milijonų eurų. Garantijų galiojimo pradžia buvo 2000 m. liepos 31 d., o pabaiga – 12 mėnesių po kiekvieno laivo pristatymo dienos (7).

(11)

2003 m. liepos 9 d. sprendime pradėti oficialią procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) Komisija daro išvadą, kad, remiantis Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatomis, minėtos trys pagalbos priemonės yra valstybės pagalba ir suabejojo, ar ji suderinama su bendrąja rinka. Nors, Komisijos nuomone, pagalbos gavėjai yra laivų statyklos, ji neatmeta galimybės, kad „Repsol“ taip pat galėjo pasinaudoti šia pagalba, todėl nusprendė, kad remiantis 88 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra „Repsol“ taip pat turėtų pasiaiškinti ir pateikti papildomos informacijos, reikalingos abejonėms išsklaidyti.

(12)

Savo pastabose „Repsol“ pabrėžia, kad reikia atskirti ją kaip garantijų gavėją nuo bet kokios kitos įsivaizduojamos naudos, atsiradusios iš valstybės pagalbos. Anot „Repsol“:

(13)

Ispanijos pastabos sutapo su minėtais argumentais dėl „Repsol“ pozicijos. Taigi Ispanijos valdžios institucijos padarė išvadą, kad „Repsol“ negalėjo būti laikoma valstybės pagalbos gavėja.

(14)

Vienas iš sprendimo pradėti procedūrą tikslų buvo nustatyti bet kokios valstybės pagalbos, susijusios su SEPI suteikta pristatymo garantija, gavėją.

(15)

Komisija pastebi, kad pagal civilinę teisę turto arba paslaugų tiekėjas yra atsakingas už su pirkėju pasirašytos sutarties įvykdymą. Ši atsakomybė apima produkto kokybę ir sutartą pristatymo terminą. Taigi, jei sutartis nėra vykdoma, ir to rezultatas – pirkėjui daroma žala, pastarasis gali pareikalauti žalos atlyginimo. Šiuo atveju šias kompensacijas turėtų mokėti laivų statykla arba pagrindinė jos įmonė – „Izar“.

(16)

Atsižvelgiant į visa tai atrodo, kad „Repsol“, kuri nuomojo „Izar“ (jai priklausančių laivų statyklų) statytus laivus, buvo laivų savininkų ir „Izar“ kreditorė. Taigi, ji negali būti laikoma atsakinga pagal laikino frachtavimo ir laivų statybos sutartis, įskaitant papildomą išlygą.

(17)

Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, ir „Repsol“ bei Ispanijos pastabas, Komisija daro išvadą, kad „Repsol“ negali būti laikoma pagalbos gavėja, nes negavo jokios naudos, išskyrus tą, kuri jai teisėtai priklausė remiantis bendromis civilinės ir prekybos teisės normomis.

(18)

Komisija mano, kad savanoriškas „Izar“ turto likvidavimas buvo tinkama priemonė siekiant, kad Ispanija įvykdytų tris dar neįvykdytus sprendimus dėl pagalbos grąžinimo. Komisija mano, jog Ispanijos prisiimtais įsipareigojimais ir įvykdytais veiksmais buvo užtikrinta, kad konkurencija nebūtų iškraipoma.

(19)

Komisija taip pat mano, kad Ispanija tinkamai suorganizavo keturių civilinių laivų statyklų pardavimą per varžytines, veikė atvirai, skaidriai ir besąlygiškai. Pažymėtina, kad 2006 m. lapkričio 3 d. Ministrų Taryba leido Sestao, Gijón ir Sevilijos laivų statyklas parduoti laimėjusiems konkursą. Privatizavimo sutartys buvo pasirašytos 2006 m. lapkričio 30 d. Dėl likusios laivų statyklos (Manises) buvo padaryta išvada, kad geriausias likvidavimo vertę atitinkantis pasirinkimas būtų uždaryti laivų statyklą ir perduoti SEPI likusį jos turtą.

(20)

Pasibaigus likvidacijos procesui ir pardavus „Izar“, įmonė galutinai nutraukė savo ūkinę veiklą. Vienintelė „Izar“ egzistavimo priežastis yra ta, kad būtina užbaigti su veiklos nutraukimu susijusias užduotis, ypač personalo atleidimą. Baigus šiuos darbus „Izar“ bus likviduota. Šiai veiklai negalima taikyti Sutartyje numatytų konkurencijos taisyklių. Todėl net jei minėtos priemonės būtų atnešusios naudos „Izar“ ir iškraipiusios konkurenciją, Komisija mano, kad toks iškraipymas baigėsi, kai „Izar“ nutraukė savo ūkinę veiklą ir laivų statyklos buvo uždarytos. Šiomis aplinkybėmis Komisijos sprendimas dėl priemonių pripažinimo pagalbos priemonėmis ir dėl jų suderinamumo neturėtų praktinio poveikio.

(21)

Todėl oficiali procedūra, pradėta remiantis Sutarties 88 straipsnio 2 dalimi, nėra pagrįsta.

(22)

Remdamasi šiais samprotavimais, Komisija padarė išvadą, kad „Repsol“ negali būti laikoma ginčijamos pagalbos gavėja ir kad procedūra, pradėta prieš laivų statyklą „Izar“, nėra pagrįsta,