21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/48

(1)

Apie priemonę buvo paskelbta 1997 m. lapkričio 6 d. laišku pagal EB Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Atrodo, kad pagalbos gavėjas jau anksčiau buvo gavęs panašią pagalbą. Todėl priemonė buvo įtraukta į pagalbų sąrašą, apie kurias nebuvo pranešta. 1998 m. vasario 4 d., 1998 m. birželio 10 d. ir 1999 m. vasario 4 d. laiškais Vokietija pateikė Komisijai papildomos informacijos.

(2)

1999 m. birželio 7 d. laišku Komisija informavo Vokietiją apie savo sprendimą pradėti procedūrą dėl šios pagalbos pagal EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalį.

(3)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (2). Komisija paprašė suinteresuotas šalis pareikšti pastabas.

(4)

Gautos pastabos buvo pateiktos Vokietijai ir buvo paprašyta pareikšti dėl jų savo nuomonę. Vokietijos pastabos buvo atsiųstos 2000 m. vasario 23 d. laišku.

(5)

2005 m. gegužės 18 d. laišku, gautu 2005 m. gegužės 23 d., remdamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 7 straipsnio 7 dalimi (3), Vokietija paprašė Komisijos priimti sprendimą pagal turimą informaciją.

(6)

Pagalbą gaunanti įmonė, Greußener Salamifabrik GmbH, buvo mėsos perdirbimo įmonė, kuri gamino ir pardavinėjo įvairius dešros ir mėsos gaminius. Įmonėje gyvuliai nebuvo skerdžiami, joje buvo perdirbama skerdiena. Remiantis Vokietijos pateikta informacija, 1999 m. spalio 1 d.Greußener Salamifabrik GmbH buvo iškelta bankroto byla. Komisijai nebuvo pranešta apie teismo proceso rezultatus. Tačiau atrodo, kad bent įmonės gamyklos ir toliau eksploatuojamos, pervadintos „Greußener Salami- und Schinkenfabrik GmbH“ vardu. Bet šio sprendimo pastabos yra susijusios su vėliau bankrutavusia įmone Greußener Salamifabrik GmbH.

(7)

Dėl nuolat mažėjančios apyvartos įmonė nuo 1995 m. patyrė nuostolių, nes sumažėjo jos veiklos apimtys, o kartu ir pinigų srautas. Iš 1996 m. rugsėjo mėn. Dr. Zimmermann & Partner sudaryto dokumento aiškėja, kad tuo metu įmonės padėtis, susijusi su pinigų srautu, buvo itin kritiška. Komisijos sprendime pradėti procedūrą (4) buvo pranešama, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl atliekant tyrimo procedūrą šis faktas nebuvo kvestionuojamas. Buvo manoma, kad Greußener Salamifabrik būtina restruktūrizuoti, o restruktūrizavimo finansavimui įmonė 1996 m. ketvirtą ketvirtį turėjo paimti papildomų paskolų (375 000 Vokietijos markių iš Dresdner Bank AG ir 725 000 Vokietijos markių iš Sparkasse Erfurt). Už 80 % abiejų paskolų sumos laidavo Thüringer Aufbaubank, todėl buvo laiduojama už 880 000 Vokietijos markių sumą. Apie šią garantiją, nusižengiant 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiško valstybėms narėms SG(89) D/4328 nuostatoms, nebuvo pranešta Komisijai; toliau ji vadinama pirmąja pagalba.

(8)

1997 m. sausio 8 d.Ergewa GmbH perėmė 75 % pagalbą gaunančios įmonės akcijų. Naujasis savininkas nurašė beviltiškas skolas, susijusias su eksportu į Rusiją, ir sumažino atsargų vertę iš viso už 1,2 mln. Vokietijos markių. Dėl šios priežasties ir dėl mažėjančio pardavimo kiekio pablogėjo balanso rodikliai, todėl buvo būtina atlikti antrą restruktūrizavimą.

(9)

1997 m. lapkričio 6 d. pranešimo laiške Vokietija teigė, kad Greußener Salamifabrik nepasiekė planuotos 1997 m. apyvartos ir pajamų, įmonei nuolat gresia nemokumas ir manoma, kad įmonė nebegali įvykdyti savo įsipareigojimų bankams grąžinti pinigus. Todėl 1997 m. rugpjūčio mėn. Schitag, Ernst & Young Deutsche Allgemeine Treuhand AG sudarė naują Greußener Salamifabrik GmbH sanavimo projektą. Naujajame sanavimo projekte buvo numatytos trys priemonių rūšys:

(10)

Vykdant restruktūrizavimą, Sparkasse Erfurt atsisakė 1,7 mln. Vokietijos markių vertės reikalavimo. Kaip kompensacija buvo iš dalies panaudota prieš tai Thüringer Aufbaubank (valstybinio banko) suteikta garantija už 725 000 Vokietijos markių paskolą (plg. 7 konstatuojamąją dalį); vykdant restruktūrizavimą, Sparkasse Erfurt buvo sumokėta 370 000 Vokietijos markių (64 % garantijos sumos). Be to, buvo iš dalies panaudota garantija, kurią 1993 m. suteikė Bürgschaftsbank Thüringen GmbH (privatus bankas) už 1 mln. Vokietijos markių paskolą; Sparkasse Erfurt buvo sumokėta 590 000 Vokietijos markių (74 % garantijos sumos).

(11)

Be to, Dresdner Bank Erfurt refinansavo 2,5 mln. Vokietijos markių paskolą, kurią skyrė Sparkasse Erfurt. Tačiau Dresdner Bank suteikė šią paskolą tik su sąlyga, kad Thüringer Aufbaubank laiduos už 80 % paskolos.

(12)

Apie naują 2 mln. Vokietijos markių garantiją ir iš dalies panaudotas (370 000 Vokietijos markių) ankstesnes garantijas Komisijai buvo pranešta 1997 m. lapkričio 6 d. laišku pagal EB Sutarties 88 straipsnio 3 dalį ir pagal 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiško valstybėms narėms SG(89) D/4328 nuostatas. Toliau abi šios priemonės vadinamos antrąja pagalba. 1999 m. vasario 4 d. laišku ir dar kartą 2005 m. gegužės 18 d. laišku Vokietija pranešė, kad Thüringer Aufbaubank laiduos už 2 mln. Vokietijos markių tik su sąlyga, jei tam pritars Komisija.

(13)

Greußener Salamifabrik GmbH buvo sumokėta Dresdner Bank Erfurt suteikta 2,5 mln. Vokietijos markių paskola.

(14)

Ergewa GmbH, kuri valdo 75 % akcijų, suteikė dar subordinuotą 1,5 mln. Vokietijos markių paskolą.

(15)

Į rinkodaros strategiją yra įtraukti šie trys tikslai: produktų gamybos tobulinimas, produktų politika ir pardavimo skatinimas. Iš esmės šiomis priemonėmis turėjo būti labiau apibrėžta pozicija rinkoje.

(16)

Lengviausiai įgyvendinamos taupymo priemonės jau buvo realizuotos vykdant ankstesnį restruktūrizavimą. Tačiau sanavimo projekte buvo numatytos papildomos sąnaudų taupymo priemonės, ypač skirtos elektros srovės naudojimui ir transporto sąnaudoms sumažinti.

(17)

Remiantis Komisijai pateikta informacija, šios priemonės kartu turėjo atkurti įmonės gyvybingumą ir pelningumą. Tačiau tam būtų reikėję padidinti apyvartą nuo 6 845 000 Vokietijos markių (1996 m.) iki 7 mln. Vokietijos markių (1998 m.) ir iki 8 mln. Vokietijos markių (1999 m.).

(18)

Komisija pradėjo procedūrą pagal EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalį dėl minėtų priemonių, taikomų Greußener Salamifabrik, kurias galima taip sugrupuoti:

(19)

Kadangi garantijos buvo suteikiamos įmonei, patiriančiai finansinių sunkumų, Komisija nusprendė, kad pagalbos elementas yra atitinka 100 % laiduojamos sumos jos teikimo metu, t. y. 880 000 Vokietijos markių (1996 m.) ir 2 mln. Vokietijos markių (1997 m.), t. y. iš viso 2,88 mln. Vokietijos markių.

(20)

Komisija pradėjo procedūrą dėl minėtų priemonių pagal EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalį, nes abejojo: ar priemonė atitinka 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laišką SG(89) D/4328 dėl valstybės garantijų ir 1994 m. bei 1997 m. Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos vertinimo sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (5). Gairių atveju Komisija abejojo, ar įmonės pelningumą galima atkurti restruktūrizavus įmonę, ar buvo laikomasi principo, kad restruktūrizavimo pagalba gali būti suteikta tik vieną kartą, ir ar buvo įvykdytas reikalavimas iki galo įgyvendinti restruktūrizavimo planą.

(21)

Pirmoji pagalba buvo suteikta kaip valstybės garantijos, tai reiškia, kad ji turi atitikti 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laišką valstybėms narėms SG(89) D/4328. Tame laiške Komisija pareiškė, kad ji patvirtins garantijas tik tuo atveju, jei jų naudojimas susiejamas su specialiomis sutarties sąlygomis, kuriose numatytas net pagalbą gaunančios įmonės bankroto paskelbimo projektas. Iš pateiktos informacijos neatrodo, kad minėtų garantijų naudojimas buvo susietas su specialiomis sąlygomis.

(22)

Pagalba buvo suteikta, nes įmonė patyrė finansinių sunkumų ir turėjo būti sanuojama. Todėl pagalba turėjo būti įvertinta pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo, kurios galiojo garantijų suteikimo metu. Pirmosios pagalbos atveju Komisija neturi informacijos, pagal kurią galėtų įvertinti jos atitikimą minėtoms gairėms. Antrosios pagalbos atveju buvo akivaizdžiai neįvykdytos trys restruktūrizavimo gairių sąlygos. Atrodo, kad pagalba nepadėjo atkurti įmonės pelningumo. Be to, atrodo, kad įmonė bandė atkurti pelningumą ir įveikti savo problemas per įmonės plėtrą. Tokia plėtra galėjo netinkamai iškreipti konkurenciją. Be to, nebuvo aišku, ar restruktūrizavimo planas buvo iki galo įgyvendintas.

(23)

Komisijai pastabas atsiuntė Kemper Fleischwarenfabrik (Nortrupas), Bundesverband der Deutschen Fleischwarenindustrie e.V. (Bona) ir trečia suinteresuota šalis, panorusi likti nežinoma. Visos trys suinteresuotos šalys manė, kad apyvartą buvo galima padidinti tik mažinant kainas, o tai būtų padarę žalą šiam sektoriui. Bundesverband der Deutschen Fleischwarenindustrie e.V. teigė, kad kasmet iš rinkos pasitraukia 1 % Vokietijos mėsos perdirbimo įmonių. Šioje didele konkurencija pasižyminčioje rinkoje gali išlikti tik geriausios įmonės. Dirbtinai palaikant įmonės gyvybę daroma žala visam sektoriui. Be to, siūlomą rinkodaros strategiją taiko beveik visos šio sektoriaus įmonės. Bundesverband der Deutschen Fleischwarenindustrie e.V. nuomone, tokia strategija be didelių lėšų (kurių nebuvo) negali būti sėkminga.

(24)

Neskaitant prašymo pratęsti atsakymui skirtą laiką, Vokietija dar atsiuntė 1999 m. liepos 22 d., 1999 m. liepos 28 d., 1999 m. rugpjūčio 6 d. ir 2000 m. vasario 23 d. laiškus, kuriuose pateikė savo pastabas.

(25)

Pirmajame laiške Vokietija pranešė, kad įmonės savininkai iš dalies pasikeitė.

(26)

Antrajame laiške Vokietija pranešė, kad ketina perduoti garantijos sutartį su sąlygomis, pagal kurias būtų teikiamos garantijos, pridėjo pirmojo restruktūrizavimo planą ir nurodė, kad ketina pateikti ir po antrojo restruktūrizavimo planuojamus finansinius rezultatus. Be to, Vokietija pateikė papildomos informacijos klausimu, kodėl po antrojo sanavimo nebuvo padidinta apyvarta.

(27)

Be to, 1999 m. liepos 28 d. laiške Vokietija nurodė, kad įmonė neplanuoja plėsti gamybos pajėgumų, o toliau gamins maždaug tiek, kiek gamino praeityje (1994/1995 m.). Įmonės problemos yra susijusios su išorės veiksniais, pavyzdžiui, kiaulių maro protrūkiu, žlugusia Rusijos rinka ir BSE krize. Galiausiai Vokietija teigė, kad ši pagalba neiškreiptų konkurencijos, nes pagalbą gaunanti įmonė priskiriama mažoms ir vidutinėms įmonėms bei veikia tik Tiuringijoje.

(28)

Prie 1999 m. rugpjūčio 6 d. trečiojo laiško Vokietija pridėjo garantijos sutartį ir pirmojo restruktūrizavimo sanavimo projektą.

(29)

2000 m. vasario 23 d. laiške Vokietija pranešė, kad Greußener Salamifabrik GmbH buvo iškelta bankroto byla ir kad bankai nutraukė kreditų teikimą. Be to, buvo pridėtas pagrindinio įmonės banko, Dresdner Bank, laiškas, kuriame bankas konstatuoja, kad konkurentai akivaizdžiai prieštaraus pagalbai.

(30)

Šiomis priemonėmis mėsos perdirbimo įmonei buvo suteikta pagalba. Pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1254/1999 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo (6) 40 straipsnį ir pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2759/75 dėl bendro kiaulienos rinkos organizavimo (7) 21 straipsnį, EB Sutarties 87, 88 ir 89 straipsniai taikomi šiuose reglamentuose nurodomiems gaminiams. Todėl su pagalba susijusiems sektoriams taikomos Bendrijos taisyklės dėl valstybės pagalbos.

(31)

Pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybės išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(32)

Pagalba buvo suteikta valstybės garantijų forma. Dėl šių garantijų pagalbą gaunanti įmonė galėjo gauti pinigų ir išgyventi, užuot bankrutavusi arba buvusi restruktūrizuota.

(33)

Pirmoji pagalba buvo suteikta 1996 m. Valstybės pagalbos, apie kurias nebuvo pranešta, turi būti vertinamos pagal jų suteikimo metu galiojusius teisės aktus. 1996 m. valstybės garantijų suteikimo teisinis pagrindas buvo 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiškas valstybėms narėms SG(89) D/4328. Šiame laiške Komisija pareiškė, kad visoms valstybės garantijoms taikoma EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalis. Be to, pagal Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo (1994 m. gairės) 2.3 punktą, jei teikiama valstybės garantija už kreditą įmonei, kuri patiria finansinius sunkumus, galima manyti, kad šis finansavimas yra susijęs su valstybės pagalba. Kaip aprašyta 7 konstatuojamojoje dalyje, pagalbą gaunanti įmonė pirmosios pagalbos teikimo metu buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais. Pagal 1994 m. gairių 2.1 punktą, didėjantys nuostoliai, mažėjanti apyvarta ir mažėjantys pinigų srautai yra būdingi sunkumus patiriančios įmonės požymiai.

(34)

Apie antrąją pagalbą buvo pranešta 1997 m. Valstybės pagalbos, apie kurias buvo pranešta, turi būti vertinamos pagal jų suteikimo metu galiojusius teisės aktus. Komisijos komunikato dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnio taikymo valstybės pagalbai įsipareigojimų laiduoti ir garantijų forma (8) 4 konstatuojamojoje dalyje minimos keturios sąlygos, pagal kurias konkrečios valstybės garantijos nepriskiriamos EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodytai pagalbai. Kadangi Vokietija teigė, kad kredito gavėjas, Greußener Salamifabrik GmbH, antrosios garantijos suteikimo metu turėjo būti laikomas sunkumus patiriančia įmone (plg. 9 konstatuojamąją dalį), neįvykdyta jau pirmoji ten minima sąlyga.

(35)

Todėl šiuo atveju priemonė laikoma iš valstybės lėšų teikiama (per banką Thüringer Aufbaubank) parama.

(36)

Kadangi garantijos buvo suteiktos finansinius sunkumus patiriančiai įmonei, Komisija mano, kad pagalbos pagrindą sudaro 100 % laiduojamos 880 000 Vokietijos markių sumos už pirmąją garantiją ir 2 mln. Vokietijos markių sumos už antrąją garantiją, t. y. iš viso 2,88 mln. Vokietijos markių.

(37)

Pagalba teikia naudą konkrečiai įmonei, šiuo atveju tai vienintelė įmonė, Greußener Salamifabrik GmbH.

(38)

Pagal EB Teisingumo Teismo praktiką, įmonės konkurencinės padėties pagerinimas valstybės pagalba iš esmės reiškia konkurencijos iškreipimą konkuruojančių įmonių, kurios negauna tokios paramos, atžvilgiu (9). Nei sąlygiškai nedidelė pagalba, nei sąlygiškai mažas pagalbą gavusios įmonės dydis neleidžia atmesti prielaidos, kad bus daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai (10).

(39)

Priemonė daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, jei ji trukdo importuoti iš kitų valstybių narių arba palengvina eksportą į kitas valstybes nares. Šiuo atveju svarbiausias veiksnys yra tas, kad Bendrijos prekyba dėl minimos priemonės plėtojasi skirtingai arba jai kyla skirtingos plėtros grėsmė.

(40)

Su pagalbos schema susijusiais gaminiais prekiaujama tarp valstybių narių (11), todėl jie yra konkurencijos objektai. Todėl kyla pavojus, kad dėl šios priemonės kitaip plėtojosi prekyba Bendrijos rinkoje.

(41)

Todėl ši priemonė yra pagalba, kaip apibrėžta EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje.

(42)

EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodytam draudimui teikti valstybės pagalbą taikomos išimtys to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse.

(43)

87 straipsnio 2 dalyje minimos išimtys netaikomos dėl pagalbos priemonės pobūdžio ir jos tikslo. Be to, Vokietija nereikalavo taikyti 87 straipsnio 2 dalies.

(44)

EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje nurodoma pagalba, kuri gali būti laikoma neprieštaraujančia bendrajai rinkai. Jos derėjimas su Sutartimi turi būti vertinamas remiantis ne atskiros valstybės, bet visos Bendrijos požiūriu. Kad bendroji rinka nepriekaištingai veiktų, 87 straipsnio 3 dalyje suformuluotos išimtys turi būti aiškinamos tiksliai.

(45)

Atsižvelgiant į EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą pažymėtina, kad pagalbą gaunanti įmonė yra įsikūrusi regione, kurio ekonominės sąlygos pagal nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (12), palyginti su Bendrijos lygiu, iš esmės gali būti laikomos itin nepalankiomis (bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui – matuojamas perkamąja galia – nesiekia 75 % Bendrijos vidurkio). Pagal minėtas nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (ir ankstesnę šių gairių redakciją (13) nuostatos dėl valstybės pagalbos teikimo regionuose pagal EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą žemės ūkio sektoriui netaikomos. Todėl EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktu negalima pagrįsti pagalbos teikimo I priede išvardytų produktų gamybai, perdirbimui ir rinkodarai.

(46)

Kalbant apie EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą reikia pažymėti, kad ši priemonė nėra skirta nei bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti, nei dideliems Vokietijos ekonomikos sutrikimams atitaisyti.

(47)

Be to, ši priemonė nėra nei skirta, nei tinkama EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte nurodytiems tikslams vykdyti.

(48)

Pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, pagal EB Sutarties 87 straipsnio 2 dalies c punktą Komisijos gali būti vertinama kaip suderinama su bendrąja rinka, jei ji skatina tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrą ir netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(49)

Paprastai Komisija įmonėms, patiriančioms finansinių sunkumų, teikiamos pagalbos derėjimą su EB Sutarties 87 straipsnio 2 dalies c punktu vertintų vadovaudamasi 2004 m. Bendrijos gairėmis dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (14) (toliau – 2004 m. gairės). Tačiau pagal šių gairių 103 ir 104 punktus Komisija pagalbas, apie kurias buvo pranešta iki 2004 m. spalio 10 d., ir visa apimtimi iki 2004 m. gairių paskelbimo suteiktas pagalbas sanuoti ir restruktūrizuoti, apie kurias nebuvo pranešta, vertina vadovaudamasi pagalbos pranešimo metu arba pagalbos suteikimo metu galiojančiomis gairėmis. Pirmoji pagalba buvo suteikta 1996 m., o apie antrąją pagalbą buvo pranešta 1997 m. lapkričio mėn. Tuo metu galiojo 1994 m. gairės. Pagal šių 1994 m. gairių 2.2 punktą, žemės ūkio sektoriuje valstybės narės savo nuožiūra gali taikyti prieš minėtų gairių įsigaliojimą galiojusius specialius Komisijos potvarkius dėl konkretiems šio sektoriaus pagalbos gavėjams skirtos pagalbos sanuoti ir restruktūrizuoti. Vokietija neprašė leisti pasinaudoti šiomis galimybėmis. Todėl priemonė vertinama vadovaujantis 1994 m. gairių nuostatomis.

(50)

Pirmoji pagalba yra susijusi su 80 % valstybės garantija už 1,1 mln. Vokietijos markių vertės paskolą. Komisija pradėjo EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje minimą procedūrą dėl šių priežasčių:

(51)

Vokietija pateikė garantijos teikimo sutarties kopiją. Pagal šią sutartį, garantija galima pasinaudoti tik tada, jei pagalbą gaunanti įmonė patiria finansinių sunkumų (bankroto procesas ir pan.) ir jei laiduojama paskola nėra grąžinama pardavus kitą įmonės turtą. Taip buvo įvykdyta 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiške valstybėms narėms SG(89) D/4328 (15) nurodyta sąlyga. Vadinasi, ši garantija atitiko specialias sąlygas dėl valstybės garantijų.

(52)

Kadangi pagalbą gaunanti įmonė, Greußener Salamifabrik GmbH, garantijos suteikimo metu buvo traktuojama kaip sunkumus patirianti įmonė, pagalba vis dėlto turi būti vertinama vadovaujantis garantijos teikimo metu galiojusių Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo nuostatomis (plg. 49 konstatuojamąją dalį). Garantija buvo suteikta siekiant sanuoti pagalbą gaunančią įmonę.

(53)

Vokietija pateikė 1996 m. rugsėjo 9 d. paskelbtą Dr. Zimmermann & Partner ataskaitą. Remiantis Vokietijos duomenimis, ši ataskaita yra traktuojama kaip sanavimo projektas, kuris buvo pateiktas pirmosios valstybės pagalbos teikimo metu. Tačiau ši ataskaita negali būti laikoma sanavimo projektu dėl dviejų priežasčių: nėra apibrėžta ataskaitos paskirtis ir ataskaitoje neminimas restruktūrizavimas.

(54)

Ši ataskaita labiau laikytina 1996 m. rugsėjo 9 d. įmonės veiklos aplinkybių aprašymu. Remiantis ataskaita, įmonės sunkumus sukėlė BSE krizė ir prarastos eksporto rinkos Rytų Europoje. Tačiau ataskaitoje buvo pateikti (tikriausiai vėliau) ranka pataisyti skaičiai. Neaišku, kodėl skaičiai buvo pataisyti. Be to, neaišku, ar planui pritarė įmonės savininkai.

(55)

Ataskaitoje pateikiama informacija apie 1996 m. rugsėjo mėn. įmonės sąnaudų struktūrą ir kapitalo poreikį. Be aprašymo, kaip gerinti esamą valdymą, nėra kitos informacijos, kaip turėtų būti restruktūrizuojama įmonė. Jei ataskaitą jos sudarymo metu buvo ketinama naudoti kaip restruktūrizavimo planą (o tai nėra žinoma), atrodo, buvo manoma, kad įmonė savo sunkumus galėtų įveikti plėsdamasi ir neatlikdama restruktūrizavimo.

(56)

Pagal 1994 m. gaires pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei įvykdomos šios sąlygos:

(57)

Remiantis Dr. Zimmermann & Partner ataskaita, pagalbą gaunančios įmonės apyvarta nuo 1994 m. nuolat mažėjo. Tačiau, remiantis ataskaita, kitais metais apyvarta vėl turėjo padidėti. Bet nepateikiamas tokios tendencijos paaiškinimas, nors pelningumo atkūrimas priklausė nuo šio tendencijos pokyčio. Pagal 1994 m. gairių 3.2.2 punkto i papunktį „Gyvybingumo pagerėjimo turi būti iš esmės siekiama restruktūrizavimo plane nurodytomis vidaus priemonėmis. Taip pat galima remtis išoriniais veiksniais, tokiais kaip kainų (...) svyravimai, (...) jei apie rinką daromoms prielaidoms iš esmės pritarta“. Kadangi ši sąlyga neįvykdyta, Komisija nemano, kad pagalba garantijos forma padės atkurti įmonės pelningumą.

(58)

Įmonės pelningumas turėtų būti atkuriamas didinant apyvartą. Nors apyvartą akivaizdžiai būtų galima padidinti su turimais gamybos pajėgumais, pelningumą būtų galima atkurti tik tada, jei konkuruojančios įmonės prarastų savo rinkos dalį (bet jei rinka būtų stabili, kaip konstatuojama „restruktūrizavimo“ ataskaitoje, tuomet sumažėtų paklausa). Todėl Komisija daro išvadą, kad teikiant šią pagalbą nebus išvengta netinkamo konkurencijos iškreipimo, nes atkūrus įmonės pelningumą būtų padaryta žala konkuruojančioms įmonėms.

(59)

Sunku spręsti, ar įvykdytas reikalavimas, kad pagalba turi būti proporcinga restruktūrizavimo išlaidoms ir naudai. Iš pagalbą gaunančių įmonių paprastai tikimasi, kad jos iš savo išteklių arba iš išorės komercinių finansavimo šaltinių ženkliai prisidėtų prie restruktūrizavimo. Remiantis Dr. Zimmermann & Partner ataskaita, savininkas turėjo padidinti įmonės kapitalą, bet neaišku, ar taip iš tiesų įvyko. Todėl Komisija negali daryti išvados, ar pagalba šiuo atveju atitinka minėtų 1994 m. gairių reikalavimus.

(60)

Be to, neaišku, kaip turėjo būti kontroliuojamas „restruktūrizavimas“. Todėl nebuvo įvykdyta ir ši gairėse nurodoma sąlyga.

(61)

Greußener Salamifabrik GmbH atitinka mažai ir vidutinei įmonei taikomus kriterijus (MVĮ). Pagal 1994 m. gairių 3.2.4 punktą Komisija MVĮ teikiamai restruktūrizavimo pagalbai netaiko tų pačių griežtų reikalavimų, kurie taikomi restruktūrizavimo pagalbai didelėms įmonėms, nes tokia pagalba paprastai mažiau pakeičia prekybos sąlygas. Tačiau šis švelnesnis MVĮ teikiamos restruktūrizavimo pagalbos vertinimo metodas yra daugiausia susijęs su įsipareigojimu mažinti pajėgumus ekonominės veiklos rūšyse, pasižyminčiose struktūriniais pertekliniais pajėgumais, ir teikti privalomas ataskaitas. Nepaisant VMĮ taikomo švelnesnio metodo, jau buvo konstatuota, kad pagalba nepadeda atkurti pagalbą gaunančios įmonės pelningumo (plg. 57 konstatuojamąją dalį) ir kad ji netinkamai iškreipia konkurenciją.

(62)

Dėl minėtų priežasčių Komisija laiko pirmąją pagalbą, kuri buvo suteikta Greußener Salamifabrik GmbH valstybės garantijų už iki 880 000 Vokietijos markių sumą forma, nesuderinama su EB Sutarties 87 ir 88 straipsniu. Kadangi pagalba buvo suteikta neteisėtai ir yra nesuderinama su sutartimi, ji turi būti grąžinta.

(63)

Antroji pagalba yra susijusi su iš dalies panaudota ir Sparkasse Erfurt išmokėta 370 000 Vokietijos markių suma teikiant pirmą garantiją 1997 m. skolų konversijos/restruktūrizavimo metu bei su 80 % valstybės garantija už 2,5 mln. Vokietijos markių paskolą, kurią 1997 m. suteikė Dresdner Bank.

(64)

Kadangi pirmoji valstybės garantija, kaip minėta 62 konstatuojamojoje dalyje, yra laikoma neteisėtai suteikta ir su EB Sutarties 87 ir 88 straipsniais nesuderinama pagalba Greußener Salamifabrik GmbH, šios išvados taikomos ir vykdant antrąjį restruktūrizavimo planą iš dalies panaudotai pirmajai garantijai.

(65)

80 % valstybės garantija už 2,5 mln. Vokietijos markių paskolą turi būti vertinama vadovaujantis Komisijos komunikato apie EB Sutarties 87 ir 88 straipsnio taikymą valstybės pagalbai įsipareigojimų laiduoti ir garantijų forma (16) nuostatomis (plg. 34 konstatuojamąją dalį). Remiantis Komisijai pateiktomis bendrosiomis garantijų teikimo sąlygomis, kurias taiko Thüringer Aufbaubank, aiškėja, kad garantija galima naudotis tik tada, jei pagalbą gaunanti įmonė patiria finansinių sunkumų (bankroto procesas ir pan.) ir jei laiduojama paskola negali būti grąžinama pardavus kitą įmonės turtą (plg. dar 51 konstatuojamąją dalį). Vadinasi, įvykdomos minėto Komisijos komunikato 5.3 punkte minimos specialios sąlygos.

(66)

Pagal 1994 m. gairių 2.1 punktą būdingiems sunkumus patiriančios įmonės požymiams priskiriamas mažėjantis pelningumas, didėjantys nuostoliai, mažėjanti apyvarta, didėjančios atsargos, per dideli pajėgumai, mažėjantys pinigų srautai, augančios skolos ir kylančios palūkanos bei krintanti arba nulinė grynoji turto vertė.

(67)

Kadangi Vokietija pranešė, kad įmonei nuolat grėsė bankrotas, buvo konstatuota, kad Greußener Salamifabrik GmbH garantijos suteikimo metu buvo sunkumus patirianti įmonė (plg. 9 ir 34 konstatuojamąsias dalis). Todėl pagalba turi būti vertinama vadovaujantis garantijos suteikimo metu galiojusių Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo nuostatomis. Kaip nurodoma 49 konstatuojamojoje dalyje, vertinama turi būti vadovaujantis 1994 m. gairėmis. Komisija dėl šios pagalbos pradėjo EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje minimą procedūrą, nes ji abejojo, ar įvykdytos šios 1994 m. gairių sąlygos:

(68)

Pagal 1994 m. gairių 3.2.2 punkto i papunktį restruktūrizavimo pagalba paprastai turėtų būti teikiama tik vieną kartą. Vokietija šio punkto nekomentavo.

(69)

Faktas, kad atliekant antrąjį restruktūrizavimą buvo teikiama antra garantija, pažeidžia principą, kad restruktūrizavimo pagalba gali būti suteikta tik vieną kartą.

(70)

Komisija abejojo, ar restruktūrizavimo planas, pateiktas pagrindžiant antrąją restruktūrizavimo pagalbą (antrosios garantijos forma), padėtų atkurti įmonės pelningumą. Tam reikėtų smarkiai padidinti apyvartą. Tačiau neatrodė, kad apyvarta iš tiesų padidėtų, nes jau pradedant procedūrą pirmosios apyvartos prognozės pasirodė pernelyg optimistinės. Vokietija nepagrindė ir nepaaiškino pateiktų apyvartos prognozių. Todėl Komisija vis dar abejoja, ar įvykdyta sąlyga, kad restruktūrizavimo planu gali būti atkurtas ilgalaikis įmonės pelningumas.

(71)

Komentuodama netinkamai iškreiptos konkurencijos vengimo kriterijų, Vokietija pateikė du argumentus. Pirma, svarstoma įmonė yra per maža, kad iškreiptų konkurenciją arba darytų įtaką Bendrijos vidaus prekybai. Antra, įmonė nedidins savo gamybos pajėgumų, o tik geriau panaudos turimus pajėgumus.

(72)

Pirmąjį argumentą paneigė EB Teisingumo Teismo praktika (plg. 38 konstatuojamąją dalį). Dėl antrojo argumento reikia pasakyti, kad Komisija pagal 1994 m. gairių 3.2.2 punkto ii papunktį reikalauja sumažinti pajėgumus tik tuo atveju, jei Bendrijoje egzistuoja struktūriniai pertekliniai pajėgumai. Procedūros pradžios metu Komisija konstatavo, kad atitinkamame sektoriuje nebuvo perteklinių pajėgumų. Tačiau Komisija iškėlė klausimą, kaip priemonė galėtų būti laikoma suderinama su bendru interesu, jei ja siekiama padidinti gamybą, o padidinus gamybą automatiškai sumažėtų konkuruojančių įmonių rinkos dalys.

(73)

Vokietija nepateikė jokių argumentų, kaip rinka absorbuotų didesnį gaminių kiekį ir tuo metu nebūtų daromas neigiamas poveikis konkuruojančioms įmonėms. Be to, Vokietija nepateikė duomenų apie atitinkamos įmonės gaunamos naudos ir visam sektoriui susidarančių sąnaudų santykį. Todėl Komisija negali vertinti, ar pagalba netinkamai neiškreipia konkurencijos.

(74)

Vokietija nepateikė informacijos apie restruktūrizavimo plano įgyvendinimo kontrolę.

(75)

1997 m. sausio 8 d.Ergewa GmbH perėmė 75 % pagalbą gaunančios įmonės akcijų. Neaišku, ar Ergewa gali būti laikoma MVĮ, kaip apibrėžta 1994 m. gairėse, ir ar taip nebuvo pakeistas Greußener Salamifabrik GmbH, kurios daugiau kaip 25 % akcijų valdo Ergewa, statusas. Tačiau, net jei vertinant MVĮ restruktūrizavimo pagalbą taikomas švelnesnis metodas (1994 m. gairių 3.2.4 punktas), reikia pažymėti, kad, kaip nurodoma 72 konstatuojamojoje dalyje, sektoriuje nėra perteklinių pajėgumų ir dėl informacijos trūkumo nebuvo galima įvertinti, kaip laikomasi kontrolės reikalavimų. Todėl faktas, kad pagalbą gaunančią įmonę tikriausiai dar 1997 m. buvo galima priskirti MVĮ, nekeičia šios pagalbos vertinimo rezultato.

(76)

Dėl minėtų priežasčių Komisija mano, kad antroji pagalba, kuri buvo suteikta Greußener Salamifabrik GmbH valstybės garantijos už iki 2 mln. Vokietijos markių sumą forma, yra nesuderinama su EB Sutarties 87 ir 88 straipsniais. Vokietija 1999 m. vasario 4 d. ir dar kartą 2005 m. gegužės 18 d. laiške pranešė, kad garantija buvo suteikta tik su sąlyga, kad jai pritars Komisija. Kadangi teikiant šią garantiją nebuvo atlikti mokėjimai, šios su Sutartimi nesuderinamos pagalbos grąžinti nereikia.

(77)

Komisija konstatuoja, kad valstybės pagalba, suteikta valstybės garantijų forma, kurių dydis yra 880 000 Vokietijos markių (pirmoji pagalba) arba 2 mln. Vokietijos markių (antroji pagalba), t. y. iš viso 2,88 mln. Vokietijos markių, už paskolas, kurių dydis yra 1,1 mln. Vokietijos markių arba 2,5 mln. Vokietijos markių, t. y. iš viso 3,6 mln. Vokietijos markių, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(78)

Pagalba, kuri buvo suteikta neteisėtai ir yra nesuderinama su sutartimi, turi būti grąžinta. Komisija konstatuoja, kad 1999 m. spalio 1 d.Greußener Salamifabrik GmbH buvo iškelta bankroto byla. Kadangi Komisija nežino, ar po bankroto bylos įmonės veikla buvo nutraukta, iš įmonės ir toliau gali būti reikalaujama grąžinti pagalbą.

(79)

Komisija atkreipia Vokietijos dėmesį į tai, kad pagal Komisijos komunikato apie EB Sutarties 87 ir 88 straipsnio taikymą valstybės pagalbai įsipareigojimų laiduoti ir garantijų forma 6.4 ir 6.5 konstatuojamąsias dalis, klausimas, ar neteisėtai suteikta pagalba daro įtaką valstybės ir trečiųjų šalių teisiniams santykiams, turi būti vertinamas vadovaujantis nacionaline teise. Nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar nacionaliniai teisės aktai netrukdo laikytis garantijos sutarčių; vertinant šį klausimą, turi būti atsižvelgiama į tai, kad nebūtų pažeista Bendrijos teisė,