EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 31986L0609

1986 m. lapkričio 24 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsauga, suderinimo

OJ L 358, 18.12.1986, p. 1–28 (ES, DA, DE, EL, EN, FR, IT, NL, PT)
Special edition in Finnish: Chapter 15 Volume 007 P. 157 - 184
Special edition in Swedish: Chapter 15 Volume 007 P. 157 - 184
Special edition in Czech: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Estonian: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Latvian: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Lithuanian: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Hungarian Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Maltese: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Polish: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Slovak: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Slovene: Chapter 15 Volume 001 P. 292 - 320
Special edition in Bulgarian: Chapter 15 Volume 001 P. 218 - 246
Special edition in Romanian: Chapter 15 Volume 001 P. 218 - 246
Special edition in Croatian: Chapter 15 Volume 026 P. 14 - 41

Legal status of the document No longer in force, Date of end of validity: 09/05/2013; panaikino 32010L0063

ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/1986/609/oj

31986L0609

1986 m. lapkričio 24 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsauga, suderinimo

Oficialusis leidinys L 358 , 18/12/1986 p. 0001 - 0028
specialusis leidimas suomių kalba: skyrius 15 tomas 7 p. 0157
specialusis leidimas švedų kalba: skyrius 15 tomas 7 p. 0157
CS.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
ET.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
HU.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
LT.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
LV.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
MT.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
PL.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
SK.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320
SL.ES skyrius 15 tomas 01 p. 292 - 320


Tarybos Direktyva

1986 m. lapkričio 24 d.

dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsauga, suderinimo

(86/609/EEB)

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA,

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 100 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą [1],

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę [2],

atsižvelgdama į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [3],

kadangi šiuo metu galiojantys nacionaliniai įstatymai dėl tam tikrais eksperimentiniais tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos skiriasi, ir tai gali turėti įtakos bendrosios rinkos veikimui;

kadangi, siekiant pašalinti šiuos skirtumus, valstybių narių įstatymai turėtų būti suderinti; kadangi, derinant tuos įstatymus, turėtų būti užtikrinta, kad eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais būtų naudojama kuo mažiau gyvūnų, kad tokiais gyvūnais būtų reikiamai rūpinamasi ir kad jie nepatirtų bereikalingo skausmo, kančių, baimės ar ilgalaikio sužalojimo, o tais atvejais, kai to neįmanoma išvengti, užtikrinta, kad gyvūnai kuo mažiau kentėtų;

kadangi pirmiausia turėtų būti vengiama nereikalingo eksperimentų kartojimo,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Šios direktyvos tikslas — užtikrinti, kad, naudojant gyvūnus eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais, valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos dėl jų apsaugos būtų suderintos siekiant išvengti poveikio bendrosios rinkos sukūrimui ir veikimui, svarbiausia, kad nebūtų iškreipta konkurencija arba sukurta kliūčių prekybai.

2 straipsnis

Šioje direktyvoje taikomi šie apibrėžimai:

a) gyvūnai — jei neapibūdinta kitaip, visi gyvi žmonių giminei nepriklausantys stuburiniai, įskaitant laisvėje gyvenančias ir (arba) galinčias daugintis lervas, išskyrus vaisius ar embrionus;

b) bandomieji gyvūnai — gyvūnai, kurie naudojami arba kuriuos numatoma naudoti eksperimentams;

c) auginami gyvūnai — tai gyvūnai, auginami specialiai eksperimentams valdžios institucijos patvirtintose arba joje įregistruotose įmonėse;

d) eksperimentas — gyvūno naudojimas eksperimentiniais ar kitais mokslo tikslais, dėl kurio jis gali patirti skausmą, kančią, baimę ar ilgalaikį sužalojimą, įskaitant veiksmus, kuriais siekiama, kad gyvūnas gimtų tokiomis sąlygomis arba dėl kurių jis gali gimti, išskyrus šiuolaikinėje praktikoje priimtinus mažiausiai skausmo sukeliančius gyvūnų numarinimo ar ženklinimo būdus (t. y. "humaniškus" būdus); eksperimentas pradedamas tuomet, kai gyvūnas paruošiamas naudojimui, ir baigiamas, kai nebeatliekami jokie tolesni tam eksperimentui reikalingi stebėjimai; jei skausmas, kančia, baimė ar ilgalaikis sužalojimas pašalinami, sėkmingai panaudojant anesteziją, analgeziją ar kitus metodus, gyvūno naudojimas vis tiek apibrėžiamas kaip eksperimentas. Į apibrėžimą neįeina naudojimas ne eksperimentams, žemės ūkiui ar klinikinei veterinarijai;

e) institucija — tai kiekvienos valstybės narės paskirta institucija ar institucijos, atsakingos už atliekamų eksperimentų priežiūrą pagal šią direktyvą;

f) kompetentingas asmuo — asmuo, kurį valstybė narė laiko kompetentingu atlikti atitinkamą šioje direktyvoje aprašytą funkciją;

g) įstaiga — įrenginiai, pastatai, pastatų kompleksai ar kitos patalpos; taip pat gali būti vieta, kuri nėra visiškai uždara ar uždengta, ir kilnojami įrenginiai;

h) veisimo įstaiga — įstaiga, kurioje auginami gyvūnai yra skirti naudoti eksperimentams;

i) tiekimo įstaiga — įstaiga, iš kurios tiekiami gyvūnai yra skirti naudoti eksperimentams, bet ne veisimo įstaiga;

j) naudojimo įstaiga — įstaiga, kurioje gyvūnai naudojami eksperimentams;

k) tinkamai anestezuotas — netekęs jautrumo, pritaikius vietinės ar bendrosios nejautros metodus, kurių veiksmingumas prilygsta taikomiesiems geros veterinarijos praktikoje;

l) humaniškas numarinimo metodas — gyvūno numarinimas, sukeliantis kuo mažiau fizinių ar psichinių kančių, atsižvelgiant į gyvūno rūšį.

3 straipsnis

Ši direktyva taikoma naudojant gyvūnus eksperimentams, kurie atliekami vienu iš šių tikslų:

a) vaistų, maisto produktų ir kitų medžiagų ar produktų kūrimui, gamybai, kokybės, veiksmingumo ir saugumo tikrinimui:

i) siekiant išvengti, profilaktiškai užkirsti kelią, diagnozuoti ar gydyti žmonių, gyvūnų ar augalų ligą, sveikatos sutrikimą ar kitą anomaliją arba jos poveikį;

ii) siekiant įvertinti, nustatyti, kontroliuoti ar pakeisti žmonių, gyvūnų ar augalų fiziologinę būklę;

b) gamtinės aplinkos, reikalingos žmonių ar gyvūnų sveikatai ar gerovei, apsaugai.

4 straipsnis

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad eksperimentai su gyvūnais, kurie laikomi nykstančiais pagal Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos I priedą ir Reglamento (EEB) Nr. 3626/82 [4] C. I. priedą, yra draudžiami, jeigu jie neatitinka minėto reglamento ir jei eksperimento objektas nėra:

- mokslo tyrimas, kurio tikslas yra atitinkamos rūšies išsaugojimas, arba

- svarbūs biomedicininiai tikslai, kai nusprendžiama, jog atitinkama rūšis yra vienintelė tinkama tam tikslui.

5 straipsnis

Dėl bendros gyvūnų priežiūros ir laikymo, valstybės narės užtikrina, kad:

a) visiems bandomiesiems gyvūnams būtų suteiktos jų sveikatai ir gerovei reikalingos laikymo patalpos, aplinka, nors šiek tiek judėjimo laisvės, pašaras, vanduo ir priežiūra;

b) apribojimai bandomųjų gyvūnų galimybėms tenkinti fiziologinius ir etologinius poreikius turi būti absoliučiai minimalūs;

c) bandomųjų gyvūnų veisimo, laikymo ir naudojimo aplinkos sąlygos privalo būti kasdien tikrinamos;

d) bandomųjų gyvūnų gerovę ir sveikatos būklę stebi kompetentingas asmuo, kad būtų išvengta skausmo ar kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo, kurių galima išvengti;

e) būtų imamasi priemonių kuo skubesniam bet kokio atsiradusio defekto ar kančių pašalinimui.

Įgyvendindamos a ir b punktų nuostatas, valstybės narės atsižvelgia į II priede pateiktus nurodymus.

6 straipsnis

1. Kiekviena valstybė narė paskiria instituciją ar institucijas, tikrinančias, kad šios direktyvos nuostatos būtų gerai vykdomos.

2. Įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės priima priemones, reikalingas, kad 1 punkte minėta paskirtoji institucija galėtų konsultuotis su ekspertais, kompetentingais atitinkamais klausimais.

7 straipsnis

1. Eksperimentai atliekami tik tuomet, jei juos vykdo kompetentingi įgalioti asmenys arba jei toks asmuo yra tiesiogiai atsakingas už eksperimento vykdymą, arba tik tuo atveju, kai atitinkamas eksperimentinis ar kitoks mokslinis projektas yra leidžiamas pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas.

2. Eksperimentas neatliekamas, jei siekiamo rezultato galima pagrįstai ir praktiškai pasiekti kitu moksliškai tinkamu metodu, kuriam nereikia gyvūnų.

3. Kai reikia atlikti eksperimentą, gyvūnų rūšies pasirinkimas kruopščiai apsvarstomas ir prireikus apie jį paaiškinama institucijai. Renkantis eksperimento rūšį, pasirenkami tie, kuriems naudojamas mažiausias gyvūnų skaičius ir kuriems tinka gyvūnai su mažiausiu neurofiziologiniu jautrumu, dėl kurio gyvūnai patiria mažiausiai skausmo, kančios, baimės ar ilgalaikio sužalojimo ir kuriais, kaip manoma, yra daugiausia galimybių gauti tinkamus rezultatus.

Eksperimentai su laisvėje gyvenančiais gyvūnais negali būti atliekami, jei eksperimento tikslų galima pasiekti eksperimentais su kitais gyvūnais.

4. Visi eksperimentai planuojami taip, kad būtų išvengta bandomųjų gyvūnų baimės, nereikalingo skausmo bei kančios. Jiems taikomos 8 straipsnio nuostatos. Visais atvejais imamasi 9 straipsnyje numatytų priemonių.

8 straipsnis

1. Visi eksperimentai atliekami taikant bendrąją arba vietinę anesteziją.

2. Šio straipsnio 1 punktas netaikomas, kai:

a) manoma, kad anestezija gyvūną traumuos labiau nei pats eksperimentas;

b) anestezijos taikymas yra nesuderinamas su eksperimento objektu. Tokiais atvejais imamasi reikalingų įstatyminių ir (arba) administracinių priemonių, kad būtų užtikrinta, jog tokie eksperimentai be reikalo nebūtų atliekami.

Anestezija turėtų būti taikoma rimtų sužeidimų, galinčių sukelti didelį skausmą, atvejais.

3. Jei anestezijos taikyti negalima, reikėtų naudoti analgetikus ar kitus tinkamus metodus, kad būtų užtikrintas kuo mažesnis skausmas, kančia, baimė ar sužalojimas ir kad bet kokiu atveju gyvūnas nepatirtų didelio skausmo, baimės ar kančios.

4. Jei toks veiksmas atitinka eksperimento objektą, skausmo nejaučiantis gyvūnas, patiriantis nemažą skausmą pasibaigus nejautrai, turi laiku gauti nuskausminamųjų priemonių arba, jei tai neįmanoma, turi būti nedelsiant numarinamas humanišku būdu.

9 straipsnis

1. Baigiantis eksperimentui, nusprendžiama, ar gyvūną palikti gyvą, ar numarinti humanišku būdu; gyvūnas nepaliekamas gyvas, jeigu, net visiškai atgavęs normalią sveikatos būklę, jis patirs nuolatinį skausmą ar baimę.

2. 1 punkte nurodytą sprendimą priima kompetentingas asmuo, geriausiai veterinarijos gydytojas.

3. Jei, pasibaigus eksperimentui:

a) gyvūnas paliekamas gyvas, jis gauna priežiūrą, reikalingą pagal jo sveikatos būklę, jį stebi veterinarijos gydytojas ar kitas kompetentingas asmuo, ir jis laikomas 5 straipsnio reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau šiame papunktyje nustatytos sąlygos gali būti netaikomos, jeigu, veterinarijos gydytojo nuomone, pritaikius tokią išimtį, gyvūnas nepatirs jokių kančių;

b) gyvūnas nepaliekamas gyvas arba, kai jam negalima pritaikyti 5 straipsnio nuostatų dėl jo gerovės, jis kuo greičiau numarinamas humanišku būdu.

10 straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad pakartotinis gyvūnų naudojimas eksperimentams atitiktų šios direktyvos nuostatas.

Svarbiausia, gyvūno negalima naudoti daugiau kaip vieną kartą eksperimentams, per kuriuos jis patiria didelį skausmą, baimę ar tam prilygstančias kančias.

11 straipsnis

Nepaisant kitų šios direktyvos nuostatų, tais atvejais, kai būtina pagrįstais eksperimento tikslais, institucija gali leisti atitinkamą gyvūną paleisti į laisvę, jei ji yra įtikinta, kad, kiek įmanoma, yra pasirūpinta užtikrinti gyvūno gerovę, kai tai leidžia padaryti gyvūno sveikatos būklė ir kai nekyla pavojus visuomenės sveikatai ir aplinkai.

12 straipsnis

1. Valstybės narės nustato tvarką, kaip iš anksto pateikti informaciją apie pačius eksperimentus arba tokius eksperimentus atliekančius asmenis institucijai.

2. Kai planuojama su gyvūnu atlikti eksperimentą, per kurį jis patirs arba gali patirti didelį, galintį užsitęsti skausmą, apie eksperimentą reikia specialiai pranešti institucijai ir jį pagrįsti arba institucija turi išduoti specialų leidimą tokį eksperimentą atlikti. Jei institucija nėra įtikinta, kad eksperimentas yra pakankamai reikšmingas dėl pagrindinių žmogaus ar gyvūno reikmių tenkinimo, institucija imasi reikalingų teisminių ar administracinių veiksmų.

13 straipsnis

1. Remdamasi gautais leidimų prašymais ir pranešimais bei pateiktomis ataskaitomis kiekvienos valstybės narės institucija renka ir, kiek įmanoma, periodiškai pateikia visuomenei susipažinti statistinę informaciją apie gyvūnų naudojimą eksperimentams pagal:

a) eksperimentams panaudotų gyvūnų skaičių ir rūšis;

b) 3 straipsnyje nurodytiems eksperimentams panaudotų gyvūnų skaičių pagal pasirinktas kategorijas;

c) teisės aktuose numatyta tvarka reikalingiems eksperimentams panaudotų gyvūnų skaičių pagal pasirinktas kategorijas.

2. Valstybės narės imasi visų reikalingų priemonių, kad užtikrintų komerciškai svarbios informacijos, perduodamos pagal šią direktyvą, slaptumo apsaugą.

14 straipsnis

Eksperimentus atliekantys arba juose dalyvaujantys asmenys ir eksperimentams naudojamus gyvūnus prižiūrintys asmenys, taip pat ir einantieji kontroliuojamojo pobūdžio pareigas, turi turėti reikalingą išsilavinimą ir kvalifikaciją.

Svarbiausia, eksperimentus atliekantys arba jų atlikimą kontroliuojantys asmenys yra baigę mokslo disciplinos, susijusios su atliekamu eksperimentiniu darbu, kursą ir sugeba prižiūrėti bei rūpintis laboratoriniais gyvūnais; be to, jie, tenkindami institucijos reikalavimą, turi jų darbui reikalingo lygio profesinį parengimą.

15 straipsnis

Veisimo ir tiekimo įstaigas patvirtina arba registruoja institucija ir jos tenkina 5 bei 14 straipsnių reikalavimus, jeigu joms netaikoma išimtis pagal 19 straipsnio 4 punktą arba pagal 21 straipsnį. Tiekimo įstaiga gyvūnus gauna tik iš veisimo įstaigos ar kitos tiekimo įstaigos, išskyrus tuos atvejus, kai gyvūnas yra teisėtai importuotas ir nėra laukinis ar benamis. Institucijos nustatyta tvarka tiekimo įstaigai gali būti pritaikyta bendroji ar specialioji išimtis dėl paskutiniosios nuostatos.

16 straipsnis

Patvirtinant arba registruojant pagal 15 straipsnį nurodomas kompetentingas asmuo, atsakingas už įstaigą, kuriai patikėta rūpintis derama įstaigoje veisiamų ar laikomų gyvūnų priežiūra ir 5 bei 14 straipsnių reikalavimų laikymosi užtikrinimu arba organizuoti, kad tuo būtų pasirūpinta.

17 straipsnis

1. Veisimo ir tiekimo įstaigos registruoja parduodamų ar tiekiamų gyvūnų kiekį ir rūšis, jų pardavimo ir tiekimo datas, gavėjo pavadinimą bei adresą ir gyvūnų, nugaišusių atitinkamoje veisimo įstaigoje ar tiekimo įstaigoje, skaičių ir rūšis.

2. Kiekviena institucija nustato, kokius registrus už 1 punkte nurodytas įstaigas atsakingas asmuo turi tvarkyti ir jai pateikti; tokie registrai saugomi mažiausiai trejus metus nuo paskutinio įrašo datos, ir juos periodiškai peržiūri institucijos pareigūnai.

18 straipsnis

1. Prieš nujunkymą kiekvienas šuo, katė ar nežmoginis primatas visose veisimo įstaigose, tiekimo įstaigose ar naudojimo įstaigose kuo neskausmingiau paženklinamas individualiu identifikavimo ženklu, išskyrus 3 punkte nurodytus atvejus.

2. Kai pirmą kartą į įstaigą po nujunkymo patenka nepaženklintas šuo, katė ar nežmoginis primatas, jie kuo skubiau ženklinami.

3. Kai šuo, katė ar nežmoginis primatas prieš nujunkymą perduodamas iš vienos įstaigos, kaip minėta 1 punkte, į kitą ir jo (jos) paženklinti iš anksto praktiškai negalima, tol, kol gyvūną bus galima paženklinti, gaunančioji įstaiga turi tvarkyti išsamų dokumentų registrą, kuriame pirmiausia nurodoma gyvūno motina.

4. Kiekvienos įstaigos registruose įrašomi visų šunų, kačių ar nežmoginių primatų tapatybės nustatymo duomenys ir duomenys apie kilmę.

19 straipsnis

1. Naudojimo įstaigas registruoja ar tvirtina institucija. Pasirūpinama, kad naudojimo įstaiga turėtų įrenginius ir įrangą, reikalingus naudojamoms gyvūnų rūšims ir ten atliekamiems eksperimentams; jų projektavimas, konstrukcija ir veikimo metodai padeda užtikrinti kuo efektyvesnį eksperimentų atlikimą reikalingus rezultatus gaunant su mažiausiu gyvūnų skaičiumi, sukeliant jiems kuo mažiau skausmo, kančių, baimės ar ilgalaikių sužalojimų.

2. Kiekvienoje naudojimo įstaigoje:

a) paskiriamas asmuo ar asmenys, administraciniu požiūriu atsakingi už rūpinimąsi gyvūnų priežiūra ir įrangos veikimą;

b) yra pakankamas skaičius profesiškai parengtų darbuotojų;

c) sudaromos tinkamos sąlygos veterinariniam konsultavimui ar gydymui;

d) turėtų būti veterinarijos gydytojas ar kitas kompetentingas asmuo, atsakingas už konsultavimą dėl gyvūnų gerovės.

3. Gavus institucijos leidimą, eksperimentai gali būti atliekami ir už naudojimo įstaigos ribų.

4. Naudojimo įstaigoje naudojami tik gyvūnai, gauti iš veisimo ar tiekimo įstaigų, jeigu institucijos nustatyta tvarka nėra suteikta bendroji ar specialioji išimtis. Kai tik įmanoma, naudojami veisiami gyvūnai. Naminių rūšių benamiai gyvūnai eksperimentams nenaudojami. Šiame punkte numatytomis sąlygomis daroma bendroji išimtis negali būti taikoma benamiams šunims ir katėms.

5. Naudojimo įstaigos tvarko visų panaudotų gyvūnų registrus ir pareikalavus visada pateikia juos institucijai. Pirmiausia tokiuose registruose nurodomas visų įsigytų gyvūnų skaičius ir rūšys, iš kur jie buvo gauti ir jų patekimo į įstaigą data. Tokie registrai saugomi mažiausiai trejus metus ir pateikiami institucijai, jai paprašius. Naudojimo įstaigas periodiškai tikrina institucijos atstovai.

20 straipsnis

Kai naudojimo įstaiga gyvūnus eksperimentams veisia savo patalpose, vykdant 15 ir 19 straipsnius pakanka tik vienos registracijos ar patvirtinimo. Tačiau įstaigos vykdo atitinkamas šios direktyvos nuostatas dėl veisimo ir naudojimo įstaigų.

21 straipsnis

I priede išvardytų rūšių gyvūnai, skirti naudoti eksperimentams, yra veisiami gyvūnai, jeigu institucijos nustatyta tvarka nėra suteikta bendroji ar specialioji išimtis.

22 straipsnis

1. Siekdamos išvengti nereikalingo eksperimentų kartojimo įgyvendinant su sveikata ir sauga susijusius nacionalinius ar Bendrijos teisės aktus, valstybės narės, kiek įmanoma, pripažįsta kitos valstybės teritorijoje atliktų eksperimentų gautų duomenų galiojimą, jeigu tolesni bandymai nėra būtini visuomenės sveikatos ir saugos užtikrinimui.

2. Tuo tikslu valstybės narės, kiek tai įmanoma pritaikyti praktiškai nepažeidžiant esamų Bendrijos direktyvų reikalavimų, pateikia Komisijai informaciją apie savo teisės aktus ir administracinę praktiką, susijusius su eksperimentais su gyvūnais, įskaitant reikalavimus, kurie turi būti įvykdomi prieš pateikiant produktą į rinką; be to, jos pateikia faktinę informaciją apie jų teritorijoje atliktus eksperimentus ir apie leidimus ar kitokią su tais eksperimentais susijusią administracinę informaciją.

3. Komisija įsteigia nuolatinį konsultacinį komitetą, kuriame atstovaujama valstybėms narėms ir kuris padės Komisijai organizuoti keitimąsi atitinkama informacija, laikantis slaptumo reikalavimų, bei padės Komisijai kitais taikant šią direktyvą iškylančiais klausimais.

23 straipsnis

1. Komisija ir valstybės narės turėtų skatinti alternatyvių metodų, kuriais galima gauti tą pačią informaciją, kaip ir eksperimentais su gyvūnais, bet kuriems reikia mažiau gyvūnų arba kurių procedūros yra mažiau skausmingos, kūrimo ir pritaikymo mokslo tyrimus, ir imasi kitų priemonių, kurios, jų nuomone, reikalingos moksliniams tyrimams šioje srityje skatinti. Komisija ir valstybės narės stebi eksperimentų metodų tendencijas.

2. Komisija iki 1987 m. pabaigos praneša apie galimybę pakeisti esamuose Bendrijos teisės aktuose numatytus bandymus ir nurodymus, atsižvelgdama į 1 punkte nurodytus tikslus.

24 straipsnis

Ši direktyva neriboja valstybių narių teisės taikyti ar priimti griežtesnes eksperimentams naudojamų gyvūnų apsaugos priemones arba kontroliuoti ir riboti gyvūnų naudojimą eksperimentams. Pirmiausia valstybės narės gali reikalauti išankstinio leidimo eksperimentams arba darbo programoms, apie kurias pranešta pagal 12 straipsnio 1 punkto nuostatas.

25 straipsnis

1. Valstybės narės patvirtina priemones, kurios, įsigaliojusios iki 1989 m. lapkričio 24 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtas nacionalinės teisės nuostatas.

26 straipsnis

Reguliariai, ne rečiau kaip kas trejus metus, ir pirmą kartą per penkerius metus nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos, valstybės narės informuoja Komisiją apie šioje srityje taikomas priemones ir pateikia tinkamą pagal 13 straipsnio nuostatas surinktos informacijos santrauką. Komisija parengia ataskaitą Tarybai ir Europos Parlamentui.

27 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 1986 m. lapkričio 24 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

W. Waldegrave

[1] OL C 351, 1985 12 31, p. 16.

[2] OL C 255, 1986 10 13, p. 250.

[3] OL C 207, 1986 8 18, p. 3.

[4] OL L 384, 1982 12 31, p. 1.

--------------------------------------------------

I PRIEDAS

BANDOMŲJŲ GYVŪNŲ, KURIEMS TAIKOMOS 21 STRAIPSNIO NUOSTATOS, SĄRAŠAS

— Pelė | — Mus musculus |

— Žiurkė | — Rattus norvegicus |

— Jūros kiaulytė | — Cavia porcellus |

— Sirinis žiurkėnas | — Mesocricetus auratus |

— Triušis | — Oryctolagus cuniculus |

— Nežmoginiai primatai | |

— Šuo | — Canis familiaris |

— Katė | — Felis catus |

— Putpelė | — Coturnix coturnix |

--------------------------------------------------

II PRIEDAS

GYVŪNŲ LAIKYMO IR PRIEŽIŪROS NURODYMAI

(Direktyvos 5 straipsnis)

ĮŽANGA

1. Europos ekonominės bendrijos taryba nusprendė, kad direktyvos tikslas — suderinti valstybių narių teisės aktus dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos, siekiant pašalinti skirtumus, kurie šiuo metu gali turėti įtakos Bendrosios rinkos veikimui. Derinant turėtų būti užtikrinta, kad tokie gyvūnai būtų tinkamai prižiūrimi, kad jie be reikalo nepatirtų skausmo, kančių, baimės ar ilgalaikio sužalojimo, o tais atvejais, kai to išvengti neįmanoma, jie būtų kuo mažesni.

2. Tiesa, kad kai kurie eksperimentai atliekami lauko sąlygomis su laisvėje savarankiškai gyvenančiais laukiniais gyvūnais, bet tokių eksperimentų yra santykinai mažai. Dauguma eksperimentams naudojamų gyvūnų, praktiniais sumetimais, turi būti laikomi taikant tam tikrą fizinę kontrolę, įvairiose vietose — nuo aptvarų lauke iki narvelių smulkiems gyvūnams laboratorijų gyvūnų laikymo patalpose. Šiuo atveju susiduria labai prieštaringi interesai. Pirma, gyvūnų, kurių judėjimo, socialinių santykių ir kiti gyvenimo raiškos poreikiai turi būti ribojami, antra, eksperimentuotojo ir jo padėjėjų, kuriems reikia visiškai kontroliuoti gyvūną ir jo aplinką. Taip susikertant interesams, kartais gyvūnui skiriamas dėmesys tampa antraeiliu.

3. Todėl direktyvos 5 straipsnyje numatoma, kad:

"Dėl bendros gyvūnų priežiūros ir laikymo, valstybės narės užtikrina, jog:

a) visiems bandomiesiems gyvūnams būtų suteiktos jų sveikatai ir gerovei reikalingos laikymo patalpos, aplinka, nors šiek tiek judėjimo laisvės, pašaras, vanduo ir priežiūra;

b) apribojimai bandomųjų gyvūnų galimybėms tenkinti fiziologinius ir etologinius poreikius turi būti absoliučiai minimalūs."

4. Šiame priede pateikiami tam tikri nurodymai, pagrįsti dabartinėmis žiniomis apie gyvūnų laikymą bei priežiūrą ir esama praktika. Jame išaiškinami ir papildomi pagrindiniai 5 straipsnyje priimti principai. Taigi priedo tikslas — padėti valdžios įstaigoms, institucijoms ir asmenims įgyvendinti direktyvos tikslus šiuo klausimu.

5. Priežiūra. Šis žodis apima visus gyvūnų ir žmogaus santykių aspektus, jei vartojamas kalbant apie gyvūnus, skirtus naudoti arba faktiškai naudojamus eksperimentams. Jo esmė— materialiųjų ir nematerialiųjų išteklių, kuriuos žmogus telkia siekdamas įgyti ir išlaikyti gyvūną tokios fizinės ir psichinės būklės, kai jis kenčia mažiausiai ir yra naudingiausias eksperimentams atlikti, suma. Priežiūra prasideda nuo to momento, kai gyvūnas paskiriamas naudoti eksperimentams, ir tęsiasi tol, kol atlikus eksperimentą įstaiga jį humanišku būdu numarina arba kitaip su juo pasielgia, laikydamasi šios direktyvos 9 straipsnio.

6. Šiuo priedu siekiama suteikti patarimų kaip projektuoti tinkamas gyvūnams laikyti patalpas. Tačiau yra keletas laboratorinių gyvūnų veisimo ir laikymo metodų, kurie iš esmės skiriasi mikrobiologinės aplinkos kontroliavimo lygiu. Reikia žinoti, kad atitinkami darbuotojai kartais turės pagal gyvūnų charakterį ir būklę patys nuspręsti, kada rekomenduojami erdvės standartai gali būti nepakankami, kaip būna su itin agresyviais gyvūnais. Taikant šiame priede aprašytus nurodymus, reikėtų atsižvelgti į kiekvienos šių situacijų reikalavimus. Be to, būtina šiems nurodymams suteikti aiškų statusą. Priešingai negu pačios direktyvos nuostatos, jie nėra privalomi; tai rekomendacijos, kurias reikia taikyti protingai, sukurtos kaip pasiūlymai veiklai ir standartams, kuriuos visi susiję asmenys turėtų sąmoningai siekti taikyti. Būtent dėl šios priežasties visame tekste reikėjo vartoti žodį "turėtų", nors "privalo" galbūt atrodo labiau tinkamas žodis. Pavyzdžiui, savaime suprantama, kad pašaro ir vandens privaloma duoti (žr. 3.7.2. ir 3.8.).

7. Galiausiai dėl praktinių ir finansinių sumetimų jau naudojamos gyvūnų laikymo vietų įrangos nereikėtų keisti, kol ji nenusidėvėjo ar dėl kitų priežasčių netapo nenaudinga. Kol ji nebus pakeista įranga, atitinkančia šiuos nurodymus, jų, kiek praktiškai įmanoma, turėtų būti laikomasi, priderinant esamuose narveliuose ir boksuose laikomų gyvūnų skaičių ir dydį.

SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI

Šiame priede, be direktyvos 2 straipsnyje pateiktų apibrėžimų:

a) laikymo patalpos — patalpos, kuriose paprastai būna gyvūnai arba veisimui ir laikymui, arba eksperimento metu;

b) narvelis — stacionari arba kilnojama talpykla, apribota ištisinėmis sienelėmis, kurių bent viena yra iš virbų arba vielinio tinklo arba, kai tinkama, tinklo, kurioje laikomi arba vežami vienas ar daugiau gyvūnų; atsižvelgiant į laikomų gyvūnų skaičių ir talpyklos dydį, gyvūnų judėjimo laisvė yra sąlygiškai apribota;

c) boksas — uždara vieta, pavyzdžiui, aptverta sienomis, virbais arba vieliniu tinklu, kurioje laikomi vienas ar daugiau gyvūnų; atsižvelgiant į aptvaro dydį ir laikomų gyvūnų skaičių, gyvūnų judėjimo laisvė paprastai ribojama mažiau negu narvelyje;

d) voljeras — aikštelė, aptverta, pavyzdžiui, tvora, sienomis, virbais ar vieliniu tinklu ir dažnai esanti šalia nuolatinių statinių, kurioje gyvūnai, laikomi narveliuose ir boksuose, gali laisvai judėti tam tikrą laiką, atitinkantį jų etologinius ir fiziologinius poreikius, kaip antai mankšta;

e) gardas — mažas, iš trijų pusių, dažniausiai ėdžiomis ir šoninėmis sienelėmis apribotas aptvaras, kuriame gali būti laikomi pririšti vienas ar du gyvūnai.

1. PATALPOS

1.1. Funkcijos ir bendras suplanavimas

1.1.1. Kiekviena patalpa turėtų būti pastatyta taip, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos laikomų rūšių gyvūnams. Be to, ji turėtų būti suplanuota taip, kad į ją nepatektų pašaliniai asmenys.

Patalpos, įrengtos didesniuose pastatų kompleksuose, taip pat turėtų būti apsaugotos atitinkamomis statant pastatą įrengtomis priemonėmis ir suplanuotos taip, kad būtų ribojamas įeinančių asmenų skaičius ir negalėtų patekti pašaliniai asmenys.

1.1.2. Rekomenduojama parengti patalpų eksploatavimo programą, kuri padėtų išvengti įrengimų gedimų.

1.2. Laikymo patalpos

1.2.1. Reikėtų imtis visų būtinų priemonių užtikrinti reguliarų ir veiksmingą patalpų valymą ir higienos standartus atitinkančią priežiūrą. Lubos ir sienos turėtų būti atsparios sugadinimui, jų paviršius — lygus, nepralaidus vandeniui ir lengvai plaunamas. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas durų, latakų, vamzdžių ir kabelių sandūroms. Jeigu yra durų ir langų, jie turėtų būti sukonstruoti arba apsaugoti taip, kad į vidų nepatektų jokie nepageidaujami gyvūnai. Prireikus duryse gali būti įtaisyti langeliai, skirti stebėjimui. Grindys turėtų būti lygios, nepralaidžios vandeniui, neslidžios ir lengvai plaunamos ir tokios, kad nesusigadintų nuo stovų ir kitos sunkios įrangos. Jei yra nuotakų, jie turėtų būti gerai uždengti ir įtaisyta užtvara, neleidžianti prie jų patekti gyvūnams.

1.2.2 Patalpų, kuriose gyvūnams leidžiama laisvai judėti, sienų ir grindų paviršius turėtų būti padengtas ypač atsparia medžiaga, nenusidėvinčia laikant gyvūnus ir valant patalpas. Medžiaga turėtų būti nekenksminga gyvūnų sveikatai ir tokia, kad dėl jos gyvūnai negalėtų susižeisti. Tokiose patalpose pageidautina įrengti nuotakus. Visa įranga ir įrengimai turi būti papildomai apsaugoti, kad gyvūnai jų nesugadintų ir patys į juos nesusižeistų. Kai yra aikštelės gyvūnams mankštintis lauke, prireikus reikėtų imtis priemonių apsaugoti jas nuo pašalinių žmonių ir gyvūnų.

1.2.3. Patalpos, skirtos laikyti ūkinės paskirties gyvūnus (galvijus, avis, ožkas, kiaules, arklius, paukščius ir t.t.), turėtų tenkinti bent jau Europos konvencijoje dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos numatytus ir nacionalinių veterinarijos ir kitų valdžios institucijų nustatytus standartus.

1.2.4. Dauguma gyvūnų laikymo patalpų paprastai būna suplanuotos taip, kad jose būtų galima laikyti graužikus. Dažnai tokios patalpos gali būti naudojamos ir stambesniems gyvūnams laikyti. Reikėtų pasirūpinti, kad kartu nebūtų laikomos nesuderinamos gyvūnų rūšys.

1.2.5. Kai tikslinga, laikymo patalpose turėtų būti sudarytos galimybės atlikti smulkius eksperimentus ir manipuliacijas.

1.3. Laboratorijos ir patalpos bendriesiems ir specialiesiems eksperimentams

1.3.1. Veisimo ar tiekimo įstaigose turėtų būti sudarytos galimybės paruošti gyvūnų siuntas išsiuntimui.

1.3.2. Visose įstaigose turėtų būti bent jau laboratorijos, kuriose galima atlikti paprastus diagnostinius tyrimus, skrodimą ir (arba) paimti mėginius, kurie turi būti kruopščiau ištirti kitose laboratorijose.

1.3.3. Turėtų būti sudarytos sąlygos priimti gyvūnus taip, kad įleidžiami gyvūnai nesukeltų pavojaus patalpose jau esantiems gyvūnams, pavyzdžiui, taikant jiems karantiną. Turėtų būti įrengtos patalpos bendriesiems ar specialiesiems eksperimentams tiems atvejams, kai atlikti eksperimentus ar stebėjimus laikymo patalpose nepageidautina.

1.3.4. Turėtų būti patalpos, pritaikytos atskirai laikyti sergančius ar sužeistus gyvūnus.

1.3.5. Prireikus turėtų būti įrengta viena ar daugiau operacinių su reikalinga įranga, kuriose būtų atliekami chirurginiai eksperimentai steriliomis sąlygomis. Turėtų būti patalpos pooperaciniam gyvūnų laikymui, kur tai yra reikalinga.

1.4. Pagalbinės patalpos

1.4.1. Pašarų sandėliai turėtų būti vėsūs, sausi, sandarūs nuo kenkėjų ir vabzdžių, o pakratų laikymo patalpos — sausos, sandarios nuo kenkėjų ir vabzdžių. Kitos galinčios būti užkrėstos ar pavojingos medžiagos turėtų būti laikomos atskirai.

1.4.2. Turėtų būti sandėliai švariems narvams, įrankiams ir kitai įrangai.

1.4.3. Valymo ir plovimo patalpos turėtų būti pakankamai didelės, kad jose tilptų įranga, reikalinga naudotiems įrengimams dezinfekuoti ir išvalyti. Valymas turėtų būti organizuojamas taip, kad būtų atskirti švarios ir nešvarios įrangos judėjimo srautai, siekiant išvengti jau išvalytos įrangos užteršimo. Sienos ir lubos turėtų būti padengtos pakankamai atsparia medžiaga, o vėdinimo sistemos pajėgumas turėtų būti pakankamas pašalinti perteklinį karštį ir drėgmę.

1.4.4. Turėtų būti sudarytos sąlygos higieniškai laikyti ir sunaikinti gyvūnų maitas ir atliekas. Jei vietoje sudeginti neįmanoma arba nepageidautina, turėtų būti sudarytos reikalingos sąlygos tokias atliekas saugiai sunaikinti, laikantis vietinių taisyklių ir vietos valdžios nutarimų. Ypatingos apsaugos priemonės turėtų būti taikomos itin toksiškoms ar radioaktyvioms atliekoms.

1.4.5. Aplinkiniai judėjimo plotai turėtų būti suprojektuoti ir pastatyti pagal laikymo patalpų standartus. Koridoriai turėtų būti pakankamai platūs, kad būtų galima lengvai pervežti ar pernešti kilnojamąją įrangą.

2. APLINKA LAIKYMO PATALPOSE IR JOS KONTROLĖ

2.1 Vėdinimas

2.1.1. Laikymo patalpose turėtų būti įrengta tinkama vėdinimo sistema, atitinkanti laikomų gyvūnų rūšių poreikius. Vėdinimo sistemos tikslas — tiekti gryną orą ir sumažinti kvapų, kenksmingų dujų, dulkių ir kitokių infekcinių veiksnių kiekį. Per ją taip pat šalinamas perteklinis karštis ir drėgmė.

2.1.2. Patalpų oras turėtų būti keičiamas dažnai. Paprastai tinkamas vėdinimo dažnis — keisti orą 15–20 kartų per valandą. Tačiau kai kuriomis aplinkybėmis, kai laikomų gyvūnų yra mažai, gali pakakti keisti orą 8–10 kartų per valandą, arba mechaninis vėdinimas gali būti visai nereikalingas. Tam tikromis aplinkybėmis gali būti reikalingas kur kas dažnesnis oro keitimas. Reikėtų vengti neišvalyto oro pakartotinio cirkuliavimo. Tačiau pažymėtina, kad net pati veiksmingiausia sistema negali kompensuoti blogo valymo ar aplaidumo.

2.1.3. Vėdinimo sistema turėtų būti suprojektuota taip, kad būtų išvengta kenksmingų skersvėjų.

2.1.4. Patalpose, kuriose yra gyvūnų, turėtų būti draudžiama rūkyti.

2.2 Temperatūra

2.2.1 1 lentelėje pateikiamas rekomenduojamų palaikyti temperatūrų dydžių diapazonas. Taip pat pažymėtina, kad šie skaičiai taikomi tik normaliai subrendusiems gyvūnams. Jaunikliamsir jauniems gyvūnams dažnai reikės gerokai aukštesnės temperatūros. Patalpų temperatūra turėtų būti reguliuojama atsižvelgiant į galimus gyvūno termoreguliacijos pasikeitimus, galinčius įvykti dėl ypatingos fiziologinės būsenos arba dėl eksperimento poveikio.

2.2.2. Europoje vyraujančiomis klimato sąlygomis gali prireikti įrengti vėdinimo sistemą, kuri galėtų ir šildyti, ir vėsinti tiekiamą orą.

2.2.3. Naudojimo įstaigoje gali būti reikalaujama tiksliai kontroliuoti temperatūrą gyvūnų laikymo patalpose, nes aplinkos temperatūra yra fizinis veiksnys, turintis ypatingos įtakos visų gyvūnų medžiagų apykaitai.

2.3. Drėgmė

Dideli santykinio oro drėgnumo (RH) svyravimai neigiamai veikia gyvūnų sveikatą ir gerovę. Todėl rekomenduojama, kad RH lygis laikymo patalpose būtų tinkamas laikomoms gyvūnų rūšims, ir paprastai turėtų būti 55 % ± 10 %. Reikėtų vengti mažesnio nei 40 % ir didesnio nei 70 % RH ilgesniems laikotarpiams.

2.4. Apšvietimas

Belangėse patalpose būtina įrengti reguliuojamą apšvietimą, kad būtų tenkinami gyvūnų biologiniai poreikiai ir būtų sukurta patenkinama darbo aplinka. Taip pat būtina reguliuoti šviesos stiprumą ir šviesos — tamsos ciklą. Laikant gyvūnus albinosus, reikėtų atsižvelgti į jų jautrumą šviesai (taip pat žr. 2.6).

2.5. Triukšmas

Triukšmas gali būti reikšmingas trukdantis veiksnys gyvūnams skirtose patalpose. Laikymo ir eksperimentų patalpos turėtų būti izoliuotos nuo stipraus girdimo ir aukšto dažnio triukšmo šaltinių, siekiant išvengti gyvūnų elgesio ir fiziologijos sutrikimo. Dėl staigių garsų gali stipriai pasikeisti organų funkcijos, o kadangi dažnai to neįmanoma išvengti, kartais patartina laikymo ir eksperimentų patalpose palaikyti nedidelio intensyvumo garsinį foną, pavyzdžiui, leisti švelnią muziką.

2.6. Signalizacijos sistemos

Patalpos, kuriose laikoma daug gyvūnų, yra pažeidžiamos. Todėl rekomenduojama, kad patalpos būtų tinkamai apsaugotos: įrengti gaisro aptikimo ir apsaugos nuo pašalinių asmenų prietaisai. Vėdinimo sistemos techniniai defektai arba gedimas — tai kitas pavojus, galintis sukelti gyvūnų baimę arba net mirtį užtroškus ir perkaitus arba lengvesniais atvejais taip pakenkti eksperimentui, kad jis nepavyks ir turės būti kartojamas. Todėl reikėtų įrengti tinkamus kontrolės prietaisus, sujungtus su šildymo ir vėdinimo įrenginiais, leidžiančius darbuotojams bendrai stebėti jų veikimą. Jei tai pateisinama, turėtų būti pastatytas atsarginis generatorius, leidžiantis eksploatuoti gyvūnų gyvybės palaikymo ir apšvietimo sistemas, sugedus arba nutrūkus energijos tiekimui. Reikėtų matomoje vietoje iškabinti aiškius nurodymus, kaip elgtis įvykus avarijai. Žuvų rezervuaruose rekomenduojama įrengti sistemas, įspėjančias apie vandens tiekimo sutrikimus. Reikėtų pasirūpinti, kad signalizacijos sistemos veikimas kuo mažiau trikdytų gyvūnus.

3. PRIEŽIŪRA

3.1. Sveikata

3.1.1. Už įstaigą atsakingas asmuo turėtų užtikrinti, kad gyvūnus reguliariai apžiūrėtų, patalpas stebėtų ir priežiūrą kontroliuotų veterinarijos gydytojas arba kitas kompetentingas asmuo.

3.1.2. Įvertinus galimą pavojų gyvūnams, turėtų būti skiriamas deramas dėmesys darbuotojų sveikatai ir higienai.

3.2. Gaudymas

Laukiniai ir laisvėje gyvenantys gyvūnai turėtų būti gaudomi tik humaniškais metodais ir tik patyrusių asmenų, kurie gerai pažįsta gaudomų gyvūnų įpročius ir gyvenimo aplinką. Jei gaudant reikia naudoti anestetikus arba kitus vaistus, juos turėtų paskirti veterinarijos gydytojas arba kitas kompetentingas asmuo. Sunkiai sužeistas gyvūnas turėtų būti kuo greičiau pristatomas veterinarijos gydytojui gydyti. Jei, veterinarijos gydytojo nuomone, gyvūnas gali toliau gyventi tik patirdamas kančias ar skausmą, jis turėtų būti iš karto numarinamas humanišku būdu. Jei veterinarijos gydytojo nėra, bet kuris sunkiai sužeistas gyvūnas turėtų būti nedelsiant numarinamas humanišku būdu.

3.3. Pakrovimo ir vežimo sąlygos

Be abejo, bet koks vežimas gyvūnams kelia stresą, kurį reikėtų kuo labiau sumažinti. Vežami gyvūnai turi būti sveiki, ir siuntėjo pareiga — tai užtikrinti. Sergantys ar kitaip negaluojantys gyvūnai niekada neturėtų būti transportuojami, nebent juos reikia pervežti gydymui ar diagnostikai. Ypatinga priežiūra turėtų būti skiriama patelėms paskutinėmis nėštumo savaitėmis. Patelės, galinčios atsivesti pervežimo metu arba atsivedusios per praėjusias keturiasdešimt aštuonias valandas, taip pat ir jų jaunikliai, neturėtų būti pervežamos. Siuntėjas ir vežėjas gyvūnus pakuodami, pakraudami ir perveždami turėtų imtis visų apsaugos priemonių, kad būtų išvengta nereikalingų kančių dėl nepakankamo vėdinimo, itin aukštos ar žemos temperatūros, pašaro ir vandens trūkumo, ilgų sulaikymų ir pan. Gavėjas turėtų būti tinkamai ir išsamiai informuotas apie vežimą ir dokumentus, kad galėtų greitai gyvūnus priimti ir jais pasirūpinti atvykimo vietoje. Prisimintina, kad tarptautiniam gyvūnų pervežimui taikomos Direktyvos 77/489/EEB ir 81/389/EEB; taip pat rekomenduojama griežtai laikytis nacionalinių įstatymų ir reglamentų bei kitų Tarptautinės oro transporto asociacijos ir Gyvūnų oro transporto asociacijos taisyklių, susijusių su gyvais gyvūnais.

3.4. Priėmimas ir iškrovimas

Gyvūnų siunta turėtų būti priimama ir iškraunama be nepagrįsto delsimo. Apžiūrėti gyvūnai turėtų būti įleidžiami į švarius narvelius ar boksus ir prireikus pašeriami bei pagirdomi. Sergantys ar kitaip negaluojantys gyvūnai turėtų būti atidžiai stebimi ir laikomi atskirai nuo kitų gyvūnų. Juos turėtų kuo skubiau apžiūrėti, o prireikus ir gydyti, veterinarijos gydytojas arba kitas kompetentingas asmuo. Pasveikti jokių galimybių neturintys gyvūnai turėtų būti iš karto numarinami humanišku būdu. Galiausiai visi priimti gyvūnai privalo būti užregistruoti ir pažymėti pagal šios Direktyvos 17, 18 straipsnių ir 19 straipsnio 5 punkto nuostatas. Jeigu transportavimo dėžių neįmanoma tinkamai dezinfekuoti, jas reikėtų nedelsiant sunaikinti.

3.5. Karantinas, izoliacija ir aklimatizacija

3.5.1. Karantinas taikomas siekiant:

a) apsaugoti kitus įstaigoje esančius gyvūnus;

b) apsaugoti žmogų nuo zoonozinių infekcijų;

c) skatinti gerą mokslinę praktiką.

Jeigu į įstaigą patenkančių gyvūnų sveikatos būklė nėra patenkinama, rekomenduojama, kad jiems būtų nustatytas karantino laikotarpis. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, dėl pasiutligės, šį laikotarpį gali nustatyti valstybės narės nacionalinės teisės aktai. Kitais atvejais jis gali varijuoti, ir jį turėtų nustatyti kompetentingas asmuo, pagal aplinkybės, dažniausiai įstaigos paskirtas veterinarijos gydytojas (taip pat žr. 2 lentelę).

Karantino laikotarpiu gyvūnai gali būti naudojami eksperimentams, jeigu jie jau prisitaikė prie naujos aplinkos ir nekelia didelio pavojaus kitiems gyvūnams arba žmogui.

3.5.2. Rekomenduojama, kad būtų paskirtos atskiros patalpos izoliuoti gyvūnus, turinčius ligos požymių arba įtariamus susirgus ir galinčius kelti pavojų žmogui ar kitiems gyvūnams.

3.5.3. Net kai gyvūnai atrodo geros būklės, yra naudinga prieš eksperimentą jiems nustatyti aklimatizacijos laikotarpį. Reikalinga trukmė priklauso nuo keleto veiksnių, pavyzdžiui, nuo gyvūnų patirto streso, kuris irgi priklauso nuo keleto veiksnių, tokių kaip pervežimo trukmė ir gyvūno amžius. Dėl aklimatizacijos trukmės sprendžia kompetentingas asmuo.

3.6. Laikymas narveliuose

3.6.1. Galima išskirti dvi plačiai taikomas gyvūnų laikymo sistemas.

Pirmoji sistema naudojama veisimo, tiekimo ir naudojimo įstaigose biomedicininos srityje ir pritaikyta laikyti tokius gyvūnus, kaip graužikus, triušius, mėsėdžius, paukščius ir nežmoginius primatus, kartais ir atrajotojus, kiaules ir arklius. Siūlomi nurodymai tokioms patalpoms tinkantiems narveliams, boksams, voljerams ir gardams pateikiami 3–13 lentelėse. Papildomi nurodymai dėl minimalaus narvelių ploto pateikiami 1–7 grafikuose. Be to, atitinkami nurodymai gyvūnų skaičiui narveliuose įvertinti pateikiami 8–12 grafikuose.

Antroji sistema dažnai taikoma įstaigose, kurios eksperimentus atlieka tik su ūkinės paskirties gyvuliais arba panašiais stambiais gyvūnais. Tokių įstaigų patalpos turėtų būti ne mažesnės, negu reikalaujama pagal galiojančius veterinarijos standartus.

3.6.2. Narveliai ir boksai neturėtų būti pagaminti iš gyvūnų sveikatai kenksmingos medžiagos, o turėtų būti sukonstruoti taip, kad gyvūnai negalėtų susižeisti, ir, jeigu jie nėra vienkartinio naudojimo, turėtų būti pagaminti iš valymui ir dezinfekavimui atsparios medžiagos. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas narvelių ir boksų grindų konstrukcijai, kuri gali skirtis atsižvelgiant į gyvūnų rūšį ir amžių ir nuo kurios turi būti lengva pašalinti išmatas.

3.6.3. Boksai turėtų būti sukonstruoti taip, kad būtų užtikrinta gyvūnų gerovė. Jie turėtų būti tokie, kad gyvūnai galėtų tenkinti tam tikrus etologinius poreikius (pavyzdžiui, poreikį laipioti, laikinai prisiglausti ar pasislėpti), būti lengvai valomi ir apsaugoti nuo kontakto su kitais gyvūnais.

3.7. Šėrimas

3.7.1. Parenkant, gaminant ir ruošiant pašarą turėtų būti imamasi atsargos priemonių, kad būtų išvengta cheminio, fizinio ir mikrobiologinio užteršimo. Pašaras turėtų būti pakuojamas sandariais uždarais maišais, ant kurių prireikus pažymima gamybos data. Pakuojant, pervežant ir sandėliuojant taip pat turėtų būti stengiamasi, kad pašaras neužsiterštų, jo kokybė nepablogėtų ar jis nesugestų. Sandėliai turėtų būti vėsūs, tamsūs, sausi, apsaugoti nuo kenkėjų ir vabzdžių. Greitai gendantis pašaras, kaip antai: žalumynai, daržovės, vaisiai, mėsa, žuvis ir kt., turėtų būti laikomi šaltose patalpose, šaldytuvuose ar šaldikliuose.

Visi piltuvai, loveliai ir kiti šeriant naudojami indai turėtų būti reguliariai valomi ir prireikus sterilizuojami. Jei duodama drėgno pašaro arba jei pašarą lengvai gali užteršti vanduo, šlapimas ir pan., būtinas kasdienis valymas.

3.7.2. Pašaro paskirstymas gali skirtis atsižvelgiant į gyvūnų rūšį ir jis turėtų atitikti gyvūnų fiziologinius poreikius. Reikėtų pasirūpinti, kad prie pašaro galėtų prieiti kiekvienas gyvūnas.

3.8. Vanduo

3.8.1. Gyvūnams visada turėtų būti tiekiamas neužterštas geriamasis vanduo. Vežimo metu vandens galima patiekti kaip drėgno pašaro sudedamąją dalį. Tačiau vanduo yra mikroorganizmų terpė, todėl jis turėtų būti tiekiamas taip, kad pavojus būtų minimalus. Įprasta girdyti iš buteliukų ir per automatines sistemas.

3.8.2. Buteliukai dažniausiai naudojami girdyti mažus gyvūnus, tokius kaip graužikai ir triušiai. Buteliukai turi būti pagaminti iš skaidrios medžiagos, kad būtų matoma, kiek ir ko juose yra. Buteliuko kaklelis turi būti platus, kad jį būtų lengva tinkamai išvalyti. Jei buteliukai pagaminti iš plastikinės medžiagos, iš jų turi būti galima pašalinti šarmus. Dangtelius, kamštelius ir vamzdelius taip pat turi būti galima sterilizuoti ir lengvai valyti. Visi buteliukai ir jų priedai turėtų būti reguliariai ir kruopščiai išardomi, išvalomi bei sterilizuojami. Pageidautina, kad buteliukai būtų keičiami švariais, sterilizuotais buteliais, o ne iš naujo pripildomi laikymo patalpose.

3.8.3. Automatinės girdymo sistemos turėtų būti reguliariai tikrinamos, aptarnaujamos ir praplaunamos vandens srove, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų ir infekcijų paplitimo. Jei naudojami ištisinio dugno narveliai, reikėtų pasirūpinti kiek įmanoma sumažinti patvinimo pavojų. Taip pat būtina reguliariai atlikti mikrobiologinius sistemos tyrimus, kontroliuojant vandens kokybę.

3.8.4. Centralizuotai tiekiamame vandentiekio vandenyje yra tam tikrų mikroorganizmų, kurie paprastai laikomi nekenksmingais, nebent vanduo tiekiamas mikrobiologiniu požiūriu išskirtiniams gyvūnams. Tokiais atvejais vanduo turėtų būti valomas. Dažniausiai centralizuotai tiekiamo vandentiekio vanduo chloruojamas, siekiant sumažinti mikroorganizmų dauginimąsi. Chloravimo kartais nepakanka siekiant sulaikyti tam tikrų potencialių ligos sukėlėjų, pvz., pseudomono, augimą. Papildoma priemonė, norint pasiekti pageidaujamą rezultatą, galėtų būti chloro kiekio vandenyje padidinimas arba vandens parūgštinimas.

3.8.5. Įvairios žuvų, amfibijų ir roplių rūšys labai skirtingai toleruoja rūgštis, chlorą ir daugelį kitų cheminių medžiagų. Todėl turėtų būti pasirūpinta, kad į akvariumus ir rezervuarus tiekiamas vanduo atitiktų atskirų gyvūnų rūšių poreikius ir tolerancijos ribas.

3.9. Pakratai

Pakratai turėtų būti sausi, sugeriantys drėgmę, nedulkantys, netoksiški ir be užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, kenkėjų ar kitų užkratų. Svarbiausia reikia vengti naudoti pjuvenas ar kitus pakratus, gaunamus iš chemiškai apdoroto medžio. Galima naudoti tam tikrus šalutinius pramonės produktus arba atliekas, kaip antai susmulkintą popierių.

3.10. Mankšta ir elgesys su gyvūnais

3.10.1. Patartina išnaudoti kiekvieną progą leisti gyvūnams pasimankštinti.

3.10.2. Gyvūno elgesys eksperimento metu ypač priklauso nuo jo pasitikėjimo žmogumi, o tai turi būti išugdyta. Laukiniai ar laisvėje gyvenantys gyvūnai turbūt niekada netaps tobulais bandomaisiais gyvūnais. Visai kitokie yra naminiai gyvūnai, atvesti ir užauginti greta žmogaus. Tačiau jau įgytą pasitikėjimą reikėtų išsaugoti. Todėl rekomenduojama, kad su gyvūnais būtų dažnai bendraujama, kad jie priprastų prie žmogaus ir veiklos. Prireikus reikėtų paskirti laiko bendravimui, glostymui ir valymui. Bendraudami su gyvūnais, darbuotojai turėtų elgtis geranoriškai, švelniai ir ryžtingai.

3.11. Valymas

3.11.1. Patalpų tvarka ir švara labai priklauso nuo geros higienos. Turėtų būti duodami aiškūs nurodymai dėl pakratų keitimo narveliuose ir boksuose.

3.11.2. Reikėtų nustatyti reikalingą narvelių ir jų priedų, buteliukų bei kitų prietaisų valymo, plovimo, dezinfekavimo ir prireikus sterilizavimo tvarką. Pavyzdinga švara ir tvarka turėtų būti palaikoma ir laikymo, plovimo bei saugojimo patalpose.

3.11.3. Turėtų būti reguliariai valoma ir prireikus atnaujinama lauke esančių boksų, narvelių ir voljerų grindų paviršiaus danga, kad ji netaptų infekcijos ar apsikrėtimo parazitais šaltiniu.

3.12. Humaniškas gyvūnų numarinimas

3.12.1. Visiems humaniškiems gyvūnų numarinimo būdams reikalinga kompetencija, kurią įgyti galima tik gavus reikalingą profesinį parengimą.

3.12.2. Visiškai sąmonės netekusiems gyvūnams kraujas gali būti nuleidžiamas, bet be išankstinės anestezijos neturėtų būti naudojami vaistai, turintys kurarės tipo veikimą ir paralyžiuojantys raumenis dar prieš sąmonės netekimą, taip pat be išankstinės anestezijos neturėtų būti žudoma elektros srove nepraleidžiant srovės pro smegenis.

Maitų pašalinti neturėtų būti leidžiama tol, kol jos nesustingsta (rigos mortis).

1 LENTELĖ

Rekomenduojama patalpų temperatūra

(gyvūnai laikomi narveliuose, boksuose ar vidiniuose voljeruose)

Rūšis ar rūšių grupė | Optimali temperatūra oC |

Nežmoginiai Naujojo pasaulio primatai | 20 – 28 |

Pelė | 20 – 24 |

Žiurkė | 20 – 24 |

Sirinis žiurkėnas | 20 – 24 |

Smiltpelė | 20 – 24 |

Jūrų kiaulytė | 20 – 24 |

Nežmoginiai Senojo pasaulio primatai | 20 – 24 |

Putpelė | 20 – 24 |

Triušis | 15 – 21 |

Katė | 15 – 21 |

Šuo | 15 – 21 |

Šeškas | 15 – 21 |

Naminiai paukščiai | 15 – 21 |

Balandis | 15 – 21 |

Kiaulė | 10 – 24 |

Ožka | 10 – 24 |

Avis | 10 – 24 |

Galvijai | 10 – 24 |

Arklys | 10 – 24 |

Pastaba:

Ypatingais atvejais, pavyzdžiui, kai laikomi labai jauni ar beplaukiai gyvūnai, gali būti reikalinga aukštesnė, negu nurodyta, temperatūra.

2 LENTELĖ

Rekomenduojama vietinio karantino trukmė

Įžanginė pastaba:

Visiems įvežamiems gyvūnams karantino trukmė turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės nacionalines taisykles. Vietinio karantino trukmę turėtų nustatyti kompetentingas asmuo, pagal aplinkybes, dažniausiai įstaigos paskirtas veterinarijos gydytojas.

Rūšis | Trukmė dienomis |

Pelė | 5 – 15 |

Žiurkė | 5 – 15 |

Smiltpelė | 5 – 15 |

Jūrų kiaulytė | 5 – 15 |

Sirinis žiurkėnas | 5 – 15 |

Triušis | 20 – 30 |

Katė | 20 – 30 |

Šuo | 20 – 30 |

Nežmoginiai primatai | 40 – 60 |

3 LENTELĖ

Rekomenduojami smulkiems graužikams ir triušiams skirstų narvelių matmenys

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Rūšis | Mažiausias narvelio grindų plotas cm2 | Mažiausias narvelio aukštis cm |

| |

Pelė | 180 | 12 |

Žiurkė | 350 | 14 |

Sirinis žiurkėnas | 180 | 12 |

Jūrų kiaulytė | 600 | 18 |

Triušis | 1 kg | 1400 | 30 |

2 kg | 2000 | 30 |

3 kg | 2500 | 35 |

4 kg | 3000 | 40 |

5 kg | 3600 | 40 |

Pastaba:

Narvelio aukštis — tai vertikaliai matuojamas atstumas nuo narvelio grindų iki viršutinės horizontalios narvelio dalies ar dangčio.

Rengiant eksperimentus, reikėtų atsižvelgti į galimą gyvūno augimą ir užtikrinti, kad jam pagal šią lentelę visomis eksperimento stadijomis pakaktų vietos.

Taip pat žr. 1–5 ir 8–12 grafikus.

4 LENTELĖ

Rekomenduojami narvelių matmenys veisiant smulkius graužikus

Rūšis | Mažiausias narvelio grindų plotas patelei su jaunikliais cm2 | Mažiausias narvelio aukštis cm |

Pelė | 200 | 12 |

Žiurkė | 800 | 14 |

Sirinis žiurkėnas | 650 | 12 |

Jūrų kiaulytė | 1200 | 18 |

Jūrų kiaulytė, laikant grupę | 1000 | 18 |

| kiekvienam suaugusiam gyvūnui | |

Pastaba:

Narvelio aukščio apibrėžimą žr. po 3 lentele.

5 LENTELĖ

Rekomenduojami narvelių matmenys veisiant triušius

Patelės svoris kg | Mažiausias narvelio grindų plotas patelei su jaunikliais m2 | Mažiausias narvelio aukštis cm | Mažiausias lizdo dėžutės grindų plotas m2 |

1 | 0,3 | 30 | 0,1 |

2 | 0,35 | 30 | 0,1 |

3 | 0,4 | 35 | 0,12 |

4 | 0,45 | 40 | 0,12 |

5 | 0,5 | 40 | 0,14 |

Pastaba:

Narvelio aukščio apibrėžimą žr. po 3 lentele.

Į mažiausią narvelio grindų plotą patelei su jaunikliais įeina lizdo dėžutės grindų plotas.

Taip pat žr. 6 grafiką.

6 LENTELĖ

Rekomenduojami katėms skirtų patalpų matmenys

(vykdant eksperimentus ir veisiant kates)

Katės svoris kg | Mažiausias narvelio grindų plotas m2 | Mažiausias narvelio aukštis cm | Mažiausias narvelio grindų plotas patelei su jaunikliais m2 | Mažiausias bokso grindų plotas patelei su jaunikliais m2 |

0.5 - 1 | 0,2 | 50 | – | – |

1 - 3 | 0,3 | 50 | 0,58 | 2 |

3 - 4 | 0,4 | 50 | 0,58 | 2 |

4 - 5 | 0,6 | 50 | 0,58 | 2 |

Pastaba:

Kačių laikymo narveliuose laikas turėtų būti griežtai ribojamas. Taip uždarytos katės bent kartą per dieną turėtų būti išleidžiamos pasimankštinti, jei tai netrukdo eksperimentui. Kačių boksuose turėtų būti įtaisyti padėklai išmatoms, erdvi pakopa poilsiui ir įranga laipiojimui, nagų aštrinimui.

Narvelio aukštis — tai vertikalus atstumas nuo aukščiausio grindų taško iki žemiausio narvelio viršaus taško.

Skaičiuojant mažiausią grindų plotą, galima įtraukti pakylos plotą. Į mažiausią narvelio grindų plotą patelei su jaunikliais įeina 0,18 m2 kačiavimosi dėžutės plotas.

Taip pat žr. 7 grafiką.

7 LENTELĖ

Rekomenduojami šunims skirtų narvelių matmenys

(vykdant eksperimentus)

Šuns aukštis iki keteros cm | Mažiausias narvelio grindų plotas kiekvienam šuniui m2 | Mažiausias narvelio aukštis cm |

30 | 0,75 | 60 |

40 | 1 | 80 |

70 | 1,75 | 140 |

Pastaba:

Šunys narveliuose neturėtų būti laikomi ilgiau negu būtina eksperimentui. Narveliuose laikomi šunys turėtų būti bent kartą per dieną išleidžiami pasimankštinti, jeigu tai suderinama su eksperimento tikslais. Turėtų būti nustatytas laikas, kurį šunį galima laikyti narvelyje, neišleidžiant jo kasdieninės mankštos. Mankštinimosi aikštelės turėtų būti pakankamai didelės, kad šuo galėtų laisvai bėgioti. Šunų narvelių grindys neturėtų būti išklotos grotomis, jeigu tai nėra reikalinga eksperimentui.

Atsižvelgiant į didelius įvairių šunų veislių ūgio skirtumus ir į ribotą ūgio ir svorio tarpusavio priklausomybę, narvelio aukštis turėtų būti nustatomas pagal kūno aukštį iki kiekvieno gyvūno keteros. Reikalaujama, kad mažiausias narvelio aukštis būtų dvigubai didesnis negu aukštis iki keteros.

Narvelio aukščio apibrėžimą skaitykite po 6 lentele.

8 LENTELĖ

Rekomenduojami šunims skirtų boksų matmenys

(laikant, vykdant eksperimentus ir veisiant)

Šunų svoris kg | Mažiausias bokso grindų plotas vienam šuniui m2 | Mažiausias greta esantis mankštintis skirtas plotas vienam šuniui |

Iki 3 šunų m2 | Daugiau negu 3 šunys m2 |

< 6 | 0,5 | 0,5 (1,0) | 0,5 (1,0) |

6 – 10 | 0,7 | 1,4 (2,1) | 1,2 (1,9) |

10 – 20 | 1,2 | 1,6 (2,8) | 1,4 (2,6) |

20 – 30 | 1,7 | 1,9 (3,6) | 1,6 (3,3) |

> 30 | 2 | 2,0 (4,0) | 1,8 (3,8) |

Pastaba:

Skaičiai skliaustuose nurodo bendrą plotą vienam šuniui, t. y. bokso grindų plotas ir greta esantis plotas, skirtas mankštintis. Nuolat lauke laikomi šunys turėtų turėti galimybę patekti į pridengtą vietą, pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų. Kai šunys laikomi ant grotuotų grindų, turėtų būti įrengta lygi vieta miegui. Grotuotų grindų neturėtų būti, jei to nereikalauja eksperimentas. Tarp boksų turėtų būti tokios pertvaros, kad šunys negalėtų sužeisti vienas kito.

Visuose boksuose turėtų būti įrengta gera nuotekų sistema.

9 LENTELĖ

Rekomenduojami nežmoginiams primatams skirtų narvelių matmenys

(laikant, vykdant eksperimentus ir veisiant)

Įžanginė pastaba:

Dėl didelės primatų dydžio ir ypatybių įvairovės ypač svarbu priderinti narvelių formą ir vidaus įrenginius bei jų matmenis prie gyvūnų konkrečių poreikių. Bendras narvelio tūris primatams yra tiek pat svarbus, kaip ir grindų plotas. Pagal bendrą principą narvelio aukštis, bent jau žmoginėms ir kitoms beždžionėms, turėtų būti didžiausias matmuo. Narveliai turėtų būti pakankamai aukšti, kad gyvūnai galėtų atsistoti. Mažiausias besikarstančių medžiais beždžionių narvelio aukštis turėtų būti toks, kad jie galėtų suptis išsitiesdamos visu ūgiu nuo lubų, pėdomis neliesdami narvelio grindų. Prireikus turėtų būti įtaisyti skersiniai, suteikiantys primatams galimybę naudotis narvelio viršutine dalimi.

Sugyvenantys primatai gali būti laikomi narvelyje po du. Kai negalima kartu laikyti patino ir patelės, jų narveliai turėtų būti pastatyti taip, kad jie vienas kitą matytų, bet prireikus galėtų ir nematyti.

Atsižvelgiant į šias pastabas, šioje lentelėje pateikiami bendrieji nurodymai dažniausiai naudojamų rūšių grupių laikymui narvuose (Ceboidea ir Cercopithecoidea antšeimės).

Primato svoris kg | Mažiausias narvelio grindų plotas vienam arba dviem gyvūnams m2 | Mažiausias narvelio aukštis cm |

< 1 | 0,25 | 60 |

1 – 3 | 0,35 | 75 |

3 – 5 | 0,5 | 80 |

5 – 7 | 0,7 | 85 |

7 – 9 | 0,9 | 90 |

9 – 15 | 1,1 | 125 |

15 – 25 | 1,5 | 125 |

Pastaba:

Narvelio aukščio apibrėžimą žr. po 6 lentele.

10 LENTELĖ

Rekomenduojami kiaulėms skirtų narvelių matmenys

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Kiaulės svoris kg | Mažiausias narvelio grindų plotas vienai kiaulei m2 | Mažiausias narvelio aukštis cm |

5 – 15 | 0,35 | 50 |

15 – 25 | 0,55 | 60 |

25 – 40 | 0,8 | 80 |

Pastaba:

Lentelė taikoma ir paršeliams. Kiaulės neturėtų būti laikomos narveliuose, jeigu tai nėra visiškai būtina eksperimentui, o jei reikia, kuo trumpiau.

Narvelio aukščio apibrėžimą žr. po 6 lentele.

11 LENTELĖ

Rekomenduojami ūkinės paskirties gyvūnams laikyti skirtų boksų matmenys

(laikant ir vykdant eksperimentus naudojimo įstaigose)

Rūšis ir svoris kg | Mažiausias bokso grindų plotas m | Mažiausias bokso ilgis m | Mažiausias bokso skiriamųjų sienelių aukštis m | Mažiausias bokso grindų plotas grupėms m2/vienam gyvūnui | Mažiausias lovio ar ėdžių ilgis vienam gyvūnui m |

| |

Kiaulės | 10 –30 | 2,0 | 1,6 | 0,8 | 0,2 | 0,20 |

30 –50 | 2,0 | 1,8 | 1,0 | 0,3 | 0,25 |

50 –100 | 3,0 | 2,1 | 1,2 | 0,8 | 0,30 |

100 –150 | 5,0 | 2,5 | 1,4 | 1,2 | 0,35 |

> 150 | 5,0 | 2,5 | 1,4 | 2,5 | 0,40 |

Avys | < 70 | 1,4 | 1,8 | 1,2 | 0,7 | 0,35 |

Ožkos | < 70 | 1,6 | 1,8 | 2,0 | 0,8 | 0,35 |

Galvijai | < 60 | 2,0 | 1,1 | 1,0 | 0,8 | 0,30 |

60 –100 | 2,2 | 1,8 | 1,0 | 1,0 | 0,30 |

100 –150 | 2,4 | 1,8 | 1,0 | 1,2 | 0,35 |

150 –200 | 2,5 | 2 | 1,2 | 1,4 | 0,40 |

200 –400 | 2,6 | 2,2 | 1,4 | 1,6 | 0,55 |

> 400 | 2,8 | 2,2 | 1,4 | 1,8 | 0,65 |

Suaugę arkliai | 13,5 | 4,5 | 1,8 | – | – |

12 LENTELĖ

Rekomenduojami ūkinės paskirties gyvūnams laikyti skirtų gardų matmenys

(laikant ir vykdant eksperimentus naudojimo įstaigose)

Rūšis ir svoris kg | Mažiausias gardo plotas m2 | Mažiausias gardo ilgis m | Mažiausias gardo skiriamųjų sienelių aukštis m |

| |

Kiaulės | 100 –150 | 1,2 | 2,0 | 0,9 |

> 150 | 2,5 | 2,5 | 1,4 |

Avys | < 70 | 0,7 | 1,0 | 0,9 |

Ožkos | < 70 | 0,8 | 1,0 | 0,9 |

Galvijai | 60 –100 | 0,6 | 1,0 | 0,9 |

100 –150 | 0,9 | 1,4 | 0,9 |

150 –200 | 1,2 | 1,6 | 1,4 |

200 –350 | 1,8 | 1,8 | 1,4 |

350 –500 | 2,1 | 1,9 | 1,4 |

> 500 | 2,6 | 2,2 | 1,4 |

Suaugę arkliai | 4,0 | 2,5 | 1,6 |

Pastaba:

Gardai turėtų būti pakankamai platūs, kad gyvulys galėtų patogiai atsigulti.

13 LENTELĖ

Rekomenduojami paukščiams skirtų narvelių matmenys

(laikant ir vykdant eksperimentus naudojimo įstaigose)

Rūšis ir svoris g | Mažiausias plotas vienam paukščiui cm2 | Mažiausias plotas 2 paukščiams cm2/vienam paukščiui | Mažiausias plotas 3 arba daugiau paukščių cm2/vienam paukščiui | Mažiausias narvelio aukštis cm | Minimalus lesinimo lovelio ilgis vienam paukščiui cm |

| |

Viščiukai | 100 – 300 | 250 | 200 | 150 | 25 | 3 |

300 – 600 | 500 | 400 | 300 | 35 | 7 |

600 –1200 | 1000 | 600 | 450 | 45 | 10 |

1200 –1800 | 1200 | 700 | 550 | 45 | 12 |

1800 –2400 | 1400 | 850 | 650 | 45 | 12 |

(Suaugę gaidžiai) | | | | | | |

> 2400 | 1800 | 1200 | 1000 | 60 | 15 |

Putpelės | 120 –140 | 350 | 250 | 200 | 15 | 4 |

Pastaba:

Plotas — tai narvelio ilgio ir pločio, matuojamų iš vidaus horizontaliai, sandauga. Tai nėra grindų ilgio ir pločio sandauga.

"Narvelio aukščio" apibrėžimą žr. po 6 lentele.

Tinklo akutės tinklinėse grindyse neturėtų būti didesnės kaip 10 x 10 mm, kai laikomi paukščių jaunikliai ir 25 x 25 mm, kai laikomos vištaitės ir suaugę paukščiai. Vielų storis turėtų būti ne mažesnis kaip 2 mm. Nuolydis neturėtų būti didesnis kaip 14 % (8o). Girdyklų ilgis turėtų būti toks pat, kaip ir lesyklų. Jei naudojamos gertuvės ar dubenėliai, kiekvienas paukštis turėtų galėti prieiti prie dviejų. Narveliuose turėtų būti įtaisytos laktos, o paukščiai, laikomi narveliuose po vieną, turėtų galėti matyti vienas kitą.

1 GRAFIKAS

Pelės

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Mažiausias narvelio grindų plotas

Pagal pelės svorį ištisinė linija EU – EU parodo mažiausią skirtiną plotą.

+++++ TIFF +++++

2 GRAFIKAS

Žiurkės

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Mažiausias narvelio grindų plotas

Pagal žiurkės svorį ištisinė linija EU – EU parodo mažiausią skirtiną plotą.

+++++ TIFF +++++

3 GRAFIKAS

Sirinis žiurkėnas

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Mažiausias narvelio grindų plotas

Pagal sirinio žiurkėno svorį ištisinė linija EU – EU parodo mažiausią skirtiną plotą.

+++++ TIFF +++++

4 GRAFIKAS

Jūrų kiaulytės

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Minimalus narvelio grindų plotas

Pagal jūrų kiaulytės svorį ištisinė linija EU – EU parodo mažiausią skirtiną plotą.

+++++ TIFF +++++

5 GRAFIKAS

Triušiai

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Mažiausias narvelio grindų plotas

Pagal triušio svorį ištisinė linija EU – EU parodo mažiausią skirtiną plotą.

+++++ TIFF +++++

6 GRAFIKAS

Triušiai

(veisiant)

Mažiausias narvelio grindų plotas patelei su nenujunkytais jaunikliais

Pagal patelės svorį ištisinė linija EU – EU parodo mažiausią skirtiną plotą.

+++++ TIFF +++++

7 GRAFIKAS

Katės

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Mažiausias narvelio grindų plotas

Pagal katės svorį ištisinė linija EU – EU parodo mažiausią skirtiną plotą.

+++++ TIFF +++++

8 GRAFIKAS

Nurodymai santykiui tarp pelių skaičiaus narvelyje ir narvelio grindų ploto

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Linijos rodo vidutinį svorį ir atitinka 1 grafiko EU – EU liniją.

+++++ TIFF +++++

9 GRAFIKAS

Nurodymai santykiui tarp žiurkių skaičiaus narvelyje ir narvelio grindų ploto

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Linijos rodo vidutinį svorį ir atitinka 2 grafiko liniją EU – EU.

+++++ TIFF +++++

10 GRAFIKAS

Nurodymai santykiui tarp žiurkėnų skaičiaus narvelyje ir narvelio grindų ploto

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Linijos rodo vidutinį svorį ir atitinka 3 grafiko liniją EU – EU.

+++++ TIFF +++++

11 GRAFIKAS

Nurodymai santykiui tarp jūrų kiaulyčių skaičiaus narvelyje ir narvelio grindų ploto

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Linijos rodo vidutinį svorį ir atitinka 4 grafiko liniją EU – EU.

+++++ TIFF +++++

12 GRAFIKAS

Nurodymai santykiui tarp triušių skaičiaus narvelyje ir narvelio grindų ploto

(laikant ir vykdant eksperimentus)

Linijos rodo vidutinį svorį ir atitinka 5 grafiko liniją EU – EU.

+++++ TIFF +++++

--------------------------------------------------

Top