1.

Šiandien bendrai bylose C‑147/20, C‑204/20 ir C‑224/20 teikiamoje išvadoje nagrinėju keletą klausimų, susijusių su prekių ženklo savininko teise prieštarauti, kad trečiasis asmuo naudotų jo prekių ženklą lygiagrečioje vaistų prekyboje. Šie klausimai daugiausia susiję su naujomis Sąjungos teisės normomis, skirtomis kovai su falsifikuotais vaistais, bet ne vien su jomis.

2.

Šioje byloje teikiama išvada yra tarsi jau minėtos išvados priedas, nes ji taip pat susijusi su prekių ženklo savininko teise prieštarauti, kad trečiasis asmuo naudotų prekių ženklą lygiagrečioje vaistų prekyboje.

3.

Vis dėlto šioje byloje nagrinėjama labai specifinė situacija. Pirma, aptariami prekių ženklai yra ne tie, kuriais savininkas ženklina lygiagrečiai parduodamas prekes, kurios yra generiniai vaistai, o tie prekių ženklai, kurie naudojami šių generinių vaistų referenciniams vaistams žymėti. Kita vertus, abiejų rūšių vaistus, t. y. referencinius ir generinius vaistus, gamina susiję subjektai, todėl tikėtina, kad iš tikrųjų kalbama apie tą patį vaistą, žymimą dviem skirtingais prekių ženklais.

4.

Taigi kyla klausimas, ar tokioje situacijoje taikytinos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šiuo klausimu nustatytos taisyklės, kurias išsamiai išanalizavau savo išvadoje, teikiamoje dar nagrinėjamose bylose C‑147/20, C‑204/20 ir C‑224/20.

5.

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ( 2 ) su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2015/2424 ( 3 ) (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009), 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse buvo nustatyta ( 4 ):

„2.   Nedarant poveikio savininkų teisėms, įgytoms iki ES prekių ženklo paraiškos padavimo dienos arba prioriteto datos, to ES prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, jeigu:

<…>

3.   Vadovaujantis 2 dalimi visų pirma galima uždrausti:

<…>“

6.

Šio reglamento 13 straipsnyje išdėstyta:

„1.   ES prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti jį naudoti prekėms, kurios pažymėtos tuo prekių ženklu paties savininko arba su jo sutikimu buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką.

2.   1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu išleidus jas į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė.“

7.

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti ( 5 ) 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse buvo nustatyta ( 6 ):

„1.   Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:

<…>

3.   Vadovaujantis 1 ir 2 dalių nuostatomis, galima, inter alia, uždrausti:

<…>“

8.

Šios direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į rinką Bendrijoje.

2.   1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu savininkas turi teisėtas priežastis nesutikti su tolesniu prekių naudojimu komercinėje veikloje, ypač jei po išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių kokybė.“

9.

Pagal Šveicarijos teisę įsteigta bendrovė Novartis AG yra pasaulinės Novartis įmonių grupės, užsiimančios vaistų gamyba, patronuojančioji bendrovė. Šiai grupei, be kita ko, priklauso Novartis Pharmaceuticals ir Sandoz padaliniai, atitinkamai atsakingi už originalių vaistų (referencinių vaistų) kūrimą ir generinių vaistų gamybą. Šie du padaliniai Belgijos vaistų rinkoje veikia kaip Novartis Pharma NV ir Sandoz NV, o Nyderlandų rinkoje – kaip Novartis Pharma BV ir Sandoz BV.

10.

Pagrindinės bylos susijusios su referenciniais vaistais, kuriuos sukūrė ir parduoda Novartis Pharmaceuticals padalinys, ir šių referencinių vaistų generiniais vaistais, kuriuos parduoda Sandoz padalinys. Konkrečiai kalbama apie vaistą, kuriuo Belgijoje ir Nyderlanduose prekiaujama pažymėtu Europos Sąjungos prekių ženklu „Femara“, ir jo generinį vaistą „Letrozol Sandoz 2,5 mg“ (byla C‑253/20), taip pat referencinį vaistą, kuriuo prekiaujama pažymėtu Beniliukso prekių ženklais „Rilatine“ (Belgijoje) ir „Rilatin“ (Nyderlanduose), ir generinį vaistą „Metilfenidatas HCI Sandoz 10 mg“, kuriuo prekiaujama Nyderlanduose (byla C‑254/20).

11.

Pagal Belgijos teisę įsteigtos bendrovės Impexeco NV ir PI Pharma NV užsiima lygiagrečia prekyba vaistais.

12.

Byloje C‑253/20 2014 m. spalio 28 d. raštu Impexeco informavo Novartis apie ketinimą nuo 2014 m. gruodžio 1 d. pateikti Belgijos rinkai iš Nyderlandų importuotą vaistą „Femara 2,5 mg x 100 tablečių (letrozolas)“. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą teigiama, kad Impexeco iš tiesų ketino prekiauti vaistu „Letrozol Sandoz 2,5 mg“, perpakuotu į naują išorinę pakuotę, pažymėtą prekių ženklu „Femara“. Novartis paprieštaravo Impexeco planuojamam lygiagrečiam importui, motyvuodama tuo, kad jos teisė į prekių ženklą „Femara“ nebuvo pasibaigusi, todėl importuojamo generinio vaisto perženklinimas Novartis referencinio vaisto prekių ženklu akivaizdžiai pažeistų šią teisę ir galėtų klaidinti visuomenę.

13.

2016 m. liepos mėn. Impexeco Belgijoje pradėjo prekiauti taip perpakuotu ir perženklintu vaistu „Letrozol Sandoz 2,5 mg“. Manydama, kad tokia prekyba pažeidžia jos teises į prekių ženklą, 2016 m. lapkričio 16 d.Novartis pareiškė Impexeco ieškinį Stakingsrechter te Brussel (Briuselio teismo teisėjas, nagrinėjantis bylas dėl veiksmų nutraukimo, Belgija).

14.

Be to, 2017 m. balandžio 10 d. raštu Impexeco informavo Novartis apie ketinimą Belgijoje prekiauti iš Nyderlandų importuotu ir perženklintu vaistu „Femara 2,5 mg“, supakuotu į 30 tablečių pakuotę. Remiantis sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Impexeco ketino perženklinti vaistą „Letrozol Sandoz 2,5 mg“ ir pažymėti jį prekių ženklu „Femara“.

15.

Byloje C‑254/20 2015 m. birželio 30 d. raštu PI Pharma informavo Novartis Pharma N. V. apie ketinimą pateikti Belgijos rinkai iš Nyderlandų importuotą vaistą „Rilatine 10 mg x 20 tablečių“. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad PI Pharma iš tikrųjų ketino prekiauti vaistu „Metilfenidatas Sandoz 10 mg“, perpakuotu į naują išorinę pakuotę, pažymėtą prekių ženklu „Rilatin“. Novartis paprieštaravo PI Pharma numatomam lygiagrečiam importui, teigdama, jog dėl to, kad jos teisė į prekių ženklą „Rilatin“ dar nepasibaigė, importuojamo generinio vaisto perženklinimas pažymint Novartis referencinio vaisto prekių ženklu akivaizdžiai pažeistų šią teisę ir gali suklaidinti visuomenę.

16.

2016 m. spalio mėn. PI Pharma pradėjo Belgijoje prekiauti perpakuotu ir minėtu būdu perženklintu vaistu. 2017 m. liepos 28 d.Novartis pareiškė PI Pharma ieškinį Stakingsrechter te Brussel (Briuselio teismo teisėjas, nagrinėjantis bylas dėl veiksmų nutraukimo), teigdama, kad tokia prekyba pažeidė jos teises į prekių ženklą.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors atitinkamos nagrinėjamų referencinių ir generinių vaistų kainos Belgijoje yra vienodos arba beveik vienodos, tų pačių generinių vaistų kainos Nyderlanduose vis dėlto yra gerokai mažesnės nei Belgijoje. Šis kainų skirtumas pateisina lygiagrečią prekybą šiais vaistais tarp šių dviejų valstybių narių.

18.

2018 m. balandžio 12 d. priimtais dviem sprendimais Stakingsrechter te Brussel (Briuselio teismo teisėjas, nagrinėjantis bylas dėl veiksmų nutraukimo) pripažino abu Novartis ieškinius Impexeco ir PI Pharma pagrįstais, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamo generinio vaisto perženklinimas, nurodant referencinio vaisto prekių ženklą, pažeidė Novartis teises į prekių ženklą, kylančias atitinkamai iš Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 2 dalies a punkto ir Beniliukso konvencijos dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir dizainas) ( 7 ) 2.20 straipsnio 1 dalies a punkto, todėl įpareigojo tokius veiksmus nutraukti. Impexeco ir PI Pharma apskundė tokius sprendimus apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19.

Šiomis aplinkybėmis Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (abiejose bylose identiškus):

20.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2020 m. birželio 9 d. Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje ir Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo surengtas. Šalys raštu atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

21.

Iš pradžių norėčiau pabrėžti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda klausimus remdamasis Sutarties nuostatomis dėl laisvo prekių judėjimo, manau, kad atsakymo reikia ieškoti Sąjungos prekių ženklų teisėje.

22.

Taigi savo prejudiciniais klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnis ir Direktyvos 2008/95 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jei referencinį ir generinį vaistus EEE rinkai pateikė ekonomiškai susijusios įmonės, šio referencinio vaisto prekių ženklo savininkas nebeturi teisės prieštarauti, kad lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo vėliau prekiautų generiniu vaistu, perpakuotu pažymint referencinio vaisto prekių ženklu importo valstybėje narėje, jei, pirma, įvykdomos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl tokio prieštaravimo nustatytos sąlygos ir, antra, abu vaistai yra tapatūs arba turi tokį patį gydomąjį poveikį.

23.

Pirmiausia trumpai apžvelgsiu Teisingumo Teismo jurisprudenciją šioje srityje.

24.

Sprendime Centrafarm ir de Peijper ( 10 ), kuris jau buvo susijęs su lygiagrečiu vaistų importu, Teisingumo Teismas laisvo prekių judėjimo srityje įtvirtino prekių ženklo savininko teisės prieštarauti tam, kad trečiasis asmuo be šio savininko leidimo prekiautų šiuo prekių ženklu pažymėta preke, kuri su šio savininko sutikimu prieš tai buvo išleista į kitos valstybės narės rinką, pasibaigimo principą ( 11 ).

25.

Dėl prekių ženklo savininko teisės prieštarauti šiuo prekių ženklu pažymėtos prekės, kuri buvo perpakuota į naują pakuotę, pardavimui Teisingumo Teismas Sprendime Hoffmann-La Roche ( 12 ) yra konstatavęs, kad tokioje situacijoje prekių ženklo savininko prieštaravimas iš esmės yra pagrįstas. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, jeigu prekių ženklu pažymėta preke būtų leista prekiauti po jos perpakavimo į naują pakuotę, tai reikštų tam tikros teisės pripažinimą lygiagrečią prekybą vykdančiam asmeniui, nors įprastomis aplinkybėmis ji priklausytų tik prekių ženklo savininkui ( 13 ), t. y. teisės naują pakuotę pažymėti prekių ženklu.

26.

Vis dėlto prekių ženklo savininko naudojimasis turima teise prieštarauti gali reikši užslėptą valstybių narių tarpusavio prekybos kliūtį. Taip visų pirma būtų tuo atveju, jei prekė būtų perpakuojama nepaveikiant nei prekės kilmės nustatymo, nei jos originalios būklės. Originali prekės būklė nepaveikiama, be kita ko, jeigu ji supakuojama į dvigubą pakuotę ir perpakavimas susijęs tik su išorine pakuote arba jeigu perpakavimą prižiūri viešosios valdžios institucija. Jeigu tokiomis aplinkybėmis prekių ženklo savininkas tai pačiai prekei skirtingose valstybėse narėse naudoja skirtingas pakuotes ir vėliau prieštarauja šios prekės perpakavimui į naują pakuotę jos lygiagretaus importo tikslais, tai prisideda prie dirbtinio rinkų atskyrimo tarp valstybių narių ( 14 ).

27.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad prekių ženklo savininko prieštaravimas tam, kad būtų prekiaujama į naują pakuotę perpakuota jo prekių ženklu pažymėta preke, yra užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas, jeigu:

28.

Prekių ženklo savininko teisės prieštarauti prekybai be jo leidimo šiuo ženklu pažymėta preke, kuri su jo sutikimu jau buvo išleista į kitos valstybės narės rinką, pasibaigimo principą Sąjungos teisės aktų leidėjas vėliau įtvirtino Direktyvos 89/104/EEB ( 16 ) 7 straipsnyje. Ši nuostata buvo beveik identiškai pakartota Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnyje ir Direktyvos 2008/95 7 straipsnyje.

29.

Vis dėlto Teisingumo Teismas ir toliau aiškina šias dvi nuostatas atsižvelgdamas į prekių judėjimo laisvę, konstatuodamas, kad jomis siekiama to paties tikslo kaip ir dabartiniu SESV 36 straipsniu, todėl jo jurisprudencija, suformuota remiantis pastarąja nuostata ( 17 ), išlieka aktuali ( 18 ).

30.

Tačiau ši jurisprudencija tam tikrais aspektais buvo patikslinta ir papildyta paskesniuose Teisingumo Teismo sprendimuose.

31.

Teisingumo Teismas patikslino, be kita ko, kad prekių ženklo savininko prieštaravimas prekybai jo prekių ženklu pažymėta preke, kuri buvo perpakuota į naują pakuotę, prisideda prie rinkų atskyrimo, jeigu šis perpakavimas būtinas tam, kad šia preke būtų galima prekiauti importo valstybėje narėje. Tokia būtinybė iškyla, jeigu preke, supakuota į originalią pakuotę, negalima prekiauti dėl toje valstybėje narėje taikomų teisės aktų ar praktikos ( 19 ).

32.

Be to, buvo įtraukta papildoma sąlyga tam, kad prekių ženklo savininkui būtų draudžiama prieštarauti prekybai jo prekių ženklu pažymėta preke po to, kai ji perpakuojama į naują pakuotę, t. y. kad perpakuota prekė negali būti pateikiama taip, kad galėtų pakenkti prekių ženklo ir jo savininko reputacijai, o taip būtų, be kita ko, jeigu nauja pakuotė turėtų trūkumų, būtų prastos kokybės arba netvarkinga ( 20 ).

33.

Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad prekių ženklo savininkas negalėtų prieštarauti šiuo ženklu pažymėtos perpakuotos prekės prekybai, be kita ko, būtinybės sąlyga, taikomos ne vien perpakavimo į naują pakuotę atveju, bet ir tais atvejais, kai prekė perpakuojama ant originalios pakuotės pritvirtinant naują etiketę ( 21 ).

34.

Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo prekių ženklo savininko prieštaravimo jo prekės pardavimui problemą, kai lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo ją pažymi ne tuo prekių ženklu, kuriuo pažymėta ši prekė buvo pateikta rinkai, o kitu prekių ženklu, kuris taip pat priklauso šiam savininkui ir kuriuo tapačios prekės su šio savininko sutikimu parduodamos importo valstybėje narėje.

35.

Sprendime Centrafarm ( 22 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad prekės kilmės garantijai, kaip esminei prekių ženklo funkcijai, būtų pakenkta, jeigu trečiajam asmeniui būtų leidžiama pirmą kartą pažymėti prekę prekių ženklu, net jei ši prekė yra originali. Taigi net tais atvejais, kai gamintojui priklauso keli prekių ženklai, kuriais žymima ta pati prekė, atsižvelgiant į EEB sutarties 36 straipsnio pirmą sakinį ( 23 ), jis turi teisę prieštarauti tam, kad trečiasis asmuo prekiautų šia preke, pažymėta vienu iš šių prekių ženklų, jeigu ją šiuo prekių ženklu pažymėjo ne šis savininkas ( 24 ). Teisingumo Teismas kartu pažymėjo, kad praktika, kai gamintojas tai pačiai prekei skirtingose valstybėse narėse naudoja skirtingus prekių ženklus, gali būti taikoma siekiant dirbtinai atskirti rinkas. Tokioje situacijoje prekių ženklo savininko prieštaravimas tam, kad trečiasis asmuo naudotų šį ženklą, reikštų užslėptą valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimą, kaip tai suprantama pagal EEB sutarties 36 straipsnio antrą sakinį ( 25 ). Bylos esmę nagrinėjantis teismas turi nustatyti, ar minėto savininko ketinimas buvo būtent toks ( 26 ).

36.

Nors byla, kurioje buvo priimtas Sprendimas Upjohn ( 27 ), buvo susijusi su panašia situacija, vis dėlto skyrėsi jos teisinė aplinka. Toji byla buvo iškelta po Direktyvos 89/104 įsigaliojimo ir jau paskelbus Sprendimą Bristol‑Myers Squibb ir kt., kuriame Teisingumo Teismas patikslino sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad prekių ženklo savininkas negalėtų prieštarauti tam, kad lygiagretus prekiautojas prekiautų jo prekių ženklu pažymėta ir į naują pakuotę perpakuota preke. Taigi buvo keliamas klausimas, ar Sprendime Bristol-Myers Squibb ir kt. nustatyti principai turėjo būti taikomi tuo atveju, kai vienas prekių ženklas pakeičiamas kitu tam pačiam savininkui priklausančiu prekių ženklu, ir ar toks taikymas priklauso nuo sąmoningo šio savininko ketinimo atskirti valstybių narių rinkas ( 28 ).

37.

Sprendime Upjohn Teisingumo Teismas pirmiausia konstatavo, kad Direktyvos 89/104 7 straipsnis dėl prekių ženklo, kuriuo pažymėta prekė su savininko sutikimu buvo pateikta rinkai, suteikiamų teisių pasibaigimo netaikomas, kai lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo pakeitė šį prekių ženklą kitu tam pačiam savininkui priklausančiu prekių ženklu. Todėl byla turėjo būti nagrinėjama pagal EB sutarties 30 ir 36 straipsnius (dabar – SESV 34 ir 36 straipsniai) ( 29 ).

38.

Tada Teisingumo Teismas konstatavo, kad tarp pakartotinio pažymėjimo originaliu prekių ženklu perpakavus prekę ir jo pakeitimo kitu prekių ženklu nėra jokio objektyvaus skirtumo, kuris suteiktų pagrindą dirbtinio rinkų atskyrimo sąlygą ( 30 ) taikyti skirtingai, nes šie du veiksmai reiškia tai, kad lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo naudoja jam nepriklausantį prekių ženklą ( 31 ).

39.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei pagal importo valstybės narės prekių ženklų teisę savininkas gali prieštarauti tam, kad trečiasis asmuo šiam savininkui priklausantį prekių ženklą pakeistų kitu prekių ženklu, ir jei toks pakeitimas yra būtinas, kad preke būtų galima prekiauti šioje valstybėje narėje, kyla kliūčių valstybių narių tarpusavio prekybai, dėl kurių atskiriamos rinkos, nepaisant to, ar šis savininkas siekė tokio atskyrimo, ar ne ( 32 ).

40.

Sprendimas Upjohn galėjo būti atspirties taškas sprendžiant šias bylas. Vis dėlto norėčiau suformuluoti kelias išlygas dėl to sprendimo, nes jame gal kiek neapgalvotai atmetamas teisės aktų leidėjo Direktyva 89/104 ir jos 7 straipsniu padarytas pakeitimas.

41.

Pirma, priimdamas sprendimą toje byloje pagal EB sutarties nuostatas, Teisingumo Teismas nukrypo nuo savo paties jurisprudencijos, pagal kurią iškilusi problema turėjo būti analizuojama atsižvelgiant tik į Direktyvą 89/104, kurios 7 straipsnis „išsamiai reglament[avo] prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo klausimą, kiek jis susijęs su [Sąjungos] rinkai pateiktomis prekėmis“ ( 33 ).

42.

Antra, nuspręsdamas, kad nėra jokio skirtumo tarp pakartotinio pažymėjimo originaliu prekių ženklu ir jo pakeitimo kitu tam pačiam savininkui priklausančiu prekių ženklu, Teisingumo Teismas neatsižvelgė į tai, kad, įsigaliojus Direktyvos 89/104 7 straipsniui, pirmojoje situacijoje ėjo kalba apie prekių ženklą, kurio suteikiama teisė iš esmės buvo pasibaigusi ex lege. Vadinasi, trečiasis asmuo šį prekių ženklą naudojo teisėtai.

43.

Galiausiai, trečia, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas, nusprendęs, jog prekių ženklo savininko prieštaravimas prekių ženklo naudojimui vietoj kito prekių ženklo prieštarauja Sutarčiai, netiesiogiai pripažino Direktyvą 89/104 ( 34 ) nesuderinama su Sutartimi. Sprendimo Upjohn 39 punkte minima „importo valstybės narės prekių ženklų teisė“ yra ne kas kita kaip teisė, kuri buvo suderinta minėta direktyva, pagal kurios 5 straipsnio 1 dalies a punktą savininkui buvo konkrečiai suteikta teisė uždrausti bet kuriam trečiajam asmeniui be savininko sutikimo prekybos veikloje naudoti prekių ženklui tapatų žymenį prekėms ar paslaugoms, tapačioms toms, kurioms įregistruotas prekių ženklas ( 35 ). Vis dėlto Sąjungos institucijos privalo laikytis Sutarties normų kaip ir valstybės narės ( 36 ).

44.

Atsižvelgdamas į tai, nesiūlau grįžti prie Sprendime Upjohn įtvirtintos pozicijos. Prekių ženklų teisė neturi kliudyti laisvam prekių judėjimui, jei tai nėra būtina siekiant apsaugoti esminę prekių ženklų funkciją garantuoti prekių kilmę. Vis dėlto tokia pozicija turėtų būti grindžiama lankstesniu antrinės teisės aktų aiškinimu, atsižvelgiant į Sutartį, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

45.

Teisingumo Teismas Sprendime Bristol-Myers Squibb ir kt. konstatavo, kad Direktyvos 89/104 ( 37 ) 7 straipsnyje buvo kodifikuota jo jurisprudencija, kurioje, aiškinant EEB sutarties 30 ir 36 straipsnius ( 38 ), Sąjungos teisėje buvo pripažintas prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo principas ( 39 ).

46.

Atsakydamas į argumentą, iš esmės susijusį su siauresne Direktyvos 89/104 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritimi, palyginti su jo jurisprudencija dėl EEB 36 straipsnio, Teisingumo Teismas priminė, kad iš šios jurisprudencijos išplaukia, jog tam tikromis aplinkybėmis savininko išimtinė teisė žymėti prekę prekių ženklu turi būti laikoma pasibaigusia, kad importuotojas galėtų prekiauti šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, kurios buvo išleistos į apyvartą kitoje valstybėje narėje savininko arba su jo sutikimu. Taigi siauresnis Direktyvos 89/104 7 straipsnio 1 dalies aiškinimas reikštų reikšmingą iš EB sutarties 30 ir 36 straipsnių kylančių principų pakeitimą. Toks rezultatas nebūtų priimtinas, atsižvelgiant į tai, kad direktyvos privalo neprieštarauti Sutarčiai ( 40 ).

47.

Dėl Direktyvos 89/104 7 straipsnio 2 dalies Teisingumo Teismas nusprendė, jog dėl to, kad šiuo straipsniu siekiama to paties tikslo kaip ir EEB sutarties 36 straipsniu, t. y. suderinti prekių ženklo suteikiamų teisių apsaugos ir laisvo prekių judėjimo interesus, šios dvi nuostatos turi būti aiškinamos vienodai, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuluota atsižvelgiant į EEB sutarties 36 straipsnį ( 41 ). Tas pats principas buvo primintas Sprendimo Upjohn 30 punkte, tačiau Teisingumo Teismas neatsižvelgė į iš jo kylančias pasekmes.

48.

Vis dėlto, mano nuomone, reikia visapusiškai išnagrinėti pasekmes, kurių sukelia Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo, atsižvelgiant į laisvą prekių judėjimą vidaus rinkoje. Pagal šią jurisprudenciją vėlesnių teisės aktų dėl Sąjungos prekių ženklų nuostatos, lygiavertės Direktyvos 89/104 7 straipsniui, išsamiai reglamentuoja tokio pasibaigimo klausimą ir turi būti aiškinamos taip pat kaip ir atitinkamos Sutarties nuostatos, kaip jas savo ruožtu išaiškino Teisingumo Teismas, todėl aiškinant antrinės teisės aktus taip pat turi būti vadovaujamasi jo jurisprudencija, susijusia su atvejais, kai lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo pakeičia prekių ženklą kitu tam pačiam savininkui priklausančiu prekių ženklu.

49.

Reikėtų pažymėti, kad sprendimas byloje Centrafarm buvo priimtas daug anksčiau už Direktyvą 89/104. Taigi priimant šią direktyvą jau buvo aišku, kad Sutarties nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo neleidžia prekių ženklo savininkui atskirti valstybių narių rinkų, tai pačiai prekei skirtingose valstybėse narėse naudojant skirtingus prekių ženklus, o vėliau prieštarauti tam, kad lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo eksporto valstybėje narėje naudojamą prekių ženklą pakeistų importo valstybėje narėje naudojamu prekių ženklu. Vėliau ši jurisprudencija buvo patikslinta Sprendime Upjohn. Pirma, Teisingumo Teismas atsisakė Sprendime Centrafarm nustatytos sąlygos, kad prekių ženklo savininkas turi sąmoningai siekti atskirti rinkas. Antra, prekių ženklo pakeitimo atvejais jis taikė Sprendime Bristol-Myers Squibb ir kt. nustatytas sąlygas, susijusias su perpakavimu į naują pakuotę, be kita ko, būtinybės sąlygą, kuri labai apriboja prekių ženklo savininko išimtinių teisių pasibaigimo apimtį ( 42 ).

50.

Taigi, jei Sąjungos prekių ženklų teisės nuostatos dėl prekių ženklo suteikiamų prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo turi būti aiškinamos taip pat, kaip Sutarties nuostatos, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas, būtinai reikia atsižvelgti ir į aspektą, susijusį su prekių ženklų pakeitimu.

51.

Nors Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio ir Direktyvos 2008/95 7 straipsnio formuluotės, aiškinamos pažodžiui, neleidžia daryti tokios išvados, tokia išvada kyla aiškinant šias nuostatas teleologiškai ir sistemiškai ( 43 ). Be to, generalinis advokatas F. Jacobs tai jau siūlė savo išvadoje byloje Upjohn ( 44 ).

52.

Taigi Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnis ir Direktyvos 2008/95 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad savininkas negali uždrausti naudoti ne tik prekių ženklą, kuriuo pažymėtą nagrinėjamą prekę jis pats pateikė rinkai arba tai buvo padaryta su jo sutikimu, bet ir prekių ženklą, kuriuo pažymėtas tapačias prekes tas pats savininkas pateikė rinkai kitose valstybėse narėse arba tai buvo padaryta su jo sutikimu.

53.

Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad ypač tais atvejais, kai lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo be savininko sutikimo pažymi prekę prekių ženklu, kai ji jau yra perpakuota, Sąjungos prekių ženklų teisės nuostatos dėl prekių ženklo suteikiamų prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Sutartį, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Taip yra visų pirma tuo atveju, kai eksporto valstybėje narėje naudojamas prekių ženklas pakeičiamas kitu tam pačiam savininkui priklausančiu prekių ženklu, nes toks pakeitimas taip pat reiškia prekių ženklo nurodymą iš naujo. Vis dėlto šioje jurisprudencijoje nustatytos kelios sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad prekių ženklo suteikiamos teisės faktiškai pasibaigtų, t. y. kad savininkas negalėtų jomis remtis, siekdamas užkirsti kelią trečiajam asmeniui jį naudoti ( 45 ).

54.

Nors pagal nagrinėjamų ES prekių ženklų teisės nuostatų logiką prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigia iš esmės tada, kai prekių ženklu pažymėta prekė išleidžiama į Sąjungos rinką, o prekių ženklo savininko galimybė prieštarauti yra išimtis, priklausanti nuo teisėtų savininko interesų, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje dėl perpakavimo šią logiką pakeitė ( 46 ). Remiantis šios jurisprudencijos logika, teisių pasibaigimas apima tik tuos atvejus, kai įvykdomos šioje jurisprudencijoje išvardytos sąlygos, kurioms esant savininkui neleidžiama remtis savo prekių ženklu siekiant uždrausti lygiagrečią prekybą vykdančiam asmeniui jį naudoti. Taigi minėtų dviejų aptariamų nuostatų dalių neįmanoma aiškinti atskirai ( 47 ), nes 2 dalis, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, lemia 1 dalies taikymo sritį.

55.

Tai labai sušvelnina mano pasiūlymo išplėsti šių nuostatų taikymo sritį, kai vienas prekių ženklas pakeičiamas kitu tam pačiam savininkui priklausančiu prekių ženklu, radikalumą. Dauguma Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų sąlygų, neleidžiančių prekių ženklo savininkui remtis prekių ženklu, kad jis galėtų prieštarauti prekybai šiuo prekių ženklu pažymėta preke, yra subjektyvaus pobūdžio ir priklauso nuo lygiagrečią prekybą vykdančio asmens, o būtinybės sąlyga yra objektyvaus pobūdžio ir labai apriboja šio lygiagrečią prekybą vykdančio asmens laisvę.

56.

Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad būtinybės sąlyga yra įvykdyta, jei importo valstybės narės taisyklės arba praktika trukdo prekiauti aptariama preke originalioje pakuotėje. Vis dėlto ši sąlyga nėra įvykdyta, jeigu prekės perpakavimas paaiškinamas tik lygiagrečią prekybą vykdančio asmens siekiu gauti komercinę naudą ( 48 ).

57.

Su perženklinimu siejama būtinybės sąlyga reiškia, kad tam, jog prekių ženklo savininkas negalėtų prieštarauti, kad lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo pakeistų šio savininko eksporto valstybėje narėje naudojamą prekių ženklą prekių ženklu, kurį šis savininkas naudoja tapačioms prekėms importo valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės teisės aktai ar praktika turi neleisti veiksmingai prekiauti preke toje valstybėje narėje naudojant jo originalų prekių ženklą.

58.

Vis dėlto, jei lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo pakeičia originalų prekių ženklą vien siekdamas ekonominio pranašumo, pavyzdžiui, norėdamas pasinaudoti importo valstybėje narėje naudojamo prekių ženklo geru vardu arba priskirti prekę prie pelningesnių prekių kategorijos, būtinybės sąlyga nėra įvykdoma. Tokiu atveju laisvam prekių judėjimui, kuriuo grindžiamas prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas prekyboje tarp valstybių narių, iš esmės negresia pavojus, todėl jam negali būti teikiama pirmenybė prieš teisėtus prekių ženklo savininko interesus.

59.

Vadinasi, perženklinimo atveju prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigia tik tais atvejais, kai perženklinimas yra objektyviai būtinas siekiant užtikrinti veiksmingą prekės patekimą į importo valstybės narės rinką.

60.

Todėl siūlau Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnį ir Direktyvos 2008/95 7 straipsnį aiškinti taip, kad prekių ženklo savininkas gali remtis šiuo prekių ženklu, siekdamas prieštarauti, kad būtų prekiaujama šiuo prekių ženklu pažymėta preke, kuri buvo pateikta Sąjungos rinkai šio savininko arba su jo sutikimu pažymėta kitu jam priklausančiu prekių ženklu, išskyrus atvejus, kai įvykdomos sąlygos, nustatytos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su prekių, kuriomis prekiaujama lygiagrečiai, perpakavimu. Pagal šias sąlygas reikalaujama, be kita ko, jog tam, kad prekė veiksmingai patektų į importo valstybės narės rinką, originalus prekių ženklas turi būti pakeistas prekių ženklu, kuriuo pažymėtomis tapačiomis prekėmis prekiaujama šioje valstybėje narėje.

61.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, būtina išnagrinėti, ar mano siūlomas aiškinimas gali būti taikomas tais atvejais, kai, kaip šiose bylose, lygiagretų importą vykdantis asmuo siekia pakeisti eksporto valstybėje narėje naudojamą generinio vaisto prekių ženklą importo valstybėje narėje naudojamu referencinio vaisto prekių ženklu. Pagrindinėse bylose nagrinėjamų situacijų ypatumas tas, kad generiniu vaistu ir referenciniu vaistu prekiauja susijusios įmonės ir kad abu prekių ženklai priklauso tam pačiam savininkui.

62.

Kaip matyti iš diskusijų pagrindinėse bylose ir Teisingumo Teisme, lygiagrečią prekybą vykdančio asmens veiksmų teisėtumui gali būti taikomi du reikalavimai, t. y. prekių tapatumo ir perženklinimo būtinybės.

63.

Pagal mano siūlomą aiškinimą lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo turi teisę pakeisti eksporto valstybėje narėje naudojamą prekių ženklą prekių ženklu, naudojamu tapačioms prekėms importo valstybėje narėje, ir prekių ženklo savininkas negali tam prieštarauti. Pagrindinėse bylose lygiagrečiai prekiaujama generiniu vaistu, o importo valstybėje narėje lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo nurodo šio generinio vaisto referencinio vaisto prekių ženklą. Todėl kyla klausimas, ar generinis vaistas ir jo referencinis vaistas gali būti laikomi tapačiomis prekėmis prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo tikslais.

64.

Generinis vaistas Direktyvos 2001/83/EB ( 49 ) 10 straipsnio 2 dalies b punkte apibrėžiamas kaip „tos pačios farmacinės formos vaistas, pasižymintis ta pačia veikliųjų medžiagų kiekybine ir kokybine sudėtimi kaip referencinis vaistas ir kurio biologinis atitikimas referenciniam vaistui buvo įrodytas, atlikus atitinkamus biologinio aktyvumo tyrimus“. Pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalį tokiam vaistui taikoma vadinamoji „sutrumpinta“ leidimo prekiauti procedūra. Iš tikrųjų laikoma, kad jis turi tas pačias savybes kaip ir referencinis vaistas.

65.

Vis dėlto pagal pačią generinio vaisto sąvokos apibrėžtį pripažįstamos tam tikros modifikacijos, palyginti su referenciniu vaistu, tiek susijusios su veikliosios medžiagos chemine formule ( 50 ), tiek su paties vaisto farmacine forma ( 51 ). Be to, nors generinis vaistas biologiškai atitinka referencinį vaistą pagal savo veikliąją medžiagą ir gydomąjį poveikį, jis gali skirtis savo pagalbinėmis medžiagomis ( 52 ), pateikimu arba tokiais aspektais kaip skonis.

66.

Be to, tam tikrų vaistų ( 53 ) pakeitimas kitais lygiaverčiais vaistais, nesvarbu, ar jie būtų generiniai, ar referenciniai, gydymo metu kontraindikuojamas dėl medicininių priežasčių. Taip būtent yra kalbant apie vieną iš pagrindinėse bylose nagrinėjamų vaistų, kaip savo atsakymuose į Teisingumo Teismo klausimus tvirtina Impexeco ir PI Pharma. Vis dėlto, priešingai, nei teigia šios šalys, ši aplinkybė, anaiptol neįrodanti perženklinimo būtinybės, mano nuomone, įrodo, kad tokio vaisto perženklinimas negali būti priimtinas medicininiu požiūriu. Jei gydymo metu vieną vaistą pakeisti kitu draudžiama dėl medicininių priežasčių, pakeitus vaisto pavadinimą kyla pavojus suklaidinti sveikatos priežiūros specialistus ir pacientus, o tai gali turėti rimtų pasekmių sveikatai. Ne veltui paraiškoje dėl leidimo prekiauti turi būti nurodytas vaisto pavadinimas. Iš tiesų vaistų atveju prekės pavadinimas atlieka svarbesnį vaidmenį nei prekių ženklai, kurie tik nurodo prekės kilmę.

67.

Taigi, nors generiniai vaistai ir jų referenciniai vaistai yra lygiaverčiai gydymo požiūriu, manau, jie iš esmės nėra tapačios prekės dėl skirtumų, kurie jiems gali būti būdingi.

68.

Vis dėlto nepaneigiama, kad generinis ir referencinis vaistai tam tikrais atvejais, ypač kai juos gamina tas pats subjektas arba susiję subjektai, iš tikrųjų gali būti ta pati prekė, kuria prekiaujama pagal skirtingas tvarkas. Atrodo, kad tokios pozicijos Impexeco ir PI Pharma laikosi pagrindinėse bylose. Tai turi patikrinti nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai.

69.

Tokiu atveju, priešingai, nei savo pastabose teigia Novartis, nei skirtingas teisinis režimas, taikomas generiniams ir referenciniams vaistams, nei skirtingas sveikatos priežiūros specialistų ar pacientų požiūris į juos nėra pakankamas, kad pateisintų šių vaistų prekių ženklų savininko teisę prieštarauti eksporto valstybėje narėje naudojamo prekių ženklo pakeitimui importo valstybėje narėje naudojamu prekių ženklu. Kai toks pakeitimas yra būtinas, kad lygiagretus prekiautojas galėtų patekti į importo valstybės narės rinką, tokia teisė leistų savininkui atskirti rinkas, parduodant tą pačią prekę ir kaip referencinį vaistą, ir kaip generinį vaistą, ir tada trukdyti laisvam jo judėjimui Sąjungoje. Vadinasi, vertinant prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimą, prekių tapatumas turi būti vertinamas tik pagal joms būdingas savybes.

70.

Taip pereiname prie antrosios sąlygos, t. y. būtinybės pakeisti prekių ženklą.

71.

Kaip jau minėjau ( 54 ), prekių ženklo savininkas negali prieštarauti, kad lygiagretus prekiautojas jį naudotų, siekdamas pakeisti eksporto valstybėje narėje naudojamą prekių ženklą, jeigu, be kita ko, šis pakeitimas yra objektyviai būtinas siekiant užtikrinti veiksmingą prekės patekimą į importo valstybės narės rinką. Tai aiškiai matyti iš Sprendimo Upjohn ( 55 ). Taip yra todėl, kad prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas, kai prekių ženklas pakeičiamas kitu tam pačiam savininkui priklausančiu prekių ženklu, yra pateisinamas vidaus rinkos reikalavimais.

72.

Vis dėlto man atrodo, kad jei generinio vaisto prekių ženklas pakeičiamas referencinio vaisto, kuriuo leista prekiauti importo valstybės narės rinkoje, prekių ženklu, ši sąlyga bus įvykdyta tik išimtiniais atvejais.

73.

Iš tiesų, kaip teisingai pažymi Novartis, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad valstybė narė iš esmės negali atsisakyti išduoti leidimą lygiagrečiai importuoti generinį vaistą, jeigu šioje valstybėje narėje jau yra išduotas leidimas pateikti rinkai jo referencinį vaistą ( 56 ), nebent toks atsisakymas yra pateisinamas dėl priežasčių, susijusių su sveikatos apsauga ( 57 ).

74.

Taigi lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo paprastai turi teisę gauti leidimą savo vardu prekiauti generiniu vaistu, kurio referencinis vaistinis preparatas yra leistas importo valstybėje narėje. Todėl generinio vaisto prekių ženklo (pavadinimo) pakeitimas referencinio vaisto prekių ženklu (pavadinimu) nėra būtinas, nepaisant to, ar generiniu vaistu, kuriuo prekiaujama lygiagrečiai, taip pat yra leidžiama prekiauti importo valstybėje narėje. Vis dėlto, jei dėl priežasčių, susijusių su sveikatos apsauga, toks leidimas negali būti išduotas, šios priežastys taip pat neleidžia slėpti generinio vaisto suteikiant referencinio vaisto pavadinimą, ir leidimas nebus išduotas pagal vidaus rinkos taisykles, neatsižvelgiant į referencinio vaisto prekių ženklo savininko galimą prieštaravimą.

75.

To pakanka, kad būtų įvykdyti laisvo prekių judėjimo reikalavimai. Impexeco ir PI Pharma argumentai, grindžiami būtinybe patekti į visą rinką, kurioje veikia referencinio vaisto prekių ženklo savininkas, arba gydytojų įpročiu skirti šį referencinį vaistą, negali pakeisti šios išvados.

76.

Pirma, nors laisvas prekių judėjimas užtikrina lygiagrečią prekybą vykdančiam asmeniui veiksmingą patekimą į importo valstybės narės rinką, jis vis dėlto negarantuoja jam teisės prekiauti bet kokia preke, pažymėta bet kokiu prekių ženklu. Kadangi lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo gali prekiauti generiniu vaistu, pažymėtu generinio vaisto prekių ženklu, ir referenciniu vaistu, pažymėtu referencinio vaisto prekių ženklu, prireikus pritaikydamas pakuotę, kad ji atitiktų importo valstybės narės rinkos reikalavimus, vidaus rinkos taisyklės nereikalauja, kad šiam lygiagrečią prekybą vykdančiam asmeniui būtų leista pakeisti vieną iš šių prekių ženklų kitu ir taip suvaržyti šių prekių ženklų savininko teises.

77.

Antra, bet kuris generinis vaistas, nesvarbu, ar juo prekiaujama lygiagrečiai, ar ne, paprastai patenka į referencinio vaisto užimtą rinką, kad ir kokių pasekmių iš to kiltų gydytojų ir pacientų įpročiams. Todėl būtent generiniu vaistu prekiaujantis asmuo turi įtikinti savo klientus vartoti šį vaistą. Bet koks mėginimas pasiekti šį rezultatą pakeičiant prekių ženklą siejamas su komercinės naudos siekimu ir todėl prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas jo neapima ( 58 ).

78.

Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nors Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnis ir Direktyvos 2008/95 7 straipsnis, aiškinami atsižvelgiant į Sutartį, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, draudžia prekių ženklo savininkui prieštarauti, kad lygiagrečią prekybą vykdantis asmuo naudotų prekių ženklą, siekdamas pakeisti šio savininko eksporto valstybėje narėje naudojamą prekių ženklą to paties savininko prekių ženklu, naudojamu tapačioms prekėms importo valstybėje narėje, jei laikomasi iš šios jurisprudencijos kylančių sąlygų, tai bus taikoma tik išimtiniais atvejais, kai generinio vaisto prekių ženklas pakeičiamas referencinio vaisto prekių ženklu.

79.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo su pakeitimais, padarytais 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424, 13 straipsnis ir 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 7 straipsnis, siejami su SESV 34 ir 36 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad referencinio vaisto prekių ženklo savininkas gali prieštarauti, kad trečiasis asmuo naudotų šį prekių ženklą, siekdamas lygiagrečios prekybos tikslais pakeisti prekių ženklą, kuriuo pažymėtas generinis vaistas, kuriuo šis savininkas prekiauja arba tai daroma su jo sutikimu kitoje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai, pirma, abu vaistai yra iš esmės tapatūs ir, antra, kiek tai susiję su prekių ženklo pakeitimu, įvykdomos Teisingumo Teismo sprendimuose, t. y. 1996 m. liepos 11 d. Sprendime Bristol-Myers Squibb ir kt. (C‑427/93, C‑429/93 ir C‑436/93, EU:C:1996:282) ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendime Boehringer Ingelheim ir kt. (C‑348/04, EU:C:2007:249), nustatytos sąlygos.