Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2018 m. lapkričio 21 d.(1)

Byla C‑558/17 P

OZ

prieš

Europos investicijų banką (EIB)

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – EIB personalas – Seksualinis priekabiavimas – Skundas – Tyrimas pagal „Dignity at work“ programą – Skundo atmetimas – Prašymas panaikinti EIB pirmininko sprendimą atmesti skundą – Prašymas atlyginti žalą dėl EIB veiksmų“

I.      Įžanga

1.        Europos Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai turi apsaugoti savo personalą nuo bet kokios formos bauginimo ir priekabiavimo darbo vietoje. Šiuo tikslu Europos investicijų bankas (toliau – EIB) patvirtino vidaus tvarkos taisykles, vadinamas „Orumo darbe politika“.

2.        Nagrinėjamoje byloje remdamasi šių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis apeliantė pateikė EIB skundą dėl jos vadovo seksualinio priekabiavimo, kurį ji teigia patyrusi nuo 2011 m. iki tol, kol ji perėjo į kitas pareigas 2012 m. Apeliantės teigimu, vykstant vidaus tyrimo procedūrai, pradėtai po apeliantės skundo pateikimo, buvo padaryti keli pažeidimai, o dėl jų jos skundas galiausiai buvo atmestas.

3.        Be procesinių teisių pažeidimo, apeliantė nurodo, be kita ko, kad buvo neteisėtai atsižvelgta į informaciją apie jos privatų gyvenimą vien tam, kad būtų suabejota jos patikimumu.

4.        Priekabiavimo įrodinėjimo sunkumai neišvengiamai susiję su šios rūšies elgesio pobūdžiu ir būdu. Todėl administracinis sprendimas, kuriuo siekiama nustatyti kaltinimų dėl priekabiavimų pagrįstumą ir kuris priimamas po tyrimo procedūros, visuomet, bent jau iš dalies, bus paremtas nuomone arba vertinimu, susijusiais su tam tikrais atitinkamų asmenų privataus gyvenimo aspektais. Tokiomis aplinkybės itin didelę svarbą įgyja procedūrinių taisyklių, reglamentuojančių sprendimo priėmimo procesą, paisymas.

5.        Šiuo apeliaciniu skundu Teisingumo Teismui suteikiama galimybė pirmą kartą išnagrinėti klausimą, kokius procedūrinius reikalavimus turi atitikti administracinė tyrimo procedūra dėl priekabiavimo. Taigi, šioje byloje keliamas klausimas dėl Tarnautojų teismo ir Bendrojo Teismo suformuotos jurisprudencijos pagrįstumo – pagal šią jurisprudenciją nagrinėjant skundą dėl priekabiavimo procesinės teisės, kurios turi būti pripažintos priekabiavimu kaltinamam asmeniui, skiriasi nuo skundą pateikusiam asmeniui, kuris mano esąs priekabiavimo auka, suteiktų teisių, kurios yra mažesnės apimties(2).

II.    Teisinis pagrindas

A.      Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai

6.        Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų, iš dalies pakeistų 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai)(3), 24 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Sąjunga padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens [imantis veiksmų prieš asmenį], kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų].“

B.      EIB personalo reglamentas

7.        1960 m. balandžio 20 d. EIB direktorių valdybos priimto EIB personalo reglamento su pakeitimais, padarytais 2013 m. birželio 4 d. EIB direktorių valdybos sprendimu ir įsigaliojusias 2013 m. liepos 1 d., 41 straipsnyje numatyta:

„Visus individualius ginčus tarp Banko ir jo personalo narių nagrinėja Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Bet koks Banko personalo narių ieškinys dėl jų nenaudai Banko patvirtintos priemonės turi būti pareikštas per tris mėnesius.

Be to, kad yra galimybė pareikšti ieškinį <...> Teisingumo Teisme, dar prieš jį pareiškiant, visiems ginčams turi būti taikoma taikinimo procedūra Banko taikinimo komitete, išskyrus ginčus, kilusius dėl 38 straipsnyje numatytų priemonių įgyvendinimo.

Prašymas dėl taikinimo turi būti pateiktas per tris mėnesius [nuo to momento, kai] susiklostė faktinės aplinkybės arba buvo pranešta apie ginčijamą priemonę. <...>“

C.      EIB asmens orumo darbe gerbimo politika

8.        2003 m. lapkričio 18 d. EIB patvirtintos Asmens orumo darbe gerbimo politikos(4) (toliau – Orumo darbe politika) nuostatose numatyta:

„Tyrimo procedūra

<…>

Tyrimo procedūra vykdoma pagal šias nuostatas:

<…>

–        sudaromas tyrimo komitetas iš trijų nepriklausomų asmenų <...>,

–        tyrimo komitetas surengia tam tikrą skaičių apklausų, kad būtų atskirai apklaustos abi šalys ir jų galimi liudytojai, taip pat bet koks kitas asmuo, kurį komitetas nori apklausti,

–        abi šalys turi teisę būti išklausytos tyrimo komiteto,

–        abi šalys turi teisę būti atstovaujamos arba lydimos,

–        pasibaigus tyrimo komiteto surengtoms apklausoms ir svarstymams šis komitetas pateikia rekomendaciją pirmininkui,

–        pirmininkas priima sprendimą dėl taikytinų priemonių.

Tyrimo komiteto užduotys ir sudėtis

Komiteto sudėtis turi užtikrinti, kad bus atliktas objektyvus ir nepriklausomas tyrimas dėl vieno ar kelių įvykių ir pateikta rekomendacija pirmininkui dėl sprendimo.

<…>

Procedūra

<…>

2.      Personalo direktorato generalinis direktorius, gavęs personalo atstovų pritarimą, pasiūlo pirmininkui komiteto sudėtį ir nustato tyrimo pradžios datą – ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo skundo gavimo dienos.

3.      Personalo direktorato generalinis direktorius nedelsdamas patvirtina atitinkamo tarnautojo rašto gavimą ir patvirtina tyrimo procedūros pradžią. <...>

4.      Gavęs skundą pateikusio asmens aiškinamąjį raštą Personalo direktorato generalinis direktorius:

<…>

d)      nurodo, kad tyrimas bus pradėtas per 30 kalendorinių dienų po oficialios skundo pateikimo Personalo direktorato generaliniam direktoriui datos, kad abiem šalims bus pranešta apie jų individualios apklausos datą, laiką ir vietą, apie jų teisę būti atstovaujamoms arba lydimoms ir apie komiteto sudėtį.

<…>

Apklausa

Apklausos tikslas – objektyviai nustatyti, kas įvyko, ir surinkti faktus, kurie padės parengti motyvuotą rekomendaciją. Šalys neturi teisės užduoti klausimų viena kitai, nes apklausiamos atskirai. Jos neprivalo kartoti jas slegiančių ar joms nemalonių detalių, jei tai nėra neišvengiamai būtina. Visoms tyrime ir apklausose dalyvaujančioms šalims, įskaitant padėjėjus ir liudytojus, primenama, kad jos turi laikytis konfidencialumo pareigos.

<…> Komitetas turi teisę spręsti, koks veikimo būdas yra tinkamas. Paprastai apklausa organizuojama kaip atskiri pokalbiai, kurie išdėstomi tokia tvarka:

–        visų pirma – skundą pateikęs asmuo,

–        skundą pateikusio asmens galimi nurodyti liudytojai,

–        tariamas priekabiautojas,

–        tariamo priekabiautojo galimi nurodyti liudytojai,

–        jei komitetas mano, kad tai būtina, abi šalys gali būti iš naujo pakviestos į atskiras apklausas.

Prireikus komitetas taip pat gali iš naujo apklausti procedūroje dalyvaujančius asmenis ir gali apklausti kitus personalo narius arba paprašyti pateikti informacijos ar dokumentų kopijas, jei visi komiteto nariai mano, kad tai pagrįsta ir naudinga. Iškilus abejonių, pirmininkas galutinai sprendžia dėl klausimų, susijusių su galimybe susipažinti su bylomis ir informacija, arba dėl kitų tyrimo metodų, prireikus – pasikonsultavęs su asmeniu, atsakingu už asmens duomenų apsaugą. Komitetas praneša skundą pateikusiam asmeniui apie papildomas tyrimo priemones.

Tyrimo rezultatas

Kai išklausomos visos šalys ir atliekami visi galimi reikalingi tyrimai, komitetas turi turėti galimybę posėdžiauti ir pasiūlyti motyvuotą rekomendaciją. Komitetas neturi sprendimų priėmimo galios.

Komitetas gali teikti tokias įvairias rekomendacijas:

–        nutraukti bylą, kai abi šalys išsiaiškino situaciją ir buvo rastas sprendimas dėl ateities, priimtinas abiem šalims,

–        pripažinti, kad byla yra susijusi ne su bauginimu ar priekabiavimu, o su darbo konfliktu, kuris turi būti išsamiau išnagrinėtas arba turi būti imtasi kitų veiksmų,

–        atmesti skundą,

–        taikyti būtinas priemones tuo atveju, kai komitetas įrodo, kad skundas yra nepagrįstas ir laikytinas piktnaudžiavimu,

–        pradėti drausminę procedūrą.

Rašytinė komiteto rekomendacija parengiama per penkias dienas nuo tyrimo pabaigos ir siunčiama Pirmininkui, kad jis priimtų sprendimą dėl taikytinų priemonių.

Pirmininko sprendimas

<…>

Ne vėliau nei per penkias darbo dienas po komiteto rekomendacijos išsiuntimo pirmininkui abiem šalims raštu pranešama apie motyvuotą pirmininko sprendimą, prie kurio pridedama komiteto rekomendacija.“

III. Ikiteisminės bylos aplinkybės ir procesas Bendrajame Teisme

9.        2008 m. gruodžio 1 d. apeliantė OZ buvo įdarbinta EIB ir nuo 2009 m. dirbo viename iš direktoratų, kuriame F. ėjo personalo koordinatoriaus pareigas. 2012 m. rugsėjo mėn. apeliantė perėjo dirbti į kitas pareigas. 2014 m. sausio mėn. apeliantė nurodė savo padalinio vadovui, kad šis perėjimas dirbti į kitas pareigas buvo susijęs su F. seksualiniu priekabiavimu, kurį ji mano patyrusi nuo 2011 m.

10.      2015 m. gegužės 20 d. apeliantė EIB personalo direktorato generaliniam direktoriui padavė skundą, kuriame teigė, kad buvo F. seksualinio priekabiavimo auka.

11.      2015 m. birželio 18 d. Personalo direktorato generalinis direktorius pranešė apeliantei, kad gavus jos skundą pagal vidaus tvarkos taisykles, reglamentuojančias orumo darbe politiką, buvo pradėta oficiali tyrimo procedūra (toliau – tyrimo procedūra).

12.      2015 m. birželio 26 d. buvo oficialiai paskirtas tyrimo komitetas ir apeliantei buvo pranešta, kad apklausos bus surengtos tų pačių metų liepos 20 d.

13.      2017 m. rugsėjo 17 d. tyrimo komitetas pateikė ataskaitą (toliau – tyrimo komiteto ataskaita) EIB pirmininkui.

14.      Savo ataskaitoje tyrimo komitetas taip išdėstė tyrimo rezultatus: apeliantės kaltinimai negalėjo būti patvirtinti, nes nebuvo liudytojų, dalyvavusių atliekant nurodytus veiksmus. Atvirkščiai, visi liudytojai sutiko, kad reikėtų susirūpinti apeliantės sveikata. Ji išgyveno skausmingą išsiskyrimą su savo buvusiu partneriu ir neteko daug svorio. Be to, apeliantė buvo nekantravo gauti paaukštinimą ir linkusi manipuliuoti, dėl to ji galėjo sukelti didelių problemų kitiems asmenims. Taip pat ji sunkiai priimdavo bet kokią kritiką. Galiausiai komitetas rekomendavo apeliantei išmokti geriau dirbti komandoje ir atgauti pozityvų požiūrį.

15.      2015 m. spalio 16 d. EIB pirmininkas, remdamasis tyrimo komiteto rekomendacijomis, nusprendė atmesti apeliantės pateiktą skundą (toliau – EIB pirmininko sprendimas); prie jo sprendimo buvo pridėta tyrimo komiteto ataskaita.

16.      EIB pirmininkas, jau priėmęs tą sprendimą, dar paprašė tyrimo komiteto paaiškinimų dėl galimos drausminės procedūros, ir 2016 m. sausio 12 d. komitetas pateikė savo galutines pastabas. Paskui apeliantė pateikė prašymą dėl taikinimo pagal EIB personalo reglamento 41 straipsnį.

17.      2016 m. birželio 29 d., remdamasis 2016 m. balandžio 22 d. taikinimo komiteto išvadomis, EIB pirmininkas konstatavo, kad taikinimo procedūra buvo nesėkminga.

18.      2016 m. liepos 22 d. apeliantė pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, siekdama, be kita ko, kad būtų panaikintas EIB pirmininko sprendimas ir tyrimo komiteto ataskaita ir kad EIB būtų nurodyta sumokėti 20 000 EUR sumą neturtinei žalai, kurią patyrė apeliantė, atlyginti, taip pat 977 EUR (įskaitant PVM) sumą ir preliminarią 5 850 EUR sumą medicininėms išlaidoms dėl minėtos žalos atlyginti.

19.      Grįsdama savo ieškinį pirmojoje instancijoje apeliantė iš esmės nurodė du pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas buvo susijęs su tyrimo procedūros taisyklių ir apeliantės procesinių teisių pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį pažeidimu, nes buvo nepaisyta kelių tyrimo procedūros etapų. Antrasis ieškinio pagrindas buvo susijęs su EŽTK 8 straipsnio ir Chartijos 7 straipsnio pažeidimu, nes tyrimo komiteto ataskaita ir EIB pirmininko sprendimas buvo grindžiami informacija, susijusia su apeliantės privačiu gyvenimu, visų pirma – su jos psichine sveikata, ir ši informacija neturėjo reikšmės atsižvelgiant į tyrimo dalyką. Apeliantė manė, kad šie pažeidimai buvo tokio pobūdžio, kuris pateisintų EIB pirmininko sprendimo panaikinimą ir EIB deliktinės atsakomybės konstatavimą.

20.      2017 m. liepos 13 d. sprendime (toliau – skundžiamas sprendimas)(5) Bendrasis Teismas iš pradžių atmetė visus apeliantės reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nusprendęs, kad joks iš apeliantės išdėstytų kaltinimų nesudarė pažeidimo, dėl kurio galėtų būti kaltinamas EIB. Paskui, kadangi apeliantė teigė, kad reikalavimą dėl panaikinimo pagrindžiantys pažeidimai – tai tie patys EIB veiksmai, kuriais buvo pagrįsti reikalavimai atlyginti žalą, Bendrasis Teismas nusprendė, kad reikia atmesti ir reikalavimą dėl panaikinimo.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

21.      2017 m. rugsėjo 22 d. apeliantė padavė šį apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.

22.      Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

–      panaikinti visą skundžiamą sprendimą,

–      panaikinti 2015 m. spalio 16 d. EIB pirmininko sprendimą netenkinti apeliantės skundo dėl seksualinio priekabiavimo ir panaikinti 2015 m. rugsėjo 14 d. EIB tyrimo komiteto ataskaitą (įskaitant prašymą išbraukti iš ataskaitos tam tikrą informaciją, kaip išsamiau apibūdinta toliau),

–      nurodyti EIB atlyginti dėl padarytos žalos apeliantės patirtas medicinines išlaidas, (i) šiuo metu sudarančias 977 EUR (įskaitant PVM) sumą ir (ii) preliminarią 5 850 EUR sumą, kaip būsimas medicinines išlaidas,

–      nurodyti EIB išmokėti apeliantei 20 000 EUR patirtos neturtinės žalos atlyginimą,

–      nurodyti EIB padengti bylinėjimosi išlaidas šiame procese, kurios sudaro 35 100 EUR (įskaitant PVM),

–      nurodyti EIB padengti dėl apeliacinio proceso ir proceso Bendrajame Teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas,

–      grąžinti bylą, kad EIB iš naujo pradėtų procedūrą pagal Orumo darbe politikos nuostatas ir (arba) kad būtų priimtas naujas EIB pirmininko sprendimas.

23.      Savo ruožtu EIB Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

24.      Apeliantės ir EIB atstovai dalyvavo 2018 m. rugsėjo 26 d. posėdyje.

V.      Teisinis vertinimas

25.      Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė nurodo tris pagrindus, susijusius, pirma, su Chartijos 47 straipsnio ir EŽTK 6 straipsnio pažeidimu, antra, su Chartijos 7 straipsnio ir EŽTK 8 straipsnio pažeidimu ir, trečia, su atsisakymu vykdyti teisingumą.

26.      Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu iš esmės skundžiamas Bendrojo Teismo atliktas tyrimo procedūros eigos vertinimas atsižvelgiant į Orumo darbe politikos reikalavimus ir apeliantės procesines teises pagal Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK 6 straipsnį. Šį pagrindą sudaro keturios dalys, susijusios su įvairiomis klaidomis, kurias tariamai padarė Bendrasis Teismas: klaidingai apibrėžta skundą pateikusio asmens teisių apimtis, nenustatytos pasekmės dėl tyrimo procedūros terminų nepaisymo, klaidingai įvertinta tinkama tyrimo komiteto sudėtis ir atmesti apeliantės argumentai, kuriais ginčijamas konfidencialus jos skundo nagrinėjimas.

27.      Antrasis ir trečiasis apeliacinio skundo pagrindai susiję su tuo, kad Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentus, pateiktus siekiant įrodyti tam tikrų tyrimo komiteto ataskaitos aspektų, kuriais buvo paremtas EIB pirmininko sprendimas atmesti skundą kaip nepagrįstą, neteisėtumą, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir EŽTK 8 straipsnį.

A.      Dėl priimtinumo

28.      Visų pirma pažymėtina, kad nors ieškinys Bendrajame Teisme dėl 2015 m. spalio 16 d. EIB pirmininko sprendimo buvo pareikštas 2016 m. liepos 22 d., t. y. praėjus daugiau ne devyniems mėnesiams po šio sprendimo priėmimo, šis ieškinys nebuvo nepriimtinas(6). Iš esmės iš jurisprudencijos matyti, kad EIB personalo reglamento 41 straipsnio 1 pastraipoje numatytas trijų mėnesių termino(7), nustatyto ieškiniui Bendrajame Teisme pareikšti, skaičiavimas nutrūksta tuo laiku, kol vyksta taikinimo procedūra, pradėta pagal to paties reglamento 41 straipsnio trečią pastraipą(8). Nors ši procedūra nėra privaloma, jei ja pasinaudojama, ši aplinkybė negali pakenkti suinteresuotojo asmens teisei kreiptis į Sąjungos teismą(9). Dėl šios priežasties laikytina, kad terminas ieškiniui pareikšti pradedamas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kai priimamas galutinis sprendimas dėl nesėkmingos taikinimo procedūros baigties, nagrinėjamu atveju – 2016 m. birželio 29 d.

29.      Antra, EIB pateikia du apeliacinio skundo nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus. Jis teigia, kad, pirma, apeliaciniame skunde nenurodytas joks konkretus skundžiamo sprendimo punktas ir, antra, apeliaciniu skundu tik pakartojami argumentai, jau išdėstyti pareiškus ieškinį pirmojoje instancijoje.

30.      Dėl pirmojo nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pakanka konstatuoti, kad jis faktiškai nepagrįstas, nes apeliacinio skundo išnašose iš tikrųjų yra nurodyti konkretūs skundžiamo sprendimo punktai. Be to, kad ir kaip būtų, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta formalaus įpareigojimo tiksliai nurodyti skundžiamo sprendimo punktus. Pakanka, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai leistų Teisingumo Teismui nustatyti, kokiu Bendrojo Teismo samprotavimu buvo padaryta teisės klaidų, kad Teisingumo Teismas galėtų atlikti jam pavestą užduotį atitinkamoje srityje ir atlikti teisėtumo kontrolę(10).

31.      Dėl antrojo nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pažymėtina, kad daugelis apeliantės pateiktų argumentų iš esmės yra susiję su Bendrojo Teismo atliktu teisiniu vertinimu. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jei viena iš šalių ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo diskutuojami apeliaciniame procese(11).

32.      Tačiau taip nėra kalbant apie apeliantės argumentus, kuriais skundžiama tai, kad Bendrasis Teismas atmetė kaltinimą dėl tyrimo komiteto sudėties ir konfidencialaus skundo nagrinėjimo (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioji ir ketvirtoji dalys). Šiuo atveju apeliantė tik pakartoja faktinio pobūdžio argumentus, jau išdėstytus pirmojoje instancijoje. Be kita ko, ji ir skundžia tai, kad paskirti asmenys neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir nebuvo nešališki, kaip reikalaujama, ir taip siekia užginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau nenurodo, kad šios aplinkybės buvo iškraipytos. Todėl šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini remiantis SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsniu, pagal kurį Teisingumo Teismui nagrinėjant apeliacinį skundą jo vykdoma teisėtumo priežiūra apribojama teisės klausimais.

33.      Trečia, dėl apeliantės prašymo išbraukti iš tyrimo komiteto ataskaitos tam tikrus aspektus, laikytinus neteisėtais, pakanka konstatuoti, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 22 ir 23 punktuose teisingai nusprendė, kad Sąjungos teismai neturi įgaliojimų duoti nurodymų institucijoms(12). Be to, paduodama savo apeliacinį skundą apeliantė šios sprendimo dalies neskundė. Todėl ši reikalavimų dalis turi būti iškart atmesta kaip nepriimtina.

34.      Taip pat, nors tiesa, kad, panaikinus Bendrojo Teismo sprendimą ir prireikus – EIB pirmininko sprendimą, EIB gali būti pradėta nauja tyrimo procedūra, Teisingumo Teismas neturi duoti nurodymo ją pradėti, nes būtent administracija turi imtis priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įgyvendinti(13). Darytina išvada, kad paskutinė apeliacinio skundo reikalavimų dalis taip pat nepriimtina.

B.      Dėl esmės

35.      Apeliantė Teisingumo Teismo prašo panaikinti tiek Bendrojo Teismo sprendimą, tiek EIB pirmininko sprendimą ir konstatuoti EIB deliktinę atsakomybę.

36.      Taigi iš pradžių reikia išnagrinėti, ar teisės klaidos, dėl kurių priekaištaujama Bendrajam Teismui, yra tokio pobūdžio, kad pateisintų skundžiamo sprendimo panaikinimą (1 ir 2 punktai). Jeigu taip yra, antra, reikia atsakyti į klausimą, ar bylos stadija yra ta, kai gali būti priimtas galutinis sprendimas, ir ar klaidos, dėl kurių priekaištaujama EIB, atitinkamu atveju pagrindžia EIB pirmininko sprendimo panaikinimą ir EIB deliktinės atsakomybės konstatavimą (3 punktas).

1.      Dėl apeliacinio skundo

a)      Dėl pirmojo pagrindo

37.      Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad išnagrinėjęs tyrimo procedūros eigą jis nusprendė, jog apeliantės nurodyti trūkumai nesudaro jos procesinių teisių pagal Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK 6 straipsnį pažeidimo, todėl jie nėra nei pagrindas panaikinti EIB pirmininko sprendimą, nei pagrindas konstatuoti EIB deliktinę atsakomybę.

1)      Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad buvo klaidingai apibrėžta apeliantės procesinių teisių apimtis

38.      Apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis pažeidė jos teises, išplaukiančias iš Chartijos 47 straipsnio ir EŽTK 6 straipsnio, skundžiamo sprendimo 52 punkte nuspręsdamas, jog vykstant procedūrai pagal Orumo darbe politikos nuostatas skundą pateikusio asmens teisės yra mažesnės apimties nei atsakovui suteiktos teisės. Remdamasis šia klaidinga prielaida, Bendrasis Teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentus dėl jos nurodytų procedūrinių pažeidimų.

39.      Konkrečiau kalbant, apeliantė teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas pažeidė procesinės lygybės principą, rungimosi principą ir apeliantės teisę į gynybą, nuspręsdamas, jog tyrimo komitetas turėjo teisę nepateikti jai priekabiavimu kaltinamo asmens ir asmenų, apklaustų vykdant tyrimą, pareiškimų, kuriais buvo paremtas sprendimas atmesti skundą.

40.      Antra, apeliantė Bendrajam Teismui priekaištauja dėl teisės klaidos, kurią jis padarė nuspręsdamas, jog užteko to, kad tyrimo komitetas apklausė tik du iš vienuolikos apeliantės pasiūlytų liudytojų, nes šis komitetas visiškai neprivalėjo apklausti visų liudytojų, kuriuos pasiūlė viena iš procedūros šalių.

41.      Trečia, apeliantė Bendrajam Teismui priekaištauja dėl teisės klaidos, kurią jis padarė nuspręsdamas, jog tyrimo komitetas teisėtai atmetė apeliantės skundui pagrįsti pateiktas gydytojų pažymas, nes šios pažymos buvo parengtos vėliau, nei susiklostė ginčijamos faktinės aplinkybės. Bendrasis Teismas apribojo apeliantės galimybę pateikti įrodymus ir todėl pažeidė jos teisę būti išklausytai ir teisę į gynybą.

42.      Bendrojo Teismo atsakymas į apeliantės pirmojoje instancijoje pareikštus kaltinimus, t. y. kad per tyrimo procedūrą EIB nepaisė jos teisių, grindžiamas Tarnautojų teismo jurisprudencija(14), patvirtinta Bendrojo Teismo jurisprudencija(15), pagal kurią vykstant tyrimo procedūrai skundą pateikusio asmens situacija negali būti prilyginta asmens, dėl kurio paduotas skundas, situacijai, todėl skundą pateikęs asmuo negali remtis tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip kaltinamas asmuo.

43.      Kadangi ši jurisprudencija buvo išplėtota nagrinėjant bylas, kurioms taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, iš pradžių reikia priminti pagrindinius procedūros, pradėtos pateikus pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, požymius ir šioje byloje ginčijamos tyrimo procedūros požymius (i papunktis). Paskui padarysiu išvadas dėl procesinių teisių, kurios turi būti pripažįstamos įvairiems asmenims, dalyvaujantiems tokioje procedūroje (ii papunktis). Galiausiai išnagrinėsiu, ar šių reikalavimų buvo laikomasi šioje byloje (iii papunktis).

i)      Administracinės tyrimo procedūros dėl priekabiavimo Sąjungos institucijose

44.      Sąjungos administracijos pareiga padėti personalo nariui, kuris mano esąs priekabiavimo ar bet kokios kitos formos bauginimo auka, išplaukia iš minėtos administracijos pareigos suteikti pagalbą, numatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje, kiek tai susiję su šių nuostatų reglamentuojamais darbo santykiais. Pateikus pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus pradedamas administracinis tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti faktines aplinkybes ir padaryti tinkamas išvadas, pagrįstas šiomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad administraciniu tyrimu siekiama ne nubausti už tam tikrą elgesį, o visų pirma nustatyti, ar administracija privalo suteikti pagalbą pareigūnui(16). Šiuo tikslu pakanka, kad būtų pateikti pirminiai įrodymai dėl kaltinimų pagrįstumo, tačiau tai nenulemia galimos vėlesnės drausminės procedūros rezultato(17).

45.      Pagal EIB orumo darbe politikos nuostatas, kiek tai susiję su EIB personalo reglamento reglamentuojamais darbo santykiais, yra numatyta panaši oficiali procedūra, kai tariama auka turi galimybę oficialiai pateikti skundą, kuriuo pradedama tyrimo procedūra. Tačiau pažymėtina, kad ši procedūra skiriasi nuo tyrimo procedūros, pradedamos pateikus pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus(18). Šioje byloje nagrinėjama procedūra iš esmės gali baigtis ne tik tuo, kad bus atmestas skundas arba pradėta drausminė procedūra dėl priekabiavimu kalinamo asmens, bet ir tuo, kad ši drausminė procedūra bus pradėta tariamos aukos atžvilgiu, jei būtų pripažinta, kad jos skundas nepagrįstas arba juo buvo piktnaudžiaujama. Taigi, šiuo atžvilgiu ji yra platesnio pobūdžio nei procedūra, numatyta pateikus pagalbos prašymą.

ii)    Dėl suinteresuotųjų asmenų procesinių teisių vykstant tyrimo procedūrai dėl priekabiavimo

46.      Bendrasis Teismas neseniai turėjo galimybę priminti kontekstą, kuriame buvo išplėtota šios išvados 42 punkte nurodyta jurisprudencija, susijusi su pagalbos prašymais, ir patikslinti jos taikymo sritį(19).

47.      Iš šių patikslinimų matyti, kad pagal Bendrojo Teismo jurisprudenciją nesiekiama nei apriboti pačių skundą pateikusio asmens teisių vykstant tyrimo procedūrai dėl priekabiavimo, nei a priori sudaryti jam mažiau palankią padėtį nei atsakovo, tariamo priekabiautojo, padėtis(20). Kalbama veikiau apie skirtumą tarp, pirma, administracinės tyrimo procedūros, pradėtos pateikus pagalbos prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, ir, antra, drausminės procedūros, kuri prireikus gali būti pradėta vėliau(21). Nors, kaip teigia Bendrasis Teismas, administracinei procedūrai iš principo taikomos teisės, išplaukiančios iš Chartijos 41 straipsnio, pati teisė į gynybą taikoma tik drausminės procedūros etape(22).

48.      Tiesa, Bendrasis Teismas pripažįsta, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teisės į gynybą užtikrinimas bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, galinčioje baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, jis turi būti garantuotas net ir nesant jokių konkrečią procedūrą reglamentuojančių taisyklių(23). Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad skundą pateikusio asmens vaidmuo – tai iš esmės jo bendradarbiavimas, kad būtų tinkamai atliktas tyrimas ir nustatytos faktinės aplinkybės, Bendrasis Teismas daro išvadą, kad ši tyrimo procedūra negali būti laikoma procedūra, pradėta prieš skundą pateikusį asmenį(24). Ir atvirkščiai, Bendrasis Teismas pripažįsta, kad priekabiavimu kaltinamas asmuo jau nuo procedūros pradžios turi turėti galimybę gintis nuo jam pareikštų kaltinimų(25). Būtent dėl to, kad skiriasi procedūroje dalyvaujančių asmenų vaidmuo, Bendrasis Teismas keliuose sprendimuose yra nusprendęs, jog šių asmenų procesinės teisės yra skirtingos.

49.      Šiuo klausimu vis dėlto reikia konstatuoti, jog, kad ir kaip būtų, Chartijos 41 straipsnis taikomas bet kokiai administracinei procedūrai, nepriklausomai nuo jos kaltinamojo ar tiriamojo pobūdžio, ir jame įtvirtinta, be kita ko, kiekvieno asmens teisė būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Be to, primintina, kad rungimosi principas taip pat taikomas bet kokiai procedūrai, po kurios gali būti priimtas sprendimas, darantis didelę įtaką asmens interesams(26). Todėl nėra reikalo galutinai spręsti klausimo, ar administracinė procedūra, nesvarbu, ar ji reglamentuojama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, ar pagal EIB orumo darbe politikos nuostatas, patenka į Chartijos 47 ir 48 straipsnių taikymo sritį(27).

50.      Nors tiesa, kad priekabiavimu kaltinamam asmeniui nuo procedūros pradžios kyla pavojus, kad bus taikyta jam nepalanki priemonė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį, t. y. bus priimtas sprendimas tenkinti pagalbos prašymą, taip pat svarbu pažymėti, kad tyrimo procedūra gali būti nepalanki ir asmeniui, kuris pateikė šį prašymą. Be kita ko, taip yra tuo atveju, kai vykstant tyrimui paaiškėja, jog pagalbos prašymas bus atmestas(28). Taigi, kaip ir priekabiavimu kaltinamas asmuo, kuris turi turėti galimybę gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, todėl vykstant tyrimui jis turi turėti galimybę būti išklausytas, prireikus – kelis kartus, taip ir skundą pateikęs asmuo turi būti išklausytas dėl motyvų, kuriais atitinkamu atveju administracija ketina remtis atmesdama jo prašymą(29). Galiausiai, tai buvo pripažinta ir Bendrojo Teismo jurisprudencijoje(30).

51.      Kadangi administracija kiekvienam susijusiam asmeniui turi suteikti galimybę tinkamai(31) pareikšti savo nuomonę, manau, tai reiškia, kad skundą pateikęs asmuo turi turėti galimybę ginčyti bet kokią informaciją, kuria kompetentinga institucija ketina pagrįsti savo sprendimą atmesti skundą, nesvarbu, ar tai būtų liudytojų parodymai, ar informacija iš kitų šaltinių, ir turi turėti galimybę pateikti bet kokį įrodymą šiuo klausimu. Kaip išplaukia iš Bendrojo Teismo jurisprudencijos šiuo klausimu, be kita ko, negali būti laikoma, kad siekiant konstatuoti, jog buvo paisoma skundą pateikusio asmens teisės būti išklausytam, pakanka remtis vien tuo, kad buvo atsižvelgta į pradinį skundą ar ankstesnes pastabas. Be kita ko, gali paaiškėti, jog būtina suteikti skundą pateikusiam asmeniui galimybę pateikti pastabas dėl tyrimo ataskaitos projekto(32).

52.      Šie argumentai, galiojantys bet kokiam administraciniam tyrimui dėl priekabiavimo, a fortiori galioja tyrimo procedūrai, pradėtai pagal EIB vidaus tvarkos taisykles, nes iš esmės šiose taisyklėse yra numatyta galimybė priimti kelis sprendimus, nepalankius skundą pateikusiam asmeniui, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį, visų pirma – dėl paties šio asmens atsakomybės.

iii) Dėl apeliantės procesinių teisių paisymo šioje byloje

–       Dėl apeliantės teisės būti išklausytai dėl atsakovo ir liudytojų pareiškimų

53.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog vėliausiai tuo momentu, kai paaiškėja, jog skundas bus atmestas, skundą pateikusiam asmeniui, remiantis Chartijos 41 straipsniu, turi būti suteiktos tokios pat procesinės teisės kaip ir priekabiavimu kaltinamam asmeniui(33). Todėl skundą pateikęs asmuo, kaip ir priekabiavimu kaltinamas asmuo, gali reikalauti, kad jis būtų išklausytas, prireikus – kelis kartus, dėl su juo susijusių faktinių aplinkybių, be kita ko, kai kompetentinga institucija vertina jo paties elgesį.

54.      Taigi, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 52 punkte nusprendė Bendrasis Teismas, vykstant tyrimo procedūrai skundą pateikusio asmens padėtis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti visiškai prilyginta priekabiavimu kaltinamo asmens padėčiai. Tačiau Bendrasis Teismas nusprendė, jog nebuvo neteisėta tai, kad tyrimo komitetas atsisakė leisti apeliantei susipažinti su priekabiavimu kaltinamo asmens ir liudytojų pareiškimų turiniu, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, be kita ko, pasirėmė tuo, kad Orumo darbe politikos nuostatose nenumatyta, jog priekabiavimu kaltinamo asmens pareiškimai turi būti pateikti skundą pateikusiam asmeniui(34). Tačiau Orumo darbe politikos nuostatomis negali būti nukrypstama nuo Sąjungos teisės principų, primintų šios išvados 48 punkte. Todėl priėmęs tokį sprendimą Bendrasis Teismas nepaisė apeliantės teisės būti išklausytai, vykstant tyrimo procedūrai, turinio ir pažeidė rungimosi principą.

55.      Akivaizdu, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad skundo atmetimas pats savaime yra apeliantei nepalanki priemonė, ir dėl to nepadarė išvados, jog buvo būtina pateikti apeliantei liudytojų ir priekabiavimu kaltinamo asmens pareiškimus, kuriais pirmininkas ketino paremti savo sprendimą. Tai, kad nebuvo atsižvelgta į šią aplinkybę, dar labiau stebina, nes Tarnautojų teismas jau ne kartą yra pabrėžęs, jog galimas administracijos pripažinimas, kad būta psichologinio priekabiavimo, savaime gali turėti teigiamą įtaką asmens, prie kurio priekabiauta, psichologinės reabilitacijos procesui, todėl administracija turi tinkamai išklausyti atitinkamą asmenį prieš atmesdama jo skundą(35). Tuo labiau tai pasakytina tokiu atveju, kaip apeliantės, kai ne tik buvo atmestas skundas, bet ir pateiktos rekomendacijos, kuriose jai pačiai buvo priekaištaujama dėl problemų, konstatuotų dėl pozityvaus požiūrio nebuvimo.

56.      Šiuo klausimu iš skundžiamo sprendimo 48 ir 49 punktų, taip pat iš 69 ir 71 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog priekabiavimu kaltinamo asmens ir liudytojų pareiškimai, susiję su apeliantės profesiniais įgūdžiais, jos sveikatos (psichinės) būkle ir jos privataus gyvenimo problemomis, turėjo lemiamą įtaką tam, kad sumažėtų pasitikėjimas apeliante, ir galiausiai tam, kad EIB pirmininkas atmetė skundą. Tačiau, kadangi natūralu, jog apeliantė negalėjo žinoti šių dalykų tuo metu, kai pateikė skundą ir kai vyko jos apklausa, ir taip pat negalėjo susipažinti su jais vėliau, negali būti laikoma, kad ji buvo tinkamai išklausyta prieš atmetant jos skundą.

57.      Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą tokiomis aplinkybėmis nepripažindamas apeliantės teisės susipažinti su atsakovo pastabomis ir liudytojų parodymų turiniu, kad ji galėtų pateikti savo pastabas arba naujus įrodymus savo kaltinimams pagrįsti. Tuo labiau tai galioja, nes skundžiamo sprendimo 48 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad vykstant procedūrai tyrimo dalykas iš tikrųjų pasikeitė, nes EIB pirmininkas ketino imtis drausminių priemonių apeliantės atžvilgiu, tačiau ji nebuvo išklausyta dėl faktinių aplinkybių, kuriomis buvo pagrįsti šie pokyčiai.

58.      Tai, kad drausminė procedūra galiausiai nebuvo pradėta, negali paneigti šio konstatavimo. Priešingai, nei per posėdį teigė EIB įgaliotas atstovas, būtent skundo atmetimas, o ne tik vėlesnis sprendimas pradėti drausminę procedūrą yra apeliantei nepalanki priemonė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnį.

59.      Kad ir kai būtų, Bendrasis Teismas taip pat nenurodė aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad EIB veikė siekdamas išvengti apeliantės poveikio liudytojams rizikos arba kad kiti su konfidencialumu susiję motyvai galėjo tam tikru atveju pateisinti galimybės susipažinti su liudytojų parodymais apribojimą(36). Galiausiai, jei taip būtų buvę, pakaktų pateikti apeliantei tik liudytojų parodymų turinį arba tyrimo ataskaitai reikšmingų aspektų santrauką, neatskleidžiant šiuos parodymus davusių asmenų tapatybės.

60.      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad tyrimo komitetas neprivalėjo supažindinti apeliantės su priekabiavimu kaltinamo asmens ir liudytojų pareiškimų, kuriais šis komitetas ketino pagrįsti savo rekomendacijas, turiniu. Todėl pirmojo pagrindo pirmoji dalis turi būti pripažinta pagrįsta.

–       Dėl apeliantės teisės reikalauti apklausti pasiūlytus liudytojus

61.      Apeliantė taip pat kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis nusprendė, jog tam, kad būtų paisyta jos teisė būti išklausytai ir būtų laikomasi rungimosi principo, nebuvo būtina apklausti visų jos pasiūlytų liudytojų.

62.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad remiantis skundžiamo sprendimo 55 punkte nurodyta Tarnautojų teismo jurisprudencija tyrimo komitetas iš tiesų neprivalo apklausti visų skundą pateikusio asmens pasiūlytų liudytojų, nes šis komitetas turi diskreciją spręsti dėl tyrimo eigos(37). Tačiau šią diskreciją taip pat apriboja gero administravimo principas ir suinteresuotųjų asmenų procesinės teisės, įtvirtintos Chartijos 41 straipsnyje. Todėl ši diskrecija nereiškia, kad tyrimo komiteto sprendimams dėl tyrimo eigos visiškai netaikoma jokia teismo kontrolė. Pavyzdžiui, tyrimo komitetas, be kita ko, negali be jokių motyvų ir pagrindo nuspręsti neapklausti pasiūlytų liudytojų, o turi suteikti šalims vienodas galimybes pateikti savo pastabas, kad būtų užtikrinta jų teisė būti išklausytoms.

63.      Šiuo klausimu Tarnautojų teismas yra pripažinęs, jog buvo pagrindas nekviesti papildomų liudytojų byloje, kurioje tyrimo komitetas jau buvo apklausęs penkiolika iš aštuoniolikos suinteresuotojo asmens pasiūlytų ir dvidešimt kitų liudytojų(38). Taigi, gali būti daroma išvada, jog negali būti pareigos apklausti visų pasiūlytų liudytojų, jei tyrimo komitetas mano, kad turi pakankamai informacijos apie faktines aplinkybes, ir kai suinteresuotosios šalys jau buvo tinkamai išklausytos. Kitoje byloje Tarnautojų teismas taip pat pasirėmė ta aplinkybe, kad tyrėjas turėjo pakankamai informacijos byloje, ir pritarė šio tyrėjo sprendimui apklausti tik dvylika iš 52 ieškovės pasiūlytų liudytojų(39).

64.      Vis dėlto skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas neiškėlė klausimo, ar tyrimo komitetas jau turėjo pakankamai informacijos ir ar apeliantė jau buvo tinkamai išklausyta. Atvirkščiai, iš apeliacinio skundo matyti, kad, pirma, buvo apklausta tik maža dalis iš apeliantės pasiūlytų liudytojų ir, antra, ji nebuvo apie tai įspėta. Taigi, tokiomis aplinkybėmis apsiribodamas tik konstatavimu, kad tyrimo komitetas neprivalėjo apklausti visų apeliantės liudytojų, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

65.      Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirmoje dalyje pateiktas antrasis kaltinimas taip pat turi būti pripažintas pagrįstu.

–       Dėl gydytojų pažymų atmetimo

66.      Skundžiamo sprendimo 58 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad EIB galėjo pagrįstai atmesti gydytojų pažymas, apeliantės pateiktas kaip priekabiavimą sudarančių veiksmų buvimo įrodymus, nes šias pažymas parengę asmenys nedalyvavo atliekant nagrinėjamus tariamus veiksmus.

67.      Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad gydytojų pažymos, atsižvelgiant į jų turinį ir parengimo datą, iš tikrųjų gali padėti išsiaiškinti, ar buvo žala, kurią patyrė tariama priekabiavimo auka, ir net koks buvo šios žalos pobūdis. Be to, Bendrasis Teismas tai pripažino skundžiamo sprendimo 58 punkte. Ir atvirkščiai, gydytojo pažymai negali būti pripažinta tokia pat įrodomoji galia kaip tiesioginiam asmens, dalyvavusio atliekant nagrinėjamą veiksmą, liudijimui. Vis dėlto tyrimo dalykas – nustatyti konkrečių skundą pateikusio asmens nurodytų veiksmų tikrumą ir juos įvertinti atsižvelgiant į seksualinio priekabiavimo apibrėžimą, todėl Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad apeliantės pateiktos gydytojų pažymos negali būti panaudotos siekiant nustatyti šių įvykių buvimą(40).

iv)    Tarpinė išvada

68.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad teisės, kuriomis galėjo pasiremti apeliantė tyrimo metu, buvo mažesnės apimties nei priekabiavimu kaltinamo asmens teisės, todėl apeliantė neturėjo teisės susipažinti su šio asmens ir liudytojų pareiškimų turiniu ir patikslinti savo pastabas šiuo klausimu arba reikalauti pakviesti papildomus liudytojus, kiek tai buvo būtina paisant jos teisės būti išklausytai.

2)      Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, grindžiamos tuo, kad tyrimo procedūrai taikomų terminų nesilaikymas nesukėlė jokių pasekmių

69.      Pirmojo pagrindo antra dalimi ginčijamas Bendrojo Teismo vertinimas dėl to, kokios yra tam tikrų Orumo darbe politikos nuostatose numatytų terminų nesilaikymo pasekmės. Skundžiamo sprendimo 47–49 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nepaisant minėtų terminų nesilaikymo, EIB negali būti kaltinamas dėl kokio nors pažeidimo, nes apeliantė buvo pakviesta į apklausą ir gavo sprendimą per pagrįstą terminą, o EIB veikė rūpestingai. Apeliantė, atvirkščiai, mano, kad Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti griežtai privalomą nagrinėjamų terminų pobūdį.

70.      Visų pirma pažymėtina, kad orumo darbe politika, įtvirtinta EIB vidaus tvarkos taisyklėse, yra privalomo teisinio pobūdžio, kaip, be to, pripažino Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 33 punkte(41). Todėl, priešingai, nei, atrodo, vis dėlto teigia Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 47 punkte, negali būti laikoma, jog šiose taisyklėse numatyti terminai yra tik rekomenduojami gero administravimo tikslais ir skirti tam, kad procedūra būtų vykdoma per pagrįstą terminą(42).

71.      Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad net privalomo termino pažeidimas pats savaime nepagrindžia akto, priimto pasibaigus nagrinėjamai procedūrai, panaikinimo visais atvejais(43). Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad skundžiamo sprendimo 47 punkte Bendrasis Teismas teisingai vadovavosi prielaida, kad termino nesilaikymo pasekmės gali būti vertinamos tik atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

72.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Orumo darbe politikos nuostatas skirtingiems tyrimo procedūros etapams nustatyti labai trumpi terminai, kartais jie sudaro tik penkias darbo dienas. Atsižvelgiant į potencialiai sunkias tyrimo pasekmes santykiams komandos viduje ir pažeidžiamą skundą pateikusio asmens padėtį, taip pat į priekabiavimu kaltinamo asmens interesą, kad būtų kuo greičiau paneigtas bet koks jam pareikštas kaltinimas, šiais terminais siekiama neleisti užsitęsti netikrumo būsenai. Darytina išvada, kad tyrimo procedūrai taikomų terminų tikslas neapsiriboja šios procedūros reglamentavimu laiko atžvilgiu, bet jais iš esmės taip pat siekiama apsaugoti atitinkamų asmenų interesus.

73.      Vis dėlto šis tikslas nepateisina sprendimo, priimto pasibaigus terminui, panaikinimo. Atvirkščiai, būtent dėl sprendimo panaikinimo vien tuo pagrindu, kad jis buvo priimtas pasibaigus terminui, gali užsitęsti netikrumo būsena, kurios siekiama išvengti taikant atitinkamus terminus.

74.      Kad ir kaip būtų, iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad dėl termino nesilaikymo gali atsirasti teisė į žalos atlyginimą. Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas turi įvertinti susiklosčiusios situacijos visumą, kad nustatytų, ar procedūros trukmė buvo nepagrįsta(44). Šioje byloje konstatuotina, kad Bendrasis Teismas tinkamai taikė šią jurisprudenciją, iškėlęs klausimą, ar kvietimas į apklausą ir EIB pirmininko sprendimo įteikimas įvyko per pagrįstą terminą atsižvelgiant į nagrinėjamas aplinkybes. Be kita ko, jis atsižvelgė, pirma, dėl tyrimo pradžios termino – į tai, kad apeliantei kelis kartus buvo pranešta apie jos skundo nagrinėjimo eigą (skundžiamo sprendimo 36 punktas), ir, antra, dėl pirmininko sprendimo įteikimo termino – į tai, kad tyrimo dalykas vykstant procedūrai pasikeitė, todėl reikėjo papildomos informacijos (skundžiamo sprendimo 48 ir 49 punktai).

75.      Net nekalbant apie šiuos konstatavimus, Bendrojo Teismo išvada – kad laikas, praėjęs nuo skundo pateikimo 2015 m. gegužės 20 d. ir EIB pirmininko sprendimo priėmimo 2015 m. spalio 16 d., nebuvo nepagrįstai ilgas, priskirtina jo nepriklausomai jurisdikcijai vertinti faktines aplinkybes. Todėl ši išvada negali būti ginčijama apeliaciniame procese.

76.      Darytina išvada, kad turi būti atmestas apeliantės argumentas, jog dėl numatytų tyrimo procedūros terminų nesilaikymo turėjo būti panaikintas EIB pirmininko sprendimas ir konstatuota EIB deliktinė atsakomybė.

b)      Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, grindžiamų klaidingu vertinimu dėl tam tikrų įrodymų naudojimo tyrimo komiteto ataskaitoje teisėtumo atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir EŽTK 8 straipsnį

77.      Antruoju ir trečiuoju pagrindais apeliantė Bendrąjį Teismą iš esmės kaltina nepripažinus neteisėta tos aplinkybės, kad EIB pirmininkas pagrindė savo sprendimą asmenų, neturinčių kvalifikacijos šiuo klausimu, liudijimais, pagal kuriuos apeliantė buvo apibūdinta kaip turinti psichologinių problemų, sunkiai išgyvenusi išsiskyrimą su buvusiu partneriu ir dėl to netekusi daug svorio, sunkai priimanti bet kokią kritiką ir linkusi manipuliuoti, ir taip buvo leista suprasti, kad apeliantės skundo motyvai buvo kitokie nei seksualinis priekabiavimas, kurį ji tariamai patyrė.

78.      Šiomis aplinkybėmis apeliantė Bendrąjį Teismą kaltina padarius motyvavimo klaidą, nes jis prieštaravo pats sau skundžiamo sprendimo 76 punkte nuspręsdamas, kad, nors šie įrodymai buvo „paviršutiniški ir tenka dėl jų apgailestauti“, jie nesudaro pažeidimo, dėl kurio gali būti kaltinamas EIB.

79.      Atmesdamas apeliantės argumentus, skundžiamo sprendimo 71 punkte Bendrasis Teismas pasirėmė ta aplinkybe, kad EIB tyrimo komitetas ir pirmininkas patys nedarė pareiškimų dėl apeliantės privataus gyvenimo ar psichinės sveikatos, o tik pakartojo liudytojų parodymus šiuo klausimu. Atrodo, jog iš to Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad dėl šių pareiškimų negali būti kaltinamas EIB.

80.      Vis dėlto skundžiamo sprendimo 71 ir 81 punktuose Bendrasis Teismas pabrėžė, kad komitetas iš tikrųjų pasirėmė tais pačiais pareiškimais, kad pagrįstų rekomendaciją atmesti skundą. Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad šioje rekomendacijoje buvo labiau suabejota apeliantės kaip asmens, o ne jos kaltinimų patikimumu. Taigi, tyrimo komitetas pasinaudojo apeliantės asmenybės vertinimu, kurį tariamai įrodė liudytojai, kaip pačiu skundo atmetimo pagrindu. Tačiau negali būti pritarta tam, kad komitetas ir vėliau EIB pirmininkas apeliantei nepalankų sprendimą pagrįstų vertinimu, už kurį jie neprisiima atsakomybės. Iš tiesų, tai būtent tyrimo komiteto užduotis – nustatyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias galutinį sprendimą. Per posėdį šiuo klausimu buvo patikslinta, kad EIB pirmininkas neprivalo papildomai tikrinti faktinių aplinkybių. Šiuo atveju Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad už tyrimo ataskaitoje pateiktas pastabas dėl apeliantės asmenybės ir elgesio yra atsakingas EIB. A contrario, jei Bendrasis Teismas būtų padaręs išvadą, kad komitetas tik pakartojo – liudytojų parodymuose esantį vertinimą – bet jam nepritarė, – tuomet Bendrasis Teismas būtų turėjęs nuspręsti, kad pirmininko sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas, nes buvo grindžiamas tik tyrimo komiteto ataskaita ir joje pakartotais liudijimais. Taigi, Bendrojo Teismo samprotavimas dėl liudytojų parodymuose esančio vertinimo priskirtinumo EIB – tai teisės klaida.

81.      Be to, Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentus, kuriais buvo siekiama įrodyti Chartijos 7 straipsnio pažeidimą, ir skundžiamo sprendimo 74 ir 75 punktuose nurodė, kad tyrimo komiteto ataskaita, kaip ir EIB pirmininko sprendimas, nebuvo išplatinti, o minėtoje ataskaitoje pateikta informacija galiausiai neturėjo jokių pasekmių, visų pirma, drausminių, apeliantės profesinei situacijai.

82.      Dėl pastarojo iš šių dviejų argumentų pažymėtina, jog tai, kad apeliantės elgesio ir asmenybės vertinimas neturėjo pasekmių, susijusių su drausminių priemonių taikymu, neturi reikšmės nagrinėjant klausimą, ar tokie padaryti pareiškimai sudaro Chartijos 7 straipsnio arba net EŽTK 8 straipsnio pažeidimą.

83.      Taigi, lieka nustatyti, ar Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, jog Chartijos 7 straipsnis negalėjo būti pažeistas, nes ataskaita buvo pateikta tik priekabiavimu kaltinamam asmeniui ir EIB pirmininkui.

84.      Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad sprendime dėl tyrimo, susijusio su psichologiniu priekabiavimu, Tarnautojų teismas yra nusprendęs, jog informacijos, galinčios sukelti neigiamų kalbų ieškovės atžvilgiu ir pakenkti jos reputacijai ir pasitikėjimu ja, atskleidimas vien priekabiavimu kaltinamiems asmenims yra pakankamas, kad būtų konstatuotas pažeidimas, dėl kurio atsiranda teisė reikalauti žalos atlyginimo(45).

85.      Kitu atveju byloje, kurioje Komisija atmetė asmens kandidatūrą į aukštesnes pareigas ir tai buvo padaryta pateikiant žeidžiančius komentarus, Teisingumo Teismas kaip į sunkinančią aplinkybę taip pat atsižvelgė į tai, kad atitinkamas dokumentas buvo išplatintas visame padalinyje(46).

86.      Kaip nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, siekiant nustatyti, ar buvo pažeista EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą, kuri apima ne tik reputacijos, bet ir asmens orumo gerbimą, neabejotinai gali būti atsižvelgta į tai, ar buvo išplatintas komentaras, laikomas žeidžiančiu arba galintis diskredituoti atitinkamą asmenį(47). Be to, EŽTT ne vieną kartą yra nusprendęs, kad psichinė sveikata taip pat patenka į EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą taikymo sritį(48). Tačiau siekiant konstatuoti EŽTK 8 straipsnio pažeidimą turi būti atsižvelgta tiek į pareiškimo pobūdį(49), tiek į jo tikslą(50), taip pat į galimus pateisinimus. Darytina išvada, kad EŽTK 8 straipsnio pažeidimas negali būti vertinamas atsižvelgiant vien į klausimą, ar pareiškimai buvo išplatinti.

87.      Vis dėlto Bendrasis Teismas nevertino komentarų pobūdžio ir jų poveikio apeliantės psichinei sveikatai, kurį jį bandė įrodyti pateikdama gydytojų pažymas. Jis taip pat neišnagrinėjo, ar pareiškimai galėjo veiksmingai ir objektyviai padėti įvertinti, ar skundu nėra piktnaudžiaujama. Galiausiai, dėl galimo pateisinimo pažymėtina, kad Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti klausimą, ar tyrimas dėl apeliantės privataus gyvenimo aspektų ir tai, kad jie buvo paminėti tyrimo komiteto ataskaitoje ir EIB pirmininko sprendime, turėjo reikšmės atsižvelgiant į tyrimo dalyką – nustatyti priekabiavimu kaltinamo asmens veiksmų tikrumą.

88.      Remiantis visais šiais argumentais darytina išvada, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, samprotaudamas taip, kad Chartijos 7 straipsnio ir EŽTK 8 straipsnio pažeidimas gali būti atmestas remiantis vien tuo, kad pastabos dėl apeliantės asmenybės ir elgesio neturėjo drausminių pasekmių ir kad ataskaita nebuvo atskleista atitinkamame padalinyje.

2.      Dėl pasekmių, kylančių konstatavus pirmojo pagrindo pirmos dalies ir antrojo pagrindo pagrįstumą

89.      Skundžiamam sprendimui panaikinti pakanka vien konstatavimo dėl pirmojo pagrindo pirmosios dalies, susijusios su apeliantės procesinių teisių apimtimi, pagrįstumo. Iš esmės būtent dėl klaidingos prielaidos – kad procesinės teisės, kurios turi būti pripažintos apeliantei, iš esmės yra mažesnės apimties nei priekabiavimu kaltinamo asmens teisės, Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentus, kuriais buvo siekiama įrodyti tyrimo procedūros eigos pažeidimus. Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nes šiame sprendime reikalavimai dėl panaikinimo ir reikalavimai dėl žalos atlyginimo buvo atmesti remiantis vien tuo, kad nebuvo jokio procedūrinio pažeidimo.

90.      Todėl nebereikia kelti klausimo, ar antrojo pagrindo dėl teisės klaidų, Bendrojo Teismo padarytų vertinant Chartijos 7 straipsnio pažeidimą, pagrįstumas taip pat pagrindžia skundžiamo sprendimo panaikinimą. Tačiau panaikinus skundžiamą sprendimą šie argumentai išlieka svarbūs vertinant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, pareikštus pirmojoje instancijoje.

3.      Dėl ieškinio Bendrajame Teisme

91.      Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą panaikindamas Bendrojo Teismo sprendimą Teisingumo Teismas gali pats galutinai išspręsti ginčą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

92.      Šioje byloje gali būti priimtas galutinis sprendimas dėl EIB pirmininko sprendimo panaikinimo, kurio pirmojoje instancijoje prašė apeliantė, nes jei Bendrasis Teismas būtų tinkamai aiškinęs apeliantės procesinių teisių apimtį, EIB pirmininko sprendimas turėjo būti panaikintas.

93.      Tiesa, pagal suformuotą jurisprudenciją procesinių teisių, visų pirma teisės būti išklausytam, pažeidimas lemia pasibaigus atitinkamai administracinei procedūrai priimto sprendimo panaikinimą tik atveju, jei, nesant šio pažeidimo, šios procedūros rezultatas būtų kitoks(51). Be kita ko, taip nėra, jei administracija neturi jokios diskrecijos dėl sprendimo, kuris turi būti priimtas pasibaigus procedūrai.

94.      Šioje byloje negalima atmesti tikimybės, kad EIB pirmininko sprendimas būtų kitoks, jei apeliantė turėtų teisę ginčyti priekabiavimu kaltinamo asmens ar liudytojų pareiškimus arba pateikti naujus įrodymus savo skundui pagrįsti. Tuo labiau kad nuo to momento, kai apeliantė pateikė skundą, tyrimo dalykas pasikeitė ir iš esmės buvo nagrinėjami apeliantės elgesys ir asmenybė – aspektai, dėl kurių apeliantė dar neturėjo galimybės pateikti savo pastabų.

95.      Todėl reikia tenkinti pirmojoje instancijoje pateiktą prašymą ir panaikinti EIB pirmininko sprendimą atmesti apeliantės skundą. Galiausiai, jei Teisingumo Teismas pritartų šiam pasiūlymui ir panaikintų šį sprendimą, EIB turės imtis tinkamų priemonių dėl šio panaikinimo įgyvendinimo.

96.      Vis dėlto byla nėra tokios stadijos, kad galėtų būti priimtas sprendimas dėl prašymo atlyginti žalą(52).

97.      Iš esmės, iš argumentų, išdėstytų nagrinėjant antrąjį apeliacinio skundo pagrindą(53), matyti, kad Bendrasis Teismas turi iš naujo įvertinti argumentą, susijusį su Chartijos 7 straipsnio pažeidimu, atsižvelgdamas, be kita ko, į komiteto ataskaitoje pateiktų komentarų pobūdį ir tikslą, taip pat į galimą jų pateisinimą. Be to, Bendrasis Teismas dar nenagrinėjo klausimo, ar, atsižvelgiant į žalą, kurią teigia patyrusi apeliantė, ir į jos ryšį su nurodytais pažeidimais, gali būti pateisintas EIB deliktinės atsakomybės konstatavimas.

98.      Darytina išvada, jog byla turi būti grąžinta Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl prašymo atlyginti žalą.

C.      Dėl bylinėjimosi išlaidų

99.      Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

D.      Išvada

100. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.      Panaikinti 2017 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimą OZ / EIB (T‑607/16).

2.      Panaikinti 2015 m. spalio 16 d. Europos investicijų banko (EIB) pirmininko sprendimą atmesti apeliantės skundą dėl seksualinio priekabiavimo, pateiktą remiantis EIB „Asmens orumo darbe gerbimo politikos“ nuostatomis.

3.      Grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl reikalavimų atlyginti žalą.

4.      Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

---

1      Originalo kalba: prancūzų.

---

2      Žr., be kita ko, Tarnautojų teismo sprendimus: 2012 m. gegužės 16 d. Sprendimą Skareby / Komisija (F‑42/10, EU:F:2012:64, 46–48 punktai), 2013 m. spalio 23 d. Sprendimą BQ / Audito Rūmai (F‑39/12, EU:F:2013:158, 72 punktas) ir 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimą De Loecker / EIVT (F‑34/15, EU:F:2015:153, 43 punktas); taip pat 2015 m. rugsėjo 23 d. Bendrojo Teismo sprendimą Cerafogli / ECB (T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 40 punktas).

---

3      OL L 287, 2013, p. 15.

---

4      Jei neklystu, šis dokumentas, kurio versiją prancūzų kalba Teisingumo Teismo kanceliarijos prašymu pateikė EIB, nėra paskelbtas ir yra prieinamas tik kaip EIB vidaus dokumentas.

---

5      2017 m. liepos 13 d. Sprendimas OZ / EIB (T‑607/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:495).

---

6      Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos savo iniciatyva pirmą kartą iškelti ieškinio nepriimtinumu Bendrajame Teisme grindžiamą prieštaravimą tik apeliacinio proceso stadijoje žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimą Sahlstedt ir kt. / Komisija (C‑362/06 P, EU:C:2009:243, 22 punktas).

---

7      Šis terminas buvo įtrauktas į EIB personalo reglamentą po to, kai buvo priimtas 2013 m. vasario 28 d. Sprendimas Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra) (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134). Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad ši nauja redakcija taikoma tik personalo nariams, įdarbintiems po 2013 m., pavyzdžiui, žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą PD / EIB (T‑615/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:642, 48 punktas). Kad ir kaip būtų, iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo matyti, kiek tai susiję su situacija iki 2013 m., kad net jei ieškinys dėl EIB priskirtinų veiksmų pareiškiamas per ilgesnį nei trijų mėnesių terminą, tai negali būti automatiškai vertinama kaip ieškinio pareiškimas per nepagrįstą terminą.

---

8      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Mengozzi nuomonę byloje Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra) (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2012:733, 51 punktas), 2001 m. kovo 6 d. Sprendimą Dunnett ir kt. / EIB (T‑192/99, EU:T:2001:72, 56 punktas) ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą CG / EIB (F‑95/11 ir F‑36/12, EU:F:2014:188, 80 punktas).

---

9      Iki EIB personalo reglamento peržiūros 2013 m. po to, kai buvo priimtas 2013 m. vasario 28 d. Sprendimas Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra) (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134), nebuvo privaloma pasinaudoti taikinimo procedūra.

---

10      Šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Nutartį Cartoon Network / VRDT (C‑670/13 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2024, 42–46 punktai) ir 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Wam Industriale / Komisija (C‑560/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:726, 44 punktas). Be to, šį Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalies aiškinimą patvirtina šios nuostatos formulavimas kitomis kalbomis nei prancūzų, pavyzdžiui, redakcijos vokiečių, anglų ir lenkų kalbomis.

---

11      Žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimą Koninklijke Coöperatie Cosun / Komisija (C‑68/05 P, EU:C:2006:674, 54 punktas) ir, konkrečiau kalbant, dėl administracinės procedūros eigos vertinimo, – mano išvadą byloje Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:104, 77 punktas); taip pat žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimą Wunenburger / Komisija (C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 92 punktas).

---

12      2002 m. balandžio 23 d. Sprendimas Campogrande / Komisija (C‑62/01 P, EU:C:2002:248, 43 punktas).

---

13      Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliaciniu skundu turi būti prašoma visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą ir prireikus visiškai arba iš dalies patenkinti tuos pačius reikalavimus, kurie buvo pareikšti pirmojoje instancijoje; žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija (C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 205 punktas).

---

14      2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimas De Loecker / EIVT (F‑34/15, EU:F:2015:153, 43 punktas).

---

15      2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Cerafogli / ECB (T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 40 punktas).

---

16      Žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 68, 71 ir 72 punktai), 2012 m. gegužės 16 d. Sprendimą Skareby / Komisija (F‑42/10, EU:F:2012:64, 46 punktas), 2013 m. spalio 23 d. Sprendimą BQ / Audito Rūmai (F‑39/12, EU:F:2013:158, 72 punktas) ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą CG / EIB (F‑103/11, EU:F:2014:185, 148 punktas). Šis įsikišimas gali pasireikšti drausminės procedūros prieš tariamą priekabiautoją forma, taip pat taikant nušalinimo priemonę, žr. 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Q / Komisija (F‑52/05, EU:F:2008:161, 207–213 punktai).

---

17      Žr. 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimą De Loecker / EIVT (F‑34/15, EU:F:2015:153, 41 punktas).

---

18      Neseniai 2018 m. birželio 29 d. Sprendime HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 77 ir 78 punktai) Bendrasis Teismas pabrėžė terminologijos skirtumą, kiek tai susiję su „skundu“ pagal Europos Centrinio Banko (ECB) personalo nuostatomis (kurios šiuo klausimu yra panašios į atitinkamą EIB reglamentavimą) ir „pagalbos prašymu“ pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus.

---

19      Žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393).

---

20      Žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 69 ir 70 punktai).

---

21      Žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 71 ir 72 punktai).

---

22      Drausminės procedūros ir baudžiamosios procedūros panašumai buvo išdėstyti generalinio advokato K. Roemer išvadoje byloje Van Eick / Komisija (35/67, nepaskelbta Rink., EU:C:1968:32, 510 punktas) ir generalinio advokato S. Alber išvadoje byloje Tzoanos / Komisija (C‑191/98 P, EU:C:1999:127, 27 punktas).

---

23      2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Komisija / De Bry (C‑344/05 P, EU:C:2006:710, 37 punktas) ir 2016 m. birželio 14 d. Sprendimas Marchiani / Parlamentas (C‑566/14 P, EU:C:2016:437, 51 punktas). Pagal šią jurisprudenciją sprendimas dėl asmens delegavimo pabaigos negali būti laikomas prieš atitinkamą asmenį pradėta procedūra; žr. 2004 m. balandžio 24 d. Sprendimą Parlamentas / Reynolds (C‑111/02 P, EU:C:2004:265, 57 punktas). Tačiau pagal šią jurisprudenciją drausminė procedūra turi būti laikoma prieš asmenį pradėta procedūra, o tai reiškia, kad gali būti remiamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede numatyta teise į gynybą.

---

24      2018 m. birželio 29 d. Sprendimas HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 66 punktas), kuriame pritarta išvadai, padarytai 2012 m. gegužės 16 d. Sprendime Skareby / Komisija (F‑42/10, EU:F:2012:64, 46–48 punktai); 2015 m. spalio 6 d. Sprendimas CH / Parlamentas (F‑132/14, EU:F:2015:115, 57 punktas) ir 2013 m. spalio 23 d. Sprendimas BQ / Audito Rūmai (F‑39/12, EU:F:2013:158, 72 punktas).

---

25      2018 m. birželio 29 d. Sprendimas HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 69 punktas).

---

26      Žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (C‑89/08, EU:C:2009:742, 50 punktas) ir 2010 m. kovo 9 d. Sprendimą ERG ir kt. (C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 54 punktas), taip pat viešosios tarnybos srityje – 1982 m. spalio 6 d. Sprendimą Alvarez / Parlamentas (206/81, EU:C:1982:333, 6 punktas) ir 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Tréfois / Teisingumo Teismas (290/82, EU:C:1983:334, 19 punktas). Konkrečiau, kiek tai susiję su skundo dėl priekabiavimo atmetimu, žr. 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Cerafogli / ECB (T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 35 ir 41 punktai).

---

27      Kadangi apeliantė iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis pažeidė jos teisę būti išklausytai ir rungimosi principą, t. y. principus, kurie įtvirtinti ir Chartijos 41 straipsnyje, šios bylos sprendimui neturi reikšmės, kad formaliai ji sieja šiuos principus su Chartijos 47 straipsniu ir EŽTK 6 straipsniu.

---

28      2018 m. birželio 29 d. Sprendimas HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 73 punktas).

---

29      Šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Komisija / De Bry (C‑344/05 P, EU:C:2006:710, 37 ir 38 punktai).

---

30      1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Komisija / Lisrestal ir kt. (C‑32/95 P, EU:C:1996:402, 21 punktas), 2013 m. spalio 22 d. Sprendimas Sabou (C‑267/12, EU:C:2013:678, 38 punktas), 2016 m. birželio 14 d. Sprendimas Marchiani / Parlamentas (C‑566/14 P, EU:C:2016:437, 51 punktas), 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Cerafogli / ECB (T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 34 punktas) ir 2018 m. birželio 29 d. Sprendimas HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 69 ir 74 punktai).

---

31      2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Reynolds / Parlamentas (T‑237/00, EU:T:2005:437, 101 punktas), 2005 m. kovo 8 d. Sprendimas Vlachaki / Komisija (T‑277/03, EU:T:2005:83, 64 punktas) ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Prequ’Italia (C‑276/16, EU:C:2017:1010, 46 punktas). Dėl teisės tinkamai pateikti savo nuomonę apimties žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą byloje Komisija / De Bry (C‑344/05 P, EU:C:2006:483, 44 ir paskesni punktai).

---

32      Taip pat to reikalavo Bendrasis Teismas savo 2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendime Cerafogli / ECB (T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 50 punktas) ir Tarnautojų teismas 2013 m. spalio 23 d. Sprendime BQ / Audito Rūmai (F‑39/12, EU:F:2013:158, 73 ir 74 punktai). 2018 m. birželio 29 d. Sprendime HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393) Bendrasis Teismas net nusprendė, jog nepakako to, kad administracija išklausė ieškovę dėl prašymo atmetimą pagrindžiančių motyvų, ji nesuteikė ieškovei galimybės susipažinti su patariamojo komiteto ataskaita.

---

33      Šiuo klausimu taip pat žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 69 punktas).

---

34      Žr. skundžiamo sprendimo 54 punktą.

---

35      Žr. 2013 m. spalio 23 d. Sprendimą BQ / Audito Rūmai (F‑39/12, EU:F:2013:158, 72 punktas) ir 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimą De Loecker / EIVT (F‑34/15, EU:F:2015:153, 43 punktas); šiuo metu taip pat žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 64 punktas).

---

36      2015 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas Cerafogli / ECB (T‑114/13 P, EU:T:2015:678, 45 punktas). Toje byloje ieškovė vis dėlto turėjo galimybę susipažinti su tyrimo komiteto ataskaitos projektu, kuriame buvo pateikta liudytojų parodymų santrauka.

---

37      2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Donati / ECB (F‑63/09, EU:F:2012:193, 187 punktas) ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimas CG / EIB (F‑103/11, EU:F:2014:185, 157 punktas); šiuo metu taip pat žr. 2018 m. birželio 29 d. Sprendimą HF / Parlamentas (T‑218/17, EU:T:2018:393, 97–101 punktai).

---

38      2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Donati / ECB (F‑63/09, EU:F:2012:193, 187 punktas).

---

39      2013 m. liepos 11 d. Sprendimas Tzirani / Komisija (F‑46/11, EU:F:2013:115, 125 punktas).

---

40      Vadovaudamasis šia logika Teisingumo Teismas patvirtino Bendrojo Teismo sprendimą, kuriame šis teismas nusprendė, jog tyrimo komitetas galėjo pagrįstai nekviesti liudytojų, kurie nei visiškai, nei iš dalies nedalyvavo vykstant nagrinėjamam įvykiui, žr. 1997 m. spalio 16 d. Nutartį Dimitriadis / Audito Rūmai (C‑140/96 P, EU:C:1997:493, 38 punktas).

---

41      Taip pat žr. 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimą De Nicola / EIB (F‑52/11, EU:F:2014:243, 143 punktas).

---

42      Šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimą Piro / Komisija (T‑193/03, EU:T:2005:164, 78 punktas).

---

43      2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas Gogos / Komisija (C‑583/08 P, EU:C:2010:287, 56 punktas).

---

44      Pagrįstumas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nagrinėjamas aplinkybes; žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 229–235 punktai) ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimą Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra) (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134, 28 ir 29 punktai).

---

45      Tarnautojų teismas nenagrinėjo atitinkamo pažeidimo konkrečiai Chartijos 7 straipsnio atžvilgiu, bet konstatavo, kad dėl šio pažeidimo ieškovei buvo padaryta neturtinė žala; žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą CG / EIB (F‑103/11, EU:F:2014:185, 151 punktas).

---

46      Žr. 1990 m. vasario 7 d. Sprendimą Culin / Komisija (C‑343/87, EU:C:1990:49, 27–29 punktai).

---

47      2004 m. birželio 29 d. EŽTT sprendimas Chauvy ir kiti prieš Prancūziją (CE:ECHR:2004:0629JUD006491501, 70 punktas) ir 2007 m. lapkričio 15 d. EŽTT sprendimas Pfeifer prieš Austriją (CE:ECHR:2007:1115JUD001255603, 35 punktas).

---

48      2009 m. balandžio 9 d. EŽTT sprendimas A. prieš Norvegiją (CE:ECHR:2009:0409JUD002807006, 64 punktas).

---

49      Pareiškimas turi būti tokio pobūdžio, kad gali pakenkti atitinkamo asmens privačiam gyvenimui, žr. 2009 m. balandžio 9 d. EŽTT sprendimą A. prieš Norvegiją (CE:ECHR:2009:0409JUD002807006, 64 punktas), 2014 m. liepos 10 d. EŽTT sprendimą Axel Springer AG prieš Vokietiją (CE:ECHR:2012:0207JUD003995408, 83 punktas), taip pat 2015 m. liepos 16 d. EŽTT sprendimą Delphi AS prieš Estiją (CE:ECHR:2015:0616JUD006456909, 137 punktas).

---

50      2007 m. spalio 4 d. Sprendime Sanchez Cardenas prieš Norvegiją (CE:ECHR:2007:1004JUD001214803, 37 punktas) EŽTT atsižvelgė į tai, kad atitinkamas pareiškimas, nagrinėtu atveju – padarytas teismo priimant sprendimą, neturėjo reikšmės siekiant priimti sprendimą byloje.

---

51      Šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimą Prancūzija / Komisija (C‑301/87, EU:C:1990:67, 31 punktas), 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba (C‑141/08 P, EU:C:2009:598, 94 punktas), 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Storck / VRDT (C‑96/11 P, EU:C:2012:537, 80 punktas), 2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533, 38 punktas) ir 2014 m. liepos 3 d. Sprendimą Kamino International Logistics ir Datema Hellmann Worldwide Logistics (C‑129/13 ir C‑130/13, EU:C:2014:2041, 79 punktas).

---

52      Dėl galimybės Teisingumo Teismui priimti galutinį sprendimą dėl tam tikrų bylos dalių ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl likusios dalies, žr. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimą Taryba / de Nil ir Impens (C‑259/96 P, EU:C:1998:224).

---

53      Žr. šios išvados 83 ir paskesnius punktus.