1

Ieškovė, Tarptautinių ir Europos viešųjų paslaugų organizacijų darbuotojų, dirbančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, profesinė sąjunga (International and European Public Services Organisation, IPSO), yra profesinė sąjunga, kuri, vadovaudamasi savo statutu, atstovauja Vokietijoje įsisteigusių tarptautinių ir Europos organizacijų darbuotojų ir joms dirbančių asmenų interesams.

2

2008 m. liepos 3 d. ieškovė ir Europos Centrinis Bankas (ECB) pasirašė bendrąjį susitarimą – „[ECB] ir [IPSO] susitarimo dėl pripažinimo, dalijimosi informacija ir konsultacijų protokolą“, jis buvo papildytas 2011 m. kovo 23 d. priedu (toliau – bendrasis susitarimas).

3

Bendrojo susitarimo 2 punkte numatyta IPSO informavimo, jos ankstyvosios intervencijos ir konsultavimosi su ja tvarka, kiek tai susiję su priemonėmis, galinčiomis turėti įtakos ECB darbuotojų padėčiai arba interesams.

4

Ieškovės iniciatyva ECB pradėjo diskutuoti su ja dėl laikinųjų darbuotojų padėties ECB.

5

2014 m. sausio 29 d. susirinkime ECB direktorato nario, atsakingo už darbuotojų reikalus, iniciatyva šalys sutarė sudaryti darbo grupę dėl laikinųjų darbuotojų klausimų (toliau – darbo grupė). Šalys įsipareigojo minėtam direktorato nariui pateikti ataskaitą dėl išvadų, kurias jos padarė po šių diskusijų.

6

Daug ieškovės ir ECB, atstovaujamo Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo generalinio direktorato (GD) narių, susirinkimų dėl laikinųjų darbuotojų įvyko darbo grupėje nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., be to, jie vyko ir vėliau.

7

2014 m. gegužės 20 d. susirinkime direktoratas priėmė sprendimą dėl tam tikrų klausimų, susijusių su laikinųjų darbuotojų įdarbinimu ECB, visų pirma dėl to paties laikinojo darbuotojo, kuriam priskirtos administracinės ir sekretoriato užduotys, maksimalios dvejų metų darbo ECB trukmės (toliau – ginčijamas aktas). Ginčijamame akte, kuris yra šio susirinkimo protokolas, numatyta:

„Atsižvelgdama į dokumentuose pateiktą informaciją ir visų pirma į tai, kad [Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo“] GD tęsė diskusijas su atitinkamomis tarnybomis siekdamas laipsniškai sumažinti ECB priklausomybę nuo laikinųjų darbuotojų, atliekančių periodines užduotis, direktoratas: a) nusprendė, kad: i) nuo šiol įdarbinti laikinuosius darbuotojus, atliekančius administracines ir sekretoriato užduotis, reikia tik siekiant patenkinti laikiną poreikį ir bendra jų visų sutarčių trukmė neturėtų viršyti dvidešimt keturių mėnesių <…>“

8

Šiai priemonei taikyti buvo numatytos tam tikros pereinamojo laikotarpio priemonės. Direktoratas taip pat atsižvelgė į tai, kad Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD parengs atskirą pranešimą dėl laikinųjų darbuotojų, atliekančių IT priežiūrą, ateities.

9

Per 2014 m. birželio 5 d. darbo grupės susirinkimą Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD atstovai informavo ieškovę apie direktorato priimtą ginčijamą aktą.

10

2014 m. liepos 16 d. buvo surengtas informacinis susirinkimas, skirtas laikiniesiems darbuotojams ir susijęs su ginčijamame akte patvirtintomis priemonėmis, po kurio ECB intranete buvo išplatinta tokia su šiomis priemonėmis susijusi informacija:

„ECB direktoratas nusprendė nustatyti dvejų metų trukmės ribą laikinųjų darbuotojų, atliekančių administracines ir sekretoriato užduotis, sutartims<…> Nuo šiol administracines ir sekretoriato užduotis atliekančių darbuotojų (įdarbinti laikinai, pakaitiniai arba darbui su konkrečiais projektais) darbo ECB pagal laikinąsias, vieninteles arba paeiliui sudaromas sutartis bendra trukmė negalės viršyti dvejų metų. Vis dėlto taikoma pereinamojo laikotarpio priemonė <…> Direktorato sprendimas netaikomas nei GD‑IS subrangovams, nei kolegoms, atliekantiems technines funkcijas, pavyzdžiui, inžinieriams ar kitiems techniniams darbuotojams.“

11

2014 m. spalio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

12

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

13

ECB Bendrojo Teismo prašo:

14

Formaliai nepareikšdamas prieštaravimo dėl nepriimtinumo pagal 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnį, ECB ginčija ieškinio priimtinumą ir pateikia, kaip jis tai patvirtino per posėdį, keturis ieškinio nepriimtinumo pagrindus, grindžiamus atitinkamai, pirma, ginčijamo akto nebuvimu, antra, tuo, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio, trečia, tuo, kad ji neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio, ir, ketvirta, ieškinio pareiškimo termino nesilaikymu.

15

Pirmiausia ECB teigia, kad ginčijamas aktas nėra aktas, kurį galima ginčyti, kaip jis suprantamas pagal teismų praktiką, motyvuodamas tuo, kad jis nesukėlė teisinių pasekmių tretiesiems asmenims. Šiuo klausimu jis teigia, kad ginčijamas aktas yra ECB tarnybų vadovams skirtos vidaus gairės arba vidaus rekomendacijos, kuriomis siekiama suderinti sprendimus, kuriuos jie turės priimti „decentralizuotai valdydami“ pirkimų dėl laikinojo įdarbinimo įmonių pasiūlymų atrankos vykdymą, ir kuriomis siekiama suderinti vidinius atrankos kriterijus atsižvelgiant į būsimą taikomų Vokietijos teisės aktų, t. y. 1972 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo dėl laikinojo įdarbinimo teikimo (Arbeitnehmerüberlassungsgesetz, BGBl I p. 1393, toliau – AÜG), pakeitimą. ECB mano, kad ne ginčijamas aktas, o tik AÜG yra reikšmingas nustatant šioje byloje taikytiną teisinį pagrindą, o ECB turi laikytis visų šio įstatymo pakeitimų.

16

Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas aktas yra aktas, kurį galima ginčyti, nes, pirma, juo nustatomas naujas privalomas teisinis pagrindas dėl tvarkos, kuria vadovaudamasis ECB įdarbins laikinuosius darbuotojus, atliekančius administracines ir sekretoriato užduotis, ir, antra, jis lemia ne tik ECB tarnybų vidaus darbo organizavimo pasekmes, nes juo reikšmingai pakeičiama laikinojo įdarbinimo įmonių ir laikinųjų darbuotojų, kurių paskyrimo dirbti ECB trukmė bus ribota, teisinė padėtis.

17

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik priemonės, lemiančios privalomas teisines pasekmes, galinčios paveikti trečiųjų asmenų interesus, iš esmės pakeisdamos jų teisinę padėtį, yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, 22/70, EU:C:1971:32, 42 punktas; 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑443/97, EU:C:2000:190, 27 punktas ir 2010 m. vasario 12 d. Nutarties Komisija / CdT, T‑456/07, EU:T:2010:39, 52 punktas).

18

Siekiant nustatyti, ar aktas, kurį prašoma panaikinti, sukuria tokias pasekmes, kvalifikuojant tokį aktą reikia atsižvelgti į jo esmę (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktas), jo parengimo kontekstą (2000 m. vasario 17 d. Sprendimo Stork Amsterdam / Komisija, T‑241/97, EU:T:2000:41, 62 punktas) ir į jo autoriaus tikslą (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 42, 46 ir 52 punktus ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 52 punktą). Tačiau akto priėmimo forma iš esmės yra nesvarbi vertinant ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktą ir 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Le Pen / Parlamentas, C‑208/03 P, EU:C:2005:429, 46 punktą). Vis dėlto neatmestina, kad Bendrasis Teismas gali atsižvelgti į aktų, kuriuos prašoma panaikinti, formą, jeigu ji gali padėti nustatyti jų pobūdį (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 26 d. Sprendimo Vokietija ir Bundesanstalt für Arbeit / Komisija, 44/81, EU:C:1982:197, 12 punktą ir 2010 m. vasario 12 d. Nutarties Komisija / CdT, T‑456/07, EU:T:2010:39, 58 punktą).

19

Be to, iš teismo praktikos matyti, kad institucijos priimta priemonė, kuri tik išreiškia jos ar vienos iš tarnybų ketinimus tam tikroje srityje laikytis nustatytos krypties, nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Komisija, 114/86, EU:C:1988:449, 13 punktą ir 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Komisija, C‑180/96, EU:C:1998:192, 28 punktą). Tokios vidaus gairės, nustatančios bendrą kryptį, kurios pagrindu institucija, taikydama atitinkamas nuostatas, numato vėliau priimti individualius sprendimus, kurių teisėtumas galės būti ginčijamas pagal SESV 263 straipsnyje numatytą procedūrą, lemia pasekmes tik vidaus administracijai ir nesukuria jokių teisių ar pareigų tretiesiems asmenims. Taigi tokie aktai nėra asmens nenaudai priimti aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑443/97, EU:C:2000:190, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 33 ir 34 punktus ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑185/05, EU:T:2008:519, 41 punktą).

20

Tik aktas, kuriuo jo autorius aiškiai ir galutinai pareiškia savo poziciją tokia forma, kuri leidžia nustatyti jo pobūdį, yra sprendimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 26 d. Sprendimo Vokietija ir Bundesanstalt für Arbeit / Komisija, 44/81, EU:C:1982:197, 12 punktą ir 2010 m. vasario 12 d. Sprendimo Komisija / CdT, T‑456/07, EU:T:2010:39, 54 punktą).

21

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas aktas skiriasi nuo paprastų ECB tarnyboms skirtų gairių ar rekomendacijos tiek savo turiniu, tiek aplinkybėmis, kuriomis jis buvo priimtas, taip pat tuo, kaip jis buvo parengtas ir kaip apie jį buvo pranešta suinteresuotiesiems asmenims.

22

Iš tiesų, atsižvelgiant į ginčijamo akto turinį, parengtą aiškiai ir nedviprasmiškai, matyti, kad jis yra ECB direktorato sprendimas iki dvejų metų apriboti, kartu taikant pereinamojo laikotarpio priemones, laikotarpį, per kurį ECB galės įdarbinti tą patį laikinąjį darbuotoją, atliekantį administracines ir sekretoriato užduotis, kad patenkintų laikiną poreikį. Priešingai, nei teigia ECB, toks direktorato sprendimas reiškia daugiau nei būtų reiškęs sprendimas teikti vidines rekomendacijas ECB tarnyboms dėl dokumentų rengimo konkursams, kuriais siekiama atrinkti laikinojo įdarbinimo įmonių pasiūlymus. Iš tikrųjų direktoratas ne tik pateikė rekomendacijas ar neprivalomą laikytis kryptį, bet ir nustatė visuotinai taikytinas taisykles, kuriomis galutinai nustatomi bent kai kurie kriterijai, kuriuos reikia taikyti įdarbinant laikinuosius darbuotojus šioje institucijoje, t. y. maksimalų to paties laikinojo darbuotojo, atliekančio administracines ir sekretoriato užduotis, įdarbinimo laikotarpį.

23

Toks aktas lemia privalomas teisines pasekmes, nes tol, kol ši taisyklė nėra formaliai pakeista arba panaikinta, ECB, vertindamas laikinojo įdarbinimo įmonių pateiktus pasiūlymus vykdant pirkimus dėl laikinųjų darbuotojų įdarbinimo šioje institucijoje, negali nuo jos nukrypti.

24

Tai, kad ginčijamas aktas pagal savo pobūdį yra sprendimas, patvirtina forma, kuria šis aktas buvo priimtas. Iš tiesų, viena vertus, jame vartojami žodžiai „direktoratas nusprendė“ (žr. šio sprendimo 7 punktą) ir, kita vertus, ECB intranete pateiktoje informacijoje remiamasi ginčijamu aktu, nurodant, kad: „[d]irektoratas <…> nusprendė nustatyti“ ir „direktorato sprendimas“ (žr. šio sprendimo 10 punktą). Be to, ieškovei skirtame 2014 m. rugsėjo 30 d. ECB pirmininko rašte remiamasi ginčijamu aktu vartojant žodžius „direktoratas nusprendė“.

25

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, minėtą šio sprendimo 18 punkte, nors siekiant nustatyti, ar aktas lemia teisines pasekmes, reikia atsižvelgti į jo esmę, akto forma yra vienas iš požymių, į kuriuos Europos Sąjungos teismas gali atsižvelgti, siekdamas nustatyti nagrinėjamo akto esmę nepaisant to, kad vien tik ji negali būti pakankamas pagrindas kvalifikuoti jį kaip asmens nenaudai priimtą aktą, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Taigi nors nereikėtų manyti, kad šis teiginys turi lemiamą reikšmę, reikia konstatuoti, kad ginčijamame akte ECB vartojami žodžiai „direktoratas nusprendė“ ir „direktorato sprendimas“ patvirtina jo turinio aiškinimą, pateiktą šio sprendimo 22 punkte, kuris leidžia daryti išvadą, kad tai yra aktas, kuris pagal savo pobūdį yra sprendimas.

26

Ginčijamo akto priėmimo aplinkybės ir ECB darbuotojų informavimas apie jo taikymo sritį patvirtina teiginį, kad tai yra aktas, kuris pagal savo pobūdį yra sprendimas.

27

Pirma, reikia pažymėti, kad ECB direktorato pozicija, priimta ginčijamame akte, atitinka šios institucijos tikslą „laipsniškai sumažinti ECB priklausomybę nuo laikinųjų darbuotojų, atliekančių periodines užduotis“, kaip tą rodo ginčijamas aktas ir dokumentas „Pranešimas dėl i) atnaujintos informacijos dėl laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ECB; ii) trumpalaikės ir vidutinės trukmės galimybės, kuria siekiama sumažinti ECB priklausomybę nuo laikinųjų darbuotojų“, kurį direktoratui parengė Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD ir į kurį direktoratas atsižvelgė priimdamas ginčijamą aktą (toliau – Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD pranešimas). Vadinasi, priimdamas ginčijamą aktą direktoratas siekė, kad jis taptų bendros politikos, kuria siekiama rečiau ECB įdarbinti laikinuosius darbuotojus, dalimi.

28

Vis dėlto ECB tvirtina, kad taikant gero administravimo principą ginčijamu aktu siekta atsižvelgti į numatomus Vokietijos teisės aktų, t. y. AÜG, taikomų sutartims, kurias ECB sudaro su laikinojo įdarbinimo įmonėmis, pakeitimus.

29

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Vokietijos vyriausybės pasiūlymas pakeisti AÜG, siekiant apriboti laikinųjų sutarčių trukmę iki aštuoniolikos mėnesių, tikrai minimas Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD pranešime ir su ginčijamu aktu susijusioje informacijoje, 2014 m. liepos 16 d. išplatintoje ECB intranete. Vis dėlto vien tai, kad toks pasiūlymas buvo pateiktas ginčijamo akto priėmimo metu, negali patvirtinti ECB argumento, kad tai yra priemonė, patvirtinta siekiant atsižvelgti į būsimą reikšmingo Vokietijos teisės akto pakeitimą.

30

Iš tiesų pirmiausia reikia pažymėti, kad ECB nurodomas Vokietijos teisės akto pakeitimas dar nebuvo priimtas ginčijamo akto priėmimo metu ir tuo metu jo turinys dar negalėjo būti aiškiai nustatytas. Jeigu ECB tikrai siekė atsižvelgti į planuojamą priimti AÜG pakeitimą, jis būtų suderinęs ginčijamu aktu nustatytų priemonių įsigaliojimo datą su minėto pakeitimo įsigaliojimo data. Kaip matyti iš tą pačią dieną ECB intranete išplatintos informacijos, ginčijamame akte numatytos priemonės taikomos nuo 2014 m. liepos 16 d., tačiau AÜG pakeitimas tą dieną dar nebuvo priimtas ir, beje, kaip patvirtino ECB, jis vis dar nėra priimtas šios bylos posėdžio dieną.

31

Antra, reikia pažymėti, kad Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD pranešime minimame pasiūlyme dėl AÜG pakeitimo numatyta apriboti laikinųjų sutarčių trukmę iki aštuoniolikos mėnesių, o ginčijamame akte maksimali nustatyta laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ECB trukmė yra dvidešimt keturi mėnesiai. Taigi bet kuriuo atveju ginčijamas aktas negali būti laikomas priimtu vien siekiant atsižvelgti į nacionaliniu lygmeniu numatytas priemones.

32

Trečia, kaip pažymi ieškovė, ginčijamu aktu nustatyta priemonė, taikoma tik tam tikrai ECB laikinųjų darbuotojų kategorijai, t. y. tiems, kurie atlieka administracines ir sekretoriato užduotis, o kitas užduotis, visų pirma IT priežiūrą, atliekančių laikinųjų darbuotojų padėtis turi būti aptarta atskirame Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD pranešime, kaip tai numatyta ginčijamo akto b punkto i papunktyje ir kaip tą patvirtina ECB intranete išplatinta informacija (žr. šio sprendimo 10 punktą). Taigi negalima manyti, kad ginčijamas aktas buvo priimtas siekiant atsižvelgti į AÜG pakeitimą, nes negalima daryti prielaidos, kad šis pakeitimas būtų taikomas tik šiai laikinųjų darbuotojų kategorijai, o ne visiems laikiniesiems darbuotojams.

33

Todėl ieškovė iš esmės pagrįstai teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog nėra taikytinų Vokietijos teisės aktų pakeitimo šiuo klausimu, būtent ginčijamu aktu buvo nustatytas teisinis pagrindas, apribojant to paties laikinojo darbuotojo, atliekančio ne periodines administracines ir sekretoriato užduotis, darbo ECB trukmę iki dvejų metų.

34

Antra, svarbu pažymėti, kad apie ginčijamu aktu nustatytą priemonę ECB darbuotojams, visų pirma laikiniesiems darbuotojams, buvo pranešta ne tik išplatinant informaciją institucijos intranete, bet ir per informacinį susirinkimą, specialiai šiuo tikslu surengtą ECB dirbantiems laikiniesiems darbuotojams. Kaip ECB direktorius pažymėjo ieškovei skirtame 2014 m. rugsėjo 30 d. rašte, šio informacinio susirinkimo tikslas buvo suteikti laikiniesiems darbuotojams „aiškią informaciją dėl jų sutarčių“.

35

Taigi ECB išplatino informaciją ne tik siekdamas, kaip jis teigia, užtikrinti skaidrumą, lygiateisiškumą ar valdymo veiksmingumą, bet ir pagrįstai manydamas, kad reikia surengti informacinį susirinkimą dėl ginčijamo akto taikymo srities ir jo reikšmės ECB dirbančių laikinųjų darbuotojų padėčiai.

36

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ECB siekė, kad ginčijamas aktas sukeltų privalomų teisinių pasekmių – apribotų laikinųjų darbuotojų, atliekančių ne periodines administracines ir sekretoriato užduotis, darbo ECB trukmę iki dvejų metų, o tai turėjo įtakos jų interesams – t. y. iš jų atimta galimybė būti paskirtiems dirbti ECB ilgiau, nei numatyta šiuo laiko apribojimu.

37

Šios išvados nepaneigia kiti ECB argumentai.

38

Pirma, jis primena, kad šios bylos teisinis pagrindas yra dveji sutartiniai santykiai: ECB ir laikinojo įdarbinimo įmonių sutartiniai santykiai ir laikinojo įdarbinio įmonių bei laikinųjų darbuotojų santykiai. Kadangi šie abeji santykiai yra atskiri, o tarp laikinųjų darbuotojų ir ECB nėra sutartinių santykių, bet kuriuo atveju ginčijamas aktas teisinių pasekmių sukelia ne laikinųjų darbuotojų, kurių interesams atstovauja ieškovė, padėčiai, o tik sutartiniams santykiams tarp ECB ir laikinojo įdarbinimo įmonių.

39

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamas aktas susijęs ne tik su sutartiniais santykiais tarp ECB ir laikinojo įdarbinimo įmonių, tai yra visuotinai taikomas aktas, sukeliantis teisinių pasekmių už šių santykių ribų. Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 22 ir 36 punktuose, juo nustatomas laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ECB sąlygų teisinis pagrindas, todėl apribojamos galimybės tam pačiam laikinajam darbuotojui būti įdarbintam šioje institucijoje ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui, ir tai turi poveikį jo teisinei padėčiai.

40

Antra, taip pat reikia atmesti ECB argumentą, kad laikinojo darbuotojo darbo ECB laikotarpio apribojimas neužkerta kelio vėliau jam būti paskirtam į kitas pareigas, jeigu tai numatyta jį su laikinojo įdarbinimo įmone siejančioje sutartyje. Iš tiesų, nors toks argumentas nėra visai nepagrįstas, jis skiriasi nuo klausimo, ar ginčijamu aktu sukeliama teisinių pasekmių, nes laikinojo darbuotojo darbo ECB laikotarpis apribojamas iki dvejų metų, neatsižvelgiant į kitas pareigas, į kurias jis gali būti paskirtas laikinojo įdarbinimo įmonės.

41

Todėl šio sprendimo 17–20 punktuose minėtos teismo praktikos požiūriu ginčijamas aktas tikrai yra asmens nenaudai priimtas aktas, taigi aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Taigi ECB pateiktą pirmą nepriimtinumo pagrindą reikia atmesti.

42

ECB subsidiariai tvirtina, kad ginčijamas aktas nedaro tiesioginio ir konkretaus poveikio ieškovės interesams, nes, viena vertus, ji nėra jo adresatė ir, kita vertus, ji neturi jokios teisės reikalauti, kad su ja būtų konsultuojamasi, ar teisės būti informuotai priimant tokį aktą, kaip ginčijamas aktas dėl laikinųjų darbuotojų padėties ECB.

43

Ieškovė teigia, kad ginčijamas aktas turi tiesioginį ir konkretų poveikį jai, kaip tai suprantama pagal teismų praktiką, nes priimant ginčijamą aktą nebuvo atsižvelgta į jos pačios, kaip tarpininkės socialiniame dialoge, interesus ir procesines teises, pavyzdžiui, tas, kurios numatytos bendrajame susitarime ir kurių kyla iš diskusijų su ECB, kuriose ji dalyvavo būdama darbo grupėje ir kurias ji laiko „ad hoc susitarimu“.

44

Pagal SESV263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali šio straipsnio pirmoje ir antrojoje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių.

45

Akivaizdu, kad ginčijamas aktas nėra skirtas ieškovei. Be to, kadangi ji neteigia, kad ginčijamas aktas yra norminis aktas, kuris yra tiesiogiai susijęs su ja ir kuriame nėra nustatyta įgyvendinimo priemonių, tačiau kuris yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ja, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šios dvi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytos ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo sąlygos nagrinėjamu atveju yra įvykdytos.

46

Šiuo aspektu pirmiausia reikia priminti, kad, kalbant apie tiesioginio poveikio sąlygą, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog sąlyga, kad aktas, dėl kurio pareiškiamas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, įvykdoma tik tada, kai šis aktas tiesiogiai veikia asmens teisinę padėtį ir nepalieka jokios diskrecijos adresatui, atsakingam už jos įgyvendinimą, kuris yra vien savaiminio pobūdžio ir kyla tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų (žr. 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, EU:C:2008:159, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

47

Antra, dėl konkrečios sąsajos reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką kitas fizinis ar juridinis asmuo nei tas, kuriam skirtas aktas, gali tvirtinti, jog šis aktas yra su juo konkrečiai susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, tik tokiu atveju, jeigu šis aktas turi jam įtakos dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš visų kitų asmenų, ir todėl jį individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Sprendimas Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223; taip pat žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonlinieir kt. / Komisija, C‑133/12 P, EU:C:2014:105, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

48

Tokia organizacija kaip ieškovė, įsteigta kolektyviniams teisės subjektų grupės interesams ginti, negali būti laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusia su aktu, turinčiu poveikį bendriems šios grupės interesams (1962 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Confédération nationale des producteurs de fruits et légumes ir kt. / Taryba, 16/62 ir 17/62, nepaskelbtas Rink., EU:C:1962:47, p. 919, ir 1975 m. kovo 18 d. Sprendimo Union syndicale – Service public européen ir kt. / Taryba, 72/74, EU:C:1975:43, 17 punktas).

49

Vis dėlto pagal teismo praktiką tokių asociacijų kaip ieškovė, atsakingų už kolektyvinių asmenų interesų gynybą, pareikšti ieškiniai yra priimtini trimis atvejais, tai yra tada, kai jos atstovauja asmenų, kurie patys turi teisę pareikšti ieškinius, interesams, kai asociacijos yra išskiriamos dėl ginčijamo akto poveikio jų pačių interesams, būtent dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, paveikė jų, kaip derybininkių, poziciją, arba kai teisės nuostatoje joms aiškiai pripažįstamos atitinkamos procesinės teisės (žr. 2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Forum 187 / Komisija, T‑189/08,EU:T:2010:99, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

50

Nors nagrinėjamu atveju ieškovė tvirtina, kad trečiųjų asmenų, t. y. ECB tarnautojų ir laikinųjų darbuotojų padėties pakeitimas ginčijamu aktu yra svarbus siekiant įrodyti, kad jos teisinė padėtis buvo pakeista atsižvelgiant į jos, kaip profesinės sąjungos, kurios socialinis tikslas yra ginti asmenų, dirbančių Vokietijoje įsteigtose tarptautinėse ir Europos organizacijose arba šioms organizacijoms, kolektyvinius interesus, vaidmenį, ji neteigia, kad patys asmenys turi teisę pareikšti ieškinį. Tačiau ieškovė tvirtina turinti teisę pareikšti ieškinį, nes ECB pažeidė, viena vertus, jos pačios, kaip socialinės partnerės ir derybininkės, kuri dalyvavo diskusijose dėl laikinųjų ECB tarnautojų padėties, interesus ir, kita vertus, jos procesines teises.

51

ECB teigia, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas aktas neturėjo poveikio ieškovės kaip derybininkės, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 49 punkte minėtą teismo praktiką, padėčiai, kurią ji įgijo dėl dalyvavimo darbo grupėje pradėtose diskusijose, nes, viena vertus, ginčijamas aktas yra vidaus dokumentas, skirtas ECB tarnyboms, ir, kita vertus, ieškovė negali tvirtinti, kad nesant tinkamai pasirašyto dokumento darbo grupės sudarymas gali būti prilyginamas susitarimui, iš kurio ji galėtų kildinti teises, kurias ji teigia turinti.

52

Šiuo klausimu reikia priminti, jog vien aplinkybės, kad darbuotojams atstovaujanti profesinė sąjunga dalyvavo derybose, po kurių priimtas aktas, nepakanka, kad būtų pakeistas teisės pareikšti ieškinį, kurią pagal SESV 263 straipsnį ji gali turėti jo atžvilgiu, pobūdis (šiuo klausimu žr. 1975 m. kovo 18 d. Sprendimo Union syndicale – Service public européen ir kt. / Taryba, 72/74, EU:C:1975:43, 19 punktą).

53

Vis dėlto asociacijos ieškinys gali būti pripažintas priimtinu, kai ji gina savo pačios interesus, kurie skiriasi nuo jos narių interesų, visų pirma tada, kai ginčijamu aktu daromas poveikis jai kaip derybininkei (šiuo klausimu žr. 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Kwekerij van der Kooy ir kt. / Komisija, 67/85, 68/85 ir 70/85, EU:C:1988:38, 21–24 punktus; 1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C‑313/90, EU:C:1993:111, 29 ir 30 punktus ir 1999 m. lapkričio 23 d.Nutarties Unión de Pequeños Agricultores / Taryba, T‑173/98, EU:T:1999:296, 54 punktą) konkrečiais atvejais, kai ji atliko aiškiai apibrėžtą ir glaudžiai su ginčijamo sprendimo dalyku susijusį derybininkės vaidmenį, dėl kurio jai susiklostė susiklostė išskirtinė faktinė padėtis, palyginti su kitais asmenimis (šiuo klausimu žr. 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de productionir kt. / Komisija, C‑106/98 P, EU:C:2000:277, 45 punktą ir 2014 m. balandžio 3 d.Nutarties CFE‑CGC France Télécom‑Orange / Komisija, T‑2/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:226, 35 punktą).

54

Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad ginčijamas aktas padarė poveikį jos pačios, kaip ECB socialinės partnerės ir derybininkės, diskusijose dėl laikinųjų darbuotojų šioje institucijoje interesams, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad jis buvo priskirtinas darbo grupės, kurios ataskaita priimant ginčijamą aktą dar nebuvo patvirtinta, įgaliojimams ir kad ji buvo vienintelė socialinė partnerė, priklausiusi šiai darbo grupei ir pasirašiusi bendrąjį susitarimą.

55

Ieškovės nurodytos aplinkybės, apibendrintos šio sprendimo 54 punkte, nagrinėjamu atveju individualizuoja ją, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 53 punkte minėtą teismo praktiką, visų kitų profesinių sąjungų, atstovaujančių ECB įdarbintiems arba jam dirbantiems darbuotojams, atžvilgiu, atsižvelgiant į jos kaip socialinės partnerės vaidmenį diskusijose su ECB administracija dėl laikinųjų darbuotojų šioje institucijoje padėties, kuris buvo aiškiai apibrėžtas ir susijęs su pačiu ginčijamo akto dalyku.

56

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog šalys neginčija, kad ieškovė yra vienintelė organizacija, atstovaujanti ECB įdarbintiems ir jam dirbantiems darbuotojams, kuri dalyvavo diskusijose su ECB administracija dėl laikinųjų darbuotojų šioje institucijoje padėties, kai priklausė šiuo tikslu įkurtai darbo grupei. Ji aktyviai dalyvavo diskusijose, palaikydama glaudžius ryšius su kompetentingomis tarnybomis, visų pirma dalyvaudama įvairiuose susirinkimuose ir pasikeisdama su jomis dokumentais, kaip antai parengiamaisiais susirinkimų dokumentais ir jų protokolais (žr. šio sprendimo 5, 6 ir 9 punktus). Iš darbo grupės diskusijų temų sąrašo ir 2014 m. vasario 18 d. jos surengto susirinkimo protokolo matyti, be kita ko, kad jame vyko diskusijos būtent dėl maksimalios laikinųjų darbuotojų darbo ECB trukmės, kuri kaip tik susijusi su pačiu ginčijamo akto dalyku.

57

Šiuo bylos nagrinėjimo etapu nebūtina spręsti klausimo, ar šio sprendimo 56 punkte nurodytas darbo grupės diskusijas ir palaikytus ryšius reikia laikyti „ad hoc susitarimu“, kaip teigia ieškovė, ir reikia daryti išvadą, kad ECB, nagrinėdamas su laikinaisiais darbuotojais susijusius klausimus, visų pirma klausimą dėl maksimalios jų darbo ECB trukmės, pripažino ieškovę savo partnere (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C‑313/90, EU:C:1993:111, 29 punktą).

58

Taigi ECB socialinės partnerės statuso diskusijose, susijusiose su laikinaisiais darbuotojais, dėl jų darbo trukmės ECB, šioje byloje nagrinėjamu atveju pakanka, kad būtų įrodyta, jog ieškovė yra konkrečiai susijusi su ginčijamu aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą. Pagal teismo praktiką tai yra išskirtinis jos bruožas, nes iš įvairių profesinių organizacijų, veikiančių ECB įdarbintų arba jam dirbančių asmenų interesų gynybos srityje, būtent ji dalyvavo diskusijose su ECB dėl klausimų, kuriuos apima ginčijamas aktas, o tai individualizuoja ją, palyginti su visomis kitomis profesinėmis sąjungomis (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo 3F / Komisija, C‑319/07 P, EU:C:2009:435, 92 ir 93 punktus ir 2002 m. balandžio 18 d.Nutarties IPSO ir USE / ECB, T‑238/00, EU:T:2002:102, 55 punktą).

59

Be to, pagal teismo praktiką ieškovė yra tiesiogiai susijusi su ginčijamu aktu, nes juo tiesiogiai daromas poveikis jos, kaip socialinės partnerės, vaidmeniui, kurį ji atliko diskusijose dėl klausimų, susijusių su laikinaisiais darbuotojais, nes ginčijamu aktu iš jos buvo atimta galimybė dalyvauti priimant sprendimą daryti įtaką jam.

60

Todėl reikia atmesti nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą ieškovės teisės pareikšti ieškinį nebuvimu, tačiau šiame bylos nagrinėjimo etape nėra reikalo priimti sprendimo dėl procesinių garantijų, į kurias ieškovė galėjo potencialiai pretenduoti priimant ginčijamą aktą, buvimo.

61

ECB subsidiariai tvirtina, kad ieškovės suinteresuotumas ginčijamo akto panaikinimu yra „labiau politinis nei teisinis“. Taigi pagal teismo praktiką ji neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes dėl priežasčių, nurodytų neigiant, jog ginčijamas aktas yra aktas, kurį galima ginčyti (žr. šio sprendimo 15 punktą), ECB neturėjo konsultuotis su ja prieš direktoratui priimant ginčijamą aktą.

62

Ieškovė teigia esanti suinteresuota pareikšti ieškinį, nes nagrinėjamu ieškiniu siekiama apginti jos teisę būti informuotai ir įtrauktai į konsultacijas.

63

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. gruodžio 4 d.Nutarties Talanton / Komisija, T‑165/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:1027, 34 ir 35 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

64

Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti atsiradęs ir esantis (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

65

Ieškovė teigia, kad šiuo ieškiniu ji būtent ir siekia apsaugoti savo procesines teises būti įtrauktai į konsultacijas ir būti informuotai. Tai reiškia, kad panaikinus ginčijamą aktą gali būti, kad ECB privalės paisyti šių teisių prieš priimdamas tokį aktą kaip ginčijamas aktas. Vis dėlto suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia, kad ieškovė gali teigti šiuo atveju turinti šias teises, ir tai reikia įvertinti kartu su ieškinio pagrindais.

66

ECB papildomai teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas dėl ieškinio pareiškimo termino nesilaikymo. Kadangi ginčijamas aktas yra institucijos tarnyboms skirtos vidaus gairės, ECB manymu, jos neturėtų būti skelbiamos ir bet kuriuo atveju informacijos paskelbimas institucijos intranete neturėtų būti prilyginamas paskelbimui. Todėl apskaičiuojant ieškinio pareiškimo terminą pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį papildomas keturiolikos dienų terminas šiuo atveju netaikomas. Taigi ieškinio pareiškimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovė sužinojo apie ginčijamą aktą, t. y. nuo 2014 m. liepos 16 d., t. y. dienos, kai ginčijamas aktas buvo išplatintas ECB intranete ir įvyko informacinis susirinkimas jai dalyvaujant. Todėl 2014 m. spalio 10 d. pareikštas ieškinys yra pavėluotas.

67

Ieškovė teigia, kad ieškinys buvo pareikštas laikantis ieškinio pareiškimo terminų.

68

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką terminas pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį yra viešosios tvarkos klausimas, nustatytas siekiant užtikrinti teisinių situacijų aiškumą ir tikrumą ir išvengti diskriminavimo ar savavališko traktavimo vykdant teisingumą, ir Sąjungos teismas turi nustatyti, net ir savo iniciatyva, ar jo buvo laikytasi (1997 m. sausio 23 d. Sprendimo Coen, C‑246/95, EU:C:1997:33, 21 punktas ir 1997 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Mutual Aid Administration Services / Komisija, T‑121/96 ir T‑151/96, EU:T:1997:132, 38 ir 39 punktai).

69

Pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pareiškiamas per du mėnesius. Priklausomai nuo atvejo, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos, arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

70

Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad sužinojimo apie aktą datos, kaip ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, kriterijus yra papildomas, palyginti su akto paskelbimu arba pranešimu apie jį (1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑122/95, EU:C:1998:94, 35 punktas; taip pat žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Regione Siciliana / Komisija, T‑190/00, EU:T:2003:316, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

71

Nagrinėjamu atveju bylos šalys neginčija, kad apie ginčijamą aktą ieškovei nebuvo pranešta. Jis taip pat nebuvo paskelbtas ir su šiuo aktu susijusi informacija buvo išplatinta tik ECB intranete. Šiomis aplinkybėmis atskaitos tašku, nuo kurio pradedamas skaičiuoti terminas pareikšti ieškinį, reikia laikyti dieną, kai ieškovė sužinojo apie ginčijamą aktą.

72

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką nepaskelbus ar nepranešus apie aktą, asmuo, žinantis apie jam skirtą aktą, privalo per nustatytą terminą paprašyti viso jo teksto, ir tik tokiu atveju ieškinio senaties terminas bus skaičiuojamas nuo momento, kai šios trečiosios šalys sužino tikslų atitinkamo akto turinį ir motyvus tam, kad galėtų pasinaudoti savo teise pareikšti ieškinį (1988 m. liepos 6 d. Sprendimo Dillinger Hüttenwerke / Komisija, 236/86, EU:C:1988:367, 14 punktas ir 1998 m. vasario 19 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑309/95, EU:C:1998:66, 18 punktas).

73

ECB teigia, kad 2014 m. liepos 16 d., kai su ginčijamu aktu susijusi informacija buvo išplatinta ECB intranete ir kai buvo surengtas informacinis susirinkimas ieškovei dalyvaujant, turi būti laikoma data, nuo kurios pradedamas skaičiuoti terminas pareikšti ieškinį.

74

Vis dėlto konstatuotina, kad tą dieną ieškovė tiksliai nesusipažino su ginčijamo akto turiniu ir motyvais. Iš tiesų, iš bylos medžiagos matyti, kad apie tikslų jo turinį ieškovei buvo pranešta 2014 m. spalio 24 d., t. y. po ieškinio pareiškimo, ir to, beje, ECB neginčija, o jo kopiją ieškovė gavo tik kartu su atsiliepimu į ieškinį. ECB teiginio, kad informacija, kurią 2014 m. spalio 24 d. ieškovė gavo iš ECB administracijos, buvo „iš esmės“ pateikta institucijos intranete išplatintoje informacijoje, nepakanka, kad būtų galima manyti, jog 2014 m. liepos 16 d. ieškovė žinojo tikslų ginčijamo akto turinį ir motyvus, kaip jie suprantami pagal šio sprendimo 72 punkte minėtą teismo praktiką.

75

Todėl ieškovė turėjo pareikšti šį ieškinį negalėdama būti tikra, kad žino visus svarbius ginčijamo sprendimo aspektus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1988 m. liepos 6 d. Sprendimo Dillinger Hüttenwerke / Komisija, 236/86, EU:C:1988:367, 15 punktą).

76

Be to, svarbu pažymėti, kad ieškovė įvykdė teismo praktikoje numatytą pareigą (žr. šio sprendimo 72 punktą) paprašyti per pagrįstą terminą pateikti visą ginčijamo akto tekstą. Iš tiesų, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ECB administracijai pateikė daug prašymų pateikti ginčijamo akto kopiją, paskutinis iš jų iki ieškinio pareiškimo buvo pateiktas 2014 m. spalio 8 d.

77

Šiomis aplinkybėmis ieškinys negali būti laikomas pavėluotu.

78

Todėl ECB pateiktas ketvirtasis nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas ir nebūtina priimti sprendimo dėl šalių argumentų, susijusių su ieškinio pareiškimo termino skaičiavimu atsižvelgiant į dieną, kai informacija apie ginčijamą aktą buvo išplatinta ECB intranete.

79

Savo ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti ieškovė pateikia du pagrindus, atitinkamai grindžiamus, pirma, teisės į informaciją ir konsultacijas, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje ir 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (OL L 80, 2002, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 219), nustatytos ir įgyvendintos bendruoju susitarimu ir diskusijomis darbo grupėje, kurias ieškovė kvalifikuoja kaip „ad hoc susitarimą“, ir šio tariamo „ad hoc susitarimo“ bei bendrojo susitarimo pažeidimu, ir, antra, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio pažeidimu.

80

Ieškovė tvirtina, kad priimdamas ginčijamą aktą ir neatsižvelgdamas į socialinį dialogą su ieškove, ECB pažeidė darbuotojų teisę į informaciją ir konsultacijas, nustatytą Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje ir Direktyvos 2002/14 4 straipsnyje, įgyvendintą derybomis nustatytuose susitarimuose, kaip jie suprantami pagal pastarosios direktyvos 5 straipsnį, t. y. bendrajame susitarime ir tariamame „ad hoc susitarime“.

81

ECB nesutinka pažeidęs ieškovės teises į konsultacijas ir informaciją, nes nuostatos, kuriomis ji remiasi, nagrinėjamu atveju šių teisių jai nesuteikia.

82

Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šiuo atveju ieškovė turi teisę, vadovaujantis nuostatomis, kuriomis ji remiasi, reikalauti procesinių garantijų, kurios jai turėjo leisti būti informuotai, užtikrinti, kad su ja būtų konsultuotasi ir kad ji būtų įtraukta į procesą iki ginčijamo akto priėmimo, ir, be to, ar šių procesinių teisių nebuvo paisyta, pažeidžiant šias garantijas.

83

Pirmiausia ieškovė remiasi darbuotojų teise į informaciją ir konsultacijas, numatyta Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje.

84

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje. Pagal teismo praktiką šios nuostatos gali būti taikomos Sąjungos institucijų santykiams su darbuotojais, kaip tai nurodyta 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendime Komisija / Strack (peržiūra) (C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:570).

85

Vis dėl tose pačiose Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio nuostatose nustatyta, kad jomis įtvirtinamos teisės įgyvendinamos tik Sąjungos teisės bei nacionalinės teisės aktų ir praktikos numatytais atvejais ir sąlygomis (2014 m. sausio 15 d. Sprendimo Association de médiation sociale, C‑176/12, EU:C:2014:2, 45 punktas ir 2014 m. lapkričio 11 d.Nutarties Bergallou / Parlamentas ir Taryba, T‑22/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:954, 33 punktas).

86

Vadinasi, vien paties Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio, kuriame nenumatyta jokia tiesiogiai taikytina teisė, nepakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta subjektinė teisė į konsultacijas ir informaciją, kuria galima remtis kaip tokia (šiuo klausimu žr. 2014 m. sausio 15 d. Sprendimo Association de médiation sociale, C‑176/12, EU:C:2014:2, 47 punktą).

87

Todėl ieškovė nagrinėjamu atveju neturėtų remtis teise į konsultacijas ir informaciją vien Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio pagrindu.

88

Vadovaujantis paaiškinimais, susijusiais su Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsniu, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, reikia atsižvelgti jį aiškinant, Sąjungos acquis Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje nurodytoje srityje, kuriame patikslinamos jo taikymo sąlygos, būtent ir yra Direktyva 2002/14, kuria nagrinėjamu atveju remiasi ieškovė.

89

Todėl reikia nustatyti, ar ieškovė nagrinėjamu atveju galėtų turėti teises, kuriomis ji remiasi, pagal Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnį, patikslintą Direktyvos 2002/14 nuostatomis.

90

Ieškovė nurodo informavimo ir konsultacijų sritis, nustatytas Direktyvos 2002/14 4 straipsnyje, ir tvirtina, kad joje nėra numatyta, kad teisės į konsultacijas taikomos tik darbuotojams, su kuriais yra sudarytos darbo sutartys, tiesiogiai siejančios juos su įmone. Todėl, ieškovės nuomone, laikinieji darbuotojai taip pat turi teisę naudotis kolektyvinėmis ir atstovavimo ECB teisėmis.

91

ECB mano, kad Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnis, patikslintas Direktyvos 2002/14 nuostatomis, negali būti ECB prievolės informuoti laikinųjų darbuotojų atstovus ar konsultuotis su jais prieš priimant ginčijamą aktą pagrindas, nes, pirma, iš teismų praktikos matyti, kad Direktyvoje 2002/14 nenustatytos pareigos institucijoms jų santykiuose su savo darbuotojais, ir, antra, joje šios pareigos nustatytos „darbdaviams“, o ECB nėra laikinųjų darbuotojų darbdavys. Galiausiai netgi darant prielaidą, kad šios nuostatos būtų taikytinos ECB, jis mano, kad ginčijamas aktas nepatenka į Direktyvos 2002/14 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

92

Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia ieškovė, laikiniesiems darbuotojams ir jų atstovams Direktyvoje 2002/14 nustatytos teisės į konsultacijas ir į informaciją.

93

Kaip nurodyta Direktyvos 2002/14 18 konstatuojamoje dalyje ir jos 1 straipsnio 1 dalyje, jos tikslas – „sukurti bendrą sistemą, nustatančią minimalius darbuotojų teisės į informavimą ir konsultavimąsi reikalavimus [Sąjungos] įmonėse ir padaliniuose“. Be to, iš jos nuostatų matyti, kad informavimas ir konsultavimasis vykdomas per darbuotojų atstovus, numatytus teisės aktuose arba nacionalinėje praktikoje.

94

Pagal Direktyvos 2002/14 2 straipsnio f ir g punktus „informavimas“ – „darbdavių atliekamas duomenų perdavimas darbuotojų atstovams, kad jie galėtų susipažinti su dalyko esme ir jį išnagrinėti“, o „konsultavimasis“ – „tai pasikeitimas nuomonėmis ir dialogo tarp darbuotojų atstovų ir darbdavio užmezgimas“. Pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio c ir d punktus „darbdavys“ – „tai šalies teisės aktais ir nusistovėjusia tvarka reglamentuojamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra darbo sutarčių arba darbo santykių su darbuotojais šalis pagal nacionalinės teisės aktus ir nusistovėjusią tvarką“, o „darbuotojas“ suprantamas kaip „bet kuris asmuo, kurį atitinkamoje valstybėje narėje gina darbuotojams taikomi nacionaliniai darbo įstatymai ir nusistovėjusi tvarka“.

95

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2002/14 sukurta sistema, išskyrus kai kurias jos 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis, taikoma visiems šios direktyvos 2 straipsnio d punkte numatytiems darbuotojams (2007 m. sausio 18 d. Sprendimo Confédération générale du travail ir kt., C‑385/05, EU:C:2007:37, 37 punktas). Be to, ECB neginčija, kad Vokietijoje laikinieji darbuotojai yra ginami kaip darbuotojai, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2002/14 2 straipsnio d punktą ir kaip nustatyta 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (OL L 327, 2008, p. 9), perkeltos į Vokietijos teisę AÜG, 1 ir 23 konstatuojamose dalyse ir 2 straipsnyje.

96

Antra, bylos šalys neginčija, kad ECB ir jam suteiktų laikinųjų darbuotojų nesieja sutartiniai santykiai. Vis dėlto, kaip iš esmės teigia ieškovė, ECB ir laikinieji darbuotojai siejami „darbo santykių“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2002/14 2 straipsnio c punktą, taigi ECB turi būti laikomas darbdaviu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.

97

Iš tiesų, pirma, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog pagrindinis „darbo santykių“ požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir šiam nustačius darbo laiką, vietą ir pobūdį ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą. Toks kvalifikavimas yra visuotinai pripažintas Sąjungos teisėje, jeigu yra įvykdytos minėtos sąlygos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo sutartis su suinteresuotuoju asmeniu sudaryta, ar ne (žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑596/12, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:77, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimo FNV Kunsten Informatie en Media, C‑413/13, EU:C:2014:2411, 34 ir 36 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

98

Nagrinėjamu atveju ECB ir laikinųjų darbuotojų tarpusavio santykis atitinka visas šias sąlygas, nes laikinieji darbuotojai dirba ECB ir jo vadovaujami, į jį dirbti jie periodiškai siunčiami laikinojo įdarbinimo įmonės, kuri jiems moka atlyginimą.

99

Šią išvadą patvirtina teismo praktika, pagal kurią laikinųjų darbuotojų paskyrimas dirbti yra sudėtinga ir specifinė darbo teisės sritis, apimanti dvigubus darbo santykius tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo ir tarp šio darbuotojo ir laikinąja darbo jėga besinaudojančios įmonės, taip pat su paskyrimu dirbti susijusius santykius tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinąja darbo jėga besinaudojančios įmonės (2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Della Rocca, C‑290/12, EU:C:2013:235, 40 punktas).

100

Taigi darbo santykius, sukurtus tiesiogiai tarp darbuotojo ir darbdavio sudaryta sutartimi, reikia atskirti nuo tokių darbo santykių, kuriuos sukuria santykis tarp laikinąja darbo jėga besinaudojančios įmonės, šiuo atveju ECB, ir laikinųjų darbuotojų, kuriuos laikinojo įdarbinimo įmonė paskiria dirbti ECB.

101

Antra, kaip teigia ieškovė, Direktyvos 2002/14 2 straipsnio c punkte pateiktoje darbdavio sąvokoje nėra numatyta, kad į jos taikymo sritį patenka tik darbo santykiai pagal tiesiogiai tarp darbdavio ir darbuotojo sudarytą darbo sutartį, priešingai, nei nustatyta, pavyzdžiui, 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvoje 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368), kuri dėl to ir nėra taikoma pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, paskirtiems dirbti laikinąja darbo jėga besinaudojančioje įmonėje (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Della Rocca, C‑290/12, EU:C:2013:235, 36 ir 39 punktus).

102

Trečia, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2008/104 8 straipsnyje, kuris būtent ir yra laikinąjį įdarbinimą reglamentuojanti nuostata, nustatyta laikinąja darbo jėga besinaudojančiai įmonei pareiga informuoti darbuotojų atstovus apie laikinųjų darbuotojų įdarbinimą joje, kai darbuotojams atstovaujantiems organams pateikiama informacija apie užimtumo padėtį įmonėje. Šioje nuostatoje, kurioje aiškiai nustatyta informavimo apie laikinųjų darbuotojų įdarbinimą įmonėje pareiga laikinąja darbo jėga besinaudojančiai įmonei, šiuo atveju ECB, taip pat nustatyta, kad Direktyva 2008/104 taikoma „[n]epažeidžiant griežtesnių ir (arba) konkretesnių nacionalinių ir [Sąjungos] nuostatų dėl informavimo ir konsultavimosi, visų pirma <…>Direktyvos 2002/14“.

103

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia ECB, Direktyva 2002/14 turi būti laikoma taikytina, kiek tai susiję su laikinąja darbo jėga besinaudojančios įmonės pareiga informuoti laikinųjų darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis.

104

Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip teigia ECB, kadangi pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyvos yra skirtos valstybėms narėms, o ne Sąjungos institucijoms ar įstaigoms, negalima manyti, kad Direktyvos 2002/14 nuostatose nustatytos pareigos institucijoms jų santykiuose su savo darbuotojais (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Rinke, C‑25/02, EU:C:2003:435, 24 punktą ir 2008 m. gegužės 21 d. Sprendimo Belfass / Taryba, T‑495/04, EU:T:2008:160, 43 punktą).

105

Vis dėlto jau buvo nuspręsta, jog aplinkybė, kad direktyva savaime nesaisto institucijų, nedraudžia remtis šioje direktyvoje nustatytomis taisyklėmis ar principais prieš institucijas, kai pačiomis taisyklėmis konkrečiai išreiškiamos pagrindinės Sutarties taisyklės ir bendrieji teisės principai, kurie yra tiesiogiai privalomi šioms institucijoms. Iš tiesų teisinėje bendruomenėje vienodas teisės taikymas yra pagrindinis reikalavimas ir visi teisės subjektai privalo laikytis teisėtumo principo. Todėl institucijos privalo laikytis SESV taisyklių ir bendrųjų teisės principų, kurie joms galioja taip pat kaip ir bet kuriam kitam teisės subjektui (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Rinke, C‑25/02, EU:C:2003:435, 25–28 punktus ir 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

106

Be to, direktyva taip pat galėtų saistyti instituciją, kai ši, įgyvendindama savo teisę organizuoti savo tarnybų veiklą, ketino vykdyti konkrečią direktyvoje įtvirtintą pareigą ar kai pačiame bendro pobūdžio vidaus akte daroma aiški nuoroda į Sąjungos teisės akto leidėjo vadovaujantis Sutartimis patvirtintas priemones. Galiausiai institucijos, remdamosi lojalumo pareiga, kurios jos privalo laikytis, elgdamosi kaip darbdavės, turi atsižvelgti į teisės aktų nuostatas, priimtas Sąjungos lygmeniu (2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Komisija / Strack, T‑268/11 P, EU:T:2012:588, 43 ir 44 punktai).

107

Todėl reikia nustatyti, ar galima remtis Direktyva 2002/14 (o jei taip, kokiomis sąlygomis) siekiant nustatyti, ar ECB galimai turi pareigą, kurios privalo laikytis, konsultuotis su profesine sąjunga, ieškove, ir informuoti ją prieš priimdamas ginčijamą aktą, arba patikslinti tokios pareigos taikymo sritį.

108

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 2002/14 nustatant bendrą sistemą, susijusią su darbuotojų informavimu ir konsultavimusi, tikrai yra įgyvendinamos pagrindinės teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje. Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 86 punkte, pagal šio sprendimo 105 punkte minėtą teismo praktiką šios pagrindinės Pagrindinių teisių chartijos 27 punkte nustatytos taisyklės nėra tiesiogiai taikomos ECB, nes, kaip rodo ši nuostata, jos turi būti patikslintos Sąjungos teisėje arba nacionalinėje teisėje.

109

Antra, ieškovė tvirtina, kad pagal Darbuotojų įdarbinimo ECB sąlygų (toliau – įdarbinimo sąlygos) 9 straipsnio c punktą ECB yra saistomas reglamentų ir direktyvų, susijusių su ES socialine politika.

110

Įdarbinimo sąlygų 9 straipsnio c punkte numatyta:

„Šioms įdarbinimo sąlygoms netaikoma jokia konkreti nacionalinė teisė. ECB taiko: i) bendrus visų valstybių narių teisės sistemose pripažįstamus teisės principus; ii) bendrus [Sąjungos] teisės principus ir iii) valstybėms narėms skirtuose [Sąjungos] reglamentuose bei direktyvose, susijusiuose su socialine politika, įtvirtintas taisykles. Šiuos teisės aktus ECB taikys visuomet, kai tai bus būtina. Šiuo atžvilgiu bus tinkamai atsižvelgiama į [Sąjungos] rekomendacijas socialinės politikos srityje. Aiškinant šiose įdarbinimo sąlygose numatytas teises ir pareigas tinkamai atsižvelgiama į reglamentuose, taisyklėse ir teismų praktikoje įtvirtintus principus, taikomus [Sąjungos] institucijų darbuotojams.“

111

Kadangi šis ieškovės argumentas yra susijęs su atveju, kai pats visuotinai taikomas vidaus aktas aiškiai daroma nuoroda į Sąjungos teisės aktų leidėjo taikant Sutartis nustatytas priemones, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 106 punkte minėtą teismo praktiką, reikia pažymėti, kad nors ši įdarbinimo sąlygų nuostata atspindi bendrąjį principą, pagal kurį vienodai taikant teisę reikia, kad Sąjungos institucijos laikytųsi Sąjungos teisės normų, įskaitant direktyvas (žr. šio sprendimo 105 punktą), ir kad Sąjungos aktas turi būti aiškinamas, kai įmanoma, taip, kad jis atitiktų visą pirminę teisę (žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Komisija / Strack (peržiūra), C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:570, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), joje nėra ECB įsipareigojimo „įvykdyti konkretų įsipareigojimą“ ir visų pirma Direktyvoje 2002/14 numatytą pareigą informuoti darbuotojų atstovus.

112

Trečia, ieškovė tvirtina, kad Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnis ir Direktyvos 2002/14 4 straipsnio 2 dalis buvo įgyvendinti bendruoju susitarimu ir diskusijomis darbo grupėje, kurias ji laiko „ad hoc susitarimu“. Atrodo, kad taip ieškovė daro nuorodą į atvejį, kai ECB, įgyvendindamas savo teisę organizuoti savo tarnybų veiklą, ketino vykdyti konkrečią šioje direktyvoje įtvirtintą pareigą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 106 punkte minėtą teismo praktiką.

113

Taigi reikia išnagrinėti, ar bendrasis susitarimas ir darbo grupės sukūrimas 2014 m. sausio mėn., dalyvaujant ieškovei, gali būti laikomi Direktyvoje 2002/14 numatytų teisių sukonkretinimu ieškovės naudai, priimant ginčijamą aktą.

114

Ieškovė teigia, kad bendrojo susitarimo 2 punktas apima Direktyvos 2002/14 4 straipsnyje nustatytas informavimo ir konsultavimosi sritis. Pagal šio bendrojo susitarimo 2 punktą, taikomą su laikinaisiais darbuotojais susijusiems klausimams pagal tariamą „ad hoc susitarimą“, ji turi teisę būti informuota, teisę, kad su ja būtų konsultuojamasi, ir teisę būti iš anksto įtrauktai į priėmimo procesą tokių priemonių, kaip ginčijamas aktas, kuriomis nustatomi esminiai darbo organizavimo pokyčiai ir sutartinių santykių ar su užimtumu susijusios politikos pakeitimai, kurie lemia pasekmes ECB tarnautojų padėčiai.

115

ECB tvirtina, jog ieškovės teisių, kad su ja būtų konsultuojamasi ir ji būtų informuota, požiūriu bendrasis susitarimas nagrinėjamu atveju netaikomas, kadangi jis nesusijęs su laikinaisiais darbuotojais, nes jie nėra laikomi ECB tarnautojais, kaip jie suprantami pagal minėto susitarimo 1 punkto a papunkčio pirmą įtrauką, ir kad jo 2 punkto a papunktis negali išplėsti šios nuostatos taikymo srities.

116

Reikia pažymėti, kad ECB ir ieškovės sudaryto bendrojo susitarimo, kaip matyti iš jo pavadinimo, tikslas – „pripažinimas, dalinimasis informacija ir konsultacijos“. Jo 3 konstatuojamoje dalyje pažymėta, kad „[b]randaus socialinio dialogo tarp ECB ir profesinių sąjungų vystymui, kuris leidžia veiksmingiau įtraukti ECB darbuotojus į su jais tiesiogiai susijusių klausimų sprendimą, reikalingas dalijimasis informacija ir konsultavimasis“.

117

Pagal bendrojo susitarimo 1 punkto a papunktį „informacija“ turi būti suprantama kaip „duomenų iš ECB perdavimas [IPSO], kad būtų sudarytos sąlygos [jai] susipažinti su tema ir ją išnagrinėti, ir kaip duomenų perdavimas iš [IPSO] ECB tuo pačiu tikslu“, o konsultavimasis turi būti suprantamas kaip „nuomonių tarp ECB ir [IPSO] pasikeitimas“.

118

Pagal bendrojo susitarimo 2 punktą bendruoju susitarimu ieškovei suteikiamos procesinės garantijos dėl informavimo, ankstyvo įsitraukimo ir konsultavimosi jo 2 punkto a papunktyje nurodytose srityse laikantis šio susitarimo 2 punkto d–f papunkčiuose nustatytos tvarkos. Pagal bendrojo susitarimo 2 punkto b papunktį šiomis garantijomis siekiama „sudaryti sąlygas ir skatinti dviejų krypčių idėjų ir informacijos srautą tarp ECB ir [IPSO], siekiant užtikrinti, kad abi šalys geriau suprastų viena kitos požiūrį dėl klausimų, kuriuos apima šis <…> susitarimas“. Be to, šioje nuostatoje nurodoma, kad „nors ankstyvas įsitraukimas ir konsultavimasis neturi būti susijęs su bendro sutarimo siekimu, jie suteikia profesinei organizacijai galimybę daryti įtaką sprendimo priėmimo procesui“.

119

Bendrojo susitarimo 2 punkto a papunktyje nurodyta:

„[IPSO] bus informuojama apie naujausius pasikeitimus ir ECB planus, taip pat apie jo veiklą ir ekonominę bei finansinę padėtį, kadangi jie gali turėti įtakos darbuotojų padėčiai arba jų interesams.

[IPSO] dalyvaus ankstyvosios intervencijos procedūroje ir su ja bus konsultuojamasi dėl ECB viduje siūlomų struktūrinių pokyčių bei dėl siūlomų priemonių, kuriomis atliekami svarbūs darbo organizavimo pakeitimai, ir priemonių, kuriomis keičiami sutartiniai santykiai arba su užimtumu susijusi politika.“

120

Ieškovė tvirtina, kad bendrojo susitarimo 2 punkto a papunktyje nurodytos informavimo ir konsultavimosi sritys atitinka Direktyvos 2002/14 4 straipsnyje nustatytas sritis.

121

Pagal Direktyvos 2002/14 4 straipsnio 2 dalį informavimas ir konsultavimasis apima:

122

Palyginus Direktyvoje 2002/14 numatytų darbuotojų atstovų teisių dėl „informavimo“ ir „konsultavimosi“ (žr. šio sprendimo 94 punktą) turinį ir taikymo sritį su ieškovei bendrajame susitarime numatytų teisių turiniu ir taikymo sritimi (žr. šio sprendimo 117 punktą) bei palyginus šiuose dviejuose aktuose numatytas konsultavimosi ir informavimo sritis (žr. šio sprendimo 119 ir 121 punktus) darytina išvada, jog bendruoju susitarimu Direktyva 2002/14 įgyvendinama tiek, kiek tai susiję su teisėmis, kad su ieškove būtų konsultuojamasi, ir teise būti informuotai jos santykiuose su ECB. Tai reiškia, kad sudarydamas bendrąjį susitarimą su ieškove, ECB, įgyvendindamas teisę organizuoti savo tarnybų veiklą, ketino įvykdyti konkrečią šioje direktyvoje įtvirtintą pareigą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 106 punkte minėtą teismo praktiką, šiuo atveju – Direktyvoje 2002/14 nurodytą pareigą informuoti darbuotojų atstovą ir su juo konsultuotis. Tai reiškia, kad ECB iš principo yra saistomas šioje direktyvoje išdėstytų nuostatų ir principų savo santykiuose su ieškove.

123

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad, kaip teigia ECB, pagal bendrojo susitarimo 1 punkto a papunktį jame aiškiai nurodyta, kad į šio susitarimo taikymo sritį nepatenka klausimai, susiję su laikinaisiais darbuotojais.

124

Todėl nagrinėjamu atveju ieškovė negali remtis Direktyva 2002/14, pasitelkdama bendrąjį susitarimą, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas aktas būtent ir yra susijęs su laikinųjų darbuotojų padėtimi.

125

Vis dėlto ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju ji gali naudotis Direktyva 2002/14, kuri įgyvendinama bendruoju susitarimu, garantuojamomis procesinėmis teisėmis, nes ginčijamo akto priėmimas turi poveikį ECB tarnautojų, kurie nėra laikinieji darbuotojai, padėčiai ir interesams. Ieškovė tvirtina, kad direktorato sprendimas, kuriuo nustatomi pakeitimai laikinųjų darbuotojų valdymo ir priskyrimo srityje, sukelia reikšmingų pasekmių darbo organizavimo požiūriu, visų pirma padidina šių darbuotojų darbo krūvį, lemia pakartotinį ir dažną laikinųjų darbuotojų, kurie ECB dirbs tik tam tikrą laiką, apmokymą, tarnautojų užduočių turinio prioritetų peržiūrą, ir yra „politikos pakeitimas užimtumo srityje“, kaip tai suprantama pagal bendrojo susitarimo 2 punkto d papunktį.

126

ECB tvirtina, kad bendrojo susitarimo 2 punkto a papunktis apima tik ECB veiklą ir projektus, kurie turi poveikį jo tarnautojų padėčiai ir interesams arba priemonėms, su kuriomis jie yra susiję „tiesiogiai ir konkrečiai“. Jo manymu, pasekmės tarnautojų, apie kuriuos kalba ieškovė, padėčiai yra netiesioginės ir hipotetinės. Todėl ginčijamame akte nėra esminių pakeitimų, kaip jie suprantami pagal bendrojo susitarimo 2 punkto a papunkčio antrą pastraipą, ir jis nelemia šių pakeitimų.

127

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, žinoma, Žmogiškųjų išteklių, biudžeto ir organizavimo GD pranešime, į kurį, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė direktoratas, suplanavo „papildomas ECB, kaip organizacijos, sąnaudas[, kurias lems priimtas ginčijamas aktas], nes žinių perdavimas ir pastangos apmokyti laikinuosius darbuotojus išaug[tų] dėl didesnės laikinųjų darbuotojų rotacijos“, ir numatė, kad galėtų kilti tam tikrų pasekmių ECB tarnautojų padėčiai. Vis dėlto šių pasekmių negalima laikyti pakeičiančiomis su šiais tarnautojais susijusią užimtumo politiką, jų sutartinius santykius su ECB ar lemiančiomis esminius jų darbo organizavimo pakeitimus, kaip jie suprantami pagal bendrojo susitarimo 2 punkto a papunktį.

128

Darytina išvada, kad ieškovė negali pretenduoti į procesines garantijas, numatytas Direktyvoje 2002/14, kuri jos atžvilgiu įgyvendinama bendruoju susitarimu, remdamasi tuo, kad priėmus ginčijamą aktą pakeičiama ECB tarnautojų padėtis ar interesai.

129

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamo akto priėmimo klausimu ieškovė negali remtis Direktyvos 2002/14, kuri įgyvendinama bendruoju susitarimu, nuostatomis, išskyrus atvejį, jeigu būtų įrodyta, kaip teigia ieškovė, kad jos įtraukimas į diskusijas su ECB administracija su laikinaisiais darbuotojais susijusiais klausimais turėtų būti laikomas bendrojo susitarimo taikymo srities patikslinimu ir jo taikymo išplėtimu laikiniesiems darbuotojams, tačiau tai bus išnagrinėta šio sprendimo 130–142 punktuose.

130

Ieškovė tvirtina, kad ji gali naudotis bendrojo susitarimo 2 punkte nurodytomis procesinėmis teisėmis, nes remiantis diskusijomis, į kurias ji įsitraukė su ECB darbo grupėje ir kurias ji laiko „ad hoc susitarimu“, šios teisės yra taikomos su laikinaisiais darbuotojais susijusiems klausimams. Ji taip pat teigia, kad šiuo tariamu „ad hoc susitarimu“ įgyvendinamos Direktyvos 2002/14 nuostatos.

131

ECB tvirtina, kad nėra jokio „ad hoc susitarimo“, kuris būtų sudarytas su ieškove dėl su laikinaisiais darbuotojais susijusių klausimų, nes laikydamasi teisinio saugumo principo ji sudaro tik rašytinius susitarimus su šalių parašais. Kadangi nėra tikro susitarimo, ieškovė negali teigti, kad toks „ad hoc susitarimas“ egzistuoja. Be to, ECB pažymi, jog apsikeitimas nuomonėmis negali reikšti, kad jis buvo įtrauktas į savanoriško konsultavimosi procedūrą.

132

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog bylos šalys neginčija, kad 2014 m. sausio 29 d. vykusiame susirinkime ieškovė ir ECB šios institucijos direktorato nario, atsakingo už darbuotojų reikalus, iniciatyva sutarė sukurti darbo grupę dėl laikinųjų darbuotojų klausimų (žr. šio sprendimo 5 punktą). Kiekviena šalis sudarė temų, kurias reikia aptarti, sąrašą, į kurį buvo įtrauktas klausimas dėl maksimalios laikinųjų darbuotojų darbo ECB trukmės (žr. šio sprendimo 56 punktą). Bylos šalys įsipareigojo ECB direktorato nariui, atsakingam už darbuotojų reikalus, pateikti ataskaitą dėl išvadų, kurias jos padarys po šių diskusijų.

133

Toks nuomonių apsikeitimas su ieškove yra ECB įsipareigojimas ieškovei įtraukti ją į diskusijas, susijusias su institucijos politika laikinųjų darbuotojų klausimais, ir įtraukti ją į su jais susijusių principų, kurie turi būti aiškiai išdėstyti bendroje ataskaitoje, kurioje pateikiamos bylos šalių padarytos išvados, nustatymo procesą.

134

ECB negali veiksmingai remtis įforminimo nebuvimu, t. y. rašytinės formos ir parašų nebuvimu, kad išvengtų įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė ieškovei. Iš tiesų, kaip iš esmės teigia ieškovė, nors nebuvo pasirašyta jokio darbo grupę įsteigiančio dokumento ir jokių konkrečių įgaliojimų oficialiai nebuvo suteikta, darbo grupės tikslas ir užduotis buvo nustatyti raštu, taigi šalys tikrai išreiškė valią aptarti klausimus, susijusius su ECB laikinųjų darbuotojų padėtimi, ir visų pirma, kaip tai rodo jų tarpusavio susirašinėjimas, kaip antai aptartinų temų sąrašai arba susirinkimų protokolai (žr. šio sprendimo 56 punktą), klausimą dėl šių darbuotojų darbo trukmės ECB. Iš tiesų, visų pirma iš 2014 m. vasario 18 d. darbo grupės surengto susirinkimo protokolų matyti, kad ieškovė ir ECB administracija sutarė kartu nustatyti bendrus ECB laikinųjų darbuotojų reglamentavimo principus (situacija de lege ferenda).

135

Be to, tai, kad darbo grupė buvo sukurta direktorato nario, atsakingo už darbuotojų reikalus, iniciatyva ir kad jis norėjo gauti ataskaitą dėl išvadų, kurias būtų padarę partneriai, suteikia šiai grupei ypatingus įgaliojimus ir leidžia patvirtinti visavertį ECB įsipareigojimą ieškovei užbaigti diskusijas darbo grupėje ir pačiai institucijai nenuspręsti, nepaisant šių diskusijų, priimti sprendimo dėl vienos iš temų, susijusių būtent su diskusijų minėtoje grupėje objektu.

136

Be to, reikia pažymėti, jog tikrai, remiantis įvairiais dokumentais, kuriais šalys pasikeitė, negalima daryti išvados, kad 2014 m. sausio mėn. sudarydamos darbo grupę jos siekė bent pasirinktinai išplėsti bendrojo susitarimo taikymo sritį ir pritaikyti jį laikiniesiems darbuotojams.

137

Vis dėlto, kaip pagrįstai pažymi ieškovė, 2011 m. kovo 23 d. bendrojo susitarimo papildymo 2 punkto e papunktyje numatyta galimybė ECB ir ieškovei pasirinktinai įsteigti komisijas ir darbo grupes dėl konkrečių klausimų. Taigi šioje bendrojo susitarimo nuostatoje numatytas sutartinis teisinis pagrindas įsteigti tokias darbo grupes, kaip nagrinėjama šioje byloje 2014 m. sausio mėn. įsteigta darbo grupė, dėl laikinųjų darbuotojų klausimų.

138

Be to, svarbu pažymėti, kad, kaip tą patvirtina bendrasis susitarimas, ECB pripažino ieškovę socialine partnere. Taigi darbo grupėje ECB negalėjo nepaisyti ieškovės, kaip profesinės sąjungos, kurios socialinis tikslas ir buvo ginti visų pirma ECB įdarbintų ar jam dirbančių darbuotojų kolektyvinius interesus. Kadangi pagal bendrąjį susitarimą ECB ieškovei pripažino teises dėl informavimo ir konsultavimosi, ECB negali neigti tokių teisių dėl klausimų, kurie aptariami darbo grupėje, nepaneigdamas ieškovės dalyvavimo minėtoje grupėje esmės.

139

Todėl darytina išvada, kad, pradėdamos socialinį dialogą dėl klausimų, kuriuos apima ginčijamas aktas, šalys netiesiogiai siekė bent iki to laiko, kol bus baigti 2014 m. sausio mėn. įsteigtos darbo grupės darbai, išplėsti bendrajame susitarime numatytas ieškovės teises būti informuotai ir kad būtų su ja konsultuojamasi, suteikiant jas ir dėl klausimų, susijusių su laikinaisiais darbuotojais. Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 27 punkto, ginčijamame akte įgyvendinama bendra ECB politika, kuria siekiama sumažinti laikinųjų darbuotojų įdarbinimo jame mastą, reikia manyti, kad jam taikomas bendrojo susitarimo 2 punkto a papunktis, nes jame numatytos priemonės, kuriomis atliekami ECB ir laikinųjų darbuotojų darbo santykių ir jų įdarbinimo institucijoje politikos, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, pakeitimai.

140

Šiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti, ar darbo grupės sukūrimas nagrinėjamu atveju gali būti laikomas tiesioginiu Direktyvos 2002/14 nuostatų įgyvendinimu ieškovės, kaip laikinųjų darbuotojų atstovės, atžvilgiu.

141

Todėl, kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkto, ieškovė yra suinteresuota pareikšti ieškinį dėl ginčijamo akto panaikinimo, kad apsaugotų savo procesines teises. Todėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu grindžiamą nepriimtinumo pagrindą reikia atmesti.

142

Todėl reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia ieškovė, ECB nepaisė šių jai pripažintų teisių.

143

Ieškovė tvirtina, kad ECB pažeidė jos teises, kildinamas iš bendrojo susitarimo ir diskusijų su ECB, kuriose ji dalyvavo darbo grupėje, motyvuodama, pirma, tuo, kad, ieškovė negavo informacijos, kuri jai turėjo būti pateikta, susijusios su pasiūlymu dėl sprendimo, įtvirtinto ginčijamame akte, antra, tuo, kad ji nebuvo pakviesta dalyvauti ankstyvojoje įsitraukimo procedūroje, ir, trečia, kad ginčijamas aktas, kuris patenka į darbo grupės įgaliojimų sritį, buvo priimtas ECB nesulaukus galutinės šios grupės ataskaitos. Taigi ECB nukrypo nuo socialinio dialogo ir sąžiningumo, kurio ji turi laikytis ieškovės, kaip socialinės partnerės, atžvilgiu.

144

ECB neginčija, kad ginčijamas aktas buvo priimtas direktoratui nesulaukus darbo grupės ataskaitos. Jis taip pat neginčija, kad šios darbo grupės, kaip ir ginčijamo akto, tikslas buvo visų pirma susijęs su laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ECB laikotarpiu, kaip jis tai patvirtino per posėdį atsakydamas į Bendrojo Teismo klausimą.

145

Siekiant užtikrinti, kad Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje, patikslintame Direktyva 2002/14, įgyvendintame bendruoju susitarimu, kurio taikymo sritis buvo išplėsta sukuriant darbo grupę, kad jis apimtų su laikinaisiais darbuotojais susijusius klausimus, numatyta teisė į informaciją ir konsultacijas būtų veiksminga, ECB turėjo leisti ieškovei susipažinti su visa su ginčijamu aktu susijusia reikšminga informacija iki jo priėmimo, kad ji galėtų tinkamai sureaguoti į šiame akte numatytus institucijos politikos pokyčius dėl laikinųjų darbuotojų ir prireikus atlikti suderinimo veiksmus šiuo klausimu arba bent jau suteikti ieškovei galimybę pateikti savo nuomonę darbo grupės ataskaitoje ir taip dalyvauti priimant sprendimą, kuris gali sukelti pasekmių asmenims, kurių interesus ji gina.

146

Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad, kaip primena ieškovė ir kaip matyti iš bendrojo susitarimo tikslo, apibrėžto jo 2 punkto b papunktyje (žr. šio sprendimo 118 punktą), profesinės sąjungos, ieškovės, kaip socialinės partnerės, teise, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, nesiekiama susitarti klausimu, kuriam taikomos jos procesinės garantijos, o tik norima suteikti profesinei sąjungai progą daryti įtaką priimant sprendimą. Iš teismo praktikos matyti, kad tai yra viena kukliausių dalyvavimo priimant sprendimą formų, nes ji niekada nesukuria administracijai pareigos atsižvelgti į pateiktas pastabas, tačiau sukuria pareigą suteikti galimybę suinteresuotiems asmenims per jų interesams atstovaujantį asmenį būti išklausytiems prieš priimant arba pakeičiant su jais susijusį visuotinai taikomą aktą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Cerafogli ir Poloni / ECB, T‑63/02, EU:T:2003:308, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 24 punktą) ir kartu leisti susipažinti su visa reikšminga informacija viso tokių aktų priėmimo proceso metu ir taip siekiama užtikrinti kuo visapusiškesnį ir efektyvesnį tokios profesinės sąjungos kaip ieškovė dalyvavimą konsultacijose (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Andres ir kt. / ECB, T‑129/14 P, EU:T:2016:267, 57 punktą).

147

Todėl siekiant nepakenkti pareigos konsultuotis veiksmingumui administracija turi vykdyti šią pareigą kaskart, kai konsultavimasis su darbuotojų atstovais gali turėti įtakos planuojamo priimti akto turiniui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Cerafogli ir Poloni / ECB, T‑63/02, EU:T:2003:308, 23 punktą).

148

Iš to darytina išvada, kad priimdamas ginčijamą aktą, tačiau iš anksto į procesą neįtraukdamas ieškovės, nors jo tikslas buvo susijęs su diskusijų darbo grupėje tikslu, ir nelaukdamas šios darbo grupės ataskaitos ECB nepaisė ieškovės teisių būti informuotai ir kad su ja būtų konsultuojamasi, kurios yra dalis jos, kaip suinteresuotiesiems asmenims atstovaujančios profesinės sąjungos, teisių, taip pažeisdamas Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnį, patikslintą Direktyva 2002/14, įgyvendinama bendruoju susitarimu, kurio taikymo sritis buvo išplėsta sukuriant darbo grupę, kad jis apimtų su laikinaisiais darbuotojais susijusius klausimus.

149

Šios išvados nepaneigia ECB argumentas, kad ginčijamas aktas buvo priimtas gero administravimo sumetimais, siekiant atsižvelgti į būsimą AÜG pakeitimą, kurio ECB bet kuriuo atveju turėtų laikytis.

150

Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 29–32 punktuose, negalima teigti, kad ginčijamas aktas buvo priimtas tik siekiant atsižvelgti į būsimą AÜG pakeitimą.

151

Taigi pirmąjį pagrindą reikia laikyti pagrįstu ir nebūtina nagrinėti ieškovės kaltinimų dėl Direktyvos 2008/104 pažeidimo ar priimti sprendimo dėl šių kaltinimų priimtinumo, kurį ginčija ECB. Todėl ginčijamas aktas turi būti panaikintas ir nebūtina nagrinėti antrojo pagrindo.

152

Ieškovė tvirtina patyrusi neturtinę žalą, kurią galima atskirti nuo pažeidimo, dėl kurio panaikinamas ginčijamas aktas, ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant aktą, ir reikalauja sumokėti 15000 EUR žalai atlyginti. Ji tvirtina, kad buvo paneigtas jos, kaip socialinės partnerės, statusas, nes ginčijamas aktas buvo priimtas nepaisant socialinio dialogo. Ji pažymi reikalavusi atšaukti ginčijamą aktą arba sustabdyti jo vykdymą, kol bus baigtas darbo grupės darbas.

153

ECB tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas ir nepagrįstas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti priteisti žalos atlyginimą.

154

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą Sąjunga pagal valstybių narių įstatymams būdingus bendrus principus atlygina bet kokią žalą, kurią eidami savo pareigas padaro jos institucijos ar tarnautojai. Vis dėlto pagal šio straipsnio trečią pastraipą, nukrypdamas nuo antros pastraipos, ECB pagal valstybių narių įstatymams būdingus bendrus principus atlygina bet kokią žalą, kurią padaro pats bankas ar jo tarnautojai, atlikdami savo pareigas.

155

Iš nusistovėjusios teismo praktikos, mutatis mutandis taikomos SESV340 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos ECB deliktinės atsakomybės atveju, tam, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos organų veiksmus, turi būti tenkinamos visos sąlygos, t. y. veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama, ir nurodytos žalos buvimas (žr. 2007 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pitsiorlas / Taryba ir ECB, T‑3/00 ir T‑337/04, EU:T:2007:357, 290 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2014 m. gegužės 23 d. Sprendimo European Dynamics Luxembourg / ECB, T‑553/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:275, 342 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 65 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

156

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 148 punkto matyti, kad ginčijamas aktas yra neteisėtas, nes jis buvo priimtas pažeidžiant ieškovės teises būti informuotai ir kad su ja būtų konsultuojamasi, taip pažeidžiant Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnį, patikslintą Direktyva 2002/14, įgyvendintą bendruoju susitarimu, kurio taikymo sritis buvo išplėsta sukuriant darbo grupę, kad jis apimtų su laikinaisiais darbuotojais susijusius klausimus.

157

Nėra būtina atsakyti į klausimą, ar tokie neteisėti ECB veiksmai yra pakankamai akivaizdus pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal teismo praktiką (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 42 punktas), ir ar nagrinėjamu atveju tenkinamos kitos ECB deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, paminėtos šio sprendimo 155 punkte, tačiau reikia pažymėti, kad net ir darant prielaidą, kad taip yra, ginčijamo akto panaikinimas, priešingai, nei tvirtina ieškovė, yra tinkamas ir pakankamas žalos, kurią sukėlė socialinio dialogo ir jos, kaip socialinės partnerės, statuso nepaisymas, atlyginimas.

158

Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės nurodoma neturtinė žala atsiranda dėl ginčijamo akto neteisėtumo, pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokia žala yra pakankamai atlyginama teismui konstatavus šį neteisėtumą, nebent ieškovė įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo neteisėtumo, dėl kurio panaikinamas aktas, ir kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant tą aktą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 72 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2006:148, 131 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

159

Ieškovė nepateikia jokios informacijos savo teiginiui, kad jos patirta neturtinė žala nagrinėjamu atveju galėtų būti atskirta nuo ginčijamo akto neteisėtumo, pagrįsti.

160

Vis dėlto ginčijamo akto panaikinimas reiškia, kad vadovaujantis SESV 266 punktu ECB privalo imtis priemonių įvykdyti šį sprendimą ir pradėti arba tęsti socialinį dialogą su ieškove dėl klausimo, kuris buvo ginčijamo sprendimo dalykas, o tai visiškai atlygins ieškovės nurodytą neturtinę žalą, padarytą nepaisius socialinio dialogo ir jos, kaip socialinės partnerės, statuso.

161

Todėl prašymas atlyginti žalą turi būti atmestas.

162

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

163

Nagrinėjamu atveju atmetami ECB reikalavimai dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą aktą ir ieškovės reikalavimai priteisti žalą. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes reikia nuspręsti, kad ECB padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius ieškovės patirtų išlaidų, o ieškovė padengia ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

Bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Dėl priimtinumo

Dėl ginčijamo akto nebuvimo

Dėl tiesioginio ir konkretaus poveikio ieškovės interesams nebuvimo

Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo

Dėl ieškinio pareiškimo termino nesilaikymo

2. Dėl esmės

Dėl prašymo dėl panaikinimo

Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo teisės į informaciją ir konsultacijas, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnyje ir Direktyvoje 2002/14, nustatytos ir įgyvendintos bendruoju susitarimu ir tariamu „ad hoc susitarimu“, bei šio „ad hoc susitarimo“ ir bendrojo susitarimo pažeidimu

– Dėl Pagrindinių teisių chartijos 27 straipsnio

– Dėl Direktyvos2002/14

– Dėl bendrojo susitarimo

– Dėl darbo grupės statuso

– Dėl ieškovės teisių būti informuotai ir kad su ja būtų konsultuojamasi pažeidimo

Dėl prašymo atlyginti žalą

Dėl bylinėjimosi išlaidų