Byla C‑490/04

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Priimtinumas – EB 49 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas – Apribojimai – Įmokos į nacionalinę mokamų atostogų kasą – Dokumentų vertimas – Pranešimas apie komandiruotų darbuotojų darbo vietą“

Sprendimo santrauka

1.        Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ikiteisminė procedūra – Dalykas

(EB 226 straipsnis)

2.        Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Komisijos teisė pareikšti ieškinį – Terminas pasinaudoti šia teise

(EB 226 straipsnis)

3.        Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Valstybės įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas – Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga

(EB 226 straipsnis)

4.        Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas

(EB 49 straipsnis)

5.        Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas

(EB 49 straipsnis)

1.        EB 226 straipsnyje numatytos ikiteisminės procedūros paskirtis – suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Bendrijos teisės kylančius įsipareigojimus arba tinkamai apsiginti nuo Komisijos pareikštų kaltinimų.

(žr. 25 punktą)

2.        EB 226 straipsnyje įtvirtintas normas reikia aiškinti taip, jog Komisija neprivalo laikytis nustatyto termino, nebent pernelyg ilga šioje nuostatoje numatytos ikiteisminės procedūros trukmė atitinkamai valstybei narei apsunkintų galimybę atmesti Komisijos pareikštus kaltinimus ir taip pažeistų jos teisę į gynybą. Tokį poveikį turi įrodyti atitinkama valstybė narė.

(žr. 26 punktą)

3.        Byloje dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį pareiga įrodyti tariamą valstybės įsipareigojimų neįvykdymą tenka Komisijai. Ji turi Teisingumo Teismui pateikti įrodymų, reikalingų šiam valstybės įsipareigojimų neįvykdymo faktui patikrinti, ir negali remtis kokia nors prezumpcija.

Be to, nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų aiškinimą.

(žr. 48–49 punktus)

4.        Valstybė narė, įpareigodama užsienio darbdavius, įdarbinančius darbuotojus nacionalinėje teritorijoje, išversti į šios valstybės narės kalbą tam tikrus dokumentus, kurie turi būti saugomi darbo vietoje per visą komandiruotų darbuotojų faktinį darbo laikotarpį, nepažeidžia įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

Aišku, tokia nustatyta pareiga riboja laisvę teikti paslaugas, jeigu kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms sukelia papildomų administracinių ir finansinių išlaidų, ir dėl to konkurencijos požiūriu jų padėtis neprilygsta priimančioje valstybėje narėje įsisteigusio darbdavio padėčiai, taigi jos gali būti atgrasomos nuo paslaugų teikimo šioje valstybėje narėje.

Vis dėlto tokią pareigą galima pateisinti bendrąjį interesą užtikrinančiu tikslu, susijusiu su socialine darbuotojų apsauga, jeigu ji priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijoms leidžia atlikti kontrolę, reikalingą užtikrinti, kad šioje srityje būtų laikomasi nacionalinių nuostatų. Kadangi ji įpareigoja išversti tik kelis dokumentus ir darbdaviai neapsunkinami sunkia administracine ar finansine našta, ji neviršija to, kas būtina pasiekti socialinės apsaugos tikslą.

(žr. 66, 68–72, 76 punktus)

5.        Valstybė narė, įpareigodama užsienio laikinojo įdarbinimo įmones raštu pranešti ne tik apie darbuotojo komandiravimo į jį priimančią įmonę atitinkamoje valstybėje narėje pradžią ir pabaigą, bet ir apie šio darbuotojo darbo vietą ir bet kokį su tuo susijusį pakeitimą, nors tokioms pačioms šioje valstybėje įsteigtoms įmonėms tokia papildoma pareiga nenustatyta, neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

(žr. 85, 89 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. liepos 18 d.(*)

„Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Priimtinumas – EB 49 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas – Apribojimai – Įmokos į nacionalinę mokamų atostogų kasą – Dokumentų vertimas – Pranešimas apie komandiruotų darbuotojų darbo vietą“

Byloje C‑490/04,

dėl 2004 m. lapkričio 29 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. Traversa, G. Braun ir H. Kreppel, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą W.‑D. Plessing, M. Lumma ir C. Schulze‑Bahr, padedamų advokato T. Lübbig,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir O. Christmann,

įstojusios į bylą šalies,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai R. Schintgen, A. Tizzano (pranešėjas), M. Ilešič ir E. Levits,

generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. lapkričio 8 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2006 m. gruodžio 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad priėmusi teisės aktus, pagal kuriuos:

–        užsienio įmonės privalo mokėti įmokas į Vokietijos atostogų kasą netgi tuomet, kai darbuotojams pagal jų darbdavio įsisteigimo valstybės teisės aktus suteikiama iš esmės panaši apsauga (1996 m. vasario 26 d. Darbuotojų komandiravimo įstatymas (Arbeitnehmer-Entsendegesetz, toliau – AEntG) (1996 m. BGBl. I, p. 227),

–        užsienio įmonės privalo išversti į vokiečių kalbą darbo sutartį ar dokumentus, kurių reikalaujama pagal darbuotojo kilmės valstybės teisę remiantis 1991 m. Tarybos direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (OL L 288, p. 32), darbo užmokesčio lapelius, pažymas apie darbo laiką, pažymas apie išmokėtą darbo užmokestį ir visus kitus dokumentus, kurių reikalauja Vokietijos valdžios institucijos (AEntG 2 straipsnis),

–        užsienio laikinojo įdarbinimo įmonės privalo pranešti ne tik apie kiekvieną darbuotojo komandiruotę į darbuotoją priimančią įmonę Vokietijoje, bet ir apie kiekvieną jo darbą šios įmonės prašymu statybų aikštelėje (AEntG 3 straipsnio 2 dalis),

Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

EB sutartis

2        EB 49 straipsnis nurodo:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.

<...>“.

 Direktyva 96/71/EB

3        Pagal 1996 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, p. 1) 1 straipsnį ji „taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją <...>“.

4        Pagal šios direktyvos 3 straipsnį „Darbo sąlygos“:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad neatsižvelgiant į tai, kokia teisė yra taikoma darbo santykiams, 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės garantuoja į jų teritoriją komandiruotiems darbuotojams darbo sąlygas dėl toliau nurodytų dalykų, kuriuos toje valstybėje narėje, kur darbas yra atliekamas, reglamentuoja:

–        įstatymai ir kiti teisės aktai

ir (arba)

–        kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais, kaip numatyta šio straipsnio 8 dalyje, jeigu jie susiję su priede išvardyta veikla:

<...>

b)      dėl minimalių mokamų metinių atostogų trukmės;

<...>

d)      dėl darbuotojų, ypač laikinojo įdarbinimo įmonių siūlomų, samdos sąlygų;

<...>

<...>.“

5        Šios direktyvos 4 straipsnis „Bendradarbiavimas teikiant informaciją“ nustato:

„1.      Kad ši direktyva būtų įgyvendinta, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės teisės aktų ir (arba) praktikos, paskiria vieną ar kelias ryšio palaikymo tarnybas arba vieną ar kelias kompetentingas nacionalines institucijas.

2.      Valstybės narės sudaro sąlygas, kad valstybinės valdžios institucijos, kurios, laikydamosi nacionalinės teisės aktų, yra atsakingos už 3 straipsnyje nurodytų darbo sąlygų monitoringą, bendradarbiautų. Šis bendradarbiavimas pirmiausia apima atsakymus į pagrįstus tų valdžios institucijų prašymus suteikti informacijos apie tarpvalstybinę darbuotojų samdą, įskaitant akivaizdžius pažeidimus arba galimus neteisėtos tarpvalstybinės veiklos atvejus.

<...>“.

 Nacionalinė teisė

6        Vokietijos Federacinės Respublikos gautoje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje darbuotojų komandiravimą šioje valstybėje narėje reglamentavo AEntG.

7        Pagal AEntG 1 straipsnio 1 dalį visuotinai privalomos kolektyvinės statybų sektoriaus sutartys, reglamentuojančios poilsio trukmę, mokamas atostogas ir papildomas atostogų išmokas, taikomos užsienyje įsisteigusiems darbdaviams, komandiruojantiems darbuotojus į Vokietiją.

8        AEntG 1 straipsnio 3 dalis nurodo:

„Jeigu visuotinai privalomoje kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad bendra socialinių partnerių institucija renka įmokas ir teikia išmokas 1 dalyje nurodytų teisių į atostogas suteikimo pagrindu, šios sutarties normos privalomos ir užsienio darbdaviams ir jų darbuotojams, patenkantiems į šios sutarties taikymo sritį teritorijos atžvilgiu, jeigu ši sutartis ar bet kuri kita nuostata užtikrina, kad:

1)      užsienio darbdavys tuo pačiu metu neprivalo mokėti įmokų pagal šį įstatymą ir analogiškai savo buveinės įstaigai; ir

2)      bendros socialinių partnerių institucijos procedūra numato, jog atsižvelgiama į užsienio darbdavio jau sumokėtas įmokas, siekiant, kad jo darbuotojai įgytų teises į įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse ar sutartyse numatytas atostogas.

<...>“.

9        AEntG 2 straipsnio 3 dalis numato:

„Per visą faktinį darbuotojo, kuriam taikomas šis įstatymas, darbo laikotarpį ar bent per visą statybų trukmę, neviršijančią dvejų metų, kiekvienas užsienyje įsisteigęs darbdavys Vokietijoje privalo saugoti dokumentus vokiečių kalba, reikalingus patikrinti, ar laikomasi iš 1 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio, 1 straipsnio 2a dalies antrojo sakinio ir 1 straipsnio 3a dalies penktojo sakinio išplaukiančių teisinių pareigų, kad kontrolę atliekančių valdžios institucijų prašymu jis galėtų pateikti dokumentus statybos aikštelėje.“

10      AEntG 3 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:

„Užsienyje įsteigta laikinojo įdarbinimo įmonė, komandiruojanti vieną ar kelis darbuotojus juos priimančioms įmonėms, kurioms taikomas šis įstatymas, prieš statybų darbų pradžią privalo <...> kompetentingoms muitinės įstaigoms pateikti pranešimą vokiečių kalba, kuriame pateikiama ši informacija:

1)      komandiruojamų darbuotojų, kuriems taikomas šis įstatymas, vardas, pavardė ir gimimo data;

2)      komandiruotės pradžia ir pabaiga;

3)      darbo vieta (statybų aikštelė);

<...>“

 Ikiteisminė procedūra

11      Išnagrinėjusi keletą skundų, 1998 m. lapkričio 12 d. oficialiu pranešimu bei 1999 m. rugpjūčio 17 d. papildomu oficialiu pranešimu Komisija atkreipė Vokietijos valdžios institucijų dėmesį į tai, kad keletas AEntG nuostatų yra nesuderinamos su EB sutarties 59 straipsniu (po pakeitimo – EB 49 straipsnis).

12      Kadangi 1999 m. kovo 8 d., gegužės 4 d. ir spalio 25 d. laiškuose išdėstyti Vokietijos Federacinės Respublikos paaiškinimai Komisijos netenkino, 2001 m. liepos 25 d. ji šiai valstybei narei išsiuntė pagrįstą nuomonę ir paragino per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių ją įvykdyti.

13      2001 m. spalio 1 d., 2001 m. gruodžio 10 d. ir 2003 m. vasario 3 d. laiškais Vokietijos Federacinė Respublika pateikė Komisijai savo paaiškinimus dėl pagrįstos nuomonės. 2004 m. sausio 23 d. laišku ši valstybė narė Komisijai pateikė AEntG redakciją, pakeistą 2003 m. gruodžio 20 d. priėmus trečiąjį įstatymą, reglamentuojantį modernių paslaugų teikimą darbo rinkoje (Drittes Gesetz für moderne Dienstleistungen am Arbeitsmarkt, 2003 m. BGBl I, p. 2848).

14      Komisija, konstatavusi, kad pakeitus AEntG buvo pašalinta tik dalis jos iš pradžių nurodytų pažeidimų, nusprendė pareikšti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

 Dėl priimtinumo

15      Vokietijos vyriausybė pareiškė keturis prieštaravimus dėl priimtinumo, susijusius su EB 49 straipsnio, kaip svarbios nuostatos vertinant AEntG atitiktį Bendrijos teisei, pasirinkimu, pernelyg ilga ikiteisminės procedūros trukme, ieškinio netikslumu ir pirmojo Komisijos pareikšto kaltinimo dalyko pakeitimu.

 Dėl EB 49 straipsnio, kaip svarbios nuostatos vertinant AEntG atitiktį Bendrijos teisei, pasirinkimo

16      Vokietijos valdžios institucijos mano, kad nagrinėjamos AEntG nuostatos pirmiausia turėjo būti vertinamos atsižvelgiant į Direktyvą 96/71, kuri yra konkrečiai susijusi su darbuotojų komandiravimu paslaugų teikimo sistemoje. Būtent Komisija turėjo įrodyti, jog Vokietijos Federacinė Respublika neteisingai perkėlė šią direktyvą arba kad nagrinėjamos nuostatos buvo taikomos su direktyva nesuderinamu būdu.

17      Šiuo klausimu reikia priminti, jog Direktyva 96/71 siekiama derinti valstybių narių teisės aktus įtvirtinant nacionalinių taisyklių, kurias valstybė narė privalo taikyti kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms, komandiruojančioms darbuotojus į jos teritoriją teikiant tarpvalstybines paslaugas, sąrašą.

18      Taigi šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka nurodo, kad valstybės narės užtikrina, jog, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, šios įmonės garantuoja komandiruotiems darbuotojams darbo sąlygas dėl šiame straipsnyje nurodytų dalykų, kuriuos nustato valstybė narė, kur atliekamas darbas.

19      Vis dėlto Direktyva 96/71 nesuderino šių nacionalinių taisyklių materialinio turinio (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 25 d. Komisijos pranešimą Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Direktyvos 96/71 įgyvendinimo valstybėse narėse KOM(2003) 458, galutinis, p. 7). Todėl jų turinį valstybės narės gali nustatyti laisvai laikydamosi sutarties ir bendrųjų Bendrijos teisės principų, taigi šiuo atveju įskaitant ir EB 49 straipsnį.

20      Savo ieškinyje Komisija ginčija AEntG 1 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio ir 3 straipsnio 2 dalies atitiktį sutarčiai, nes šiais straipsniais neleistinai apribojama laisvė teikti paslaugas Bendrijoje.

21      Neginčijama, kad EB 49 straipsnis draudžia šios pagrindinės laisvės apribojimus. Todėl Komisija teisingai rėmėsi šiuo straipsniu, kai užginčijo nagrinėjamų nuostatų atitiktį Bendrijos teisei.

22      Iš to išplaukia, kad pirmąjį Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimą dėl priimtinumo reikia atmesti.

Dėl pernelyg ilgos ikiteisminės procedūros trukmės

23      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ieškinys nepriimtinas dėl Komisijos kaltės atsiradusio delsimo, padariusio poveikį šiai procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Nors Komisija oficialų pranešimą jai išsiuntė 1998 m. lapkričio 12 d., ieškinį ji pareiškė tik 2004 m. lapkričio 29 d., t. y. praėjus daugiau kaip šešeriems metams nuo šio laiško išsiuntimo. Dėl su tokiu delsimu susijusiu aplaidumu Komisija pažeidė pareigą laikytis protingo termino ir teisinio saugumo reikalavimo, kuriuo gali remtis valstybė narė ir pagal AEntG saugomi darbuotojai.

24      Vokietijos valdžios institucijų nuomone, Komisija privalėjo pagreitinti procedūrą, nes ji turėjo tam reikiamus įgaliojimus. Iš tikrųjų pradėjus procedūrą Teisingumo Teismas jau buvo priėmęs keletą sprendimų, skirtų darbuotojams komandiruoti bendrąja prasme, ir sprendimą, susijusį būtent su AEntG (žr. 2001 m. spalio 25 d. Sprendimą sujungtose bylose Finalarte ir kt, C‑49/98, C‑50/98, C‑52/98–C‑54/98 ir C‑68/98–C‑71/98, Rink. p. I‑7831). Šie sprendimai turėjo padėti greičiau išspręsti šią bylą.

25      Vis dėlto, viena vertus, šiuo klausimu reikia priminti, kad EB 226 straipsnyje numatytos ikiteisminės procedūros paskirtis – suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę įvykdyti iš Bendrijos teisės kylančius įsipareigojimus arba tinkamai apsiginti nuo Komisijos pareikštų kaltinimų (2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑475/98, Rink. p. I‑9797, 35 punktas).

26      Kita vertus, reikia pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką EB 226 straipsnyje įtvirtintas normas reikia aiškinti taip, jog Komisija neprivalo laikytis nustatyto termino, nebent pernelyg ilga šioje nuostatoje numatytos ikiteisminės procedūros trukmė atitinkamai valstybei narei apsunkintų galimybę atmesti Komisijos pareikštus kaltinimus ir taip pažeistų jos teisę į gynybą. Tokį poveikį turi įrodyti atitinkama valstybė narė (žr. 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑96/89, Rink. p. I‑2461, 15 ir 16 punktus; 1999 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑207/97, Rink. p. I‑275, 25 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Austriją 36 punktą).

27      Kadangi atsižvelgus į Teisingumo Teismo darbuotojų komandiravimo srityje priimtus sprendimus, nėra reikalo nagrinėti, ar šiuo atveju laikotarpį, jį pradėjus skaičiuoti nuo oficialaus pranešimo Vokietijos Federacinei Respublikai dienos iki šio ieškinio pareiškimo dienos, galima laikyti pernelyg ilgu, reikia pripažinti, kad ši valstybė narė nesirėmė nei dėl ikiteisminės procedūros atsiradusių teisių į gynybą pažeidimu, nei kitomis aplinkybėmis, kurias būtų galima pripažinti tokiu pažeidimu.

28      Todėl antrąjį Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimą dėl priimtinumo reikia atmesti.

Dėl ieškinio netikslumo

29      Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ieškinys nepriimtinas, nes jame nėra aiškiai išvardyti kaltinimai, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą. Konkrečiai kalbant, Komisija nenurodo, ar ji siekia užginčyti tik AEntG nuostatas, ar taip pat Vokietijos administracinių institucijų ir teismų atliekamą šių nuostatų taikymą konkrečiais atvejais.

30      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Todėl kiekviename pagal EB 226 straipsnyje pareikštame ieškinyje Komisija turi pakankamai aiškiai ir nuosekliai išdėstyti kaltinimus, kad valstybė narė galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – patikrinti tariamo įsipareigojimų neįvykdymo egzistavimą (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑347/88, Rink. p. I‑4747, 28 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑98/04, Rink. p. I‑4003, 18 punktą).

31      Tačiau šiuo atveju iš Komisijos ieškinio pagrindimo ir reikalavimų pakankamai aiškiai ir tiksliai matyti, kad jis susijęs su AEntG 1 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio ir 3 straipsnio 2 dalies atitiktimi EB 49 straipsniui. Todėl šis ieškinys nėra dviprasmiškas.

32      Todėl trečiąjį Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimą dėl priimtinumo reikia atmesti.

 Dėl pirmojo kaltinimo dalyko pakeitimo

33      Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pirmasis kaltinimas nepriimtinas, nes šio kaltinimo dalykas pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje nebuvo suformuluotas vienodai.

34      Pagrįstoje nuomonėje Komisija nurodė, kad įpareigojusi užsienio įmones mokėti įmokas Vokietijos mokamų atostogų kasai statybų sektoriuje, nors „jos ir toliau privalėjo tiesiogiai apmokėti savo darbuotojų atostogas įsisteigimo valstybėje narėje“, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį. Tačiau ieškinyje ji tvirtina, kad sutartis pažeista dėl užsienio įmonių pareigos mokėti įmokas šiai kasai, „net jeigu darbuotojams“, dirbantiems šiose įmonėse, „pagal įsisteigimo valstybės narės teisės aktus suteikiama iš esmės panaši apsauga <...>“. Taigi Komisija pakeitė ir išplėtė ginčo dalyką.

35      Komisija atsikerta, kad skirtingas pagrįstos nuomonės rezoliucinės dalies ir ieškinio reikalavimų formulavimas visiškai nepakeitė ginčo dalyko.

36      Akivaizdu, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas šioje nuostatoje numatytos ikiteisminės procedūros metu, todėl pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti grindžiami tais pačiais kaltinimais (žr. 1992 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑105/91, Rink. p. I‑5871, 12 punktą ir 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑11/95, Rink. p. I‑4115, 73 punktą).

37      Vis dėlto šis reikalavimas nereiškia, kad bet kuriuo atveju turi visiškai sutapti pagrįstos nuomonės rezoliucinė dalis ir ieškinio reikalavimai, jeigu ginčo dalykas nebuvo išplėstas ar pakeistas (1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑191/95, Rink. p. I‑5449, 56 punktas ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑358/01, Rink. p. I‑13145, 28 punktas).

38      Šiuo atveju iš pagrįstos nuomonės matyti, kad Komisijos ikiteisminėje stadijoje pareikšta kritika buvo susijusi su AEntG 1 straipsnio 3 dalyje užsienio įmonėms nustatyta pareiga mokėti įmokas Vokietijos mokamų atostogų kasai, dėl ko būtų du kartus mokamos mokamų atostogų išmokos ir įsisteigimo valstybėje narėje, ir komandiravimo valstybėje, ir su tuo, kad šios įmonės nuo dvigubo mokėjimo būtų atleistos tik tuo atveju, jeigu įsisteigimo valstybėje narėje egzistuotų kasa, panaši į Vokietijos kasą. Ieškinyje Komisija taip pat ginčija dvigubą naštą, tenkančią darbdaviui, komandiruojančiam darbuotojus į Vokietiją, ir pernelyg griežtą atleidimo nuo AEntG 1 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos formuluotę.

39      Todėl reikia pripažinti, jog Komisija ieškinio dalyko neišplėtė ir jo nepakeitė, dėl to nepažeidė ir EB 226 straipsnio.

40      Todėl reikia atmesti ir ketvirtąjį Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimą dėl priimtinumo ir pripažinti Komisijos pareikštą ieškinį priimtinu.

 Dėl esmės

 Dėl pareigos mokėti įmokas Vokietijos mokamų atostogų kasai (AEntG 1 straipsnio 3 dalis)

 Šalių argumentai

41      Komisija teigia, kad atleidimas nuo pareigos mokėti įmokas, numatytas AEntG 1 straipsnio 3 dalyje, yra pernelyg griežtai suformuluotas, dėl to darbdaviui, komandiruojančiam savo darbuotojus į Vokietiją, tenka su EB 49 straipsniu nesuderinama dviguba ekonominė našta. Komisijos manymu, pagal AEntG kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės, komandiruojančios darbuotojus, turėtų būti atleidžiamos nuo pareigos mokėti įmokas ne tik tuo atveju, kai užtikrinama, kad jos jau moka įmokas į panašią sistemą įsisteigimo valstybėje narėje, bet ir tuomet, jeigu šioje valstybėje yra teisės aktai, kurie, nors ir nėra grindžiami darbdavio mokamomis įmokomis, tačiau suteikia darbuotojui teisių į mokamas atostogas apsaugą, prilygstančią numatytajai Vokietijos teisės aktuose.

42      Vokietijos vyriausybė atsikerta, jog Komisija nepateikė konkrečių įrodymų, kad AEntG 1 straipsnio 1 dalis prieštarauja sutarčiai. Papildomai ji nurodo, kad šią nuostatą administracinės institucijos ir nacionaliniai teismai taiko suderintai su iš Bendrijos teisės išplaukiančiomis pareigomis.

43      Siekdama išvengti to, kad kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms tektų dviguba ekonominė našta, Vokietijos Federacinė Respublika pradėjo pragmatinį tarpvalstybinį bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis narėmis, sudarydama su kai kuriomis iš jų dvišalius susitarimus dėl abipusio nacionalinių mokamų atostogų sistemų pripažinimo.

44      Be to, Vokietijos teismai, būtent Bundesarbeitsgericht, visada laikėsi Teisingumo Teismo principų, nustatytų darbuotojų komandiravimo srityje. Be patikrinimo, ar egzistuoja dvišalis susitarimas, jie taip pat užtikrindavo, jog komandiruotam darbuotojui Vokietijos teisės aktai, reglamentuojantys teises į mokamas atostogas, būtų taikomi tik tuo atveju, jeigu jie iš tikrųjų jam būtų naudingi, palyginti su situacija, jeigu būtų taikomos jo kilmės valstybėje galiojančios nuostatos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

45      Pirmiausia reikia pažymėti, kad AEntG 1 straipsnio 3 dalies trečiasis sakinys įpareigoja užsienio darbdavius mokėti įmokas Vokietijos mokamų atostogų kasai, jei dėl to jie neturi tuo pačiu metu mokėti įmokų šiai kasai ir panašiai įstaigai savo įsisteigimo valstybėje (1 dalis), ir kad šių darbdavių sumokėtos įmokos siekiant, jog darbuotojai įgytų teisę į įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse ar sutartyse numatytas atostogas, yra įskaitomos (2 punktas).

46      Taip pat pažymėtina, jog Teisingumo Teismas jau yra priėmęs minėtą Finalarte ir kt. sprendimą dėl šios AEntG nuostatos atitikties sutarčiai. Būtent šio sprendimo 45, 49 ir 53 punktuose Teisingumo Teismas pabrėžė, jog AEntG 1 straipsnio 3 dalies atitiktis Bendrijos teisei priklauso nuo dviejų sąlygų, kurių įvykdymą turi patikrinti nacionalinis teismas. Šis teismas turi išnagrinėti, ar Vokietijos teisės aktai mokamų atostogų srityje suteikia realią papildomą apsaugą už Vokietijos teritorijos ribų įsisteigusių paslaugų teikėjų komandiruotiems darbuotojams ir ar šių teisės aktų taikymas buvo proporcingas siekiant socialinės šių darbuotojų apsaugos.

47      Aišku, kad šioje procedūroje dėl įsipareigojimų neįvykdymo būtent Komisija turėjo įvertinti, ar šios sąlygos buvo įvykdytos, ir pateikti Teisingumo Teismui visus įrodymus, reikalingus patikrinti šios nuostatos atitiktį EB 49 straipsniui.

48      Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką byloje dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo pareiga įrodyti tariamą valstybės įsipareigojimų neįvykdymą tenka Komisijai. Ji turi Teisingumo Teismui pateikti įrodymų, reikalingų šiam valstybės įsipareigojimų neįvykdymo faktui patikrinti, ir negali remtis kokia nors prezumpcija (žr. būtent 1990 m. kovo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑62/89, Rink. p. I‑925, 37 punktą ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑341/02, Rink. p. I‑2733, 35 punktą).

49      Be to, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų apimtį reikia vertinti atsižvelgiant į nacionalinių teismų aiškinimą (žr. būtent 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑382/92, Rink. p. I‑2435, 36 punktą ir 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑300/95, Rink. p. I‑2649, 37 punktą).

50      Reikia pripažinti, jog šiuo atveju Komisija nepateikė įrodymų, reikalingų patikrinti AEntG 3 straipsnio 1 dalies atitiktį EB 49 straipsniui. Iš tikrųjų ji tik pažodžiui išaiškino šios AEntG nuostatos 1 punktą ir nepateikė savo nuomonės dėl dviejų minėtame sprendime Finalarte ir kt. įtvirtintų sąlygų, išdėstytų šio sprendimo 46 punkte. Be to, grįsdama savo ieškinį, Komisija nepateikė jokių argumentų ir nenurodė jokių nacionalinių teismų sprendimų ar kokių nors kitų duomenų, kurie galėtų įrodyti, jog, priešingai nei teigia Vokietijos valdžios institucijos, praktikoje AEntG 1 straipsnio 3 dalis taikoma ar aiškinama Bendrijos teisę neatitinkančiu būdu.

51      Komisijos teigimu, vis dėlto jos pažodinį AEntG 1 straipsnio 3 dalies aiškinimą patvirtina pavyzdys, susijęs su Danijos teisės aktais. Danijoje į Vokietijos mokamų atostogų kasą panaši institucija neapmoka darbuotojo teisių į atostogas. Jeigu šiam tikslui pats darbdavys nemoka įmokų, darbuotojas bet kada gali gauti apmokėjimą iš darbdavių susivienijimo. Nepaisant tokios garantijos, Danijoje įsisteigęs darbdavys, komandiravęs savo darbuotojus į Vokietiją, vis dėlto privalo mokėti įmokas šiai kasai. Komisijos teigimu, šios pareigos mokėti įmokas buvo galima išvengti tik sudarius tarpžinybinį susitarimą dėl abipusio nacionalinių mokamų atostogų sistemų pripažinimo. Tokį susitarimą sudarė Danijos Karalystės ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tačiau teisinio saugumo principas draudžia, kad iš sutarties išplaukiančios teisės priklausytų nuo tarpžinybinio susitarimo sudarymo.

52      Vis dėlto tokiems argumentams negalima pritarti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Danijoje yra mokamų atostogų fondas (Arbejdsmarkedets Feriefond), panašus į Vokietijos mokamų atostogų kasą, ir kad AEntG 1 straipsnio 3 dalies pirmasis sakinys, kaip jis taikomas pagal minėtą tarpžinybinį susitarimą, Danijos įmones, mokančias įmokas šiam fondui, atleidžia nuo pareigos mokėti įmokas Vokietijos kasai.

53      Be to, nors tiesa, kad teisinio saugumo reikalavimas neleidžia, jog asmenų naudojimasis teisėmis, išplaukiančiomis iš Bendrijos teisės, priklausytų nuo nacionalinėse administracinėse taisyklėse nustatytų sąlygų ir apribojimų (šiuo klausimu žr. 1993 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑306/91, Rink. p. I‑2133, 14 punktą ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisiją prieš Prancūziją, C‑354/98, Rink. p. I‑4927, 11 punktą), vis dėlto reikia pripažinti, jog tarpvalstybinio darbuotojų komandiravimo atveju dėl nacionalinių mokamų atostogų sistemų palyginimo galintys iškilti sunkumai negali būti išspręsti, nesant suderinimo šioje srityje, jeigu valstybių narių institucijos veiksmingai tarpusavyje nebendradarbiauja (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 25 d. Komisijos pranešimą Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui). Toks bendradarbiavimas, bendriau – valstybių narių pareiga lojaliai bendradarbiauti Bendrijos teisės reglamentuojamose srityse pasireiškia sudarant tarpžinybinius susitarimus, siekiant užtikrinti abipusį minėtų sistemų pripažinimą.

54      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Komisija neįrodė, jog užsienio įmonės privalo mokėti įmokas Vokietijos mokamų atostogų kasai, net jeigu jų įdarbintiems darbuotojams pagal šių įmonių steigimosi valstybės teisės aktus suteikiama iš esmės panaši apsauga.

55      Todėl pirmąjį Komisijos kaltinimą reikia atmesti.

 Dėl pareigos saugoti tam tikrus dokumentus vokiečių kalba statybų aikštelėje (AEntG 2 straipsnio 3 dalis)

 Šalių argumentai

56      Komisijos manymu, užsienio įmonių pareiga išversti į vokiečių kalbą visus dokumentus, kurių reikalaujama pagal AEntG 2 straipsnio 3 dalį, t. y. darbo sutartį (arba jai prilygstantį dokumentą Direktyvos 91/533 prasme), darbo užmokesčio lapelius, pažymas apie darbo laiką, pažymas apie išmokėtą darbo užmokestį ir visus kitus dokumentus, kurių reikalauja Vokietijos valdžios institucijos, yra nepateisinamas ir neproporcingas EB 49 straipsniu garantuojamo laisvės teikti paslaugas apribojimas.

57      Kalbėdama apie šios AEntG nuostatos nepagrįstumą, Komisija nurodo, kad 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendime Arbalde ir kt. (C‑369/96 ir C‑376/96, Rink. p. I‑8453) Teisingumo Teismas nusprendė, jog užsienio įmonių pareigos saugoti priimančiosios valstybės narės teritorijoje dokumentus negalima motyvuoti siekiu bendrai palengvinti šios valstybės valdžios institucijoms vykdyti kontrolę. Tačiau, Komisijos nuomone, jeigu šios pareigos negalima pateisinti šiuo tikslu, pareiga išversti visus nagrinėjamus dokumentus, kuri yra bent tiek pat ribojanti, irgi yra nepagrįsta.

58      Kiek tai susiję su nagrinėjamos nuostatos proporcingumu, Komisija, pateikusi nuorodą į minėtą sprendimą Arblade ir kt., tvirtino, jog bendroji pareiga išversti šiuos dokumentus tapo nereikalinga dėl Direktyvos 96/71 4 straipsnyje numatytos valstybių narių bendradarbiavimo sistemos.

59      Vokietijos Federacinė Respublika, kurios reikalavimus palaiko Prancūzijos Respublika, mano, jog AEntG 2 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga išversti dokumentus yra suderinama su EB 49 straipsniu.

60      Vokietijos valdžios institucijų manymu, ši pareiga grindžiama reikalingumu leisti vykdyti veiksmingą iš AEntG išplaukiančių teisinių pareigų kontrolę ir taip užtikrinti veiksmingą darbuotojų apsaugą. Kontrolės institucijos privalo galėti nagrinėjamus dokumentus perskaityti ir juos suprasti, o tam reikia, kad jie būtų išversti. Iš tikrųjų veiksminga kontrolė neturėtų priklausyti nuo nagrinėjamų statybų aikštelių kontrolę vykdančių institucijų kalbos žinių.

61      Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės papildomai nurodo, jog minėtas sprendimas Arblade ir kt. neleidžia daryti tiesioginių išvadų dėl AEntG 2 straipsnio 3 dalies pagrįstumo ir proporcingumo.

62      Galiausiai šios vyriausybės mano, jog Direktyvos 96/71 4 straipsnyje numatytu nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimu negalima pakeisti užsienio darbdavių pareigos išversti dokumentus.

 Teisingumo Teismo vertinimas

63      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 49 straipsnis reikalauja ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokius apribojimus – net vienodai taikomus ir nacionaliniams, ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjams – jeigu jie gali užkirsti kelią, trukdyti ar padaryti mažiau patrauklią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo veiklą, kur jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas (žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Säger, C‑76/90, Rink. p. I‑4221, 12 punktą; 1996 m. kovo 28 d. Sprendimo Guiot C‑272/94, Rink. p. I‑1905, 10 punktą ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑244/04, Rink. p. I‑885, 30 punktą).

64      Net jeigu sritis nėra suderinta, laisvė teikti paslaugas, vienas iš pagrindinių Sutarties principų, gali būti ribojama tik tokiais teisės aktais, grindžiamais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kurie taikomi visiems priimančioje valstybėje narėje veiklą vykdantiems asmenims ar įmonėms, jeigu šio intereso neapsaugo paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomos taisyklės (žr. būtent minėto sprendimo Arblade ir kt. 34 ir 35 punktus; 2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Portugaia Construções, C‑164/99, Rink. p. I‑787, 19 punktą ir 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C‑445/03, Rink. p. I‑10191, 21 punktą).

65      Galiausiai valstybės narės nacionalinės teisės aktų taikymas kitose valstybės narėse įsteigtiems paslaugų teikėjams turi būti tinkamas užtikrinti jais siekiamą tikslą, neviršijant to, kas būtina jį pasiekti (žr. būtent minėto sprendimo Säger, 15 punktą; 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktą ir 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 37 punktą).

66      Šiuo atveju iš AEntG 2 straipsnio 3 dalies matyti, kad kai už Vokietijos teritorijos ribų įsisteigęs darbdavys įdarbina darbuotojus Vokietijoje, jis privalo saugoti tam tikrus dokumentus vokiečių kalba per visą komandiruotų darbuotojų faktinį darbo laikotarpį arba bent iki statybų pabaigos, neviršijant dvejų metų, jog šie dokumentai kontrolės institucijų prašymu būtų pateikiami statybų aikštelėje. Kaip Vokietijos vyriausybė patikslino teismo posėdyje, ir Komisija to neužginčijo, šie dokumentai yra: darbo sutartis, darbo užmokesčio lapeliai, pažymos apie darbo laiką ir apie išmokėtą darbo užmokestį.

67      Atsižvelgus į tai, kad šioje srityje nėra Bendrijos suderinimo priemonių, siekiant įvertinti antrojo Komisijos kaltinimo pagrįstumą, reikia išnagrinėti, ar šioje AEntG nuostatoje įtvirtinti reikalavimai riboja laisvę teikti paslaugas ir ar nagrinėjamoje veiklos srityje tokie laisvės teikti paslaugas apribojamai pateisinami privalomais bendrojo intereso pagrindais. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, galiausiai reikėtų patikrinti, ar tokio paties rezultato nebūtų galima gauti pasitelkus mažiau ribojančias taisykles.

68      Pirma, reikia pripažinti, kad, nustačiusi nagrinėjamų dokumentų vertimo į vokiečių kalbą reikalavimą, ši nuostata apriboja laisvę teikti paslaugas.

69      Iš tikrųjų tokia nustatyta pareiga kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms sukelia papildomų administracinių ir finansinių išlaidų, taigi konkurencijos požiūriu jų padėtis neprilygsta priimančioje valstybėje narėje įsisteigusio darbdavio padėčiai, todėl jos gali būti atgrasomos nuo paslaugų teikimo šioje valstybėje narėje.

70      Antra, vis dėlto svarbu pažymėti, jog AEntG 2 straipsnio 3 dalimi siekiama bendrąjį interesą užtikrinančio tikslo, t. y. socialinės darbuotojų apsaugos statybų sektoriuje ir jos užtikrinimo kontrolės. Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad šis tikslas yra vienas iš privalomųjų tokius laisvės teikti paslaugas apribojimus pateisinančių pagrindų (žr. 1982 m. vasario 3 d. Sprendimo Seco ir Desquenne & Giral, 62/81 ir 63/81, Rink. p. 223, 14 punktą; 1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Rush Portuguesa, C‑113/89, Rink. p. I‑1417, 18 punktą; minėtų sprendimų Guiot 16 punktą ir Arblade ir kt. 51 punktą).

71      Iš tikrųjų AEntG 2 straipsnio 3 dalimi, nustačiusia, kad statybų aikštelėje turi būti saugomi nagrinėjami dokumentai priimančiosios valstybės narės kalba, siekiama, kad šios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos darbo vietoje vykdytų kontrolę, reikalingą užtikrinti, jog buvo laikomasi nacionalinių nuostatų darbuotojų apsaugos srityje, būtent nuostatų, susijusių su darbo užmokesčiu ir darbo laiku. Tokios kontrolės vietoje praktiškai būtų ypač sudėtingos, ar netgi neįmanomos, jeigu šiuos dokumentus būtų galima pateikti darbdavio įsisteigimo valstybės narės kalba, nes šią kalbą nebūtinai supranta priimančiosios valstybės narės valstybės tarnautojai.

72      Iš to išplaukia, kad AEntG 2 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga yra pateisinama.

73      Minėtas sprendimas Arblade ir kt. nepaneigia šios išvados teisingumo.

74      Aišku, kad Teisingumo Teismas šio sprendimo 76 punkte nusprendė, jog laisvės teikti paslaugas apribojimo, įpareigojant užsienio darbdavį saugoti tam tikrus dokumentus priimančioje valstybėje narėje gyvenančio asmens namuose, pateisinti nepakanka, jog tokių dokumentų buvimas šioje valstybėje bendrai palengvintų šios valstybės valdžios institucijoms kontrolės vykdymą; vis dėlto šio sprendimo punktas susijęs su tuo, kad darbdaviui nustatyta pareiga pateikti kompetentingoms valdžios institucijoms tam tikrus dokumentus, net kai jis priimančioje valstybėje narėje darbuotojų nebeįdarbina.

75      Tačiau taip nėra šiuo atveju, nes AEntG 2 straipsnio 3 dalis įpareigoja saugoti dokumentus vokiečių kalba per visą faktinio komandiruotų darbuotojų darbo laikotarpį Vokietijoje ar per visą statybų trukmę. Be to, kaip išplaukia iš šio sprendimo 74 punkto, šia nuostata siekiama ne bendrai palengvinti kompetentingų Vokietijos valdžios institucijų vykdomą kontrolę, o praktiškai sudaryti šioms institucijoms galimybę atlikti patikrinimus statybų aikštelėse.

76      Trečia, svarbu pripažinti, jog ši nuostata įpareigoja išversti tik keturis dokumentus (darbo sutartį, darbo užmokesčio lapelį, pažymą apie darbo laiką ir pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį), kurie nėra pernelyg ilgi ir kurie paprastai suformuluoti standartinėmis frazėmis. Todėl atsižvelgus į tai, jog darbdaviai, komandiruojantys darbuotojus į Vokietiją, neapsunkinami sunkia administracine ar finansine našta, AEntG 2 straipsnio 3 dalis neviršija to, kas būtina pasiekti socialinės apsaugos tikslą.

77      Galiausiai reikia pažymėti, kad pagal šiuo metu galiojančią teisę nėra mažiau ribojančių priemonių, galinčių užtikrinti šį tikslą.

78      Iš tikrųjų už Vokietijos teritorijos ribų įsteigtiems darbdaviams nustatyta pareiga netampa nereikalinga vien dėl Direktyvos 96/71 4 straipsnyje numatyto nacionalinių institucijų bendradarbiavimo ir pasikeitimo informacija sistemos. Iš tiesų iš bylos medžiagos išplaukia, jog iš darbdavių pagal AEntG reikalaujamų dokumentų šios institucijos nesaugo, todėl jų – tinkamai išverstų – negalima perduoti kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms per nustatytus protingus terminus.

79      Be to, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 86 punkte, šiuo metu nėra nė vienos Bendrijos priemonės, įpareigojančios naudotis dokumentais keliomis kalbomis tarpvalstybinio darbuotojų komandiravimo atveju.

80      Iš viso, kas išdėstyta, išplaukia, kad antrąjį Komisijos kaltinimą reikia atmesti.

 Užsienio laikinųjų įdarbinimo įmonių pareiga pranešti apie komandiruotų darbuotojų darbo vietą (AEntG 3 straipsnio 2 dalis)

 Šalių argumentai

81      Komisija tvirtina, jog užsienio laikinojo įdarbinimo įmonėms nustatyta pareiga pranešti kompetentingoms valdžios institucijoms ne tik apie kiekvieną darbuotojo komandiravimą į jį priimančią įmonę Vokietijoje, bet ir apie šio darbuotojo darbo vietos pasikeitimą pakeitus statybų aikštelę, kai tokia papildoma pareiga nenustatyta Vokietijoje įsteigtoms laikinojo įdarbinimo įmonėms, yra priemonė, labiau apsunkinanti tarpvalstybinį paslaugų teikimą nei paslaugų teikimą valstybės viduje. Komisijos manymu, tokio skirtingo vertinimo nepateisina joks motyvas.

82      Vokietijos Federacinė Respublika atsikerta, kad AEntG 3 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga pranešti yra suderinama su EB 49 straipsniu. Iš tikrųjų šią pareigą pateisina reikalingumas atlikti veiksmingą kontrolę siekiant geresnės darbuotojų apsaugos. Be to, ji pernelyg neapsunkina atitinkamos laikinojo įdarbinimo įmonės.

 Teisingumo Teismo vertinimas

83      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog laisvė teikti paslaugas reikalauja panaikinti bet kokią diskriminaciją paslaugų teikėjo atžvilgiu dėl jo pilietybės arba dėl to, kad jis įsisteigęs kitoje nei paslaugų teikimo valstybėje narėje (žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Collectieve Antennevoorziening Gouda, C‑288/89, Rink. p. I‑4007, 10 punktą; tos pačios dienos sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑353/89, Rink. p. I‑4069, 14 punktą ir 1993 m. gegužės 4 d. Sprendimo Distribuidores Cinematográficos, C‑17/92, Rink. p. I‑2239, 13 punktą).

84      Šiuo požiūriu reikia pripažinti, jog AEntG 2 straipsnio 3 dalis lemia už Vokietijos teritorijos ribų įsisteigusių paslaugų teikėjų diskriminaciją.

85      Iš tikrųjų ši nuostata kitose valstybėse narėse įsteigtas laikinojo įdarbinimo įmones įpareigoja raštu pranešti kompetentingoms Vokietijos valdžios institucijoms ne tik apie darbuotojo komandiravimo į jį priimančią įmonę Vokietijoje pradžią ir pabaigą, bet ir apie šio darbuotojo darbo vietą ir bet kokį su tuo susijusį pakeitimą, nors tokioms pačioms Vokietijoje įsteigtoms įmonėms tokia papildoma pareiga nenustatyta ir ji visuomet tenka darbuotoją priimančiai įmonei.

86      Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės aktai, kurie nevienodai taikomi paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į jų kilmę, yra nesuderinami su Bendrijos teise, nebent jie patenka į aiškiai nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sritį, kaip antai EB 46 straipsnis, į kurį nukreipia EB 55 straipsnis (žr. 1991 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo ERT, C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 24 punktą; minėto sprendimo Collectieve Antennevoorziening Gouda 11 punktą ir 2002 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cura Anlagen, C‑451/99, Rink. p. I‑3193, 31 punktą). Iš EB 46 straipsnio, kurį reikia aiškinti griežtai, išplaukia, kad diskriminacinės nuostatos gali būti pateisintos viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.

87      Šiuo atžvilgiu pakanka paminėti, kad Vokietijos vyriausybė nenurodė nė vieno šioms priežastims priskirtino pagrindo.

88      Iš to išplaukia, kad trečiasis Komisijos kaltinimas yra pagrįstas.

89      Todėl reikia pripažinti, jog priėmusi tokią nuostatą, kaip antai AEntG 3 straipsnio 2 dalis, pagal kurią užsienio laikinojo įdarbinimo įmonės privalo pranešti ne tik apie darbuotojo komandiravimą į jį priimančią įmonę Vokietijoje, bet ir apie bet kokį jo darbo vietos pakeitimą, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

90      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

91      Šioje byloje Komisija, kurios du kaltinimai iš trijų buvo atmesti, padengia du trečdalius, o Vokietijos Federacinė Respublika – trečdalį bylinėjimosi išlaidų.

92      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Priėmusi tokią nuostatą, kaip antai 1996 m. vasario 26 d. Darbuotojų komandiravimo įstatymo (Arbeitnehmer-Entsendegesetz) 3 straipsnio 2 dalis, pagal kurią užsienio laikinojo įdarbinimo įmonės privalo pranešti ne tik apie darbuotojo komandiravimą į jį priimančią įmonę Vokietijoje, bet ir apie bet kokį jo darbo vietos pakeitimą, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Europos Bendrijų Komisija padengia du trečdalius bylinėjimosi išlaidų. Vokietijos Federacinė Respublika padengia trečdalį bylinėjimosi išlaidų.

4.      Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.