This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52014DC0021
COMMUNICATION FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT, THE COUNCIL, THE EUROPEAN ECONOMIC AND SOCIAL COMMITTEE AND THE COMMITTEE OF THE REGIONS Energy prices and costs in Europe
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Energijos kainos ir išlaidos Europoje
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Energijos kainos ir išlaidos Europoje
/* COM/2014/021 final */
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Energijos kainos ir išlaidos Europoje /* COM/2014/021 final */
Įžanga Energijos
kainų augimas yra viena svarbiausių politinių problemų.
Dėl jo susidaro papildomų išlaidų sunkumus išgyvenantiems namų ūkiams ir pramonei[1]
ir mažėja Europos konkurencingumas pasaulyje. Europos Komisija,
atsiliepdama į Europos Vadovų Tarybos prašymą, parengė
išsamią energijos kainų ir išlaidų Europoje analizę, kad
politikos formuotojams būtų lengviau suprasti pastarojo meto
kainų augimo aplinkybes, įtaką vartotojams ir politinį
poveikį. Ataskaitoje
pateikiama daug išsamių duomenų iš įvairių šaltinių.
Joje vertinamos energijos kainų ir energijos išlaidų kitimo
tendencijos, nagrinėjamos jų galimos priežastys ir daromos išvados,
siekiant padėti priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl
šiam klausimui spręsti tinkamų politikos priemonių[2]. Ataskaita pridedama
prie šio komunikato[3]. Ataskaitoje
aptariamos elektros energijos ir dujų kainos. Pasaulio naftos ir akmens
anglies rinkose energijos vartotojai visame pasaulyje moka iš esmės
tą pačią kainą. Tad kainų skirtumai, dėl
kurių gali didėti išlaidos vartotojams ir rastis konkurencinių
pranašumų ar trūkumų, mažiau problemiški. Todėl šios dvi
kuro rūšys ir transporto sektorius ataskaitoje išsamiai neaptarti. Energijos
žaliavų kainos, visų pirma iškastinio kuro, pastaraisiais metais
padidėjo. Augančios energijos kainos ir išlaidos – ne pirmiena.
Šimtmečiais Europai nuolat tekdavo dėti pastangas, kad
užsitikrintų adekvatų įperkamos energijos tiekimą. Šios
dienos padėtis ypatinga tuo, kad Europos energetikos sektorius iš
esmės traukiasi nuo iškastinio kuro importo, ir jam reikia daug
investicijų, net ir ekonominio neapibrėžtumo laikotarpiu. Be to,
energijos kainų atotrūkis tarp ES ir pagrindinių ekonominių
partnerių padidėjo dėl įvairių priežasčių,
kurių daugeliui Europa turi mažai įtakos. Pastangos mažinti elektros
energijos gamybos priklausomybę nuo iškastinio kuro lėmė
didelį visų pirma vėjo ir saulės energijos gamybos
augimą, o tai turėjo didelio poveikio elektros energijos tinklams ir
energijos gamybos sąnaudoms. Taip pat plėtojamas alternatyvus dujų,
pavyzdžiui, skalūnų dujų ar Kaspijos dujų, tiekimas, kuriam
reikia papildomų investicijų. Tuo pat metu Europos dujų ir
elektros sektoriai iš valstybinių monopolijų virsta liberalizuotomis
rinkomis, kuriose konkuruoja privačios bendrovės, o naujų investicijų
į energetiką sąnaudas padengia naudotojai (nebe
mokesčių mokėtojai). Visų šių pokyčių
tarpusavio poveikį galima aiškinti ir numatyti įvairiopai. Rinkos
liberalizavimas, tikimasi, užtikrins didesnę konkurenciją, taigi
efektyvesnį energijos naudojimą ir mažesnę jos kainą.
Aplinkos ir kovos su klimato kaita politika ir pastangomis mažinti
priklausomybę nuo iškastinio kuro siekiama ilgalaikėje perspektyvoje
užtikrinti tvarų energetikos sektorių, kuriam, pripažįstama, iš
pradžių reikėtų skirti daugiau išlaidų, ypač
investicijų pavidalu. Vyriausybės tikisi, kad artimiausiu metu šie
pokyčiai bus naudingi vartotojams, nes bus sukurta darbo vietų ir
pagerės gyvenimo kokybė, o tolimesnėje perspektyvoje bus pasiekta
tvarumo tikslų. Energetikos pramonė ir pati turi prisitaikyti prie
labai skirtingų aplinkos, prekybos, reguliavimo ir technologinių
normų. Nebuvo numatyta, kad pasitikėjimas ekonomika sušlubuos taip
smarkiai ir šitokiam ilgam laikui. Siekiant užtikrinti, kad Europa
galėtų valdyti visus šiuos pokyčius, sykiu nesiliaudama
užtikrinti savo piliečių galimybės naudotis tvaria energija už
priimtiną kainą ir išlaikyti pramonės konkurencingumą,
būtina dėti pastangas europinės ir nacionalinės politikos lygmenimis.
Reikia, kad veiksmų taip pat imtųsi kiekviena pramonės šaka ir
individualūs vartotojai. Norint suprasti, kokios priemonės
būtų efektyviausios, tolesniuose skirsniuose pateikiama
įžvalgų apie tai, kaip kinta energijos kainos bei išlaidos ir kas
lemia tuos pokyčius. Po to nagrinėjamas poveikis ES konkurencingumui
pasaulyje ir būsimos kainų ir išlaidų tendencijos. Apibendrindama Komisija siūlo keletą
veiklos krypčių, kurios užtikrintų, kad Europos piliečiai
ir pramonė galėtų veiksmingai spręsti energijos kainų
problemą ir kad ES galėtų išsaugoti savo konkurencingumą
dabar, iki 2030 m. ir vėliau. Mūsų sąskaitos už
energiją sudėtinės dalys Prieš
susipažįstant su toliau pateikiama ekonomine analize svarbu suprasti,
ką vadiname energijos kainomis ir išlaidomis. Mūsų
sąskaitos už energiją dydį iš dalies lemia suvartojamas
energijos kiekis (taigi energijos išlaidos gali būti sumažintos naudojant
energijos vartojimo požiūriu efektyvesnius gaminius ar imantis kitų
energijos taupymo priemonių). Tačiau kainos dedamoji energijos
sąskaitose dažnai laikoma svarbesne ir sunkiai suprantama. Kaina,
kurią vartotojai moka už elektros energiją ir dujas, atspindi
įvairias dedamąsias, kurioms įtakos turi ir rinkos jėgos,
ir vyriausybės politika. Energijos
dedamąją sąskaitoje sudaro dvi dalys.
Pirma, didmeninės kainos dedamoji. Ji paprastai atspindi išlaidas, kurias
patiria bendrovės pateikdamos energiją į tinklą. Tai apima
kuro pirkimo ar gamybos ir transportavimo ir perdirbimo išlaidas ir
elektrinių statybos, eksploatavimo bei eksploatavimo nutraukimo išlaidas.
Antra, mažmeninės kainos dedamoji, kuri apima išlaidas, susijusias su
energijos pardavimu galutiniams vartotojams. Tinklo išlaidos atspindi
perdavimo ir paskirstymo infrastruktūros išlaidas, susijusias su
tinklų technine priežiūra ir plėtra, sistemos aptarnavimu ir tinklo
nuostoliais. Tinklo tarifai dažnai papildomi rinkliavomis siekiant padengti
kitas išlaidas, tokias kaip su viešųjų paslaugų teikimo
įsipareigojimais ir technologijų parama susijusias išlaidas.
Galiausiai yra taikomi mokesčiai ir rinkliavos. Tai gali būti
bendro pobūdžio mokesčiai (PVM, akcizas) arba specialios rinkliavos,
kurių paskirtis – palaikyti tikslines energijos ir (arba) kovos su klimato
kaita politikos priemones. Vartotojų
kainų dedamosios 1. Energijos
kainos Europoje Dujų
ir elektros energijos rinkose, nepaisant to, kad tam tikra prasme įmanoma
pasaulinė prekyba kuru ir įranga (tokia kaip suskystintas gamtines
dujas gabenantys laivai, vėjo turbinos ir kt.), geriausiu atveju jų
kainos tėra regioninės, o dar dažniau – nacionalinės ar subnacionalinės
kainos, ir tai paveikia didmenininkų sąnaudas bei vartotojų
kainas ir gali pakenkti bendrajai rinkai. Europos
vartotojams elektros energijos ir dujų kainos[4] pakilo ir tebekyla.
Nors beveik visose valstybėse narėse elektros energijos ir dujų
vartotojų kainos nuosekliai augo, skirtumas tarp kainų skirtingose
valstybėse narėse lieka didelis: vartotojai valstybėse
narėse, kuriose kainos didžiausios, moka 2,5–4 kartus daugiau nei
valstybėse narėse, kuriose kainos mažiausios[5]. Atotrūkis tarp
didžiausių ir mažiausių elektros energijos ir dujų kainų
(ypač dujų kainų buitiniams vartotojams), kurias vartotojai moka
įvairiose valstybėse narėse, vis labiau augo. Taigi nacionalinio
lygmens skirtumai išlieka: Europos kainos netampa panašesnės, o rinkų
veikimas netampa efektyvesnis. Mažmeninių
kainų buitiniams vartotojams raida Elektros kainos
buitiniams vartotojams ES pastaruosius penkerius metus (2008–2012 m.)
kasmet vidutiniškai augo 4 %[6].
Daugumoje valstybių narių šis nuošimtis viršija infliaciją.
Dujų kainos buitiniams vartotojams kilo 3 % per metus, tad ir jos
viršijo infliaciją daugumoje valstybių narių. Vis dėlto tai
tėra vidurkiai: skirtingose nacionalinėse sistemose kainos laikui
bėgant kito labai skirtingai: Elektros kainos buitiniams vartotojams
(EUR/kWh įskaitant mokesčius) Šaltinis: Eurostato
energijos statistika Gamtinių dujų kainos buitiniams vartotojams (EUR/kWh įskaitant mokesčius) Šaltinis: Eurostato
energijos statistika Mažmeninių kainų pramonei raida Mažmeninės elektros kainos pramonei tuo pačiu
laikotarpiu didėjo maždaug 3,5 % kasmet, o tai viršija daugiau nei
pusės valstybių narių infliaciją; dujų kainos – mažiau
nei 1 % per metus tuo pačiu laikotarpiu (mažiau nei infliacija
daugelyje valstybių narių). Mažmeninės elektros energijos kainos pramonei (EUR/kWh, neskaitant PVM,
susigrąžinamų mokesčių bei rinkliavų ir visų
lengvatų) Šaltinis: Eurostato
energijos statistika Mažmeninės dujų kainos pramonei (EUR/kWh, neskaitant PVM,
susigrąžinamų mokesčių bei rinkliavų ir visų
lengvatų) Šaltinis: Eurostato
energijos statistika Didmeninės
kainos Kitaip nei
mažmeninės kainos, pagal pagrindinius Europos didmeninės prekybos
elektros energija lyginamuosius rodiklius 2008–2012 m. laikotarpiu didmeninės
elektros energijos kainos sumažėjo 35–45 %. Didmeninės dujų
kainos svyravo – smukdavo, o vėliau sugrįždavo į ankstesnį
lygį, todėl per visą laikotarpį nebūta
akivaizdaus kainų padidėjimo. Kainų
komponentai Šis vidutinių
Europos kainų augimas neparodo skirtingu metu buvusių
didelių skirtumų tarp valstybių narių ir tarp
įvairių pramonės šakų. Kai kuriuose sektoriuose kainų
svyravimo būta daug didesnio, pavyzdžiui, vienose šalyse elektros kainos
buitiniams vartotojams mažėjo iki 2 %, kitose – augo iki 47 %;
nors ES vidutinės pramoninių dujų kainos didėjo mažiau negu
1 % per metus 2008–2012 m., tam tikros energijai imlios pramonės
šakos nurodė, kad 2008–2012 m. dujų kainos išaugo 27–40 %.
Pridedamoje ataskaitoje nagrinėjami šie skirtumai, ypač tarp
pramonės sektorių, ir pabrėžiama, kad skirtingiems vartotojams
kainos ir politikos poveikis nėra vienodas. Siekiant geriau suprasti
ryšį tarp energijos kainų ir politikos, tikslinga išskaidyti kainas
į įvairias dedamąsias. Mažmeninių
elektros energijos kainų raida pagal komponentus Santykinė
energijos dedamosios dalis mažmeninėje elektros kainoje ilgainiui
apskritai sumažėjo. Taip yra dėl to, kad nuo 2008 m. labiausiai augo mokesčių (rinkliavų) komponentas[7], o energijos
sąnaudų dedamoji padidėjo mažiausiai. Nuo 2008 m. elektros
energijos tinklo sąnaudos padidėjo 18,5 % ir 30 %
atitinkamai buitiniams ir pramoniniams vartotojams; mokesčiai ir
rinkliavos padidėjo 36 % buitiniams vartotojams ir 127 % pramoniniams
vartotojams (neįskaitant lengvatų). Nors nuoseklių
nacionalinių duomenų apie lengvatas nėra, kai kurios valstybės
narės teikia dideles mokesčių ir rinkliavų lengvatas kai
kurioms energijai imlioms pramonės šakoms ir taip smarkiai sumažina
kainų didėjimą dėl mokesčių ir rinkliavų. Elektros
energijos kainos raida pagal komponentus 2008–2012 m. Šaltinis: Eurostatas. Buitinių vartotojų
atveju įskaičiuojami mokesčiai; pramonės atveju
neįskaičiuoti PVM ir kiti susigrąžinami mokesčiai; kitos
pramonei taikomos lengvatos neįskaičiuotos (informacijos apie jas negauta). Mažmeninių
dujų kainų raida pagal komponentus Gamtinių
dujų mažmeninių kainų atveju nuo 2008 m. energijos komponentas
taip pat išliko pastovus, nors visoje ES vidutiniškai tinklo komponentas
išaugo 17 % buitiniams vartotojams ir 14 % pramonei. Mokesčiai
išaugo 12–14 % buitiniams vartotojams ir 14 % pramonei. Dujų kainos raida pagal komponentus 2008–2012 m. Šaltinis: EK,
valstybių narių metaduomenys. Buitinių vartotojų atveju
įskaičiuojami mokesčiai; pramonės atveju neįtraukiami
PVM ir kiti susigrąžinami mokesčiai. Energijos
dedamąją kainoje lemiantys veiksniai Iš šių
trijų energijos kainos dedamųjų (energijos, tinklo išlaidų
ir mokesčių bei rinkliavų) energijos sąnaudų dedamoji
paprastai didžiausia, nors jos dalis mažėja. Kaip minėta, skirtingai
nei mažmeninių kainų energijos dedamoji, didmeninės
elektros energijos kainos panašėjo ir mažėjo. Tai gali būti
susiję su ES energetikos politika: stiprėjančia konkurencija
susiejus rinkas, elektros gamybos atsiejimu nuo sistemos eksploatavimo, ES
ATLPS anglies dioksido kainų smukimu[8]
ir energijos gamybos pajėgumų, kurių eksploatacijos
sąnaudos mažos (tokių kaip vėjo ir saulės energijos, taip
pat veikiančių branduolinių ir hidroelektrinių) augimu. Tačiau
didmeninių kainų sumažėjimas nesumažino mažmeninių
kainų energijos dedamosios, nors ji yra dalis sąskaitos už energiją,
dėl kurios energijos tiekėjai turėtų galėti
konkuruoti. Rezultatas gali reikšti, kad kainų konkurencija
mažmeninėse rinkose yra silpna, todėl tiekėjai gali nesistengti,
kad didmeninių kainų mažėjimas atsilieptų mažmeninėms
kainoms[9].
Ryšį
tarp didmeninių ir mažmeninių kainų gali sumažinti aukšti rinkos
koncentracijos lygiai. Be to, kai kuriose valstybėse narėse taikomas
visuotinis mažmeninių kainų reguliavimas kenkia konkurencijai
mažmeninėse rinkose, nes atgraso konkurentus nuo žengimo į rinką
ir investicijų. Dėl to taip pat galėjo sumažėti poveikis
mažmeninių kainų raidai[10].
Be to, valstybės narės turėtų
svarstyti kitas politikos priemones, kuriomis būtų atsiliepiama
į pažeidžiamų buitinių vartotojų ar pramonės šakų
nerimą. Dujų rinkoje
ne tik rinka koncentruota ir kainos reguliuojamos, tačiau dažnai esama ir
tiekimo apribojimų (mažai tiekėjų ir konkurencijos), o dujų
kainos vis dar dažnai indeksuojamos pagal naftos kainas[11]. Dėl šios
praktikos didmeninės dujų kainos atsiejamos nuo faktinės
gamtinių dujų pasiūlos ir paklausos, ir ribojama energijos
tiekėjų galimybė lanksčiai reaguoti į kintančias
rinkos sąlygas arba vartotojams leisti pajusti realias sąnaudas.
Tokiais atvejais naftos kainų augimas pastaraisiais metais tiesiogiai
prisidėjo prie dujų kainų didėjimo pasirinktose apribotose
rinkose tų regionų vartotojų ir pramonės šakų
nenaudai. Mokesčių
ir rinkliavų dedamąją lemiantys veiksniai Šioje
dedamojoje svarbu atskirti bendrąsias energijos mokesčių
priemones ir su energetikos sistema susijusias sąnaudas, finansuojamas iš
rinkliavų. Mokesčiai ir rinkliavos energetikos ir klimato
politikos priemonėms finansuoti paprastai yra mažiausia dedamoji
daugumoje valstybių narių, tačiau konkrečiai rinkliavos
išaugo gerokai daugiau nei kita. Ši dedamoji susilygino ar viršijo tinklo
sąnaudų dedamąją, ir dabar sudaro didžiąją
dalį elektros energijos kainos buitiniams vartotojams trijose
valstybėse narėse, o kai kuriose valstybėse
narėse ji lieka nežymi. Daugumoje valstybių narių energetikos ir
klimato politikos priemonės, įskaitant energijos vartojimo
efektyvumą ir atsinaujinančiosios energijos gamybą, yra
finansuojamos iš mokesčių ir rinkliavų. Mažmenines kainas
papildžiusios atsinaujinančiosios energijos sąnaudos vidutinę ES
buitinių vartotojų elektros energijos kainą[12] faktiškai padidino
maždaug 6 %, o pramoninių vartotojų elektros energijos
kainą – maždaug 8 % (prieš atskaitant lengvatų poveikį).
Sąnaudų dydis labai įvairuoja: jų nuošimtis Ispanijoje ir
Vokietijoje siekia atitinkamai 15,5 % ir 16 % buitinių vartotojų
elektros energijos kainos, o Airijoje, Lenkijoje ir Švedijoje nesiekia nė
1 %. Kai kurios
nacionalinės energetikos ir kovos su klimato kaita politikos
priemonės finansuojamos iš rinkliavų, tačiau ES ATLPS išlaidos
yra įtrauktos į didmeninės energijos kainos dedamąją. Nacionalinės
rinkliavos, kad ir kurioje grandinės vietoje jos būtų renkamos,
padarys poveikį kainoms ir lems skirtumus tarp įvairių
nacionalinių rinkų. Siekiant sumažinti tokį iškraipymą,
svarbu, kad vyriausybės įsikišimas energetikos sektoriuje
(infrastruktūros ar gamybos, pavyzdžiui, atsinaujinančių
energijos išteklių, branduolinės energijos sąnaudų arba
iškastinio kuro pajėgumų lankstumo, finansavimas) būtų kiek
įmanoma ekonomiškai efektyvesnis[13]. Europos energijos
apmokestinimo sistemoje nenumatomas visiškas suderinimas, todėl
valstybės narės gali pavieniui keisti savo mokesčius ir
mokesčių tarifus, jeigu jie nesusiję su ES teisėje
numatytais pagrindiniais elementais arba minimaliais lygiais[14]. Pasirinkus
nagrinėti elektros energiją, vėl akivaizdžiai matyti dideli
valstybių narių skirtumai: anksčiau aptartas energijos
kainų mokesčių ir rinkliavų komponentas užima
nevienodą santykinę dalį, skiriasi ir jo absoliučioji
vertė. Valstybės narės naudoja mokesčius ir rinkliavas
įvairiausiems tikslams. Tie tikslai apima bendrąjį pajamų
generavimą (pvz., sveikatos priežiūrai ir švietimui), taip pat
pastangas įskaičiuoti energijos gamybos ir vartojimo išorės
sąnaudas, su energetika susijusių konkrečių politikos
priemonių (tokių kaip kovos su klimato kaita ir energetikos
politikos) finansavimą arba iškastinio kuro sektoriaus prisitaikymą. Duomenys apie
mokesčių lengvatas ir kitas valstybių narių teikiamas
subsidijas, ypač energijai imliems pramonės sektoriams, šiuo metu
fragmentiški, ir jiems trūksta nuoseklumo[15].
Todėl Komisija rengia išsamų tyrimą siekdama surinkti nuoseklius
ir išsamius duomenis apie visas įvairiausių elektros energijos
sektoriaus technologijų sąnaudas ir subsidijas. Tinklo
dedamąją kainoje lemiantys veiksniai Dėl
priežasčių, kurias ne visada lengva suprasti, santykinė
perdavimo ir paskirstymo sąnaudų dalis ir absoliutūs lygiai
labai skiriasi nelygu valstybė narė; duomenų apie šių
dalių dydį lemiančius veiksnius ir raidą yra mažai,
ypač dujų atveju. Todėl tolesnė informacija susijusi su tik
elektros energija. Pastaba: kai kurios
valstybės narės į tinklo rinkliavas įtraukia sąnaudas, kurios nesusijusios su
tinklais. Pastarosios šiuose duomenyse neišskirtos. Nuo 2008 m. elektros
energijos tinklo išlaidos padidėjo 30 % ir 18,5 % atitinkamai
pramoniniams ir buitiniams vartotojams. Turint
omenyje energetikos sektoriaus pertvarkymą, nuolatinis tinklo
sąnaudų augimas, visų pirma buitiniams vartotojams, nėra
netikėtas, bet jį būtų galima sumažinti užtikrinus
geresnį tinklo valdymą. Kai absoliučiosios
vertės svyruoja nuo 2 EUR ct/kWh iki 7 EUR ct/kWh[16], akivaizdu, kad šios
sąnaudos gali turėti didelį poveikį bendroms elektros
energijos kainoms. Tai lemia bendrą energijos kainų skirtumą
tarp valstybių narių ir prekybos partnerių atžvilgiu. Tokius
skirtumus iš dalies sąlygojo labai skirtinga nacionalinė tinklo
tarifų reguliavimo ir sąnaudų paskirstymo praktika, tinklų
fiziniai skirtumai ir jų veikimo efektyvumas. 2. Energijos
išlaidos Europoje Nors didžiausio
dėmesio susilaukia energijos kainų lygiai, buitiniams vartotojams ir
pramonei faktiškai aktualesnės energijos išlaidos, nes jos rodo,
kokias sąskaitas realiai teko apmokėti. Kainų kilimas gali
skatinti energiją vartoti efektyviau ir jos vartoti mažiau (ir šie du
veiksniai iš dalies gali atsverti kainų kilimą). Tai pasiekiama
tobulinant procesus, produktus ar energijos vartojimo buitinei paskirčiai
efektyvumą arba mažinant sektorinį ar net bendrą energijos
vartojimo pramonėje intensyvumą. Tačiau kainų
mažėjimą taip pat gali atsverti padidėjęs vartojimas,
pavyzdžiui, dėl to, kad naudojama daugiau elektros prietaisų. Namų
ūkių sektoriuje potenciali pažanga didinant energijos efektyvumą
nustatyta visais energijos naudojimo būdų atvejais, o ji ryškiausia,
ko gero, namų šildymo atveju: Energijos vartojimo namų šildymui tendencija (koe/m2). Šaltinis: Odysee Apskritai
2008–2011 m. buitinių vartotojų elektros energijos suvartojimas
sumažėjo 1 %, o dujų suvartojimas sumažėjo 15 %.
Nepaisant to, namų ūkių energijos išlaidos padidėjo,
pavyzdžiui, dėl to, kad lėto energiniu požiūriu neefektyvių
pastatų renovavimo ir neefektyvios įrangos keitimo tempo nepakako
kylančioms kainoms atsverti. Visų
valstybių narių duomenys rodo, kad 2008–2012 m. buitinių
vartotojų išlaidų dalis, skiriama energijai[17],
išaugo 15 % – nuo 5,6 % iki 6,4 % bendrų vartojimo
išlaidų. Kadangi išlaidos energijai dažnai sudaro didesnę
skurdesnių buitinių vartotojų išlaidų dalį, toks
augimas turi papildomų neigiamų paskirstomųjų pasekmių
labiausiai pažeidžiamiems buitiniams vartotojams. Šaltinis:
Eurostatas. 2008–2011 m. laikotarpiu didinant Europos
pramonės energijos vartojimo efektyvumą ir dėl ekonomikos
krizės ir tarptautinės konkurencijos mažinant pagaminamos produkcijos
kiekį elektros energijos suvartojimas sumažėjo 4 %. Vis
dėlto šį pagerėjimą užgožė elektros energijos
kainų augimas, dėl kurio visoje pramonėje išlaidos išaugo
maždaug 4 % (prieš atskaitant mokesčių ir rinkliavų
lengvatų poveikį). O išlaidos dujoms, kurių suvartojimas
pramonėje krito 5,3 %, 2008–2011 m. iš viso sumažėjo
6,8 %. Europos pramonė apskritai yra pasaulio
lyderė pagal energijos vartojimo efektyvumą. Tačiau dar yra
galimybių taikyti daugiau vartojimo efektyvumo priemonių (iš dalies
jau vykdomų, ES įgyvendinant naują energijos vartojimo
efektyvumo direktyvą ir nesiliaujant tobulinti energinius produktus),
visų pirma dėl didelių skirtumų valstybėse narėse
ir tarp valstybių narių. Gauti standartizuotus duomenis apie
energijos išlaidas nėra lengva. Analizuojant, kokią gamybos
sąnaudų dalį sudaro energijos sąnaudos, turimi duomenys
leidžia spręsti, kad rezultatų amplitudė nepaprastai plati.
Todėl tikslinga atidžiau panagrinėti energijai imlias pramonės
šakas, įskaitant gamybos sektorius, tokius kaip popieriaus ir spausdinimo,
cheminių medžiagų, nemetalų mineralų, geležies ir plieno ir
spalvotųjų metalų, kurių visų palyginti didelę
gamybos sąnaudų dalį sudaro energijos išlaidos. ES
bendrovės, dalyvavusiose išsamiuose atvejų energijai imliuose sektoriuose
tyrimuose, nurodė, kad 2010–2012 m. elektros energijos ir dujų
kainos joms augo (neįskaitant lengvatų). Energijos išlaidų dalis energijai imlių
pramonės šakų gamybos sąnaudose (skirtingi stulpeliai reiškia pasektorius[18], kuriuose yra
mažiausios, didžiausios valstybių narių vertės ir ES vidurkiai,
2010 m.) Šaltinis: Eurostatas,
struktūriniai verslo statistiniai duomenys. 3. Energija ir Europos konkurencingumas tarptautiniu mastu Nors Europoje
energija niekada nebuvo pigi, pastaraisiais metais energijos kainų
atotrūkis tarp ES ir pagrindinių ekonominių partnerių dar
labiau išaugo: ES pramonės dujų kainos vidutiniškai tris keturis
kartus didesnės už palyginamas JAV, Indijos ir Rusijos kainas, 12 %
didesnės už Kinijos, palyginamos su Brazilijos ir mažesnės už
Japonijos. Regiono kainų
sumažėjimas, kurį lėmė, pavyzdžiui, skalūnų
dujų populiarumas JAV ir laipsniškai didinama SGD prekyba, dar
nepadėjo sumažinti kainų Europos rinkoje. Taip yra dėl
nacionalinių subsidijų tam tikrose šalių gamintojų rinkose,
prekybos apribojimų ir (arba) infrastruktūros ribotumo ir indeksavimo
pagal naftos kainą. Be to, didėjanti paklausa Azijoje, visų
pirma Japonijoje po Fukušimos branduolinės avarijos, taip pat didino
atotrūkį tarp kainų ES ir JAV. Didmeninės
elektros energijos kainos Europoje tuo laikotarpiu mažėjo. Jos palyginti
mažos ir iš esmės yra tokio lygio, kurį galima lyginti su
didmeninėmis elektros energijos kainomis JAV. Tačiau pagal
dabartinius valiutų keitimo kursus ES pramonės mažmeninės
elektros energijos kainos[19]
yra daugiau kaip du kartus didesnės negu JAV ir Rusijoje, 20 %
didesnės nei Kinijoje, bet 20 % mažesnės nei Japonijoje. Ir šiuo
atveju mažesnės JAV ir Rusijos dujų kainos (ir dėl to
mažesnės akmens anglies kainos) padėjo sumažinti tų šalių
elektros energijos kainas. Tačiau daugumoje
valstybių narių elektros energijos tiekimas (vertinant pagal
svyravimus ir trūkius) yra labiau patikimas negu JAV ir Japonijoje,
Kinijoje ir Rusijoje[20].
Šie tiekimo trūkiai taip pat turi kainą. Tarptautiniai
duomenys apie tinklo sąnaudas nėra lengvai prieinami, kad
būtų galima patvirtinti hipotezę, kad ES tinklai yra brangesni,
tačiau patikimesni nei kitur pasaulyje. Mokesčių duomenų
yra šiek tiek daugiau: jie rodo, kad ES elektros energijos ir dujų
mokesčiai vidutiniškai didesni negu kituose pasaulio regionuose. Norint
įvertinti šio didėjančio energijos kainų atotrūkio
poveikį pramonės konkurencingumui, labai svarbūs du rodikliai:
eksportas ir gamyba Europoje pagal energijai imlias bendroves. ·
Nepaisant nuo 2008 m. ryškėjančių
energijos kainų skirtumų pasaulio eksporto rinkose tebevyrauja
ES prekės, kurioms pagaminti sunaudojama daug energijos. Tačiau per
pastaruosius kelerius metus ES labai sumažino savo eksporto energijos
intensyvumą, o besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys, tokios kaip
Brazilija, Rusija ir Kinija, tampa vis svarbesnėmis tarpinių
sudedamųjų dalių, kurioms pagaminti reikia daug energijos,
tiekėjomis. TEA teigimu[21],
didėjant ES ir kitų regionų energijos kainų ir išlaidų
skirtumui ES užimama energijai imlių prekių pasaulinio eksporto
rinkų dalis sumažės. ·
Gamybos lygiai energijai imliose pramonės šakose nuo 2008 m.
smunka, o bendra energijai imlių pramonės šakų dalis Europos BVP
mažėja[22].
Tačiau dabar to neįmanoma priskirti vien energijos kainoms, nes kiti
svarbūs veiksniai yra mokesčių ir rinkliavų lengvatos
energijai imlioms pramonės šakoms, recesija, struktūriniai
pokyčiai pasaulio ekonomikoje ir atitinkamos vartotojų paklausos
permainos. Gamyba ES iš tikrųjų kelis dešimtmečius buvo
pertvarkoma siekiant sumažinti energijos vartojimo intensyvumą ir padidinti gamybos pridėtinę vertę – tai irgi šiek tiek
sušvelnino energijos kainų kilimą. Be to, turėjo įtakos
daug kitų veiksnių, įskaitant darbo sąnaudas ir rinkų
už ES ribų patrauklumą, kurie traukė investicijas į tas
rinkas. Šie du aspektai
susiję. Siekdamos kompensuoti recesiją ir su ja susijusį
paklausos Europoje nuosmukį, kai kurios energijai imlios Europos
pramonės šakos, netgi tokios vietinės pramonės šakos kaip
plytų ir stogo čerpių, pastaraisiais metais atsisuko į pasaulio
rinkas: vykdė eksportą arba tarptautines investicijas. Tokiomis
aplinkybėmis jiems ir toliau tenka konkuruoti tarptautinėje rinkoje,
ir jie turi apsispręsti: investuoti Europoje ar užsienyje, šalyse, kuriose
rinkos dinamika atrodo perspektyvesnė. Kadangi konkurentai iš kitų
šalių siekia pagerinti energijos vartojimo efektyvumą, energijos
kainų skirtumai labiau veikia sprendimus dėl investicijų ir
įmonių gebėjimą konkuruoti bei vykdyti plėtrą. 4. Būsimos
kainų ir išlaidų tendencijos Komisijos
2030 m. energetikos ir klimato kaitos politikos sistema yra
įvairiapusio darbo rezultatas: to darbo tikslas – siekta suprasti
būsimus energijos išlaidų lūkesčius bei galutines kainas,
atsižvelgiant į pasaulio ir Europos rinkų dinamiką,
vyriausybės politiką ir vartotojų bei pramonės
elgseną. Komisijos analizė patvirtina 2050 m. energetikos
veiksmų plano išvadą, kad iškastinio kuro kainos, tikėtina, ir
toliau augs ir didins išlaidas energijai. Konkrečiai elektros energijos
atveju išlaidos greičiausiai augs iki 2020 m., nes didės
iškastinio kuro sąnaudos, be to, būtinai reikės investuoti
į infrastruktūrą ir gamybos pajėgumus. Po 2020 m. išlaidos
veikiausiai nusistovės ir po to šiek tiek sumažės, nes iškastinį
kurą keičia atsinaujinantys energijos ištekliai. Kapitalo išlaidos
sumažės tik truputį, o mokesčiai ir (arba) prekybos
apyvartiniais taršos leidimais sistemos aukcionų įmokos didės. 5. Išvados.
Veiksmai energijos išlaidoms sumažinti Vertinant
energijos kainų tendencijos nuo 2008 m. galima daryti tokias pagrindines
išvadas: Elektros energijos
kainos ir, dar svarbiau, išlaidos ir toliau visuotinai augo ir buitiniams
vartotojams, ir pramonei, nors vartojimo lygis mažėjo arba liko stabilus.
Dujų kainos svyravo, tačiau per visą 2008–2012 m.
laikotarpį išaugo nežymiai. Šį kainų
padidėjimą labiausiai lėmė padidėję mokesčiai
bei rinkliavos ir tinklų sąnaudos. Kainų energijos komponento
raida buvo netolygi; šalyse, kuriose didelė vėjo ir saulės
energijos skvarba, būta spaudimo mažinti didmenines elektros energijos
kainas. Kitose šalyse to nebuvo. Pažanga, pasiekta tobulinant energijos vidaus
rinkos veikimą, veikiausiai padarė teigiamą poveikį –
užtikrino, kad visoje Europoje didmeninės rinkos kainos
panašėtų. To negalima pasakyti apie mažmenines kainas, nes skiriasi
tinklo paskirstymo sistemos ir tarpusavyje nekoordinuojamos nacionalinės
energetikos ir klimato kaitos politikos priemonės, mokesčiai,
rinkliavos ir tinklo tarifų reguliavimas. Dėl šių
priežasčių vidaus rinka išliko suskaidyta. ES tendencijos
paslepia didelius skirtumus tarp valstybių narių ir pramonės
sektorių. Tai rodo vidaus energetikos rinkos trūkumus ir didelius
skirtumus tarp valstybių narių politikos, vykdomos tinklų
sąnaudų, mokesčių ir rinkliavų klausimais. Ir elektros
energijos, ir dujų kainos vis labiau skiriasi nuo išorės
konkurentų (vienintelės išimtys yra Japonija ir Korėja). Staigus
dujų kainų nuosmukis JAV ryškiai kontrastuoja su stabiliu kainų
lygiu Europoje per tą patį laikotarpį. ES iki šiol
išlaikė lyderės pozicijas prekių, kurioms pagaminti reikia daug
energijos, eksporto srityje. Tačiau Europos pramonei gali tekti dėti
dar didesnes pastangas nuolat didinti energijos vartojimo efektyvumą, kad
kompensuotų didesnes energijos išlaidas, kartu nepamirštant fizinės
ribos, nes konkurentai taip pat didina efektyvumą, o Europos pramonė
apsisprendžia investuoti užsienyje, arčiau besiplečiančių
rinkų. Labai trūksta
patikimos, palyginamos ir patikrinamos informacijos apie tam tikrus kainų
ir išlaidų aspektus, visų pirma apie perdavimo ir paskirstymo
sąnaudų veiksnius, tikslų energijos poveikį išlaidoms gamybos
įrenginių lygmeniu ir apmokestinimo ir subsidijavimo lygius,
ypač kalbant apie pramonę. Remdamasi
tuo, kas išdėstyta pirmiau, Komisija mano, kad svarbu išlaikyti
mūsų įsipareigojimus 2014 m. pabaigti kurti energijos
vidaus rinką ir toliau plėtoti energetikos
infrastruktūrą. Dėl ES rinkos liberalizavimo pramonė
(ypač MVĮ) ir buitiniai vartotojai jau gali sumažinti jiems
tenkančias kainas, pasirinkdami palankesnį
esamų tiekėjų tarifą arba pakeisdami energijos
tiekėją į pigesnį (jei tiekėjų pakankamai daug). Reikia daugiau pastangų liberalizuoti rinką,
didinti investicijas, konkurenciją ir vartojimo efektyvumą, nes tai
gali sumažinti kainas. Be to, dinamiška kainodara ir pažangioji matavimo
technologija vis dar nepasiekiama daugumai Europos buitinių vartotojų.
Tai riboja vartotojų galimybę kontroliuoti gaunamas sąskaitas už
energiją. Spręsdama šiuo klausimus Komisija iki 2014 m. vasaros
ketina parengti komunikatą dėl mažmeninių rinkų. Jei
kuro (pvz., naftos ir akmens anglies) kainos yra pasaulinės ir
sunkiai paveikiamos, ES įtaką gali stiprinti ES politika
įvairinti energijos tiekimą ir tiekimo maršrutus, vieningai, Europos
balsu derėtis su pagrindiniais energetikos partneriais ir skatinti
energijos vartojimo efektyvumą tarptautiniu mastu. Be to, auganti atsinaujinančiosios
energijos gamyba ir energijos vartojimo efektyvumas padeda sumažinti iškastinio
kuro importo sąskaitą. Energetikos
politikos mokesčio ir rinkliavų komponento,
kuris pastaraisiais metais padidėjo labiausiai, klausimu svarbu
apsvarstyti tokių priemonių vertę ir užtikrinti, kad iš
tokių priemonių finansuojamos politikos kryptys būtų
taikomos kaip įmanoma ekonomiškai efektyviau. Todėl svarbu, kad
valstybės narės peržiūrėtų nacionalinę
praktiką, kuri skiriasi nuo kitų, ir vadovautųsi geriausia patirtimi,
įskaitant Komisijos gaires dėl valstybės kišimosi į
energetikos sektorių, siekdamos sumažinti neigiamas pasekmes energijos
kainoms. Šiuo klausimu, kaip ir kitose politikos
srityse[23],
nepaprastai aktualus ekonomiškai racionalus požiūris į 2030 m. kovos
su klimato kaita, atsinaujinančiosios energijos ir energijos vartojimo
efektyvumo politiką. Tinklo
dedamoji kainoje padidėjo daugumoje valstybių narių, tačiau
labai skirtingai nelygu šalis, ypač su paskirstymu
susijusios sąnaudos. Tai reiškia, kad reikia toliau dirbti – vykdyti palyginamąją
tinklo sąnaudų ir taikomos praktikos analizę siekiant
užtikrinti, kad visoje Europoje panašėjanti tinklo praktika pagerintų
skirstymo ir mažmeninės prekybos rinkų efektyvumą ir taip
sumažintų tinklo sąnaudų dedamąją kainose. Norėdami
stabdyti energijos išlaidų augimą buitiniai vartotojai ir
pramonė Europoje gali pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir
diegti reagavimo į paklausą ir kitas naujoviškas energetikos
technologijas ir inovacijas ir taip taupyti
energiją ir pinigus. Dėl besitęsiančios finansų ir
ekonomikos krizės spręsti energijos nepritekliaus ir (arba)
energetikos pažeidžiamumo klausimą šiandien ypač aktualu, nes
energijos išlaidų augimas skaudžiausiai atsiliepia vargingiems namų
ūkiams. Siekiant suteikti apsaugą namų ūkiams, galima
svarstyti fiskalinius pervedimus, atsižvelgiant į tai, kad tokius
pažeidžiamus vartotojus paprastai veiksmingiau galima apsaugoti socialinės
politikos priemonėmis (tokiomis kaip fiskaliniai pervedimai), o ne
energijos kainomis. Pramonės
atveju ES turėtų toliau dėti pastangas užtikrinti vienodas sąlygas energijos kainų srityje. Tiek vykdant dvišalį
dialogą su tarptautiniais partneriais, tiek PPO lygmeniu ypač
reikėtų kelti energijos subsidijų vietos pramonei ir su
energijos produktais susijusių eksporto apribojimų klausimus. Šios
priemonės taip pat padės Europos pramonei padidinti savo
tarptautinį konkurencingumą, nepaisant to, kad pastaruoju metu energijos kainos Europoje santykinai išaugo ir didėja
būtinų investicijų padengimo išlaidos. Kai tokios priemonės
nėra adekvačios, tam tikrus pramoninius vartotojus nuo
didesnių energijos išlaidų būtų galima apsaugoti
fiskaliniais pervedimais, mokesčių ir rinkliavų lengvatomis ir
sumažinimu, jei tai suderinama su valstybės pagalbos ir vidaus
energijos rinkos taisyklėmis. Esamos gairės dėl valstybės
pagalbos priemonių ATLPS sąlygomis leidžia skirti valstybės
pagalbą tam tikrų energijai imlių sektorių
įmonėms, kad būtų kompensuotos netiesioginės ATLPS
teršalų išmetimo išlaidos. Be to, siūlomame peržiūrėtų
valstybės pagalbos gairių energetikos ir aplinkos srityje tekste,
dėl kurio šiuo metu vyksta viešos konsultacijos, numatoma, kad
valstybės narės galės pageidauti iš dalies kompensuoti papildomas
išlaidas, kuriomis finansuojama parama atsinaujinančiajai energijai, kad
būtų palengvintas bendras paramos energijai iš
atsinaujinančių išteklių finansavimas ir išvengta anglies
dioksido nutekėjimo. Tai ypač aktualu energijai imlioms pramonės
šakoms. Tačiau reikėtų prisiminti, kad tikslines subsidijas turi
finansuoti kiti vartotojai arba mokesčių mokėtojai. Be to, jos
sumažina tiesioginę paskatą imtis vartojimo efektyvumo priemonių
ir, kadangi jos paprastai taikomos nacionaliniu lygmeniu, dar labiau iškraipo
konkurenciją bendrojoje energijos rinkoje. Europa turi spręsti su energetikos
transformavimu susijusius energijos išlaidų uždavinius trišalėmis ES,
valstybių narių ir Europos buitinių vartotojų ir
pramonės pastangomis. Turėdama lanksčiai
veikti leidžiančias energetikos sistemas, reaktyvius vartotojus,
konkurencingas rinkas ir ekonomiškai efektyvias valdymo priemones, Europa bus
geriau pasirengusi sulaikyti kainų augimą, finansuoti investicijas
ir, kiek įmanoma, sumažinti išlaidų didėjimą. Taip ji gali
praktiškai parodyti, kaip konkurencinga ekonomika gali būti pagrįsta
tvarios ir įperkamos energijos sistema. [1] „Pramonė“
ir pramonės duomenys ataskaitoje apima komercinę veiklą
plačiąja prasme ir nereiškia tik gamybos ar sunkiosios pramonės
sektoriaus. [2] EUCO
75/1/13 REV 1, 2013 m. gegužės 23 d. [3] Rinkti nuoseklius ir išsamius duomenis
energetikos sektoriuje keblu, todėl pasunkėja esamos padėties ir
politikos poveikio analizė. Čia ir pridedamoje ataskaitoje pateikti
duomenys yra patys nuosekliausi ir naujausi duomenys iš visos ES. [4] Pramonės
kainos, apie kurias pranešama pagal Direktyvą 2008/92/EB dėl
pramoninių elektros energijos ir dujų kainos duomenų rinkimo,
gali apimti kitus neprivačius vartotojus. Vertinant dujų kainas
atsižvelgta į visus naudojimo pramonėje būdus. Ši sistema
neapima vartotojų, kurie dujas naudoja elektros energijos gamybai
elektrinėse arba kogeneracinėse jėgainėse ar ne energijos
gamybai (pvz., chemijos pramonėje) ir kurie per metus sunaudoja daugiau
kaip 4 000 000 GJ. [5] Santykis panašus kalbant apie visus energijos
produktus (elektros energiją ir dujas); vartotojų tipus (namų
ūkius ar pramonę), vartotojų grupes (nedaug vartojančius,
vidutinius ar stambius vartotojus) ir piniginius vienetus (euro,
nacionalinės valiutos ar perkamosios galios standartų atžvilgiu).
Pastarojo elemento aspektu santykis iš esmės nekinta, tačiau
padėtis skirtingose valstybėse narėse labai nevienoda: šalyje,
kurioje nominali kaina maža, kaina gali būti palyginti aukšta vertinant
pagal perkamosios galios standartą. [6] Šiuo laikotarpiu
plačiai remiamasi visoje ataskaitoje, nes tuo metu gerokai pasikeitė
Eurostato mažmeninių energijos kainų duomenų metodika, ir ji
nedera su ankstesniais duomenimis arba nėra išsamių duomenų apie
visas valstybes nares. [7] Ir buitiniams
vartotojams, ir pramonei (36,5 % ir 127 %) ES svertinio elektros
energijos kainos vidurkio atžvilgiu. Pramonės atveju šis procentinis
pokytis neapima PVM ir kitų susigrąžinamų mokesčių.
Į šią procentinę dalį neįskaičiuotos lengvatos
pramonei. [8] Anglies
dioksido kainos sudaro didmeninės kainos dalį ir sumažėjo nuo
14–29 EUR/t 2008 m. iki 6–9 EUR/t 2012 m. Tačiau neaišku,
kokiu mastu kainos sumažėjimas atsiliepia didmeninei kainai ar yra
reikšmingas, nes dėl technologijų, kurių eksploatavimo
sąnaudos mažos, rinkos kainos mažėja. [9] Dėl
menkos paklausos ir didmeninės elektros energijos kainos dinamikos
(pastovumo arba mažėjimo, kai angliavandenilių kainos augo) kilo
sunkumų tradicinėms elektros energijos gamybos priemonėms.
Daugeliu atvejų įtaka ir gamybos verslo pelno dydžiui ir
įmonių akcijų kainoms buvo neigiama, o gauti finansavimą
tapo sunkiau. Paprastai ES komunalinių paslaugų įmonės turi
prisitaikyti prie šios naujos verslo aplinkos, ir tai jos darė labiau
sutelkdamos dėmesį į paslaugas naudotojams, įskaitant
decentralizuotą elektros energijos gamybą ir energijos vartojimo
efektyvumą, ir palaipsniui atsisakydamos tradicinių elektros
energijos gamybos priemonių. [10] Liberalizuotose
rinkose lengvesnis patekimas į rinką padidina konkurenciją, kuri
turėtų sustiprinti paskatas mažinti sąnaudas ir dėl to sumažinti
kainas vartotojams. Tai patvirtina žemesnės mažmeninės kainos
pramonei Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje ir Nyderlanduose. [11] 2012 m.
51 % suvartojamų dujų kainos Europoje vis dar buvo indeksuojamos
pagal naftos kainas, o 44 % dujų kainas lėmė pasiūlos
ir paklausos principais pagrįsta konkurencija (Tarptautinės dujų
sąjungos IGU 2012 m. metinė apžvalga). Dujų, parduodamų
laikantis pasiūlos ir paklausos principais pagrįstos konkurencijos,
dalis nuo 2005 m. padidėjo 3 kartus, tačiau skirtinguose regionuose
didmeninės kainos sandaros mechanizmai labai skiriasi: 2012 m.
maždaug 70 % dujų Šiaurės Vakarų Europoje (Jungtinė
Karalystė, Airija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Vokietija ir
Danija) kainų sudaryta pagal pasiūlos ir paklausos principus, o Vidurio
Europoje (Austrija, Čekija, Lenkija, Slovakija, Vengrija ir Šveicarija) –
mažiau nei 40 %. Kai kuriose valstybėse narėse visų
importuojamų dujų kaina indeksuojama pagal naftos kainą. [12] Atsinaujinančiosios
energijos mokesčiai ir rinkliavos, kaip elektros energijos kainos
buitiniams vartotojams nuošimtis, svyruoja nuo mažiau nei 1 % iki
15,5 %, Ispanijoje ir 16 % Vokietijoje. Nuošimtis didėja
dėl augančios atsinaujinančiosios energijos dalies ir
mažėjančių didmeninių kainų (o tai didina
atotrūkį tarp didmeninių kainų ir paramos
atsinaujinančiajai energijai). Vis dėlto, jei atsižvelgiama į
technologijų, kurių eksploatavimo sąnaudos mažos, poveikį
rinkos kainoms (kai vandens, vėjo, saulės energija sumažina
didmenines kainas), grynasis atsinaujinančiosios energijos poveikis gali
reikšti mažmeninių kainų mažėjimą, o ne augimą.
Atrodo, kad taip yra Ispanijos ir Airijos, bet ne Vokietijos atveju (žr.
ataskaitos priedą). Sumažėjusios didmeninės kainos
turėtų būti naudingos galutiniams vartotojams, nes
sumažėtų išlaidos energijos tiekimo komponentui. [13] Žr.
Komunikatą „Elektros energijos vidaus rinkos kūrimas ir
geriausių viešojo įsikišimo rezultatų užtikrinimas“,
C(2013) 7243. [14] Žr. Direktyvą
2003/96/EB [15] Žr. kartu
pateikiamos ataskaitos 1.1.13 skirsnį. [16] Su tinklu susijusios
sąnaudos pramoniniams vartotojams. Buitiniai vartotojai moka nuo
2,2 EUR ct/kWh (MT) iki 9,7 EUR ct/kWh (ES). [17] Vertinant
pagal suderintą vartotojų kainų indeksą. [18] Žr. ataskaitos 90 pav. [19] Neatsižvelgiant į
mokesčių ir rinkliavų lengvatas energijai imlioms pramonės
šakoms ir pabrėžiant, kad sunku rasti tarptautinius palyginamus duomenis
apie elektros energijos kainas. [20] Žr.
Tarnybų darbinio dokumento 3 skyrių. [21] World
Energy Outlook 2013,
Tarptautinė energijos agentūra (TEA), 8.17 pav. [22] Popieriaus ir
spausdinimo, cheminių medžiagų, kitų nemetalų mineralų
produktų (įskaitant statybines medžiagas, stiklą,
keramiką), pagrindinių metalų (įskaitant geležį ir
plieną), spalvotųjų metalų (aliuminio) bendroji
pridėtinė vertė (2008–2011 m.) ir gamybos apimties indeksas
(2008–2012 m.). [23] Reikia
tikrinti, ar visos ES politikos priemonės palankios konkurencingumui.