This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52013PC0260
Proposal for a REGULATION OF THE EUROPEAN PARLIAMENT AND OF THE COUNCIL on Animal Health
Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS dėl gyvūnų sveikatos
Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS dėl gyvūnų sveikatos
/* COM/2013/0260 final - 2013/0136 (COD) */
Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS dėl gyvūnų sveikatos /* COM/2013/0260 final - 2013/0136 (COD) */
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS 1. PAGRINDIMAS IR TIKSLAS Visiems Europos piliečiams rūpi
gyvūnų sveikata. Susirūpinimą kelia ne tik su
gyvūnų sveikata susiję visuomenės sveikatos, maisto saugos
ir aprūpinimo maistu saugumo aspektai, bet ir dėl gyvūnų
ligų protrūkių patirtos ekonominės sąnaudos ir
gyvūnų gerovės klausimai, įskaitant ligų
kontrolės priemonių poveikį gyvūnų gerovei. Šiuo pasiūlymu taip pat siekiama atsižvelgti
į pažangaus reglamentavimo prioritetus[1]
supaprastinant galiojančią teisinę sistemą ir patenkinant
suinteresuotųjų subjektų lūkesčius sumažinti
administracinę naštą. Galiausiai pasiūlymu atsižvelgiama į
Komisijos prioritetus, kaip antai strategijos „Europa 2020“ pažangaus augimo
tikslą[2],
ir padedama sektoriui tapti atsparesniu dėl aktyvių prevencijos
priemonių ir lankstesnio rizikos valdymo. Problemos analizė Dabartinę ES gyvūnų sveikatos
teisės aktų sistemą sudaro beveik 50 pagrindinių
direktyvų, reglamentų ir maždaug 400 antrinės teisės
aktų, kai kurie jų priimti jau 1964 m. 2004 m. Komisija pradėjo išorinį
vertinimą, siekdama nuodugniai peržiūrėti ES gyvūnų
sveikatos srities politikos rezultatus; remiantis peržiūros išvadomis 2007
m. parengta nauja gyvūnų sveikatos strategija. ES politiką
prireikė persvarstyti dėl susiklosčiusių aplinkybių
derinio: pagrindiniai dabartinės politikos elementai buvo parengti
1988–1995 m., kai Bendriją sudarė tik 12 valstybių
narių; iškilo naujų uždavinių. Atsirado naujų ligų, kurios prieš
dešimt metų buvo nežinomos, o kitos, kaip antai snukio ir nagų liga,
mėlynojo liežuvio liga ir paukščių gripas pastaruoju metu
sukėlė naujų problemų – tai priminimas, kad jos vis dar
labai pavojingos; iš esmės pasikeitė prekybos
sąlygos – prekybos gyvūnais ir gyvūniniais produktais apimtis
labai padidėjo tiek Europos Sąjungoje, tiek su trečiosiomis
šalimis ir vyko sparti mokslo, technologijų ir
institucijų plėtra. Nustatytos su dabartiniais teisės aktais
susijusios problemos. Kai kurios
jų susijusios su bendra politika ir kyla, visų pirma, nes: –
dabartinė Bendrijos gyvūnų sveikatos
politika (toliau – BGSP) yra labai sudėtinga; –
nenustatyta bendra strategija; –
nepakankamai dėmesio skiriama ligų
prevencijai, ypač didesnio biologinio saugumo poreikiui. Kitos problemos susijusios su konkrečiais
dabartinių teisės aktų veikimo trūkumais, ypač: –
ES vidaus prekybos gyvais gyvūnais srityje. Tiek bendri, tiek konkretūs trūkumai yra
ištaisomi šiame teisės akte arba jie bus pašalinti priėmus jame
numatytus deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus. Pasiūlymo tikslai Gyvūnų sveikatos teisės aktas yra
2007 m. paskelbtos ES gyvūnų sveikatos strategijos teisinis
pagrindas. Kaip pabrėžta strategijoje,
bendrieji tikslai yra: užtikrinti aukštą
visuomenės sveikatos ir maisto saugos lygį sumažinant atvejų,
kai žmonėms kyla biologinis ir cheminis pavojus, skaičių; gerinti
gyvūnų sveikatą išvengiant gyvūnų susirgimo
atvejų arba mažinant gyvūnų sergamumą, ir taip remti
ūkininkavimą ir kaimo ekonomiką; skatinti ekonomikos
augimą, sanglaudą, konkurencingumą, užtikrinant laisvą
prekių judėjimą ir proporcingą gyvūnų
perkėlimą; skatinti tokią
ūkininkavimo praktiką ir gyvūnų gerovę, kuriomis
būtų užkertamas kelias su gyvūnų sveikata susijusioms
grėsmėms ir būtų sumažintas poveikis aplinkai remiant ES
tvaraus vystymosi strategiją. Konkretūs šio Gyvūnų sveikatos
teisės akto tikslai: sukurti vieną,
supaprastintą, skaidrią ir aiškią reglamentavimo sistemą,
kurioje būtų sistemingai nustatyti reglamentavimo priemonių
tikslai, taikymo sritis ir principai; kuri
būtų pagrįsta gero valdymo principu ir suderinta su
tarptautiniais (pvz., Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos
(angl. OIE)) standartais; pagal kurią
daugiausia dėmesio būtų skiriama ilgalaikėms prevencijos
priemonėms ir bendradarbiavimui su visais susijusiais suinteresuotaisias
subjektais; nustatyti bendruosius
visiems aktualius principus ir supaprastinti teisinę sistemą, kad
būtų galima pasirengti spręsti naujus uždavinius, pvz., skubiai
reaguoti į naujas ligas, užtikrinant tą pačią veiksmų
kokybę, kaip pagal dabartinius teisės aktus; užtikrinti
horizontaliųjų principų, nustatytų gyvūnų
sveikatos, gyvūnų gerovės ir maisto saugos, taip pat
bendresnės ES klimato kaitos, bendros žemės ūkio politikos ir
tvarumo politikos srities teisės aktuose, nuoseklumą; sumažinti
gyvūnų ligų poveikį gyvūnų ir visuomenės
sveikatai, gyvūnų gerovei, ekonomikai ir visuomenei, kiek
įmanoma didinant informuotumą apie ligas, gerinant pasirengimą
joms bei tobulinant priežiūros ir reagavimo į neatidėliotinus
atvejus sistemas nacionaliniu ir ES lygmenimis; užtikrinti
sklandų gyvūnų ir gyvūninių produktų vidaus
rinkos, pasižyminčios aukštu gyvūnų ir visuomenės sveikatos
apsaugos lygiu, veikimą ir paramą įgyvendinant strategijos
„Europa 2020“ tikslus. Šiame Gyvūnų sveikatos teisės akte
nustatyti veiklos tikslai: naują prevencija
ir skatinamosiomis priemonėmis pagrįstą požiūrį
įtraukti į pagrindinę gyvūnų sveikatos politiką; aiškiai ir
proporcingai paskirstyti kompetentingų institucijų, ES
institucijų, ūkininkavimo sektoriaus atstovų, gyvūnų
savininkų ir kitų šalių vaidmenis ir atsakomybę; suskirstyti ligas
į kategorijas ir taip sudaryti pagrindą ES intervencijai; sudaryti galimybę
naudoti veiksmingas priemones, skirtas greitai reaguoti į ligų
atvejus, įskaitant dėl naujų ligų atsiradimo iškilusius
naujus uždavinius; užtikrinti
veiksmingą pasirengimą neatidėliotiniems atvejams ir greitą
reagavimą į gyvūnų ligas ir zoonozes, taip pat tinkamą
vakcinų naudojimą; įdiegti
supaprastintas procedūras, jei tai įmanoma dėl techninių ir
kitų priežasčių, atsižvelgiant į smulkiųjų
ūkininkų ir labai mažų įmonių ypatumus ir, jei galima,
sumažinant nepagrįstą administracinę naštą ir
sąnaudas; užtikrinti, kad nauja
teisinė sistema suteiktų pakankamai lankstumo, siekiant
sėkmingai prisitaikyti prie būsimos mokslo ir technologijų
plėtros; sumažinti prekybos
sutrikimo riziką, siekiant tinkamo atitikties susijusiems tarptautiniams
standartams lygio ir užtikrinant tvirtą įsipareigojimą laikytis
aukštų gyvūnų sveikatos standartų.
2. TEISINĖS APLINKYBĖS Teisinis pagrindas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
43, 114 ir 168 straipsniuose nustatytas su gyvūnų sveikata
susijusių ES teisinių priemonių teisinis pagrindas, kadangi jos
sudaro esminę ES žemės ūkio, visuomenės sveikatos ir
vartotojų apsaugos, prekybos ir bendrosios rinkos politikos dalį. –
43 straipsniu nustatytas ES teisinių
priemonių, susijusių su bendra žemės ūkio politika,
pagrindas. Šiuo straipsniu taip pat pagrįsti veterinarijos teisės
aktai, nes teisiniu požiūriu BGSP laikoma bendros žemės ūkio
politikos dalimi, taigi ją formuojant taikomos tos pačios
teisinės ir administracinės procedūros. –
114 straipsniu nustatytas vidaus rinkos
sukūrimo ir veikimo, taip pat įstatymais, kitais teisės aktais
ar administraciniais veiksmais nustatytų su tuo susijusių
nuostatų suderinimo teisinis pagrindas. –
168 straipsniu dėl sveikatos apsaugos
užtikrinama žmogaus sveikatos apsauga, pašalinant visas jai galinčias
pakenkti priežastis, įskaitant su gyvūnų sveikata susijusias
priežastis. Atsižvelgiant į šį straipsnį, pagal bendro sprendimo
procedūrą taip pat priimtos veterinarijos priemonės, tiesiogiai
skirtos apsaugoti visuomenės sveikatą. Derėjimas su kitomis Sąjungos
politikos sritimis Šis gyvūnų sveikatos teisės
aktų rinkinys susijęs su teisine sistema, reglamentuojančia
gyvūnų gerovę, maisto saugą, visuomenės sveikatą,
gyvūnų mitybą, veterinarinius vaistus, aplinkos apsaugą,
oficialią kontrolę, bendrą žuvininkystės politiką
(BŽP) ir bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP). Ryšys su kitais į paketą
įtrauktais pasiūlymais Pasiūlymas yra dokumentų paketo,
kurį sudaro keturi peržiūrėti teisės aktai,
reglamentuojantys gyvūnų sveikatą, augalų sveikatą,
augalų dauginamosios medžiagos kokybę ir oficialią augalų,
gyvūnų, maisto ir pašarų kontrolę, dalis. Atlikus oficialios kontrolės reglamento
peržiūrą, tokia kontrolė gyvūnų sveikatos apsaugos
tikslais būtų vykdoma sistemingiau ir būtų nuosekliau
susieta su gyvūnų sveikatos reglamentu. 3. SUBSIDIARUMAS IR PROPORCINGUMAS Subsidiarumas Gera gyvūnų sveikata naudinga ne tik
individualiems asmenims, tai taip pat yra viešoji gėrybė, teikianti
visapusiškesnę naudą visuomenei. Dėl užkrečiamo daugelio
gyvūnų ligų pobūdžio naudingiausia laikytis bendro
požiūrio, o ne imtis atskirų veiksmų. Bendrai sutariama, kad suderintas ES lygmens
požiūris yra vertingas; jį taikant sumažinama administracinė
našta veiklos vykdytojams, prekiautojams, veterinarijos gydytojams ir su
veterinarija susijusioms pramonės šakoms. Toks požiūris atliko
svarbų vaidmenį kuriant vidaus rinką – buvo sudarytos
palankesnės sąlygos ES vidaus prekybai gyvūnais ir
gyvūniniais produktais (mėsa, pienu ir t. t.), nustatyti
suderinti gyvūnų sveikatos reikalavimai ir skatinama sėkminga
BŽŪP. Suderintų gyvūnų ligų
prevencijos, pranešimo apie ligas, kontrolės ir likvidavimo taisyklių
ES lygiu nauda buvo įrodyta per pastaruoju metu kilusius gyvūnų
ligų protrūkius. Atsakas į šias krizes atskleidė ES
pajėgumą sparčiai veikti apribojant ligų plitimą ir
sumažinant jų poveikį. Iš esmės tai įvyko dėl
suderinto požiūrio į ligų kontrolę, įskaitant finansinės
kompensacijos teikimą dėl ligos likvidavimo priemonių
patirtų nuostolių ūkiuose. Taip pat, atsižvelgiant į vidaus
rinkos mastą, nesėkminga ligos kontrolė vienoje valstybėje
narėje gali labai pakenkti Sąjungos gyvūnų sveikatos
būklei ir sukelti pavojų jos eksporto potencialui. Atsižvelgiant
į visus šiuos skirtingus aspektus, ES veiksmai yra pagrįsti, ir
akivaizdu, kad valstybės narės, veikdamos vienos, negali šių
tikslų pasiekti – ES nuoseklų požiūrį taikytų
efektyviau ir veiksmingiau. Proporcingumas Gyvūnų sveikatos teisės aktu
nustatoma bendroji gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir
likvidavimo taisyklių sistema. Ši sistema paremta rezultatais
pagrįstomis taisyklėmis, vengiant nustatyti viską reglamentuojančius
reikalavimus ir suteikiant galimybę valstybėms narėms, jei
reikia, reglamentuoti ar priimti išsamesnius teisės aktus; taigi joms
suteikiama lankstumo pritaikant taisykles prie nacionalinių, regiono ar
vietos sąlygų. Tačiau prekybą reglamentuojančios
taisyklės privalo būti pakankamai išsamios ir tikslios, kad
būtų sumažinta rizika, jog veiklos vykdytojai ir kompetentingos
institucijos jas taikys skirtingai, todėl bus iškraipyta konkurencija, o
požiūris, taikomas kovojant su liga, galbūt taps ne toks nuoseklus. Todėl
Gyvūnų sveikatos teisės aktu stengiamasi pasiekti
pusiausvyrą tarp proporcingų, bet privalomų veiksmų. 4. KONSULTACIJOS SU
SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMAS Konsultacijų eiga Šis Gyvūnų sveikatos teisės aktas
parengtas atlikus ilgą ir išsamią analizę. 2004 m. Komisija pradėjo
nepriklausomą vertinimą, kurio tikslas – įvertinti
praėjusio dešimtmečio Bendrijos gyvūnų sveikatos politikos
(BGSP)[3]
rezultatus ir jos derėjimą su kitomis ES politikos priemonėmis.
Juo buvo siekiama nustatyti tuos BGSP aspektus, kurie galėtų būti
dar labiau pagerinti, ir pasiūlyti, kaip to pasiekti. Be kita ko, atlikus BGSP vertinimą,
rekomenduota parengti vieną gyvūnų sveikatos strategiją,
siekiant išvengti nenuoseklumo ir krize pagrįsto politikos formavimo. To
rezultatas – 2007–2013 m. ES gyvūnų sveikatos strategija (GSS)
„Prevencija geriau už gydymą“[4]. GSS numatyta priimti „vieningą
gyvūnų sveikatą reglamentuojančią sistemą, kuri
būtų suderinta su kitų sričių ES politika ir
leistų siekti atitikties tarptautiniams standartams, daugiau dėmesio
skiriant skatinamosioms priemonėms, o ne sankcijoms“ ir kuri „leis
apibrėžti ir integruoti bendruosius galiojančių teisės
aktų principus ir reikalavimus“. Atsakydami į Komisijos
komunikatą dėl naujos strategijos, Europos Parlamentas[5], Taryba[6] ir Europos ekonomikos ir
socialinių reikalų komitetas[7]
šiai iniciatyvai pritarė. Vėliau strategijos įgyvendinimo
veiksmų plane[8]
patvirtinta, kad „pagrindinis strategijoje numatytas uždavinys – parengti ES
gyvūnų sveikatos sritį reglamentuojantį teisės
aktą“. Jau pačioje proceso pradžioje pagrindiniai
suinteresuotieji subjektai, valstybių narių (VN) kompetentingos
institucijos (KI), tarptautinės organizacijos ir prekybos partneriai
aktyviai dalyvavo diskusijoje ir iš esmės prie jos prisidėjo. Be to,
laikantis Komisijos nustatytų konsultacijų vykdymo reikalavimų,
keletą kartų konsultuotasi su gyvūnų sveikata ir gerove
suinteresuotais ekonominio ir socialinio sektorių subjektais, kaip antai
Europos asociacijos, ir visuomene. 5. PASIŪLYMO ASPEKTAI I dalis. Bendrosios taisyklės ES teisės aktuose nustatyti bendrieji geros
gyvūnų sveikatos principai išdėstomi šiame Gyvūnų
sveikatos teisės akte. Jis sujungia sausumos ir vandens gyvūnams
taikomas gyvūnų sveikatos priemones. I dalyje taip pat pasiūlyta nustatyti
prioritetus ir sudaryti sąrašą tų ligų, kurios gali
turėti didelio poveikio. Todėl pirmą kartą, skirstant
Sąjungos išteklius, prioritetai būtų sistemingai nustatomi
atsižvelgiant į akivaizdžius mokslinius įrodymus. Pirmą kartą aiškiai nurodyta visų
svarbų vaidmenį gyvūnų sveikatos apsaugos srityje
atliekančių skirtingų veikėjų, kaip antai veiklos
vykdytojų, veterinarijos gydytojų ir gyvūnų augintinių
laikytojų, atsakomybė. Dabar reikalaujama, kad ypač veiklos
vykdytojai ir gyvūnų ūkio darbuotojai įgytų
pagrindinių žinių apie gyvūnų sveikatą ir susijusius
dalykus. II dalis. Pranešimas, priežiūra,
likvidavimo programos, neužkrėstos teritorijos statusas II dalyje apibrėžiamos pranešimo ir
priežiūros, įskaitant gyvūnų sveikatos patikrinimus,
prievolės. Joje patikslinamas veiklos vykdytojų, kompetentingų
institucijų ir kitų veikėjų vaidmuo prižiūrint
gyvūnų sveikatos padėtį Sąjungoje. Pagal naują
sistemą geriau išnaudojama toje srityje priežiūrą
vykdančių skirtingų veikėjų sąveika, siekiant
veiksmingiausiai ir ekonomiškai efektyviausiai panaudoti priežiūrai
skirtus išteklius. Kitas svarbus pakeitimas susijęs su laikymo
grupėmis – iki šiol jas buvo leidžiama naudoti tik taikant su
paukščių gripu susijusias priemones ir akvakultūroje, dabar jos
gali būti naudojamos plačiau. Todėl ligų kontrolės
priemonės taps lankstesnės ir tam tikromis aplinkybėmis bus
suteikta galimybė nenutraukti gyvūnų perkėlimo ir prekybos,
atsižvelgiant į rizika pagrįstas perspektyvas. III dalis. Pasirengimas ligoms, informuotumas apie jas ir ligų
kontrolė III dalyje valstybių narių vėl reikalaujama parengti
nenumatytų atvejų planus, skirtus kovoti su tam tikromis ligomis, ir
pasiruošti juos įgyvendinti. Nustatyta aiški ir nuosekli skiepijimą
reglamentuojanti sistema. Nustatytos antigenų, vakcinų ir
reagentų bankų naudojimo taisyklės. Nustatytos taisyklės, susijusios su ligų
kontrolės priemonėmis, taikytinomis įtarus arba patvirtinus tam
tikrų ligų protrūkius; kadangi manoma, kad dabartinė
sistema veikia tinkamai, pakeitimai yra nedideli. IV dalis. Registravimo, patvirtinimo, atsekamumo ir perkėlimo reikalavimai IV dalį sudaro trys antraštinės dalys,
kuriose nustatytos skirtingos taisyklės sausumos, vandens ir kitiems
gyvūnams. Juos būtina
atskirti dėl skirtingų gamybos metodų ir epidemiologijos. Vandens ir sausumos gyvūnus
reglamentuojančiose antraštinėse dalyse numatytos priemonės,
padedančios nustatyti ir atsekti gyvūnus ir ūkius. Kilus ligos protrūkiui gyvūnų
atsekamumas yra itin svarbus, nes sudaro sąlygas suprasti ligos
epidemiologiją ir geriau kontroliuoti ligą. Šiose antraštinėse dalyse taip pat numatyta galimybė
registruoti ir atsekti daugiau gyvūnų naudojant elektronines
priemones – tokiu būdu skatinamas paprastesnis ir geresnis reglamentavimas
ir, pasitelkus technologijas, mažinama administracinė našta. Trečioji kitus gyvūnus reglamentuojanti
antraštinė dalis parengta tik siekiant įtraukti galimas būsimas
nuostatas tuo atveju, jei kiltų naujų su tais gyvūnais
susijusių grėsmių. V dalis. Įvežimas į Sąjungą ir eksportas Siekiant užkirsti kelią ligoms patekti į
Sąjungą, V dalyje nustatyti standartai ir reikalavimai, taikomi
trečiosioms šalims, įvežančioms gyvūnus, genetinės
medžiagos produktus, gyvūninius produktus ir kitą medžiagą, per
kuriuos gali plisti gyvūnų ligos. Joje taip pat nustatyti eksporto reikalavimai. Nenumatyta atlikti jokių praktinių pakeitimų,
susijusių su galiojančiais teisės aktais; laikoma, kad jie
veikia tinkamai. VI dalis. Neatidėliotinos priemonės Neatidėliotinos priemonės sudaro
esminę ligų valdymo proceso dalį. VI dalyje nustatytos procedūros, kurių reikia laikytis
neatidėliotinos padėties atveju, kad būtų užtikrintas
greitas ir suderintas Sąjungos atsakas. Numatyti tik keli praktiniai pakeitimai, susiję su
galiojančiais teisės aktais; laikoma, kad jie veikia puikiai. VII dalis. Baigiamosios ir pereinamojo laikotarpio nuostatos Baigiamosiose ir pereinamojo laikotarpio
nuostatose reglamentuojamos nacionalinės nuostatos, deleguotųjų
aktų priėmimo sąlygos, panaikinimas ir kitos būtinos
teisinės nuostatos. 6. POVEIKIS BIUDŽETUI Šis pasiūlymas nesusijęs su išlaidomis, kurios
neįtrauktos į bendroje finansinėje programoje dėl maisto
grandinės, gyvūnų sveikatos ir gerovės pateiktą
finansinę pažymą ir kurios susijusios su augalų sveikata ir
augalų dauginamąja medžiaga. 2013/0136 (COD) Pasiūlymas EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS dėl gyvūnų sveikatos EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS
SĄJUNGOS TARYBA, atsižvelgdami į Sutartį dėl
Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 43 straipsnio 2 dalį,
114 straipsnio 3 dalį ir 168 straipsnio 4 dalies b punktą, atsižvelgdami į Europos Komisijos
pasiūlymą, teisėkūros procedūra priimamo
akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams, atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir
socialinių reikalų komiteto nuomonę[9], atsižvelgdami į Regionų komiteto
nuomonę[10],
laikydamiesi įprastos
teisėkūros procedūros, kadangi: (1) užkrečiamosios
gyvūnų ligos ir būtinos šių ligų kontrolės
priemonės gali turėti pražūtingo poveikio atskiriems
gyvūnams, jų populiacijoms, gyvūnų laikytojams ir
ekonomikai; (2) kaip parodė nesena
patirtis, užkrečiamosios gyvūnų ligos taip pat gali daryti
didelį poveikį visuomenės sveikatai, pvz., paukščių
gripo ir salmoneliozės atveju; (3) be to, dėl sąveikos
neigiamas poveikis gali būti daromas biologinei įvairovei, klimato
kaitai ir kitiems aplinkos aspektams. Klimato kaita gali turėti įtakos naujų ligų
atsiradimui, jau egzistuojančių ligų paplitimui ir ligų
sukėlėjų bei užkrato pernešėjų, įskaitant
užkrečiančiuosius laukinę gyvūniją, geografiniam
pasiskirstymui; (4) siekiant užtikrinti aukštus
gyvūnų ir visuomenės sveikatos standartus Sąjungoje,
racionalią žemės ūkio ir akvakultūros sektorių
plėtrą ir padidinti našumą, reikėtų nustatyti
Sąjungos lygmens gyvūnų sveikatos taisykles. Šios taisyklės, inter alia, yra
būtinos siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą ir išvengti
infekcinių ligų plitimo; (5) dabartinę Sąjungos
gyvūnų sveikatos teisės aktų sistemą sudaro
įvairūs susieti ir tarpusavyje susiję pagrindiniai aktai,
kuriais nustatomos su skirtingų rūšių gyvūnais susijusios
sveikatos taisyklės, taikomos ES vidaus prekybai, gyvūnų ir
produktų įvežimui į Sąjungą, ligų likvidavimui,
veterinarinei kontrolei, pranešimams apie ligas ir finansinei paramai,
tačiau trūksta vienos bendros teisinės sistemos, kuria
būtų nustatyti suderinti visam sektoriui taikomi principai; (6) Sąjungos
gyvūnų sveikatos strategija (2007–2013 m.), pagal kurią
„prevencija geriau už gydymą“, buvo išdėstyta 2007 m.
rugsėjo 19 d. Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos
ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui[11]. Strategijos tikslas – skirti daugiau dėmesio prevencinėms
priemonėms, ligų priežiūrai, ligų kontrolei ir moksliniams
tyrimams, siekiant mažinti gyvūnų ligų atvejų
skaičių ir kuo labiau sumažinti kilusių protrūkių
poveikį. Joje siūloma
priimti „vieningą ir supaprastintą gyvūnų sveikatą
reglamentuojančią sistemą“, kuri atitiktų tarptautinius
standartus ir pagal kurią būtų tvirtai įsipareigota
laikytis aukštų gyvūnų sveikatos standartų; (7) šio reglamento tikslas –
įgyvendinti toje Gyvūnų sveikatos strategijoje numatytus
įsipareigojimus bei viziją, įskaitant principą „viena
sveikata“, ir konsoliduoti bendros Sąjungos gyvūnų sveikatos
politikos teisinį pagrindą, nustačius vieną,
supaprastintą ir lanksčią gyvūnų sveikatą
reglamentuojančią sistemą; (8) gyvūnai gali
užsikrėsti įvairiomis infekcinėmis arba neinfekcinėmis
ligomis. Daugelį ligų
galima išgydyti, jos turi poveikio tik atskiriems susijusiems gyvūnams
arba jomis neužsikrečia kiti gyvūnai ar žmonės. Vis dėlto, užkrečiamosios ligos gali
turėti ir didesnės įtakos gyvūnų ar visuomenės
sveikatai, o jų poveikis gali būti pastebimas visoje populiacijoje. Šiame reglamente nustatytos gyvūnų
sveikatos taisyklės turėtų būti taikomos tik toms
pastarosioms ligoms; (9) nustatant tas
gyvūnų sveikatos taisykles itin svarbu išnagrinėti ryšį
tarp gyvūnų sveikatos ir visuomenės sveikatos, aplinkos, maisto
ir pašarų saugos, gyvūnų gerovės, aprūpinimo maistu
saugumo, taip pat ekonominių, socialinių ir kultūrinių
aspektų; (10) 1994 m. gruodžio
22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų
Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos
bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų
atžvilgiu[12]
tuometinės Europos bendrijos vardu patvirtinta tų klausimų
dalis, kuri priklauso Europos bendrijos kompetencijai: Pasaulio prekybos
organizacijos (PPO) steigimo sutartis ir taip pat jos 1, 2 bei 3 prieduose
pateiktos sutartys, į kurias įtraukta Sutartis dėl
sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo (SFP sutartis). SFP sutartimi reglamentuojamas žmogaus,
gyvūno ar augalo gyvybei ar sveikatai apsaugoti reikalingų
priemonių naudojimas, kad jos nebūtų šališkai ar
nepagrįstai taikomos PPO narėms. Nustačius tarptautinius standartus, jais remtis privaloma. Vis dėlto, narės turi teisę
nustatyti savo atitinkamus standartus, jei tokie standartai pagrįsti
moksliniais įrodymais; (11) kiek tai susiję su
gyvūnų sveikata, SFP sutartyje remiamasi Pasaulinės
gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) standartais dėl
gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų vykdant
tarptautinę prekybą. Siekiant
sumažinti prekybos sutrikimo riziką, ES gyvūnų sveikatos
priemonėmis turėtų būti siekiama tinkamo konvergencijos OIE
standartams lygio; (12) ypatingomis aplinkybėmis,
kai kyla didelė rizika gyvūnų ar visuomenės sveikatai,
tačiau išlieka mokslinio pobūdžio abejonių, SFP sutarties 5
straipsnio 7 dalimi, kuri buvo išdėstyta 2000 m. vasario 2 d. Komisijos
komunikate dėl atsargumo principo[13],
leidžiama tą sutartį pasirašiusiai šaliai priimti laikinąsias
priemones, pagrįstas turima susijusia informacija. Susidarius tokioms
aplinkybėms, PPO narė privalo gauti papildomos informacijos,
būtinos objektyvesniam rizikos vertinimui atlikti, ir peržiūrėti
priemonę per pagrįstą laikotarpį; (13) rizikos vertinimas, kuriuo remiantis
pagal šį reglamentą nustatomos priemonės, turėtų
būti pagrįstas turimais moksliniais įrodymais ir atliktas
nepriklausomai, objektyviai ir skaidriai. Taip pat turėtų būti
tinkamai atsižvelgiama į 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų
teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus,
įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio
su maisto saugos klausimais susijusias procedūras[14], 22 straipsnio 1 dalimi
įsteigtos Europos maisto saugos tarnybos nuomones; (14) 2009 m. spalio 21 d. Europos
Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos
žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių
produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas
Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002 (Šalutinių gyvūninių
produktų reglamentas)[15],
nustatytos visuomenės ir gyvūnų sveikatos taisyklės,
taikomos tam tikriems šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų
gaminiams, kad būtų išvengta šių produktų keliamos rizikos
visuomenės ir gyvūnų sveikatai, ji būtų sumažinta ir
ypač kad būtų užtikrinta maisto ir pašarų grandinės
sauga. Siekiant išvengti Sąjungos teisės aktų nuostatų
pasikartojimo, šį reglamentą reikėtų taikyti šalutiniams
gyvūniniams produktams ir jų gaminiams tik tuo atveju, kai Reglamente
(EB) Nr. 1069/2009 nenustatytos konkrečios taisyklės ir kai kyla
rizikos gyvūnų sveikatai. Pavyzdžiui, Reglamentu (EB) Nr. 1069/2009
nenustatyta, kaip tvarkyti šalutinius gyvūninius produktus ir jų
gaminius taikant ligų kontrolės priemones, tad šie klausimai tinkamai
reglamentuojami šiame reglamente; (15) be to, su užkrečiamomis
gyvūnų ligomis, įskaitant tas ligas, kuriomis gali
užsikrėsti žmonės (zoonozėmis), susijusios konkrečios
taisyklės jau nustatytos 2001 m. gegužės 22 d. Europos
Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 999/2001, nustatančiu tam
tikrų užkrečiamųjų spongiforminių encefalopatijų
prevencijos, kontrolės ir likvidavimo taisykles[16], 2003 m. lapkričio 17 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/99/EB dėl zoonozių ir
zoonozių sukėlėjų monitoringo, iš dalies
keičiančia Tarybos sprendimą 90/424/EEB ir panaikinančia
Tarybos direktyvą 92/117/EEB[17]
ir 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu
(EB) Nr. 2160/2003 dėl salmonelių ir kitų nurodytų
zoonozių sukėlėjų per maistą kontrolės[18], o konkrečios
taisyklės, susijusios su ligomis, kuriomis gali užsikrėsti
žmonės, nustatytos 1998 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir
Tarybos sprendimu Nr. 2119/98/EB dėl užkrečiamųjų
ligų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės tinklo
Bendrijoje sukūrimo[19].
Šie aktai turėtų toliau galioti priėmus šį reglamentą.
Atitinkamai, kad nebūtų kartojamos Sąjungos teisės
aktų nuostatos, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik
toms zoonozėms, kurios dar nereglamentuojamos tuose kituose Sąjungos
aktuose nustatytomis konkrečiomis taisyklėmis; (16) ligos, kuriomis
užsikrečia laukinių gyvūnų populiacijos, gali turėti
neigiamo poveikio žemės ūkio ir akvakultūros sektoriams,
visuomenės sveikatai, aplinkai ir biologinei įvairovei. Todėl
tikslinga, kad tokiais atvejais šis reglamentas būtų taikomas
laukiniams gyvūnams, kurie gali užsikrėsti tomis ligomis ir jas
pernešti; (17) gyvūnų ligos plinta
ne tik per tiesioginį gyvūnų sąlytį arba
gyvūnų ir žmonių sąlytį. Jos taip pat toliau plinta
per vandens ir oro sistemas, užkrato pernešėjus, kaip antai vabzdžiai,
arba sėklą, kiaušialąstes ir embrionus, naudojamus dirbtiniam
dauginimui, kiaušinėlių donorystei ar vykdant embrionų
perkėlimą. Ligų sukėlėjų taip pat gali būti
maiste ar kituose gyvūniniuose produktuose – odoje, kailyje, plunksnose,
raguose ir kituose iš gyvūno kūno gautoje medžiagoje. Be to, ligų sukėlėjus gali platinti
įvairūs kiti objektai, kaip antai transporto priemonės,
įranga, pašariniai augalai, šienas ir šiaudai. Taigi veiksmingos
gyvūnų sveikatos taisyklės turi apimti visus infekcijos plitimo
kelius ir susijusias medžiagas; (18) gyvūnų ligos gali
daryti neigiamą poveikį laukinių gyvūnų
rūšių pasiskirstymui, o tai gali pakenkti biologinei įvairovei.
Todėl gyvūnų ligas sukeliantys mikroorganizmai gali būti
laikomi invazinėmis svetimomis rūšimis, kaip apibrėžta
Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijoje.
Šiame reglamente nustatytomis priemonėmis taip pat atsižvelgiama į
biologinę įvairovę, todėl šis reglamentas turėtų
būti taikomas tų rūšių gyvūnams, įskaitant
apibrėžtąsias kaip invazinės gyvūnų rūšys, ir
ligų sukėlėjams, kurie perduoda šiame reglamente nurodytas ligas
arba yra jomis užsikrėtę; (19) Sąjungos teisės
aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, nustatytos atskiros gyvūnų
sveikatos taisyklės sausumos ir vandens gyvūnams. 2006 m. spalio
24 d. Tarybos direktyvoje 2006/88/EB dėl gyvūnų sveikatos
reikalavimų, taikomų akvakultūros gyvūnams ir jų produktams,
ir dėl tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir
kontrolės[20]
nustatytos konkrečios vandens gyvūnams taikomos taisyklės. Vis
dėlto dažniausiai pagrindiniai gero gyvūnų sveikatos valdymo
principai taikomi abiejų rūšių gyvūnų grupėms.
Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tiek sausumos,
tiek vandens gyvūnams ir, jei taikytina, jame turėtų būti
suderintos tos gyvūnų sveikatos taisyklės. Vis dėlto,
dėl tam tikrų aspektų, ypač susijusių su
ūkių registravimu ir patvirtinimu, taip pat gyvūnų
atsekamumu ir perkėlimu Sąjungoje, šiame reglamente laikomasi
praeityje priimto požiūrio, pagal kurį nustatyti skirtingi
gyvūnų sveikatos taisyklių rinkiniai sausumos ir vandens
gyvūnams, atsižvelgiant į skirtingą jų aplinką ir
atitinkamai skirtingus sveikatos apsaugos reikalavimus; (20) Sąjungos teisės
aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, ypač 1992 m. liepos
13 d. Tarybos direktyvoje 92/65/EEB, nustatančioje gyvūnų
sveikatos reikalavimus, reglamentuojančius prekybą Bendrijoje
gyvūnais, sperma, kiaušialąstėmis bei embrionais, kuriems
netaikomi gyvūnų sveikatos reikalavimai, nustatyti specialiose
Bendrijos taisyklėse, nurodytose Direktyvos 90/425/EEB A priedo I dalyje,
bei jų importą į Bendriją[21],
taip pat nustatytos pagrindinės gyvūnų sveikatos taisyklės,
taikomos kitų rūšių gyvūnams, nereglamentuojamiems kitais
Sąjungos aktais, kaip antai ropliams, varliagyviams, jūros
žinduoliams ir kitiems, kurie nėra vandens ar sausumos gyvūnai, kaip
apibrėžta šiame reglamente. Paprastai tokių rūšių
gyvūnai nekelia didelės rizikos žmonių ar kitų
gyvūnų sveikatai, todėl taikomos tik kelios gyvūnų
sveikatos taisyklės, jei tokios nustatytos. Siekiant išvengti
nereikalingos administracinės naštos ir sąnaudų, šiame
reglamente turėtų būti laikomasi praeityje priimto
požiūrio, t. y., turėtų būti pateiktas išsamių
gyvūnų sveikatos taisyklių, taikomų tokių
gyvūnų perkėlimui ir jų produktų vežimui, teisinis
pagrindas, kurio reikia laikytis, jei to reikalauja susijusi rizika; (21) namų ūkiuose laikomi
gyvūnai augintiniai, įskaitant dekoratyvinius vandens gyvūnus
nekomerciniuose dekoratyviniuose akvariumuose, esančiuose patalpose arba
lauke, paprastai kelia mažesnę riziką sveikatai, palyginti su kitais
platesnio masto gyvūnų laikymo ar perkėlimo būdais,
įprastais žemės ūkio sektoriuje. Todėl netikslinga, kad
bendrieji registravimo, duomenų saugojimo ir perkėlimo Sąjungoje
reikalavimai būtų taikomi tokiems gyvūnams, nes tai
sudarytų nepagrįstą administracinę naštą ir
sąnaudas. Todėl registravimo ir duomenų saugojimo reikalavimai
neturėtų būti taikomi gyvūnų augintinių
laikytojams. Be to, turėtų būti nustatytos konkrečios
taisyklės, taikomos gyvūnų augintinių perkėlimui
Sąjungoje nekomerciniais tikslais; (22) priede būtina išvardyti
kai kurioms apibrėžtoms gyvūnų grupėms, kurioms šiame
reglamente nustatytos specialios gyvūnų sveikatos taisyklės,
priklausančias rūšis dėl tokios grupės dydžio. Tokia yra
poranagių žinduolių, priskiriamų prie kanopinių
gyvūnų, grupė. Ateityje šis sąrašas turėtų
būti keičiamas, atsižvelgiant į su taksonomija susijusius
pokyčius, mokslo pažangą ar moksliniais įrodymais pagrįstus
techninius atnaujinimus. Taip pat dėl visuomenės raidos ar
pakitusių gyvūnų augintinių laikymo įpročių
gali reikėti pritaikyti gyvūnų augintinių rūšių
sąrašą, ypač tais atvejais, kai šie gyvūnai perduoda ligas.
Todėl, siekiant atsižvelgti į minėtus pokyčius, pagal
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai
turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus
dėl gyvūnų augintinių ir kanopinių gyvūnų
sąrašų, nustatytų šio reglamento I ir II prieduose; (23) ne visoms užkrečiamosioms
gyvūnų ligoms įmanoma ar reikia užkirsti kelią ir ne visas
jas įmanoma ar reikia kontroliuoti reguliavimo priemonėmis,
pavyzdžiui, jei liga yra per daug išplitusi, jei nėra diagnostikos
priemonių arba jei privačiojo sektoriaus atstovai gali nustatyti
priemones ir kontroliuoti ligą patys. Reguliavimo priemonės, kuriomis
užkertamas kelias užkrečiamosioms gyvūnų ligoms ir jos
kontroliuojamos, gali turėti rimtų ekonominių pasekmių
susijusiems sektoriams ir sutrikdyti prekybą. Todėl itin svarbu, kad
tokios priemonės būtų taikomos tik proporcingai ir kai
būtina, pvz., kai liga kelia arba įtariama, kad gali kelti
didelę riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai; (24) be to, kiekvienai
užkrečiamajai gyvūnų ligai taikomos prevencinės ir
kontrolės priemonės turėtų būti pritaikytos prie
konkrečių poreikių, atsižvelgiant į specifinį
epidemiologinį ligos pobūdį ir jos pasekmes. Todėl su
prevencija ir kontrole susijusios ir kiekvienai šių ligų taikomos
taisyklės turėtų būti nustatytos atsižvelgiant į
konkrečią ligą; (25) užkrečiamųjų
gyvūnų ligų atveju ligos būklė yra paprastai susijusi
su infekcijos klinikiniu arba patologiniu pasireiškimu. Vis dėlto, taikant
šį reglamentą, kurio tikslas – kontroliuoti tam tikrų
užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimą ir jas
likviduoti, reikėtų nustatyti platesnę ligos
apibrėžtį, kad ji apimtų kitus ligos sukėlėjo
pernešėjus; (26) kai kurios užkrečiamosios
gyvūnų ligos lengvai neplinta ir neperduodamos kitiems gyvūnams
ar žmonėms, todėl nedaro didelės ekonominės žalos ar žalos
biologinei įvairovei. Taigi jos nekelia rimtos grėsmės
gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje ir todėl to
pageidaujant joms gali būti taikomos nacionalinės taisyklės; (27) kiek tai susiję su
užkrečiamosiomis gyvūnų ligomis, kurioms netaikomos
Sąjungos lygmens priemonės, bet kurios turi ekonominės svarbos
vietos privačiajam sektoriui, to sektoriaus atstovai padedant
valstybių narių kompetentingoms institucijoms turėtų imtis
veiksmų tokių ligų prevencijos arba kontrolės srityje,
pavyzdžiui, nustatydami savireguliacijos priemones arba parengdami veiklos
gaires; (28) priešingai nei 26 ir 27
konstatuojamosiose dalyse aprašytų užkrečiamųjų
gyvūnų ligų atveju, labai užkrečiamos ligos gali lengvai
plisti į kitas šalis ir, jei jos yra ir zoonozės, gali taip pat
turėti poveikio visuomenės sveikatai ir maisto saugai. Taigi šis
reglamentas turėtų būti taikomas labai užkrečiamoms
gyvūnų ligoms ir zoonozėms; (29) Komisijos komunikate Europos
Parlamentui ir Tarybai – Kovos su atsparumo antimikrobinėms medžiagoms
keliamomis grėsmėmis veiksmų planas[22] – nurodytame 5 veiksme
pabrėžiamas prevencinis šio reglamento vaidmuo ir vėlesnis
tikėtinas antibiotikų naudojimo gyvūnuose sumažinimas.
Mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, į kurias
jie anksčiau reaguodavo, didėja. Dėl šio atsparumo
infekcinių ligų, kuriomis užsikrėtę žmonės ir
gyvūnai, gydymas tampa sudėtingesnis. Todėl atsparumą
antimikrobinėms medžiagoms išvysčiusius mikroorganizmus
reikėtų traktuoti kaip užkrečiamąsias ligas ir jie
turėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį; (30) su kai kuriomis ligomis ar
rūšimis susiję nauji pavojai gali kilti visų pirma dėl
klimato kaitos, su aplinka, gyvulininkyste, ūkininkavimo tradicijomis
susijusių pokyčių, taip pat dėl visuomenės raidos.
Mokslo pažanga gali padėti įgyti naujų su dabartinėmis
ligomis susijusių žinių ir padidinti informuotumą apie jas. Be
to, šiuo metu svarbios ligos ir rūšys ateityje gali tapti ne tokios
reikšmingos. Todėl šio reglamento taikymo sritis turėtų
būti plati ir jame nustatytos taisyklės turėtų būti
taikomos didelį poveikį visuomenei darančioms ligoms. Remiama
Europos Komisijos, OIE atliko tyrimą „Prioritetinių gyvūnų
ligų sąrašo sudarymas ir suskirstymas į kategorijas,
įskaitant žmonėms perduodamas ligas“[23]
ir sukūrė prioritetų nustatymo ir ligų suskirstymo į
kategorijas sistemą ir tam tikslui įgyvendinti skirtą
priemonę. Šiuo reglamentu reikėtų įtraukti tokį
požiūrį į Sąjungos teisės aktus; (31) siekiant užtikrinti vienodas
šio reglamento nuostatų dėl užkrečiamųjų
gyvūnų ligų Sąjungoje įgyvendinimo sąlygas,
būtina sudaryti suderintą užkrečiamųjų
gyvūnų ligų sąrašą (toliau – į sąrašą
įtrauktos ligos). Taigi Komisijai turėtų būti suteikti
įgyvendinimo įgaliojimai tokiam sąrašui sudaryti; (32) ateityje gali atsirasti
naujų ligų, kurios gali kelti didelę riziką visuomenės
ar gyvūnų sveikatai ir turėti didelio poveikio sveikatai,
ekonomikai ar aplinkai. Įvertinus tokias ligas ir, jei reikia,
priėmus laikinas neatidėliotinas priemones, gali reikėti
reaguoti skubiai ir įtraukti tokias ligas į minėtą
sąrašą. Todėl šiais tinkamai pagrįstais atvejais, kai kyla
rizika visuomenės ar gyvūnų sveikatai, Komisijai
turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus pagal
skubos procedūrą; (33) į sąrašą
įtrauktos ligos valdomos taikant skirtingus metodus. Dėl kai
kurių labai užkrečiamų ligų, kurių Sąjungoje šiuo
metu nėra, reikia nustatyti privalomas priemones, kad tik atsiradusios tos
ligos būtų nedelsiant likviduotos. Būtina privalomai ar
savanoriškai likviduoti tas ligas, kurios jau gali būti paplitusios kai
kuriose Sąjungos dalyse. Abiem atvejais tikslinga apriboti
gyvūnų perkėlimą ir produktų vežimą, pvz.,
drausti juos perkelti ir vežti į užkrėstas teritorijas ir iš jų
arba prieš perkeliant ir vežant tiesiog atlikti tyrimus. Kitais atvejais galbūt
tikslinga tik prižiūrėti ligos plitimą, nesiimant papildomų
priemonių. Tai visų pirma būtų taikoma naujos ligos, apie
kurią neturima daug informacijos, atveju; (34) reikėtų
apibrėžti kriterijus, siekiant užtikrinti, kad sprendžiant, kurios
užkrečiamosios gyvūnų ligos turėtų būti
įtrauktos į pagal šį reglamentą sudarytą
sąrašą, būtų nagrinėjami visi svarbūs aspektai,
ir siekiant nustatyti reglamente nurodytų ligos prevencijos ir
kontrolės taisyklių tinkamumą skirtingoms į sąrašą
įtrauktoms ligoms, kad būtų garantuotas darnumas ir nuoseklumas.
Siekiant užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į technikos ir mokslo
pažangą bei susijusių tarptautinių standartų raidą,
pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį
Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti
aktus dėl galimų tų kriterijų pakeitimų; (35) šiame reglamente
išdėstytos konkrečios užkrečiamosios gyvūnų ligos
prevencijos ir kontrolės taisyklės turėtų būti
taikomos tų rūšių gyvūnams, kurie gali perduoti
susijusią ligą, tiek būdami imlūs tai ligai, tiek
pernešdami užkratą. Siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento
įgyvendinimo sąlygas, būtina sudaryti suderintą
sąrašą ir į jį įtraukti tas rūšis, kurioms
Sąjungos lygmeniu reikėtų taikyti konkrečioms į
sąrašą įtrauktoms ligoms nustatytas priemones (toliau – „į
sąrašą įtrauktos rūšys“), todėl Komisijai
turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai tokiam
sąrašui sudaryti; (36) kiekvienos į
sąrašą įtrauktos ligos atveju reikėtų darniai ir
nuosekliai taikyti šiame reglamente pateiktas skirtingos kategorijos
konkrečias ligų prevencijos ir kontrolės priemones, remiantis
į sąrašą įtrauktos ligos svarba ir poveikio mastu, jos
pasiskirstymu, paplitimu ir sergamumu ta liga Sąjungoje bei atsižvelgiant
į tos į sąrašą įtrauktos ligos prevencijos ir
kontrolės priemonių prieinamumą; (37) kad būtų užtikrintos
vienodos šio reglamento nuostatų dėl į sąrašą
įtrauktoms ligoms taikomų prevencijos ir kontrolės
priemonių, įgyvendinimo sąlygos, būtina nustatyti, kaip
taikyti šiame reglamente nurodytas taisykles į sąrašą
įtrauktoms ligoms Sąjungos lygmeniu. Todėl Komisijai
turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai
nustatyti, kurioms į sąrašą įtrauktoms ligoms turi
būti taikomos kurios taisyklės; (38) veiklos vykdytojai,
gyvūnų ūkio darbuotojai ir gyvūnų augintinių
laikytojai gali geriausiai stebėti ir užtikrinti gyvūnų, už
kuriuos jie atsakingi, sveikatos būklę ir produktų
sveikumą. Todėl jiems turėtų būti nustatyta
pirminė atsakomybė įgyvendinti priemones, skirtas užkirsti
kelią ligai plisti tarp gyvūnų ir produktų, už kuriuos jie
atsakingi, ir kontroliuoti tą plitimą; (39) biologinio saugumo
užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių prevencijos būdų, kuriuos
gali taikyti veiklos vykdytojai ir kiti dirbantieji su gyvūnais, kad
būtų užkirstas kelias užkrečiamosioms gyvūnų ligoms
patekti į gyvūnų populiaciją, vystytis joje ir plisti iš
jos. Biologinio saugumo reikšmė taip pat pripažinta poveikio vertinime,
atliktame siekiant priimti ES gyvūnų sveikatos teisės aktą,
ir konkrečiai įvertintas galimas poveikis. Siekiant užtikrinti, kad
veiklos vykdytojų, gyvūnų ūkio darbuotojų ir
gyvūnų augintinių laikytojų taikomos biologinio saugumo
priemonės būtų pakankamai lanksčios, pritaikytos prie
gamybos rūšies ir susijusių gyvūnų rūšių bei
kategorijų, ir kad jomis būtų atsižvelgiama į vietos
aplinkybes ir techninius pokyčius, pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl papildomų
ir išsamesnių biologinio saugumo reikalavimų; (40) biocidiniai produktai, kaip
antai dezinfekavimo priemonės, skirtos veterinarinei higienai užtikrinti
arba naudoti maisto ir pašarų vietose, insekticidai, repelentai ar
rodenticidai gali būti svarbūs įgyvendinant biologinio saugumo
strategijas tiek ūkiuose, tiek vežant gyvūnus. Todėl jie turi būti
laikomi biologinio saugumo dalimi; (41) žinios apie gyvūnų
sveikatą, įskaitant žinias apie ligų simptomus, ligų
pasekmes, galimus prevencijos būdus, įskaitant biologinį
saugumą, gydymą ir kontrolę, yra išankstinė veiksmingo gyvūnų
sveikatos valdymo sąlyga; tos žinios taip pat yra būtinos siekiant
anksti nustatyti gyvūnų ligas. Todėl, jei taikytina, veiklos
vykdytojai ir kiti gyvūnų ūkio darbuotojai turėtų
įgyti tokių žinių. Tų žinių įgijimo būdai
gali būti skirtingi, pavyzdžiui: formalusis švietimas, taip pat žemės
ūkio sektoriaus ūkių konsultavimo sistema arba neformalus
mokymas, prie kurio daug prisidėti gali nacionalinės ir Europos
ūkininkų organizacijos ir kitos organizacijos. Šie alternatyvūs
minėtų žinių įgijimo būdai taip pat turėtų
būti pripažinti šiame reglamente; (42) veterinarijos gydytojai ir
vandens gyvūnų sveikatos specialistai iš esmės prisideda prie
visų gyvūnų sveikatos valdymo aspektų, tad šiame reglamente
turėtų būti nustatytos bendrosios taisyklės dėl
jų vaidmens ir atsakomybės; (43) veterinarijos gydytojų
išsilavinimas ir profesinė kvalifikacija užtikrina, kad jie įgijo
žinių, įgūdžių ir kompetencijų, reikalingų, inter
alia, ligoms diagnozuoti ir gyvūnams gydyti. Be to, dėl
istorinių priežasčių arba dėl vandens gyvūnų
ligas gydančių veterinarijos gydytojų trūkumo kai kuriose
valstybėse narėse egzistuoja specializuota profesija – vandens
gyvūnų sveikatos specialistas. Tradiciškai šie specialistai nėra
veterinarijos gydytojai, tačiau jie gydo vandens gyvūnus. Todėl
šiame reglamente turėtų būti atsižvelgiama į tų
valstybių narių sprendimą pripažinti minėtą
profesiją. Tokiais atvejais vandens gyvūnų sveikatos
specialistų atsakomybė ir prievolės, susijusios su specifine
jų darbo sritimi, turėtų būti tos pačios kaip
veterinarijos gydytojų. Šis požiūris atitinka
išdėstytąjį OIE Vandens gyvūnų sveikatos kodekse; (44) siekiant užtikrinti, kad pagal
šį reglamentą veiklą vykdantys veterinarijos gydytojai ir
vandens gyvūnų sveikatos specialistai yra pakankamai kvalifikuoti ir
dalyvauja tinkamuose mokymuose, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos
veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl jų kvalifikacijos ir mokymo; (45) valstybės narės ir
ypač už gyvūnų sveikatą atsakingos kompetentingos
institucijos yra vieni pagrindinių užkrečiamųjų
gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės srities veiklą
vykdančių veikėjų. Kompetentinga už gyvūnų
sveikatą atsakinga institucija, išduodama gyvūnų sveikatos
sertifikatus, atlieka svarbų vaidmenį ligų priežiūros,
likvidavimo, kontrolės priemonių, nenumatytų atvejų planavimo,
informuotumo apie ligas didinimo srityse, taip pat lengvinant gyvūnų
perkėlimą ir vykdant tarptautinę prekybą. Kad
galėtų atlikti šiuo reglamentu nustatytas savo pareigas,
valstybės narės yra priklausomos nuo turimos galimybės savo
teritorijose naudotis tinkamais finansiniais, infrastruktūros ir personalo
ištekliais, įskaitant laboratorijų pajėgumą, mokslo žinias
ir kitą susijusią praktinę patirtį; (46) dėl ribotų
išteklių kompetentinga institucija ne visada gali įvykdyti visus
veiksmus, kuriuos ji privalo atlikti pagal šį reglamentą. Todėl
būtina nustatyti teisinį pagrindą, pagal kurį šie veiksmai
būtų perduoti atlikti veterinarijos gydytojams. Siekiant užtikrinti,
kad būtų nustatytos būtinos sąlygos bendrai taikyti
ligų prevencijos ir kontrolės priemones visoje Sąjungoje, pagal
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai
turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus
dėl tų veiksmų atlikimo perdavimo veterinarijos gydytojams ir
tinkamo jų mokymo; (47) optimaliai valdyti
gyvūnų sveikatą galima tik bendradarbiaujant su gyvūnų
laikytojais, veiklos vykdytojais, kitais suinteresuotaisiais subjektais ir
prekybos partneriais. Siekiant užtikrinti jų paramą, būtina
aiškiai ir skaidriai parengti sprendimų priėmimo procedūras ir
taikyti šiame reglamente nustatytas priemones. Todėl kompetentinga
institucija turėtų imtis tinkamų veiksmų visuomenei
informuoti, ypač kai yra pagrįstų priežasčių
įtarti, kad gyvūnai ar produktai gali kelti riziką
gyvūnų ar visuomenės sveikatai ir kai toks atvejis yra
visuotinės svarbos; (48) siekiant išvengti ligų
sukėlėjų paplitimo iš laboratorijų, institutų ir
kitų įstaigų, tvarkančių ligų
sukėlėjus, itin svarbu, kad jie imtųsi tinkamų biologinio
saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių.
Todėl šiame reglamente turėtų būti nustatytos saugos
priemonės, taikytinos tvarkant ar vežant tokius ligų
sukėlėjus, vakcinas ir kitus biologinius produktus. Ši prievolė
taip pat turėtų būti nustatyta bet kuriam tokioje veikloje
dalyvaujančiam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Siekiant užtikrinti, kad
tų saugos standartų būtų laikomasi tvarkant labai
užkrečiamas biologines medžiagas, vakcinas ir kitus biologinius produktus,
pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį
Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti
aktus dėl saugos priemonių tose laboratorijose, institutuose bei
įstaigose ir ligų sukėlėjų vežimo; (49) siekiant veiksmingos ligų
kontrolės, būtina anksti nustatyti ligą ir sukurti aiškią
pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimo grandinę. Siekiant
reaguoti veiksmingai ir greitai, įtarus ar patvirtinus tam tikrų
į sąrašą įtrauktų ligų protrūkius, apie tai
turėtų būti nedelsiant pranešta kompetentingai institucijai. Ši
pranešimo prievolė turėtų būti nustatyta juridiniams ar
fiziniams asmenims, siekiant užtikrinti, kad būtų pranešta apie visus
ligų protrūkius; (50) veterinarijos gydytojai
atlieka pagrindinį vaidmenį tiriant ligas ir yra svarbi jungtis tarp
veiklos vykdytojų ir kompetentingos institucijos. Todėl veiklos
vykdytojas jiems turėtų pranešti apie anomalaus gaištamumo atvejus,
kitas su pavojinga liga susijusias problemas arba be aiškios priežasties labai
sumažėjusią produkcijos apimtį; (51) siekiant užtikrinti, kad tie
pranešimai būtų teikiami efektyviai ir veiksmingai ir išaiškinti
skirtingas aplinkybes, susijusias su anomalaus gaištamumo atvejais ir kitais
pavojingų ligų požymiais, pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl
kriterijų, kuriais nurodoma, kokiomis aplinkybėmis būtina teikti
pranešimus, ir, prireikus, nustatomos tolesnio tyrimo metu taikytinos
taisyklės. (52) kiek tai susiję su tam
tikromis į sąrašą įtrauktomis ligomis, itin svarbu, kad
Komisijai ir kitoms valstybėms narėms būtų nedelsiant apie
jas pranešta. Toks pranešimas Sąjungoje leis kaimyninėms ar kitoms
nukentėjusioms valstybėms narėms imtis atsargumo priemonių,
kai jos pagrįstos. Siekiant užtikrinti vienodas tokio pranešimo
Sąjungoje teikimo sąlygas, Komisijai turėtų būti
suteikti įgyvendinimo įgaliojimai; (53) kita vertus, nebūtina
nedelsiant pranešti apie kai kurias ligas ir imtis su jomis susijusių
veiksmų. Tokiais atvejais labai svarbu rinkti informaciją apie
tų ligų pasireiškimą ir teikti ataskaitas, kad su liga susijusi
padėtis būtų kontroliuojama ir prireikus būtų imtasi
ligų prevencijos ir kontrolės priemonių. Šis ataskaitų
teikimo reikalavimas taip pat gali būti taikomas dėl ligų, apie
kurias būtina pranešti Sąjungoje, tačiau apie kurias reikia
pateikti papildomos informacijos, siekiant įgyvendinti veiksmingas
ligų prevencijos ir kontrolės priemones. Kad teisinga informacija ir
duomenys, būtini siekiant užkirsti kelią kiekvienai konkrečiai
ligai plisti arba tokią ligą kontroliuoti, būtų surinkti
per tinkamą laikotarpį, pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl atvejų,
apie kuriuos reikia pranešti; (54) pagrindinis pranešimų
apie ligas ir ataskaitų teikimo tikslas – surinkti patikimus, skaidrius ir
prieinamus epidemiologinius duomenis. Turėtų būtų
įdiegta Sąjungos masto kompiuterinė informacinė sistema,
skirta veiksmingai rinkti ir valdyti priežiūros duomenis į
sąrašą įtrauktų ligų ir, prireikus, naujų ligų
arba antimikrobinėms medžiagoms atsparių patogenų atveju. Įdiegus
tą sistemą turėtų būti suteikta galimybė
optimaliai pasinaudoti duomenimis, palengvintas keitimasis jais ir sumažinta
administracinė našta kompetentingoms valstybių narių
institucijoms, į vieną procesą sujungiant pranešimų apie
ligas ir ataskaitų teikimą Sąjungoje ir tarptautiniu mastu (tai
yra OIE duomenų bazė WAHIS/WAHID). Taip pat turėtų
būti užtikrintas nuoseklumas su Direktyvos 2003/99/EB[24] nuostatomis dėl keitimosi
informacija; (55) siekiant užtikrinti vienodas
taisyklių, susijusių su pranešimų apie ligas ir ataskaitų
teikimu Sąjungoje, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai
turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai sudaryti
sąrašą ligų, dėl kurių būtų taikomos šiame
reglamente nustatytos taisyklės, susijusios su pranešimų apie ligas
ir ataskaitų teikimu Sąjungoje, ir parengti reikalingas
procedūras, formatą, duomenis ir keitimąsi informacija dėl
pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimo; (56) priežiūra yra pagrindinis
ligų kontrolės politikos elementas. Ją vykdant būtų
anksti nustatomos užkrečiamosios gyvūnų ligos ir veiksmingai
apie jas pranešama, taip sudarant sąlygas sektoriaus atstovams ir
kompetentingai institucijai laiku įgyvendinti, jei įmanoma, ligų
prevencijos ir kontrolės priemones ir likviduoti ligą. Be to, vykdant
priežiūrą būtų teikiama informacija apie kiekvienos
valstybės narės ir Sąjungos gyvūnų sveikatos
būklę, o tai padėtų įrodyti, kad teritorija
neužkrėsta, ir palengvintų prekybą su trečiosiomis šalimis; (57) veiklos vykdytojai reguliariai
stebi savo gyvūnus ir gali geriausiai nustatyti anomalaus gaištamumo
atvejus ar kitų pavojingų ligų simptomus. Taigi vykdant
priežiūrą veiklos vykdytojams tenka kertinis vaidmuo; jie –
pagrindiniai kompetentingos institucijos vykdomos priežiūros dalyviai; (58) siekiant užtikrinti glaudų
veiklos vykdytojų ir veterinarijos gydytojų ar vandens
gyvūnų sveikatos specialistų bendradarbiavimą ir
keitimąsi informacija ir papildyti veiklos vykdytojų vykdomą
priežiūrą, ūkiuose, priklausomai nuo gamybos rūšies ir
kitų svarbių veiksnių, turėtų būti atliekami
gyvūnų sveikatos patikrinimai. Siekiant užtikrinti susijusiai rizikai
proporcingą priežiūros lygį skirtingų rūšių
ūkiuose, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290
straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai
priimti aktus dėl tokiems gyvūnų sveikatos patikrinimams
taikomų kriterijų ir patikrinimų pobūdžio skirtingų
rūšių ūkiuose; (59) labai svarbu, kad
kompetentinga institucija įdiegtų į sąrašą
įtrauktų ligų, kurių priežiūra būtina,
priežiūros sistemą. Ji taip pat turėtų būti taikoma
naujų ligų atveju, kai turėtų būti įvertinta
galima tos ligos keliama rizika sveikatai ir surinkti epidemiologiniai duomenys
tokiam vertinimui atlikti. Siekiant geriausiai panaudoti išteklius,
informaciją reikėtų rinkti, ja dalytis ir ją naudoti kiek
įmanoma efektyviau ir veiksmingiau; (60) priežiūros metodika,
dažnumas ir intensyvumas turėtų būti pritaikomi prie kiekvienos
konkrečios ligos ir atsižvelgiama į konkretų priežiūros
tikslą, gyvūnų sveikatos būklę susijusiame regione ir
papildomą veiklos vykdytojų vykdomą priežiūrą; (61) kai kuriais atvejais,
atsižvelgiant į ligos epidemiologinį pobūdį ir susijusius
rizikos veiksnius, gali reikėti įdiegti struktūrinę
priežiūros programą. Tokiu atveju tikslinga, kad valstybės
narės parengtų epidemiologiškai pagrįstas priežiūros
programas. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290
straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl priežiūros plano, oficialaus protrūkių
patvirtinimo kriterijų, tų ligų atvejų
apibrėžčių ir priežiūros programoms taikomų
reikalavimų, kiek tai susiję su jų turiniu, įtrauktina
informacija ir taikymo laikotarpiu; (62) siekiant koordinuoti
valstybių narių veiksmus ir užtikrinti, kad tos priežiūros
programos derėtų su Sąjungos tikslais, jas reikėtų
pateikti Komisijai ir informavimo tikslais – kitoms valstybės narėms.
Be to, priežiūros programą įgyvendinanti valstybė narė
taip pat turėtų teikti Komisijai reguliarias ataskaitas apie tos
priežiūros programos rezultatus. Siekiant užtikrinti vienodas
priežiūros programų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai
turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai sudaryti
ligų, dėl kurių būtų taikomos priežiūros
programos, sąrašą ir parengti suderintas procedūras,
formatą, duomenis ir keitimąsi informacija; (63) valstybės narės, kuriose
nustatytos į sąrašą įtrauktos ligos, kurioms būtina
taikyti šiame reglamente nustatytas likvidavimo priemones, arba nežinoma, kad
jose tų ligų nėra, turi įdiegti privalomo likvidavimo
programas toms ligoms likviduoti, jei jų likvidavimas yra privalomas
Sąjungoje, arba turėti galimybę įdiegti savanoriško
likvidavimo programas toms ligoms likviduoti, jei jų likvidavimas
Sąjungoje numatytas, bet nėra privalomas. Siekiant užtikrinti
vienodas bendro taikymo sąlygas Sąjungoje, būtina nustatyti
suderintus reikalavimus, taikomus tokioms privalomo arba savanoriško
likvidavimo programoms. Kad būtų užtikrintas veiksmingas ligų
likvidavimas, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290
straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl ligų kontrolės
strategijų tikslų, pagal privalomo arba savanoriško likvidavimo
programas taikomų ligų kontrolės priemonių ir tokioms
programoms nustatytų reikalavimų; (64) siekiant užtikrinti vienodas
ligų likvidavimo programų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai
turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai
nustatyti tokių programų, ataskaitų bei veiklos rodiklių
teikimo tvarką; (65) be to, valstybėms
narėms turėtų būti suteikta galimybė paskelbti, kad
visos jų teritorijos, zonos ar laikymo vietos neužkrėstos viena ar
keletu į sąrašą įtrauktų ligų, kurioms taikomos
privalomo ar savanoriško likvidavimo programų taisyklės, siekiant
apsisaugoti nuo tokių į sąrašą įtrauktų ligų
patekimo iš kitų Sąjungos dalių ar kitų
trečiųjų šalių, ar teritorijų. Tuo tikslu
turėtų būti nustatyta aiški suderinta procedūra,
įskaitant būtinus neužkrėstos teritorijos statuso kriterijus. Siekiant
užtikrinti vienodas neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo
Sąjungoje sąlygas, būtina oficialiai patvirtinti tokį
neužkrėstos teritorijos statusą; taigi įgyvendinimo
įgaliojimai patvirtinti tokį statusą turėtų būti
suteikti Komisijai; (66) OIE Sausumos ir vandens
gyvūnų sveikatos kodeksuose (OIE kodeksai) apibrėžta skirstymo
į laikymo vietas sąvoka. Anksčiau nei šis reglamentas priimtuose
Sąjungos teisės aktuose ši sąvoka vartojama tik kalbant apie
konkrečiuose Sąjungos teisės aktuose nurodytus
konkrečių rūšių gyvūnus ir ligas, pvz.,
paukščių gripą ir vandens gyvūnų ligas. Šiuo
reglamentu turėtų būti suteikta galimybė laikymo vietų
sistemą taikyti kitų rūšių gyvūnams ir ligoms. Siekiant
nustatyti išsamias sąlygas, susijusias su laikymo vietų pripažinimu,
patvirtinimo taisyklėmis ir jiems taikomais reikalavimais, pagal Sutarties
dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai
turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus; (67) siekdamos informuoti prekybos
partnerius ir palengvinti prekybą, valstybės narės
turėtų viešai paskelbti apie savo neužkrėstą
teritoriją, zonas ir laikymo vietas; (68) siekiant nustatyti išsamias
neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo sąlygas, pagal Sutarties
dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai
turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus
dėl tokio statuso suteikimo kriterijų, įrodymų ligų
nebuvimui pagrįsti, specialių ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių, apribojimų, teiktinos informacijos, nukrypti
leidžiančių nuostatų ir neužkrėstos teritorijos statuso
išsaugojimo, sustabdymo, atšaukimo ar sugrąžinimo sąlygų; (69) siekiant užtikrinti vienodas
procedūrų, taikomų neužkrėstos teritorijos statusui
suteikti, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti
suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tas į
sąrašą įtrauktas ligas, kurioms gali būti taikoma laikymo
vietų sistema, ir išsamias taisykles dėl paraiškų teikimo ir
keitimosi informacija formato; (70) nustačius visiškai
neturinčią imuniteto ir tam tikroms į sąrašą
įtrauktoms ligoms imlią gyvūnų populiaciją,
būtina nuolat informuoti apie ligą ir būti jai pasirengus. Įrodyta,
kad nenumatytų atvejų planai – itin svarbi priemonė
sėkmingai kontroliuojant nenumatytus ligų atvejus praeityje. Siekiant
užtikrinti galimybę pasinaudoti šia efektyvia ir veiksminga priemone
nenumatytiems ligų atvejams kontroliuoti, pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl
nenumatytų atvejų planams taikomų išsamių reikalavimų
ir sąlygų; (71) praeityje kilusios
gyvūnų sveikatos krizės parodė konkrečių,
išsamių ir greitai įgyvendinamų valdymo procedūrų,
skirtų nenumatytiems ligų atvejams, naudą. Šios
organizacinės procedūros turėtų užtikrinti greitą ir
veiksmingą atsaką ir pagerinti visų susijusių šalių,
ypač kompetentingų valdžios institucijų ir
suinteresuotųjų subjektų, pastangų koordinavimą; (72) siekiant užtikrinti
nenumatytų atvejų planų tinkamumą kritinėse
situacijose, labai svarbu išbandyti sistemas ir patikrinti, kaip jos veikia.
Tuo tikslu, jei įmanoma ir jei reikia, valstybių narių
kompetentingos institucijos turėtų vykdyti imituojamąsias
pratybas, bendradarbiaudamos su kaimyninių valstybių narių ir
trečiųjų šalių bei teritorijų kompetentingomis
institucijomis; (73) siekiant užtikrinti vienodas
nenumatytų atvejų planų ir imituojamųjų pratybų
įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti
įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tų planų ir pratybų
praktinio įgyvendinimo taisykles; (74) veterinariniai vaistai, kaip
antai vakcinos, hiperimuniniai serumai ir antimikrobinės medžiagos, yra
svarbūs užkertant kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms
ir jas kontroliuojant. Atlikus ES gyvūnų sveikatos teisės akto
priėmimo poveikio vertinimą, pabrėžta visų pirma
vakcinų, kaip gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir
likvidavimo priemonės, svarba; (75) tačiau taikant kai
kurių užkrečiamųjų gyvūnų ligų
kontrolės strategijas būtina uždrausti arba apriboti tam tikrų
veterinarinių vaistų naudojimą, nes jų naudojimas
sumažintų tų strategijų veiksmingumą. Pavyzdžiui,
hiperimuniniai serumai arba antimikrobinės medžiagos gali paslėpti
ligos požymius, dėl jų gali būti neįmanoma nustatyti ligos
sukėlėją arba sunku atlikti greitą ir diferencinę
diagnozę ir todėl būtų sudėtinga teisingai nustatyti
ligą; (76) vis dėlto, skirtingų
į sąrašą įtrauktų ligų kontrolės strategijos
gali iš esmės skirtis. Todėl šiame reglamente reikėtų
nustatyti taisykles dėl veterinarinių vaistų naudojimo į
sąrašą įtrauktų ligų prevencijos ir kontrolės
tikslais ir suderintus kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti
sprendžiant, ar galima naudoti vakcinas, hiperimuninius serumus ir
antimikrobines medžiagas, ir kaip juos naudoti. Siekiant užtikrinti
lankstų požiūrį ir spręsti specifinius su skirtingomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis susijusius klausimus bei
sudaryti galimybę naudotis veiksmingomis gydymo priemonėmis, pagal
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai
turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus
dėl tam tikrų veterinarinių vaistų naudojimo ribojimo,
draudimo arba prievolių, vykdant tam tikrų į sąrašą
įtrauktų ligų kontrolę. Skubos atveju ir siekiant kovoti su
naujais pavojais, galinčiais turėti pražūtingą poveikį
gyvūnų ar visuomenės sveikatai, ekonomikai, visuomenei ar
aplinkai, turėtų būti įmanoma tas priemones priimti skubos
tvarka; (77) atsižvelgiant į
ekspertų nuomonėje išdėstytas išvadas dėl pagrindinėms
gyvūnų ligoms skirtų vakcinų ir (arba) diagnostikos bankų[25], taip pat turėtų
būti sudarytos sąlygos sukaupti į sąrašą
įtrauktų ligų, kurios kelia rimtą grėsmę
gyvūnų ar visuomenės sveikatai, antigenų, vakcinų ir
diagnostikos reagentų rezervus Sąjungoje ir valstybėse
narėse. Įsteigus Sąjungos antigenų, vakcinų ir
diagnostikos reagentų banką būtų lengviau siekti
Sąjungos gyvūnų sveikatos srities tikslų, nes tai
leistų greitai ir veiksmingai reaguoti tuo atveju, jei tokių
išteklių prireiktų; tokiu būdu riboti ištekliai būtų
naudojami veiksmingai; (78) siekiant užtikrinti tokį
greitą ir veiksmingą atsaką pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tokių
bankų įsteigimo, valdymo ir jų veikimo saugos standartų bei
reikalavimų. Tačiau šiuo reglamentu neturėtų būti
nustatomos ligų prevencijos ir kontrolės priemonių,
įskaitant skiepijimą, finansavimo taisyklės; (79) reikėtų nustatyti
kriterijus, pagal kuriuos suteikiama pirmenybė pasinaudoti Sąjungos
antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų
ištekliais, siekiant užtikrinti veiksmingą jų paskirstymą
neatidėliotinais atvejais; (80) dėl su bioterorizmu ir
agroterorizmu susijusių saugumo priežasčių tam tikra išsami
informacija apie Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos
reagentų bankus turėtų būti tvarkoma kaip įslaptinta
informacija ir turėtų būti uždrausta ją skelbti; (81) siekiant užtikrinti vienodas
Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų
bankų valdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti
įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti išsamias taisykles, pagal kurias
būtų sprendžiama, kuriuos biologinius produktus reikia įtraukti
į tuos bankus ir kokių ligų atveju jie naudotini; taip pat
išsamias taisykles dėl tiekimo, kiekių, laikymo, pristatymo,
procedūrinių ir techninių reikalavimų, taikomų
vakcinoms, antigenams ir diagnostikos reagentams, ir Komisijai teikiamos
informacijos dažnumo ir turinio; (82) kilus į sąrašą
įtrauktos ligos, kuri, manoma, kelia didelę riziką
gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje, protrūkiui,
būtina nedelsiant imtis ligų kontrolės priemonių tai į
sąrašą įtrauktai ligai likviduoti, kad būtų apsaugota
gyvūnų, visuomenės sveikata ir susiję sektoriai; (83) už užkrečiamųjų
gyvūnų ligų plitimo kontrolę ir prevenciją visų
pirma atsakingi veiklos vykdytojai, gyvūnų ūkio darbuotojai ir
gyvūnų augintinių laikytojai. Įtarus ar patvirtinus labai
užkrečiamų ligų atvejus, jie turėtų imtis
neatidėliotinų veiksmų; (84) kompetentingai institucijai
turėtų tekti atsakomybė inicijuoti pirminius tyrimus, kuriais
patvirtinamas arba paneigiamas labai užkrečiamos į sąrašą
įtrauktos ligos, kuri, manoma, kelia didelę riziką
gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje, protrūkis; (85) kompetentinga institucija
turėtų nustatyti preliminarias ligų kontrolės priemones,
kad būtų užkirstas kelias galimam į sąrašą
įtrauktos ligos plitimui ir atliktas epidemiologinis tyrimas; (86) tik patvirtinus į
sąrašą įtrauktos ligos atvejį, kompetentinga institucija
turėtų imtis reikalingų ligų kontrolės priemonių,
jei reikia nustatydama ribojimų taikymo zonas, kad būtų
užkirstas kelias tai ligai toliau plisti ir toks plitimas būtų
sustabdytas; (87) į sąrašą
įtraukta liga užsikrėtę laukiniai gyvūnai gali kelti
riziką visuomenės sveikatai ir laikomų gyvūnų
sveikatai. Todėl reikėtų nustatyti specialias taisykles,
susijusias su ligų kontrolės ir likvidavimo priemonėmis,
prireikus taikytinomis laukiniams gyvūnams; (88) kalbant apie į
sąrašą įtrauktas ligas, kurios nėra labai užkrečiamos
ir kurioms taikomos privalomo likvidavimo priemonės, siekiant užkirsti
kelią toms į sąrašą įtrauktoms ligoms plisti visų
pirma į neužkrėstas teritorijas, reikėtų įgyvendinti
ligų kontrolės priemones. Vis dėlto, tos priemonės gali
būti ne tokios griežtos arba skirtingos, palyginti su dėl
pavojingiausių į sąrašą įtrauktų ligų
taikomomis priemonėmis. Todėl šiame reglamente turėtų
būti nustatytos specialios su tokiomis ligomis susijusios taisyklės. Valstybės
narės, kurios įdiegė savanoriško likvidavimo programą, taip
pat turėtų įgyvendinti tokios ligos kontrolės priemones. Vis
dėlto, ligų kontrolės priemonių lygis ir intensyvumas
turėtų būti proporcingas ir jomis turėtų būti
atsižvelgta į susijusios į sąrašą įtrauktos ligos
ypatumus, jos paplitimą ir svarbą nuo jos nukentėjusiai
valstybei narei ir visai Sąjungai; (89) siekiant užtikrinti, kad
veiklos vykdytojai, gyvūnų augintinių laikytojai ir
kompetentingos institucijos veiksmingai taikytų šiame reglamente
nustatytas ligų kontrolės priemones ir atsižvelgiant į ligų
kontrolės priemonių, taikomų konkrečioms į
sąrašą įtrauktoms ligoms, ypatumus ir susijusius rizikos
veiksnius, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290
straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių ligų kontrolės
priemonių įtarus arba patvirtinus į sąrašą
įtrauktos ligos atvejį ūkiuose, kitose vietose ir ribojimų
taikymo zonose; (90) siekiant suteikti
galimybę Komisijai priimti laikinas specialias ligų kontrolės
priemones, jei šiame reglamente nustatytos ligų kontrolės
priemonės yra nepakankamos ar netinkamos minėtai rizikai pašalinti, Komisijai
turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai
ribotą laikotarpį nustatyti specialias ligų kontrolės
priemones; (91) būtina registruoti tam
tikrus ūkius, kuriose laikomi sausumos gyvūnai ar tvarkomi
genetinės medžiagos produktai, ir tam tikrus vežėjus, kurie juos
veža, kad kompetentingos institucijos galėtų vykdyti tinkamą
priežiūrą ir užkirsti kelią užkrečiamosioms
gyvūnų ligoms, jas kontroliuoti ir likviduoti; (92) jei tam tikros rūšies
ūkis, kuriame laikomi sausumos gyvūnai ar tvarkomi bei laikomi
genetinės medžiagos produktai, kelia ypatingą riziką
gyvūnų sveikatai, jį turėtų patvirtinti kompetentinga
institucija; (93) siekiant nesudaryti
nepagrįstos administracinės naštos ir sąnaudų, visų
pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), valstybėms
narėms turėtų būti leista registravimo ir patvirtinimo
sistemą lanksčiai pritaikyti prie vietos ir regiono sąlygų
ir gamybos modelių; (94) siekiant sumažinti
administracinę naštą, jei įmanoma, registravimą ir
patvirtinimą reikėtų įtraukti į registravimo ir
patvirtinimo sistemą, kurią valstybė narė galbūt jau
įdiegė kitais tikslais; (95) veiklos vykdytojai turi
pirminių žinių apie gyvūnus, kuriuos prižiūri. Todėl
jie turėtų saugoti atnaujintus duomenis, kurie yra svarbūs
vertinant gyvūno sveikatos būklę, vykdant atsekamumą ir
atliekant epidemiologinį tyrimą, pasireiškus į sąrašą
įtrauktai ligai. Kompetentingai institucijai turėtų būti
sudarytos sąlygos lengvai pasinaudoti tais duomenimis; (96) siekiant užtikrinti, kad
atnaujinta informacija apie registruotus ūkius, vežėjus ir
patvirtintus ūkius, yra prieinama visiems, kompetentinga institucija
turėtų sudaryti ir tvarkyti tokių ūkių ir
vežėjų registrą. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl informacijos, kurią reikia
įtraukti į ūkių ir vežėjų registrą, ir
duomenų saugojimo reikalavimų, kiek tai susiję su saugotina
informacija, nuo duomenų saugojimo reikalavimų leidžiančiomis
nukrypti nuostatomis ir specifiniais papildomais genetinės medžiagos
produktams taikomais reikalavimais; (97) siekiant užtikrinti vienodas
šiame reglamente nustatytų reikalavimų, susijusių su
ūkių registravimu ir patvirtinimu, taip pat duomenų saugojimu ir
registrais, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų
būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti informavimo
prievoles, išimtis ir kitas taisykles, taip pat registrų ir duomenų
veiklos specifikacijas bei formatą; (98) veiksmingas atsekamumas yra
pagrindinis ligų kontrolės politikos elementas. Reikėtų nustatyti
konkrečius identifikavimo ir registravimo reikalavimus, taikomus
skirtingų rūšių laikomiems sausumos gyvūnams ir
genetinės medžiagos produktams, kad būtų lengviau veiksmingai
taikyti šiame reglamente nustatytas ligų prevencijos ir kontrolės
taisykles. Be to, svarbu sudaryti galimybę įdiegti tų
rūšių identifikavimo ir registravimo sistemą, kurioms šiuo metu
tokia tvarka nenustatyta, arba kai tai būtina dėl kintančių
aplinkybių ir susijusio pavojaus; (99) siekiant užtikrinti
sklandų identifikavimo ir registravimo sistemos veikimą ir
atsekamumą, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290
straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl prievolių, susijusių su
duomenų bazėmis, kompetentingos institucijos skyrimu, išsamiais skirtingų
rūšių gyvūnams taikomais identifikavimo ir registravimo
reikalavimais ir dokumentais; (100) tikslinga sumažinti
administracinę naštą ir sąnaudas ir lanksčiai taikyti
sistemą tais atvejais, kai atsekamumo reikalavimai gali būti
tenkinami kitais nei šiame reglamente nustatytieji būdais. Todėl
pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį
Komisijai turėtų būti suteikiami įgaliojimai priimti
deleguotuosius aktus dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo
identifikavimo ir registravimo reikalavimų; (101) siekiant užtikrinti vienodas
identifikavimo ir registravimo sistemos įgyvendinimo bei atsekamumo
vykdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti
įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles, susijusias su
duomenų bazių techninėmis specifikacijomis, identifikavimo
būdais, dokumentais ir formatu, terminais ir tokių sistemų
netaikymo kriterijais; (102) svarbi užkrečiamosios
gyvūnų ligos patekimo ir plitimo prevencijos priemonė yra
tą ligą galinčių perduoti gyvūnų perkėlimo
ir produktų vežimo apribojimų nustatymas. Vis dėlto,
gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo ribojimas gali
turėti didelio poveikio ekonomikai ir trukdyti vidaus rinkos veikimui. Todėl
tokie apribojimai turėtų būti taikomi tik būtinais atvejais
ir būti proporcingi susijusiai rizikai. Šis požiūris atitinka SFP
sutartyje nustatytus principus ir OIE tarptautinius standartus; (103) šiame reglamente nustatyti
bendrieji reikalavimai turėtų būti taikomi visų
gyvūnų perkėlimui, kaip antai vežimo metu taikomi ligų
prevencijos reikalavimai arba draudimas perkelti gyvūnus iš ūkio,
kuriame nustatyti anomalaus gaištamumo atvejai ar kitų ligų simptomai,
kurių priežastis nežinoma; (104) šiuo metu Sąjungos
teisės aktais dėl sausumos gyvūnų perkėlimo nustatytos
suderintos taisyklės, taikomos pirmiausiai sausumos gyvūnų
perkėlimui ir produktų vežimui iš vienos valstybės narės
į kitą; valstybėms narėms leidžiama nustatyti reikalingus
perkėlimo ir vežimo reikalavimus jų teritorijoje. ES gyvūnų
sveikatos teisės akto poveikio vertinime pateiktas išsamus dabartinės
padėties palyginimas su galimybe Sąjungos mastu suderinti
perkėlimo ir vežimo valstybėse narėse taisykles. Padaryta
išvada, kad reikėtų toliau taikyti dabartinį požiūrį,
nes visiškai suderinti gyvūnų perkėlimą ir produktų
vežimą būtų labai sudėtinga ir iš to gauta nauda,
t. y., tokio perkėlimo ir vežimo tarp valstybių narių
palengvinimas, nenusvertų galimo neigiamo poveikio gebėjimui
kontroliuoti ligas; (105) iš vienos valstybės
narės į kitą perkeliamiems gyvūnams taikomas
pagrindinių gyvūnų sveikatos reikalavimų rinkinys. Visų
pirma, gyvūnai negali būti perkeliami iš ūkio, kuriame nustatyti
anomalaus gaištamumo atvejai ar ligų, kurių priežastis nežinoma,
simptomai. Tačiau gaištamumo, net jei jis anomalus, atvejai, susiję
su mokslinėmis procedūromis, kurias leista vykdyti pagal 2010 m.
rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES
dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos[26] ir nesukelti infekcinių
į sąrašą įtrauktų ligų, neturėtų
būti priežastis neleisti perkelti mokslo tikslais naudojamų
gyvūnų; (106) vis dėlto, šiuo reglamentu
reikėtų suteikti daugiau lankstumo, siekiant palengvinti
įvairių rūšių ir kategorijų sausumos gyvūnų
perkėlimą, dėl kurio nekyla didelės į sąrašą
įtrauktų ligų plitimo tarp valstybių narių rizikos. Be
to, reikėtų suteikti papildomą galimybę nustatyti nukrypti
leidžiančias nuostatas tais atvejais, kai valstybės narės ar
veiklos vykdytojai sėkmingai įgyvendina alternatyvias rizikos
mažinimo priemones, pvz., užtikrina aukštą biologinio saugumo lygį ir
įdiegia veiksmingas priežiūros sistemas; (107) kanopiniai gyvūnai ir
naminiai paukščiai sudaro didelę reikšmę ekonomikai
turinčių gyvūnų rūšių grupes ir jiems taikomi
konkretūs perkėlimo reikalavimai, nustatyti anksčiau nei šis
reglamentas priimtuose Sąjungos teisės aktuose, būtent: 1964 m.
birželio 26 d. Tarybos direktyvoje 64/432/EEB dėl gyvūnų
sveikatos problemų, turinčių įtakos Bendrijos vidaus
prekybai galvijais ir kiaulėmis[27],
1991 m. sausio 28 d. Tarybos Direktyvoje 91/68/EEB dėl
gyvūnų sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių
Bendrijos vidaus prekybą avimis ir ožkomis[28], 2009 m. lapkričio
30 d. Tarybos direktyvoje 2009/156/EB dėl gyvūnų sveikatos
reikalavimų, reglamentuojančių arklinių šeimos
gyvūnų importą iš trečiųjų šalių ir jų
judėjimą[29],
2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyvoje 2009/158/EB dėl
gyvūnų sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių
Bendrijos vidaus prekybą naminiais paukščiais ir perinti skirtais
kiaušiniais ir jų importą iš trečiųjų šalių[30], ir iš dalies – 1992 m.
liepos 13 d. Tarybos direktyvoje 92/65/EEB, nustatančioje gyvūnų
sveikatos reikalavimus, reglamentuojančius prekybą Bendrijoje
gyvūnais, sperma, kiaušialąstėmis bei embrionais, kuriems
netaikomi gyvūnų sveikatos reikalavimai, nustatyti specialiose
Bendrijos taisyklėse, nurodytose Direktyvos 90/425/EEB A priedo I dalyje,
bei jų importą į Bendriją[31].
Pagrindinės šių rūšių gyvūnų perkėlimo
taisyklės turėtų būti nustatytos šiame reglamente. Išsamūs
reikalavimai, kurie daugiausia priklauso nuo ligų, kurias gali perduoti
skirtingų rūšių ar kategorijų gyvūnai,
turėtų būti reglamentuojami vėlesniais Komisijos aktais,
atsižvelgiant į ligų ir susijusių rūšių ir
kategorijų gyvūnų ypatumus; (108) kadangi kanopinių
gyvūnų ir naminių paukščių surinkimo operacijos kelia
ypatingai didelę ligų riziką, šiame reglamente tikslinga
nustatyti konkrečias taisykles susijusių gyvūnų sveikatai
apsaugoti ir užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms
plisti; (109) priklausomai nuo į
sąrašą įtrauktų ligų ir į sąrašą
įtrauktų rūšių, būtina nustatyti konkrečius gyvūnų
sveikatos reikalavimus, taikomus tam tikrų rūšių gyvūnams,
išskyrus laikomus kanopinius gyvūnus ir naminius paukščius. Šių
rūšių gyvūnams taikomos taisyklės taip pat buvo nustatytos
prieš priimant šį reglamentą taikytuose teisės aktuose,
visų pirma Direktyvoje 92/65/EEB. Toje direktyvoje nustatytos
įvairių rūšių gyvūnų, įskaitant bites,
kamanes, žmogines beždžiones, šunis, kates ir t. t. konkrečios
perkėlimo taisyklės, o šiame reglamente turėtų būti nustatytas
deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų, kuriais apibrėžiamos
konkrečios tų rūšių gyvūnų perkėlimo
taisyklės, priėmimo teisinis pagrindas; . (110) atskirti ūkiai, paprastai
naudojami laboratoriniams ar zoologijos sodų gyvūnams laikyti,
dažniausiai pasižymi aukštu biologinio saugumo lygiu, palankia ir tinkamai
kontroliuojama gyvūnų sveikatos būkle, o gyvūnai perkeliami
rečiau arba perkeliami tik uždarose tų ūkių
grandinėse. Atskirtų ūkių statusas, dėl kurio veiklos
vykdytojai savanoriškai gali teikti paraišką, pirmą kartą
paminėtas Direktyvoje 92/65/EEB, kurioje patvirtintoms įstaigoms,
institutams ir centrams nustatytos patvirtinimo taisyklės ir reikalavimai,
taip pat perkėlimo reikalavimai. Pagal tą sistemą minėtiems
ūkiams leista keistis gyvūnais tarpusavyje ir nustatyta nedaug
gyvūnų perkėlimo reikalavimų, taip pat suteiktos sveikatos
garantijos atskirtų ūkių grandinėje. Todėl tokiai
sistemai pritarė dauguma veiklos vykdytojų, kurie savanoriškai tokia
galimybe naudojosi. Taigi tikslinga išsaugoti atskirtų ūkių
sąvoką ir šiame reglamente taip pat nustatyti gyvūnų
perkėlimo iš vieno tokio ūkio į kitą taisykles; (111) mokslo tikslais, kaip antai
mokslinių tyrimų ar diagnostikos tikslais, ir ypač Direktyvoje
2010/63/ES patvirtintais tikslais, gali prireikti perkelti gyvūnus, kurie
neatitinka šiame reglamente nustatytų bendrųjų gyvūnų
sveikatos reikalavimų ir kurie kelia didesnę riziką
gyvūnų sveikatai. Tokios rūšies perkėlimas
neturėtų būti uždraustas arba netinkamai apribotas šio
reglamento nuostatomis, nes tai galėtų trukdyti moksliniams tyrimams,
kuriuos leista vykdyti, ir vilkinti mokslo pažangą. Vis dėlto, itin
svarbu šiame reglamente nustatyti taisykles, kuriomis būtų
užtikrinta, kad tokie gyvūnai perkeliami saugiai; (112) cirko gyvūnų,
zoologijos soduose laikomų gyvūnų, parodoms skirtų
gyvūnų ir tam tikrų kitų gyvūnų perkėlimo
modeliai dažnai skiriasi nuo kitų rūšių laikomų
gyvūnų perkėlimo modelių. pritaikant Sąjungos
taisykles prie tokių gyvūnų perkėlimo, reikėtų
nustatyti konkrečias nuostatas, atsižvelgiant į konkrečią
riziką ir alternatyvias rizikos mažinimo priemones; (113) siekiant užtikrinti šio
reglamento 102–112 konstatuojamosiose dalyse nurodytų tikslų
įgyvendinimą, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus, susijusius su vežant taikomomis ligų
prevencijos priemonėmis, konkrečiomis tam tikrų rūšių
gyvūnų perkėlimo taisyklėmis, išskirtinėmis
aplinkybėmis, kaip antai surinkimo operacijos arba grąžintos siuntos,
ir specialiais kito pobūdžio gyvūnų perkėlimo reikalavimais
ar nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, kaip antai perkėlimo mokslo
tikslais atveju; (114) siekiant užtikrinti
galimybę nustatyti specialias taisykles dėl perkėlimo tuo
atveju, jei tokios taisyklės nėra pakankamos ar tinkamos, siekiant
riboti tam tikros ligos plitimą, Komisijai turėtų būti
suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotą laikotarpį
nustatyti specialias perkėlimo taisykles; (115) iš vienos valstybės
narės į kitą perkeliami laikomi sausumos gyvūnai
turėtų atitikti tokio perkėlimo reikalavimus. Jei tam tikrų
rūšių gyvūnai kelia riziką sveikatai ir turi didesnės
ekonominės svarbos, prie tokių gyvūnų turėtų
būti pridedamas kompetentingos institucijos išduotas gyvūnų
sveikatos sertifikatas; (116) jei tai įmanoma techniniu,
praktiniu ir finansiniu požiūriu, reikėtų pasinaudoti
technologiniais pokyčiais, kad būtų sumažinta veiklos
vykdytojams ir kompetentingai institucijai tenkanti administracinė našta,
susijusi su sertifikavimu ir pranešimų teikimu, informacinėmis technologijomis
pakeičiant popierinius dokumentus ir palengvinant pranešimo
procedūras, taip pat naudojant tas technologijas kiek įmanoma
įvairesniais tikslais; (117) jei kompetentingos institucijos
išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas nėra būtinas,
veiklos vykdytojas, perkeliantis gyvūnus į kitas valstybes nares,
turėtų pateikti savo paties parengtos deklaracijos dokumentą,
kuriuo patvirtinama, kad gyvūnai atitinka šiame reglamente nustatytus
perkėlimo reikalavimus; (118) siekiant užtikrinti šio
reglamento 115, 116 ir 117 konstatuojamosiose dalyse nurodytų tikslų
įgyvendinimą, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl turinio,
informavimo prievolių ir nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo
gyvūnų sveikatos sertifikavimo reikalavimų, taip pat dėl
konkrečių sertifikavimo taisyklių ir valstybinių
veterinarijos gydytojų prievolės atlikti tinkamus patikrinimus prieš
pasirašant gyvūnų sveikatos sertifikatą; (119) pranešimai apie
gyvūnų perkėlimą ir genetinės medžiagos produktų
vežimą iš vienos valstybės narės į kitą ir kai kuriais
atvejais – valstybių narių nacionalinėse teritorijose yra labai
svarbūs, siekiant užtikrinti gyvūnų ir tų produktų
atsekamumą, kai toks perkėlimas ar vežimas gali būti susijęs
su užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo rizika. Todėl
apie tokį perkėlimą ir vežimą turi būti pranešta ir
jis turi būti registruojamas. Tuo tikslu turėtų būti
naudojama IMSOC sistema, nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento
(ES) Nr. xxx/xxx dėl oficialios kontrolės ir kitos oficialios
veiklos, kuria siekiama užtikrinti maisto ir pašarų srities teisės
aktų ir gyvūnų sveikatos ir gerovės, augalų sveikatos,
augalų dauginamosios medžiagos ir augalų apsaugos produktų
taisyklių taikymą, ir kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB)
Nr. 999/2001, 1829/2003, 1831/2003, 1/2005, 396/2005, 834/2007, 1099/2009, 1069/2009,
1107/2009, reglamentai (ES) Nr. 1151/2012, [....]/2013 ir direktyvos 98/58/EB,
1999/74/EB, 2007/43/EB, 2008/119/EB, 2008/120/EB ir 2009/128/EB (Oficialios
kontrolės reglamentas)[32]
[Leidinių biuras] 130 straipsnio 1 dalyje; (120) siekiant užtikrinti šiame
reglamente nustatytų taisyklių dėl gyvūnų sveikatos
sertifikavimo ir pranešimų apie perkėlimą bei vežimą
teikimo vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų
būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles
dėl gyvūnų sveikatos sertifikatų pavyzdžių, paties
veiklos vykdytojo parengtos deklaracijos dokumentų, pranešimų apie
sausumos ir vandens gyvūnų perkėlimą bei genetinės
medžiagos produktų ir, prireikus, gyvūninių produktų
vežimą formato bei terminų; (121) dėl specifinio
gyvūnų augintinių perkėlimo pobūdžio gyvūnų
sveikatai kylanti rizika labai skiriasi nuo perkeliant kitus laikomus
gyvūnus kylančios rizikos. Todėl šiame reglamente
turėtų būti nustatytos konkrečios tokio perkėlimo
taisyklės. Siekiant užtikrinti, kad gyvūnai augintiniai nekelia
didelės užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo
rizikos, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290
straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių tų gyvūnų
perkėlimo taisyklių. Siekiant užtikrinti šiame reglamente
nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų, susijusių su
gyvūnų augintinių perkėlimu, vienodas įgyvendinimo
sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo
įgaliojimai nustatyti taisykles, susijusias su ligų prevencijos ir
kontrolės priemonėmis, kurių reikia imtis dėl tokio
perkėlimo; (122) laukiniai gyvūnai dėl
įvairių priežasčių kelia riziką gyvūnų ir
visuomenės sveikatai, pavyzdžiui, juos perkeliant į ūkį ar
iš vienos aplinkos į kitą. Siekiant išvengti
užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo, gali
reikėti imtis tinkamų su tokių gyvūnų perkėlimu
susijusių prevencinių priemonių. Siekiant užtikrinti, kad
laukiniai gyvūnai nekeltų didelės ligų plitimo rizikos,
pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį
Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti
aktus dėl papildomų laukinių sausumos gyvūnų
perkėlimo reikalavimų; (123) panaši
užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo tarp gyvų
gyvūnų rizika gali kilti dėl genetinės medžiagos
produktų. Be to, dėl veisliniams gyvūnams taikomų
aukštų sveikatos reikalavimų tų produktų gavyba yra
specifinė ir todėl reikia nustatyti griežtesnius ar atskirus
gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus gyvūnams donorams. Siekiant
užtikrinti saugų genetinės medžiagos produktų vežimą,
reikalaujamus aukštus jų sveikatos standartus ir atsižvelgti į kai
kurias specifines naudojimo paskirtis, pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių
tam tikrų rūšių gyvūnų genetinės medžiagos vežimo
reikalavimų ir dėl specialių reikalavimų, pavyzdžiui,
taikomų mokslo tikslais vežamiems produktams, taip pat nuostatų,
leidžiančių nukrypti nuo gyvūnų sveikatos sertifikavimo
prievolės; (124) gyvūniniai produktai gali
kelti užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo
riziką. Sąjungos teisės aktuose nustatytais maisto saugos
reikalavimais, taikomais gyvūniniams produktams, užtikrinama su higiena
susijusi geroji patirtis ir sumažinamas tokių produktų keliamas
pavojus gyvūnų sveikatai. Vis dėlto, šiame reglamente
reikėtų nustatyti tam tikrais atvejais taikomas konkrečias
gyvūnų sveikatos priemones, kaip antai, ligų kontrolės ir
neatidėliotinas priemones, siekiant užtikrinti, kad dėl gyvūninių
produktų neplistų gyvūnų ligos. Siekiant užtikrinti
saugų gyvūninių produktų vežimą tomis
konkrečiomis aplinkybėmis, pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių gyvūninių
produktų vežimo taisyklių, kiek tai susiję su nustatytomis
ligų kontrolės priemonėmis, gyvūnų sveikatos
sertifikavimo prievolėmis ir nuo tų taisyklių nukrypti
leidžiančiomis nuostatomis, kai tai įmanoma dėl su tokiu vežimu
susijusios rizikos ir taikomų rizikos mažinimo priemonių; (125) valstybėms narėms
nustačius perkeliamiems gyvūnams ir vežamiems genetinės
medžiagos produktams taikomas nacionalines priemones arba nusprendus imtis
nacionalinių priemonių užkrečiamųjų gyvūnų
ligų, išskyrus į sąrašą įtrauktas ligas, poveikiui
jų teritorijoje riboti, tos nacionalinės priemonės
neturėtų prieštarauti vidaus rinkoje galiojančioms
taisyklėms, nustatytoms Sąjungos teisės aktuose. Todėl
tikslinga nustatyti tokių nacionalinių priemonių pagrindą
ir užtikrinti, kad jomis neperžengiamos Sąjungos teisės aktais
nustatytos ribos; (126) siekiant sudaryti sąlygas
kompetentingoms institucijoms vykdyti tinkamą priežiūrą ir
užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms, jas
kontroliuoti ir likviduoti, būtina registruoti ir patvirtinti
akvakultūros ūkius. Direktyva 2006/88/EB reikalaujama, kad visi
vandens gyvūnus perkeliantys ūkiai turėtų leidimą. Tokia
leidimų sistema turėtų išlikti šiame reglamente, nepaisant to,
kad jame, palyginti su Direktyva 2006/88/EB, kai kuriomis oficialiomis ES
kalbomis vartojami skirtingi terminai šiai leidimų sistemai
apibrėžti. (127) skerdžiant ir perdirbant
akvakultūros gyvūnus, kuriems taikomos ligų kontrolės
priemonės, užkrečiamoji gyvūnų liga gali išplisti,
pavyzdžiui, per perdirbimo ūkių nuotekas, kuriose yra patogenų. Todėl
reikia patvirtinti perdirbimo ūkius, kurie taiko rizikos mažinimo
priemones, kad galėtų skersti ir perdirbti minėtus gyvūnus.
Taigi šiuo reglamentu reikėtų patvirtinti maisto iš vandens
gyvūnų ir ligų kontrolės ūkius; (128) siekiant užtikrinti viešą
atnaujintos informacijos apie registruotus ir patvirtintus ūkius
prieigą, kompetentinga institucija turėtų sudaryti ir tvarkyti
tokį registrą. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl į akvakultūros ūkių
registrą įtrauktinos informacijos ir akvakultūros ūkiams ir
vežėjams taikomų duomenų saugojimo reikalavimų; (129) siekiant užtikrinti šiame
reglamente nustatytų taisyklių dėl akvakultūros
ūkių ir maisto iš vandens gyvūnų ir ligų
kontrolės ūkių registravimo ir patvirtinimo, ūkių
duomenų saugojimo ir registrų vienodas įgyvendinimo
sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo
įgaliojimai nustatyti taisykles, susijusias su informavimo prievolėmis,
nukrypti leidžiančiomis nuostatomis ir kitomis įgyvendinimo
taisyklėmis, taip pat registrų ir duomenų formatu ir veiklos
specifikacijomis; (130) kadangi dažniausiai
neįmanoma individualiai identifikuoti vandens gyvūnų,
duomenų saugojimas akvakultūros ūkiuose bei maisto iš vandens
gyvūnų ir ligų kontrolės ūkiuose ir vežėjų
vykdomas duomenų saugojimas yra labai svarbi priemonė vandens
gyvūnų atsekamumui užtikrinti. Šie duomenys taip pat yra naudingi su
sveikata susijusiai padėčiai ūkiuose prižiūrėti; (131) kaip ir sausumos
gyvūnų atveju, būtina nustatyti suderintas vandens
gyvūnų perkėlimo taisykles, įskaitant taisykles dėl
gyvūnų sveikatos sertifikavimo ir pranešimų apie
perkėlimą; (132) Direktyva 2006/88/EB nustatytos
taisyklės, taikomos tiek valstybėse narėse, tiek iš vienos
valstybės narės į kitą perkeliamiems vandens gyvūnams.
Pagrindinis lemiamas veiksnys nustatant vandens gyvūnų perkėlimo
taisykles yra sveikatos būklė, susijusi su į sąrašą
įtrauktomis ligomis paskirties valstybėje narėje, zonose ir
laikymo vietose; (133) tokia pati sistema taip pat
turėtų būti nustatyta šiame reglamente. Vis dėlto, siekiant
paskatinti valstybes nares pagerinti savo vandens gyvūnų
populiacijų sveikatos būklę, reikėtų atlikti kai
kuriuos pakeitimus ir suteikti papildomo lankstumo; (134) siekiant užtikrinti vandens
gyvūnų perkėlimo kontrolę, pagal Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų
būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl vežant taikomų
ligų prevencijos priemonių, tam tikrų kategorijų vandens
gyvūnų įvairiais tikslais vykdomo perkėlimo
konkrečių taisyklių, konkrečių reikalavimų arba
leidžiančių nukrypti nuostatų tam tikro pobūdžio
perkėlimo atvejais, kaip antai perkėlimas mokslo tikslais, ir
dėl papildomų laukinių vandens gyvūnų perkėlimo
reikalavimų; (135) siekiant užtikrinti
galimybę nustatyti laikinas leidžiančias nukrypti nuostatas ir
konkrečius reikalavimus, taikomus perkeliamiems vandens gyvūnams tuo
atveju, jei šiame reglamente nustatytos perkėlimo taisyklės nėra
pakankamos ar tinkamos, siekiant riboti tam tikros į sąrašą
įtrauktos ligos plitimą, Komisijai turėtų būti
suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotą laikotarpį
nustatyti specialias perkėlimo taisykles arba nukrypti leidžiančias
nuostatas; (136) kalbant apie gyvūnų
rūšis ir gamybos sistemas, Sąjungos akvakultūros produkcija yra
nepaprastai įvairi ir jos įvairovė sparčiai didėja. Dėl
šios priežasties gali būti, kad su ligomis, išskyrus pagal šį
reglamentą į sąrašą įtrauktas ligas, susijusios
nacionalinės priemonės nustatomos valstybių narių lygmeniu.
Tačiau tokios nacionalinės priemonės turėtų būti
pagrįstos, būtinos ir proporcingos siekiamiems tikslams. Be to, jos
neturėtų kenkti gyvūnų perkėlimui iš vienos
valstybės narės į kitą, nebent tai būtina, siekiant
užkirsti kelią ligai plisti arba kontroliuoti tokį plitimą. Nacionalinės
priemonės, turinčios įtakos prekybai tarp valstybių
narių, turėtų būti patvirtintos ir reguliariai
peržiūrimos Sąjungos lygmeniu; (137) šiuo metu į
sąrašą įtrauktos ligos tik labai nedideliu mastu susijusios su
tomis gyvūnų rūšimis, kurios nėra šiame reglamente
apibrėžtos sausumos ir vandens gyvūnų rūšys, kaip antai
ropliai, varliagyviai, vabzdžiai ir kt. Todėl netikslinga reikalauti, kad
tiems gyvūnams būtų taikomos visos šio reglamento nuostatos. Vis
dėlto, jei ligą, susijusią su kitomis nei sausumos ir vandens
gyvūnų rūšimis, reikėtų įtraukti į
sąrašą, toms rūšims turėtų būti taikomos
atitinkami šiame reglamente nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai,
siekiant užtikrinti, kad būtų imtasi tinkamų ir proporcingų
ligų prevencijos ir kontrolės priemonių; (138) siekiant užtikrinti
galimybę nustatyti tų gyvūnų, kurie nėra šiame
reglamente apibrėžti kaip sausumos ir vandens gyvūnai, perkėlimo
taisykles ir iš jų gautų genetinės medžiagos produktų bei
gyvūninių produktų vežimo taisykles, jei tai būtina
dėl kilusios rizikos, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos
veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų
deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl ūkių registravimo
ir patvirtinimo, duomenų saugojimo ir registrų, identifikavimo,
registravimo ir atsekamumo bei perkėlimo reikalavimų,
gyvūnų sveikatos sertifikavimo, paties veiklos vykdytojo parengtos
deklaracijos ir pranešimų apie perkėlimą bei vežimą teikimo
prievolių, kiek tai susiję su tų rūšių gyvūnais,
genetinės medžiagos produktais ir gyvūniniais produktais; (139) tais atvejais, kai
būtina užtikrinti vienodas tiems kitų rūšių gyvūnams,
iš jų gautiems genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams
produktams taikomų gyvūnų sveikatos reikalavimų
įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti
įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti išsamias taisykles, susijusias su
tais reikalavimais; (140) siekiant išvengti į
sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų patekimo
į Sąjungą, būtina nustatyti veiksmingas taisykles, taikomas
į Sąjungą įvežamiems tokias ligas galintiems perduoti
gyvūnams, genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams
produktams; (141) gyvūnų ir
produktų įvežimo į Sąjungą reikalavimai
turėtų atspindėti tos pačios kategorijos, rūšių
ir numatytos paskirties gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo
Sąjungoje reikalavimus; (142) siekiant
užtikrinti, kad trečiųjų šalių ar teritorijų
kilmės gyvūnai, genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai
produktai tenkintų gyvūnų sveikatos reikalavimus, kuriais
teikiamos tokios pat garantijos, kaip nustatytaisiais Sąjungos teisės
aktuose, labai svarbu, kad į Sąjungą eksportuojančių
trečiųjų šalių arba teritorijų kompetentingos
institucijos juos tinkamai kontroliuotų. Prireikus, prieš suteikiant
leidimą įvežti tokius gyvūnus, genetinės medžiagos
produktus ir gyvūninius produktus, turėtų būti tikrinama
sveikatos būklė kilmės trečiojoje šalyje arba teritorijoje.
Taigi tik tos trečiosios šalys ir teritorijos, kurios gali įrodyti,
kad laikosi gyvūnų sveikatos standartų, taikomų į
Sąjungą įvežamiems gyvūnams ir produktams, turėtų
būti paskelbtos tinkamomis eksportuoti juos į Sąjungą ir
tuo tikslu įtrauktos į sąrašą; (143) kalbant apie tam tikrų
rūšių ir kategorijų gyvūnus, genetinės medžiagos
produktus ir gyvūninius produktus, Sąjungos sudaryti
trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių galima
juos įvežti į Sąjungą, sąrašai nebuvo nustatyti
anksčiau nei šis reglamentas priimtuose Sąjungos aktuose. Tokiais
atvejais, kol bus priimtos taisyklės pagal šį reglamentą,
valstybėms narėms turi būti leista nustatyti, iš kurių
šalių ir teritorijų galima įvežti į jų teritorijas
minėtus gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir
gyvūninius produktus. Tai nustatydamos valstybės narės
turėtų atsižvelgti į šiame reglamente pateiktus kriterijus
dėl Sąjungos sudarytų trečiųjų šalių ir
teritorijų sąrašų; (144) siekiant užtikrinti, kad
įvežimui į Sąjungą taikomi šiame reglamente nustatyti
gyvūnų sveikatos reikalavimai tenkintų ir atitiktų OIE
gyvūnų sveikatos kodeksuose nustatytus principus, prie visų į
Sąjungą įvežamų gyvūnų, genetinės medžiagos
produktų ir gyvūninių produktų turėtų būti
pridėtas kilmės trečiosios kilmės šalies arba teritorijos
kompetentingos institucijos išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas,
patvirtinantis, kad laikomasi visų įvežimui į Sąjungą
nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų. Tačiau
reikėtų leisti nukrypti nuo šios taisyklės produktų, kurie
kelia nedidelę riziką gyvūnų sveikatai, atveju; (145) kai kuriais atvejais gali
pakakti tik gyvūnų sveikatos sertifikatų, tačiau
Sąjungos teisės aktuose dažnai reikalaujama sertifikuoti kitais
tikslais, pavyzdžiui, siekiant patvirtinti, kad laikomasi visuomenės
sveikatos ar gyvūnų gerovės reikalavimų, nustatytų
gyvūnams ar produktams. Į tai turi būti atsižvelgta. Siekiant
sumažinti administracinę naštą ir sąnaudas, į minėtus
gyvūnų sveikatos sertifikatus taip pat gali būti leidžiama
įtraukti informaciją, kurią reikia pateikti pagal kitus
Sąjungos maisto ir pašarų saugos srities teisės aktus; (146) ligos gali plisti kitais
būdais, ne tik per gyvūnus, genetinės medžiagos produktus,
gyvūninius produktus, šalutinius gyvūninius produktus ir jų
gaminius. Pavyzdžiui, ligos taip pat gali plisti per transporto priemones,
krovinių konteinerius, šieną, augalinius produktus ir medžiagas,
kurie galėjo turėti sąlytį su užkrėstais gyvūnais
ir įranga. Prireikus reikėtų nustatyti priemones, kad
būtų užkirstas kelias ligoms plisti minėtais būdais; (147) siekiant užtikrinti
tinkamą įvežimo į Sąjungą reikalavimų išsamumo
lygį, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290
straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti
įgaliojimai priimti aktus dėl trečiųjų šalių ir
teritorijų įtraukimo į sąrašus kriterijų papildymo ir
pakeitimo, jų įtraukimo sustabdymo arba jų išbraukimo iš to
sąrašo kriterijų, ūkių trečiosiose šalyse ir teritorijose
patvirtinimo taisyklių papildymo ir nukrypti leidžiančių
nuostatų, iš trečiųjų šalių ir teritorijų į
Sąjungą įvežamoms siuntoms taikomų gyvūnų
sveikatos reikalavimų, gyvūnų sveikatos sertifikatų turinio
ir gyvūnų sveikatos reikalavimų, nustatytų ligų
sukėlėjams, kitoms medžiagoms, transporto priemonėms ir
įrangai, per kuriuos gali plisti gyvūnų ligos; (148) siekiant užtikrinti vienodas
šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų,
taikomų į Sąjungą įvežamoms gyvūnų,
genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų
siuntoms, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti
suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles dėl, inter
alia, trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių
leidžiama įvežti į Sąjungą gyvūnus, genetinės
medžiagos produktus ir gyvūninius produktus, sąrašo ir
gyvūnų sveikatos sertifikatų pavyzdžių; (149) ankstesnė patirtis
parodė, kad kilus pavojingos ligos protrūkiui valstybėse
narėse, trečiosiose šalyse arba teritorijose, iš kurių
gyvūnai ar produktai įvežami į Sąjungą, reikia
nedelsiant imtis ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, kad
būtų apribotas jų patekimas ir plitimas. Toks
neatidėliotinas atvejis gali būti susijęs su į
sąrašą įtrauktomis ligomis, naujomis ligomis ar kitais
gyvūnų sveikatai kylančiais pavojais. Tokiomis aplinkybėmis
turėtų būti aišku, kokius šiame reglamente nustatytų
ligų prevencijos ir kontrolės priemonių rinkinius galima naudoti
į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos pasireiškimo
arba pavojaus atveju. Visais šiais atvejais itin svarbu, kad priemonių
būtų galima imtis per labai trumpą laikotarpį ir
nedelsiant. Kadangi tokiomis priemonėmis būtų ribojamas
perkėlimas ir vežimas Sąjungoje arba įvežimas į
Sąjungą, jei įmanoma, jos turėtų būti
įgyvendintos Sąjungos lygmeniu; (150) siekiant užtikrinti
veiksmingą ir greitą atsaką į naujai kylančią
riziką, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo
įgaliojimai nustatyti neatidėliotinas priemones; (151) tinkamai pagrįstais
atvejais Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus
įgyvendinimo aktus dėl, inter alia, ligų ir
rūšių įtraukimo į sąrašus, į sąrašą
įtrauktoms ligoms taikytinų konkrečių ligų prevencijos
ir kontrolės taisyklių rinkinių, Sąjungos antigenų,
vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų atsargų
įsigijimo, jų tiekimo, laikymo, pristatymo bei kitų
procedūrų, specialių ligų kontrolės priemonių ir
nukrypti leidžiančių nuostatų nustatymo ribotam laikotarpiui,
specialių sausumos ir vandens gyvūnų perkėlimo
taisyklių nustatymo ribotam laikotarpiui, neatidėliotinų
priemonių ir trečiųjų šalių bei teritorijų
įtraukimo į sąrašus dėl įvežimo į
Sąjungą; (152) šiame reglamente nustatytos su
užkrečiamųjų gyvūnų ligų prevencija ir kontrole
susijusios bendrosios ir konkrečios taisyklės, kuriomis užtikrinamas
suderintas požiūris į gyvūnų sveikatą visoje Sąjungoje.
Kai kuriose srityse, kaip antai bendroji atsakomybė už gyvūnų
sveikatą, pranešimus, priežiūrą, registravimą,
patvirtinimą ar atsekamumą, valstybėms narėms
reikėtų leisti taikyti papildomas ar griežtesnes nacionalines
priemones. Tačiau tokios nacionalinės priemonės turėtų
būti taikomos tik tais atvejais, jei jos netrukdo siekti šiame reglamente
nustatytų gyvūnų sveikatos tikslų, neprieštarauja
pagrindinėms šio reglamento taisyklėms ir nesudaro
kliūčių gyvūnų perkėlimui ir produktų
vežimui iš vienos valstybės narės į kitą, nebent tai
būtų būtina, siekiant užkirsti kelią ligai patekti ar jos
plitimui kontroliuoti; (153) siekiant sumažinti
administracinę naštą, dėl 152 konstatuojamojoje dalyje
nurodytų nacionalinių priemonių turėtų būti
taikoma supaprastinta pranešimo procedūra. Patirtis parodė, kad
bendroji pranešimo procedūra, nustatyta 1998 m. birželio 22 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB, nustatančioje
informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės
paslaugų taisykles teikimo tvarką[33],
yra svarbi priemonė, pagal kurią nustatomi nacionaliniai techniniai
reglamentai ir gerinama jų kokybė, t. y., jie tampa skaidresni,
aiškesni ir veiksmingesni, nesuderintose ar iš dalies suderintose srityse. Todėl
tikslinga taikyti šią direktyvoje 98/34/EB nustatytą
bendrąją pranešimo procedūrą; (154) šiuo metu Sąjungos
gyvūnų sveikatos taisyklės nustatytos šiais Europos Parlamento
ir Tarybos teisės aktais ir pagal juos vėliau priimtais Komisijos
teisės aktais: –
1964 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva
64/432/EEB dėl gyvūnų sveikatos problemų,
turinčių įtakos Bendrijos vidaus prekybai galvijais ir
kiaulėmis[34],
–
1977 m. gegužės 17 d. Tarybos
direktyva 77/391/EEB, nustatančia Bendrijos priemones dėl
galvijų bruceliozės, tuberkuliozės ir leukozės likvidavimo[35], –
1977 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva
78/52/EEB, nustatančia Bendrijos kriterijus nacionaliniams planams
dėl pagreitinto galvijų bruceliozės, tuberkuliozės ir
leukozės likvidavimo[36],
–
1988 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva
88/407/EEB, nustatančia gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus
Bendrijos vidaus prekybai galvijų sperma bei jos importui[37], –
1980 m. lapkričio 11 d. Tarybos direktyva
80/1095/EEB, kuria nustatomos sąlygos, kuriomis likviduojamas klasikinis
kiaulių maras Bendrijos teritorijoje ir ji išsaugoma neužkrėsta[38], –
1982 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva
82/894/EEB dėl pranešimo apie gyvūnų ligas Bendrijoje[39], –
1989 m. rugsėjo 25 d. Tarybos
direktyva 89/556/EEB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų,
reglamentuojančių Bendrijos vidaus prekybą galvijų
embrionais ir jų importą iš trečiųjų šalių[40], –
1990 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva
90/429/EEB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų
Bendrijos vidaus prekybai naminių kuilių sperma ir jos importui[41], –
1991 m. sausio 28 d. Tarybos direktyva
91/68/EEB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų,
reglamentuojančių Bendrijos vidaus prekybą avimis ir ožkomis[42], –
1991 m. gruodžio 11 d. Tarybos sprendimas
91/666/EEB dėl Bendrijos vakcinų nuo snukio ir nagų ligos
rezervų įsteigimo[43],
–
1992 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva
92/35/EEB, nustatančia afrikinės arklių ligos kontrolės
reikalavimus ir kovos su ja priemones[44],
–
1992 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva
92/65/EEB, nustatančia gyvūnų sveikatos reikalavimus,
reglamentuojančius prekybą Bendrijoje gyvūnais, sperma,
kiaušialąstėmis bei embrionais, kuriems netaikomi gyvūnų
sveikatos reikalavimai, nustatyti specialiose Bendrijos taisyklėse,
nurodytose Direktyvos 90/425/EEB A priedo I dalyje, bei jų importą
į Bendriją[45],
–
1992 m. liepos 14 d. Tarybos
direktyva 92/66/EEB, nustatančia Bendrijos Niukaslio ligos
kontrolės priemones[46],
–
1992 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva
92/118/EEB, nustatančia gyvūnų sveikatos ir visuomenės
sveikatos reikalavimus, reglamentuojančius produktų, kuriems netaikomi
reikalavimai, nustatyti specialiose Bendrijos taisyklėse, nurodytose
Direktyvos 89/662/EEB A priedo I skyriuje, ir, ligų
sukėlėjų atžvilgiu, nurodytose Direktyvoje 90/425/EEB,
prekybą Bendrijoje ir jų importą į Bendriją[47], –
1992 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva
92/119/EEB, nustatančia Bendrijos bendrąsias tam tikrų
gyvūnų ligų kontrolės priemones ir konkrečias
priemones nuo kiaulių vezikulinės ligos[48], –
1995 m. birželio 22 d. Tarybos sprendimu
95/410/EB, nustatančiu Suomijai ir Švedijai skirtų skerstinų
naminių paukščių mikrobiologinio tyrimo, imant mėginius
jų kilmės įmonėse, taisykles[49], –
2000 m. lapkričio 20 d. Tarybos
direktyva 2000/75/EB, nustatančia mėlynojo liežuvio ligos
kontrolės ir likvidavimo reikalavimus[50],
–
2000 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimu 2000/258/EB
dėl specialios institucijos, atsakingos už kriterijų,
būtinų standartizuojant pasiutligės vakcinų veiksmingumo
kontrolės serologinius tyrimus, nustatymą, skyrimo[51], –
2000 m. liepos 17 d. Europos Parlamento
ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1760/2000, nustatančiu galvijų
identifikavimo bei registravimo sistemą, reglamentuojančiu jautienos
bei jos produktų ženklinimą ir panaikinančiu Tarybos
reglamentą (EB) Nr. 820/97[52],
–
2001 m. spalio 23 d. Tarybos
direktyva 2001/89/EB dėl Bendrijos klasikinio kiaulių maro
kontrolės priemonių[53],
–
2002 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva
2002/60/EB, nustatančia konkrečias nuostatas dėl afrikinio
kiaulių maro kontrolės ir iš dalies pakeičiančia Direktyvos
92/119/EEB nuostatas dėl Tešeno ligos ir afrikinio kiaulių maro[54], –
2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos
direktyva 2002/99/EB, nustatanti gyvūnų sveikatos taisykles,
reglamentuojančias žmonėms skirtų gyvūninės
kilmės produktų gamybą, perdirbimą, paskirstymą ir
importą[55],
–
2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos
direktyva 2003/85/EB dėl Bendrijos snukio ir nagų ligos
kontrolės priemonių, naikinančia Direktyvą 85/511/EEB,
Sprendimus 89/531/EEB bei 91/665/EEB ir iš dalies keičiančia
Direktyvą 92/46/EEB[56],
–
.... m. .. d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamentu (ES) Nr. XXX/XXXX dėl gyvūnų augintinių
perkėlimo nekomerciniais tikslais, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB)
Nr. 998/2003 [Leidinių biuras][57],
–
2003 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentu
(EB) Nr. 21/2004, nustatančiu avių ir ožkų identifikavimo
bei registravimo sistemą ir iš dalies pakeičiančiu
Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 bei Direktyvas 92/102/EEB ir 64/432/EEB[58], –
2004 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyva
2004/68/EB, nustatančia gyvūnų sveikatos taisykles,
reglamentuojančias tam tikrų kanopinių gyvūnų
importą į ir tranzitą per Bendriją, iš dalies
keičiančia direktyvas 90/426/EEB ir 92/65/EEB ir
pakeičiančia Direktyvą 72/462/EEB[59], –
2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyva
2009/156/EB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų,
reglamentuojančių arklinių šeimos gyvūnų importą
iš trečiųjų šalių ir jų judėjimą[60], –
2005 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva
2005/94/EB dėl paukščių gripo kontrolės Bendrijoje
priemonių ir panaikinanti Direktyvą 92/40/EEB[61], –
2006 m. spalio 24 d. Tarybos direktyva
2006/88/EB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų
akvakultūros gyvūnams ir jų produktams, ir dėl tam
tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės[62], –
2008 m. liepos 15 d. Tarybos direktyva
2008/71/EEB dėl kiaulių identifikavimo ir registravimo (kodifikuota
Direktyvos 92/102/EEB redakcija)[63],
–
2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos
direktyva 2009/158/EB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų,
reglamentuojančių Bendrijos vidaus prekybą naminiais
paukščiais ir perinti skirtais kiaušiniais ir jų importą iš
trečiųjų šalių[64].
(155) 154 konstatuojamojoje dalyje
nurodytuose teisės aktuose nustatytos taisyklės turi būti
pakeistos šiuo Reglamentu ir teisės aktais, kuriuos pagal šį
reglamentą vėliau turės priimti Komisija. Todėl minėti
teisės aktai turėtų būti panaikinti. Vis dėlto,
siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir išvengti teisinio vakuumo,
panaikinimas turėtų įsigalioti tik pagal šį reglamentą
priėmus susijusius deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus. Todėl
būtina suteikti Komisijai įgaliojimą nustatyti datas, kai
turėtų įsigalioti šių teisės aktų panaikinimas; (156) toliau nurodyti Tarybos
gyvūnų sveikatos srities teisės aktai yra nebeaktualūs ir,
siekiant Sąjungos teisės aktų aiškumo, turėtų
būti panaikinti: 1978 m. liepos 25 d. Tarybos sprendimas
78/642/EEB dėl sveikatos apsaugos priemonių Botsvanos respublikos
atžvilgiu[65];
1979 m. sausio 24 d. Tarybos direktyva 79/110/EEB, kuria leidžiama
Italijos Respublikai vėliau pranešti apie savo nacionalinius planus
dėl pagreitinto galvijų bruceliozės ir tuberkuliozės
likvidavimo ir atidėti jų įgyvendinimą[66]; 1981 m. sausio 1 d.
Tarybos direktyva 81/6/EEB, kuria leidžiama Graikijos Respublikai pranešti apie
savo nacionalinius planus dėl pagreitinto galvijų bruceliozės ir
tuberkuliozės likvidavimo ir juos įgyvendinti[67]; 1989 m. liepos 24 d. Tarybos
sprendimas 89/455/EEB, kuriuo nustatomos Bendrijos priemonės, skirtos
sukurti bandomuosius projektus pasiutligei kontroliuoti, siekiant jos
likvidavimo arba prevencijos[68];
1990 m. birželio 26 d. Tarybos direktyva 90/423/EEB, iš dalies
keičianti Direktyvą 85/511/EEB dėl Bendrijos snukio ir nagų
ligos kontrolės priemonių įdiegimo[69]; 1990 m. gruodžio
13 d. Tarybos direktyva 90/678/EEB, kuria pripažįstama, kad kai
kuriose Bendrijos teritorijos dalyse arba oficialiai nenustatyta kiaulių
maro, arba nenustatyta kiaulių maro[70];
(157) šiame reglamente nustatyti reikalavimai
neturėtų būti taikomi tol, kol nebus pradėti taikyti visi
deleguotieji ir įgyvendinimo aktai, kuriuos Komisija turi priimti pagal
šį reglamentą. Tikslinga numatyti, kad nuo šio reglamento
įsigaliojimo datos iki naujų taisyklių taikymo datos praeitų
mažiausiai 36 mėnesiai, kad veiklos vykdytojai, kurie privalės
laikytis tų taisyklių, turėtų pakankamai laiko
prisitaikyti; (158) siekiant užtikrinti
teisinį tikrumą, kiek tai susiję su gyvūnų
identifikavimo ir registravimo taisyklių taikymu, tam tikroms
zoonozėms nustatytomis ligų kontrolės priemonėmis ir
gyvūnų augintinių perkėlimu nekomerciniais tikslais, pagal
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai
turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus
dėl datos, nuo kurios nebetaikomi reglamentai (EB) Nr. 1760/2000, (ES) Nr.
XXX/XXX [buvęs reglamentas 998/2003], (EB) Nr. 21/2004 ir
direktyvos 92/66/EEB, 2000/75/EB, 2001/89/EB, 2002/60/EB, 2003/85/EB,
2005/94/EB ir 2008/71/EB; (159) pagal šį reglamentą
nustatytais įgyvendinimo įgaliojimais turėtų būti
naudojamasi vadovaujantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir
Tarybos reglamentu (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių
narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais
kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai[71]; (160) ypač svarbu, kad atlikdama
parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip
pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį
parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų
užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir
tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai; (161) šiuo reglamentu mažosioms ir
vidutinėms įmonėms neturėtų būti sukuriama
neproporcingos administracinės naštos arba daroma tokio ekonominio
poveikio. Pagal šį reglamentą, remiantis konsultacijomis su
suinteresuotaisiais subjektais, atsižvelgiama į ypatingą
mažųjų ir vidutinių įmonių padėtį. Kadangi
siekiama viešosios politikos tikslų – apsaugoti gyvūnų ir
visuomenės sveikatą – nebuvo svarstyta galimybė tokioms
įmonėms taikyti visuotines nuo šio reglamento reikalavimų
nukrypti leidžiančias nuostatas. Tačiau, atsižvelgiant į
susijusią riziką, minėtoms įmonėms turėtų
būti nustatytos kai kurios nuo įvairių šio reglamento
reikalavimų nukrypti leidžiančios nuostatos; (162) kadangi šio reglamento
tikslų, t. y. nustatyti gyvūnų sveikatos taisykles,
taikomas gyvūnams, genetinės medžiagos produktams, gyvūniniams
produktams, šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams tuo
atveju, jei jiems netaikomos specialios kituose Sąjungos teisės
aktuose nustatytos taisyklės, taip pat kitoms medžiagoms, per kurias gali
plisti užkrečiamosios gyvūnų ligos, valstybės narės
negali deramai pasiekti, tų tikslų būtų geriau siekti
Sąjungos lygmeniu nustačius bendrą ir koordinuotą gyvūnų
sveikatos teisinę sistemą. Todėl šis reglamentas atitinka
Europos Sąjungos Sutarties 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą
subsidiarumo principą. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo
principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams
pasiekti, PRIĖMĖ
ŠĮ REGLAMENTĄ: I DALIS
BENDROSIOS TAISYKLĖS 1 skyrius
Dalykas, taikymo sritis ir apibrėžtys 1 straipsnis
Dalykas 1. Šiuo reglamentu nustatomos
gyvūnų ligų, kurios perduodamos gyvūnams arba žmonėms,
prevencijos ir kontrolės taisyklės. Šios taisyklės susijusios su: a) Sąjungai svarbių ligų suskirstymu į kategorijas bei
jų prioritetų nustatymu ir su gyvūnų sveikata susijusios
atsakomybės nustatymu (I dalis); b) ankstyvu ligų nustatymu, pranešimų apie ligas ir
ataskaitų teikimu, priežiūra, likvidavimo programomis ir
neužkrėstos teritorijos statusu (II dalis); c) informuotumu apie ligas, pasirengimu joms ir ligų kontrole (III
dalis); d) ūkių ir vežėjų registravimu ir patvirtinimu,
gyvūnų siuntų perkėlimu, genetinės medžiagos
produktų ir gyvūninių produktų siuntų vežimu ir
atsekamumu Sąjungoje (IV dalis); e) gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir
gyvūninių produktų siuntų įvežimu į
Sąjungą ir tokių siuntų eksportu iš Sąjungos (V
dalis); f) neatidėliotinomis priemonėmis, kurias reikia priimti su liga
susijusios neatidėliotinos padėties atveju (VI dalis). 2. 1 dalyje nurodytomis
taisyklėmis: a) užtikrinama: i) tausi žemės ūkio ir akvakultūros gamyba Sąjungoje; ii) veiksmingas vidaus rinkos veikimas; iii) mažesnis neigiamas poveikis aplinkai, kylantis dėl: –
tam tikrų ligų, –
priemonių, priimtų siekiant užkirsti
kelią ligoms ir jas kontroliuoti; b) atsižvelgiama į: i) gyvūnų sveikatos ryšį
su: –
visuomenės sveikata; –
aplinka ir klimato kaitos poveikiu; –
maisto ir pašarų sauga; –
gyvūnų gerove; –
aprūpinimo maistu saugumu; ii) poveikį aplinkai ir ekonomines,
socialines ir kultūrines pasekmes, kylančias taikant ligų
kontrolės ir prevencijos priemones. 2 straipsnis
Šio reglamento taikymo sritis 1. Šis reglamentas taikomas: (a)
laikomiems ir laukiniams gyvūnams; (b)
genetinės medžiagos produktams; (c)
gyvūniniams produktams; (d)
šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų
gaminiams, nepažeidžiant Reglamente (EB) Nr. 1069/2009 nustatytų
taisyklių; (e)
patalpoms, transporto priemonėms, įrangai
ir visiems kitiems infekcijos plitimo keliams ir medžiagoms, susijusioms arba
galimai susijusioms su užkrečiamųjų gyvūnų ligų
plitimu. 2. Šis reglamentas taikomas
užkrečiamosioms ligoms, įskaitant zoonozes, nepažeidžiant
taisyklių, nustatytų: a) Sprendimu Nr. 2119/98/EB; b) Reglamentu (EB) Nr. 999/2001; c) Direktyva Nr. 2003/99/EB; d) Reglamentu (EB) Nr. 2160/2003. 3 straipsnis
IV dalies taikymo sritis. Registravimas, patvirtinimas,
atsekamumas ir perkėlimas bei vežimas 1. IV dalies I
antraštinė dalis taikoma: a) sausumos gyvūnams ir gyvūnams, kurie nėra sausumos
gyvūnai, bet kurie gali perduoti ligas, kuriomis serga sausumos
gyvūnai; b) genetinės medžiagos produktams, gautiems iš sausumos
gyvūnų; c) gyvūniniams produktams, gautiems iš sausumos gyvūnų. 2. IV dalies II
antraštinė dalis taikoma: a) vandens gyvūnams ir gyvūnams, kurie nėra vandens
gyvūnai, bet kurie gali perduoti ligas, kuriomis serga vandens
gyvūnai; b) gyvūniniams produktams, gautiems iš
vandens gyvūnų. 3. IV dalies III antraštinė dalis
taikoma: a) kitiems gyvūnams, išskyrus
gyvūnus, apibrėžtus kaip sausumos ir vandens gyvūnai 4
straipsnio 1 dalies 4 punkte; b) genetinės medžiagos produktams ir
gyvūniniams produktams, gautiems iš kitų a punkte nurodytų
gyvūnų. 4. IV dalies I antraštinės dalies
1 ir 3 skyriai ir II antraštinės dalies 1 ir 2 skyriai netaikomi
gyvūnams augintiniams. 4 straipsnis
Apibrėžtys 1. Šiame reglamente vartojamų
terminų apibrėžtys: (1)
gyvūnai – stuburiniai ir bestuburiai
gyvūnai; (2)
sausumos gyvūnai – paukščiai, sausumos
žinduoliai, bitės ir kamanės; (3)
vandens gyvūnai – toliau nurodytų
rūšių bet kurios vystymosi stadijos gyvūnai, įskaitant
ikrus, spermą ir gametas: i) žuvys, priklausančios Agnatha
viršklasiui ir Chondrichthyes, Sarcopterygii bei Actinopterygii
klasėms; ii) vandens moliuskai, priklausantys Mollusca tipui; iii) vandens vėžiagyviai, priklausantys Crustacea potipiui; (4)
kiti gyvūnai – gyvūnai, išskyrus sausumos
ir vandens gyvūnus; (5)
laikomi gyvūnai – žmonių laikomi
gyvūnai arba akvakultūros
gyvūnai; (6)
akvakultūra – vandens gyvūnų
auginimas taikant metodus, kuriais siekiama, kad šių gyvūnų
produktyvumas būtų didesnis nei natūralioje aplinkoje, kurio
metu gyvūnai lieka vieno fizinio arba juridinio asmens arba keleto jų
nuosavybe visą veisimo ir auginimo laikotarpį iki pat produkcijos
surinkimo ir jos surinkimo metu, išskyrus laikinai prieš skerdimą be
maisto laikomus žmonėms vartoti skirtus surinktus ar sugautus laukinius
vandens gyvūnus; (7)
akvakultūros gyvūnai – akvakultūros
ūkyje auginami vandens gyvūnai; (8)
laukiniai gyvūnai – laikomiems gyvūnams
nepriskiriami gyvūnai; (9)
naminiai paukščiai – nelaisvėje veisiami
arba laikomi paukščiai: a) skirti: i) mėsai; ii) maistiniams kiaušiniams; iii) kitiems produktams; b) medžioklės ištekliams atnaujinti; c) a punkte nurodytų rūšių gamybai naudojamų
paukščių veisimo tikslais; (10)
nelaisvėje laikomi paukščiai –
paukščiai, išskyrus naminius paukščius, laikomi nelaisvėje
dėl kitų nei 9 punkte nurodytų priežasčių,
įskaitant paukščius, kurie laikomi pasirodymams, lenktynėms,
parodoms, varžyboms, veisti ar parduoti; (11)
gyvūnas augintinis – bet kurios į I
priedą įtrauktos rūšies gyvūnas: a) kuris laikomas namų ūkyje arba, vandens gyvūnų
atveju, nekomerciniame dekoratyviniame akvariume; b) kurį nekomerciniais tikslais
perkelia gyvūno augintinio laikytojas arba jo sutikimą turintis fizinis
asmuo, ir už kurį gyvūno augintinio laikytojas arba jo sutikimą
turintis asmuo atsako perkėlimo nekomerciniais tikslais metu; (12)
gyvūno augintinio laikytojas – fizinis asmuo,
laikantis gyvūną augintinį; (13)
perkėlimas nekomerciniais tikslais –
gyvūnų augintinių perkėlimas, kuriuo nesiekiama tiesiogiai
ar netiesiogiai gauti finansinės naudos arba perduoti nuosavybės
teisę; (14)
liga – gyvūnų infekcijos ir užkrato,
kurį sukelia vienas ar keli gyvūnams arba žmonėms perduodami
ligos sukėlėjai, pasireiškimas, kai klinikiniai arba patologiniai
požymiai yra matomi arba ne; (15)
į sąrašą įtrauktos ligos –
ligos, įtrauktos į sąrašą, sudarytą pagal 5 straipsnio
2 dalį; (16)
nauja liga – bet kuri į sąrašą
neįtraukta liga, kuri gali atitikti 6 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytus įtraukimo į sąrašą kriterijus dėl to, kad ji
yra: a) nauja liga, atsiradusi dėl žinomo ligos sukėlėjo raidos
arba pokyčių; b) žinoma liga, plintanti naujoje
geografinėje teritorijoje arba naujoje populiacijoje,
arba c) anksčiau nenustatytas ligos sukėlėjas arba pirmą
kartą diagnozuota liga; (17)
ligos pobūdis – 6 straipsnio 1 dalies a punkte
nustatyti ligos kriterijai; (18)
į sąrašą įtrauktos rūšys –
gyvūnų rūšys ar gyvūnų rūšių grupės,
įtrauktos į sąrašą pagal 7 straipsnio 2 dalį, arba,
naujų ligų atveju – gyvūnų rūšys ar gyvūnų
rūšių grupės, atitinkančios į sąrašą
įtrauktoms gyvūnų rūšims taikomus kriterijus, nustatytus 7
straipsnio 2 dalyje; (19)
pavojus – gyvūno arba produkto ligos
sukėlėjas arba gyvūno arba produkto būklė, galintys
turėti nepageidaujamą poveikį žmonių arba gyvūnų
sveikatai; (20)
rizika – nepageidaujamo poveikio gyvūnų
arba visuomenės sveikatai atsiradimo tikimybė ir galimas jo
biologinių bei ekonominių padarinių mastas; (21)
biologinis saugumas – visos valdymo ir fizinės
priemonės, kuriomis siekiama sumažinti: a) ligų patekimo į
gyvūnų populiaciją, vystymosi joje ir plitimo iš jos riziką
arba b) ligų patekimo į ūkį,
zoną, laikymo vietą, transporto priemones, kitas patalpas arba
vietas, vystymosi juose ir plitimo iš jų riziką; (22)
veiklos vykdytojas – už gyvūnus ir produktus
atsakingas fizinis arba juridinis asmuo, įskaitant gyvūnų
laikytojus ir vežėjus, bet neįskaitant gyvūnų
augintinių laikytojų ir veterinarijos gydytojų; (23)
gyvūnų ūkio darbuotojas – fizinis
arba juridinis asmuo, kurio profesija susijusi su gyvūnais arba jų
produktais, tačiau kuris nėra veiklos vykdytojas ar veterinarijos
gydytojas; (24)
ūkis – bet kokios patalpos, statinys arba
aplinka, kuriuose laikomi gyvūnai arba genetinės medžiagos produktai,
išskyrus: a) namų ūkius, kuriuose laikomi
gyvūnai augintiniai; b) nekomercinius akvariumus, kuriuose
laikomi vandens gyvūnai; c) veterinarijos gydyklas ar klinikas; (25)
genetinės medžiagos produktai: a) sperma, sėkla, oocitai ir
embrionai, skirti dirbtiniam dauginimui; b) periniai kiaušiniai; (26)
gyvūniniai produktai: a) gyvūninis maistas, įskaitant
medų ir kraują; b) žmonėms vartoti skirti gyvi
dvigeldžiai moliuskai, gyvi dygiaodžiai, gyvi gaubtagyviai, gyvi jūros
pilvakojai ir c) gyvi galutiniam vartotojui tiekti skirti
gyvūnai, išskyrus nurodytuosius b punkte; (27)
šalutiniai gyvūniniai produktai – žmonėms
vartoti neskirti gyvūnų kūnai arba jų dalys,
gyvūniniai produktai arba kiti iš gyvūnų gauti produktai,
išskyrus genetinės medžiagos produktus; (28)
šalutinių gyvūninių produktų
gaminiai – iš šalutinių gyvūninių produktų, vieną ar
daugiau kartų apdorotų, transformuotų arba perdirbtų,
pagaminti gaminiai; (29)
produktai: a) genetinės medžiagos produktai; b) gyvūniniai produktai; c) šalutiniai gyvūniniai produktai ir
jų gaminiai; (30)
oficiali kontrolė – oficiali kontrolė,
kaip apibrėžta Reglamento (ES) XXX/XXX [Leidinių biurui –
įrašyti numerį: dėl oficialios kontrolės ir kitos
oficialios veiklos] 2 straipsnio 1 punkte; (31)
sveikatos būklė – ligos būklė,
atsižvelgiant į visas į sąrašą įtrauktas ligas,
nustatytas konkrečioms į sąrašą įtrauktoms
rūšims, kai tai susiję su: a) gyvūnu; b) gyvūnais, kurie laikomi: i) ūkyje; ii) laikymo vietoje; iii) zonoje; iv) valstybėje narėje; v) trečiojoje šalyje arba
teritorijoje; (32)
zona: a) sausumos
gyvūnų zona – aiškiai apibrėžta valstybės narės,
trečiosios šalies ar teritorijos dalis, kurioje esančių
gyvūnų subpopuliacijos sveikatos būklė skiriasi, kiek tai
susiję su konkrečia liga ar konkrečiomis ligomis, dėl
kurių taikomos tinkamos priežiūros, ligų kontrolės ir
biologinio saugumo priemonės; b) vandens gyvūnų zona –
nepertraukiama hidrologinė sistema, kurios gyvūnų sveikatos
būklė skiriasi, kiek tai susiję su konkrečia liga ar
konkrečiomis ligomis, ir kuri yra viena iš šių zonų: i) visas vandens baseinas, nuo ištakų
iki žiočių arba ežero; ii) daugiau nei vienas vandens baseinas; iii) vandens baseino dalis nuo ištakų
iki užtvankos, skirtos užkirsti kelią konkrečiai ligai arba ligoms
patekti; iv) pakrantės dalis, kurios
geografinės ribos tiksliai apibrėžtos; v) žiotys,
kurių geografinės ribos tiksliai apibrėžtos; (33)
vandens baseinas – gamtinių elementų,
pavyzdžiui, kalvų ar kalnų, atskirta sausumos ploto ar baseino dalis,
į kurią suteka visas nuotėkis; (34)
laikymo vieta – vienas ar daugiau ūkių
arba vienas ar daugiau akvakultūros ūkių, kuriuose įdiegta
bendra biologinio saugumo valdymo sistema ir laikoma gyvūnų
subpopuliacija, kurios sveikatos būklė skiriasi, kiek tai susiję
su konkrečia liga ar konkrečiomis ligomis, dėl kurių
taikomos atitinkamos priežiūros, ligų kontrolės ir biologinio
saugumo priemonės; (35)
karantinas – kompetentingai institucijai
prižiūrint vykdomas gyvūnų izoliavimas, kad jie
neturėtų tiesioginio ar netiesioginio sąlyčio su kitais
gyvūnais, siekiant užtikrinti, kad ligos neplistų, kol gyvūnai
stebimi nustatytą laikotarpį ir, jei to reikia, tiriami bei gydomi; (36)
epidemiologinis vienetas – gyvūnų
grupė, galinti patirti panašų ligos sukėlėjo poveikį; (37)
protrūkis – vienas ar daugiau ligos
atvejų ūkyje, namų ūkyje ar kitoje vietoje, kurioje
gyvūnai laikomi; (38)
atvejis – oficialiai patvirtintas į
sąrašą įtrauktos gyvo ar kritusio gyvūno ligos arba naujos
ligos atvejis; (39)
ribojimų taikymo zona – zona, kurioje
ribojamas tam tikrų gyvūnų perkėlimas arba produktų
vežimas ir taikomos kitos ligų kontrolės priemonės, siekiant
užkirsti kelią atitinkamai ligai plisti į teritorijas, kuriose
apribojimų nėra; prireikus ribojimų taikymo zona gali apimti
apsaugos ir priežiūros zonas; (40)
apsaugos zona – nustatyta oficialiai patvirtinto
vienos ar kelių ligų protrūkio zona, kurioje taikomos ligų
kontrolės priemonės, siekiant užkirsti kelią ligai plisti iš tos
zonos; (41)
priežiūros zona – aplink apsaugos zoną
nustatyta zona, kurioje dėl oficialiai patvirtinto ligos protrūkio
taikomos ligų kontrolės priemonės siekiant užkirsti kelią
ligai plisti iš jos ir apsaugos zonos; (42)
periniai kiaušiniai – naminių
paukščių kiaušiniai perinti; (43)
kanopiniai gyvūnai – II priede išvardyti
gyvūnai; (44)
genetinės medžiagos produktų ūkis: a) genetinės medžiagos produktų
surinkimo, gavybos, apdorojimo ir laikymo ūkis; b) perykla; (45)
perykla – ūkis, kuriame surenkami, saugomi,
inkubatoriuose laikomi ir perinami kiaušiniai ir kuri tiekia: a) kiaušinius perinti; b) vienadienius
viščiukus ar ką tik išsiritusius kitų rūšių
paukščius; (46) vežėjas – savarankiškai arba trečiai šaliai dirbantis
gyvūnus vežantis veiklos vykdytojas; (47)
atskirtas ūkis – nuolatinis geografines ribas
turintis, savanoriškai įkurtas ir gyvūnams perkelti patvirtintas
ūkis, kuriame: (a)
laikomi arba veisiami gyvūnai parodoms arba
švietimo, rūšių apsaugos ar mokslinių tyrimų tikslais; (b)
gyvūnai yra atskirti ir izoliuoti nuo
supančios aplinkos; (c)
gyvūnams taikomos griežtos gyvūnų
sveikatos priežiūros ir biologinio saugumo priemonės; (48)
surinkimo operacija – laikomų sausumos
gyvūnų surinkimas iš daugiau nei vieno ūkio trumpesniam
laikotarpiui nei šios rūšies gyvūnams nustatytas laikymo laikotarpis;
(49)
laikymo laikotarpis – laikotarpis, kurį
gyvūnas privalo būti laikomas ūkyje, prieš jį išvežant iš
to ūkio; (50) IMSOC – kompiuterinė informacijos valdymo sistema, nustatyta
Reglamento (ES) Nr. XXX/XXX [Leidinių biurui – įrašyti
numerį: dėl oficialios kontrolės ir kitos oficialios
veiklos] 130 straipsnio 1 punkte; (51)
maisto iš vandens gyvūnų ir ligų
kontrolės ūkis – maisto įmonė, patvirtinta laikantis: a) Reglamento (EB) Nr. 853/2004 4
straipsnio nuostatų dėl maistui skirtų akvakultūros
gyvūnų perdirbimo; b) šio reglamento 177 straipsnio
nuostatų dėl akvakultūros gyvūnų skerdimo ligos
kontrolės tikslais pagal III dalies II antraštinę dalį; 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl pakeitimų,
susijusių su: a) I priede nustatytu gyvūnų
augintinių sąrašu; b) II priede nustatytu kanopinių
gyvūnų sąrašu. 2 skyrius
Į sąrašą įtrauktos ligos bei naujos ligos ir į
sąrašą įtrauktos rūšys 5 straipsnis
Ligų įtraukimas į sąrašą 1. Šiame reglamente nustatytos
konkrečios taisyklės, susijusios su ligų prevencija ir kontrole,
taikomos: a) į sąrašą įtrauktoms
ligoms; b) naujoms ligoms. 2. Komisija įgyvendinimo aktais
sudaro 1 dalies a punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų sąrašą. Atsižvelgiant į 6 straipsnyje išdėstytus
ligų įtraukimo į sąrašą kriterijus, į tą
sąrašą įtraukiamos ligos, kurios atitinka toliau nurodytuose
šios dalies a ir b punktuose nustatytas sąlygas: a) ligos, kurios gali turėti didelio
poveikio bent vienam iš toliau išvardytų aspektų: i) visuomenės sveikatai; ii) žemės ūkio arba
akvakultūros gamybai, arba susijusiems ekonomikos sektoriams; iii) valstybių narių arba
atitinkamais atvejais trečiųjų šalių ar teritorijų
visuomenėms; iv) aplinkai; b) ligos, dėl kurių nustatytos
arba gali būti sukurtos rizikos mažinimo priemonės, proporcingos
tokių ligų keliamai rizikai. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios
su liga, dėl kurios gali kilti nauja labai didelė rizika, Komisija
priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255 straipsnio
3 dalyje nurodytos procedūros. 6 straipsnis
Ligų įtraukimo į sąrašą kriterijai 1. Nustatydama, ar liga atitinka
įtraukimo į sąrašą sąlygas pagal 5 straipsnio 2
dalį, Komisija atsižvelgia į šiuos kriterijus: a) ligos pobūdį, atsižvelgiant
į šiuos veiksnius: i) su liga susijusias gyvūnų rūšis; ii) sergamumo ta liga ir gaištamumo nuo jos rodiklius gyvūnų populiacijose; iii) zoonozines ligos savybes; iv) pajėgumą išvystyti atsparumą gydymui; v) ligos išlikimą gyvūnų populiacijoje arba aplinkoje; vi) ligos plitimo tarp gyvūnų ir atitinkamais atvejais tarp
gyvūnų ir žmonių būdus ir greitį; vii) ligos nenustatymą ar nustatymą ir paplitimą
Sąjungoje ir, jei ligos Sąjungoje nenustatyta, jos patekimo į
Sąjungą riziką; viii) ligos diagnostikos ir kontrolės priemones; b) ligos poveikį: i) žemės ūkio ir akvakultūros gamybai ir kitiems ekonomikos
sektoriams: –
ligos paplitimo Sąjungoje lygis; –
gamybos nuostoliai dėl ligos; –
kiti nuostoliai; ii) žmonių sveikatai: –
ligos plitimas tarp gyvūnų ir
žmonių; –
plitimas tarp žmonių; –
ligos pasireiškimo žmonėse formų
sunkumas; –
prieiga prie žmonėms skirtų
veiksmingų prevencijos priemonių ar medicininio gydymo; iii) gyvūnų gerovei; iv) biologinei įvairovei ir aplinkos
taršai; c) jos potencialą sukelti krizę ir
galimą jos naudojimą bioterorizmo tikslais; d) toliau išvardytų ligų
prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinamumą,
veiksmingumą ir galimybę jomis naudotis: i) diagnostikos priemonės ir
pajėgumai; ii) skiepijimas; iii) medicininis gydymas; iv) biologinio saugumo priemonės; v) gyvūnų perkėlimo ir
produktų vežimo apribojimai; vi) gyvūnų skerdimas ir
naikinimas; e) ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių poveikį, kiek tai susiję su: i) tiesioginėmis ir
netiesioginėmis sąnaudomis, kurias patiria nukentėję
sektoriai ir visa ekonomika; ii) jų priimtinumu visuomenei; iii) užsikrėtusių laikomų ir
laukinių gyvūnų subpopuliacijų gerove; iv) aplinka ir biologine įvairove. 2. Siekiant
atsižvelgti į technikos ir mokslo pažangą ir susijusių
tarptautinių standartų rengimą, Komisijai pagal 253
straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus
dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų pakeitimų. 7 straipsnis
Rūšių įtraukimas į sąrašą 1. Į
sąrašą įtrauktoms rūšims taikomos konkrečios šiame
reglamente nustatytos į sąrašą įtrauktoms ligoms taikomos
taisyklės ir pagal šį reglamentą priimtos taisyklės. 2. Komisija
įgyvendinimo aktais sudaro 1 dalyje nurodytų rūšių
sąrašą. Į tą sąrašą turi būti
įtrauktos tos gyvūnų rūšys arba gyvūnų
rūšių grupės, kurios kelia didelę konkrečių
į sąrašą įtrauktų ligų plitimo riziką,
atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) gyvūnų populiacijos, kuriai kyla rizika, imlumą ligai; b) gyvūnų inkubacinio ir
infekcinio laikotarpio trukmę; c) tų gyvūnų pajėgumą pernešti tas
konkrečias ligas. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių,
dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios su liga,
dėl kurios gali kilti nauja labai didelė rizika, Komisija priima
nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255 straipsnio 3
dalyje nurodytos procedūros. 8 straipsnis
Ligų prevencijos ir kontrolės taisyklių
taikymas į sąrašą įtrauktoms ligoms 1. Komisija
įgyvendinimo aktais nustato toliau nurodytų ligų prevencijos ir
kontrolės taisyklių taikymą į sąrašą
įtrauktoms ligoms: a) į sąrašą įtrauktos ligos, kurioms taikomos
taisyklės dėl: i) informuotumo apie ligas ir pasirengimo joms, kaip nurodyta III dalies I
antraštinėje dalyje, ir ligų kontrolės priemonių, kaip
nurodyta III dalies II antraštinės dalies 1 skyriuje; ii) skirstymo į laikymo vietas, kaip nurodyta 37 straipsnio 1 dalyje; b) į sąrašą įtrauktos
ligos, kurioms taikomos ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės
dėl: i) privalomo likvidavimo programų, kaip nurodyta 30 straipsnio 1
dalyje; ii) neužkrėstų valstybių narių ir zonų, kaip
nurodyta 36 straipsnyje; iii) skirstymo į laikymo vietas, kaip nurodyta 37 straipsnio 2 dalyje; iv) ligų kontrolės priemonių, kaip nurodyta III dalies II
antraštinės dalies 2 skyriuje; c) į sąrašą įtrauktos ligos, kurioms taikomos
ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės dėl: i) savanoriško likvidavimo, kaip nurodyta 30 straipsnio 2 dalyje; ii) neužkrėstų valstybių narių ir zonų, kaip
nurodyta 36 straipsnyje; iii) skirstymo į laikymo vietas, kaip nurodyta 37 straipsnio 2 dalyje; iv) ligų kontrolės priemonių, kaip nurodyta III dalies II
antraštinės dalies 2 skyriuje; d) į sąrašą įtrauktos ligos, kurioms taikomos
ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės dėl: i) perkėlimo ir vežimo Sąjungoje, kaip nurodyta I
antraštinės dalies 3–7 skyriuose ir IV dalies II antraštinės dalies 2
ir 3 skyriuose; ii) įvežimo į Sąjungą ir eksporto iš Sąjungos,
kaip nurodyta V dalyje. e) į sąrašą įtrauktos ligos, kurioms taikomos
ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės dėl: i) pranešimo ir ataskaitų teikimo, kaip nurodyta II dalies 1
skyriuje; ii) priežiūros, kaip nurodyta II dalies 2 skyriuje. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su liga, dėl kurios gali kilti nauja labai didelė rizika,
Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255
straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros. 2. Priimdama 1
dalyje nurodytus įgyvendinimo aktus Komisija atsižvelgia į šiuos
kriterijus: a) ligos poveikio gyvūnų ir visuomenės sveikatai, gyvūnų
gerovei ir ekonomikai mastą; b) ligos paplitimą, pasiskirstymą
ir sergamumą ta liga Sąjungoje; c) galimybę naudotis šiame reglamente
nustatytais skirtingais su ta liga susijusiais prevencijos ir kontrolės
priemonių rinkiniais, jų įgyvendinamumą ir
veiksmingumą. 3 skyrius
Su gyvūnų sveikata susijusi atsakomybė 1 skirsnis
Veiklos
vykdytojai, gyvūnų ūkio darbuotojai ir gyvūnų
augintinių laikytojai 9 straipsnis
Su gyvūnų sveikata susijusi atsakomybė ir
biologinio saugumo priemonės 1. Veiklos
vykdytojai, gyvūnų ūkio darbuotojai ir gyvūnų
augintinių laikytojai: a) atsako už laikomų gyvūnų ir produktų, už kuriuos
yra atsakingi, sveikatą ir sveikumą; b) atsižvelgdami į susijusią
riziką, imasi tinkamų biologinio saugumo priemonių, siekdami
užtikrinti tų laikomų gyvūnų sveikatą ir produktų
sveikumą ir užkirsti kelią ligoms atsirasti tuose laikomuose
gyvūnuose ir produktuose, už kuriuos jie yra atsakingi, ligoms vystytis ir
daugintis juose bei plisti iš jų, išskyrus tada, kai tai konkrečiu
atveju leidžiama mokslo tikslais, atsižvelgiant į: i) laikomų gyvūnų ir produktų kategorijas ir
rūšis; ii) gamybos rūšį; 2. Komisijai pagal
253 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus
dėl biologinio saugumo priemonių, kuriais papildomos šio straipsnio 1
dalies b punkte nustatytos taisyklės. 10 straipsnis
Pagrindinės žinios apie gyvūnų
sveikatą 1. Veiklos vykdytojai ir gyvūnų ūkio darbuotojai turi
įgyti žinių apie: a) gyvūnų ligas, įskaitant ligas, kuriomis gali
užsikrėsti žmonės; b) biologinio saugumo principus; c) gyvūnų sveikatos, gyvūnų gerovės ir
žmonių sveikatos sąveiką. 2. Pagal 1
dalį reikalaujamų įgyti žinių turinys ir lygis priklauso
nuo: a) laikomų gyvūnų arba produktų, už kuriuos jie
atsakingi, kategorijų ir rūšių; b) gamybos rūšies;
c) atliekamų užduočių. 3. 1 dalyje
nurodytos žinios turi būti įgyjamos vienu iš šių būdų: a) per profesinę patirtį arba mokymus; b) per siūlomas programas žemės
ūkio arba akvakultūros sektoriuose, kurios susijusios su
gyvūnų sveikata; c) per formalųjį švietimą. 2 skirsnis
Veterinarijos gydytojai ir vandens gyvūnų sveikatos specialistai 11 straipsnis
Veterinarijos gydytojų ir vandens gyvūnų sveikatos
specialistų atsakomybė 1. Vykdydami veiklą,
priklausančią šio reglamento taikymo sričiai, veterinarijos
gydytojai: a) imasi visų tinkamų
priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligoms patekti, vystytis ir
plisti; b) užtikrina ankstyvą ligos
nustatymą, tinkamai jas diagnozuodami ir atlikdami diferencinę
diagnozę, siekiant patvirtinti arba paneigti ligą prieš pradedant
simptominį gydymą; c) aktyviai dalyvauja veikloje, susijusioje
su: i) informuotumo apie gyvūnų sveikatą didinimu; ii) ligų prevencija; iii) ankstyvu ligų nustatymu ir greitu atsaku į jas. d) taikydami šiame reglamente nustatytas ligų prevencijos ir kontrolės
priemones, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis, veiklos
vykdytojais, gyvūnų ūkio darbuotojais ir gyvūnų
augintinių laikytojais. 2. Vandens
gyvūnų sveikatos specialistai gali vykdyti su vandens gyvūnais
susijusią veiklą, kurią pagal šį reglamentą vykdo
veterinarijos gydytojai, jei jiems leista ją vykdyti pagal nacionalinius
teisės aktus. Tokiu atveju tiems vandens gyvūnų sveikatos
specialistams taikomos 1 dalies nuostatos. 3. Pagal 253
straipsnį Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius
aktus dėl veterinarijos gydytojų ir vandens gyvūnų
sveikatos specialistų, vykdančių šio reglamento taikymo
sričiai priklausančią veiklą, kvalifikacijos. 3 skirsnis
Valstybės
narės 12 straipsnis
Valstybių narių atsakomybė 1. Siekiant užtikrinti
kompetentingos už gyvūnų sveikatą atsakingos institucijos
pajėgumą imtis reikalingų ir tinkamų priemonių ir
vykdyti šiuo reglamentu nustatytą veiklą, valstybės narės
užtikrina, kad tokia institucija turėtų: a) kvalifikuotą personalą, patalpas, įrangą,
finansinius išteklius ir veiksmingą struktūrą,
apimančią visą valstybės narės teritoriją; b) prieigą prie laboratorijų,
kuriose dirba kvalifikuotas personalas ir kurios turi patalpas,
įrangą ir finansinius išteklius, siekiant užtikrinti greitą ir
tikslią į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų
ligų diagnozę ir diferencinę diagnozę; c) tinkamai apmokytus veterinarijos gydytojus, dalyvaujančius 11
straipsnyje nurodytoje šio reglamento taikymo sričiai priklausančioje
veikloje. 2. Valstybės
narės remia veiklos vykdytojus ir gyvūnų ūkio darbuotojus,
kurie siekia įgyti, išlaikyti ir plėtoti 10 straipsnyje nurodytas
pagrindines gyvūnų sveikatos žinias, siūlydamos susijusias
programas žemės ūkio arba akvakultūros sektoriuose arba
formalųjį švietimą. 13 straipsnis
Kompetentingų institucijų deleguojama kita
oficiali veikla 1. Kompetentinga institucija gali deleguoti veterinarijos gydytojams
šią vienos ar kelių rūšių veiklą:
a) veiklą, susijusią su II dalies 1 skyriuje nurodytu
pranešimų ir ataskaitų teikimu ir tos dalies 2 skyriuje nurodyta
priežiūra; b) veiklą, susijusią su: i) informuotumu apie ligas, pasirengimu joms ir ligų kontrole, kaip
nurodyta III dalyje; ii) registravimu, patvirtinimu, atsekamumu ir perkėlimu bei vežimu,
kaip nurodyta IV dalyje; iii) neatidėliotinomis priemonėmis, kaip nurodyta VI dalyje. 2. Komisijai pagal
253 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus,
kuriais: a) nustatomos 1 dalyje nurodytos veiklos delegavimo aplinkybės ir
sąlygos; b) nurodoma, kokia kita šio straipsnio 1
dalyje nenurodyta veikla gali būti papildomai deleguota veterinarijos
gydytojams, kokiomis aplinkybėmis ir nustačius kokias sąlygas; c) nustatomi būtiniausi veterinarijos gydytojų mokymo, nurodyto
12 straipsnio 1 dalies c punkte, reikalavimai; Komisija, priimdama tuos deleguotuosius aktus,
atsižvelgia į tų užduočių pobūdį ir tarptautinius
Sąjungos bei valstybių narių įsipareigojimus. 14 straipsnis
Visuomenės informavimas Kai yra pagrįstų
priežasčių įtarti, kad gyvūnai ar produktai gali kelti
riziką, kompetentinga institucija turėtų imtis tinkamų
veiksmų visuomenei informuoti apie rizikos pobūdį ir priemones,
kurių imtasi arba kurių bus imamasi, siekiant užkirsti kelią tai
rizikai arba ją kontroliuoti, atsižvelgiant į tos rizikos
pobūdį, rimtumą, mastą ir visuomenės
susidomėjimą bei norą būti informuotai. 4 skirsnis
Laboratorijos,
patalpos ir kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, susiję su ligų
sukėlėjų, vakcinų ir kitų biologinių
produktų tvarkymu 15
straipsnis
Laboratorijoms, patalpoms ir kitiems tvarkantiesiems
ligų sukėlėjus, vakcinas ir kitus biologinius produktus
nustatytos prievolės 1. Laboratorijos,
patalpos ir kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, susiję su ligų
sukėlėjų tvarkymu mokslinių tyrimų, švietimo,
diagnozės arba vakcinų ir kitų biologinių produktų
gamybos tikslais, atsižvelgdami į tarptautinius standartus, jei tokie
nustatyti: a) imasi tinkamų biologinio saugumo,
biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių, siekdami
išvengti ligų sukėlėjų paplitimo ir jų vėlesnio
sąlyčio su gyvūnais, esančiais ne laboratorijoje ar kitoje
patalpoje, kuriuose mokslinių tyrimų tikslais tvarkomi ligų
sukėlėjai; b) užtikrina, kad ligų
sukėlėjų, vakcinų ir kitų biologinių
produktų vežimas iš laboratorijų ar kitų patalpų ir į
jas nekeltų į sąrašą įtrauktų ligų ir
naujų ligų plitimo rizikos. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl saugos
priemonių, nustatytų laboratorijoms, patalpoms ir kitiems fiziniams
arba juridiniams asmenims, susijusiems su ligų sukėlėjų,
vakcinų ir kitų biologinių produktų tvarkymu; tai yra: a) biologinio saugumo, biologinės
saugos ir biologinio izoliavimo priemonės; b) ligų sukėlėjų,
vakcinų ir kitų biologinių produktų vežimo reikalavimai. II DALIS
PRANEŠIMAS APIE LIGAS IR ATASKAITŲ TEIKIMAS, PRIEŽIŪRA, LIKVIDAVIMO
PROGRAMOS, NEUŽKRĖSTOS TERITORIJOS STATUSAS 1 skyrius
Pranešimas apie ligas ir ataskaitų teikimas 16 straipsnis
Pranešimas valstybėse narėse 1. Fiziniai ir juridiniai asmenys
nedelsiant praneša: a) kompetentingai institucijai apie 8
straipsnio 1 dalies e punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos
ligos protrūkį ar įtarimą dėl tokio protrūkio; b) veterinarijos gydytojui apie anomalaus
gaištamumo atvejus ir kitus pavojingų ligų simptomus arba be aiškios
priežasties labai sumažėjusią gyvūnų produkcijos
apimtį, kad būtų atliekamas papildomas tyrimas, pvz., prireikus
imami mėginiai laboratoriniams tyrimams. 2. Valstybės narės gali
nuspręsti, kad 1 dalies b punkte nurodyti pranešimai turi būti
teikiami kompetentingai institucijai. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) kriterijų, pagal kuriuos nustatoma,
kokiomis aplinkybėmis reikia teikti šio straipsnio 1 dalies b punkte
nurodytus pranešimus; b) išsamių taisyklių, taikomų
šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytam papildomam tyrimui. 17 straipsnis
Pranešimas Sąjungoje 1. Valstybės narės nedelsiant
praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie protrūkius 8
straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų, apie kurias reikia pranešti nedelsiant, siekiant
užtikrinti, kad, atsižvelgiant į ligos pobūdį, būtų
laiku įgyvendintos būtinos rizikos valdymo priemonės. 2. 1 dalyje nurodytame pranešime
pateikiama ši su ligos protrūkiu susijusi informacija: a) ligos sukėlėjas ir atitinkamais
atvejais potipis; b) įtarimo apie protrūkį ir
jo patvirtinimo datos; c) protrūkio vieta; d) visi susiję protrūkiai; e) nuo protrūkio nukentėję
gyvūnai; f) dėl protrūkio taikomos
ligų kontrolės priemonės; g) galima arba žinoma į
sąrašą įtrauktos ligos kilmė; h) naudoti diagnostikos metodai. 3. Komisija įgyvendinimo aktais
nustato, apie kurias 8 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytas į
sąrašą įtrauktas ligas valstybėms narėms reikia
nedelsiant pranešti pagal šio straipsnio 1 dalį. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 18 straipsnis
Ataskaitų teikimas Sąjungoje 1. Valstybės narės Komisijai
ir kitoms valstybėms narėms teikia ataskaitas, kuriose pateikia
informacijos apie 8 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytas į
sąrašą įtrauktas ligas, apie kurių protrūkį: a) nebūtina nedelsiant pranešti pagal
17 straipsnio 1 dalį; b) būtina nedelsiant pranešti pagal 17
straipsnio 1 dalį ir reikia pateikti papildomos informacijos Komisijai ir
kitoms valstybėms narėms dėl: i) priežiūros, vykdomos laikantis
pagal 29 straipsnį priimtame įgyvendinimo akte nustatytų
taisyklių; ii) likvidavimo programos, vykdomos
laikantis pagal 35 straipsnį priimtame įgyvendinimo akte
nustatytų taisyklių. 2. 1 dalyje nurodytose ataskaitose
pateikiama informacija apie: a) nustatytas 1 dalyje nurodytas į
sąrašą įtrauktas ligas; b) priežiūros rezultatus, kai to
reikalaujama pagal 29 straipsnio b punkto ii papunktį priimtose
taisyklėse; c) priežiūros programų rezultatus,
kai to reikalaujama pagal 27 straipsnio 3 dalį ir pagal 29 straipsnio b
punkto ii papunktį priimtose taisyklėse; d) likvidavimo programas, kai to
reikalaujama pagal 33 straipsnį ir pagal 35 straipsnį priimtame
įgyvendinimo akte nustatytose taisyklėse. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų pakeitimo bei papildymo ir
pranešimų apie kitus klausimus teikimo, jei to reikia siekiant užtikinti
veiksmingą šiame reglamente nustatytų ligų prevencijos ir
kontrolės priemonių taikymą. 19 straipsnis
Pranešimų ir ataskaitų teikimo Sąjungoje bendrosios
taisyklės 1. 17 ir 18 straipsnių 1 dalyse
nurodyti pranešimai ir ataskaitos Sąjungoje teikiami tokiu laikotarpiu ir
dažnumu, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir laiku taikomos
būtinos rizikos valdymo priemonės, atsižvelgiant į: a) ligos pobūdį; b) protrūkio tipą. 2. Valstybės narės nustato
regionus, iš kurių teikiami pranešimai ir ataskaitos 17 ir 18
straipsnių 1 dalyse nurodytų pranešimų ir ataskaitų teikimo
Sąjungoje tikslais. 20 straipsnis
Kompiuterinė informacinė sistema pranešimams apie ligas ir
ataskaitoms dėl ligų Sąjungoje teikti Komisija įdiegia ir valdo
kompiuterinę informacinę sistemą, kad būtų užtikrintas
mechanizmų ir priemonių, skirtų įgyvendinti 17, 18 ir 19
straipsniuose nustatytus pranešimų ir ataskaitų teikimo
Sąjungoje reikalavimus, veikimas. 21 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su pranešimų bei
ataskaitų teikimu Sąjungoje ir kompiuterine informacine sistema Komisija įgyvendinimo aktais nustato
taisykles dėl 17–20 straipsniuose nurodytų pranešimų bei
ataskaitų teikimo Sąjungoje reikalavimų ir kompiuterinės
informacinės sistemos, kiek tai susiję su: a) informacija,
kurią turi pateikti valstybės narės teikdamos pranešimus ir
ataskaitas Sąjungoje pagal 17 ir 18 straipsnių 1 dalis; b) 20
straipsnyje nurodytos kompiuterinės informacinės sistemos diegimo ir
naudojimo tvarka ir pereinamojo laikotarpio priemonėmis, skirtomis
perkelti duomenis ir informaciją iš dabartinių sistemų į
naująją sistemą ir užtikrinti jos visišką operatyvumą;
c) duomenų,
kuriuos reikia įtraukti į 20 straipsnyje nurodytą
kompiuterinę informacinę sistemą, formatu ir struktūra; d) 17
ir 18 straipsnių 1 dalyse nurodytų pranešimų ir ataskaitų
teikimo Sąjungoje terminais ir dažnumu; e) regionais,
iš kurių teikiami pranešimai ir ataskaitos Sąjungoje, kaip nurodyta
19 straipsnio 2 dalyje. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 2 skyrius
Priežiūra 22 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė vykdyti priežiūrą Siekdami nustatyti į sąrašą
įtrauktų ligų ir naujų ligų atvejus, veiklos
vykdytojai: a) stebi gyvūnų, už kuriuos
yra atsakingi, sveikatą ir elgesį; b) stebi įprastų gamybos
rodiklių pokyčius ūkiuose arba su gyvūnais ar
genetinės medžiagos produktais, už kuriuos yra atsakingi, susijusius
pokyčius, kurie, gali būti įtariama, buvo sukelti į
sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos; c) nustato gyvūnų, už kuriuos
yra atsakingi, anomalų gaištamumą ir kitus juose pasireiškusius
pavojingų ligų simptomus. 23 straipsnis
Gyvūnų sveikatos patikrinimai 1. Veiklos vykdytojai užtikrina, kad
ūkiuose, už kuriuos jie atsakingi, veterinarijos gydytojas tikrintų
gyvūnų sveikatą, kai to reikia dėl ūkio keliamos
rizikos, atsižvelgiant į: a) ūkio rūšį; b) ūkyje laikomų gyvūnų
kategorijas ir rūšis; c) kitą atitinkamą
priežiūrą, kokybės užtikrinimo sistemas ar oficialią
kontrolę, taikomas laikomiems gyvūnams ir tam tikros rūšies
ūkiams. Minėtų gyvūnų sveikatos patikrinimų
dažnumas yra proporcingas ūkio keliamai rizikai. Jie gali būti derinami su apsilankymais
kitais tikslais. 2. Kaip nurodyta 1 dalyje,
gyvūnų sveikata tikrinama siekiant: a) nustatyti požymius, patvirtinančius
į sąrašą įtrauktų ligų arba naujų ligų
pasireiškimą; b) patarti veiklos vykdytojui biologinio
saugumo ir kitais gyvūnų sveikatos klausimais, atsižvelgiant į
ūkio rūšį ir ūkiuose laikomų gyvūnų
kategorijas ir rūšis. 24 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su gyvūnų sveikatos tikrinimais,
delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais: a) papildomi: i) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti
kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant: –
kurių rūšių ūkiuose turi
būti atliekami gyvūnų sveikatos patikrinimai; –
tokių gyvūnų sveikatos
patikrinimų dažnumą; ii) 23 straipsnio 2 dalyje nustatyti
reikalavimai, susiję su skirtingų rūšių ūkiuose
atliekamų gyvūnų sveikatos patikrinimų turiniu ir dažnumu,
siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinti gyvūnų sveikatos
patikrinimų tikslai; b) nustatomos ūkių, kuriuose
turi būti atliekami gyvūnų sveikatos patikrinimai, rūšys. 25 straipsnis
Kompetentingos institucijos prievolė vykdyti priežiūrą 1. Kompetentinga institucija vykdo 8
straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų ir naujų ligų priežiūrą. 2. Priežiūra vykdoma taip, kad
būtų užtikrinta, jog būtų laiku nustatomi 8 straipsnio 1
dalies e punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų
ligų ir naujų ligų atvejai renkant, lyginant ir analizuojant
svarbią informaciją apie dėl ligos susidariusią
padėtį. 3. Kompetentinga institucija užtikrina,
kad 1 dalyje nurodyta su priežiūra susijusi informacija būtų
renkama ir naudojama efektyviai ir veiksmingai. 26 straipsnis
Priežiūros metodika, dažnumas ir intensyvumas 25 straipsnio 1 dalyje nurodytos
priežiūros planas, būdai, diagnostikos metodai, dažnumas,
intensyvumas, tikslinė gyvūnų populiacija ir mėginių
ėmimo būdai turi būti tinkami ir proporcingi priežiūros tikslams,
atsižvelgiant į: a) ligos pobūdį; b) susijusius rizikos veiksnius; c) sveikatos būklę: i) valstybėje narėje, zonoje ar
laikymo vietoje, kuriose vykdoma priežiūra; ii) valstybėse narėse ir
trečiosiose šalyse arba teritorijose, kurios ribojasi su ta valstybe nare,
jos zona ar laikymo vieta arba iš kurių gyvūnai ir produktai į
jas įvežami; d) veiklos vykdytojų pagal 22
straipsnį arba kitų valdžios institucijų vykdytą
priežiūrą. 27 straipsnis
Priežiūros programos 1. Kompetentinga institucija vykdo 25
straipsnio 1 dalyje nurodytą priežiūrą pagal priežiūros
programą, kai tokia struktūrinė priežiūra yra būtina
dėl: a) ligos pobūdžio; b) susijusių rizikos veiksnių. 2. Nustačiusi priežiūros
programą pagal 1 dalį, valstybė narė apie tai praneša
Komisijai ir kitoms valstybėms narėms. 3. Pagal 1 dalį priežiūros
programą vykdanti valstybė narė teikia Komisijai reguliarias
ataskaitas apie tos priežiūros programos rezultatus. 28 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) priežiūros plano,
būdų, diagnostikos metodų, dažnumo, intensyvumo, tikslinės
gyvūnų populiacijos ir mėginių ėmimo būdų,
kaip nurodyta 26 straipsnyje; b) 8 straipsnio 1 dalies e punkte
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų ir
atitinkamais atvejais naujų ligų oficialaus patvirtinimo
kriterijų ir tų ligų atvejų apibrėžčių; c) 27 straipsnio 1 dalyje nurodytoms
priežiūros programoms taikomų reikalavimų, susijusių su: i) priežiūros programų turiniu; ii) informacija, kurią reikia
įtraukti teikiant priežiūros programas pagal 27 straipsnio 2
dalį ir reguliarias ataskaitas pagal 27 straipsnio 3 dalį; iii) priežiūros programų taikymo
laikotarpiu. 29 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai Komisija įgyvendinimo aktais nustato
reikalavimus, susijusius su priežiūra ir priežiūros programomis,
nurodytomis 26 ir 27 straipsniuose ir pagal 28 straipsnį priimtose
taisyklėse, kuriais apibrėžiama: a) dėl kurių 8 straipsnio 1
dalies e punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų
ligų reikia įgyvendinti priežiūros programas; b) formatas ir tvarka teikiant: i) priežiūros programas Komisijai ir
kitoms valstybėms narėms informacijos tikslais; ii) ataskaitas apie priežiūros
rezultatus Komisijai. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 3 skyrius
Likvidavimo programos 30 straipsnis
Privalomo ir savanoriško likvidavimo programos 1. Valstybės narės, kuriose
nustatyta viena ar daugiau į sąrašą įtrauktų
ligų, nurodytų 8 straipsnio 1 dalies b punkte, arba nežinoma, kad
tokių ligų nėra visoje jų teritorijoje arba jų zonose
ar laikymo vietose: a) nustato tos į sąrašą
įtrauktos ligos likvidavimo arba neužkrėtimo ta liga įrodymo
programą, kuri turi būti vykdoma ta liga užkrėstose
gyvūnų populiacijose ir apimti susijusias jų teritorijos dalis
arba atitinkamas jų zonas ar laikymo vietas (toliau – privalomo
likvidavimo programa); b) pateikia Komisijai patvirtinti privalomo
likvidavimo programos projektą; 2. Valstybės narės, kuriose
nustatyta viena ar daugiau į sąrašą įtrauktų
ligų, nurodytų 8 straipsnio 1 dalies c punkte, ir kurios nusprendžia
nustatyti tos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo
programą, kuri turi būti vykdoma ta liga užkrėstose
gyvūnų populiacijose ir apimti susijusias jų teritorijos dalis
arba jų zonas ar laikymo vietas (toliau – savanoriško likvidavimo programa),
ją pateikia Komisijai patvirtinti. 3. Komisija įgyvendinimo aktais
patvirtina: a) privalomo likvidavimo programos
projektą, pateiktą jai patvirtinti pagal 1 dalį; b) savanoriško likvidavimo programos
projektą, pateiktą jai patvirtinti pagal 2 dalį. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios gali
kilti labai didelė rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus šios
dalies a punkte nurodytus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255 straipsnio 3
dalyje nurodytos procedūros. Komisija įgyvendinimo aktais prireikus gali
iš dalies keisti arba nutraukti pagal a ir b punktus patvirtintas likvidavimo
programas. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255 straipsnio 2 dalyje
nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 4. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) privalomo ir savanoriško likvidavimo
programų tikslų, ligų kontrolės strategijų ir
tarpinių tikslų; b) nuostatų, kuriomis leidžiama
nukrypti nuo reikalavimo pateikti tvirtinti privalomo likvidavimo programas ir
savanoriško likvidavimo programas, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalies b
punkte ir 2 dalyje, kai toks patvirtinimas nėra būtinas priėmus
su tomis programomis susijusias taisykles pagal 31 ir 34 straipsnių 2
dalis ir 35 straipsnį; c) informacijos, kurią valstybės
narės turi pateikti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms,
susijusios su nuostatomis, kuriomis leidžiama nukrypti nuo reikalavimo pateikti
tvirtinti privalomo likvidavimo programas ir savanoriško likvidavimo programas,
kaip nurodyta b punkte. Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais iš dalies keičiamos
pagal šios dalies b punktą priimtos taisyklės arba nutraukiamas
jų taikymas. 31 straipsnis
Pagal privalomo ir savanoriško likvidavimo programas nustatytos priemonės 1. Privalomo likvidavimo programas ir
savanoriško likvidavimo programas sudaro bent šios priemonės: a) ligų kontrolės priemonės,
skirtos likviduoti ligos sukėlėją ūkiuose, laikymo vietose
ir zonose, kuriuose pasireiškia liga, ir užkirsti kelią pakartotinai
užsikrėsti; b) pagal 26–29 straipsniuose nustatytas
taisykles vykdoma priežiūra, siekiant įrodyti: i) a punkte nurodytų ligų
kontrolės priemonių veiksmingumą; ii) kad teritorija neužkrėsta į
sąrašą įtraukta liga; c) ligų kontrolės priemonės,
kurių reikia imtis teigiamų priežiūros rezultatų atveju. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) 1 dalies a punkte nurodytų ligų
kontrolės priemonių; b) ligų kontrolės priemonių,
kurių reikia imtis siekiant išvengti pakartotinio tikslinės
gyvūnų populiacijos užkrėtimo susijusia liga ūkiuose,
zonose ir laikymo vietose; c) priežiūros plano, būdų,
diagnostikos metodų, dažnumo, intensyvumo, tikslinės gyvūnų
populiacijos ir mėginių ėmimo būdų, kaip nurodyta 26
straipsnyje; d) ligų kontrolės priemonių,
kurių reikia imtis teigiamų su į sąrašą įtraukta
liga susijusių rezultatų atveju, kaip nurodyta 1 dalies c punkte; e) skiepijimo; 32 straipsnis
Teikiamų privalomo ir savanoriško likvidavimo programų turinys Valstybės narės į privalomo ir
savanoriško likvidavimo programų paraiškas, pateiktas Komisijai
patvirtinti pagal 30 straipsnio 1 ir 2 dalis, įtraukia šią
informaciją: a) į sąrašą
įtrauktos ligos, dėl kurios nustatyta privalomo ar savanoriško
likvidavimo programa, epidemiologinės padėties aprašą; b) geografinės ir
administracinės teritorijos, kurioje vykdoma privalomo ar savanoriško
likvidavimo programa, aprašą ir nustatymą; c) ligų kontrolės
priemonių, nustatytų pagal privalomo ar savanoriško likvidavimo
programą, kaip nurodyta 31 straipsnio 1 dalyje ir pagal 31 straipsnio 2
dalį priimtose taisyklėse, aprašą; d) numatomą privalomo ar
savanoriško likvidavimo programos trukmę; e) tarpinius tikslus ir ligos
kontrolės strategijas, nustatytus privalomo ar savanoriško likvidavimo
programai vykdyti; f) privalomo ar savanoriško
likvidavimo programos numatytų sąnaudų ir naudos analizę. 33 straipsnis
Ataskaitų teikimas Valstybė narė, vykdanti privalomo ar
savanoriško likvidavimo programą, Komisijai teikia: a) reguliarias tarpines ataskaitas
dėl vykdomų privalomo ar savanoriško likvidavimo programų
tikslų, nurodytų 32 straipsnio e punkte, įgyvendinimo; b) galutinę ataskaitą, baigus
vykdyti programą. 34 straipsnis
Likvidavimo programų taikymo laikotarpis 1. Privalomo ir savanoriško likvidavimo
programos taikomos: a) iki tol, kol patenkinamos sąlygos
teikti paraišką dėl neužkrėstos valstybės narės
teritorijos arba zonos statuso, kaip nurodyta 36 straipsnio 1 dalyje, arba
neužkrėstos laikymo vietos statuso, kaip nurodyta 37 straipsnio 1 dalyje,
arba b) jei taikant savanoriško likvidavimo
programą sąlygos teikti paraišką dėl neužkrėstos
teritorijos statuso netenkinamos, o pagal tą programą
nebeįgyvendinami jos tikslai, kompetentinga institucija arba Komisija
ją nutraukia laikydamasi procedūros, pagal kurią ji buvo nustatyta.
2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, susijusių su privalomo
ir savanoriško likvidavimo programų taikymo laikotarpiu, papildymo ir
pakeitimo. 35 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai Komisija įgyvendinimo aktais nustato
informacijos, formato ir procedūrinius reikalavimus, susijusius su 30–33
straipsniuose nurodytomis taisyklėmis dėl: a) privalomo likvidavimo ir savanoriško
likvidavimo programų projektų teikimo tvirtinti; b) veiklos rodiklių; c) ataskaitų teikimo Komisijai ir
kitoms valstybėms narėms dėl privalomo ar savanoriško
likvidavimo programų įgyvendinimo rezultatų. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 4 skyrius
Neužkrėstos teritorijos statusas 36 straipsnis
Neužkrėstos valstybės narės ir zonos 1. Valstybė narė gali kreiptis į Komisiją dėl
neužkrėstos teritorijos statuso patvirtinimo, pagal kurį visa jos
teritorija arba viena ar daugiau jos zonų laikomos neužkrėstomis
į sąrašą įtraukta liga arba keletu tokių ligų,
nurodytų 8 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, jei tenkinamos viena ar
daugiau iš toliau išvardytų sąlygų: a) visoje valstybės narės
teritorijoje arba atitinkamoje toje paraiškoje nurodytoje zonoje ar zonose
nėra nė vienos iš gyvūnų rūšių,
įtrauktų į sąrašą dėl paraiškoje dėl
neužkrėstos teritorijos statuso nurodytos ligos; b) žinoma, kad ligos sukėlėjas
nesugebėtų išgyventi visoje valstybės narės teritorijoje
arba atitinkamoje toje paraiškoje nurodytoje zonoje ar zonose; c) tuo atveju, jei į sąrašą
įtrauktos ligos plinta tik per užkrato pernešėjus, nenustatytas
nė vienas užkrato pernešėjas arba yra žinoma, kad jis
nesugebėtų išgyventi visoje valstybės narės teritorijoje
arba atitinkamoje toje paraiškoje nurodytoje zonoje ar zonose; d) teritorijos neužkrėtimas į
sąrašą įtraukta liga patvirtintas: i) likvidavimo programa, atitinkančia
31 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles ir pagal to straipsnio 2 dalį
priimtas taisykles, arba ii) istoriniais ir priežiūros
duomenimis. 2. Valstybių narių paraiškose
dėl neužkrėstos teritorijos statuso pateikiami įrodymai,
patvirtinantys, kad tenkinamos 1 dalyje nurodytos sąlygos neužkrėstos
teritorijos statusui suteikti. 3. Komisija įgyvendinimo aktais
patvirtina ir prireikus iš dalies keičia valstybių narių
paraiškas dėl neužkrėstos teritorijos statuso, jei tenkinamos 1 ir 2
dalyse nurodytos sąlygos. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 37 straipsnis
Laikymo vietos 1. Valstybė narė gali
kreiptis į Komisiją dėl neužkrėstos teritorijos statuso
pripažinimo, pagal kurį jos laikymo vietos laikomos neužkrėstomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis, nurodytomis 8 straipsnio 1
dalies a punkte, ir dėl tokio neužkrėstos teritorijos statuso,
suteikto tai laikymo vietai, išsaugojimo jos teritorijoje kilus tos į
sąrašą įtrauktos ligos ar keleto tokių ligų
protrūkiui, jei: a) laikymo vietoje gali būti
veiksmingai užkertamas kelias toje paraiškoje nurodytai į sąrašą
įtrauktai ligai arba į sąrašą įtrauktoms ligoms
atsirasti, atsižvelgiant į ligos pobūdį; b) paraiškoje nurodytoje laikymo vietoje
įdiegta viena bendra biologinio saugumo valdymo sistema, siekiant
užtikrinti neužkrėstų visų ją sudarančių
ūkių statusą; c) paraiškoje nurodytą laikymo
vietą patvirtino kompetentinga institucija gyvūnų perkėlimo
ir produktų vežimo tikslais: i) pagal 94 ir 95 straipsnius – laikymo
vietas, kuriose laikomi sausumos gyvūnai ir produktai; ii) pagal 181 ir 182 straipsnius – laikymo
vietas, kuriose laikomi akvakultūros gyvūnai ir produktai. 2. Valstybė
narė gali kreiptis į Komisiją dėl neužkrėstos
teritorijos statuso pripažinimo, pagal kurį jos laikymo vietos laikomos
neužkrėstomis į sąrašą įtraukta liga arba keletu
tokių ligų, nurodytų 8 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, jei: a) laikymo vietoje gali būti
veiksmingai užkertamas kelias toje paraiškoje nurodytai į sąrašą
įtrauktai ligai arba į sąrašą įtrauktoms ligoms
atsirasti, atsižvelgiant į ligos pobūdį; b) tenkinamos viena ar daugiau šių
sąlygų: i) laikomasi 36 straipsnio 1 dalies a–d
punktuose nustatytų sąlygų; ii) laikymo vietoje esantys ūkiai
pradeda arba tęsia savo veiklą ir įdiegia bendrą biologinio
saugumo valdymo sistemą, siekiant užtikrinti, kad laikymo vieta
neužkrėsta; c) laikymo vietoje esančius ūkius
kontroliuojantys veiklos vykdytojai taiko bendrą biologinio saugumo
valdymo sistemą, kad būtų užtikrintas neužkrėstos laikymo
vietos statusas; d) paraiškoje nurodytą laikymo
vietą patvirtino kompetentinga institucija gyvūnų perkėlimo
ir produktų vežimo tikslais: i) pagal 94 ir 95 straipsnius – laikymo
vietas, kuriose laikomi sausumos gyvūnai ir produktai; ii) pagal 181 ir 182 straipsnius – laikymo
vietas, kuriose laikomi akvakultūros gyvūnai ir produktai. 3. Valstybių narių paraiškose
dėl neužkrėstų laikymo vietų statuso pripažinimo pagal 1 ir
2 dalis pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad tenkinamos tose dalyje
nurodytos sąlygos. 4. Komisija įgyvendinimo aktais
pripažįsta ir prireikus iš dalies keičia neužkrėstų laikymo
vietų statusą, jei tenkinamos 1 arba 2 ir 3 dalyse nurodytos
sąlygos. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 5. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) neužkrėstų laikymo vietų
statuso pripažinimo reikalavimų, kaip nurodyta šio straipsnio 1 ir 2
dalyse, atsižvelgiant į 8 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų
pobūdį, kiek tai susiję bent su: i) priežiūra ir kitais
įrodymais, būtinais siekiant įrodyti, kad teritorija
neužkrėsta; ii) biologinio saugumo priemonėmis; b) išsamių taisyklių, kurias taiko
kompetentinga institucija neužkrėstų laikymo vietų statusui
patvirtinti, kaip nurodyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse; c) laikymo vietų, kurios yra dviejose
ar daugiau valstybių narių teritorijų; 38 straipsnis
Neužkrėstų zonų arba laikymo vietų sąrašai Kiekviena valstybė narė sudaro ir
nuolat atnaujina sąrašą, kuriame nurodytos: a) neužkrėstos teritorijos arba
zonos, kaip nurodyta 36 straipsnio 1 dalyje; b) neužkrėstų laikymo
vietų statusas, kaip nurodyta 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse; Valstybės narės tuos sąrašus
skelbia viešai. 39 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su neužkrėstų
valstybių narių ir zonų statusu, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) išsamių taisyklių dėl
neužkrėstų valstybių narių ir jų zonų statuso,
atsižvelgiant į skirtingų ligų pobūdį, kiek tai
susiję su: i) kriterijais, taikytinais įrodyti
valstybių narių tvirtinimams, kad nenustatyta į sąrašą
įtrauktų rūšių arba jos nesugebėtų išgyventi, ir
įrodymais, kurių reikia tokiems tvirtinimams pagrįsti, kaip
nurodyta 36 straipsnio 1 dalies a punkte; ii) kriterijais, taikytinais įrodyti
tvirtinimams, kad ligos sukėlėjas arba užkrato pernešėjas nesugebėtų
išgyventi, ir įrodymais, kurių reikia tokiems tvirtinimams
pagrįsti, kaip nurodyta 36 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose; iii) kriterijais, taikytinais nustatant, kad
teritorija neužkrėsta liga, kaip nurodyta 36 straipsnio 1 dalies d punkte; iv) priežiūra ir kitais įrodymais,
kurių reikia siekiant pagrįsti, kad teritorija neužkrėsta liga; v) biologinio saugumo priemonėmis; vi) apribojimais ir sąlygomis,
susijusiais su skiepijimu neužkrėstose valstybėse narėse ir
jų zonose; vii) zonų, kuriomis atskiriamos
neužkrėstos zonos arba zonos, kuriose taikomos likvidavimo programos, nuo
ribojimų taikymo zonų, nustatymo („apsaugos zonos“); viii) zonomis, kurios yra dviejų ar
daugiau valstybių narių teritorijose; b) nuostatų,
kuriomis leidžiama nukrypti nuo reikalavimo Komisijai patvirtinti
neužkrėstos teritorijos statusą, pagal kurį teritorija laikoma
neužkrėsta 8 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodyta į
sąrašą įtraukta liga arba keletu tokių ligų, kaip
nustatyta 36 straipsnio 1 dalyje, jei toks patvirtinimas nebūtinas, nes
egzistuoja išsamios neužkrėstos teritorijos nustatymo taisyklės,
nustatytos priėmus nuostatus pagal šio straipsnio a punktą; c) informacijos, kurią
valstybės narės turi pateikti Komisijai ir kitoms valstybėms
narėms, siekdamos pagrįsti neužkrėstos teritorijos statuso
paskelbimą, nepriėmus įgyvendinimo akto pagal 36 straipsnio 3
dalį, kaip nurodyta šio straipsnio b punkte. 40 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai Komisija įgyvendinimo aktais nustato
neužkrėstų teritorijų, zonų ir laikymo vietų statuso
reikalavimus, kiek tai susiję su 36, 37 ir 38 straipsniuose nustatytomis
taisyklėmis ir pagal 39 straipsnį priimtuose deleguotuosiuose aktuose
nustatytomis taisyklėmis, dėl: a) nustatymo, dėl kurių iš 8
straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų galima įkurti neužkrėstas laikymo vietas
pagal 37 straipsnį; b) reikalavimų, susijusių su
teiktina informacija, formatu ir tvarka: i) teikiant paraiškas dėl
neužkrėstos visos valstybės narės teritorijos arba jos zonų
ir laikymo vietų statuso; ii) valstybėms narėms ir
Komisijai keičiantis informacija apie neužkrėstas valstybes nares
arba jų zonas ir laikymo vietas. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 41 straipsnis
Neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymas 1. Valstybės narės išlaiko
neužkrėstų savo teritorijų arba jų zonų ar laikymo
vietų statusą tik tol, kol: a) tenkinamos neužkrėstos teritorijos
statuso suteikimo sąlygos, nustatytos 36 straipsnio 1 dalyje ir 37 straipsnio
1 ir 2 dalyse, ir laikomasi pagal šio straipsnio 3 dalį ir 39
straipsnį nustatytų taisyklių; b) vykdoma priežiūra, atsižvelgiant
į 26 straipsnyje nurodytus reikalavimus, siekiant patvirtinti, kad
teritorija, zona ar laikymo vieta išlieka neužkrėstomis į
sąrašą įtraukta liga, kaip patvirtinta arba pripažinta suteikus
neužkrėstos teritorijos statusą; c) taikomi tam tikrų rūšių,
įtrauktų į sąrašą dėl į sąrašą
įtrauktos ligos, dėl kurios patvirtintas arba pripažintas
neužkrėstos teritorijos statusas, gyvūnų perkėlimo, ir
atitinkamais atvejais jų produktų vežimo į teritoriją,
zoną ar laikymo vietą apribojimai pagal IV ir V dalyse nustatytas
taisykles; d) taikomos kitos biologinio saugumo
priemonės, siekiant užkirsti kelią į sąrašą
įtrauktai ligai, dėl kurios patvirtintas arba pripažintas
neužkrėstos teritorijos statusas, patekti. 2. Valstybė narė nedelsiant
informuoja Komisiją, jei nebetaikomos 1 dalyje nurodytos neužkrėstos
teritorijos statuso išlaikymo sąlygos. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šių
neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygų: a) 1 dalies b punkte nurodytos
priežiūros; b) 1 dalies c punkte nurodytų
biologinio saugumo priemonių. 42 straipsnis
Neužkrėstos teritorijos statuso sustabdymas, atšaukimas ir
sugrąžinimas 1. Kai valstybė narė
pagrįstai įtaria, kad pažeistos kurios nors sąlygos, pagal
kurias ji išlaiko jai suteiktą neužkrėstos valstybės narės
arba jos zonos ar laikymo vietos statusą, ji nedelsiant: a) sustabdo tam tikrų rūšių,
įtrauktų į sąrašą dėl į sąrašą
įtrauktos ligos, dėl kurios patvirtintas arba pripažintas
neužkrėstos teritorijos statusas, gyvūnų perkėlimą
į kitas valstybes nares, zonas ar laikymo vietas, kuriose sveikatos
būklė tos į sąrašą įtrauktos ligos atžvilgiu yra
geresnė; b) atitinkamais atvejais siekdama užkirsti
kelią į sąrašą įtrauktoms ligoms, dėl kurių
patvirtintas arba pripažintas neužkrėstos teritorijos statusas, plisti
taiko III dalies II antraštinėje dalyje nustatytas ligų
kontrolės priemones. 2. 1 dalyje nustatytos priemonės
nebetaikomos, jei atlikus papildomą tyrimą patvirtinama, kad: a) įtariamo pažeidimo nėra arba b) įtariamas pažeidimas neturėjo
didelio poveikio ir valstybė narė gali užtikrinti, kad vėl
laikomasi jai suteikto neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo
sąlygų. 3. Jei valstybės narės
atliktas papildomas tyrimas patvirtina, kad yra didelė tikimybė, jog
pasireiškė į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios jai
suteiktas neužkrėstos teritorijos statusas, arba kad padaryti kiti
svarbūs neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygų
pažeidimai, valstybė narė apie tai nedelsiant praneša Komisijai. 4. Iš valstybės narės gavusi
šio straipsnio 3 dalyje nurodytos informacijos, kad nebetenkinamos
neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygos, Komisija
įgyvendinimo aktais atšaukia pagal 36 straipsnio 3 dalį suteiktą
neužkrėstos valstybės narės ar zonos statuso patvirtinimą
arba pagal 37 straipsnio 4 dalį suteiktą neužkrėstos laikymo
vietos pripažinimą. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma labai skubėti, kai šio
straipsnio 3 dalyje nurodyta į sąrašą įtraukta liga
sparčiai plinta ir kelia labai didelę riziką gyvūnų ar
visuomenės sveikatai, ekonomikai ar visuomenei, Komisija priima nedelsiant
taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255 straipsnio 3 dalyje
nurodytos procedūros. 5. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto neužkrėstos teritorijos statuso
sustabdymo, atšaukimo ir sugrąžinimo taisyklių. III DALIS
INFORMUOTUMAS APIE LIGAS, PASIRENGIMAS JOMS IR LIGŲ KONTROLĖ I ANTRAŠTINĖ DALIS
Informuotumas apie ligas ir pasirengimas joms 1 skyrius
Nenumatytų atvejų planai ir imituojamosios pratybos 43 straipsnis
Nenumatytų atvejų planai 1. Valstybės narės rengia ir
atnaujina nenumatytų atvejų planus ir, prireikus, išsamių
instrukcijų vadovus, nustatydamos priemones, kurių reikia imtis
valstybėje narėje pasireiškus 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai
į sąrašą įtrauktai ligai arba naujoms ligoms, arba jų
protrūkio atveju, siekiant užtikrinti aukštą informuotumo apie ligas,
pasirengimo joms lygį ir greitą atsaką. 2. Nenumatytų atvejų planuose
ir, jei taikytina, išsamių instrukcijų vadovuose turi būti
įtraukti bent šie aspektai: (a)
nustatyta vadovavimo grandinė kompetentingoje
institucijoje ir kitose valdžios institucijose, siekiant užtikrinti greitą
ir veiksmingą sprendimų priėmimo procesą valstybės
narės, regionų ir vietos lygmenimis; (b)
nustatytas kompetentingos institucijos ir kitų
susijusių valdžios institucijų bendradarbiavimo pagrindas, siekiant
užtikrinti, kad būtų imamasi nuoseklių ir koordinuotų
veiksmų; (c)
numatyta galimybė naudotis: i) patalpomis; ii) laboratorijomis; iii) įranga; iv) personalu; v) neatidėliotinos pagalbos fondais; vi) visa kita tinkama medžiaga ir
ištekliais, būtinais siekiant greitai ir veiksmingai likviduoti 8
straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas į sąrašą įtrauktas
ligas arba naujas ligas; (d)
numatyta galimybė naudotis toliau išvardytais
centrais ir grupėmis, turinčiais reikiamos kompetencijos, kad
padėtų kompetentingai institucijai: i) funkciniu centriniu ligų
kontrolės centru; ii) regioniniais ir vietos ligų
kontrolės centrais, jei būtina dėl administracinės ir
geografinės valstybių narių padėties; iii) nuolatinėmis ekspertų
grupėmis; (e)
8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų į
sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų
kontrolės priemonių, nustatytų II antraštinės dalies 1
skyriuje, įgyvendinimas; (f)
nuostatos dėl skubaus skiepijimo, jei jo
prireikia; (g)
pagal 64 straipsnio 1 dalį kompetentingos
institucijos nustatytų ribojimų taikymo zonų geografinio
suskirstymo principai; (h)
prireikus, koordinavimas su kaimyninėmis
valstybėmis narėmis ir kaimyninėmis trečiosiomis šalimis ir
teritorijomis. 44 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas ir įgyvendinimo įgaliojimai,
susiję su nenumatytų atvejų planais 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl 43 straipsnio
1 dalyje nurodytiems nenumatytų atvejų planams taikomų
išsamių reikalavimų ir sąlygų ir 43 straipsnio 2 dalyje
nustatytų reikalavimų papildymo, atsižvelgiant į: a) nenumatytų atvejų planų
tikslus, kad būtų užtikrintas aukštas informuotumo apie ligas bei
pasirengimo joms lygis ir greitas atsakas; b) 8 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų
pobūdį; c) su ligų kontrolės
priemonėmis susijusias naujausias žinias ir pokyčius. 2. Komisija įgyvendinimo aktais
nustato reikalavimus, susijusius su 43 straipsnio 1 dalyje nurodytų
nenumatytų atvejų planų praktiniu įgyvendinimu
valstybėse narėse, dėl: a) 43 straipsnio 2 dalies a ir c–h punktuose
nurodytų aspektų; b) valstybių narių parengtų
nenumatytų atvejų planų kitų veiklos aspektų; c) išsamių reikalavimų ir
sąlygų, taikomų pagal šio straipsnio 1 dalį priimtų
deleguotųjų aktų praktiniam įgyvendinimui. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 45 straipsnis
Imituojamosios pratybos 1. Kompetentinga institucija užtikrina,
kad su 43 straipsnio 1 dalyje nurodytais nenumatytų atvejų planais
susijusios imituojamosios pratybos būtų reguliariai vykdomos,
siekiant: a) užtikrinti aukštą informuotumo apie
ligas bei pasirengimo joms lygį ir greitą atsaką valstybėje
narėje; b) patikrinti tų nenumatytų
atvejų planų veikimą. 2. Jei įmanoma ir tikslinga,
imituojamosios pratybos turi būti vykdomos glaudžiai bendradarbiaujant su
kaimyninių valstybių narių ir kaimyninių
trečiųjų šalių bei teritorijų kompetentingomis institucijomis.
3. Pareikalavus valstybės
narės pateikia ataskaitą apie pagrindinius imituojamųjų
pratybų rezultatus Komisijai ir kitoms valstybėms narėms. 4. Jei tikslinga ir būtina,
Komisija įgyvendinimo aktais nustato valstybėse narėse
vykdomų imituojamųjų pratybų praktinio įgyvendinimo
taisykles dėl: a) imituojamųjų pratybų
dažnumo, turinio ir formato; b) imituojamųjų pratybų,
susijusių su daugiau nei viena į sąrašą įtraukta liga,
nurodyta 8 straipsnio 1 dalies a punkte; c) bendradarbiavimo su kaimyninėmis
valstybėmis narėmis ir kaimyninėmis trečiosiomis šalimis ir
teritorijomis. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 2 skyrius
Veterinarinių vaistų naudojimas ligų prevencijos ir
kontrolės tikslais 46 straipsnis
Veterinarinių vaistų naudojimas ligų prevencijos ir
kontrolės tikslais 1. Valstybės narės gali imtis
priemonių, susijusių su veterinarinių vaistų naudojimu
į sąrašą įtrauktų ligų atveju, siekdamos
užtikrinti veiksmingiausią tų ligų prevenciją ar
kontrolę, jei tokios priemonės atitinka veterinarinių
vaistų naudojimo taisykles, nustatytas pagal 47 straipsnį priimtuose
deleguotuosiuose aktuose. Tos priemonės gali apimti: a) veterinarinių vaistų naudojimo
draudimus ir apribojimus; b) privalomą veterinarinių
vaistų naudojimą. 2. Valstybės narės,
spręsdamos, ar naudoti ir kokiu būdu naudoti veterinarinius vaistus
kaip konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos prevencijos
ir kontrolės priemonę, atsižvelgia į toliau išdėstytus
kriterijus: a) ligos pobūdį; b) į sąrašą įtrauktos
ligos paplitimą: i) valstybėje narėje; ii) Sąjungoje; iii) atitinkamais atvejais kaimyninėse
trečiosiose šalyse ir teritorijose; iv) trečiosiose šalyse ir teritorijose,
iš kurių gyvūnai ir produktai įvežami į Sąjungą; c) veterinarinių vaistų
veiksmingumą, su jais susijusią riziką ir galimybę juos
naudoti; d) prieigą prie diagnostinių
tyrimų, skirtų nustatyti infekciją veterinariniais vaistais
gydomuose gyvūnuose; e) veterinarinių vaistų naudojimo
ekonominį ir socialinį poveikį, taip pat poveikį
gyvūnų gerovei ir aplinkai, palyginus su kitomis parengtomis
ligų prevencijos ir kontrolės strategijomis. 3. Siekdamos apsaugoti gyvūnų
ir visuomenės sveikatą, valstybės narės imasi tinkamų
prevencinių priemonių, susijusių su veterinarinių vaistų
naudojimu mokslinių tyrimų tikslais arba juos kuriant ir bandant
kontroliuojamomis sąlygomis. 47 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su veterinarinių vaistų
naudojimu, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) veterinarinių vaistų naudojimo
draudimų ir apribojimų; b) veterinarinių vaistų naudojimo
konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos atveju
konkrečių sąlygų; c) privalomo veterinarinių vaistų
naudojimo; d) rizikos mažinimo priemonių, skirtų
užkirsti kelią į sąrašą įtrauktoms ligoms plisti per
veterinariniais vaistais gydomus gyvūnus arba produktus iš tokių
gyvūnų; e) priežiūros, į sąrašą
įtrauktų ligų atveju panaudojus vakcinas ir kitus veterinarinius
vaistus. 2. Komisija, nustatydama šio straipsnio
1 dalyje nurodytas taisykles, atsižvelgia į 46 straipsnio 2 dalyje
nurodytus kriterijus. 3. Jei
būtina imtis neatidėliotinų priemonių dėl kilusios
naujos rizikos, pagal šio straipsnio 1 dalį priimtoms taisyklėms
taikoma 254 straipsnyje nustatyta tvarka. 3 skyrius
Antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankai 48 straipsnis
Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų
bankų įsteigimas 1. Dėl 8 straipsnio 1 dalies a
punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų,
kurių atveju skiepijimas neuždraustas pagal 47 straipsnio 1 dalį
priimtu deleguotuoju aktu, Komisija gali įsteigti ir būti atsakinga
už Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų
bankus, skirtus laikyti ir pakeisti atsargas vieno ar daugiau toliau
nurodytų biologinių produktų: a) antigenų; b) vakcinų; c) vakcinų gamybai skirto pirminio
pasėlio; d) diagnostikos reagentų. 2. Komisija užtikrina, kad 1 dalyje
nurodytuose Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos
reagentų bankuose: a) laikoma pakankamai tinkamų
rūšių antigenų, vakcinų, vakcinų gamybai skirto
pirminio pasėlio ir diagnostikos reagentų atsargų, skirtų
konkrečiai į sąrašą įtrauktai ligai, atsižvelgiant
į valstybių narių reikmes, numatytas 43 straipsnio 1 dalyje
nurodytuose neatidėliotinų atvejų planuose; b) reguliariai papildomos ir laiku
keičiamos antigenų, vakcinų, vakcinų gamybai skirto
pirminio pasėlio ir diagnostikos reagentų atsargos; c) atsargos laikomos ir vežamos taikant
tinkamus biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo
standartus, kaip nustatyta 15 straipsnio 1 dalyje ir pagal 15 straipsnio 2
dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose; 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) Sąjungos antigenų, vakcinų
ir diagnostikos reagentų bankų atsargų valdymo, laikymo ir
pakeitimo, kaip nurodyta 1 ir 2 dalyse; b) jų veiklai taikomų biologinio
saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo reikalavimų,
atsižvelgiant į 15 straipsnio 1 dalyje ir pagal 15 straipsnio 2 dalį
priimtuose deleguotuosius aktuose nurodytus reikalavimus. 49 straipsnis
Prieiga prie Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos
reagentų bankų 1. Gavusi prašymą Komisija
pasirūpina 48 straipsnio 1 dalyje nurodytų biologinių
produktų pristatymu iš Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos
reagentų bankų, jei atsargų yra, į: a) valstybes nares; b) trečiąsias šalis arba
teritorijas, jei tai visų pirma skirta užkirsti kelią ligai plisti
į Sąjungą. 2. Jei atsargų kiekis yra ribotas,
Komisija pirmenybę pasinaudoti bankais, kaip nurodyta 1 dalyje, teikia
atsižvelgdama į: a) ligos aplinkybes, kuriomis pateiktas
prašymas; b) nacionalinio antigenų, vakcinų
ir diagnostikos reagentų banko egzistavimą prašančiojoje
valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje ar teritorijoje; c) galiojančias Sąjungos privalomo
skiepijimo, nustatyto pagal 47 straipsnį 1 dalį priimtuose
deleguotuosiuose aktuose, priemones. 50 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su Sąjungos antigenų,
vakcinų ir diagnostikos reagentų bankais Komisija įgyvendinimo aktais nustato
Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankams
taikomas taisykles ir, kiek tai susiję su 48 straipsnio 1 dalyje
minėtais biologiniais produktais, nurodo: a) kurie
iš tų biologinių produktų turi būti įtraukti į
Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus
ir dėl kurių iš 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų į
sąrašą įtrauktų ligų; b) biologinių
produktų, kurie turi būti įtraukti į Sąjungos
antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus, rūšis ir
saugomą kiekį dėl kiekvienos konkrečios 8 straipsnio 1
dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos,
dėl kurios įsteigtas bankas; c) tų
biologinių produktų tiekimo, laikymo ir pakeitimo reikalavimus; d) tų
biologinių produktų pristatymą iš Sąjungos antigenų,
vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų į valstybes nares,
trečiąsias šalis ir teritorijas; e) procedūrinius
ir techninius reikalavimus dėl tų biologinių produktų
įtraukimo į Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos
reagentų bankus ir prašymo suteikti prieigą prie jų. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą
įtraukta liga, dėl kurios gali kilti labai didelė rizika,
Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255
straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros. 51 straipsnis
Informacijos, susijusios su Sąjungos antigenų, vakcinų ir
diagnostikos reagentų bankais, konfidencialumas Informacija apie 48 straipsnio 1 dalyje
nurodytų biologinių produktų, laikomų Sąjungos
antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankuose, kiekį
ir potipius laikoma įslaptinta ir neskelbiama. 52 straipsnis
Nacionaliniai antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankai 1. Valstybės narės, kurios
įsteigė nacionalinius antigenų, vakcinų ir diagnostikos
reagentų bankus dėl 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų
į sąrašą įtrauktų ligų, dėl kurių
įsteigti Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos
reagentų bankai, užtikrina, kad jų nacionaliniai antigenų,
vakcinų ir diagnostikos reagentų bankai atitiktų biologinio
saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo reikalavimus,
nustatytus 15 straipsnio 1 dalies a punkte ir pagal 15 straipsnio 2 dalį
ir 48 straipsnio 3 dalies b punktą priimtuose deleguotuosiuose aktuose. 2. Valstybės narės teikia
Komisijai ir kitoms valstybėms narėms atnaujintą
informaciją apie: a) 1 dalyje nurodytų nacionalinių
antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų egzistavimą
arba įsteigimą; b) antigenų, vakcinų, vakcinų
gamybai skirto pirminio pasėlio atsargų ir diagnostikos reagentų
rūšis ir kiekį tokiuose bankuose; c) bet kokius jų veiklos pokyčius.
3. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytos
informacijos turinio, jos teikimo dažnumo ir formato. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. II ANTRAŠTINĖ DALIS
Ligų kontrolės priemonės 1 skyrius
8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą
įtrauktos ligos 1 skirsnis
Ligų kontrolės priemonės, taikomos kilus įtarimui, kad
laikomi gyvūnai užsikrėtę į sąrašą įtraukta
liga 53 straipsnis
Veiklos vykdytojų, gyvūnų ūkio darbuotojų ir
gyvūnų augintinių laikytojų prievolės 1. Kilus įtarimui, kad laikomi
gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į
sąrašą įtraukta liga, veiklos vykdytojai, gyvūnų
ūkio darbuotojai ir gyvūnų augintinių laikytojai ne tik
praneša apie požymius ar įtarimus kompetentingai institucijai ir
veterinarijos gydytojams pagal 16 straipsnio 1 dalį, bet ir, kol
kompetentinga institucija imsis ligų kontrolės priemonių pagal
54 straipsnio 1 dalį ir 55 straipsnio 1 dalį, patys nustato tinkamas
55 straipsnio 1 dalies c, d ir e punktuose nurodytas ligų kontrolės
priemones, siekdami išvengti tos į sąrašą įtrauktos ligos
plitimo iš užkrėstų gyvūnų, ūkių ir vietų,
už kuriuos jie yra atsakingi, ir perdavimo kitiems gyvūnams ar žmonėms.
2. Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius
aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis papildomos ligų
kontrolės priemonės, kurių turi imtis veiklos vykdytojai,
gyvūnų ūkio darbuotojai ir gyvūnų augintinių
laikytojai, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje. 54 straipsnis
Kompetentingos institucijos atliekamas tyrimas įtarus į
sąrašą įtrauktą ligą 1. Kilus įtarimui, kad laikomi
gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į
sąrašą įtraukta liga, kompetentinga institucija nedelsiant
atlieka tyrimą, kad būtų patvirtintas arba paneigtas tos į
sąrašą įtrauktos ligos atvejis. 2. 1 dalyje nurodyto tyrimo tikslais
kompetentinga institucija prireikus užtikrina, kad valstybiniai veterinarijos
gydytojai: a) atliktų tam tikrų
rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl
konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos, laikomų
gyvūnų tipinio mėginio klinikinį tyrimą; b) paimtų tų į
sąrašą įtrauktų rūšių laikomų
gyvūnų tinkamus mėginius ir kitus mėginius laboratoriniams
tyrimams atlikti laboratorijose, kurias tuo tikslu paskyrė kompetentinga
institucija; c) atliktų laboratorinius tyrimus,
siekiant patvirtinti arba paneigti konkrečios į sąrašą
įtrauktos ligos atvejį. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytam
kompetentingos institucijos atliekamam tyrimui taikomos taisyklės. 55 straipsnis
Kompetentingos institucijos taikomos preliminarios ligų kontrolės
priemonės 1. Kilus įtarimui, kad laikomi
gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į
sąrašą įtraukta liga, kompetentinga institucija, kol bus gauti
54 straipsnio 1 dalyje nurodyto tyrimo rezultatai ir bus pradėtos taikyti
ligų kontrolės priemonės pagal 61 straipsnio 1 dalį, taiko
šias preliminarias ligų kontrolės priemones: a) vykdo ūkio, namų ūkio,
maisto ir pašarų įmonės, šalutinių gyvūninių
produktų ūkio arba kitų vietų, kuriose, kaip įtariama,
pasireiškė liga, oficialią priežiūrą; b) sudaro inventoriaus sąrašą,
į kurį įtraukia: i) ūkyje, namų ūkyje,
maisto ir pašarų įmonėje, šalutinių gyvūninių
produktų ūkyje arba kitose vietose laikomus gyvūnus; ii) ūkyje, namų ūkyje,
maisto ir pašarų įmonėje, šalutinių gyvūninių
produktų ūkyje arba kitose vietose laikomus produktus, jei jie
susiję su tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimu; c) taiko tinkamas biologinio saugumo
priemones, skirtas išvengti to į sąrašą įtrauktos ligos
sukėlėjo plitimo ir perdavimo kitiems gyvūnams arba
žmonėms; d) prireikus užkirsti kelią ligos
sukėlėjui toliau plisti, tam tikrų rūšių, kurios
įtrauktos į sąrašą dėl tos konkrečios į
sąrašą įtrauktos ligos, laikomus gyvūnus izoliuoja, kad jie
neturėtų sąlyčio su laukiniais gyvūnais; e) kiek tai būtina siekiant užkirsti
kelią į sąrašą įtrauktai ligai toliau plisti, riboja
judėjimą laikomų gyvūnų ir produktų bei atitinkamais
atvejais žmonių, transporto priemonių, medžiagų ar kitų
priemonių, per kurias ligos sukėlėjas galėjo paplisti
ūkyje, namų ūkiuose, maisto ir pašarų įmonėse,
šalutinių gyvūninių produktų ūkiuose ar kitoje
vietoje, kuriuose, kaip įtariama, pasireiškė ta į
sąrašą įtraukta liga, ar iš jų; f) atsižvelgdama į 4 skirsnyje
nustatytas ligų kontrolės priemones imasi kitų būtinų
ligų kontrolės priemonių, kaip antai: i) 54 straipsnio 1 dalyje nurodytą
kompetentingos institucijos vykdomą tyrimą atlieka ir šios dalies a–d
punktuose nustatytas ligų kontrolės priemones taiko kituose
ūkiuose, juose esančiuose epidemiologiniuose vienetuose, namų
ūkiuose, maisto ir pašarų įmonėse arba šalutinių
gyvūninių produktų ūkiuose; ii) priklausomai nuo ligos pobūdžio,
nustato tinkamas laikinų ribojimų taikymo zonas; g) inicijuoja 57 straipsnio 1 dalyje
nurodytą epidemiologinį tyrimą; 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje nustatytos
taisyklės, kiek tai susiję su konkrečiomis ir išsamiomis
ligų kontrolės priemonėmis, kurių reikia imtis dėl 8
straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos
ligos, atsižvelgiant į susijusį pavojų, kylantį: a) tam tikrų rūšių arba
kategorijų gyvūnams; b) tam tikros rūšies gamybai. 56 straipsnis
Preliminarių ligų kontrolės priemonių peržiūra ir
jų taikymo išplėtimas 55 straipsnio 1 dalyje nurodytas ligų
kontrolės priemones: a) prireikus peržiūri
kompetentinga institucija, atsižvelgdama į: i) 54 straipsnio 1 dalyje nurodyto tyrimo
rezultatus; ii) 57 straipsnio 1 dalyje nurodyto
epidemiologinio tyrimo rezultatus; b) jei reikia, jų taikymas
išplečiamas kitoms vietoms, kaip nurodyta 55 straipsnio 1 dalies e punkte. 2 skirsnis
Epidemiologinis tyrimas 57 straipsnis
Epidemiologinis tyrimas 1. Kilus įtarimui arba
patvirtinus, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1 dalies
a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, kompetentinga
institucija atlieka epidemiologinį tyrimą. 2. 1 dalyje nurodyto epidemiologinis
tyrimo tikslas: a) nustatyti tikėtiną į
sąrašą įtrauktos ligos kilmę ir jos plitimo būdus; b) apskaičiuoti tikėtiną
laikotarpį, kurį reiškėsi ta į sąrašą
įtraukta liga; c) nustatyti sąlytį turinčius
ūkius ir juose esančius epidemiologinius vienetus, namų
ūkius, maisto ir pašarų įmones, šalutinių
gyvūninių produktų ūkius arba kitas vietas, kuriose tam
tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą
dėl įtariamos į sąrašą įtrauktos ligos,
gyvūnai galėjo būti užkrėsti; d) gauti informacijos apie laikomų
gyvūnų, asmenų, produktų, transporto priemonių,
medžiagų ar kitų priemonių, per kuriuos ligos
sukėlėjas galėjo plisti tam tikrą laikotarpį prieš
pranešant apie įtariamą arba patvirtintą į sąrašą
įtrauktą ligą, judėjimą; e) gauti informacijos apie galimą
į sąrašą įtrauktos ligos paplitimą supančioje
aplinkoje, įskaitant ligos užkrato pernešėjų nustatymą ir
paplitimą. 3 skirsnis
patvirtinimas, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę liga 58 straipsnis
Kompetentingos institucijos oficialus 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos
į sąrašą įtrauktos ligos patvirtinimas; 1. Kompetentinga institucija oficialiai
patvirtina 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą į sąrašą
įtrauktą ligą remdamasi šia informacija: a) 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų
klinikinių ir laboratorinių tyrimų rezultatais; b) 57 straipsnio 1 dalyje nurodytu
epidemiologiniu tyrimu; c) kitais turimais epidemiologiniais
duomenimis. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytam oficialiam patvirtinimui taikytinų
reikalavimų. 59 straipsnis
Preliminarių ligų kontrolės priemonių panaikinimas, kai
į sąrašą įtrauktos ligos atvejis paneigiamas Kompetentinga institucija toliau taiko 55
straipsnio 1 dalyje ir 56 straipsnyje nurodytas preliminarias ligų
kontrolės priemones tol, kol 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų
į sąrašą įtrauktų ligų atvejis nepaneigiamas,
remiantis 58 straipsnio 1 dalyje arba pagal 58 straipsnio 2 dalį priimtose
taisyklėse nurodyta informacija. 4 skirsnis
Ligų kontrolės priemonės, taikomos patvirtinus, kad laikomi
gyvūnai užsikrėtę liga 60 straipsnis
Skubios ligų kontrolės priemonės, kurių turi imtis
kompetentinga institucija Pagal 58 straipsnio 1 dalį oficialiai
patvirtinus 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą
įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi gyvūnai,
protrūkį, kompetentinga institucija nedelsiant: a) paskelbia užkrėstą
ūkį, namų ūkį, maisto arba pašarų
įmonę, šalutinių gyvūninių produktų ūkį
ar kitą vietą oficialiai užkrėstais ta į sąrašą
įtraukta liga; b) atsižvelgdama į tą į
sąrašą įtrauktą ligą nustato ribojimų taikymo
zoną; c) įgyvendina 43 straipsnio 1
dalyje nurodytą nenumatytų atvejų planą, kad būtų
užtikrintas visiškas ligų kontrolės priemonių koordinavimas. 61 straipsnis
Užkrėsti ūkiai ir kitos vietos 1. Kilus 8 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria
užsikrėtę laikomi gyvūnai, protrūkiui ūkyje, namų
ūkyje, maisto arba pašarų įmonėje, šalutinių gyvūninių
produktų ūkyje ar kitoje vietoje, kompetentinga institucija
nedelsiant imasi vienos ar kelių toliau išvardytų ligų
kontrolės priemonių, siekdama užkirsti kelią tai į
sąrašą įtrauktai ligai toliau plisti, kaip antai: a) gyvūnų, asmenų,
produktų, transporto priemonių arba kitų medžiagų, kurios
gali būti užkrėstos ir prisidėti prie į sąrašą
įtrauktos ligos plitimo, judėjimo ribojimas; b) gyvūnų, kurie gali būti
užsikrėtę į sąrašą įtraukta liga ir
prisidėti prie jos plitimo, žudymas ir naikinimas arba skerdimas; c) produktų, pašarų ar kitų
medžiagų naikinimas, perdirbimas, transformavimas ar apdorojimas arba
įrangos, transporto priemonių, augalų ar augalų
produktų, arba vandens, kurie gali būti užkrėsti, tinkamas
apdorojimas, siekiant užtikrinti, kad ligos sukėlėjas ar ligos
sukėlėjo užkrato pernešėjas būtų sunaikintas; d) laikomų gyvūnų skiepijimas
arba gydymas kitais veterinariniais vaistais pagal 46 straipsnio 1 dalį ir
laikantis pagal 47 straipsnio 1 dalį priimtų deleguotųjų
aktų; e) gyvūnų ir produktų, kurie
gali būti užsikrėtę į sąrašą įtraukta liga
ir prisidėti prie jos plitimo, izoliavimas, karantinas arba gydymas; f) valymas, dezinfekavimas, dezinsekcija ir
deratizacija arba kitos biologinio saugumo priemonės, taikytinos
užkrėstame ūkyje, namų ūkyje, maisto arba pašarų
įmonėje, šalutinių gyvūninių produktų ūkyje
ar kitoje vietoje, kad būtų sumažinta į sąrašą
įtrauktos ligos plitimo rizika; g) tinkamų pakankamo kiekio
mėginių, reikalingų užbaigti 57 straipsnio 1 dalyje
nurodytą epidemiologinį tyrimą, ėmimas; h) laboratorinis mėginių tyrimas. 2. Nustatydama, kurios iš 1 dalyje
išvardytų priemonių yra tinkamos, kompetentinga institucija
atsižvelgia į: a) ligos pobūdį; b) gamybos rūšį ir
epidemiologinius vienetus užkrėstame ūkyje, namų ūkyje,
maisto arba pašarų įmonėje, šalutinių gyvūninių
produktų ūkyje ar kitoje vietoje. 3. Kompetentinga institucija leidžia
atkurti gyvūnų populiaciją ūkyje, namų ūkyje ar
kitoje vietoje tik tuo atveju, jei: a) sėkmingai įgyvendintos visos
tinkamos 1 dalyje nurodytos ligų kontrolės priemonės ir atlikti
laboratoriniai tyrimai; b) praėjo pakankamai laiko, kad
būtų išvengta užkrėsto ūkio, namų ūkio, maisto
arba pašarų įmonės, šalutinių gyvūninių
produktų ūkio ar kitos vietos pakartotinio užkrėtimo į
sąrašą įtraukta liga, kuri sukėlė 1 dalyje
nurodytą protrūkį. 62 straipsnis
Epidemiologiškai susiję ūkiai ir vietos 1. Kompetentinga institucija
išplečia 61 straipsnio 1 dalyje nurodytų ligų kontrolės
priemonių taikymą kitiems ūkiams ir juose esantiems
epidemiologiniams vienetams, namų ūkiams, maisto arba pašarų
įmonėms, šalutinių gyvūninių produktų
ūkiams, kitoms vietoms arba transporto priemonėms, į kuriuos, iš
kurių arba per kuriuos, remiantis 57 straipsnio 1 dalyje nurodytu
epidemiologiniu tyrimu arba klinikinių ar laboratorinių tyrimų
rezultatais, arba kitais epidemiologiniais duomenimis, įtartas 8
straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos
ligos, dėl kurios tokios priemonės buvo nustatytos, plitimas. 2. Jei 57 straipsnio 1 dalyje nurodytas
epidemiologinis tyrimas patvirtina, kad 8 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos galima kilmė yra
kita valstybė narė arba tikėtina, kad ta į sąrašą
įtraukta liga paplito į kitą valstybę narę,
kompetentinga institucija informuoja tą valstybę narę. 3. 2 dalyje nurodytais atvejais skirtingų
valstybių narių kompetentingos institucijos bendradarbiauja
atlikdamos kitą epidemiologinį tyrimą ir taikydamos ligų
kontrolės priemones. 63 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su ligų kontrolės
priemonėmis užsikrėtusiuose ir epidemiologiškai susijusiuose
ūkiuose ir vietose, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, taikomų ligų kontrolės priemonėms,
kurių pagal 61 ir 62 straipsnius turi imtis kompetentinga institucija
užsikrėtusiuose ir epidemiologiškai susijusiuose ūkiuose, maisto ar
pašarų įmonėse, šalutinių gyvūninių produktų
ūkiuose ir kitose vietose dėl bet kurios 8 straipsnio 1 dalies a
punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos. Į tas išsamias taisykles turi būti
įtraukti šie aspektai: a) 61 straipsnio 1 dalies a–e punktuose
nurodytoms ligų kontrolės priemonėms taikomos sąlygos ir
reikalavimai; b) 61 straipsnio 1 dalies f punkte
minėto valymo, dezinfekavimo, dezinsekcijos ir deratizacijos tvarka,
nurodant atvejus, kai minėtais tikslais tikslinga naudoti biocidinius
produktus; c) 61 straipsnio 1 dalies g–h punktuose
nurodytų mėginių ėmimui ir laboratoriniams tyrimams
taikomos sąlygos ir reikalavimai; d) 61 straipsnio 3 dalyje nurodyto
gyvūnų populiacijos atkūrimo išsamios sąlygos ir
reikalavimai; e) 62 straipsnyje nurodytos
būtinos ligų kontrolės priemonės, taikytinos
epidemiologiškai susijusiuose ūkiuose, vietose ir transporto
priemonėse. 64 straipsnis
Kompetentingų institucijų nustatytos ribojimų taikymo zonos 1. Kompetentinga institucija nustato
ribojimų taikymo zoną aplink užkrėstą ūkį,
namų ūkį, maisto arba pašarų įmonę,
šalutinių gyvūninių produktų ūkį ar kitą
vietą, kuriuose laikomuose gyvūnuose pasireiškė 8 straipsnio 1
dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos
protrūkis, atitinkamais atvejais atsižvelgdama į: a) ligos pobūdį; b) ribojimų taikymo zonų
geografinę padėtį; c) ribojimų taikymo zonų
ekologinius ir hidrologinius veiksnius; d) meteorologines sąlygas; e) užkrato pernešėjų ribojimų
taikymo zonose paplitimą, pasiskirstymą ir tipą; f) 57 straipsnio 1 dalyje nurodyto
epidemiologinio tyrimo bei kitų tyrimų rezultatus ir epidemiologinius
duomenis; g) laboratorinių tyrimų
rezultatus; h) taikomas ligų kontrolės
priemones. Atitinkamais atvejais ribojimų taikymo zona
apima nustatyto dydžio ir išdėstymo apsaugos ir priežiūros zonas. 2. Kompetentinga institucija nuolat
vertina ir peržiūri padėtį ir atitinkamais atvejais siekdama
užkirsti kelią 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai į
sąrašą įtrauktai ligai plisti: a) keičia ribojimų taikymo
zonų ribas; b) nustato papildomas ribojimų taikymo
zonas. 3. Tuo atveju, kai zonos yra
dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijose, tų
valstybių narių kompetentingos institucijos bendradarbiauja
nustatydamos 1 dalyje nurodytas ribojimų taikymo zonas. 4. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, kuriomis nustatomos ir iš dalies keičiamos ribojimų
taikymo zonos, įskaitant apsaugos arba priežiūros zonas. 65 straipsnis
Ligų kontrolės priemonės ribojimų taikymo zonoje 1. Siekdama užkirsti kelią 8
straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai į sąrašą įtrauktai
ligai toliau plisti, kompetentinga institucija ribojimų taikymo zonoje
imasi vienos ar daugiau ligų kontrolės priemonių, kaip antai: a) ūkių, namų ūkių,
maisto arba pašarų įmonių, šalutinių gyvūninių
produktų ūkių ar kitų vietų, kuriuose laikomi tam
tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą
dėl tos konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos,
gyvūnai, nustatymas; b) patikrinimai ūkiuose, namų
ūkiuose, maisto arba pašarų įmonėse, šalutinių
gyvūninių produktų ūkiuose ar kitose vietose, kuriuose
laikomi tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą
dėl tos konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos,
gyvūnai, ir prireikus tyrimai, mėginių ėmimas ir tų
mėginių laboratorinių tyrimų atlikimas; c) judėjimo sąlygos, taikomos
asmenų, gyvūnų, produktų, pašarų, transporto
priemonių ir kitų medžiagų, kurios gali būti užkrėstos
arba prisidėti prie tos į sąrašą įtrauktos ligos
plitimo ribojimų taikymo zonose ir iš jų judėjimui ir vežimui
per ribojimų taikymo zonas; d) biologinio saugumo reikalavimai, taikomi:
i) gyvūninių produktų
gamybai, perdirbimui ir paskirstymui; ii) šalutinių gyvūninių
produktų surinkimui ir šalinimui; iii) dirbtiniam dauginimui. e) laikomų gyvūnų skiepijimas
ir gydymas kitais veterinariniais vaistais pagal 46 straipsnio 1 dalį ir
laikantis pagal 47 straipsnio 1 dalį priimtų deleguotųjų
aktų; f) valymas, dezinfekavimas, dezinsekcija ir
deratizacija; g) maisto įmonės paskyrimas arba
atitinkamais atvejais patvirtinimas gyvūnų iš ribojimų taikymo
zonų skerdimo arba gyvūninių produktų iš tų zonų
apdorojimo tikslais; h) gyvūnų perkėlimo ir
genetinės medžiagos produktų arba gyvūninių produktų
vežimo identifikavimas ir atsekamumo reikalavimai; i) kitos būtinos biologinio saugumo ir
rizikos mažinimo priemonės, skirtos sumažinti tos į sąrašą
įtrauktos ligos plitimo riziką; 2. Kompetentinga institucija imasi
visų reikiamų priemonių, siekdama išsamiai informuoti
ribojimų taikymo zonose esančius asmenis apie galiojančius
apribojimus ir ligų kontrolės priemonių pobūdį. 3. Nustatydama, kurių iš 1 dalyje
išvardytų priemonių reikia imtis, kompetentinga institucija
atsižvelgia į: a) ligos pobūdį; b) gamybos rūšis; c) tų ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių įgyvendinamumą, veiksmingumą ir galimybę
jomis naudotis. 66 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės ribojimų taikymo zonose 1. Veiklos vykdytojai, laikantys
gyvūnus ir produktus 64 straipsnio 1 dalyje nurodytoje ribojimų
taikymo zonoje, praneša kompetentingai institucijai apie bet kokį
numatomą laikomų gyvūnų perkėlimą ar
produktų vežimą ribojimų taikymo zonoje arba už jos. 2. Jie perkelia laikomus gyvūnus
ir veža produktus tik laikydamiesi kompetentingos institucijos nurodymų. 67 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su ligų kontrolės
priemonėmis ribojimų taikymo zonose, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, nustatytų ligų kontrolės priemonėms,
kurių reikia imtis ribojimų taikymo zonoje, kaip nurodyta 65
straipsnio 1 dalyje, dėl kiekvienos 8 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos. Į tas išsamias taisykles turi būti
įtraukti šie aspektai: a) 65
straipsnio 1 dalies a, c, d, e, g, h ir i punktuose nurodytoms ligų
kontrolės priemonėms taikomos sąlygos ir reikalavimai; b) 65
straipsnio 1 dalies f punkte minėto valymo, dezinfekavimo, dezinsekcijos
ir deratizacijos tvarka, nurodant atvejus, kai tais tikslais tikslinga naudoti
biocidinius produktus; c) būtina
priežiūra, kurią reikia vykdyti baigus taikyti ligų
kontrolės priemones ir atlikus 65 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytus
laboratorinius tyrimus; d) kitos
konkrečios ligų kontrolės priemonės, taikomos siekiant
užkirsti kelią 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytoms konkrečioms
į sąrašą įtrauktoms ligoms plisti. 68 straipsnis
Ligų kontrolės priemonių taikymas ribojimų taikymo zonose
ir deleguotieji aktai 1. Kompetentinga institucija taiko
šiame skirsnyje nurodytas ligų kontrolės priemones tol, kol: a) įgyvendinamos ligų
kontrolės priemonės, nustatytos 8 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytai į sąrašą įtrauktai ligai, dėl kurios taikomi
apribojimai; b) vykdomas galutinis valymas,
dezinfekavimas, dezinsekcija ir deratizacija, jei to reikia dėl: i) 8 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios
taikomos ligų kontrolės priemonės; ii) užsikrėtusių laikomų
gyvūnų rūšių; iii) gamybos rūšies; c) atsižvelgiant į 8 straipsnio 1
dalies a punkte nurodytą į sąrašą įtrauktą
ligą, dėl kurios taikytos ligų kontrolės priemonės, ir
ūkio arba vietos rūšį, ribojimų taikymo zonoje vykdyta
tinkama priežiūra, kuria įrodomas tos į sąrašą
įtrauktos ligos likvidavimas. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, nustatytų ligų kontrolės priemonėms,
kurių turi imtis kompetentinga institucija, kaip nurodyta šio straipsnio 1
dalyje, susijusių su: a) galutinio valymo, dezinfekavimo,
dezinsekcijos ir deratizacijos tvarka, ir prireikus biocidinių
produktų naudojimu minėtais tikslais; b) priežiūros planu, būdais,
metodais, dažnumu, intensyvumu, tiksline gyvūnų populiacija ir
mėginių ėmimo būdais, siekiant atgauti neužkrėstos
teritorijos statusą po ligos protrūkio; c) gyvūnų populiacijos
atkūrimu ribojimų taikymo zonose, baigus taikyti šio straipsnio 1
dalyje nurodytas ligų kontrolės priemones, atsižvelgiant į 61
straipsnio 3 dalyje nurodytas gyvūnų populiacijos atkūrimo
sąlygas; d) kitomis ligų kontrolės
priemonėmis, būtinomis siekiant atgauti neužkrėstos teritorijos
statusą. 69 straipsnis
Skubus skiepijimas 1. Atitinkamais atvejais, siekiant
vykdyti veiksmingą 8 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į
sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios protrūkio taikomos
ligų kontrolės priemonės, kontrolę, kompetentinga
institucija: a) parengia skiepijimo planą; b) nustato skiepijimo zonas. 2. Priimdama sprendimą dėl
skiepijimo plano ir skiepijimo zonų nustatymo, kaip nurodyta šio
straipsnio 1 dalyje, kompetentinga institucija atsižvelgia į: a) skubaus skiepijimo reikalavimus,
nustatytus 43 straipsnio 1 dalyje nurodytuose nenumatytų atvejų
planuose; b) vakcinų naudojimo reikalavimus,
nurodytus 46 straipsnio 1 dalyje ir pagal 47 straipsnio 1 dalį priimtuose
deleguotuosiuose aktuose. 3. Šio straipsnio 1 dalies b punkte
nurodytos skiepijimo zonos atitinka reikalavimus, taikomus rizikos mažinimo
priemonėms, kuriomis užkertamas kelias ligoms plisti, ir priežiūrai,
kaip nustatyta pagal 47 straipsnio 1 dalies d ir e punktus priimtuose deleguotuosiuose
aktuose. 5 skirsnis
Laukiniai gyvūnai 70 straipsnis
Laukiniai gyvūnai 1. Įtarus arba oficialiai
patvirtinus, kad laukiniai gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1
dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga,
nukentėjusioji valstybė narė: a) atsižvelgdama į tą
konkrečią į sąrašą įtrauktą ligą, vykdo
laukinių gyvūnų populiacijos priežiūrą; b) imasi būtinų ligų
prevencijos ir kontrolės priemonių, kad būtų išvengta
tolesnio tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimo; 2. Nustatant 1 dalies b punkte
nurodytas ligų prevencijos ir kontrolės priemones atsižvelgiama
į: a) ligos pobūdį; b) užsikrėtusius laukinius
gyvūnus; c) ligų kontrolės priemones,
kurių reikia imtis įtarus arba oficialiai patvirtinus, kad
ribojimų taikymo zonose laikomi gyvūnai užsikrėtę 8
straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta
liga, pagal 1–4 skirsniuose nustatytas taisykles. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) pagal 1 dalies a punktą vykdomos
priežiūros; b) pagal 1 dalies b punktą
nustatytų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių. Priimdama tuos deleguotuosius aktus, Komisija
atsižvelgia į ligos pobūdį ir gyvūnų rūšis,
kurios įtrauktos į sąrašą dėl 1 dalyje nurodytos
į sąrašą įtrauktos ligos. 6 skirsnis
valstybių narių taikomos papildomos ligų kontrolės
priemonės, Komisijos vykdomas koordinavimas ir laikinos specialios
ligų kontrolės taisyklės 71 straipsnis
Valstybių narių taikomos papildomos ligų kontrolės
priemonės, Komisijos vykdomas priemonių koordinavimas ir laikinos
specialios ligų kontrolės taisyklės, susijusios su 1–5
skirsniais 1. Be priemonių, nustatytų 61
straipsnio 1 dalyje, 62 straipsnyje, 65 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 68
straipsnio 1 dalyje ir pagal 67 straipsnį ir 68 straipsnio 2 dalį
priimtuose deleguotuosiuose aktuose, valstybės narės gali imtis
papildomų ligų kontrolės priemonių, jei tokios
priemonės atitinka šiame reglamente nustatytas taisykles ir yra
būtinos bei proporcingos, siekiant kontroliuoti 8 straipsnio 1 dalies a
punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos plitimą,
atsižvelgdamos į: a) konkrečias epidemiologines
aplinkybes; b) ūkių, kitų vietų ir
gamybos rūšį; c) susijusių gyvūnų
kategorijas ir rūšis; d) ekonomines arba socialines sąlygas. 2. Valstybės narės nedelsiant
informuoja Komisiją apie: a) ligų kontrolės priemones,
kurių ėmėsi kompetentinga institucija, kaip nurodyta 58, 59, 61,
62, 64 ir 65 straipsniuose, 68 straipsnio 1 dalyje, 69 straipsnyje, 70
straipsnio 1 ir 2 dalyse ir pagal 63, 67 straipsnius, 68 straipsnio 2 dalį
ir 70 straipsnio 3 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose; b) papildomas ligų kontrolės
priemones, kurių ėmėsi valstybės narės, kaip nurodyta
1 dalyje. 3. Komisija peržiūri su liga
susijusią padėtį, taip pat ligų kontrolės priemones,
kurių ėmėsi kompetentinga institucija, ir papildomas priemones,
kurių ėmėsi valstybės narės pagal šį
skirsnį, ir gali įgyvendinimo aktais nustatyti specialias ligų
kontrolės priemones, taikomas ribotą laikotarpį ir epidemiologinę
padėtį atitinkančiomis sąlygomis, kai: a) tos ligų kontrolės priemonės
laikomos netinkamomis, atsižvelgiant į konkrečią
epidemiologinę padėtį; b) paaiškėja, kad 8 straipsnio 1 dalies
a punkte nurodyta į sąrašą įtrauktą liga plinta
nepaisant pagal šį skyrių nustatytų ligų kontrolės
priemonių. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 4. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su liga, dėl kurios gali kilti nauja labai didelė rizika,
Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255
straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros. 2 skyrius
8 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytos į
sąrašą įtrauktos ligos 1 skirsnis
Ligų kontrolės priemonės, taikomos kilus įtarimui, kad
laikomi gyvūnai užsikrėtę liga 72 straipsnis
Veiklos vykdytojų, gyvūnų ūkio darbuotojų ir
gyvūnų augintinių laikytojų prievolės 1. Kilus įtarimui, kad laikomi
gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose
nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, veiklos
vykdytojai, gyvūnų ūkio darbuotojai ir gyvūnų
augintinių laikytojai ne tik praneša apie požymius ar įtarimus
kompetentingai institucijai ir veterinarijos gydytojams pagal 16 straipsnio 1
dalį, bet ir, kol kompetentinga institucija imsis ligų kontrolės
priemonių pagal 74 straipsnio 1 dalį, patys nustato tinkamas
ligų kontrolės priemones, nurodytas 74 straipsnio 1 dalies a punkte
ir pagal 74 straipsnio 3 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose,
siekdami išvengti tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimo iš
užkrėstų gyvūnų, ūkių ir vietų, už kuriuos
jie yra atsakingi, ir perdavimo kitiems gyvūnams ar žmonėms. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, kuriomis papildomos ligų kontrolės priemonės,
kurių turi imtis veiklos vykdytojai, gyvūnų ūkio
darbuotojai ir gyvūnų augintinių laikytojai, kaip nurodyta šio
straipsnio 1 dalyje. 73 straipsnis
Kompetentingos institucijos atliekamas tyrimas įtarus į
sąrašą įtrauktą ligą 1. Kilus įtarimui, kad laikomi
gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose
nurodyta į sąrašą įtraukta liga, kompetentinga institucija
nedelsiant atlieka tyrimą, kad būtų patvirtintas arba paneigtas
tos į sąrašą įtrauktos ligos atvejis. 2. 1 dalyje nurodyto tyrimo tikslais
kompetentinga institucija prireikus užtikrina, kad valstybiniai veterinarijos
gydytojai: a) atliktų tam tikrų
rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl
konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos, laikomų
gyvūnų tipinio mėginio klinikinį tyrimą; b) paimtų į sąrašą
įtrauktų rūšių laikomų gyvūnų tinkamus
mėginius ir kitus mėginius laboratoriniams tyrimams atlikti
laboratorijose, kurias tuo tikslu paskyrė kompetentinga institucija; c) atliktų laboratorinius tyrimus,
siekiant patvirtinti arba paneigti konkrečios į sąrašą
įtrauktos ligos atvejį. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytam tyrimui
taikomos taisyklės. 74 straipsnis
Kompetentingos institucijos taikomos preliminarios
ligų kontrolės priemonės 1. Kilus
įtarimui, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1
dalies b arba c punktuose nurodyta į sąrašą įtraukta liga,
kompetentinga institucija, kol bus gauti 73 straipsnio 1 dalyje nurodyto tyrimo
rezultatai ir bus pradėtos taikyti ligų kontrolės priemonės
pagal 78 straipsnio 1 ir 2 dalis, taiko šias preliminarias ligų
kontrolės priemones: a) taiko ligų kontrolės priemones, kad būtų apribotas
tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimas iš užkrėstos
teritorijos, ūkio, namų ūkio, maisto ir pašarų
įmonės, šalutinių gyvūninių produktų ūkio
arba kitos vietos; b) prireikus inicijuoja epidemiologinį
tyrimą, atsižvelgdama į tokiam 57 straipsnio 1 dalyje nurodytam
tyrimui nustatytas taisykles ir pagal 57 straipsnio 2 dalį priimtas taisykles.
2. 1 dalyje nurodytos preliminarios
ligų kontrolės priemonės yra tinkamos ir proporcingos 8
straipsnio 1 dalies b arba c punktuose nurodytos į sąrašą
įtrauktos ligos keliamai rizikai, ir nustatomos atsižvelgiant į: a) ligos pobūdį; b) užsikrėtusius laikomus gyvūnus; c) sveikatos būklę valstybėje
narėje, zonoje, laikymo vietoje arba ūkyje, kuriuose įtariama ta
į sąrašą įtraukta liga; d) 55 straipsnio 1 dalyje, 56 straipsnyje ir
pagal 55 straipsnio 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose nurodytas
preliminarias ligų kontrolės priemones. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje nustatytos
taisyklės, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalyje nurodytus
veiksnius, kiek tai susiję su: a) preliminariomis ligų kontrolės
priemonėmis, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią į
sąrašą įtrauktai ligai plisti, kaip nurodyta 1 dalies a punkte; b) 1 dalies a punkte nurodytų
preliminarių ligų kontrolės priemonių taikymu kitiems
ūkiams ir juose esantiems epidemiologiniams vienetams, namų
ūkiams, maisto arba pašarų įmonėms, šalutinių
gyvūninių produktų ūkiams ar kitoms vietoms; c) laikinų ribojimų taikymo
zonų, kurios yra tinkamos atsižvelgiant į ligos pobūdį,
nustatymu. 75 straipsnis
Preliminarių ligų kontrolės priemonių peržiūra ir
jų taikymo išplėtimas 74 straipsnio 1 dalyje nurodytas ligų
kontrolės priemones: a) prireikus peržiūri
kompetentinga institucija, atsižvelgdama į 73 straipsnio 1 dalyje nurodyto
tyrimo ir atitinkamais atvejais 74 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto
epidemiologinio tyrimo rezultatus; b) jei reikia, jų taikymas
išplečiamas kitoms vietoms, kaip nurodyta 74 straipsnio 3 dalies b punkte. 2 skirsnis
patvirtinimas, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę liga 76 straipsnis
Kompetentingos institucijos oficialus ligos patvirtinimas; 1. Kompetentinga institucija oficialiai
patvirtina 8 straipsnio 1 dalies b arba c punktuose nurodytą į
sąrašą įtrauktą ligą, remdamasi šia informacija: a) 73 straipsnio 2 dalyje nurodytų
klinikinių ir laboratorinių tyrimų rezultatais; b) atitinkamais atvejais 74 straipsnio 1
dalies b punkte nurodytu epidemiologiniu tyrimu; c) kitais turimais epidemiologiniais
duomenimis. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytam oficialiam patvirtinimui taikytinų
reikalavimų. 77 straipsnis
Preliminarių ligų kontrolės priemonių panaikinimas, kai
ligos pasireiškimas paneigiamas Kompetentinga institucija toliau taiko 74
straipsnio 1 dalyje ir 75 straipsnyje nurodytas preliminarias ligų
kontrolės priemones tol, kol 8 straipsnio 1 dalies b arba c punkte
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atvejis
nepaneigiamas pagal 76 straipsnio 1 dalį arba taisykles, priimtas pagal 76
straipsnio 2 dalį. 3 skirsnis
Ligų kontrolės priemonės, taikomos patvirtinus, kad laikomi
gyvūnai užsikrėtę liga 78 straipsnis
Kompetentingos institucijos taikomos ligų kontrolės priemonės 1. Pagal 76 straipsnio 1 dalį
oficialiai patvirtinus 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos į
sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi
gyvūnai, protrūkį, kompetentinga institucija: a) valstybėje narėje, zonoje ar
laikymo vietoje, kuriose dėl tos į sąrašą įtrauktos
ligos įgyvendinama 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta privalomo likvidavimo
programa, taiko ligų kontrolės priemones, nustatytas toje privalomo
likvidavimo programoje; b) valstybėje narėje,
teritorijoje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriose dėl tos į
sąrašą įtrauktos ligos neįgyvendinama 30 straipsnio 1
dalyje nurodyta privalomo likvidavimo programa, pradeda įgyvendinti
tą privalomo likvidavimo programą ir taiko joje nustatytas ligų
kontrolės priemones. 2. Pagal 76 straipsnio 1 dalį
oficialiai patvirtinus 8 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos į
sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi
gyvūnai, protrūkį, kompetentinga institucija: a) valstybėje narėje, zonoje ar
laikymo vietoje, kuriose dėl tos į sąrašą įtrauktos
ligos įgyvendinama 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta savanoriško likvidavimo
programa, taiko ligų kontrolės priemones, nustatytas toje savanoriško
likvidavimo programoje; b) valstybėje narėje,
teritorijoje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriose dėl tos į
sąrašą įtrauktos ligos neįgyvendinama 30 straipsnio 2
dalyje nurodyta savanoriško likvidavimo programa, prireikus taiko priemones,
skirtas kontroliuoti tos ligos plitimą ir užkirsti jam kelią. 3. Šio straipsnio 2 dalies b punkte
nurodytos priemonės yra proporcingos 8 straipsnio 1 dalies c punkte
nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos keliamai rizikai ir
nustatomos atsižvelgiant į: a) ligos pobūdį; b) užsikrėtusius laikomus gyvūnus; c) sveikatos būklę valstybėje
narėje, teritorijoje, zonoje, laikymo vietoje arba ūkyje, kuriuose
oficialiai patvirtinta į sąrašą įtraukta liga; d) ligų kontrolės priemones,
kurių reikia imtis ūkiuose, kitose vietose ir ribojimų taikymo
zonose, nurodytuose šios antraštinės dalies 1 skyriaus 4 skirsnyje. 79 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su ligų kontrolės
priemonėmis, kurių turi imtis kompetentinga institucija, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos išsamios
taisyklės, susijusios su ligų kontrolės priemonėmis,
kurių reikia imtis kilus 8 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose nurodytos
į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi
gyvūnai, protrūkiams, kaip nurodyta 78 straipsnio 2 dalies b punkte
ir atsižvelgiant į 78 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus. 4 skirsnis
Laukiniai gyvūnai 80 straipsnis
Laukiniai gyvūnai 1. Įtarus arba oficialiai
patvirtinus, kad laukiniai gyvūnai užsikrėtę 8 straipsnio 1
dalies b punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga,
nukentėjusiosios valstybės narės kompetentinga institucija: a) visoje valstybės narės
teritorijoje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriose dėl tos į
sąrašą įtrauktos ligos įgyvendinama 30 straipsnio 1 dalyje
nurodyta privalomo likvidavimo programa, taiko ligų kontrolės
priemones, nustatytas toje privalomo likvidavimo programoje; b) visoje valstybėje narėje arba
teritorijoje ar zonoje, kuriose dėl tos į sąrašą
įtrauktos ligos neįgyvendinama 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta
privalomo likvidavimo programa, pradeda įgyvendinti tą privalomo
likvidavimo programą ir prireikus taiko joje nustatytas ligų kontrolės
priemones, skirtas kontroliuoti tos ligos plitimą ir užkirsti jam
kelią. 2. Kilus 8 straipsnio 1 dalies c punkte
nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria
užsikrėtę laukiniai gyvūnai, protrūkiui,
nukentėjusiosios valstybės narės kompetentinga institucija: a) visoje valstybėje narėje,
teritorijoje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriose dėl tos į
sąrašą įtrauktos ligos įgyvendinama 30 straipsnio 2 dalyje
nurodyta savanoriško likvidavimo programa, taiko ligų kontrolės
priemones, nustatytas toje savanoriško likvidavimo programoje; b) visoje valstybėje narėje,
teritorijoje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriose dėl tos į
sąrašą įtrauktos ligos neįgyvendinama 30 straipsnio 2
dalyje nurodyta savanoriško likvidavimo programa, prireikus taiko priemones,
skirtas kontroliuoti tos ligos plitimą ir užkirsti jam kelią. 3. Nustatant 2 dalies b punkte
nurodytas ligų kontrolės priemones atsižvelgiama į: a) ligos pobūdį; b) užsikrėtusius laukinius
gyvūnus; c) ligų kontrolės priemones,
kurių reikia imtis įtarus arba oficialiai patvirtinus, kad
ribojimų taikymo zonose laikomi gyvūnai užsikrėtę į
sąrašą įtraukta liga, pagal šios antraštinės dalies 1
skyriaus 1–4 skirsniuose nustatytas taisykles. 4. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, kuriomis papildomos ligų kontrolės priemonės,
kurių reikia imtis kilus 8 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose nurodytos
į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę
laukiniai gyvūnai, protrūkiams, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalies
b punkte. 5 skirsnis
Komisijos vykdomas koordinavimas ir laikinos specialios ligų
kontrolės taisyklės 81 straipsnis
Komisijos vykdomas priemonių koordinavimas ir laikinos specialios
ligų kontrolės taisyklės, susijusios su 1–4 skirsniais 1. Valstybės narės praneša
Komisijai apie ligų kontrolės priemones, kurių ėmėsi
kompetentinga institucija dėl 8 straipsnio 1 dalies b ar c punkte
nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos pagal 76 straipsnio 1
dalį, 77 ir 78 straipsnius, 80 straipsnio 1 ir 2 dalis ir pagal deleguotuosius
aktus, priimtus pagal 76 straipsnio 2 dalį, 79 straipsnį ir 84
straipsnio 4 dalį. 2. Komisija peržiūri su liga
susijusią padėtį, taip pat ligų kontrolės priemones,
kurių ėmėsi kompetentinga institucija pagal šį skyrių,
ir gali įgyvendinimo aktais ribotą laikotarpį nustatyti
specialias ligų kontrolės priemonėms taikomas taisykles dėl
8 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytos į sąrašą
įtrauktos ligos, epidemiologinę padėtį atitinkančiomis
sąlygomis, kai: a) tos ligų kontrolės
priemonės, kurių ėmėsi kompetentinga institucija, laikomos
netinkamomis, atsižvelgiant į konkrečią epidemiologinę
padėtį; b) paaiškėja, kad 8 straipsnio 1 dalies
b arba c punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga plinta
nepaisant ligų kontrolės priemonių, kurių prireikus imtasi
pagal šį skyrių. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 3. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su 8 straipsnio 1 dalies b ir c punkte nurodyta į
sąrašą įtraukta liga, dėl kurios gali kilti nauja labai
didelė rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo
aktus laikydamasi 255 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros. IV DALIS
REGISTRAVIMAS, PATVIRTINIMAS, ATSEKAMUMAS IR PERKĖLIMAS BEI VEŽIMAS I ANTRAŠTINĖ DALIS
Sausumos gyvūnai, genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai
produktai iš sausumos gyvūnų 1 skyrius
Registravimas, patvirtinimas, duomenų saugojimas ir registrai 1 skirsnis
Ūkių ir vežėjų registravimas 82 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė registruoti ūkius 1. Siekdami pagal 88 straipsnį
įregistruoti ūkius, kuriuose laikomi sausumos gyvūnai arba
surenkami, gaminami, perdirbami arba laikomi genetinės medžiagos
produktai, jų veiklos vykdytojai, prieš pradėdami vykdyti tokią
veiklą: a) praneša kompetentingai institucijai apie
tokius ūkius, už kuriuos jie yra atsakingi; b) pateikia kompetentingai institucijai
šią informaciją: i) veiklos vykdytojo pavadinimą arba
vardą bei pavardę ir adresą; ii) patalpų vietą ir aprašą; iii) ūkyje laikomų sausumos gyvūnų arba genetinės medžiagos
produktų kategorijas, rūšis ir skaičių bei ūkio
talpą; iv) ūkio rūšį; v) kitus su ūkiu susijusius aspektus, kurie yra svarbūs
nustatant jo keliamą riziką. 2. 1 dalyje
nurodytų ūkių veiklos vykdytojai praneša kompetentingai
institucijai apie: a) svarbius pokyčius ūkyje, susijusius su 1 dalies b punkte
nurodytais aspektais; b) ūkyje vykdomos veiklos
nutraukimą. 3. Ūkiai,
kurie turi būti patvirtinti pagal 89 straipsnio 1 dalį, neprivalo
pateikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos. 83 straipsnis
Nuo veiklos vykdytojų prievolės registruoti
ūkius nukrypti leidžiančios nuostatos Nukrypdamos nuo 82 straipsnio 1 dalies
valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo tam
tikrų kategorijų ūkiams, atsižvelgdamos į šiuos kriterijus: a) ūkyje laikomų sausumos
gyvūnų arba genetinės medžiagos produktų kategorijas,
rūšis ir skaičių bei ūkio talpą; b) ūkio rūšį; c) laikomų sausumos gyvūnų perkėlimą ar
genetinės medžiagos produktų vežimą į ūkį ir iš
jo. 84 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su veiklos vykdytojų
prievole registruoti ūkius Komisija gali įgyvendinimo aktais
nustatyti taisykles dėl: a) informacijos, kurią veiklos
vykdytojai turi pateikti ūkių registravimo tikslais, kaip nustatyta
82 straipsnio 1 dalyje; b) tam tikrų rūšių
ūkių, kuriems, kaip nustatyta 83 straipsnyje, valstybės
narės gali netaikyti registravimo reikalavimo, jei tų ūkių
keliama rizika yra nedidelė ir atsižvelgiama į tame straipsnyje
nurodytus kriterijus. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis
255 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 85 straipsnis
Laikomų kanopinių gyvūnų vežėjų registravimo
prievolės ir deleguotieji aktai 1. Siekiant, kad pagal 88
straipsnį būtų įregistruoti laikomų kanopinių
gyvūnų vežėjai, vežantys tuos gyvūnus iš vienos valstybės
narės į kitą, prieš pradėdami vykdyti tokią
veiklą jie: a) praneša kompetentingai institucijai apie
savo vykdomą veiklą; b) pateikia kompetentingai institucijai
šią informaciją: i) vežėjo pavadinimą arba
vardą bei pavardę ir adresą; ii) vežamų laikomų sausumos
gyvūnų kategorijas, rūšis ir skaičių; iii) transporto rūšį; iv) transporto priemones. 2. Vežėjai praneša kompetentingai
institucijai apie: a) svarbius pokyčius, susijusius su 1
dalies b punkte nurodytais aspektais; b) vežimo veiklos nutraukimą. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais papildomos ir
iš dalies keičiamos 1 dalyje nurodytos taisyklės, susijusios su
kitų rūšių vežėjų prievole pateikti informacijos
jų veiklos registravimo tikslais, atsižvelgiant į su tokiu vežimu
susijusią riziką. 86 straipsnis
Nuo laikomų kanopinių gyvūnų vežėjų registravimo
prievolės nukrypti leidžiančios nuostatos Nukrypdamos nuo 85 straipsnio 1 dalies
valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo tam
tikrų kategorijų vežėjams, atsižvelgdamos į šiuos
kriterijus: a) atstumus, kuriuos jie veža
minėtus laikomus sausumos gyvūnus; b) jų vežamų laikomų
sausumos gyvūnų kategorijas, rūšis ir skaičių. 87 straipsnis
Įgyvendinimo aktai, susiję su prievole registruoti vežėjus Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti
įgyvendinimo aktus dėl: a) informacijos, kurią
vežėjas turi pateikti savo veiklos registravimo tikslais, kaip nustatyta
85 straipsnio 1 dalyje; b) tam tikrų rūšių
vežėjų, kuriems, kaip nustatyta 86 straipsnyje, valstybės
narės gali netaikyti registravimo reikalavimo, jei tam tikros rūšies
vežimo keliama rizika yra nedidelė ir atsižvelgiama į tame
straipsnyje nurodytus kriterijus. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis
255 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 88 straipsnis
Kompetentingos institucijos prievolė, susijusi su ūkių ir
vežėjų registravimu Kompetentinga institucija registruoja: a) ūkius 96 straipsnio 1 dalyje
nurodytame ūkių ir vežėjų registre, jei veiklos vykdytojas
pateikė informaciją, kurios reikalaujama pagal 82 straipsnio 1
dalį; b) vežėjus tame 96 straipsnio 1
dalyje nurodytame ūkių ir vežėjų registre, jei vežėjas
pateikė informaciją, kurios reikalaujama pagal 85 straipsnio 1
dalį. 2 skirsnis
Tam tikrų rūšių ūkių patvirtinimas 89 straipsnis
Tam tikrų rūšių ūkių patvirtinimas ir deleguotieji
aktai 1. Toliau nurodytų rūšių
ūkių veiklos vykdytojai pateikia kompetentingai institucijai
patvirtinimo paraišką pagal 91 straipsnio 1 dalį ir nepradeda veiklos
tol, kol jų ūkis nepatvirtintas pagal 92 straipsnio 1 dalį: a) ūkiai, kuriuose vykdomos
kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių surinkimo
operacijos ir iš kurių tie gyvūnai perkeliami į kitą
valstybę narę; b) galvijų, kiaulių, avių,
ožkų ir arklinių šeimos gyvūnų genetinės medžiagos
produktų ūkiai, iš kurių tų gyvūnų genetinės
medžiagos produktai vežami į kitą valstybę narę; c) peryklos, iš kurių periniai
kiaušiniai arba naminiai paukščiai perkeliami į kitą
valstybę narę; d) ūkiai, kuriuose laikomi naminiai
paukščiai, iš kurių ne skersti skirti naminiai paukščiai ar
periniai kiaušiniai perkeliami į kitą valstybę narę; e) kitos rūšies laikomų sausumos
gyvūnų ūkiai, kurie kelia didelę riziką ir kuriuos
reikia patvirtinti pagal taisykles, nustatytas pagal šio straipsnio 3 dalies b
punktą priimtame deleguotajame akte. 2. Veiklos vykdytojai sustabdo 1 dalyje
nurodyto ūkio veiklą, jei: a) kompetentinga institucija atšaukia ar
sustabdo jo patvirtinimą pagal 95 straipsnio 2 dalį, arba b) jei ūkiui buvo suteiktas
sąlyginis patvirtinimas pagal 94 straipsnio 3 dalį, tačiau jis
neįvykdo 94 straipsnio 3 dalyje nurodytų likusių
reikalavimų ir jam nesuteikiamas galutinis patvirtinimas pagal 92
straipsnio 1 dalį. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytų ūkių patvirtinimo taisyklių
pakeitimo ir papildymo, kiek tai susiję su: a) nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti
nuo tam tikrų rūšių ūkių, nurodytų 1 dalies a–d
punktuose, veiklos vykdytojams taikomo reikalavimo teikti patvirtinimo
paraišką kompetentingai institucijai, jei tų ūkių keliama
rizika yra nedidelė; b) tam tikrų rūšių
ūkiais, kurie turi būti patvirtinti pagal 1 dalies e punktą; c) specialiomis taisyklėmis, taikomomis
siekiant nutraukti 1 dalies b punkte nurodytų genetinės medžiagos
produktų ūkių veiklą. 4. Priimdama 3 dalyje nurodytus
deleguotuosius aktus Komisija atsižvelgia į šiuos kriterijus: a) ūkyje laikomų sausumos
gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų kategorijas ir
rūšis; b) ūkyje laikomų sausumos
gyvūnų skaičių ar genetinės medžiagos produktų
rūšių skaičių; c) ūkio ir gamybos rūšis; d) laikomų sausumos gyvūnų
perkėlimą ar genetinės medžiagos produktų vežimą
į tos rūšies ūkį ir iš jo. 90 straipsnis
Atskirtų ūkių statuso patvirtinimas Ūkių veiklos vykdytojai, siekiantys,
kad būtų suteiktas atskirto ūkio statusas: a) pateikia patvirtinimo paraišką
kompetentingai institucijai pagal 91 straipsnio 1 dalį; b) neperkelia laikomų
gyvūnų į atskirtą ūkį, laikydamiesi 134
straipsnio 1 dalyje ir pagal 134 straipsnio 2 dalį priimtuose
deleguotuosiuose aktuose nurodytų reikalavimų, tol, kol kompetentinga
institucija nesuteikia jų ūkiui to statuso patvirtinimo pagal 92 ir
94 straipsnius. 91 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė teikti informaciją siekiant gauti
patvirtinimą ir įgyvendinimo aktai 1. Pateikdami 89 straipsnio 1 dalyje ir
90 straipsnio a punkte nurodytą savo ūkio patvirtinimo paraišką,
veiklos vykdytojai pateikia kompetentingai institucijai šią
informaciją: a) veiklos vykdytojo pavadinimą arba vardą
bei pavardę ir adresą; b) ūkio vietą ir patalpų
aprašą; c) ūkyje laikomų sausumos
gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų kategorijas,
rūšis ir skaičių; d) ūkio rūšį; e) kitus ūkio aspektus, kiek tai
susiję su jo ypatumais, kurie yra svarbūs nustatant jo keliamą
riziką. 2. 1 dalyje nurodytų
ūkių veiklos vykdytojai praneša kompetentingai institucijai apie: a) svarbius pokyčius ūkiuose,
susijusius su 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytais aspektais; b) ūkyje vykdomos veiklos
nutraukimą. 3. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl informacijos, kurią pagal šio
straipsnio 1 dalį turi pateikti veiklos vykdytojai savo ūkio
patvirtinimo paraiškoje. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 92 straipsnis
Ūkių patvirtinimo suteikimas bei suteikimo sąlygos ir
deleguotieji aktai 1. Kompetentinga institucija suteikia
ūkių patvirtinimą pagal 89 straipsnio 1 dalį ir 90
straipsnio a dalį tik jei šie ūkiai: a) atitinkamais atvejais atitinka šiuos
reikalavimus, susijusius su: i) karantinu, izoliavimu ir kitomis
biologinio saugumo priemonėmis atsižvelgiant į 9 straipsnio 1 dalies
b punkte ir pagal 9 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nurodytus
reikalavimus; ii) 22 straipsnyje ir, jei tinka pagal
ūkio rūšį ir susijusią riziką, 23 straipsnyje ir pagal
24 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytais priežiūros
reikalavimais; iii) 97 ir 98 straipsniuose ir pagal 100 bei
101 straipsnius priimtose taisyklėse nurodytu duomenų saugojimu; b) turi patalpas ir įrangą: i) kurios yra tinkamos iki priimtino lygio
sumažinti ligų patekimo ir plitimo riziką atsižvelgiant į
ūkio rūšį; ii) kurių talpa yra pakankama
laikomų sausumos gyvūnų skaičiui ar genetinės
medžiagos produktų kiekiui; c) nekelia nepriimtinos ligų plitimo
rizikos atsižvelgiant į taikomas rizikos mažinimo priemones; d) turi pakankamą tinkamai
parengtų darbuotojų skaičių ūkio veiklai vykdyti; e) yra įdiegę sistemą, kuria
naudodamiesi veiklos vykdytojai gali kompetentingai institucijai įrodyti,
kad laikomasi a–d punktuose nustatytų reikalavimų. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, susijusių su: a) karantinu, izoliavimu ir kitomis 1 dalies
a punkto i papunktyje nurodytomis biologinio saugumo priemonėmis; b) 1 dalies a punkto ii papunktyje nurodyta
priežiūra; c) 1 dalies b punkte nurodytomis patalpomis
ir įranga; d) 1 dalies d punkte nurodyta
darbuotojų ir veterinarijos gydytojų atsakomybe, kompetencija ir
mokymu; e) kompetentingos institucijos vykdoma
būtina priežiūra ir kontrole. 3. Nustatydama taisykles, kurios turi
būti išdėstytos pagal 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose
aktuose, Komisija atsižvelgia į: a) kiekvienos rūšies ūkio
keliamą riziką; b) laikomų sausumos gyvūnų
kategorijas ir rūšis; c) gamybos rūšį; d) įprastus tam tikros rūšies
ūkiuose taikomus perkėlimo modelius ir tuose ūkiuose
laikomų rūšių ir kategorijų gyvūnų perkėlimo
modelius. 93 straipsnis
Ūkių patvirtinimo taikymo sritis Ūkio patvirtinime, kuris suteiktas pagal
92 straipsnio 1 dalį pateikus paraišką pagal 89 straipsnio 1
dalį ir 90 straipsnio a dalį, kompetentinga institucija aiškiai
nurodo: a) kurių rūšių
ūkiams, nurodytiems 89 straipsnio 1 dalyje, 90 straipsnyje ir pagal 89
straipsnio 3 dalies b punktą priimtose taisyklėse, tas patvirtinimas
taikomas; b) kurių kategorijų ir
rūšių laikomiems sausumos gyvūnams ar tų rūšių
gyvūnų genetinės medžiagos produktams tas patvirtinimas
taikomas. 94 straipsnis
Kompetentingos institucijos patvirtinimo suteikimo tvarka 1. Kompetentinga institucija nustato
tvarką, kurios privalo laikytis veiklos vykdytojai, teikdami savo
ūkių patvirtinimo paraiškas pagal 89 straipsnio 1 dalį, 90
straipsnį ir 91 straipsnio 1 dalį. 2. Gavusi veiklos vykdytojo pateiktą
patvirtinimo paraišką kompetentinga institucija atlieka patikrinimą
vietoje pagal 89 straipsnio 1 dalies a punktą ir 90 straipsnio a
dalį. 3. Kompetentinga institucija gali
suteikti sąlyginį ūkio patvirtinimą tais atvejais, kai
remiantis veiklos vykdytojo pateikta paraiška ir kompetentingos institucijos
vėliau atliktu patikrinimu vietoje, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje,
paaiškėja, kad ūkis atitinka visus pagrindinius reikalavimus, kuriais
pakankamai užtikrinama, kad jis nekelia didelės rizikos, siekiant
užtikrinti, kad būtų laikomasi visų 92 straipsnio 1 dalyje ir
pagal 92 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nurodytų
patvirtinimo reikalavimų. 4. Jei kompetentinga institucija
suteikė sąlyginį patvirtinimą pagal šio straipsnio 3
dalį, ji suteikia galutinį patvirtinimą tik tokiu atveju, jei
per tris mėnesius nuo sąlyginio patvirtinimo suteikimo atlikus
kitą ūkio patikrinimą vietoje paaiškėja, kad jis atitinka
visus 92 straipsnio 1 dalyje ir pagal 92 straipsnio 2 dalį priimtose
taisyklėse nurodytus patvirtinimo reikalavimus. Jei atlikus minėtą patikrinimą
vietoje paaiškėja, kad padaryta akivaizdi pažanga, tačiau ūkis
vis dar neatitinka visų minėtų reikalavimų, kompetentinga
institucija sąlyginį patvirtinimą gali pratęsti.
Tačiau sąlyginis patvirtinimas iš viso gali būti suteiktas ne
ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui. 95 straipsnis
Kompetentingos institucijos suteikiamų patvirtinimų peržiūra,
sustabdymas ir atšaukimas 1. Kompetentinga institucija nuolat
peržiūri pagal 92 ir 94 straipsnius suteiktus ūkių
patvirtinimus. 2. Jei kompetentinga institucija
nustato, kad ūkyje esama rimtų trūkumų, susijusių su
92 straipsnio 1 dalyje ir pagal 92 straipsnio 2 dalį priimtose
taisyklėse nurodytų reikalavimų laikymusi, o veiklos vykdytojas
negali tinkamai užtikrinti, kad tie trūkumai bus pašalinti, kompetentinga
institucija inicijuoja procedūras, kad ūkio patvirtinimas
būtų atšauktas. Tačiau jei veiklos vykdytojas gali
užtikrinti, kad tie trūkumai bus pašalinti per pagrįstą
laikotarpį, kompetentinga institucija gali ūkio patvirtinimą
sustabdyti. 3. Pagal 2 dalį atšauktas ar
sustabdytas patvirtinimas atnaujinamas tik tokiu atveju, jei kompetentinga
institucija įsitikina, kad ūkis visiškai atitinka visus šiame
reglamente nustatytų reikalavimus, taikytinus tos rūšies ūkiui. 3 skirsnis
kompetentingos institucijos sudarytas ūkių ir vežėjų
registras 96 straipsnis
Ūkių ir vežėjų registras 1. Kompetentinga
institucija sudaro ir nuolat atnaujina registrą, į kurį
įtraukiami: a) visi pagal
88 straipsnį registruoti ūkiai ir vežėjai; b) visi pagal 92 ir 94 straipsnius
patvirtinti ūkiai. Ji sudaro sąlygas, kad šis registras
būtų prieinamas kitoms valstybėms narėms ir visuomenei. 2. Prireikus ir atitinkamais atvejais
kompetentinga institucija gali derinti 1 dalies a punkte nurodytą
registravimą ir 1 dalies b punkte nurodytą patvirtinimą su
registravimu kitais tikslais. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) į 1 dalyje nurodytą
registrą įtrauktinos informacijos; b) papildomų reikalavimų,
taikomų genetinės medžiagos produktų ūkių,
nutraukusių veiklą, registrams; c) viešos prieigos prie 1 dalyje nurodyto
registro. 4. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų
ūkių, vežėjų ir patvirtintų ūkių registro
formato ir tvarkos. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 4 skirsnis
Duomenų saugojimas 97 straipsnis
Ūkių, išskyrus genetinės medžiagos produktų ūkius,
veiklos vykdytojų duomenų saugojimo prievolės 1. Ūkių, kurie turi būti
registruoti pagal 88 straipsnį arba patvirtinti pagal 92 straipsnio 1
dalį, veiklos vykdytojai kaupia ir saugo bent duomenis apie: a) savo ūkyje laikomų sausumos
gyvūnų rūšis, kategorijas, skaičių ir tapatybę; b) laikomų sausumos gyvūnų
perkėlimą į savo ūkį ir iš jo ir tinkamai nurodo: i) jų kilmės arba paskirties
vietą; ii) tokio perkėlimo datas; c) popierinius arba elektroninius
dokumentus, kuriuos privaloma pridėti prie laikomų sausumos
gyvūnų, kurie perkeliami į jų ūkį ar iškeliami iš
jo, pagal 106 ir 107 straipsnių b dalis, 109 straipsnio c dalį, 110
ir 113 straipsnių b dalis, 140 straipsnio 1 ir 2 dalis, 162 straipsnio 2
dalį ir pagal 114 ir 117 straipsnius bei 141 straipsnio 1 dalies b ir c
punktus priimtas taisykles; d) gyvūnų sveikatos problemas,
susijusias su savo ūkyje laikomais gyvūnais; e) biologinio saugumo priemones,
priežiūrą, gydymą, tyrimų rezultatus ir prireikus kitą
svarbią informaciją apie: i) ūkyje laikomų sausumos
gyvūnų kategoriją ir rūšį; ii) gamybos rūšį; iii) ūkio rūšį ir dydį; f) gyvūnų sveikatos
patikrinimų, kuriuos atlikti reikalaujama pagal 23 straipsnio 1 dalį
ir pagal 24 straipsnį priimtas taisykles, rezultatus. 2. Valstybė narė gali
netaikyti reikalavimo saugoti šio straipsnio 1 dalyje išvardytus duomenis
ūkiams, kuriems pagal 83 straipsnį netaikomas registravimo
reikalavimas. 3. Ūkių veiklos vykdytojai
saugo 1 dalyje nurodytus duomenis ūkyje ir: a) pareikalavus juos pateikia kompetentingai
institucijai; b) juos saugo kompetentingos institucijos
nustatytiną minimalų laikotarpį, kuris negali būti
trumpesnis kaip treji metai. 98 straipsnis
Genetinės medžiagos produktų ūkių duomenų saugojimas 1. Genetinės medžiagos
produktų ūkių veiklos vykdytojai kaupia ir saugo bent duomenis
apie: a) genetinės medžiagos produktų
gavybai naudotų gyvūnų donorų veislę, amžių ir
tapatybę; b) surinktų, pagamintų ar
perdirbtų genetinės medžiagos produktų surinkimo, perdirbimo ir
laikymo laiką ir vietą; c) genetinės medžiagos produktų
tapatybę ir, jei žinoma, išsamią informaciją apie jų
paskirties vietą; d) popierinius arba elektroninius
dokumentus, kuriuos privaloma pridėti prie į ūkį
atvežamų ar iš jo išvežamų genetinės medžiagos produktų
pagal 159 straipsnį ir 162 straipsnio 2 dalį ir pagal 160 straipsnio
3 ir 4 dalis priimtas taisykles; e) naudotus laboratorinius metodus. 2. Valstybė narė gali
netaikyti reikalavimo saugoti šio straipsnio 1 dalyje išvardytus duomenis
ūkiams, kuriems pagal 84 straipsnį netaikomas registravimo
reikalavimas. 3. Genetinės medžiagos
produktų ūkių veiklos vykdytojai saugo 1 dalyje nurodytus
duomenis ūkyje ir: a) pareikalavus juos pateikia kompetentingai
institucijai; b) juos saugo kompetentingos institucijos
nustatytiną minimalų laikotarpį, kuris negali būti
trumpesnis kaip treji metai. 99 straipsnis
Vežėjų duomenų saugojimas 1. Genetinės medžiagos
produktų vežėjai kaupia ir saugo bent duomenis apie: a) ūkius, į kuriuos jie užsuko; b) savo vežamų genetinės medžiagos
produktų kategorijas, rūšis ir skaičių; c) transporto priemonių valymą,
dezinfekavimą ir dezinsekciją bei deratizaciją. 2. Valstybė narė gali
netaikyti reikalavimo saugoti šio straipsnio 1 dalyje išvardytus duomenis
vežėjams, kuriems pagal 86 straipsnį netaikomas registravimo
reikalavimas. 3. Vežėjai saugo 1 dalyje
nurodytus duomenis: a) taip, kad pareikalavus juos
būtų galima nedelsiant pateikti kompetentingai institucijai; b) kompetentingos institucijos
nustatytiną minimalų laikotarpį, kuris negali būti
trumpesnis kaip treji metai. 100 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su duomenų saugojimu, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
taisyklių, kuriomis papildomi 97, 98 ir 99 straipsniuose nurodyti
duomenų saugojimo reikalavimai, susijusių su: a) nuo duomenų saugojimo
reikalavimų leidžiančiomis nukrypti nuostatomis, taikomomis: i) tam tikrų rūšių
ūkių veiklos vykdytojams ir tam tikrų rūšių
vežėjams; ii) ūkiams, kuriuose laikomas
nedidelis skaičius laikomų sausumos gyvūnų ar nedidelis
kiekis genetinės medžiagos produktų, ar juos vežantiems
vežėjams; iii) tam tikrų kategorijų ar
rūšių laikomiems sausumos gyvūnams ar genetinės medžiagos
produktams; b) informacija, saugotina kartu su 97, 98 ir
99 straipsnių 1 dalyse nurodyta informacija; c) papildomais duomenų saugojimo
reikalavimais, taikomais genetinės medžiagos produktams, surinktiems,
pagamintiems ar perdirbtiems genetinės medžiagos produktų
ūkiuose, kurie nutraukė savo veiklą. 2. Nustatydama taisykles, kurios turi
būti išdėstytos 1 dalyje nurodytuose deleguotuosiuose aktuose,
Komisija atsižvelgia į: a) kiekvienos rūšies ūkio ar
vežėjo keliamą riziką; b) ūkyje laikomų ar vežamų
sausumos gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų kategorijas
ir rūšis; c) ūkyje vykdomos gamybos
rūšį ar vežimo rūšį; d) įprastus tam tikros rūšies
ūkiuose taikomus perkėlimo modelius ir atitinkamos kategorijos
gyvūnų perkėlimo modelius; e) ūkyje laikomų ar vežėjo
vežamų laikomų sausumos gyvūnų skaičių ar
genetinės medžiagos produktų kiekį. 101 straipsnis
Su duomenų saugojimu susiję įgyvendinimo įgaliojimai Komisija įgyvendinimo aktais nustato
taisykles dėl: a) 97,
98 ir 99 straipsnių 1 dalyse ir pagal 100 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytų duomenų formato; b) 97,
98 ir 99 straipsnių 1 dalyse ir pagal 100 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytų duomenų saugojimo elektroniniu formatu; c) 97,
98 ir 99 straipsnių 1 dalyse ir pagal 100 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytų duomenų saugojimo tvarkos. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 2 skyrius
Laikomų sausumos gyvūnų ir genetinės medžiagos
produktų atsekamumo reikalavimai 1 skirsnis
laikomi sausumos gyvūnai 102 straipsnis
Valstybių narių atsakomybė nustatyti laikomų sausumos
gyvūnų identifikavimo ir registravimo sistemą 1. Valstybės narės nustato
sistemą, skirtą identifikuoti ir registruoti laikomus sausumos
gyvūnus bei prireikus registruoti jų perkėlimą,
atsižvelgdamos į: a) laikomų sausumos gyvūnų
rūšį ar kategoriją; b) tos rūšies ar kategorijos
gyvūnų keliamą riziką. 2. 1 dalyje nurodytą sistemą
sudaro šie elementai: a) priemonės
laikomiems sausumos gyvūnams identifikuoti individualiai ar grupėmis; b) identifikavimo, perkėlimo ir kiti
dokumentai, skirti 104 straipsnyje nurodytiems laikomiems sausumos
gyvūnams identifikuoti ir atsekti; c) ūkiuose saugomi naujausi duomenys,
kaip nurodyta 97 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose; d) 103 straipsnio 1 dalyje nurodyta
kompiuterinė laikomų sausumos gyvūnų duomenų
bazė. 3. 1 dalyje nurodyta sistema sukuriama
taip, kad būtų: a) užtikrintas veiksmingas šiame reglamente
nustatytų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių taikymas;
b) palengvintas laikomų sausumos
gyvūnų, jų perkėlimo valstybėse narėse ir iš
vienos valstybės narės į kitą bei jų įvežimo
į Sąjungą atsekamumas; c) užtikrinta veiksminga tos sistemos
elementų sąveika, integracija ir suderinamumas; d) užtikrinta, kad sistema yra tiek, kiek
tai tikslinga, pritaikyta prie: i) 20 straipsnyje nurodytos
kompiuterinės informacinės sistemos, skirtos pranešimams ir
ataskaitoms Sąjungoje teikti; ii) IMSOC; e) užtikrintas nuoseklus požiūris
į skirtingų rūšių gyvūnus, kuriems ta sistema taikoma. 4. Valstybės narės prireikus
gali: a) naudotis visa 1 dalyje nurodyta sistema
ar jos dalimi kitais tikslais nei nurodytieji 3 dalies a ir b punktuose; b) sujungti 104 straipsnyje nurodytus
identifikavimo, perkėlimo ir kitus dokumentus su 140 straipsnio 1 ir 2
dalyse ir 148 straipsnio 1 dalyje ir pagal 141 straipsnio b ir c dalis bei 148
straipsnio 3 ir 4 dalis priimtose taisyklėse nurodytais gyvūnų
sveikatos sertifikatais ar pačių veiklos vykdytojų parengtos
deklaracijos dokumentais; c) paskirti kitą instituciją ar
įgalioti kitą įstaigą ar fizinį asmenį praktiniam
1 dalyje nurodytos identifikavimo ir registravimo sistemos taikymui. 103 straipsnis
Valstybių narių prievolė sukurti kompiuterinę laikomų
sausumos gyvūnų duomenų bazę 1. Valstybės narės sukuria ir
atnaujina kompiuterinę duomenų bazę, kurioje saugoma: a) ši informacija, susijusi su laikomais
galvijais, avimis ir ožkomis: i) jų individuali identifikacija,
kaip nurodyta 106 ir 107 straipsnių a dalyse; ii) ūkiai, kuriuose jie laikomi; iii) jų perkėlimas į
ūkius ir iš jų; b) informacija, susijusi su laikomomis
kiaulėmis ir ūkiais, kuriuose jos laikomos; c) ši informacija, susijusi su laikomais
arklinių šeimos gyvūnais: i) 109 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytas unikalus jų registracijos numeris; ii) atitinkamais atvejais, identifikavimo
priemonė, pagal kurią tas gyvūnas susiejamas su iii papunktyje
nurodytu identifikavimo dokumentu; iii) 109 straipsnio 1 dalies c punkte
nurodytas identifikavimo dokumentas; iv) ūkiai, kuriuose įprastai
laikomi tie gyvūnai; d) informacija, susijusi su kitų
rūšių laikomais sausumos gyvūnais nei nurodytieji a, b ir c
punktuose, tais atvejais, kai tai nustatyta pagal 2 dalį priimtose
taisyklėse. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl informacijos,
susijusios su kitų rūšių gyvūnais nei nurodytieji šio
straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, registravimo, jei būtina, toje
dalyje nurodytoje kompiuterinėje duomenų bazėje, atsižvelgiant
į šių rūšių gyvūnų keliamą riziką ir
siekiant: a) užtikrinti veiksmingą šiame
reglamente nustatytų ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių taikymą; b) palengvinti laikomų sausumos
gyvūnų, jų perkėlimo valstybėse narėse ir iš
vienos valstybės narės į kitą bei jų įvežimo
į Sąjungą atsekamumą. 104 straipsnis
Kompetentingos institucijos prievolė išduoti identifikavimo,
perkėlimo ir kitus dokumentus, skirtus laikomiems sausumos gyvūnams
identifikuoti ir atsekti Kompetentinga
institucija išduoda: a) laikomų sausumos
gyvūnų identifikavimo dokumentus, kai to reikalaujama pagal 106
straipsnio b dalį, 109 straipsnio c dalį, 112 straipsnio 1 ir 2
dalių b punktus ir 113 straipsnio b dalį bei pagal 114 ir 117
straipsnius priimtas taisykles; b) perkėlimo ir kitus dokumentus,
skirtus laikomiems sausumos gyvūnams identifikuoti ir atsekti, kai to
reikalaujama pagal 107, 110 ir 113 straipsnių b dalis ir pagal 114 ir 117
straipsnius priimtas taisykles. 105 straipsnis
Vieša prieiga prie informacijos apie identifikavimo priemones Kompetentinga institucija praneša Komisijai ir
viešai paskelbia informaciją apie: a) pagal
103 straipsnio 1 dalį valstybių narių įsteigtus
kompiuterinių duomenų bazių kontaktinius centrus; b) institucijas
ar įstaigas, atsakingas už identifikavimo, perkėlimo ir kitų
dokumentų išdavimą pagal 104 straipsnį, atsižvelgiant į 102
straipsnio 4 dalies c punktą; c) identifikavimo
priemones, kurios turi būti naudojamos kiekvienos kategorijos ir
rūšies laikomiems sausumos gyvūnams pagal 106 ir 107 straipsnių
a dalis, 109 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio a dalį, 112 straipsnio
1 ir 2 dalių a punktus, 113 straipsnio a dalį ir pagal 114 ir 117
straipsnius priimtas taisykles; d) nustatytą
formatą, kuriuo turi būti išduodami 104 straipsnyje nurodyti
identifikavimo ir kiti dokumentai. 106 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su laikomų galvijų
identifikavimu Galvijus laikantys veiklos vykdytojai: a) užtikrina, kad tie laikomi gyvūnai
būtų individualiai identifikuoti fiziniu identifikavimo būdu; b) užtikrina, kad kompetentinga
institucija, paskirta institucija ar įgaliota įstaiga išduotų
tų laikomų gyvūnų identifikavimo dokumentą,
galiojantį visą gyvūno gyvenimo laikotarpį, ir kad tas
dokumentas būtų: i) veiklos vykdytojo saugomas, teisingai
užpildomas ir atnaujinamas; ii) pridedamas perkeliant tuos laikomus
sausumos gyvūnus; c) perduoda informaciją apie
tų laikomų gyvūnų perkėlimą iš ūkio ir
į jį į kompiuterinę duomenų bazę, nurodytą
103 straipsnio 1 dalyje ir pagal 114 ir 117 straipsnius priimtose
taisyklėse. 107 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su laikomų avių ir
ožkų identifikavimu Laikomas avis ir ožkas laikantys veiklos
vykdytojai: a) užtikrina, kad tie laikomi
gyvūnai būtų individualiai identifikuoti fiziniu identifikavimo
būdu; b) užtikrina, kad perkeliant tuos
laikomus gyvūnus iš ūkio, kuriame jie laikomi, būtų
pridedamas pagal 104 straipsnį kompetentingos institucijos išduotas ir
teisingai užpildytas perkėlimo dokumentas; c) perduoda informaciją apie
tų laikomų gyvūnų perkėlimą iš ūkio ir
į jį į kompiuterinę duomenų bazę, nurodytą
103 straipsnio 1 dalyje ir pagal 114 ir 117 straipsnius priimtose taisyklėse.
108 straipsnis
Su laikomų galvijų, avių ir ožkų identifikavimo ir
perkėlimo dokumentais susijusios nukrypti leidžiančios nuostatos Nukrypdamos nuo 104 straipsnio ir 106 bei 107
straipsnių b dalių valstybės narės gali netaikyti veiklos
vykdytojams reikalavimo užtikrinti, kad valstybėje narėje perkeliant
laikomus galvijus, avis ir ožkas būtų pridedami identifikavimo ar
perkėlimo dokumentai, jei: a) perkėlimo ar identifikavimo
dokumente pateikta informacija yra įtraukta į 103 straipsnio 1 dalyje
nurodytą kompiuterinę duomenų bazę; b) laikomų galvijų, avių
ir ožkų identifikavimo ir registravimo sistema užtikrinamas toks pat
atsekamumo lygis kaip identifikavimo ir perkėlimo dokumentais. 109 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su laikomų arklinių
šeimos gyvūnų identifikavimu ir registravimu 1. Laikomus arklinių šeimos
gyvūnus laikantys veiklos vykdytojai užtikrina, kad tie gyvūnai
būtų individualiai identifikuoti naudojant: a) unikalų registracijos numerį,
kuris įtrauktas į 103 straipsnio 1 dalyje nurodytą
kompiuterinę duomenų bazę; b) būdą, pagal kurį laikomas
gyvūnas aiškiai susiejamas su šios dalies c punkte nurodytu identifikavimo
dokumentu, kurį pagal 104 straipsnį išdavė kompetentinga
institucija; c) teisingai užpildytą identifikavimo
dokumentą, galiojantį visą gyvūno gyvenimo laikotarpį. 2. Laikomus arklinių šeimos
gyvūnus laikantys veiklos vykdytojai perduoda informaciją apie tuos
gyvūnus į kompiuterinę duomenų bazę, nurodytą 103
straipsnio 1 dalyje ir pagal 114 ir 117 straipsnius priimtose taisyklėse. 110 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su laikomų kiaulių
identifikavimu ir registravimu Laikomas kiaules laikantys veiklos vykdytojai:
a) užtikrina, kad tie laikomi
gyvūnai būtų identifikuoti fizine identifikavimo priemone; b) užtikrina, kad perkeliant tuos
laikomus gyvūnus iš ūkio, kuriame jie laikomi, būtų
pridedamas pagal 104 straipsnio b dalį kompetentingos institucijos
išduotas ir teisingai užpildytas perkėlimo dokumentas; c) perduoda informaciją apie
ūkį, kuriame laikomi tie gyvūnai, į kompiuterinę
duomenų bazę, nurodytą 103 straipsnio 1 dalyje ir pagal 114 ir
117 straipsnius priimtose taisyklėse. 111 straipsnis
Su laikomų kiaulių perkėlimu susijusios nukrypti
leidžiančios nuostatos Nukrypdamos nuo 110 straipsnio b dalies
valstybės narės gali netaikyti veiklos vykdytojams reikalavimo
užtikrinti, kad valstybėje narėje perkeliant laikomas kiaules
būtų pridedami kompetentingos institucijos išduoti ir teisingai
užpildyti perkėlimo dokumentai, jei: a) informacija apie tokius perkėlimo
dokumentus yra įtraukta į pagal 103 straipsnio 1 dalį
valstybės narės sukurtą kompiuterinę duomenų
bazę; b) laikomų kiaulių
identifikavimo ir registravimo sistema užtikrinamas toks pat atsekamumo lygis
kaip tokiais perkėlimo dokumentais. 112 straipsnis
Gyvūnų augintinių laikytojų prievolė, susijusi su
sausumos gyvūnų augintinių identifikavimu ir registravimu 1. Gyvūnų augintinių
laikytojai užtikrina, kad perkeliant I priedo A dalyje išvardytų
rūšių sausumos gyvūnus augintinius iš vienos valstybės narės
į kitą: a) jie būtų individualiai
identifikuoti fizine identifikavimo priemone; b) būtų pridedamas pagal 104
straipsnį kompetentingos institucijos išduotas, teisingai užpildytas ir
atnaujintas identifikavimo dokumentas. 2. Gyvūnų augintinių
laikytojai užtikrina, kad perkeliant I priedo B dalyje išvardytų
rūšių sausumos gyvūnus augintinius iš vienos valstybės
narės į kitą ir kai to reikalaujama pagal 114 ir 117 straipsnius
priimtose taisyklėse: a) jie būtų identifikuoti
individualiai arba grupėmis; b) būtų pridedami teisingai
užpildyti ir atnaujinti identifikavimo, perkėlimo ar kiti dokumentai,
skirti gyvūnams identifikuoti ir atsekti, kaip taikytina atitinkamų
rūšių gyvūnams. 113 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė, susijusi su laikomų sausumos
gyvūnų, išskyrus galvijus, avis, ožkas, kiaules, arklinių šeimos
gyvūnus ir gyvūnus augintinius, identifikavimu Veiklos vykdytojai užtikrina, kad laikomi
sausumos gyvūnai, išskyrus galvijus, avis, ožkas, kiaules, arklinių
šeimos gyvūnus ir gyvūnus augintinius, kai to reikalaujama pagal 114
ir 117 straipsnius priimtose taisyklėse, atitiktų šiuos reikalavimus: a) būtų identifikuoti
individualiai arba grupėmis; b) juos perkeliant būtų
pridedami teisingai užpildyti ir atnaujinti identifikavimo, perkėlimo ar
kiti dokumentai, skirti gyvūnams identifikuoti ir atsekti, kaip taikytina
susijusių rūšių gyvūnams. 114 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su identifikavimu ir registravimu,
delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) kitų institucijų paskyrimo
arba kitų įstaigų ar fizinių asmenų įgaliojimo,
kaip nurodyta 102 straipsnio 4 dalies c punkte; b) išsamių reikalavimų,
taikomų: i) 106 ir 107 straipsnių a dalyse, 109
straipsnio 1 dalyje, 110 straipsnio a dalyje, 112 straipsnio 1 ir 2 dalių
a punktuose ir 113 straipsnio a dalyje nurodytoms laikomų sausumos
gyvūnų identifikavimo priemonėms; ii) tų identifikavimo priemonių
taikymui ir naudojimui; c) informacijos, įtrauktinos
į: i) 103 straipsnio 1 dalyje nurodytą
kompiuterinę duomenų bazę; ii) 105 straipsnio b dalyje nurodytą
laikomų galvijų identifikavimo dokumentą; iii) 107 straipsnio b dalyje nurodytą
laikomų ožkų ir avių perkėlimo dokumentą; iv) 109 straipsnio 1 dalies c punkte
nurodytą laikomų arklinių šeimos gyvūnų identifikavimo
dokumentą; v) 110 straipsnio b dalyje nurodytą
laikomų kiaulių perkėlimo dokumentą; vi) 112 straipsnio 1 dalies b punkte
nurodytus sausumos gyvūnų augintinių identifikavimo dokumentus
ar 112 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytus laikomų sausumos
gyvūnų augintinių identifikavimo, perkėlimo ar kitus
dokumentus; vii) 113 straipsnio b dalyje nurodytus
laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus galvijus, avis, ožkas,
kiaules, arklinių šeimos gyvūnus ir gyvūnus augintinius,
identifikavimo ar perkėlimo dokumentus; d) skirtingų rūšių ir
kategorijų laikomiems sausumos gyvūnams taikomų išsamių
reikalavimų, siekiant užtikrinti veiksmingą 102 straipsnio 1 dalyje
nurodytos identifikavimo ir registravimo sistemos veikimą; e) išsamių reikalavimų,
taikomų iš trečiųjų šalių ir teritorijų į
Sąjungą įvežamiems laikomiems sausumos gyvūnams; f) identifikavimo ir registravimo
reikalavimų, taikomų I priedo B dalyje išvardytų rūšių
laikomiems sausumos gyvūnams augintiniams ir prireikus laikomiems sausumos
gyvūnams, išskyrus galvijus, avis, ožkas, kiaules ir arklinių šeimos
gyvūnus, atsižvelgiant į tų rūšių gyvūnų
keliamą riziką ir siekiant: i) užtikrinti veiksmingą šiame
reglamente nustatytų ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių taikymą; ii) palengvinti laikomų sausumos gyvūnų,
jų perkėlimo valstybėse narėse ir iš vienos valstybės
narės į kitą bei jų įvežimo į Sąjungą
atsekamumą; 115 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su nuostatomis, leidžiančiomis
nukrypti nuo atsekamumo reikalavimų, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl veiklos vykdytojams
taikomų nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo 106, 107, 109 ir
110 straipsniuose nurodytų identifikavimo ir registravimo
reikalavimų: a) tais atvejais, kai vienas ar keli iš
šių elementų nėra būtini siekiant laikytis 102 straipsnio 3
dalies a ir b punktuose nurodytų reikalavimų; b) kai kitomis valstybėse
narėse taikomomis atsekamumo priemonėmis užtikrinama, kad
nenukentėtų susijusių gyvūnų atsekamumo lygis. 116 straipsnis
Veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant 114 ir 115 straipsniuose
nurodytus deleguotuosius aktus Nustatydama taisykles, kurios turi būti
išdėstytos 114 ir 115 straipsniuose nurodytuose deleguotuosiuose aktuose,
Komisija atsižvelgia į: a) laikomų sausumos gyvūnų
kategorijas ir rūšis; b) tiems laikomiems sausumos
gyvūnams kylančią riziką; c) gyvūnų skaičių
ūkyje; d) ūkyje, kuriame laikomi tie
sausumos gyvūnai, vykdomos gamybos rūšį; e) tam tikrų rūšių ir
kategorijų laikomų sausumos gyvūnų perkėlimo modelius;
f) nuostatas dėl laikomų
sausumos gyvūnų rūšių apsaugos ir išsaugojimo; g) kitų laikomų sausumos
gyvūnų identifikavimo ir registravimo sistemos, nurodytos 102
straipsnio 2 dalyje, atsekamumo elementų veiksmingumą. 117 straipsnis
Su laikomų sausumos gyvūnų atsekamumu susiję
įgyvendinimo įgaliojimai Komisija įgyvendinimo aktais nustato 106,
107, 109, 110, 112 ir 113 straipsniuose ir pagal 103 straipsnio 2 dalį ir
114 ir 115 straipsnius priimtuose deleguotuosiuose aktuose nurodytų
reikalavimų įgyvendinimo taisykles dėl: a) techninių specifikacijų,
formato ir veiklos taisyklių, susijusių su: i) identifikavimo priemonėmis,
metodais ir naudojimu; ii) laikomų galvijų, avių ir
ožkų identifikavimo ar perkėlimo dokumentu; iii) laikomų arklinių šeimos
gyvūnų identifikavimo dokumentu; iv) tam tikrų rūšių
laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus galvijus, avis, ožkas ir
arklinių šeimos gyvūnus, identifikavimo, perkėlimo ir kitais
dokumentais; v) kompiuterinėmis duomenų
bazėmis; b) terminų, taikomų: i) veiklos vykdytojų informacijos
perdavimui į kompiuterinę duomenų bazę; ii) laikomų sausumos gyvūnų
registravimui; iii) laikomų sausumos gyvūnų
identifikavimui ir identifikavimo ženklų pakeitimui; c) identifikavimo ir registravimo
reikalavimų, nurodytų pagal 115 straipsnį priimtose
taisyklėse, netaikymo praktinio įgyvendinimo. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 2 skirsnis
Genetinės medžiagos produktai 118 straipsnis
Laikomų galvijų, avių, ožkų, arklinių šeimos
gyvūnų, kiaulių ir naminių paukščių
genetinės medžiagos produktų atsekamumo reikalavimai 1. Genetinės medžiagos produktus
gaminantys, perdirbantys ar laikantys veiklos vykdytojai laikomų
galvijų, ožkų, avių, arklinių šeimos gyvūnų ir
kiaulių genetinės medžiagos produktus pažymi taip, kad būtų
galima aiškiai atsekti: a) gyvūnus donorus; b) surinkimo datą; c) genetinės medžiagos produktų
ūkius, kuriuose jie buvo surinkti, pagaminti, perdirbti ir laikomi. 2. 1 dalyje nurodytas ženklinimas
atliekamas taip, kad būtų užtikrintas: a) veiksmingas šiame reglamente
nustatytų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių taikymas;
b) genetinės medžiagos produktų,
jų vežimo valstybėse narėse ir iš vienos valstybės
narės į kitą bei jų įvežimo į Sąjungą
atsekamumas. 119 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su genetinės medžiagos produktų
atsekamumo reikalavimais, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) laikomų galvijų, ožkų,
avių, kiaulių ir arklinių šeimos gyvūnų genetinės
medžiagos produktų atsekamumo reikalavimų, kuriais iš dalies
pakeičiamos ir papildomos 118 straipsnyje nustatytos taisyklės; b) laikomų sausumos gyvūnų,
išskyrus galvijus, ožkas, avis, arklinių šeimos gyvūnus ir kiaules,
genetinės medžiagos produktų atsekamumo reikalavimų, jei
būtina, siekiant užtikrinti: i) veiksmingą šiame reglamente
nustatytų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių
taikymą; ii) tų genetinės medžiagos
produktų, jų vežimo valstybėse narėse ir iš vienos
valstybės narės į kitą bei jų įvežimo į
Sąjungą atsekamumą. 2. Priimdama 1 dalyje nurodytus
deleguotuosius aktus Komisija atsižvelgia į: a) laikomų sausumos gyvūnų,
iš kurių gauti genetinės medžiagos produktai, rūšis; b) gyvūnų donorų sveikatos
būklę; c) su tokiais genetinės medžiagos produktais
susijusią riziką; d) genetinės medžiagos produktų
rūšį; e) surinkimo, perdirbimo ar laikymo
rūšį; f) tam tikrų rūšių ir
kategorijų laikomų sausumos gyvūnų perkėlimo ir
jų genetinės medžiagos produktų vežimo modelius; g) nuostatas dėl tam tikrų rūšių
laikomų sausumos gyvūnų apsaugos ir išsaugojimo; h) kitus veiksnius, kurie gali padėti
užtikrinti genetinės medžiagos produktų atsekamumą. 120 straipsnis
Su genetinės medžiagos produktų atsekamumo reikalavimais susiję
įgyvendinimo įgaliojimai Komisija įgyvendinimo aktais nustato
taisykles dėl: a) techninių
reikalavimų ir specifikacijų, taikomų 118 straipsnio 1 dalyje
nurodytam ženklinimui; b) veiklos
reikalavimų, taikomų pagal 119 straipsnio 1 dalį priimtuose
deleguotuosiuose aktuose nurodytiems atsekamumo reikalavimams. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 3 skyrius
Laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus sausumos gyvūnus
augintinius, perkėlimas Sąjungoje 1 skirsnis
bendrieji perkėlimo reikalavimai 121 straipsnis
Bendrieji laikomų sausumos gyvūnų perkėlimo reikalavimai 1. Veiklos vykdytojai imasi
atitinkamų prevencinių priemonių siekdami užtikrinti, kad
dėl laikomų sausumos gyvūnų perkėlimo sveikatos
būklei paskirties vietoje nekiltų rizikos, susijusios su: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis; b) naujomis ligomis. 2. Veiklos vykdytojai perkelia laikomus
sausumos gyvūnus iš ūkių ir priima tokius gyvūnus tik jei
jie atitinka šiuos reikalavimus: a) jie yra iš ūkių, kuriuos: i) kompetentinga institucija
įtraukė į ūkių registrą pagal 88 straipsnio a
dalį ir kuriems kilmės valstybė narė netaiko nukrypti
leidžiančių nuostatų pagal 83 straipsnį; ii) kompetentinga institucija patvirtino
pagal 92 straipsnio 1 dalį, kai to reikalaujama pagal 89 straipsnio 1
dalį ar 90 straipsnį; b) jie atitinka 106, 107, 109, 110 ir 113
straipsniuose ir pagal 114 straipsnio a–d dalis ir 117 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytus identifikavimo ir registravimo reikalavimus. 122 straipsnis
Su vežimu susijusios prevencinės priemonės 1. Veiklos vykdytojai imasi
atitinkamų ir būtinų prevencinių priemonių siekdami
užtikrinti, kad: a) vežant laikomus sausumos gyvūnus
jų sveikatos būklei nekiltų rizikos; b) vežant laikomus sausumos gyvūnus
žmonės ir gyvūnai surinkimo, poilsio ir paskirties vietose
negalėtų užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis; c) įranga ir transporto priemonės
būtų valomos, atliekamas jų dezinfekavimas, dezinsekcija bei
deratizacija ir imamasi kitų tinkamų biologinio saugumo
priemonių atsižvelgiant į su vežimu susijusią riziką. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) įrangos ir transporto priemonių
valymo, dezinfekavimo, dezinsekcijos bei deratizacijos ir biocidinių
produktų naudojimo tais tikslais; b) kitų 1 dalies c punkte nurodytų
tinkamų biologinio saugumo priemonių. 2 skirsnis
Perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą 123 straipsnis
Bendrieji laikomų sausumos gyvūnų perkėlimo iš vienos
valstybės narės į kitą reikalavimai 1. Veiklos vykdytojai perkelia laikomus
sausumos gyvūnus į kitą valstybę narę tik jei jie
atitinka šiuos reikalavimus: a) jie yra iš ūkio: i) kuriame nėra anomalaus gaištamumo
atvejų ar kitų ligų simptomų, kurių priežastis
nenustatyta; ii) kuriam pagal 55 straipsnio 1 dalies d
punkte, 61 straipsnio 1 dalies a punkte, 62 straipsnyje, 65 straipsnio 1 dalies
c punkte, 74 straipsnio 1 dalyje ir 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas
taisykles ir pagal 55 straipsnio 2 dalį, 63 ir 67 straipsnius, 71 ir 74
straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalį
priimtas taisykles ar 246 ir 247 straipsniuose nurodytas neatidėliotinas
priemones ir pagal 248 straipsnį priimtas taisykles netaikomi su tam
tikrų rūšių gyvūnais, kurie turi būti perkelti,
susiję perkėlimo apribojimai, išskyrus atvejus, kai pagal tas
taisykles dėl tokių perkėlimo apribojimų buvo leista
taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas; iii) kuris pagal 55 straipsnio 1 dalies f
punkto ii papunktyje, 64 ir 65 straipsniuose, 74 straipsnio 1 dalyje ir 78
straipsnyje nustatytas taisykles ir pagal 67 straipsnį, 71 ir 74
straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalį
priimtas taisykles ar 246 ir 247 straipsniuose nurodytas neatidėliotinas
priemones ir pagal 248 straipsnį priimtas taisykles nėra
ribojimų taikymo zonoje, išskyrus atvejus, kai pagal tas taisykles buvo
leista taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas; b) pakankamą laikotarpį iki
numatomos perkėlimo į kitą valstybę narę dienos jie
neturėjo sąlyčio su laikomais sausumos gyvūnais, kuriems
taikomi a punkto ii ir iii papunkčiuose nurodyti perkėlimo
apribojimai, ar į sąrašą įtrauktų rūšių
laikomais sausumos gyvūnais, kurių sveikatos būklė
prastesnė, taip kuo labiau sumažinant ligos plitimo galimybę ir
atsižvelgiant į šiuos veiksnius: i) į sąrašą
įtrauktų ligų ir naujų ligų inkubacinį
laikotarpį ir plitimo kelius; ii) ūkio rūšį; iii) perkeliamų laikomų sausumos
gyvūnų rūšį ir kategoriją; iv) kitus epidemiologinius veiksnius; c) jie atitinka 3–8 skirsniuose nurodytus
atitinkamus reikalavimus. 2. Veiklos vykdytojai imasi visų
būtinų priemonių siekdami užtikrinti, kad į kitą
valstybę narę perkeliami laikomi sausumos gyvūnai būtų
siunčiami tiesiai į savo paskirties vietą kitoje valstybėje
narėje, išskyrus atvejus, kai privaloma sustoti poilsio vietoje dėl
gyvūnų gerovės priežasčių. 124 straipsnis
Paskirties vietoje esančių veiklos vykdytojų prievolės 1. Ūkių ir skerdyklų,
į kuriuos laikomi sausumos gyvūnai priimami iš kitos valstybės
narės, veiklos vykdytojai: a) patikrina, kad: i) būtų pateikta 106 ir 107
straipsnių a dalyse, 109 straipsnio 1 dalyje, 110 ir 113 straipsnių a
dalyse ir pagal 114 ir 117 straipsnius priimtose taisyklėse nurodyta
identifikavimo priemonė; ii) būtų pateikti teisingai užpildyti
106 ir 107 straipsnių b dalyse, 109 straipsnio 1 dalies c punkte, 113
straipsnio b dalyje ir pagal 114 ir 117 straipsnius priimtose taisyklėse
nurodyti identifikavimo dokumentai; b) būtų pateikti 140 straipsnyje
ir pagal 141 straipsnio b ir c dalis priimtose taisyklėse nurodyti
gyvūnų sveikatos sertifikatai ir 148 straipsnyje bei pagal 148
straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nurodyti pačių
veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumentai; c) praneša kompetentingai institucijai apie
pažeidimus, susijusius su: i) priimtais laikomais sausumos
gyvūnais; ii) a punkto i papunktyje nurodytos
identifikavimo priemonės pateikimu; iii) a punkto ii papunktyje ir b punkte
nurodytais dokumentais. 2. Bet kokio 1 dalies c punkte nurodyto
pažeidimo atveju veiklos vykdytojas izoliuoja su tuo pažeidimu susijusius
gyvūnus tol, kol kompetentinga institucija priima sprendimą jų
atžvilgiu. 125 straipsnis
Draudimas perkelti laikomus sausumos gyvūnus iš vienos valstybės
narės į kitą Veiklos vykdytojai neperkelia laikomų
sausumos gyvūnų į kitą valstybę narę, išskyrus
atvejus, kai prieš gyvūnų, kurie pagal 30 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse
nurodytą likvidavimo programą skirti paskersti ligų likvidavimo
tikslais, perkėlimą paskirties valstybė narė tam suteikia
specialų leidimą. 126 straipsnis
Bendrieji veiklos vykdytojams taikomi reikalavimai dėl laikomų
sausumos gyvūnų, skirtų eksportuoti iš Sąjungos į
trečiąsias šalis ar teritorijas, perkėlimo kertant kitų
valstybių narių teritoriją Veiklos
vykdytojai užtikrina, kad laikomi sausumos gyvūnai, kurie skirti
eksportuoti į trečiąją šalį ar teritoriją ir
perkeliami kertant kitos valstybės narės teritoriją,
atitiktų 121, 122, 123 ir 125 straipsniuose nustatytus reikalavimus. 3 skirsnis
Konkretūs kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių
perkėlimo į kitas valstybes nares reikalavimai 127 straipsnis
Laikomų kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių
perkėlimas į kitas valstybes nares Veiklos vykdytojai perkelia laikomus
kanopinius gyvūnus ir naminius paukščius iš ūkio vienoje
valstybėje narėje į kitą valstybę narę tik jei
jie atitinka šiuos reikalavimus dėl 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų: a) perkėlimo
metu jie neturi 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į
sąrašą įtrauktų ligų klinikinių simptomų ar
požymių; b) jiems
taikytas toms į sąrašą įtrauktoms ligoms taikytinas laikymo
laikotarpis, atsižvelgiant į laikomų kanopinių gyvūnų
ir naminių paukščių, kurie turi būti perkelti,
kategoriją ir rūšį; c) per
laikotarpį, taikytiną toms į sąrašą įtrauktoms
ligoms ir tam tikros rūšies ir kategorijos kanopiniams gyvūnams ar
naminiams paukščiams, kurie turi būti perkelti, į kilmės
ūkį nebuvo perkelta laikomų kanopinių gyvūnų ar
naminių paukščių; d) jie
nekelia didelės tų į sąrašą įtrauktų
ligų plitimo paskirties vietoje rizikos. 128 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su laikomų kanopinių
gyvūnų ir naminių paukščių perkėlimu į kitas
valstybes nares, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) 127 straipsnio b dalyje nurodytų
laikymo laikotarpių; b) 127 straipsnio c dalyje nurodyto
laikotarpio, kuris būtinas siekiant prieš perkeliant apriboti laikomų
kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių
perkėlimą į ūkius; c) papildomų reikalavimų, kuriais
siekiama užtikrinti, kad laikomi kanopiniai gyvūnai ir naminiai
paukščiai nekeltų didelės 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų plitimo
rizikos, kaip nurodyta 127 straipsnio d dalyje; d) kitų riziką
mažinančių priemonių, kuriomis iš dalies pakeičiami ir
papildomi 127 straipsnyje nustatyti reikalavimai. 2. Nustatydama taisykles, kurios turi
būti išdėstytos 1 dalyje nurodytuose deleguotuosiuose aktuose,
Komisija atsižvelgia į: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas
į sąrašą įtrauktas ligas, susijusias su į sąrašą
įtrauktos rūšies ar kategorijos laikomais kanopiniais gyvūnais
ir naminiais paukščiais, kurie turi būti perkelti; b) sveikatos būklę, kiek tai
susiję su 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis, kilmės ir paskirties ūkiuose,
laikymo vietose, zonose ir valstybėse narėse; c) ūkio ir gamybos rūšis
kilmės ir paskirties vietose; d) perkėlimo pobūdį; e) laikomų kanopinių
gyvūnų ir naminių paukščių, kurie turi būti
perkelti, kategorijas ir rūšis; f) laikomų kanopinių gyvūnų
ir naminių paukščių, kurie turi būti perkelti, amžių; g) kitus epidemiologinius veiksnius. 129
straipsnis
Laikomi kanopiniai gyvūnai ir naminiai paukščiai, skirti perkelti
į kitą valstybę narę ir skersti 1. Skerdyklų, į kurias
laikomi kanopiniai gyvūnai ir naminiai paukščiai perkeliami iš kitos
valstybės narės, veiklos vykdytojai tuos gyvūnus paskerdžia kuo
greičiau po jų pristatymo ir ne vėliau kaip per laikotarpį,
kuris turi būti nustatytas pagal 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose
aktuose. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodyto skerdimo laikotarpio. 4 skirsnis
Laikomų kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių
surinkimo operacijos 130 straipsnis
Surinkimo operacijoms taikoma nukrypti leidžianti nuostata 1. Kiek
tai susiję su laikomais kanopiniais gyvūnais ir naminiais
paukščiais, nukrypdami nuo 123 straipsnio 2 dalies veiklos vykdytojai gali
vykdyti ne daugiau kaip: a) vieną surinkimo operaciją
kilmės valstybėje narėje; b) vieną surinkimo operaciją
kilmės valstybėje narėje, kurios teritorija kertama; c) vieną surinkimo operaciją
paskirties valstybėje narėje. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos
surinkimo operacijos atliekamos tik pagal 92 straipsnio 1 dalį ir 94
straipsnio 3 ir 4 dalis tuo tikslu patvirtintame ūkyje. Tačiau kilmės valstybė narė
gali leisti jos teritorijoje atlikti surinkimo operacijas transporto
priemonėse, surenkant laikomus kanopinius gyvūnus ir naminius
paukščius tiesiai iš jų kilmės ūkių, jei jie po
šių operacijų nėra vėl iškraunami prieš: a) juos pristatant į jų
ūkį ar galutinę paskirties vietą, arba b) 1 dalies b ir c punkte nurodytą
surinkimo operaciją. 131 straipsnis
Surinkimo operacijoms taikomi ligų prevencijos reikalavimai Surinkimo operacijas atliekantys veiklos
vykdytojai užtikrina, kad: a) surinktų laikomų
kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių sveikatos
būklė būtų tokia pati, o jei taip nėra, būtų
laikoma, kad visi tokie surinkti gyvūnai yra prastesnės sveikatos
būklės; b) laikomi kanopiniai gyvūnai ir
naminiai paukščiai būtų surenkami ir perkeliami į
galutinę jų paskirties vietą kitoje valstybėje narėje
kuo greičiau po jų iškėlimo iš kilmės ūkio ir ne
vėliau kaip per laikotarpį, kuris turi būti nustatytas pagal 132
straipsnio c dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose; c) būtų imamasi
būtinų biologinio saugumo priemonių siekiant užtikrinti, kad
surinkti laikomi kanopiniai gyvūnai ir naminiai paukščiai: i) neturėtų sąlyčio su
laikomais kanopiniais gyvūnais ir naminiais paukščiais, kurių
sveikatos būklė prastesnė; ii) nekeltų didelės rizikos
laikomiems kanopiniams gyvūnams ir naminiams paukščiams surinkimo
operacijos vietoje užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis; d) laikomi kanopiniai gyvūnai ir
naminiai paukščiai būtų identifikuoti ir prireikus
būtų pridedami šie dokumentai: i) 106 ir 107 straipsnių b dalyse, 109
straipsnio c dalyje, 110 ir 113 straipsnių b dalyse ir pagal 114 ir 117
straipsnius priimtose taisyklėse nustatytais atvejais – identifikavimo ir
registracijos dokumentai, išskyrus atvejus, kai pagal 115 straipsnį
nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos; ii) 140 straipsnyje ir 141 straipsnio c
dalyje nustatytais atvejais – gyvūnų sveikatos sertifikatai, išskyrus
atvejus, kai pagal 141 straipsnio a dalį priimtose taisyklėse
nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos; iii) 148 straipsnyje nustatytais atvejais –
pačių veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumentas. 132 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su surinkimo operacijomis, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) konkrečių
taisyklių, taikomų surinkimo operacijoms, jei kartu su 131 straipsnio
b ir c dalyse nurodytomis priemonėmis papildomai taikomos kitos rizikos
mažinimo priemonės; b) kriterijų,
pagal kuriuos kilmės valstybės narės gali leisti atlikti
surinkimo operacijas transporto priemonėse, kaip nurodyta 130 straipsnio 2
dalies antroje pastraipoje; c) laikotarpio,
kurį trunka laikomų kanopinių gyvūnų ar naminių
paukščių perkėlimas iš jų kilmės ūkio, atlikus
surinkimo operaciją, į jų galutinę paskirties vietą
kitoje valstybėje narėje, kaip nurodyta 131 straipsnio b dalyje; d) 131
straipsnio c dalyje nurodytų biologinio saugumo priemonių. 5 skirsnis
Laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus laikomus kanopinius
gyvūnus ir naminius paukščius, perkėlimas į kitas valstybes
nares 133
straipsnis
Laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus laikomus kanopinius
gyvūnus ir naminius paukščius, perkėlimas į kitas valstybes
nares ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai perkelia laikomus
sausumos gyvūnus, išskyrus laikomus kanopinius gyvūnus ar naminius
paukščius, iš ūkio vienoje valstybėje narėje į
kitą valstybę narę tik jei jie nekelia didelės 8 straipsnio
1 dalies d punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų
ligų plitimo rizikos paskirties vietoje. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
taisyklių, kuriomis būtų užtikrinta, kad laikomi sausumos
gyvūnai, išskyrus laikomus kanopinius gyvūnus ar naminius paukščius,
nekeltų didelės 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į
sąrašą įtrauktų ligų plitimo paskirties vietoje
rizikos, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalyje. 3. Nustatydama išsamias taisykles,
kurios turi būti išdėstytos 2 dalyje nurodytuose deleguotuosiuose
aktuose, Komisija atsižvelgia į: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas
į sąrašą įtrauktas ligas, susijusias su į
sąrašą įtrauktos rūšies ar kategorijos laikomais sausumos
gyvūnais, kurie turi būti perkelti; b) sveikatos būklę, kiek tai susiję
su 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į sąrašą
įtrauktomis ligomis, kilmės ūkiuose, laikymo vietose, zonose ir
valstybėse narėse bei paskirties vietoje; c) ūkių ir gamybos rūšis
kilmės vietose ir paskirties vietose; d) perkėlimo pobūdžius, kiek tai
susiję su galutiniu gyvūnų naudojimu paskirties vietoje; e) laikomų sausumos gyvūnų,
kurie turi būti perkelti, kategorijas ir rūšis; f) laikomų sausumos gyvūnų,
kurie turi būti perkelti, amžių; g) kitus epidemiologinius veiksnius. 6 skirsnis
Nukrypimas nuo rizikos mažinimo priemonių ir jų papildymas 134 straipsnis
Atskirtuose ūkiuose laikyti skirti gyvūnai ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai perkelia laikomus
sausumos gyvūnus į atskirtą ūkį tik jei jie atitinka
šiuos reikalavimus: a) jie yra kilę iš kito atskirto
ūkio; b) jie nekelia didelės rizikos
paskirties atskirtame ūkyje esantiems į sąrašą
įtrauktų rūšių ar kategorijų gyvūnams
užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis, išskyrus atvejus, kai tuos
gyvūnus perkelti leidžiama mokslo tikslais. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) išsamių taisyklių, taikomų
laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui į į atskirtus
ūkius, be nurodytųjų šio straipsnio 1 dalyje; b) konkrečių taisyklių,
taikomų laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui į
atskirtus ūkius, jei taikomomis rizikos mažinimo priemonėmis
užtikrinama, kad dėl to nekiltų didelės rizikos tame atskirtame
ūkyje ir aplinkiniuose ūkiuose laikomų sausumos gyvūnų
sveikatai. 135 straipsnis
Nukrypti leidžiančios nuostatos, taikomos mokslo tikslams skirtų
laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui, ir deleguotieji aktai 1. Gavusi kilmės vietos
kompetentingos institucijos sutikimą, paskirties vietos kompetentinga
institucija gali leisti perkelti mokslo tikslams skirtus sausumos gyvūnus
į valstybės narės teritoriją, net jei tai neatitinka 1–5
skirsniuose nurodytų reikalavimų, išskyrus 121 ir 122 straipsnius,
123 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktį ir 124 straipsnį. 2. Kompetentingos institucijos leidžia
taikyti 1 dalyje nurodytas nukrypti leidžiančias nuostatas tik šiomis
sąlygomis: a) paskirties ir kilmės vietų
kompetentingos institucijos: i) susitarė dėl tokio
perkėlimo sąlygų; ii) ėmėsi būtinų
rizikos mažinimo priemonių siekdamos užtikrinti, kad dėl tokio
perkėlimo pakeliui esančiose vietose ir paskirties vietose
nekiltų rizikos sveikatos būklei dėl 8 straipsnio 1 dalies d
punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų; iii) atitinkamais atvejais pranešė
valstybių narių, kurių teritorijos yra kertamos perkeliant
gyvūnus, kompetentingai institucijai apie leistą taikyti nukrypti
leidžiančią nuostatą ir kokiomis sąlygomis leista ją
taikyti; b) tų gyvūnų
perkėlimą prižiūri kilmės ir paskirties vietų
kompetentingos institucijos ir, atitinkamais atvejais, valstybės
narės, kurios teritorija yra kertama perkeliant gyvūnus,
kompetentinga institucija. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nukrypti leidžiančių
nuostatų, kurias leidžia taikyti kompetentingos institucijos,
taisyklių pakeitimo ir papildymo. 136 straipsnis
Su naudojimu pramogai, sporto ir kultūros renginiais, ganymu ir darbu
pasienyje susijusios nukrypti leidžiančios nuostatos 1. Paskirties vietos kompetentinga
institucija gali leisti laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui
Sąjungoje iš vienos valstybės narės į kitą taikyti
nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo 2–5 skirsnių, išskyrus 123
straipsnio a ir b dalis bei 124 ir 125 straipsnius, reikalavimų, jei tokio
perkėlimo tikslas yra: a) naudojimas pramogai pasienyje; b) pasienyje rengiamos parodos ir sporto,
kultūros bei panašūs renginiai; c) laikomų sausumos gyvūnų
ganymas kelių valstybių narių teritorijose esančiose
ganyklose; d) darbas valstybių narių
pasienyje naudojant laikomus sausumos gyvūnus. 2. Kilmės ir paskirties
valstybės narės susitaria dėl nukrypti leidžiančių
nuostatų, kurias paskirties vietos kompetentinga institucija leidžia
taikyti laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui 1 dalyje nurodytais
tikslais, ir imamasi atitinkamų rizikos mažinimo priemonių siekiant
užtikrinti, kad dėl tokio perkėlimo nekiltų didelės
rizikos. 3. 2 dalyje nurodytos valstybės
narės praneša Komisijai apie leistas taikyti nukrypti leidžiančias
nuostatas, nurodytas 1 dalyje. 4. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytų nukrypti leidžiančių nuostatų,
kurias leidžia taikyti paskirties vietos kompetentinga institucija, taisyklių
pakeitimo ir papildymo. 137 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su cirkams, parodoms, sporto renginiams ir
naudojimui pramogai, zoologijos sodams, gyvūnų augintinių
parduotuvėms ir didmeninės prekybos įmonėms taikomomis
nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) konkrečių
reikalavimų, kuriais papildomos 2–5 skirsniuose nustatytos taisyklės,
taikomos laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui naudoti šiais
tikslais: i) cirkuose, zoologijos soduose,
gyvūnų augintinių parduotuvėse, gyvūnų
prieglaudose ir didmeninės prekybos įmonėse; ii) parodose ir sporto, kultūros bei
panašiuose renginiuose; b) nuostatų, leidžiančių
nukrypti nuo 2–5 skirsnių, išskyrus 123 straipsnio a ir b dalis bei 124 ir
125 straipsnius, taikomų a punkte nurodytų laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimui. 138 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su konkrečių
rūšių ar kategorijų laikomų sausumos gyvūnų
perkėlimui taikomomis laikinai nukrypti leidžiančiomis nuostatomis Komisija gali
įgyvendinimo aktais nustatyti taisykles dėl nuostatų,
taikomų konkrečių rūšių ar kategorijų
laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui, leidžiančių
laikinai nukrypti nuo šiame skyriuje nustatytų taisyklių, jei: a) 127 straipsnyje, 129 straipsnio 1
dalyje, 130 ir 131 straipsniuose, 133 ir 134 straipsnių 1 dalyse, 135
straipsnio 1 ir 2 dalyse, 136 straipsnyje ir pagal 128 straipsnio 1 dalį,
129 straipsnio 2 dalį, 132 straipsnį, 133 ir 134 straipsnių 2
dalis, 135 straipsnio 3 dalį, 136 straipsnio 4 dalį ir 137
straipsnį priimtose taisyklėse nurodytais perkėlimo
reikalavimais nėra veiksmingai mažinama rizika, kylanti perkeliant tokius
gyvūnus, arba b) paaiškėja, kad 8 straipsnio 1
dalies d punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga plinta
nepaisant perkėlimo reikalavimų, nustatytų pagal 1–6 skirsnius. Tie
įgyvendinimo aktai priimami pagal 255 straipsnio 2 dalyje nurodytą
nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai
pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma
skubėti ir kurios susijusios su ligomis, dėl kurių gali kilti
labai didelė rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus
įgyvendinimo aktus atsižvelgdama į 139 straipsnyje nurodytus
veiksnius ir laikydamasi 255 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros. 139 straipsnis
Veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant šiame skirsnyje nurodytus
deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus Nustatydama taisykles, kurios turi būti
išdėstytos 134 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 3 dalyje, 136
straipsnio 4 dalyje ir 137 bei 138 straipsniuose nurodytuose deleguotuosiuose
ir įgyvendinimo aktuose, Komisija atsižvelgia į: a) su tose nuostatose nurodytu
perkėlimu susijusią riziką; b) sveikatos būklę, kiek tai
susiję su 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis kilmės ir paskirties vietose; c) 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu
į sąrašą įtrauktas gyvūnų rūšis; d) kilmės ir paskirties vietose
bei pakeliui esančiose vietose taikomas biologinio saugumo priemones; e) konkrečias laikomų
sausumos gyvūnų laikymo ūkiuose sąlygas; f) konkrečius tam tikros
rūšies ūkiuose taikomus perkėlimo modelius ir susijusių tam
tikros rūšies ir kategorijos laikomų sausumos gyvūnų
perkėlimo modelius; g) kitus epidemiologinius veiksnius. 7 skirsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikavimas 140 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė užtikrinti, kad prie gyvūnų
būtų pridedamas gyvūnų sveikatos sertifikatas 1. Veiklos vykdytojai perkelia šių
rūšių ir kategorijų laikomus sausumos gyvūnus į
kitą valstybę narę tik jei kartu pateikiamas kilmės
valstybės narės kompetentingos institucijos pagal 146 straipsnio 1
dalį išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas: a) kanopinius gyvūnus; b) naminius paukščius; c) atskirtuose ūkiuose laikyti skirtus
laikomus sausumos gyvūnus, išskyrus kanopinius gyvūnus ir naminius
paukščius; d) šios dalies a, b ir c punktuose
nenurodytus laikomus sausumos gyvūnus, kai to reikalaujama pagal 141
straipsnio 1 dalies c punktą priimtuose deleguotuosiuose aktuose. 2. Veiklos vykdytojai neperkelia
laikomų sausumos gyvūnų valstybėje narėje ar iš vienos
valstybės narės į kitą, išskyrus atvejus, kai kartu
pateikiamas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos
pagal 146 straipsnio 1 dalį išduotas gyvūnų sveikatos
sertifikatas ir jei laikomasi šių a ir b punktuose nurodytų
reikalavimų: a) laikomus sausumos gyvūnus leidžiama
iškelti iš 55 straipsnio 1 dalies f punkto ii papunktyje, 56 straipsnyje ir 64
straipsnio 1 dalyje nurodytos ribojimų taikymo zonos ir jiems taikomos 55,
65 ir 74 straipsnių 1 dalyse ar 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba pagal 55
straipsnio 2 dalį, 67 straipsnį, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis, 79
straipsnį, 81 straipsnio 3 dalį ar 248 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytos ligų kontrolės priemonės; b) laikomi sausumos gyvūnai yra tam
tikrų rūšių, kurioms taikomos tos ligų kontrolės
priemonės. 3. Veiklos vykdytojai imasi visų
būtinų priemonių siekdami užtikrinti, kad šio straipsnio 1
dalyje nurodytas gyvūnų sveikatos sertifikatas būtų
pridedamas prie laikomų sausumos gyvūnų nuo jų kilmės
vietos iki jų galutinės paskirties vietos, išskyrus atvejus, kai
pagal 144 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytos konkrečios
priemonės. 141 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su veiklos vykdytojų prievole
užtikrinti, kad prie gyvūnų būtų pridedamas
gyvūnų sveikatos sertifikatas, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) nuostatų, leidžiančių
nukrypti nuo 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų gyvūnų sveikatos
sertifikavimo reikalavimų, taikomų laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimui, dėl kurio nekyla didelės ligų
plitimo rizikos dėl: i) perkeliamų laikomų sausumos
gyvūnų rūšių ar kategorijų ir 8 straipsnio 1 dalies d
punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų,
dėl kurių šios rūšys yra įtrauktos į sąrašą;
ii) tų rūšių ir
kategorijų laikomų sausumos gyvūnų laikymo būdų
ir gamybos rūšies; iii) numatytos laikomų sausumos
gyvūnų paskirties; iv) laikomų sausumos gyvūnų
paskirties vietos arba b) specialių taisyklių dėl
140 straipsnio 1 dalyje nurodyto gyvūnų sveikatos sertifikavimo
reikalavimų, jei kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šio
straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksnius, imasi konkrečių su
priežiūra ar biologiniu saugumu susijusių rizikos mažinimo
priemonių, kuriomis užtikrinama, kad: i) perkeliamus laikomus sausumos
gyvūnus būtų galima atsekti; ii) perkeliami laikomi sausumos
gyvūnai atitiktų būtinus perkėlimui taikomus
gyvūnų sveikatos reikalavimus, kaip nurodyta 1–6 skirsniuose; c) gyvūnų sveikatos sertifikavimo
reikalavimo, taikomo 140 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose
nenurodytų rūšių ir kategorijų laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimui tais atvejais, kai siekiant užtikrinti, kad
toks perkėlimas atitiktų 1–6 skirsniuose nustatytus perkėlimui
taikomus gyvūnų sveikatos reikalavimus, privaloma atlikti
gyvūnų sveikatos sertifikavimą. 2. Nustatydama 1 dalies b punkte
nurodytas specialias taisykles, Komisija atsižvelgia į: a) kompetentingos institucijos
pasikliovimą biologinio saugumo priemonėmis, kurias, kaip nurodyta 9
straipsnio 1 dalies b punkte ir pagal 9 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse,
taiko veiklos vykdytojai; b) kompetentingos institucijos
pajėgumą imtis šiame reglamente reikalaujamų būtinų ir
tinkamų priemonių ir veiksmų, kaip nurodyta 12 straipsnio 1
dalyje; c) 10 straipsnyje nurodytų
įgytų pagrindinių žinių apie gyvūnų sveikatą
lygį ir 12 straipsnio 2 dalyje nurodytą paramą; d) 23 straipsnyje ir pagal 24 straipsnį
priimtose taisyklėse nurodytų gyvūnų sveikatos
patikrinimų veiksmingumą, jei netaikomos 23 straipsnio 1 dalies c
punkte nurodytos kitos atitinkamos priežiūros, kokybės užtikrinimo
sistemos ar oficiali kontrolė; e) 17–20 straipsniuose ir pagal 17 ir 18
straipsnių 3 dalis ir 21 straipsnį priimtose taisyklėse, kurias
taiko kompetentinga institucija, nurodyto pranešimų ir ataskaitų
teikimo Sąjungoje veiksmingumą; f) 25 straipsnyje nurodytos priežiūros
taikymą ir 27 straipsnyje bei pagal 28 ir 29 straipsnius priimtose
taisyklėse nurodytų priežiūros programų taikymą. 3. Nustatydama šio straipsnio 1 dalies
c punkte nurodytus gyvūnų sveikatos sertifikavimo reikalavimus, Komisija
atsižvelgia į 1 dalies a punkto i–iv papunkčiuose nurodytus
veiksnius. 142 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatų turinys 1. Gyvūnų sveikatos
sertifikate pateikiama ši informacija: a) kilmės ūkis ar vieta,
paskirties ūkis ar vieta ir, atitinkamais atvejais, ūkiai, skirti
laikomų sausumos gyvūnų surinkimo operacijoms ar poilsiui; b) laikomų sausumos gyvūnų
aprašas; c) laikomų sausumos gyvūnų
skaičius; d) laikomų sausumos gyvūnų
identifikavimas ir registravimas, jei to reikalaujama pagal 106, 107, 109, 110
ir 113 straipsnius ir pagal 114 ir 117 straipsnius priimtas taisykles, išskyrus
atvejus, kai pagal 115 straipsnį nustatytos nukrypti leidžiančios
nuostatos, ir e) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad laikomi sausumos gyvūnai atitinka 1–6 skirsniuose
nurodytus atitinkamus perkėlimui taikomus gyvūnų sveikatos
reikalavimus. 2. Gyvūnų sveikatos
sertifikate galima pateikti kitos informacijos, kurios reikalaujama pagal kitus
Sąjungos teisės aktus. 143 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas ir įgyvendinimo aktai, susiję su
gyvūnų sveikatos sertifikatų turiniu 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) išsamių 142 straipsnio 1 dalyje
nurodyto gyvūnų sveikatos sertifikatų turinio taisyklių,
taikomų skirtingų kategorijų ir rūšių laikomiems
sausumos gyvūnams ir pagal 144 straipsnį priimtose taisyklėse
nurodytais konkrečių pobūdžių perkėlimo atvejais; b) 142 straipsnio 1 dalyje nurodytos
papildomos informacijos, pateiktinos gyvūnų sveikatos sertifikate. 2. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti gyvūnų sveikatos sertifikatų pavyzdžių
taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255 straipsnio 2 dalyje
nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 144 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su konkrečių pobūdžių
laikomų sausumos gyvūnų perkėlimu, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl konkrečių
priemonių, kuriomis papildoma veiklos vykdytojų prievolė
užtikrinti, kad prie gyvūnų būtų pridedamas 140 straipsnyje
ir pagal 141 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytas
gyvūnų sveikatos sertifikatas, kiek tai susiję su šių
pobūdžių laikomų sausumos gyvūnų perkėlimu: a) laikomų kanopinių
gyvūnų ir naminių paukščių perkėlimu, kai prieš
šiems gyvūnams pasiekiant jų galutinę paskirties vietą
pagal 130 straipsnį atliekamos jų surinkimo operacijos; b) laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimu, kai šie gyvūnai negali pasiekti savo
galutinės paskirties vietos ir privalo grįžti į savo kilmės
vietą arba būti perkelti į kitą paskirties vietą dėl
vienos ar kelių iš šių priežasčių: i) numatytas perkėlimo maršrutas buvo
netikėtai nutrauktas dėl gyvūnų gerovės
priežasčių; ii) pakeliui įvyko nenumatytų
eismo ar kitokių įvykių; iii) laikomus sausumos gyvūnus
atsisakyta priimti valstybėje narėje ar prie Sąjungos
išorės sienų esančioje paskirties vietoje; iv) laikomus sausumos gyvūnus
atsisakyta priimti surinkimo ar poilsio vietoje; v) laikomus sausumos gyvūnus atsisakyta
priimti trečiojoje šalyje; c) parodoms ir sporto, kultūros
bei panašiems renginiams skirtų laikomų sausumos gyvūnų
perkėlimu ir vėlesniu jų grįžimu į savo kilmės
vietą. 145 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės bendradarbiauti su kompetentinga
institucija atliekant gyvūnų sveikatos sertifikavimą Veiklos vykdytojai: a) pateikia kompetentingai institucijai
visą informaciją, kuri yra būtina 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse
ir pagal 143 straipsnio 1 dalį ar 144 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytam gyvūnų sveikatos sertifikatui užpildyti; b) prireikus atlieka laikomų
sausumos gyvūnų dokumentų, tapatybės ir fizinius
patikrinimus, kaip nurodyta 146 straipsnio 3 dalyje. 146 straipsnis
Kompetentingos institucijos atsakomybė, susijusi su gyvūnų
sveikatos sertifikavimu 1. Kompetentinga institucija veiklos
vykdytojo prašymu išduoda gyvūnų sveikatos sertifikatą,
skirtą laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui į
kitą valstybę narę, kai to reikalaujama pagal 140 straipsnį
ar pagal 141 straipsnio 1 dalį ir 143 straipsnio 2 dalį priimtus deleguotuosius
aktus, jei laikomasi perkėlimo reikalavimų, nurodytų: a) 121 straipsnyje, 122 straipsnio 1 dalyje,
123, 125, 126, 127, 129, 130 ir 131 straipsniuose, 133 ir 134 straipsnių 1
dalyse, 135 ir 136 straipsniuose; b) pagal 122 straipsnio 2 dalį, 128
straipsnio 1 dalį, 132 straipsnį, 133 ir 134 straipsnių 2 dalis,
135 ir 136 straipsnių 4 dalis ir 137 straipsnį priimtuose
deleguotuosiuose aktuose; c) pagal 138 straipsnį priimtuose
įgyvendinimo aktuose. 2. Gyvūnų sveikatos
sertifikatai: a) patikrinami ir pasirašomi valstybinio
veterinarijos gydytojo; b) galioja pagal 4 dalies c punktą
priimtose taisyklėse nurodytą laikotarpį, kurį laikomi
sausumos gyvūnai, kuriems tas sertifikatas skirtas, ir toliau atitinka
jame pateiktas gyvūnų sveikatos garantijas. 3. Prieš pasirašydamas gyvūnų
sveikatos sertifikatą valstybinis veterinarijos gydytojas atlieka
dokumentų, tapatybės ir fizinius patikrinimus, kaip nurodyta pagal 4
dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose, ir tokiu būdu patikrina, ar
laikomi sausumos gyvūnai, kuriems tas sertifikatas skirtas, atitinka šio
skyriaus reikalavimus. 4. Komisijai suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 253 straipsnį, kuriais
nustatomos taisyklės dėl: a) skirtingų rūšių ir
kategorijų laikomiems sausumos gyvūnams taikomų tam tikrų
rūšių dokumentų, tapatybės ir fizinių patikrinimų,
kuriuos pagal šio straipsnio 3 dalį privalo atlikti valstybinis
veterinarijos gydytojas, kad patikrintų atitiktį šio skyriaus
reikalavimams; b) laikotarpio, per kurį valstybinis
veterinarijos gydytojas turi atlikti tokius dokumentų, tapatybės ir
fizinius patikrinimus ir išduoti gyvūnų sveikatos sertifikatus prieš
perkeliant laikomų sausumos gyvūnų siuntas; c) gyvūnų sveikatos
sertifikatų galiojimo trukmės. 147 straipsnis
Elektroniniai gyvūnų sveikatos sertifikatai Elektroniniai gyvūnų sveikatos sertifikatai,
išduodami, tvarkomi ir perduodami naudojantis IMSOC, gali pakeisti 146
straipsnio 1 dalyje nurodytus pridedamus gyvūnų sveikatos
sertifikatus, jei: a) tokiuose elektroniniuose
gyvūnų sveikatos sertifikatuose pateikiama visa informacija,
kurią pagal 142 straipsnį ir pagal 143 straipsnį priimtose
taisyklėse reikalaujama pateikti gyvūnų sveikatos
sertifikatų pavyzdyje; b) užtikrinamas laikomų sausumos
gyvūnų atsekamumas ir tų gyvūnų sąsaja su
elektroniniu gyvūnų sveikatos sertifikatu. 148 straipsnis
Pačių veiklos vykdytojų parengta deklaracija dėl
perkėlimo į kitas valstybes nares 1. Kilmės vietos veiklos
vykdytojai išduoda jų pačių parengtos deklaracijos
dokumentą, skirtą laikomų sausumos gyvūnų
perkėlimui iš jų kilmės vietos vienoje valstybėje narėje
į jų paskirties vietą kitoje valstybėje narėje, ir
užtikrina, kad tas dokumentas būtų pridedamas prie tų
gyvūnų, jei prie jų nereikalaujama pridėti 140 straipsnio 1
ir 2 dalyse nurodyto gyvūnų sveikatos sertifikato. 2. 1 dalyje nurodytame pačių
veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumente pateikiama ši
informacija, susijusi su laikomais sausumos gyvūnais: a) jų kilmės ir paskirties vietos
ir prireikus surinkimo ar poilsio vietos; b) laikomų sausumos gyvūnų
aprašas, jų rūšis, kategorija ir skaičius; c) identifikavimas ir registravimas, kai to
reikalaujama pagal 106, 107, 109, 110 straipsnius ir 113 straipsnio a dalį
ir pagal 114 ir 117 straipsnius priimtas taisykles; d) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad laikomi sausumos gyvūnai atitinka 1–6 skirsniuose
nurodytus perkėlimui taikomus gyvūnų sveikatos reikalavimus. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) išsamių taisyklių dėl šio
straipsnio 2 dalyje nurodyto pačių veiklos vykdytojų parengtos
deklaracijos dokumento, skirto skirtingų kategorijų ir
rūšių gyvūnams, turinio; b) informacijos, pateiktinos pačių
veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumente kartu su šio straipsnio
2 dalyje nurodyta informacija. 4. Komisija gali įgyvendinimo aktais
nustatyti taisykles dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų
pačių veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumentų
pavyzdžių. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255 straipsnio 2
dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 8 skirsnis
Pranešimas apie laikomų sausumos gyvūnų perkėlimą
į kitas valstybes nares 149 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė pranešti apie laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimą į kitas valstybes nares Veiklos vykdytojai iš anksto praneša savo
kilmės valstybės narės kompetentingai institucijai apie
numatomą laikomų sausumos gyvūnų perkėlimą iš tos
valstybės narės į kitą valstybę narę, jei: a) prie gyvūnų turi būti
pridedamas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos
išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas, kaip nurodyta 146 ir 147 straipsniuose
ir pagal 146 straipsnio 4 dalį priimtose taisyklėse; b) prie gyvūnų turi būti
pridedamas gyvūnų sveikatos sertifikatas, skirtas laikomiems sausumos
gyvūnams, kurie perkeliami iš ribojimų taikymo zonos ir kuriems
taikomos ligų kontrolės priemonės, kaip nurodyta 140 straipsnio
2 dalyje; c) pranešimą pateikti reikalaujama
pagal deleguotuosius aktus, priimtus pagal 151 straipsnio 1 dalį. Šio straipsnio 1 dalies tikslais veiklos
vykdytojai pateikia savo kilmės valstybės narės kompetentingai
institucijai visą būtiną informaciją, kad ši
galėtų pranešti apie laikomų sausumos gyvūnų
perkėlimą paskirties valstybės narės kompetentingai
institucijai, kaip nurodyta 150 straipsnio 1 dalyje. 150 straipsnis
Kompetentingos institucijos atsakomybė pranešti apie perkėlimą
į kitas valstybes nares 1. Kilmės valstybės
narės kompetentinga institucija praneša paskirties valstybės
narės kompetentingai institucijai apie laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimą, kaip nurodyta 149 straipsnyje. 2. Jei tai įmanoma, 1 dalyje
nurodytas pranešimas pateikiamas naudojantis IMSOC. 3. Valstybės narės paskiria
regionus, atsakingus už 1 dalyje nurodytų pranešimų apie
perkėlimą valdymą. 4. Nukrypdama nuo 1 dalies kilmės
valstybės narės kompetentinga institucija gali leisti veiklos
vykdytojui naudojantis IMSOC iš dalies arba išsamiai pranešti paskirties
valstybės narės kompetentingai institucijai apie laikomų
sausumos gyvūnų perkėlimą. 151 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas ir įgyvendinimo aktai, susiję su
kompetentingos institucijos pranešimu apie perkėlimą 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) reikalavimo, pagal kurį veiklos
vykdytojai, kaip nurodyta 149 straipsnyje, privalo iš anksto pranešti apie tam
tikrų kategorijų ir rūšių laikomų sausumos
gyvūnų, išskyrus nurodytuosius to straipsnio a ir b punktuose,
perkėlimą iš vienos valstybės narės į kitą, jei
tokio tų rūšių ar kategorijų gyvūnų
perkėlimo atsekamumas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad
būtų laikomasi 1–6 skirsniuose nustatytų perkėlimui
taikomų gyvūnų sveikatos reikalavimų; b) informacijos, kuri yra būtina
pranešti apie laikomų sausumos gyvūnų perkėlimą, kaip
nurodyta 149 ir 150 straipsniuose; c) pranešimų apie laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimą teikimo tvarkos neatidėliotinais atvejais
nutrūkus elektros tiekimui ar dėl kitų priežasčių
sutrikus IMSOC veiklai; d) reikalavimų valstybėms
narėms paskirti regionus, atsakingus už pranešimų apie
perkėlimą valdymą, kaip nurodyta 150 straipsnio 3 dalyje. 2. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl: a) formato, kuriuo teikiami pranešimai apie
laikomų sausumos gyvūnų perkėlimą, kuriuos: i) pagal 149 straipsnį veiklos
vykdytojai teikia savo kilmės valstybės narės kompetentingai
institucijai; ii) pagal 150 straipsnį kilmės
valstybės narės kompetentinga institucija teikia paskirties valstybei
narei; b) terminų, per kuriuos: i) veiklos vykdytojas turi pateikti 149
straipsnyje nurodytą būtiną informaciją kilmės
valstybės narės kompetentingai institucijai; ii) kilmės valstybės narės
kompetentinga institucija turi pranešti apie laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimą, kaip nurodyta 150 straipsnio 1 dalyje. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 4 skyrius
Sausumos gyvūnų augintinių perkėlimas Sąjungoje 152 straipsnis
Sausumos gyvūnų augintinių perkėlimas nekomerciniais
tikslais ir deleguotieji bei įgyvendinimo aktai 1. Gyvūnų augintinių
laikytojai perkelia I priede išvardytų rūšių sausumos
gyvūnus augintinius iš vienos valstybės narės į kitą
nekomerciniais tikslais tik jei: a) tie sausumos gyvūnai augintiniai yra
identifikuoti ir prie jų pridedamas identifikavimo dokumentas, kai to
reikalaujama pagal 112 straipsnį ar pagal 114 straipsnio e dalį ir
117 straipsnį priimtas taisykles; b) perkeliant tuos gyvūnus imtasi
atitinkamų prevencijos ir ligų kontrolės priemonių,
siekiant užtikrinti, kad sausumos gyvūnai augintiniai nekeltų
didelės rizikos laikomiems sausumos gyvūnams paskirties vietoje ir
vežimo metu užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis ir naujomis ligomis. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų prevencijos ir ligų
kontrolės priemonių, siekiant užtikrinti, kad sausumos gyvūnai
augintiniai nekeltų didelės rizikos gyvūnams paskirties vietoje
ir vežimo metu užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis ir naujomis ligomis ir
prireikus atsižvelgiant į sveikatos būklę paskirties vietoje. 3. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti šio straipsnio 1 dalyje ir pagal šio straipsnio 2 dalį
priimtose taisyklėse nurodytų prevencijos ir ligų kontrolės
priemonėms taikomas taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 254 straipsnio
2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 5 skyrius
Laukinių sausumos gyvūnų perkėlimas 153 straipsnis
Laukiniai sausumos gyvūnai 1. Veiklos vykdytojai perkelia
laukinius sausumos gyvūnus iš buveinės vienoje valstybėje
narėje į buveinę ar ūkį kitoje valstybėje
narėje tik jei: a) laukiniai sausumos gyvūnai iš savo
buveinės perkeliami taip, kad dėl to nekiltų didelės 8
straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų ar naujų ligų plitimo rizikos pakeliui
esančiose vietose ar paskirties vietoje; b) laukiniai gyvūnai nėra iš
ribojimų taikymo zonoje esančių buveinių, kurioms taikomi
perkėlimo apribojimai dėl 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytos
į sąrašą įtrauktos ligos ar naujos ligos, dėl
kurių tam tikros rūšys įtrauktos į sąrašą, pasireiškimo,
kaip nurodyta 70 straipsnio 2 dalies c punkte, 80 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir
pagal 70 straipsnio 3 dalies b punktą, 71 straipsnio 3 punktą, 80
straipsnio 4 punktą ir 81 straipsnio 3 punktą priimtose
taisyklėse, arba 245 ir 246 straipsniuose ir pagal 248 straipsnį
priimtose taisyklėse nurodytos neatidėliotinos priemonės,
išskyrus atvejus, kai pagal tas taisykles buvo leista taikyti nukrypti
leidžiančias nuostatas; c) prie laukinių gyvūnų
pridedamas gyvūnų sveikatos sertifikatas ar kiti dokumentai, jei
siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šios dalies a ir b punktuose
ir pagal 154 straipsnio 1 dalies c ir d punktus priimtose taisyklėse
nurodytų perkėlimui taikomų gyvūnų sveikatos
reikalavimų, būtina atlikti gyvūnų sveikatos
sertifikavimą; d) kilmės valstybės narės
kompetentinga institucija praneša apie perkėlimą paskirties
valstybės narės kompetentingai institucijai, jei gyvūnų
sveikatos sertifikato reikalaujama pagal 154 straipsnio 1 dalies c punktą
priimtose taisyklėse. 2. Jei pagal 154 straipsnio 1 dalies c
punktą priimtose taisyklėse reikalaujama atlikti gyvūnų
sveikatos sertifikavimą, laukinių sausumos gyvūnų
perkėlimui taikomi reikalavimai, nurodyti 142 ir 145 straipsniuose, 146
straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 147 straipsnyje ir pagal 143 ir 144 straipsnius ir
146 straipsnio 4 dalį priimtose taisyklėse. 3. Jei pagal šio straipsnio 1 dalies d
punktą reikalaujama pranešti apie perkėlimą, laukinių
sausumos gyvūnų perkėlimui taikomi reikalavimai, nurodyti 149 ir
150 straipsniuose ir pagal 151 straipsnį nustatytuose deleguotuosiuose
aktuose priimtose taisyklėse. 154 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su laukinių sausumos gyvūnų
perkėlimu, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) laukinių sausumos gyvūnų
perkėlimui taikomų gyvūnų sveikatos reikalavimų,
nurodytų 153 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose; b) gyvūnų sveikatos
reikalavimų, taikomų iš laisvės paimtiems laukiniams sausumos
gyvūnams, kurie perkeliami: i) laikyti ūkiuose; ii) laikyti kaip gyvūnus augintinius; c) tam tikrų pobūdžių
laukinių sausumos gyvūnų perkėlimo, dėl kurio ar tais
atvejais, kai toks perkėlimas vykdomas, reikalaujama pateikti
gyvūnų sveikatos sertifikatą ar kitą dokumentą, ir
dėl su tokių sertifikatų ar kitų dokumentų turiniu
susijusių reikalavimų; d) kilmės valstybės narės
kompetentingos institucijos pranešimo paskirties valstybės narės
kompetentingai institucijai laukinių sausumos gyvūnų
perkėlimo iš vienos valstybės narės į kitą atveju ir
į tokį pranešimą įtrauktinos informacijos. 2. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles, kuriose nustatomi 153 straipsnyje ir pagal 1
dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose nurodyti reikalavimai dėl: a) gyvūnų sveikatos
sertifikatų ir kitų dokumentų, kuriuos būtina pridėti
prie perkeliamų laukinių sausumos gyvūnų, kai to
reikalaujama pagal 1 dalies c punktą priimtuose deleguotuosiuose aktuose,
pavyzdžių; b) kilmės valstybės narės
kompetentingos institucijos pranešimo formato ir tokių pranešimų
terminų, kai to reikalaujama pagal 1 dalies d punktą priimtose
taisyklėse. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 6 skyrius
Genetinės medžiagos produktų vežimas Sąjungoje 1 skirsnis
Bendrieji reikalavimai 155 straipsnis
Bendrieji genetinės medžiagos produktų vežimo reikalavimai 1. Veiklos vykdytojai imasi
atitinkamų prevencinių priemonių, siekdami užtikrinti, kad
dėl genetinės medžiagos produktų vežimo paskirties vietoje
laikomų sausumos gyvūnų sveikatos būklei nekiltų
rizikos, susijusios su: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis; b) naujomis ligomis. 2. Veiklos vykdytojai išveža
genetinės medžiagos produktus iš savo ūkių ir priima
genetinės medžiagos produktus tik jei jie atitinka šiuos reikalavimus: a) jie yra iš ūkių, kuriuos: i) kompetentinga institucija
įtraukė į ūkių registrą pagal 88 straipsnio a
dalį ir kuriems kilmės valstybė narė netaiko nukrypti
leidžiančių nuostatų pagal 83 straipsnį; ii) kompetentinga institucija patvirtino
pagal 92 straipsnio 1 dalį, kai to reikalaujama pagal 89 straipsnio 1
dalį ar 90 straipsnį; b) jie atitinka 118 straipsnio 1 dalyje
nurodytus atsekamumo reikalavimus ir pagal 119 straipsnio 1 dalį priimtas
taisykles. 3. Veiklos vykdytojai laikosi 122
straipsnyje nurodytų laikomų sausumos gyvūnų genetinės
medžiagos produktų vežimo reikalavimų. 4. Veiklos vykdytojai neperveža
genetinės medžiagos produktų iš ūkio vienoje valstybėje
narėje į ūkį kitoje valstybėje narėje, išskyrus
atvejus, kai paskirties valstybės narės kompetentinga institucija
suteikia specialų leidimą juos pervežti, jei tuos genetinės
medžiagos produktus reikalaujama sunaikinti ligų likvidavimo tikslais
pagal 30 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytą likvidavimo programą. 156 straipsnis
Paskirties vietoje esančių veiklos vykdytojų prievolės 1. Paskirties
vietoje esančių ūkių veiklos vykdytojai, priimantys
genetinės medžiagos produktus iš kitoje valstybėje narėje
esančio ūkio: a) patikrina,
ar pateikiami: i) 118 straipsnyje ir pagal 119 straipsnį
priimtose taisyklėse nurodyti identifikavimo ženklai; ii) 159 straipsnyje nurodyti
gyvūnų sveikatos sertifikatai; b) praneša kompetentingai institucijai apie
pažeidimus, susijusius su: i) priimtais genetinės medžiagos
produktais; ii) a punkto i papunktyje nurodytos
identifikavimo priemonės pateikimu; iii) a punkto ii papunktyje nurodytų
gyvūnų sveikatos sertifikatų pateikimu. 2. Bet kokio 1 dalies b punkte nurodyto
pažeidimo atveju veiklos vykdytojas prižiūri genetinės medžiagos
produktus tol, kol kompetentinga institucija priima sprendimą jų
atžvilgiu. 2 skirsnis
Laikomų galvijų, avių, ožkų, kiaulių, arklinių
šeimos gyvūnų ir naminių paukščių genetinės
medžiagos produktų vežimas į kitas valstybes nares 157 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su laikomų galvijų,
avių, ožkų, kiaulių, arklinių šeimos gyvūnų ir
naminių paukščių genetinės medžiagos produktų vežimu
į kitas valstybes nares 1. Veiklos vykdytojai veža laikomų
galvijų, avių, ožkų, kiaulių, arklinių šeimos
gyvūnų ir naminių paukščių genetinės medžiagos
produktus į kitą valstybę narę tik jei tie genetinės
medžiagos produktai atitinka šiuos reikalavimus: a) jie surinkti, pagaminti, perdirbti ir
laikomi pagal 92 straipsnio 1 dalį ir 94 straipsnį tam tikslui
patvirtintuose genetinės medžiagos produktų ūkiuose; b) jie atitinka tam tikros rūšies
genetinės medžiagos produktams taikomus atsekamumo reikalavimus, kaip
nurodyta 118 straipsnyje ir pagal 119 straipsnį priimtose taisyklėse; c) jie buvo surinkti iš gyvūnų
donorų, kurie atitinka būtinus gyvūnų sveikatos
reikalavimus siekiant užtikrinti, kad per genetinės medžiagos produktus
neplistų į sąrašą įtrauktos ligos; d) jie buvo surinkti, pagaminti, perdirbti,
laikomi ir vežami taip, kad būtų užtikrinta, kad per juos
neplistų į sąrašą įtrauktos ligos. 2. Veiklos vykdytojai neišveža
laikomų galvijų, avių, ožkų, kiaulių, arklinių
šeimos gyvūnų ir naminių paukščių genetinės
medžiagos produktų iš genetinės medžiagos produktų ūkio,
kuriam taikomi vežimo apribojimai dėl į sąrašą
įtrauktų rūšių pagal: a) 55 straipsnio 1 dalies a, c ir e punktus,
55 straipsnio 1 dalies f punkto ii papunktį, 56 straipsnį, 61
straipsnio 1 dalies a punktą, 62 straipsnio 1 dalį, 65 straipsnio 1
dalies c punktą, 74 straipsnio 1 dalį ir 78 straipsnio 1 ir 2 dalis; b) pagal 55 straipsnio 2 dalį, 63 ir 67
straipsnius, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį ir 81
straipsnio 2 dalį priimtas taisykles ir c) 245 ir 246 straipsniuose ir pagal 248
straipsnį priimtose taisyklėse nurodytas neatidėliotinas
priemones, išskyrus atvejus, kai pagal 247 straipsnį priimtose
taisyklėse nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos. 158 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su laikomų galvijų, avių,
ožkų, kiaulių, arklinių šeimos gyvūnų ir naminių
paukščių genetinės medžiagos produktų vežimu į kitas
valstybes nares, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl gyvūnų
sveikatos reikalavimų, taikomų laikomų galvijų, avių,
ožkų, kiaulių, arklinių šeimos gyvūnų ir naminių
paukščių genetinės medžiagos produktų vežimui į kitas
valstybes nares, kaip nurodyta 157 straipsnyje, tuose aktuose nustatant: a) tų laikomų
gyvūnų genetinės medžiagos produktų surinkimo, gavybos,
perdirbimo ir laikymo patvirtintuose ūkiuose taisykles, kaip nurodyta 157
straipsnio 1 dalies a punkte; b) 157 straipsnio 1 dalies c punkte
nurodytus gyvūnų sveikatos reikalavimus, kurie taikomi: i) laikomiems gyvūnams, iš kurių
surinkti genetinės medžiagos produktai; ii) i papunktyje nurodytų laikomų
gyvūnų donorų izoliavimui ar karantinui; c) laikomų gyvūnų
donorų ir genetinės medžiagos produktų laboratorinius ir kitus
tyrimus; d) gyvūnų sveikatos
reikalavimus, taikomus surinkimui, gavybai, perdirbimui, laikymui ir kitoms
procedūroms bei vežimui, kaip nurodyta 157 straipsnio 1 dalies d punkte; e) nuostatas, leidžiančias veiklos
vykdytojams nukrypti nuo 157 straipsnyje nurodytų taisyklių,
atsižvelgiant į tokių genetinės medžiagos produktų
keliamą riziką ir taikomas rizikos mažinimo priemones. 3 skirsnis
gyvūnų sveikatos sertifikavimas ir pranešimas apie vežimą 159 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su gyvūnų sveikatos
sertifikavimo, nustatyto laikomų galvijų, avių, ožkų,
kiaulių, arklinių šeimos gyvūnų ir naminių
paukščių genetinės medžiagos produktų vežimui, ir deleguotieji
aktai 1. Veiklos
vykdytojai veža laikomų galvijų, avių, ožkų, kiaulių,
arklinių šeimos gyvūnų ir naminių paukščių
genetinės medžiagos produktus tik jei pagal 3 dalį prie jų
pridedamas kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos
išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas ir tie produktai vežami: a) į kitą valstybę narę; b) valstybėje narėje ar į
kitą valstybę narę, jei: i) laikomų gyvūnų
genetinės medžiagos produktus leidžiama išvežti iš ribojimų taikymo
zonos, kurioje taikomos ligų kontrolės priemonės, kaip nurodyta
55 straipsnio 1 dalies f punkto ii papunktyje, 56, 64 ir 65 straipsniuose, 74
straipsnio 1 dalyje ir 78 straipsnyje ir pagal 55 straipsnio 2 dalį, 67
straipsnį, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį ir 81
straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse, ar neatidėliotinos
priemonės, nurodytos 246 ir 247 straipsniuose ir pagal 248 straipsnį
priimtose taisyklėse, išskyrus atvejus, kai pagal šiame punkte nurodytas
taisykles buvo leista taikyti nuo gyvūnų sveikatos sertifikavimo
reikalavimo nukrypti leidžiančias nuostatas, ir ii) laikomų gyvūnų
genetinės medžiagos produktai yra tam tikrų gyvūnų
rūšių, kurioms taikomos i papunktyje nurodytos ligų
kontrolės priemonės ar neatidėliotinos priemonės. 2. Veiklos vykdytojai imasi visų
būtinų priemonių siekdami užtikrinti, kad 1 dalyje nurodytas
gyvūnų sveikatos sertifikatas būtų pridedamas prie
genetinės medžiagos produktų nuo jų kilmės vietos iki
jų paskirties vietos. 3. Kompetentinga institucija veiklos
vykdytojo prašymu išduoda gyvūnų sveikatos sertifikatą,
skirtą 1 dalyje nurodytų genetinės medžiagos produktų
vežimui. 4. Atliekant šio straipsnio 1 dalyje
nurodytą genetinės medžiagos produktams nustatytą
gyvūnų sveikatos sertifikavimą, taikomi 142, 145, 146 ir 147
straipsniai bei pagal 143 ir 144 straipsnius bei 146 straipsnio 4 dalį
priimtos taisyklės, o pačių veiklos vykdytojų parengtai
genetinės medžiagos produktų vežimo deklaracijai taikoma 148
straipsnio 1 dalis ir pagal 148 straipsnio 2 dalį priimtos taisyklės.
5. Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl nuostatų,
leidžiančių nukrypti nuo 1 dalyje nurodytų gyvūnų
sveikatos sertifikatų reikalavimų, taikomų laikomų
galvijų, avių, ožkų, kiaulių, arklinių šeimos
gyvūnų ir naminių paukščių genetinės medžiagos
produktų vežimui, dėl kurio nekyla didelės į
sąrašą įtrauktų ligų plitimo rizikos dėl: a) genetinės medžiagos produktų
pobūdžio ar tam tikros rūšies gyvūnų, iš kurių gauti
tie produktai; b) gamybos ir perdirbimo genetinės
medžiagos produktų ūkyje metodų; c) numatytos genetinės medžiagos
produktų paskirties; d) alternatyvių rizikos mažinimo
priemonių, taikomų tam tikros rūšies ir kategorijos
genetinės medžiagos produktams ir genetinės medžiagos produktų
ūkiams. 160 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatų turinys 1. 159 straipsnyje nurodytame
gyvūnų sveikatos sertifikate, skirtame genetinės medžiagos
produktams, pateikiama bent ši informacija: a) genetinės medžiagos produktų
kilmės ūkis ir paskirties ūkis ar vieta; b) genetinės medžiagos produktų
rūšis ir laikomų gyvūnų donorų rūšis; c) genetinės medžiagos produktų
kiekis; d) genetinės medžiagos produktų
ženklinimas, kai to reikalaujama pagal 118 straipsnio 1 dalį ir pagal 119
straipsnio 1 dalį priimtas taisykles; e) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad siuntą sudarantys genetinės medžiagos produktai
atitinka 155 ir 157 straipsniuose ir pagal 158 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytus atitinkamoms rūšims taikomus vežimo
reikalavimus. 2. 159 straipsnyje nurodytame
gyvūnų sveikatos sertifikate, skirtame genetinės medžiagos
produktams, galima pateikti kitos informacijos, kurios reikalaujama pagal kitus
Sąjungos teisės aktus. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) informacijos, pateiktinos
gyvūnų sveikatos sertifikate, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje; b) gyvūnų sveikatos sertifikavimo,
nustatyto skirtingų rūšių genetinės medžiagos produktams ir
iš skirtingų rūšių gyvūnų gautiems genetinės
medžiagos produktams. 4. Komisija gali įgyvendinimo aktais
nustatyti genetinės medžiagos produktams skirtų gyvūnų
sveikatos sertifikatų pavyzdžių taisykles. Tie įgyvendinimo
aktai priimami pagal 255 straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo
procedūrą. 161 straipsnis
Pranešimas apie laikomų galvijų, avių, ožkų, kiaulių,
arklinių šeimos gyvūnų ir naminių paukščių
genetinės medžiagos produktų vežimą į kitas valstybes nares 1. Veiklos
vykdytojai: a) iš anksto
praneša savo kilmės valstybės narės kompetentingai institucijai
apie numatomą laikomų galvijų, avių, ožkų,
kiaulių, arklinių šeimos gyvūnų ir naminių
paukščių genetinės medžiagos produktų vežimą į
kitą valstybę narę, jei: i) prie genetinės medžiagos
produktų reikalaujama pridėti gyvūnų sveikatos
sertifikatą, kaip nurodyta 159 straipsnio 1 dalyje; ii) pranešimą apie genetinės
medžiagos produktų vežimą pateikti reikalaujama pagal deleguotuosius
aktus, priimtus pagal 151 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į šio
straipsnio 3 dalį; b) pateikia kilmės valstybės
narės kompetentingai institucijai visą būtiną informaciją,
kad ši galėtų pranešti apie genetinės medžiagos produktų
vežimą paskirties valstybės narės kompetentingai institucijai,
kaip nurodyta 2 dalyje. 2. Kilmės valstybės
narės kompetentinga institucija praneša paskirties valstybės
narės kompetentingai institucijai apie laikomų galvijų,
avių, ožkų, kiaulių, arklinių šeimos gyvūnų ir
naminių paukščių genetinės medžiagos produktų
vežimą, kaip nurodyta pagal 151 straipsnį priimtose taisyklėse. 3. Pranešimui apie genetinės
medžiagos produktus taikomi 149 ir 150 straipsniai bei pagal 151 straipsnį
priimtos taisyklės. 4 skirsnis
Laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus galvijus, avis, ožkas,
kiaules, arklinių šeimos gyvūnus ir naminius paukščius,
genetinės medžiagos produktų vežimas į kitas valstybes nares 162 straipsnis
Laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus galvijus, avis, ožkas,
kiaules, arklinių šeimos gyvūnus ir naminius paukščius,
genetinės medžiagos produktai 1. Veiklos
vykdytojai veža laikomų sausumos gyvūnų, išskyrus galvijus,
avis, ožkas, kiaules, arklinių šeimos gyvūnus ir naminius
paukščius, genetinės medžiagos produktus į kitą
valstybę narę tik jei juos vežant nekyla didelės rizikos į
sąrašą įtrauktų rūšių gyvūnams paskirties
vietoje užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis, atsižvelgiant į sveikatos
būklę paskirties vietoje. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
gyvūnų sveikatos reikalavimų, gyvūnų sveikatos
sertifikavimo ir pranešimo reikalavimų, taikomų laikomų sausumos
gyvūnų, išskyrus galvijus, avis, ožkas, kiaules, arklinių šeimos
gyvūnus ir naminius paukščius, genetinės medžiagos produktų
vežimui, atsižvelgiant į: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas
į sąrašą įtrauktas ligas, nustatytas į
sąrašą įtrauktoms rūšims; b) gyvūnų, iš kurių
genetinės medžiagos produktai surinkti, rūšį ir genetinės
medžiagos produktų rūšį; c) sveikatos būklę paskirties ir
kilmės vietose; d) surinkimo, gavybos, perdirbimo ir laikymo
rūšį; e) kitus epidemiologinius veiksnius. 3. Jei pagal šio straipsnio 2 dalį
reikalaujama atlikti gyvūnų sveikatos sertifikavimą ir pranešti
apie genetinės medžiagos produktų vežimą: a) tokiam sertifikavimui taikomos 159, 160
ir 161 straipsniuose nurodytos taisyklės ir pagal 159 straipsnio 5
dalį ir 160 straipsnio 3 dalį priimtos taisyklės; b) pranešimui apie vežimą taikomos 161
straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos taisyklės. 5 skirsnis
Nukrypti leidžiančios nuostatos 163 straipsnis
Mokslo tikslams skirti genetinės medžiagos produktai ir deleguotieji aktai 1. Nukrypdama nuo 1–4 skirsnių,
paskirties vietos kompetentinga institucija gali leisti vežti mokslo tikslams
skirtus genetinės medžiagos produktus, net jei tai neatitinka tuose
skirsniuose nurodytų reikalavimų, išskyrus 155 straipsnio 1 dalį,
155 straipsnio 2 dalies c punktą, 155 straipsnio 3 dalį ir 156
straipsnį, jeigu laikomasi šių sąlygų: a) prieš suteikdama tokį leidimą
paskirties vietos kompetentinga institucija privalo imtis būtinų
rizikos mažinimo priemonių, siekdama užtikrinti, kad dėl tų
genetinės medžiagos produktų vežimo sveikatos būklei pakeliui
esančiose vietose ir paskirties vietoje nekiltų rizikos dėl 8
straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų; b) tų genetinės medžiagos
produktų vežimą prižiūri paskirties vietos kompetentinga
institucija. 2. Jei
paskirties vietos kompetentinga institucija leidžia taikyti 1 dalyje
nurodytą nukrypti leidžiančią nuostatą, ji praneša
kilmės valstybėms narėms ir toms valstybėms narėms,
kurių teritorijos yra kertamos vežant produktus, apie leistą taikyti
nukrypti leidžiančią nuostatą ir kokiomis sąlygomis leista
ją taikyti. 3. Komisijai
pagal 253 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius
aktus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų nukrypti
leidžiančių nuostatų, kurias leidžia taikyti paskirties vietos
kompetentinga institucija, taikymo sąlygų. 7 skyrius
Gyvūninių produktų gamyba, perdirbimas ir paskirstymas
Sąjungoje 164 straipsnis
Bendrosios veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su
gyvūnų sveikata, ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai imasi
atitinkamų prevencinių priemonių, siekdami užtikrinti, kad
jokiuose gyvūninių produktų gamybos, perdirbimo ir paskirstymo
Sąjungoje etapuose dėl tokių produktų neplistų: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytos
į sąrašą įtrauktos ligos, atsižvelgiant į sveikatos
būklę gamybos, perdirbimo ar paskirties vietose; b) naujos ligos. 2. Veiklos vykdytojai užtikrina, kad
gyvūniniai produktai nebūtų iš tokių ūkių ar
maisto įmonių arba nebūtų gauti iš gyvūnų, kurie
yra iš tokių ūkių, kuriuose: a) taikomos 246 ir 247 straipsniuose ir
pagal 248 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytos
neatidėliotinos priemonės, išskyrus atvejus, kai pagal 248
straipsnį priimtose taisyklėse nustatytos nuo 1 dalyje nurodyto
reikalavimo nukrypti leidžiančios nuostatos; b) taikomi laikomų sausumos
gyvūnų perkėlimo ir gyvūninių produktų vežimo
apribojimai, kaip nurodyta 31 straipsnio 1 dalyje, 55 straipsnio 1 dalies e
punkte, 56 straipsnyje, 61 straipsnio 1 dalies a punkte, 62 straipsnio 1
dalyje, 65 straipsnio 1 dalies c punkte, 70 straipsnio 1 dalies b punkte, 74
straipsnio 1 dalies a punkte, 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei pagal 55
straipsnio 2 dalį, 63 ir 66 straipsnius, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis,
79 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse,
išskyrus atvejus, kai tose taisyklėse nustatytos nuo tų
perkėlimo ir vežimo apribojimų nukrypti leidžiančios nuostatos. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
reikalavimų, kuriais iš dalies pakeičiami ir papildomi šio straipsnio
2 dalyje nustatyti reikalavimai ir kurie taikomi gyvūninių
produktų vežimui, atsižvelgiant į: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytą į sąrašą įtrauktą ligą bei su ja
susijusią gyvūnų rūšį ir b) susijusią riziką. 165 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolės, susijusios su gyvūnų sveikatos
sertifikatais, ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai veža šiuos
gyvūninius produktus valstybėje narėje ar į kitą
valstybę narę tik jei prie jų pridedamas 3 dalyje nurodytas
kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos išduotas
gyvūnų sveikatos sertifikatas: a) gyvūninius produktus: i) kuriuos leidžiama išvežti iš
ribojimų taikymo zonos, kurioje taikomos neatidėliotinos
priemonės, nurodytos pagal 248 straipsnį priimtose taisyklėse; ii) iš tam tikrų rūšių
gyvūnų, kuriems taikomos tos neatidėliotinos priemonės; b) gyvūninius produktus: i) kuriuos leidžiama išvežti iš
ribojimų taikymo zonos, kurioje taikomos ligų kontrolės
priemonės, kaip nurodyta 31 straipsnio 1 dalyje, 55 straipsnio 1 dalies f
punkto ii papunktyje, 56 straipsnyje, 61 straipsnio 1 dalies a punkte, 62
straipsnio 1 dalyje, 64 straipsnyje, 65 straipsnio 1 dalies c punkte, 70
straipsnio 1 dalies b punkte, 74 straipsnio 1 dalies a punkte ir 78 straipsnio
1 ir 2 dalyse ir pagal 55 straipsnio 2 dalį, 63 ir 67 straipsnius, 71 ir
74 straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalį
priimtose taisyklėse; ii) iš tam tikrų rūšių
gyvūnų, kuriems taikomos tos ligų kontrolės priemonės. 2. Veiklos vykdytojai imasi visų
būtinų priemonių siekdami užtikrinti, kad 1 dalyje nurodytas
gyvūnų sveikatos sertifikatas būtų pridedamas prie
gyvūninių produktų nuo jų kilmės vietos iki jų
paskirties vietos. 3. Kompetentinga institucija veiklos
vykdytojo prašymu išduoda gyvūnų sveikatos sertifikatą, skirtą
1 dalyje nurodytų gyvūninių produktų vežimui. 4. Atliekant šio straipsnio 1 dalyje
nurodytiems vežamiems gyvūniniams produktams nustatytą
gyvūnų sveikatos sertifikavimą taikomi 145, 146, ir 147
straipsniai ir pagal 143 ir 144 straipsnius bei 146 straipsnio 4 dalį
priimtos taisyklės. 5. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje
nurodytų gyvūnų sveikatos sertifikatų reikalavimų, ir tokių
nuostatų taikymo sąlygų; minėti reikalavimai taikomi
gyvūninių produktų vežimui, dėl kurio nekyla didelės
ligų plitimo rizikos dėl: a) gyvūninių produktų
rūšių; b) gyvūniniams produktams taikomų
rizikos mažinimo priemonių, taip sumažinant ligų plitimo riziką;
c) numatytos gyvūninių
produktų paskirties; d) gyvūninių produktų
paskirties vietos. 166 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatų turinys ir deleguotieji bei
įgyvendinimo aktai 1. 165 straipsnio 1 dalyje nurodytame
gyvūnų sveikatos sertifikate, skirtame gyvūniniams produktams,
pateikiama bent ši informacija: a) kilmės ūkis ar vieta ir
paskirties ūkis ar vieta; b) gyvūninių produktų
aprašas; c) gyvūninių produktų kiekis; d) gyvūninių produktų
identifikavimas, kai to reikalaujama pagal 65 straipsnio 1 dalies h punktą
ar pagal 67 straipsnio a dalį priimtose taisyklėse; e) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad gyvūniniai produktai atitinka 164 straipsnio 2 dalyje
bei pagal 164 straipsnio 3 dalį priimtose taisyklėse nurodytus vežimo
apribojimo reikalavimus. 2. 1 dalyje nurodytame gyvūnų
sveikatos sertifikate, skirtame gyvūniniams produktams, galima pateikti
kitos informacijos, kurios reikalaujama pagal kitus Sąjungos teisės
aktus. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl informacijos,
pateiktinos gyvūnų sveikatos sertifikate, kaip nurodyta šio
straipsnio 1 dalyje. 4. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti gyvūniniams produktams skirtų gyvūnų
sveikatos sertifikatų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje,
pavyzdžių taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 167 straipsnis
Pranešimas apie gyvūninių produktų vežimą į kitas
valstybes nares 1. Veiklos vykdytojai: a) iš anksto praneša savo kilmės
valstybės narės kompetentingai institucijai apie numatomą
gyvūninių produktų vežimą, jei prie siuntų
reikalaujama pridėti gyvūnų sveikatos sertifikatą, kaip
nurodyta 165 straipsnio 1 dalyje; b) pateikia kilmės valstybės
narės kompetentingai institucijai visą būtiną informaciją,
kad ši galėtų pranešti apie gyvūninių produktų
vežimą paskirties valstybei narei, kaip nurodyta 2 dalyje. 2. Kilmės valstybės
narės kompetentinga institucija praneša paskirties valstybės
narės kompetentingai institucijai apie gyvūninių produktų
vežimą, kaip nurodyta 150 straipsnyje ir pagal 151 straipsnį
priimtose taisyklėse. 3. Pranešimui apie gyvūninius
produktus taikomi 149 ir 150 straipsniai ir pagal 151 straipsnį priimtos
taisyklės. 8 skyrius
Nacionalinių priemonių taikymo sritis 168 straipsnis
Su gyvūnų perkėlimu ir genetinės medžiagos produktų
vežimu susijusios nacionalinės priemonės 1. Valstybės narės turi
teisę imtis nacionalinių priemonių, susijusių su
laikomų sausumos gyvūnų perkėlimu ir jų genetinės
medžiagos produktų vežimo savo teritorijose. 2. Tomis nacionalinėmis
priemonėmis: a) atsižvelgiama į 3, 4, 5 ir 6
skyriuose nustatytas gyvūnų perkėlimo ir genetinės
medžiagos produktų vežimo taisykles ir joms neprieštaraujama; b) netrukdoma perkelti gyvūnus ir vežti
produktus iš vienos valstybės narės į kitą; c) neviršijama to, kas tinkama ir
būtina, siekiant užkirsti kelią 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytoms į sąrašą įtrauktoms ligoms patekti ir plisti. 169 straipsnis
Nacionalinės priemonės, skirtos ligų, išskyrus į
sąrašą įtrauktas ligas, poveikiui riboti Jei tam tikra liga, išskyrus į
sąrašą įtrauktas ligas, kelia didelę riziką
laikomų sausumos gyvūnų sveikatos būklei valstybėje
narėje, atitinkama valstybė narė gali imtis nacionalinių
priemonių tai ligai kontroliuoti su sąlyga, kad tomis
priemonėmis: a) netrukdoma perkelti gyvūnus ir
vežti produktus iš vienos valstybės narės į kitą; b) neviršijama to, kas tinkama ir
būtina tai ligai kontroliuoti. II ANTRAŠTINĖ
DALIS
Vandens gyvūnai ir gyvūniniai produktai iš vandens gyvūnų 1 skyrius
Registravimas, patvirtinimas, duomenų saugojimas ir registrai 1 skirsnis
Akvakultūros ūkių registravimas 170 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė registruoti akvakultūros ūkius 1. Siekdami pagal 171 straipsnį įregistruoti akvakultūros
ūkius jų veiklos vykdytojai, prieš pradėdami vykdyti tokią
veiklą: a) praneša kompetentingai institucijai apie
akvakultūros ūkius, už kuriuos jie yra atsakingi; b) pateikia kompetentingai institucijai
šią informaciją: i) veiklos vykdytojo pavadinimą arba
vardą bei pavardę ir adresą; ii) patalpų vietą ir aprašą; iii) akvakultūros ūkyje
esančių akvakultūros gyvūnų kategorijas, rūšis ir
skaičių bei akvakultūros ūkio talpą; iv) akvakultūros ūkio
rūšį; v) kitus su ūkiu susijusius aspektus,
kurie yra svarbūs nustatant jo keliamą riziką. 2. 1 dalyje nurodytų
akvakultūros ūkių veiklos vykdytojai praneša kompetentingai
institucijai apie: a) svarbius pokyčius akvakultūros
ūkiuose, susijusius su 1 dalies b punkte nurodytais aspektais; b) akvakultūros ūkio veiklos
nutraukimą. 3. Akvakultūros ūkiai, kurie
turi būti patvirtinti pagal 147 straipsnio 1 dalį, neprivalo pateikti
šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos. 4. Veiklos vykdytojas gali pateikti 1
dalyje nurodytos registracijos paraišką, apimančią
akvakultūros ūkių grupę, jei tie ūkiai atitinka a arba
b punktuose išdėstytus reikalavimus: a) jie yra epidemiologiškai susijusioje
vietovėje ir visi veiklos vykdytojai toje vietovėje veikia pagal
bendrą biologinio saugumo sistemą; b) už juos atsakingas tas pats veiklos
vykdytojas ir i) juose taikoma bendra biologinio saugumo
sistema, ir ii) jie yra geografiškai arti vienas kito. Jei registracijos paraiška apima akvakultūros
ūkių grupę, tokiai akvakultūros ūkių grupei
taikomos šio straipsnio 1–3 dalyse ir 171 straipsnio 2 dalyje nustatytos
taisyklės ir pagal 173 straipsnį priimtos taisyklės, kurios
taikomos pavieniams akvakultūros ūkiams. 171 straipsnis
Kompetentingos institucijos prievolės registruoti akvakultūros
ūkius Kompetentinga institucija registruoja: a) akvakultūros
ūkius 183 straipsnio 1 dalyje nurodytame akvakultūros ūkių
registre, jei veiklos vykdytojas pateikė informaciją, kurios
reikalaujama pagal 170 straipsnio 1 dalį; b) akvakultūros
ūkių grupes tame akvakultūros ūkių registre, jei
laikomasi 170 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. 172 straipsnis
Nuo veiklos vykdytojų prievolės registruoti akvakultūros
ūkius nukrypti leidžiančios nuostatos Nukrypdamos nuo 170 straipsnio 1 dalies
valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo tam
tikrų kategorijų akvakultūros ūkiams, atsižvelgdamos į
šiuos kriterijus: a) akvakultūros ūkyje
esančių akvakultūros gyvūnų kategorijas, rūšis ir
skaičių arba kiekį bei akvakultūros ūkio talpą; b) akvakultūros ūkio
rūšį; c) akvakultūros gyvūnų
perkėlimą į akvakultūros ūkį ir iš jo. 173 straipsnis
Su nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo prievolės registruoti
akvakultūros ūkius, susiję įgyvendinimo įgaliojimai Komisija gali įgyvendinimo aktais
nustatyti taisykles dėl: a) informacijos, kurią veiklos
vykdytojai turi pateikti akvakultūros ūkio registravimo tikslais,
kaip nustatyta 170 straipsnio 1 dalyje; b) tam tikrų rūšių
akvakultūros ūkių, kuriems, kaip nustatyta 172 straipsnyje,
valstybės narės gali leisti taikyti nuo registravimo reikalavimo
nukrypti leidžiančias nuostatas, jei tų ūkių keliama rizika
yra nedidelė ir atsižvelgiama į 172 straipsnyje nurodytus kriterijus. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 2 skirsnis
Tam tikrų rūšių akvakultūros ūkių patvirtinimas 174 straipsnis
Tam tikrų rūšių akvakultūros ūkių patvirtinimas
ir deleguotieji aktai 1. Šių rūšių
akvakultūros ūkių veiklos vykdytojai pateikia kompetentingai
institucijai patvirtinimo paraišką pagal 178 straipsnio 1 dalį ir
nepradeda veiklos tol, kol jų akvakultūros ūkis nepatvirtintas
pagal 179 straipsnio 1 dalį: a) akvakultūros ūkių,
kuriuose laikomi akvakultūros gyvūnai yra skirti perkelti iš to
akvakultūros ūkio gyvi arba kaip akvakultūros gyvūniniai
produktai, tačiau tai netaikoma, jei jie yra perkeliami tik: i) tiesiogiai tiekti galutiniam vartotojui
vartoti mažais kiekiais arba ii) į vietos mažmeninės prekybos
įmones, kurios tiesiogiai tiekia galutiniam vartotojui; b) kitų akvakultūros
ūkių, kurie kelia didelę riziką dėl: i) akvakultūros ūkyje
esančių akvakultūros gyvūnų kategorijų,
rūšių ir skaičiaus; ii) akvakultūros ūkio
rūšies; iii) akvakultūros gyvūnų
perkėlimo į akvakultūros ūkį ir iš jo. 2. Veiklos vykdytojai nutraukia 1
dalyje nurodytą akvakultūros ūkio veiklą, jei: a) kompetentinga institucija atšaukia ar
sustabdo jo patvirtinimą pagal 182 straipsnio 2 dalį arba b) jei ūkiui buvo suteiktas
sąlyginis patvirtinimas pagal 181 straipsnio 3 dalį, tačiau jis
neįvykdo 181 straipsnio 3 dalyje nurodytų likusių
reikalavimų ir jam nesuteikiamas galutinis patvirtinimas pagal 182
straipsnio 4 dalį. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytų akvakultūros ūkių patvirtinimo
taisyklių pakeitimo ir papildymo, kiek tai susiję su: a) nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti
nuo veiklos vykdytojams taikomo reikalavimo pateikti paraišką
kompetentingai institucijai dėl tam tikrų rūšių
akvakultūros ūkių, nurodytų 1 dalies a punkte,
patvirtinimo; b) tam tikrų rūšių
akvakultūros ūkių, kurie turi būti patvirtinti pagal 1
dalies b punktą. 4. Priimdama 3 dalyje nurodytus
deleguotuosius aktus Komisija atsižvelgia į: a) akvakultūros ūkyje laikomų
akvakultūros gyvūnų rūšis ir kategorijas; b) akvakultūros ūkio ir gamybos
rūšis; c) įprastus tam tikros rūšies
akvakultūros ūkiuose taikomus perkėlimo modelius ir atitinkamos
rūšies ar kategorijos akvakultūros gyvūnų perkėlimo
modelius. 5. Veiklos vykdytojas gali pateikti
akvakultūros ūkių grupę apimančią patvirtinimo
paraišką, jei laikomasi 175 straipsnio a ir b dalyse nurodytų
reikalavimų. 175 straipsnis
Kompetentingos institucijos suteikiamas akvakultūros ūkių
grupės patvirtinimas Kompetentinga institucija gali suteikti
akvakultūros ūkių grupės patvirtinimą, kaip nurodyta
179 straipsnio 1 dalyje, jei tie ūkiai atitinka a arba b punktuose
išdėstytus reikalavimus: a) jie yra epidemiologiškai susijusioje
vietovėje ir visi veiklos vykdytojai veikia pagal bendrą biologinio
saugumo sistemą; tačiau išsiuntimo centrai, valymo centrai ar
panašūs ūkiai, esantys tokioje epidemiologiškai susijusioje
vietovėje, privalo būti patvirtinti atskirai; b) už juos atsakingas tas pats veiklos
vykdytojas ir i) juose taikoma bendra biologinio saugumo
sistema, ir ii) jie yra geografiškai arti vienas kito. Jei akvakultūros ūkių grupei
suteikiamas vienas patvirtinimas, tokiai akvakultūros ūkių
grupei taikomos 176 ir 178–182 straipsniuose nustatytos taisyklės ir pagal
178 ir 179 straipsnių 2 dalis priimtos taisyklės, kurios taikomos
pavieniams akvakultūros ūkiams. 176 straipsnis
Atskirtų akvakultūros ūkių statuso patvirtinimas Akvakultūros ūkių veiklos
vykdytojai, kurie pageidauja, kad jiems būtų suteiktas atskirto
ūkio statusas: a) pateikia patvirtinimo paraišką
kompetentingai institucijai pagal 178 straipsnio 1 dalį; b) pagal 203 straipsnio 1 dalyje ir
pagal 203 straipsnio 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose nurodytus
reikalavimus neperkelia akvakultūros gyvūnų į atskirtą
akvakultūros ūkį tol, kol kompetentinga institucija nesuteikia jų
ūkiui to statuso patvirtinimo pagal 179 ar 181 straipsnį. 177 straipsnis
Maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių
patvirtinimas Maisto iš vandens gyvūnų ir
ligų kontrolės ūkių veiklos vykdytojai užtikrina, kad
jų ūkiai būtų kompetentingos institucijos patvirtinti
vandens gyvūnams skersti ligų kontrolės tikslais, kaip nurodyta
61 straipsnio 1 dalies b punkte, 62 straipsnyje, 68 straipsnio 1 dalyje ir 78
straipsnio 1 ir 2 dalyse ir pagal 63 straipsnį ir 70, 71 ir 78
straipsnių 3 dalis priimtose taisyklėse. 178 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė teikti informaciją siekiant gauti
patvirtinimą ir įgyvendinimo aktai 1. Pateikdami 174 straipsnio 1 dalyje,
175 straipsnyje, 176 straipsnio a dalyje ir 177 straipsnyje nurodyto savo
ūkio patvirtinimo paraišką veiklos vykdytojai pateikia kompetentingai
institucijai šią informaciją: a) veiklos vykdytojo pavadinimą arba
vardą bei pavardę ir adresą; b) ūkio vietą ir patalpų
aprašą; c) ūkyje esančių
akvakultūros gyvūnų kategorijas, rūšis ir
skaičių; d) ūkio rūšį; e) atitinkamais atvejais, su
akvakultūros ūkių grupės patvirtinimu susijusius išsamius
duomenis, kaip nurodyta 175 straipsnyje; f) kitus su akvakultūros ūkiu
susijusius aspektus, kurie yra svarbūs nustatant jo keliamą
riziką. 2. 1 dalyje nurodytų
ūkių veiklos vykdytojai praneša kompetentingai institucijai apie: a) svarbius pokyčius ūkiuose,
susijusius su 1 dalies c punkte nurodytais aspektais; b) ūkio veiklos nutraukimą. 3. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl informacijos, kurią pagal šio
straipsnio 1 dalį turi nurodyti veiklos vykdytojai, pateikdami savo
ūkio patvirtinimo paraišką. Tie įgyvendinimo aktai priimami
pagal 255 straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo
procedūrą. 179 straipsnis
Patvirtinimo suteikimas bei suteikimo sąlygos ir deleguotieji aktai 1. Kompetentinga institucija suteikia
akvakultūros ūkių, nurodytų 174 straipsnio 1 dalyje ir 176
straipsnio a dalyje, akvakultūros ūkių grupės, nurodytos
175 straipsnyje, ir maisto iš vandens gyvūnų ir ligų
kontrolės ūkių, nurodytų 177 straipsnyje, patvirtinimą
tik jei šie ūkiai: a) atitinkamais atvejais atitinka šiuos
reikalavimus, susijusius su: i) karantinu, izoliavimu ir kitomis
biologinio saugumo priemonėmis atsižvelgiant į 9 straipsnio 1 dalies
b punkte ir pagal 9 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nurodytus
reikalavimus; ii) 22 straipsnyje ir, jei tinka pagal
ūkio rūšį ir susijusią riziką, 23 straipsnyje ir pagal
24 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytais priežiūros
reikalavimais; iii) 185–187 straipsniuose ir pagal 188 ir
189 straipsnius priimtose taisyklėse nurodytu duomenų saugojimu; b) turi patalpas ir įrangą: i) kurios yra tinkamos iki priimtino lygio
sumažinti ligų patekimo ir plitimo riziką atsižvelgiant į
ūkio rūšį; ii) kurių talpa yra pakankama vandens
gyvūnų skaičiui; c) nekelia nepriimtinos ligų plitimo rizikos
atsižvelgiant į taikomas rizikos mažinimo priemones; d) yra įdiegę sistemą, kuria
naudodamasis veiklos vykdytojas gali kompetentingai institucijai įrodyti,
kad laikomasi a, b ir c punktuose nustatytų reikalavimų. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio straipsnio 1 dalyje
nurodytų reikalavimų, susijusių su: a) karantinu, izoliavimu ir kitomis 1 dalies
a punkto i papunktyje nurodytomis biologinio saugumo priemonėmis; b) 1 dalies a punkto ii papunktyje nurodyta
priežiūra; c) 1 dalies b punkte nurodytomis patalpomis
ir įranga. 3. Nustatydama taisykles, kurios turi
būti išdėstytos pagal 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose
aktuose, Komisija atsižvelgia į: a) kiekvienos rūšies ūkio
keliamą riziką; b) akvakultūros ar vandens
gyvūnų rūšis ir kategorijas; c) gamybos rūšį; d) įprastus tam tikros rūšies
akvakultūros ūkiuose taikomus perkėlimo modelius ir tuose
ūkiuose laikomų rūšių ir kategorijų gyvūnų
perkėlimo modelius. 180 straipsnis
Ūkių patvirtinimo taikymo sritis Kompetentinga institucija, suteikdama
akvakultūros ūkių ar maisto iš vandens gyvūnų ir
ligų kontrolės ūkių patvirtinimus pagal 179 straipsnio 1
dalį, aiškiai nurodo: a) kokių
rūšių akvakultūros ūkiams, nurodytiems 174 straipsnio 1
dalyje ir 176 straipsnio a dalyje, akvakultūros ūkių
grupėms, nurodytoms 175 straipsnyje, bei maisto iš vandens
gyvūnų ir ligų kontrolės ūkiams, nurodytiems 177
straipsnyje ir pagal 174 straipsnio 3 dalies b dalį priimtose
taisyklėse, tas patvirtinimas taikomas; b) kokių
rūšių ir kategorijų akvakultūros gyvūnams tas
patvirtinimas taikomas. 181
straipsnis
Kompetentingos institucijos patvirtinimo suteikimo tvarka 1. Kompetentinga institucija nustato
tvarką, kurios veiklos vykdytojai privalo laikytis teikdami savo
ūkių patvirtinimo paraiškas pagal 174 straipsnio 1 dalį ir 176
bei 177 straipsnius. 2. Gavusi veiklos vykdytojo
pateiktą patvirtinimo paraišką pagal 174 straipsnio 1 dalį, 176
ir 177 straipsnius kompetentinga institucija atlieka patikrinimą vietoje. 3. Kompetentinga institucija gali
suteikti sąlyginį ūkio patvirtinimą tais atvejais, kai
remiantis veiklos vykdytojo pateikta paraiška ir kompetentingos institucijos
vėliau atliktu patikrinimu vietoje, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje,
paaiškėja, kad ūkis atitinka visus pagrindinius reikalavimus, kuriais
pakankamai užtikrinama, kad jis nekelia didelės rizikos, siekiant
užtikrinti, kad būtų laikomasi 179 straipsnio 1 dalyje ir pagal 179
straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nustatytų likusių
patvirtinimo reikalavimų. 4. Jei kompetentinga institucija
suteikė sąlyginį patvirtinimą pagal šio straipsnio 3
dalį, ji suteikia galutinį patvirtinimą tik tokiu atveju, jei
per tris mėnesius nuo sąlyginio patvirtinimo suteikimo atlikus kitą
ūkio patikrinimą vietoje paaiškėja, kad jis atitinka visus 179
straipsnio 1 dalyje ir pagal 179 straipsnio 2 dalį priimtose
taisyklėse nurodytus patvirtinimo reikalavimus. Jei atlikus minėtą patikrinimą
vietoje paaiškėja, kad padaryta akivaizdi pažanga, tačiau ūkis
vis dar neatitinka visų minėtų reikalavimų, kompetentinga
institucija sąlyginį patvirtinimą gali pratęsti.
Tačiau sąlyginis patvirtinimas iš viso gali būti suteiktas ne
ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui. 182 straipsnis
Kompetentingos institucijos suteikiamų patvirtinimų peržiūra,
sustabdymas ir atšaukimas 1. Kompetentinga institucija nuolat
peržiūri pagal 179 straipsnio 1 dalį suteiktus ūkių
patvirtinimus. 2. Jei kompetentinga institucija
nustato, kad ūkyje esama rimtų trūkumų, susijusių su
179 straipsnio 1 dalyje ir pagal 179 straipsnio 2 dalį priimtose
taisyklėse nurodytų reikalavimų laikymusi, o veiklos vykdytojas
negali tinkamai užtikrinti, kad tie trūkumai bus pašalinti, kompetentinga
institucija inicijuoja procedūras, kad ūkio patvirtinimas
būtų atšauktas. Tačiau jei veiklos vykdytojas gali
užtikrinti, kad trūkumai bus pašalinti per pagrįstą
laikotarpį, kompetentinga institucija ūkio patvirtinimą gali
sustabdyti. 3. Pagal
2 dalį atšauktas ar sustabdytas patvirtinimas atnaujinamas tik tokiu
atveju, jei kompetentinga institucija įsitikina, kad ūkis visiškai
atitinka visus šiame reglamente nustatytus reikalavimus, taikytinus tos
rūšies ūkiui. 3 skirsnis
Kompetentingos institucijos sudarytas akvakultūros ūkių ir
maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių
registras 183 straipsnis
Akvakultūros ūkių ir maisto iš vandens gyvūnų ir
ligų kontrolės ūkių registras 1. Kompetentinga institucija sudaro ir
nuolat atnaujina registrą, į kurį įtraukiami: a) visi pagal 171 straipsnį registruoti
akvakultūros ūkiai; b) visi pagal 179 straipsnio 1 dalį
patvirtinti akvakultūros ūkiai; c) visi pagal 179 straipsnio 1 dalį
patvirtinti maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės
ūkiai. 2. 1 dalyje nurodytame
akvakultūros ūkių registre pateikiama ši informacija: a) veiklos vykdytojo pavadinimas arba vardas
bei pavardė ir jo registracijos numeris; b) geografinė akvakultūros
ūkio ar, jei taikoma, akvakultūros ūkių grupės,
padėtis; c) ūkyje vykdomos gamybos rūšis; d) prireikus vandens tiekimas ir
nuotekų šalinimas ūkyje; e) ūkyje laikomų akvakultūros
gyvūnų rūšys; f) naujausia informacija apie sveikatos
būklę registruotame akvakultūros ūkyje ar, jei taikoma,
ūkių grupėje, kiek tai susiję su 8 straipsnio 1 dalies d
punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis. 3. Pagal 179 straipsnio 1 dalį patvirtintų
ūkių atveju kompetentinga institucija elektroninėmis
priemonėmis viešai skelbia bent šio straipsnio 2 dalies a, c, e ir f
punktuose nurodytą informaciją. 4. Prireikus ir atitinkamais atvejais
kompetentinga institucija gali derinti 1 dalyje nurodytą registravimą
su registravimu kitais tikslais. 184 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas ir įgyvendinimo aktai, susiję su
akvakultūros ūkių registravimu 1. Komisijai pagal 254 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) į 183 straipsnio 1 dalyje
nurodytą akvakultūros ūkių registrą įtrauktinos
informacijos; b) viešos prieigos prie to ūkių
registro. 2. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl 183 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyto
ūkių registro formato ir tvarkos. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 4 skirsnis
Duomenų saugojimas ir atsekamumas 185 straipsnis
Akvakultūros ūkių veiklos vykdytojų prievolė saugoti
duomenis 1. Akvakultūros ūkių,
kurie turi būti registruoti pagal 171 straipsnį arba patvirtinti
pagal 179 straipsnio 1 dalį, veiklos vykdytojai saugo naujausius duomenis
bent apie: a) bet kokį akvakultūros
gyvūnų perkėlimą į akvakultūros ūkį ir
iš jo ir gyvūninių produktų, gautų iš tokių
gyvūnų, vežimą į tokį ūkius ir iš jo, ir tinkamai
nurodo: i) jų kilmės arba paskirties
vietą; ii) tokio perkėlimo ir vežimo datas; b) gyvūnų sveikatos sertifikatus
popierine arba elektronine forma, kuriuos pagal 208 straipsnį ir pagal 211
straipsnio b ir c dalis ir 213 straipsnio 2 dalį priimtas taisykles
privaloma pridėti prie į akvakultūros ūkį ar iš jo
perkeliamų akvakultūros gyvūnų; c) gaištamumą kiekviename
epidemiologiniame vienete ir kitas su ligomis susijusias problemas
akvakultūros ūkyje atsižvelgiant į gamybos rūšį; d) biologinio saugumo priemones,
priežiūrą, gydymą, tyrimų rezultatus ir prireikus kitą
svarbią informaciją apie: i) ūkyje esančių
akvakultūros gyvūnų kategoriją ir rūšį; ii) akvakultūros ūkyje vykdomos
gamybos rūšį; iii) akvakultūros ūkio
rūšį; e) gyvūnų sveikatos
patikrinimų, kuriuos privaloma atlikti pagal 23 straipsnio 1 dalį ir
pagal 24 straipsnį priimtas taisykles, rezultatus. 2. Akvakultūros ūkių
veiklos vykdytojai: a) registruoja 1 dalies a punkte
nurodytą informaciją taip, kad būtų užtikrintas vandens
gyvūnų kilmės ir paskirties vietų atsekamumas; b) saugo 1 dalyje nurodytą
informaciją akvakultūros ūkyje ir pareikalavus ją pateikia
kompetentingai institucijai; c) saugo 1 dalyje nurodytą
informaciją kompetentingos institucijos nustatytiną minimalų
laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis kaip treji metai. 186 straipsnis
Maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių
prievolė saugoti duomenis 1. Maisto iš vandens gyvūnų
ir ligų kontrolės ūkių, kurie turi būti patvirtinti
pagal 177 straipsnį, veiklos vykdytojai saugo naujausius duomenis apie
akvakultūros gyvūnų perkėlimą į tokius ūkius
ir iš jų ir gyvūninių produktų, gautų iš tokių
gyvūnų, vežimą į tokius ūkius ir iš jų. 2. Maisto iš vandens gyvūnų
ir ligų kontrolės ūkių veiklos vykdytojai: a) saugo 1 dalyje nurodytus duomenis maisto
iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkyje ir
pareikalavus juos pateikia kompetentingai institucijai; b) saugo 1 dalyje nurodytus duomenis
kompetentingos institucijos nustatytiną minimalų laikotarpį,
kuris negali būti trumpesnis kaip treji metai. 187 straipsnis
Vežėjų prievolė saugoti duomenis 1. Akvakultūros gyvūnų
ir akvakultūrai skirtų laukinių vandens gyvūnų
vežėjai saugo naujausius duomenis apie: a) akvakultūros gyvūnų ir
akvakultūrai skirtų laukinių vandens gyvūnų gaištamumo
vežimo metu rodiklius atsižvelgiant į transporto priemonės tipą
ir vežamų akvakultūros gyvūnų ir laukinių vandens
gyvūnų rūšį; b) akvakultūros ūkius ir maisto iš
vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkius, į kuriuos
užsuko transporto priemonė; c) vežimo metu atliktą vandens
keitimą, nurodant naujo vandens šaltinius ir vandens išleidimo vietą. 2. Vežėjai: a) saugo 1 dalyje nurodytus duomenis ir
pareikalavus juos pateikia kompetentingai institucijai; b) saugo 1 dalyje nurodytus duomenis
kompetentingos institucijos nustatytiną minimalų laikotarpį,
kuris negali būti trumpesnis kaip treji metai. 188 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su duomenų saugojimu, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
taisyklių, kuriomis papildomi 185, 186 ir 187 straipsniuose nurodyti
duomenų saugojimo reikalavimai, nustatant taisykles dėl: a) nuo duomenų saugojimo
reikalavimų leidžiančių nukrypti nuostatų, taikomų: i) tam tikrų kategorijų
akvakultūros ūkių veiklos vykdytojams ir vežėjams; ii) akvakultūros ūkiams, kuriuose
laikomas nedidelis gyvūnų skaičius, ar vežėjams, kurie veža
nedidelį gyvūnų skaičių; iii) tam tikrų kategorijų ar
rūšių gyvūnams; b) informacijos, kurią veiklos
vykdytojai turi registruoti kartu su 185, 186 ir 187 straipsnių 1 dalyse
nurodyta informacija; c) minimalaus laikotarpio, kurį
privaloma saugoti 185, 186 ir 187 straipsniuose nurodytus duomenis. 2. Priimdama 1 dalyje nurodytus
deleguotuosius aktus Komisija atsižvelgia į: a) kiekvienos rūšies akvakultūros
ūkio keliamą riziką; b) akvakultūros ūkyje
esančių akvakultūros gyvūnų kategorijas ar rūšis; c) ūkyje vykdomos gamybos
rūšį; d) įprastus tam tikros rūšies
akvakultūros ūkiuose taikomus perkėlimo modelius ar maisto iš
vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių
perkėlimo modelius; e) ūkyje esančių ar
vežamų akvakultūros gyvūnų skaičių ar kiekį.
189 straipsnis
Su duomenų saugojimu susiję įgyvendinimo įgaliojimai Komisija gali
įgyvendinimo aktais nustatyti taisykles dėl: a) pagal 185, 186 ir 187 straipsnius
saugotinų duomenų formato; b) tų duomenų saugojimo
elektronine forma; c) duomenų saugojimo veiklos
specifikacijų. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 2 skyrius
Vandens gyvūnų, išskyrus vandens gyvūnus augintinius,
perkėlimas Sąjungoje 1 skirsnis
Bendrieji reikalavimai 190 straipsnis
Bendrieji vandens gyvūnų perkėlimo reikalavimai 1. Veiklos vykdytojai imasi
atitinkamų priemonių, siekdami užtikrinti, kad dėl vandens
gyvūnų perkėlimo sveikatos būklei paskirties vietoje
nekiltų rizikos, susijusios su: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis; b) naujomis ligomis. 2. Veiklos
vykdytojai neperkelia vandens gyvūnų į akvakultūros
ūkį, žmonėms vartoti ar nepaleidžia jų į laisvę,
jei tiems vandens gyvūnams: a) taikomi susijusios kategorijos ir
rūšies gyvūnų perkėlimo apribojimai pagal 55 straipsnio 1
dalyje, 56 straipsnyje, 61 straipsnio 1 dalyje, 62, 64 ir 65 straipsniuose, 70
straipsnio 1 ir 2 dalyse, 74 straipsnio 1 dalyje, 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse
ir 80 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas taisykles ir pagal 55 straipsnio 2
dalį, 63 ir 67 straipsnius, 70, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis, 79
straipsnį, 80 straipsnio 4 dalį ir 81 straipsnio 2 dalį priimtas
taisykles arba b) taikomos 244 ir 247 straipsniuose ir
pagal 248 straipsnį priimtose taisyklėse nustatytos
neatidėliotinos priemonės. Tačiau veiklos vykdytojai gali tuos vandens
gyvūnus perkelti, jei III dalies II antraštinėje dalyje nurodytos
nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo tokio perkėlimo reikalavimo,
taikomo perkėlimui ar paleidimui į laisvę, arba pagal 248
straipsnį priimtose taisyklėse nurodytos nuostatos, leidžiančios
nukrypti nuo neatidėliotinų priemonių. 3. Veiklos
vykdytojai imasi visų būtinų priemonių, siekdami
užtikrinti, kad iš savo kilmės vietos išvežti vandens gyvūnai
būtų nedelsiant pristatyti į jų galutinę paskirties
vietą. 191 straipsnis
Su vežimu susijusios ligų prevencijos priemonės ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai imasi atitinkamų
ir būtinų ligų prevencijos priemonių siekdami užtikrinti,
kad: a) vežant vandens gyvūnus jų
sveikatos būklei nekiltų rizikos; b) vežant vandens gyvūnus žmonės
ar gyvūnai pakeliui esančiose vietose ir paskirties vietose
negalėtų užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis; c) įranga ir transporto priemonės
būtų valomos, būtų atliekamas jų dezinfekavimas,
dezinsekcija ir deratizacija bei imamasi kitų tinkamų biologinio
saugumo priemonių atsižvelgiant į su vežimu susijusią
riziką; d) akvakultūrai skirtų
laukinių vandens gyvūnų vežimo metu vanduo būtų
keičiamas tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kad dėl 8
straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų
ligų nekiltų rizikos: i) vežamų vandens gyvūnų
sveikatos būklei; ii) pakeliui į paskirties vietą
esančių vandens gyvūnų sveikatos būklei; iii) paskirties vietoje esančių
vandens gyvūnų sveikatos būklei. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) įrangos ir transporto priemonių
valymo, dezinfekavimo, dezinsekcijos ir deratizacijos pagal 1 dalies c
punktą ir biocidinių produktų naudojimo tais tikslais; b) kitų vežant taikomų
atitinkamų biologinio saugumo priemonių, kaip nurodyta 1 dalies c
punkte; c) vežimo metu atliekamo vandens keitimo,
kaip nurodyta 1 dalies d punkte. 192 straipsnis
Numatytos paskirties pakeitimas 1. Vandens gyvūnai, kurie
perkeliami sunaikinti ar paskersti pagal a ar b punktuose nurodytas priemones,
nenaudojami jokiu kitu tikslu, išskyrus: a) taikant 31 ir 55 straipsnių 1
dalyse, 56, 61, 62, 64, 65, 67 ir 70 straipsniuose, 74 straipsnio 1 dalyje, 78
ir 80 straipsniuose ir pagal 55 straipsnio 2 dalį, 63 ir 66 straipsnius,
70, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį, 80 straipsnio 3
dalį ir 81 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nurodytas
ligų kontrolės priemones; b) taikant 246 ir 247 straipsniuose ir pagal
248 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytas neatidėliotinas
priemones. 2. Vandens gyvūnai, perkeliami
žmonėms vartoti, paleisti į laisvę, akvakultūrai ar bet
kokiu kitu konkrečiu tikslu, nenaudojami jokiu kitu tikslu nei numatyta. 193 straipsnis
Paskirties vietoje esančių veiklos vykdytojų prievolės 1. Ūkių ir maisto
įmonių, kurios priima akvakultūros gyvūnus, veiklos
vykdytojai: a) patikrina, kad būtų pateiktas
vienas iš šių dokumentų: i) 208 straipsnio 1 dalyje, 209
straipsnyje ir 224 straipsnio 1 dalyje ir pagal 188, 211 ir 213 straipsnius
priimtose taisyklėse nurodyti gyvūnų sveikatos sertifikatai; ii) 218 straipsnio 1 dalyje ir pagal 218
straipsnio 3 ir 4 dalis priimtose taisyklėse nurodyti pačių
veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumentai; b) praneša kompetentingai institucijai apie
pažeidimus, susijusius su: i) priimtais akvakultūros
gyvūnais; ii) a punkto i ir ii papunkčiuose
nurodytų dokumentų pateikimu. 2. 1 dalies b punkte nurodytų
pažeidimų atveju veiklos vykdytojas izoliuoja su tuo pažeidimu susijusius
akvakultūros gyvūnus tol, kol kompetentinga institucija priima
sprendimą jų atžvilgiu. 194 straipsnis
Bendrieji reikalavimai dėl akvakultūros gyvūnų, skirtų
eksportuoti iš Sąjungos į trečiąsias šalis ar teritorijas,
perkėlimo kertant valstybių narių teritorijas Veiklos vykdytojai užtikrina, kad vandens
gyvūnai, kurie skirti eksportuoti į trečiąją šalį
ar teritoriją ir perkeliami kertant valstybių narių teritorijas,
atitiktų 190, 191 ir 192 straipsniuose nustatytus reikalavimus. 2 skirsnis
akvakultūros ūkiuose laikyti arba į laisvę paleisti skirti
vandens gyvūnai 195 straipsnis
Anomalaus gaištamumo atvejai ir kiti pavojingų ligų simptomai 1. Veiklos vykdytojai neperkelia
vandens gyvūnų iš akvakultūros ūkio ar laisvės į
kitą akvakultūros ūkį ar nepaleidžia jų į
laisvę, jei tie gyvūnai yra kilę iš akvakultūros ūkių
ar aplinkos, kuriuose nustatyta: a) anomalaus gaištamumo atvejų arba b) kitų pavojingų ligų
simptomų, kurių priežastis nenustatyta. 2. Nukrypdama nuo 1 dalies
kompetentinga institucija gali leisti vandens gyvūnus perkelti ar paleisti
į laisvę remiantis rizikos vertinimu, jei tie gyvūnai yra
kilę iš akvakultūros ūkio dalies ar iš teritorijos
laisvėje, kuri yra nepriklausoma nuo epidemiologinio vieneto, kuriame
nustatyta anomalaus gaištamumo atvejų ar kitų ligos simptomų. 196 straipsnis
Akvakultūros gyvūnų, skirtų perkelti į valstybes
nares, zonas ar laikymo vietas, kurios paskelbtos neužkrėstomis ar kuriose
taikoma likvidavimo programa, perkėlimas ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai perkelia
akvakultūros gyvūnus iš akvakultūros ūkio šio straipsnio a
arba b dalyje nurodytais tikslais, jei tie akvakultūros gyvūnai yra
kilę iš valstybės narės arba jos zonos ar laikymo vietos, kuri
pagal 36 straipsnio 3 dalį ar 37 straipsnio 4 dalį paskelbta
neužkrėsta 8 straipsnio 1 dalies b ar c punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis, jei tų rūšių
akvakultūros gyvūnai įtraukti į sąrašą dėl
tų į sąrašą įtrauktų ligų ir jei tie
akvakultūros gyvūnai: a) turi būti perkelti į
valstybę narę arba jos zoną ar laikymo vietą, kuri: i) paskelbta neužkrėsta pagal 36
straipsnio 3 dalį ar 37 straipsnio 4 dalį, arba ii) kurioje taikoma vienos ar kelių 8
straipsnio 1 dalies b ir c punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų likvidavimo programa, kaip nurodyta 30 straipsnio
1 ir 2 dalyse; b) skirti: i) laikyti akvakultūros ūkyje,
kuris: –
registruotas pagal 171 straipsnį arba –
patvirtintas pagal 174, 175, 176 ir 177
straipsnius, arba ii) paleisti į laisvę. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje
nurodytų reikalavimų, taikomų tokių gyvūnų
perkėlimui ar paleidimui į laisvę, dėl kurio nekyla
didelės 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į
sąrašą įtrauktų ligų plitimo rizikos dėl: a) akvakultūros gyvūnų
rūšių, kategorijų ir vystymosi stadijos; b) kilmės ir paskirties ūkių
rūšies; c) numatomos akvakultūros
gyvūnų paskirties; d) akvakultūros gyvūnų
paskirties vietos; e) apdorojimo, perdirbimo metodų ir
kitų specialių rizikos mažinimo priemonių, taikomų
kilmės ar paskirties vietose. 197 straipsnis
Valstybių narių nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su
veiklos vykdytojų prievole perkelti akvakultūros gyvūnus iš
vienos valstybės narės, zonos ar laikymo vietos, kurioje taikoma
likvidavimo programa, į kitą Nukrypdamos nuo 196 straipsnio 1 dalies
valstybės narės gali leisti veiklos vykdytojams perkelti
akvakultūros gyvūnus į zoną ar laikymo vietą kitoje
valstybėje narėje, kurioje pagal 30 straipsnio 1 ir 2 dalis taikoma 8
straipsnio 1 dalies b ir c punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų
ligų likvidavimo programa, iš kitos zonos ar laikymo vietos, kurioje taip
pat nustatyta tų pačių į sąrašą
įtrauktų ligų likvidavimo programa, jei dėl tokio
gyvūnų perkėlimo nekyla rizikos sveikatos būklei
kilmės valstybėje narėje, zonoje ar laikymo vietoje. 198 straipsnis
Valstybių narių priemonės, susijusios su akvakultūros
gyvūnų paleidimu į laisvę Valstybės narės gali reikalauti, kad
akvakultūros gyvūnai būtų paleidžiami į laisvę
tik jei jie yra kilę iš valstybės narės, zonos ar laikymo
vietos, kuri pagal 36 straipsnio 1 dalį ar 37 straipsnio 1 dalį
paskelbta neužkrėsta 8 straipsnio 1 dalies b ir c punkte nurodytomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis, dėl kurių tam
tikrų rūšių akvakultūros gyvūnai, kurie turi būti
perkelti, yra įtraukti į sąrašą, neatsižvelgiant į
sveikatos būklę vietovėje, kurioje akvakultūros gyvūnai
turi būti paleisti. 199 straipsnis
Laukinių vandens gyvūnų, skirtų perkelti į valstybes
nares, zonas ar laikymo vietas, kurios paskelbtos neužkrėstomis ar kuriose
taikoma likvidavimo programa, perkėlimas ir deleguotieji aktai 1. 196 ir 197 straipsniai taip pat
taikomi perkeliant laukinius vandens gyvūnus, skirtus laikyti
akvakultūros ūkyje ar maisto iš vandens gyvūnų ir ligų
kontrolės ūkyje, kuris: a) registruotas pagal 171 straipsnį
arba b) patvirtintas pagal 174–177 straipsnius. 2. Perkeldami
laukinius vandens gyvūnus iš vienos buveinės į kitą veiklos
vykdytojai imasi ligų prevencijos priemonių, kad dėl tokio
perkėlimo nekiltų didelės rizikos vandens gyvūnams
paskirties vietoje užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis
į sąrašą įtrauktomis ligomis. 3. Komisijai
pagal 253 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius
aktus dėl ligų prevencijos priemonių, kurių turi imtis
veiklos vykdytojai, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje. 3 skirsnis
žmonėms vartoti skirti vandens gyvūnai 200 straipsnis
Akvakultūros gyvūnų, skirtų perkelti į valstybes
nares, zonas ar laikymo vietas, kurios paskelbtos neužkrėstomis ar kuriose
taikoma likvidavimo programa, perkėlimas ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai perkelia
akvakultūros gyvūnus iš akvakultūros ūkio šios dalies a
arba b dalyje nurodytais tikslais, jei tie akvakultūros gyvūnai yra
kilę iš valstybės narės arba jos zonos ar laikymo vietos, kuri
pagal 36 straipsnio 3 dalį ar 37 straipsnio 4 dalį paskelbta
neužkrėsta 8 straipsnio 1 dalies b ar c punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis, jei tų rūšių
akvakultūros gyvūnai įtraukti į sąrašą dėl
tų į sąrašą įtrauktų ligų ir jei jie: a) turi būti perkeliami į
valstybę narę arba jos zoną ar laikymo vietą, kuri pagal 36
straipsnio 3 dalį ar 37 straipsnio 4 dalį paskelbta neužkrėsta
ar kurioje pagal 30 straipsnio 1 ar 2 dalį nustatyta vienos ar kelių
8 straipsnio 1 dalies b ir c punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų likvidavimo programa; b) skirti žmonėms vartoti. 2. Nukrypdamos nuo šio straipsnio 1
dalies valstybės narės gali leisti veiklos vykdytojams perkelti
akvakultūros gyvūnus į zoną ar laikymo vietą, kurioje
pagal 30 straipsnio 1 ar 2 dalį nustatyta 8 straipsnio 1 dalies b ir c
punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų
likvidavimo programa, iš kitos tos valstybės narės zonos ar laikymo
vietos, kurioje taip pat nustatyta tų pačių į
sąrašą įtrauktų ligų likvidavimo programa, jei
dėl tokio perkėlimo nekyla rizikos sveikatos būklei
valstybėje narėje arba jos zonoje ar laikymo vietoje. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo šio straipsnio 2 dalyje
nurodytų reikalavimų, taikomų akvakultūros gyvūnų
perkėlimui, dėl kurio nekyla didelės ligų plitimo rizikos dėl: a) akvakultūros gyvūnų
rūšių, kategorijų ir vystymosi stadijos; b) akvakultūros gyvūnų
laikymo būdų ir kilmės bei paskirties akvakultūros
ūkiuose vykdomos gamybos rūšies; c) numatomos akvakultūros
gyvūnų paskirties; d) akvakultūros gyvūnų
paskirties vietos; e) apdorojimo, perdirbimo metodų ir
kitų specialių rizikos mažinimo priemonių, taikomų
kilmės ar paskirties vietose. 201 straipsnis
Laukinių vandens gyvūnų, skirtų perkelti į valstybes
nares, zonas ar laikymo vietas, kurios paskelbtos neužkrėstomis ar kuriose
taikoma likvidavimo programa, perkėlimas ir deleguotieji aktai 1. 200 straipsnio 1 ir 2 dalys bei
pagal 200 straipsnio 3 dalį priimtos taisyklės taip pat taikomos
perkeliant žmonėms vartoti skirtus laukinius vandens gyvūnus, kurie
skirti perkelti į valstybes nares arba jų zonas ar laikymo vietas,
kurios pagal 36 straipsnio 3 dalį ar 37 straipsnio 4 dalį paskelbtos
neužkrėstomis ar kuriose pagal 30 straipsnio 1 ar 2 dalį taikoma
likvidavimo programa, jei tokios priemonės yra būtinos užtikrinti, kad
tie laukiniai vandens gyvūnai nekeltų didelės rizikos vandens
gyvūnams paskirties vietoje užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
reikalavimų, taikomų žmonėms vartoti skirtų laukinių
vandens gyvūnų perkėlimui, kuriais papildomos šio straipsnio 1
dalies nuostatos. 4 skirsnis
Ūkiuose laikyti, į laisvę paleisti ar žmonėms vartoti
neskirti vandens gyvūnai 202 straipsnis
Ūkiuose laikyti, į laisvę paleisti ar žmonėms vartoti
neskirtų vandens gyvūnų perkėlimas ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai imasi
būtinų prevencinių priemonių siekdami užtikrinti, kad
perkeliant ūkiuose laikyti, į laisvę paleisti ar žmonėms
vartoti neskirtus vandens gyvūnus nekiltų didelės rizikos
vandens gyvūnams paskirties vietoje užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies
d punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytų prevencinių priemonių, kuriomis
siekiama užtikrinti, kad vandens gyvūnai neplatintų 8 straipsnio 1
dalies d punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų
ligų, ir atsižvelgiama į šio straipsnio 3 dalyje nurodytus veiksnius.
3. Priimdama 2 dalyje nurodytus
deleguotuosius aktus Komisija atsižvelgia į: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas
į sąrašą įtrauktas ligas, susijusias su į
sąrašą įtrauktos rūšies ar kategorijos vandens
gyvūnais; b) sveikatos būklę, kiek tai
susiję su 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis kilmės ir paskirties laikymo
vietose, zonose ar valstybėse narėse; c) kilmės ir paskirties vietas; d) vandens gyvūnų perkėlimo
pobūdį; e) vandens gyvūnų rūšis ir
kategorijas; f) vandens gyvūnų amžių; g) kitus epidemiologinius veiksnius. 5 skirsnis
Nuo 1–4 skirsnių nukrypti leidžiančios nuostatos ir papildomos
rizikos mažinimo priemonės 203 straipsnis
Atskirtuose akvakultūros ūkiuose laikyti skirti vandens gyvūnai
ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai perkelia vandens
gyvūnus į atskirtą akvakultūros ūkį tik jei jie
atitinka šiuos reikalavimus: a) jie yra kilę iš kito atskirto
akvakultūros ūkio; b) jie nekelia didelės rizikos
paskirties atskirtame akvakultūros ūkyje esantiems į sąrašą
įtrauktų rūšių gyvūnams užsikrėsti 8 straipsnio 1
dalies d punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis,
išskyrus atvejus, kai tuos gyvūnus perkelti leidžiama mokslo tikslais. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) išsamių reikalavimų,
taikomų akvakultūros gyvūnų perkėlimui į
atskirtus akvakultūros ūkius, be nurodytųjų šio straipsnio
1 dalyje; b) konkrečių taisyklių,
taikomų akvakultūros gyvūnų perkėlimui į
atskirtus akvakultūros ūkius, jei taikomomis rizikos mažinimo
priemonėmis užtikrinama, kad dėl tokio perkėlimo nekiltų
didelės rizikos tame atskirtame akvakultūros ūkyje ir
aplinkiniuose ūkiuose esančių akvakultūros gyvūnų
sveikatai. 204 straipsnis
Nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su mokslo tikslams skirtų
vandens gyvūnų perkėlimu, ir deleguotieji aktai 1. Gavusi kilmės vietos
kompetentingos institucijos sutikimą, paskirties vietos kompetentinga
institucija gali leisti į jos teritoriją perkelti mokslo tikslams
skirtus vandens gyvūnus, net jei tai neatitinka 1–4 skirsniuose
nurodytų reikalavimų, išskyrus 190 straipsnio 1 ir 3 dalis ir 191,
192 ir 193 straipsnius. 2. Kompetentingos institucijos leidžia
taikyti 1 dalyje nurodytas nukrypti leidžiančias nuostatas, susijusias su
mokslo tikslams skirtų vandens gyvūnų perkėlimu, tik šiomis
sąlygomis: a) paskirties ir kilmės vietų
kompetentingos institucijos: i) susitarė dėl tokio
perkėlimo sąlygų; ii) ėmėsi būtinų
rizikos mažinimo priemonių siekdamos užtikrinti, kad dėl tų
vandens gyvūnų perkėlimo nekiltų rizikos sveikatos
būklei pakeliui esančiose vietose ir paskirties vietoje dėl 8
straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų; iii) atitinkamais atvejais pranešė
valstybių narių, kurių teritorijos yra kertamos perkeliant
gyvūnus, kompetentingai institucijai apie leistą taikyti nukrypti
leidžiančią nuostatą ir kokiomis sąlygomis šis leidimas
suteiktas; b) tų vandens gyvūnų
perkėlimą prižiūri kilmės ir paskirties vietų
kompetentingos institucijos ir, atitinkamais atvejais, valstybės
narės, kurios teritorija yra kertama perkeliant gyvūnus,
kompetentinga institucija. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nukrypti leidžiančių
nuostatų, kurias leidžia taikyti kompetentingos institucijos,
taisyklių pakeitimo ir papildymo. 205 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su parodoms, zoologijos sodams,
gyvūnų augintinių parduotuvėms, sodo tvenkiniams,
komerciniams akvariumams ir didmeninės prekybos įmonėms taikomais
konkrečiais reikalavimais ir nukrypti leidžiančiomis nuostatomis,
delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) konkretaus reikalavimo, kuriuo
papildomos 1–4 skirsniuose nustatytos taisyklės, ir kuris taikomas
perkeliant vandens gyvūnus, skirtus šiems tikslams: i) zoologijos sodams, gyvūnų
augintinių parduotuvėms ir didmeninės prekybos
įmonėms; ii) parodoms ir sporto, kultūros bei
panašiems renginiams arba iii) komerciniams akvariumams; b) nuostatų, leidžiančių
nukrypti nuo 1–4 skirsnių, išskyrus 190 straipsnio 1 ir 3 dalis ir 191,
192 ir 193 straipsnius, taikomų a punkte nurodytų vandens
gyvūnų perkėlimui. 206 straipsnis
Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su konkrečių
rūšių ar kategorijų vandens gyvūnų perkėlimui
taikomomis laikinai nukrypti leidžiančiomis nuostatomis Komisija
įgyvendinimo aktais nustato taisykles dėl nuostatų, taikomų
konkrečių rūšių ar kategorijų vandens gyvūnų
perkėlimui ir leidžiančių laikinai nukrypti nuo šiame skyriuje
nustatytų taisyklių, jei: a) 195
straipsnyje, 196 straipsnio 1 dalyje, 197 ir 198 straipsniuose, 199 straipsnio
1 ir 2 dalyse, 200 straipsnyje, 201, 202, 203 ir 204 straipsnių 1 ir 2
dalyse ir pagal 196 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, 201,
202, 203 straipsnių 2 dalis, 204 straipsnio 3 dalį ir 205
straipsnį priimtose taisyklėse nurodytais perkėlimo
reikalavimais nėra veiksmingai mažinama rizika, kylanti dėl tam tikro
tų vandens gyvūnų perkėlimo, arba b) paaiškėja,
kad 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyta į sąrašą
įtrauktą liga plinta nepaisant perkėlimo reikalavimų,
nustatytų pagal 1–5 skirsnius. Tie
įgyvendinimo aktai priimami pagal 255 straipsnio 2 dalyje nurodytą
nagrinėjimo procedūrą. Jei yra tinkamai
pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti
ir kurios susijusios su į sąrašą įtraukta liga, dėl
kurios gali kilti labai didelio poveikio rizika, Komisija priima nedelsiant
taikytinus įgyvendinimo aktus atsižvelgdama į 205 straipsnyje
nurodytus veiksnius ir laikydamasi 255 straipsnio 3 dalyje nurodytos
procedūros. 207 straipsnis
Veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant šiame skirsnyje nurodytus
deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus Nustatydama taisykles, kurios turi būti
išdėstytos 203 straipsnio 2 dalyje, 204 straipsnio 3 dalyje ir 205 bei 206
straipsniuose nurodytuose deleguotuosiuose ir įgyvendinimo aktuose,
Komisija atsižvelgia į: a) su perkėlimu susijusią
riziką; b) sveikatos būklę, kiek tai
susiję su 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis kilmės ir paskirties vietose; c) dėl 8 straipsnio 1 dalies d
punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų
į sąrašą įtrauktas vandens gyvūnų rūšis; d) taikomas biologinio saugumo
priemones; e) konkrečias akvakultūros
gyvūnų laikymo sąlygas; f) konkrečius tam tikros
rūšies akvakultūros ūkiuose taikomus perkėlimo modelius ir
susijusios rūšies ar kategorijos akvakultūros gyvūnų
perkėlimo modelius; g) kitus epidemiologinius veiksnius. 6 skirsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikavimas 208 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė užtikrinti, kad prie akvakultūros
gyvūnų būtų pridedamas gyvūnų sveikatos
sertifikatas 1. Veiklos vykdytojai perkelia
akvakultūros gyvūnus tik jei prie jų pridedamas kilmės
vietos kompetentingos institucijos pagal 216 straipsnio 1 dalį išduotas
gyvūnų sveikatos sertifikatas ir jei tų rūšių
gyvūnai yra įtraukti į sąrašą dėl a punkte
nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų ir jie
perkeliami dėl vienos iš šių priežasčių: a) jie skirti perkelti į valstybę
narę arba jos zoną ar laikymo vietą, kuri pagal 36 straipsnio 3
dalį ir 37 straipsnio 4 dalį paskelbta neužkrėsta ar kurioje
pagal 30 straipsnio 1 ar 2 dalį nustatyta vienos ar kelių 8
straipsnio 1 dalies b ir c punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų likvidavimo programa, ir b) jų paskirtis yra viena iš šių: i) laikyti akvakultūros ūkyje; ii) paleisti į laisvę; iii) žmonėms vartoti. 2. Veiklos vykdytojai perkelia
akvakultūros gyvūnus tik jei prie jų pridedamas kilmės
vietos kompetentingos institucijos pagal 216 straipsnio 1 dalį išduotas
gyvūnų sveikatos sertifikatas ir jei tų rūšių
gyvūnai yra įtraukti į sąrašą dėl
susijusios (-ų) a punkte nurodytos (-ų)
ligos (-ų) ir jie perkeliami dėl vienos iš šių
priežasčių: a) juos leidžiama perkelti iš ribojimų
taikymo zonos, kurioje taikomos vienos ar kelių 8 straipsnio 1 dalies a ir
b punktuose nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų
kontrolės priemonės, nurodytos 55 straipsnio 1 dalies f punkto ii
papunktyje, 56 ir 64 straipsniuose, 65 ir 74 straipsnių 1 dalyse, 78
straipsnio 1 ir 2 dalyse arba pagal 55 straipsnio 2 dalį, 67 ir 68
straipsnius, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį, 81 straipsnio
2 dalį ir 248 straipsnį priimtose taisyklėse; b) jų paskirtis yra viena iš šių: i) laikyti akvakultūros ūkyje; ii) paleisti į laisvę; iii) žmonėms vartoti. 3. Veiklos vykdytojai imasi visų
būtinų priemonių siekdami užtikrinti, kad gyvūnų
sveikatos sertifikatas būtų pridedamas prie akvakultūros
gyvūnų nuo jų kilmės vietos iki jų paskirties vietos,
išskyrus atvejus, kai pagal 214 straipsnį priimtose taisyklėse
nurodytos konkrečios priemonės. 209 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė užtikrinti, kad prie kitų vandens
gyvūnų būtų pridedamas gyvūnų sveikatos
sertifikatas, ir įgyvendinimo įgaliojimai 1. Veiklos vykdytojai perkelia vandens
gyvūnus, išskyrus 208 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus akvakultūros
gyvūnus, tik jei prie jų pridedamas kilmės vietos kompetentingos
institucijos pagal 216 straipsnio 1 dalį išduotas gyvūnų
sveikatos sertifikatas, kai dėl rizikos, susijusios su tų vandens
gyvūnų perkėlimu, būtina atlikti gyvūnų sveikatos
sertifikavimą siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šių
reikalavimų, taikomų į sąrašą įtrauktų
rūšių gyvūnų perkėlimui: a) 1–5 skirsniuose nurodytų
reikalavimų ir pagal tuos skirsnius priimtų taisyklių; b) 55 straipsnio 1 dalyje, 56 straipsnyje,
61 straipsnio 1 dalyje, 62 ir 64 straipsniuose, 65 ir 74 straipsnių 1
dalyse, 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse ar pagal 55 straipsnio 2 dalį, 63, 67
ir 68 straipsnius, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis, 79 straipsnį ir 81
straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nurodytų ligų
kontrolės priemonių; c) pagal 248 straipsnį priimtose
taisyklėse nurodytų neatidėliotinų priemonių. 2. 208 straipsnis taip pat taikomas
laukiniams vandens gyvūnams, skirtiems laikyti akvakultūros
ūkyje, išskyrus atvejus, kai kilmės vietos kompetentinga institucija
padaro išvadą, kad dėl tų laukinių vandens gyvūnų
kilmės vietos pobūdžio sertifikavimo atlikti neįmanoma. 3. Komisija įgyvendinimo aktais
nustato taisykles dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytos veiklos
vykdytojų prievolės, siekdama užtikrinti, kad prie akvakultūros
ūkyje laikyti skirtų laukinių vandens gyvūnų
būtų pridedamas gyvūnų sveikatos sertifikatas. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 210 straipsnis
Valstybių narių nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo
nacionalinio gyvūnų sveikatos sertifikavimo reikalavimų Nukrypdamos nuo 208 ir 209 straipsniuose
nurodytų gyvūnų sveikatos sertifikavimo reikalavimų
valstybės narės gali leisti taikyti nukrypti leidžiančias
nuostatas tam tikrų vandens gyvūnų be gyvūnų sveikatos
sertifikatų siuntų perkėlimui jų teritorijose, jei tose
valstybėse narėse yra įdiegta alternatyvi sistema, kuria
užtikrinamas tokių siuntų atsekamumas ir laikomasi 1–5 skirsniuose
nurodytų tokiam perkėlimui taikomų gyvūnų sveikatos
reikalavimų. 211 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su vandens gyvūnų sveikatos
sertifikavimu, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) nuo 208 ir 209 straipsniuose
nurodytų gyvūnų sveikatos sertifikato reikalavimų nukrypti
leidžiančių nuostatų ir tokių nuostatų taikymo
sąlygų; minėti reikalavimai taikomi vandens gyvūnų
perkėlimui, dėl kurio nekyla didelės ligų plitimo rizikos
dėl: i) vandens gyvūnų
kategorijų, vystymosi stadijos ar rūšių; ii) tų rūšių ir kategorijų
akvakultūros gyvūnų laikymo būdų ir gamybos
rūšies; iii) numatomos vandens gyvūnų
paskirties; iv) vandens gyvūnų paskirties
vietos; b) specialių 208 ir 209
straipsniuose nurodyto gyvūnų sveikatos sertifikavimo taisyklių,
jei alternatyviomis rizikos mažinimo priemonėmis, kurių imasi
kompetentinga institucija, užtikrinama, kad: i) vandens gyvūnus būtų
galima atsekti; ii) perkeliami vandens gyvūnai
atitiktų 1–5 skirsniuose nurodytus gyvūnų sveikatos
reikalavimus; c) išsamių
taisyklių, taikomų gyvūnų sveikatos sertifikatams, kurie
turi būti pridedami prie perkeliamų mokslo tikslams skirtų
vandens gyvūnų, kaip nurodyta 204 straipsnio 1 dalyje. 212 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatų turinys 1. Gyvūnų sveikatos
sertifikate pateikiama bent ši informacija: a) kilmės ūkis ar vieta,
paskirties ūkis ar vieta ir, kiek tai susiję su ligų plitimu,
ūkiai ar vietos, į kuriuos buvo užsukta pakeliui; b) vandens gyvūnų aprašas; c) vandens gyvūnų skaičius,
kiekis ar svoris; d) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad gyvūnai atitinka 1–5 skirsniuose nurodytus
perkėlimo reikalavimus. 2. Gyvūnų sveikatos
sertifikate galima pateikti kitos informacijos, kurios reikalaujama pagal kitus
Sąjungos teisės aktus. 213 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas ir įgyvendinimo aktai, susiję su
gyvūnų sveikatos sertifikatų turiniu 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl 212
straipsnio 1 dalyje nurodyto gyvūnų sveikatos sertifikatų
turinio: a) išsamių taisyklių dėl 212
straipsnio 1 dalyje nurodyto gyvūnų sveikatos sertifikatų
turinio, taikomų skirtingų kategorijų ir rūšių vandens
gyvūnams; b) 212 straipsnio 1 dalyje nurodytos
papildomos informacijos, pateiktinos gyvūnų sveikatos sertifikate. 2. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti gyvūnų sveikatos sertifikatų pavyzdžių
taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 214 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė užtikrinti, kad gyvūnų sveikatos
sertifikatai būtų pridedami prie vandens gyvūnų iki kol jie
pasieks savo paskirties vietą, ir deleguotieji aktai Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl konkrečių
priemonių, kuriomis papildomi 208 straipsnyje nurodyti gyvūnų
sveikatos sertifikavimo reikalavimai ir kurios taikomos šių
pobūdžių vandens gyvūnų perkėlimui: a) vandens gyvūnų
perkėlimui, kai šie gyvūnai negali pasiekti savo galutinės
paskirties vietos ir privalo grįžti į savo kilmės vietą
arba būti perkelti į kitą paskirties vietą dėl vienos
ar kelių iš šių priežasčių: i) numatytas perkėlimo maršrutas buvo
netikėtai nutrauktas dėl gyvūnų gerovės
priežasčių; ii) pakeliui įvyko nenumatytų
eismo ar kitokių įvykių; iii) vandens gyvūnus atsisakyta priimti
kitoje valstybėje narėje ar prie Sąjungos išorės sienų
esančioje paskirties vietoje; iv) vandens gyvūnus atsisakyta priimti
trečiojoje šalyje; b) parodoms ir sporto, kultūros
bei panašiems renginiams skirtų akvakultūros gyvūnų
perkėlimui ir vėlesniam jų grįžimui į savo kilmės
vietą. 215 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė bendradarbiauti su kompetentingomis
institucijomis gyvūnų sveikatos sertifikavimo tikslais Veiklos vykdytojai: a) pateikia kompetentingai institucijai
visą informaciją, kuri yra būtina 208 ir 209 straipsniuose ir pagal
211, 213 ir 214 straipsnius priimtose taisyklėse nurodytam
gyvūnų sveikatos sertifikatui užpildyti; b) prireikus atlieka vandens
gyvūnų tapatybės, fizinius ir dokumentų patikrinimus, kaip
nurodyta 216 straipsnio 3 dalyje ir pagal 216 straipsnio 4 dalį priimtose
taisyklėse. 216 straipsnis
Kompetentingos institucijos atsakomybė, susijusi su gyvūnų
sveikatos sertifikavimu, ir deleguotieji aktai 1. Kompetentinga institucija veiklos
vykdytojo prašymu išduoda gyvūnų sveikatos sertifikatą,
skirtą vandens gyvūnų perkėlimui, kai to reikalaujama pagal
208 ir 209 straipsnius ar pagal 211 ir 214 straipsnius priimtose
taisyklėse, jei laikomasi šių gyvūnų sveikatos
reikalavimų, atitinkamai nurodytų: a) 190 straipsnyje, 191 straipsnio 1 dalyje,
192, 194 ir 195 straipsniuose, 196 straipsnio 1 dalyje, 197 ir 198
straipsniuose, 199 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 200 straipsnyje, 202 ir 203
straipsnių 1 dalyse ir 204 straipsnio 1 ir 2 dalyse; b) pagal 191 ir 196 straipsnių 2 dalis,
199 ir 200 straipsnių 3 dalis, 201, 202 ir 203 straipsnių 2 dalis,
204 straipsnio 3 dalį ir 205 straipsnį priimtuose deleguotuosiuose
aktuose; c) pagal 206 straipsnį priimtuose
įgyvendinimo aktuose. 2. Gyvūnų sveikatos
sertifikatai: a) patikrinami ir pasirašomi valstybinio
veterinarijos gydytojo; b) galioja pagal 4 dalies b punktą
priimtose taisyklėse nurodytą laikotarpį, kurį
akvakultūros gyvūnai, kuriems tas sertifikatas skirtas, privalo ir
toliau atitikti jame pateiktas gyvūnų sveikatos garantijas. 3. Prieš pasirašydamas gyvūnų
sveikatos sertifikatą valstybinis veterinarijos gydytojas atlieka
dokumentų, tapatybės ir fizinius patikrinimus, kaip nurodyta pagal 4
dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose, atitinkamais atvejais
atsižvelgdamas į susijusių vandens gyvūnų rūšis ir
kategorijas bei gyvūnų sveikatos reikalavimus, ir tokiu būdu
patikrina, ar vandens gyvūnai, kuriems tas sertifikatas skirtas, atitinka
šio skyriaus reikalavimus. 4. Komisijai suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 253 straipsnį, kuriais
nustatomos taisyklės dėl: a) skirtingų rūšių ir
kategorijų vandens gyvūnams taikomų tam tikrų
rūšių dokumentų, tapatybės ir fizinių
patikrinimų, kuriuos pagal šio straipsnio 3 dalį privalo atlikti
valstybinis veterinarijos gydytojas, kad patikrintų atitiktį šio
skyriaus reikalavimams; b) laikotarpio, per kurį valstybinis
veterinarijos gydytojas turi atlikti tokius dokumentų, tapatybės ir
fizinius patikrinimus ir išduoti gyvūnų sveikatos sertifikatus prieš
perkeliant vandens gyvūnų siuntas. 217 straipsnis
Elektroniniai gyvūnų sveikatos sertifikatai Elektroniniai gyvūnų sveikatos
sertifikatai, išduodami, tvarkomi ir perduodami naudojantis IMSOC, gali
pakeisti 208 straipsnyje nurodytus pridedamus gyvūnų sveikatos
sertifikatus, jei: a) tokiuose elektroniniuose
gyvūnų sveikatos sertifikatuose pateikiama visa informacija,
kurią pagal 212 straipsnio 1 dalį ir pagal 213 straipsnį
priimtose taisyklėse reikalaujama pateikti gyvūnų sveikatos
sertifikatų pavyzdyje; b) tokiais elektroniniais
gyvūnų sveikatos sertifikatais užtikrinamas vandens gyvūnų
atsekamumas ir tų gyvūnų sąsaja su elektroninių
gyvūnų sveikatos sertifikatu. 218 straipsnis
Pačių veiklos vykdytojų parengta deklaracija dėl
akvakultūros gyvūnų perkėlimo į kitas valstybes nares
ir deleguotieji aktai 1. Kilmės vietos veiklos vykdytojai
išduoda jų pačių parengtos deklaracijos dokumentą,
skirtą akvakultūros gyvūnų perkėlimui iš jų
kilmės vietos vienoje valstybėje narėje į paskirties
vietą kitoje valstybėje narėje, ir užtikrina, kad tas dokumentas
būtų pridedamas prie tų akvakultūros gyvūnų, jei
prie jų nereikalaujama pridėti 208 ir 209 straipsniuose ar pagal 211
ir 214 straipsnius priimtose taisyklėse nurodyto gyvūnų
sveikatos sertifikato. 2. 1 dalyje nurodytame pačių
veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumente pateikiama bent ši
informacija, susijusi su akvakultūros gyvūnais: a) jų kilmės ir paskirties vietos
ir prireikus pakeliui esančios vietos; b) akvakultūros gyvūnų
aprašas, jų rūšys, skaičius, svoris ar kiekis, atsižvelgiant
į susijusius gyvūnus; c) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad akvakultūros gyvūnai atitinka 1–5 skirsniuose
nurodytus perkėlimo reikalavimus. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) išsamių taisyklių dėl šio
straipsnio 2 dalyje nurodyto pačių veiklos vykdytojų parengtos
deklaracijos dokumento turinio skirtingų rūšių ir
kategorijų akvakultūros gyvūnų atveju; b) papildomos informacijos, pateiktinos
pačių veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumente kartu
su šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija. 4. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto
pačių veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumento
pavyzdžio. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 7 skirsnis
Pranešimas apie vandens gyvūnų perkėlimą į kitas
valstybes nares 219 straipsnis
Veiklos vykdytojų prievolė, susijusi su pranešimu apie vandens
gyvūnų perkėlimą iš vienos valstybės narės į
kitą Veiklos vykdytojai iš anksto praneša savo
kilmės valstybės narės kompetentingai institucijai apie
numatomą vandens gyvūnų perkėlimą iš vienos
valstybės narės į kitą, jei: a) prie vandens gyvūnų turi
būti pridedamas kilmės valstybės narės kompetentingos
institucijos išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas, kaip nurodyta
208 ir 209 straipsniuose ar pagal 211 straipsnį ir 214 straipsnio 2
dalį priimtose taisyklėse; b) prie vandens gyvūnų turi
būti pridedamas gyvūnų sveikatos sertifikatas, skirtas vandens
gyvūnams, kurie perkeliami iš ribojimų taikymo zonos, kaip nurodyta
208 straipsnio 2 dalies a punkte; c) perkeliami akvakultūros
gyvūnai ir laukiniai vandens gyvūnai skirti: i) laikyti ūkyje, kuris turi būti
registruotas pagal 171 straipsnį arba patvirtintas pagal 174–177
straipsnius; ii) paleisti į laisvę; d) pranešimą pateikti reikalaujama
pagal deleguotuosius aktus, priimtus pagal 221 straipsnį. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo
tikslais veiklos vykdytojai pateikia kilmės valstybės narės
kompetentingai institucijai visą būtiną informaciją, kad ši
galėtų pranešti apie perkėlimą paskirties valstybės
narės kompetentingai institucijai, kaip nurodyta 220 straipsnio 1 dalyje. 220 straipsnis
Kompetentingos institucijos atsakomybė, susijusi su pranešimu apie vandens
gyvūnų perkėlimą į kitas valstybes nares 1. Kilmės valstybės
narės kompetentinga institucija praneša paskirties valstybės
narės kompetentingai institucijai apie vandens gyvūnų
perkėlimą, kaip nurodyta 219 straipsnio 1 dalyje, išskyrus atvejus,
kai pagal 221 straipsnio 1 dalies c punktą dėl tokio pranešimo buvo
leista taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas. 2. Jei tai įmanoma, šio straipsnio
1 dalyje nurodytas pranešimas pateikiamas naudojantis IMSOC. 3. Valstybės narės paskiria
regionus, atsakingus už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pranešimų
apie perkėlimą, kuriuos teikia kompetentinga institucija,
valdymą. 4. Nukrypdama nuo 1 dalies kilmės
valstybės narės kompetentinga institucija gali leisti veiklos
vykdytojui naudojantis IMSOC iš dalies arba išsamiai pranešti paskirties
valstybės narės kompetentingai institucijai apie vandens
gyvūnų perkėlimą. 221 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas ir įgyvendinimo aktai, susiję su
kompetentingos institucijos pranešimu apie vandens gyvūnų
perkėlimą 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) reikalavimo, pagal kurį veiklos
vykdytojai, kaip nurodyta 219 straipsnio 1 dalyje, privalo pranešti apie tam
tikrų kategorijų ir rūšių vandens gyvūnų,
išskyrus nurodytuosius 219 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose,
perkėlimą iš vienos valstybės narės į kitą, jei
tokio perkėlimo atsekamumas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad
būtų laikomasi šiame skyriuje nustatytų gyvūnų
sveikatos reikalavimų; b) informacijos, kuri yra būtina, kad
veiklos vykdytojai ir kompetentinga institucija galėtų pranešti apie
vandens gyvūnų perkėlimą, kaip nurodyta 219 ir 220
straipsnių 1 dalyse; c) nuo 219 straipsnio 1 dalies c punkte
nurodytų pranešimo reikalavimų nukrypti leidžiančių
nuostatų, taikomų tam tikrų kategorijų ar rūšių
gyvūnams ar tam tikrų pobūdžių perkėlimui, kurio
keliama rizika yra nedidelė; d) pranešimų apie vandens
gyvūnų perkėlimą teikimo tvarkos neatidėliotinais
atvejais nutrūkus elektros tiekimui ar dėl kitų
priežasčių sutrikus IMSOC veiklai; e) reikalavimų valstybėms
narėms paskirti regionus, kaip nurodyta 220 straipsnio 3 dalyje. 2. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl: a) formato, kuriuo teikiami pranešimai,
kuriuos: i) pagal 219 straipsnio 1 dalį
veiklos vykdytojai teikia valstybės narės, iš kurios vandens
gyvūnai perkeliami, kompetentingai institucijai; ii) pagal 220 straipsnio 1 dalį
kilmės valstybės narės kompetentinga institucija teikia
valstybės narės, į kurią vandens gyvūnai perkeliami,
kompetentingai institucijai; b) terminų, per kuriuos: i) veiklos vykdytojai turi pateikti 219
straipsnio 1 dalyje nurodytą būtiną informaciją kilmės
valstybės narės kompetentingai institucijai; ii) kilmės valstybės narės
kompetentinga institucija turi pranešti apie perkėlimą, kaip nurodyta
220 straipsnio 1 dalyje. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 3 skyrius
Vandens gyvūnų augintinių perkėlimas Sąjungoje 222 straipsnis
Vandens gyvūnų augintinių perkėlimas nekomerciniais
tikslais ir deleguotieji bei įgyvendinimo aktai 1. Gyvūnų augintinių
laikytojai perkelia I priede išvardytų rūšių vandens
gyvūnus augintinius nekomerciniais tikslais tik jei imtasi atitinkamų
ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, siekiant užtikrinti,
kad perkeliant šiuos gyvūnus nekiltų didelės rizikos
gyvūnams paskirties vietoje ir vežimo metu užsikrėsti 8 straipsnio 1
dalies d punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis ir
naujomis ligomis. 2. Vandens gyvūnų
augintinių identifikavimui, registravimui ir atsekamumui taikomas 112
straipsnis ir taisyklės, pagal 114 straipsnio f dalį nustatytos
deleguotuosiuose aktuose ir pagal 117 straipsnį priimtuose
įgyvendinimo aktuose. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl šio
straipsnio 1 dalyje nurodytų ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių, siekiant užtikrinti, kad vandens gyvūnai augintiniai
nekeltų didelės rizikos gyvūnams paskirties vietoje ir vežimo
metu užsikrėsti 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis ir naujomis ligomis ir prireikus
atsižvelgiant į sveikatos būklę paskirties vietoje. 4. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti šio straipsnio 1 dalyje ir pagal šio straipsnio 2 dalį
priimtose taisyklėse nurodytų ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 4 skyrius
Gyvūninių produktų iš vandens gyvūnų, išskyrus
gyvus vandens gyvūnus, gamyba, perdirbimas ir paskirstymas Sąjungoje 223 straipsnis
Veiklos vykdytojų bendrosios prievolės, susijusios su
gyvūnų sveikata, ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai imasi
atitinkamų prevencinių priemonių, siekdami užtikrinti, kad
jokiuose gyvūninių produktų iš vandens gyvūnų,
išskyrus gyvus vandens gyvūnus, gamybos, perdirbimo ir paskirstymo
Sąjungoje etapuose dėl tokių produktų neplistų: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytos
į sąrašą įtrauktos ligos, atsižvelgiant į sveikatos
būklę gamybos, perdirbimo ir paskirties vietose; b) naujos ligos. 2. Veiklos vykdytojai užtikrina, kad
gyvūniniai produktai iš vandens gyvūnų, išskyrus gyvus vandens
gyvūnus, nebūtų iš tokių ūkių ar maisto
įmonių arba nebūtų gauti iš gyvūnų, kurie yra iš
tokių ūkių ar maisto įmonių, kuriuose: a) taikomos 246 ir 247 straipsniuose ir
pagal 248 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytos
neatidėliotinos priemonės, išskyrus atvejus, kai VI dalyje nustatytos
nuo tų taisyklių nukrypti leidžiančios nuostatos; b) taikomi vandens gyvūnų
perkėlimo ir gyvūninių produktų iš vandens gyvūnų
vežimo apribojimai, kaip nurodyta 31 ir 55 straipsnių 1 dalyse, 56
straipsnyje, 61 straipsnio 1 dalies a punkte, 62 straipsnio 1 dalyje, 65
straipsnio 1 dalies c punkte, 70 straipsnio 1 dalies b punkte, 74 straipsnio 1
dalies a punkte, 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 80 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei
pagal 55 straipsnio 2 dalį, 63 ir 67 straipsnius, 71 ir 74 straipsnių
3 dalis, 79 straipsnį, 80 straipsnio 3 dalį ir 81 straipsnio 2
dalį priimtose taisyklėse, išskyrus atvejus, kai tose taisyklėse
nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių
reikalavimų, kuriais papildoma šio straipsnio 2 dalis ir kurie taikomi
gyvūninių produktų iš vandens gyvūnų, išskyrus gyvus
vandens gyvūnus, vežimui, atsižvelgiant į: a) ligas ir su liga susijusias vandens
gyvūnų rūšis, kurioms taikomos 2 dalyje nurodytos
neatidėliotinos priemonės ar perkėlimo, ar vežimo apribojimai; b) gyvūninių produktų iš
vandens gyvūnų rūšis; c) rizikos mažinimo priemones, kurios
kilmės ir paskirties vietose taikomos gyvūniniams produktams iš
vandens gyvūnų; d) numatytą gyvūninių
produktų iš vandens gyvūnų paskirtį; e) gyvūninių produktų iš
vandens gyvūnų paskirties vietą. 224 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatai ir deleguotieji aktai 1. Veiklos vykdytojai veža šiuos
gyvūninius produktus iš vandens gyvūnų tik jei prie jų
pridedamas pagal 3 dalį kilmės vietos kompetentingos institucijos
išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas: a) gyvūninius produktus iš vandens gyvūnų,
kuriuos leidžiama išvežti iš ribojimų taikymo zonos, kurioje taikomos
pagal 248 straipsnį priimtose taisyklėse nurodytos
neatidėliotinos priemonės, ir gyvūninius produktus iš tų
rūšių vandens gyvūnų, kurioms taikomos tos
neatidėliotinos priemonės; b) gyvūninius produktus iš vandens
gyvūnų, kuriuos galima išvežti iš ribojimų taikymo zonos,
kurioje taikomos ligų kontrolės priemonės, kaip nurodyta 31
straipsnio 1 dalyje 55 straipsnio 1 dalies c punkte, 56 straipsnyje, 61
straipsnio 1 dalies a punkte, 62 ir 63 straipsnių 1 dalyse, 65 straipsnio
1 dalies c punkte, 70 straipsnio 1 dalies b punkte, 74 straipsnio 1 dalies a
punkte, 78 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 80 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir pagal 55
straipsnio 2 dalį, 63 ir 67 straipsnius, 71 ir 74 straipsnių 3 dalis,
79 straipsnį, 80 straipsnio 3 dalį ir 81 straipsnio 2 dalį
priimtose taisyklėse, ir gyvūninius produktus iš tų
rūšių vandens gyvūnų, kurioms taikomos tos ligų
kontrolės priemonės. 2. Veiklos vykdytojai imasi visų
būtinų priemonių siekdami užtikrinti, kad 1 dalyje nurodytas
gyvūnų sveikatos sertifikatas būtų pridedamas prie
gyvūninių produktų nuo jų kilmės vietos iki jų
paskirties vietos. 3. Kompetentinga institucija veiklos
vykdytojo prašymu išduoda gyvūnų sveikatos sertifikatą,
skirtą 1 dalyje nurodytų gyvūninių produktų, išskyrus
gyvus vandens gyvūnus, vežimui. 4. Atliekant šio straipsnio 1 dalyje
nurodytiems vežamiems gyvūniniams produktams, išskyrus gyvus vandens
gyvūnus, nustatytą gyvūnų sveikatos sertifikavimą
taikomi 212 ir 214–217 straipsniai ir pagal 213 straipsnį ir 216
straipsnio 4 dalį priimtos taisyklės. 5. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
reikalavimų ir išsamių taisyklių, taikomų šio straipsnio 1
dalyje nurodytam gyvūnų sveikatos sertifikatui, kuris turi būti
pridedamas prie gyvūninių produktų iš vandens gyvūnų,
išskyrus gyvus vandens gyvūnus, atsižvelgiant į: a) gyvūninių produktų
rūšis; b) gyvūniniams produktams taikomas
rizikos mažinimo priemones, kuriomis sumažinama ligų plitimo rizika; c) numatytą gyvūninių
produktų paskirtį; d) gyvūninių produktų
paskirties vietą. 225 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatų turinys ir deleguotieji bei
įgyvendinimo aktai 1. Gyvūnų sveikatos
sertifikate, skirtame gyvūniniams produktams, išskyrus gyvus vandens
gyvūnus, pateikiama bent ši informacija: a) kilmės ūkis ar vieta ir
paskirties ūkis ar vieta; b) gyvūninių produktų
aprašas; c) gyvūninių produktų
skaičius ar kiekis; d) gyvūninių produktų
identifikavimas, kai to reikalaujama pagal 65 straipsnio 1 dalies h punktą
ar pagal 66 straipsnį priimtas taisykles; e) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad siuntą sudarantys gyvūniniai produktai atitinka 223
straipsnio 2 dalyje ir pagal 223 straipsnio 3 dalį priimtose
taisyklėse nurodytus vežimo apribojimo reikalavimus. 2. Gyvūniniams produktams,
išskyrus gyvus vandens gyvūnus, skirtame gyvūnų sveikatos
sertifikate galima pateikti kitos informacijos, kurios reikalaujama pagal kitus
Sąjungos teisės aktus. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl informacijos,
pateiktinos gyvūnų sveikatos sertifikate, kaip nurodyta šio
straipsnio 1 dalyje, pakeitimo ir papildymo. 4. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų gyvūnų sveikatos
sertifikatų pavyzdžių taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 226 straipsnis
Pranešimas apie gyvūninių produktų vežimą į kitas
valstybes nares 1. Veiklos vykdytojai: a) iš anksto
praneša savo kilmės valstybės narės kompetentingai institucijai
apie numatomą gyvūninių produktų, išskyrus gyvus vandens
gyvūnus, vežimą, jei prie siuntų reikalaujama pridėti
gyvūnų sveikatos sertifikatą, kaip nurodyta 224 straipsnio 1
dalyje; b) pateikia kilmės valstybės
narės kompetentingai institucijai visą būtiną
informaciją, kad ši galėtų pranešti apie gyvūninių
produktų, išskyrus gyvus vandens gyvūnus, vežimą paskirties
valstybei narei, kaip nurodyta 2 dalyje. 2. Kilmės valstybės
narės kompetentinga institucija praneša paskirties valstybės
narės kompetentingai institucijai apie gyvūninių produktų,
išskyrus gyvus vandens gyvūnus, vežimą, kaip nurodyta 220 straipsnio
1 dalyje. 3. Pranešimui apie gyvūninius
produktus, išskyrus gyvus vandens gyvūnus, taikomi 219 ir 220 straipsniai
ir pagal 221 straipsnį priimtos taisyklės. 5 skyrius
Nacionalinės priemonės 227 straipsnis
Nacionalinės priemonės, skirtos ligų, išskyrus į
sąrašą įtrauktas ligas, poveikiui riboti 1. Jei tam tikra liga, išskyrus 8
straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas į sąrašą įtrauktas
ligas, kelia didelę riziką vandens gyvūnų sveikatos
būklei valstybėje narėje, atitinkama valstybė narė
gali imtis nacionalinių priemonių siekdama užkirsti kelią tai
ligai patekti ar kontroliuoti tos ligos plitimą. Valstybės narės užtikrina, kad tomis
nacionalinėmis priemonėmis nebūtų viršijama to, kas tinkama
ir būtina užkirsti kelią ligai patekti į valstybę narę
arba kontroliuoti tos ligos plitimą valstybėje narėje. 2. Valstybės narės iš anksto
praneša Komisijai apie 1 dalyje nurodytas siūlomas priemones, kuriomis
gali būti daromas poveikis gyvūnų perkėlimui ar
produktų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą. 3. Komisija įgyvendinimo aktais
patvirtina ir prireikus iš dalies pakeičia šio straipsnio 2 dalyje nurodytas
nacionalines priemones. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 255
straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą. 4. 3 dalyje nurodytas patvirtinimas
suteikiamas tik jei siekiant užkirsti kelią 1 dalyje nurodytai ligai
patekti arba kontroliuoti jos plitimą būtina nustatyti
gyvūnų perkėlimo ar produktų vežimo iš vienos
valstybės narės į kitą apribojimus, atsižvelgiant į
bendrą ligos ir priemonių, kurių imtasi, poveikį Sąjungoje. III
ANTRAŠTINĖ DALIS
Kiti nei sausumos ir vandens gyvūnai ir genetinės medžiagos produktai
bei gyvūniniai produktai iš tų kitų gyvūnų 228 straipsnis
Gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi kitiems gyvūnams ir
genetinės medžiagos produktams bei gyvūniniams produktams iš tų
gyvūnų Jei kiti
gyvūnai yra tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į
sąrašą dėl 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytos į
sąrašą įtrauktos ligos, ir tie gyvūnai, jų
genetinės medžiagos produktai ar gyvūniniai produktai kelia
riziką visuomenės ar gyvūnų sveikatai, taikomi šie
gyvūnų sveikatos reikalavimai: a) I ir II antraštinių dalių
1 skyriuose nurodyti registravimo, patvirtinimo, duomenų saugojimo ir
ūkių bei vežėjų registrų reikalavimai; b) 102–105 straipsniuose nurodyti
atsekamumo reikalavimai, 112 ir 113 straipsniuose nurodyti kitų
gyvūnų atsekamumo reikalavimai ir 119 straipsnyje nurodyti
genetinės medžiagos produktų atsekamumo reikalavimai; c) perkėlimo ir vežimo
reikalavimai, taikomi: i) kitiems gyvūnams, kurie gyvena
daugiausia sausumos aplinkoje arba kurie yra imlūs sausumos
gyvūnų ligoms, atsižvelgiant į 229 straipsnio 3 dalies d ir e
punktuose nurodytus kriterijus ir IV dalies I antraštinės dalies 3
skyriaus 1 ir 6 skirsniuose bei IV dalies I antraštinės dalies 4 ir 5
skyriuose nurodytus reikalavimus; ii) kitiems gyvūnams, kurie gyvena
daugiausia vandens aplinkoje arba kurie yra imlūs vandens gyvūnų
ligoms, atsižvelgiant į 229 straipsnio 3 dalies d ir e punktuose nurodytus
kriterijus ir IV dalies II antraštinės dalies 2 skyriaus 1–5 skirsniuose
bei II antraštinės dalies 2 skyriuje nurodytus reikalavimus; iii) kitiems gyvūnams augintiniams,
atsižvelgiant į 112 ir 152 straipsniuose nurodytus reikalavimus; iv) genetinės medžiagos produktams,
atsižvelgiant į 155 ir 156 straipsniuose nurodytus bendruosius vežimo
reikalavimus ir 162 bei 163 straipsniuose nurodytus specialius vežimo į
kitas valstybes nares reikalavimus; v) gyvūniniams produktams,
atsižvelgiant į veiklos vykdytojams tenkančias bendrąsias
gyvūnų sveikatos prievoles, susijusias su gyvūninių
produktų gamyba, perdirbimu ir paskirstymu Sąjungoje, kaip nurodyta
164 ir 223 straipsniuose; d) veiklos vykdytojams ir
kompetentingai institucijai nustatyta gyvūnų sveikatos sertifikavimo
prievolė ir veiklos vykdytojams nustatyta prievolė parengti
deklaraciją, susijusios su: i) kitais gyvūnais pagal 140–148 ar 208–218
straipsniuose nurodytas taisykles; ii) genetinės medžiagos produktais
pagal 159 ir 160 straipsniuose nurodytas taisykles; iii) gyvūniniais produktais pagal 165
ir 166 ar 224 ir 225 straipsniuose nurodytas taisykles; e) veiklos vykdytojų ir kompetentingos
institucijos pranešimai apie perkėlimą arba vežimą,
atsižvelgiant į 149, 150, 151 161, 167, 219–221 ir 226 straipsniuose
nurodytus reikalavimus. 229 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas ir įgyvendinimo aktai, susiję su
gyvūnų sveikatos reikalavimais, taikomais kitiems gyvūnams ir
genetinės medžiagos produktams bei gyvūniniams produktams iš tų
gyvūnų 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl 228
straipsnyje nustatytų kitiems gyvūnams ir jų genetinės
medžiagos produktams bei gyvūniniams produktams taikomų
reikalavimų, kurie yra būtini tame straipsnyje nurodytai ligų
rizikai sumažinti, papildymo ir pakeitimo, kiek tai susiję su: a) registravimo, patvirtinimo, duomenų
saugojimo ir registrų reikalavimais, taikomais ūkiams, kuriuose
laikomi kiti gyvūnai ir jų genetinės medžiagos produktai bei
gyvūniniai produktai, ar juos vežantiems vežėjams, kaip nustatyta 228
straipsnio a dalyje; b) atsekamumo reikalavimais, taikomais
kitiems gyvūnams ir jų genetinės medžiagos produktams, kaip
nurodyta 228 straipsnio b dalyje; c) perkėlimo reikalavimais, taikomais
kitiems gyvūnams, ir vežimo reikalavimais, taikomais jų
genetinės medžiagos produktams bei gyvūniniams produktams, kaip
nurodyta 228 straipsnio c dalyje; d) reikalavimais, taikomais veiklos
vykdytojams ir kompetentingai institucijai nustatytoms gyvūnų
sveikatos sertifikavimo prievolėms ir veiklos vykdytojų prievolei
parengti deklaraciją, susijusioms su kitais gyvūnais ir jų
genetinės medžiagos produktais bei gyvūniniais produktais, kaip
nurodyta 228 straipsnio d dalyje; e) reikalavimais, taikomais veiklos
vykdytojų ir kompetentingos institucijos pranešimams apie kitų
gyvūnų perkėlimą ir jų genetinės medžiagos
produktų bei gyvūninių produktų vežimą, kaip nurodyta
228 straipsnio e dalyje. 2. Komisija gali priimti
įgyvendinimo aktus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų
išsamių taisyklių, taikomų ligų kontrolės ir
prevencijos priemonių įgyvendinimui. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 3. Priimdama 1 ir 2 dalyse nurodytus
deleguotuosius aktus Komisija atsižvelgia į vieną ar kelis iš
šių kriterijų: a) kiti tam tikrų rūšių ar
kategorijų gyvūnai įtraukti į sąrašą pagal 7
straipsnio 2 dalį kaip į sąrašą įtrauktos rūšys
dėl vienos ar kelių į sąrašą įtrauktų
ligų, kurioms taikomos tam tikros šiame reglamente nustatytos ligų
prevencijos ir kontrolės priemonės; b) į sąrašą įtrauktos
ligos pobūdį, susijusį su a punkte nurodytais kitais tam
tikrų rūšių ir kategorijų gyvūnais; c) ligų prevencijos ir kontrolės
priemonių, taikomų į sąrašą įtrauktų
rūšių gyvūnams, susijusiems su tokiomis priemonėmis,
įgyvendinamumą, veiksmingumą ir galimybę jomis naudotis; d) vyraujančią sausumos ar vandens
aplinką, kurioje gyvena kiti gyvūnai; e) tam tikros rūšies ligas, kuriomis
užsikrečia kiti gyvūnai ir kurioms paprastai gali būti
imlūs tiek sausumos, tiek vandens gyvūnai, neatsižvelgiant į b
punkte nurodytą vyraujančią gyvenamąją aplinką. V DALIS
ĮVEŽIMAS Į SĄJUNGĄ IR EKSPORTAS 1 skyrius
Gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir
gyvūninių produktų įvežimas į Sąjungą iš
trečiųjų šalių ir teritorijų 1 skirsnis
Įvežimo į Sąjungą reikalavimai 230 straipsnis
Į Sąjungą įvežamiems gyvūnams, genetinės
medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams taikomi reikalavimai 1. Valstybės
narės leidžia į Sąjungą iš trečiųjų
šalių ar teritorijų įvežti gyvūnų, genetinės
medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas tik jei
jos atitinka šiuos reikalavimus: a) jos yra iš trečiosios šalies ar
teritorijos, kuri pagal 231 straipsnį yra įtraukta į
sąrašą dėl konkrečios rūšies ir kategorijos
gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ar gyvūninių
produktų, arba tos šalies ar teritorijos zonos ar laikymo vietos, išskyrus
atvejus, kai joms taikoma nukrypti leidžianti nuostata ar papildomos
taisyklės, priimtos pagal 241 straipsnio 1 dalį; b) jos yra iš patvirtintų ir į
sąrašą įtrauktų ūkių, jei toks patvirtinimas ir
įtraukimas į sąrašą yra privalomi pagal 234 straipsnį
ir pagal 235 straipsnį priimtas taisykles; c) jos atitinka pagal 236 straipsnio 1
dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose nustatytus įvežimui į
Sąjungą taikomus gyvūnų sveikatos reikalavimus, jei tokie
reikalavimai nustatyti siuntą sudarantiems gyvūnams, genetinės
medžiagos produktams ar gyvūniniams produktams; d) kartu su jais pateikiamas
gyvūnų sveikatos sertifikatas, deklaracijos ir kiti dokumentai, kai
to reikalaujama pagal 239 straipsnio 1 dalį ar pagal 239 straipsnio 4
dalį priimtose taisyklėse. 2. Veiklos
vykdytojai pateikia gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir
gyvūninių produktų siuntas iš trečiųjų šalių
ar teritorijų oficialiai kontrolei įvežimo į Sąjungą
punkte, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. XXX/XXX [Leidinių
biurui: įrašyti numerį], 45 straipsnyje, išskyrus atvejus, kai
pagal tą reglamentą nustatyta nukrypti leidžianti nuostata. 2 skirsnis
Trečiųjų šalių ir teritorijų sąrašų
sudarymas 231 straipsnis
Trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių į
Sąjungą leidžiama įvežti gyvūnus, genetinės medžiagos
produktus ir gyvūninius produktus, sąrašai ir įgyvendinimo bei
deleguotieji aktai 1. Komisija įgyvendinimo aktais
sudaro trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių
į Sąjungą leidžiama įvežti konkrečių
rūšių ir kategorijų gyvūnus, genetinės medžiagos produktus
ir gyvūninius produktus, sąrašus, atsižvelgdama į šiuos
kriterijus: a) trečiosios šalies ar teritorijos
gyvūnų sveikatos teisės aktus ir taisykles, taikomas į
tą šalį ar teritoriją iš kitų trečiųjų
šalių ir teritorijų įvežamiems gyvūnams, genetinės
medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams; b) trečiosios
šalies ar teritorijos kompetentingos institucijos garantijas dėl
veiksmingo a punkte nurodytų gyvūnų sveikatos teisės
aktų įgyvendinimo ir kontrolės; c) trečiosios šalies ar teritorijos
kompetentingos institucijos organizaciją, struktūrą, išteklius ir
teisines galias; d) gyvūnų sveikatos sertifikavimo
tvarką trečiojoje šalyje ar teritorijoje; e) gyvūnų sveikatos
būklę trečiojoje šalyje ar teritorijoje arba jos zonose ar
laikymo vietose, kiek tai susiję su: i) į sąrašą
įtrauktomis ligomis ir naujomis ligomis; ii) aspektais, susijusiais su
gyvūnų ir visuomenės sveikata ar aplinkos būkle
trečiojoje šalyje ar teritorijoje arba jos zonoje ar laikymo vietoje,
dėl kurių gali kilti rizika gyvūnų ar visuomenės
sveikatai ar aplinkos būklei Sąjungoje; f) garantijas dėl atitikties ar
lygiavertiškumo atitinkamiems Sąjungoje taikomiems gyvūnų
sveikatos reikalavimams, kurias gali suteikti trečiosios šalies ar
teritorijos kompetentinga institucija; g) kaip reguliariai ir greitai trečioji
šalis ar teritorija pateikia Pasaulinei gyvūnų sveikatos
organizacijai (OIE) informacijos apie infekcines ar užkrečiamąsias
gyvūnų ligas jos teritorijoje, visų pirma informacijos apie
ligas, įtrauktas į OIE Sausumos gyvūnų sveikatos
kodeksą ar Vandens gyvūnų sveikatos kodeksą; h) trečiojoje šalyje ar teritorijoje
vykdomos Komisijos kontrolės rezultatus; i) patirtį, įgytą praeityje
iš trečiosios šalies ar teritorijos įvežant gyvūnus,
genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus, ir
įvežimo į Sąjungą punkte atliktos oficialios tokių
gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių
produktų kontrolės rezultatus. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 2. Kol bus
patvirtinti 1 dalyje nurodyti trečiųjų šalių ir teritorijų
sąrašai ir jei jie nebuvo sudaryti pagal 258 straipsnio 2 dalyje nurodytus
Sąjungos teisės aktus, valstybės narės nustato, iš
kurių trečiųjų šalių ir teritorijų į
Sąjungą galima įvežti konkrečių rūšių ar
kategorijų gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir
gyvūninius produktus. 1 pastraipos tikslais valstybės narės
atsižvelgia į šio straipsnio 1 dalies a–i punktuose nurodytus
įtraukimo į trečiųjų šalių ir teritorijų
sąrašus kriterijus. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo šio straipsnio 2 dalies,
kuriomis apribojama galimybė valstybėms narėms nuspręsti,
iš kurių trečiųjų šalių ir teritorijų į
Sąjungą galima įvežti konkrečios rūšies ar kategorijos
gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus,
jei tai būtina dėl tos konkrečios rūšies ar kategorijos
gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ar gyvūninių
produktų keliamos rizikos. 232 straipsnis
Į trečiųjų šalių ir teritorijų sąrašus
įtrauktina informacija Komisija nustato šią 231 straipsnio 1
dalyje nurodytuose sąrašuose pateiktiną informaciją apie
kiekvieną trečiąją šalį ar teritoriją: a) kokių kategorijų ar
rūšių gyvūnus, genetinės medžiagos produktus arba
gyvūninius produktus galima įvežti į Sąjungą iš tos
trečiosios šalies arba teritorijos; b) ar a punkte nurodytus gyvūnus,
genetinės medžiagos produktus ar gyvūninius produktus galima
įvežti į Sąjungą iš visos tos trečiosios šalies ar
teritorijos, ar tik iš vienos ar kelių jos zonų ar laikymo vietų. 233 straipsnis
Įtraukimo į trečiųjų šalių ir teritorijų
sąrašą sustabdymas bei išbraukimas iš jo ir įgyvendinimo aktai 1. Komisija įgyvendinimo aktais
sustabdo trečiosios šalies ar teritorijos arba jos zonos ar laikymo vietos
įtraukimą į 231 straipsnio 1 dalyje nurodytą
sąrašą ar ją iš to sąrašo išbraukia dėl bet kurios iš
šių priežasčių: a) trečioji šalis ar teritorija arba
viena ar kelios jos zonos ar laikymo vietos nebeatitinka 231 straipsnio 1
dalyje nustatytų kriterijų, jei tai svarbu į Sąjungą
įvežant tam tikros rūšies ar kategorijos gyvūnus, genetinės
medžiagos produktus ar gyvūninius produktus; b) gyvūnų sveikatos
būklė trečiojoje šalyje ar teritorijoje arba jos zonoje ar
laikymo vietoje yra tokia, kad siekiant apsaugoti gyvūnų sveikatos
būklę Sąjungoje būtina sustabdyti tos trečiosios
šalies ar teritorijos arba jos zonos ar laikymo vietos įtraukimą
į tą sąrašą ar ją iš to sąrašo išbraukti; c) neatsižvelgdama į trečiajai
šaliai ar teritorijai skirtą Komisijos prašymą pateikti naujausios
informacijos apie gyvūnų sveikatos būklę ir kitus aspektus,
kaip nurodyta 231 straipsnio 1 dalyje, ta trečioji šalis ar teritorija
tokios informacijos nepateikė; d) trečioji šalis ar teritorija
atsisakė leisti savo teritorijoje Komisijai atlikti kontrolę
Sąjungos vardu. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su didele 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytos į
sąrašą įtrauktos ligos patekimo į Sąjungą rizika,
Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255
straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros. 2. Komisija įgyvendinimo aktais
gali vėl įtraukti trečiąją šalį ar
teritoriją arba jos zoną ar laikymo vietą, kurios
įtraukimas į 231 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą
buvo sustabdytas ar kuri buvo iš to sąrašo išbraukta, dėl vienos iš
šių priežasčių: a) dėl šio straipsnio 1 dalies a ar c
punktuose nurodytų priežasčių, jei trečioji šalis ar
teritorija įrodo, kad ji atitinka 231 straipsnio 1 dalyje nurodytus
įtraukimo į sąrašus kriterijus; b) dėl šio straipsnio 1 dalies b punkte
nurodytų priežasčių, jei trečioji šalis ar teritorija
pateikia tinkamų garantijų, kad gyvūnų sveikatos
būklės problemos, dėl kurių jos įtraukimas tą
sąrašą buvo sustabdytas arba ji buvo iš to sąrašo išbraukta, yra
pašalintos arba nebekelia grėsmės gyvūnų ar visuomenės
sveikatai Sąjungoje; c) dėl šio straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytų priežasčių, jei: i) trečioji šalis ar teritorija sutiko
leisti savo teritorijoje Komisijai atlikti kontrolę Sąjungos vardu ir ii) iš tos Komisijos atliktos
kontrolės rezultatų matyti, kad trečioji šalis ar teritorija
arba jos zona ar laikymo vieta atitinka 231 straipsnio 1 dalyje nurodytus
įtraukimo į sąrašus kriterijus. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
taisyklių, kuriomis iš dalies pakeičiami ir papildomi trečiosios
šalies ar teritorijos arba jos zonų ar laikymo vietų įtraukimo
į 231 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą sustabdymo arba
išbraukimo iš to sąrašo kriterijai, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje.
3 skirsnis
Ūkių trečiosiose šalyse ir teritorijose patvirtinimas ir
įtraukimas į sąrašą 234 straipsnis
Ūkių patvirtinimas ir įtraukimas į sąrašą 1. Valstybės narės leidžia
į Sąjungą įvežti sausumos gyvūnus ir jų
genetinės medžiagos produktus iš tam tikros rūšies ūkių,
kurie Sąjungoje turi būti patvirtinti pagal 89 straipsnio 2 dalį
ir pagal 89 straipsnio 3 dalį bei 90 straipsnį priimtas taisykles,
jei tas ūkis trečiojoje šalyje ar teritorijoje: a) atitinka tos trečiosios šalies ar
teritorijos gyvūnų sveikatos reikalavimus, kurie yra
lygiaverčiai tos rūšies ūkiams Sąjungoje taikomoms
taisyklėms; b) yra patvirtintas ir įtrauktas į
sąrašą trečiosios šalies ar teritorijos, iš kurios tie
gyvūnai ar produktai siunčiami, kompetentingos institucijos. 2. Komisija renka iš
trečiųjų šalių ar teritorijų kompetentingų
institucijų gautus patvirtintų ūkių sąrašus, nurodytus
1 dalies b punkte. 3. Komisija valstybėms narėms
pateikia iš trečiųjų šalių ar teritorijų gautus naujus
ar atnaujintus patvirtintų ūkių sąrašus ir juos viešai
paskelbia. 235 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su ūkių patvirtinimu ir
įtraukimu į sąrašą, delegavimas Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, kuriomis
nukrypstama nuo 234 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimų, jei
trečiojoje šalyje ar teritorijoje taikomomis alternatyviomis rizikos
mažinimo priemonėmis būtų lygiavertiškai užtikrinama
gyvūnų sveikata Sąjungoje. 4 skirsnis
Tam tikrų rūšių ir kategorijų gyvūnų,
genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų
įvežimas į Sąjungą 236 straipsnis
Įgaliojimų, susijusių su gyvūnų sveikatos
reikalavimais, taikomais į Sąjungą įvežamiems tam
tikrų rūšių ir kategorijų gyvūnams, genetinės
medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams, delegavimas 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų: a) iš trečiųjų šalių ar
teritorijų į Sąjungą įvežamiems tam tikrų
rūšių ir kategorijų gyvūnams, genetinės medžiagos
produktams ir gyvūniniams produktams; b) tų į Sąjungą
įvežtų gyvūnų perkėlimui, genetinės medžiagos
produktų ir gyvūninių produktų vežimui Sąjungoje ir
jų priežiūrai bei tvarkymui. 2. 1 dalies a punkte nurodyti
gyvūnų sveikatos reikalavimai: a) yra tokie pat griežti, kaip šiame
reglamente nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai ir pagal jį
priimtos taisyklės, taikomi atitinkamų rūšių ir
kategorijų gyvūnų perkėlimui, genetinės medžiagos
produktų ar gyvūninių produktų vežimui Sąjungoje, arba b) yra lygiaverčiai šio reglamento IV
dalyje nurodytiems gyvūnų sveikatos reikalavimams, taikomiems tam
tikrų rūšių ir kategorijų gyvūnams, genetinės
medžiagos produktams ar gyvūniniams produktams. 3. Kol bus priimti deleguotieji aktai,
kuriais nustatomi gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi
konkrečios rūšies ar kategorijos gyvūnams, genetinės
medžiagos produktams ar gyvūniniams produktams, kaip nurodyta šio
straipsnio 1 dalyje, ir jei tokie reikalavimai dar nenustatyti pagal 258
straipsnio 2 dalyje nurodytus Sąjungos teisės aktus, valstybės
narės gali taikyti nacionalines taisykles, jei tos taisyklės: a) atitinka šio straipsnio 2 dalyje
nustatytus reikalavimus ir jose atsižvelgiama į 237 ir 238 straipsniuose
nurodytus veiksnius; b) yra ne mažiau griežtos nei nustatytosios
IV dalies I ir II antraštinėse dalyse. 237 straipsnis
Veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti 236 straipsnyje nurodytuose
deleguotuosiuose aktuose dėl gyvūnų įvežimo į
Sąjungą Nustatydama į Sąjungą
įvežamiems konkrečios rūšies ar kategorijos gyvūnams
taikomus gyvūnų sveikatos reikalavimus 236 straipsnio 1 dalyje
nurodytuose deleguotuosiuose aktuose, Komisija atsižvelgia į: a) 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytas į sąrašą įtrauktas ligas ir naujas ligas; b) sveikatos būklę
Sąjungoje, kiek tai susiję su 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis ir naujomis
ligomis; c) į sąrašą
įtrauktas rūšis, kiek tai susiję su tomis 8 straipsnio 1 dalies
d punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis ir
naujomis ligomis; d) gyvūnų amžių ir
lytį; e) gyvūnų kilmę; f) ūkio ir gamybos rūšį
kilmės ir paskirties vietose; g) numatytą paskirties vietą; h) numatytą gyvūnų
paskirtį; i) kilmės ar tranzito
trečiojoje šalyje ar teritorijoje arba po įvežimo į
Sąjungos teritoriją taikomas rizikos mažinimo priemones; j) tų gyvūnų
perkėlimui Sąjungoje taikomus gyvūnų sveikatos
reikalavimus; k) kitus epidemiologinius veiksnius; l) su tų rūšių ir
kategorijų gyvūnais susijusius tarptautinius gyvūnų
sveikatos srities prekybos standartus. 238 straipsnis
Veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti 236 straipsnyje nurodytuose
deleguotuosiuose aktuose dėl genetinės medžiagos produktų ir
gyvūninių produktų įvežimo į Sąjungą Nustatydama į Sąjungą
įvežamiems genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams
produktams taikomus gyvūnų sveikatos reikalavimus 236 straipsnio 1
dalyje nurodytuose deleguotuosiuose aktuose, Komisija atsižvelgia į: a) 8
straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas į sąrašą įtrauktas
ligas ir naujas ligas; b) gyvūnų,
iš kurių gauti genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai
produktai, sveikatos būklę ir sveikatos būklę
Sąjungoje, kiek tai susiję su 8 straipsnio 1 dalies d punkte
nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis ir naujomis
ligomis; c) konkrečių
genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų
rūšį ir pobūdį, apdorojimą, perdirbimo metodus ir
kitas rizikos mažinimo priemones, taikytas kilmės, siuntos išsiuntimo ar
paskirties vietose; d) ūkio
ir gamybos rūšį kilmės ir paskirties vietose; e) numatytą
paskirties vietą; f) numatytą
genetinės medžiagos produktų ar gyvūninių produktų
paskirtį; g) tų
genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų
vežimui Sąjungoje taikomus gyvūnų sveikatos reikalavimus; h) kitus
epidemiologinius veiksnius; i) su
konkrečiais genetinės medžiagos produktais ir gyvūniniais
produktais susijusius tarptautinius gyvūnų sveikatos srities prekybos
standartus. 5 skirsnis
gyvūnų sveikatos sertifikatai, deklaracijos ir kiti dokumentai 239 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatai, deklaracijos ir kiti dokumentai,
skirti įvežimui į Sąjungą 1. Valstybės narės leidžia
į Sąjungą įvežti gyvūnų, genetinės medžiagos
produktų ir gyvūninių produktų siuntas tik jei prie jų
pridedamas: a) kilmės trečiosios šalies ar
teritorijos kompetentingos institucijos išduotas gyvūnų sveikatos
sertifikatas; b) deklaracijos ar kiti dokumentai, jei to
reikalaujama pagal taisykles, priimtas pagal 4 dalies a punktą. 2. Valstybės narės neleidžia
į Sąjungą įvežti gyvūnų, genetinės medžiagos
produktų ir gyvūninių produktų siuntų, jei pagal
sertifikavimo reikalavimus, lygiaverčius nustatytiesiems 146 straipsnio 3
dalyje ar 216 straipsnio 3 dalyje, ir pagal 146 straipsnio 4 dalį ar 216
straipsnio 4 dalį priimtas taisykles, valstybinis veterinarijos gydytojas
trečiojoje šalyje ar teritorijoje nepatikrino ir nepasirašė 1 dalies
a punkte nurodyto sertifikato. 3. Valstybės narės leidžia 1
dalyje nurodytus pridedamus gyvūnų sveikatos sertifikatus pakeisti
elektroniniais gyvūnų sveikatos sertifikatais, kurie išduodami,
tvarkomi ir perduodami naudojantis IMSOC, jei: a) tokiuose elektroniniuose gyvūnų
sveikatos sertifikatuose pateikiama visa informacija, kurią pagal 240
straipsnio 1 dalį ir pagal 240 straipsnio 3 dalį priimtose
taisyklėse reikalaujama pateikti šio straipsnio a dalies a punkte
nurodytame gyvūnų sveikatos sertifikate; b) tokiais elektroniniais gyvūnų
sveikatos sertifikatais užtikrinamas gyvūnų, genetinės medžiagos
produktų ir gyvūninių produktų siuntų atsekamumas ir
tokių siuntą sąsaja su elektroninių gyvūnų
sveikatos sertifikatu. 4. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) nuostatų, leidžiančių
nukrypti nuo 1 dalies a punkte nurodytų gyvūnų sveikatos
reikalavimų, taikomų gyvūnų, genetinės medžiagos
produktų ir gyvūninių produktų siuntoms, ir konkrečių
tų siuntų gyvūnų sveikatos sertifikavimo taisyklių,
taikomų sertifikuojant siuntas, kurios nekelia didelės rizikos
gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje dėl vieno ar
kelių iš šių veiksnių: i) tam tikros kategorijos ar rūšies
gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ar gyvūninių
produktų; ii) gyvūnų, genetinės
medžiagos produktų ir gyvūninių produktų laikymo
būdų ir gamybos rūšių; iii) jų numatytos paskirties; iv) kilmės ar tranzito trečiosiose
šalyse ar teritorijose arba po įvežimo į Sąjungos
teritoriją taikomų alternatyvių rizikos mažinimo priemonių,
kuriomis užtikrinama gyvūnų ir visuomenės sveikatos
Sąjungoje apsauga, kuri yra lygiavertė nurodytajai šiame reglamente; v) trečiosios šalies ar teritorijos
pateiktų garantijų, kad atitiktis įvežimo į
Sąjungą reikalavimams įrodoma kitomis nei gyvūnų
sveikatos sertifikatas priemonėmis; (b) reikalavimų, pagal kuriuos prie
į Sąjungą įvežamų gyvūnų, genetinės
medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntų turi
būti pridedamos deklaracijos ar kiti dokumentai, kurie yra būtini
įrodyti, kad į Sąjungą įvežami gyvūnai,
genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai produktai atitinka
įvežimui į Sąjungą taikomus gyvūnų sveikatos
reikalavimus, nustatytus pagal 236 straipsnio 1 dalį priimtose
taisyklėse. 240 straipsnis
Gyvūnų sveikatos sertifikatų turinys 1. 239 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytame gyvūnų sveikatos sertifikate pateikiama bent ši
informacija: a) pavadinimas arba vardas bei pavardė
ir adresas: i) kilmės ūkio ar vietos; ii) paskirties ūkio ar vietos; iii) jei taikoma, ūkių,
skirtų laikomų gyvūnų surinkimo operacijoms ar poilsiui; b) gyvūnų, genetinės
medžiagos produktų ar gyvūninių produktų aprašas; c) gyvūnų, genetinės
medžiagos produktų ar gyvūninių produktų skaičius ar
kiekis; d) jei taikoma, gyvūnų ar
genetinės medžiagos produktų identifikavimas ir registravimas; e) informacija, kuri yra būtina
įrodyti, kad siuntą sudarantys gyvūnai, genetinės medžiagos
produktai ir gyvūniniai produktai atitinka įvežimui į
Sąjungą taikomus gyvūnų sveikatos reikalavimus, nustatytus
230 straipsnyje ir 236 straipsnio 3 dalyje bei pagal 236 straipsnio 1 dalį
ir 241 straipsnį priimtose taisyklėse. 2. 239 straipsnio 1 dalies a punkte
nurodytame gyvūnų sveikatos sertifikate galima pateikti kitos
informacijos, kurios reikalaujama pagal kitus Sąjungos teisės aktus. 3. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) informacijos, pateiktinos 239 straipsnio
1 dalies a punkte nurodytame gyvūnų sveikatos sertifikate kartu su
nurodytąja šio straipsnio 1 dalyje; b) informacijos, pateiktinos 239 straipsnio
1 dalies b punkte nurodytose deklaracijose ar kituose dokumentuose. 4. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles dėl 239 straipsnio 1 dalyje nurodytų
gyvūnų sveikatos sertifikatų, deklaracijų ir kitų
dokumentų pavyzdžių. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis
255 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 5. Kol pagal šio straipsnio 3 ir 4
dalis priimtuose deleguotuosiuose ir įgyvendinimo aktuose bus nustatytos
taisyklės, taikomos konkrečių rūšių ar kategorijų
gyvūnams, genetinės medžiagos produktams ar gyvūniniams
produktams, ir jei tokios taisyklės dar nenustatytos pagal 258 straipsnio
2 dalyje nurodytus Sąjungos teisės aktus, valstybės narės
gali taikyti nacionalines taisykles, jei tos taisyklės atitinka šio straipsnio
1 dalyje nustatytas sąlygas. 6 skirsnis
Nukrypti leidžiančios nuostatos ir papildomi reikalavimai, taikomi tam
tikrų kategorijų gyvūnams, genetinės medžiagos produktams
ir gyvūniniams produktams 241 straipsnis
Nukrypti leidžiančios nuostatos ir papildomi reikalavimai, taikomi tam
tikrų kategorijų gyvūnams, genetinės medžiagos produktams
ir gyvūniniams produktams 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl
nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo 230 straipsnio 1 dalyje ir
234 bei 239 straipsniuose nurodytų reikalavimų ir papildomų
reikalavimų, kurie taikomi į Sąjungą įvežant: a) gyvūnus: i) kurie skirti cirkams, renginiams,
parodoms, eksponavimui, pasirodymams ir laikyti atskirtuose ūkiuose; ii) kurie yra gyvūnai augintiniai; iii) kurie skirti naudoti mokslo tikslais; iv) kurių galutinė paskirties
vieta nėra Sąjunga; v) kurie yra Sąjungos kilmės ir
yra perkeliami į trečiąją šalį ar teritoriją ir
iš tos trečiosios šalies ar teritorijos grąžinami atgal į
Sąjungą; vi) kurie yra Sąjungos kilmės ir
kurie perkeliami į kitą Sąjungos dalį per pakeliui
esančią trečiąją šalį ar teritoriją; vii) kurie skirti laikinai ganyti netoli
Sąjungos sienų; viii) kurie nekelia didelės rizikos
gyvūnų sveikatos būklei Sąjungoje; b) gyvūninius produktus: i) kurie skirti asmeniniam naudojimui; ii) kurie skirti vartoti iš
trečiųjų šalių ar teritorijų atvykstančiose
transporto priemonėse; c) genetinės medžiagos produktus ir
gyvūninius produktus: i) kurie skirti naudoti kaip prekybos
pavyzdžiai; ii) kurie skirti naudoti kaip
mokslinių tyrimų ir diagnostiniai mėginiai; iii) kurių galutinė paskirties
vieta nėra Sąjunga; iv) kurie yra Sąjungos kilmės ir
yra vežami į trečiąją šalį ar teritoriją ir iš
tos trečiosios šalies ar teritorijos grąžinami atgal į
Sąjungą; v) kurie yra Sąjungos kilmės ir
yra vežami į kitą Sąjungos dalį per pakeliui
esančią trečiąją šalį ar teritoriją; vi) kurie nekelia didelės rizikos
gyvūnų sveikatos būklei Sąjungoje. Tuose deleguotuosiuose aktuose atsižvelgiama
į 237 ir 238 straipsniuose nurodytus veiksnius. 2. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles: a) taikomas gyvūnų sveikatos
sertifikatų, deklaracijų ir kitų dokumentų, skirtų 1
dalyje nurodytų kategorijų gyvūnams, genetinės medžiagos
produktams ir gyvūniniams produktams, pavyzdžiams; b) kuriose pateikiami šio straipsnio 1
dalyje nurodytų produktų Kombinuotosios nomenklatūros kodai, jei
jie nepateikti pagal Reglamento (ES) Nr. XXX/XXX [Įrašyti
numerį…dėl oficialios kontrolės] 45 straipsnio 2 dalies b
punktą priimtose taisyklėse. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 2 skyrius
Tam tikrų kitų prekių nei gyvūnai, genetinės
medžiagos produktai ir gyvūniniai produktai įvežimas į
Sąjungą iš trečiųjų šalių ir teritorijų 242 straipsnis
Ligų sukėlėjai ir deleguotieji aktai 1. Ligų sukėlėjus į
Sąjungą įvežantis fizinis ar juridinis asmuo: a) užtikrina, kad dėl jų
įvežimo į Sąjungą nekiltų su 8 straipsnio 1 dalies d
punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis ir naujomis
ligomis susijusios rizikos gyvūnų ar visuomenės sveikatai
Sąjungoje; b) siekdamas užtikrinti, kad dėl
tų ligų sukėlėjų įvežimo į Sąjungą
nekiltų bioterorizmo rizikos, imasi atitinkamų ligų
kontrolės ir prevencijos priemonių. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose nustatomi
į Sąjungą įvežamiems ligų sukėlėjams taikomi
reikalavimai dėl: a) ligų sukėlėjų
pakuotės; b) kitų rizikos mažinimo
priemonių, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią ligų
sukėlėjų patekimui į aplinką ir jų plitimui. 243 straipsnis
Augalų medžiaga ir deleguotieji bei įgyvendinimo aktai 1. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) konkrečių gyvūnų sveikatos
reikalavimų, taikomų į Sąjungą įvežant
augalų medžiagą, per kurią gali plisti į sąrašą
įtrauktos ar naujos ligos; b) reikalavimų, taikomų: i) gyvūnų sveikatos
sertifikavimui, atsižvelgiant į 239 straipsnio 1 dalies a punkte ir to
straipsnio 2 bei 3 dalyse nurodytas taisykles, arba ii) deklaracijoms ar kitiems dokumentams,
atsižvelgiant į 239 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas taisykles. 2. Nepalankios padėties,
susijusios su 8 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytomis į
sąrašą įtrauktomis ligomis ar naujomis ligomis, trečiosiose
šalyse ar teritorijose atveju Komisija nustato šio straipsnio 1 dalyje
nurodytus gyvūnų sveikatos reikalavimus, atsižvelgdama į šiuos
kriterijus: a) ar į sąrašą įtraukta
liga arba nauja liga, kuri gali būti perduodama per augalų
medžiagą, kelia didelę riziką gyvūnų ar žmonių
sveikatai Sąjungoje; b) tikimybę, kad tam tikrų
rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl
konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos ar naujos ligos,
gyvūnai turės tiesioginį ar netiesioginį sąlytį
su 1 dalyje nurodyta augalų medžiaga; c) su ta augalų medžiaga susijusių
alternatyvių rizikos mažinimo priemonių, kuriomis galima pašalinti ar
sumažinti 2 dalies a punkte nurodytą perdavimo riziką,
veiksmingumą ir galimybę jomis naudotis. 3. Komisija gali įgyvendinimo aktais
nustatyti taisykles, kuriose pateikiami šio straipsnio 1 dalyje nurodytos
augalų medžiagos Kombinuotosios nomenklatūros kodai, jei jie
nepateikti pagal Reglamento (ES) Nr. XXX/XXX [Įrašyti numerį
– dėl oficialios kontrolės] 45 straipsnio 2 dalies b punktą
priimtose taisyklėse. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 244 straipsnis
Transporto priemonės, įranga, pakavimo medžiagos, vežimo vanduo,
pašaras bei pašariniai augalai ir deleguotieji bei įgyvendinimo aktai 1. Gyvūnus ir produktus į
Sąjungą įvežantys veiklos vykdytojai imasi atitinkamų ir
būtinų prevencijos priemonių vežimo metu, kaip nurodyta 122 ir
191 straipsnių 1 dalyse. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl: a) konkrečių gyvūnų
sveikatos reikalavimų, taikomų į Sąjungą įvežant: a) gyvūnų, genetinės
medžiagos produktų, gyvūninių produktų, šalutinių
gyvūninių produktų ir jų gaminių transporto priemones;
b) gyvūnams, genetinės medžiagos
produktams, gyvūniniams produktams, šalutiniams gyvūniniams
produktams ir jų gaminiams skirtą įrangą, pakavimo
medžiagas, vežimo vandenį ar pašarus ir pašarinius augalus, per kuriuos
gali plisti gyvūnų ligos; b) reikalavimų, taikomų: i) gyvūnų sveikatos
sertifikavimui, atsižvelgiant į 239 straipsnio 1 dalies a punkte ir to
straipsnio 2 bei 3 dalyse nurodytas taisykles, arba ii) deklaracijoms ar kitiems dokumentams,
atsižvelgiant į 239 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas taisykles. 3. Komisija nustato 1 dalyje nurodytus
gyvūnų sveikatos reikalavimus, jei dėl vienos ar kelių 8
straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų į sąrašą
įtrauktų ligų ar naujų ligų, kurios kelia didelę
riziką gyvūnų ar žmonių sveikatai Sąjungoje,
susiklosto nepalanki padėtis: a) kaimyninėje trečiojoje šalyje; b) kilmės trečiojoje šalyje; c) tranzito trečiojoje šalyje. 4. Komisija gali įgyvendinimo
aktais nustatyti taisykles, kuriose pateikiami šio straipsnio 2 dalies a punkte
nurodytų prekių Kombinuotosios nomenklatūros kodai, jei jie nepateikti
pagal Reglamento (ES) Nr. XXX/XXX [Leidinių biurui: įrašyti
reglamento dėl oficialios kontrolės numerį] 45 straipsnio 2
dalies b punktą priimtose taisyklėse. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 3 skyrius
Eksportas 245 straipsnis
Eksportas iš Sąjungos 1. Valstybės narės imasi
atitinkamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad gyvūnų ir
produktų eksportas ir reeksportas iš Sąjungos į
trečiąją šalį ar teritoriją būtų vykdomas
laikantis IV dalyje nurodytų gyvūnų perkėlimo ir
produktų vežimo iš vienos valstybės narės į kitą
taisyklių ir atsižvelgiant į gyvūnų sveikatos
būklę paskirties trečiojoje šalyje ar teritorijoje arba jos
zonoje ar laikymo vietoje, kiek tai susiję su 8 straipsnio 1 dalies d
punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis ar naujomis
ligomis. Tačiau importuojančios trečiosios
šalies ar teritorijos kompetentingai institucijai paprašius arba jei taip
nustatyta toje šalyje ar teritorijoje galiojančiais įstatymais,
kitais teisės aktais, standartais, veiklos gairėmis ir kitomis
juridinėmis ar administracinėmis procedūromis, eksportas ir
reeksportas iš Sąjungos gali būti vykdomi pagal tas nuostatas. 2. Jei taikomos Sąjungos ir
trečiosios šalies ar teritorijos dvišalio susitarimo nuostatos, iš
Sąjungos į tą trečiąją šalį ar
teritoriją eksportuojami gyvūnai ir produktai atitinka tas nuostatas. VI DALIS
NEATIDĖLIOTINOS PRIEMONĖS 1 skirsnis
Neatidėliotinos priemonės, susijusios su gyvūnų
perkėlimu ir produktų vežimu Sąjungoje ir transporto
priemonėmis bei kitomis medžiagomis, kurios galėjo turėtį
sąlytį su tokiais gyvūnais ir produktais 246 straipsnis
Neatidėliotinos priemonės, kurių nukentėjusios
valstybės narės kompetentinga institucija turi imtis į
sąrašą įtrauktos ligos ar naujos ligos protrūkio atveju
arba pasireiškus pavojui jos teritorijoje 1. Į sąrašą
įtrauktos ligos ar naujos ligos protrūkio atveju arba pasireiškus
pavojui, dėl kurių gali kilti didelė rizika, valstybės
narės, kurioje pasireiškė toks protrūkis ar pavojus,
kompetentinga institucija, atsižvelgdama į padėties rimtumą ir
susijusią ligą ar pavojų ir siekdama užkirsti kelią ligai
ar pavojui plisti, nedelsdama imasi vienos ar kelių
neatidėliotinų priemonių: a) dėl į sąrašą
įtrauktų ligų: i) kurios nurodytos 8 straipsnio 1 dalies
a punkte, taiko III dalies II antraštinės dalies 1 skyriuje nustatytas
ligų kontrolės priemones; ii) kurios nurodytos 8 straipsnio 1 dalies
b ir c punktuose, taiko III dalies II antraštinės dalies 2 skyriuje
nustatytas ligų kontrolės priemones; b) dėl naujų ligų ir
pavojų taiko: i) perkėlimo ir vežimo apribojimus,
taikomus gyvūnams ir produktams iš ūkių ar, jei taikoma,
ribojimų taikymo zonų ar laikymo vietų, kuriose pasireiškė
protrūkis ar pavojus, ir transporto priemonėms bei kitoms medžiagoms,
kurios galėjo turėti sąlytį su tais gyvūnais ar
produktais, ii) gyvūnų karantiną ir
produktų izoliavimą; iii) priežiūros ir atsekamumo
priemones; iv) neatidėliotinas ligų
kontrolės priemones, nurodytas III dalies II antraštinės dalies 1
skyriuje; c) taiko kitas neatidėliotinas
priemones, kurios laikomos tinkamomis veiksmingai ir efektyviai kontroliuoti ir
užkirsti kelią ligai ar pavojui plisti. 2. 1 dalyje nurodyta kompetentinga
institucija nedelsdama praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms:
a) apie 1 dalyje nurodytą
protrūkį ar pasireiškusį pavojų; b) apie neatidėliotinas priemones,
kurių imtasi pagal 1 dalį. 247 straipsnis
Neatidėliotinos priemonės, kurių turi imtis kitos valstybės
narės, išskyrus valstybes nares, kuriose pasireiškė protrūkis ar
pavojus 1. Kitų valstybių narių,
išskyrus tą valstybę narę, kurioje pasireiškė 246
straipsnio 1 dalyje nurodytas protrūkis ar pavojus, kompetentinga
institucija imasi vienos ar kelių 246 straipsnio 1 dalyje nurodytų
neatidėliotinų priemonių, jei ji nustato, kad jos teritorijoje
yra gyvūnų ar produktų iš 246 straipsnio 1 dalyje nurodytos
valstybės narės arba transporto priemonių ar kitų
medžiagų, kurios galėjo turėti sąlytį su tais gyvūnais
ar produktais. 2. Jei gresia didelė rizika, kol
Komisija priims neatidėliotinas priemones pagal 248 straipsnį, šio
straipsnio 1 dalyje nurodyta kompetentinga institucija gali laikinai imtis 246
straipsnio 1 dalyje nurodytų neatidėliotinų priemonių,
atsižvelgdama į padėties rimtumą, kiek tai susiję su
gyvūnais ir produktais iš ūkių ar kitų vietų ar, jei
taikoma, ribojimų taikymo zonų valstybėse narėse, kuriose
nustatyta 246 straipsnio 1 dalyje nurodyta liga ar pavojus, arba transporto
priemonėmis ar kitomis medžiagomis, kurios galėjo turėti
sąlytį su tokiais gyvūnais. 3. 1 dalyje nurodyta kompetentinga
institucija nedelsdama praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms: a) apie 1 dalyje nurodytą
protrūkį ar pasireiškusį pavojų; b) apie neatidėliotinas priemones,
kurių imtasi pagal 1 ir 2 dalis. 248 straipsnis
Komisijos neatidėliotinos priemonės 1. Jei pasireiškia protrūkis ar
pavojus, kaip nurodyta 246 straipsnio 1 dalyje, ir valstybių narių
kompetentingos institucijos imasi neatidėliotinų priemonių pagal
246 straipsnio 1 dalį ir 247 straipsnio 1 ir 2 dalis, Komisija
įvertina padėtį bei neatidėliotinas priemones, kurių
imtasi, ir įgyvendinimo aktu priima vieną ar kelias 246 straipsnio 1
dalyje nurodytas neatidėliotinas priemones dėl gyvūnų,
produktų, transporto priemonių ir kitų medžiagų, kurios
galėjo turėti sąlytį su tais gyvūnais ar produktais,
bet kuriuo iš šių atvejų: a) Komisijai nepranešta apie priemones,
kurių imtasi pagal 246 straipsnio 1 dalį ir 247 straipsnio 1 ir 2
dalis; b) Komisija mano, kad priemonės,
kurių imtasi pagal 246 straipsnio 1 dalį ir 247 straipsnio 1 ir 2
dalis, yra nepakankamos; c) Komisija mano, kad siekiant išvengti
nepagrįsto gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo
sutrikdymo būtina patvirtinti ar pakeisti priemones, kurių
valstybių narių kompetentingos institucijos ėmėsi pagal 246
straipsnio 1 dalį ir 247 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 2. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su didele ligos ar pavojaus plitimo rizika, Komisija gali priimti
nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus pagal 255 straipsnio 3 dalį. 2 skirsnis
Neatidėliotinos priemonės, susijusios su trečiųjų
šalių ir teritorijų kilmės gyvūnų ir produktų
siuntomis ir transporto priemonėmis bei kitomis medžiagomis, kurios
galėjo turėtį sąlytį su tokiomis siuntomis 249 straipsnis
Neatidėliotinos priemonės, kurių turi imtis valstybės
narės kompetentinga institucija Sužinojusi apie trečiosios šalies ar
teritorijos kilmės gyvūnų ar produktų siuntą arba
transporto priemones ar kitas medžiagas, kurios galėjo turėti
sąlytį su tokia siunta, kuri Sąjungoje gali kelti didelę
riziką dėl galimos su į sąrašą įtrauktomis
ligomis ar naujomis ligomis ar pavojais susijusios infekcijos ar užkrato,
valstybės narės kompetentinga institucija nedelsdama: a) imasi vienos ar kelių iš
šių neatidėliotinų priemonių, kurios, atsižvelgiant į
padėties rimtumą, yra būtinos tai rizikai sumažinti: i) siuntos sunaikinimo; ii) gyvūnų karantino ir
produktų izoliavimo; iii) priežiūros ir atsekamumo
priemonių; iv) atitinkamais atvejais ligų
kontrolės priemonių, nurodytų III dalies II antraštinės
dalies 1 skyriuje; v) kitų neatidėliotinų
priemonių, kurios laikomos tinkamomis užkirsti kelią ligai ar pavojui
plisti Sąjungoje; b) naudodamasi IMSOC praneša Komisijai
ir kitoms valstybėms narėms apie riziką, susijusią su
atitinkama siunta, ir siuntos kilmę. 250 straipsnis
Komisijos neatidėliotinos priemonės 1. Jei trečiojoje šalyje ar
teritorijoje pasireiškia arba paplinta į sąrašą įtraukta
liga, nauja liga ar pavojus, kurie gali kelti didelę riziką, arba jei
tai yra būtina dėl kitos svarbios priežasties, susijusios su
gyvūnų ar visuomenės sveikata, Komisija savo iniciatyva arba
valstybės narės prašymu gali įgyvendinimo aktu priimti
vieną ar kelias iš šių neatidėliotinų priemonių ir
atsižvelgdama į padėties rimtumą: a) sustabdyti gyvūnų ir
produktų siuntų ir transporto priemonių ar kitų
medžiagų, kurios galėjo turėti sąlytį su tokiomis
siuntomis, per kurias ta liga ar pavojus gali paplisti Sąjungoje,
įvežimą į Sąjungą; b) nustatyti specialius reikalavimus,
taikomus į Sąjungą įvežamoms gyvūnų ir
produktų siuntoms ir transporto priemonėms ar kitoms medžiagoms,
kurios galėjo turėti sąlytį su tokiomis siuntomis, per kurias
ta liga ar grėsmė gali paplisti Sąjungoje; c) imtis kitų tinkamų
neatidėliotinų ligų kontrolės priemonių siekdama
užkirsti kelią tai ligai ar pavojui plisti Sąjungoje. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 2. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su didele rizika, Komisija, pasikonsultavusi su atitinkama valstybe
nare, priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 255
straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros. 251 straipsnis
Neatidėliotinos priemonės, kurių turi imtis valstybės
narės, jei Komisija nesiima veiksmų 1. Jei valstybė narė
paprašė Komisijos imtis neatidėliotinų priemonių pagal 250
straipsnį, tačiau Komisija to nepadarė, ta valstybė
narė: a) kol Komisija priims neatidėliotinas
priemones pagal šio straipsnio 2 dalį, gali laikinai imtis vienos ar
kelių 249 straipsnio a dalyje nurodytų neatidėliotinų
priemonių, kiek tai susiję su 250 straipsnio 1 dalyje nurodytos
trečiosios šalies ar teritorijos kilmės gyvūnų ir
produktų siuntomis, transporto priemonėmis ir kitomis medžiagomis,
kurios galėjo turėti sąlytį su tokiomis siuntomis,
atsižvelgdama į padėties rimtumą savo teritorijoje; b) nedelsdama praneša Komisijai ir kitų
valstybių narių kompetentingoms institucijoms apie tokias
neatidėliotinas priemones ir nurodo jų priėmimo priežastį. 2. Komisija įvertina
padėtį bei neatidėliotinas priemones, kurių pagal šio
straipsnio 1 dalį ėmėsi valstybės narės, ir prireikus
įgyvendinimo aktu priima vieną ar kelias 250 straipsnyje nurodytas
neatidėliotinas priemones. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 255
straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. 3. Jei yra tinkamai pagrįstų
priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios
susijusios su didele rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus
įgyvendinimo aktus laikydamasi 255 straipsnyje 3 dalyje nurodytos
procedūros. VII DALIS
BENDROSIOS NUOSTATOS I ANTRAŠTINĖ DALIS
Procedūrinės nuostatos 252 straipsnis
I ir II priedų pakeitimas Siekiant atsižvelgti į technikos ir
mokslo pažangą ir pasikeitusias su visuomenės ir gyvūnų
sveikata susijusias aplinkybes, Komisijai pagal 253 straipsnį suteikiami
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl I ir II priedų
pakeitimų. 253 straipsnis
Įgaliojimų delegavimas 1. Įgaliojimai priimti
deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis
sąlygomis. 2. 4, 6 ir 9 straipsnių 2 dalyse,
11 straipsnio 3 dalyje, 13 ir 15 straipsnių 2 dalyse, 16 ir 18
straipsnių 3 dalyse, 24 ir 28 straipsniuose, 30 straipsnio 4 dalyje, 31 ir
34 straipsnių 2 dalyse, 37 straipsnio 5 dalyje, 39 straipsnyje, 41
straipsnio 3 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 1 dalyje, 47
straipsnyje, 48 straipsnio 3 dalyje, 53 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 3
dalyje, 55 ir 58 straipsnių 2 dalyse, 63 straipsnyje, 64 straipsnio 4
dalyje, 67 straipsnyje, 68 straipsnio 2 dalyje, 70 straipsnio 3 dalyje, 72
straipsnio 2 dalyje, 73 ir 74 straipsnių 3 dalyse, 76 straipsnio 2 dalyje,
79 straipsnyje, 80 straipsnio 4 dalyje, 85 ir 89 straipsnių 3 dalyse, 92
straipsnio 2 dalyje, 96 straipsnio 3 dalyje, 100 straipsnio 1 dalyje, 103
straipsnio 2 dalyje, 114 ir 115 straipsniuose, 119 straipsnio 1 dalyje, 122
straipsnio 2 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalyje, 132 straipsnyje,
133 ir 134 straipsnių 2 dalyse, 135 straipsnio 3 dalyje, 136 straipsnio 4
dalyje, 137 straipsnyje, 141 ir 143 straipsnių 1 dalyse, 144 straipsnyje,
146 straipsnio 4 dalyje, 148 straipsnio 3 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 152
straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnio 1 dalyje, 158 straipsnyje, 159 straipsnio 5
dalyje, 160 straipsnio 3 dalyje, 162 straipsnio 2 dalyje, 163 ir 164
straipsnių 3 dalyse, 165 straipsnio 5 dalyje, 166 ir 174 straipsnių 3
dalyse, 179 straipsnio 2 dalyje, 184 ir 188 straipsnių 1 dalyse, 191 ir
196 straipsnių 2 dalyse, 199 ir 200 straipsnių 3 dalyse, 201, 202 ir
203 straipsnių 2 dalyse, 204 straipsnio 3 dalyje, 205 ir 211
straipsniuose, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnyje, 216 straipsnio 4
dalyje, 218 straipsnio 3 dalyje, 221 straipsnio 1 dalyje, 222 ir 223
straipsnių 3 dalyse, 224 straipsnio 5 dalyje, 225 straipsnio 3 dalyje, 229
straipsnio 1 dalyje, 231 ir 233 straipsnių 3 dalyse, 235 straipsnyje, 236
straipsnio 1 dalyje, 239 straipsnio 4 dalyje, 240 straipsnio 3 dalyje, 241 straipsnio
1 dalyje, 242 straipsnio 2 dalyje, 243 straipsnio 1 dalyje, 244 straipsnio 2
dalyje, 252 straipsnyje, 259, 260 ir 261 straipsnių 2 dalyse nurodyti
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami neribotam
laikotarpiui nuo(*). 3. 229 straipsnio 1 dalyje nurodyti
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami
penkerių metų laikotarpiui nuo (*). (*) Pagrindinio
teisėkūros procedūra priimto akto įsigaliojimo data arba
kita teisės aktų leidėjo nustatyta data. 4. Europos Parlamentas arba Taryba gali
bet kada atšaukti šio straipsnio 1 dalyje išvardytus ir 229 straipsnio 1 dalyje
nurodytus deleguotuosius įgaliojimus. Sprendimu dėl
įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti
įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja
kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame
leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro
poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui. 5. Apie priimtą
deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos
Parlamentui ir Tarybai. 6. Pagal šio straipsnio 2 dalį ir
229 straipsnio 1 dalį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo
atveju, jeigu per du mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai
apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia
prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos
Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš.
Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem
mėnesiais. 254 straipsnis
Skubos procedūra 1. Pagal
šį straipsnį priimti deleguotieji aktai įsigalioja nedelsiant ir
taikomi, jei nepareiškiama 2 dalyje nurodytų prieštaravimų. Pranešime
Europos Parlamentui ir Tarybai apie deleguotąjį aktą nurodomos
skubos procedūros taikymo priežastys. 2. Europos
Parlamentas arba Taryba, laikydamiesi 253 straipsnio 6 dalyje nurodytos
procedūros, gali pareikšti prieštaravimų dėl deleguotojo akto.
Tokiu atveju Komisija, gavusi pranešimą apie Europos Parlamento arba
Tarybos sprendimą pareikšti prieštaravimų, nedelsdama panaikina
aktą. 255 straipsnis
Komiteto procedūra 1. Komisijai padeda Augalų,
gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinis komitetas, įsteigtas
pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 58 straipsnio 1 dalį. Tas
komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011. 2. Kai daroma nuoroda į šią
dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis. 3. Kai daroma nuoroda į šią
dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 8 straipsnis kartu su jo
5 straipsniu. II ANTRAŠTINĖ DALIS
Sankcijos 256 straipsnis
Sankcijos Valstybės narės nustato taisykles
dėl sankcijų, taikomų pažeidus šio reglamento nuostatas, ir
imasi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas
tų taisyklių įgyvendinimas. Nustatytos sankcijos turi būti
veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės ne vėliau kaip
[įrašyti datą: vieni metai po šio reglamento taikymo pradžios]
praneša Komisijai apie minėtas nuostatas ir nedelsdamos praneša apie bet
kuriuos vėliau padarytus pakeitimus. III ANTRAŠTINĖ DALIS
Valstybių narių priemonės 257 straipsnis
Valstybių narių priemonės 1. Valstybės narės savo
teritorijose gali taikyti papildomas ar griežtesnes priemones, nei nustatytos
šiame reglamente, susijusias tik su: a) su gyvūnų sveikata susijusia
atsakomybe, nurodyta I dalies 3 skyriuje; b) 16 straipsnyje nurodytu pranešimu
valstybėse narėse; c) II dalies 2 skyriuje nurodyta
priežiūra; d) registravimu, patvirtinimu, duomenų
saugojimu ir registrais, nurodytais IV dalies I antraštinės dalies 1
skyriuje ir II antraštinės dalies 1 skyriuje; e) laikomų sausumos gyvūnų ir
genetinės medžiagos produktų atsekamumo reikalavimais, nurodytais IV
dalies I antraštinės dalies 2 skyriuje. 2. 1 dalyje nurodytos nacionalinės
priemonės atitinka šiame reglamente nustatytas taisykles ir: a) netrukdo gyvūnų perkėlimui
ir produktų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą; b) neprieštarauja 1 dalyje nurodytoms
taisyklėms. VIII DALIS
PEREINAMOJO LAIKOTARPIO IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 258 straipsnis
Panaikinimas 1. Sprendimas 78/642/EEB, Direktyva
79/110/EEB, Direktyva 81/6/EEB, Sprendimas 89/455/EEB, Direktyva 90/423/EEB ir
Sprendimas 90/678/EEB panaikinami. 2. Šie teisės aktai panaikinami
nuo [šio reglamento taikymo pradžia]: –
Direktyva 64/432/EEB, –
Direktyva 77/391/EEB, –
Direktyva 78/52/EEB, –
Direktyva 80/1095/EEB, –
Direktyva 82/894/EEB, –
Direktyva 88/407/EEB, –
Direktyva 89/556/EEB, –
Direktyva 90/429/EEB, –
Direktyva 91/68/EEB, –
Sprendimas 91/666/EEB, –
Direktyva 92/35/EEB, –
Direktyva 92/65/EEB, –
Direktyva 92/66/EEB, –
Direktyva 92/118/EEB, –
Direktyva 92/119/EEB, –
Sprendimas 95/410/EB, –
Direktyva 2000/75/EB, –
Sprendimas 2000/258/EB, –
Reglamentas (EB) Nr. 1760/2000, –
Direktyva 2001/89/EB, –
Direktyva 2002/60/EB, –
Direktyva 2002/99/EB, –
Direktyva 2003/85/EB, –
Reglamentas (ES) Nr. [XXX/XXX [Leidinių
biurui: įrašyti Reglamento dėl gyvūnų augintinių
perkėlimo nekomerciniais tikslais, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB)
Nr. 998/2003, numerį], –
Reglamentas (EB) Nr. 21/2004, –
Direktyva 2004/68/EB, –
Direktyva 2005/94/EB, –
Direktyva 2006/88/EB, –
Direktyva 2008/71/EB, –
Direktyva 2009/156/EB, –
Direktyva 2009/158/EB. Nuorodos į tuos panaikintus teisės aktus
laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir skaitomos pagal III
priede pateiktą atitikties lentelę. 3. Pagal 2 dalyje nurodytus Tarybos ir
Europos Parlamento teisės aktus Komisijos priimti teisės aktai
galioja tiek, kiek jie neprieštarauja šiame reglamente nustatytoms
taisyklėms. 259
straipsnis
Su Reglamento (EB) Nr. 1760/2000, Reglamento (EB) Nr. 21/2004 ir
Direktyvos 2008/71/EB panaikinimu susijusios pereinamojo laikotarpio
priemonės 1. Nepaisant šio reglamento 258
straipsnio 2 dalies, reglamentai (EB) Nr. 1760/2000 ir (EB)
Nr. 21/2004 ir Direktyva 2008/71/EB toliau taikomi iki datos, kuri turi
būti nustatyta pagal šio straipsnio 2 dalį priimtame deleguotajame
akte. 2. Komisijai pagal 252 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl datos, nuo
kurios nebetaikomi šio straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai. Ta data yra atitinkamų taisyklių, kurios
turi būti priimtos pagal šio reglamento 103 straipsnio 2 dalyje ir 114 bei
115 straipsniuose nurodytus deleguotuosius aktus, taikymo pradžios data. 260 straipsnis
Su direktyvų 92/66/EEB, 2000/75/EB, 2001/89/EB, 2000/75/EB, 2002/60/EB,
2003/85/EB ir 2005/94/EB panaikinimu susijusios pereinamojo laikotarpio priemonės
1. Nepaisant šio reglamento 258
straipsnio 2 dalies, direktyvos 92/66/EEB, 2000/75/EB, 2001/89/EB, 2000/75/EB,
2002/60/EB, 2003/85/EB ir 2005/94/EB toliau taikomos iki datos, kuri turi
būti nustatyta pagal šio straipsnio 2 dalį priimtame deleguotajame
akte. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl datos, nuo
kurios nebetaikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos direktyvos. Ta data yra atitinkamų taisyklių, kurios
turi būti priimtos pagal šio reglamento 44 ir 47 straipsnių 1 dalyse,
48 straipsnio 3 dalyje, 53 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnio 3 dalyje, 58
straipsnio 2 dalyje, 63 straipsnyje, 64 straipsnio 4 dalyje, 67 straipsnyje, 68
straipsnio 2 dalyje ir 70 straipsnio 3 dalyje nurodytus deleguotuosius aktus,
taikymo pradžios data. 261 straipsnis
Su Reglamento (ES) Nr. [XXX/XXX dėl gyvūnų augintinių
perkėlimo nekomerciniais tikslais] panaikinimu susijusios pereinamojo
laikotarpio priemonės 1. Nepaisant šio reglamento 258
straipsnio 2 dalies, Reglamentas (ES) Nr. [XXX/XXX on the
non-commercial movement of pet animals] toliau taikomas iki datos, kuri
turi būti nustatyta pagal šio straipsnio 2 dalį priimtame
deleguotajame akte. 2. Komisijai pagal 253 straipsnį
suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl datos, nuo
kurios nebetaikomas Reglamentas XXX/XXX. Ta data yra atitinkamų taisyklių, kurios
turi būti priimtos pagal šio reglamento 114 straipsnio f dalyje, 152
straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 3 dalyje nurodytus deleguotuosius aktus,
taikymo pradžios data. 262 straipsnis
Įsigaliojimas ir taikymas Šis reglamentas įsigalioja
dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos
oficialiajame leidinyje. Jis taikomas praėjus 36 mėnesiams
nuo Reglamento įsigaliojimo dienos. Šis reglamentas privalomas visas ir
tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Priimta Briuselyje Europos Parlamento vardu Tarybos
vardu Pirmininkas Pirmininkas I PRIEDAS Gyvūnų
augintinių rūšys A DALIS Šunys (Canis lupus familiaris) Katės (Felis silvestris catus) Šeškai (Mustela putorius furo) B DALIS Bestuburiai (išskyrus bites, kamanes, moliuskus ir
vėžiagyvius) Dekoratyviniai vandens gyvūnai Varliagyviai Ropliai Paukščiai: visų rūšių
paukščiai, išskyrus naminius paukščius Žinduoliai: graužikai ir triušiai, kurie nėra
skirti maisto gamybai. II PRIEDAS Kanopinių
gyvūnų rūšys Taksonas || Būrys (lotynų kalba) || Šeima (lotynų kalba) || Gentys ir rūšys (lotynų kalba) Perissodactyla || Equidae || Equus spp. Tapiridae || Tapirus spp. Rhinocerotidae || Ceratotherium spp., Dicerorhinus spp., Diceros spp., Rhinoceros spp. Artiodactyla || Antilocapridae || Antilocapra ssp. Bovidae || Addax ssp., Aepyceros ssp., Alcelaphus ssp., Ammodorcas ssp., Ammotragus ssp., Antidorcas ssp., Antilope ssp., Bison ssp., Bos ssp.(įskaitant Bibos, Novibos, Poephagus), Boselaphus ssp., Bubalus ssp. (įskaitant Anoa), Budorcas ssp., Capra ssp., Cephalophus ssp., Connochaetes ssp., Damaliscus ssp.(įskaitant Beatragus), Dorcatragus ssp., Gazella ssp., Hemitragus ssp., Hippotragus ssp., Kobus ssp., Litocranius ssp., Madogua ssp., Naemorhedus ssp. (įskaitant Nemorhaedus ir Capricornis), Neotragus ssp., Oreamuos ssp., Oreotragus ssp., Oryx ssp., Ourebia ssp., Ovibos ssp., Ovis ssp., Patholops ssp., Pelea ssp., Procapra ssp., Pseudois ssp., Pseudoryx ssp., Raphicerus ssp., Redunca ssp., Rupicapra ssp., Saiga ssp., Sigmoceros-Alecelaphus ssp., Sylvicapra ssp., Syncerus ssp., Taurotragus ssp., Tetracerus ssp., Tragelaphus ssp. (įskaitant Boocerus). Camelidae || Camelus ssp., Lama ssp., Vicugna ssp. Cervidae || Alces ssp., Axis-Hyelaphus ssp., Blastocerus ssp., Capreolus ssp., Cervus-Rucervus ssp., Dama ssp., Elaphurus ssp., Hippocamelus ssp., Hydropotes ssp., Mazama ssp., Megamuntiacus ssp., Muntiacus ssp., Odocoileus ssp., Ozotoceros ssp., Pudu ssp., Rangifer ssp. Giraffidae || Giraffa ssp., Okapia ssp. Hippopotamidae || Hexaprotodon-Choeropsis ssp., Hippopotamus ssp. Moschidae || Moschus ssp. Suidae || Babyrousa ssp., Hylochoerus ssp., Phacochoerus ssp., Potamochoerus ssp., Sus ssp., Tayassuidae || Catagonus ssp., Pecari-Tayassu ssp. Tragulidae || Hyemoschus ssp., Tragulus-Moschiola ssp. Proboscidae || Elephantidae || Elephas ssp., Loxodonta ssp. III PRIEDAS 257 straipsnio 2 dalyje nurodyta
atitikties lentelė 1. Direktyva
64/432/EB Direktyva 64/432/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies), 150 ir 220 straipsnio 3 dalys 3 straipsnio 1 dalis 3 straipsnio 2 dalis || 121 ir 123 straipsniai 121 straipsnio 2 dalis, 123 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 3 ir 4 dalys 4 straipsnio 1 dalis 4 straipsnio 2 ir 3 dalys || 121 straipsnio 1 dalis 122 straipsnio 1 ir 2 dalys 5 straipsnio 1 dalis 5 straipsnio 2 dalis 5 straipsnio 2 dalies a punktas 5 straipsnio 2 dalies b punktas 5 straipsnio 3 dalis 5 straipsnio 4 dalis 5 straipsnio 5 dalis || 140 straipsnio 1 dalis, 142 ir 143 straipsniai, 146 straipsnio 3 ir 4 dalys, 144 straipsnio a dalis 141 straipsnio 1 dalies b punktas, 146 straipsnio 3 ir 4 dalys, 150 straipsnis, 130, 132 ir 150 straipsniai 6 straipsnis || 127, 128 ir 129 straipsniai 6a straipsnis || - 7 straipsnis || 129 ir 130 straipsniai, 131 straipsnio a dalis ir 132 straipsnis 8 straipsnis || 16, 17 ir 18 straipsniai, 16, 17 ir 18 straipsnių 3 dalys ir 19 straipsnis 9 straipsnis || 30 straipsnio 1 dalis, 31 ir 32 straipsniai, 30 straipsnio 3 ir 4 dalys ir 31 straipsnio 2 dalis 10 straipsnis || 30 straipsnio 2 dalis, 31, 32, 36, 41, 42, 39 ir 40 straipsniai, 41 straipsnio 3 dalis ir 42 straipsnio 5 ir 6 dalys 11 straipsnio 1 dalis 11 straipsnio 2 dalis 11 straipsnio 3 dalis 11 straipsnio 4 dalis 11 straipsnio 5 ir 6 dalys || 89 straipsnio 1 dalies a punktas, 92 ir 93 straipsniai ir 92 straipsnio 2 dalis, 97, 100 ir 101 straipsniai 93 ir 94 straipsniai 95 straipsnis 92 straipsnio 1 ir 2 dalių d punktai 12 straipsnio 1 dalis 12 straipsnio 2 dalis 12 straipsnio 3 dalis 12 straipsnio 4 dalis 12 straipsnio 5 ir 6 dalys || 122 straipsnis, 99 ir 100 straipsniai 122 straipsnio 1 dalies a ir b punktai 140 straipsnio 3 dalis - 13 straipsnio 1 ir 2 dalys 13 straipsnio 3 dalis 13 straipsnio 4 dalis 13 straipsnio 5 ir 6 dalys || 89, 92, 93, 94, 97, 100 ir 101 straipsniai 95 straipsnis - 96 straipsnis 14 straipsnio 1 ir 2 dalys 14 straipsnio 3 dalies A ir B punktai 14 straipsnio 3 dalies C punktas 14 straipsnio 4–6 dalys || - - 103 straipsnis - 15 straipsnio 1 dalis 15 straipsnio 2–4 dalys || 256 straipsnis - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 17a straipsnis || - 18 straipsnis || 103 straipsnis 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 2. Direktyva
77/391/EEB Direktyva 77/391/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnio 1 dalis 2 straipsnio 2 dalis 2 straipsnio 3 dalis 2 straipsnio 4 dalis || 30 straipsnio 1 dalis 31 ir 32 straipsniai 33 straipsnis 36 ir 41 straipsniai 3 straipsnio 1 dalis 3 straipsnio 2 dalis 3 straipsnio 3 dalis 3 straipsnio 4 dalis || 30 straipsnio 1 dalis 31 ir 32 straipsniai 33 straipsnis 36 ir 41 straipsniai 4 straipsnis || 30 straipsnio 1 dalis, 31, 32, 33, 36 ir 41 straipsniai 5 straipsnis || - 6 straipsnis || - 7 straipsnis || - 8 straipsnis || - 9 straipsnis || - 10 straipsnis || - 11 straipsnis || - 12 straipsnis || - 13 straipsnis || - 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 3. Direktyva
78/52/EEB Direktyva 78/52/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnio 1 dalis 3 straipsnio 2 dalis 3 straipsnio 3 dalis 3 straipsnio 4 dalis || 30 straipsnio 1 dalis, 31, 34 ir 35 straipsniai - - 30 straipsnio 1 dalis ir 31 straipsnis 4 straipsnis || 30 straipsnio 1 dalis, 31 ir 35 straipsniai 5 straipsnis || 16, 17, 18, 46 ir 47 straipsniai 6 straipsnio 1 dalis 6 straipsnio 2 dalis 6 straipsnio 3 dalis || 73–75 straipsniai 76 ir 77 straipsniai 78 ir 79 straipsniai 7 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 8 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 9 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 10 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 11 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 12 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 13 straipsnis || 16, 17, 18, 46 ir 47 straipsniai 14 straipsnio 1 dalis 14 straipsnio 2 dalis 14 straipsnio 3 dalis || 73–75 straipsniai 76 ir 77 straipsniai 78 ir 79 straipsniai 15 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 16 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 17 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 18 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 19 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 20 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 21 straipsnis || - 22 straipsnis || 16, 17, 18, 46 ir 47 straipsniai 23 straipsnis || 73–79 straipsniai 24 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 25 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 26 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 27 straipsnis || 121 straipsnio 1 dalis, 123 straipsnio 1 dalies b punktas 28 straipsnis || - 29 straipsnis || - 30 straipsnis || - 4. Direktyva 80/1095/EEB Direktyva 80/1095/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || 30 straipsnio 1 dalis ir 36 straipsnis 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 30 straipsnio 1 dalis, 34 ir 35 straipsniai 3a straipsnis || 30 straipsnio 1 dalis, 34 ir 35 straipsniai 4 straipsnis || 31, 32 ir 35 straipsniai 4a straipsnis || 31, 32 ir 35 straipsniai 5 straipsnis || - 6 straipsnis || 30 straipsnio 1 dalies b punktas, 30 straipsnio 3 dalis ir 31 straipsnis 7 straipsnis || 36, 39 ir 40 straipsniai 8 straipsnis || 41 ir 42 straipsniai 9 straipsnis || - 11 straipsnis || - 12 straipsnis || - 12a straipsnis || - 13 straipsnis || - 5. Direktyva 82/894/EEB Direktyva 82/894/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 17, 19, 20 ir 21 straipsniai 4 straipsnis || 17,18, 19, 20 ir 21 straipsniai 5 straipsnis || 21 straipsnio b ir c punktai 6 straipsnis || - 7 straipsnis || - 8 straipsnis || - 6. Direktyva 88/407/EEB Direktyva 88/407/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 157 ir 158 straipsniai 4 straipsnis || 158 straipsnio b ir c punktai 5 straipsnis || 89, 92, 95 ir 96 straipsniai 6 straipsnio 1 dalis 6 straipsnio 2 dalis 6 straipsnio 3 ir 4 dalys || 159 ir 160 straipsniai - - 8 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies a punktas ir 231 straipsnis 9 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies b punktas, 234 ir 235 straipsniai 10 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies c punktas, 231, 236 ir ir 238 straipsniai 11 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies d punktas, 239 ir 240 straipsniai 12 straipsnis || 230 straipsnio 2 dalis 15 straipsnis || 246–251 straipsniai 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 7. Direktyva 89/556/EEB Direktyva 89/556/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 157, 158 ir 159 straipsniai 5 straipsnio 1 dalis 5 straipsnio 2 dalis 5 straipsnio 2a ir 3 dalys || 89 ir 92 straipsniai 96 straipsnis 92 straipsnis 6 straipsnis || 159 ir 160 straipsniai 7 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies a punktas ir 231 straipsnis 8 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies b punktas, 234 ir 235 straipsniai 9 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies c punktas, 236 ir 238 straipsniai 10 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies d punktas, 239 ir 240 straipsniai 11 straipsnis || 230 straipsnio 2 dalis ir 249–251 straipsniai 14 straipsnis || 246–248 straipsniai 15 straipsnis || - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 8. Direktyva 90/429/EEB Direktyva 90/429/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 157 ir 158 straipsniai 4 straipsnis || - 5 straipsnio 1 dalis 5 straipsnio 2 dalis || 89 ir 92 straipsniai 96 straipsnis 6 straipsnio 1 dalis 6 straipsnio 2 dalis || 159 ir 160 straipsniai - 7 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies a punktas ir 231 straipsnis 8 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies b punktas, 234 ir 235 straipsniai 9 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies c punktas, 236 ir 238 straipsniai 10 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies d punktas, 239 ir 240 straipsniai 11 straipsnio 1 dalis 11 straipsnio 2 ir 3 dalys || 230 straipsnio 2 dalis - 12 straipsnis || 239 straipsnis 13 straipsnis || - 14 straipsnis || - 15 straipsnis || 246–251 straipsniai 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 9. Direktyva 91/68/EEB Direktyva 91/68/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies), 150 ir 220 straipsnio 3 dalys 3 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalys 3 straipsnio 4 dalis || 127 ir 128 straipsniai 136 straipsnis 4 straipsnio 1 dalis 4 straipsnio 2 dalis 4 straipsnio 3 dalis || 121 straipsnio 2 dalies b punktas, 127 ir 128 straipsniai 125 straipsnis 128 straipsnis 4a straipsnis || 128 straipsnis 4b straipsnio 1–3 dalys 4b straipsnio 4 dalis 4b straipsnio 5 dalis 4b straipsnio 6 dalis || 128 straipsnis 130 straipsnis 129 straipsnis 121 straipsnio 1 dalis ir 122 straipsnis 4c straipsnio 1 ir 2 dalys 4c straipsnio 3 dalis || 128 straipsnis 130 ir 132 straipsniai 5 straipsnis || 128 straipsnis 6 straipsnis || 128 straipsnis 7 straipsnio 1–3 dalys 7 straipsnio 4 dalis || 30, 31 ir 32 straipsniai - 8 straipsnio 1–3 dalys 8 straipsnio 4 dalis || 36, 39 ir 40 straipsniai - 8a straipsnio 1 dalis 8a straipsnio 2 dalis 8a straipsnio 3 dalis 8a straipsnio 4 dalis 8a straipsnio 5 dalis || 89 straipsnio 1 dalies a punktas, 92, 93 ir 131 straipsniai 97 ir 100 straipsniai 93, 94 ir 96 straipsniai 95 straipsnis 92 straipsnio 1 ir 2 dalių d punktai 8b straipsnio 1 dalis 8b straipsnio 2 dalis 8b straipsnio 3 dalis 8b straipsnio 4 dalis || 82 straipsnis, 89 straipsnio 1 dalies a punktas, 92, 93, 97, 100 ir 131 straipsniai 89, 92 ir 93 straipsniai 95 straipsnis - 8c straipsnio 1 dalis 8c straipsnio 2 dalis 8c straipsnio 3 dalis 8c straipsnio 4 ir 5 dalys || 85 ir 122 straipsniai 99 straipsnis 122 straipsnio 1 dalies a punktas - 9 straipsnis || 140, 141, 142, 143, 144, 145, 146 ir 150 straipsniai 10 straipsnis || - 11 straipsnis || - 12 straipsnis || 141 straipsnio b punktas 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 10. Sprendimas 91/666/EEB Sprendimas 91/666/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 48 straipsnis 4 straipsnis || 48, 49 ir 50 straipsniai 5 straipsnis || 48 ir 50 straipsniai 6 straipsnis || 15 straipsnis ir 48 straipsnio 3 dalies b punktas 7 straipsnis || 50 straipsnis 8 straipsnis || - 9 straipsnis || - 10 straipsnis || - 11 straipsnis || - 12 straipsnis || - 11. Direktyva 92/35/EEB Direktyva 92/35/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 16 straipsnis 4 straipsnis || 53–57 ir 59 straipsniai 5 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 6 straipsnis || 60–69 straipsniai 7 straipsnis || 57 straipsnis 8 straipsnis || 64 straipsnis 9 straipsnis || 65, 66 ir 67 straipsniai 10 straipsnis || 65, 66 ir 67 straipsniai 11 straipsnis || 68 straipsnis 12 straipsnis || 71 straipsnio 1 dalis 13 straipsnis || 65 straipsnio 2 dalis 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || 43, 44 ir 45 straipsniai 18 straipsnis || - 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 12. Direktyva 92/65/EEB Direktyva 92/65/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || - 4 straipsnis || 121, 123, 16, 17 ir 18 straipsniai, 30 straipsnio 2 dalis, 140–143, 146 ir 148 straipsniai 5 straipsnis || 133, 134, 140 ir 141 straipsniai 6 straipsnio A dalis 6 straipsnio B dalis || 121, 123, 127, 128, 134, 137 ir 140–143 straipsniai - 7 straipsnio A dalis 7 straipsnio B dalis || 121, 123, 127, 128, 134, 137 ir 140–143 straipsniai - 8 straipsnis || 121, 123, 133 ir 140–143 straipsniai 9 straipsnis || 121, 123, 133 ir 140–143 straipsniai 10 straipsnio 1–4 dalys 10 straipsnio 5–7 dalys || 121, 123, 133 ir 140–143 straipsniai - 10a straipsnis || - 11 straipsnio 1 dalis 11 straipsnio 2 ir 3 dalys 11 straipsnio 4 dalis 11 straipsnio 5 dalis || 155 straipsnis 155, 157, 158 ir 140–143 straipsniai 92 ir 96 straipsniai 162 straipsnis 12 straipsnio 1 dalis 12 straipsnio 2 dalis 12 straipsnio 3 dalis 12 straipsnio 4 dalis 12 straipsnio 5 dalis 12 straipsnio 6 dalis || - 246–248 straipsniai 82, 97 ir 100 straipsniai 140–146 ir 149–151 straipsniai - 256 straipsnis 13 straipsnio 1 dalis 13 straipsnio 2 dalis || 133, 140–146 ir 148 straipsniai 90, 92 ir 93–96 straipsniai 14 straipsnis || 30, 31 ir 32 straipsniai 15 straipsnis || 36, 39, 40 ir 41 straipsniai 16 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalis ir 236 straipsnis 17 straipsnio 1 dalis 17 straipsnio 2 dalis 17 straipsnio 3 dalis 17 straipsnio 4 ir 5 dalys || 230 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktai 231 straipsnis 231, 234 ir 235 straipsniai - 18 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies d punktas ir 239 straipsnis 19 straipsnis || 236 straipsnis 20 straipsnis || 230 straipsnio 2 dalis ir 246–248 straipsniai 21 straipsnis || 141, 142, 143, 160, 209 ir 211 straipsniai 22 straipsnis || - 23 straipsnis || - 24 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies d punktas, 239 straipsnis ir 241 straipsnio 1 dalies a punkto v papunktis ir c punkto iv papunktis 25 straipsnis || - 26 straipsnis || - 27 straipsnis || - 28 straipsnis || - 29 straipsnis || - 30 straipsnis || - 13. Direktyva 92/66/EEB Direktyva 92/66/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 16 straipsnis 4 straipsnis || 53–56 straipsniai, 57 straipsnio 1 dalis ir 59 straipsnis 5 straipsnis || 60–63 straipsniai 6 straipsnis || 63 straipsnis 7 straipsnis || 57 straipsnis ir 43 straipsnio 2 dalies d punktas 8 straipsnis || 55 ir 56 straipsniai 9 straipsnio 1 dalis 9 straipsnio 2–7 dalys || 64 straipsnis 65–68 straipsniai 10 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 11 straipsnis || 67 straipsnio b dalis, 68 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalies a punktas 12 straipsnis || 54 straipsnis 13 straipsnis || 65 straipsnio 2 dalis 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 16 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 17 straipsnis || 47 straipsnis 18 straipsnis || 65 straipsnio e dalis, 67 ir 69 straipsniai 19 straipsnio 1–3 dalys 19 straipsnio 4 dalis 19 straipsnio 5 dalis || 53–56 straipsniai 57 straipsnio 1 dalis ir 60–63 straipsniai 71 straipsnio 2 dalis 20 straipsnis || - 21 straipsnis || 43 ir 44 straipsniai 22 straipsnis || - 23 straipsnis || - 24 straipsnis || - 25 straipsnis || - 26 straipsnis || - 27 straipsnis || - 14. Direktyva
92/118/EEB Direktyva 92/118/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 164 ir 223 straipsniai ir 228 straipsnio c dalies v punktas 4 straipsnio 1 dalis 4 straipsnio 2 dalis || 164 ir 223 straipsniai ir 228 straipsnio c dalies v punktas - 5 straipsnis || 164 ir 223 straipsniai 6 straipsnis || 15 straipsnio 1 ir 2 dalių b punktai 7 straipsnio 1 dalis 7 straipsnio 2 dalis 7 straipsnio 3 dalis 7 straipsnio 4 dalis || - 246–248 straipsniai - 256 straipsnis 8 straipsnis || - 9 straipsnis || 230 ir 236 straipsniai 10 straipsnis || 230, 236, 239 ir 241 straipsniai 11 straipsnis || 241 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktis 12 straipsnis || - 13 straipsnis || 241 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 16 straipsnis || 241 straipsnio 1 dalies c punkto v papunktis 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 15. Direktyva
92/119/EEB Direktyva 92/119/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 16 straipsnis 4 straipsnis || 53–57 ir 59 straipsniai 5 straipsnis || 60–63 straipsniai 6 straipsnis || 70 straipsnis ir 71 straipsnio 2 dalis 7 straipsnis || 63 straipsnis 8 straipsnis || 57 straipsnis 9 straipsnis || 62 ir 63 straipsniai 10 straipsnis || 64 straipsnis 11 straipsnis || 65–68 straipsniai ir 71 straipsnio 2 dalis 12 straipsnis || 65–68 straipsniai 13 straipsnis || 67 straipsnio a dalis 14 straipsnis || 65 straipsnio 2 dalis 15 straipsnis || - 16 straipsnis || 63 ir 67 straipsnių b dalys, 68 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalies a punktas 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 19 straipsnis || 46, 47 ir 69 straipsniai 20 straipsnis || 43, 44 ir 45 straipsniai 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 23 straipsnis || - 24 straipsnis || - 25 straipsnis || - 26 straipsnis || - 27 straipsnis || - 28 straipsnis || - 16. Sprendimas
95/410/EEB Sprendimas 95/410/EEB || Šis reglamentas 1 straipsnis || 127–129 straipsniai 2 straipsnis || 128 straipsnio 1 dalies c punktas 3 straipsnis || 140, 142 ir 143 straipsniai 4 straipsnis || - 5 straipsnis || - 6 straipsnis || - 17. Direktyva 2000/75/EB Direktyva 2000/75/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 16 straipsnis 4 straipsnio 1 ir 2 dalys 4 straipsnio 3 dalis 4 straipsnio 4 dalis 4 straipsnio 5 dalis 4 straipsnio 6 dalis || 54 ir 55 straipsniai 53 straipsnis 56 straipsnis 70 straipsnis 59 straipsnis 5 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 6 straipsnis || 60–64 straipsniai 7 straipsnis || 57 straipsnis 8 straipsnis || 64, 68 straipsniai ir 71 straipsnio 3 dalis 9 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 10 straipsnio 1 dalis 10 straipsnio 2 dalis || 64 ir 67 straipsniai 46 ir 47 straipsniai 11 straipsnis || - 12 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 13 straipsnis || 71 straipsnio 1 dalis 14 straipsnis || 65 straipsnio 2 dalis 15 straipsnis || - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 18 straipsnis || 43, 44 ir 45 straipsniai 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 23 straipsnis || - 18. Reglamentas (EB) Nr. 1760/2000 Reglamentas (EB) Nr. 1760/2000 || Šis reglamentas 1 straipsnis || 102 straipsnis 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 102 straipsnio 2 dalis ir 105 straipsnis 4 straipsnis || 106 straipsnio a dalis, 108, 114, 115 ir 117 straipsniai 5 straipsnis || 103 straipsnio 1 dalies a punktas 6 straipsnis || 104 straipsnis, 106 straipsnio b dalis, 108, 114, 115 ir 117 straipsniai 7 straipsnis || 97, 100, 101 straipsniai ir 106 straipsnio b dalies i punktas ir c dalis 8 straipsnis || 105 straipsnis 9 straipsnis || - 10 straipsnio a–c dalys 10 straipsnio d ir e dalys 10 straipsnio f dalis || 114, 115 ir 117 straipsniai - 258 straipsnis 11 straipsnis || - 12 straipsnis || - 13 straipsnis || - 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 23 straipsnis || - 24 straipsnis || - 25 straipsnis || - 19. Direktyva 2001/89/EB Direktyva 2001/89/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 16, 17, 18 ir 21 straipsniai 4 straipsnis || 53–57 straipsnio 1 dalis ir 59 straipsnis 5 straipsnis || 60–63 straipsniai ir 71 straipsnio 2 dalis 6 straipsnis || 63 ir 71 straipsniai 7 straipsnis || 62, 63 straipsniai ir 65 straipsnio 1 dalies b punktas 8 straipsnis || 57 straipsnis 9 straipsnis || 64 straipsnis 10 straipsnis || 65–68 straipsniai 11 straipsnis || 65–68 straipsniai 12 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies f punktas, 67 straipsnio b dalis ir 68 straipsnio 1 dalies b punktas 13 straipsnis || 61 straipsnio 3 dalis, 63 straipsnio d dalis ir 68 straipsnis 14 straipsnis || 62 ir 63 straipsniai 15 straipsnis || 70 straipsnis 16 straipsnis || 70 straipsnis ir 30–35 straipsniai 17 straipsnis || 15 straipsnis, 54 straipsnio 2 ir 3 dalys, 65 straipsnio 1 dalies b punktas ir 67 straipsnio c dalis 18 straipsnis || 15, 46 ir 47 straipsniai 19 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies e punktas, 67 ir 69 straipsniai 20 straipsnis || 70 straipsnis 21 straipsnis || - 22 straipsnis || 43, 44 ir 45 straipsniai 23 straipsnis || 43 straipsnio 2 dalies d punktas ir 44 straipsnis 24 straipsnis || - 25 straipsnis || - 26 straipsnis || - 27 straipsnis || - 28 straipsnis || - 29 straipsnis || - 30 straipsnis || - 31 straipsnis || - 20. Direktyva 2002/60/EB Direktyva 2002/60/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 16, 17, 18 ir 21 straipsniai 4 straipsnis || 53–56 straipsniai, 57 straipsnio 1 dalis ir 59 straipsnis 5 straipsnis || 60–63 straipsniai ir 71 straipsnio 2 dalis 6 straipsnis || 63 ir 71 straipsniai 7 straipsnis || 62 ir 63 straipsniai 8 straipsnis || 57 straipsnis 9 straipsnis || 64 straipsnis 10 straipsnis || 65, 67 ir 68 straipsniai 11 straipsnis || 65, 67 ir 68 straipsniai 12 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies f punktas, 67 straipsnio b dalis ir 68 straipsnio 1 dalies b punktas 13 straipsnis || 61 straipsnio 3 dalis, 63 straipsnio d dalis ir 68 straipsnis 14 straipsnis || 62 ir 63 straipsniai 15 straipsnis || 70 straipsnis 16 straipsnis || 70 straipsnis ir 30–35 straipsniai 17 straipsnis || 61 straipsnio f dalis ir 63 straipsnis 18 straipsnis || 15 straipsnis, 54 straipsnio 2 ir 3 dalys, 65 straipsnio 1 dalies b punktas ir 67 straipsnio c dalis 19 straipsnis || 15, 46 ir 47 straipsniai 20 straipsnis || - 21 straipsnis || 43, 44 ir 45 straipsniai 22 straipsnis || 43 straipsnio 2 dalies d punktas ir 44 straipsnis 23 straipsnis || - 24 straipsnis || - 25 straipsnis || - 26 straipsnis || - 27 straipsnis || - 28 straipsnis || - 29 straipsnis || - 30 straipsnis || - 21. Direktyva 2002/99/EB Direktyva 2002/99/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 164, 223 straipsniai ir 228 straipsnio c dalies v punktas 4 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto i papunktis, g, h, i punktai, 67, 164, 223 straipsniai ir 229 straipsnio 1 dalies d punktas 5 straipsnis || 165, 166, 224 ir 225 straipsniai 6 straipsnis || - 7 straipsnis || 236 ir 238 straipsniai 8 straipsnis || 231, 232 ir 233 straipsniai 9 straipsnis || 239 ir 240 straipsniai 10 straipsnis || - 11 straipsnis || - 12 straipsnis || - 13 straipsnis || - 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 16 straipsnis || - 22. Direktyva 2003/85/EB Direktyva 2003/85/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 16, 17, 18 ir 21 straipsniai 4 straipsnis || 53–56 straipsniai ir 57 straipsnio 1 dalis 5 straipsnis || 55 straipsnio 1 dalies d, e punktai ir 2 dalis 6 straipsnis || 55 straipsnio 1 dalies f punkto i papunktis, 2 dalis ir 56 straipsnio b punktas 7 straipsnis || 55 straipsnio 1 dalies f punkto ii papunktis 8 straipsnis || 55 straipsnio 1 dalies f punktas ir 2 dalis 9 straipsnis || 59 straipsnis 10 straipsnis || 60, 61 ir 63 straipsniai 11 straipsnis || 61 straipsnio 1 dalies f punktas, 63 straipsnio b dalis, 65 straipsnio 1 dalies f punktas ir 67 straipsnio b dalis 12 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies h punkto 1 papunktis ir 67 straipsnis 13 straipsnis || 57 straipsnis 14 straipsnis || 61 ir 63 straipsniai 15 straipsnis || 61 ir 63 straipsniai 16 straipsnis || 61, 62 ir 63 straipsniai 17 straipsnis || 71 straipsnio 2 ir 3 dalys 18 straipsnis || 61 ir 63 straipsniai 19 straipsnis || 62 ir 63 straipsniai 20 straipsnis || 71 straipsnio 2 ir 3 dalys 21 straipsnis || 64 straipsnis 22 straipsnis || 65–67 straipsniai 23 straipsnis || 65–67 straipsniai 24 straipsnis || 67 straipsnis ir 71 straipsnio 1 dalis 25 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto i papunktis, g, h, i punktai ir 67 straipsnis 26 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto i papunktis, g, h, i punktai, 67 ir 164 straipsniai 27 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto i papunktis, g, h, i punktai, 67 ir 164 straipsniai 28 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto iii papunktis ir 67 straipsnis 29 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto ii papunktis ir 67 straipsnis 30 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto ii papunktis ir 67 straipsnis 31 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto ii papunktis ir 67 straipsnis 32 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 33 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto ii papunktis ir 67 straipsnis 34 straipsnis || 67 straipsnis, 140 straipsnio 2 dalis, 159 straipsnio 1 dalies b punktas, 165 straipsnio 1 dalies b punktas 35 straipsnis || 71 straipsnis 36 straipsnis || 68 straipsnis 37 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 38 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 39 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto i papunktis, g, h, i punktai, 67 ir 164 straipsniai 40 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto i papunktis, g, h, i punktai, 67 ir 164 straipsniai 41 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas, d punkto ii papunktis ir 67 straipsnis 42 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 43 straipsnis || 71 straipsnis 44 straipsnis || 68 straipsnis 45 straipsnis || 64, 69 ir 71 straipsniai 46 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 47 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies h punktas ir 67 straipsnis 48 straipsnis || 140 straipsnis 49 straipsnis || 15, 46 ir 47 straipsniai 50 straipsnis || 46,47 ir 69 straipsniai 51 straipsnis || 46, 47 ir 69 straipsniai 52 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 53 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 54 straipsnis || 46, 47, 65, 67 straipsniai ir 69 straipsnio 3 dalis 55 straipsnis || 46, 47, 65, 67 straipsniai ir 69 straipsnio 3 dalis 56 straipsnis || 47 straipsnis, 68 straipsnio 1 dalies c punktas ir 69 straipsnio 3 dalis 57 straipsnis || 47 straipsnis, 68 straipsnio 1 dalies c punktas ir 69 straipsnio 3 dalis 58 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas ir 67 straipsnis 59 straipsnis || 36, 38, 39, 40 ir 68 straipsniai 60 straipsnis || 36, 38, 39, 40 ir 68 straipsniai 61 straipsnis || 36, 38, 39, 40 ir 68 straipsniai 62 straipsnis || 68 straipsnis 63 straipsnis || 140 straipsnio 2 dalis, 159 ir 165 straipsniai 64 straipsnis || 69 straipsnio 3 dalis ir 128 straipsnis 65 straipsnis || 15 straipsnis 66 straipsnis || - 67 straipsnis || - 68 straipsnis || - 69 straipsnis || - 70 straipsnis || 15 straipsnis 71 straipsnis || 54 straipsnio 2 ir 3 dalys, 58 straipsnis, 61 straipsnio 1 dalies g punktas, 63 straipsnio c dalis, 65 straipsnio 1 dalies b punktas, 67 straipsnio c dalis, 68 straipsnio 1 dalies c punktas ir 2 dalies b punktas 72 straipsnis || 43 straipsnis 73 straipsnis || 45 straipsnis 74 straipsnis || 43 straipsnio 2 dalies d punktas 75 straipsnis || 44 straipsnis 76 straipsnis || 43 straipsnio 2 dalies d punktas ir 44 straipsnis 77 straipsnis || 44 straipsnis 78 straipsnis || 43 straipsnio 2 dalies d punktas 79 straipsnis || 52 straipsnis 80 straipsnis || 48 straipsnis 81 straipsnis || 48 straipsnio 3 dalis ir 50 straipsnis 82 straipsnis || 48 straipsnio 3 dalis ir 50 straipsnis 83 straipsnis || 49 straipsnis 84 straipsnis || 48 straipsnio 3 dalis ir 50 straipsnis 85 straipsnis || 70 ir 71 straipsniai 86 straipsnis || 256 straipsnis 87 straipsnis || - 88 straipsnis || 71 straipsnio 3 dalis 89 straipsnis || - 90 straipsnis || - 91 straipsnis || - 92 straipsnis || - 93 straipsnis || - 94 straipsnis || - 95 straipsnis || - 23. Reglamentas
(EB) Nr. 998/2003 Reglamentas (EB) Nr. 998/2003 || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || - 3 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 4 straipsnis || 112 straipsnis, 114 straipsnio e dalis ir 117 straipsnis 5 straipsnis || 152, 222 ir 228 straipsniai 6 straipsnis || - 7 straipsnis || 152 ir 222 straipsnių 2 ir 3 dalys 8 straipsnis || 241 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis 9 straipsnis || 241 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis 10 straipsnis || 231 straipsnis 11 straipsnis || - 12 straipsnis || - 13 straipsnis || - 14 straipsnis (1 ir 2 dalys) 14 straipsnis (3 dalis) 14 straipsnis (4 dalis) || 239 straipsnis - 236 straipsnio 1 dalies b punktas ir 241 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis 15 straipsnis || - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || 152 ir 222 straipsnių 2 ir 3 dalys, 228 straipsnis ir 241 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis 18 straipsnis || 246–251 straipsniai 19 straipsnis || 4 straipsnio 2 dalies b punktas, 152 ir 222 straipsnių 2 ir 3 dalys, 228 straipsnis ir 241 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis 19a straipsnio 1 dalis 19a straipsnio 2 dalis || 114 straipsnio e dalis ir 117 straipsnis 152 straipsnio 2 ir 3 dalys 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 23 straipsnis || - 24 straipsnis || - 25 straipsnis || - 24. Reglamentas (EB)
Nr. 21/2004 Reglamentas (EB) Nr. 21/2004 || Šis reglamentas 1 straipsnis || 102 straipsnis 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnio 1 dalis 3 straipsnio 2 dalis || 102 straipsnio 2 dalis 105 straipsnis 4 straipsnio 1 ir 2 dalys 4 straipsnio 3 dalis 4 straipsnio 4–7 dalys 4 straipsnio 8 dalis 4 straipsnio 9 dalis || 107 straipsnio a dalis, 114, 115 ir 117 straipsniai 114 straipsnio b dalis ir 115 straipsnio a dalis 114 straipsnis 105 straipsnis 114 straipsnio b dalis 5 straipsnis || 97, 100, 101, 105 straipsniai ir 106 straipsnio b ir c dalys 6 straipsnis || 105 ir 107 straipsnių b dalis, 108 straipsnis, 114 straipsnio c dalies ii papunktis, 115 ir 117 straipsniai 7 straipsnis || 96 straipsnis 8 straipsnio 1 dalis 8 straipsnio 2 dalis 8 straipsnio 3–5 dalys || 103 straipsnis 107 straipsnio c dalis 103 straipsnis 9 straipsnis || 114 straipsnio b dalis ir 117 straipsnis 10 straipsnio 1 dalies a punktas 10 straipsnio 1 dalies b punktas 10 straipsnio 1 dalies c punktas 10 straipsnio 2 dalis || - 256 straipsnis 258 straipsnis 117 straipsnis 11 straipsnis || 105 straipsnis 12 straipsnio 1 dalis 12 straipsnio 2 dalis 12 straipsnio 4–7 dalys || - 256 straipsnis - 13 straipsnis || - 14 straipsnis || - 15 straipsnis || - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 25. Direktyva 2004/68/EB Direktyva 2004/68/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnio 1 dalis 3 straipsnio 2 dalis || 230 straipsnio 1 dalies a punktas 233 straipsnio 1 dalis 4 straipsnis || 231 straipsnio 1 dalis 5 straipsnis || 231 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 232 straipsnis 6 straipsnis || 236 ir 237 straipsniai 7 straipsnis || 236 straipsnio 1 dalies a punktas ir 2 dalis, 237 straipsnis 8 straipsnis || 236 straipsnis, 239 straipsnio 4 dalis ir 241 straipsnio 1 dalies a punktas 9 straipsnis || 236 straipsnio 1 dalis ir 239 straipsnio 4 dalis 10 straipsnis || 236 straipsnio 1 dalis ir 239 straipsnio 4 dalis 11 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies d punktas, 239 ir 240 straipsniai 12 straipsnis || - 13 straipsnis || - 14 straipsnis || - 16 straipsnis || - 17 straipsnis || - 18 straipsnis || - 19 straipsnis || - 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 26. Direktyva
2005/94/EB Direktyva 2005/94/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 9 straipsnis 4 straipsnis || 27 ir 28 straipsniai 5 straipsnis || 16, 17, 18 ir 21 straipsniai 6 straipsnis || 57 straipsnis 7 straipsnis || 53–56 straipsniai ir 57 straipsnio 1 dalis 8 straipsnis || 55 straipsnio 2 dalis 9 straipsnis || 59 straipsnis 10 straipsnis || 55 straipsnio 1 dalies e, f punktai ir 56 straipsnis 11 straipsnis || 61 ir 63 straipsniai 12 straipsnis || 63 straipsnis 13 straipsnis || 61 ir 63 straipsniai 14 straipsnis || 63 straipsnio a dalis 15 straipsnis || 62 straipsnis ir 63 straipsnio e dalis 16 straipsnis || 64 straipsnis 17 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 18 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies a ir b punktai, 67 straipsnis 19 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 20 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies d punkto ii papunktis ir 67 straipsnis 21 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c ir i punktai ir 67 straipsnis 22 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c ir i punktai ir 67 straipsnis 23 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas ir 67 straipsnis 24 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas ir 67 straipsnis 25 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas ir 67 straipsnis 26 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies c punktas ir 67 straipsnis 27 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies d punkto ii papunktis ir 67 straipsnis 28 straipsnis || 65 straipsnio 1 dalies f punktas ir 67 straipsnio b dalis 29 straipsnis || 68 straipsnis 30 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 31 straipsnis || 68 straipsnis 32 straipsnis || 64, 65, 67 straipsniai ir 71 straipsnio 3 dalis 33 straipsnis || 67 straipsnis ir 71 straipsnio 3 dalis 34 straipsnis || 37 straipsnis, 65 straipsnio 1 dalies i punktas, 67 straipsnis ir 71 straipsnio 3 dalis 35 straipsnis || 54 ir 61 straipsniai 36 straipsnis || 61 ir 63 straipsniai 37 straipsnis || 61 ir 63 straipsniai 38 straipsnis || 61, 63, 65 ir 67 straipsniai 39 straipsnis || 61, 63 straipsniai ir 71 straipsnio 3 dalis 40 straipsnis || 61,63 straipsniai ir 71 straipsnio 3 dalis 41 straipsnis || 61,63 straipsniai ir 71 straipsnio 3 dalis 42 straipsnis || 62 ir 63 straipsniai 43 straipsnis || 64 straipsnis 44 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 45 straipsnis || 68 straipsnis 46 straipsnis || 64 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis ir 71 straipsnio 3 dalis 47 straipsnis || 61, 63 ir 71 straipsniai 48 straipsnis || 68 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalies a punktas 49 straipsnis || 61 straipsnio 3 dalis ir 68 straipsnis 50 straipsnis || 15 straipsnis, 54 straipsnio 2 dalies b ir c punktai, 3 dalis, 58 straipsnio 2 dalis, 63 straipsnio 5 dalis 51 straipsnis || - 52 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 53 straipsnis || 69 straipsnis 54 straipsnis || 46, 47, 65, 67 ir 69 straipsniai 55 straipsnis || 46, 47, 65, 67 ir 69 straipsniai 56 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 57 straipsnis || 47 straipsnis 58 straipsnis || 48–51 straipsniai 59 straipsnis || 52 straipsnis 60 straipsnis || - 61 straipsnis || 256 straipsnis 62 straipsnis || 43–45 straipsniai 63 straipsnis || - 64 straipsnis || - 65 straipsnis || - 66 straipsnis || - 67 straipsnis || - 68 straipsnis || - 69 straipsnis || - 27. Direktyva 2006/88/EB Direktyva 2006/88/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 2 straipsnis ir 3 straipsnio 2 dalis 3 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 4 straipsnio 1 dalis 4 straipsnio 2 dalis 4 straipsnio 3 dalis 4 straipsnio 4 dalis 4 straipsnio 5 dalis || 170, 171, 174 ir 175 straipsniai 177 straipsnis 183 straipsnio 2 dalis 170, 171, 172 ir 173 straipsniai - 5 straipsnis || 179 straipsnis 6 straipsnis || 183, 184 straipsniai 7 straipsnis || - 8 straipsnis || 185, 186, 187 ir 188 straipsniai 9 straipsnis || 179 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis, 2 ir 3 dalys 10 straipsnis || 179 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktis, 2 ir 3 dalys 11 straipsnis || 190 ir 204 straipsniai 12 straipsnis || 190 straipsnis 13 straipsnis || 191 straipsnis 14 straipsnio 1 ir 2 dalys 14 straipsnio 3 ir 4 dalys || 208 straipsnis 219 ir 220 straipsniai 15 straipsnio 1 ir 2 dalys 15 straipsnio 3 dalis 15 straipsnio 4 dalis || 195, 196 straipsniai 192 straipsnis 195, 196 ir 198 straipsniai 16 straipsnis || 196 straipsnis 17 straipsnis || 196 straipsnis 18 straipsnis || 200 ir 201 straipsniai 19 straipsnis || 200 ir 201 straipsniai 20 straipsnis || 199 straipsnis 21 straipsnis || 202, 203 ir 205 straipsniai 22 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies a punktas 23 straipsnis || 231 ir 232 straipsniai 24 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies d punktas ir 239 straipsnis 25 straipsnis || 236, 239 ir 240 straipsniai 26 straipsnis || 16 straipsnis 27 straipsnis || 17 ir 18 straipsniai 28 straipsnis || 53–55 straipsniai ir 72–74 straipsniai 29 straipsnis || 57 straipsnis 30 straipsnis || 59 ir 77 straipsniai 31 straipsnis || - 32 straipsnis || 60, 61, 62 ir 64 straipsniai 33 straipsnis || 65 ir 67 straipsniai 34 straipsnis || 61 straipsnio 1 dalies b ir c punktai ir 63 straipsnis 35 straipsnis || 61 straipsnio 3 dalis ir 63 straipsnis 36 straipsnis || - 37 straipsnis || 68 straipsnis 38 straipsnis || 76 ir 78 straipsniai 39 straipsnis || 78 ir 79 straipsniai 40 straipsnis || 80 straipsnis 41 straipsnis || 246 straipsnio 1 dalies b ir c punktai 42 straipsnis || 71 straipsnio 3 dalis 43 straipsnis || 227 straipsnis 44 straipsnis || 26, 27, 30 ir 31 straipsniai 45 straipsnis || 32 straipsnis 46 straipsnis || 34 straipsnis 47 straipsnis || 43 ir 44 straipsniai 48 straipsnis || 46 ir 47 straipsniai 49 straipsnis || 36 straipsnis 50 straipsnis || 36 ir 37 straipsniai 51 straipsnis || 38 straipsnis 52 straipsnis || 41 straipsnis 53 straipsnis || 42 straipsnis 54 straipsnis || - 55 straipsnis || - 56 straipsnis || - 57 straipsnio a dalis 57 straipsnio b dalis 57 straipsnio c dalis || - 54 straipsnio 2 dalies c punktas ir 3 dalis, 58 straipsnis, 61 straipsnio 1 dalies h punktas, 63 straipsnio c dalis, 67 straipsnio 1 dalies b punktas ir 67 straipsnio c dalis - 58 straipsnis || - 59 straipsnis || 38 straipsnis, 183 straipsnis (iš dalies) 60 straipsnis || 256 straipsnis 61 straipsnis || - 62 straipsnis || - 63 straipsnis || - 64 straipsnis || - 65 straipsnis || - 66 straipsnis || - 67 straipsnis || - 28. Direktyva
2008/71/EB Direktyva 2008/71/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnio 1 dalis 3 straipsnio 2 dalis || 96 ir 115 straipsniai - 4 straipsnio 1 dalis 4 straipsnio 2 dalis || 97 ir 115 straipsniai 110 straipsnis 5 straipsnio 1 dalis 5 straipsnio 2 dalis || 110 straipsnio a dalis, 114 straipsnio b dalis ir 117 straipsnis 110 straipsnio a dalis ir 111 straipsnis 6 straipsnio 1 dalis 6 straipsnio 2 dalis || 110 straipsnio a dalis, 115 ir 117 straipsniai - 7 straipsnis || 103 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalis 8 straipsnis || 110 straipsnis, 114 straipsnio d dalis 9 straipsnis || 256 straipsnis 10 straipsnis || - 11 straipsnis || - 12 straipsnis || - 13 straipsnis || - 29. Direktyva
2009/156/EB Direktyva 2009/156/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || 123 ir 136 straipsniai 4 straipsnio 1 dalis 4 straipsnio 2 dalis 4 straipsnio 3 dalis 4 straipsnio 4 dalis 4 straipsnio 5 dalis 4 straipsnio 6 dalis || 127 straipsnis ir 146 straipsnio 3 dalis 127 ir 128 straipsniai 125 straipsnis 109, 114 ir 117 straipsniai 123 straipsnio 1 dalies a punktas, 127 ir 128 straipsniai 30–35 straipsniai 5 straipsnis || 127 ir 128 straipsniai 6 straipsnis || 127, 128 straipsniai ir 141 straipsnio b dalis 7 straipsnio 1 dalis 7 straipsnio 2 dalis 7 straipsnio 3 dalis || 123 straipsnio 2 dalis ir 130 straipsnis 127, 128 ir 129 straipsniai 127, 128 ir 129 straipsniai 8 straipsnis || 109 straipsnio 1 dalies c punktas, 114, 117, 140–143 straipsniai 9 straipsnis || 246–248 straipsniai (iš dalies) 10 straipsnis || - 11 straipsnis || - 12 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys 12 straipsnio 4 ir 5 dalys || 230 straipsnio 1 dalies a punktas ir 231 straipsnis 236 straipsnis 13 straipsnis || 231 ir 236 straipsniai 14 straipsnis || 236 straipsnis 15 straipsnis || 236 straipsnis 16 straipsnis || 236, 238 ir 239 straipsniai 17 straipsnis || 236 straipsnis 18 straipsnis || - 19 straipsnis || 236 straipsnis 20 straipsnis || - 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 23 straipsnis || - 24 straipsnis || - 30. Direktyva 2009/158/EB Direktyva 2009/158/EB || Šis reglamentas 1 straipsnis || - 2 straipsnis || 4 straipsnis (iš dalies) 3 straipsnis || - 4 straipsnis || - 5 straipsnis || 123, 127, 128, 157 ir 158 straipsniai 6 straipsnis || 121, 123 ir 157 straipsniai 7 straipsnis || 96 straipsnis 8 straipsnis || 157 ir 158 straipsniai 9 straipsnis || 127 ir 128 straipsniai 10 straipsnis || 127 ir 128 straipsniai 11 straipsnis || 127 ir 128 straipsniai 12 straipsnis || 127 ir 128 straipsniai 13 straipsnis || 128 straipsnis 14 straipsnis || 128 straipsnis 15 straipsnio 1 dalies a punktas 15 straipsnio 1 dalies b–d punktai 15 straipsnio 2 dalis || 157 ir 158 straipsniai 127 ir 128 straipsniai 30–35 straipsniai 16 straipsnis || 30–35 straipsniai 17 straipsnis || 36, 39 ir 40 straipsniai 18 straipsnis || 121, 122 straipsniai, 123 straipsnio 1 dalies a puntas ir 2 dalis, 129 straipsnis ir 155 straipsnio 3 dalis 19 straipsnis || 128 straipsnis 20 straipsnis || 140–147, 159 ir 160 straipsniai 21 straipsnis || - 22 straipsnis || - 23 straipsnis || 230 straipsnio 1 dalies a punktas, 231 ir 232 straipsniai 24 straipsnis || 236 straipsnis 25 straipsnis || 236 straipsnis 26 straipsnis || 239 straipsnis 27 straipsnis || - 28 straipsnis || 236, 237 ir 238 straipsniai 29 straipsnis || 236 ir 241 straipsniai 30 straipsnis || 236 straipsnis 31 straipsnis || 246–248 straipsniai 32 straipsnis || - 33 straipsnis || - 34 straipsnis || - 35 straipsnis || - 36 straipsnis || - 37 straipsnis || - 38 straipsnis || - [1] „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“, COM(2010)
543 galutinis. [2] „2020 m. Europa – pažangaus, tvaraus ir
integracinio augimo strategija“, COM(2010) 2020. [3] http://ec.europa.eu/food/animal/diseases/strategy/cahpeval_en.htm. [4] http://ec.europa.eu/food/animal/diseases/strategy/index_en.htm. [5] EP rezoliucija 2007/2260 (INI). [6] Dok. 15481/07 ADD 1. [7] NAT/376 – ES gyvūnų
sveikatos strategija. [8] COM(2008) 545 galutinis,
http://ec.europa.eu/food/animal/diseases/strategy/documents_en.htm. [9] OL C , , p. . [10] OL C , , p. . [11] COM(2007) 539 galutinis. [12] OL L 336, 1994 12 23, p. 1. [13] COM(2000) 1 galutinis. [14] OL L 31, 2002 2 1, p. 1. [15] OL L 300, 2009 11 14, p. 1. [16] OL L 147, 2001 5 31, p. 1. [17] OL L 325, 2003 12 12, p. 31. [18] OL L 325, 2003 12 12, p. 1. [19] OL L 268, 1998 10 3, p. 1. [20] OL L 328, 2006 11 24, p. 14. [21] OL L 268, 1992 9 14, p. 54. [22] COM(2011) 748. [23] http://www.oie.int/en/support-to-oie-members/global-studies/categorisation-of-animal-diseases/. [24] OL L 325, 2003 12 12, p. 31. [25] Dok. SANCO/7070/2010. [26] OL L 276, 2010 10 20, p. 33. [27] OL 121, 1964 7 29, p. 1977. [28] OL L 46, 1991 2 19, p. 19. [29] OL L 192, 2010 7 23, p. 1. [30] OL L 343, 2009 12 22, p. 74. [31] OL L 268, 1992 9 14, p. 54. [32] OL L... [33] OL L 204, 1998 7 21, p. 37. [34] OL 121, 1964 7 29, p. 1977. [35] OL L 145, 1977 6 13, p. 44. [36] OL L 15, 1978 1 19, p. 34. [37] OL L 194, 1988 7 22, p. 10. [38] OL L 325, 1980 12 1, p. 1. [39] OL L 378, 1982 12 31, p. 58. [40] OL L 302, 1989 10 19, p. 1. [41] OL L 224, 1990 8 18, p. 62. [42] OL L 46, 1991 2 19, p. 19. [43] OL L 368, 1991 12 31, p. 21. [44] OL L 157, 1992 6 10, p. 19. [45] OL L 268, 1992 9 14, p. 54. [46] OL L 260, 1992 9 5, p. 1. [47] OL L 62, 1993 3 15, p. 49. [48] OL L 62, 1993 3 15, p. 69. [49] OL L 243, 1995 10 11, p. 25. [50] OL L 327, 2000 12 22, p. 74. [51] OL L 79, 2000 3 30, p. 40. [52] OL L 204, 2000 8 11, p. 1. [53] OL L 316, 2001 12 1, p. 5. [54] OL L 192, 2002 7 20, p. 27. [55] OL L 18, 2003 1 23, p. 11. [56] OL L 306, 2003 11 22, p. 1. [57] OL L... [58] OL L 5, 2004 1 9, p. 8. [59] OL L 139, 2004 4 30, p. 321. [60] OL L 192, 2010 7 23, p. 1. [61] OL L 10, 2006 1 14, p. 16. [62] OL L 328, 2006 11 24, p. 14. [63] OL L 213, 2008 8 8, p. 31. [64] OL L 343, 2009 12 22, p. 74. [65] OL L 213, 1978 8 3, p. 15. [66] OL L 29, 1979 2 3, p. 24. [67] OL L 14, 1981 1 16, p. 22. [68] OL L 223, 1989 8 2, p. 19. [69] OL L 224, 1990 8 18, p. 13. [70] OL L 373, 1990 12 31, 29. [71] OL L 55, 2011 2 28, p. 13.