This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52013DC0213
GREEN PAPER on the insurance of natural and man-made disasters
ŽALIOJI KNYGA dėl draudimo nuo gaivalinių ir antropogeninių nelaimių
ŽALIOJI KNYGA dėl draudimo nuo gaivalinių ir antropogeninių nelaimių
/* COM/2013/0213 final */
ŽALIOJI KNYGA dėl draudimo nuo gaivalinių ir antropogeninių nelaimių /* COM/2013/0213 final */
ŽALIOJI KNYGA dėl draudimo nuo gaivalinių ir antropogeninių
nelaimių 1. Įvadas Kaip ir daugelyje kitų pasaulio regionų,
Europos Sąjungoje yra kone visų tipų gaivalinių nelaimių rizika. Dėl jų kasmet
ne tik žūsta žmonės, bet ir patiriama milijardų eurų vertės ekonominių
nuostolių, neigiamai veikiančių ekonomikos stabilumą ir augimą. Nelaimių
poveikis gali išplisti į kaimynines valstybes, kartais apimti didžiules jų
teritorijas. Net jei didelių nelaimių nuostoliai patiriami vienoje šalyje,
netinkama draudimo apsauga pavienei valstybei narei gali reikšti didelę
fiskalinę naštą, galinčią sukelti tiek vidaus, tiek išorinį nestabilumą. Todėl
tai aktuali tema visiems Europos Sąjungos piliečiams, įmonėms ir vyriausybėms. 2010 m. Taryba paragino Komisiją
įvertinti ir pateikti ataskaitą apie galimybes Europos Sąjungoje sudaryti
sąlygas padidinti atitinkamų nelaimių rizikos rūšių draudimo apsaugą, plėtoti
finansinės rizikos perkėlimo rinkas ir kurti regionines bendrojo draudimo
grupes, taip pat joms padėti sudarant sąlygas dalytis žiniomis, bendradarbiauti
arba gauti pradinį finansavimą[1].
Po to Komisija surengė konferenciją gaivalinių reiškinių prevencijos ir
draudimo klausimais[2]
ir atliko tyrimą pavadinimu „Gaivalinių reiškinių rizikos aktualumas ir
draudimo apsauga Europos Sąjungoje“[3].
Šioje žaliojoje knygoje keliami įvairūs
klausimai dėl galimybių apsidrausti nuo nelaimių ES ir dėl to draudimo
tinkamumo; ja papildomas Komunikatas „ES prisitaikymo prie klimato kaitos
strategija“. Taip siekiama atkreipti dėmesį į šią sritį ir įvertinti, ar derėtų
imtis ES lygmens veiksmų ir ar jie būtų pagrįsti siekiant gerinti draudimo nuo
nelaimių rinkos veikimą Europos Sąjungoje. Konsultacijų procesas taip pat padės
išplėsti žinių bazę, paskatinti naudotis draudimu kaip nelaimių valdymo
priemone ir apskritai skatinti nelaimių prevencijos ir mažinimo kultūrą bei
surinkti daugiau duomenų ir informacijos. Toliau pateikiamos diagramos, kuriomis
apžvelgiamas gaivalinių ir antropogeninių nelaimių dažnis Europos Sąjungoje per
pastarąjį dešimtmetį. 1 diagrama. Gaivalinės nelaimės EAA
valstybėse (1980–2011 m.) Šaltinis: Europos aplinkos agentūra, Climate change,
impacts and vulnerability in Europe 2012, An indicator-based report, EAA
ataskaita Nr. 12/2012. Europoje iš visų gaivalinių nelaimių bene
didžiausia yra potvynių (štorminių, upių ar staigiųjų) rizika, pvz.,
2012 m. potvyniai buvo Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Rumunijoje,
2002 m., 2005 m. ir 2010 m. potvynių būta visoje Europoje. 2 diagrama. Didžiausi užregistruoti
potvynių nuostoliai Šaltinis: Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras
(2012 m.), Natural Catastrophes: Risk relevance and Insurance
Coverage in the EU, pagrįsta turimais duomenimis[4]. Laukinių miškų gaisrai – kita bėda, kasmet
ištinkanti valstybes nares. 2003 m. karščio banga buvo didžiausia
užregistruota Europoje, bent nuo 1500 m.[5] Pastaraisiais metais daug žalos Europos šalyse
padarė žiemos audros ir uraganai. 3 diagrama. Didžiausi užregistruoti audrų
nuostoliai Šaltinis: Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras
(2012 m.), Natural Catastrophes: Risk relevance and Insurance
Coverage in the EU, pagrįsta turimais duomenimis. 2009 m. Akviloje ir 2012 m. Emilijos
Romanijos regione įvykus žemės drebėjimams žuvo bei buvo sužeista žmonių ir
nuniokoti gyvenamieji bei komerciniai pastatai. Žemės drebėjimai taip pat gali
sukelti cunamius Europoje, kaip įvyko Mesinoje 1908 m. ir Lisabonoje
1755 m. 4 diagrama. Didžiausi užregistruoti žemės
drebėjimų nuostoliai Šaltinis: Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras
(2012 m.), Natural Catastrophes: Risk relevance and Insurance
Coverage in the EU, pagrįsta turimais duomenimis. 2010 m. kovo mėn. išsiveržus
Eyjafjallajökull ugnikalniui pamatėme, kokio plataus masto gali būti gaivalinių
nelaimių pasekmės. Patirtis parodė, kad toks mažai tikėtinas įvykis gali turėti
ilgalaikių ir rimtų pasekmių kitoms Europos ir pasaulio dalims. 1980–2011 m. laikotarpiu visoje Europoje
įvykusių gaivalinių nelaimių bendri ekonominiai nuostoliai siekia kone
445 mlrd. eurų, skaičiuojant 2011 m. verte. Apie pusė šių nuostolių
patirta dėl kelių didelių įvykių, tokių kaip uraganai Lotaras (1999 m.),
Kirilas (2007 m.) ir Sintija (2010 m.), 2002 m. potvyniai
vidurio Europoje ir 2007 m. potvyniai Jungtinėje Karalystėje. Ekstremalių
oro reiškinių nuostoliai EEE valstybėse išaugo nuo 9 mlrd. XX a. 9-ame
dešimtmetyje iki daugiau kaip 13 mlrd. eurų XXI a. (vertės pakoreguotos
atsižvelgiant į infliaciją 2011 m.)[6]. 5 diagrama. Gaivalinės nelaimės EEE šalyse
– žalos sukėlę įvykiai, žmonių aukų skaičius ir nuostoliai (1980–2011 m.) Šaltinis: Europos aplinkos agentūra, Climate change,
impacts and vulnerability in Europe 2012, An indicator-based report, EAA
ataskaita Nr. 12/2012. Kintant klimatui bus draudžiamasi nuo vis
dažnesnių ir intensyvesnių įvykių. Dėl klimato, demografinių ir gyventojų
pasiskirstymo pokyčių, pažeidžiamų teritorijų plėtros ir gerovės lygio bei
turto vertės augimo ekonominis turtas tampa labiau pažeidžiamas ir didėja
galimi nuostoliai[7].
Artimiausiu metu klimato kaitos poveikis draudimo sektoriui gali būti ne itin
žymus. Tačiau ilgainiui klimato kaita gali turėti įtakos draudimo apsaugos
pasiūlai ir kainai, ypač tuose sektoriuose ar vietovėse, kuriuose nėra įprasta
draustis. Galimų nuostolių dydis labai priklauso nuo rizikos ir pažeidžiamumo pokyčių.
Apskritai manoma, kad daugelio tipų ekstremalių klimato reiškinių tikimybė
labai išaugs[8].
Išaugus rizikai, tam tikrose vietovėse draudimo apsauga gali būti nebeteikiama
arba nebeįperkama. Jei draudimo apsauga būtų nebeteikiama, dramatiškai išaugtų
visuomenės pažeidžiamumas, todėl vyriausybėms gali tekti didelė finansinė
našta. Antropogeninės nelaimės, tokios kaip su
pavojingomis medžiagomis susijusios pramoninės nelaimės, taip pat gali sukelti
didelio masto ir tarpvalstybinių padarinių (pvz., 2010 m. Meksikos
įlankoje įvykusi avarija, susijusi su naftos gavyba jūroje, 2011 m. Ajkos
(Vengrija) aliuminio gamykloje įvykęs šlamo nuotėkis). Be to, pavojingi gamtos
reiškiniai ir gaivalinės nelaimės, pavyzdžiui, žaibas, žema temperatūra ar
žemės drebėjimas, gali sukelti antropogenines nelaimes (vadinamąsias „natech“ –
pavojingų gamtos reiškinių sukelta technologinė nelaimė), kaip antai teršalų
išleidimą, skysčių išsiliejimą ar gaisrus[9] (pvz., 2011 m. Fukušimos (Japonija)
branduolinė nelaimė). Dėl dažnesnių ekstremalių gamtos reiškinių ir pramoninių
sistemų sudėtingumo bei tarpusavio priklausomybės tokių jungtinių gaivalinių ir
antropogeninių nelaimių gali padaugėti. 6 diagrama. Pramoninės avarijos EEE šalyse,
užregistruotos Stambių avarijų pranešimo sistemoje Šaltinis: Europos aplinkos agentūra, Mapping the impacts of
natural hazards and technological accidents in Europe, EAA techninė
ataskaita Nr. 13/2010. Privatus draudimas gali padėti spręsti
įvairius susijusius politikos klausimus ir prisidėti prie viešųjų finansų
tvarumo[10].
Draudimas yra viena iš nelaimių rizikos valdymo priemonių (kartu su rizikos
prevencija, parengties ir reagavimo priemonėmis): tinkamai veikiančia nelaimių
rizikos draudimo sistema gali būti ne tik pasidalijama rizika – ji gali veikti
visais rizikos valdymo lygmenimis nuo rizikos nustatymo ir modeliavimo iki
rizikos perdavimo ir atkūrimo veiksmų. Draudimas atlieka tam tikrą specifinį
vaidmenį – jis nepadeda išvengti žmonių aukų ar turto nuostolių, tačiau padeda
sumažinti nelaimės ekonominį poveikį ir palengvina atsikūrimą po nelaimės.
Tinkama draudimo politika gali būti ir kaip rinkos priemonė – atgrasyti nuo
rizikingo elgesio ir paskatinti priimant ekonominius bei finansinius sprendimus
atsižvelgti į riziką ir apsisaugoti nuo galimo nelaimių poveikio. 2. Draudimo nuo gaivalinių
nelaimių sverbtis rinkoje Didelės gaivalinės nelaimės tiek vidutinės
trukmės, tiek ilguoju laikotarpiu daro didelį ir reikšmingą neigiamą poveikį
ekonominei veiklai. Makroekonomines sąnaudas dažniausiai lemia neapdrausti
nuostoliai, o esant pakankamai draudimo apsaugai, ekonominių nuostolių
atžvilgiu tokie įvykiai nėra reikšmingi[11]. Jungtiniam tyrimų centrui neseniai atlikus
analitinį tyrimą paaiškėjo, kad, remiantis turimais duomenimis, šiuo metu tam
tikrose valstybėse narėse draudimo nuo nelaimių skverbtis rinkoje yra maža[12].
Analizėje pabrėžiama, kad potvynių, audrų ir žemės drebėjimų rizika, kaip ir
tikėtina, valstybėse narėse yra nevienalytė. Tačiau, remiantis turimais
duomenimis, pasitaiko atvejų, kai draudimo rinkos, regis, neįstengia visiškai
susidoroti su esama rizika. Turimais tyrimų duomenimis, daugelyje valstybių
narių draudimo nuo audrų skverbtis rinkoje yra didelė. Tačiau potvynių ir žemės
drebėjimų rizikos draudimo skverbtis didelė tik tais atvejais, kai ši rizika
susieta su kitomis rizikos rūšimis. 7 diagrama. Gaivalinių nelaimių EEE šalyse
(1980–2011 m.) bendri ir apdrausti nuostoliai Šaltinis: Europos aplinkos agentūra, Climate change,
impacts and vulnerability in Europe 2012, An indicator-based report, EAA
ataskaita Nr. 12/2012. (1) Klausimai (1) Kokia Jūsų nuomonė apie nelaimių draudimo skverbtį rinkoje Europos Sąjungoje? Pateikite išsamių duomenų Jūsų argumentams pagrįsti. Ar reikia atlikti daugiau tyrimų siekiant išsiaiškinti galimą draudimo pasiūlos ir paklausos bei galimybių apsidrausti ir draudimo apsaugos atotrūkį? 2.1. Produktų grupavimas Draudimu su nepageidaujamais reiškiniais
susijusi finansinė rizika perskirstoma ir sumažinama, padalijant išlaidas tarp
asmenų arba per tam tikrą laikotarpį. Pavienių asmenų rizikos perkeliamos į
bendrą fondą, kurį valdo draudikas. Susumuojant arba sutelkiant įvairias
rizikos rūšis, nelaimių išlaidas galima sumažinti per bet kokios trukmės
laikotarpį. Privačios draudimo rinkos teikiama draudimo
apsauga finansuojama draudimo įmokomis, kurios garantuojamos akcininkų kapitalu
siekiant padengti galimus nuokrypius nuo numatomų nuostolių. Draudimo įmokų
dydis nustatomas atsižvelgiant į besidraudžiančio asmens numatomus nuostolius,
konkrečios draudimo srities būtinąją mokumo atsargą, mokestį į akcininkų
kapitalą, dalį tvarkymo išlaidų, t. y. administracinių ir kitų su konkrečios
rizikos įvertinimu susijusių išlaidų, ir pelną. Įmokos investuojamos finansų
rinkose, kuriose investicinė rizika turi būti nesusijusi su draudimo veiklos
rizika, arba perdraudžiamos siekiant sumažinti bendrąją riziką. Taigi draudimu
ekonominių nuostolių rizika paskirstoma visai visuomenei ir keliems regionams. Nelaimėms būdinga tai, kad daug turtinių
nuostolių sukeliama vienu metu tam tikroje konkrečioje vietovėje: žemės
drebėjimai įvyksta ties žemės plutos sprūdžio linijomis, potvyniai įvyksta
žemesnėse teritorijose, uraganai dažnai praūžia pakrantėmis. Tai skiriasi nuo
kitų turto draudimu draudžiamų rizikos rūšių, kaip antai vagystės ar gaisrai.
Mažai tikėtina (nors ir įmanoma), kad vienu metu būtų apiplėšti visi to paties
rajono namai. Susijusias rizikos rūšis galima drausti dviem
būdais. Pirmasis – išplėsti rizikos rūšių grupę, siekiant kuo labiau sumažinti
tikimybę, kad įvykus galimai nelaimei pavienės rizikos rūšys bus labai
susijusios. Kitas paplitęs būdas – viename polise sugrupuoti keletą nesusijusių
rizikos rūšių, pavyzdžiui, gaisro ir potvynio arba audros ir žemės drebėjimo[13]. Kadangi
kiekviena rizikos rūšis yra nepriklausoma nuo kitų polise nurodytų rizikos
rūšių, jas grupuojant sumažinama bendroji bet kurio polise nurodyto pavojingo
įvykio rizika. Grupuojant produktus visi draudimo klientai
solidariai dalijasi riziką. Todėl kartais prie tokių įprastų rizikos rūšių kaip
gaisras ar transporto priemonių draudimas privalomai prijungiamas draudimas nuo
gaivalinių nelaimių. Idealiu atveju sistemoje turėtų būti pripažįstama, kad tam
tikrų asmenų draudimo rizika yra mažesnė (arba jos iš viso nėra), palyginti su
pavojingesnėse vietovėse gyvenančių asmenų draudimo rizika, ir todėl
pirmiesiems turėtų būti taikomos nuolaidos. Klausimai (2) Kokių papildomų veiksmų būtų galima numatyti šioje srityje? Ar privalomas produktų grupavimas būtų tinkamas būdas nelaimių rizikos draudimo apsaugai padidinti? Ar yra už privalomą produktų grupavimą mažiau varžančių būdų, kuriais būtų galima tinkamai padidinti nelaimių rizikos draudimo apsaugą? 2.2. Privalomasis nelaimių
draudimas Vartotojai gali būti nelinkę draustis nuo
rizikos, jei tikimybė, kad jie gali nuo jos nukentėti, yra maža. Dažnai tiek
pavieniai asmenys, tiek verslo įmonės nepakankamai įvertina tikrąją jiems
gresiančią nelaimės riziką (tai vadinama rizikos trumparegyste) ir nėra
tinkamai pasiruošę finansinėms pasekmėms. Jie kliaujasi socialiniais tinklais
arba valdžios parama. Kita problema – vadinamoji nepalanki atranka.
Tai reiškinys, kai masiškai draudžiasi grupės žmonių, manančių, kad jiems
gresia didelė rizika, o tokios rizikos grėsmės nejaučiantys asmenys nemato
reikalo draustis. Nepalanki atranka ypač apsunkina nelaimių draudimo apsaugą.
Jei drausis tik didelės rizikos gyventojų grupės, jų įmokos bus pernelyg
didelės, o fondas bus per mažas, kad galėtų kompensuoti nelaimės nuostolius,
nes nebus kitų fondo narių, su kuriais būtų galima pasidalyti nuostolių naštą. Šias problemas galima išspręsti privalomuoju
nelaimių draudimu. Tuomet būtų didelė rinkos sverbtis ir didelis apdraustųjų
skaičius. Šiuo būdu lengviau paskirstyti riziką, vienam polisui tenka mažesnės
administracinės išlaidos ir sumažinama vyriausybės ex-post pagalbos
finansinė našta. Klausimai (3) Koks privalomasis nelaimių draudimas yra (jei yra) valstybėse narėse? Ar paprastai tokie draudimo produktai derinami su privalomu produktų grupavimu arba draudikų įpareigojimu užtikrinti draudimo apsaugą? Ar privalomajame nelaimių draudime numatyta galimybė klientui atsisakyti tam tikrų nelaimių rizikos rūšių? Kokie tokio draudimo privalumai ir (arba) galimi trūkumai? Ar būtų naudingi ES lygmens veiksmai šioje srityje? 2.3. Nelaimių bendrasis draudimas Nelaimių bendrieji
draudimai (vadinamieji pulai) gali padidinti draudimo rinkos pajėgumą prisiimti
riziką. Jie gali suteikti apsaugą nuo kelių rūšių rizikos ir rizikos, nuo
kurios neįmanoma apdrausti dėl neatsakingo elgesio rizikos, konkrečios rinkos
mažumo ar pernelyg didelių išlaidų išmokoms. Bendrojo draudimo sistemas galima
papildyti privalomuoju produktų grupavimu arba privalomuoju draudimu. Komisija atnaujino ir šiek tiek pakeitė bendro
draudimo ir (arba) perdraudimo grupėms taikomas išimtis Draudimo sektoriaus bendrosios
išimties reglamente Nr. 267/2010[14].
Ji pripažino, kad tam tikrų rizikos rūšių, ypač tokių, kurių pavienės draudimo
bendrovės nenori arba neįstengia apdrausti pačios, riziką būtina dalytis norint
užtikrinti draudimo apsaugą. Reglamente bendrojo draudimo grupėms leidžiama
bendradarbiauti tik tam tikromis sąlygomis. Be to, bendrojo draudimo
susitarimus leidžiama sudaryti tik jei jie nesuteikia susijusioms įmonėms
galimybės panaikinti konkurenciją didelės atitinkamų produktų dalies atžvilgiu.
Kadangi bendrojo draudimo grupės, kurioms šis reglamentas netaikomas, sudaro
didelę rinkos dalį, jos nėra uždraustos, bet turi būti atliktas savęs
vertinimas pagal konkurencijos taisykles, nes jos gali būti naudingos siekiant
pagrįsti išimtį pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3
dalį. 2.4. Vyriausybės kaip
(per)draudikai ir paskutinės instancijos (per)draudikai Viešosios institucijos gali atlikti draudikų
vaidmenį arba būti valstybinio katastrofų draudimo fondo sponsorės. Tokiomis
draudimo programomis galima sumažinti politinį spaudimą, kad įvykus gaivalinei
nelaimei reikės apčiuopiamą sumą skirti iš vyriausybės biudžeto. Tačiau taikant
tokią sistemą reikia numatyti, kaip išvengti neatsakingo elgesio rizikos,
pavyzdžiui, apdraustieji gali elgtis rizikingiau žinodami, kad vyriausybė
padengs jų nuostolius nepriklausomai nuo to, ar jie prieš tai pasirūpino savo
apsauga, ar ne. Sudarius viešojo ir privačiojo sektorių
partnerystes, draudikai gali pasidalyti savo žiniomis ir rizikos vertinimo priemonėmis
(kaip antai rizikos informacijos portalais), parduoti polisus, ir kai kuriais
atvejais patarti vyriausybėms investavimo klausimais. Taip pat galima
reikalauti, kad draudikai teiktų vidutinio dydžio nuostolių draudimo apsaugą;
taip vyriausybė apribotų savo naštą, o draudikai apsiimtų jų pajėgumus
atitinkančio lygio riziką. Vyriausybės taip pat gali valdyti perdraudimo
programas. Jos gali reikalauti, kad privatusis sektorius prisiimtų tam tikrą
dalį rizikos ir ją padengtų, t. y. sudaryti kvotinio proporcinio perdraudimo
sutartis. Vyriausybės taip pat gali atlikti paskutinės
instancijos (per)draudiko vaidmenį – prisiimti riziką nuo tam tikro nelaimės
nuostolių lygio (tai vadinamasis „nuostolių išvengimo“ (angl. stop-loss)
draudimas). Taikant šį metodą derinamas vyriausybės pajėgumas paskirstyti
galimą riziką ir rinkos gebėjimas taikyti draudimo principus bei pasinaudoti
administraciniais gebėjimais (tokiais kaip įmokų surinkimas, rinkodara,
reikalavimų išmokėti draudimo išmokas tvarkymas). Taigi viešosiomis programomis
gali būti užtikrinta aukščiausio rizikos lygio draudimo apsauga, o privačioje
rinkoje liktų visų arba tam tikrų žemesnių rizikos pakopų draudimo apsauga. Klausimai (4) Kaip reikėtų sudaryti ir finansuoti valstybines arba valstybės įgaliotas (per)draudimo programas, kad būtų išvengta neatsakingo elgesio rizikos? 2.5. Parametrų rodikliais
grindžiamas oro sąlygų draudimas ir kiti novatoriški sprendimai 2.5.1. Parametrų rodikliais
grindžiamas oro sąlygų draudimas Draudžiantis tradiciniu su oro sąlygomis
susijusiu draudimu, kaip antai turto ar civilinės atsakomybės draudimu,
draudimo kompensacija išmokama įvertinus apdraustojo nuostolius. Įvertinus
nuostolius ir abiems šalims su sutikus su vertinimu, apdraustajai šaliai
išmokama kompensacija. Pagal parametrų rodikliais grindžiamą draudimo
sistemą ekstremalių oro sąlygų sukelti nuostoliai kompensuojami, kai iš anksto
nustatytas oro sąlygų rodiklis nukrypsta nuo istorinio vidurkio, nepriklausomai
nuo faktiškai patirtų nuostolių dydžio. Tokio tipo draudimas yra pagrįstas
objektyvių ir nepriklausomų rodiklių, glaudžiai susietų su faktiniais
nuostoliais, matavimu. Šios dvi draudimo rūšys – tradicinis, grindžiamas
faktiniais nuostoliais, ir parametrų rodikliais grindžiamas draudimas – gali
būti derinamos. Remiantis įgyvendinant įvairias regionines
iniciatyvas[15]
sukaupta patirtimi ir išmoktomis pamokomis, parametrais grindžiamas draudimas
gali būti tinkamas sprendimas tiek privačiojo sektoriaus, tiek viešojo
sektoriaus objektams, pvz., svarbiai viešajai infrastruktūrai, drausti. Šio
tipo draudimas gali būti įperkamesnis dėl mažesnių administracinių sąnaudų, nes
jame nėra reikalavimų išmokėti draudimo išmokas administravimo procedūros.
Išmokų mokėjimo procesas taip pat yra spartesnis, o draudimo sutartys gali būti
paprastesnės. Parametrais grindžiamame draudime mažesnė informacijos asimetrija
tarp draudikų ir klientų. Kita vertus, yra nemaža bazinė tokio draudimo rizika,
kad nuostolių atlyginimo išmoka neatitinka faktinių nuostolių ir apdraustasis
ne visada yra pajėgus juos įvertinti. Draudimas yra būtina vystymosi sąlyga, nes
neapdrausti nuostoliai gali pagilinti skurdo ciklą ir stabdyti ekonomikos
augimą. Kaip šio draudimo alternatyva besivystančiose šalyse kuriamos
paprastesnės rizikos perkėlimo priemonės, kaip antai mikrodraudimo produktai.
Trečiosiose šalyse, kuriose itin didelė ekstremalių oro sąlygų ir katastrofų,
pavyzdžiui, sausrų, žemės drebėjimų ar audrų, rizika, taip pat buvo įgyvendinta
parametrais grįsto draudimo programų[16],
kurias rėmė Komisija, 2.5.2. Meteorologiniai tyrimai Parametrais grindžiamo draudimo sudėtingumas
ir bazinė rizika gali sudaryti rimtų kliūčių šio tipo draudimo plėtrai. Tinkami
rodikliai turi būti nustatyti meteorologiniais tyrimais. Šio tipo draudimas
plačiu mastu gali būti taikomas tik jei rodikliai nustatyti sistemingai visai
teritorijai, meteorologijos stotys išdėstytos pakankamai arti apdraustųjų bei
nustatytos rizikos zonos. Be to, nepakanka po visą teritoriją išdėstyti
meteorologines stotis – dar reikia rinkti, kaupti, kitiems pranešti ir
archyvuoti duomenis bei turėti galimybę nedelsiant jais pasinaudoti atsitikus
draudžiamajam įvykiui. Palydovų siunčiamus duomenis derinant su skaitmenine
analize ir prognozėmis nuolat didėja gebėjimai, reikalingi meteorologinėms
prognozėms atlikti. Be to, reikėtų ištirti galimybes naudoti
palydovinių duomenų rodiklius, gaunamus nuotolinio jutimo priemonėmis. Daug
ekonomikos sektorių yra priklausomi nuo klimato sąlygų, taigi ir nuo klimato
kaitos. Todėl investicijos į meteorologinę infrastruktūrą bus naudingos ne tik
kuriant rodikliais grindžiamus draudimo produktus, bet ir miškų ar žemės ūkio
sektoriams skirtus produktus. Šiuo metu Komisija konsultuojasi su
suinteresuotosiomis šalimis dėl Klimato kaitos stebėjimo tarnybos diegimo
ateityje pagal Europos Žemės stebėsenos programą (GMES)[17]. 2.5.3. Su draudimu susiję vertybiniai
popieriai Su draudimu susiję vertybiniai popieriai,
pavyzdžiui, katastrofų obligacijos ar kitos alternatyvios rizikos perkėlimo
priemonės, gali būti efektyvus būdas padidinti draudimo pajėgumus mažai
tikėtinų ir retų, tačiau nuožmių gaivalinių nelaimių atvejais. Tokios obligacijos draudikams, perdraudikams
ir verslo įmonėms teikia daugiametę apsaugą nuo gaivalinių nelaimių, o kitai
sandorio šaliai tenka minimali kredito rizika. Investuotojai jomis gali
įvairinti ir sumažinti vertybinių popierių portfelio riziką, nes su
obligacijomis susijusių įsipareigojimų nevykdymas nesutampa su įsipareigojimų,
susijusių su daugeliu kitų vertybinių popierių, nevykdymu. Klausimai (5) Ar, Jūsų nuomone, yra kokių nors sunkumų, kliūčių ar apribojimų, susijusių su informacijos naudojimu kuriant parametrais pagrįstus draudimo produktus? Kokie veiksniai galėtų paskatinti plačiau naudoti tokius novatoriškus draudimo sprendimus? 3. Informacijos apie nelaimių
riziką sklaida, nelaimių prevencija ir jų rizikos mažinimas Europos Sąjungos politikai puikiai suvokia,
kad ES reikalinga tvirta nelaimių rizikos valdymo (NRV) politika, kurią
įgyvendinus tiek Sąjunga, tiek jos išorės veiksmai taptų atsparesni nelaimėms
ir jų padariniai nebebūtų tokie skaudūs[18]. Tarptautiniu lygmeniu atsparumui ir nelaimių
rizikos mažinimui ypač daug dėmesio skirta tokiuose tarptautiniuose
aukščiausiojo lygio susitikimuose kaip 2012 m. Rio de Žaneiro
aukščiausiojo lygio susitikimas tvaraus vystymosi klausimais ar G20 iniciatyvos
dėl nelaimių rizikos mažinimo bei metodologinės sistemos, kuri padėtų
vyriausybėms parengti efektyvesnes NRV strategijas ir ypač finansines
strategijas, pagrįstas patikimesniu rizikos vertinimu ir rizikos finansavimu[19],
sukūrimo. Be to, kuriant naują tarptautinę nelaimių rizikos mažinimo programą
(Hiogo veiksmų programa laikotarpiui po 2015 m.) daugiau dėmesio skiriama
nelaimių rizikos valdymo finansavimo aspektams ir nelaimių ekonominėms
sąnaudoms. Norint sėkmingai valdyti gaivalinių nelaimių
riziką būtina planuojant miestų plėtrą ir žemėnaudą geriau apsisaugoti nuo
gamtinių pavojų poveikio. Nelaimių valdymo politika turi apimti prevenciją,
atsparumo didinimą, asmenų pažeidžiamumo mažinimą ir ekosistemų stiprinimą.
Didesnės rizikos vietovėse turto savininkai turės dar daugiau investuoti į
rizikos jų turtui mažinimo priemones. Nelaimių rizikos valdymas gali padėti skatinti
netrikdomą ekonomikos augimą ir klestėjimą: ·
trumpuoju laikotarpiu investicijomis į rizikos
valdymą galima paspartinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą (naujos
technologijos, moksliniai tyrimai ir plėtra, atsparūs pastatai ir
infrastruktūra, novatoriškos finansinės priemonės); ·
vidutinės trukmės laikotarpiu patobulintas nelaimių
vertinimas ir didesnis atsparumas joms padeda sutelkti dėmesį į viešųjų ir
privačiųjų finansų struktūrinį tvarumą ir padidinti makroekonominį stabilumą,
nes sumažinamas destruktyvus gaivalinių ir antropogeninių nelaimių poveikis
ekonomikos augimui ir valstybės biudžetui bei privačių asmenų finansinei
padėčiai; ·
ilgainiui investicijų į rizikos valdymą grąža yra
labai didelė ir prisideda prie tvaraus ekonomikos vystymosi. Rizikos vertinimas (įskaitant rizikos ir
pažeidžiamumo analizę) – svarbus ir bazinis žingsnis norint gauti informacijos,
kuria būtų galima remtis valdant nelaimių riziką ir planavimo procesą, ir kuria
remiantis skiriami finansiniai ištekliai. Vertinant daugelį rizikos rūšių,
atsižvelgiant į galimus pavojus ir pažeidžiamų aspektų sąveiką, taip pat galima
mažinti susijusias rizikas ir šalutinius poveikius. Atsparumo didinimas – tai ilgas procesas, kurį
reikia integruoti į nacionalinę politiką bei planavimą. Atsparumo didinimo
strategijos taip pat yra vystymosi proceso dalis ir padeda įgyvendinti kitas ilgalaikes
politikos kryptis, ypač prisitaikymo prie klimato kaitos ir apsirūpinimo
maistu. 3.1. Draudimo kainų nustatymas
kaip rinka grįsta draudimo paskata didinti informuotumą apie nelaimių
prevenciją ir jų poveikio švelninimą Vyriausybės galėtų ir toliau dosniai
kompensuoti nuostolius nukentėjusiesiems ir taip prisiimti didelę dalį nelaimių
poveikio švelninimo ir visuomenės gelbėjimo operacijų finansinės naštos. Tačiau
tai greičiausiai dar pagilintų vyriausybių fiskalinius sunkumus ir paskatintų
nepageidaujamus pokyčius didesnės rizikos vietovėse. Arba valdžios institucijos
galėtų neskirti šiai sričiai savo išteklių, kontroliuoti padėtį didesnės
rizikos vietovėse ir labiau pasikliauti rinkos jėgomis, kad jos paskatins
žmones imtis atsakomybės mažinti savo nuostolius ir nuo jų draustis. Draudikai gali sukurti rinka grįstas paskatas
imtis rizikos prevencijos priemonių. Rizika grįstos kainos gali paskatinti
apdraustuosius imtis papildomų priemonių savo turto pažeidžiamumui sumažinti.
Jei draudimo įmoka sąžiningai atitinka rizikos lygį ir jei taikomos rizikos
lygį atitinkančios nuolaidos tiems apsidraudusiesiems, kurie investuoja į
nuostolių mažinimą, tai skatina klientus imtis rizikos mažinimo priemonių.
Tačiau dažnai ex-ante rizikos mažinimo sąnaudos asmenims nėra
ekonomiškos, palyginti su galimybe tiesiog apsidrausti nuo rizikos arba imtis
rizikos prevencijos priemonių bendruomenės lygmeniu. Jei draudimo įmokų dydis
atitiktų realią riziką, rizikingas elgesys būtų pernelyg brangus. Todėl imantis
rizikos prevencijos visada reikėtų atsižvelgti tiek į viešojo, tiek į
privačiojo sektoriaus atitinkamus vaidmenis. Pagal nusistovėjusią precedentų teisę
draudikai nustato įmokų dydį[20].
Rizika grįsta kainodara[21]
reikalauja sudėtingo rizikos įvertinimo proceso. Tam reikia išsamios
informacijos, dėl kurios išauga draudikų administracinės išlaidos. Rizika
grįstos kainos gali atgrasyti žmones nuo gyvenimo didesnės rizikos vietovėse
arba gali reikėti valdžios institucijų intervencijos. Diferencijuojant įmokas
pagal rizikos lygį taip pat didėja administracinės sąnaudos, tačiau tikėtina,
kad ateityje bus sutaupyta išmokų, nes tokios įmokos skatina imtis rizikos
mažinimo priemonių. Tačiau rizika grįstos kainos gali būti labai
nepalankios tam tikroms didelės rizikos grupėms. Gali būti tokių rizikos rūšių,
nuo kurių apdrausti iš viso neįmanoma arba nuo kurių draudžiant įmoka tampa
neįperkama. Asmeninė atsakomybė už nelaimių riziką taip
pat gali atlikti tam tikrą vaidmenį kuriant rinkos paskatas asmeniškai imtis
nuostolių mažinimo priemonių ir riboti plėtrą didelės rizikos vietovėse.
Priskiriant atsakomybę, ypač neturtinguose ir pažeidžiamuose regionuose, iškyla
tokie esminiai klausimai dėl lygybės ir socialinio solidarumo. Valdžios institucijos gali nuspręsti nustatyti
vienodo dydžio draudimo įmokas atitinkamoms bendruomenėms arba dar platesnei
gyventojų daliai, kad mažos rizikos vietovių gyventojai subsidijuotų
gyvenančiuosius didelės rizikos vietovėse. Gali būti, kad taikant tokį vieną
tarifą padidės santykinis draudimo įsisavinimo lygis didelės rizikos vietovėse.
Tačiau tokie bendri tarifai daro neigiamą poveikį žemės naudojimui – esant
vienodai draudimo įmokai, didesnės rizikos vietovių gyventojai nemoka už
riziką, kylančią jiems gyvenant tose vietovėse. Visose vietovėse, kuriose leidžiama
gyventi, namų ūkių draudimo išlaidos būtų tos pačios. Solidarumą derinant su
griežtais statybų reikalavimais ir standartais iš dalies pakoreguojamas
netobulas rizikos internalizavimas ir padidinamas efektyvumas. Skirtingais
draudimo tarifais galima diferencijuoti rizikos zonas, taip iš dalies
pripažįstant, kad yra skirtingi rizikos lygiai. Klausimai (6) Ar rizika grįstos kainos skatintų vartotojus ir draudikus imtis rizikos mažinimo ir valdymo priemonių? Ar rizika grįstų kainų poveikis būtų kitoks, jei nelaimių draudimas būtų privalomas? Ar apskritai draudikai tinkamai pakoreguoja įmokų dydį, jei įgyvendinamos rizikos prevencijos priemonės? (7) Ar yra tokių nelaimių rūšių, kurių draudimo įmokos turėtų būti vienodo dydžio? Ar taikant vienodo dydžio įmokas reikėtų nustatyti didžiausią išmokos sumą? (8) Kokių dar sprendimų būtų galima pasiūlyti mažas pajamas turintiems klientams, kurie antraip neturėtų nelaimių draudimo? 3.2. Ilgalaikės nelaimių draudimo
sutartys Nuo nelaimių paprastai draudžiamasi sudarant
metinę sutartį. Drausdamasis vieneriems metams draudėjas turi pasirinkimo
laisvę – jis gali reguliariai keisti draudimo bendroves ir produktus. Ilgalaikės sutartys, kuriose būtų skaidriai
nustatytos rizika grįstos kainos ir numatytos įmokų nuolaidos tais atvejais,
kai draudėjas imasi rizikos mažinimo priemonių, sustiprintų ekonomines
paskatas, nes investicijos į rizikos mažinimą būtų abipusiai naudingos (ir
draudikui, ir draudėjui). Ilgalaikės sutartys, kuriose nustatyta garantuota
kaina, arba kaina tam tikromis iš anksto nustatytomis sąlygomis dėl didžiausios
kainos, arba reguliarus pakoregavimas atsižvelgiant į infliaciją, galėtų
apdraustiesiems suteikti tiek finansinio, tiek sutartinio tikrumo. Be to,
ilgalaikių sutarčių administracinės ir sandorio sąnaudos būtų mažesnės abiems
šalims, nes dėl šių sutarčių kasmet nebūtų iš naujo deramasi. Tačiau gali būti daugiau neaiškumo ir
nevienareikšmiškumo esamos rizikos atžvilgiu. Daugiametės sutarties metinė
įmoka greičiausiai būtų didesnė nei lygiavertės metinės sutarties įmoka. Todėl
kapitalo poreikis ir investuotojų reikalaujama kapitalo grąža taip pat būtų
didesni. Kita vertus, pagal Mokumo II direktyvą ilgalaikės draudimo sutartys
didina draudikų kapitalą, nes sudarant sutartį iš pat pradžių pripažįstamas
visas pelnas, kuris bus gautas per visą sutarties laikotarpį. Šiuo metu draudikai siūlo ilgalaikes gyvybės
draudimo ir sveikatos draudimo sutartis. Kol kas neaišku, ar turto draudimas
gali būti ilgalaikis už prieinamą kainą. Klausimai (9) Ar reikėtų skatinti naudoti ilgalaikes nelaimių sutartis? Kokie būtų jų privalumai ir (arba) trūkumai atitinkamai draudikams ir apdraustiesiems? 3.3. Informacijos reikalavimai
prieš pasirašant sutartį ir sutartyje Vartotojai turi
aiškiai suprasti, kokio tipo draudimo apsaugą jie turi, kaip ji juos saugotų
įvykus nelaimei, ir tai, kad jų draudimo polise numatyti ne kasdieniai
nuostoliai, o neeiliniai padariniai. Jungtinio tyrimų centro neseniai atlikto
tyrimo duomenimis, vartotojai nėra linkę draustis nuo mažai tikėtinų ir labai
destruktyvių įvykių[22].
Daugelio namų ūkių patiriami finansiniai sunkumai keliose valstybėse narėse
taip pat greičiausiai nepaskatins jų pirkti nelaimių draudimą. Priešingai negu
Gyvybės draudimo direktyvoje 2002/83/EB[23], Pirmoje, Antroje ir Trečioje ne gyvybės
draudimo direktyvose 73/239/EEB[24],
88/357/EEB[25]
ir 92/49/EEB[26]
nenustatyta jokių taisyklių dėl to, kokią informaciją turi gauti draudžiamas
asmuo prieš pasirašant sutartį ir kokia informacija turi būti nurodyta
sutartyje. Mokumo II direktyvoje 2009/138/EB[27] tokių taisyklių dėl ne gyvybės rizikos
draudimo taip pat nėra. Todėl ne gyvybės
draudimo sektoriuje draudikams keliami labai skirtingi reikalavimai dėl
informacijos teikimo siekiant apsaugoti vartotojus. Labai svarbu įgyti
vartotojų pasitikėjimą nustatant aiškias taisykles ir pašalinant teisinius
neaiškumus. Draudimo rinkoje, kur vartotojai gerai informuoti, draudikai yra
priversti konkuruoti, kad pritrauktų ir išlaikytų klientus. Suderinus
reikalavimus dėl informacijos, kurią turi gauti draudžiamas asmuo prieš
pasirašant sutartį, ir dėl sutartyje nurodomos informacijos, vartotojai įgytų
daugiau pasitikėjimo ir būtų labiau pasiryžę pirkti saugius draudimo produktus
visoje Europos Sąjungoje. Klausimai (10) Ar manote, kad reikia suvienodinti prieš pasirašant sutartį suteikiamos informacijos ir sutartyje nurodytos informacijos reikalavimus? Jei taip, ar reikėtų derinti viską, ar tik būtiniausius dalykus? Kokia su įsipareigojimais susijusi informacija turėtų būti įtraukta, pavyzdžiui: – apdraustų rizikos rūšių pobūdis, – prisitaikymo ir prevencijos priemonės, kuriomis galima sumažinti draudžiamą riziką, – sąlygos ir išmokos (kaip antai, ar kompensuojamos visos atstatymo išlaidos, ar pagal nuvertėjimą ar tuometinę vertę), – išimtys ir apribojimai, – išsami informacija apie reikalavimo išmokėti draudimo išmokas pateikimą, pavyzdžiui, ar ne tik patys nuostoliai turi būti patirti per sutarties laikotarpį, bet ir apie juos turi būti pranešta per sutarties laikotarpį, – kas ir kokiu mastu dengia tyrimo ir nuostolių nustatymo išlaidas, – sutartiniai padariniai, jei draudikas nesuteikia atitinkamos informacijos, – taisomosios priemonės, išlaidos ir pasinaudojimo pasitraukimo teise procedūros, – sutarties pratęsimo sąlygos, – skundų nagrinėjimas? 3.4. Draudimo nuostatos ir sąlygos Neatsakingo elgesio rizika – tai apsidraudusio
asmens elgesio pokytis, kai dėl įgytos draudimo apsaugos jis jaučia mažiau
paskatų stengtis išvengti nuostolių ir todėl padidėja draudžiamojo įvykio
neigiamų padarinių tikimybė. Toks reiškinys taptų dar žalingesnis, jei nebūtų
tam tikro mechanizmo, pagal kurį, apskaičiuojant kito laikotarpio įmokas, būtų
atsižvelgiama į tuos nuostolius. Todėl draudimo sutartyse numatomos įvairios
draudimo nuostatos ir sąlygos, kuriomis siekiama skatinti riziką mažinantį
elgesį. Sąlyginėmis ar besąlyginėmis išskaitomis
(franšizėmis) apdraustoji šalis įpareigojama prisiimti dalį nuostolių, nes tam
tikra suma išskaičiuojama iš draudimo išmokos sumos. Jos nustatomos siekiant
sumažinti reikalavimų atlyginti nedidelius nuostolius skaičių. Procentinė
išskaita – tai mechanizmas, pagal kurį nuostolių atlyginimą draudikas ir
draudėjas dalijasi pagal tam tikras nustatytas procentines dalis. Sutartyse
taip pat gali būti apribota draudimo apsauga (arba nustatoma viršutinė
padengiamųjų sumų riba, arba nedraudžiami tam tikri pažeidžiami objektai,
pavyzdžiui, silpnos konstrukcijos). Pirmiau aprašyti sutartiniai mechanizmai gali
viršyti apdraustojo pajėgumus, galimybę sukontroliuoti ar atsakyti už
nuostolius, todėl jie gali būti netinkamos arba neefektyvios paskatos imtis
rizikos mažinimo priemonių. Be to, jei nelaimės rizikos padidėjimo problema
sprendžiama padidinant sąlygines ir besąlygines išskaitas bei draudėjui
tenkančią procentinės išskaitos dalį, tai gali turėti poveikio mažas pajamas
turinčių apdraustųjų asmenų galimybei reikalauti kompensacijos už
„nereikšmingus“ nuostolius. Klausimai (11) Ar sąlyginės, besąlyginės ir procentinės išskaitos ir kitos išlygos efektyviai atgraso nuo neatsakingo elgesio? Kokios alternatyvios nuostatos ir sąlygos būtų tinkamos nelaimių draudimo atveju, atsižvelgiant į tai, kad apdraustieji gali būti nepajėgūs imtis veiksmingų nelaimių rizikos mažinimo priemonių? 3.5. Duomenys, tyrimai ir
informacija Draudikai, prieš siūlydami draudimo apsaugą
nuo neapibrėžto įvykio, turi išsiaiškinti ir kiekybiškai įvertinti jo tikimybę
ir pasekmes. Jei būtų aišku arba labai tikėtina, kad tam tikru metu arba tam
tikrame regione bus padaryti tam tikri nuostoliai, rizikos elemento nebeliktų
ir tokie nuostoliai būtų nedraustini. Įvykiai, kurių atsitikimo tikimybė yra
itin maža, taip pat gali būti apskritai laikomi vargiai draustinais arba
nedraustinais, nes draudikams gali stigti duomenų jiems tinkamai įvertinti. Informacijos asimetrija tarp draudiko ir
draudėjo lemia išankstinį rizikos vertinimo procesą. Draudikai turi surinkti
tinkamą informaciją, kad galėtų tinkamai apibrėžti rizikos grupes ir išvengti
nepalankios atrankos. Jei stinga tinkamos informacijos apie riziką, sunku
apskaičiuoti rizika grindžiamas įmokas. Bendras duomenų stygius ir nevienareikšmiškumas
yra kliūtis tolesnei nelaimių draudimo plėtrai. Geresnė informacija padėtų sumažinti
neaiškumus. Viešojo sektoriaus agentūros galėtų suinteresuotosioms šalims,
įskaitant draudikus, už prieinamą kainą suteikti prieigą prie patikimų ir
tikslių duomenų apie praeityje įvykusius ir prognozuojamus pavojingus gamtos
reiškinius, pvz., tokias viešąsias gėrybes galėtų teikti nacionalinės
meteorologijos tarnybos, potvynių valdymo agentūros arba nelaimių stebėjimo
centrai. Mokslininkams ir viešojo sektoriaus
agentūroms, kaip antai potvynių valdymo agentūroms, svarbu turėti geresnę
prieigą prie pagrindinių technologijų ir tinklų, turėti kvalifikuotų
darbuotojų, taip pat turėti palyginamų duomenų apie apdraustus (ir
neapdraustus) ankstesnių nelaimių nuostolius. Tai padėtų ištirti praeityje
įvykusius pavojingus gamtos reiškinius ir moksliškai numatyti galinčių ateityje
pasitaikyti tokių įvykių padarinius, patobulinti rizikos valdymo strategijas ir
viešojo sektoriaus agentūrų parengtus bei įgyvendinamus veiksmus. Draudimo
sektoriuje surinktais palyginamais suvestiniais nuostolių duomenimis (įskaitant
vizualizacijos priemones ar informacijos apie riziką platformas) būtų galima
pasidalyti su viešojo sektoriaus agentūromis ir privačiuoju sektoriumi,
siekiant jiems palengvinti rizikos vertinimą. Vartotojai taip pat susiduria su tam tikromis
kliūtimis. Viena iš jų – mažai informacijos arba iš viso jos nebuvimas; dėl
informuotumo apie tikrąją riziką stygiaus vartotojų rizikos suvokimas gali
skirtis nuo tikrosios jiems gresiančios rizikos. Daugelio suvokimu, tikimybė,
kad nelaimė padarys nuostolių jų turtui, yra tokia maža, kad neverta investuoti
į rizikos mažinimą. Priimdami sprendimus remdamiesi išlaidų sąmata, vartotojai
turi atsižvelgti į tokių investicijų ilgalaikę naudą. Todėl tokios priemonės
kaip lengvai suprantama forma pateikiama informacija apie pavojus ir riziką,
pvz., tam tikros vietovės žemėlapyje pažymėtos pavojaus zonos ar informacija
apie riziką, rizikos matrica arba rizikos kreivė, vaizduojanti galimus įvykius
ir jų tikimybę, numatomas pasekmes ir rizikos lygį, galėtų padėti šviesti
vartotojus ir didinti jų informuotumą. Skleisti su klimatu ir oro sąlygomis
susijusią informaciją yra būtina, kad investuotojai ir vartotojai, priimdami
investicinius ir pirkimo sprendimus, galėtų atsižvelgti į šią papildomą
informaciją. Siekiant aukštesnės duomenų analizės kokybės, be papildomos ir
geresnės informacijos ir geresnės duomenų prieigos, taip pat labai svarbu tuos
duomenis labiau standartizuoti (pvz., nustatyti bendras apibrėžtis). Europos prisitaikymo prie klimato kaitos
portale (CLIMATE-ADAPT)[28]
galėtų būti renkama ir teikiama informacija apie draudimo, susijusio su
meteorologiniais reiškiniais, sistemas ar valstybėse narėse taikomas rizikos
vertinimo metodikas. Kitas būdas – tokią informaciją įtraukti į išsamų
informacijos apie nelaimių valdymą rinkinį. Draudikai galėtų parengti gaires sprendimų
priėmėjams ir projektų rengėjams bei valdytojams apie tai, kaip draudimas
galėtų padėti vykdyti prisitaikymo prie klimato kaitos ir nelaimių valdymo
veiklą. Tokiose gairėse galėtų būti aprašyta, kaip pasinaudoti draudimu rizikos
valdymo strategijoje, t. y., kaip nustatyti ir kiekybiškai įvertinti, kurių
rūšių rizikos galima išvengti ir kurias bei kaip galima rentabiliai apdrausti.
Taip pagerėtų bendras politikos formavimo, planavimo ir projektų valdymo
ekonominis efektyvumas. Klausimai (12) Kaip būtų galima pagerinti duomenis apie praeities nelaimių poveikį (pvz., naudojant standartinius formatus; didinant draudikų ir kitų organizacijų turimų duomenų prieigą bei palyginamumą)? (13) Kaip būtų galima pagerinti dabartinių ir prognozuojamų arba būsimų nelaimių vaizdavimą žemėlapiuose (pvz., taikant dabartines ES priemones, numatytas Potvynių direktyvoje 2007/60/EB[29], pasinaudojant civilinės saugos srities bendradarbiavimu[30] ir skatinant rengti ES rizikos gaires[31])? (14) Kaip būtų galima paskatinti geresnius duomenų, rizikos analizės ir rizikos modeliavimo metodų mainus? Ar turimi duomenys turėtų būti viešinami? Ar ES reikėtų imtis veiksmų šioje srityje? Kaip būtų galima paskatinti tolesnį draudimo sektoriaus ir politikos formuotojų bendradarbiavimą šioje srityje? 3.6. Rizikos finansavimo
iniciatyvų skatinimas pagal ES vystomojo bendradarbiavimo politiką Visame pasaulyje draudimas atlieka labai svarbų vaidmenį padedant
šalims ir regionams, ypač pažeidžiamiems nelaimių atžvilgiu, sukurti
veiksmingus atsarginius finansinius mechanizmus, kurie padėtų padengti vis
didėjančias nelaimių ir visuotinių sukrėtimų ekonomines sąnaudas. Besivystančiose šalyse kuriamos alternatyvios, supaprastintos rizikos
perkėlimo priemonės, kaip antai mikrodraudimo produktai. Trečiosiose šalyse,
kuriose itin didelė ekstremalių oro sąlygų ir katastrofų, pavyzdžiui, sausrų,
žemės drebėjimų ar audrų, rizika, taip pat buvo įgyvendinta parametrais grįsto
draudimo programų, kurias rėmė Komisija. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti bendradarbiavimui su svarbiausiais
tarptautiniais partneriais (pvz., Pasaulio banku ir Tarptautine finansų
korporacija) stiprinti ir Sąjungos išorės pagalbai, skirtai besivystančioms
šalims padėti kurti novatoriškus rizikos finansavimo sprendimus pasitelkiant
draudimą, perdraudimą ar katastrofų obligacijas, didinti. Neseniai Komisija pasiūlė parengti veiksmų planą, kuriame būtų
numatyta, kaip padidinti besivystančių šalių atsparumą, be kita ko pasitelkiant
novatoriškus rizikos valdymo būdus, ir kaip toliau plėtoti jau esamą šios
srities gerąją praktiką[32]. Klausimai (15) Kaip Sąjunga efektyviausiai galėtų padėti besivystančioms šalims sukurti finansinės apsaugos nuo nelaimių ir sukrėtimų sprendimus ir kokie būtų prioritetiniai veiksmai? Kokio tipo partnerystes su privačiuoju sektoriumi ir tarptautinėmis institucijomis reikėtų sudaryti šiuo tikslu? 4. Antropogeninės nelaimės Pramoninės nelaimės taip pat didėja, ir ne tik
dėl technologijų pažangos, bet ir dėl didėjančio pavojingų gamtinių reiškinių
masto. Pavojingi gamtiniai reiškiniai ir gaivalinės nelaimės gali sukelti
gaivalines-technologines avarijas. Gaivalinės ir antropogeninės nelaimės gali
sutapti arba viena kitą sustiprinti. 4.1. Pramoninių avarijų žala
aplinkai ir atsakomybė už tą žalą Atsakomybės už žalą aplinkai direktyva
2004/35/EB[33]
pramonės įrenginių veiklos vykdytojai skatinami, tačiau nėra neįpareigoti,
pasirūpinti tinkama finansine apsauga, kad galėtų atitaisyti dėl jų veiklos
padarytą žalą aplinkai. Persvarstydama direktyvą (tai planuojama padaryti
2014 m.) ir rengdama ataskaitą pagal Atsakomybės už žalą aplinkai
direktyvos 2004/35/EB 18 straipsnio 2 dalį[34] Komisija gali iš naujo apsvarstyti
privalomos finansinės apsaugos galimybę. Tačiau direktyva netaikoma, jei žalą
aplinkai sukelia „nepaprastas, neišvengiamas ir nenugalimas gamtos reiškinys“.
Direktyva taip pat netaikoma žalai, kuri aplinkai padaroma vykdant privalomąjį
veiksmą, kuriuo siekiama apsisaugoti nuo gaivalinės nelaimės. Vienas iš būdų įgyti reikiamą finansinę
apsaugą yra draudimas. Tačiau draudimo produktai dažnai neapima visos
direktyvoje numatytos atsakomybės ir praktiškai jais neužtikrinama neribota
draudimo apsauga. Be to, kol kas draudikams sunku sukurti specifinius
produktus, nes informacija apie žalą padariusius incidentus ir susijusias žalos
ištaisymo išlaidas nėra plačiai prieinama[35]. Pramonės įrenginių veiklos vykdytojai taip
pat gali iš anksto nežinoti apie galimą žalos mastą. Klausimai (16) Į kokius svarbiausius aspektus reikėtų atsižvelgti numatant finansinę apsaugą ir draudimą pagal Atsakomybės už žalą aplinkai direktyvą 2004/35/EB? (17) Ar yra pakankamai duomenų ir priemonių aktualių ir besirandančių pramoninės rizikos rūšių integruotai analizei atlikti? Kaip būtų galima užtikrinti duomenų prieinamumą, mainus ir skaidrumą? Kaip būtų galima sustiprinti draudikų, verslo sektoriaus ir kompetentingųjų institucijų bendradarbiavimą siekiant pagilinti žinių bazę, susijusią su pramoninių nelaimių padaryta žala ir atsakomybe už tą žalą? 4.2. Civilinės atsakomybės
draudimas branduolinių avarijų atveju Euratomo sutarties 98 straipsnyje nustatyta,
kad valstybės narės turi imtis „visų būtinų priemonių, kad būtų lengviau
sudaryti branduolinės rizikos draudimo sutartis“. Europos Sąjungoje turi būti
užtikrintas teisinis nuoseklumas siekiant sumažinti neatsakingo elgesio riziką,
spręsti aukų apsaugos klausimus skirtingose valstybėse narėse ir siekiant
sumažinti poveikį vidaus rinkai, kurį daro branduolinių objektų veiklos
vykdytojams tenkančios finansinės atsakomybės skirtumai, dėl kurių gali
atsirasti konkurencijos iškraipymų. Šiuo metu Europos Sąjungoje galioja daug
skirtingų su branduolinės energijos naudojimu susijusios civilinės atsakomybės
taisyklių. Daugelio iš ES-15 valstybių narių nuostatos pagrįstos Paryžiaus
konvencija dėl atsakomybės prieš trečiąją šalį atominės energijos srityje ir
Briuselio papildomąja konvencija, priimta remiant Ekonominio bendradarbiavimo
ir plėtros organizacijai (OECD). Tačiau daugelis ES-12 valstybių narių yra
Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, priimtos
remiant Tarptautinei atominės energijos agentūrai (IAEA), šalys. Yra valstybių
narių, kurios nėra jokios konvencijos dėl atsakomybės, susijusios su
branduolinės energijos naudojimu, šalys. Todėl neseniai Komisija pasiūlė su
branduoline energija susijusios atsakomybės sistemą nustatyti Europos lygmeniu[36]. Šiuo metu nuo branduolinių nelaimių draudžia
nacionalinės bendrojo draudimo grupės (arba nacionalinių veiklos vykdytojų
grupės). Draudikams gali būti sunku apdrausti branduolinių objektų veiklos
vykdytojus didesne suma negu tam tikra nustatytoji suma, drausti nuo tam tikrų
žalos rūšių (pvz., žalos aplinkai) ar ilgam senaties laikotarpiui (pvz., 30 metų
žalos gyvybei ir sveikatai atveju). Nacionalinės bendrojo draudimo grupės ar
veiklos vykdytojų grupės taip pat yra pirmasis informacijos centras
branduolinės avarijos aukoms. Šiuo metu Komisija išsamiau nagrinėja šį
klausimą ir netrukus paskelbs viešąsias konsultacijas. Remiantis šios analizės
rezultatais bus nuspręsta, ar reikia imtis tolesnių veiksmų siekiant
patobulinti kompensacijų mokėjimą branduolinės nelaimės aukoms ir mažinti
atominės energijos objektų draudimo įmokų skirtumus valstybėse narėse. 4.3. Atviroje jūroje esančių
naftos ir dujų įrenginių veiklos vykdytojų atsakomybės draudimas Leidimų dėl angliavandenilių išgavimo
direktyvoje 94/22/EB[37]
nustatytos leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir
naudojimosi jais sąlygos. Direktyva taip pat įvedami objektyvūs ir
nediskriminaciniai finansinio pajėgumo reikalavimai veiklos vykdytojams. Šiais
reikalavimais nustatomi bendrieji principai užtikrinti sąžiningą konkurenciją
licencijų išdavimo etape, tačiau neakcentuojamas rizikos valdymas, sauga ar
aplinkos apsauga. Todėl Komisija pasiūlė nustatyti papildomų reikalavimų,
susijusių su rizikos valdymu, atsakomybe už žalą aplinkai ir licencijų turėtojų
bei veiklos vykdytojų finansiniu pajėgumu[38]. Jūroje vykdomos naftos ir dujų veiklos sektoriuje
jau sukurta įvairių pakankamo ir tinkamo finansinio pajėgumo užtikrinimo ir jo
buvimo įrodymo būdų. Formos gali būti įvairios – nuo privataus draudimo ir
savidraudos iki tokių saugos sistemų kaip Atsakomybės už taršą jūroje
asociacija (angl. Offshore Pollution Liability Association)[39] šiaurės
rytų Atlante. Po pirminių konsultacijų su jūroje vykdomos naftos ir dujų
veiklos sektoriaus atstovais atrodo, kad šiuo metu vieno varianto, kuris tiktų
visiems šios srities veiklos vykdytojams, nėra. Atrodo, kad Europos Sąjungos
draudimo bendrovės[40]
negali apdrausti nuo didžiulių, milijardus eurų nuostolių padarančių nelaimių[41]. Taip
pat atrodo, kad didesniems subjektams savidraudos variantas naudojant dukterinę
bendrovę galėtų būti patogesnis, tačiau mažesni subjektai turbūt negalėtų sau
to leisti. Taigi šiame sektoriuje vieno ir visiems
tinkamo varianto nėra. Kol kas dar tik randasi vidiniai ir išoriniai tokio tipo
ir tokio masto rizikos draudimo sprendimai. Vis dėlto tam tikri finansų ir
draudimo rinkų subjektai labai sparčiai ieško novatoriškų sprendimų. Kol kas
dar neaišku, ar tokie mechanizmai bus adekvatūs ir tinkami ir kaip į juos
reaguos jūroje vykdomos naftos ir dujų veiklos vykdytojai, ar ims naudoti
galimus naujus draudimo produktus (pvz., su tam tikra operacija susijusį
draudimą). Jūroje vykdomos naftos ir dujų veiklos vykdytojo finansinis
pajėgumas yra pagrindinis lemiamas veiksnys sprendžiant, kuris mechanizmas jam
būtų tinkamiausias. Kad ir koks variantas būtų pasirinktas, turi būti
visapusiškai atsižvelgta į galimo neatsakingo elgesio riziką ir principą
„teršėjas moka“. Klausimai (18) Kokie novatoriški draudimo mechanizmai tiktų jūroje vykdomos naftos ir dujų veiklos sektoriui, atsižvelgiant į to sektoriaus specifiką? Ar yra būdų, kaip draudimo sektorius galėtų sumažinti su rizikos vertinimu ir įmokų skaičiavimu susijusį netikrumą? Kokią informaciją reikėtų skelbti viešai siekiant paskatinti draudimo bendroves kurti draudimo nuo stambių nelaimių produktus? 4.4. Antropogeninių nelaimių aukų
teisė į informaciją Gaivalinių nelaimių nuostoliai draudžiami
pirmosios šalies draudimu; antropogeninių nelaimių nuostoliai draudžiami
civilinės atsakomybės draudimu. Pirmuoju draudimu paprastai draudžiasi
asmeninio turto savininkai, o antruoju – pavienės pramoninės bendrovės. Jei apdraustoji šalis privalo atlyginti
nuostolius trečiajai šaliai, paprastai nukentėjusioji trečioji šalis gali
susisiekti su atsakinga šalimi, o po to jos draudikas atlygina nuostolius.
Tačiau reikalavimai išmokėti draudimo išmokas galėtų būti tvarkomi paprasčiau:
nukentėjusioji šalis galėtų tiesiogiai pateikti tokį reikalavimą draudikui. Kad
tai būtų įmanoma, nukentėjusioji šalis turėtų turėti teisę į informaciją apie
apsidraudusiąja šalį. Todėl būtų galima įstatymu nustatyti, kad apsidraudusiosios
šalys turėtų pateikti išsamią informaciją apie savo draudimą. Pagal Atsakomybės už žalą aplinkai direktyvą
bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali kompetentingai institucijai pateikti
informaciją ar pastebėjimus apie žalą aplinkai, padarytą dėl antropogeninės
nelaimės, ir pareikalauti tą žalą ištaisyti. Po to kompetentinga institucija
turi tuos asmenis informuoti apie veiksmus, kurių ji ėmėsi, arba atsisakyti
imtis veiksmų, bet nurodyti priežastis[42]. Informacija ir pastebėjimai gali apimti ir
duomenis apie žalos dydį, draudimą, kuris gali finansuoti žalos ištaisymo
veiksmus ir taip toliau. Neseniai priimta Seveso III direktyva 2012/18/ES[43] veiklos
vykdytojai įpareigoti saugos ataskaitose aprašyti technines ir netechnines
priemones, svarbias mažinant didelės avarijos poveikį. Taip pat būtų galima
įtraukti ir informaciją apie draudimą. Direktyvoje taip pat nustatyta, kad
gavus atitinkamą prašymą saugos ataskaita turi būti paviešinta. Klausimai (19) Ar civilinės atsakomybės draudimo polise nurodytos sutartinės sąlygos turėtų būti atskleistos trečiosioms šalims antropogeninių nelaimių atveju? Jei taip, tai kaip? 5. Žalos nustatymas Šiuo metu Direktyva dėl draudimo
tarpininkavimo 2002/92/EB[44]
netaikoma žalos (nuostolių) nustatymo ekspertų veiklai ir jų profesijai. Persvarstytos
direktyvos pasiūlyme[45]
jie jau įtraukiami į taikymo sritį ir nustatoma supaprastinta priežiūros
procedūra. Įvykus avarijai,
žalai įvertinti ir atlyginti būtina skubi ir koordinuota veikla. Labai svarbu,
kad būtų galimybės greitai apdoroti didelį reikalavimų išmokėti draudimo
išmokas skaičių ir padėti daugeliui nukentėjusiųjų, iš kurių gali būti daug
sužeistų. Atlyginant tarpvalstybinės antropogeninės nelaimės nuostolius
prisideda dar vienas lygmuo, nes tai daro už žalą atsakingo asmens draudikas ar
jo atstovai, kaip įprasta, įsikūrę kitoje valstybėje narėje. Klausimai (20) Ar kuriuos nors nuostolių sureguliavimo aspektus reikėtų labiau suderinti? Jeigu taip, kuriuos? Ar nuostolių sureguliavimo ekspertai patiria praktinių sunkumų, dirbdami tarpvalstybiniu mastu? 6. Bendrosios pastabos Klausimas (21) Šioje žaliojoje knygoje nagrinėjami specifiniai su gaivalinių ir antropogeninių nelaimių prevencija ir draudimu susiję klausimai. Kokie nors svarbūs aspektai buvo praleisti arba nepakankamai aptarti? Jeigu taip, kurie? 7. Tolesni veiksmai Komisija ragina suinteresuotąsias šalis teikti
pastabų visais šioje žaliojoje knygoje išdėstytais klausimais ir visų pirma
atsakyti į pirmiau pateiktus klausimus. Remdamasi šių konsultacijų rezultatais,
Komisija nuspręs, kokie tolesni veiksmai šioje žaliojoje knygoje išdėstytais
klausimais būtų tinkamiausi, įskaitant teisines priemones, jei prireiktų. Gauti atsakymai, jei nebus konkrečiai prašoma
juos laikyti konfidencialiais, bus paskelbti Komisijos interneto svetainėje,
Komisija taip pat paskelbs konsultacijų rezultatų santrauką. Suinteresuotosios šalys prašomos iki
2013 m. birželio 30 d. savo pastabas siųsti el. pašto adresu markt-consultation-disasterinsurance@ec.europa.eu. [1] Tarybos
išvados dėl Nelaimių prevencijos inovatyvių finansavimo sprendimų (3043-asis
Tarybos posėdis, Briuselis, 2010 m. lapkričio 8 ir 9 d.). [2] http://ec.europa.eu/internal_market/insurance/consumer/natural-catastrophes/index_en.htm.
[3] Europos
Komisijos Jungtinis tyrimų centras (2012 m.), Natural Catastrophes:
Risk relevance and Insurance Coverage in the EU. [4] Jungtinio
tyrimų centro teigimu, pagrindinis bendrų nuostolių per visą istoriją duomenų
šaltinis yra Ekstremaliųjų reiškinių duomenų bazė (angl. EMDAT). Joje sukaupti
pagrindiniai duomenys apie daugiau kaip 18 000 pasaulio masinių gaivalinių
ir technologinių nelaimių, įvykusių nuo 1900 m. iki dabar, atvejus ir jų
poveikį. Tačiau ne apie kiekvieną užregistruotą įvykį yra informacijos,
pavyzdžiui, iš duomenų bazės išgautų duomenų rinkinyje iš 561 įvykio (įskaitant
potvynius, audras, žemės drebėjimus ir sausras), užregistruoto 1990-2010 m.
laikotarpiu, buvo duomenų tik apie 318 įvykių ekonominius nuostolius. [5] Luterbacher,
J., Dietrich, D., Xoplaki, E., Grosjean, M., Wanner, H. (2004 m.), European
seasonal and annual temperature variability, trends, and extremes since 1500,
„Science“, 303, p. 1499–1503. [6] Europos
aplinkos agentūra, Climate change, impacts and vulnerability in Europe 2012,
An indicator-based report, EAA ataskaita Nr. 12/2012. [7] Tarpvyriausybinė
klimato kaitos komisija (2012 m.) Changes in Climate Extremes and their
Impacts on the Natural Physical Environment in Managing the Risks of Extreme
Events and Disasters to Advance Climate Change Adaptation; Europos aplinkos
agentūra (2010 m.), Mapping the impacts of natural hazards and
technological accidents in Europe, an overview of the last decade. [8] Tarpvyriausybinė
klimato kaitos komisija (2012 m.) 3 skyrius: Changes in Climate
Extremes and their Impacts on the Natural Physical Environment in Managing the
Risks of Extreme Events and Disasters to Advance Climate Change Adaptation. [9] Europos
Komisijos Jungtinis tyrimų centras (2010 m.), Analysis of Natech risk
reduction in EU Member States using a questionnaire survey. [10] Tarptautinis
valiutos fonas (2006 m.), Insuring Public Finances Against Natural
Disasters—A Survey of Options and Recent Initiatives, TVF darbinis
dokumentas WP/06/199. [11] Tarptautinių
atsiskaitymų bankas (BIS) (2012 m.) Unmitigated disasters? New evidence
on the macroeconomic cost of natural catastrophes, BIS darbiniai dokumentai
Nr. 394. [12] Jungtinis
tyrimų centras (2012 m.). [13] Pirmosios
ne gyvybės draudimo direktyvos 73/239/EEB A priede pateikiama rizikų
klasifikacija į atskiras draudimo grupes, pagal kurias nustatoma draudikų
leidimų aprėptis ir draudimo produktų linijos. Draudimo grupei Nr. 8, „Gaisrai
ir gamtos jėgos“, priskiriama visa žala, padaryta turtui dėl šių pavienių
rizikos rūšių: gaisro, sprogimo, audros, kitų nei audra gamtos jėgų,
branduolinės energijos ir žemės įgriuvos. Draudimo grupė Nr. 9, „Kita žala
turtui“, apima visą žalą, padarytą turtui dėl krušos arba šalčio. [14] 2010 m.
kovo 24 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 267/2010 dėl Sutarties dėl Europos
Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų rūšių susitarimams,
sprendimams ir suderintiems veiksmams draudimo sektoriuje, OL L 83, 2010 3 30,
p. 1. [15] Pavyzdžiui,
Katastrofų rizikos Karibų jūros regione draudimo priemonė (angl. CCRIF) ir
Katastrofų rizikos Ramiajame vandenyne vertinimo ir finansavimo iniciatyva
(angl. PCRAFI). [16] Pvz.,
Pasaulio banko sukurta Pasaulinė draudimo pagal rodiklius priemonė. [17] 2010 m.
rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 911/2010 dėl
Europos Žemės stebėsenos programos (GMES) ir jos pradinės praktinės veiklos
2011–2013 m., OL L 276, 2010 10 20, p. 1. [18] Komisijos
komunikatas „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“, COM
(2009) 82 galutinis; Tarybos išvados dėl Bendrijos nelaimių prevencijos Europos
Sąjungoje sistemos (2979-as Tarybos posėdis, 2009 m. lapkričio 30 d.)
ir Komisijos komunikatas „Nelaimių rizikos mažinimo besivystančiose šalyse ES
paramos strategija“ (COM(2009) 84 galutinis). [19] G20/OECD
nelaimių rizikos vertinimo ir rizikos finansavimo metodologinė sistema. [20] Sprendimas
Komisija prieš Italiją, C-59/01, [2003], Rink. p. I-1759. Sprendime
Komisija prieš Prancūziją, C-347/02 [2004], Rink. p. I-7557, Teismas išaiškino,
kad sistema, pagal kurią draudikai turi teisę nustatyti bazinės įmokos dydį,
yra suderinama su draudimo įmokų nustatymo principu. Sprendime Komisija prieš
Italiją, C-518/06 [2004], Rink. p. I-3491, Teismas toliau išaiškino, kad jei
nacionalinėje teisėje nustatyta techninė sistema, pagal kurią draudikai turi
apskaičiuoti draudimo įmokas, toks laisvės nustatyti kainas apribojimas
Trečiojoje ne gyvybės draudimo direktyvoje 92/49/EEB nedraudžiamas. [21] Jungtinio
tyrimų centro duomenimis (2012 m.) rizika grindžiamos įmokos nėra labai
plačiai naudojamos – sistemingai jos naudojamos tik šešiose valstybėse narėse
draudžiantis nuo potvynio, penkiose valstybėse narėse – nuo audros ir keturiose
valstybėse narėse – nuo žemės drebėjimo. [22] Jungtinis
tyrimų centras (2012 m.) [23] 2002 m.
lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės
draudimo (OL L 345, 2002 12 19, p. 1). [24] 1973 m.
liepos 24 d. Pirmoji Tarybos direktyva 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės
aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos
pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 228, 1973 8 16, p. 3). [25] 1988 m. birželio 22 d. Antroji Tarybos direktyva
88/357/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu,
išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, apibrėžianti nuostatas, padedančias
veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas ir iš dalies keičianti Direktyvą
73/239/EEB (OL L 172, 1988 7 4, p. 1). [26] 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva (92/49/EEB)
dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus
gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičianti Direktyvas 73/239/EEB ir
88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (OL L 228, 1992 8 11, p. 1). [27] 2009 m.
lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl
draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II)
(OL L 335, 2009 12 17, p. 1). [28] http://climate-adapt.eea.europa.eu/
[29] 2007 m.
spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/60/EB dėl potvynių
rizikos įvertinimo ir valdymo, OL L288, 2007 11 6, p. 27. [30] Europos
Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Sąjungos civilinės saugos mechanizmo
pasiūlymas, COM(2011) 934 final. [31] Komisijos
tarnybų darbinis dokumentas „Nelaimių valdymui skirtos rizikos vertinimo ir
nustatymo gairės“, SEC(2010) 1626 final. [32] Pavyzdžiui,
Katastrofų rizikos Karibų jūros regione draudimo priemonę (12,5 mln. EUR)
ir Pasaulinę draudimo pagal rodiklius priemonę (24,5 mln. EUR). [33] 2004 m.
baland˛io 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl
atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją
ištaisyti (atlyginti) (OL L 143, 2004 4 30, p. 56). [34] Komisijos
ataskaita pagal Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą
siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 14 straipsnio 2
dalį, COM(2010) 0581 galutinis. [35] COM(2010) 0581
galutinis ir http://ec.europa.eu/environment/legal/liability/index.htm. [36] Komisijos
komunikatas „Energetika 2020. Konkurencingos, tvarios ir saugios energetikos
strategija“, COM(2010) 0639 galutinis; Komisijos komunikatas „Tarpinė ataskaita
dėl visapusiško ES branduolinių jėgainių rizikos ir saugos vertinimo (testavimo
nepalankiausiomis sąlygomis)“, COM(2011) 0784 final, Komisijos
komunikatas dėl išsamaus Europos Sąjungos branduolinių elektrinių rizikos ir
saugos vertinimo (testavimo nepalankiausiomis sąlygomis) ir susijusios veiklos,
COM(2012) 571 final. [37] 1994 m.
gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/22/EEB dėl
leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi
jais sąlygų, OL L 164, 1994 6 30, p. 3. Taip pat ˛r. http://ec.europa.eu/energy/oil/licensing_en.htm. [38] Pasiūlymas
dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jūroje vykdomos naftos ir dujų
paieškos, žvalgymo ir gavybos saugos, COM(2011) 0688 final. [39] http://www.opol.org.uk/
[40] Meksikos
įlankoje jau yra 10 mlrd. USD draudimo apsauga nuo staigių naftos
išsiliejimų. Kitose pasaulio dalyse tradiciškai veikla jūroje draudžiama iki
1–2 mlrd. USD. [41] Komisija
atlieka tyrimą siekdama ištirti galimybes sukurti fondą, iš kurio būtų
atlyginama pramoninių avarijų padaryta žala aplinkai ir nuostoliai. [42] Žr.
Direktyvos 2004/35/EB 12 straipsnį. [43] 2012 m.
liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/18/ES dėl
didelių, su pavojingomis cheminėmis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus
kontrolės, iš dalies keičianti ir vėliau panaikinanti Tarybos direktyvą
96/82/EB, OL L 197, 2012 7 24, p. 1. [44] 2002 m.
gruodžio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/92/EB dėl
draudimo tarpininkavimo, OL L 9, 2003 1 15, p. 3. [45] Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl draudimo tarpininkavimo (nauja redakcija),
COM(2012) 360 final.