11.12.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 380/59

—

atsižvelgdamas į 2010 m. liepos 1 d. Komisijos žaliąją knygą dėl politinių galimybių sukurti Europos sutarčių teisę vartotojams ir įmonėms (COM(2010)0348),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 26 d. Komisijos sprendimą 2010/233/ES įkurti Europos sutarčių teisės bendros principų sistemos ekspertų grupę (1),

—

atsižvelgdamas į 2001 m. liepos 11 d. Komisijos komunikatą dėl Europos sutarčių teisės (COM(2001)0398),

—

atsižvelgdamas į 2003 m. vasario 12 d. Komisijos komunikatą „Nuoseklesnė Europos sutarčių teisė. Veiksmų planas“ (COM(2003)0068),

—

atsižvelgdamas į 2004 m. spalio 11 d. Komisijos komunikatą „Europos sutarčių teisė ir acquis peržiūra: tolesni veiksmai“ (COM(2004)0651),

—

atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 23 d. Komisijos ataskaitą antrašte „Pirmoji metinė Europos sutarčių teisės ir acquis persvarstymo pažangos ataskaita“ (COM(2005)0456) ir į 2007 m. liepos 25 d. Komisijos ataskaitą antrašte „Antroji bendros principų sistemos kūrimo pažangos ataskaita“ (COM(2007)0447),

—

atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 22 d. Komisijos komunikatą dėl tarpvalstybinės įmonių e. prekybos su vartotojais Europos Sąjungoje (COM(2009)0557),

—

atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 3 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl bendros Europos sutarčių teisės principų sistemos (2),

—

atsižvelgdamas į savo 2007 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. rugsėjo 7 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės ir acquis peržiūros: tolesni veiksmai (5),

—

atsižvelgdamas į savo 1989 m. gegužės 26 d. (6), 1994 m. gegužės 6 d. (7), 2001 m. lapkričio 15 d. (8) ir 2003 m. rugsėjo 2 d. (9) rezoliucijas šiuo klausimu,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto bei Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomones (A7–0164/2011),

A.

kadangi dėl Europos sutarčių teisės iniciatyvos, kuria siekiama spręsti bendrosios rinkos problemas, kilusias, inter alia, dėl skirtingų sutarčių teisės sistemų, jau diskutuojama daug metų,

B.

kadangi po pasaulinės finansų krizės yra svarbiau nei bet kada anksčiau pasirūpinti nuoseklia Europos sutarčių teisės sistema, kad būtų galima atskleisti visas vidaus rinkos galimybes ir taip prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų siekimo,

C.

kadangi bendroji rinka ir toliau išlieka suskaidyta dėl daugybės priežasčių, įskaitant nevykusį esamų bendrosios rinkos teisės aktų įgyvendinimą,

D.

kadangi reikia išsamesnių tyrimų siekiant suprasti, kodėl vidaus rinka išlieka suskaidyta ir kaip būtų galima geriausiai spręsti šias problemas, įskaitant klausimą, kaip užtikrinti, kad esami teisės aktai būtų įgyvendinami,

E.

kadangi Komisija minėtojoje žaliojoje knygoje pateikė daugybę su Europos sutarčių teisės priemone susijusių galimybių, kuriomis pasinaudojant būtų galima stiprinti verslumą ir piliečių pasitikėjimą bendrąja rinka,

F.

kadangi ekspertų grupė, įsteigta siekiant padėti Komisijai parengti bendrą principų sistemą (BPS), drauge su suinteresuotaisiais subjektais, dalyvaujančiais diskusijose prie apskritojo stalo, pradėjo darbą,

G.

kadangi skirtingos nacionalinės sutarčių teisės nuostatos – tai ne vienintelė kliūtis, apsunkinanti vartotojų ir MVĮ tarpvalstybinę veiklą, kadangi jie susiduria su kitomis problemomis, įskaitant kalbos barjerus, skirtingas apmokestinimo sistemas, internetinių parduotuvių patikimumo problemas, ribotą prieigą prie plačiajuosčio ryšio, skaitmeninį raštingumą, saugumo problemas, demografinę atskirų valstybių narių gyventojų sudėtį, privatumo klausimus, skundų nagrinėjimą, intelektinės nuosavybės teises ir kt.,

H.

kadangi, 2008 m. Komisijos tyrimo duomenimis, trys ketvirtadaliai mažmenininkų parduoda tik savo valstybėje, o tarpvalstybinis pardavimas dažniausiai vyksta tik keliose valstybėse narėse (10),

I.

kadangi būtina skirti tradicinius tarpvalstybinius sandorius ir elektroninę prekybą, kurioje esama specifinių problemų ir skiriasi sandorių išlaidos; kadangi būsimų poveikio vertinimų tikslais būtina tiksliai ir detaliai nustatyti, kaip susidaro sandorių išlaidos,

J.

kadangi buvo laikoma, kad pagal reglamentą „Roma I“ (11) taikant užsienio (vartotojų) teisę tarpvalstybiniams sandoriams įmonės, ypač MVĮ, turi daug išlaidų – vien tik Jungtinėje Karalystėje apytikriai įmonei ir valstybei narei tenka 15 000 EUR (12),

K.

kadangi reikia daugiau informacijos apie sandorių išlaidas, kurių atsiranda taikant reglamento „Roma I“ 6 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 1 dalies a punktą, atsižvelgiant į tai, kad reglamentas „Roma I“ buvo pradėtas taikyti tik nuo 2009 m. gruodžio mėn.,

L.

kadangi šios su sandoriais susijusios išlaidos laikomos didelėmis tarpvalstybinės prekybos kliūtimis – tai patvirtino 50 proc. 2011 m. apklaustų Europos mažmenininkų, kurie jau vykdo tarpvalstybinę prekybą ir kurie teigė, kad tuo atveju, jei tarpvalstybiniams sandoriams taikoma teisė būtų suderinta Europos Sąjungos mastu, padidėtų jų tarpvalstybinių pardavimų apimtis, o 41 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų pardavimų apimtis dėl to nepadidėtų; kadangi šiuos duomenis galima palyginti su mažmenininkų, kurie nevykdo tarpvalstybinės prekybos, atsakymais – 60 proc. jų nurodė, kad tuo atveju, jei būtų nustatytas darnesnis reglamentavimas, jų tarpvalstybinių pardavimų apimtis nepadidėtų, o 25 proc. apklaustųjų teigė, kad pardavimų apimtis padidėtų (13),

M.

kadangi keletas akivaizdžiausių kliūčių, su kuriomis susiduria vartotojai ir MVĮ bendrojoje rinkoje, yra sutartinių santykių sudėtingumas, nesąžiningos sutarčių sąlygos, netinkamas ir nepakankamas informavimas, taip pat neveiksmingos ir ilgai trunkančios procedūros,

N.

kadangi itin svarbu užtikrinti, kad bet kokia ES iniciatyva tenkintų tikrus tiek verslo subjektų, tiek ir vartotojų poreikius ir kad būtų atsižvelgiama į jų problemas; kadangi šios problemos gali apimti teisines ir (arba) lingvistines problemas (standartines sutarčių nuostatas bei sąlygas mažoms įmonėms visomis ES kalbomis) ir tarpvalstybinių sutarčių vykdymo sunkumus (autonominių ES priemonių procesinės teisės srityje nuostatas),

O.

kadangi Komisijos tyrime daroma išvada, kad internetinė rinka ir toliau išlieka susiskaidžiusi: tyrime nurodoma, kad iš 10 964 bandymų įvykdyti tarpvalstybinį užsakymą 61 proc. nepavyko, tačiau atrodo, kad dėl tarpvalstybinės prekybos didėja vartotojų galimybės rasti pigesnį pasiūlymą (14) ir produktų, kurių negalima įsigyti internetu savo valstybėje (15); kadangi 61 proc. – tai labai didelė sandorių dalis, taigi reikalingi išsamesni tyrimai, patikrinimai ir vertinimas,

P.

kadangi laipsniškas derinimas neleidžia efektyviai panaikinti vidaus rinkos kliūtis, kylančias dėl skirtingų nacionalinių sutarčių teisės nuostatų, ir kadangi visos priemonės šioje srityje turi būti grindžiamos aiškiais įrodymais, kad tokia iniciatyva tikrai turėtų poveikio, kurio neįmanoma pasiekti kitais, švelnesniais būdais,

Q.

kadangi bendra Europos sutarčių teisė būtų naudinga vartotojams ir ypač padėtų užtikrinti aktyvesnę ir lengvai prieinamą tarpvalstybinę prekybą vidaus rinkoje,

R.

kadangi derybos dėl Vartotojų teisių direktyvos (16) parodė, kad sunku suderinti sutartims taikomą vartotojų teisę nepakenkiant bendram siekiui užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį Europoje, ir kokias šio proceso ribas tai nulemia,

S.

kadangi bet kokie veiksmai, kurių imamasi Europos sutarčių teisės srityje, turi būti vykdomi atsižvelgiant į privalomas nacionalines taisykles ir atitikti Vartotojų teisių direktyvą, kurią planuojama priimti, ir kuri turės reikšmingo poveikio galimų busimų priemonių Europos sutarčių teisės srityje turiniui ir derinimo lygiui; kadangi ateinančiais mėnesiais reikės nuolat glaudžiai stebėti jų įgyvendinimą siekiant nustatyti pasirenkamosios priemonės (PP) taikymo sritį,

T.

kadangi bet koks galutinis produktas Europos sutarčių teisės srityje turi būti realistiškas, įgyvendinamas, proporcingas ir gerai apsvarstytas, prieš pateikiant jį Europos teisės aktų leidybos institucijoms, reikalui esant, iš dalies pakeisti ir oficialiai patvirtinti,

1.

remia veiksmus spręsti įvairių kliūčių, su kuriomis susiduria tie, kas pageidauja vykdyti tarpvalstybinius sandorius vidaus rinkoje, panaikinimo klausimą ir mano, kad kartu su kitomis priemonėmis Europos sutarčių teisės projektas galėtų būti naudingas siekiant pasinaudoti visomis vidaus rinkos galimybėmis ir duoti didelės naudos ekonomikos ir užimtumo srityse;

2.

palankiai vertina viešas diskusijas žaliosios knygos tema ir ragina, kad atsakingi Komisijos padaliniai atliktų nuodugnią šių konsultacijų rezultato analizę;

3.

pabrėžia MVĮ ir amatų verslų įmonių ekonominę svarbą Europos ekonomikai; todėl primygtinai atkreipia dėmesį į būtinybę užtikrinti, kad Smulkiojo verslo aktu skatinamas principas „pirmiausia galvokime apie mažuosius“ būtų tinkamai įgyvendinamas ir laikomas prioritetu vykdant diskusijas dėl ES iniciatyvų, susijusių su sutarčių teise;

4.

palankiai vertina tai, kad neseniai buvo paskelbti Europos sutarčių teisės ekspertų darbo grupės atliktos galimybių studijos rezultatai ir kad Komisija įsipareigojo tęsti konsultacijas dėl PP taikymo srities ir turinio, todėl ragina Komisiją kaip savo sprendimų priėmimo proceso dalį tęsti tikrai atviras ir skaidrias diskusijas su visomis suinteresuotomis šalimis apie tai, kaip šią galimybių studiją reikėtų panaudoti;

5.

pripažįsta, kad reikia toliau siekti pažangos sutarčių teisės srityje ir, be kitų pasirinkimo galimybių, pritaria galimybei Nr. 4, t. y. priimti reglamentą ir jame nustatyti pasirenkamąją priemonę (PP), atlikus poveikio įvertinimą ir patikslinus jos teisinį pagrindą; mano, kad šią pasirenkamąją priemonę galėtų papildyti priemonių rinkinys, kuris galėtų būti patvirtintas priėmus tarpinstitucinį susitarimą; ragina internete parengti Europos standartinių sutarčių modelius, išversti į visas ES kalbas, susieti juos su alternatyvių ginčų sprendimų sistema, nes tai padėtų taupyti išlaidas ir būtų paprastesnis sprendimas tiek sutarčių šalims, tiek ir Komisijai;

6.

mano, kad tik pasitelkiant teisinę reglamento formą galima užtikrinti norimą teisinį tikrumą ir aiškumą;

7.

pabrėžia, kad reglamentas, kuriuo nustatoma Europos sutarčių teisės pasirenkamoji priemonė, padėtų patobulinti vidaus rinkos veikimą dėl tiesioginio teigiamo poveikio verslo subjektams (išlaidų mažinimas, kadangi nereikia ieškoti būdų išvengti kolizinių taisyklių taikymo), vartotojams (teisinis tikrumas, pasitikėjimas, aukšto lygio vartotojų apsauga) ir valstybių narių teisminėms sistemoms (nebereikės nagrinėti užsienio įstatymų);

8.

teigiamai vertina tai, kad pasirinkus šią galimybę tinkamai atsižvelgiama į subsidiarumo principą ir nedaroma poveikio valstybių narių teisėkūros įgaliojimams sutarčių ir civilinės teisės srityse;

9.

mano, kad toks priemonių rinkinys galėtų būti įgyvendinamas palaipsniui, pirmiausia tai būtų Komisijos priemonė, kuri, institucijoms susitarus, taptų Sąjungos teisės aktų leidėjų priemone; pabrėžia, kad toks priemonių rinkinys sudarytų teisinį pamatą ir pagrindą, kuriuo remiantis galėtų būti taikoma pasirenkamoji priemonė bei standartinės sutarčių sąlygos ir principai, ir kad šis rinkinys turėtų būti grindžiamas privalomų nacionalinių vartotojų apsaugos taisyklių pagal egzistuojantį vartotojų teisės teisyną ir už jo ribų vertinimu;

10.

laikosi nuomonės, kad papildant PP priemonių rinkiniu pateikiama daugiau informacijos apie šią ES priemonę, padedama suinteresuotoms šalims geriau suvokti jų teises ir priimti informuotus sprendimus sudarant sutartis šios sistemos pagrindu, ir užtikrinama, kad teisinė sistema taps aiškesnė ir nebus pernelyg apsunkinta;

11.

mano, kad visos sutarčių šalys, kiek įmonių tarpusavio sandoriuose, tiek ir vartotojų ir įmonių sandoriuose turėtų turėti pasirinkimo laisvę, ar taikyti PP kaip alternatyvą nacionalinei arba tarptautinei teisei (neprivalomas taikymas), taigi ragina Komisiją patikslinti PP ir „Roma I“ reglamento santykį su tarptautinėmis konvencijomis, įskaitant Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinėms prekių pirkimo-pardavimo sutartims taikytinos teisės; vis dėlto mano, jog būtina skirti daugiau dėmesio siekiui, kad taikant PP būtų užtikrinama vartotojų ir mažų įmonių apsauga, atsižvelgiant į jų, kaip silpnesnio komercinių santykių partnerio, poziciją ir kad būtų užkirstas kelias bet kokiai painiavai pasirenkant taikytiną teisę; taigi ragina Komisiją pateikti su PP susijusios papildomos informacijos siekiant aiškia, tikslia ir suprantama kalba nurodyti, kokios yra vartotojų teisės ir kad jos nebus mažinamos, kad vartotojai pasitikėtų šia pasirenkamąja priemone ir žinodami savo teises patys galėtų nuspręsti, ar jie nori sudaryti sutartį šiomis alternatyviomis sąlygomis;

12.

mano, kad taikant PP būtų kuriama Europos pridėtinė vertė, visų pirma dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos būtų užtikrinamas teisinis tikrumas, drauge būtų sudaromos galimybės vienu kartu pašalinti ir teisines, ir kalbos kliūtis, nes pasirenkamoji priemonė būtų pateikiama visomis oficialiosiomis ES kalbomis; pabrėžia, kad siekiant geriau suprasti Europos Sąjungos institucijų veiklą, Europos piliečiai turėtų turėti galimybę susipažinti su visapusiška informacija apie pasirenkamąją priemonę, kuri būtų išversta naudojant prieinamas ir nesudėtingas internetines vertimo programas, kad jie galėtų gauti pageidaujamą informaciją savo gimtąja kalba;

13.

mano, kad lanksti ir savo noru taikoma pasirenkamoji priemonė galėtų duoti praktinės naudos; vis dėlto ragina Komisiją patikslinti, kokių privalumų ši priemonė teiks vartotojams ir įmonėms, tiksliau nurodyti, kuri iš sutarties šalių turės pasirinkimo laisvę tarp PP ir įprastinės taikytinos teisės, ir paaiškinti, kaip ji ketina mažinti sandorių išlaidas; ragina Komisiją į visus pasiūlymus dėl PP įtraukti reguliarios stebėsenos ir peržiūros mechanizmą, kurį taikant būtų aktyviai įtraukiamos visos suinteresuotosios šalys siekiant užtikrinti, jog taikant PP būtų laikomasi egzistuojančio sutarčių teisės teisyno, ypač „Roma I“ reglamento, tenkinami rinkos poreikiai ir atsižvelgiama į teisinius bei ekonominius pokyčius;

14.

mano, kad priemonė turėtų aprėpti ir įmonių tarpusavio, ir įmonių bei vartotojų sutartis; pabrėžia, kad ši pasirenkamoji priemonė turi užtikrinti labai aukštą vartotojų apsaugos lygį, siekiant pasiūlyti vartotojams tinkamą apsaugos, kuri jiems paprastai užtikrinama pagal jų šalies nacionalinę teisę, alternatyvą; prašo pateikti išsamesnių paaiškinimų, kaip tai būtų įgyvendinama; todėl mano, kad vartotojų apsaugos lygis turėtų būti aukštesnis nei pagal vartotojų aquis numatyta minimali apsauga ir turėtų būti įtrauktos privalomos nacionalinės nuostatos atsižvelgiant į tai, kad būtina rasti priimtiną tarptautinės privatinės teisės problemų sprendimą; mano, kad toks aukštas vartotojų apsaugos lygis taip pat yra naudingas įmonėms, nes jos galės pasinaudoti pasirenkamosios priemonės privalumais tik tuomet, jei visose valstybėse narėse vartotojai bus tikri, kad pasirinkus pasirenkamąją priemonę nesumažės jų apsauga;

15.

pažymi, kad apie vieningos Europos sutarčių teisės privalumus reikia informuoti piliečius teigiamu aspektu, kad būtų galima užtikrinti šio proceso politinį teisėtumą ir politinę paramą;

16.

pažymi, kad reikėtų stengtis skirtingai formuoti įmonių tarpusavio bei įmonių ir vartotojų sutartims skirtą sutarčių teisę siekiant, kad būtų atsižvelgta į bendras nacionalinių teisinių sistemų tradicijas ir ypatingas dėmesys būtų skiriamas silpnesnės sutarties šalies, t. y. vartotojų, apsaugai;

17.

nurodo, kad pagrindiniai sutartims taikomi vartotojų teisės elementai jau pateikiami įvairiose Europos lygmens taisyklėse ir kad didelė vartotojų acquis dalis tikriausiai bus konsoliduota Vartotojų teisių direktyvoje; atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoji direktyva bus vartotojų ir įmonių lengvai atpažįstamas bendras teisės aktas; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad prieš priimant bet kokį galutinį sprendimą svarbu sulaukti derybų dėl Vartotojų teisių direktyvos rezultatų;

18.

be to, atsižvelgdamas į specifinį įvairių sutarčių, ypač įmonių tarpusavio ir įmonių ir vartotojų sutarčių, pobūdį, į pagrindinius nacionalinius ir tarptautinius sutarčių teisės principus ir į esminį aukšto vartotojų apsaugos lygio principą, mano, kad kalbant apie įmonių tarpusavio sutartis turi būti išsaugota dabartinė šio sektoriaus praktika ir užtikrinamas sutarčių laisvės principas;

19.

laikosi nuomonės, kad neprivaloma bendra Europos sutarčių teisė galėtų pagerinti vidaus rinkos veikimą nedarant įtakos valstybių narių nacionalinėms sutarčių teisės sistemoms;

20.

mano, jog PP visų pirma turėtų būti galima taikyti kaip pasirenkamą priemonę sudarant tarpvalstybinius sandorius ir jog būtinos garantijos, kad valstybės narės bus pajėgios užkirsti kelią bet kokiam piktnaudžiavimui PP tais atvejais, kai nevykdoma reali tarpvalstybinė prekyba; be to, mano, kad pasirinkimo taikyti šią priemonę vidaus sandoriams poveikis nacionaliniams sutarčių teisės subjektams turėtų būti konkrečiai ištirtas;

21.

pripažįsta, kad didelę tarpvalstybinių sutarčių dalį sudaro elektroninės ir nuotolinės prekybos sandoriai; mano, kad PP neturėtų būti taikoma vien tik šių tipų sandoriams, tačiau galbūt būtų naudinga iš pradžių nustatyti kitokias PP taikymo ribas, kol bus sukaupta pakankamai patirties taikant šią priemonę;

22.

pabrėžia, kad labai svarbu Europos Sąjungoje palengvinti e. prekybą, kuri nepakankamai išvystyta, ir mano, kad būtina įvertinti, ar nacionalinių sutarčių teisės sistemų skirtumai gali būti kliūtis vystyti šį sektorių, kurį įmonės ir vartotojai pagrįstai laiko potencialiu būsimo augimo stimulu;

23.

mano, kad priemonių rinkinio taikymo sritis galėtų būti pakankamai plati, o PP apsiribotų pagrindiniais sutarčių teisės klausimais; mano, kad priemonių rinkinys turėtų derėti su pasirenkamąja priemone ir kad tarp priemonių turėtų būti sąvokos iš skirtingų teisės tradicijų sistemų Europos Sąjungoje, įskaitant išvestines taisykles, kurios atitiktų, be kita ko, akademinį Bendros principų sistemos projektą (17), „Bendruosius sutarčių principus“ bei „Bendrąją sutarčių terminologiją“ (18); taip pat mano, kad šiame rinkinyje pateikiamos rekomendacijos dėl vartotojų sutarčių teisės turėtų būti grindžiamos tikrai aukštu apsaugos lygiu;

24.

ragina Komisiją ir ekspertų grupę paaiškinti, kokie klausimai laikomi „pagrindiniais sutarčių teisės klausimais“;

25.

mano, kad būtų naudinga tokia PP, kurioje būtų konkrečių nuostatų dėl dažniausiai pasitaikančių sutarčių tipų, visų pirma prekių pardavimo ir paslaugų teikimo; pakartoja savo ankstesnį raginimą įtraukti į PP taikymo sritį draudimo sutartis ir mano, kad tokia priemonė galėtų būti ypač naudinga nedidelių sumų draudimo sutarčių atveju; pabrėžia, kad kalbant apie draudimo sutarčių teisę pirminis darbas jau atliktas nustatant Europos draudimo sutarčių teisės principus, kurie turėtų būti įtraukti į Europos sutarčių teisės aktą, peržiūrėti ir toliau plėtojami; vis dėlto primygtinai ragina būti atsargiems kalbant apie bet kokių šiuo etapu siūlomų sutarčių teisės priemonių taikymą finansinėms paslaugoms ir ragina Komisiją įsteigti tam skirtą vidaus tarnybų ekspertų grupę, kuri ateityje dirbtų parengiamąjį darbą, susijusį su finansinėmis paslaugomis ir užtikrintų, kad nustatant bet kokią priemonę ateityje būtų atsižvelgiama į galimas specifines finansinių paslaugų sektoriaus ypatybes ir į bet kokias susijusias iniciatyvas, kurioms vadovauja kitos Komisijos tarnybos, be to, užtikrintų Europos Parlamento dalyvavimą ankstyvu etapu;

26.

pabrėžia, kad buvo iškelta konkrečių klausimų, kai PP galėtų būti naudinga, pvz., kalbant apie skaitmenines teises ir faktiškosios nuosavybės teises; mano, kad, kita vertus, tam tikrų tipų sudėtingoms viešosios teisės sutartims ši priemonė negalėtų būti taikoma; ragina ekspertų grupę ištirti galimybę įtraukti su autorių teisėmis susijusias sutartis, siekiant pagerinti autorių, kurie dažnai yra silpnesnioji sutartinių santykių šalis, padėtį;

27.

mano, kad PP turėtų derėti su esamu sutarčių teisės acquis;

28.

primena, kad kalbant apie Europos sutarčių teisę dar turi būti rasti atsakymai į daugelį klausimų ir išspręsta daugelis problemų; ragina Komisiją atsižvelgti į teismų praktiką, tarptautines konvencijas dėl prekių pardavimo, pvz., Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinėms prekių pirkimo-pardavimo sutartims taikytinos teisės, ir į Vartotojų teisių direktyvos poveikį; pabrėžia sutarčių teisės ES suderinimo svarbą, atsižvelgdamas į atitinkamas nacionalines nuostatas, kuriomis užtikrinama aukšto lygio apsauga sudarant įmonių ir vartotojų sutartis;

29.

mano, kad vartotojams ir MVĮ turėtų būti suteikta galimybė praktiškai pasinaudoti PP teikiamais privalumais ir kad ši priemonė turėtų būti parengta paprastai, aiškiai ir harmoningai – taip, kad ja būtų paprasta ir patrauklu naudotis visoms šalims;

30.

mano, kad, nors dėl PP bus sukurta viena bendra teisės sistema, vis dar reikės numatyti nuostatas dėl standartinių prekybos sąlygų ir principų, kurios būtų parengtos paprastai ir suprantamai, kad jas kaip standartą galėtų taikyti įmonės, ypač MVĮ, ir pagal kurias būtų numatyta tam tikros formos patvirtinimo sistema siekiant užtikrinti vartotojų pasitikėjimą; pažymi, kad standartinės sutarčių sąlygos ir principai, grindžiami PP, suteiktų daugiau teisinio tikrumo nei ES standartinės sąlygos, grindžiamos valstybių narių teise, nes pastaruoju atveju padidėtų skirtingų nacionalinių aiškinimų galimybė;

31.

primena, kad pirmiausia reikia tęsti veiklą, susijusią su tarpvalstybine alternatyvia ginčų sprendimo tvarka, kuri turi būti sparti ir ekonomiškai naudinga, visų pirma atsižvelgiant į MVĮ ir vartotojus, tačiau pabrėžia, kad, jeigu šalys naudosis ta pačia taikant PP sukurta teisine sistema, alternatyvus ginčų sprendimas bus dar paprastesnis; ragina Komisiją teikiant pasiūlymą atsižvelgti į sąveiką; pažymi, kad Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) darbo interneto ginčų sprendimo klausimu grupė taip pat susidomėjo PP kaip priemone, kuri galėtų palengvinti alternatyvų ginčų sprendimą (19), todėl rekomenduoja Komisijai stebėti įvykių kitose tarptautinėse organizacijose raidą;

32.

siūlo palengvinti klausimo, kaip galima pagerinti tarpvalstybinės teisių gynimo sistemos veikimą ir veiksmingumą, sprendimą tiesiogiai susiejant PP, Europos mokėjimo įsakymą ir Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą; mano, kad prieš imantis veiksmų turėtų būti sukurtas elektroninis įspėjimas, siekiant padėti įmonėms apsaugoti savo teises, ypač intelektinės nuosavybės ir Europos ieškinių dėl nedidelių sumų procedūros srityse;

33.

reiškia susirūpinimą, kad vartotojai retai jaučia, kad jie galėtų pasirinkti sutarties sąlygas, ir jiems dažnai nepaliekama jokio pasirinkimo, tik sutikti su esamomis sąlygomis arba visai nepirkti; yra tvirtai įsitikinęs, kad papildžius PP priemonių rinkiniu bei standartinių sąlygų ir principų rinkiniu, išverstu į visas kalbas, bus paskatintas naujų rinkos dalyvių atėjimas į Europos Sąjungos rinkas, todėl sustiprės konkurencija ir padidės vartotojų pasirinkimas apskritai;

34.

pabrėžia, kad nors svarbiausias kiekvienos galutinės priemonės išbandymo etapas – tai pati vidaus rinka, turi būti iš anksto numatyta, kad iniciatyva turi teikti papildomos naudos vartotojams ir neapsunkinti tarpvalstybinių sandorių nei vartotojams, nei įmonėms; pabrėžia, jog būtina, kad būtų numatytos nuostatos dėl atitinkamos informacijos apie šio teisės akto buvimą ir paskirtį pateikimo visoms galimoms suinteresuotoms šalims ir susijusiems asmenims (įskaitant nacionalinius teismus);

35.

pažymi, kad, atsižvelgiant į tikslą sukurti Europos sutarčių teisę, negalima neįvertinti veiksmingos Europos civilinės jurisdikcijos svarbos;

36.

primygtinai ragina Komisiją bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis atlikti kokybės įvertinimą ir patikrinimą siekiant užtikrinti, kad siūlomos Europos sutarčių teisės priemonės yra palankios vartotojams, parengtos visiškai atsižvelgiant į problemas, su kuriomis susiduria piliečiai, kad teikiama papildoma nauda vartotojams ir įmonėms, stiprinama bendroji rinka ir sudaromos palankesnės sąlygos tarpvalstybinei prekybai;

37.

pabrėžia, kad būtina įtraukti visus Sąjungos suinteresuotuosius subjektus iš įvairių veiklos sričių, įskaitant praktikuojančius teisininkus, ir dar kartą ragina Komisiją prieš priimant sprendimą, pagrįstą ekspertų darbo grupės rezultatais, surengti plataus masto ir skaidrias konsultacijas su visais suinteresuotaisiais subjektais;

38.

palankiai vertina tai, kad ir ekspertų, ir suinteresuotųjų subjektų grupės yra iš įvairių geografinių sričių ir sektorių; mano, kad pasibaigus konsultacijų etapui ir jei bus pradėta teisėkūros procedūra, kuri turėtų būti kaip įmanoma įtrauki ir skaidri, suinteresuotųjų subjektų indėlis taps dar svarbesnis;

39.

primena, kad laikantis geresnės teisėkūros principų reikia atlikti išsamų ir daug aspektų apimantį poveikio vertinimą, kuriame būtų nagrinėjamos įvairios politinės galimybės, įskaitant galimybę nesiimti Sąjungos masto veiksmų, ir visų pirma sprendžiamos praktinės problemos, pvz., galimas poveikis MVĮ ir vartotojams, galima įtaka nesąžiningai konkurencijai vidaus rinkoje, taip pat paaiškinamas kiekvienos iš šių galimybių poveikis ir Bendrijos acquis, ir nacionalinėms teisinėms sistemoms;

40.

mano, kad, kol bus baigtas toks poveikio vertinimas, sutarčių teisės praktikos derinimas ES lygmeniu būtų veiksminga konvergencijos ir labiau vienodų sąlygų užtikrinimo priemonė, bet atsižvelgiant į problemas, kylančias derinant ne tik valstybių narių, bet ir regionų, turinčių teisėkūros įgaliojimų šioje srityje, teisines sistemas, realiau įgyvendinamas sprendimas galėtų būti papildoma priemonė, jei užtikrinama, kad šia priemone sukuriama pridėtinė vertė vartotojams ir įmonėms;

41.

primygtinai ragina konsultuotis su Parlamentu visais klausimais ir jį visiškai įtraukti vykdant įprastą teisėkūros procedūrą, susijusią su bet kokia būsima PP, kurią siūlo Europos Komisija, taip pat užtikrinti, kad kalbant apie bet kokią siūlomą PP būtų vykdoma priežiūra ir kad ši priemonė būtų keičiama pagal minėtąją procedūrą;

42.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.