15.3.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 81/6

A.

kadangi Lisabonos sutartyje skiriamas ypatingas dėmesys teisėkūros įgaliojimų klausimui ir nustatoma Sąjungos teisinės sistemos normų hierarchija, tokiu būdu sustiprinant demokratinį Sąjungos pobūdį ir kuriant racionalesnę jos teisinę sistemą; kadangi naujojoje sutartyje pateikiama nauja įstatymo galią turinčio teisės akto sąvoka ir tai turi svarbių pasekmių,

B.

kadangi vienas iš teisėkūros įgaliojimų vykdymo būdų yra SESV 290 straipsnyje numatyta galimybė teisės aktų leidėjui įstatymo galią turinčiu teisės aktu (toliau – pagrindinis teisės aktas) deleguoti dalį savo įgaliojimų Komisijai,

C.

kadangi delegavimas yra sudėtingas veiksmas, kuriuo Komisijai suteikiami įgaliojimai, būdingi paties teisės aktų leidėjo vaidmeniui; kadangi atspirties taškas nagrinėjant įgaliojimų delegavimo klausimą visada turi būti teisės aktų leidėjo laisvė,

D.

kadangi šie deleguoti įgaliojimai suteikia teisę tik papildyti ar iš dalies pakeisti įstatymo galią turinčio teisės akto nuostatas, kurių teisės akto leidėjas nelaiko esminėmis; kadangi taip priimti Komisijos deleguoti teisės aktai bus bendro pobūdžio įstatymo galios neturintys teisės aktai; kadangi pagrindiniame teisės akte turi būti aiškiai apibrėžtas įgaliojimų delegavimo tikslas, turinys, taikymo sritis bei trukmė ir nustatytos delegavimo sąlygos,

E.

kadangi deleguoti teisės aktai turės didelį poveikį daugelyje sričių; kadangi labai svarbu, visų pirma deleguotų teisės aktų atveju, kad jie būtų rengiami ir priimami visapusiško skaidrumo sąlygomis, nes tokiu būdu, įskaitant, jei būtina, viešąsias diskusijas Parlamente, būtų sudaromos sąlygos abiems teisės aktų leidėjams demokratiškai kontroliuoti, kaip Komisija naudojasi deleguotais įgaliojimais,

F.

kadangi Parlamentui turėtų būti suteiktos tokios pat galios kaip ir Tarybai dėl visų teisėkūros įgaliojimų delegavimo aspektų,

G.

kadangi Lamfalussy procedūra parengė dirvą dabartiniam delegavimo, kurį visapusiškai kontroliuoja teisės aktų leidėjas, mechanizmui; kadangi prie Lisabonos sutarties pridedamoje 2007 m. liepos 23 d. Valstybių narių Vyriausybių atstovų konferencijos 39 deklaracijoje pripažįstamas specifinis finansinių paslaugų srities pobūdis; kadangi naujoji deleguotų teisės aktų tvarka jokiu būdu negali sumažinti Parlamento šioje srityje turimų teisių, ypač kalbant apie dokumentų ir informacijos perdavimą laiku,

H.

kadangi delegavimą galima laikyti veiksmingesnės teisėkūros priemone, kurios paskirtis – užtikrinti, kad teisės aktai išliktų paprasti ir tuo pačiu išbaigti ir nuolat papildomi taip, kad nereikėtų grįžti prie pakartotinių teisėkūros procedūrų, taip pat sudarant sąlygas, kad teisės aktų leidėjas neprarastų savo aukščiausių įgaliojimų ir atsakomybės srities,

I.

kadangi skirtingai nuo SESV 291 straipsnio, kuriame nustatytos įgyvendinimo priemonės, pobūdžio SESV 290 straipsnyje nėra teisinio pagrindo horizontaliam teisės aktui, kuriuo nustatomos įgaliojimų delegavimo taisyklės ir bendrieji principai, priimti; kadangi dėl šios priežasties šias sąlygas reikia apibrėžti kiekviename pagrindiniame teisės akte,

J.

kadangi Komisija yra atskaitinga Parlamentui; kadangi už tarpinstitucinius ryšius ir administravimą atsakingas Komisijos narys jo klausymo 2010 m. sausio 18 d. metu Konstitucinių reikalų komitete įsipareigojo glaudžiai bendradarbiauti su Parlamentu, siekiant užtikrinti, kad Parlamentas būtų patenkintas tuo, kaip Komisija vykdo jai deleguotus įgaliojimus,

1.

mano, kad kiekviename pagrindiniame teisės akte reikia aiškiai ir tiksliai apibrėžti įgaliojimų delegavimo pagal SESV 290 straipsnį tikslus, turinį, taikymo sritį ir trukmę;

2.

pabrėžia, kad SESV 290 straipsnis suteikia teisės aktų leidėjui laisvę pasirinkti, kokį (-ius) kontrolės mechanizmą (-us) taikyti; mano, kad SESV 290 straipsnio 2 dalyje išvardyti du atvejai – prieštaravimas ir atšaukimas – yra vien tik pavyzdžiai ir kad galima numatyti kitų įgaliojimų delegavimo kontrolės priemonių, pvz., aiškų Parlamento ir Tarybos pritarimą kiekvienam deleguotam teisės aktui arba galimybę panaikinti jau galiojančius atskirus deleguotus teisės aktus;

3.

visgi mano, kad SESV 290 straipsnio 2 dalyje minimus du galimų sąlygų pavyzdžius, prieštaravimą ir atšaukimą, galima laikyti labiausiai įprastais būdais kontroliuoti, kaip Komisija vykdo jai deleguotus įgaliojimus, ir kad abu šie būdai turėtų būti įtraukti į kiekvieną pagrindinį teisės aktą;

4.

laikosi nuomonės, kad teisės akto leidėjo nustatyti kontrolės mechanizmai turi atitikti tam tikrus bendruosius Sąjungos teisės principus ir visų pirma jie turi:

5.

mano, kad Parlamento naudojimąsi prieštaravimo teise neišvengiamai lemia Parlamento specifika ir darbo vietos; mano, kad nėra pagrindo nustatyti tam tikrą visiems teisės aktams taikytiną vienodą prieštaravimo pareiškimo laikotarpį, kad tokį laikotarpį reikėtų nustatyti žvelgiant atskirai į kiekvieną atvejį kiekviename pagrindiniame teisės akte ir jog šis laikotarpis turi būti pakankamai ilgas, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai delegavimo kontrolei, tačiau be reikalo nevilkinant neprieštaringų deleguotų teisės aktų įsigaliojimo;

6.

mano, kad pagrindiniame teisės akte numatyta skubos procedūra turėtų būti taikoma tik išimtiniais, pvz., su saugumo klausimais, sveikatos apsauga ar humanitarinėmis krizėmis susijusiais, atvejais;

7.

tačiau mano, kad daugeliu atvejų, kai reikia skubiai patvirtinti deleguotus teisės aktus, Komisijai prašant Parlamentas ir Taryba tinkamai pagrįstais atvejais galėtų taikyti lanksčią išankstinio neprieštaravimo procedūrą;

8.

mano, kad delegavimo trukmė gali būti neribota, atsižvelgiant į tai, kad delegavimas bet kada gali būti atšauktas; vis dėlto mano, kad nustatant ribotos trukmės delegavimą galima numatyti periodinio atnaujinimo galimybę, kuri suteikiama Komisijai pateikus konkretų prašymą,; mano, kad delegavimas gali būti atnaujintas tik su sąlyga, kad nei Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų per nustatytą terminą;

9.

griežtai prieštarauja tam, kad į pagrindinius teisės aktus būtų įtraukiamos nuostatos, kuriomis teisės aktų leidėjui priskiriami papildomi įpareigojimai be tų, kurie jau nustatyti SESV 290 straipsnyje;

10.

mano, kad tam tikros praktinės nuostatos galėtų būti geriau koordinuojamos institucijoms susitarus, pvz., priėmus Tarpinstitucinį susitarimą, į kurį, be kita ko, būtų įtraukta:

11.

pabrėžia, kad, rengdama ir sudarydama deleguotus teisės aktus, Komisija privalo:

12.

laikosi nuomonės, kad prieš atšaukimą reikėtų dalintis informacija taip, kad būtų užtikrinamas skaidrumas, pagarba ir lojalus bendradarbiavimas tarp susijusių institucijų, kad taip būtų užtikrinama, kad visos institucijos laiku būtų informuotos apie atšaukimo galimybę; tačiau mano, kad atsirastų nereikalingas pasikartojimas ir painiava, jei papildomai prie SESV 296 straipsnyje nurodyto bendrojo reikalavimo, kuris taikomas visiems teisės aktams, būtų nustatyta speciali teisinė pareiga pagrindiniuose teisės aktuose pateikti tam tikrų teisės aktų priėmimo priežastis;

13.

siūlo, kad visose būsimose sutartyse būtų nustatytas trumpiausias galimas prieštaravimo pareiškimo laikotarpis, aiškiai nustatant, kad šį terminą reikėtų suprasti ne kaip suvaržymą, o kaip minimalų reikalavimą, kurio nepaisant Parlamento demokratinė kontrolė taptų niekinė; mano, kad prieštaravimo pareiškimo laikotarpis turėtų būti ne trumpesnis kaip du mėnesiai, numatant galimybę Parlamento ar Tarybos iniciatyva jį pratęsti dar dviems mėnesiams; vis dėlto pabrėžia, kad prieštaravimo pareiškimo laikotarpio trukmė turėtų priklausyti nuo deleguoto teisės akto pobūdžio;

14.

turėdamas mintyje bet kokią būsimą sutartį, primygtinai reikalauja, kad įvairūs deleguotų teisės aktų priėmimo priežiūros etapai prasidėtų tik tada, kai Komisija perduoda teisės aktą visomis kalbomis, ir kad būtų tinkamai atsižvelgiama į Parlamento darbo pertraukų ir rinkimų laikotarpius;

15.

turėdamas mintyje bet kokią būsimą sutartį, pabrėžia, kad deleguoti teisės aktai, kuriems taikoma teisė pareikšti prieštaravimą, gali būti skelbiami Oficialiajame leidinyje ir įsigalioti tik tada, kai pasibaigia prieštaravimo pareiškimo laikotarpis, išskyrus tuos atvejus, kai pareiškiamas išankstinis neprieštaravimas; mano, jog nereikalinga kiekviename pagrindiniame teisės akte nustatyti aiškų įpareigojimą Parlamentui ir Tarybai skelbti sprendimus, priimtus kontroliuojant, kaip Komisija vykdo deleguotus įgaliojimus;

16.

ragina visus savo komitetus keistis gerąja patirtimi ir nuolat ją atnaujinti ir parengti mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinama, kad su SESV 290 straipsniu susijusi Parlamento veikla būtų kiek įmanoma nuoseklesnė; pabrėžia būtinybę, kad visi Parlamento komitetai organizuotų savo darbą taip, kad toks darbo organizavimas atitiktų konkretaus komiteto pobūdį ir būtų naudojamasi sukaupta patirtimi;

17.

įpareigoja Parlamento administraciją perskirstant lėšas (nedarant poveikio biudžetui) numatyti reikalingus etatus, kad būtų užtikrinta derama pagalba SESV 290 straipsnyje numatytoms užduotims vykdyti; ragina vertinant administracinę struktūrą ir turimus žmogiškuosius išteklius, kuriais būtų galima naudotis ugdant gebėjimus, būtinus perduotiems įgaliojimams vykdyti, vadovautis tarpinstituciniu požiūriu;

18.

ragina Komisiją skubos tvarka pateikti teisės aktų pasiūlymų, kurių reikia norint suderinti Sąjungos acquis su SESV 290 ir 291 straipsnių nuostatomis; atsižvelgdamas į SESV 290 straipsnį mano, kad šis derinimas neturėtų apsiriboti tik tomis priemonėmis, kurios svarstytos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, bet turėtų būti taikomas ir visoms atitinkamoms bendrojo pobūdžio priemonėms, neatsižvelgiant į tai, kokios joms buvo taikytinos sprendimo priėmimo procedūros ar komitologijos procedūros prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai;

19.

primygtinai ragina, kad pirmiausia ES acquis būtų suderintas tose politikos srityse, kuriose prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai nebuvo taikoma bendro sprendimo procedūra; ragina apsvarstyti kiekvieną atvejį atskirai, kad būtų užtikrinta, jog visų pirma visos atitinkamos bendro pobūdžio priemonės, kurios iki šiol buvo priimtos remiantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (4), 4 ir 5 straipsniais, būtų apibrėžtos kaip deleguoti teisės aktai;

20.

mano, kad, siekiant visiškai išsaugoti teisės akto leidėjo prerogatyvas, reikėtų ypatingą dėmesį skirti SESV 290 ir 291 straipsnių taikymui ir rėmimosi vienu ar kitu straipsniu praktinėms pasekmėms atliekant pirmiau minėtą derinimą ir svarstant pasiūlymus pagal įprastą teisėkūros procedūrą; teigia, kad įstatymų leidėjai turi teisę nuspręsti, ar anksčiau pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu priimtas taisykles galima priimti arba pagal SESV 290 straipsnį, arba pagal įprastą teisėkūros procedūrą;

21.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.