31999L0002

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 1999/2/EB

1999 m. vasario 22 d.

dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su jonizuojančiąja spinduliuote apdorotais maisto produktais ir jų ingredientais, suderinimo

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 100a straipsnį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą [1],

atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę [2],

laikydamiesi Sutarties 189b straipsnyje nustatytos tvarkos [3], atsižvelgiant į 1998 m. gruodžio 9 d. Taikinimo komiteto patvirtintą bendrą tekstą,

(1) kadangi skirtingi nacionalinės teisės aktai, susiję su maisto produktų švitinimu jonizuojančiąja spinduliuote ir jos taikymo sąlygomis, trukdo maisto produktams laisvai judėti ir gali sukurti nelygios konkurencijos sąlygas, tuo tiesiogiai paveikdami vidaus rinkos veikimą;

(2) kadangi būtina patvirtinti priemones, kurių tikslas – sklandi vidaus rinkos veikla; kadangi vidaus rinka – tai vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas; kadangi kol kas šito nėra dėl skirtingo režimo valstybėse narėse, nes vienose iš jų leidžiama apdoroti jonizuojančiąja spinduliuote, o kitose – draudžiama;

(3) kadangi ši pagrindų direktyva bus užbaigta 1999 m. vasario 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/3/EB dėl jonizuojančiąja spinduliuote apdorotų maisto produktų ir jų komponentų Bendrijos sąrašo patvirtinimo [4], toliau – įgyvendinimo direktyva;

(4) kadangi kai kuriose valstybėse narėse maisto produktų švitinimas yra opus klausimas viešose diskusijose ir kadangi vartotojai gali turėti pagrindo nerimauti dėl maisto švitinimo pasekmių;

(5) kadangi kol bus patvirtintas tikslus Bendrijos maisto produktų, kurie gali būti apdoroti jonizuojančiąja spinduliuote, sąrašas, reikėtų, kad valstybės narės, laikydamosi Sutarties taisyklių, galėtų ir toliau taikyti dabartinius nacionalinius apribojimus arba draudimus, susijusius su maisto produktų švitinimu jonizuojančiąja spinduliuote ir prekyba švitintais maisto produktais, neįtrauktais į pradinį tikslų sąrašą, reglamentuojamą įgyvendinimo direktyva;

(6) kadangi maisto produktų apdorojimo jonizuojančiąja spinduliuote taisyklėse pirmiausia turėtų būti atsižvelgta į žmonių sveikatos reikalavimus, o po to ir į ekonomines bei technines reikmes, tačiau paisant sveikatos apsaugos;

(7) kadangi yra taikytina 1996 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 96/29/Euratomas, nustatanti pagrindinius darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės saugos standartus [5];

(8) kadangi patvirtintos švitinimo įmonės turėtų būti oficialiai kontroliuojamos taikant tikrinimo sistemą, kuri turi būti sukurta šioje direktyvoje numatytiems tikslams įgyvendinti;

(9) kadangi patvirtintos švitinimo įmonės turėtų saugoti įrašus, kad užtikrintų, jog yra laikomasi šios direktyvos taisyklių;

(10) kadangi 1978 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvoje 79/112/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su galutiniam vartotojui skirtų maisto produktų ženklinimu etiketėmis, pateikimu ir reklama, suderinimo [6] jau yra nustatytos taisyklės dėl galutiniam vartotojui skirtų švitintų maisto produktų ženklinimo;

(11) kadangi turi būti nustatytos ir jonizuojančiąja spinduliuote apdorotų maisto produktų, kurie nėra skirti galutiniam vartotojui, ženklinimo taisyklės;

(12) kadangi, nepažeidžiant Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje arba šioje direktyvoje nurodytos sprendimų priėmimo tvarkos, visais su šia direktyva susijusiais klausimais, galinčiais turėti poveikio visuomenės sveikatai, turėtų būti konsultuojamasi su Maisto produktų moksliniu komitetu, įsteigtu Sprendimu 74/234/EEB [7];

(13) kadangi maisto produktai gali būti apdorojami jonizuojančiąja spinduliuote tik tuo atveju, kai tai sąlygoja maisto higienos reikalavimai, ryškus technologinis arba kitas pranašumas, arba nauda vartotojui ir jeigu jie yra sveiki bei tinkamos būklės, kadangi jonizuojančioji spinduliuotė neturėtų būti taikoma kaip higienos ar sveikatos priemonių arba kaip geros gamybos arba žemės ūkio veiklos pakaitalas;

(14) kadangi šis technologinis procesas neturėtų atstoti geros gamybos praktikos ir kadangi šios sąlygos laikomasi apdorojant maisto produktus, išvardytus įgyvendinimo direktyvos priede;

(15) kadangi visada, kai Taryba įgalioja Komisiją įgyvendinti taisykles, susijusias su maisto švitinimu, turėtų būti numatyta nuostata dėl glaudaus valstybių narių ir Komisijos Maisto produktų nuolatiniame komitete, o prireikus ir Veterinarijos nuolatiniame komitete bei Augalų sveikatos nuolatiniame komitete bendradarbiavimo tvarkos nustatymo;

(16) kadangi tuo atveju, kai technologinio proceso taikymas arba maisto produkto, apdoroto jonizuojančiąja spinduliuote, kurią reglamentuoja ši direktyva, vartojimas kelia grėsmę sveikatai, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama tokį taikymą arba vartojimą sustabdyti ar apriboti, arba sumažinti apribojimus, kol bus priimtas sprendimas Bendrijos lygmenyje;

(17) kadangi 1989 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 89/397/EEB dėl oficialios maisto produktų kontrolės [8] leidžia nacionalinėms vykdymą užtikrinančioms institucijoms pasirinkti, kokias naudoti priemones ir metodus; kadangi 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/99/EEB dėl oficialios maisto produktų kontrolės papildomų priemonių turinio [9] nustato kokybės reikalavimus laboratorijoms ir reikalauja, jei įmanoma, taikyti patvirtintus analizės metodus; kadangi pastarosios direktyvos 5 straipsnis yra taikytinas šios direktyvos įgyvendinimo kontrolei;

(18) kadangi 1994 m. gruodžio 20 d. tarp Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos buvo nustatytas modus vivendi dėl dokumentų, priimtų Sutarties [10] 189b straipsnyje nustatyta tvarka, įgyvendinimo priemonių,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

1. Ši direktyva taikoma maisto produktų ir maisto ingredientų, toliau – maisto produktai, apdorotų jonizuojančiąja spinduliuote, gamybai, realizavimui ir įvežimui.

2. Ši direktyva netaikoma:

a) maisto produktams, kurie buvo apšvitinti matavimo arba kontrolės prietaisų jonizuojančiąja spinduliuote, jei sugertoji dozė, gauta iš kontrolės prietaisų, kuriuose naudojami neutronai, neviršija 0,01 Gy, o kitais atvejais – 0,5 Gy, kai didžiausia rentgeno spinduliuotės energija yra 10 MeV, neutronų – 14 MeV, o kitais atvejais – 5 MeV;

b) maisto produktų, ruošiamų ligoniams, kuriems reikalinga sterili dieta esant medikų priežiūrai, švitinimui.

2 straipsnis

Valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, užtikrinančių, kad švitintus maisto produktus būtų galima pateikti į rinką tik tuo atveju, kai jie atitinka šios direktyvos nuostatas.

3 straipsnis

1. Reikalavimai, kurių būtina laikytis išduodant leidimą apdoroti maisto produktus jonizuojančiąja spinduliuote, yra išdėstyti I priede. Apdorojimo metu tokie maisto produktai turi būti pakankamai sveiki.

2. Švitinti galima tik II priede išvardytais šaltiniais ir laikantis 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiklos procesinių taisyklių reikalavimų. Bendroji vidutinė sugertoji dozė apskaičiuojama III priede nurodytu būdu.

4 straipsnis

1. Bendrijos maisto produktų, kurie gali būti apdorojami vien jonizuojančiąja spinduliuote, sąrašas ir didžiausios leidžiamos radiacijos dozės apibrėžiamos įgyvendinimo direktyvoje, kuri priimama Sutarties 100a straipsnyje nurodyta tvarka, atsižvelgiant į I priede pateikus leidimo suteikimo reikalavimus.

2. Šis sąrašas sudaromas etapais.

3. Komisija išnagrinėja galiojančius nacionalinius leidimus ir, pasikonsultavusi su Maisto produktų moksliniu komitetu, Sutarties 100a straipsnyje nurodyta tvarka pateikia pasiūlymus dėl sąrašo sudarymo.

Ne vėliau kaip 2000 m. gruodžio 31 d. Komisija Sutarties 100a straipsnyje nurodyta tvarka pateikia pasiūlymą dėl 1 dalyje minėto sąrašo užbaigimo.

4. Kol įsigalios direktyva, priimta remiantis 3 dalies antrojoje pastraipoje minimu pasiūlymu, valstybės narės gali ir toliau taikyti dabartinius leidimus apdoroti maisto produktus jonizuojančiąja spinduliuote, jei:

a) Maisto produktų mokslinio komiteto nuomonė dėl konkretaus maisto produkto apdorojimo yra palanki;

b) bendra vidutinė sugertoji apšvitos dozė neviršija Maisto produktų mokslinio komiteto rekomenduojamų ribinių dydžių;

c) jonizuojančioji spinduliuotė ir pateikimas į rinką vykdomi pagal šios direktyvos nuostatas.

5. Kol įsigalios direktyva, priimta remiantis šio straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje minimu pasiūlymu, valstybės narės gali leisti apdoroti ir tuos produktus, kuriuos, laikydamosi šio straipsnio 4 dalies nuostatų, tebeleidžia kitos valstybės narės, jeigu jos vykdo toje dalyje nurodytus reikalavimus.

6. Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie leidimus, kuriuos jos tebetaiko pagal 4 dalies nuostatas arba suteiktus pagal 5 dalies nuostatas, ar apie su jais susijusius reikalavimus. Komisija gautus pranešimus paskelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

7. Kol įsigalios direktyva, priimta remiantis 3 dalies antrojoje pastraipoje minimu pasiūlymu, valstybės narės, laikydamosi Sutarties taisyklių, gali ir toliau taikyti galiojančius nacionalinius apribojimus arba draudimus, susijusius su maisto produktų švitinimu jonizuojančiąja spinduliuote ir prekyba švitintais maisto produktais, kurie nėra įtraukti į pradinį tikslų sąrašą, nustatytą įgyvendinimo direktyvoje.

5 straipsnis

1. Didžiausia apšvitos dozė maisto produktams gali būti duodama dalimis; tačiau neturi būti viršyta didžiausia apšvitos dozė, nustatyta pagal 4 straipsnio nuostatas. Negalima tuo pačiu metu apdoroti švitinimu ir kuriuo nors cheminiu būdu, kuriuo siekiama to paties tikslo.

2. 12 straipsnyje nurodyta tvarka gali būti priimti sprendimai dėl išimčių dėl 1 dalies nuostatų.

6 straipsnis

Jonizuojančiąja spinduliuote apdorotų maisto produktų ženklinimą reglamentuoja šios nuostatos:

1. produktai, skirti galutiniam vartotojui ir visuomeninio maitinimo įstaigoms:

a) jei produktai parduodami vienetais, ant etiketės, minimos Direktyvos 79/112/EEB 5 straipsnio 3 dalyje, užrašomi žodžiai "Apšvitinta" arba "Apdorota jonizuojančiąja spinduliuote".

Kai produktai parduodami urmu, šie žodžiai kartu su produkto pavadinimu nurodomi taros, į kurią produktai yra sudėti, viršuje arba šone;

b) jei apšvitintas produktas vartojamas kaip ingredientas, tie patys žodžiai nurodomi ingredientų sąraše šalia jo pavadinimo.

Kai produktai parduodami urmu, šie žodžiai kartu su produkto pavadinimu nurodomi taros, į kurią produktai yra sudėti, viršuje arba šone;

c) nukrypstant nuo Direktyvos 79/112/EEB 6 straipsnio 7 dalies nuostatų, tuos pačius žodžius reikalaujama įrašyti tada, kai norima nurodyti apšvitintus ingredientus, kurie naudojami maisto produktuose kartu su kitais ingredientais, net jeigu jie sudaro mažiau kaip 25 % galutinio produkto;

2. produktai, kurie nėra skirti galutiniam vartotojui ir viešojo maitinimo įstaigoms:

a) pirmesnėje dalyje paminėti žodžiai vartojami siekiant nurodyti, kad buvo apdoroti ir maisto produktai, ir nešvitinto maisto produkto ingredientai;

b) nurodoma 7 straipsnyje numatyta švitinimo įmonė, jos adresas arba jos identifikavimo numeris;

3. apdorojimo būdas visada nurodomas dokumentuose, kurie pateikiami kartu arba yra susiję su švitintais maisto produktais.

7 straipsnis

1. Valstybės narės praneša Komisijai apie kompetentingąją instituciją arba institucijas, atsakingas už:

- išankstinį švitinimo įmonės tvirtinimą,

- oficialaus identifikavimo numerio paskyrimą patvirtintoms švitinimo įmonėms,

- oficialią kontrolę ir tikrinimą,

- patvirtinimo panaikinimą arba pakeitimą.

2. Patvirtinama tik tuo atveju, jei įmonė:

- atitinka Jungtinės FAO/WHO Codex Alimentarius komisijos rekomenduojamo tarptautinio praktikos kodekso reikalavimus maisto produktų apdorojimui skirtų švitinimo įmonių darbui (nuoroda FAO/WHO/CAC, XV tomas, 1 leidimas) ir visus papildomus reikalavimus, kurie gali būti priimti šios direktyvos 12 straipsnyje nurodyta tvarka,

- paskiria asmenį, atsakingą už visų būtinų apdorojimo sąlygų laikymąsi.

3. Kiekviena valstybė narė perduoda Komisijai:

- savo patvirtintų švitinimo įmonių pavadinimus, adresus ir identifikavimo numerius, patvirtinimo dokumento tekstą ir visus sprendimus dėl patvirtinimo sustabdymo arba panaikinimo.

Be to, valstybės narės kasmet perduoda Komisijai:

- jonizuojančiosios spinduliuotės įmonių atliktų patikrinimų duomenis, ypač susijusius su apdorotų produktų kategorijomis ir kiekiais bei paskirtomis dozėmis,

- patikrinimų, atliktų produktų realizavimo etape, rezultatus. Valstybės narės užtikrina, kad metodai, naudojami nustatant apdorojimą jonizuojančiąja spinduliuote, atitiktų Direktyvos 85/591/EEB [11] priedo 1 ir 2 dalių nuostatas ir kad jau būtų standartizuoti ir įteisinti arba tai būtų padaryta kuo greičiau, vėliausiai iki 2003 m. sausio 1 d. Valstybės narės informuoja Komisiją apie naudojamus metodus, o Komisija, atsižvelgusi į Maisto produktų mokslinio komiteto nuomonę, įvertina šių metodų naudojimą ir tobulinimą.

4. Komisija, remdamasi 3 dalyje nurodytais duomenimis, Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje skelbia:

- išsamią informaciją apie įmones ir apie bet kokius jų statuso pasikeitimus,

- ataskaitą, pagrįstą informacija, kurią jai kasmet pateikia nacionalinės priežiūros institucijos.

8 straipsnis

1. Švitinimo įmonės, patvirtintos pagal 7 straipsnio nuostatas, saugo šiuos įrašus apie kiekvieną apdorotų maisto produktų partiją pagal jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius:

a) švitintų produktų pavadinimus ir kiekį;

b) partijos numerį;

c) asmenį, kuris užsakė apdorojimą jonizuojančiąja spinduliuote;

d) apdorotų maisto produktų gavėją;

e) apdorojimo jonizuojančiąja spinduliuote datą;

f) apdorojimo metu naudotas pakavimo medžiagas;

g) apdorojimo jonizuojančiąja spinduliuote proceso kontrolei reikalingus duomenis, numatytus III priede, atliktus dozimetrinius patikrinimus ir gautus duomenis su išsamia informacija, ypač apie žemutinę ir viršutinę ribas, apie absorbuotą dozę ir jonizuojančiosios spinduliuotės tipą;

h) nuorodą apie pradinės dozės patvirtinimo matavimus.

2. 1 dalyje minimi įrašai turi būti saugomi penkerius metus.

3. Išsamios šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės priimamos 12 straipsnyje nurodyta tvarka.

9 straipsnis

1. Jonizuojančiąja spinduliuote apdorotas maisto produktas negali būti įvežamas iš trečiosios šalies, nebent jis:

- atitiktų tiems produktams keliamus reikalavimus,

- būtų pateikiamas su dokumentais, kuriuose nurodytas švitinimu apdorojusios įmonės pavadinimas bei adresas ir pateikta 8 straipsnyje nurodyta informacija,

- būtų apdorotas Bendrijos patvirtintoje ir šio straipsnio 2 dalyje minimame sąraše nurodytoje švitinimo įmonėje.

2. a) 12 straipsnyje nurodyta tvarka Komisija sudaro patvirtintų įmonių, kurių oficiali priežiūra garantuoja, kad jos atitinka 7 straipsnio reikalavimus, sąrašą.

Rengdama sąrašą, Komisija gali įgalioti ekspertus įvertinti ir patikrinti trečiųjų šalių švitinimo įmones laikantis Direktyvos 93/99/EEB 5 straipsnio nuostatų.

Šį sąrašą ir bet kokius jame padarytus pakeitimus Komisija skelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

b) Komisija kartu su trečiųjų šalių kompetentingomis organizacijomis gali priimti techninius susitarimus dėl a punkte minimo įvertinimo ir tikrinimo tvarkos.

10 straipsnis

Maisto produktų, kurie bus švitinami, pakuotės turi atitikti paskirtį.

11 straipsnis

Priedų pakeitimai, susiję su mokslo ir technikos pažanga, daromi Sutarties 100a straipsnyje nurodyta tvarka.

12 straipsnis

1. Tais atvejais, kai reikia laikytis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, Komisijai padeda Maisto produktų nuolatinis komitetas (toliau – Komitetas).

Jo pirmininkas savo iniciatyva arba valstybės narės atstovo prašymu nedelsdamas perduoda svarstyti klausimą Komitetui.

2. Komisijos atstovas pateikia Komitetui priemonių, kurios turi būti patvirtintos, projektą. Komitetas savo nuomonę dėl projekto pareiškia per tokį laiką, kurį nustato pirmininkas, atsižvelgdamas į klausimo skubumą. Nuomonė patvirtinama Sutarties 148 straipsnio 2 dalyje nustatyta balsų dauguma tuo atveju, kai Taryba turi priimti sprendimą, remdamasi Komisijos pasiūlymu. Valstybių narių atstovų Komitete balsai paskirstomi taip, kaip nustatyta tame straipsnyje. Pirmininkas nebalsuoja.

3. a) Komisija patvirtina numatytas priemones, jeigu jos atitinka Komiteto nuomonę.

b) Kai numatytos priemonės neatitinka Komiteto nuomonės arba nuomonė nepareiškiama, Komisija nedelsdama pateikia Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

Jeigu Taryba per tris mėnesius nuo tos dienos, kai klausimas buvo jai perduotas, nepriima jokio sprendimo, pasiūlytas priemones patvirtina Komisija.

13 straipsnis

Su Maisto produktų moksliniu komitetu konsultuojamasi visais su šia direktyva susijusiais klausimais, galinčiais turėti poveikio visuomenės sveikatai.

14 straipsnis

1. Jei valstybė narė, gavusi naujos informacijos arba iš naujo įvertinusi tą, kurią turėjo iki šios direktyvos priėmimo, turi aiškių įrodymų, kad tam tikrų maisto produktų apdorojimas jonizuojančiąja spinduliuote, nors ir atitinka šios direktyvos nuostatas, kelia pavojų žmonių sveikatai, ji gali laikinai sustabdyti arba apriboti minėtų nuostatų taikymą savo teritorijoje. Ta valstybė narė nedelsdama informuoja apie tai kitas valstybes nares ir Komisiją ir pateikia savo sprendimo motyvus.

2. Komisija 1 dalyje minėtus motyvus kuo greičiau išnagrinėja Maisto produktų nuolatiniame komitete; 12 straipsnyje nurodyta tvarka ji imasi atitinkamų priemonių. Valstybė narė, priėmusi 1 dalyje minimą sprendimą, gali taikyti jį tol, kol bus patvirtintos minėtos priemonės.

3. 12 straipsnyje nurodyta tvarka gali būti daromi šios direktyvos arba įgyvendinimo direktyvos pakeitimai, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrinta visuomenės sveikatos apsauga, ir jie visada apsiribos tik draudimais arba suvaržymais lyginant su ankstesne teisine padėtimi.

15 straipsnis

Valstybės narės priima savo įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įsigalioję įgyvendina šią direktyvą taip, kad:

- leistų iki 2000 m. rugsėjo 20 d. realizuoti ir vartoti švitintus maisto produktus,

- uždraustų iki 2001 m. kovo 20 d. realizuoti ir vartoti šios direktyvos reikalavimų neatitinkančius švitintus maisto produktus.

Apie tai jos informuoja Komisiją.

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą, arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

16 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja septintą dieną po jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

17 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 1999 m. vasario 22 d.

Europos Parlamento vardu

Pirmininkas

J. M. Gil-robles

Tarybos vardu

Pirmininkas

K.-H. Funke

[1] OL C 336, 1988 12 30, p. 7 ir OL C 303, 1989 12 2, p. 15.

[2] OL C 194, 1989 7 31, p. 14.

[3] 1989 m. spalio 11 d. Europos Parlamento nuomonė (OL C 291, 1989 11 20, p. 58), 1997 m. spalio 27 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 389, 1997 12 22, p. 36) ir 1998 m. vasario 18 d. Europos Parlamento sprendimas (OL C 80, 1998 3 16, p. 130). 1999 m. sausio 25 d. Tarybos sprendimas. 1999 m. sausio 28 d. Europos Parlamento sprendimas.

[4] OL L 66, 1999 3 13, p. 24.

[5] OL L 159, 1996 6 29, p. 1.

[6] OL L 33, 1979 2 8, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 97/4/EB (OL L 43, 1997 2 14, p. 21).

[7] OL L 136, 1974 5 20, p. 1.

[8] OL L 186, 1989 6 30, p. 23.

[9] OL L 290, 1993 11 24, p. 14.

[10] OL C 102, 1996 4 4, p. 1.

[11] OL L 372, 1985 12 31, p. 50.

--------------------------------------------------

I PRIEDAS

REIKALAVIMAI, TAIKOMI IŠDUODANT LEIDIMĄ ŠVITINTI MAISTO PRODUKTUS

1. Švitinti maisto produktus leidžiama tik tuo atveju, jei tai:

- pagrįsta technologiniu požiūriu,

- nekelia pavojaus sveikatai ir atliekama nustatytomis sąlygomis,

- naudinga vartotojui,

- nėra higienos ir sveikatos apsaugos priemonių arba geros gamybos ar žemės ūkio veiklos pakaitalas.

2. Maistas gali būti apdorojamas jonizuojančiąja spinduliuote tik tam:

- kad, sunaikinus patogeninius organizmus, būtų sumažintas su maistu plintančių ligų pavojus,

- kad, sulėtinus arba sustabdžius puvimo procesus ir sunaikinus gedimą sukeliančius organizmus, produktai mažiau gestų,

- kad, paankstinus sunokimą, augimą arba atžalų išleidimą, būtų prarandama mažiau produktų,

- kad būtų atsikratyta augalams arba augalų produktams kenksmingų organizmų.

--------------------------------------------------

II PRIEDAS

JONIZUOJANČIOSIOS SPINDULIUOTĖS ŠALTINIAI

Maisto produktai gali būti apdorojami tik šiais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais:

a) radionuklidų 60Co arba 137Cs gama spinduliuote,

b) ne didesne kaip 5 MeV rentgeno spinduliuote;

c) ne didesne kaip 10 MeV elektronų spinduliuote.

--------------------------------------------------

III PRIEDAS

1. DOZIMETRIJA

Bendroji vidutinė sugertoji dozė

Norint nustatyti maisto produktų, apdorotų 10 kGy arba mažesne bendrąja vidutine doze, tinkamumą, daroma prielaida, kad visas cheminio spinduliavimo poveikis tame dozių intervale yra proporcingas šiai dozei.

Bendroji vidutinė dozė

D

apskaičiuojama sumuojant visam prekių kiekiui:

+++++ TIFF +++++

Kai

M = bendra apdoroto bandinio masė,

p = medžiagos tankis taške (x, y, z),

d = sugertoji dozė taške (x, y, z),

dV = dx dy dz, labai mažo elemento tūris, kurį realiais atvejais atitinka tūrio frakcijos.

Bendroji vidutinė sugertoji dozė gali būti nustatyta tiesiogiai vienalyčiams produktams arba vienodo žinomo tankio dideliems prekių kiekiams atitinkamą skaičių dozimetrų išdėstant svarbiausiuose ir atsitiktinai išrinktuose taškuose visame prekių tūryje. Pagal tokiu būdu nustatytą dozės paskirstymą gali būti apskaičiuotas vidurkis, kuris vadinamas bendrąja vidutine sugertąja doze.

Jeigu dozės pasiskirstymo forma visam produktui yra gerai nustatyta, tada yra žinomos vietos, kuriose dozės yra didžiausios ir mažiausios. Bendrajai vidutinei sugertajai dozei įvertinti gali būti naudojami dozių matavimų šiuose dviejuose taškuose tam tikro matavimų skaičiaus rezultatai.

Kai kuriais atvejais vidutinių mažiausios (

D

min) ir didžiausios (

D

max) dozių vidurkis gali pasitarnauti įvertinant bendrą dozę: t. y. šiais atvejais:

bendroji vidutinė dozė ≈

+

D

max

D

min

santykis neturėtų viršyti 3.

2. DARBO EIGA

2.1. Prieš pradedant eilinį naujos rūšies maisto produkto švitinimą švitinimo įmonėje, atliekant matavimus visame produkto tūryje nustatomos didžiausioji ir mažiausioji dozės. Šie kontroliniai matavimai turi būti atliekami tiek kartų, kiek reikia (pvz., 3–5), kad būtų atsižvelgta į produkto tankio arba geometrijos įvairovę.

2.2. Matavimai turi būti pakartoti kiekvieną kartą, kai keičiamas produktas, jo geometrija arba švitinimo sąlygos.

2.3. Švitinant atliekami eiliniai dozės matavimai, kad būtų užtikrinta, jog dozės ribos nebus viršytos. Matuojant dozimetrai turėtų būti didžiausiosios ir mažiausiosios dozių taškuose arba kontroliniame taške. Dozė standartinėje padėtyje turi būti kiekybiškai susieta su didžiausiąja ir mažiausiąja dozėmis. Kontrolinis taškas turi būti patogioje vietoje, produkto viduje arba ant jo, ten, kur dozių svyravimai yra nedideli.

2.4. Eiliniai dozės matavimai turi būti atliekami kiekvienoje partijoje ir reguliariais laiko intervalais švitinimo metu.

2.5. Kai švitinamos palaidos, neįpakuotos prekės, neįmanoma nustatyti mažiausiosios ir didžiausiosios dozės vietas. Tokiu atveju pageidautina, kad dozimetrai būtų išdėstyti atsitiktinėse vietose, kad būtų galima nustatyti ribines dozių vertes.

2.6. Dozės turi būti matuojamos taikant pripažintas dozimetrijos sistemas, o matavimai turi būti susieti su pirminiais standartais.

2.7. Švitinant turi būti tikrinami ir nuolatos užregistruojami tam tikri įmonės darbo parametrai. Tose įmonėse, kur švitinimui naudojami radionuklidų šaltiniai, tie parametrai yra: produkto judėjimo greitis arba laikas, kurį jis išbuvo spinduliuotės lauke, ir tiksli šaltinio padėtis. Ten, kur švitinimui naudojami greitintuvai, tokie parametrai yra produkto judėjimo greitis bei spinduliuotės energija, elektronų srovė ir vieno pjūvio plotis.

--------------------------------------------------