52007DC0628

Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui - Kovos su nedeklaruojamu darbu stiprinimas /* KOM/2007/0628 galutinis */


[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 24.10.2007

KOM(2007) 628 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Kovos su nedeklaruojamu darbu stiprinimas

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Kovos su nedeklaruojamu darbu stiprinimas

1. Įvadas

Nedeklaruojamu darbu laikoma „bet kokia apmokama veikla, kuri savo pobūdžiu yra teisėta, tačiau nedeklaruojama valstybės institucijoms, atsižvelgiant į valstybių narių teisinių sistemų skirtumus“. Ši sąvoka[1] susieja nedeklaruojamą darbą su sukčiavimu mokesčių ir (arba) socialinės apsaugos srityje ir apima įvairią veiklą − nuo neoficialių namų ūkių priežiūros paslaugų iki nelegalių gyventojų slapto darbo, išskyrus nusikalstamą veiklą. Nedeklaruojamas darbas − sudėtingas reiškinys, atsiradęs dėl įvairių ekonominių, socialinių, institucinių ir kultūrinių veiksnių, tačiau visuotinai pripažįstama, kad nedeklaruojamas darbas kelia kliūčių ekonominei, biudžeto ir socialinei politikai, kuria siekiama ekonomikos augimo.

Nedeklaruodami darbo tiek darbdaviai (vartotojai), tiek darbuotojai (savisamdžiai) gauna potencialiai didelę naudą, palyginti su bausmės rizika, nes išvengia mokesčių ir socialinės apsaugos įmokų mokėjimo ir socialinių teisių užtikrinimo (minimalus atlyginimas, darbo apsaugos teisės aktai, atostogos) bei nesilaiko normų (registracijos reikalavimai, sveikatos ir saugos teisės aktai). Kadangi nedeklaruojamas darbas konkuruoja su teisėta veikla ir netgi ją užgožia, jis yra pagrindinė socialinio dempingo priežastis. Jei nedeklaruojamu darbu užsiima asmenys, gaunantys išmokas už nedarbą, − tai ir sukčiavimo socialinės apsaugos srityje atvejis.

Nedeklaruojamas darbas jau nagrinėtas 1998 m. Komisijos komunikate, kuriame apžvelgtos jo priežastys ir poveikis bei pateikta praktinių politikos pasiūlymų. Komunikatu pasirengta politiniams ES lygmens debatams apie nedeklaruojamą darbą, kurių rezultatas − priimtas bendrosios politikos metodas, aprašytas 2003−2005 m. užimtumo gairėse[2]. Šiose gairėse pateiktas darnus priemonių rinkinys, apimantis prevenciją (pirmiausia atitinkamai pakoreguoti mokesčiai ir administracinės nuostatos), visuomenės informavimą, sankcijas ir teisėsaugos priemones. Toks politikos priemonių rinkinys vėliau buvo aprašytas 2003 m. spalio 29 d. Tarybos rezoliucijoje dėl nedeklaruojamo darbo transformavimo į teisėtą darbą[3], kuria socialiniai partneriai buvo skatinami imtis veiksmų. Be to, komunikatas buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių 2000 m. eksperimentuoti leidžiant taikyti mažesnius PVM tarifus tam tikroms darbui imlioms paslaugoms[4].

Tikėtina, kad šešėlinės ekonomikos svarba toliau didės, augs tam tikri sektoriai (statybos sektorius) bei populiarės tam tikros darbo formos, todėl kyla susirūpinimas, ar nedeklaruojamo darbo problemai spręsti skiriama pakankamai politinio dėmesio. Todėl šiuo komunikatu siekiama pabrėžti politinį nedeklaruojamo darbo aktualumą, atsižvelgti į valstybių narių veiksmus ir apžvelgti savitarpio mokymosi iš sėkmingos patirties galimybes. Jame taip pat pateikiama naujų duomenų, gautų atlikus darnų tyrimą, kuris buvo parengtas siekiant geriau išsiaiškinti nedeklaruojamo darbo ypatumus ir motyvus.

2. NEDEKLARUOJAMO DARBO MAžINIMO POLITINIS AKTUALUMAS

Sėkmingai įgyvendinama neoficialaus darbo transformavimo į oficialų darbą politika padės siekti pagrindinių atnaujintos Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui tikslų.

Nedeklaruojamas darbas daro neigiamą poveikį visiems trims Lisabonos strategijos ramsčiams ir ypač siekiant bendrų Europos užimtumo strategijos tikslų (visiškas užimtumas, darbo kokybė ir našumas bei socialinė sanglauda). Makroekonominiu požiūriu dėl nedeklaruojamo darbo mažėja mokestinės pajamos ir iškreipiamas socialinės apsaugos sistemų finansavimas. Mikroekonominiu požiūriu nedeklaruojamas darbas iškreipia sąžiningą įmonių konkurenciją ir sudaro sąlygas socialiniam dempingui atsirasti. Nedeklaruojamas darbas yra ir sumažėjusio darbo našumo priežastis, nes šešėlinio verslo įmonės paprastai vengia naudotis oficialiomis paslaugomis ir priemonėmis (pvz., kreditu) ir yra nelinkusios plėstis.

Neseniai priimtoje žaliojoje knygoje dėl darbo teisės[5] nedeklaruojamas darbas yra laikomas pagrindiniu socialinį dempingą sukeliančiu veiksniu ir vienu svarbiausių ES darbo teisės modernizavimo klausimu. Be to, nedeklaruojamas darbas dažnai siejamas su prastomis darbo sąlygomis, taigi ir darbuotojų sveikatai kylančiu pavojumi, menkomis karjeros galimybėmis ir nepakankama socialine apsauga. Šiomis aplinkybėmis ES socialiniai partneriai į savo 2006−2008 m. darbo programą[6] nusprendė įtraukti bendrą nedeklaruojamo darbo analizę. Vėliau per konsultacijas dėl žaliosios knygos[7] paaiškėjo, kad administracijos aktyviai remia glaudesnį bendradarbiavimą ES lygiu ir siekia visapusiškesnių informacijos bei gerosios patirties mainų, o socialiniai partneriai ir kitos suinteresuotosios šalys patvirtino 2003 m. Tarybos rezoliucijoje nustatytus politinius prioritetus. Pavyzdžiui, profesinės sąjungos aktyviai pasisakė už geresnį teisinį pagrindą ir jo įgyvendinimą Europos lygiu kovojant su tarptautiniu sukčiavimu socialinėje srityje.

Vis didesnį susirūpinimą kelia išlaidos, kurias dėl nedeklaruojamo darbo patiria socialinės apsaugos sistemos − jų finansinis pagrindas dėl prarandamų pajamų ne tik silpnėja, bet ir mažėja visuomenės pasitikėjimas socialinės šiomis sistemomis ir jų patikimumu. Iš tiesų nelegalūs darbuotojai gali gauti nedarbo, neveiklumo ar šeimos išmokų, tačiau jie praranda visas dirbant pagal oficialią sutartį priklausančias išmokas ir privalumus, pvz., nuo uždarbio priklausančias pensijas, mokymą, atlyginimo kėlimo ir karjeros galimybes, ir rizikuoja nuolat dirbti tik nedeklaruojamą darbą. 2006 m. apibendrinančiojoje tinkamų ir tvarių pensijų ataskaitoje[8] pabrėžiama, kad labiausiai paskatinti deklaruoti darbą gali socialinės apsaugos sistemų reformos.

Vis daugiau dėmesio skiriama susiskaidžiusios darbo rinkos klausimui spręsti, nes daug darbuotojų užsiima nepakankamą apsaugą užtikrinančia veikla. Nedeklaruojamo darbo reiškinys rodo, kad darbo rinka labai susiskaidžiusi[9].

Galimybė gauti nedeklaruojamą darbą yra pagrindinis nelegalių imigrantų traukos veiksnys. Nelegaliems gyventojams, esantiems už socialinės apsaugos sistemos ribų, nedeklaruojamas darbas dažnai siūlomas tokiomis sąlygomis, kurios yra socialiai nepriimtinos ir neatitinka sveikatos bei saugos reikalavimų. 2007 m. gegužės 16 d. Komisija pateikė pasiūlymą dėl direktyvos, numatančios sankcijas nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams[10].

3. FAKTAI APIE NEDEKLARUOJAMą DARBą

A. Nedeklaruojamą darbą skatinantys veiksniai

Susirūpinimą dėl didėjančio nedeklaruojamojo darbo masto pirmiausia kelia šie veiksniai:

- namų ir asmenų priežiūros paslaugų paklausa, didėjanti dėl socialinių ir demografinių pokyčių, taip pat galbūt ir dėl darbo laiko sutrumpinimo;

- tendencija pereiti prie ne tokių hierarchinių darbinių santykių bei lankstesnės atlyginimų ar darbo laiko sistemos;

- piktnaudžiavimas galimybe dirbti savarankišką darbą (įskaitant „netikrąjį“ savarankišką darbą), subranga ir apskritai lanksčiomis darbo sutartimis bei darbu pagal iškvietimą, siekiant nedeklaruoti dalies pajamų;

- galimybė greičiau ir paprasčiau steigti tarptautines įmonių grupes, kurioms būtinas veiksmingas tarptautinis stebėsenos ir vykdomųjų įstaigų ir (arba) sistemų bendradarbiavimas.

B. ES lygmens statistiniai duomenys

Duomenų rinkimo problemos

Tai, kad nedeklaruojamas darbas nėra stebimas ar registruojamas, ir tai, kad skiriasi jo apibrėžtys nacionaliniuose teisės aktuose, apsunkina patikimų duomenų apie nedeklaruojamo darbo paplitimą valstybėse narėse rinkimą. Tačiau nedeklaruojamo darbo mastą ir ypatumus būtina išsiaiškinti, kad būtų galima nustatyti tinkamas politikos priemones.

Nedeklaruojamą darbą galima įvertinti tiesiogiai ir netiesiogiai. Netiesioginiai metodai grindžiami makroekonominių rodiklių (pvz., nacionalinių sąskaitų, elektros suvartojimo, grynųjų pinigų operacijų) lyginimu. Taikant netiesioginius (dažniausiai piniginius) metodus, nedeklaruojamo darbo lygis dažnai pervertinamas ir nelabai tiksliai įvertinami jo socialiniai ir ekonominiai ypatumai. Tiesioginiai metodai grindžiami statistiniais tyrimais ir turi privalumų, nes juos galima palyginti ir išanalizuoti, tačiau jie nevisiškai tiksliai atspindi nedeklaruojamo darbo mastą. Todėl, siekiant tiksliai išsiaiškinti nedeklaruojamo darbo mastą ir jo priežastis, būtina derinti abu metodus. Be to, didelė dalis administracinės informacijos (pvz., statistiniai patikrinimų duomenys) naudojama ne sistemingai, o ją būtų galima naudoti tiesioginės ir netiesioginės analizės išvadoms papildyti.

Šalių duomenys

Išsamiausi turimi duomenys apie bendrą nedeklaruojamo darbo valstybėse narėse mastą, pagrįsti netiesioginiais metodais, gauti Komisijos užsakymu atlikus tyrimą 2004 m.[11] Paaiškėjo, kad nedeklaruojamo darbo mastas ir ypatumai valstybėse narėse labai skiriasi − kai kuriose pietinėse ir rytinėse Europos valstybėse jis sudaro 20 % BVP ar daugiau. Europos užimtumo stebėsenos tinklo[12] ekspertams neseniai atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kai kuriose valstybėse narėse[13] dirbančių nedeklaruojamą darbą toliau daugėja, tačiau keliose naujosiose valstybėse narėse pastaraisiais metais dėl spartaus darbo vietų kūrimosi ir atsiradusio darbo jėgos trūkumo nedeklaruojamo darbo mastas sumažėjo.

C. Nedeklaruojamo darbo ypatumai ir jo formos Eurobarometro duomenimis

Siekdamas papildyti 2004 m. atliktą tyrimą, 2007 m. antrąjį ketvirtį Eurobarometras , taikydamas tiesioginius metodus, ES 27 atliko specialų nedeklaruojamo darbo tyrimą (Nr. 284). Didžiausias dėmesys skirtas visuomenės nuomonei apie nedeklaruojamą darbą, jo paklausą ir pasiūlą, priežastis, dėl kurių dirbamas nedeklaruojamas darbas, ir socialinius bei ekonominius gamintojų bei vartotojų ypatumus.

Atsižvelgiant į šio klausimo opumą, tyrimo naujumą ir mažą respondentų, prisipažinusių, kad užsiima nedeklaruojama veikla, skaičių, tyrimo rezultatus reikėtų vertinti labai atsargiai. Ypač kiekybiniai tyrimo rezultatai greičiausiai atspindi tik žemesniąją tikrųjų verčių ribą. Kadangi Eurobarometro tyrimas atliekamas iš anksto nustačius jo dalyvius, patikimų duomenų apie nelegaliai šalyje gyvenančius trečiųjų šalių piliečius ar apie naujųjų valstybių narių piliečius, kuriems laikinai taikomi laisvo judėjimo apribojimai, nebuvo įmanoma gauti. Vis dėlto rezultatai rodo, kad:

- ES yra didelė nedeklaruojamo darbo rinka, visų pirma namų ūkių priežiūros paslaugų sektoriuje;

- pagrindiniai skatinamieji veiksniai yra mokesčių ir administracinės naštos vengimas (ypač netipinio, pvz., sezoninio, darbo), ir kiek mažesni − reikmės;

- labai paplitęs atlyginimų mokėjimas vokeliuose,[14] ypač statybos sektoriuje;

- nedeklaruojamas darbas ypač paplitęs tarp studentų, savisamdžių ir bedarbių;

- mažai žinoma apie sankcijas, taikomas nustačius nedeklaruojamą darbą.

4. NEDEKLARUOJAMO DARBO MAžINIMO POLITIKA

Atsižvelgiant į nedeklaruojamo darbo daugialypumą, paprasto šios problemos sprendimo būdo nėra. Būtinas darnus politinis metodas, apimantis priemones, užkertančias kelią nedeklaruojamam darbui, ir jų įgyvendinimą, įtraukiant socialinius partnerius. Toks metodas buvo išdėstytas 2003 m. Tarybos rezoliucijoje dėl nedeklaruojamo darbo transformavimo į teisėtą darbą, kuria buvo raginama:

- mažinti nedeklaruojamo darbo finansinį patrauklumą, atsirandantį dėl mokesčių ir išmokų sistemų struktūros, ir socialinės apsaugos sistemos toleranciją nedeklaruojamo darbo atžvilgiu;

- reformuoti ir paprastinti administravimą, siekiant mažinti reikalavimų laikymosi išlaidas;

- stiprinti priežiūros ir sankcijų mechanizmus ir įtraukti darbo ir mokesčių inspekcijas bei socialinius partnerius;

- gerinti tarptautinį valstybių narių bendradarbiavimą;

- rengti informavimo renginius.

Toliau aptariami svarbiausi politikos pokyčiai minėtose srityse, kartu pateikiant valstybėse narėse taikytų naujų metodų[15] pavyzdžių.

A. Nedeklaruojamo darbo finansinis patrauklumas

Turimi įrodymai patvirtina, kad įvairių mokesčių (ypač pajamų mokesčio ir socialinės apsaugos įmokų) dydis, struktūra ir mokesčių įstatymų įgyvendinimas yra svarbus nedeklaruojamą darbą skatinantis veiksnys. Tačiau įtakos turi ir kiti veiksniai, įskaitant, pvz., žmonių pasitikėjimą fiskaline ir socialinės apsaugos sistema.

Šiuo atžvilgiu daugelis valstybių narių patobulino finansines paskatas dirbti teisėtą darbą, visų pirma padidino neapmokestinamų darbo pajamų dydį ir atitinkamai nustatė minimalius atlyginimus, priimdamos teisės aktus arba sudarydamos kolektyvines sutartis. Statistiniai duomenys rodo, kad labai lėtai, tačiau visuotinai mažėja mažai apmokamo darbo apmokestinimo našta. 2000−2005 m.[16] bendra ES darbo apmokestinimo našta vidutiniškai sumažėjo 1,2 procentinio punkto. Vis dėlto vidutiniškai bendras mokesčių lygis yra apie 40 %, todėl mokesčių naštos sumažėjimas nėra toks įtikinamas, nes egzistuoja nedeklaruojamo darbo galimybė (ypač kai užmokestis už nedeklaruojamą darbą papildomas socialinėmis išmokomis). Be to, teigiamas apmokestinimo naštos sumažinimo poveikis gali išnykti, jei bus dirbami viršvalandžiai, už kuriuos daugelyje valstybių narių mokesčiai yra žymiai didesni.

Nustatyti žymiai didesni minimalūs atlyginimai, ypač naujosiose valstybėse narėse. Tai padaryta imantis reikiamų atsargumo priemonių (didinant mažesne nei pusė vidutinio atlyginimo suma), kad nebūtų pakenkta teisėtam darbui ir nebūtų skatinama jį pakeisti nedeklaruojamu darbu. Be to, daugelyje naujųjų valstybių narių, kuriose labai paplitęs atlyginimų vokeliuose mokėjimas, padidinus minimalius atlyginimus, sumažėjo atlyginimų vokeliuose patrauklumas.

Su darbu susijusios išmokos ir minimalios socialinės išmokos turėtų sudaryti sąlygas gyventi oriai, tačiau teisėtas darbas turi išlikti finansiškai patrauklesnis nei su išmokomis derinamas nedeklaruojamas darbas. Daugelyje valstybių narių buvo sugriežtinta išmokų gavėjų kontrolė.

Didelis savisamdžių skaičius kai kuriose valstybėse narėse verčia manyti, kad samdomiems darbuotojams ir savisamdžiams taikomos nevienodos mokesčių ir socialinės apsaugos sistemų sąlygos. Tokia padėtis susidaro dėl mažesnių įmonių pelno mokesčio tarifų, palyginti su darbo pajamų apmokestinimu, ir dėl skirtingų socialinės apsaugos sistemų sąlygų, taikomų savisamdžiams ir samdomiems darbuotojams. Slovakijoje ir Estijoje tokius nenuoseklumus bandoma ištaisyti nustačius vienodą fiksuoto dydžio mokestį.

Keli politiniai pasiūlymai:

- kalbant apie nedeklaruojamą darbą, skatinamųjų ir atgrasomųjų priemonių pusiausvyra socialinės apsaugos sistemose galėtų būti patobulinta, užtikrinant atitinkamą pajamų rėmimo lygį, pripažįstant teisių ir įmokų ryšį, kontroliuojant išmokų gavėjus ir taikant atitinkamas finansines sankcijas už sukčiavimą mokesčių ir socialinio draudimo srityje;

- būtina atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: i) spręsti viršvalandžių apmokestinimo klausimą, ii) paisyti minimalaus kolektyvinėmis sutartimis nustatyto atlyginimo dydžio ir atsižvelgti į galimą jų reikšmę, mažinant atlyginimų vokeliuose patrauklumą, iii) pašalinti samdomo darbuotojo ir savisamdžio mokesčių iškraipymus ir iv) mažinti žemo našumo darbo apmokestinimą.

B. Administracinė reforma ir paprastinimas

Kartu su darbo apmokestinimu administracinė našta, ypač susijusi su netipiniu ir sezoniniu darbu, yra didžiausias nedeklaruojamą darbą skatinantis veiksnys. Kai kuriais kraštutiniais atvejais žemas našumas ir administracinė ir (arba) mokesčių našta trukdo tam tikrai oficialiai ekonominei veiklai tapti ekonomiškai perspektyvia.

Supaprastinus darbuotojų registravimo sistemą Graikijoje (šeimos nariai), Prancūzijoje (sezoniniai žemės ūkio, viešbučių ir restoranų darbuotojai), Nyderlanduose (namų ūkių priežiūra) ir Vokietijoje („smulkūs darbai“), sukurta daug darbo vietų. Ispanijoje atlikus regionų palyginimą, buvo nustatytas laikinų sutarčių skaičiaus ir nedeklaruojamo darbo masto ryšys, todėl 2005 m. sudarytas socialinių partnerių susitarimas, kuriuo siekiama sumažinti laikiną įdarbinimą, gali būti laikomas perspektyviu žingsniu, siekiant sureguliuoti nedeklaruojamą darbą šioje šalyje.

Belgijoje, Austrijoje ir Ispanijoje buvo įdiegta paslaugų teikimo kvitų ir nuolatinių namų ūkių priežiūros paslaugų teikimo sistema. Danijoje šios sistemos iš dalies atsisakyta 2001 m. Taikant šią sistemą, sukurta daug darbo vietų, tačiau biudžetui jos teigiamas poveikis yra nedidelis.

Atsižvelgdamos į tai, kad nedeklaruojamas darbas dažnai yra susijęs su netiesioginių mokesčių vengimu, kai kurios valstybės narės pasinaudojo Direktyvoje 1999/85/EB siūloma galimybe sumažinti PVM tarifą tam tikroms darbui imlioms paslaugoms. Duomenų apie tai, kad sumažinus PVM tarifą sukurta darbo vietų, turima nedaug. Pastatų renovacijos ir priežiūros srityje kai kurios valstybės narės (pvz., Suomija, Švedija ir Italija) nusprendė mokesčius išskaityti iš vartotojų, manydamos, kad tai veiksmingesnė priemonė.

2004 m. gegužės 1 d. įstojus naujosioms valstybėms narėms, Jungtinė Karalystė, Airija ir Švedija atvėrė savo darbo rinkas darbuotojams iš naujųjų valstybių narių. Likusios šalys darbuotojams iš aštuonių naujų valstybių narių taikė pereinamojo laikotarpio priemones.

2003 m. stojimo sutartyje nustatytų pereinamojo laikotarpio priemonių naudos ataskaitoje Komisija teigė, kad dėl patekimo į darbo rinką apribojimų gali padaugėti nedeklaruojamo darbo.[17]

Nuo 2006 m. gegužės 1 d. kitos ES 15 valstybių narių (Suomija, Ispanija, Portugalija, Graikija, Italija, Nyderlandai ir netrukus Liuksemburgas) visiškai panaikino taikytus apribojimus, likusios šalys juos supaprastino, atsižvelgdamos į didėjantį darbo jėgos trūkumą. Neseniai Vokietija ir Austrija paskelbė atversiančios savo rinkas kvalifikuotiems specialistams. 2007 m. sausio 1 d. dešimt ES 25 valstybių narių (Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Švedija), vadovaudamosi nacionaline teise, atvėrė savo rinkas darbuotojams iš Bulgarijos ir Rumunijos.

Keli politiniai pasiūlymai:

- reikia toliau tobulinti darbo teisę ir administracines sistemas, siekiant tinkamiau patenkinti trumpalaikius darbo rinkos poreikius ir trūkumus;

- kiekvienam sektoriui galima pritaikyti būtent jam tinkantį metodą nedeklaruojamam darbui transformuoti į teisėtą darbą (ypač viešbučių ir restoranų, žemės ūkio, namų ūkių priežiūros paslaugų srityse);

- Bendrijos acquis nuostata dėl laisvo darbuotojų judėjimo turėtų būti visuotinai vykdoma ir remiama (visų pirma pasitelkiant EURES);

- reikėtų geriau išnaudoti e. vyriausybės, registracijos internetu ir informacijos mainų tarp administracinių duomenų bazių teikiamas galimybes.

C. Stebėsena ir sankcijos

Komisijos žaliojoje knygoje apie darbo teisę[18] pabrėžiama būtinybė, kad įvairios vyriausybių įstaigos, pvz., darbo inspekcijos, socialinės apsaugos ir mokesčių institucijos, veiksmingiau bendradarbiautų nacionaliniu lygiu, ir teigiama, kad „patobulinus šiuos įstatymus vykdančių institucijų išteklius, kompetenciją ir joms bendradarbiaujant su partneriais, nedeklaruojamas darbas būtų mažiau skatinamas.“

Kelios valstybės narės (Vokietija, Suomija, Prancūzija, Italija, Slovakija ir t. t.) priėmė naujus įstatymus ir veiksmų planus, kuriais siekė veiksmingiau nustatyti nedeklaruojamą darbą. Daugeliu atvejų nedeklaruojamo darbo sąvoka buvo peržiūrėta ir atsižvelgta į pokyčius darbo rinkoje (laikino įdarbinimo agentūros, subranga ir t. t.), taip pat buvo priimti „netikrojo“ savarankiško darbo nustatymo kriterijai.

Socialinės apsaugos institucijų, darbo inspekcijų ir profesinių sąjungų stebėsenos ir kontrolės pajėgumų didinimas − daugelio valstybių narių prioritetas. Prancūzijoje, Belgijoje, Airijoje ir Italijoje buvo įsteigtos ministerijų koordinavimo struktūros. Susietos turimos duomenų bazės (pvz., Portugalijoje).

Visuotinai įsigaliojo darbdavių pareiga registruoti darbuotojus nuo pat pirmos jų įdarbinimo dienos. Vokietijoje padidėjo asmenų, kurie gali būti susiję su nedeklaruojamu darbu, atsakomybė − nuo 2004 m. namų ūkiai privalo saugoti statybos ir priežiūros paslaugų sąskaitas faktūras, o Austrijos viešbučiuose ir restoranuose privaloma saugoti naujausią atsiskaitymo grynaisiais apskaitą.

Daugelis šalių yra pasirašiusios socialinių partnerių susitarimus, visų pirma, statybų sektoriuje (Vokietija, Suomija, Italija). Italijos biudžeto įstatyme nustatyta, kad darbo ministerija, bendradarbiaudama su socialiniais partneriais, 2007 m. parengs norminę sistemą, skirtą įvertinti faktiniam išdirbtų valandų skaičiui („indici di congruità“) įvertinti.

Numatytos sankcijos nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams (pvz., Suomijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje), kitais atvejais sankcijos sugriežtintos, pvz., uždrausta dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Šiomis aplinkybėmis kaip indėlį į išsamią ES migracijos politiką[19] Komisija neseniai pasiūlė direktyvą, kuri užtikrintų, kad visos valstybės narės nustatytų ir taikytų panašias sankcijas nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams.

Keli politiniai pasiūlymai:

- Privalomas darbuotojų registravimas − būtina nedeklaruojamo darbo nustatymo sąlyga. Išimtys rašytinių darbo sutarčių praktikai turėtų būti taikomos itin retai;

- Kiekvienam sektoriui galima pritaikyti būtent jam tinkantį metodą nedeklaruojamam darbui kontroliuoti ir legalizuoti, įtraukiant socialinius partnerius;

- Kovos su nedeklaruojamu darbu sėkmę lemia įvairių už mokesčius, darbą ir imigraciją atsakingų įstaigų bendradarbiavimas, teisės aktų įgyvendinimas ir sankcijų taikymas.

D. ES valstybių narių bendradarbiavimas

Remiantis Direktyva 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo buvo pasirašyti dvišaliai Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos bendradarbiavimo susitarimai. Numatomi pasirašyti Italijos, Ispanijos, Lenkijos ir Čekijos susitarimai.

Be to, valstybių narių grupė pradėjo bendradarbiauti, siekdama plėtoti platesnio pobūdžio politikos darbotvarkę, skirtą nedeklaruojamo darbo problemai spręsti[20], ir dalytis įgyta patirtimi.

Komisija mano, kad reikėtų gerinti valstybių narių administracinį bendradarbiavimą, ypač dėl komandiruotų darbuotojų[21]. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija ketina priimti rekomendaciją stiprinti tokį bendradarbiavimą naudojant vidaus rinkos informacinę sistemą ir sprendimą įsteigti aukšto lygio komitetą. Komitetas turėtų remti valstybes nares ir padėti joms nustatyti gerąją patirtį, susijusią su darbuotojų komandiravimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimu ir priežiūra, ir ja dalytis.

Be to, 2006 m. Komisijos pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio Reglamento 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (pakeisiančio Reglamentą 1408/71, kai bus priimtas įgyvendinimo reglamentas) įgyvendinimo tvarką, pateiktos valstybių narių socialinės apsaugos institucijų bendradarbiavimo stiprinimo nuostatos.

Politinis pasiūlymas:

- Siekiant kontroliuoti darbuotojų judėjimą tarp valstybių, reikia nuolat tobulinti institucijų struktūrą ir atsižvelgti į didėjantį tarpvalstybinio verslo mastą bei jo sudėtingumą.

E. Informavimas

Surengtos kelios informavimo kampanijos (pvz., Danijoje „sąžiningo žaidimo“ kampanija) sulaukė didelio pasisekimo. Naujosiose valstybėse narėse vykdant plataus masto kampanijas didžiausias dėmesys skirtas konkrečioms, pvz., atlyginimų vokeliuose, problemoms (pvz., kampanija „Darbos sutartis galioja“ Latvijoje).

Politinis pasiūlymas:

- Reikėtų aktyviau informuoti visuomenę apie pavojus, susijusius su nedeklaruojamu darbu, ypač apie taikomas sankcijas (žr. Eurobarometro tyrimo rezultatus); sprendžiant šį klausimą pagrindinis vaidmuo tenka socialiniams partneriams;

- Svarbu informuoti piliečius apie tvarkingo mokesčių mokėjimo privalumus ir apie socialinio draudimo įmokų naudą.

5. IšVADOS IR TOLESNė VEIKLA

Neturima patikimų duomenų, kad pastaraisiais metais nedeklaruojamo darbo mastas būtų pastebimai sumažėjęs. Nedeklaruojamas darbas vis dar yra finansiškai patraukli galimybė, ypač kai jis derinamas su PVM slėpimu ir galimybėmis vykdyti veiklą visoje ES. Valstybės narės savarankiškai ėmėsi nesuderintų veiksmų, tačiau akivaizdžiai trūksta rezultatų vertinimo ir žinių apie juos mainų. Valstybėms narėms laikas sustiprinti kovos su nedeklaruojamu darbu pastangas.

- Nors padaryta tam tikra pažanga (sumažinta mažai apmokamo darbo apmokestinimo našta), reikia dėti daugiau pastangų ir atsižvelgti į nacionalines aplinkybes, kad būtų toliau mažinamas darbo pajamų apmokestinimas, gerinti viešųjų finansų kokybę, ypač viešųjų išlaidų ir mokesčių sistemų veiksmingumą, mažinti su darbo užmokesčiu nesusijusias išlaidas ir perkelti mokesčių naštą alternatyviems pajamų šaltiniams.[22] Taip pat reikia mažinti administracinį mokesčių ir išmokų sistemų sudėtingumą, kuri gali skatinti dirbti nedeklaruojamą darbą, ypač savisamdžius ir mažąsias įmones;

- Komisija mano, kad naujųjų valstybių narių darbuotojų judumą ribojančios pereinamojo laikotarpio priemonės gali skatinti užsiimti nedeklaruojamu darbu, todėl jo gali padaugėti, o vykstantys darbo rinkos pokyčiai didina teisėto darbo galimybes. Todėl Komisija ragina valstybes nares kuo greičiau peržiūrėti taikomas priemones, − iki antrojo etapo pabaigos, t. y. 2009 m. balandžio 30 d. ES 8 valstybių piliečiams ir − iki pirmojo etapo pabaigos, t. y. 2008 m. gruodžio 31 d. Bulgarijos ir Rumunijos piliečiams;

- Valstybės narės raginamos skirti reikiamą dėmesį nedeklaruojamo darbo problemai ir nustatyti metodus, kuriais ateityje bus įgyvendinami bendrieji lankstumo ir užimtumo garantijų principai.

- Komisija ragina socialinius partnerius parengti konkrečias nedeklaruojamo darbo mažinimo iniciatyvas ir įtraukti jas į Europos tarpsektorinio, sektorinio ir nacionalinio lygmens bendrąsias darbo programas.

- Veiksminga priežiūra ir įgyvendinimas − svarbūs išsamios politikos aspektai. Šiomis aplinkybėmis Komisija primena savo teisinį pasiūlymą dėl sankcijų nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams.

- Komisija atliks Europos darbo inspekcijų ir kitų susijusių stebėsenos ir vykdomųjų institucijų bendradarbiavimo platformos steigimo galimybių studiją.

- Siekdamos tinkamai stebėti nedeklaruojamo darbo transformavimo į teisėtą darbą pažangą, valstybės narės drauge su Komisija turėtų išnagrinėti tinkamiausius nedeklaruojamo darbo kiekybinių rodiklių nustatymo metodus. Šiuo tikslu pagal PROGRESS programą 2008 m. bus atliktas tyrimas.

- Komisija įtrauks nedeklaruojamo darbo klausimą į savitarpio mokymosi programos prioritetus. Pagal PROGRESS programą suinteresuotosioms šalims bus suteikta galimybė teikti pasiūlymus informavimo kampanijoms, tyrimams, vertinimui ir informacijos mainų bei dalijimosi gerąja patirtimi iniciatyvoms rengti.

[1] COM 98 (219).

[2] OL L 197, 2003 8 5 (gairė Nr. 9 dėl nedeklaruojamo darbo).

[3] OL C 260/1, 2003 10 29.

[4] Direktyva 1999/85/EB, OL L 277, 1999 10 28, leidžianti valstybėms narėms taikyti mažesnius PVM tarifus darbui imlioms paslaugoms, pvz., privačių namų renovacijai, kirpyklų teikiamoms paslaugoms, langų valymui, priežiūros paslaugoms ateinant į namus ir smulkioms taisymo paslaugoms. Direktyva 2006/18/EB (OL L 51, 2006 2 22, p. 12) šis eksperimentas buvo pratęstas iki 2010 m. gruodžio 31 d.

[5] Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant XXI–ojo amžiaus uždavinius, COM (2006) 708, 2006 m. lapkričio 22 d.

[6] Europos socialinių partnerių 2006–2008 m. darbo programa.

[7] Viešųjų konsultacijų dėl žaliosios knygos „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant XXI−ojo amžiaus uždavinius“ rezultatai (COM(2007)xxx).

[8] SEC (2006) 304.2

[9] „Siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų“, COM (2007) 359, 2007 6 27.

[10] Žr. COM (2007) 249, 2007 516.

[11] „Nedeklaruojamas darbas išsiplėtusioje Sąjungoje“; 2004 m. gegužės mėn., http://ec.europa.eu/employment_social/incentive_measures/activities_en.htm.

[12] www.eu-employment-observatory.net.

[13] Išvada grindžiama neseniai vykdytų nelegaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių legalizavimo kampanijų Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje rezultatais.

[14] T. y. atlyginimo dalis išmokama grynaisiais tiesiai į rankas ir nedeklaruojant.

[15] Pavyzdžiai pateikti ne pirmumo tvarka, o nurodytų šalių sąrašas nėra galutinis. Išsamesnis naujų metodų sąrašas pateikiamas Europos užimtumo stebėsenos tinklo svetainėje (www.eu-employment-observatory.net) ir 2007 m. birželio 21−22 d. Briuselyje vykusios tarptautinės konferencijos apie nedeklaruojamą darbą ir mokesčių vengimą dokumentacijoje (http://socialsecurity.fgov.be/european_congress/).

[16] žr. Eurostat, struktūriniai rodikliai, mažai apmokamo darbo apmokestinimo našta.

[17] COM (2006) 48 galutinis, 2006 2 8, dėl 2004 m. gegužės 1 d.−2006 m. balandžio 30 d. laikotarpio. Naują ataskaitą ketinama parengti iki antrojo etapo pabaigos, t. y. 2009 m. balandžio 30 d., Bulgarijos ir Rumunijos at˛vilgiu − iki pirmojo etapo pabaigos, t. y. 2008 m. gruodžio 31 d.

[18] COM (2006) 708 pirmiau minėtas.

[19] Žr. COM (2007) 249, 2007 5 16.

[20] Europos nedeklaruojamo darbo reikalų tinklas (angl. ENUW, European Network on Undeclared Work), kurio nariai yra penkių valstybių narių (Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Belgijos ir Rumunijos) viešojo sektoriaus partneriai, įsteigtas ir koordinuojamas Italijos darbo ministerijos.

[21] COM (2007) 304 galutinis, 2007 6 13, dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje.

[22] Žr. Integruotas gaires Nr. 2, 3, 5 ir 22. Užimtumo gairėse jau anksčiau buvo pateiktos nuorodos į darbo pajamų apmokestinimo naštos perkėlimą netiesioginiams arba aplinkos mokesčiams (žr., pvz., 2001 m. leidimą). Taip pat žr. žaliąją knygą dėl rinkos priemonių, taikomų aplinkosaugos ir susijusiais politikos tikslais, COM (2007) 140, 2007 3 28, ir Komunikatą „Europos vertybės globalizuotame pasaulyje“, COM (2005) 525, 2005 11 3.