Nuostatos dėl pereigos

Tam, kad Europos Sąjunga (ES) galėtų lanksčiau priimti sprendimus, Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnio 7 dalyje numatyta galimybė tam tikromis konkrečiomis sąlygomis taikyti dviejų tipų bendrąsias nuostatas dėl pereigos ir taip pakeisti iš pradžių numatytą teisėkūros procedūrą.

Naudojant nuostatą dėl pereigos nereikia oficialiai keisti ES sutarčių, todėl valstybėms narėms nereikia ratifikuoti tokio keitimo.

Bendrosios nuostatos dėl pereigos

• Pirmojo tipo bendroji nuostata dėl pereigos naudojama tada, kai Europos Sąjungos Taryboje sprendimų priėmimas vieningu balsavimu keičiamas į sprendimų priėmimą balsuojant kvalifikuota balsų dauguma. Ji taikoma pasiūlymams dėl teisės aktų, kai Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) arba ES sutarties V antraštinėje dalyje (kuri yra susijusi su ES išorės veiksmais ir bendra užsienio ir saugumo politika) nurodyta, kad Taryba turėtų priimti sprendimą vieningai. Reikėtų pažymėti, kad tai netaikoma karinio pobūdžio sprendimams ir sprendimams gynybos srityje.
• Antrojo tipo bendroji nuostata dėl pereigos naudojama tada, kai pagal SESV reikalaujama, kad teisės aktai būtų priimami pagal specialią teisėkūros procedūrą, kai Taryba yra vienintelė teisės aktų leidėja, o su Europos Parlamentu konsultuojamasi arba prašoma jo pritarimo. Šiuo atveju nuostata dėl pereigos lemtų specialios teisėkūros procedūros pakeitimą įprasta teisėkūros procedūra (anksčiau vadinta bendro sprendimo procedūra).

Nė vienu iš šių atvejų ES jurisdikcijos sritys nesikeičia. Europos Vadovų Tarybai pranešus apie tai, kad yra siūloma naudoti bendrąją nuostatą dėl pereigos, nacionaliniai parlamentai per šešis mėnesius privalo užregistruoti savo veto. Be to, tam, kad būtų galima naudoti nuostatą dėl pereigos, reikalingas daugumos Parlamento narių sutikimas. Tik tada Europos Vadovų Taryba gali vieningai patvirtinti bet kurio tipo nuostatą dėl pereigos.

Konkrečios nuostatos dėl pereigos

ES sutartyse taip pat numatytos nuostatos dėl pereigos, taikomos šešioms konkrečioms politikos sritims. Šios šešios nuostatos dėl pereigos taikomos šiose srityse:

1. bendra užsienio ir saugumo politika (ES sutarties 31 straipsnio 3 dalis);
2. tarpvalstybinio pobūdžio šeimos teisės priemonės (SESV 81 straipsnio 3 dalis);
3. socialinė politika (SESV 153 straipsnio 2 dalis);
4. aplinkos politika (SESV 192 straipsnio 2 dalis);
5. daugiametė finansinė programa (SESV 312 straipsnio 2 dalis);
6. tvirtesnis bendradarbiavimas (SESV 333 straipsnis).

Tais atvejais, kai institucijos nusprendžia taikyti nuostatą dėl pereigos, jos turi galimybę šiose srityse priimti teisės aktus taikydamos ne tokią sudėtingą procedūrą. Pirmaisiais keturiais atvejais dėl nuostatų dėl pereigos sprendžia Taryba, o paskutiniais dviem atvejais – Europos Vadovų Taryba.