Prekybos politika ES

ES bendra prekybos politika arba prekybos politika yra vienas iš jos santykių su likusiu pasauliu ramsčių (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 207 straipsnis) ir priklauso išimtinei ES kompetencijai (SESV 3 straipsnis). Šią kompetenciją dar labiau išplėtė Lisabonos sutartis - buvo įtrauktos tiesioginės užsienio investicijos, o Europos Parlamentas tapo teisėkūros institucija, prekybos klausimais veikianti drauge su Taryba.

Prekybos klausimus, pavyzdžiui, derybas dėl prekybos susitarimų su ES nepriklausančiomis šalimis, visų ES šalių vardu sprendžia Europos Komisija. Tokiais atvejais sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus susitarimus dėl prekybos paslaugomis, intelektinės nuosavybės, tiesioginių užsienio investicijų, garso ir vaizdo bei kultūros paslaugų ir socialinių, švietimo bei sveikatos priežiūros paslaugų, kai Tarybos sprendimas turi būti vieningas.

ES yra aktyvi Pasaulio prekybos organizacijos narė. Ji remia prekybos ir muitų kliūčių panaikinimą. ES turi daug priemonių savo rinkai apsaugoti, kaip antai antidempingo ir prieš subsidijas nukreiptas priemones, Prekybos kliūčių reglamentą ir apsaugos priemones.