ES mokesčių politika

ES neturi įgaliojimų nustatyti ir rinkti mokesčių. Tai daro ES valstybės narės. Pagrindinis ES mokesčių politikos tikslas – užtikrinti sklandų bendrosios rinkos veikimą, t. y. užtikrinti, kad tarpvalstybinei ekonominei veiklai nekliudytų mokestinės kliūtys ir nebūtų konkurencijos iškraipymų. Siekiama užtikrinti, kad piliečiai ir įmonės nepatirtų sunkumų dėl dvigubo apmokestinimo, konkurencijos iškraipymo ar prašydami grąžinti mokesčius ir informacijos apie mokesčių taisykles kitose ES valstybėse narėse.

ES daugiausia pastangų skiria, kad būtų suderinti teisės aktai, kuriais reglamentuojami ne pelno ir pajamų mokesčiai (tiesioginiai mokesčiai), o prekėms ir paslaugoms taikomi mokesčiai (netiesioginiai mokesčiai, kaip antai pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir akcizai energetikos produktams, elektrai, alkoholiui ir apdorotam tabakui). Vis dėlto tam tikra pažanga pasiekta įgyvendinant priemones dėl mokesčių už taupymo pajamas slėpimo ir mokesčių administratorių savitarpio pagalbos srityje.

Konkrečios apmokestinimo taisyklės yra nustatytos Sutarties dėl ES veikimo 110–113 straipsniuose. Tam, kad būtų priimti suderinti apmokestinimą reglamentuojantys tesės aktai, reikia vieningo visų ES valstybių narių pritarimo Taryboje. Paprastai tai stabdo bendrų taisyklių priėmimą. Todėl neseniai 11 ES valstybių narių grupei leista pradėti tvirčiau bendradarbiauti tarpusavyje finansinių sandorių mokesčio srityje, o koordinavimui mokesčių srityje užtikrinti pradėta dažniau naudoti neprivalomus metodus, kaip antai rekomendacijas.