Arbitražinė išlyga

Arbitražas yra ginčų sprendimo forma, kai sutarties šalys susitaria, kad jų ginčas bus sprendžiamas trečiosios šalies sprendimų priėmėjo, o ne bylinėjimosi būdu, ir sutinka, kad šios trečiosios šalies sprendimas bus joms privalomas.

Sutartyje apibrėžiama šalių pasirinkta taikytina teisė arba įstatymai (kurie iš esmės yra nacionaliniai įstatymai) ir sąlygos, kuriomis galima pareikšti ieškinį.

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos (ES) teisę, ieškinys galėtų būti pareikštas Teisingumo Teismui arba Bendrajam Teismui, remiantis arbitražine išlyga, įtraukta į ES ar jos vardu sudarytą sutartį, nesvarbu, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją ar pagal privatinę teisę. Tokioje sutartyje yra aiškiai numatyta (nukrypstant nuo bendrosios teisės normų, pagal kurias dėl tokių sutarčių kylantys ginčai priklauso ES valstybių narių teismų jurisdikcijai), kad jurisdikciją turi vienas iš dviejų teismų, sudarančių Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 272 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią ES ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją ar pagal privatinę teisę.

Pagal SESV 273 straipsnį Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti visus valstybių narių tarpusavio ginčus, susijusius su ES sutarčių dalyku, jei tokie ginčai jam pateikiami pagal specialų šalių susitarimą.

Išskyrus tuos atvejus, kai sutartys numato ES teismų jurisdikciją, valstybių narių teismų jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra ES (pagal SESV 274 straipsnį).

SESV 340 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ES sutartinę atsakomybę reglamentuoja atitinkamai sutarčiai taikoma teisė.

Prie arbitražine išlyga paremto ieškinio, kurį gali pareikšti tik sutarties šalys (trečiosios šalys pagal tokią išlygą negali kreiptis į ES teismus), turi būti pridėta atitinkamos sutarties kopija (Bendrojo Teismo procedūros reglamento 78 straipsnio 3 dalis).

Jei arbitražinėje išlygoje nenumatyta jokių apribojimų, teismas, į kurį kreipiamasi, kaip sutarties teismas turi plačius įgaliojimus faktiškai ir teisiškai išnagrinėti visus šalių pateiktus ginčo aspektus ir prireikus įpareigoti imtis visų būtinų priemonių, kurių pastarosios reikalauja.

Teismas gali:

• aiškinti tam tikras sutarties nuostatas atsižvelgdamas į taikytiną teisę;
• būti įtrauktas, kad šalys tinkamai vykdytų savo sutartinius įsipareigojimus. Jis gali įpareigoti šalis vykdyti sutartinius įsipareigojimus arba atlyginti žalą nukentėjusiajai šaliai, įpareigodamas atlyginti žalą, kuri buvo padaryta dėl šių įsipareigojimų nevykdymo;
• reikalauti, kad šalys sumokėtų už papildomas paslaugas, kurios iš pradžių nebuvo numatytos sutartyje;
• įpareigoti nutraukti sutartį, jei sutartis neįvykdyta, nurodydamas tokio nutraukimo pasekmes.

ES teismų taip pat gali būti prašoma priimti sprendimą dėl sutarties galiojimo ir tada pripažinti ją negaliojančia.