Atvirasis koordinavimo metodas

Europos Sąjungoje taikomas atvirasis koordinavimo metodas (toliau - AKM) gali būti laikomas tam tikra „švelniosios“ teisės forma. Šis metodas - tai tarpvyriausybinės politikos formavimo būdas, kurį įgyvendinant nepriimamos privalomos ES teisinės nuostatos ir nereikalaujama, kad ES šalys atitinkamai priimtų arba keistų savo teisės aktus.

AKM, kuris buvo sukurtas XX a. paskutiniajame dešimtmetyje kaip užimtumo politikos ir Liuksemburgo proceso dalis, 2000 m. buvo apibrėžtas kaip Lisabonos strategijos priemonė. Tuo metu ekonominė ES integracija sparčiai judėjo pirmyn, tačiau ES šalys nebuvo linkusios suteikti daugiau galių Europos institucijoms.

AKM suteikė ES šalims naują bendradarbiavimo pagrindą ir padėjo joms nukreipti nacionalinę politiką tam tikrų bendrų tikslų link. Pagal šį tarpvyriausybinį metodą ES šalys vertina viena kitą (tarpusavio spaudimo būdu), o Komisijai tenka tik stebėtojos vaidmuo. Europos Parlamentas ir Teisingumo Teismas AKM procese praktiškai nevaidina jokio vaidmens.

AKM taikomas tose srityse, kurios priskiriamos ES šalių kompetencijai, kaip antai užimtumo, socialinės apsaugos, švietimo, jaunimo ir profesinio mokymo.

AKM iš esmės grindžiamas:

• bendru siektinų tikslų nustatymu ir apibrėžimu (priima Taryba);
• bendrai nustatytomis matavimo priemonėmis (statistiniais duomenimis, rodikliais, gairėmis);
• lyginamąja analize, t. y. ES šalių rodiklių palyginimu ir keitimusi gerąja patirtimi (stebi Komisija).

TAIP PAT ŽR.

• Švietimas
• Užimtumas
• Socialinė politika
• Profesinis mokymas
• Jaunimas