1. Dokumentų bazė

Sutartį reikėtų paminėti atskirai nuo kitų teisės aktų: valstybių ir vyriausybių vadovai ją patvirtino 2004 m. birželio 18 d. ir pasirašė 2004 m. spalio 29 d., ji įsigalios, kai bus ratifikuota 25 Europos Sąjungos valstybių narių.

Pagrindinės Konstitucinės sutarties nuostatos yra šios:

• įtraukiama Pagrindinių teisių chartija,
• pateikiamas naujas Europos Sąjungos apibrėžimas, kuris pakeis šiuo metu vartojamus apibrėžimus „Europos bendrija“ ir „Europos Sąjunga“,
• aiškiai nustatomos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos,
• atnaujinama institucinė sistema patikslinant atitinkamai Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos vaidmenis,
• numatomos veiksmingesnės sprendimų priėmimo procedūros,
• stiprinama demokratija ir sistemos skaidrumas.

Europos Sąjungos plėtra vyko šešiais etapais: prie šešių šalių steigėjų (Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų) 1973 m. prisijungė Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė, 1981 m. – Graikija, 1986 m. – Ispanija ir Portugalija, 1995 m. – Austrija, Suomija ir Švedija, 2004 m. – Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija, o 2007 m. – Bulgarija ir Rumunija.

Stojimo sutartyse yra nustatytos naujųjų šalių prisijungimo prie Europos Sąjungos sąlygos ir apibrėžti būtini sutarčių, kuriomis remiantis įsteigta Europos Sąjunga, suderinimai.

Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis (EAPB sutartis) yra seniausia iš trijų Europos bendrijos steigiamųjų sutarčių.

Sutartis buvo pasirašyta 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje, įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d. ir baigė galioti 2002 m. liepos 23 d., nes buvo sudaryta 50 m.

Sutarties tikslas – sukurti bendrą anglių ir plieno rinką, kurią įgyvendinus galėjo būti vykdoma tolesnė plėtra į kitas ekonomikos sritis. Šiuo metu anglių ir plieno sektoriai reglamentuojami bendrose EB sutarties teisės nuostatose.

Suvestinis Europos aktas buvo pasirašytas 1986 m. vasario 28 d. ir įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.

Jo tikslas – sukurti bendrą Europos vidaus rinką, t. y. erdvę, kurioje asmenys, kapitalas, prekės ir paslaugos turi judėti laisvai, ne vėliau kaip iki 1992 m. gruodžio 31 d. Šiam tikslui pasiekti EB sutartyje buvo numatytos ad hoc procedūros.

Amsterdamo sutartis buvo pasirašyta 1997 m. spalio 2 d. ir įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.

Pažymėtini du pakeitimai:

Nicos sutartis buvo pasirašyta 2001 m. vasario 26 d. ir įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.

Šios sutarties tikslas – suderinti Europos Sąjungos veiklą, rengiantis 2004 m. gegužės 1 d. įvyksiančiai plėtrai. Paminėtini tokie pakeitimai:

• iš dalies pakeistos sprendimų priėmimo procedūros;
• numatoma daug mažiau atvejų, kai Taryba sprendimą turi priimti absoliučia balsų dauguma; šiuo metu Taryba kvalifikuota balsų dauguma sprendimą gali priimti daugumoje sričių: laisvas asmenų judėjimas, teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose, pramonės politika ir t. t.;
• iš dalies pakeistas balsų paskirstymas Taryboje;
• iš dalies pakeista institucijų struktūra;
• iš naujo paskirstytos vietos Europos Parlamente;
• Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Ispanija atsisakė ketinimų turėti antrąjį komisarą;
• sustiprintos Europos Komisijos Pirmininko galios.

• Sutartis, iš dalies pakeičianti kai kurių Europos Bendrijų sutarčių taikymą Grenlandijai (1984), sudaryta norint suteikti galimybę Grenlandijai 1983 m. pasitraukti iš EEB ir suteikti jai užjūrio šalies ir teritorijos statusą;
• Sujungimo sutartis (1965), kuria buvo įsteigta trijų Bendrijų (Anglių ir plieno bendrijos, Ekonominės bendrijos ir Euratomo) Jungtinė komisija ir Jungtinė taryba; Amsterdamo sutarties 9 straipsniu Sujungimo sutartis buvo panaikinta, o jos pagrindinės nuostatos įtrauktos į EB sutartį;
• Sutartis, iš dalies keičianti tam tikras Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir Europos Bendrijų Jungtinės tarybos ir Jungtinės komisijos steigimo sutarčių finansines nuostatas (1975), kurioje iš dalies buvo pakeisti kai kurie trijų sutarčių EAPB, EEB ir EURATOMO straipsniai; dauguma šių dalinių pakeitimų vėlesnėse sutartyse dar kartą buvo iš pakeisti;
• Protokolas dėl Nyderlandų Antilų salose perdirbtų naftos produktų importo į Europos bendriją (1962), kuriame patikslinama prekybos tvarka, taikoma į Europos Sąjungą importuojamiems Nyderlandų Antilų salose perdirbtiems naftos produktams.

Tokius susitarimus gali sudaryti Bendrija arba Bendrija kartu su valstybėmis narėmis (mišrūs susitarimai). Šie susitarimai yra privalomi Bendrijai ir valstybėms narėms; atitinkamai už jų vykdymą jos yra atsakingos tarptautiniu lygiu. Išskiriamos trys susitarimų formos:

• Asociacijos susitarimai

Sudarius asociaciją vykdomas glaudus ekonominis bendradarbiavimas, kurio metu Bendrija susitarimo parneriui teikia plačią finansinę paramą. Šiai susitarimų kategorijai priklauso susitarimai su užjūrio šalimis ir teritorijomis, susitarimai, kuriais siekiama pasirengti narystei ir sukurti muitų sąjungą, Europos ekonominės erdvės susitarimai (EEE).

• Bendradarbiavimo susitarimai

Bendradarbiavimo susitarimų reikšmė skiriasi nuo asociacijos susitarimų, nes sudarant juos siekiama tik vykdyti intensyvų ekonominį bendradarbiavimą. Tokius susitarimus Bendrija yra sudariusi su Magrebo valstybėmis (Alžyru, Maroku ir Tunisu), Mašreko valstybėmis (Egiptu, Jordanija, Libanu ir Sirija) bei Izraeliu.

• Prekybos susitarimai

Šie susitarimai muitų politikos ir prekybos srityse yra sudaromi su trečiosiomis šalimis, trečiųjų šalių grupėmis arba tarptautinėse prekybos organizacijose. Šiai kategorijai priklauso Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutartis.

Šie susitarimai yra privalomi teisės aktai, valstybių narių sudaryti siekiant išspręsti klausimus, kurie yra glaudžiai susiję su Bendrijos veiklomis, bet kuriems spręsti Bendrijos institucijoms nebuvo suteiktas įgaliojimas, arba klausimus, kurie leidžia išplėsti nacionalinių nuostatų teritorines ribas tam, kad Bendrijos mastu būtų sukurta vienoda teisė (pavyzdžiui, susitarimas dėl Bendrijos patentų).

„Antrinė teisė“ po sutarčių (pirminė teisė) ir tarptautinių susitarimų yra trečias svarbus Bendrijos teisės šaltinis. Ją galima apibrėžti kaip normatyvinius teisės aktus, kuriuos Europos institucijos priima taikydamos sutarčių nuostatas. Antrinei teisei priklauso EB sutartyje numatyti privalomi teisės aktai (reglamentai, direktyvos ir sprendimai) ir neprivalomi teisės aktai (rezoliucijos, nuomonės), taip pat kiti teisės aktai, pavyzdžiui, institucijų vidaus darbo tvarkos taisyklės, Bendrijos veiksmų programos.

Teisiniai pagal antrąjį ir trečiąjį ramsčius priimti dokumentai, kurie tiesiogiai nepriklauso antrinei teisei, nes ir toliau lieka susiję su vyriausybių tarpusavio bendradarbiavimu, į šią kategoriją buvo įtraukti atsižvelgiant į dokumentų kaupimo argumentus.

Direktyvą priima Taryba kartu su Parlamentu arba viena Komisija, ji yra skiriama valstybėms narėms. Pagrindinis direktyvos tikslas – suderinti teisės aktų nuostatas.

Direktyvos yra bendros valstybėms narėms tuo, kad jos turi pasiekti rezultatą, bet formą ir būdus Bendrijos tikslams įgyvendinti valstybės narės gali pasirinkti pagal savo vidaus teisės sistemą.

Jeigu valstybės narės į nacionalinius įstatymus direktyvos neperkelia arba perkelia ne visą ar vėluodamos, dėl svarstomos direktyvos galima tiesiogiai kreiptis į nacionalinius teismus.

Sprendimą priima Taryba, Taryba su Europos Parlamentu arba Komisija. Sprendimas – tai teisės aktas, kuriuo institucijos sprendžia konkrečius klausimus. Priimdamos sprendimą institucijos gali reikalauti iš valstybės narės ar Sąjungos piliečio imtis veiksmų ar susilaikyti nuo veiksmų, gali suteikti teises ar nustatyti įpareigojimus.

Sprendimas yra:

Rekomendacijomis institucijos išreiškia savo nuomonę ir pasiūlo veiksmų kryptį, tuo pasiūlymu nesukuriama teisinių įpareigojimų adresatams (valstybėms narėms, kitoms institucijoms, tam tikrais atvejais – ir Sąjungos piliečiams).

Nuomonės – tai teisės aktai, kuriuos priimdamos institucijos išreiškia nuomonę; ši nuomonė nėra privaloma, t. y. adresatai teisiškai nėra įpareigojami. Nuomonės tikslas – išreikšti institucijos požiūrį tam tikru klausimu.

Bendri veiksmai – tai Europos Sąjungos sutarties V antraštinėje dalyje numatytas teisinis dokumentas. Tai yra tarpvyriausybinio pobūdžio dokumentas. Bendrus veiksmus vienbalsiai arba tam tikrais atvejais kvalifikuota balsų dauguma priima Europos Sąjungos Taryba, jie yra privalomi valstybėms narėms, kurios turi įgyvendinti nustatytus tikslus, išskyrus tuos atvejus, jei susiduriama su itin dideliais sunkumais.

Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, sprendimai ir pamatiniai sprendimai policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje buvo pakeisti bendrais veiksmais. Tai yra Europos Sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje minimi teisiniai tarpvyriausybinio pobūdžio dokumentai. Sprendimus ir pamatinius sprendimus vienbalsiai priima Europos Sąjungos Taryba Komisijos ar valstybės narės iniciatyva.

Bendra pozicija, priimta bendros užsienio ir saugumo politikos bei policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityse, yra Europos Sąjungos sutarties V ir VI antraštinėse dalyse numatytas teisinis dokumentas. Bendra pozicija yra tarpvyriausybinio pobūdžio dokumentas. Ją vienbalsiai priima Europos Sąjungos Taryba. Bendroje pozicijoje apibrėžiama Sąjungos politika konkrečiais bendros užsienio ir saugumo politikos bei policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose klausimais, taip pat nubrėžiama kryptis nacionalinei politikai šiose srityse įgyvendinti.

Šie susitarimai – tai Europos Sąjungos sutarties V ir VI antraštinėse dalyse minimi teisiniai dokumentai, kurie nebuvo numatyti Mastrichto sutartyje. Taigi teisinio pagrindo tarptautiniams susitarimams sudaryti, sprendžiant su antruoju ir trečiuoju ramsčiais susijusius klausimus, nebuvo. Siekiant išvengti, kad visų susitarimų, kuriuos pasirašo Taryba, formaliai neturėtų sudaryti valstybės narės, Amsterdamo sutartyje buvo numatyta galimybė, kad Taryba primininkaujančiai šaliai leis pradėti derybas, jeigu bus būtina.

Susitarimai sieja Sąjungos institucijas, bet ne valstybes nares – valstybių narių konstitucinėse normose numatytos atskiros šių susitarimų sudarymo taisyklės. Šiuo atveju kitos valstybės narės Taryboje vis dėlto gali susitarti laikinai taikyti susitarimą.

Konsoliduojant teisės aktus, į vieną tekstą integruojamas pagrindinis teisės aktas (Sutartis ar Bendrijos teisės aktas), vėliau padaryti daliniai pakeitimai ir korekcijos; toks tekstas oficialios vertės neturi. Suvestinė Europos bendrijos steigimo sutarties redakcija pateikiama EUR-Lex sistemoje.

Visi galiojantys antrinės teisės aktai buvo konsoliduoti, jie pateikiami EUR-Lex sistemoje. Šie tekstai turi tik dokumentinę vertę, dėl jų turinio institucijos neprisiima jokios atsakomybės.

Komisija, remdamasi konsoliduotais dokumentais, gali imtis iniciatyvos atlikti kodifikavimą ar teisės aktų pakeitimą. Kodifikavimo tikslas – laikantis įstatymų leidimo procedūros priimti konsoliduotą, šiek tiek pakeistą tekstą. Naujasis tekstas tuomet skelbiamas Oficialiajame leidinyje kaip teisės aktas ir įgauna oficialią vertę.

Komisija taip pat gali imtis iniciatyvos pakeisti tekstą, jeigu ji mano esant būtina teisės aktus tam tikroje srityje iš esmės persvarstyti. Tuomet ji pradeda naują įstatymų leidimo procedūrą.

Parengiamieji darbai apima visus įgyvendinant įstatymų leidimo procedūrą išleistus teisės aktus. Į šią kategoriją įeina ir bendresnės reikšmės dokumentai. Pagrindiniai parengiamiesiems darbams priklausantys teisės aktai išdėstyti toliau.

Amsterdamo sutartyje buvo numatyta, kad valstybės narės turi iniciatyvos teisę prieglobsčio ir imigracijos klausimais. Taigi Komisija ir valstybės narės penkerius metus dalijosi įstatymų leidybos iniciatyva, jos galėjo nepriklausomai viena nuo kitos pateikti pasiūlymus. 2004 m. gegužės 1 d. pasibaigus penkerių metų pereinamajam laikotarpiui, valstybės narės iniciatyvos teisę turi tik su antruoju ir trečiuoju ramsčiu, t. y. bendra užsienio ir saugumo politika bei policijos ir teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, susijusiais klausimais.

Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas priima sprendimus, kuriais baigiama ginčo procedūra.

Teisingumo Teismo sprendimai negali būti apskųsti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai gali būti apskųsti Teisingumo Teismui.

Europos Parlamentas, Taryba, Komisija ar valstybė narė gali prašyti Teisingumo Teismo pateikti nuomonę dėl Bendrijos ir trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų susitarimo suderinamumo su EB sutarties nuostatomis. Susitarimas, kurio atžvilgiu Teisingumo Teismas pateikė neigiamą nuomonę, gali įsigalioti tik Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnyje nustatytomis sąlygomis (sutarčių dalinio pakeitimo procedūra).

Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas teismo nutartis priima įvairiais, procedūras reglamentuojančiose taisyklėse numatytais, atvejais, kurie schematiškai gali būti suskirstyti į tris grupes:

• bylos nagrinėjimas (pvz.: teisės aktai, kuriuose nusprendžiama išsaugoti įrodymus, atskirti, sujungti ar nutraukti bylą);
• sprendimo priėmimas dėl bylos, nesusipažinus su pagrindine informacija (pvz.: jei byla yra aiškiai nepriimtina arba teisėjas yra nekompetentingas);
• dėl bylos sprendžiant iš esmės – tai yra supaprastinti sprendimai, priimami tada, kai byla yra identiška kitoms byloms, kuriose sprendimas jau buvo priimtas.

Teismo nutartis paprastai galima iš dalies pakeisti ir atšaukti.

Generalinių advokatų pareiga – padėti Teismui atlikti jo užduotį. Viešame posėdyje jie visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia argumentuotas išvadas apie Teisingumo Teismui pateiktas bylas. Savo išvadose generaliniai advokatai pasiūlo išeitį iš ginčytinos situacijos. Išvados teisėjų neįpareigoja. Jos yra sudėtinė žodinės procedūros dalis ir kartu su sprendimu yra skelbiamos Teismų praktikos rinkinyje.

Pateikdami klausimus, Parlamento nariai kontroliuoja Komisijos ir Tarybos darbą. Kiekvienas Parlamento narys Tarybai ir Komisijai gali užduoti

• klausimus raštu (su prašymu pateikti atsakymą raštu),
• klausimus žodžiu (posėdžio metu) ir
• klausimus klausimų valandos metu (laikas klausimams yra numatytas kiekviename Parlamento posėdyje).

Parlamento nariai šiuos klausimus, kaip kontrolės priemonę, užduoda dažnai. Klausimai ir atsakymai, pateikti raštu, skelbiami Oficialiojo leidinio C serijoje. Jie yra įtraukti į EUR-Lex sistemą.

2. Įstatymų leidimo procedūros

Skirtingai nei valstybėse narėse, kur žmonių valia išreiškiama Parlamente, įgyvendinant Europos Sąjungos įstatymų leidimo procedūras svarbus vaidmuo tenka valstybių narių atstovams Taryboje. Vykstant institucinei raidai, Europos Parlamento įgaliojimai buvo didinami: šiuo metu, priimant bendrus privalomo pobūdžio teisės aktus (reglamentus ir direktyvas), Taryba įstatymų leidžiamąja galia dalijasi su Parlamentu. Sprendimų priėmimo procedūros yra tokios: konsultacijų, bendradarbiavimo, bendro sprendimo ir pritarimo.

3. Bendrijos sistemos dalyviai

Europos Parlamentą sudaro 732 nariai, atstovaujantys valstybių narių piliečiams; jie renkami visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose penkerių metų kadencijai. Valstybėse narėse išrinktų narių skaičius skiriasi priklausomai nuo tų valstybių gyventojų skaičiaus. Parlamento nariai posėdžiauja ne nacionalinėse delegacijose, bet iš įvairių tautų atstovų, atsižvelgiant į priklausomybę politinei partijai, sudarytose frakcijose.

Parlamento nariai dirba keliuose komitetuose ir konkrečiose delegacijose. Ataskaitos, kurias parengia Parlamento komitetai, teikiamos tvirtinti plenarinės sesijos metu. Šiose sesijose taip pat pateikiami klausimai Komisijai ir Tarybai, vyksta debatai svarbiais klausimais, pirmininkaujanti šalis daro pranešimus. Plenarinės sesijos yra viešos.

Įgaliojimais tikrinti biudžetą Parlamentas dalijasi su Taryba, jo žodis yra lemiamas priimant sprendimą dėl neprivalomų išlaidų. Parlamentas patvirtina galutinį biudžetą, prižiūri jo įgyvendinimą ir panaikina su biudžeto įgyvendinimu susijusius įsipareigojimus.

Komisija yra politiškai atskaitinga Europos Parlamentui. Skiriant Komisijos pirmininką ir narius, Europos Parlamentas pirma turi juos patvirtinti. Europos Parlamentui pritarus siūlymui pareikšti nepasitikėjimą vadovavimu Komisijai, atsistatydina visi Komisijos nariai.

Parlamentas vykdo priežiūrą, kurią bendrais bruožais galima apibūdinti kaip reguliarų Europos Komisijos teikiamų ataskaitų svarstymą. Be to, Europos Komisija ir Taryba reguliariai žodžiu ir raštu atsako į Europos Parlamento narių klausimus.

Parlamentas taip pat gali sudaryti laikinas tyrimo komisijas, kad patikrintų informaciją apie pažeidimus arba netinkamą Bendrijos teisės aktų taikymą.

Parlamentas turi teisę reguliariai gauti informaciją, susijusią su bendra užsienio ir saugumo politika bei policijos ir teismų bendradarbiavimu, ir pateikti Tarybai klausimus ar rekomendacijas. Su Parlamentu konsultuojamasi pagrindiniais bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais, taip pat priimant svarbiausius sprendimus šioje srityje ir planuojant visas priemones, išskyrus bendras pozicijas policijos ir teismų bendradarbiavimo srityje.

Parlamentas nagrinėja Sąjungos gyventojų pateiktus pareiškimus klausimais, susijusiais su Bendrijos veiklos sritimis.

Europos Parlamentas skiria Europos ombudsmeną, įgaliotą priimti skundus dėl netinkamo Bendrijos institucijų ar įstaigų administravimo.

Europos Sąjungos Tarybą sudaro valstybių narių vyriausybėms atstovaujantys pareigūnai. Tarybos sudėtis keičiasi priklausomai nuo to, kokio pobūdžio klausimai yra svarstomi, nes kiekvienai valstybei atstovauja vienas vyriausybės narys, atsakingas už konkrečią sritį (užsienio reikalai, finansai, socialiniai reikalai, transportas, žemės ūkis ir t. t.).

Parengiamuosius Tarybos darbus atlieka komitetas, sudarytas iš nuolatinių valstybių narių atstovų (Coreper); jam padeda kelios darbo grupės, kurias sudaro nacionalinių administracijų pareigūnai.

Tarybai paeiliui šešis mėnesius pirmininkauja kiekviena valstybė narė Tarybos nustatyta tvarka. Pirmininkaujančiai šaliai padeda Tarybos Generalinis sekretoriatas, kuris atlieka parengiamuosius darbus ir užtikrina tinkamą darbų eigą. Tarybos Generalinis sekretorius yra ir Vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai.

Taryboje svarstymai vyksta, kai dalyvauja dauguma jos narių. Sutartyje yra numatyta, kad sprendimai vienbalsiai turi būti priimami tik tam tikrais atvejais. Dažniausiai Taryba sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma: pasiūlymui priimti reikia surinkti minimalų balsų skaičių; kiekvienai valstybei narei balsų skaičius yra nustatytas atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių.

Taryba atlieka keturias pagrindines funkcijas:

• remdamasi Komisijos pateiktais pasiūlymais, Taryba priima Bendrijos teisės aktus; daugelyje sričių teisės aktus ji priima kartu su Europos Parlamentu;
• ji užtikrina, kad būtų koordinuojamos bendros valstybių narių ekonominės politikos kryptys;
• Europos Bendrijos vardu ji sudaro tarptautinius susitarimus tarp Bendrijos ir vienos ar kelių valstybių arba tarptautinių organizacijų;
• kartu su Europos Parlamentu ji tvirtina Europos Sąjungos biudžetą;
• remdamasi pagrindinėmis Europos Vadovų Tarybos patvirtintomis gairėmis, ji apibrėžia Europos Sąjungos bendrą užsienio ir saugumo politiką;
• ji koordinuoja nacionalinių teisminių institucijų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose.

Komisiją sudaro 27 nariai (po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės), parenkami pagal bendrąją jų kvalifikaciją, įsitikinus, kad jų nepriklausomumas nekelia abejonių. Komisijos narius, Europos Parlamentui pritarus, skiria Taryba penkerių metų kadencijai.

Komisijos pirmininką skiria valstybės ar vyriausybės vadovų lygiu susirinkusi Taryba; po to šį paskyrimą patvirtina Europos Parlamentas.

Komisija susideda iš generalinių direktoratų; kiekvienas direktoratas yra atsakingas už atskirą veiklos sritį.

Europos Komisija atlieka keturias pagrindines funkcijas.

Teismą sudaro 27 teisėjai ir 8 generaliniai advokatai, valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu skiriami šešerių metų kadencijai, kuri gali būti pratęsta.

Jie yra parenkami iš teisininkų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus aukščiausioms teisėjų pareigoms užimti arba kurie yra pripažintos kompetencijos teisės specialistai.

Generaliniai advokatai padeda Teimui įgyvendinti jo užduotį. Jų pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti argumentuotas išvadas apie bylas, kuriose jie privalo dalyvauti. Generalinio advokato funkcijų nereikėtų painioti su prokuroro ar kito panašaus pareigūno funkcijomis.

Pirmosios instancijos teismą sudaro bent po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės. Teisėjai skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu šešerių metų kadencijai, jie parenkami iš teisininkų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina reikalavimus aukščiausioms teisėjų pareigoms užimti.

Be to, Nicos sutartyje yra numatyta galimybė prie Pirmosios instancijos teismo steigti teisėjų kolegijas, sudarančias konkrečių sričių specializuotus teismus.

Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo užduotis – užtikrinti, kad aiškinant ir taikant steigiamąsias Europos Bendrijų sutartis bei kompetentingų Bendrijos institucijų priimtus teisės aktus būtų laikomasi teisės.

Šiems teismams suteikta plati jurisdikcija nagrinėti įvairių rūšių ieškinius:

ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo (pateiktas prieš valstybes nares, šioms pažeidus pagal sutartis joms tenkančius įsipareigojimus),

• ieškinys dėl panaikinimo (Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų panaikinimo),
• ieškinys dėl neveikimo (prieš Bendrijos instituciją, jeigu ši nesiima veiksmų),
• ieškinys dėl žalos atlyginimo (siekiant atlyginti žalą, padarytą teisės aktu ar Bendrijos institucijai neteisėtai nesiimant veiksmų),
• ieškinys dėl atsakomybės už sutarties vykdymą (ginčai, susiję su Bendrijos sudarytomis viešosios ar privatinės teisės sutartimis),
• ieškinys dėl valstybės tarnybos (ginčai tarp Bendrijos ir jos pareigūnų bei tarnautojų),
• prejudicinis sprendimas (valstybių narių teismų prašymu Teisingumo Teismas ar Pirmosios instancijos teismas gali spręsti Bendrijos teisės aiškinimo ar institucijų ir Europos centrinio banko priimtų teisės aktų galiojimo klausimus).

Teisingumo Teismui ieškinius ir skundus dėl institucijos teisės aktų arba valstybių narių neteisėtų veiksmų pateikia Bendrijos institucijos ar valstybės narės. Teismo jurisdikcija apima prejudicinius sprendimus, iškyrus konkrečias sritis, kuriose jurisdikcija suteikta Pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų pateiktus ieškinius dėl Bendrijos institucijų sprendimų. Pirmosios instancijos teismo sprendimai gali būti apskųsti Teisingumo Teismui, nagrinėjant tik teisės klausimus.

Audito Rūmus sudaro po vieną kiekvienai valstybei narei atstovaujantį pareigūną, parenkamą iš asmenų, kurie savo valstybėje narėje dirba ar yra dirbę audito institucijoje arba turi šiam darbui reikiamą kvalifikaciją ir kurių nepriklausomumas nekelia abejonių. Audito Rūmų narius, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma skiria Taryba šešerių metų kadencijai.

Audito Rūmų užduotis – tikrinti visas Bendrijos ir visų jos įstaigų išlaidų ir pajamų sąskaitas, kad Sąjungos išlaidos atitiktų biudžeto taisykles ir reglamentus ir kad būtų laikomasi administravimo bei sąskaitybos principų. Audito Rūmai atsako už tai, kad finansai būtų valdomi kokybiškai.

Audito Rūmai tikrina Bendrijos institucijas, valstybes nares ir visas įstaigas, pajamas ar išlaidas valdančias Bendrijos vardu, bei visus fizinius ar juridinius asmenis, kuriems iš Bendrijos biudžeto buvo išmokėtos lėšos. Valstybėse narėse tikrinimai vykdomi bendradarbiaujant su kompetentingomis nacionalinėmis institucijomis ar tarnybomis, kurios privalo perduoti Audito Rūmams visus dokumentus arba informaciją, kurių jie prašo.

Audito Rūmai Tarybai ir Europos Parlamentui kasmet pateikia finansinės atskaitomybės patikimumą ir atliktų ūkinių operacijų teisėtumą bei tvarkingumą liudijantį patikinimo pareiškimą. Metinė ataskaita, kurioje pateikiamos Rūmų pastabos dėl Bendrijos finansų valdymo, perduodama Bendrijos institucijoms ir skelbiama Oficialiajame leidinyje. Ataskaitoje akcentuojami klausimai, kuriuos galima ir yra pageidautina spręsti geriau. Institucijų atsakymai į Rūmų pastabas taip pat skelbiami Oficialiajame leidinyje.

Audito Rūmai turi ir patariamąją galią. Kitos Sąjungos institucijos gali, o tam tikrais atvejais ir turi, prašyti, kad Audito Rūmai pateiktų savo nuomonę.

Galiausiai Rūmai gali pateikti komentarus konkrečiais klausimais, parengdami specialiąsias ataskaitas; šios ataskaitos taip pat skelbiamos Oficialiajame leidinyje.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą sudaro įvairių pilietinei visuomenei atstovaujančių ekonominių ir socialinių grupių atstovai – gamintojų, žemdirbių, vežėjų, darbininkų, prekybininkų ir amatininkų, laisvųjų profesijų, vartotojų ir bendro intereso grupių atstovai.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narius valstybių narių siūlymu skiria Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, ketverių metų kadencijai. Jie dirba trijose grupėse, kurios atitinkamai atstovauja darbdaviams, darbuotojams ir įvairių ekonominių ir socialinių grupių interesams.

Regionų komitetą sudaro regionų ir vietos administracinėms institucijoms atstovaujantys pareigūnai. Komiteto narius ir tokį patį pakaitinių narių skaičių atitinkamų valstybių narių siūlymu skiria Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, ketverių metų kadencijai.

Europos centrinį banką sudaro dvi institucijos:

• Valdančioji taryba, kurią sudaro ECB Vykdomosios valdybos nariai ir nacionalinių centrinių euro zonos bankų valdytojai.
• Vykdomoji valdyba, kurią sudaro pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir kiti keturi nariai, paskirti valstybių narių bendru sutarimu, Tarybai rekomendavus ir pasitarus su Europos Parlamentu. Jų kadencija trunka aštuonerius metus ir negali būti pratęsta.

Abi institucijos priima sprendimus paprasta balsų dauguma, kiekvienas narys turi balso teisę, o balsams pasiskirsčius po lygiai pirmininko balsas yra lemiamas.

Europos centrinis bankas (ECB) yra Europos ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) šerdis.

Jis atsako už euro stabilumą, nustato išleidžiamų pinigų kiekį ir kartu su kitais nacionaliniais centriniais bankais apibrėžia bei įgyvendina Sąjungos pinigų politiką.

Kad bankas galėtų įgyvendinti šias užduotis, jam suteikta ir kitų prerogatyvų.

• Bankas kontroliuoja pinigų kiekį, parduodamas ir pirkdamas vertybinius popierius arba su bankais ar pinigų rinkos operatoriais vykdydamas kredito operacijas ar nustatydamas privalomą rezervą, kurį kredito įstaigos turi turėti centriniuose nacionaliniuose bankuose ar ECB.
• Bankas prižiūri kredito įstaigas, ribodamas riziką.

ECB taip pat atlieka patariamąsias ir įstatymų leidimo funkcijas.

Su banku konsultuojasi Europos institucijos ar valstybių narių institucijos, įgyvendindamos atitinkamas įstatymų leidimo funkcijas (klausimais, patenkančiais į jo kompetenciją). Bankas Bendrijos institucijoms taip pat gali pateikti nuomones su tais klausimais susijusiomis temomis.

ECB turi įstatymų iniciatyvą su pinigų politika susijusiais klausimais ir priima reglamentus, kai to reikia tam tikroms jam patikėtoms užduotims įgyvendinti.

Kad ECB galėtų įgyvendinti patikėtas užduotis, yra priimta nemažai nuostatų, užtikrinančių jo nepriklausomumą: ECB negali prašyti nei priimti nurodymų iš institucijų, valstybių narių ar kitų organizacijų.