Help Print this page 
Title and reference
2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007

OJ L 347, 20.12.2013, p. 671–854 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, GA, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)
Languages, formats and link to OJ
BG ES CS DA DE ET EL EN FR GA HR IT LV LT HU MT NL PL PT RO SK SL FI SV
HTML html BG html ES html CS html DA html DE html ET html EL html EN html FR html GA html HR html IT html LV html LT html HU html MT html NL html PL html PT html RO html SK html SL html FI html SV
PDF pdf BG pdf ES pdf CS pdf DA pdf DE pdf ET pdf EL pdf EN pdf FR pdf GA pdf HR pdf IT pdf LV pdf LT pdf HU pdf MT pdf NL pdf PL pdf PT pdf RO pdf SK pdf SL pdf FI pdf SV
Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal
 To see if this document has been published in an e-OJ with legal value, click on the icon above (For OJs published before 1st July 2013, only the paper version has legal value).
Multilingual display
Text

20.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 347/671


EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 1308/2013

2013 m. gruodžio 17 d.

kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 42 straipsnio pirmą pastraipą ir 43 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

perdavus teisėkūros procedūra priimamo akto projektą nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Audito Rūmų nuomonę (1),

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (2),

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę (3),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros (4),

kadangi:

(1)

Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas“ nustatyti galimi bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP), kuri bus įgyvendinama po 2013 m., uždaviniai, tikslai ir kryptys. Atsižvelgiant į debatų dėl to komunikato rezultatus, BŽŪP turėtų būti reformuota nuo 2014 m. sausio 1 d. Minėta reforma turėtų apimti visas pagrindines BŽŪP priemones, įskaitant Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007 (5). Atsižvelgiant į reformos mastą, tikslinga panaikinti tą reglamentą ir jį pakeisti nauju reglamentu dėl bendro žemės ūkio produktų rinkos organizavimo. Įgyvendinant reformą taip pat turėtų būti kiek įmanoma suderintos, racionalizuotos ir supaprastintos nuostatos, visų pirma tos nuostatos, kurios taikomos keliems žemės ūkio sektoriams; to būtų galima pasiekti, be kita ko, užtikrinant, kad Komisija deleguotaisiais aktais galėtų priimti neesmines tų priemonių nuostatas;

(2)

į šį reglamentą turėtų būti įtrauktos visos pagrindinės bendro žemės ūkio produktų rinkų organizavimo nuostatos;

(3)

siekiant užtikrinti, kad bendra rinkos organizavimo forma būtų taikoma visiems Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) (toliau kartu – Sutartys) I priede išvardytiems žemės ūkio produktams, kaip reikalaujama SESV 40 straipsnio 1 dalyje, šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems tiems produktams;

(4)

reikėtų aiškiai išdėstyti, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1306/2013 (6) ir pagal jį priimtos nuostatos turėtų būti iš esmės taikomi šiame reglamente nustatytoms priemonėms. Visų pirma Reglamente (ES) Nr. 1306/2013 yra nustatytos nuostatos, kuriomis užtikrinama, kad būtų laikomasi su BŽŪP susijusiomis nuostatomis nustatytų pareigų, įskaitant patikras, administracinių priemonių taikymą ir administracines nuobaudas tuo atveju, kai nesilaikoma reikalavimų, ir yra nustatytos su užstato pateikimu bei grąžinimu ir nepagrįstai išmokėtų sumų susigrąžinimu susijusios taisyklės;

(5)

pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį Taryba patvirtina priemones dėl kainų, rinkliavų, pagalbos ir kiekybinių apribojimų nustatymo. Siekiant aiškumo, tuo atveju, kai taikoma SESV 43 straipsnio 3 dalis, šiame reglamente turėtų būti aiškiai nurodyta, kad Taryba priemones priims vadovaudamasi minėtu teisiniu pagrindu;

(6)

siekiant papildyti ar iš dalies pakeisti tam tikrus neesminius šio reglamento elementus, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(7)

šiame reglamente turėtų būti nustatytos su tam tikrais sektoriais susijusios tam tikros apibrėžtys. Siekiant atsižvelgti į ryžių sektoriaus specifinius ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais būtų iš dalies keičiamos su ryžių sektoriumi susijusios apibrėžtys tiek, kiek būtina šioms apibrėžtims atnaujinti atsižvelgiant į rinkos pokyčius;

(8)

šiame reglamente daromos nuorodos į Kombinuotosios nomenklatūros produktų aprašymą ir jos pozicijas bei subpozicijas. Iš dalies pakeitus Bendrojo muitų tarifo nomenklatūrą gali reikėti ateityje techniškai priderinti šį reglamentą. Siekiant atsižvelgti į tokius pakeitimus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais būtų padaryti reikiami techniniai patikslinimai. Siekiant aiškumo ir paprastumo turėtų būti panaikintas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 234/79 (7), kuriame numatyti tokie įgaliojimai, o tie įgaliojimai turėtų būti įtraukti į šį reglamentą;

(9)

reikėtų nustatyti grūdų, ryžių, cukraus, sausųjų pašarų, sėklų, vyno, alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių, linų ir kanapių, vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių, bananų, pieno ir pieno produktų ir šilkaverpių prekybos metus ir juos kiek įmanoma pritaikyti prie kiekvieno iš tų produktų biologinio gamybos ciklo;

(10)

siekiant stabilizuoti rinkas ir užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, buvo sukurta diferencijuota rinkos rėmimo skirtinguose sektoriuose sistema ir pradėtos taikyti tiesioginės paramos sistemos, atsižvelgiant į skirtingus kiekvieno iš šių sektorių poreikius ir į skirtingų sektorių tarpusavio priklausomybę. Tos priemonės – tai valstybės intervencija arba paramos privačiajam sandėliavimui išmokos. Rinkos rėmimo priemones reikėtų taikyti ir toliau, tačiau jos turėtų būti racionalizuotos ir supaprastintos;

(11)

turėtų būti nustatytos galvijienos, kiaulienos, avienos ir ožkienos sektoriuose taikytinos Sąjungos skerdenų klasifikavimo, identifikavimo ir pateikimo skalės kainų registravimo ir intervencijos priemonių taikymo tuose sektoriuose tikslais. Be to, nustatant tokias Sąjungos skales siekiama didinti rinkos skaidrumą;

(12)

siekiant aiškumo ir skaidrumo, nuostatos dėl valstybės intervencijos turėtų turėti bendrą struktūrą, tačiau kartu turėtų būti tęsiama kiekviename sektoriuje vykdoma politika. Tuo tikslu referencines ribines kainas tikslinga atskirti nuo intervencinių kainų ir pastarąsias apibrėžti. Tai darant ypatingai svarbu aiškiai nurodyti, kad tik valstybės intervencijos atveju taikomos intervencinės kainos atitinka taikomas nustatytas kainas, nurodytas PPO susitarimo dėl žemės ūkio 3 priedo 8 dalies (t. y. rinkos kainos parama) pirmajame sakinyje. Šiomis aplinkybėmis turėtų būti laikoma, kad intervencija į rinką gali būti valstybės intervencija arba kitokia intervencija, kurią vykdant netaikomi ex-ante nustatyti kainų rodikliai;

(13)

atsižvelgiant į tvarką, kuri taikyta laikantis ankstesnio bendro rinkų organizavimo principų ir įgytą patirtį, prireikus kiekviename sektoriuje valstybės intervencijos sistemą turėtų būti galima taikyti tam tikrais metų laikotarpiais, kuriais ji turėtų būti taikoma nuolat arba pradedama taikyti atsižvelgiant į rinkos kainas;

(14)

valstybės intervencijos kaina turėtų būti nustatyta kaina už tam tikrą kai kurių produktų kiekį, o kitais atvejais ta kaina turėtų būti nustatoma konkurso būdu, kai konkursas rengiamas atsižvelgiant į tvarką, taikytą laikantis ankstesnio bendro rinkų organizavimo principų, ir į įgytą patirtį;

(15)

šiame reglamente turėtų būti numatyta galimybė realizuoti produktus, supirktus taikant valstybės intervenciją. Tokių priemonių turėtų būti imtasi taip, kad būtų išvengta rinkos sutrikimų ir kad būtų užtikrintos vienodos galimybės įsigyti prekių bei vienodos pirkėjų teisės;

(16)

dabartinei pagal BŽŪP priimtai maisto paskirstymo labiausiai nepasiturintiems Sąjungos asmenims programai turėtų būti priimtas atskiras reglamentas, pagrįstas tos programos socialinės sanglaudos tikslais. Vis dėlto, šiame reglamente reikėtų numatyti nuostatą dėl leidimo realizuoti intervenciniuose sandėliuose saugomus produktus sudarant galimybes juos naudoti pagal tą programą;

(17)

kad būtų pasiektas rinkos pusiausvyros atkūrimo ir rinkos kainų stabilizavimo tikslas, gali reikėti skirti pagalbą tam tikrų žemės ūkio produktų privačiajam sandėliavimui. Siekiant sudaryti sąlygas rinkos skaidrumui, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl sąlygų, kuriomis ji, atsižvelgdama į padėtį rinkoje, gali nuspręsti skirti paramą privačiajam sandėliavimui, nustatymo;

(18)

siekiant užtikrinti, kad produktai, supirkti taikant valstybės intervenciją arba už kuriuos skiriama parama privačiajam sandėliavimui, būtų tinkami ilgalaikiam sandėliavimui ir būtų geros ir tinkamos prekinės kokybės, ir kad valstybės intervencijos ir privačiojo sandėliavimo išlaidų efektyvumo užtikrinimo tikslais būtų atsižvelgta į atskirų sektorių specifinius ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais be šiame reglamente nustatytų reikalavimų nustatomi reikalavimai ir sąlygos, kuriuos tie produktai turi atitikti, susiję su jų kokybe ir atitiktimi paramos skyrimo reikalavimams;

(19)

siekiant atsižvelgti į grūdų ir žaliavinių ryžių sektorių specifinius ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomi su tų produktų supirkimu ir pardavimu susiję kokybės kriterijai;

(20)

siekiant užtikrinti tinkamus sandėliavimo pajėgumus ir valstybės intervencijos sistemos veiksmingumą išlaidų efektyvumo, paskirstymo ir galimybių ūkio subjektams ja pasinaudoti atžvilgiu, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikyta pasibaigus sandėliavimo laikotarpiui realizuojamų produktų, supirktų taikant valstybės intervenciją, kokybė, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriuose nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti visų produktų, kuriems taikoma valstybės intervencija, sandėliavimo vietos, produktų sandėliavimo už juos atsakingose valstybėse narėse arba už jų ribų taisyklės, muitų bei visų kitų pagal BŽŪP skirtinų arba surinktinų sumų taikymo tiems produktams taisyklės;

(21)

siekiant užtikrinti, kad privatusis sandėliavimas turėtų norimą poveikį rinkai, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl taisyklių ir sąlygų, taikytinų tais atvejais, kai sandėliuojamas kiekis yra mažesnis nei nurodytasis sutartyje; dėl išankstinių išmokų skyrimo sąlygų; ir dėl produktų, kuriems taikomos privačiojo sandėliavimo sutartys, pakartotinio pardavimo arba kitokio realizavimo sąlygų;

(22)

siekiant užtikrinti, kad valstybės intervencijos ir privačiojo sandėliavimo sistemos tinkamai veiktų, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl konkurso procedūrų taikymo ir kuriais nustatomos papildomos sąlygos, kurias turi įvykdyti ūkio subjektai, ir ūkio subjektui taikomas reikalavimas pateikti užstatą;

(23)

siekiant atsižvelgti į technikos raidą ir į galvijienos, kiaulienos, avienos ir ožkienos sektorių poreikius, taip pat į poreikį standartizuoti skirtingų produktų pateikimą, kad būtų padidintas rinkos skaidrumas, pagerintas kainų registravimas ir rinkos intervencinių priemonių taikymas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais patikslinamos ir atnaujinamo tuose sektoriuose taikytinos Sąjungos skerdenų klasifikavimo skalės ir nustatomos tam tikros susijusios papildomos nuostatos bei nukrypti leidžiančios nuostatos;

(24)

reikėtų skatinti, kad mokyklinio amžiaus vaikai vartotų vaisius ir daržoves, taip pat pieną bei pieno produktus, siekiant, kad ilgam laikui padidėtų tų produktų dalis vaikų mityboje tuo metu, kai formuojasi jų mitybos įpročiai, taip prisidedant prie BŽŪP tikslų pasiekimo, visų pirma rinkų stabilizavimo ir tų produktų pasiūlos šiuo metu ir ateityje užtikrinimo. Todėl reikėtų skatinti Sąjungos pagalbą, kuria visiškai arba taikant bendro finansavimo formą finansuojamas tokių produktų tiekimas vaikams švietimo įstaigose;

(25)

siekiant užtikrinti patikimą Sąjungos skatinimo vartoti vaisius ir daržoves ir skatinimo vartoti pieną mokyklose programų biudžeto valdymą, reikėtų nustatyti atitinkamas kiekvienos programos nuostatas. Sąjungos pagalba neturėtų pakeisti esamų nacionalinių vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programų bei pieno vartojimo skatinimo mokyklose programų finansavimo. Atsižvelgiant į biudžeto apribojimus, valstybėms narėms vis dėlto turėtų būti suteikta galimybė savo finansinį įnašą į tokias programas pakeisti privačiojo sektoriaus įnašais. Kad vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programos būtų veiksmingos, gali reikėti papildomų priemonių, už kurias jos galėtų skirti nacionalinę pagalbą. Programose dalyvaujančios valstybės narės turėtų viešai skelbti apie Sąjungos pagalbos subsidijuojamąjį vaidmenį;

(26)

siekiant skatinti vaikų sveikos mitybos įpročius ir užtikrinti, kad pagalba būtų skiriama vaikams, reguliariai lankantiems valstybių narių administruojamas arba pripažintas švietimo įstaigas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus su vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programa susijusius aktus dėl papildomų kriterijų, kuriais remiantis būtų skiriama pagalba, pagalbos paraiškų teikėjų tvirtinimo ir atrankos, taip pat dėl nacionalinių ar regioninių strategijų rengimo ir papildomų priemonių;

(27)

siekiant užtikrinti veiksmingą bei tikslingą Sąjungos lėšų naudojimą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus su vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programa susijusius aktus dėl pagalbos perskirstymo valstybėms narėms remiantis gautomis pagalbos paraiškomis metodo, išlaidų atitikties Sąjungos pagalbos skyrimo reikalavimams, įskaitant galimybę nustatyti tokių išlaidų bendrą viršutinę ribą; taip pat dėl valstybių narių prievolės stebėti ir vertinti jų vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programų veiksmingumą;

(28)

siekiant didinti informuotumą apie vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais reikalaujama, kad vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programoje dalyvaujančios valstybės narės viešai skelbtų apie Sąjungos pagalbos subsidijuojamąjį vaidmenį;

(29)

siekiant atsižvelgti į kintančias pieno produktų vartojimo tendencijas, pieno produktų rinkos naujoves ir pokyčius, produktų prieinamumą įvairiose Sąjungos rinkose ir maistingumo aspektus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus su pieno vartojimo skatinimo mokyklose programa susijusius aktus dėl produktų, kurie atitinka programos reikalavimus; dėl valstybių narių nacionalinių arba regioninių strategijų, įskaitant, kai taikoma, papildomas priemones; ir dėl programos stebėsenos ir vertinimo;

(30)

siekiant užtikrinti, kad Sąjungos pagalbai gauti būtų atrinkti tinkami paramos gavėjai bei pareiškėjai ir kad ta pagalba būtų naudojama efektyviai ir veiksmingai, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl taisyklių, susijusių su paramos gavėjų ir pareiškėjų atitiktimi pagalbos skyrimo reikalavimams; dėl reikalavimo, pagal kurį pareiškėjus turi patvirtinti valstybės narės; dėl pieno produktų naudojimo ruošiant patiekalus švietimo įstaigose;

(31)

siekiant užtikrinti, kad pagalbos paraiškų teikėjai laikytųsi savo įsipareigojimų, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl reikalavimų, susijusių su užstato pateikimu išankstinės pagalbos išmokos mokėjimo atveju;

(32)

siekiant didinti informuotumą apie pieno vartojimo skatinimo mokykloje programą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl sąlygų, kurių laikydamosi valstybės narės turi viešai skelbti apie savo dalyvavimą toje programoje ir apie tai, kad ta programa yra subsidijuojama Sąjungos;

(33)

siekiant užtikrinti, kad pagalba atsispindėtų produktų kainoje, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl kainų stebėsenos įgyvendinant pieno vartojimo skatinimo mokyklose programą nustatymo;

(34)

finansavimas Sąjungos lėšomis būtinas siekiant paskatinti pripažintas gamintojų organizacijas, gamintojų organizacijų asociacijas arba tarpšakines organizacijas parengti darbo programas, kuriomis būtų siekiama tobulinti alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių gamybą ir prekybą šiais produktais. Todėl šiame reglamente reikėtų numatyti, kad Sąjungos parama skiriama laikantis nustatytų pagal atitinkamas darbo programas vykdomos veiklos prioritetų. Tačiau, siekiant didesnio tokių programų veiksmingumo, bendrą finansavimą reikėtų mažinti;

(35)

siekiant užtikrinti, kad Sąjungos pagalba, teikiama alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriaus gamintojų organizacijoms, gamintojų organizacijų asociacijoms arba tarpšakinėms organizacijoms siekiant gerinti alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių produkcijos kokybę, būtų naudojama efektyviai ir veiksmingai, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl specialių priemonių, kurias būtų galima finansuoti Sąjungos pagalbos lėšomis, ir veiklos bei išlaidų, kurioms negalėtų būti finansuojamos; dėl mažiausios Sąjungos lėšomis skiriamo finansavimo sumos konkrečioms sritims; dėl reikalavimo pateikti užstatą; ir dėl kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti valstybės narės atrinkdamos ir tvirtindamos darbo programas;

(36)

šiame reglamente vaisiai ir daržovės, skirti tiesioginiam vartojimui, ir skirti perdirbti vaisiai bei daržovės, turėtų būti reglamentuojami atskirai nuo perdirbtų vaisių ir daržovių. Su veiklos fondais, veiklos programomis ir Sąjungos finansine parama susijusios taisyklės turėtų būti taikomos tik pirmai kategorijai, ir abi vaisių ir daržovių rūšys toje kategorijoje traktuojami panašiu būdu;

(37)

užauginamas vaisių ir daržovių kiekis yra neprognozuojamas, ir šie produktai greitai genda. Net nedidelis perteklius gali labai sutrikdyti rinką. Todėl reikėtų nustatyti krizių valdymo priemones, kurios ir toliau turėtų būti įtraukiamos į veiklos programas;

(38)

auginant vaisius ir daržoves bei jais prekiaujant turėtų būti visapusiškai atsižvelgiama į aplinkosaugos aspektus, įskaitant auginimo metodus, atliekų tvarkymą ir iš rinkos pašalintų produktų realizavimą, visų pirma susijusius su vandens kokybės apsauga, biologinės įvairovės išsaugojimu ir kaimo vietovių išlaikymu;

(39)

visose valstybėse narėse visų sektorių gamintojų grupių kūrimąsi reikėtų remti pagal kaimo plėtros politiką. Todėl speciali parama vaisių ir daržovių sektoriui turėtų būti nutraukta;

(40)

siekiant vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijoms ir jų asociacijoms suteikti didesnę atsakomybę už jų finansinius sprendimus ir nukreipti joms skirtus viešuosius išteklius ateities reikalavimams vykdyti, reikia nustatyti tų išteklių naudojimo sąlygas. Tinkamas sprendimas – gamintojų organizacijų ir jų asociacijų įkurtų veiklos fondų bendras finansavimas. Tam tikrais atvejais turėtų būti leidžiamos papildomos finansavimo galimybės. Veiklos fondai turėtų būti naudojami tik veiklos programoms vaisių ir daržovių sektoriuje finansuoti. Siekiant kontroliuoti Sąjungos išlaidas, reikėtų nustatyti veiklos fondus įkūrusioms gamintojų organizacijoms ir jų asociacijoms teikiamos pagalbos aukščiausią ribą;

(41)

regionuose, kuriuose vaisių ir daržovių sektoriaus gamybos organizavimas yra menkas, turėtų būti leidžiama skirti papildomus nacionalinius finansinius įnašus. Valstybėms narėms, kurių padėtis ypač nepalanki struktūriniu atžvilgiu, tokius įnašus turėtų kompensuoti Sąjunga;

(42)

siekiant užtikrinti veiksmingą, tikslingą ir tvarų vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijų ir jų asociacijų rėmimą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, susijusius su veiklos fondais ir veiklos programomis, veiklos programų nacionaline programa ir nacionaline strategija, dėl prievolės stebėti ir vertinti nacionalinės programos ir nacionalinių strategijų veiksmingumą; dėl Sąjungos finansinės paramos; dėl krizių prevencijos ir valdymo priemonių; ir dėl nacionalinės finansinės paramos;

(43)

svarbu numatyti vyno sektoriui skirtas paramos priemones, kuriomis būtų sustiprinamos konkurencingos struktūros. Nors šias priemones turėtų nustatyti ir finansuoti Sąjunga, valstybėms narėms turėtų būti suteikta laisvė pasirinkti reikiamą priemonių rinkinį, geriausiai atitinkantį jų regioninių įstaigų poreikius, prireikus atsižvelgiant į regionų ypatumus, ir tas priemones įtraukti į nacionalines paramos programas. Už tokių programų įgyvendinimą turėtų būti atsakingos valstybės narės;

(44)

viena pagrindinių pagal nacionalines paramos programas tinkamų finansuoti priemonių turėtų būti Sąjungos vynų pardavimo skatinimas ir jų rinkodara. Parama inovacijoms gali padidinti Sąjungos vynuogių produktų perkamumą ir konkurencingumą. Atsižvelgiant į restruktūrizavimo ir konversijos veiklos teigiamą struktūrinį poveikį vyno sektoriui, šią veiklą ir toliau reikėtų finansuoti. Be to, parama turėtų būti teikiama investicijoms į vyno sektorių, kuriomis siekiama gerinti įmonių ekonominius rezultatus. Parama šalutiniams produktams distiliuoti turėtų būti teikiama valstybėms narėms, kurios šia priemone norėtų pasinaudoti siekdamos užtikrinti vyno kokybę ir kartu apsaugoti aplinką;

(45)

siekiant skatinti atsakingą požiūrį į krizines situacijas, pagal paramos vyno sektoriui programas turėtų būti galima remti prevencines priemones, pavyzdžiui, derliaus draudimą, savitarpio pagalbos fondus ir neprinokusių vynuogių derliaus nuėmimą;

(46)

nuostatos dėl paramos vynmedžių augintojams paskirstant teises į išmokas, jei dėl tokios paramos valstybės narės nusprendė, tapo galutinai įtvirtintos nuo 2015 finansinių metų pagal Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 103n straipsnį ir laikantis toje nuostatoje nustatytų sąlygų;

(47)

siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinti valstybių narių paramos vyno sektoriui programų tikslai ir kad Sąjungos lėšos būtų naudojamos efektyviai ir veiksmingai, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, susijusius su taisyklėmis dėl atsakomybės už išlaidas, patirtas nuo dienos, kurią Komisijai pateikiamos paramos programos arba paramos programų pakeitimai, iki dienos, kurią jos gali būti pradėtos taikyti; taisyklėmis dėl paramos programų turinio ir išlaidų, administracinių bei personalo sąnaudų ir veiksmų, kurie gali būti įtraukti į valstybių narių paramos programas, taip pat sąlygų, taikomų mokėjimams per tarpininkus paramos derliui apdrausti atveju, ir galimybės atlikti tokius mokėjimus; taisyklėmis dėl reikalavimo pateikti užstatą išankstinės išmokos mokėjimo atveju; taisyklėmis dėl tam tikrų terminų vartojimo; dėl viršutinės ribos, taikomos vynuogynų atsodinimo, atliekamo dėl sveikatos apsaugos arba fitosanitarinių priežasčių, išlaidoms nustatymo; taisyklėmis dėl dvigubo projektų finansavimo išvengimo; taisyklėmis, pagal kurias gamintojai įpareigojami pašalinti vyno gamybos šalutinius produktus, tam tikrus aktus, susijusius su to įpareigojimo išimtimis siekiant išvengti papildomos administracinės naštos, susijusius su taisyklėmis dėl savanoriško distiliuotojų sertifikavimo; ir taisyklėmis, kuriomis valstybėms narėms būtų sudaryta galimybė sudaryti sąlygas tinkamam paramos priemonių veikimui;

(48)

bitininkystei būdinga gamybos sąlygų ir produktyvumo įvairovė, taip pat tiek gamybos, tiek pardavimo etape veiklą vykdančių ūkio subjektų išsisklaidymas ir įvairovė. Be to, atsižvelgiant į pastaraisiais metais keliose valstybėse narėse didėjantį bičių šeimų tam tikro pobūdžio susirgimų skaičių ir ypač į varozės išplitimą, taip pat į dėl tos ligos kylančias su medaus gamyba susijusias problemas, veiksmų vis dar turi būti imamasi Sąjungos lygmeniu, nes varozės negalima visiškai išnaikinti ir ji turi būti gydoma naudojant patvirtintus produktus. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes ir siekiant pagerinti bitininkystės produktų gamybą ir jų pardavimą Sąjungoje, kas trejus metus turėtų būti rengiamos tam sektoriui skirtos nacionalinės programos, kurių tikslas – pagerinti bendras bitininkystės produktų gamybos ir pardavimo sąlygas. Šias nacionalines programas turėtų iš dalies finansuoti Sąjunga;

(49)

turėtų būti nurodytos priemonės, kurios gali būti įtrauktos į bitininkystės programas. Siekiant užtikrinti, kad Sąjungos pagalbos sistema būtų pritaikyta atsižvelgiant į naujausius pokyčius ir kad finansuojamos priemonės būtų veiksmingos gerinant bendras bitininkystės produktų gamybos ir pardavimo sąlygas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais priemonių sąrašas būtų atnaujinamas pritaikant esamas priemones arba papildomai įtraukiant kitų priemonių;

(50)

siekiant užtikrinti, kad bitininkystei skirtos Sąjungos lėšos būtų naudojamos veiksmingai ir efektyviai, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl dvigubo finansavimo tarp valstybių narių bitininkystės programų ir kaimo plėtros programų išvengimo ir pagrindo, kuriuo remiantis kiekvienai programoje dalyvaujančiai valstybei narei skiriama Sąjungos finansinė parama;

(51)

pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 73/2009 (8) išmokos už apynių plotus atsietos nuo 2010 m. sausio 1 d. Siekiant apynių augintojų organizacijoms sudaryti sąlygas tęsti savo veiklą kaip anksčiau, reikėtų nustatyti specialią nuostatą, pagal kurią atitinkamose valstybėse narėse už tą pačią veiklą būtų skiriamos lygiavertės sumos. Siekiant užtikrinti, kad teikiant pagalbą būtų finansuojamas gamintojų organizacijų tikslų įgyvendinimas, kaip nustatyta šiame reglamente, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl pagalbos paraiškų, taisyklių, susijusių su pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkančiais apynių plotais, ir dėl pagalbos apskaičiavimo;

(52)

Sąjungos pagalba už šilkaverpių auginimą turėtų būti atsieta ir įtraukta į tiesioginių išmokų sistemą, laikantis kituose sektoriuose taikomo pagalbos teikimo metodo;

(53)

skiriant pagalbą už Sąjungoje pagamintą ir pašarams naudojamą nugriebtą pieną ir nugriebto pieno miltelius ir už perdirbimą į kazeiną ir kazeinatus rinka buvo remiama neveiksmingai, todėl šią pagalbą reikėtų nutraukti ir nebetaikyti kazeino ir kazeinatų naudojimo sūrio gamyboje taisyklių;

(54)

sprendimas nutraukti pereinamojo laikotarpio draudimą sodinti vynmedžius Sąjungos lygiu grindžiamas tuo, kad pasiekti pagrindiniai 2008 m. Sąjungos vyno rinkos organizavimo tikslai, visų pirma panaikintas ilgalaikis struktūrinis vyno gamybos perteklius ir laipsniškai gerinamas konkurencingumas bei vyno sektoriaus rinkos orientavimas Sąjungoje. Tokie teigiami pokyčiai įvyko gerokai sumažinus vynmedžiais apsodintų plotų Sąjungoje, pasitraukus mažiau konkurencingiems gamintojams ir laipsniškai nutraukiant tam tikrų rinkos paramos priemonių taikymą ir panaikinant paskatas ekonomiškai nepagrįstoms iniciatyvoms. Sumažinus tiekimo pajėgumus ir teikiant paramą struktūrinėms priemonėms bei skatinant vyno eksportą buvo sudarytos sąlygos geriau prisitaikyti prie mažėjančios paklausos Sąjungos lygmeniu, atsiradusios laipsniškai mažėjant suvartojimui tradiciškai vyną gaminančiose valstybėse narėse;

(55)

tačiau laipsniško paklausos didėjimo pasaulio rinkos lygiu perspektyvos teikia paskatą padidinti tiekimo pajėgumus, todėl per ateinantį dešimtmetį reikėtų pasodinti naujų vynmedžių. Nors pagrindinio tikslo – didinti Sąjungos vyno sektoriaus konkurencingumą – turėtų būti siekiama tam, kad nebūtų prarasta rinkos dalis pasaulio rinkoje, pernelyg greitas naujų vynmedžių sodinimo didėjimas reaguojant į prognozuojamus tarptautinės paklausos pokyčius gali vėl paskatinti pernelyg didelių tiekimo pajėgumų susidarymą vidutinės trukmės laikotarpiu ir gali daryti socialinį poveikį bei poveikį aplinkai tam tikrose vyno gamybos vietovėse. Siekiant užtikrinti tvarkingą vynmedžių sodinimo didėjimą 2016–2030 m. laikotarpiu Sąjungos lygmeniu turėtų būti nustatyta nauja vynmedžių sodinimo valdymo sistema, kurią sudarytų leidimų sodinti vynmedžius išdavimo tvarka;

(56)

pagal šią naują sistemą leidimai sodinti vynmedžius gamintojams gali būti išduodami nemokamai ir po trejų metų turėtų nustoti galioti, jeigu yra nepanaudojami. Taip būtų prisidedama prie to, kad vyno gamintojai, kuriems leidimai išduodami, sparčiai ir tiesiogiai jais pasinaudotų ir tokiu būdu būtų išvengta spekuliacijų;

(57)

naujų vynmedžių sodinimo didėjimas turėtų būti ribojamas apsauginiu mechanizmu Sąjungos lygiu, grindžiamu valstybių narių pareiga kasmet suteikti galimybę gauti leidimų naujiems vynmedžiams sodinti, kurie sudarytų 1 % apsodintų vynmedžiais plotų ir tuo pačiu sudaryti sąlygas lankstumui, kad būtų atsižvelgiama į konkrečias kiekvienos valstybės narės aplinkybes. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti leisti apsodinti mažesnius plotus nacionaliniu arba regionų lygiais, įskaitant vietovių lygį, kurios atitinka konkrečių saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų reikalavimus, remiantis objektyviais ir nediskriminuojančiais motyvais, tuo pačiu užtikrinant, kad nustatyti apribojimai būtų didesni kaip 0 % ir nebūtų pernelyg ribojantys palyginti su siekiamais tikslais;

(58)

siekiant užtikrinti, kad leidimai būtų suteikiami nediskriminuojant, turėtų būti nustatyti tam tikri kriterijai, ir ypač tais atvejais, kai bendras hektarų skaičius, suteikiamas valstybių narių leidimais, viršija bendrą hektarų skaičių, dėl kurių gamintojai pateikė prašymus;

(59)

gamintojams, kurie išnaikina turimus vynmedžių plotus, leidimai turėtų būti suteikiami automatiškai, pateikus paraišką ir neatsižvelgiant į naujų vynmedžių sodinimo apsauginį mechanizmą, kadangi tokiu būdu neprisidedama prie bendro vynmedžių plotų padidėjimo. Konkrečiuose plotuose, kurie atitinka vynų su saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda gamybos reikalavimus, valstybės narės turėtų galėti apriboti tokių leidimų atsodinti suteikimą remdamosi pripažintų ir atstovaujamųjų profesinių organizacijų rekomendacijomis;

(60)

ši nauja leidimų sodinti vynmedžius išdavimo tvarka neturėtų būti taikoma valstybėms narėms, kurios netaiko Sąjungos pereinamojo laikotarpio sodinimo teisių tvarkos, ir turėtų būti neprivaloma toms valstybėms narėms, kuriose, nors sodinimo teisės taikomos, vynmedžiais apsodintų plotų yra mažiau nei tam tikra viršutinė riba;

(61)

siekiant užtikrinti sklandų perėjimą nuo buvusios sodinimo teisių tvarkos prie naujos tvarkos, ypač siekiant išvengti pernelyg didelio sodinimo atvejų skaičiaus prieš pradedant veikti naujai tvarkai, turėtų būti išdėstytos pereinamojo laikotarpio nuostatos. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta tam tikrų galimybių lanksčiai spręsti dėl sodinimo teisių pakeitimo į leidimus paraiškų pateikimo termino laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.;

(62)

siekiant užtikrinti suderintą ir veiksmingą naujos leidimų sodinti vynmedžius tvarkos įgyvendinimą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl šios tvarkos išimčių taikymo tam tikro pobūdžio vynmedžių sodinimui sąlygų, taisyklių, susijusių su atitikties leidimo suteikimo reikalavimams ir prioriteto suteikimo kriterijais, papildomų tinkamumo finansuoti ir prioriteto suteikimo kriterijų nustatymo, vynmedžių, kurie turi būti išnaikinti, koegzistavimo su naujai pasodintais vynmedžiais ir motyvų, kuriais remdamosi valstybės narės gali apriboti leidimų atsodinti suteikimą;

(63)

siekiant užtikrinti naujos tvarkos taisyklių laikymąsi, turėtų būti vykdoma veiksminga sodinimo be leidimų kontrolė;

(64)

prekybos žemės ūkio produktais standartų taikymas gali padėti pagerinti tokių produktų gamybos ir pardavimo ekonomines sąlygas bei tų produktų kokybę. Todėl tokių standartų taikymas yra naudingas gamintojams, prekybininkams ir vartotojams;

(65)

atsižvelgiant į Komisijos komunikatą dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos ir paskesnių debatų rezultatus, tikslinga toliau taikyti konkretiems sektoriams arba produktams skirtus prekybos standartus, siekiant atsižvelgti į vartotojų lūkesčius ir prisidėti gerinant žemės ūkio produktų gamybos ir pardavimo ekonomines sąlygas ir tų produktų kokybę;

(66)

prekybos standartams turėtų būti nustatytos horizontalaus pobūdžio nuostatos;

(67)

prekybos standartai turėtų būti skirstomi į konkretiems sektoriams ar produktams taikomas privalomąsias taisykles ir neprivalomus nustatytuosius apibūdinimus, kurie turi būti nustatomi tam tikram sektoriui ar produktui;

(68)

prekybos standartai iš principo turėtų būti taikomi visiems atitinkamiems žemės ūkio produktams, kurie parduodami Sąjungoje;

(69)

šiame reglamente turėtų būti pateikiamas sektorių ir produktų, kuriems gali būti taikomi prekybos standartai, sąrašas. Tačiau, siekiant atsižvelgti į vartotojų lūkesčius ir į poreikį gerinti žemės ūkio produktų kokybę bei jų gamybos ir pardavimo ekonomines sąlygas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl to sąrašo keitimo, laikantis griežtų sąlygų;

(70)

siekiant atsižvelgti į vartotojų lūkesčius ir gerinti tam tikrų žemės ūkio produktų gamybos ir pardavimo ekonomines sąlygas, taip pat jų kokybę, ir siekiant prisitaikyti prie nuolat kintančių rinkos sąlygų, kintančių vartotojų poreikių ir atitinkamų tarptautinių standartų pokyčių, ir siekiant išvengti kliūčių produktų naujovėms, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais būtų nustatomi tam tikruose sektoriuose arba tam tikriems produktams visais prekybos etapais taikomi prekybos standartai, nuo tokių standartų leidžiančios nukrypti nuostatos ir tokių standartų taikymo išimtys. Prekybos standartuose turėtų būti atsižvelgiama, inter alia, į natūralias ir esmines atitinkamų produktų savybes, taip išvengiant sukelti didelių atitinkamo produkto įprastos sudėties pokyčių. Be to, prekybos standartuose turėtų būti atsižvelgiama į galimą riziką, kad vartotojai bus suklaidinti dėl jų lūkesčių ir suvokimo. Dėl nuo standartų leidžiančių nukrypti nuostatų ir standartų išimčių neturėtų atsirasti papildomų sąnaudų, kurias patirtų vien tik ūkininkai;

(71)

siekiant, kad rinkai nesunkiai būtų tiekiami standartinės ir pakankamai geros kokybės produktai, turėtų būti taikomi prekybos standartai, kurie visų pirma turėtų būti susiję su techninėmis apibrėžtimis, klasifikavimu, pateikimu, žymėjimu ir ženklinimu, pakavimu, gamybos metodu, konservavimu, sandėliavimu, vežimu, susijusiais administraciniais dokumentais, sertifikavimu ir laiko terminais, vartojimo ir realizavimo apribojimais;

(72)

atsižvelgiant į tai, kad gamintojai yra suinteresuoti informuoti apie produkto savybes bei ūkininkavimo ypatybes ir kad vartotojai yra suinteresuoti gauti tinkamos ir skaidrios informacijos apie produktą, kiekvienu atskiru atveju turėtų būti įmanoma nustatyti ūkininkavimo vietą ir (arba) kilmės vietą atitinkamu geografiniu lygmeniu, kartu atsižvelgiant į kai kurių sektorių, visų pirma perdirbtų žemės ūkio produktų sektoriaus, specifinius ypatumus;

(73)

turėtų būti numatytos specialios iš trečiųjų šalių importuojamiems produktams taikomos taisyklės, jei trečiosiose šalyse galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis leidžiama nukrypti nuo prekybos standartų ir jei užtikrinamas jų lygiavertiškumas Sąjungos teisės aktams. Taip pat tikslinga nustatyti prekybos standartų taikymo iš Sąjungos eksportuojamiems produktams taisykles;

(74)

vaisių ir daržovių sektoriaus produktais, kurie yra skirti parduoti vartotojui švieži, gali būti prekiaujama tik tuo atveju, jeigu jie yra geros ir tinkamos prekinės kokybės ir yra nurodyta jų kilmės šalis. Siekiant užtikrinti, kad tas reikalavimas būtų deramai taikomas, taip pat siekiant atsižvelgti į tam tikras specifines situacijas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl tam tikrų nuo to reikalavimo leidžiančių nukrypti nuostatų;

(75)

visoje Sąjungoje turėtų būti vykdoma kokybės politika apynių sektoriaus produktams taikant sertifikavimo procedūrą ir draudžiant prekybą tais produktais, kuriems nebuvo išduotas sertifikatas. Siekiant užtikrinti, kad tas reikalavimas būtų deramai taikomas, taip pat siekiant atsižvelgti į tam tikras specifines situacijas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl leidžiančių nukrypti priemonių siekiant patenkinti tam tikrų trečiųjų šalių prekybos reikalavimus arba priemonių, taikomų specialiosios paskirties produktams;

(76)

tam tikriems sektoriams ir produktams taikomos apibrėžtys, pavadinimai ir prekiniai pavadinimai yra svarbūs aspektai nustatant konkurencijos sąlygas. Todėl reikėtų nustatyti tiems sektoriams ir (arba) produktams taikomas apibrėžtis, nuorodas ir prekinius pavadinimus, kurie turėtų būti naudojami tik Sąjungoje prekiaujant susijusius reikalavimus atitinkančiais produktais;

(77)

siekiant pritaikyti tam tikrų produktų apibrėžtis ir prekinius pavadinimus pagal poreikius, atsirandančius dėl kintančių vartotojų poreikių, techninės pažangos ar poreikio diegti produkto inovacijas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais būtų keičiamos apibrėžtys ir prekiniai pavadinimai, nustatomos nuo jų leidžiančios nukrypti nuostatos ir jų taikymo išimtys;

(78)

Siekiant užtikrinti, kad ūkio subjektai ir valstybės narės aiškiai ir tiksliai suprastų tam tikriems sektoriams nustatytas apibrėžtis ir prekinius pavadinimus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl jų detalaus išdėstymo ir taikymo taisyklių;

(79)

siekiant atsižvelgti į specifinius kiekvieno produkto arba sektoriaus ypatumus, įvairius pardavimo etapus, technines sąlygas, galimus didelius praktinius sunkumus, taip pat analizės metodų tikslumą ir pakartojamumą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus nustatančius vienam ar keliems konkretiems standartams taikomą leistiną nuokrypį, kurį viršijus visa produktų partija laikoma neatitinkančia to standarto;

(80)

turėtų būti nustatyti tam tikri vynininkystės metodai ir vyno gamybos apribojimai, visų pirma susiję su kupažavimu ir trečiųjų šalių kilmės tam tikrų rūšių vynuogių misos, vynuogių sulčių ir šviežių vynuogių naudojimu. Kad užtikrintų atitiktį tarptautiniams standartams, Komisija, nustatydama papildomus vynininkystės metodus, turėtų atsižvelgti į Tarptautinės vynuogių ir vyno organizacijos (OIV) rekomenduojamus vynininkystės metodus;

(81)

turėtų būti nustatytos vyninių vynuogių veislių klasifikavimo taisyklės, pagal kurias valstybės narės, pagaminančios daugiau kaip 50 000 hektolitrų per metus, turėtų ir toliau būti atsakingos už vyninių vynuogių veislių, iš kurių jų teritorijoje gali būti gaminamas vynas, klasifikavimą. Kai kurių vyninių vynuogių veislių reikėtų neįtraukti;

(82)

valstybės narės turėtų turėti galimybę toliau taikyti ar priimti tam tikras nacionalines taisykles dėl tepiųjų riebalų kokybės lygių;

(83)

vyno sektoriuje valstybėms narėms turėtų būti leidžiama riboti tam tikrų vynininkystės metodų naudojimą ar juos drausti ir taikyti griežtesnius apribojimus jų teritorijoje gaminamiems vynams, ir turėtų būti leidžiama naudoti nepatvirtintus vynininkystės metodus eksperimentiniais tikslais;

(84)

siekiant užtikrinti tinkamą ir skaidrų su prekybos standartais susijusių nacionalinių taisyklių taikymą tam tikriems produktams ir sektoriams, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl tokių prekybos standartų taikymo sąlygų, taip pat sąlygų, kuriomis galima laikyti, pateikti į apyvartą ir naudoti produktus, gautus taikant eksperimentinius metodus, nustatymo;

(85)

be prekybos standartų turėtų būti nustatyti neprivalomi kokybės apibūdinimai, siekiant užtikrinti, kad apibūdinimai, kuriais apibūdinamos tam tikros produkto savybės arba ūkininkavimo ar perdirbimo požymiai, nebūtų netinkami naudojami prekybos vietoje ir kad jais vartotojai galėtų pasitikėti nustatydami įvairias produkto ypatybes. Atsižvelgiant į šio reglamento tikslus ir siekiant aiškumo šiame reglamente turėtų būti išvardyti esami neprivalomi kokybės apibūdinimai;

(86)

valstybėms narėms turėtų būti leista nustatyti taisykles, susijusias su vyno produktų, kurie neatitinka šio reglamento reikalavimų, realizavimu. Siekiant užtikrinti tinkamą ir skaidrų nacionalinių taisyklių, reglamentuojančių vyno produktus, taikymą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos vyno produktų, kurie neatitinka šio reglamento reikalavimų, naudojimo sąlygos;

(87)

kad būtų atsižvelgiama į padėtį rinkoje ir prekybos standartų bei tarptautinių standartų pokyčius, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomas papildomas neprivalomas nustatytasis apibūdinimas ir jo taikymo sąlygos, kuriais iš dalies keičiamos neprivalomo nustatytojo apibūdinimo vartojimo sąlygos ir kuriais panaikinamas neprivalomas nustatytasis apibūdinimas;

(88)

siekiant atsižvelgti į tam tikrų sektorių ypatybes ir vartotojų lūkesčius, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais būtų nustatomi išsamūs reikalavimai, taikomi papildomo nustatytojo apibūdinimo nustatymui;

(89)

siekiant užtikrinti, kad neprivalomais nustatytaisiais apibūdinimais charakterizuojami produktai atitiktų taikytinas vartojimo sąlygas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl neprivalomų nustatytųjų apibūdinimų vartojimo papildomų taisyklių;

(90)

siekiant atsižvelgti į specifinius Sąjungos ir tam tikrų trečiųjų šalių prekybos ypatumus ir tam tikrų žemės ūkio produktų ypatingą pobūdį, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais būtų apibrėžiama, kokiomis sąlygomis laikoma, kad importuojamų produktų atitiktis Sąjungos reikalavimams dėl prekybos standartų yra lygiavertė, ir kuriomis leidžiama taikyti priemones, kuriomis nukrypstama nuo taisyklių, kad produktai Sąjungoje turi būti parduodami tik pagal tokius standartus, taip pat dėl prekybos standartų taikymo iš Sąjungos eksportuojamiems produktams taisyklių;

(91)

su vynu susijusios nuostatos turėtų būti taikomos atsižvelgiant į tarptautinius susitarimus, sudarytus pagal SESV;

(92)

Sąjungoje vartojama rūšinių vynų sąvoka pagrįsta, inter alia, specifinėmis savybėmis, priskiriamomis vyno geografinei kilmei. Tokie vynai vartotojams nurodomi saugomomis kilmės vietos nuorodomis ir geografinėmis nuorodomis. Kad būtų galima parengti skaidresnę ir išsamesnę sistemą teiginiui apie atitinkamų produktų kokybę pagrįsti, reikėtų nustatyti tvarką, pagal kurią kilmės vietos nuorodos arba geografinės nuorodos paraiškos būtų nagrinėjamos pagal metodiką, atitinkančią Sąjungos horizontaliąją kokybės politiką, taikomą maisto produktams, išskyrus vyną ir spiritinius gėrimus, išdėstytą Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1151/2012 (9);

(93)

siekiant išsaugoti specifines vynų, kuriems suteikta saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografinė nuoroda, kokybės savybes, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama taikyti griežtesnes taisykles;

(94)

kad vyno kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos būtų saugomos Sąjungoje, jos turėtų būti pripažintos ir registruotos Sąjungos lygmeniu pagal Komisijos nustatytas procedūrines taisykles;

(95)

turėtų būti sudarytos sąlygos saugoti trečiųjų šalių kilmės vietos nuorodas ir geografines nuorodas, jeigu jos yra saugomos kilmės šalyje;

(96)

registracijos tvarka turėtų būti tokia, kad bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisėtą interesą valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, galėtų naudotis savo teisėmis pranešdamas apie savo prieštaravimus;

(97)

registruotos kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos turėtų būti saugomos, kad nebūtų naudojamasi reikalavimus atitinkančių produktų geru vardu. Siekiant skatinti sąžiningą konkurenciją ir neklaidinti vartotojų, tokią apsaugą taip pat turėtų būti galima suteikti tiems produktams ir paslaugoms, kuriems šis reglamentas netaikomas, įskaitant Sutarčių I priede nenurodytus produktus ir paslaugas;

(98)

siekiant atsižvelgti į esamą įvairią ženklinimo tvarką, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl leidimo naudoti vyninių vynuogių veislės pavadinimą, kuriame yra nurodyta saugoma kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda arba kurį sudaro saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda;

(99)

siekiant atsižvelgti į specifinius gamybos konkrečioje geografinėje vietovėje ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, nustančius konkrečios geografinės vietovės ribų nustatymo papildomus kriterijus ir su gamyba konkrečioje geografinėje vietovėje susijusių apribojimų ir leidžiančių nukrypti nuostatų;

(100)

siekiant užtikrinti produktų kokybę bei atsekamumą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl sąlygų, pagal kurias į produktų specifikacijas gali būti įtraukti papildomi reikalavimai;

(101)

siekiant užtikrinti teisėtų gamintojų arba ūkio subjektų teisių ir interesų apsaugą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl pareiškėjų, galinčių teikti kilmės vietos nuorodos arba geografinės nuorodos apsaugos paraiškas, tipų; sąlygų, kurių turi būti laikomasi teikiant kilmės vietos nuorodos arba geografinės nuorodos apsaugos paraišką, Komisijos atliekamo tikrinimo, prieštaravimo procedūros ir dėl saugomos kilmės vietos nuorodos ar saugomos geografinės nuorodos pakeitimo, panaikinimo ir nuorodos tipo pakeitimo procedūrų; paraiškoms, susijusioms su kelioms valstybėms bendra geografine vietove, taikomų sąlygų; sąlygų, taikomų su trečiosios šalies geografinėmis vietovėmis susijusioms paraiškoms; datos, nuo kurios taikoma apsauga arba jos pakeitimas; ir sąlygų, susijusių su produktų specifikacijų pakeitimais;

(102)

siekiant užtikrinti tinkamą apsaugos lygį, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl apribojimų, susijusių su saugomu pavadinimu;

(103)

siekiant užtikrinti, kad šio reglamento nuostatų taikymas vynų pavadinimams, kuriems apsauga suteikta iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. arba kurių apsaugos paraiškos buvo pateiktos iki tos dienos, nedarytų nepagrįsto poveikio ūkio subjektams ir kompetentingoms valdžios institucijoms, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl pereinamojo laikotarpio taisyklių, susijusių su tais vynų pavadinimais; dėl vynų, pateiktų rinkai arba paženklintų iki nurodytos datos; ir dėl produktų specifikacijų pakeitimų;

(104)

tam tikri terminai yra tradiciškai vartojami Sąjungoje teikti vartotojams informaciją apie vynų savybes ir kokybę, papildant saugomų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų teikiamą informaciją. Siekiant užtikrinti vidaus rinkos veikimą bei sąžiningą konkurenciją ir išvengti vartotojų klaidinimo, tokiems tradiciniams terminams Sąjungoje turėtų būti galima taikyti apsaugą;

(105)

siekiant užtikrinti tinkamą apsaugos lygį, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl saugotino tradicinio termino kalbos ir rašybos;

(106)

siekiant užtikrinti teisėtų gamintojų ir ūkio subjektų teisių apsaugą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl pareiškėjų, galinčių teikti tradicinio termino apsaugos paraiškas, tipo; dėl tradicinio termino pripažinimo paraiškos galiojimo sąlygų; dėl prieštaravimo siūlomam tradicinio termino apsaugai priežasčių; dėl apsaugos masto, įskaitant santykį su prekių ženklais, saugomais tradiciniais terminais, saugomomis kilmės vietos nuorodomis ar geografinėmis nuorodomis, homonimais ar tam tikrų vyninių vynuogių pavadinimais; dėl tradicinio termino panaikinimo priežasčių; dėl paraiškos arba prašymo pateikimo datos; ir dėl procedūrų, kurių turi būti laikomasi tradicinio termino apsaugos paraiškos atžvilgiu, įskaitant Komisijos atliekamą tikrinimą, prieštaravimo procedūras ir panaikinimo bei keitimo procedūras;

(107)

siekiant atsižvelgti į specifinius Sąjungos ir tam tikrų trečiųjų šalių prekybos ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos sąlygos, kuriomis tradicinius terminus galima vartoti produktams iš trečiųjų šalių apibūdinti ir numatomos susijusios nukrypti leidžiančios nuostatos;

(108)

vyno sektoriaus produktų, kuriems taikomas šis reglamentas, aprašymas, pavadinimas ir pateikimas, gali turėti didelę įtaką jų pardavimui. Valstybių narių įstatymų, kuriais reglamentuojamas vyno sektoriaus produktų ženklinimas, skirtumai gali trukdyti sklandžiam vidaus rinkos veikimui. Todėl reikėtų nustatyti taisykles, kuriomis būtų atsižvelgta į teisėtus vartotojų ir gamintojų interesus. Dėl šios priežasties reikėtų nustatyti su ženklinimu ir pateikimu susijusias Sąjungos taisykles;

(109)

siekiant užtikrinti atitiktį esamai ženklinimo tvarkai, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos išimtinės aplinkybės, kuriomis leidžiama neženklinti terminais „saugoma kilmės vietos nuoroda“ arba „saugoma geografinė nuoroda“;

(110)

siekiant atsižvelgti į specifinius vyno sektoriaus ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl ženklinimo duomenų, išskyrus numatytuosius šiame reglamente, pateikimo ir naudojimo; dėl tam tikrų privalomų duomenų ir neprivalomų duomenų; ir dėl pateikimo;

(111)

siekiant užtikrinti teisėtų ūkio subjektų interesų apsaugą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl laikino vynų, kuriems suteikta kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda ir kurių kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda atitinka būtinus reikalavimus, ženklinimo ir pateikimo;

(112)

siekiant užtikrinti, kad nebūtų pakenkta ūkio subjektams, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų dėl vyno, kuris pateiktas rinkai ir paženklintas pagal atitinkamas taisykles, taikytas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.;

(113)

siekiant atsižvelgti į specifinius Sąjungos ir tam tikrų trečiųjų šalių prekybos vyno sektoriaus produktais ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo ženklinimo ir pateikimo taisyklių eksportuoti skirtų produktų atveju, kai to reikia dėl atitinkamos trečiosios šalies teisės;

(114)

kad pasibaigus kvotų sistemos galiojimui būtų išlaikyta tinkama cukraus gamybos įmonių ir cukrinių runkelių augintojų teisių ir prievolių pusiausvyra, vis dar bus reikalingos specialios priemonės. Todėl turėtų būti nustatytos tipinės tarp jų sudarytus rašytinius tarpšakinius susitarimus reglamentuojančios nuostatos;

(115)

dėl 2006 m. cukraus režimo reformos Sąjungos cukraus sektoriuje įvyko esminių pokyčių. Kad cukrinių runkelių augintojai galėtų baigti prisitaikyti prie naujos padėties rinkoje ir poreikio labiau orientuotis į sektoriaus rinką, dabartinės cukraus kvotų sistemos taikymas turėtų būti pratęstas iki jos panaikinimo 2016–2017 prekybos metų pabaigoje;

(116)

siekiant atsižvelgti į specifinius cukraus sektoriaus ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl cukraus sektoriuje vartojamų terminų techninių apibrėžčių atnaujinimo; dėl runkelių pirkimo sąlygų, nustatytų šiame reglamente atnaujinimo; ir dėl tolesnių taisyklių, pagal kurias nustatomas įmonei pristatomo cukraus bendrasis svoris, taros svoris ir cukraus kiekis, ir dėl cukraus išspaudų;

(117)

pastarojo meto patirtis parodė, kad reikia specialių priemonių, kad būtų užtikrintas pakankamas cukraus tiekimas Sąjungos rinkai likusiu cukraus kvotų taikymo laikotarpiu;

(118)

siekiant atsižvelgti į specifinius cukraus sektoriaus ypatumus ir užtikrinti, kad būtų tinkamai atsižvelgta į visų šalių interesus, taip pat atsižvelgiant į būtinybę išvengti bet kokio rinkos sutrikdymo, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl pirkimo sąlygų ir tiekimo sutarčių; dėl runkelių pirkimo sąlygų, išdėstytų šiame reglamente, atnaujinimo; ir dėl kriterijų, kuriuos cukraus gamybos įmonės turi taikyti runkelių pardavėjams paskirstydamos runkelių kiekį, kuriam turi būti taikomos prieš sėją sudarytos tiekimo sutartys;

(119)

siekiant atsižvelgti į technikos raidą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomas produktų, kuriems gaminti gali būti naudojamas pramoninis cukrus, pramoninė izogliukozė ar pramoninis inulino sirupas, sąrašas;

(120)

siekiant užtikrinti, kad patvirtintos cukrų, izogliukozę ar inulino sirupą gaminančios ar perdirbančios įmonės vykdytų joms nustatytus įpareigojimus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos tokių įmonių patvirtinimo ir jo atšaukimo taisyklės, taip pat administracinių nuobaudų taikymo kriterijai;

(121)

siekiant atsižvelgti į specifinius cukraus sektoriaus ypatumus ir užtikrinti, kad būtų tinkamai atsižvelgta į visų šalių interesus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl terminų, vartojamų apibūdinant kvotų sistemos veikimą, reikšmių; ir dėl pardavimo į atokiausius regionus sąlygų;

(122)

siekiant užtikrinti, kad augintojams būtų tiesiogiai taikomas sprendimas į kitus metus perkelti tam tikrą produkcijos kiekį, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl cukraus kiekio perkėlimo į kitus metus;

(123)

kad būtų galima geriau valdyti vynmedžių auginimo pajėgumus, valstybės narės Komisijai turėtų pateikti savo gamybos pajėgumų sąrašą, sudarytą remiantis vynuogynų registru. Siekiant paskatinti valstybes nares pateikti tokį sąrašą, parama restruktūrizavimui ir konversijai turėtų būti skiriama tik sąrašą pateikusioms valstybėms narėms;

(124)

siekiant palengvinti valstybių narių gamybos pajėgumų stebėseną ir tikrinimą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomas vynuogynų registro turinys ir išimtys;

(125)

siekiant numatyti deramą atitinkamų produktų atsekamumo lygį, visų pirma siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą, turėtų būti reikalaujama, kad visi Sąjungos rinkos apyvartoje esantys vyno sektoriaus produktai, kuriems taikomas šis reglamentas, turėtų lydimuosius dokumentus;

(126)

siekiant palengvinti vyno produktų vežimą ir valstybių narių atliekamą tokių produktų tikrinimą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl taisyklių, susijusių su lydimaisiais dokumentais ir jų naudojimu, su sąlygomis, kuriomis lydimasis dokumentas laikomas saugomas kilmės vietos nuorodas arba saugomas geografines nuorodas patvirtinančiu dokumentu; dėl registro tvarkymo prievolės ir dėl jo naudojimo; dėl nustatymo, kas tvarko registrą, ir dėl prievolės tvarkyti registrą išimčių; ir dėl į registrą įtrauktinų operacijų;

(127)

atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės aktų dėl oficialių rašytinių sutarčių nėra, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės sutarčių teisės, gali nuspręsti nustatyti tokias sutartis privalomomis su sąlyga, kad tai darant būtų laikomasi Sąjungos teisės, visų pirma reikalavimo užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir bendrą rinkos organizavimą. Kadangi padėtis Sąjungos valstybėse narėse skiriasi, ir laikantis subsidiarumo principo, šis klausimas turėtų būti paliktas spręsti valstybėms narėms. Tačiau pieno ir pieno produktų sektoriuje, siekiant užtikrinti, kad tokios sutartys atitiktų tinkamus būtinuosius standartus, taip pat siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir bendrą rinkos organizavimą, tam tikros pagrindinės tokių sutarčių naudojimo sąlygos turėtų būti nustatytos Sąjungos lygmeniu. Dėl visų tokių pagrindinių sąlygų turėtų būti galima laisvai derėtis. Kadangi kai kurie pieno kooperatyvai galimai turi panašaus poveikio taisykles savo įstatuose, paprastumo sumetimais jiems turėtų būti netaikomas reikalavimas sudaryti sutartį. Siekiant sustiprinti tokios sutarčių sistemos veiksmingumą valstybės narės turėtų nuspręsti, ar sutartys turėtų būti taikomos ir tuo atveju, kai iš ūkininkų pieną surenka ir perdirbimo įmonėms pristato tarpininkai;

(128)

siekiant užtikrinti perspektyvią gamybos plėtrą, taip užtikrinant deramą pieno sektoriaus ūkininkų gyvenimo lygį, turėtų būti padidinta jų galia derybose su perdirbimo įmonėmis, kad pridėtinė vertė tiekimo grandinėje būtų tinkamiau paskirstyta. Siekiant, kad tie BŽŪP tikslai būtų pasiekti, pagal SESV 42 straipsnį ir 43 straipsnio 2 dalį turėtų būti priimta nuostata dėl galimybės gamintojų organizacijoms, kurias sudaro pieno sektoriaus ūkininkai, ar jų asociacijoms kolektyviai derėtis su pieninėmis dėl visai jų narių žalio pieno produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių sąlygų, įskaitant kainas. Siekiant išlaikyti veiksmingą konkurenciją pieno rinkoje, šiai galimybei turėtų būti taikomi tinkami kiekybiniai apribojimai. Siekiant, kad nebūtų pakenkta veiksmingam kooperatyvų veikimui ir siekiant aiškumo, reikėtų nustatyti, kad tais atvejais, kai ūkininko narystė kooperatyve apima pareigą pristatyti žalią pieną, kuri taikoma viso ūkininko pagaminto pieno arba jo dalies atžvilgiu, ir šios pareigos vykdymo sąlygos nustatytos kooperatyvo įstatuose arba jais grindžiamose taisyklėse ir sprendimuose, dėl tų sąlygų neturėtų būti deramasi per gamintojų organizaciją;

(129)

atsižvelgiant į saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų svarbą, ypač pažeidžiamose kaimo vietovėse, ir siekiant užtikrinti visų pirma sūrių su saugoma kilmės vietos nuoroda ir saugoma geografine nuoroda pridėtinę vertę bei išlaikyti jų kokybę, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pieno kvotų sistema nustos galioti, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama tarpšakinei organizacijai, gamintojų organizacijai arba grupei, kaip apibrėžta Reglamente (ES) Nr. 1151/2012, paprašius taikyti taisykles, kuriomis būtų reguliuojama visa tokio sūrio, pagaminto apibrėžtoje geografinėje vietovėje, pasiūla. Tokį prašymą turėtų paremti didžioji pieno gamintojų, kurie pagamina didžiąją dalį tam sūriui naudojamo pieno kiekio, dauguma, o tarpšakinių organizacijų ir grupių atveju – tai turėtų paremti didžioji sūrio gamintojų, pagaminančių didžiąją to sūrio dalį, dauguma;

(130)

kad Komisija galėtų stebėti pokyčius rinkoje, ji turi laiku gauti informaciją apie pristatyto žalio pieno kiekį. Todėl turėtų būti nustatyta, kad pirmasis supirkėjas reguliariai perduoda tokią informaciją valstybėms narėms ir kad valstybė narė tuos duomenis praneša Komisijai;

(131)

gamintojų organizacijos ir jų asociacijos gali naudingai prisidėti koncentruojant pasiūlą ir gerinant pardavimą, planavimą bei pritaikant gamybą prie paklausos, optimizuojant gamybos išlaidas ir stabilizuojant gamintojo kainas, atliekant mokslinius tyrimus, skleidžiant geriausios praktikos pavyzdžius ir teikiant techninę pagalbą, tvarkant šalutinius produktus ir valdant rizikos valdymo priemones, kuriomis gali naudotis jų nariai, taip padėdamos stiprinti gamintojų padėtį maisto grandinėje;

(132)

tarpšakinės organizacijos gali suvaidinti svarbų vaidmenį sudarant sąlygas tiekimo grandinės šalių dialogui, taip pat skleidžiant geriausios praktikos pavyzdžius ir rinkos skaidrumą;

(133)

todėl šiuo metu galiojančios gamintojų organizacijų, jų asociacijų, taip pat tarpšakinių organizacijų apibrėžimo ir pripažinimo taisyklės turėtų būti suderintos, racionalizuotos ir išplėstos, kad jose tam tikrų sektorių atveju būtų numatytas galimas pripažinimas, pateikus prašymą, pagal įstatus, parengtus vadovaujantis šiuo reglamentu. Visų pirma gamintojų organizacijų pripažinimo kriterijais ir įstatais turėtų būti užtikrinta, kad tokios organizacijos būtų kuriamos gamintojų iniciatyva ir būtų valdomos laikantis taisyklių, gamintojams nariams leidžiančių demokratiškai tikrinti savo organizacijos veiklą ir jos sprendimus;

(134)

šiuo metu įvairiuose sektoriuose galiojančios nuostatos, kuriose numatyta, kad valstybės narės tam tikromis sąlygomis gali tam tikras gamintojų organizacijų, jų asociacijų ir tarpšakinių organizacijų taisykles taikyti ir toms organizacijoms nepriklausantiems ūkio subjektams, ir kuriomis didinamas gamintojų organizacijų, jų asociacijų ir tarpšakinių organizacijų poveikis, yra veiksmingos, todėl turėtų būti suderintos, racionalizuotos, o į jų taikymo sritį įtraukti visi sektoriai;

(135)

turėtų būti numatyta galimybė patvirtinti tam tikras priemones, kurios padėtų lengviau pritaikyti pasiūlą prie rinkos poreikių ir kartu galėtų padėti stabilizuoti rinkas bei užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį;

(136)

siekiant paskatinti gamintojų organizacijas, gamintojų organizacijų asociacijas ir tarpšakines organizacijas imtis veiksmų, kuriais būtų sudarytos palankesnės sąlygos pasiūlai pritaikyti prie rinkos poreikių, išskyrus veiksmus, susijusius su pašalinimu iš rinkos, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl priemonių, kuriomis gerinama kokybė; skatinama geriau organizuoti gamybą, perdirbimą ir prekybą; sudaromos palankesnės sąlygos registruoti rinkos kainų tendencijas; ir sudaromos galimybės rengti trumpalaikes ir ilgalaikes prognozes remiantis taikomais gamybos būdais;

(137)

siekiant pagerinti vyno rinkos veikimą, valstybėms narėms turėtų būti sudarytos sąlygos įgyvendinti tarpšakinių organizacijų priimtus sprendimus. Tačiau į tokių sprendimų taikymo sritį neturėtų būti įtraukta veikla, kuri galėtų iškreipti konkurenciją;

(138)

kadangi oficialių rašytinių sutarčių naudojimui pieno sektoriuje taikomos atskiros nuostatos, tokių sutarčių naudojimas taip pat gali padėti sustiprinti ūkio subjektų kituose sektoriuose atsakomybę ir padidinti jų informuotumą apie poreikį geriau atsižvelgti į rinkos signalus, padidinti kainų pokyčių poveikį galutinei kainai ir pritaikyti pasiūlą prie paklausos, taip pat padėti išvengti tam tikros nesąžiningos komercinės praktikos. Kadangi nėra Sąjungos teisės aktų, susijusių su tokiomis sutartimis, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės sutarčių teisės, gali nuspręsti privalomai naudoti tokias sutartis, su sąlyga, kad tai darant būtų laikomasi Sąjungos teisės ir visų pirma užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas ir bendras rinkos organizavimas;

(139)

siekiant užtikrinti perspektyvią gamybos plėtrą, taigi, deramą galvijienos ir alyvuogių aliejaus sektorių gamintojų, taip pat tam tikrų pasėlių kultūrų gamintojų gyvenimo lygį, turėtų būti padidinta jų galia derybose su tolesnės gamybos grandies ūkio subjektais, kad pridėtinė vertė tiekimo grandinėje būtų tinkamiau paskirstyta. Kad tie BŽŪP tikslai būtų pasiekti, pripažintos gamintojų organizacijos turėtų turėti galimybę derėtis, laikydamosi kiekybinių ribų, dėl jų narių produkcijos daliai ar visai produkcijai taikytinų tiekimo sutarčių sąlygų, įskaitant kainas, su sąlyga, kad šios organizacijos siekia vieno ar kelių tikslų koncentruoti pasiūlą, teikti rinkai jos narių pagamintus produktus ir optimizuoti gamybos sąnaudas, ir su sąlyga, kad siekiant tų tikslų yra integruojama veikla ir toks integravimas gali žymiai pagerinti efektyvumą, kad gamintojų organizacijos veikla būtų apskritai prisidedama prie SESV 39 straipsnio tikslų įgyvendinimo. Tai galima pasiekti, jeigu gamintojų organizacija vykdo tam tikrą konkrečią veiklą ir jeigu ši veikla yra reikšminga pagal atitinkamos gamybos apimtį ir gamybos bei produkto pateikimo rinkai sąnaudas;

(140)

siekiant užtikrinti pridėtinę vertę ir išlaikyti visų pirma vytinto kumpio su saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda kokybę, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama, laikantis griežtų sąlygų, taikyti taisykles siekiant reguliuoti tokio vytinto kumpio pasiūlą, jeigu tokioms taisyklėms pritaria didelė jo gamintojų dauguma ir atitinkamais atvejais kiaulių augintojai su tuo kumpiu susijusioje geografinėje vietovėje;

(141)

prievolė užregistruoti visas tiekimo sutartis dėl Sąjungoje užaugintų apynių yra sudėtinga priemonė, todėl jos turėtų būti atsisakyta;

(142)

siekiant užtikrinti, kad gamintojų organizacijų, gamintojų organizacijų asociacijų ir tarpšakinių organizacijų tikslai ir atsakomybė būtų aiškiai apibrėžti ir kad būtų prisidėta prie jų veiksmų efektyvumo nesukuriant nereikalingos administracinės naštos ir nepažeidžiant asociacijų laisvės principo, visų pirma subjektų, kurie nėra tokių asociacijų nariai, atžvilgiu, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, susijusius su:

taisyklėmis dėl konkrečių tikslų, kurių gali, turi arba neturi siekti tokios organizacijos ir asociacijos ir kuriais atitinkamais atvejais turėtų būti papildomi šiuo reglamentu nustatyti tikslai; taisyklėmis dėl tokių organizacijų ir asociacijų, organizacijų (išskyrus gamintojų organizacijas) įstatų, konkrečių sąlygų, taikomų tam tikrų sektorių gamintojų organizacijų įstatams, įskaitant nukrypti leidžiančias nuostatas, tokių organizacijų ir asociacijų struktūros, narystės laikotarpio, dydžio, demokratinės atskaitomybės ir veiklos, taip pat ir susijungimų pasekmių; pripažinimo, pripažinimo panaikinimo ir sustabdymo sąlygų; pripažinimo, pripažinimo panaikinimo ir sustabdymo pasekmių, taip pat reikalavimų imtis taisomųjų veiksmų, jeigu nesilaikoma pripažinimo kriterijų;

tarptautinių organizacijų bei asociacijų ir taisyklių, susijusių su administracine pagalba tarpvalstybinio bendradarbiavimo atveju; sektorių, kuriuose gavus valstybių narių leidimą galima naudotis užsakomosiomis paslaugomis, ir veiklos, kuri gali būti vykdoma naudojantis užsakomosiomis paslaugomis, sąlygų ir pobūdžio ir organizacijų bei asociacijų teikiamų techninių priemonių; pagrindo, kuriuo remiantis apskaičiuojamas mažiausias būtinas organizacijų ir asociacijų tinkamos parduoti produkcijos kiekis arba vertė; taisyklių dėl žalio pieno kiekio, dėl kurio gamintojų organizacija veda derybas, apskaičiavimo, narių, kurie nėra gamintojai (gamintojų organizacijų atveju) ir gamintojų organizacijos (gamintojų organizacijų asociacijų atveju), priėmimo;

organizacijų tam tikrų taisyklių taikymo ne tik jų nariams ir ne narių mokamo privalomo narystės mokesčio, įskaitant tai, kaip tokios organizacijos naudoja ir paskirsto tokį mokestį, ir griežtesnių gamybos taisyklių, kurių taikymas gali būti išplėstas, sąrašą, papildomus reikalavimus dėl atstovaujamumo, susijusias ekonomines zonas (įskaitant Komisijos atliekamą jų apibrėžimo tikrinimą), trumpiausius laikotarpius, kuriuos taisyklės turėtų galioti prieš jų taikymo išplėtimą, asmenis ar organizacijas, kuriems taisyklės gali būti taikomos arba kurių gali būti reikalaujama mokėti įnašus, ir sąlygas, kuriomis Komisija gali reikalauti, kad būtų atsisakyta leisti išplėsti taisyklių taikymą arba mokėti privalomus įnašus arba toks taisyklių taikymo išplėtimas ar privalomų įnašų mokėjimas būtų panaikintas;

(143)

prekybos srautų stebėjimas pirmiausia yra valdymo klausimas, kuris turėtų būti sprendžiamas lanksčiai. Sprendimas dėl licencijų reikalavimo įvedimo turėtų būti priimamas atsižvelgiant į tai, ar reikia licencijų, ar reikia valdyti atitinkamas rinkas ir visų pirma ar reikia stebėti atitinkamų produktų importą arba eksportą;

(144)

siekiant atsižvelgti į Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus ir į taikomus Sąjungos socialinius, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės standartus, į poreikį stebėti prekybos ir padėties rinkoje bei importo ir eksporto raidą, į poreikį patikimai valdyti rinką ir mažinti administracinę naštą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais būtų nustatytas produktų, kurių atveju būtina pateikti importo arba eksporto licenciją, sąrašas, taip pat nustatyti atvejai ir situacijos, kai pateikti importo arba eksporto licenciją nėra būtina;

(145)

siekiant numatyti kitus licencijų sistemos aspektus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, susijusius su taisyklėmis dėl: su licencija susijusių teisių ir prievolių, jos teisinių pasekmių ir atvejų, kai taikomas leistinas nuokrypis kalbant apie prievolės importuoti ar eksportuoti licencijoje nurodytą kiekį laikymąsi arba kai privaloma nurodyti kilmę, importo licencijos išdavimo arba produktų išleidimo į laisvą apyvartą, kurių atveju turi būti pateikiamas trečiosios šalies arba subjekto išduotas dokumentas, kuriuo paliudijama, inter alia, produktų kilmė, autentiškumas ir kokybės savybės; licencijos perdavimo arba jos perduodamumo apribojimų; papildomų sąlygų, taikomų kanapių importo licencijoms, ir valstybių narių tarpusavio administracinės pagalbos, siekiant išvengti sukčiavimo ir pažeidimų arba tokius sukčiavimo ir pažeidimų atvejus išnagrinėti, principo; ir atvejų ir situacijų, kai reikia pateikti užstatą, kuriuo užtikrinama, kad produktai bus importuojami ar eksportuojami licencijos galiojimo laikotarpiu, arba kai tokio užstato pateikti nereikia;

(146)

pagrindiniai žemės ūkio produktams taikomų muitų elementai, pagrįsti PPO susitarimais ir dvišaliais susitarimais, nustatyti Bendrajame muitų tarife. Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai patvirtinti išsamiam importo muitų apskaičiavimui pagal tuos pagrindinius elementus skirtas priemones;

(147)

tam tikriems produktams toliau turėtų būti taikoma įvežimo kainų sistema. Siekiant užtikrinti tos sistemos veiksmingumą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl deklaruotos siuntos įvežimo kainos teisingumo patikrinimo naudojant fiksuoto dydžio importo vertę ir nustatyti sąlygas, kuriomis reikalaujama pateikti užstatą;

(148)

siekiant išvengti neigiamo poveikio Sąjungos rinkai, kurį gali sukelti tam tikrų žemės ūkio produktų importas, arba tokį poveikį neutralizuoti, tokiems importuojamiems produktams turėtų būti taikomas papildomas muitas, jei tenkinamos tam tikros sąlygos;

(149)

tam tikromis sąlygomis tikslinga leisti pradėti naudoti ir administruoti importo tarifines kvotas, nustatytas pagal SESV sudarytuose tarptautiniuose susitarimuose arba kituose Sąjungos teisės aktuose. Importo tarifinių kvotų atveju taikomu administravimo metodu turėtų būti deramai atsižvelgiama į esamos ir besiformuojančios Sąjungos gamybos, perdirbimo ir vartojimo rinkos aprūpinimo poreikius, susijusius su konkurencingumu, tiekimo užtikrintumu ir tęstinumu, ir į poreikį išsaugoti rinkos pusiausvyrą.

(150)

siekiant atitikti įsipareigojimus, esančius susitarimuose, sudarytuose kaip dalis Urugvajaus raundo daugiašalių derybų dėl prekybos dėl 2 000 000 tonų kukurūzų ir 30 000 000 tonų sorgų importo į Ispaniją tarifinių kvotų, taip pat dėl 5 000 000 tonų kukurūzų importo į Portugaliją tarifinių kvotų, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos nuostatos, būtinos importui pagal tarifines kvotas vykdyti ir atitinkamais atvejais nuostatos dėl atitinkamų valstybių narių mokėjimo agentūrų importuotų kiekių viešojo sandėliavimo.

(151)

siekiant užtikrinti vienodas galimybes naudotis esamais tarifinės kvotos kiekiais ir taikyti vienodas sąlygas ūkio subjektams, kurie naudojasi importo tarifine kvota, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais: nustatomos sąlygos ir atitikties reikalavimai, kurių turi laikytis ūkio subjektas, kad galėtų pateikti paraišką pagal tarifinę kvotą; nustatomos taisyklės, reglamentuojančios ūkio subjektų teisių perdavimą vieni kitiems ir prireikus apribojimus, kurie taikomi administruojamos tarifinės kvotos perdavimams; ir nustatoma, kad norint naudotis tarifine kvota reikia pateikti užstatą; prireikus numatomi tam tikri specifiniai tarifinės kvotos ypatumai, jai taikytini reikalavimai ar apribojimai, nustatyti tarptautiniame susitarime arba kitame susijusiame akte;

(152)

tam tikrais atvejais žemės ūkio produktams gali būti taikoma speciali importo tvarka trečiosiose šalyse, jei tie produktai atitinka tam tikras specifikacijas ir (arba) kainų sąlygas. Siekiant užtikrinti tinkamą tokios sistemos taikymą, būtinas importuojančios trečiosios šalys ir Sąjungos valdžios institucijų administracinis bendradarbiavimas. Tuo tikslu prie tokių produktų turėtų būti pridėtas Sąjungoje išduotas sertifikatas;

(153)

siekiant užtikrinti, kad eksportuojamiems produktams tam tikromis sąlygomis galėtų būti taikoma speciali importo į trečiąją šalį tvarka laikantis pagal SESV Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl reikalavimo, kad valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą, po atitinkamų patikrų turėtų išduoti dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad sąlygos įvykdytos;

(154)

kad neteisėtai auginamos kanapės netrikdytų pluoštinių kanapių sektoriaus rinkos, šiame reglamente turėtų būti numatytos kanapių ir kanapių sėklų importo patikros, kuriomis užtikrinama, kad prie tokių produktų būtų pridėta tam tikrų garantijų dėl jų tetrahidrokanabinolio kiekio. Be to, ne sėjai skirtų kanapių sėklų importui ir toliau turėtų būti taikoma kontrolės sistema, kurioje numatyta atitinkamiems importuotojams taikyti leidimų tvarką;

(155)

visoje Sąjungoje vykdoma apynių sektoriaus produktų kokybės politika. Kalbant apie importuojamus produktus, į šį reglamentą turėtų būti įtrauktos nuostatos, užtikrinančios, kad būtų importuojami tik lygiaverčius minimalius kokybės reikalavimus atitinkantys produktai. Siekiant sumažinti administracinę naštą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus atvejais, kuriais neturėtų būti taikomi su lygiavertiškumo pažymos ir pakuotės ženklinimu susiję įpareigojimai;

(156)

Sąjunga su trečiosiomis šalimis yra sudariusi keletą susitarimų dėl lengvatinių sąlygų patekti į rinką, pagal kuriuos toms šalims leidžiama palankiomis sąlygomis eksportuoti į Sąjungą cukranendrių cukrų. Tam tikrą laikotarpį turėtų būti išlaikytos susijusios nuostatos dėl rafinavimo įmonėms reikalingo rafinuoti skirto cukraus poreikio įvertinimo ir, esant tam tikroms aplinkybėms, importo licencijų rezervavimo tik didelį importuoto žaliavinio cukranendrių cukraus kiekį naudojančioms specializuotoms įmonėms, kurios laikomos nuolatinėmis rafinavimo įmonėmis Sąjungoje. Siekiant užtikrinti, kad importuotas rafinuoti skirtas cukrus būtų rafinuojamas pagal tuos reikalavimus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl su importo tvarkos veikimu susijusių terminų vartojimo; sąlygų ir atitikties reikalavimų, kurių turi laikytis ūkio subjektas, kad galėtų pateikti prašymą importo licencijai gauti, įskaitant garantijos pateikimą, ir skirtinų administracinių sankcijų taisyklių;

(157)

muitų sistema suteikia galimybę atsisakyti visų kitų apsaugos priemonių prie Sąjungos išorės sienų. Vidaus rinka ir muitų mechanizmas išimtinėmis aplinkybėms gali pasirodyti netinkami. Tokiais atvejais, kad Sąjungos rinka neliktų be apsaugos nuo galimų sutrikimų, Sąjungai turėtų būti suteikta galimybė nedelsiant imtis visų būtinų priemonių. Tokios priemonės turėtų atitikti tarptautinius Sąjungos įsipareigojimus;

(158)

tikslinga numatyti galimybę sustabdyti laikinojo įvežimo ir išvežimo perdirbti tvarkos taikymą, kai dėl tokios tvarkos sutrikdoma arba gali būti sutrikdyta Sąjungos rinka;

(159)

eksporto į trečiąsias šalis grąžinamosios išmokos, grindžiamos kainų Sąjungoje ir pasaulinėje rinkoje skirtumu ir neviršijančios įsipareigojimais PPO nustatytų ribų, turėtų būti išlaikytos kaip priemonė, kuri gali apimti tam tikrus produktus, kuriems taikomas šis reglamentas, kai vidaus rinkos sąlygos patenka į tų rinkos sąlygų, kurioms esant galima taikyti išimtines priemones, taikymo sritį. Subsidijuojamam eksportui turėtų būti taikomi vertės ir kiekio apribojimai ir, nedarant poveikio išimtinių priemonių taikymui, grąžinamosios išmokos turėtų būti lygios nuliui;

(160)

vertės apribojimų laikymasis turėtų būti užtikrinamas tuo metu, kai nustatomos eksporto grąžinamosios išmokos, stebint mokėjimus pagal taisykles, susijusias su Europos žemės ūkio garantijų fondu. Stebėsenai palengvinti eksporto grąžinamosios išmokos galėtų būti privaloma tvarka nustatomos iš anksto ir numatoma galimybė diferencijuotų grąžinamųjų išmokų atveju pakeisti paskirties vietą tam tikroje geografinėje vietovėje, kuriai taikoma bendra eksporto grąžinamosios išmokos norma. Jeigu paskirties vieta pakeičiama, turėtų būti mokama faktinei paskirties vietai taikoma eksporto grąžinamoji išmoka, kuri neviršija iš anksto nustatytai paskirties vietai taikomos sumos;

(161)

kiekio apribojimų laikymąsi turėtų užtikrinti patikima ir veiksminga stebėsenos sistema. Šiuo tikslu eksporto grąžinamosios išmokos turėtų būti skiriamos, jeigu yra išduota eksporto licencija. Eksporto grąžinamosios išmokos turėtų būti skiriamos neviršijant nustatytų ribų, atsižvelgiant į konkretų kiekvieno atitinkamo produkto atvejį. Šios taisyklės išimtis turėtų būti leidžiama taikyti tik Sutarčių I priede neišvardytiems perdirbtiems produktams, kuriems netaikomi kiekio apribojimai. Reikėtų numatyti nuo valdymo taisyklių griežto laikymosi reikalavimo leidžiančią nukrypti nuostatą, taikytiną kai nėra tikėtina, jog eksportuojamas kiekis, už kurį skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos, viršys nustatytą kiekį;

(162)

gyvų galvijų eksporto atveju eksporto grąžinamosios išmokos turėtų būti skiriamos ir mokamos tik tuo atveju, jei laikomasi Sąjungos teisės aktų dėl gyvūnų gerovės ir visų pirma dėl vežamų gyvūnų apsaugos;

(163)

siekiant užtikrinti tinkamą eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos veikimą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl reikalavimo pateikti užstatą, kuriuo užtikrinamas ūkio subjektų įpareigojimų vykdymas;

(164)

siekiant kuo labiau sumažinti ūkio subjektams ir valdžios institucijoms tenkančią administracinę naštą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos ribinės vertės, kurių neviršijus nebūtų privaloma laikytis prievolės išduoti arba pateikti eksporto licenciją; kuriais nustatomos paskirties vietos arba operacijos, kurių atveju gali būti pateisinamas atleidimas nuo prievolės pateikti eksporto licenciją, ir kuriais leidžiama pateisinamais atvejais eksporto licencijas išduoti ex post;

(165)

siekiant išspręsti praktines situacijas, pateisinančias visišką arba dalinę atitiktį eksporto grąžinamųjų išmokų skyrimo reikalavimams, ir padėti ūkio subjektams įveikti laikotarpį nuo eksporto grąžinamosios išmokos paraiškos pateikimo iki galutinio grąžinamosios išmokos mokėjimo, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl: kitos grąžinamosios išmokos mokėjimo datos; išankstinio eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimo, įskaitant užstato pateikimo ir grąžinimo sąlygas; papildomų įrodymų, kai kyla abejonių dėl tikrosios produktų paskirties vietos ir galimybę reimportuoti į Sąjungos muitų teritoriją; paskirties vietų, kurioms taikoma eksporto iš Sąjungos tvarka, ir dėl paskirties vietų, atitinkančių eksporto grąžinamųjų išmokų skyrimo reikalavimus, įtraukimo į Sąjungos muitų teritoriją;

(166)

siekiant užtikrinti, kad Sutarčių I priede išvardytų produktų ir iš jų pagamintų perdirbtų produktų eksportuotojams būtų suteiktos vienodos galimybės gauti eksporto grąžinamąsias išmokas, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl tam tikrų žemės ūkio produktų taisyklių taikymo produktams, eksportuojamiems kaip perdirbtos prekės;

(167)

siekiant užtikrinti, kad produktai, už kuriuos skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos, būtų eksportuoti iš Sąjungos muitų teritorijos ir kad jie nebūtų į tą teritoriją grąžinami, taip pat siekiant kuo labiau sumažinti ūkio subjektų įrodymų, kad produktai, už kuriuos skiriamos diferencijuotos grąžinamosios išmokos, pasiekė paskirties šalį, rengimo ir teikimo administracinę naštą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl taisyklių, reglamentuojančių: terminą, iki kurio produktai turi būti išvežti iš Sąjungos muitų teritorijos, įskaitant laikino pakartotino įvežimo terminą; perdirbimą, kuris gali būti tuo laikotarpiu taikomas produktams, už kuriuos skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos; įrodymą, kad produktai pasiekė paskirties vietą, kad už juos galima būtų skirti diferencijuotąsias grąžinamąsias išmokas; grąžinamųjų išmokų ribines vertes ir sąlygas, kuriomis eksportuotojai gali būti atleisti nuo reikalavimo pateikti tokį įrodymą; ir įrodymo, kurį atlieka nepriklausomos trečiosios šalys, kad produktai, kai skiriamos diferencijuotosios grąžinamosios išmokos, pasiekė paskirties vietą, patvirtinimo sąlygas;

(168)

siekiant paskatinti eksportuotojus laikytis gyvūnų gerovės reikalavimų ir siekiant suteikti galimybę kompetentingoms valdžios institucijoms tikrinti, ar tinkamai naudojamos eksporto grąžinamosios išmokos, kai tos išmokos skiriamos su sąlyga, kad laikomasi gyvūnų gerovės reikalavimų, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, susijusius su gyvūnų gerovės reikalavimų laikymusi už Sąjungos muitų teritorijos ribų, įskaitant galimybę kreiptis į nepriklausomas trečiąsias šalis;

(169)

siekiant atsižvelgti į įvairių sektorių specifinius ypatumus, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl ūkio subjektams ir produktams, už kuriuos gali būti skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos, taikytinų specialių reikalavimų bei sąlygų ir eksporto grąžinamosioms išmokoms apskaičiuoti taikomų koeficientų nustatymo, atsižvelgiant į tam tikrų iš grūdų gaminamų spiritinių gėrimų brandinimo procesą;

(170)

minimalios žydinčių gėlių svogūnėlių eksporto kainos yra nebenaudingos, todėl turėtų būti panaikintos;

(171)

pagal SESV 42 straipsnį su konkurencija susijusios SESV nuostatos taikomos žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai jais tik tiek, kiek nustatyta Sąjungos teisės aktuose pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį ir laikantis joje nustatytos procedūros;

(172)

atsižvelgiant į specifinius žemės ūkio sektoriaus ypatumus ir į šio sektorius priklausomumą nuo gero visos maisto tiekimo grandinės veikimo, įskaitant veiksmingą konkurencijos taisyklių taikymą visų susijusių sektorių atžvilgiu visoje maisto tiekimo grandinėje, kuriai gali būti būdinga itin didelė koncentracija, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas konkurencijos taisyklių taikymui, kaip nustatyta SESV 42 straipsnyje. Tuo tikslu reikia, kad Komisija ir valstybių narių konkurencijos institucijos glaudžiai bendradarbiautų. Be to, Komisijos priimtos gairės atitinkamais atvejais yra tinkama priemonė orientuoti įmones ir kitus susijusius suinteresuotuosius subjektus;

(173)

turėtų būti nustatyta, kad konkurencijos taisyklės, susijusios su SESV 101 straipsnyje nurodytais susitarimais, sprendimais bei veiksmais ir su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, taikomos žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai jais, jeigu jų taikymas netrukdo siekti BŽŪP tikslų;

(174)

ūkininkų ar gamintojų organizacijoms arba jų asociacijoms, kurių tikslas – bendra žemės ūkio produktų gamyba ar prekyba jais arba bendros infrastruktūros naudojimas, reikėtų taikyti ypatingą tvarką, nebent tokia bendra veikla užkirstų kelią konkurencijai arba trukdytų siekti SESV 39 straipsnyje numatytų tikslų;

(175)

nedarant poveikio tam tikrų produktų, pavyzdžiui sūrio ar kumpio su saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda arba vyno, kuriam taikomos specialios taisyklės, pasiūlos reguliavimui, tam tikrai tarpšakinių organizacijų veiklai reikėtų taikyti ypatingą požiūrį su sąlyga, kad dėl tokios veiklos nebus padalytos rinkos, nebus padarytas poveikis sklandžiam bendram rinkos organizavimui, iškreipta ar panaikinta konkurencija, taip pat jei tokia veikla nesusijusi su kainų ar kvotų nustatymu arba diskriminavimu;

(176)

nacionalinės pagalbos skyrimas sukeltų pavojų tinkamam vidaus rinkos veikimui. Todėl SESV nuostatos dėl valstybės pagalbos skyrimo paprastai turėtų būti taikomos žemės ūkio produktams. Nepaisant to, tam tikrais atvejais turėtų būti leidžiama taikyti išimtis. Kai tokios išimtys taikomos, Komisijai turėtų būti suteikta galimybė sudaryti esamų, naujų ar siūlomų nacionalinės pagalbos rūšių sąrašą, pateikti valstybėms narėms atitinkamas pastabas ir pasiūlyti tinkamas priemones;

(177)

nuostatos dėl vynmedžių išnaikinimo priemokų ir tam tikrų priemonių pagal vyno sektoriaus paramos programas pačios savaime neturėtų trukdyti tais pačiais tikslais skirti nacionalinių išmokų;

(178)

dėl ypatingos šiaurės elnių auginimo bei prekybos jais ir jų produktų gamybos ir prekybos jais sektoriaus ekonominės padėties Suomija ir Švedija tokiai veiklai turėtų ir toliau skirti nacionalines išmokas;

(179)

Suomijoje cukriniai runkeliai auginami ypatingomis geografinėmis ir klimato sąlygomis, kurios neigiamai paveiks sektorių, papildomai prie cukraus sektoriaus reformos bendro poveikio. Todėl tai valstybei narei turėtų būti leista nuolat skirti nacionalines išmokas savo cukrinių runkelių augintojams;

(180)

valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė skirti nacionalines išmokas, kad galėtų būti bendrai finansuojamos šiame reglamente nurodytos bitininkystės priemonės, taip pat siekiant apsaugoti nepalankiomis struktūrinėmis ar gamtinėmis sąlygomis veikiančius bitynus arba tuos bitynus, kuriems taikomos ekonominio vystymosi programos, išskyrus gamybai arba prekybai skirtas nacionalines išmokas;

(181)

valstybėms narėms, dalyvaujančioms galimybių gauti vaikams skirtų maisto produktų gerinimo sistemose, turėtų būti suteikta galimybė be Sąjungos pagalbos skirti nacionalinę pagalbą produktų tiekimui ir tam tikroms susijusioms išlaidoms padengti;

(182)

siekiant reaguoti į pagrįstus krizės atvejus net ir po to, kai 2012 m. pasibaigs pereinamasis laikotarpis, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė už distiliavimą krizės atveju skirti nacionalines išmokas, kurių bendras biudžetas neviršytų 15 % valstybės narės nacionalinei paramos programai numatyto atitinkamo metinio biudžeto. Prieš skiriant tokias nacionalines išmokas, apie jas turėtų būti pranešama Komisijai ir jos turėtų būti patvirtintos;

(183)

siekiant sumažinti ankstesnės Sąjungos paramos už riešutus atsiejimo poveikį, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama ir toliau už riešutus skirti nacionalines išmokas, kaip šiuo metu numatyta Reglamento (EB) Nr. 73/2009 120 straipsnyje. Siekiant aiškumo, kadangi tas reglamentas turi būti panaikintas, tos nacionalinės išmokos turėtų būti numatytos šiame reglamente;

(184)

siekiant efektyviai ir veiksmingai reaguoti į rinkos sutrikdymo pavojų, turėtų būti numatytos specialios intervencinės priemonės. Reikėtų nustatyti tų priemonių taikymo sritį;

(185)

siekiant efektyviai ir veiksmingai reaguoti į rinkos sutrikdymo pavojų, sukeliamą didelio kainų kilimo arba kritimo vidaus ar išorės rinkose arba kitų įvykių ir aplinkybių, smarkiai sutrikdančių ar galinčių sutrikdyti rinką, jeigu tikėtina, kad tokia padėtis tęsis toliau arba jos pasekmės sunkės, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais nustatomos priemonės, būtinos tokiai padėčiai rinkoje ištaisyti, kartu laikantis tarptautiniuose susitarimuose nustatytų prievolių bei su sąlyga, kad visos kitos pagal šį reglamentą galimos priemonės pasirodo esančios nepakankamos, įskaitant priemones, kuriomis išplečiama arba keičiama kitų šiame reglamente numatytų priemonių taikymo sritis, trukmė ar kiti aspektai arba numatomos eksporto grąžinamosios išmokos ar visiškai arba iš dalies sustabdomas importo muitų taikymas, įskaitant, jei reikia, tam tikriems kiekiams ar laikotarpiams;

(186)

dėl laisvo judėjimo apribojimų, atsirandančių taikant kovai su gyvūnų ligų plitimu skirtas priemones, vienos ar daugiau valstybių narių rinkose galėtų kilti sunkumų. Patirtis rodo, kad dideli rinkos sutrikimai, pavyzdžiui, smarkiai sumažėjęs vartojimas ar didelis kainų kritimas, gali būti susiję su vartotojų pasitikėjimo praradimu dėl pavojaus visuomenės, gyvūnų ar augalų sveikatai. Atsižvelgiant į patirtį, priemonės, susijusios su vartotojų pasitikėjimo praradimu, turėtų būti taikomos ir augalų produktams;

(187)

galvijienai, pienui ir pieno produktams, kiaulienai, avienai ir ožkienai, kiaušiniams ir paukštienai taikomos išimtinės rinkos rėmimo priemonės turėtų būti tiesiogiai susijusios su sveikatos ir veterinarijos priemonėmis, priimtomis siekiant kovoti su ligų plitimu. Jų turėtų būti imamasi valstybių narių prašymu, kad rinkose būtų išvengta didelių sutrikimų;

(188)

kad būtų veiksmingai reaguojama į išimtines aplinkybes, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus, kuriais papildomas šiame reglamente nustatytas produktų, kurių atžvilgiu gali būti patvirtinamos išimtinės paramos priemonės, sąrašas;

(189)

Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai patvirtinti priemones, būtinas konkrečioms problemoms spręsti kritinės situacijos atvejais;

(190)

pieno sektoriuje gali būti ypatingai svarbu efektyviai ir veiksmingai reaguoti į rinkos sutrikdymo pavojus. Analogiškai, esant kritinei situacijai gali iškilti tam tikro pobūdžio problemų. Todėl būtina pabrėžti, kad pirmiau minėtos priemonės, Komisijos tvirtinamos rinkos sutrikdymo, įskaitant rinkos pusiausvyros sutrikimą, atveju, arba priemonės, kurių reikia tam tikro pobūdžio problemoms, iškilusioms susidarius kritinei situacijai, spręsti, visų pirma gali būti skirtos pieno sektoriui;

(191)

siekiant reaguoti į padėtį didelio rinkos pusiausvyros sutrikimo laikotarpiais kaip išimtinės priemonės gali būti tikslingi tam tikrų kategorijų kolektyviniai privačių ūkio subjektų veiksmai siekiant stabilizuoti atitinkamus sektorius, su sąlyga, kad taikomos konkrečiai apibrėžtos apsaugos priemonės, apribojimai ir sąlygos. Kai tokie veiksmai gali patekti į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, Komisija turėtų galėti numatyti tam tikrą ribotos trukmės nukrypti leidžiančią nuostatą. Tačiau šie veiksmai turėtų papildyti Sąjungos veiksmus, kurių ji imasi įgyvendindama valstybės intervencijos ir privačiojo sandėliavimo priemones, arba šiame reglamente numatytas išskirtines priemones, ir jie neturėtų kliudyti vidaus rinkos veikimui;

(192)

turėtų būti suteikta galimybė reikalauti, kad šio reglamento taikymo, žemės ūkio produktų rinkos stebėsenos, analizės ir valdymo, rinkos skaidrumo užtikrinimo ir tinkamo BŽŪP priemonių veikimo užtikrinimo, BŽŪP priemonių tikrinimo, kontrolės, stebėsenos, vertinimo ir audito tikslais, taip pat tarptautiniuose susitarimuose nustatytų reikalavimų, įskaitant tuose susitarimuose numatytus pranešimo reikalavimus, laikymosi tikslais įmonės, valstybės narės arba trečiosios šalys pateiktų pranešimus. Siekiant užtikrinti, kad būtų taikoma suderinta, racionalesnė ir paprastesnė metodika, Komisija turėtų būti įgaliota patvirtinti su pranešimais susijusias būtinas priemones. Tai darydama ji turėtų atsižvelgti į duomenų poreikį ir potencialių duomenų šaltinių sinergijas;

(193)

siekiant užtikrinti informacijos sistemų vientisumą ir perduodamų dokumentų bei susijusių duomenų autentiškumą ir aiškumą, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl praneštinos informacijos pobūdžio ir rūšies, tvarkytinų duomenų kategorijų ir ilgiausių saugojimo laikotarpių, tvarkymo tikslo, visų pirma tuo atveju, jei tokie duomenys skelbiami ir perduodami trečiosioms šalims, prieigos prie informacijos arba informacijos sistemų, kuriomis suteikiama galimybė naudotis, teisių ir informacijos skelbimo sąlygų;

(194)

turėtų būti taikomi Sąjungos teisė, kuria reglamentuojama asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis ir laisvas tokių duomenų judėjimas, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (10) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 (11);

(195)

buvo pasikonsultuota su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis 2011 m. gruodžio 14 d. pateikė nuomonę (12);

(196)

lėšos iš žemės ūkio sektoriaus krizių rezervo turėtų būti perduotos laikantis Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 24 straipsnyje ir Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo (13) 22 punkte nustatytų sąlygų ir tvarkos, ir turėtų būti aiškiai nustatyta, kad šis reglamentas yra taikytinas pagrindinis aktas;

(197)

siekiant užtikrinti sklandų perėjimą nuo Reglamente (EB) Nr. 1234/2007 numatytų priemonių prie šiame reglamente nustatytų priemonių, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti tam tikrus aktus dėl būtinų priemonių, visų pirma priemonių, būtinų siekiant apsaugoti įmonių įgytas teises ir teisėtus lūkesčius;

(198)

skubos tvarka priimant deleguotuosius aktus pagal šį reglamentą turėtų būti taikoma išskirtiniais atvejais, jei yra priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti, siekiant efektyviai ir veiksmingai reaguoti į rinkos sutrikdymo pavojų arba rinkos sutrikimų atvejais. Skubos tvarka turėtų būti taikoma pagrįstai ir turėtų būti tiksliai įvardyti jos taikymo atvejai;

(199)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (14);

(200)

nagrinėjimo procedūra turėtų būti taikoma teisės aktams, kuriais įgyvendinamas šis reglamentas, priimti, atsižvelgiant į tai, kad tie aktai susiję su BŽŪP, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 182/2011 2 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktyje. Kita vertus, patariamoji procedūra turėtų būti taikoma aktų, kuriais įgyvendinamas šis reglamentas ir kurie susiję su konkurencijos klausimais, priėmimui, atsižvelgiant į tai, kad patariamoji procedūra paprastai naudojama priimant įgyvendinimo aktus konkurencijos teisės srityje;

(201)

Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus, kuriais priimamos, keičiamos arba atšaukiamos Sąjungos apsaugos priemonės, sustabdomas laikinojo įvežimo ar išvežimo perdirbti tvarkos taikymas, jei tai būtina norint nedelsiant reaguoti į padėtį rinkoje ir nedelsiant spręsti konkrečias problemas, tinkamai pagrįstais atvejais, kai to reikia dėl privalomos skubos priežasčių;

(202)

tam tikrų šiame reglamente numatytų priemonių atveju, kai reikia imtis skubių veiksmų, arba kurios susijusios su paprasčiausiu bendrųjų nuostatų taikymu konkrečioms situacijoms be teisės veikti savo nuožiūra, Komisija turėtų būti įgaliota priimti įgyvendinimo aktus netaikant Reglamento (ES) Nr. 182/2011;

(203)

be to, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai vykdyti tam tikras administracines arba valdymo užduotis, dėl kurių nereikia priimti deleguotųjų arba įgyvendinimo aktų;

(204)

šiame reglamente turėtų būti numatytos tam tikros Kroatijai skirtos specialios taisyklės pagal Kroatijos stojimo aktą (15);.

(205)

pagal Reglamentą (EB) Nr. 1234/2007 įsigaliojus šiam reglamentui, per pagrįstą laikotarpį nustos galioti kelios konkretiems sektoriams skirtos priemonės. Panaikinus Reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, atitinkamos nuostatos ir toliau turėtų būti taikomos iki atitinkamų sistemų galiojimo pabaigos;

(206)

Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 922/72 (16) dėl pagalbos už šilkverpius 1972–1973 auginimo metams, yra nebeaktualus; Reglamentas (EEB) Nr. 234/79 dėl Bendrojo muitų tarifo nomenklatūros patikslinimo tvarkos yra pakeistas šiuo reglamentu; Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1601/96 (17) dėl pagalbos apynių augintojams už 1995 m. derlių yra laikina priemonė, kuri, atsižvelgiant į jos pobūdį, jau nebeaktuali. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1037/2001 (18), leidžiantis siūlyti ir tiekti kai kuriuos importuotus vynus, yra pakeistas Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl prekybos vynu, kuris buvo priimtas Tarybos sprendimu 2006/232/EB (19), nuostatomis ir todėl yra nebeaktualus. Siekiant aiškumo ir teisinio tikrumo tie reglamentai turėtų būti panaikinti;

(207)

tam tikros pieno ir pieno produktų sektoriuje taikomos taisyklės, visų pirma reglamentuojančios sutartinius santykius ir derybas; sūrio, pažymėto saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda, pasiūlą; ir pirmųjų pirkėjų, gamintojų organizacijų, gamintojų organizacijų asociacijų ir tarpšakinių organizacijų deklaracijas, įsigaliojo neseniai ir tebėra pagrįstos atsižvelgiant į dabartines pieno rinkos ekonomines aplinkybes ir tiekimo grandinės struktūrą. Todėl jos turėtų būti taikomos tame sektoriuje pakankamai ilgą laikotarpį (prieš pieno kvotų panaikinimą ir po jo), kad jos padarytų visą galimą poveikį. Tačiau tos taisyklės turėtų būti laikinos ir jas turėtų būti galima peržiūrėti. Komisija turėtų priimti pieno rinkos pokyčių ataskaitas, kuriose visų pirma būtų aptariamos galimos ūkininkams skirtos paskatos sudaryti bendros gamybos susitarimus; iš kurių pirma turi būti pateikta iki 2014 m. birželio 30 d. ir antroji – 2018 m. gruodžio 31 d.,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I   DALIS

ĮVADINĖS NUOSTATOS

1 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šiuo reglamentu nustatomas bendras žemės ūkio produktų – Sutarčių I priede išvardytų visų produktų, išskyrus žuvininkystės ir akvakultūros produktus, kaip apibrėžta Sąjungos teisės aktuose dėl bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo, rinkų organizavimas.

2.   1 dalyje apibrėžti žemės ūkio produktai suskirstomi į šio reglamento I priedo atitinkamose dalyse išvardytus šiuos sektorius:

a)

grūdų, I dalis;

b)

ryžių, II dalis;

c)

cukraus, III dalis;

d)

sausųjų pašarų, IV dalis;

e)

sėklų, V dalis;

f)

apynių, VI dalis;

g)

alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių, VII dalis;

h)

linų ir kanapių, VIII dalis;

i)

vaisių ir daržovių, IX dalis;

j)

perdirbtų vaisių ir daržovių produktų, X dalis;

k)

bananų, XI dalis;

l)

vyno, XII dalis;

m)

augančių medžių ir kitų augalų, svogūnėlių, šaknų ir kitų panašių augalų dalių, skintų gėlių ir dekoratyvinių žalumynų, XIII dalis;

n)

tabako, XIV dalis;

o)

galvijienos, XV dalis;

p)

pieno ir pieno produktų, XVI dalis;

q)

kiaulienos, XVII dalis;

r)

avienos ir ožkienos, XVIII dalis;

s)

kiaušinių, XIX dalis;

t)

paukštienos, XX dalis;

u)

žemės ūkio kilmės etilo alkoholio, XXI dalis;

v)

bitininkystės produktų, XXII dalis;

w)

šilkaverpių, XXIII dalis;

x)

kitų produktų, XXIV dalis.

2 straipsnis

Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) bendrosios nuostatos

Šiame reglamente nustatytoms priemonėms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1306/2013 ir pagal jį priimtos nuostatos.

3 straipsnis

Apibrėžtys

1.   Šiame reglamente vartojamų su tam tikrais sektoriais susijusių terminų apibrėžtys nustatytos II priede.

2.   II priedo II dalies B skirsnyje nustatytos apibrėžtys taikomos tik iki 2016 – 2017 cukraus prekybos metų pabaigos.

3.   Šiame reglamente vartojamos terminų apibrėžtys, nustatytos Reglamente (ES) Nr. 1306/2013, Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1307/2013 (20) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1305/2013 (21), išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip.

4.   Siekiant atsižvelgti į ryžių sektoriaus specifinius ypatumus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl II priedo I dalyje nustatytų apibrėžčių, susijusių su ryžių sektoriumi, pakeitimo iš dalies tiek, kiek būtina šioms apibrėžtims atnaujinti atsižvelgiant į rinkos pokyčius.

5.   Šiame reglamente vartojami terminai:

a)

„mažiau išsivystę regionai“ reiškia Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013 (22) 90 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte apibrėžtus regionus.

b)

„nepalankus klimato reiškinys, kuris gali būti prilyginamas gaivalinei nelaimei“ reiškia tokias oro sąlygas, kaip antai šalna, kruša, lijundra, lietus arba sausra, kuriomis sunaikinama daugiau kaip 30 % atitinkamo ūkininko praėjusių trejų metų metinio produkcijos vidurkio arba trejų metų vidurkio, apskaičiuoto remiantis praėjusių penkerių metų vidurkiu, neįtraukiant geriausių ir prasčiausių rezultatų.

4 straipsnis

Žemės ūkio produktams taikomos Bendrojo muitų tarifo nomenklatūros patikslinimai

Tais atvejais, kai tai būtina siekiant atsižvelgti į Kombinuotosios nomenklatūros pakeitimus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl produktų aprašymų ir nuorodų į Kombinuotosios nomenklatūros pozicijas ar subpozicijas patikslinimo šiame reglamente.

5 straipsnis

Ryžiams nustatyti perskaičiavimo koeficientai

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktu, kurie gali:

a)

nustatyti įvairiais perdirbimo etapais ryžiams taikomus perskaičiavimo koeficientus, perdirbimo išlaidas ir šalutinių produktų vertę;

b)

patvirtinti visas būtinas priemones, susijusias su ryžiams nustatytų perskaičiavimo koeficientų taikymu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

6 straipsnis

Prekybos metai

Nustatomi tokie prekybos metai:

a)

nuo atitinkamų metų sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. – vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių bei bananų sektoriuose;

b)

nuo balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31 d. sausųjų pašarų ir šilkaverpių sektoriuje;

c)

nuo liepos 1 d. iki kitų metų birželio 30 d.:

i)

grūdų sektoriuje;

ii)

sėklų sektoriuje;

iii)

alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriuje;

iv)

linų ir kanapių sektoriuje;

v)

pieno ir pieno produktų sektoriuje;

d)

nuo rugpjūčio 1 d. iki kitų metų liepos 31 d. – vyno sektoriuje;

e)

nuo rugsėjo 1 d. iki kitų metų rugpjūčio 31 d. – ryžių sektoriuje;

f)

nuo spalio 1 d. iki kitų metų rugsėjo 30 d. – cukraus sektoriuje.

7 straipsnis

Referencinės ribinės kainos

1.   Nustatomos šios referencinės ribinės kainos:

a)

grūdų sektoriaus produktų kaina, susijusi su didmeninės prekybos etapu prieš iškraunant į sandėlį pristatytas prekes – 101,31 EUR už toną;

b)

standartinės kokybės, kaip apibrėžta III priedo A punkte, žaliavinių ryžių kaina, susijusi su didmeninės prekybos etapu prieš iškraunant į sandėlį pristatytas prekes – 150 EUR už toną;

c)

standartinės kokybės, kaip apibrėžta III priedo B punkte, iš fabriko tiekiamo nefasuoto cukraus kaina:

i)

baltojo cukraus – 404,4 EUR už toną;

ii)

žaliavinio cukraus – 335,2 EUR už toną;

d)

raumeningumo ir riebumo klasių galvijienos sektoriuje R3 klasės, kaip nustatyta Sąjungos aštuonių mėnesių arba vyresnių galvijų skerdenų klasifikavimo skalėje, nurodytoje IV priedo A punkte, galvijų patinų skerdenų kaina – 2 224 EUR už toną;

e)

pieno ir pieno produktų sektoriuje:

i)

sviesto – 246,39 EUR už 100 kg;

ii)

nugriebto pieno miltelių – 169,80 EUR už 100 kg;

f)

kiaulienos sektoriuje standartinės kokybės, apibrėžtos pagal svorį ir raumeningumą, kaip nustatyta Sąjungos kiaulių skerdenų klasifikavimo skalėje, nurodytoje IV priedo B punkte, kiaulių skerdenų kaina – 1 509,39 EUR už toną:

i)

E klasės skerdenų, sveriančių nuo 60 kg iki mažiau kaip 120 kg;

ii)

R klasės skerdenų, sveriančių nuo 120 kg iki 180 kg;

g)

alyvuogių aliejaus sektoriuje:

i)

ypač gryno alyvuogių aliejaus – 1 779 EUR už toną;

ii)

gryno alyvuogių aliejaus – 1 710 EUR už toną;

iii)

klasikinio alyvuogių aliejaus, kuriame laisvųjų riebalų rūgščių kiekis lygus dviems laipsniams – 1 524 EUR už toną, šią sumą už kiekvieną papildomą rūgštingumo laipsnį mažinant 36,70 EUR už toną.

2.   Referencines ribines kainas, nustatytas 1 dalyje, nuolat peržiūri Komisija, atsižvelgdama į objektyvius kriterijus, visų pirma gamybos, gamybos sąnaudų (ypač gamybos išteklių sąnaudų) pokyčius, ir į rinkos tendencijas. Prireikus referencinės kainų ribos atnaujinamos laikantis įprastos teisėkūros procedūros, atsižvelgiant į gamybos ir rinkų pokyčius.

II   DALIS

VIDAUS RINKA

I   ANTRAŠTINĖ DALIS

INTERVENCIJA Į RINKĄ

I   SKYRIUS

Valstybės intervencija ir parama privačiajam sandėliavimui

1   Skirsnis

Valstybės intervencijos ir paramos privačiajam sandėliavimui bendrosios nuostatos

8 straipsnis

Taikymo sritis

Šiame skyriuje nustatomos intervencijos į rinką taisyklės, susijusios su:

a)

valstybės intervencija, kurią taikant valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos superka produktus ir juos sandėliuoja iki kol jie realizuojami, ir

b)

privačių ūkio subjektų vykdomam produktų sandėliavimui teikiama pagalba.

9 straipsnis

Reikalavimus atitinkančių produktų kilmė

Supirkimo taikant valstybės intervenciją reikalavimus arba paramos privačiajam sandėliavimui reikalavimus atitinka tik Sąjungos kilmės produktai. Be to, jei tai grūdų produktai, tų grūdų derlius turi būti nuimtas Sąjungoje, o jei tai pieno produktai, tas pienas turi būti pagamintas Sąjungoje.

10 straipsnis

Sąjungos skerdenų klasifikavimo skalės

Sąjungos skerdenų klasifikavimo skalės atitinkamai pagal IV priedo A ir B punktus taikomos galvijienos sektoriuje aštuonių mėnesių arba vyresnių galvijų skerdenoms ir kiaulienos sektoriuje – kiaulių skerdenoms, išskyrus veisimui naudotas kiaules.

Avienos ir ožkienos sektoriuje valstybės narės gali taikyti Sąjungos avių skerdenų klasifikavimo skalę pagal IV priedo C punkte nustatytas taisykles.

2   Skirsnis

Valstybės intervencija

11 straipsnis

Valstybės intervencijos reikalavimus atitinkantys produktai

Valstybės intervencija taikoma toliau nurodytiems produktams laikantis šiame skirsnyje nustatytų sąlygų ir papildomų reikalavimų bei sąlygų, kuriuos pagal 19 straipsnį priimdama deleguotuosius aktus ir pagal 20 straipsnį priimdama įgyvendinimo aktus gali nustatyti Komisija:

a)

paprastiesiems kviečiams, kietiesiems kviečiams, miežiams ir kukurūzams;

b)

žaliaviniams ryžiams;

c)

šviežiai arba atšaldytai galvijų mėsai, kurios KN kodai yra 0201 10 00 ir nuo 0201 20 20 iki 0201 20 50;

d)

sviestui, pagamintam tiesiogiai ir tik iš pasterizuotos grietinėlės, kuri gauta tiesiogiai ir tik iš karvės pieno, patvirtintoje Sąjungos įmonėje; pieno riebalų kiekis svieste turi būti ne mažesnis kaip 82 % masės, o vandens kiekis – ne didesnis kaip 16 % masės;

e)

aukščiausios kokybės nugriebto pieno milteliams, kurie patvirtintoje Sąjungos įmonėje pagaminti iš karvės pieno purškimo būdu ir kurių baltymų kiekis ne mažesnis kaip 34,0 % neriebalinės sausosios medžiagos masės.

12 straipsnis

Valstybės intervencijos laikotarpiai

Valstybės intervencija taikoma:

a)

paprastiesiems kviečiams, kietiesiems kviečiams, miežiams ir kukurūzams – nuo lapkričio 1 d. iki gegužės 31 d.;

b)

žaliaviniams ryžiams – nuo balandžio 1 d. iki liepos 31 d.;

c)

galvijienai – visus metus;

d)

sviestui ir nugriebto pieno milteliams – nuo kovo 1 d. iki rugsėjo 30 d.

13 straipsnis

Valstybės intervencijos taikymo pradžia ir pabaiga

1.   11 straipsnyje nurodytais laikotarpiais valstybės intervencija:

a)

taikoma paprastiesiems kviečiams, sviestui ir nugriebto pieno milteliams;

b)

įgyvendinimo aktais Komisijos gali būti pradėta taikyti kietiesiems kviečiams, miežiams, kukurūzams ir žaliaviniams ryžiams (įskaitant konkrečių veislių arba rūšių žaliavinius ryžius), jei to reikia atsižvelgiant į padėtį rinkoje. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros;

c)

įgyvendinimo aktais, priimtais netaikant procedūros numatytos 229 straipsnio 2 ar 3 dalyje, Komisijos gali būti pradėta taikyti galvijienos sektoriuje, jeigu pagal 20 straipsnio pirmos pastraipos a punktą nustatytu reprezentatyviuoju laikotarpiu vidutinė rinkos kaina valstybėje narėje arba jos regione, užregistruota remiantis Sąjungos galvijų skerdenų klasifikavimo skale, nurodyta IV priedo A punkte, yra mažesnė nei 85 % referencinės ribinės kainos, nustatytos 7 straipsnio 1 dalies d punkte.

2.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų, kad valstybės intervencija galvijienos sektoriuje baigiama taikyti, jeigu pagal 20 straipsnio pirmos pastraipos a punktą nustatytu reprezentatyviuoju laikotarpiu nebetenkinamos šio straipsnio 1 dalies c punkte numatytos sąlygos. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant procedūros, nurodytos 229 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

14 straipsnis

Supirkimas nustatyta kaina arba konkurso būdu

Kai valstybės intervencija pradedama taikyti pagal 13 straipsnio 1 dalį, priemones dėl 11 straipsnyje nurodytų produktų supirkimo kainų nustatymo, taip pat, jei taikoma, priemones dėl kiekybinių apribojimų, kai supirkimas yra vykdomas nustatyta kaina, patvirtina Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

15 straipsnis

Valstybės intervencinė kaina

1.   Valstybės intervencine kaina laikoma:

a)

kaina, kuria taikant valstybės intervenciją superkami produktai (kai superkama nustatyta kaina), arba

b)

didžiausia kaina, kuria galima supirkti valstybės intervencijos reikalavimus atitinkančius produktus (kai superkama konkurso būdu).

2.   Priemones dėl valstybės intervencinių kainų lygio, įskaitant padidinimo ir sumažinimo sumas, nustatymo Taryba patvirtina pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

16 straipsnis

Taikant valstybės intervenciją supirktų produktų realizavimo bendrieji principai

1.   Taikant valstybės intervenciją supirkti produktai realizuojami taip, kad:

a)

būtų išvengta bet kokio rinkos sutrikdymo,

b)

būtų užtikrintos vienodos galimybės įsigyti prekių ir lygios pirkėjų teisės, ir

c)

būtų laikomasi pagal SESV sudarytais tarptautiniais susitarimais nustatytų įsipareigojimų.

2.   Taikant valstybės intervenciją supirkti produktai gali būti realizuojami suteikiant galimybę juos naudoti atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose nustatytos maisto paskirstymo labiausiai nepasiturintiems Sąjungos asmenims programos reikmėms. Tokiais atvejais tų produktų apskaitinė vertė turi atitikti šio reglamento 14 straipsnio 2 dalyje nurodytos atitinkamos nustatytos valstybės intervencinės kainos lygį.

3.   Kiekvienais metais Komisija viešai skelbia informaciją apie sąlygas, kuriomis praėjusiais metais buvo parduoti taikant valstybės intervenciją supirkti produktai.

3   Skirsnis

Parama privačiajam sandėliavimui

17 straipsnis

Pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkantys produktai

Laikantis šiame skirsnyje nustatytų sąlygų ir kitų reikalavimų bei sąlygų, kuriuos, priimdama deleguotuosius aktus pagal 18 straipsnio 1 dalį ir 19 straipsnį ir įgyvendinimo aktus pagal 18 straipsnio 2 dalį ar 20 straipsnį patvirtina Komisija, parama privačiajam sandėliavimui gali būti skiriama už šiuos produktus:

a)

baltąjį cukrų;

b)

alyvuogių aliejų;

c)

linų pluoštą;

d)

šviežią arba atšaldytą aštuonių mėnesių arba vyresnių galvijų mėsą;

e)

iš grietinėlės, pagamintos tiesiogiai ir tik iš karvės pieno, pagamintą sviestą;

f)

sūrį;

g)

iš karvės pieno pagamintus nugriebto pieno miltelius;

h)

kiaulieną;

i)

avieną ir ožkieną.

Pirmos dalies f punktas taikomas tik sūriui, pažymėtam saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda pagal Reglamentą (ES) Nr. 1151/2012, laikomam ilgiau nei tam produktui skirtoje produkto specifikacijoje, nurodytoje to reglamento 7 straipsnyje, nustatytą nokinimo laikotarpį ir (arba) tokį nokinimo laikotarpį, kuriuo padedama padidinti sūrio vertę.

18 straipsnis

Pagalbos skyrimo sąlygos

1.   Siekiant rinkos skaidrumo, Komisijai, kai būtina, pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos sąlygos, kuriomis ji gali nuspręsti skirti paramą privačiajam 17 straipsnyje išvardytų produktų sandėliavimui, atsižvelgdama į:

a)

atitinkamų produktų vidutines užregistruotas Sąjungos rinkos kainas ir referencines ribines kainas bei gamybos sąnaudas; ir (arba)

b)

poreikį laiku reaguoti į ypač sudėtingą padėtį rinkoje arba ekonominius pokyčius, kurie daro didelį neigiamą poveikį maržoms sektoriuje.

2.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais

a)

skirtų paramą privačiajam 17 straipsnyje išvardytų produktų sandėliavimui, atsižvelgdama į šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas;

b)

apribotų privataus sandėliavimo apribojimą.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

3.   Priemones dėl 17 straipsnyje numatytos paramos privačiajam sandėliavimui sumos nustatymo Taryba patvirtina pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

4   Skirsnis

Valstybės intervencijos ir paramos privačiajam sandėliavimui bendrosios nuostatos

19 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant užtikrinti, kad produktai, supirkti taikant valstybės intervenciją arba už kuriuos skiriama parama privačiajam sandėliavimui, būtų tinkami ilgalaikiam sandėliavimui ir būtų geros ir tinkamos prekinės kokybės, ir siekiant atsižvelgti į atskirų sektorių specifinius ypatumus, kad būtų užtikrintas valstybės intervencijos ir privačiojo sandėliavimo išlaidų efektyvumas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose būtų nustatytos sąlygos ir reikalavimai, kuriuos, be šiame reglamente nustatytų reikalavimų, tie produktai turi atitikti. Tomis sąlygomis ir reikalavimais siekiama užtikrinti supirktų ir sandėliuojamų produktų:

a)

kokybę, atsižvelgiant į kokybės parametrus, kokybės grupes, kokybės klases, kategorijas, produktų savybes ir galiojimo laiką;

b)

atitiktį reikalavimams, kalbant apie kiekius, pakuotes, įskaitant ženklinimą, konservavimą, ankstesnes sandėliavimo sutartis, įmonių patvirtinimą ir etapą, kuriame produktams taikoma valstybės intervencinė kaina ir parama privačiajam sandėliavimui.

2.   Siekiant atsižvelgti į grūdų ir žaliavinių ryžių sektorių specifinius ypatumus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose būtų nustatyti kokybės kriterijai, susiję su paprastųjų kviečių, kietųjų kviečių, miežių, kukurūzų ir žaliavinių ryžių supirkimu ir pardavimu.

3.   Siekiant užtikrinti tinkamus sandėliavimo pajėgumus ir valstybės intervencijos sistemos veiksmingumą išlaidų efektyvumo, paskirstymo ir galimybių ūkio subjektams ja pasinaudoti atžvilgiu, taip pat siekiant užtikrinti, kad pasibaigus sandėliavimo laikotarpiui realizuojamų produktų, supirktų taikant valstybės intervenciją, kokybė būti išlaikyta, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose būtų nustatyti:

a)

reikalavimai, kuriuos turi atitikti visų produktų, supirktinų taikant valstybės intervenciją, sandėliavimo vietos;

b)

produktų sandėliavimo už juos atsakingoje valstybėje narėje arba už jos ribų taisyklės ir muitų bei visų kitų pagal BŽŪP skirtinų arba surinktinų sumų taikymo tokiems produktams taisyklės.

4.   Siekiant užtikrinti pageidaujamą paramos privačiajam sandėliavimui poveikį rinkai, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose būtų nustatytos:

a)

taisyklės ir sąlygos, taikytinos tais atvejais, kai sandėliuojamas kiekis yra mažesnis nei sutartyje nurodytas kiekis;

b)

sąlygos, kuriomis būtų skiriama išankstinė tokios pagalbos išmoka;

c)

sąlygos, pagal kurias gali būti nuspręsta, kad produktai, kuriems taikomos privačiojo sandėliavimo sutartys, gali būti pakartotinai parduodami arba kitaip realizuojami.

5.   Siekiant užtikrinti, kad valstybės intervencijos ir privačiojo sandėliavimo sistemos tinkamai veiktų, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais:

a)

būtų numatytas konkurso tvarkos, kuria užtikrinamos vienodos galimybės įsigyti prekių ir lygios ūkio subjektų teisės, taikymas;

b)

būtų nustatytos papildomos sąlygos, kurias turi įvykdyti ūkio subjektai, kad valstybėms narėms ir ūkio subjektams būtų lengviau sistemą efektyviai valdyti ir kontroliuoti;

c)

būtų nustatyti reikalavimai ūkio subjektams pateikti užstatą, kuriuo garantuojama, kad jie vykdys įsipareigojimus.

6.   Siekiant atsižvelgti į technikos raidą ir į 10 straipsnyje nurodytų sektorių poreikius, taip pat į poreikį standartizuoti skirtingų produktų pateikimą, kad būtų padidintas rinkos skaidrumas, pagerintas kainų registravimas ir rinkos intervencinių priemonių taikymas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais:

a)

būtų pritaikomos ir atnaujinamos IV priede pateiktos nuostatos dėl Sąjungos skerdenų klasifikavimo, identifikavimo ir pateikimo skalės;

b)

būtų nustatytos papildomos nuostatos, susijusios su skerdenų klasifikavimu, kuris, be kita ko, turėtų būti atliekamas kvalifikaciją turinčių vertintojų, klasifikavimu rūšiuojant, be kita ko, naudojant automatizuotą rūšiavimo įrangą, identifikavimu, svėrimu ir žymėjimu, ir nuostatos dėl vidutinių Sąjungos kainų apskaičiavimo, taip pat nustatyti svertiniai koeficientai, naudojami apskaičiuojant tas kainas;

c)

galvijienos sektoriuje būtų išdėstytos nukrypti leidžiančios nuostatos ir specialios nukrypti leidžiančios nuostatos, kuriomis valstybės narės gali leisti pasinaudoti toms skerdykloms, kuriose skerdžiama nedaug galvijų, ir papildomos atitinkamiems produktams taikomos nuostatos, įskaitant nuostatas dėl raumeningumo ir riebumo klasių, bei avienos sektoriuje kitos nuostatos dėl mėsos svorio ir spalvos bei riebalų sluoksnio, taip pat nustatyti lengvų ėriukų klasifikavimo kriterijai;

d)

valstybėms narėms būtų leidžiama netaikyti kiaulių skerdenų klasifikavimo skalės ir kartu su svorio ir apskaičiuoto raumeningumo kriterijais taikyti vertinimo kriterijus arba kuriais būtų nustatytos leidžiančios nukrypti nuo tos skalės nuostatos.

20 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina priemones, būtinas siekiant užtikrinti vienodą šio skyriaus taikymą. Tos priemonės visų pirma gali būti susijusios su:

a)

išlaidomis, kurias apmoka ūkio subjektas, kai valstybės intervencijos sistemai perduoti produktai neatitinka būtiniausių kokybės reikalavimų;

b)

intervencinio sandėliavimo vietų būtiniausių sandėliavimo pajėgumų nustatymu;

c)

reprezentatyviaisiais laikotarpiais, rinkomis ir rinkos kainomis, kurie būtini taikant šį skyrių;

d)

taikant valstybės intervenciją supirktinų produktų pristatymu, pasiūlymo teikėjui tenkančiomis transporto išlaidomis, produktų perėmimu, kurį vykdo mokėjimo agentūros, ir mokėjimu;

e)

įvairiomis operacijomis, susijusiomis su iškaulinėjimo procesu galvijienos sektoriuje;

f)

praktinėmis produktų pakavimo, pardavimo ir ženklinimo sąlygomis;

g)

sviestą ir nugriebto pieno miltelius šio skyriaus tikslais gaminančių įmonių patvirtinimo tvarka;

h)

bet kokiu leidimu sandėliuoti už valstybės narės, kurioje produktai buvo supirkti ir sandėliuojami, teritorijos ribų;

i)

taikant valstybės intervenciją supirktų produktų pardavimu ar realizavimu, visų pirma pardavimo kainomis, išvežimo iš sandėlių sąlygomis, tolesniu iš intervencinių atsargų paimtų produktų naudojimu arba paskirtimi, įskaitant tvarką, susijusią su produktais, kurie gali būti naudojami pagal 16 straipsnio 2 dalyje nurodytą programą, įskaitant vienos valstybės narės kitai perduodamus produktus;

j)

taikant valstybės intervenciją supirktų produktų atžvilgiu – nuostatomis, susijusiomis su galimybe valstybėms narėms savo atsakomybe parduoti likusius nedidelius sandėliuojamus kiekius arba kiekius, kurie nebegali būti perpakuoti arba kurių būklė yra pablogėjusi;

k)

privačiojo sandėliavimo atžvilgiu – valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos ir pareiškėjų sutarčių sudarymu ir turiniu;

l)

produktų atidavimu į privačius sandėlius, laikymu juose ir išvežimu iš jų;

m)

privačiojo sandėliavimo laikotarpio trukme ir nuostatomis, pagal kurias tokie sutartyse nustatyti laikotarpiai gali būti sutrumpinami arba pratęsiami;

n)

tvarka, kuri turi būti taikoma superkant produktus nustatyta kaina, įskaitant tvarką, susijusią su užstato pateikimu ir jo dydžiu arba su iš anksto nustatytos paramos privačiajam sandėliavimui skyrimu;

o)

konkurso tvarkos taikymu valstybės intervencijai ir privačiajam sandėliavimui, visų pirma susijusios su:

i)

pasiūlymų arba konkurso paraiškų teikimu ir mažiausiu paraiškoje arba pasiūlyme nurodytinu kiekiu;

ii)

užstato pateikimo tvarka ir jo dydžiu; ir

iii)

pasiūlymų atranka, užtikrinant, kad pirmenybė būtų teikiama Sąjungai naudingiausiems pasiūlymams, tuo pačiu nenumatant būtinybės sudaryti sutartį.

p)

Sąjungos galvijų, kiaulių ir avių skerdenų klasifikavimo skalių taikymu;

q)

kito nei nustatytojo IV priedo A.IV punkte skerdenų ir skerdenų pusių pateikimo būdu rinkos kainų nustatymo tikslais;

r)

valstybių narių taikytinais korekciniais koeficientais, taikytinais tuo atveju, jei vietoj tipinio pateikimo būdo naudojamas kitoks galvijų ir avių skerdenų pateikimo būdas;

s)

suklasifikuotų skerdenų žymėjimo ir Komisijos atliekamo svertinio Sąjungos galvijų, kiaulių ir avių skerdenų kainos vidurkio apskaičiavimo praktinėmis sąlygomis;

t)

leidimu valstybėms narėms numatyti kitą nei nustatytasis IV priedo B.III punkte kiaulių, paskerstų jų teritorijoje, skerdenų pateikimo būdą, jei tenkinama viena iš šių sąlygų:

i)

įprasta komercinė praktika jų teritorijoje skiriasi nuo standartinio pateikimo, apibrėžto IV priedo B.III punkto pirmoje pastraipoje;

ii)

tai yra pateisinama techniniais reikalavimais;

iii)

skerdenos nulupamos vienodai.

u)

nuostatomis dėl vietoje atliekamos skerdenų klasifikavimo valstybėse narėse kontrolės, kurią atlieka Sąjungos komitetas, sudarytas iš Komisijos ekspertų ir valstybių narių paskirtų ekspertų, siekiant užtikrinti skerdenų klasifikavimo tikslumą ir patikimumą. Tomis nuostatomis numatoma, kad Sąjunga padengia su tokios kontrolės atlikimu susijusias išlaidas.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

21 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kad nukrypstant nuo IV priedo C.III punkto valstybėms narėms būtų leista klasifikuojant mažiau negu 13 kg sveriančias ėriukų skerdenas taikyti šiuos klasifikavimo kriterijus:

a)

skerdenos svorio;

b)

mėsos spalvos;

c)

riebalų sluoksnio.

Komisija tuos įgyvendinimo aktus priima netaikydama 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

II   SKYRIUS

Pagalbos sistemos

1   Skirsnis

Galimybių gauti maisto produktų gerinimo sistemos

22 straipsnis

Tikslinė grupė

Pagalbos programos, kuriomis siekiama gerinti žemės ūkio produktų paskirstymą ir vaikų mitybos įpročius, yra skirtos vaikams, kurie nuolat lanko darželius / ikimokyklinio ugdymo įstaigas arba pradinio ar vidurinio mokymo įstaigas, administruojamas ar pripažintas valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų.

1   Poskirsnis

Vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programa

23 straipsnis

Pagalba tiekiant vaisius ir daržoves, perdirbtų vaisių ir daržovių bei bananų produktus vaikams

1.   Sąjungos pagalba skiriama:

a)

teikiant vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių bei bananų sektorių produktus vaikams į 22 straipsnyje nurodytas švietimo įstaigas; ir

b)

tam tikroms susijusioms logistikos ir platinimo, įrangos, informacijos skleidimo, stebėsenos, vertinimo ir papildomų priemonių išlaidoms padengti.

2.   Programoje pageidaujančios dalyvauti valstybės narės nacionaliniu arba regionų lygmeniu parengia išankstinę jos įgyvendinimo strategiją. Jos taip pat numato papildomas priemones, kurios gali apimti informaciją apie priemones, skirtas švietimui apie sveikos mitybos įpročius, vietos maisto grandines ir kovą su maisto švaistymu, kurių reikia, kad programa būtų veiksminga.

3.   Rengdamos strategijas valstybės narės sudaro vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių bei bananų sektorių produktų, kurie atitiks atitinkamų jų programų reikalavimus, sąrašą. V priedo sąraše nurodyti produktai į šį sąrašą neįtraukiami.

Tačiau tinkamai pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, jei valstybė narė nori užtikrinti, kad jos programa būtų taikoma dideliam produktų asortimentui, arba jei valstybė narė nori padidinti savo programos patrauklumą, savo strategijoje ji gali nustatyti, kad tokie produktai atitiks reikalavimus tik tuo atveju, jei į jų sudėtį bus pridėta tik nedidelių minėtame priede nurodytų medžiagų kiekių.

Valstybės narės užtikrina, kad jų kompetentingos sveikatos srities valdžios institucijos patvirtintų tokių jų programos reikalavimus atitinkančių produktų sąrašą.

Valstybės narės atrenka produktus remdamosi objektyviais kriterijais, kurie gali apimti sveikatos ir aplinkos aspektus, sezoniškumą, įvairovę ar galimybę gauti tam tikrų produktų, pirmenybę teikdamos, tiek, kiek įmanoma, Sąjungos kilmės produktams, ypač produktų pirkimui vietoje, vietos rinkoms, trumpoms tiekimo grandinėms ar naudai aplinkai.

4.   Priemones dėl 1 dalyje nurodytos Sąjungos pagalbos nustatymo patvirtina Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

5.   1 dalyje nurodyta Sąjungos pagalba skiriama kiekvienai valstybei narei remiantis objektyviais kriterijais pagal jose esančių vaikų nuo šešerių iki dešimties metų imtinai skaičių.

Programoje dalyvaujančios valstybės narės kasmet paduoda paraiškas gauti Sąjungos pagalbą remdamosi savo strategijomis, nurodytomis 2 dalyje.

Priemones dėl Sąjungos pagalbos kiekvienai programoje dalyvaujančiai valstybei narei minimalios sumos nustatymo ir dėl orientacinio ir galutinio pagalbos paskirstymo valstybėms narėms patvirtina Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

6.   1 dalyje numatyta Sąjungos pagalba negali būti naudojama esamų nacionalinių vaisių vartojimo skatinimo mokyklose programų, pagal kurias tiekiami vaisiai ir daržovės, perdirbti vaisiai ir daržovės, ir bananai, ar kitų tokių produktų tiekimo mokykloms programų finansavimui pakeisti.

Tačiau, jeigu valstybėje narėje jau įgyvendinama programa, kuri atitiktų pagal šį straipsnį teikiamos Sąjungos pagalbos skyrimo reikalavimus, ir ketinama tą programą pratęsti arba padaryti ją veiksmingesnę, be kita ko, programos tikslinės grupės, jos trukmės ar programos reikalavimus atitinkančių produktų atžvilgiu, Sąjungos pagalba gali būti suteikta, jeigu laikomasi pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį nustatytų apribojimų, susijusių su bendrąjį nacionalinį finansavimą sudarančia Sąjungos pagalbos dalimi. Tokiu atveju valstybė narė savo įgyvendinimo strategijoje nurodo, kaip ji ketina išplėsti savo programą ar padaryti ją veiksmingesnę.

7.   Be Sąjungos pagalbos, valstybės narės gali skirti nacionalinę pagalbą pagal 217 straipsnį.

8.   Sąjungos vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programa neturi daryti poveikio Sąjungos teisę atitinkančioms atskiroms nacionalinėms vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programoms.

9.   Pagal Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 6 straipsnį Sąjunga taip pat gali finansuoti informavimo, stebėsenos ir vertinimo priemones, susijusias su vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programa, įskaitant visuomenės informuotumo apie programą didinimo ir susijusias ryšių palaikymo priemones.

10.   Programoje dalyvaujančios valstybės narės maisto paskirstymo vietose viešai skelbia informaciją apie savo dalyvavimą pagalbos programoje ir nurodo, kad programą subsidijuoja Sąjunga.

24 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant skatinti vaikų sveikos mitybos įpročius ir užtikrinti, kad pagalba būtų skiriama 22 straipsnyje nurodytai tikslinei grupei priskiriamiems vaikams, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, susijusių su:

a)

papildomais kriterijais, kuriais remdamosi valstybės narės nukreiptų pagalbą;

b)

valstybių narių vykdomu pagalbos paraiškų teikėjų tvirtinimu ir atranka;

c)

nacionalinių ar regioninių strategijų rengimu ir papildomomis priemonėmis.

2.   Siekiant užtikrinti veiksmingą bei tikslingą Sąjungos fondų naudojimą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

valstybėms narėms preliminariai paskirstytos, kaip numatyta 23 straipsnio 5 dalyje, pagalbos sumos perskirstymo remiantis gautomis pagalbos paraiškomis metodo;

b)

išlaidų, numatytų valstybių narių strategijose, kurios atitinka Sąjungos pagalbos skyrimo reikalavimus, ir galimybės nustatyti tam tikrų išlaidų bendrą viršutinę ribą;

c)

valstybių narių prievolės stebėti ir įvertinti jų vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programų veiksmingumą.

3.   Siekiant didinti informuotumą apie programą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais būtų reikalaujama, kad vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programoje dalyvaujančios valstybės narės viešai skelbtų apie Sąjungos pagalbos subsidijuojamąjį vaidmenį.

25 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais gali patvirtinti šiam poskirsniui taikyti būtinas priemones, be kita ko, susijusias su:

a)

informacija, kuri turi būti nurodyta valstybių narių strategijose;

b)

pagalbos paraiškomis ir išmokomis;

c)

informacijos apie programą skleidimo metodais ir su ja susijusiomis ryšių palaikymo priemonėmis;

d)

Sąjungos vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyklose programoje dalyvaujančių valstybių narių rengiamų stebėsenos ir įvertinimo ataskaitų pateikimu, forma ir turiniu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2   Poskirsnis

Pieno vartojimo skatinimo mokyklose programa

26 straipsnis

Pagalba tiekiant pieną ir pieno produktus vaikams

1.   Sąjungos pagalba skiriama tiekiant tam tikrus pieno ir perdirbto pieno produktus, kurių KN kodai yra 0401, 0403, 0404 90 ir 0406 arba kurių KN kodas yra 2202 90, vaikams į 22 straipsnyje nurodytas švietimo įstaigas.

2.   Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. programoje pageidaujančios dalyvauti valstybės narės nacionaliniu arba regionų lygmeniu parengia išankstinę programos įgyvendinimo strategiją. Jos taip pat gali numatyti papildomas priemones, kurios gali apimti informaciją apie priemones, skirtas švietimui apie sveikos mitybos įpročius, vietos maisto grandines ir kovą su maisto švaistymu, kurių reikia, kad programa būtų veiksminga.

3.   Rengdamos strategijas valstybės narės sudaro pieno ir pieno produktų, kurie tenkina atitinkamų jų programų reikalavimus, sąrašą vadovaudamosi Komisijos pagal 27 straipsnį patvirtintomis taisyklėmis.

4.   1 dalyje nurodyta Sąjungos pagalba negali būti naudojama esamų pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo mokyklose nacionalinių programų ar kitų paskirstymo mokykloms programų, pagal kurias, be kita ko, tiekiamas pienas ar pieno produktai, finansavimui pakeisti, išskyrus vaikų nemokamą maitinimą švietimo įstaigose. Tačiau jeigu valstybėje narėje jau įgyvendinama programa, kuri atitiktų pagal šį straipsnį teikiamos Sąjungos pagalbos skyrimo reikalavimus, ir ketinama tą programą išplėsti arba padaryti ją veiksmingesnę, be kita ko, programos tikslinės grupės, jos trukmės ar programos reikalavimus atitinkančių produktų atžvilgiu, Sąjungos pagalba gali būti suteikta. Tokiu atveju valstybė narė savo įgyvendinimo strategijoje nurodo, kaip ji ketina išplėsti savo programą ar padaryti ją veiksmingesnę.

5.   Be Sąjungos pagalbos, valstybės narės gali skirti nacionalinę pagalbą pagal 217 straipsnį.

6.   Sąjungos pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo mokyklose programa neturėtų trukdyti įgyvendinti Sąjungos teisę atitinkančių atskirų pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo mokyklose nacionalinių programų.

7.   Sąjungos pagalbos, skiriamos už bet kurios rūšies pieną ir pieno produktus, ir didžiausio kiekio, atitinkančio 1 dalyje numatytos SESV pagalbos skyrimo reikalavimus, nustatymo priemones patvirtina Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

8.   Programoje dalyvaujančios valstybės narės maisto paskirstymo vietose viešai skelbia informaciją apie savo dalyvavimą pagalbos programoje ir nurodo, kad programą subsidijuoja Sąjunga.

27 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant atsižvelgti į kintančias pieno produktų vartojimo tendencijas, pieno produktų rinkos naujoves ir pokyčius, produktų prieinamumą įvairiose Sąjungos rinkose ir maistingumo aspektus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatoma:

a)

kurie produktai atitinka programos reikalavimus, laikantis 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų nuostatų ir atsižvelgiant į maistingumo aspektus;

b)

nacionalinių arba regioninių strategijų, prireikus, be kita ko, papildomų priemonių parengimas, vykdomas valstybių narių; ir

c)

priemonės, būtinos stebėsenai ir vertinimui.

2.   Siekiant užtikrinti, kad Sąjungos pagalba būtų naudojama efektyviai ir veiksmingai, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

taisyklių, susijusių su pagalbos gavėjais ir pareiškėjais, atitinkančiais pagalbos reikalavimus;

b)

reikalavimo, pagal kurį pareiškėjus turi patvirtinti valstybės narės;

c)

pieno produktų, kurie gauna pagalbą, naudojimo ruošiant patiekalus švietimo įstaigose.

3.   Siekiant užtikrinti, kad pagalbos paraiškų teikėjai laikytųsi savo įsipareigojimų, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl reikalavimų, susijusių su užstatu, kurį reikia pateikti tuo atveju, jei sumokama išankstinė pagalbos išmoka.

4.   Siekiant didinti informuotumą apie šią pagalbos programą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos sąlygos, kurių laikydamosi valstybės narės turi viešai skelbti informaciją apie savo dalyvavimą šioje pagalbos programoje ir nurodyti, kad programą subsidijuoja Sąjunga.

5.   Siekiant užtikrinti, kad pagalba atsispindėtų kainoje, už kurią įsigyjami į programą įtraukti produktai, Komisija pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais būtų priimamos taisyklės dėl kainų stebėsenos metodo pagal programą nustatymo.

28 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų šiam poskirsniui taikyti būtinas priemones, be kita ko, susijusias su:

a)

tvarka, kuria užtikrinama, kad nebūtų viršytas didžiausias pagalbos reikalavimus atitinkantis kiekis;

b)

užstato, kurį reikia pateikti tuo atveju, kai sumokama išankstinė pagalbos išmoka, pateikimo tvarka ir dydžiu;

c)

informacija, kuri turi būti pateikta valstybėms narėms, reikalinga patvirtinimui, pagalbos paraiškoms ir pagalbos išmokoms;

d)

informacijos apie programą skleidimo būdais;

e)

kainų stebėsenos pagal 27 straipsnio 5 dalį valdymu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2   Skirsnis

Pagalba alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriuje

29 straipsnis

Alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriaus paramos programos

1.   Sąjunga finansuoja trejų metų darbo programas, kurias parengia pagal 152 straipsnį pripažintos gamintojų organizacijos, pagal 156 straipsnį pripažintos gamintojų organizacijų asociacijos ar pagal 157 straipsnį pripažintos tarpšakinės organizacijos, vienoje ar keliose šių sričių:

a)

alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriaus rinkos stebėsenos ir valdymo;

b)

alyvmedžių auginimo poveikio aplinkai gerinimo;

c)

alyvmedžių auginimo konkurencingumo didinimo pasitelkiant modernizavimą;

d)

alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių produkcijos kokybės gerinimo;

e)

atsekamumo sistemos taikymo, alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių kokybės sertifikavimo ir apsaugos, visų pirma galutiniams vartotojams parduodamo alyvuogių aliejaus kokybės stebėsenos pagal nacionalinių administracijų įgaliojimus;

f)

informacijos apie gamintojų organizacijų, gamintojų organizacijų asociacijų ar tarpšakinių organizacijų taikomas priemones siekiant pagerinti alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių kokybę skleidimo.

2.   1 dalyje nurodytoms darbo programoms skiriamas finansavimas Sąjungos lėšomis yra:

a)

11 098 000 EUR per metus Graikijai,

b)

576 000 EUR per metus Prancūzijai ir

c)

35 991 000 EUR per metus Italijai.

3.   Didžiausias 1 dalyje nurodytoms darbo programoms skiriamas finansavimas Sąjungos lėšomis yra lygus valstybių narių išlaikytoms sumoms. Didžiausias reikalavimus atitinkančių išlaidų finansavimas yra:

a)

75 % – 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytų sričių veiklai;

b)

75 % – investicijoms į ilgalaikį turtą ir 50 % – kitai 1 dalies d punkte nurodytos srities veiklai;

c)

75 % – darbo programoms, kurias ne mažiau kaip trijose trečiosiose šalyse arba negaminančiose valstybėse narėse 1 dalies e ir f punktuose nurodytose srityse vykdo pripažintos 1 dalyje nurodytos organizacijos iš ne mažiau kaip dviejų gaminančių valstybių narių, ir 50 % – kitai šių sričių veiklai.

Valstybės narės užtikrina papildomą finansavimą, kuriuo padengiama iki 50 % Sąjungos nefinansuojamų išlaidų.

30 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

Siekiant užtikrinti, kad 29 straipsnyje numatyta Sąjungos pagalba būtų naudojama efektyviai ir veiksmingai, kad būtų pagerinta alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių produkcijos kokybė, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, susijusius su:

a)

29 straipsnio 1 dalyje nurodytų sričių atžvilgiu – specialiomis priemonėmis, kurias būtų galima finansuoti Sąjungos pagalbos lėšomis, ir veikla bei išlaidomis, kurioms finansavimas neteikiamas;

b)

mažiausia valstybių narių skiriama finansavimo Sąjungos lėšomis suma tam tikroms sritims;

c)

reikalavimu pateikti užstatą, kai pateikiama paraiška dėl darbo programos patvirtinimo ir sumokama išankstinė pagalbos išmoka;

d)

kriterijais, į kuriuos valstybės narės turi atsižvelgti atrinkdamos ir tvirtindamos darbo programas.

31 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų šiam skirsniui taikyti būtinas priemones, susijusias su:

a)

darbo programų įgyvendinimu ir tokių programų pakeitimais;

b)

pagalbos mokėjimu, įskaitant išankstines pagalbos išmokas;

c)

užstato, kurį reikia pateikti tuo atveju, jei pateikiama paraiška dėl darbo programos patvirtinimo ir sumokama išankstinė pagalbos išmoka, pateikimo tvarka ir dydžiu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

3   Skirsnis

Pagalba vaisių ir daržovių sektoriuje

32 straipsnis

Veiklos fondai

1.   Vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijos ir (arba) jų asociacijos gali įsteigti veiklos fondą. Fondas finansuojamas:

a)

finansiniais įnašais, įneštais:

i)

gamintojų organizacijos narių ir (arba) pačios gamintojų organizacijos; arba

ii)

gamintojų organizacijų asociacijų per tų asociacijų narius;

b)

iš Sąjungos finansinės pagalbos, kuri gali būti teikiama gamintojų organizacijoms arba jų asociacijoms, jei tos asociacijos teikia, valdo ir įgyvendina veiklos programą arba dalinę veiklos programą, laikantis sąlygų, kurias priimdama deleguotuosius aktus pagal 37 straipsnį ir įgyvendinimo aktus pagal 38 straipsnį nustato Komisija.

2.   Veiklos fondai naudojami tik veiklos programoms, kurios buvo pateiktos valstybėms narėms ir jų patvirtintos, finansuoti.

33 straipsnis

Veiklos programos

1.   Vaisių ir daržovių sektoriaus veiklos programos trunka ne trumpiau kaip trejus metus ir ne ilgiau kaip penkerius metus. Jomis siekiama bent dviejų 152 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytų tikslų arba dviejų iš šių tikslų:

a)

planuoti gamybą, įskaitant gamybos ir vartojimo prognozavimą ir stebėseną;

b)

gerinti šviežių arba perdirbtų produktų kokybę;

c)

didinti produktų komercinę vertę;

d)

skatinti šviežių arba perdirbtų produktų pardavimą;

e)

taikyti aplinkos, ypač vandens, apsaugos priemones ir aplinkai nekenksmingus gamybos būdus, įskaitant ekologinį ūkininkavimą;

f)

užkirsti kelią krizėms ir jas valdyti.

Veiklos programos pateikiamos tvirtinti valstybėms narėms.

2.   Gamintojų organizacijų asociacijos taip pat gali teikti visos apimties arba dalinę veiklos programą, kurią sudarytų joms priklausančių organizacijų veiklos programose nustatytos, bet neįgyvendintos priemonės. Gamintojų organizacijų asociacijų veiklos programoms taikomos tokios pat taisyklės kaip ir gamintojų organizacijų veiklos programoms ir jos yra nagrinėjamos su joms priklausančių organizacijų veiklos programomis.

Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad:

a)

priemonės pagal gamintojų organizacijų asociacijų veiklos programas būtų visiškai finansuojamos atitinkamai asociacijai priklausančių organizacijų įnašais ir kad tos lėšos būtų teikiamos iš tų organizacijų veiklos fondų;

b)

priemonės ir joms skirta atitinkama finansinių lėšų dalis būtų nustatytos kiekvienos asociacijai priklausančios organizacijos veiklos programoje;

c)

nebūtų teikiamas dvigubas finansavimas.

3.   Krizių prevencija ir valdymu, nurodytais 1 dalies pirmos pastraipos f punkte, siekiama išvengti krizių vaisių ir daržovių rinkose arba jas įveikti; tai apima šias priemones:

a)

investicijas, kurios padėtų veiksmingiau valdyti pateiktų į rinką produktų kiekius;

b)

mokymo priemones ir keitimąsi geriausios praktikos pavyzdžiais;

c)

pardavimo skatinimą ir informavimą, vykdomą siekiant užkirsti kelią krizei arba krizės metu;

d)

paramą savitarpio pagalbos fondų steigimo administracinėms išlaidoms padengti;

e)

sodų atsodinimą, kai tai būtina po privalomo išnaikinimo dėl sveikatos apsaugos arba fitosanitarinių priežasčių, atlikto valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos nurodymu;

f)

pašalinimą iš rinkos;

g)

neprinokusių vaisių ir daržovių derliaus nuėmimą arba derliaus nenuėmimą;

h)

derliaus draudimą.

Parama derliui apdrausti padeda apsaugoti augintojų pajamas, kai patiriama nuostolių dėl gaivalinių nelaimių, nepalankių klimato reiškinių, ligų arba kenkėjų antplūdžių.

Draudimo sutartyse reikalaujama, kad apdraustieji imtųsi reikalingų rizikos prevencijos priemonių.

Krizių prevencijos ir valdymo priemonių, įskaitant pagrindinės sumos grąžinimą ir palūkanas, kaip nurodyta penktoje pastraipoje, išlaidas sudaro ne daugiau kaip trečdalis pagal veiklos programą patiriamų išlaidų.

Gamintojų organizacijos gali imti paskolas komercinėmis sąlygomis krizių prevencijos ir valdymo priemonėms finansuoti. Tuo atveju pagrindinės sumos grąžinimas ir šių paskolų palūkanos gali būti įtraukiami į veiklos programą ir todėl jiems pagal 34 straipsnį gali būti teikiama Sąjungos finansinė parama. Konkretūs veiksmai, susiję su krizių prevencija ir valdymu, gali būti finansuojami iš tokių paskolų arba tiesiogiai arba abiem būdais.

4.   Šiame skirsnyje:

a)   neprinokusių vaisių ir daržovių derliaus nuėmimas– visas neprinokusių netinkamos prekinės kokybės produktų, kurie iki neprinokusių vaisių ir daržovių derliaus nuėmimo nebuvo pažeisti dėl klimato sąlygų, ligų ar kitų veiksnių, derliaus nuėmimas konkrečiame plote;

b)   derliaus nenuėmimas– einamojo auginimo ciklo atitinkamame plote nutraukimas, kai produktai yra gerai išaugę ir yra geros ir tinkamos prekinės kokybės. Produktų sunaikinimas dėl klimato reiškinių ar ligos nelaikomas derliaus nenuėmimu.

5.   Valstybės narės užtikrina, kad:

a)

veiklos programos apimtų du ar daugiau aplinkosaugos veiksmų; arba

b)

ne mažiau kaip 10 % išlaidų pagal veiklos programas tektų aplinkosaugos veiksmams.

Aplinkosaugos veiksmai turi atitikti agrarinės aplinkosaugos išmokoms taikomus reikalavimus, nustatytus Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 28 straipsnio 3 dalyje.

Jeigu ne mažiau kaip 80 % gamintojų organizacijos gamintojų narių yra prisiėmę vieną ar daugiau vienodų Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 28 straipsnio 3 dalyje numatytų su agrarine aplinkosauga ir klimatu susijusių įsipareigojimų, tuomet kiekvienas iš šių įsipareigojimų laikomas aplinkosaugos veiksmu, kaip nurodyta šios dalies pirmos pastraipos a punkte.

Iš paramos šios dalies pirmoje pastraipoje nurodytiems aplinkosaugos veiksmams lėšų padengiamos su tokiu veiksmu susijusios papildomos išlaidos ir prarastos pajamos.

6.   Valstybės narės užtikrina, kad investicijos, kurios didina neigiamą poveikį aplinkai, būtų leidžiamos tik tais atvejais, jei yra įdiegtos veiksmingos aplinkos apsaugos nuo tokio poveikio priemonės.

34 straipsnis

Sąjungos finansinė parama

1.   Sąjungos finansinė parama yra lygi 32 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų faktiškai sumokėtų finansinių įnašų sumai ir neviršija 50 % faktiškai patirtų išlaidų.

2.   Sąjungos finansinė parama neviršija 4,1 % kiekvienos gamintojų organizacijos arba jų asociacijos parduodamos produkcijos vertės.

Tačiau gamintojų organizacijų atveju tas procentinis dydis gali būti padidintas iki 4,6 % parduodamos produkcijos vertės, jei suma, viršijanti 4,1 % parduodamos produkcijos vertės, naudojama tik krizių prevencijos ir valdymo priemonėms.

Gamintojų organizacijų asociacijų atveju tas procentinis dydis gali būti padidintas iki 4,7 % parduodamos produkcijos vertės, jei suma, viršijanti 4,1 % parduodamos produkcijos vertės, naudojama tik krizių prevencijos ir valdymo priemonėms, kurias gamintojų organizacijų asociacija įgyvendina savo narių vardu.

3.   Gamintojų organizacijos prašymu 1 dalyje numatyta 50 % riba padidinama iki 60 % veiklos programai arba veiklos programos daliai, kai ji atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

a)

ją pateikia kelios Sąjungos gamintojų organizacijos, veikiančios skirtingose valstybėse narėse ir įgyvendinančios tarptautines sistemas;

b)

ją pateikia viena ar daugiau gamintojų organizacijų, dalyvaujančių tarpšakiniu pagrindu vykdomose sistemose;

c)

joje numatoma tik konkreti parama ekologiškų produktų gamybai, kuriai taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 (23);

d)

ji yra pirma programa, kurią pateikia pripažinta gamintojų organizacija, kuri yra dviejų pripažintų gamintojų organizacijų susijungimo pasekmė;

e)

ji yra pirma programa, kurią pateikia pripažinta gamintojų organizacijų asociacija;

f)

ją pateikia valstybių narių, kuriose gamintojų organizacijos parduoda mažiau kaip 20 % vaisių ir daržovių produkcijos, gamintojų organizacijos;

g)

ją pateikia viename iš SESV 349 straipsnyje nurodytų atokiausių regionų esanti gamintojų organizacija.

4.   1 dalyje numatyta 50 % riba padidinama iki 100 % tais atvejais, kai iš rinkos pašalinami vaisiai ir daržovės sudaro ne daugiau kaip 5 % kiekvienos gamintojų organizacijos parduodamos produkcijos kiekio ir yra realizuojami vienu iš šių būdų:

a)

nemokamai paskirstomi tam tikslui valstybių narių patvirtintoms labdaros organizacijoms ir fondams naudoti jų veikloje padedant asmenims, kurių teisė į valstybės paramą pripažįstama nacionalinės teisės aktais, visų pirma dėl to, kad jie stokoja pragyvenimo lėšų; arba

b)

nemokamai paskirstomi bet kuriam iš šių adresatų: valstybių narių paskirtoms bausmių atlikimo įstaigoms, mokykloms ir 22 straipsnyje nurodytoms įstaigoms bei vaikų atostogų stovykloms, taip pat ligoninėms ir senelių namams; valstybės narės imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad šitaip paskirstomi kiekiai papildytų tų įstaigų paprastai superkamus kiekius.

35 straipsnis

Nacionalinė finansinė parama

1.   Valstybių narių regionuose, kuriuose vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijų steigimosi lygis yra itin mažas, Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, gali leisti deramai pagrįstą prašymą pateikusioms valstybėms narėms išmokėti gamintojų organizacijoms nacionalinę finansinę paramą, kuri negali būti didesnė kaip 80 % 32 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų finansinių įnašų. Ši parama papildo iš veiklos fondo teikiamą paramą.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Valstybių narių regionuose, kuriuose gamintojų organizacijos, gamintojų organizacijų asociacijos ir gamintojų grupės, nurodytos Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 27 straipsnyje, parduoda mažiau kaip 15 % tų regionų, kuriuose vaisių ir daržovių produkcija sudaro bent 15 % jų bendros žemės ūkio produkcijos, vaisių ir daržovių produkcijos vertės, atitinkamos valstybės narės prašymu Sąjunga gali kompensuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nacionalinę finansinę paramą.

Komisija priima įgyvendinimo aktus, dėl tokio kompensavimo. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

36 straipsnis

Veiklos programų nacionalinė programa ir nacionalinė strategija

1.   Valstybės narės nustato nacionalinę programą, kurioje yra su 33 straipsnio 5 dalyje nurodytais aplinkosaugos veiksmais susijusios bendrosios sąlygos. Toje programoje visų pirma turi būti nustatyta, kad tokie veiksmai turi atitikti atitinkamus Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 reikalavimus, visų pirma nustatytus jo 3 straipsnyje.

Valstybės narės savo siūlomą programą pateikia Komisijai, kuri priimdama įgyvendinimo aktus netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse numatytos procedūros gali per tris mėnesius nuo pateikimo dienos pareikalauti programą iš dalies pakeisti, jei nustato, kad pagal pateiktą pasiūlymą negalima pasiekti tikslų, išdėstytų SESV 191 straipsnyje ir septintojoje Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programoje. Šių tikslų turi būti siekiama ir pagal veiklos programas remiamomis investicijomis į atskirus ūkius.

2.   Kiekviena valstybė narė parengia nacionalinę tvarių veiklos programų vaisių ir daržovių rinkoje strategiją. Tokią strategiją sudaro:

a)

padėties analizė, įvertinant privalumus bei trūkumus ir tobulinimo galimybes;

b)

pasirinktų prioritetų pagrindimas;

c)

veiklos programų tikslai bei priemonės ir veiklos rodikliai;

d)

veiklos programų vertinimas;

e)

gamintojų organizacijoms nustatyti ataskaitų teikimo įpareigojimai.

Nacionalinė strategija taip pat apima 1 dalyje nurodytą nacionalinę programą.

3.   1 ir 2 dalys netaikomos valstybėms narėms, kuriose nėra pripažintų gamintojų organizacijų.

37 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

Siekiant užtikrinti veiksmingą, tikslingą ir tvarų vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijų ir jų asociacijų rėmimą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl:

a)

veiklos fondų ir veiklos programų, susijusios su:

i)

numatomomis sumomis, gamintojų organizacijų bei jų asociacijų sprendimais dėl finansinių įnašų ir veiklos fondų naudojimo;

ii)

priemonėmis, veiksmais, išlaidomis ir administracinėmis bei personalo sąnaudomis, įtrauktinomis ar neįtrauktinomis pagal veiklos programas, jų keitimu ir papildomais reikalavimais, kuriuos turi nustatyti valstybės narės;

iii)

dvigubo veiklos programų ir kaimo plėtros programų finansavimo išvengimu;

iv)

gamintojų organizacijų asociacijų veiklos programomis;

v)

konkrečiomis taisyklėmis, taikytinomis tais atvejais, kai gamintojų organizacijų asociacijos visiškai arba iš dalies atstovauja savo nariams veiklos programų valdymo, tvarkymo, įgyvendinimo ir pateikimo tikslais;

vi)

prievole taikyti bendrus veiklos programų stebėsenos ir vertinimo rodiklius;

b)

veiklos programų nacionalinės sistemos ir nacionalinės strategijos, susijusios su prievole stebėti ir vertinti nacionalinės programos ir nacionalinių strategijų veiksmingumą;

c)

Sąjungos finansinės paramos, susijusios su:

i)

Sąjungos finansinės paramos dydžio apskaičiavimo pagrindu ir su 34 straipsnio 2 dalyje nurodytos parduodamos produkcijos verte;

ii)

pagalbai apskaičiuoti taikomais referenciniais laikotarpiais;

iii)

išankstinių išmokų skyrimu ir reikalavimu pateikti užstatą išankstinių pagalbos išmokų mokėjimo atveju;

iv)

konkrečiomis taisyklėmis, taikytinomis gamintojų organizacijų asociacijų veiklos programų finansavimui, ypač susijusiomis su 34 straipsnio 2 dalyje numatytomis ribomis;

d)

krizių prevencijos ir valdymo priemonių, susijusios su:

i)

valstybių narių galimybe netaikyti vienos ar daugiau krizių prevencijos ir valdymo priemonių;

ii)

sąlygomis, susijusiomis su 33 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a, b ir c punktais;

iii)

iš rinkos pašalintų produktų leistina paskirtimi, dėl kurios sprendimą priima valstybės narės;

iv)

didžiausiu paramos už pašalinimą iš rinkos dydžiu;

v)

reikalavimu pašalinimo iš rinkos atvejais pateikti išankstinius pranešimus;

vi)

34 straipsnio 4 dalyje nurodytam nemokamam skirstymui skirtos parduodamos produkcijos kiekio apskaičiavimo pagrindu ir didžiausio parduodamos produkcijos kiekio pašalinimo iš rinkos atvejais nustatymu;

vii)

reikalavimu pateikti Sąjungos emblemą ant nemokamai skirstomų produktų pakuotės;

viii)

sąlygomis, taikomomis iš rinkos pašalintų produktų gavėjams;

ix)

terminų vartojimu šiame skirsnyje;

x)

valstybių narių nustatytinomis sąlygomis, susijusiomis su neprinokusių vaisių ir daržovių derliaus nuėmimu arba derliaus nenuėmimu,

xi)

derliaus draudimu;

xii)

savitarpio pagalbos fondais ir

xiii)

sąlygomis, kuriomis reglamentuojamas sodų atsodinimas, atliekamas dėl sveikatos apsaugos arba fitosanitarinių priežasčių, kaip numatyta 33 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos e punkte, ir nustatoma viršutinė riba, taikoma tokio atsodinimo išlaidoms;

e)

nacionalinės finansinės paramos, susijusios su:

i)

gamintojų organizacijų steigimosi lygiu;

ii)

reikalavimu pateikti užstatą išankstinių išmokų mokėjimo atveju;

iii)

didžiausia nacionalinės finansinės paramos kompensavimo Sąjungos lėšomis dalimi.

38 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų priemones, susijusias su:

a)

veiklos fondų valdymu;

b)

informacija, kuri turi būti pateikta veiklos programose, 36 straipsnyje nurodytose nacionalinėse programose ir nacionalinėse strategijose, veiklos programų pateikimu valstybėms narėms, laiko terminais, kartu pateikiamais dokumentais ir valstybių narių atliekamu patvirtinimu;

c)

veiklos programų įgyvendinimu gamintojų organizacijose ir gamintojų organizacijų asociacijose;

d)

nacionalinių strategijų ir veiklos programų stebėsenos ir įvertinimo ataskaitų pateikimu, forma ir turiniu;

e)

pagalbos paraiškomis ir pagalbos išmokomis, įskaitant išankstines ir dalines pagalbos išmokas;

f)

Sąjungos emblemos pateikimo ant nemokamam skirstymui skirtų produktų pakuotės praktinėmis sąlygomis;

g)

prekybos standartų laikymusi pašalinimo iš rinkos atvejais;

h)

transporto, rūšiavimo ir pakavimo išlaidomis nemokamo skirstymo atvejais;

i)

pardavimo skatinimo, informavimo ir mokymo priemonėmis krizių prevencijos ir valdymo atveju;

j)

pašalinimo iš rinkos veiksmų įgyvendinimu, neprinokusių vaisių ir daržovių derliaus nuėmimo arba derliaus nenuėmimo ir derliaus draudimo priemonėmis;

k)

paraiškomis gauti nacionalinę finansinę paramą, leidimu ją teikti, jos mokėjimu ir kompensavimu už ją;

l)

užstato, kurį reikia pateikti tuo atveju, kai sumokama išankstinė pagalbos išmoka, pateikimo tvarka ir dydžiu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4   Skirsnis

Paramos programos vyno sektoriuje

1   Poskirsnis

Bendrosios nuostatos ir reikalavimus atitinkančios priemonės

39 straipsnis

Taikymo sritis

Šiame skirsnyje nustatomos taisyklės, kuriomis reglamentuojamas Sąjungos lėšų skyrimas valstybėms narėms ir šių lėšų naudojimas valstybėse narėse pagal penkerių metų nacionalines paramos programas (toliau – paramos programos) specialioms paramos vyno sektoriui priemonėms finansuoti.

40 straipsnis

Atitiktis ir suderinamumas

1.   Paramos programos turi atitikti Sąjungos teisę ir būti suderinamos su Sąjungos veikla, politika ir prioritetais.

2.   Valstybės narės yra atsakingos už paramos programas ir užtikrina, kad jos būtų darnios ir objektyviai rengiamos bei įgyvendinamos, atsižvelgiant į atitinkamų gamintojų ekonominę padėtį ir į tai, kad gamintojams neturi būti nepagrįstai taikomos nevienodos sąlygos.

3.   Parama neteikiama:

a)

mokslinių tyrimų projektams ir mokslinių tyrimų projektų rėmimo priemonėms įgyvendinti, išskyrus nurodytuosius 45 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose;

b)

priemonėms, įtrauktoms į valstybių narių kaimo plėtros programas pagal Reglamentą (ES) Nr. 1305/2013.

41 straipsnis

Paramos programų teikimas

1.   Kiekviena VI priede nurodyta valstybė narė gamintoja pateikia Komisijai penkerių metų paramos programos projektą, į kurį yra įtraukta bent viena iš 38 straipsnyje numatytų reikalavimus atitinkančių priemonių.

2.   Paramos programų projektų pagalbos priemonės parengiamos tokiu geografiniu lygmeniu, kokį valstybės narės laiko tinkamiausiu. Prieš pateikdamos paramos programos projektą Komisijai, valstybės narės dėl jos konsultuojasi su kompetentingomis valdžios institucijomis ir organizacijomis atitinkamu teritoriniu lygmeniu.

3.   Kiekviena valstybė narė pateikia vieną paramos programos projektą, kuriame galima atsižvelgti į regiono ypatumus.

4.   Paramos programos pradedamos taikyti praėjus trims mėnesiams nuo paramos programos projekto pateikimo Komisijai.

Tačiau įgyvendinimo aktais Komisija gali nustatyti, kad pateiktas paramos programos projektas neatitinka šiame skirsnyje nustatytų taisyklių, ir apie tai praneša valstybei narei. Tokiu atveju valstybė narė pateikia Komisijai patikslintą paramos programos projektą. Patikslinta paramos programa pradedama taikyti praėjus dviems mėnesiams po patikslinto paramos programos projekto pateikimo Komisijai dienos, nebent joje vis dar būtų neatitikimų – tokiu atveju taikoma ši pastraipa.

Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

5.   Valstybių narių pateiktų taikomų paramos programų pakeitimams mutatis mutandis taikoma 4 dalis.

42 straipsnis

Paramos programų turinys

Paramos programas sudaro šie elementai:

a)

išsamus siūlomų priemonių aprašas bei jomis siekiami kiekybiniai tikslai;

b)

vykdytų konsultacijų rezultatai;

c)

įvertinimas, kuriuo parodomas numatomas techninis, ekonominis, ekologinis ir socialinis poveikis;

d)

priemonių įgyvendinimo tvarkaraštis;

e)

bendra finansavimo lentelė, kurioje nurodomi skirtini ištekliai ir numatomas orientacinis išteklių paskirstymas priemonėms laikantis VI priede nurodytų biudžeto ribų;

f)

stebėsenai ir vertinimui taikytini kriterijai ir kiekybiniai rodikliai, taip pat veiksmai, kurių imtasi siekiant užtikrinti tinkamą ir veiksmingą paramos programų įgyvendinimą; ir

g)

paskirtos kompetentingos valdžios institucijos ir įstaigos, atsakingos už paramos programų įgyvendinimą.

43 straipsnis

Reikalavimus atitinkančios priemonės

Paramos programose gali būti nustatytos tik viena ar kelios toliau išvardytos priemonės:

a)

pardavimo skatinimo priemonės pagal 45 straipsnį;

b)

vynuogynų restruktūrizavimas ir konversija pagal 46 straipsnį;

c)

neprinokusių vynuogių derliaus nuėmimas pagal 47 straipsnį;

d)

savitarpio pagalbos fondai pagal 48 straipsnį;

e)

derliaus draudimas pagal 49 straipsnį;

f)

investicijos pagal 50 straipsnį;

g)

inovacijos vyno sektoriuje pagal 51 straipsnį;

h)

šalutinių produktų distiliavimas pagal 52 straipsnį.

44 straipsnis

Bendrosios paramos programų taisyklės

1.   Turimos Sąjungos lėšos skiriamos neviršijant VI priede numatytų biudžeto ribų.

2.   Sąjungos parama skiriama tik už reikalavimus atitinkančias išlaidas, patirtas po atitinkamo paramos programos projekto pateikimo.

3.   Valstybės narės neprisideda prie priemonių, kurias finansuoja Sąjunga pagal paramos programas, išlaidų finansavimo.

2   Poskirsnis

Konkrečios paramos priemonės

45 straipsnis

Pardavimo skatinimo priemonės

1.   Parama pagal šį straipsnį skiriama informavimo apie Sąjungos vynus arba jų pardavimo skatinimo priemonėms:

a)

vykdomoms valstybėse narėse, siekiant informuoti vartotojus apie atsakingą vyno vartojimą ir apie Sąjungos sistemas, taikomas kilmės vietos bei geografinėms nuorodoms; arba

b)

vykdomoms trečiosiose šalyse, taip siekiant didinti tų vynų konkurencingumą.

2.   1 dalies b punkte nurodytos priemonės taikomos vynams su saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda arba vynams su vyninės vynuogių veislės nuoroda ir gali būti tik sudarytos iš vieno ar daugiau toliau išvardintų komponentų:

a)

viešųjų ryšių, pardavimo skatinimo arba reklamos priemonės, kuriomis visų pirma pabrėžiami aukšti Sąjungos produktų standartai, ypač kalbant apie kokybės, maisto saugos arba aplinkos aspektus;

b)

dalyvavimas tarptautinės svarbos renginiuose, mugėse arba parodose;

c)

informavimo kampanijos, ypač susijusios su Sąjungos sistemomis, taikomomis kilmės vietos bei geografinėms nuorodoms ir ekologinei gamybai;

d)

naujų rinkų tyrimai, reikalingi prekybos rinkoms plėsti;

e)

tyrimai informavimo ir pardavimo skatinimo priemonių taikymo rezultatams įvertinti.

3.   Sąjungos parama informacijai ar pardavimo skatinimo priemonėms, nurodytoms 1 dalyje, neviršija 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų.

46 straipsnis

Vynuogynų restruktūrizavimas ir konversija

1.   Vynuogynų restruktūrizavimui ir konversijai skirtų priemonių tikslas – padidinti vyno gamintojų konkurencingumą.

2.   Vynuogynų restruktūrizavimui ir konversijai parama skiriama, jei valstybės narės pateikia savo gamybos pajėgumų sąrašą pagal 145 straipsnio 3 dalį.

3.   Parama vynuogynų restruktūrizavimui ir konversijai, kuria gali būti prisidedama ir prie tvarių gamybos sistemų bei aplinkosauginio pėdsako gerinimo vyno sektoriuje, gali būti taikoma tik vienai ar kelioms iš toliau nurodytų veiklos rūšių:

a)

veislių konversijai, įskaitant skiepijimą;

b)

vynuogynų vietos keitimui;

c)

vynuogynų atsodinimui, kai tai būtina po privalomo išnaikinimo dėl sveikatos apsaugos arba fitosanitarinių priežasčių, atlikto valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos nurodymu;

d)

vynuogynų valdymo metodikos patobulinimams, visų pirma pažangių tvarios gamybos sistemų diegimui.

Įprastam vynuogynų atnaujinimui, t. y. tos pačios veislės vynuogių atsodinimui – kai vynuogynai natūraliai pasensta – tame pačiame žemės sklype pagal tą pačią vynuogių auginimo sistemą, parama neskiriama.

Valstybės narės gali nustatyti papildomas specifikacijas, ypač dėl keičiamų vynuogynų amžiaus.

4.   Paramos vynuogynų restruktūrizavimui ir konversijai, įskaitant vynuogynų valdymo metodikos patobulinimus, forma gali būti tik tokia:

a)

kompensacija augintojams už įgyvendinant priemonę prarastas pajamas;

b)

dalinis restruktūrizavimo ir konversijos išlaidų padengimas.

5.   4 dalies a punkte nurodyta kompensacija augintojams už prarastas pajamas galima padengti iki 100 % atitinkamų nuostolių ir ji gali būti tokių formų:

a)

nepaisant Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 II dalies I antraštinės dalies III skyriaus IVa skirsnio II poskirsnio, kuriame nustatoma pereinamojo laikotarpio sodinimo teisių tvarka – iki pereinamojo laikotarpio pabaigos ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui suteikiamas leidimas vienu metu auginti ir senus, ir naujus vynmedžius;

b)

finansinė kompensacija.

6.   Sąjungos lėšų, skiriamų faktinėms vynuogynų restruktūrizavimo ir konversijos išlaidoms padengti, suma neviršija 50 % tokių išlaidų. Mažiau išsivysčiusiuose regionuose Sąjungos lėšų, skiriamų restruktūrizavimo ir konversijos išlaidoms padengti, suma neviršija 75 %.

47 straipsnis

Neprinokusių vynuogių derliaus nuėmimas

1.   Šiame straipsnyje neprinokusių vynuogių derliaus nuėmimas – visiškas neprinokusių vynuogių kiekių sunaikinimas arba pašalinimas, kai tam tikrame plote sunaikinamas visas derlius.

Prekybai skirtų vynuogių palikimas ant vynmedžių įprasto auginimo ciklo pabaigoje (derliaus nenuėmimas) neturi būti laikomas neprinokusių vynuogių derliaus nuėmimu.

2.   Parama neprinokusių vynuogių derliui nuimti padeda atkurti pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą Sąjungos vyno rinkoje ir taip išvengti rinkos krizių.

3.   Parama neprinokusių vynuogių derliui nuimti gali būti teikiama kaip fiksuoto dydžio kompensacinė išmoka už hektarą, o jos dydį nustato atitinkama valstybė narė. Tokia išmoka neviršija 50 % vynuogių kekių sunaikinimo arba pašalinimo tiesioginių išlaidų ir dėl tokio sunaikinimo arba pašalinimo prarastų pajamų sumos.

4.   Atitinkama valstybė narė nustato objektyviais kriterijais grindžiamą sistemą siekdamos užtikrinti, kad taikant neprinokusių vynuogių derliaus nuėmimo priemonę atskiri vyno gamintojai negautų kompensacijos, viršijančios 3 dalyje nustatytą viršutinę ribą.

48 straipsnis

Savitarpio pagalbos fondai

1.   Parama savitarpio pagalbos fondams steigti skiriama siekiant padėti augintojams, kurie pageidauja apsidrausti nuo rinkos svyravimų.

2.   Parama savitarpio pagalbos fondams steigti gali būti skiriama kaip laikina mažėjanti pagalba fondų administracinėms išlaidoms padengti.

49 straipsnis

Derliaus draudimas

1.   Parama derliui apdrausti padeda apsaugoti augintojų pajamas, kai patiriama nuostolių dėl gaivalinių nelaimių, nepalankių klimato reiškinių, ligų arba kenkėjų antplūdžių.

Draudimo sutartyse reikalaujama, kad apdraustieji imtųsi reikalingų rizikos prevencijos priemonių.

2.   Parama derliui apdrausti gali būti skiriama kaip finansinė Sąjungos parama, neviršijanti:

a)

80 % draudimo įmokų, kurias augintojai moka už draudimą nuo nuostolių, patirtų dėl nepalankių klimato reiškinių, kurie gali būti prilyginami gaivalinėms nelaimėms, sumos;

b)

50 % draudimo įmokų, kurias augintojai moka už draudimą nuo toliau nurodytų dalykų, sumos:

i)

nuo a punkte nurodytų nuostolių ir kitų nuostolių, kuriuos sukelia nepalankūs klimato reiškiniai;

ii)

nuo gyvūnų, augalų ligų arba kenkėjų antplūdžių padarytų nuostolių.

3.   Parama derliui apdrausti gali būti skiriama, jeigu atitinkamomis draudimo išmokomis gamintojams nekompensuojama daugiau kaip 100 % prarastų pajamų, atsižvelgiant į visas kompensacijas, kurias gamintojai galėjo būti gavę pagal kitas paramos sistemas, susijusias su draudžiama rizika.

4.   Parama derliui apdrausti neturi iškreipti konkurencijos draudimo rinkoje.

50 straipsnis

Investicijos

1.   Parama gali būti teikiama investicijoms į materialųjį ir nematerialųjį turtą: perdirbimo įrenginius ir vyno gamybos infrastruktūrą, taip pat prekybos struktūras ir priemones. Tų investicijų paskirtis turi būti gerinti bendrus įmonės ekonominius rezultatus ir jos prisiderinimą prie rinkos poreikių, taip pat didinti jos konkurencingumą, ir šios investicijos turi būti susijusios su VII priedo II dalyje nurodytų vynuogių produktų gamyba arba prekyba jais, be kita ko, siekiant sutaupyti daugiau energijos, didinti bendrą energijos vartojimo efektyvumą ir tobulinti tvarius procesus.

2.   Paramos pagal 1 dalį didžiausias lygis:

a)

taikoma tik labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (24);

b)

gali būti, be kita ko, taikoma visoms atokiausiuose regionuose, nurodytuose SESV 349 straipsnyje, ir mažosiose Egėjo jūros salose, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 229/2013 (25) 1 straipsnio 2 dalyje, įsisteigusioms įmonėms.

Įmonėms, kurioms Rekomendacijos 2003/361/EB priedo I antraštinės dalies 2 straipsnio 1 dalis netaikoma ir kuriose dirba mažiau kaip 750 darbuotojų arba kurių apyvarta yra mažesnė nei 200 mln. EUR, didžiausias pagalbos intensyvumas mažinama per pusę.

Parama neskiriama sunkumų turinčioms įmonėms, kaip apibrėžta Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos, skirtos sunkumų turinčioms įmonėms gelbėti ir restruktūrizuoti (26).

3.   Reikalavimus atitinkančios išlaidos neapima reikalavimų neatitinkančių sąnaudų, nurodytų Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 69 straipsnio 3 dalyje.

4.   Didžiausias Sąjungos pagalbos lygis, susijęs su reikalavimus atitinkančioms investicijų išlaidomis, yra toks:

a)

50 % – mažiau išsivysčiusiuose regionuose;

b)

40 % – kituose nei mažiau išsivystę regionai;

c)

75 % – SESV 349 straipsnyje nurodytuose atokiausiuose regionuose;

d)

65 % – mažosiose Egėjo jūros salose, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 229/2013.

5.   Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 71 straipsnis mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalyje nurodytai paramai.

51 straipsnis

Inovacijos vyno sektoriuje

Parama gali būti teikiama investicijoms į materialųjį ir nematerialųjį turtą, skirtoms naujų produktų, procesų ir technologijų, susijusių su VII priedo II dalyje nurodytais produktais, kūrimui. Paramos paskirtis turi būti didinti Sąjungos vynuogių produktų perkamumą ir konkurencingumą, ir ji gali apimti žinių perdavimo elementą. Didžiausi pagalbos lygiai, susiję su Sąjungos pagalba paramai, numatytai pagal šį straipsnį, yra tokie patys, kaip ir nurodyti 50 straipsnio 4 dalyje.

52 straipsnis

Šalutinių produktų distiliavimas

1.   Parama gali būti skiriama savanoriškam arba privalomam vyno gamybos šalutinių produktų distiliavimui, vykdomam pagal VIII priedo II dalies D skirsnyje išdėstytas sąlygas.

Paramos suma nustatoma už pagaminto alkoholio tūrio proc. ir už pagaminto alkoholio hektolitrą. Jei alkoholio koncentracija distiliuoti skirtuose šalutiniuose produktuose viršija 10 % pagaminto vyno alkoholio koncentracijos, parama neskiriama.

2.   Parama išmokama distiliavimo gamykloms, kurios perdirba pateiktus vyno gamybos šalutinius produktus į gryną alkoholį, kurio alkoholio koncentracija yra mažiausiai 92 tūrio %.

Valstybės narės paramą gali teikti su sąlyga, kad paramos gavėjas turi pateikti užstatą.

3.   Didžiausias skiriamos paramos dydis grindžiamas surinkimo ir perdirbimo išlaidomis ir jį pagal 54 straipsnį priimdama įgyvendinimo aktus nustato Komisija.

4.   Parama apima vienkartinę išmoką, skirtą išlaidoms už vyno gamybos šalutinių produktų surinkimą kompensuoti. Ta išmoka skiriama gamintojui, o ne distiliavimo gamyklai, jeigu susijusias išlaidas turi sumokėti gamintojas.

5.   Alkoholis, gautas atliekant 1 dalyje nurodytą distiliavimą, už kurį skiriama parama, naudojamas tik pramonės ar energetikos tikslais, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo.

3   Poskirsnis

Procedūrinės nuostatos

53 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

Siekiant užtikrinti, kad būtų įvykdyti valstybių narių paramos vyno sektoriui programų tikslai ir kad Sąjungos lėšos būtų naudojamos efektyviai ir veiksmingai, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos:

a)

taisyklės, susijusios su atsakomybe už išlaidas, patirtas nuo dienos, kurią Komisijai pateikiamos paramos programos arba paramos programų pakeitimai, iki dienos, kurią jos gali būti pradėtos taikyti;

b)

taisyklės, susijusios su paramos programų turiniu ir išlaidomis, administracinėmis bei personalo sąnaudomis ir veiksmais, kurie gali būti įtraukti į valstybių narių paramos programas, taip pat sąlygomis, taikomomis mokėjimams per tarpininkus 49 straipsnyje numatytos paramos derliaus draudimo atveju, ir galimybe atlikti tokius mokėjimus;

c)

taisyklės, susijusios su reikalavimu pateikti užstatą išankstinių išmokų mokėjimo atveju;

d)

taisyklės, susijusios su terminų vartojimu šiame skirsnyje;

e)

taisyklės, susijusios su viršutinės ribos, taikomos vynuogynų atsodinimo, atliekamo dėl sveikatos apsaugos arba fitosanitarinių priežasčių, kaip numatyta 46 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos c punkte, išlaidoms nustatymu;

f)

taisyklės, susijusios su dvigubo toliau nurodytų veiksmų ar programų finansavimo išvengimu:

i)

valstybės narės paramos vyno sektoriui programos atskirų veiksmų ir

ii)

valstybės narės paramos vyno sektoriui programos ir jos kaimo plėtros arba pardavimo skatinimo programų;

g)

taisyklės, susijusios su gamintojų įpareigojimu pašalinti vyno gamybos šalutinius produktus, su to įpareigojimo išimtimis, kuriomis siekiama išvengti papildomos administracinės naštos, ir taisyklėmis, susijusiomis su savanorišku distiliavimo gamyklų sertifikavimu;

h)

taisyklės, susijusios su galimybių sudarymu valstybėms narėms savo programose nustatyti sąlygas tinkamam paramos priemonių veikimui.

54 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų priemones, susijusias su:

a)

paramos programų teikimu, atitinkamu finansinių lėšų planavimu ir paramos programų peržiūra;

b)

paraiškų teikimo, atrankos ir mokėjimo tvarka;

c)

valstybių narių paramos programų ataskaitų ir vertinimų teikimu, forma ir turiniu;

d)

valstybių narių nustatomomis pagalbos neprinokusių vynuogių derliui nuimti ir šalutiniams produktams distiliuoti lygiais;

e)

finansų valdymu ir nuostatomis dėl paramos priemonių taikymo valstybėse narėse;

f)

užstato, kurį reikia pateikti tuo atveju, kai sumokama išankstinė pagalbos išmoka, pateikimo tvarka ir dydžiu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

5   Skirsnis

Pagalba bitininkystės sektoriuje

55 straipsnis

Nacionalinės programos ir finansavimas

1.   Siekdamos pagerinti bendras bitininkystės produktų gamybos ir pardavimo sąlygas, valstybės narės gali parengti trejų metų bitininkystės sektoriui skirtas nacionalines programas (toliau – bitininkystės programos). Šios programos plėtojamos bendradarbiaujant su bitininkystės sektoriui atstovaujančiomis organizacijomis.

2.   Sąjungos įnašas į bitininkystės programas lygus 50 % išlaidų, kurias valstybės narės patiria įgyvendindamos šias pagal 57 straipsnio pirmos pastraipos c punktą patvirtintas programas.

3.   Kad atitiktų 2 dalyje numatyto Sąjungos įnašo skyrimo sąlygas, valstybės narės turi atlikti bitininkystės produktų sektoriaus gamybos ir pardavimo struktūros jų teritorijoje tyrimą.

4.   Bitininkystės programose gali būti numatytos šios priemonės:

a)

techninė pagalba bitininkams ir jų organizacijoms;

b)

kova su avilių kenkėjais ir ligomis, ypač varoze;

c)

sezoninio avilių perkėlimo į naujas vietas racionalizavimas;

d)

priemonės, skirtos remti bitininkystės produktų analizės laboratorijas, siekiant padėti bitininkams parduoti savo produktus ir didinti jų vertę;

e)

Sąjungos bičių išteklių papildymo rėmimo priemonės;

f)

bendradarbiavimas su specializuotomis įstaigomis, vykdant bitininkystei ir bitininkystės produktams skirtų taikomųjų tyrimų programas;

g)

rinkos stebėsena;

h)

produktų kokybės gerinimas, siekiant didinti jų vertę rinkoje.

56 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant užtikrinti, kad bitininkystei skirtos Sąjungos lėšos būtų naudojamos veiksmingai ir efektyviai, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, susijusius su:

a)

dvigubo valstybių narių bitininkystės programų ir kaimo plėtros programų finansavimo išvengimu;

b)

pagrindu, pagal kurį kiekvienai programoje dalyvaujančiai valstybei narei, remiantis, inter alia, bendru Sąjungos bičių avilių skaičiumi, skiriama Sąjungos finansinė parama.

2.   Siekiant užtikrinti, kad Sąjungos pagalbos sistema būtų pritaikyta atsižvelgiant į naujausius pokyčius ir kad numatytos priemonės būtų veiksmingos siekiant pagerinti bendras bitininkystės produktų gamybos ir pardavimo sąlygas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais būtų atnaujintas 55 straipsnio 4 dalyje nurodytų priemonių, kurios gali būti numatytos bitininkystės programose, sąrašas, papildomai įtraukiant kitų priemonių ar pritaikant tas priemones jų neišbraukiant. Priemonių sąrašo atnaujinimas nedaro poveikio nacionalinėms programoms, priimtoms iki deleguotojo akto įsigaliojimo.

57 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtinamos šiam skirsniui taikyti būtinos priemonės, susijusios su:

a)

nacionalinių programų ir valstybių narių atliekamų jų bitininkystės sektoriaus gamybos ir pardavimo struktūros tyrimų turiniu;

b)

nepanaudotų lėšų perskirstymo tvarka;

c)

valstybių narių pateiktų bitininkystės programų tvirtinimu, įskaitant Sąjungos finansinės paramos paskirstymą kiekvienai dalyvaujančiai valstybei narei ir didžiausias valstybių narių teikiamo finansavimo lygis.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

6   Skirsnis

Pagalba apynių sektoriuje

58 straipsnis

Pagalba gamintojų organizacijoms

1.   Sąjunga skiria pagalbą apynių sektoriaus gamintojų organizacijoms, pripažintoms pagal 152 straipsnį, kad būtų finansuojamas 151 straipsnio 1 dalies c punkto i, ii arba iii papunkčiuose nurodytų tikslų įgyvendinimas.

2.   Sąjungos finansavimas, skiriamas pagalbai 1 dalyje numatytoms gamintojų organizacijoms Vokietijoje, yra 2 277 000 EUR per metus.

59 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

Siekiant užtikrinti, kad teikiant 58 straipsnyje nurodytą pagalbą būtų finansuojamas 152 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

pagalbos paraiškų, įskaitant su terminais ir papildomais dokumentais susijusias taisykles;

b)

taisyklių, susijusių su pagalbos skyrimo reikalavimus atitinkančiais apynių plotais, ir kiekvienai gamintojų organizacijai išmokėtinų sumų apskaičiavimu.

60 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Įgyvendinimo aktais Komisija patvirtina šio skirsnio taikymui būtinas priemones, susijusias su pagalbos mokėjimu.

Tie įgyvendinimo aktai, priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

III   SKYRIUS

Leidimų sodinti vynmedžius išdavimo tvarka

61 straipsnis

Trukmė

Šiame skyriuje nustatyta leidimų sodinti vynmedžius išdavimo tvarka taikoma nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2030 m. gruodžio 31 d.; Komisija atlieka laikotarpio vidurio peržiūrą, kad būtų įvertintas šios tvarkos veikimas, ir prireikus pateikia pasiūlymus.

1   Skirsnis

Leidimų sodinti vynmedžius išdavimo tvarkos valdymas

62 straipsnis

Leidimai

1.   Pagal 81 straipsnio 2 dalį klasifikuojamų vyninių vynuogių rūšių vynmedžiai gali būti sodinami arba persodinami tik jei pagal 64, 66 ir 68 straipsnius, laikantis šiame skyriuje nustatytų sąlygų, suteikiamas leidimas.

2.   Gamintojams pateikus paraišką, kuri atitinka objektyvius ir nediskriminacinius tinkamumo kriterijus, valstybės narės suteikia 1 dalyje nurodytą leidimą, atitinkanti konkretų hektarais išreikštą plotą. Toks leidimas gamintojams suteikiamas nemokamai.

3.   1 dalyje nurodyti leidimai galioja trejus metus nuo jų išdavimo dienos. Gamintojui, kuris neišnaudojo jam suteikto leidimo jo galiojimo laikotarpiu, taikomos administracinės nuobaudos, numatytos Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 89 straipsnio 4 dalyje.

4.   Šis skyrius netaikomas tiems atvejams, kai sodinama eksperimentiniais tikslais, skiepų daigynams arba kai sodinama vynmedžiams, iš kurių gautas vynas arba vyno produktai skirti tik vyno gamintojo namų ūkio reikmėms, arba plotams, kurie turi būti naujai užsodinti dėl privalomo pirkimo dėl viešųjų interesų pagal nacionalinę teisę.

63 straipsnis

Naujų vynmedžių sodinimo apsauginis mechanizmas

1.   Valstybės narės kiekvienais metais sudaro galimybes gauti tokį leidimų naujiems vynmedžiams sodinti skaičių, kuris atitinka 1 proc. faktiškai apsodinto vynmedžiais bendro ploto jų teritorijoje, kaip išmatuota ankstesnių metų liepos 31 d.

2.   Valstybės narės gali:

a)

nacionaliniu lygiu taikyti mažesnę procentinę dalį, nei nurodyta 1 dalyje;

b)

apriboti leidimų išdavimą regionų lygiu ir juos išduoti tik konkretiems plotams, kurie atitinka vynų su saugoma kilmės vietos nuoroda gamybos reikalavimus, plotams, kurie atitinka vynų su saugoma geografine nuoroda gamybos reikalavimus, arba plotams be geografinės nuorodos.

3.   Bet kuris iš 2 dalyje nurodytų apribojimų turi prisidėti prie tvarkingo vynmedžių sodinimo didinimo, turi būti didesnis nei 0 proc. ir turi būti pagrįstas viena arba daugiau iš toliau išvardytų konkrečių priežasčių:

a)

poreikiu išvengti akivaizdžios rizikos, kad vyno produktų pasiūla rinkoje bus pernelyg didelė, palyginti su rinkos perspektyva tiems produktams, neviršijant to, kas būtina šiam poreikiui patenkinti;

b)

poreikiu išvengti akivaizdžios rizikos, kad bus smarkiai nuvertinta kuri nors saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda.

4.   Valstybės narės viešai paskelbia visus sprendimus, priimtus pagal 2 dalį; jie turi būti tinkamai pagrįsti. Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie tuos sprendimus ir nurodo juos pagrindžiančias priežastis.

64 straipsnis

Leidimų sodinti naujus vynmedžius išdavimo tvarka

1.   Jei bendras reikalavimus atitinkančiose paraiškose nurodytas plotas atitinkamais metais neviršija ploto, kuriuo naudotis sudarė galimybę valstybė narė, priimamos visos tokios paraiškos.

Šio straipsnio taikymo tikslais valstybės narės gali taikyti vieną ar daugiau šių objektyvių ir nediskriminacinio pobūdžio kriterijų:

a)

pareiškėjo turimos žemės ūkio paskirties žemės plotas nėra mažesnis nei plotas, dėl kurio jis prašo leidimo;

b)

pareiškėjas turi pakankamai profesinių įgūdžių ir kompetencijos;

c)

nėra didelės rizikos, kad pareiškėjas neteisėtai pasinaudos saugomų kilmės vietos nuorodų reputacija; daroma prielaida, kad tokios rizikos nėra, nebent tokios rizikos buvimą įrodo viešosios valdžios institucijos;

d)

tinkamai pagrįstais atvejais – vieną ar kelis 2 dalyje nurodytų kriterijų, su sąlyga, kad jie taikomi objektyviai ir nediskriminuojant.

2.   Jei 1 dalyje minėtas bendras reikalavimus atitinkančiose paraiškose nurodytas plotas atitinkamais metais viršija plotą, kuriuo naudotis sudarė galimybę valstybė narė, leidimai suteikiami hektarus pro rata principu paskirstant visiems pareiškėjams remiantis plotu, dėl kurio jie prašo leidimo. Toks suteikimas taip pat gali būti atliekamas iš dalies arba visiškai vadovaujantis vienu ar keliais šių objektyvių ir nediskriminacinio pobūdžio prioriteto nustatymo kriterijų:

a)

gamintojai, kurie sodina vynmedžius pirmą kartą ir kurie yra valdos valdytojai (nauji dalyviai);

b)

plotai, kuriuose vynuogynais prisidedama prie aplinkos išsaugojimo;

c)

plotai, kurie turi būti naujai apsodinti įgyvendinant žemės stambinimo projektus;

d)

plotai, kuriuose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių;

e)

plėtros arba atsodinimo projektų tvarumas, nustatytas remiantis ekonominiu įvertinimu;

f)

plotai, kurie turi būti naujai apsodinti, kurių apsodinimas padeda didinti konkurencingumą ūkio ir regioniniu lygmeniu;

g)

projektai, kuriais suteikiama galimybė pagerinti geografinėmis nuorodomis pažymėtų produktų kokybę;

h)

plotai, kurie turi būti naujai apsodinti didinant mažų ir vidutinio dydžio valdų dydį.

3.   Valstybės narės viešai paskelbia savo taikomus 1 ir 2 dalyse nurodytus kriterijus ir nedelsdamos tuos kriterijus praneša Komisijai.

65 straipsnis

Profesinių organizacijų vaidmuo

Taikydama 63 straipsnio 2 dalį, valstybė narė gali atsižvelgti į 152, 156 ir 157–straipsniuose nurodytų pripažintų profesinių organizacijų, veikiančių vyno sektoriuje, 95 straipsnyje nurodytų suinteresuotų gamintojų grupių ar kitų rūšių profesinių organizacijų, pripažintų remiantis tos valstybės narės teisės aktais, rekomendacijas su sąlyga, kad minėtas rekomendacijas prieš tai savo susitarimu yra patvirtinusios atitinkamos atstovaujamos šalys referencinėje geografinėje vietovėje.

Rekomendacijos parengiamos ne ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui.

66 straipsnis

Atsodinimas

1.   Valstybės narės automatiškai suteikia leidimą nuo 2016 m. sausio 1 d. vynuogynų plotą jau išnaikinusiems ir paraišką pateikusiems gamintojams. Toks leidimas suteikiamas tokiam plotui, kuris pagal gaunamą derlių atitinka išnaikintą plotą. Taikant 63 straipsnį į plotus, kuriems suteikti tokie leidimai, neatsižvelgiama.

2.   Valstybės narės gali suteikti 1 dalyje nurodytą leidimą gamintojams, įsipareigojantiems išnaikinti vynuogynų plotą, jei įsipareigotas išnaikinti plotas yra išnaikinamas ne vėliau kaip iki ketvirtųjų metų po naujų vynmedžių pasodinimo pabaigos.

3.   1 dalyje nurodytu leidimu naudojamasi toje pačioje valdoje, kurioje įsipareigota išnaikinti plotą. Valstybės narės gali nuspręsti plotus, atitinkančius vynų su saugoma kilmės vietos nuoroda arba su saugoma geografine nuoroda gamybos reikalavimus, leisti atsodinti tik vynmedžiais, atitinkančiais tokią saugomos kilmės vietos nuorodos arba saugomos geografinės nuorodos specifikaciją, kurią atitiko tuose plotuose išnaikinti vynmedžiai, remdamosi profesinės organizacijos rekomendacija, pateikta laikantis 65 straipsnio.

4.   Šis straipsnis netaikomas, kai išnaikinami be leidimo apsodinti plotai.

67 straipsnis

De minimis

1.   Šiame skyriuje nustatyta leidimų sodinti vynmedžius suteikimo tvarka netaikoma valstybėse narėse, kuriose 2007 m. gruodžio 31 d. nebuvo taikoma Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 II dalies I antraštinės dalies III skyriaus IVa skirsnio II poskirsnyje nustatyta pereinamojo laikotarpio sodinimo teisių tvarka.

2.   Valstybės narės, kuriose 2007 m. gruodžio 31 d. buvo taikoma 1 dalyje nurodyta tvarka ir kuriose vynmedžiais apsodintas plotas atitinkamu metu neviršija 10 000 hektarų, gali nuspręsti neįgyvendinti šiame skyriuje nustatytos leidimų sodinti vynmedžius suteikimo tvarkos.

68 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

1.   Sodinimo teisės, iki 2015 m. gruodžio 31 d. suteiktos gamintojams remiantis Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 85h, 85i ar 85k straipsniu, kuriomis tie gamintojai nepasinaudojo ir kurios tą dieną tebegalioja, pagal šį skyrių gali būti pakeistos leidimais nuo 2016 m. sausio 1 d.

Toks pakeitimas įvykdomas esant prašymui, kurį minėti gamintojai turi pateikti iki 2015 m. gruodžio 31 d. Valstybės narės gali nuspręsti leisti gamintojams pateikti tokius prašymus pakeisti teises leidimais iki 2020 m. gruodžio 31 d.

2.   Pagal 1 dalį suteiktų leidimų galiojimo laikotarpis yra toks pat kaip ir 1 dalyje nurodytų sodinimo teisių. Jei šiais leidimais nesinaudojama, jie nustoja galioti ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. arba, jei valstybės narės priima 1 dalies antroje pastraipoje nurodytą sprendimą, vėliausiai 2023 m. gruodžio 31 d.

3.   Taikant 63 straipsnį į plotus, kuriems suteikti leidimai pagal 1 dalį, neatsižvelgiama.

69 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

62 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties taikymo sąlygų;

b)

taisyklių, susijusių su 64 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais kriterijais;

c)

64 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytų kriterijų papildymo kitais kriterijais;

d)

vynmedžių, kuriuos gamintojas įsipareigojo išnaikinti, koegzistavimo su naujai pasodintais vynmedžiais pagal 66 straipsnio 2 dalį;

e)

valstybių narių sprendimus pagal 66 straipsnio 3 dalį pagrindžiančių motyvų.

70 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų būtinas priemones, susijusias su:

a)

leidimų suteikimo procedūromis;

b)

registrais, kuriuos turi tvarkyti valstybės narės, ir pranešimais, kurie turi būti siunčiami Komisijai.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2   Skirsnis

Leidimų sodinti vynmedžius išdavimo tvarkos kontrolė

71 straipsnis

Sodinimas be leidimo

1.   Gamintojai savo sąskaita išnaikina vynmedžių plotus, apsodintus be leidimo.

2.   Jei gamintojai neišnaikina plotų per keturis mėnesius nuo tos dienos, kai jiems pranešama apie pažeidimą, valstybės narės užtikrina, kad tokie be leidimo apsodinti plotai būtų išnaikinti per dvejus metus nuo to keturių mėnesių laikotarpio pabaigos. Susijusias išlaidas padengia atitinkami gamintojai.

3.   Valstybės narės iki kiekvienų metų kovo 1 d. praneša Komisijai apie bendrą plotų, kurie, kaip patvirtinta, apsodinti vynmedžiais be leidimo po 2016 m. sausio 1 d., ir pagal 1 ir 2 dalis išnaikintų plotų dydį.

4.   Gamintojui, kuris nesilaikė šio straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo, taikomos nuobaudos, kurios turi būti nustatytos pagal Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 64 straipsnį.

5.   Be leidimo vynmedžiais apsodintiems plotams netaikomos jokios nacionalinės ar Sąjungos paramos priemonės.

72 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų būtinas priemones, nustatančias valstybėms narėms privalomus pranešimų pateikimo reikalavimus, įskaitant galimą VI priede numatytų biudžeto ribų sumažinimą reikalavimų nesilaikymo atveju.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

II   ANTRAŠTINĖ DALIS

SU PREKYBA IR GAMINTOJŲ ORGANIZACIJOMIS SUSIJUSIOS TAISYKLĖS

I   SKYRIUS

Su prekyba susijusios taisyklės

1   Skirsnis

Prekybos standartai

1   Poskirsnis

Įvadinės nuostatos

73 straipsnis

Taikymo sritis

Nedarant poveikio kitoms nuostatoms, taikytinoms žemės ūkio produktams, taip pat nuostatoms, priimtoms veterinarijos, fitosanitarijos ir maisto sektoriuose siekiant užtikrinti produktų atitiktį higienos bei sveikatos standartams ir apsaugoti gyvūnų, augalų ir žmonių sveikatą, šiame skirsnyje nustatomos su žemės ūkio produktų prekybos standartais susijusios taisyklės. Tos taisyklės skirstomos į privalomąsias taisykles ir neprivalomuosius žemės ūkio produktų nustatytuosius apibūdinimus.

2   Poskirsnis

Konkretiems sektoriams arba produktams skirti prekybos standartai

74 straipsnis

Bendrasis principas

Produktais, kurių atveju prekybos standartai pagal sektorius arba produktus buvo nustatyti pagal šį skirsnį, Sąjungoje gali būti prekiaujama tik tuo atveju, jei jie atitinka tuos standartus.

75 straipsnis

Prekybos standartų nustatymas ir turinys

1.   Prekybos standartai gali būti taikomi vienam ar daugiau šių sektorių ir produktų:

a)

alyvuogių aliejui ir valgomosioms alyvuogėms;

b)

vaisiams ir daržovėms;

c)

perdirbtiems vaisių ir daržovių produktams;

d)

bananams;

e)

gyviems augalams;

f)

kiaušiniams;

g)

paukštienai;

h)

žmonėms vartoti skirtiems tepiesiems riebalams;

i)

apyniams.

2.   Siekiant atsižvelgti į vartotojų lūkesčius ir pagerinti žemės ūkio produktų, kuriems taikomos šio straipsnio 1 ir 4 dalys, gamybos ir pardavimo ekonomines sąlygas, taip pat jų kokybę, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl kiekvienam sektoriui ar produktui taikomų prekybos standartų visais prekybos etapais, taip pat dėl nuo tokių standartų leidžiančių nukrypti nuostatų ir tokių standartų išimčių, siekiant, kad būtų prisitaikoma prie nuolat besikeičiančių rinkos sąlygų, kintančių vartotojų poreikių bei atitinkamų tarptautinių standartų pokyčių ir nebūtų kuriama kliūčių produktų naujovėms.

3.   Nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 (27) 26 straipsniui, 1 dalyje nurodyti prekybos standartai gali apimti vieną ar daugiau toliau išvardytų elementų, nustatytų sektoriui ar produktui ir grindžiamų kiekvieno sektoriaus charakteristikomis, būtinybe reglamentuoti pateikimą rinkai ir šio straipsnio 5 dalyje apibrėžtomis sąlygomis:

a)

technines apibrėžtis, pavadinimą ir prekinius pavadinimus, taikomus sektoriams, išskyrus nurodytuosius 78 straipsnyje;

b)

klasifikavimo kriterijus, pavyzdžiui, suskirstymą pagal klases, svorį, dydį, amžių ir kategorijas;

c)

rūšį, augalų ar gyvūnų veislę arba prekinį tipą;

d)

pateikimą, su privalomais prekybos standartais susijusį ženklinimą, įpakavimą, pakavimo centrams taikomas taisykles, žymėjimą, derliaus metus ir konkrečių terminų vartojimą, nedarant poveikio 92–123 straipsniams;

e)

kriterijus, pavyzdžiui, išvaizdą, konsistenciją, raumeningumą, produkto savybes ir vandens kiekio procentinę dalį;

f)

konkrečias gamyboje naudojamas medžiagas arba komponentus ar sudedamąsias dalis, įskaitant jų kiekybinę sudėtį, grynumą ir identifikavimo duomenis;

g)

ūkininkavimo rūšį ir gamybos metodą, įskaitant vynininkystės metodus, ir pažangias tvarios gamybos sistemas;

h)

misos ir vyno kupažavimą, įskaitant jų apibrėžtis, maišymą ir jo apribojimus;

i)

surinkimo, pristatymo, laikymo ir tvarkymo periodiškumą, konservavimo būdą ir temperatūrą, sandėliavimą ir transportavimą;

j)

ūkininkavimo vietą ir (arba) kilmę, išskyrus paukštieną ir tepiuosius riebalus;

k)

tam tikrų medžiagų ir metodų naudojimo apribojimus;

l)

specialų naudojimą;

m)

sąlygas, kuriomis reglamentuojamas produktų, neatitinkančių pagal 1 dalį priimtų prekybos standartų ir 78 straipsnyje nurodytų apibrėžčių, pavadinimų ir prekinių pavadinimų, šalinimas, laikymas, pateikimas į apyvartą ir naudojimas, taip pat šalutinių produktų likvidavimas.

4.   Papildomai prie 1 dalies, prekybos standartai gali būti taikomi vyno sektoriui. Tam sektoriui taikomi 3 dalies f, g, h, k ir m punktai.

5.   Pagal šio straipsnio 1 dalį priimti konkretiems sektoriams arba produktams skirti prekybos standartai nustatomi nedarant poveikio 84–88 straipsniam ir IX priedui, ir jais atsižvelgiama į:

a)

atitinkamo produkto specifinius ypatumus;

b)

poreikį užtikrinti tokias sąlygas, kad produktus būtų lengviau pateikti rinkai;

c)

gamintojų suinteresuotumą informuoti apie produkto savybes bei ūkininkavimo ypatybes ir vartotojų suinteresuotumą gauti tinkamos ir skaidrios informacijos apie produktą, įskaitant ūkininkavimo vietą, kuri kiekvienu individualiu atveju turi būti nustatoma tinkamu geografiniu lygmeniu, atlikus vertinimą, kuriame visų pirma būtų įvertintos ūkio subjektų išlaidos ir jiems tenkanti administracinė našta, irt nauda gamintojams ir galutiniam vartotojui;

d)

esamus metodus produktų fizinėms, cheminėms bei organoleptinėms savybėms nustatyti;

e)

tarptautinių organizacijų priimtas tipines rekomendacijas;

f)

būtinybę išsaugoti natūralias ir esmines produktų savybes ir išvengti sukelti didelių atitinkamo produkto sudėties pokyčių.

6.   Siekiant atsižvelgti į vartotojų lūkesčius ir į poreikį gerinti žemės ūkio produktų gamybos ir pardavimo ekonomines sąlygas, taip pat tų produktų kokybę, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais keičiamas 1 dalyje pateikiamas sektorių sąrašas. Tokiuose deleguotuosiuose aktuose turi būti remiamasi išimtinai tik įrodytais poreikiais, atsirandančiais dėl kintančių vartotojų poreikių, techninės pažangos ar poreikio diegti produkto inovacijas, ir jie turi būti grindžiami Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai, kurioje visų pirma turėtų būti įvertinti vartotojų poreikiai, ūkio subjektų išlaidos ir jiems tenkanti administracinė našta, įskaitant poveikį vidaus rinkai ir tarptautinei prekybai, ir nauda gamintojams ir galutiniam vartotojui.

76 straipsnis

Papildomi prekybos vaisių ir daržovių sektoriaus produktais reikalavimai

1.   Be to, kai tai svarbu 75 straipsnyje nurodytų taikytinų prekybos standartų požiūriu, vaisių ir daržovių sektoriaus produktais, kurie yra skirti parduoti vartotojui švieži, gali būti prekiaujama tik tuo atveju, jeigu jie yra geros ir tinkamos prekinės kokybės ir yra nurodyta jų kilmės šalis.

2.   1 dalyje minimi prekybos standartai ir vadovaujantis šiuo poskirsniu nustatyti vaisių ir daržovių bei apdorotų vaisių ir daržovių sektoriams taikomi standartai taikomi kiekviename prekybos etape, įskaitant importą ir eksportą, ir gali apimti kokybę, klasifikavimą, svorį, dydį, pakavimą, pakuotę, saugojimą, transportavimą, pateikimą ir prekybą.

3.   Vaisių ir daržovių sektoriaus produktų, kuriems taikomi prekybos standartai, savininkas šiuos produktus viešai pateikti pardavimui, siūlyti juos parduoti arba tiekti, ar kitu būdu jais prekiauti Sąjungoje gali tik laikydamasis šių standartų ir yra atsakingas už tokių standartų laikymąsi.

4.   Siekiant užtikrinti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų tinkamą taikymą ir atsižvelgti į tam tikras konkrečias situacijas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl konkrečių nuo šio straipsnio leidžiančių nukrypti nuostatų, reikalingų jam tinkamai taikyti.

77 straipsnis

Apynių sertifikavimas

1.   Be to, kai tai svarbu taikytinų prekybos standartų požiūriu, apynių sektoriaus produktams, surinktiems arba paruoštiems Sąjungoje, taikoma sertifikavimo procedūra pagal šį straipsnį.

2.   Sertifikatai gali būti išduodami tik produktams, pasižymintiems bent minimaliomis kokybės charakteristikomis, kurios yra tinkamos tam tikram konkrečiam prekybos etapui. Kai tai susiję su apynių milteliais, didesnio lupulino kiekio apynių milteliais, apynių ekstraktu ir apynių produktų mišiniais, sertifikatas gali būti išduotas tik jei šių produktų sudėtyje esantis alfa rūgšties kiekis nėra mažesnis negu apyniuose, iš kurių jie paruošti.

3.   Šiuose sertifikatuose nurodoma bent:

a)

apynių auginimo vieta (vietos);

b)

derliaus nuėmimo metai; ir

c)

rūšis arba rūšys.

4.   Apynių sektoriaus produktais gali būti prekiaujama arba jie gali būti eksportuojami tik jeigu jų atžvilgiu buvo išduotas sertifikatas pagal šį straipsnį.

Importuotų apynių sektoriaus produktų atveju, 190 straipsnio 2 dalyje minimas atestacijos dokumentas laikomas tolygus tam sertifikatui.

5.   Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos nuo šio straipsnio 4 dalies leidžiančios nukrypti priemonės:

a)

siekiant patenkinti tam tikrų trečiųjų šalių prekybos reikalavimus; arba

b)

taikomos specialiosios paskirties produktams.

Pirmoje pastraipoje minimomis priemonėmis:

i)

nedaromas poveikis įprastinei prekybai produktais, kuriems buvo išduotas sertifikatas; ir

ii)

jos taikomos kartu su papildomomis garantijomis, kuriomis siekiama išvengti su tais produktais susijusios painiavos.

78 straipsnis

Tam tikriems sektoriams ir produktams taikomos apibrėžtys, pavadinimai ir prekiniai pavadinimai

1.   Be to, kai tai svarbu taikytinų prekybos standartų požiūriu, VII priede pateiktos apibrėžtys, pavadinimai ir prekiniai pavadinimai taikomi šiems sektoriams arba produktams:

a)

galvijienai:

b)

vynui;

c)

žmonėms vartoti skirtam pienui ir pieno produktams;

d)

paukštienai;

e)

kiaušiniams;

f)

žmonėms vartoti skirtiems tepiesiems riebalams; ir

g)

alyvuogių aliejui ir valgomosioms alyvuogėms.

2.   VII priede nurodytos apibrėžtys, pavadinimai arba prekiniai pavadinimai Sąjungoje gali būti naudojami tik prekiaujant produktais, kurie atitinka tame priede nustatytus atitinkamus reikalavimus.

3.   Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais keičiamos VII priede pateiktos apibrėžtys ir prekiniai pavadinimai, leidžiama nuo jų nukrypti arba taikyti su jais susijusias išimtis. Priimant tuos deleguotuosius aktus turi būti remiamasi išimtinai tik įrodytais poreikiais, atsirandančiais dėl kintančių vartotojų poreikių, techninės pažangos ar poreikio diegti produkto inovacijas.

4.   Siekiant užtikrinti, kad ūkio subjektai ir valstybės narės aiškiai ir tinkamai suprastų VII priede pateiktas apibrėžtis ir prekinius pavadinimus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl jų specifikavimo ir taikymo taisyklių.

5.   Siekiant atsižvelgti į vartotojų lūkesčius ir pieno produktų rinkos pokyčius, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomi pieno produktai, kurių atveju nurodoma gyvūno, iš kurio gaunamas pienas, rūšis, jei tai nėra galvijas, ir išdėstomos būtinos taisyklės.

79 straipsnis

Leistinas nukrypimas nuo reikalavimo

1.   Siekiant atsižvelgti į kiekvieno produkto arba sektoriaus ypatumus, įvairius pardavimo etapus, technines sąlygas, galimus praktinius sunkumus, taip pat analizės metodų tikslumą ir pakartojamumą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl vienam ar keliems konkretiems standartams taikomo leistino nuokrypio, kurį viršijus visa produktų partija laikoma neatitinkančia to standarto.

2.   Priimdama 1 dalyje nurodytus aktus Komisija atsižvelgia į būtinybę nekeisti esminių produkto savybių ir išvengti jų kokybės pablogėjimo.

80 straipsnis

Vynininkystės ir analizės metodai

1.   Gaminant ir konservuojant VII priedo II dalyje išvardytus produktus Sąjungoje, naudojami tik pagal VIII priedą patvirtinti ir 75 straipsnio 3 dalies g punkte bei 83 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti vynininkystės metodai.

Pirma pastraipa netaikoma:

a)

vynuogių sultims ir koncentruotoms vynuogių sultims; ir

b)

vynuogių misai ir koncentruotai vynuogių misai, skirtoms vynuogių sultims gaminti.

Patvirtinti vynininkystės metodai naudojami tik siekiant užtikrinti, kad produktas būtų tinkamai rauginamas, konservuojamas ar rafinuojamas.

VII priedo II dalyje išvardyti produktai Sąjungoje gaminami laikantis VIII priede nustatytų taisyklių.

2.   VII priedo II dalyje išvardytais produktais Sąjungoje neprekiaujama tais atvejais, kai:

a)

juos gaminant naudoti Sąjungoje nepatvirtinti vynininkystės metodai;

b)

juos gaminant naudoti Sąjungoje nepatvirtinti vynininkystės metodai; arba

c)

jie neatitinka VIII priede nustatytų taisyklių.

Pagal pirmą pastraipą prekybai netinkami vynuogių produktai sunaikinami. Nukrypdamos nuo šios taisyklės, valstybės narės distiliavimo gamykloms ar acto gamykloms arba pramoniniais tikslais gali leisti naudoti tam tikrus tokius produktus – ir nustato jų savybes – su sąlyga, kad šis leidimas netaptų paskata gaminti vynuogių produktus naudojant neleistinus vynininkystės metodus.

3.   Leisdama naudoti 75 straipsnio 3 dalies g punkte nurodytus vynininkystės metodus, Komisija:

a)

atsižvelgia į OIV rekomenduojamus ir paskelbtus vynininkystės ir analizės metodus, taip pat į dar nepatvirtintų vynininkystės metodų eksperimentinio naudojimo rezultatus;

b)

atsižvelgia į žmonių sveikatos apsaugos aspektus;

c)

atsižvelgia į pavojų, kad vartotojai gali būti suklaidinti dėl tvirtai nusistovėjusios nuomonės apie produktą ir jų atitinkamų lūkesčių, įvertindama, ar esama informacinių priemonių, kurios padėtų panaikinti tokį pavojų, ir ar įmanoma jomis pasinaudoti;

d)

leidžia išsaugoti natūralias esmines vyno savybes, smarkiai nekeičiant atitinkamo produkto sudėties;

e)

užtikrina priimtiną būtiniausią aplinkos apsaugos lygį;

f)

laikosi vynininkystės metodams taikomų bendrųjų taisyklių ir VIII priede nustatytų taisyklių.

4.   Siekiant užtikrinti, kad su prekybai netinkamais vyno produktais būtų tinkamai elgiamasi, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, reglamentuojančių nacionalines procedūras, nurodytas šio straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, ir nuo jų nukrypstančias nuostatas, susijusias su vyno produktų, kurie neatitinka reikalavimų pašalinimu iš rinkos arba sunaikinimu.

5.   Prireikus Komisija įgyvendinimo aktais priima VII priedo II dalyje išvardytiems produktams taikomus 75 straipsnio 5 dalies d punkte nurodytus metodus. Tie metodai grindžiami atitinkamais OIV rekomenduojamais ir paskelbtais metodais, išskyrus tuos atvejus, kai, atsižvelgiant į Sąjungos siekiamą tikslą, šie metodai būtų neveiksmingi arba netinkami. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Kol bus priimtos tokie įgyvendinimo aktai, naudojami tokie metodai ir taisyklės, kuriuos leidžia naudoti atitinkama valstybė narė.

81 straipsnis

Vyninių vynuogių veislės

1.   VII priedo II dalyje išvardyti ir Sąjungoje pagaminti produktai gaminami iš vyninių vynuogių veislių, įtrauktų į klasifikatorių pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.   Laikydamosi 3 dalies, valstybės narės į klasifikatorių įtraukia vyninių vynuogių veisles, kurių vynmedžius leidžiama sodinti, atsodinti arba skiepyti jų teritorijoje vyno gamybos tikslu.

Valstybės narės gali į klasifikatorių įtraukti tik tas vyninių vynuogių veisles, kurios atitinka šias sąlygas:

a)

atitinkama veislė priklauso Vitis vinifera rūšiai arba yra išvesta sukryžminus Vitis vinifera rūšį su kitomis Vitis genties rūšimis;

b)

tai nėra viena iš šių veislių: Noah, Othello, Isabelle, Jacquez, Clinton ir Hebermont.

Tuo atveju, kai vyninių vynuogių veislė pašalinama iš pirmoje pastraipoje nurodyto klasifikatoriaus, tokios veislės vynmedžiai išnaikinami per 15 metų nuo jos išbraukimo iš klasifikatoriaus dienos.

3.   Valstybėms narėms, kuriose vyno gamyba, apskaičiuojama remiantis paskutinių penkerių vyno metų gamybos vidurkiu, neviršija 50 000 hektolitrų per vyno metus, prievolė sudaryti 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytą klasifikatorių netaikoma.

Tačiau tose valstybėse narėse vyno gamybos tikslu irgi galima sodinti, atsodinti ar skiepyti tik vyninių vynuogių veislių, atitinkančių 2 dalies antros pastraipos reikalavimus, vynmedžius.

4.   Nukrypstant nuo 2 dalies pirmos bei trečios pastraipų ir 3 dalies antros pastraipos, valstybės narės mokslinių tyrimų ir eksperimentiniais tikslais leidžia sodinti, atsodinti ar skiepyti šių vyninių vynuogių veislių vynmedžius:

a)

3 dalyje nurodytų valstybių narių atveju – vyninių vynuogių veislių, kurios nėra įtrauktos į klasifikatorių;

b)

3 dalyje nurodytų valstybių narių atveju – 2 dalies antros pastraipos reikalavimų neatitinkančių vyninių vynuogių veislių.

5.   Plotuose, kurie vyninių vynuogių veislių vynmedžiais vyno gamybos tikslu buvo apsodinti pažeidžiant 2, 3 ir 4 dalis, vynmedžiai išnaikinami.

Tačiau tuo atveju, kai atitinkama produkcija yra skirta išskirtinai vyno gamintojų namų ūkių reikmėms, tokiuose plotuose vynmedžius išnaikinti neprivaloma.

82 straipsnis

Specialus VII priedo II dalyje išvardytų kategorijų neatitinkančio vyno naudojimas

Išskyrus į butelius išpilstytą vyną (jei turima įrodymų, kad jis išpilstytas iki 1971 m. rugsėjo 1 d., vynas, pagamintas iš vyninių vynuogių veislių, įtrauktų į klasifikatorius, sudarytus pagal 81 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, tačiau neatitinkantis nė vienos iš VII priedo II dalyje nustatytų kategorijų, naudojamas tik atskirų vyno gamintojų namų ūkių vartojimo reikmėms, vyno acto gaminimui arba distiliavimui.

83 straipsnis

Tam tikriems produktams ir sektoriams taikomos nacionalinės taisyklės

1.   Nepaisant 75 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali priimti arba toliau taikyti nacionalines taisykles, kuriomis nustatomi skirtingi tepiųjų riebalų kokybės lygiai. Pagal šias taisykles šiuos kokybės lygius leidžiama vertinti remiantis kriterijais, visų pirma susijusiais su naudojamomis žaliavomis, produktų organoleptinėmis savybėmis ir jų fiziniu bei mikrobiologiniu stabilumu.

Valstybės narės, kurios naudojasi pirmoje pastraipoje numatyta galimybe, užtikrina, kad kitų valstybių narių produktams, atitinkantiems tose nacionalinėse taisyklėse nustatytus kriterijus, apibūdinti nediskriminacinėmis sąlygomis būtų galima vartoti terminus, kuriais nurodoma, jog tų kriterijų laikomasi.

2.   Valstybės narės gali apriboti arba uždrausti naudoti tam tikrus vynininkystės metodus ir numatyti griežtesnes taisykles jų teritorijoje gaminamiems ir pagal Sąjungos teisę patvirtintiems vynams, siekdamos geriau išsaugoti esmines vynų, kuriems suteikta saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografinė nuoroda, ir putojančių vynų bei likerinių vynų savybes.

3.   Valstybės narės gali leisti eksperimentiniais tikslais naudoti nepatvirtintus vynininkystės metodus.

4.   Siekiant užtikrinti tinkamą ir skaidrų šio straipsnio taikymą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių taikymo sąlygos, taip pat produktų, gautų taikant šio straipsnio 3 dalyje nurodytus eksperimentinius metodus, laikymo, pateikimo į apyvartą ir naudojimo sąlygos.

5.   Su produktais, kuriems taikomas Sąjungos prekybos standartas, susijusias papildomas nacionalinės teisės nuostatas valstybės narės gali priimti ar toliau taikyti tik jei tos nuostatos atitinka Sąjungos teisės nuostatas, visų pirma laisvo prekių judėjimo principą, ir su sąlyga, kad laikomasi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB (28).

3   Poskirsnis

Neprivalomi nustatytieji apibūdinimai

84 straipsnis

Bendroji nuostata

Kad žemės ūkio produktų, kuriems pridėtinės vertės suteikia jų savybės arba požymiai, gamintojai galėtų lengviau informuoti apie tas savybes arba požymius vidaus rinkoje, visų pirma siekiant remti ir papildyti konkrečius pardavimo standartus, nustatoma konkretiems sektoriams arba produktams skirtų neprivalomų nustatytųjų apibūdinimų sistema.

Šis poskirsnis netaikomas 92 straipsnio 1 dalyje nurodytiems vyno produktams.

85 straipsnis

Esami neprivalomi nustatytieji apibūdinimai

1.   Neprivalomi nustatytieji apibūdinimai, kuriems ši sistema taikoma 2013 m. gruodžio 20 d., yra išvardyti IX priede, o jų vartojimo sąlygos nustatomos laikantis 86 straipsnio a punkto.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti neprivalomi nustatytieji apibūdinimai su galimais pakeitimais galioja toliau, nebent jie būtų panaikinti remiantis 86 straipsniu.

86 straipsnis

Neprivalomų nustatytųjų apibūdinimų nustatymas, keitimas ir panaikinimas

Siekiant atsižvelgti į vartotojų lūkesčius, mokslo ir technikos žinių raidą, padėtį rinkoje ir prekybos standartų bei tarptautinių standartų pokyčius, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus:

a)

kuriais nustatomas papildomas neprivalomas nustatytasis apibūdinimas ir jo taikymo sąlygos;

b)

kuriais iš dalies keičiamos neprivalomo nustatytojo apibūdinimo vartojimo sąlygos; arba

c)

kuriais panaikinamas neprivalomas nustatytasis apibūdinimas.

87 straipsnis

Papildomi neprivalomi nustatytieji apibūdinimai

1.   Apibūdinimas tampa papildomu neprivalomu nustatytuoju apibūdinimu tik tuo atveju, jei jis atitinka visas šias sąlygas:

a)

apibūdinimas yra susijęs su produkto savybe arba ūkininkavimo ar perdirbimo požymiu ir yra susijęs su sektoriumi arba produktu;

b)

vartojant apibūdinimą aiškiau informuojama apie produkto pridėtinę vertę, kurią jam suteikia jo specifiniai ypatumai arba ūkininkavimo ar perdirbimo požymiai;

c)

kai produktas pateikiamas rinkai, a punkte nurodyta savybė arba požymis yra vartotojų atpažįstama keliose valstybėse narėse;

d)

su apibūdinimu susijusios sąlygos ir jo vartojimas atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/13/EB (29) arba Reglamentą (ES) Nr. 1169/2011.

Pateikdama papildomą neprivalomą nustatytąjį apibūdinimą Komisija atsižvelgia į susijusius tarptautinius standartus ir esamus nustatytuosius apibūdinimus, taikomus atitinkamiems produktams arba sektoriams.

2.   Siekiant atsižvelgti į tam tikrų sektorių ypatybes ir vartotojų lūkesčius, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais išsamiau apibūdinami reikalavimai, taikomi šio straipsnio 1 dalyje nurodyto papildomo nustatytojo apibūdinimo nustatymui.

88 straipsnis

Neprivalomų nustatytųjų apibūdinimų vartojimo apribojimai

1.   Neprivalomas nustatytasis apibūdinimas gali būti vartojamas tik produktams, kurie atitinka taikytinas vartojimo sąlygas, apibūdinti.

2.   Valstybės narės nustato tinkamas priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad ženklinant produktus neatsirastų painiavos, susijusios su neprivalomais nustatytaisiais apibūdinimais.

3.   Siekiant užtikrinti, kad neprivalomais nustatytaisiais apibūdinimais charakterizuojami produktai atitiktų taikytinas vartojimo sąlygas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl papildomų neprivalomų nustatytųjų apibūdinimų vartojimo taisyklių.

4   Poskirsnis

Su importu ir eksportu susiję prekybos standartai

89 straipsnis

Bendrosios nuostatos

Siekiant atsižvelgti į Sąjungos ir tam tikrų trečiųjų šalių prekybos specifinius ypatumus ir tam tikrų žemės ūkio produktų ypatingą pobūdį, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

sąlygų, kuriomis importuojamų produktų atitikties Sąjungos prekybos standartams lygis laikomas lygiaverčiu, ir sąlygų, kuriomis leidžiama nukrypti nuo 74 straipsnio; ir

b)

prekybos standartų taikymo iš Sąjungos eksportuojamiems produktams taisyklių.

90 straipsnis

Specialiosios vyno importo nuostatos

1.   Išskyrus atvejus, kai pagal SESV sudarytuose tarptautiniuose susitarimuose nurodyta kitaip, nuostatos dėl kilmės vietos nuorodų, geografinių nuorodų ir vyno ženklinimo, nustatytos šio skyriaus 2 skirsnyje ir šio reglamento 78 straipsnyje pateiktose apibrėžtyse, pavadinimuose ir prekiniuose pavadinimuose, taikomos į Sąjungą importuojamiems produktams, kurių KN kodai yra 2009 61, 2009 69 ir 2204.

2.   Išskyrus atvejus, kai pagal SESV sudarytuose tarptautiniuose susitarimuose nurodyta kitaip, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti produktai gaminami laikantis Sąjungos pagal šį reglamentą patvirtintų vynininkystės metodų arba – iki metodų patvirtinimo pagal 80 straipsnio 3 dalį pradžios – laikantis OIV rekomenduojamų ir paskelbtų vynininkystės metodų.

3.   Importuojant 1 dalyje nurodytus produktus, pateikiamas:

a)

sertifikatas, kuriuo patvirtinama atitiktis 1 bei 2 dalyse nurodytoms nuostatoms ir kurį produkto kilmės šalyje parengė kompetentinga įstaiga, įtraukta į Komisijos viešai skelbiamą sąrašą;

b)

analizės ataskaita, parengta produkto kilmės šalies paskirtos įstaigos ar padalinio, jei produktas yra skirtas tiesiogiai vartoti žmonėms.

5   Poskirsnis

Bendrosios nuostatos

91 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų:

a)

VII priedo III dalies 5 punkto antroje pastraipoje nurodyto pieno ir pieno produktų ir VII priedo VII dalies I skirsnio šeštos pastraipos a punkte nurodytų tepiųjų riebalų sąrašą, grindžiamą orientaciniais produktų sąrašais, kuriuos valstybės narės laiko savo teritorijose atitinkančiais tas nuostatas ir kuriuos jos siunčia Komisijai;

b)

konkretiems sektoriams arba produktams skirtų prekybos standartų įgyvendinimo taisykles;

c)

taisykles, pagal kurias nustatoma, ar produktams buvo taikomos patvirtintų vynininkystės metodų neatitinkančios procedūros;

d)

analizės metodams, kuriais nustatomos produktų savybės, taikomas taisykles;

e)

leistino nukrypimo nustatymo taisykles;

f)

89 straipsnyje nurodytų priemonių įgyvendinimo taisykles;

g)

gamintojo ir (arba) pramoninio įrenginio, kuriame produktas paruoštas ar perdirbtas, identifikavimo arba registravimo taisykles, sertifikavimo procedūras ir tvarkytinus komercinius dokumentus, lydimuosius dokumentus bei įrašus.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2   Skirsnis

Vyno sektoriuje naudojamos kilmės vietos nuorodos, geografinės nuorodos ir tradiciniai terminai

1   Poskirsnis

Įvadinės nuostatos

92 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šiame skirsnyje nustatytos su kilmės vietos nuorodomis, geografinėmis nuorodomis ir tradiciniais terminais susijusios taisyklės taikomos VIII priedo II dalies 1, 3–6, 8, 9, 11, 15 ir 16 punktuose nurodytiems produktams.

2.   1 dalyje nurodytos taisyklės grindžiamos:

a)

vartotojų ir gamintojų teisėtų interesų apsauga;

b)

atitinkamų produktų vidaus rinkos sklandaus veikimo užtikrinimu; ir

c)

kokybiškų produktų, nurodytų šiame skirsnyje, gamybos skatinimu, kartu leidžiant taikyti nacionalines kokybės politikos priemones.

2   Poskirsnis

Kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos

93 straipsnis

Apibrėžtys

1.   Šiame skirsnyje vartojamų terminų apibrėžtys:

a)   kilmės vietos nuoroda– regiono, konkrečios vietovės arba, išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, šalies pavadinimas, vartojamas apibūdinti 92 straipsnio 1 dalyje nurodytam produktui, atitinkančiam šiuos reikalavimus:

b)   geografinė nuoroda– nuoroda į regioną, konkrečią vietovę arba, išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, į šalį, vartojama apibūdinti 92 straipsnio 1 dalyje nurodytam produktui, kuris atitinka šiuos reikalavimus:

2.   Tam tikri tradiciškai vartojami pavadinimai laikomi kilmės vietos nuoroda, kai:

a)

jie vartojami vynui pavadinti;

b)

jais pateikiama nuoroda į geografinį pavadinimą;

c)

jie atitinka 1 dalies a punkto i–iv papunkčiuose nurodytus reikalavimus; ir

d)

jiems taikyta šiame poskirsnyje nustatyta procedūra, pagal kurią saugomos kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos.

3.   Kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos, įskaitant nuorodas, susijusias su trečiosiose šalyse esančiomis geografinėmis vietovėmis, Sąjungoje saugomos pagal šiame poskirsnyje nustatytas taisykles.

4.   1 dalies a punkto iii papunktyje nurodyta gamyba apima visus veiksmus nuo vynuogių derliaus nuėmimo iki vyno gamybos procesų užbaigimo, išskyrus visus procesus po pagaminimo.

5.   Taikant 1 dalies b punkto ii papunktį, vynuogės, kurių daugiausia 15 % gali būti užauginta ne nustatytų ribų vietovėje, turi būti užaugintos valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje, kurioje yra nustatytų ribų vietovė.

94 straipsnis

Apsaugos paraiškos

1.   Į pavadinimų kaip kilmės vietos nuorodų arba geografinių nuorodų apsaugos paraiškas įtraukiama techninė byla, kurioje pateikiami tokie duomenys:

a)

saugotinas pavadinimas;

b)

pareiškėjo vardas, pavardė (arba pavadinimas) ir adresas;

c)

2 dalyje nurodyta produkto specifikacija; ir

d)

bendrasis dokumentas, kuriame apibendrinama 2 dalyje nurodyta produkto specifikacija.

2.   Produkto specifikacija suinteresuotosioms šalims suteikia galimybę įvertinti atitinkamas produkto gamybos sąlygas, susijusias su suteiktos kilmės vietos nuoroda arba geografinė nuoroda.

Produkto specifikaciją sudaro bent:

a)

saugotinas pavadinimas;

b)

vyno ar vynų aprašymas:

i)

su kilmės vietos nuoroda atveju – pagrindinės analizinės ir organoleptinės savybės;

ii)

su geografine nuoroda atveju – pagrindinės analizinės savybės ir organoleptinių savybių įvertinimas arba nuoroda į jas;

c)

kai taikytina, konkretūs vynininkystės metodai, naudojami vynui ar vynams gaminti, ir atitinkami jų gamybos apribojimai;

d)

atitinkamos geografinės vietovės apibrėžimas;

e)

didžiausias derlius iš hektaro;

f)

nuoroda į vyninę vynuogių veislę arba veisles, iš kurios gaunamas (-i) vynas (-ai);

g)

duomenys, kuriais patvirtinamas 93 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje arba, atitinkamais atvejais, 93 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nurodytas ryšys;

h)

taikytini reikalavimai, kurie nustatyti Sąjungos arba nacionalinės teisės aktuose, arba, tais atvejais, kai tai numatė valstybės narės, kuriuos nustatė organizacija, tvarkanti saugomas kilmės vietos nuorodas arba saugomas geografines nuorodas, atsižvelgiant į tai, kad tokie reikalavimai turi būti objektyvūs, nediskriminaciniai ir atitinkantys Sąjungos teisę;

i)

valdžios institucijų arba įstaigų, tikrinančių atitiktį produkto specifikacijos nuostatoms, pavadinimas bei adresas ir jų konkrečios užduotys.

3.   Kai pateikiama apsaugos paraiška yra susijusi su trečiosios šalies geografine vietove, joje kartu su 1 ir 2 dalyse nurodytais duomenimis pateikiamas įrodymas, kad atitinkamas pavadinimas yra saugomas jo kilmės šalyje.

95 straipsnis

Pareiškėjai

1.   Kilmės vietos arba geografinės nuorodos apsaugos paraišką gali teikti bet kuri suinteresuota gamintojų grupė arba, išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, atskiras gamintojas. Paraišką teikiant gali dalyvauti ir kitos suinteresuotosios šalys.

2.   Gamintojai gali pateikti tik jų pačių gaminamų vynų pavadinimų apsaugos paraišką.

3.   Bendra paraiška gali būti teikiama, kai pavadinimu nurodoma kelioms valstybėms bendra geografinė vietovė arba tradicinis pavadinimas, susijęs su kelioms valstybėms bendra geografine vietove.

96 straipsnis

Preliminari nacionalinė procedūra

1.   Sąjungos kilmės vynų kilmės vietos nuorodų arba geografinių nuorodų apsaugos paraiškoms taikoma preliminari nacionalinė procedūra.

2.   Apsaugos paraiška pateikiama valstybei narei, su kurios teritorija yra siejama kilmės vietos nuoroda arba geografinė nuoroda.

3.   Valstybė narė, kuriai pateikta apsaugos paraiška, išnagrinėja ją siekdama patikrinti, ar ji atitinka šiame poskirsnyje išdėstytas sąlygas.

Valstybė narė taiko nacionalinę procedūrą, pagal kurią užtikrinama, kad paraiška būtų tinkamai paskelbta ir pagal kurią numatytas ne mažiau kaip dviejų mėnesių laikotarpis nuo paskelbimo dienos, per kurį bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, turintis teisėtą interesą ir gyvenantis arba įsisteigęs jos teritorijoje, gali paprieštarauti siūlomai apsaugai pateikdamas valstybei narei tinkamai pagrįstą pareiškimą.

4.   Jei valstybė narė, tikrinanti paraišką, mano, kad kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda neatitinka šiame poskirsnyje numatytų sąlygų arba kad ji yra nesuderinama su Sąjungos teise, ji paraišką atmeta.

5.   Jei valstybė narė, tikrinanti paraišką, mano, kad reikalavimai įvykdyti, ji taiko nacionalinę procedūrą, kuria užtikrinama, kad būtų tinkamai paskelbta produkto specifikacija bent internete bei perduota paraiška Komisijai.

97 straipsnis

Komisijos atliekamas tikrinimas

1.   Komisija viešai skelbia kilmės vietos nuorodos arba geografinės nuorodos apsaugos paraiškos pateikimo datą.

2.   Komisija tikrina, ar 94 straipsnyje nurodytos apsaugos paraiškos atitinka šiame poskirsnyje nustatytas sąlygas.

3.   Jei Komisija mano, kad šiame poskirsnyje nustatytos sąlygos įvykdytos, ji priima įgyvendinimo aktus dėl Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 94 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyto bendrojo dokumento ir nuorodos į taikant preliminarią nacionalinę procedūrą paskelbtą produkto specifikaciją paskelbimo. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

4.   Jei Komisija mano, kad šiame poskirsnyje nustatytos sąlygos neįvykdytos, ji priima įgyvendinimo aktus, kuriais nusprendžia paraišką atmesti.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

98 straipsnis

Prieštaravimo procedūra

Per du mėnesius nuo 94 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyto bendrojo dokumento paskelbimo dienos bet kuri valstybė narė ar trečioji šalis arba bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisėtą interesą ir gyvenantis arba įsisteigęs valstybėje narėje (išskyrus valstybę narę, kuri pateikė nuorodos apsaugos paraišką) arba trečiojoje šalyje, gali prieštarauti siūlomai nuorodos apsaugai pateikdamas Komisijai tinkamai pagrįstą pareiškimą dėl šiame poskirsnyje nustatytų atitikties apsaugos reikalavimams sąlygų.

Trečiosiose šalyse gyvenantys arba įsisteigę fiziniai ar juridiniai asmenys tokį pareiškimą tiesiogiai arba per atitinkamos trečiosios šalies valdžios institucijas pateikia per 1 pastraipoje nurodytą dviejų mėnesių laikotarpį.

99 straipsnis

Sprendimas dėl apsaugos

Komisija, remdamasi užbaigus 98 straipsnyje nurodytą prieštaravimo procedūrą turima informacija, priima įgyvendinimo aktus dėl arba šiame poskirsnyje nurodytų reikalavimų ir Sąjungos teisės reikalavimus atitinkančią kilmės vietos nuorodų ar geografinių nuorodų saugojimo, arba dėl minėtų reikalavimų neatitinkančių paraišką atmetimo.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

100 straipsnis

Homonimai

1.   Pavadinimas, kurio apsaugos paraiška pateikiama ir kuris visiškai ar iš dalies sutampa su pavadinimu, jau įregistruotu pagal šį reglamentą, įregistruojamas deramai atsižvelgiant į vietinę bei tradicinę vartoseną ir bet kokį suklaidinimo pavojų.

Vartotoją klaidinantis homoniminis pavadinimas, verčiantis manyti, kad produktai kilę iš kitos vietovės, nėra registruojamas, net jeigu pavadinimas tiksliai atitinka realų vietovės, regiono ar vietos, iš kurios kilę tie produktai, pavadinimą.

Įregistruotą homoniminį pavadinimą galima vartoti tik tuo atveju, jeigu praktiškai įmanoma pakankamai atskirti vėliau įregistruotą homonimą ir registre jau esantį pavadinimą, atsižvelgiant į būtinybę atitinkamiems gamintojams taikyti teisingumo principą ir į poreikį neklaidinti vartotojo.

2.   1 dalis mutatis mutandis taikoma, jeigu pavadinimas, kurio apsaugos paraiška teikiama, visiškai ar iš dalies sutampa su geografine nuoroda, saugoma pagal valstybių narių nacionalinę teisę.

3.   Jei vyninių vynuogių veislės pavadinime yra saugoma kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda arba jei jų pavadinimą sudaro tokia nuoroda, tas pavadinimas nevartojamas žemės ūkio produktams ženklinti.

Siekiant atsižvelgti į esamą ženklinimo praktiką, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos tos taisyklės išimtys.

4.   Produktų, kuriems taikomas šio reglamento 93 straipsnis, kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga neturi poveikio saugomoms geografinėms nuorodoms, taikomoms spiritiniams gėrimams, apibrėžtiems Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 110/2008 (30) 2 straipsnyje.

101 straipsnis

Atsisakymo suteikti apsaugą papildomos priežastys

1.   Bendriniu tapęs pavadinimas nesaugomas kaip kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda.

Šiame skirsnyje „bendriniu tapęs pavadinimas“ – vyno pavadinimas, kuris, nors ir sietinas su vieta ar regionu, kuriuose šis produktas buvo pirmiausia pagamintas ar kuriuose juo buvo pradėta prekiauti, Sąjungoje tapo įprastu vyno pavadinimu.

Siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendriniu, atsižvelgiama į atitinkamus veiksnius, visų pirma į:

a)

esamą padėtį Sąjungoje, visų pirma vartojimo vietose;

b)

atitinkamą Sąjungos ar nacionalinę teisę.

2.   Pavadinimas nėra saugomas kaip kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda, jei, atsižvelgiant į prekės ženklo gerą vardą ir pripažinimą, vartotojas dėl tokios apsaugos galėtų susidaryti klaidingą nuomonę apie tikrąjį vyno tapatumą.

102 straipsnis

Santykis su prekių ženklais

1.   Prekės ženklą, kuriame yra nurodyta saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda arba kurį sudaro saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda, kuris neatitinka atitinkamos produkto specifikacijos arba kuris naudojamas pagal 103 straipsnio 2 dalį, susijusį su produktu, priskiriamu prie vienos iš VII priedo II dalyje išvardytų kategorijų, registruoti:

a)

atsisakoma, jei prekės ženklo registravimo paraiška yra pateikta po kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos apsaugos paraiškos pateikimo Komisijai dienos ir tokia kilmės vietos nuoroda arba geografinė nuoroda pradėta saugoti; arba

b)

tokia registracija panaikinama.

2.   Nedarant poveikio 101 straipsnio 2 daliai, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas prekės ženklas, kurio registracijos paraiška buvo pateikta ir kuris buvo registruotas arba įgytas sąžiningai jį naudojant (jeigu tokią galimybę numatyto atitinkama teisė) Sąjungos teritorijoje iki kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos apsaugos datos kilmės šalyje arba iki 1996 m. sausio 1 d., gali būti naudojamas toliau ir atnaujinamas nepaisant kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos apsaugos, su sąlyga, kad nėra jokių priežasčių tą prekės ženklą pripažinti negaliojančiu arba panaikinti jo registraciją pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/95/EB (31) arba Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 (32).

Tokiais atvejais leidžiama tuo pat metu naudoti kilmės vietos nuorodą ar geografinę nuorodą ir atitinkamus prekės ženklus.

103 straipsnis

Apsauga

1.   Vyną parduodantis ūkio subjektas gali naudoti saugomą kilmės vietos nuorodą ar saugomą geografinę nuorodą, jei toks vynas buvo pagamintas laikantis atitinkamos produkto specifikacijos.

2.   Saugoma kilmės vietos nuoroda bei saugoma geografinė nuoroda, taip pat ir vynas, kuriam suteiktas tas saugomas pavadinimas laikantis produktų specifikacijų, saugomi nuo:

a)

bet kokio tiesioginio ar netiesioginio to saugomo pavadinimo vartojimo komerciniais tikslais:

i)

panašiems produktams, neatitinkantiems produkto su saugomu pavadinimu specifikacijos; arba

ii)

jeigu taip naudojant išnaudojamas kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos geras vardas;

b)

bet kokio netinkamo naudojimo, imitavimo ar mėgdžiojimo, net jei nurodoma tikroji produkto ar paslaugos kilmė arba jei saugomas pavadinimas yra išverstas, transkribuotas ar transliteruotas arba prie jo rašomi tokie žodžiai kaip „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagamintas kaip“, „imitacija“, „skonis“, „panašus“ ar pan.;

c)

bet kokios melagingos ar klaidinančios nuorodos į produkto kilmės vietą, kilmę, pobūdį ar esmines savybes, esančios ant produkto išorinės ar vidinės pakuotės, reklaminėje medžiagoje arba su atitinkamu vyno produktu susijusiuose dokumentuose, taip pat nuo produkto pakavimo į tokią tarą, kuri gali sukelti klaidingą įspūdį apie produkto kilmę;

d)

bet kokios kitos praktikos, dėl kurios vartotojai gali susidaryti klaidingą įspūdį apie tikrąją produkto kilmę.

3.   Saugomos kilmės vietos nuorodos ir saugomos geografinės nuorodos negali tapti bendriniais pavadinimais Sąjungoje, kaip apibrėžta 101 straipsnio 1 dalyje.

104 straipsnis

Registras

Komisija sudaro ir tvarko su vynu susijusių saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų elektroninį registrą, kuris yra prieinamas viešai. Į registrą gali būti įtrauktos su trečiųjų šalių produktais susijusios saugomos kilmės vietos nuorodos ir saugomos geografinės nuorodos, kurios saugomos Sąjungoje pagal tarptautinį susitarimą, kurio šalis yra Sąjunga. Jei tame susitarime aiškiai nenurodyta, kad pavadinimas yra saugoma kilmės vietos nuoroda, kaip apibrėžta šiame reglamente, toks pavadinimas į registrą įtraukiamas kaip saugoma geografinė nuoroda.

105 straipsnis

Produktų specifikacijų pakeitimai

95 straipsnyje nustatytas sąlygas atitinkantis pareiškėjas gali teikti paraišką, kad būtų patvirtinti produkto su saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda specifikacijos pakeitimai, visų pirma siekiant atsižvelgti į mokslo ir technikos žinių raidą arba iš naujo nustatyti 94 straipsnio 2 dalies antros pastraipos d punkte nurodytos geografinės vietovės ribas. Paraiškose išdėstomi prašomi pakeitimai ir pateikiamas jų pagrindimas.

106 straipsnis

Panaikinimas

Jeigu atitinkamos produkto specifikacijos laikymasis nebeužtikrinamas, Komisija savo iniciatyva arba pagal tinkamai pagrįstą valstybės narės, trečiosios šalies ar teisėtą interesą turinčio fizinio arba juridinio asmens prašymą gali priimti įgyvendinimo aktus dėl kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos apsaugos panaikinimo.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

107 straipsnis

Esami saugomi vynų pavadinimai

1.   Vynų pavadinimai, nurodyti Tarybos reglamento (EB) Nr. 1493/1999 (33) 51 ir 54 straipsniuose ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 753/2002 (34) 28 straipsnyje, yra automatiškai saugomi pagal šį reglamentą. Komisija tokius pavadinimus išvardija šio reglamento 104 straipsnyje numatytame registre.

2.   Komisija įgyvendinimo aktais, priimamais netaikant šio reglamento 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros, imasi atitinkamų oficialių veiksmų vynų pavadinimams, kuriems taikoma Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 118s straipsnio 3 dalis, išbraukti iš šio reglamento 104 straipsnyje numatyto registro.

3.   106 straipsnis netaikomas šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems šiuo metu saugomiems vynų pavadinimams.

Iki 2014 m. gruodžio 31 d. Komisija savo iniciatyva gali priimti įgyvendinimo aktus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų esamų saugomų vynų pavadinimų apsaugos panaikinimo, jei jie neatitinka 93 straipsnyje nustatytų sąlygų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Kroatijos atžvilgiu vynų pavadinimai, paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (35), saugomi šiuo reglamentu, jeigu gaunami teigiami rezultatai taikant prieštaravimo procedūrą. Komisija tokius pavadinimus išvardija 104 straipsnyje numatytame registre.

108 straipsnis

Mokesčiai

Valstybės narės gali rinkti mokesčius savo išlaidoms padengti, įskaitant išlaidas, patirtas nagrinėjant apsaugos paraiškas, prieštaravimo pareiškimus, pakeitimų paraiškas ir prašymus panaikinti apsaugą, pateiktus pagal šį poskirsnį.

109 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant atsižvelgti į gamybos apibrėžtoje geografinėje vietovėje specifinius ypatumus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

konkrečios geografinės vietovės ribų nustatymo papildomų kriterijų; ir

b)

su gamyba konkrečioje geografinėje vietovėje susijusių apribojimų ir leidžiančių nukrypti nuostatų.

2.   Siekiant užtikrinti produktų kokybę ir atsekamumą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos sąlygos, kuriomis į produktų specifikacijas gali būti įtraukiami papildomi reikalavimai.

3.   Siekiant užtikrinti teisėtų gamintojų ir ūkio subjektų teisių ir interesų apsaugą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

pareiškėjų, galinčių teikti kilmės vietos nuorodos arba geografinės nuorodos apsaugos paraiškas, tipų;

b)

sąlygų, kurių turi būti laikomasi teikiant kilmės vietos nuorodos arba geografinės nuorodos apsaugos paraišką, Komisijai atliekant tikrinimą, vykdant prieštaravimo procedūrą ir saugomos kilmės vietos nuorodos ar saugomos geografinės nuorodos pakeitimo, panaikinimo ir nuorodos tipo pakeitimo procedūras;

c)

sąlygų, taikomų paraiškoms, susijusioms su kelioms valstybėms bendra geografine vietove;

d)

sąlygų, taikomų su trečiosios šalies geografinėmis vietovėmis susijusioms paraiškoms;

e)

datos, nuo kurios taikoma apsauga arba apsaugos pakeitimas;

f)

sąlygų, taikomų produktų specifikacijų pakeitimams.

4.   Siekiant užtikrinti tinkamą apsaugos lygį, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl apribojimų, susijusių su saugomu pavadinimu.

5.   Siekiant užtikrinti kad šio poskirsnio nuostatų taikymas nepagrįstai nepaveiktų ūkio subjektų ir kompetentingų institucijų, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais vynų pavadinimų, kuriems apsauga suteikta iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. arba kurių apsaugos paraiška pateikta iki tos datos, atžvilgiu nustatomos pereinamojo laikotarpio taisyklės, susijusios su:

a)

vynų pavadinimais, kuriuos valstybės narės pripažino kilmės vietos nuorodomis arba geografinėmis nuorodomis iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., ir vynų pavadinimais, kurių apsaugos paraiškos pateiktos prieš tą datą;

b)

vynais, pateiktais rinkai arba paženklintais iki nurodytos datos, ir

c)

produktų specifikacijų pakeitimais.

110 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

1.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais būtų patvirtintos būtinas priemonės, susijusios su:

a)

produkto specifikacijoje nurodytina informacija apie geografinės vietovės ir galutinio produkto ryšį;

b)

sprendimų dėl apsaugos suteikimo arba nesuteikimo viešu skelbimu;

c)

104 straipsnyje nurodyto registro sudarymu ir tvarkymu;

d)

saugomos kilmės vietos nuorodos pakeitimu saugoma geografine nuoroda;

e)

paraiškų, susijusių su kelioms valstybėms bendra geografine vietove, teikimu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais būtų patvirtintos būtinos priemonės, susijusios su kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos apsaugos paraiškų ar kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos pakeitimo patvirtinimo paraiškų nagrinėjimo tvarka, taip pat prieštaravimo, panaikinimo ar nuorodos tipo pakeitimo prašymų pateikimo tvarka ir informacijos, susijusios su esamais saugomais vynų pavadinimais, pateikimo tvarka, visų pirma priemones, susijusias su:

a)

dokumentų šablonais ir perdavimo forma;

b)

laiko terminais;

c)

išsamia informacija apie faktus, įrodymus ir patvirtinamuosius dokumentus, kuriuos reikia pateikti kartu su paraiška ar prašymu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

111 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

Jei prieštaravimas laikomas nepriimtinu, Komisija įgyvendinimo aktais nusprendžia atmesti jį kaip nepriimtiną. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

3   Poskirsnis

Tradiciniai terminai

112 straipsnis

Apibrėžtis

Tradicinis terminas– 92 straipsnio 1 dalyje nurodytiems produktams apibūdinti skirtas terminas, valstybėse narėse tradiciškai vartojamas siekiant nurodyti:

113 straipsnis

Apsauga

1.   Saugomas tradicinis terminas gali būti vartojamas tik produktui, kuris buvo pagamintas laikantis 112 straipsnyje pateiktos apibrėžties, apibūdinti.

Tradiciniai terminai saugomi nuo neteisėto jų vartojimo.

2.   Tradiciniai terminai tik prašyme pateikta kalba ir tik jame pateiktose vynuogių vyno produktų kategorijose saugomi nuo:

a)

bet kokio netinkamo saugomo termino naudojimo, įskaitant atvejus, kai prie jo pateikiami tokie žodžiai kaip „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagaminta“, „imitacija“, „skonis“, „panašus“ ar kiti panašūs žodžiai;

b)

bet kokių kitų apgaulingų ar klaidinančių nuorodų dėl produkto pobūdžio, charakteristikų ar esminių produkto ypatybių, esančių ant vidinės ar išorinės pakuotės, reklaminėje medžiagoje arba su juo susijusiuose dokumentuose;

c)

bet kokių kitų įprastinių veiksmų, kuriais vartotojas gali būti suklaidintas, ypač sudarytas įspūdis, kad vynas atitinka saugomą tradicinį terminą.

3.   Sąjungoje tradiciniai terminai negali tapti bendriniais pavadinimais.

114 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant užtikrinti tinkamą apsaugos lygį, Komisijai pagal 227 straipsnį įgaliojimai suteikiami priimti deleguotuosius aktus dėl saugotino tradicinio termino kalbos ir rašybos.

2.   Siekiant užtikrinti teisėtų gamintojų ir ūkio subjektų teisių ir interesų apsaugą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatoma:

a)

pareiškėjų, galinčių teikti tradicinio termino apsaugos paraiškas, tipai;

b)

tradicinio termino apsaugos paraiškos galiojimo sąlygos;

c)

prieštaravimo siūlomam tradicinio termino pripažinimui priežastys;

d)

apsaugos mastas, santykis su prekės ženklais, saugomais tradiciniais terminais, saugomomis kilmės vietos nuorodomis ar geografinėmis nuorodomis, homonimais ar tam tikrais vyninių vynuogių pavadinimais;

e)

tradicinio termino panaikinimo priežastys;

f)

tradicinio termino apsaugos paraiškos arba prašymo, susijusio su prieštaravimu ar dėl panaikinimo pateikimo data;

g)

procedūros, kurių turi būti laikomasi tradicinio termino apsaugos paraiškos atžvilgiu, įskaitant Komisijos atliekamą tikrinimą, prieštaravimo procedūrą ir panaikinimo bei keitimo procedūras.

3.   Siekiant atsižvelgti į Sąjungos ir tam tikrų trečiųjų šalių prekybos specifinius ypatumus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos sąlygos, kuriomis tradicinius terminus galima vartoti produktams iš trečiųjų šalių apibūdinti ir numatomos nuo 112 straipsnio ir 113 straipsnio 2 dalies nukrypti leidžiančios nuostatos.

115 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

1.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais būtų nustatytos būtinos priemonės, susijusios su tradicinio termino apsaugos paraiškų ar tradicinio termino pakeitimo patvirtinimo paraiškų nagrinėjimo tvarka, taip pat prieštaravimo ar panaikinimo prašymų nagrinėjimo tvarka, visų pirma priemones, susijusias su:

a)

dokumentų šablonais ir perdavimo forma;

b)

laiko terminais;

c)

išsamia informacija apie faktus, įrodymus ir patvirtinamuosius dokumentus, kuriuos reikia pateikti kartu su paraiška ar prašymu;

d)

išsamiomis saugomų tradicinių terminų viešo skelbimo taisyklėmis.

2.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais priimami arba atmetami tradicinio termino apsaugos paraiška arba saugomo termino pakeitimo ar tradicinio termino apsaugos panaikinimo prašymas.

3.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais numato tradicinių terminų, dėl kurių priimtos apsaugos paraiškos, apsaugą, visų pirma suskirsto juos pagal 112 straipsnį ir paskelbia apibrėžtį ir (arba) vartojimo sąlygas.

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodyti įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

116 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

Jei prieštaravimas laikomas nepriimtinu, Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais jį atmeta kaip nepriimtiną. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

3   Skirsnis

Vyno sektoriaus produktų ženklinimas ir pateikimas

117 straipsnis

Apibrėžtis

Šiame skirsnyje:

a)   ženklinimas– visi žodžiai, duomenys, prekių ženklai, registruotasis prekės pavadinimas, paveikslėliai arba simboliai, pateikti ant pakuotės arba prie atitinkamo produkto pridedamame ar jį nurodančiame dokumente, pranešime, etiketėje, žiede ar lankelyje;

b)   pateikimas– informacija, perduodama vartotojams pasitelkiant atitinkamo produkto pakuotę, įskaitant butelių formą ir tipą.

118 straipsnis

Horizontaliųjų taisyklių taikymas

Jei šiame reglamente nenurodyta kitaip, ženklinimui ir pateikimui taikoma Tarybos direktyva 89/396/EEB (36), Direktyva 2000/13/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/45/EB (37), Direktyva 2008/95/EB ir Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011.

Ženklinant VII priedo II dalies 1–11, 13, 15 ir 16 punktuose nurodytus produktus negalima papildomai įrašyti jokios informacijos, išskyrus tą, kuri nustatyta šiame reglamente, nebent tokia informacija atitinka Direktyvos 2000/13/EB arba Reglamento (ES) Nr. 1169/2011 reikalavimus.

119 straipsnis

Privalomi duomenys

1.   Ženklinant ir pateikiant VII priedo II dalies 1–11, 13, 15 ir 16 punktuose nurodytus Sąjungoje parduodamus arba eksportuojamus produktus, nurodomi šie privalomi duomenys:

a)

vynuogių produkto kategorijos pavadinimas pagal VII priedo II dalį;

b)

vynų su saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda atveju:

i)

terminas „saugoma kilmės vietos nuoroda“ arba „saugoma geografinė nuoroda“; ir

ii)

saugomos kilmės vietos nuorodos arba saugomos geografinės nuorodos pavadinimas;

c)

faktinė alkoholio koncentracija tūrio procentais;

d)

kilmės vietos nuoroda;

e)

išpilstytojo nuoroda arba putojančio vyno, gazuoto putojančio vyno, rūšinio putojančio vyno ar rūšinio aromatinio putojančio vyno gamintojo ar pardavėjo pavadinimas;

f)

importuojamų vynų importuotojo nuoroda; ir

g)

putojančio vyno, gazuoto putojančio vyno, rūšinio putojančio vyno ar rūšinio aromatinio putojančio vyno cukraus kiekio nuoroda.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies a punkto, nuorodos į vynuogių produkto kategoriją galima nepateikti, jei tai vynas, kurio etiketėse nurodomas saugomos kilmės vietos nuorodos arba saugomos geografinės nuorodos pavadinimas.

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies b punkto, nuoroda į terminus „saugoma kilmės vietos nuoroda“ arba „saugoma geografinė nuoroda“ gali būti nepateikta šiais atvejais:

a)

kai tradicinis terminas pagal 112 straipsnio a punktą pateikiamas etiketėje laikantis šio reglamento 94 straipsnio 2 dalyje nurodytos produkto specifikacijos;

b)

išskirtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, kuriuos nustato Komisija pagal 227 straipsnį priimdama deleguotuosius aktus, kad būtų užtikrinta atitiktis galiojančiai ženklinimo praktikai, nustato priimamais deleguotaisiais aktais.

120 straipsnis

Neprivalomi duomenys

1.   Ženklinant ir pateikiant VII priedo II dalies 1–11, 13, 15 ir 16 punktuose nurodytus produktus, gali būti nurodomi šie neprivalomi duomenys:

a)

vynuogių derliaus metai;

b)

vienos ar daugiau vyninių vynuogių veislių pavadinimai;

c)

cukraus kiekiui nurodyti vartojami terminai, jei tai yra 119 straipsnio 1 dalies g punkte nenurodyti vynai;

d)

vynų su saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda atveju, tradiciniai terminai pagal 112 straipsnio b punktą;

e)

Sąjungos sutartinis ženklas, kuriuo žymima saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografinė nuoroda;

f)

konkretiems gamybos metodams pavadinti vartojami terminai;

g)

vynų, kuriems suteikta saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda, atveju – kito geografinio vieneto, kuris yra mažesnis ar didesnis už vietovę, susijusią su kilmės vietos nuoroda ar geografine nuoroda, pavadinimas.

2.   Nedarant poveikio 100 straipsnio 3 daliai, dėl šio straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytų duomenų naudojimo vynams be saugomos kilmės vietos nuorodos ar saugomos geografinės nuorodos apibūdinti:

a)

valstybės narės priima įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais užtikrinama, kad būtų taikomos atitinkamos informacijos teisingumui garantuoti būtinos sertifikavimo, patvirtinimo ir tikrinimo procedūros;

b)

valstybės narės, remdamosi objektyviais nediskriminaciniais kriterijais ir deramai atsižvelgdamos į sąžiningos konkurencijos užtikrinimo principą, vynų, gaminamų jų teritorijoje iš vyninių vynuogių veislių, atveju gali sudaryti vyno gamybai nenaudojamų vyninių vynuogių veislių sąrašus, visų pirma, jeigu:

i)

kyla pavojus, kad vartotojai gali susidaryti klaidingą nuomonę apie tikrąją vyno kilmę, nes tam tikra vyninių vynuogių veislė yra neatskiriama tuo metu saugomos kilmės vietos nuorodos ar saugomos geografinės nuorodos dalis;

ii)

patikros nebūtų ekonomiškai naudingos dėl to, kad tam tikros vyninių vynuogių veislės vynuogės auginamos labai mažoje valstybės narės vynuogynų dalyje;

c)

jeigu naudojami skirtingų valstybių narių vynų mišiniai, etiketėje vyninių vynuogių veislė nežymima, išskyrus atvejus, kai atitinkamos valstybės narės susitaria kitaip ir užtikrina, kad bus įgyvendintos atitinkamos sertifikavimo, patvirtinimo ir tikrinimo procedūros.

121 straipsnis

Kalbos

1.   Žodžiais išreikšti privalomi ir neprivalomi duomenys, nurodyti 119 ir 120 straipsniuose, pateikiami viena ar keliomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

2.   Nepaisant 1 dalies, saugomos kilmės vietos nuorodos arba saugomos geografinės nuorodos pavadinimas ar 112 straipsnio b punkte nurodytas tradicinis terminas etiketėje pateikiami kalba (-omis), kuriai (-ioms) taikoma apsauga. Tuo atveju, kai saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografinė nuoroda arba specifinis nacionalinis pavadinimas rašomi ne lotyniškais rašmenimis, pavadinimas taip pat gali būti rašomas viena ar keliomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

122 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant atsižvelgti į vyno sektoriaus specifinius ypatumus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių ir apribojimų, susijusių su:

a)

ženklinimo duomenų, išskyrus numatytuosius šiame skirsnyje, pateikimu ir naudojimu;

b)

privalomais duomenimis, susijusiais su:

i)

terminais, vartotinais siekiant suformuluoti privalomus duomenis, ir jų vartojimo sąlygomis;

ii)

terminais, kuriais nurodomas ūkis, ir jų vartojimo sąlygomis;

iii)

nuostatomis, kuriomis gaminančioms valstybėms narėms leidžiama nustatyti papildomas su privalomais duomenimis susijusias taisykles;

iv)

nuostatomis, kuriomis kartu su nurodytosiomis 119 straipsnio 2 dalyje leidžiama taikyti kitas nukrypti leidžiančias nuostatas dėl nuorodos į vynuogių produkto kategoriją nepateikimo; ir

v)

nuostatomis dėl kalbų vartojimo;

c)

neprivalomais duomenimis, susijusiais su:

i)

terminais, vartotinais siekiant suformuluoti papildomus duomenis, ir jų vartojimo sąlygomis;

ii)

nuostatomis, kuriomis gaminančioms valstybėms narėms leidžiama nustatyti papildomas su neprivalomais duomenimis susijusias taisykles;

d)

pateikimu, susijusiu su:

i)

tam tikrų formų butelių naudojimo sąlygomis ir tam tikrų specialiųjų butelių formų sąrašu;

ii)

putojančio vyno butelių ir tokios rūšies butelių uždarymo priemonių naudojimo sąlygomis;

iii)

nuostatomis, kuriomis gaminančioms valstybėms narėms leidžiama nustatyti pateikimą reglamentuojančias papildomas taisykles;

iv)

nuostatomis dėl kalbų vartojimo.

2.   Siekiant užtikrinti teisėtų ūkio subjektų interesų apsaugą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, susijusių su laikinu vynų, kuriems suteikta kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda ir kurių kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda atitinka būtinus reikalavimus, ženklinimu ir pateikimu.

3.   Siekiant atsižvelgti į poreikį užtikrinti, kad nebūtų pakenkta ūkio subjektams, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų dėl vyno, kuris pateiktas rinkai ir paženklintas pagal atitinkamas taisykles, taikomas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.

4.   Siekiant atsižvelgti į Sąjungos prekybos su tam tikromis trečiosiomis šalimis specifinius ypatumus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl nuo šio skirsnio leidžiančių nukrypti nuostatų, susijusių su eksportuoti skirtais produktais, jeigu to reikalaujama pagal atitinkamos trečiosios šalies teisę

123 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų būtinas priemones, susijusias su šiam skirsniui taikytinomis procedūromis ir techniniais kriterijais, įskaitant priemones, būtinas vynų be saugomos kilmės vietos nuorodos arba saugomos geografinės nuorodos sertifikavimo, tvirtinimo ir tikrinimo procedūroms. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

II   SKYRIUS

Specialiosios atskiriems sektoriams taikomos nuostatos

1   Skirsnis

Cukrus

124 straipsnis

Trukmė

Šis skirsnis, išskyrus 125 ir 126 straipsnius, taikomas iki 2016–2017 prekybos metų pabaigos.

1   Poskirsnis

Konkrečios priemonės

125 straipsnis

Cukraus sektoriuje taikomi susitarimai

1.   Cukrinių runkelių ir cukranendrių pirkimo sąlygos, įskaitant prieš sėją sudaromas tiekimo sutartis, reglamentuojamos rašytiniais tarpšakiniais susitarimais, sudarytais tarp Sąjungos cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojų arba jų vardu organizacijų, kurių nariai yra šie augintojai, ir Sąjungos cukraus gamybos įmonių arba jų vardu organizacijų, kurių narės yra šios įmonės.

2.   Cukraus gamybos įmonės praneša apie II priedo II dalies A skirsnio 6 punkte apibūdintus tarpšakinius prekybos susitarimus valstybės narės, kurioje jos gamina cukrų, kompetentingoms valdžios institucijoms.

3.   Nuo 2017 m. spalio 1 d. tarpšakiniai prekybos susitarimai atitinka X priede išdėstytas pirkimo sąlygas.

4.   Siekiant atsižvelgti į cukraus sektoriaus specifines savybes ir sektoriaus vystymąsi nustojus galioti gamybos kvotoms, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

II priedo II dalies A skirsnyje nurodytų terminų atnaujinimo;

b)

X priede nurodytų runkelių pirkimo sąlygų atnaujinimo;

c)

tolesnių taisyklių, pagal kurias nustatomas įmonei pristatomų cukrinių runkelių bendrasis svoris, taros svoris ir cukraus kiekis, nustatymo ir taisyklių dėl cukrinių runkelių becukrės masės.

5.   Komisija gali pagal priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemonės, būtinos šio straipsnio įgyvendinimui, be kita ko, procedūrų, pranešimų ir administracinės pagalbos atžvilgiu tuo atveju, jei tarpšakiniai susitarimai apima daugiau nei vieną valstybę narę. Tie įgyvendinimo aktai priimami pagal 229 straipsnio 2 dalyje nurodytą nagrinėjimo procedūrą.

126 straipsnis

Pranešimas apie cukraus rinkos kainas

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatoma informavimo apie cukraus rinkos kainas sistema, įskaitant šios rinkos kainų lygių skelbimo priemones. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Pirmoje pastraipoje nurodyta sistema grindžiama informacija, kurią pateikia baltąjį cukrų gaminančios įmonės ar kiti cukraus verslu užsiimantys ūkio subjektai. Ši informacija yra konfidenciali.

Komisija užtikrina, kad konkrečios kainos ar atskirų ūkio subjektų pavadinimai nebūtų skelbiami.

2   Poskirsnis

Reikalavimai, taikomi cukraus sektoriui 124 straipsnyje nurodytu laikotarpiu

127 straipsnis

Tiekimo sutartys

1.   Be 125 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų, tarpšakiniai prekybos susitarimai turi atitikti XI priede išdėstytas pirkimo sąlygas.

2.   Tiekimo sutartyse nurodoma, ar iš cukrinių runkelių pagamintas cukraus kiekis yra:

a)

kvotinis cukrus; arba

b)

nekvotinis cukrus.

3.   Kiekviena cukraus gamybos įmonė valstybei narei, kurioje ji gamina cukrų, pateikia šią informaciją:

a)

2 dalies a punkte nurodytų runkelių, dėl kurių jos prieš sėją sudarė tiekimo sutartis, kiekį ir cukraus kiekį, kuriuo remiantis tos sutartys sudarytos;

b)

atitinkamą numatomą išeigą.

Valstybės narės gali reikalauti papildomos informacijos.

4.   Cukraus gamybos įmonės, prieš sėją nesudariusios kvotinių runkelių tiekimo mažiausia kaina, nurodyta 135 straipsnyje, sutarčių dėl runkelių kiekio, lygiaverčio iš jų pagamintam kvotiniam cukrui, kurio kvota kiekvienu konkrečiu atveju gali būti pakoreguota taikant prevencinio pašalinimo koeficientą, nustatytą pagal 130 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, turi mokėti bent mažiausią kvotinių runkelių kainą už visus cukrinius runkelius, kuriuos jos perdirba į cukrų.

5.   Atitinkamai valstybei narei pritarus, tarpšakiniuose prekybos susitarimuose gali būti nukrypstama nuo 2, 3 ir 4 dalių.

6.   Jeigu nėra sudaryta tarpšakinių prekybos susitarimų, atitinkama valstybė narė imasi būtinų šiam reglamentui neprieštaraujančių priemonių susijusių šalių interesams apginti.

128 straipsnis

Gamybos mokestis

1.   Gamybos mokesčiu apmokestinamos cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kvotos, suteiktos cukrų, izogliukozę ar inulino sirupą gaminančioms įmonėms, kaip nurodyta 136 straipsnio 2 dalyje.

2.   1 dalyje nurodyto cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kvotų gamybos mokesčio nustatymo priemones priima Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

129 straipsnis

Grąžinamoji gamybos išmoka

1.   Už I priedo III dalies b–e punktuose išvardytus cukraus sektoriaus produktus gali būti skiriama grąžinamoji gamybos išmoka, jeigu cukraus, importuoto cukraus, izogliukozės ar inulino sirupo pertekliaus negalima įsigyti kaina, atitinkančia 140 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b ir c punktuose išvardytų produktų pasaulinę gamybos kainą.

2.   1 dalyje nurodytos grąžinamosios gamybos išmokos nustatymo priemones priima Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

130 straipsnis

Cukraus pašalinimas iš rinkos

1.   Siekiant, kad vidaus rinkoje labai nesumažėtų kainos ir būtų rastas sprendimas dėl produkcijos pertekliaus, nustatyto remiantis prognozuojamu tiekimo balansu, ir atsižvelgdama į Sąjungos įsipareigojimus pagal tarptautinius susitarimus, sudarytus pagal SESV, Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, pašalinančiais atitinkamais prekybos metais iš rinkos kvotinio cukraus ar kvotinės izogliukozės, viršijantį pagal 2 dalį apskaičiuotą ribą.

2.   1 dalyje nurodyta pašalinimo riba kiekvienai kvotą turinčiai įmonei apskaičiuojama, jai skirtą kvotą padauginant iš koeficiento. Komisija, remdamasi numatomomis rinkos tendencijomis, ne vėliau kaip iki ankstesnių prekybos metų vasario 28 d. gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais prekybos metams nustatomas tas prekybos metų koeficientas.

Remdamasi naujausiais duomenimis apie rinkos tendencijas, Komisija iki atitinkamų prekybos metų spalio 31 d. gali priimti įgyvendinimo aktus ar dėl koeficiento koregavimo arba, jeigu koeficientas pagal pirmą pastraipą nebuvo nustatytas, dėl tokio koeficiento nustatymo.

3.   Kiekviena įmonė, kuriai paskirta kvota, iki kitų prekybos metų pradžios savo sąskaita sandėliuoja pagal 2 dalį apskaičiuotą ribą viršijantį kvotinio cukraus kiekį Prekybos metais iš rinkos pašalintas cukraus, izogliukozės ar inulino sirupo kiekis laikomas pirmuoju kiekiu, pagamintu pagal kitų prekybos metų kvotą.

Nukrypdama nuo pirmos pastraipos ir atsižvelgdama į numatomas cukraus rinkos tendencijas, Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais visą iš rinkos pašalintą cukraus, izogliukozės ar inulino sirupo kiekį arba jo dalį laikytų einamųjų, kitų arba abejų prekybos metų:

a)

cukraus, izogliukozės ar inulino sirupo pertekliumi, iš kurio gali būti gaminamas pramoninis cukrus, pramoninė izogliukozė ar pramoninis inulino sirupas, arba

b)

produkcija pagal laikiną kvotą, kurios dalis gali būti skirta eksportuoti laikantis Sąjungos įsipareigojimų pagal tarptautinius susitarimus, sudarytus laikantis SESV.

4.   Jei cukraus pasiūla Sąjungoje yra nepakankama, Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais leistų, kad iki pašalinimo laikotarpio pabaigos tam tikras iš rinkos pašalinto cukraus, izogliukozės ar inulino sirupo kiekis gali būti parduotas Sąjungos rinkoje.

5.   Kai pašalintas cukrus laikomas pirmuoju cukraus kiekiu, pagamintu kitais prekybos metais, cukrinių runkelių augintojams mokama mažiausia tų prekybos metų kaina, kaip nurodyta 135 straipsnyje.

Kai pašalintas cukrus tampa pramoniniu cukrumi arba yra eksportuojamas pagal šio straipsnio 3 dalies antros pastraipos a arba b punktus, 135 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl mažiausios kainos netaikomi.

Kai iš rinkos pašalintas cukrus Sąjungos rinkoje pagal šio straipsnio 4 dalį parduodamas iki pašalinimo laikotarpio pabaigos, cukrinių runkelių augintojams mokama einamųjų prekybos metų mažiausia kaina.

6.   Pagal šį straipsnį įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

131 straipsnis

Laikinasis rinkos valdymo mechanizmas

1.   124 straipsnyje nurodytu laikotarpiu Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemones, kurių reikia, kad būtų užtikrintas pakankamas cukraus tiekimas Sąjungos rinkai. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Tokiomis priemonėmis gali būti koreguojamas muito mokestis, mokėtinas už importuojamą žaliavinį cukrų, reikiamo kiekio ir laikotarpio atžvilgiu.

Kalbant apie laikinąjį rinkos valdymo mechanizmą, Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį imasi priemonių, kuriomis nustatomas pertekliaus mokestis pagal šią dalį.

2.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustato tinkamą nekvotinio cukraus ir importuojamo žaliavinio cukraus kiekio, kuris gali būti išleistas į Sąjungos rinką. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

132 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

Siekiant atsižvelgti į cukraus sektoriaus specifinius ypatumus ir užtikrinti, kad būtų tinkamai atsižvelgta į visų šalių interesus, atsižvelgiant į būtinybę išvengti bet kokio rinkos sutrikdymo, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

pirkimo sąlygų ir tiekimo sutarčių, nurodytų 127 straipsnyje;

b)

XI priede nurodytų runkelių pirkimo sąlygų atnaujinimo;

c)

kriterijų, kuriuos cukraus gamybos įmonės turi taikyti, runkelių pardavėjams paskirstydamos runkelių kiekius, kuriems turi būti taikomos 127 straipsnio 3 dalyje nurodytos prieš sėją sudarytos tiekimo sutartys.

133 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos šiam poskirsniui taikyti būtinos priemonės, susijusios su procedūromis, turiniu ir techniniais kriterijais.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

3   Poskirsnis

Gamybos reguliavimo sistema

134 straipsnis

Cukraus sektoriuje taikomos kvotos

1.   Cukrui, izogliukozei ir inulino sirupui taikoma kvotų sistema.

2.   Jei taikant šio straipsnio 1 dalyje nurodytas kvotų sistemas gamintojas viršija nustatytą kvotą ir nepasinaudoja leistinais cukraus pertekliaus kiekiais, numatytais 139 straipsnyje, už tokius kiekius mokamas pertekliaus mokestis, laikantis 139–142 straipsniuose nustatytų sąlygų.

135 straipsnis

Mažiausia runkelių kaina

Minimalią kvotinių runkelių kainą nustato Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

136 straipsnis

Kvotų paskirstymas

1.   Cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo gamybos nacionaliniu ar regioniniu lygiu kvotos nustatytos XII priede.

2.   Valstybės narės skiria kvotą kiekvienai jų teritorijoje įsisteigusiai ir pagal 137 straipsnį patvirtintai cukraus, izogliukozės ar inulino sirupo gamybos įmonei.

Kiekvienai įmonei skiriama kvota yra lygi įmonei 2007–2011 prekybos metais paskirtai kvotai pagal Reglamentą (EB) Nr. 1234/2007.

3.   Jeigu kvota skiriama cukraus gamybos įmonei, turinčiai daugiau nei vieną gamybos ūkinį vienetą, valstybės narės patvirtina priemones, kurias jos laiko būtinomis, kad būtų tinkamai atsižvelgta į cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojų interesus.

137 straipsnis

Patvirtintos įmonės

1.   Gavusi prašymą, valstybė narė suteikia patvirtinimą cukrų, izogliukozę ar inulino sirupą gaminančiai įmonei ar įmonei, perdirbančiai šiuos produktus į produktą, įtrauktą į 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, jeigu ta įmonė:

a)

įrodo savo profesinius pajėgumus gamybos srityje;

b)

sutinka teikti bet kokią informaciją ir sutinka, kad jai būtų taikoma šiame reglamente numatyta kontrolė;

c)

turi patvirtinimą, kurio galiojimas laikinai nesustabdytas arba kuris nėra atšauktas.

2.   Patvirtintos įmonės valstybei narei, kurios teritorijoje nuimamas runkelių ar cukranendrių derlius arba vyksta rafinavimas, teikia informaciją apie:

a)

runkelių ar cukranendrių kiekį, dėl kurio sudaryta tiekimo sutartis, taip pat atitinkamą numatytą runkelių ar cukranendrių derlingumą ir cukraus išeigą iš hektaro;

b)

pirminius ir galutinius duomenis apie cukrinių runkelių, cukranendrių ir žaliavinio cukraus tiekimą, cukraus gamybą ir ataskaitas apie cukraus atsargas;

c)

parduotą baltojo cukraus kiekį ir atitinkamas kainas bei sąlygas.

138 straipsnis

Nacionalinių kvotų perskirstymas ir kvotų sumažinimas

1.   Valstybė narė cukraus ar izogliukozės kvotą, paskirtą jos teritorijoje įsisteigusiai įmonei, gali sumažinti iki 10 %. Tai darydamos valstybės narės taiko objektyvius ir nediskriminacinius kriterijus.

2.   Valstybės narės, laikydamosi XIII priede nustatytų taisyklių ir atsižvelgdamos į kiekvienos suinteresuotosios šalies, visų pirma cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojų, interesus, gali perduoti vienos įmonės kvotas kitai įmonei.

3.   Pagal 1 ir 2 dalis sumažintus kiekius atitinkama valstybė narė paskirsto vienai ar daugiau jos teritorijoje esančių įmonių, jau turinčių kvotą ar jos neturinčių.

139 straipsnis

Nekvotinė gamyba

1.   Prekybos metais viršijus 136 straipsnyje nurodytą kvotą pagamintas cukrus, izogliukozė ar inulino sirupas gali būti:

a)

naudojami perdirbant tam tikrus produktus, nurodytus 140 straipsnyje;

b)

perkeliamas į kitų prekybos metų kvotinę produkciją pagal 141 straipsnį;

c)

naudojami taikant specialią tiekimo į atokiausius regionus tvarką pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 228/2013 III skyrių (38);

d)

eksportuojami neviršijant Komisijos įgyvendinimo aktais nustatytų kiekybinių apribojimų, laikantis pagal SESV sudarytų tarptautinių susitarimų įsipareigojimų; arba

e)

išleisti į vidaus rinką laikantis 131 straipsnyje apibūdinto mechanizmo paklausos koregavimo remiantis prognozuojamu tiekimo balansu tikslais.

Šio straipsnio pirmos pastraipos e punkte nurodytos priemonės įgyvendinamos prieš pradedant taikyti kovos su rinkos sutrikdymu priemones, nurodytas 219 straipsnio 1 dalyje.

Kitam kiekiui taikomas 142 straipsnyje nurodytas pertekliaus mokestis.

2.   Pagal šį straipsnį įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

140 straipsnis

Pramoninis cukrus

1.   Pramoninis cukrus, pramoninė izogliukozė ar pramoninis inulino sirupas skiriami vienam iš 2 dalyje nurodytų produktų gaminti, jei:

a)

jiems taikoma tiekimo sutartis, kurią iki prekybos metų pabaigos sudarė gamintojas ir naudotojas, abu gavę patvirtinimą pagal 137 straipsnį; ir

b)

jie pristatomi naudotojui ne vėliau kaip iki kitų prekybos metų lapkričio 30 d.

2.   Siekiant atsižvelgti į technikos raidą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomas produktų, kuriems gaminti gali būti naudojamas pramoninis cukrus, pramoninė izogliukozė ar pramoninis inulino sirupas, sąrašas.

Į šį sąrašą visų pirma įtraukiama:

a)

bioetanolis, spiritas, romas, gyvos mielės ir sirupai, skirti tepti bei perdirbti į „Rinse appelstroop“

b)

tam tikri pramoniniai produktai, kurių sudėtyje nėra cukraus, bet kurių gamyboje yra naudojamas cukrus, izogliukozė arba inulino sirupas;

c)

tam tikri chemijos arba farmacijos pramonės produktai, kurių sudėtyje yra cukraus, izogliukozės arba inulino sirupo.

141 straipsnis

Cukraus pertekliaus perkėlimas į kitus metus

1.   Kiekviena įmonė gali nuspręsti perkelti į kitus metus visą savo produkcijos perteklių ar jo dalį, viršijančią jos cukraus, izogliukozės ar inulino sirupo kvotą, kad ji būtų laikoma kitų prekybos metų produkcijos dalimi. Nedarant poveikio 3 daliai, šis sprendimas yra neatšaukiamas.

2.   1 dalyje nurodytą sprendimą priėmusios įmonės:

a)

informuoja atitinkamą valstybę narę iki tos valstybės narės nustatytinos datos:

i)

apie į kitus metus perkeliamą cukranendrių cukraus kiekį – nuo einamųjų prekybos metų vasario 1 d. iki rugpjūčio 31 d.,

ii)

apie į kitus metus perkeliamą kitą cukrinių runkelių, izogliukozės arba inulino sirupo kiekį – nuo einamųjų prekybos metų vasario 1 d. iki rugpjūčio 31 d.;

b)

įsipareigoja šį kiekį saugoti savo lėšomis iki einamųjų prekybos metų pabaigos.

3.   Jeigu atitinkamais prekybos metais galutinė įmonės produkcija buvo mažesnė nei numatyta priimant sprendimą pagal 1 dalį, perkeliamą kiekį ne vėliau kaip iki kitų prekybos metų spalio 31 d. galima pakoreguoti atgaline data.

4.   Į kitus metus perkeltas kiekis laikomas pirmuoju kiekiu, pagamintu pagal kitų prekybos metų kvotą.

5.   Cukrui, sandėliuojamam pagal šį straipsnį, prekybos metais negali būti taikomos jokios kitos sandėliavimo priemonės, numatytos 16 arba 130 straipsniuose.

142 straipsnis

Pertekliaus mokestis

1.   Pertekliaus mokestis imamas už:

a)

cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo perteklių, pagamintą bet kuriais prekybos metais, išskyrus į kitus metus perkeltus kiekius, priskirtus kitų prekybos metų kvotinei produkcijai ir saugomus pagal 141 straipsnį, arba 139 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c, d ir e punktuose nurodytus kiekius;

b)

pramoninio cukraus, pramoninės izogliukozės ar pramoninio inulino sirupo kiekį, dėl kurio iki datos, kurią įgyvendinimo aktais turi nustatyti Komisija, nepateikta jokių įrodymų, kad jis buvo perdirbtas į vieną iš 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų produktų;

c)

cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kiekį, atšauktą iš rinkos pagal 130 straipsnį, ir dėl kurio nėra įvykdyti 130 straipsnio 3 dalyje numatyti įsipareigojimai.

Pirmos pastraipos b punkte nurodyti įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   1 dalyje nurodytas pertekliaus mokesčio nustatymo priemones priima Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

143 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant užtikrinti, kad 137 straipsnyje nurodytos įmonės vykdytų joms nustatytus įpareigojimus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos tokių įmonių patvirtinimo ir jo atšaukimo taisyklės, taip pat administracinių nuobaudų taikymo kriterijai.

2.   Siekiant atsižvelgti į cukraus sektoriaus specifinius ypatumus ir užtikrinti, kad būtų tinkamai atsižvelgta į visų šalių interesus, atsižvelgiant į būtinybę išvengti bet kokių rinkos sutrikdymų, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl kvotų sistemos veikimui naudojamų terminų reikšmės ir deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos pardavimo į atokiausius regionus sąlygos.

3.   Siekiant užtikrinti, kad augintojams būtų tiesiogiai taikomas sprendimas į kitus metus perkelti tam tikrą produkcijos kiekį, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos su cukraus kiekio perkėlimu į kitus metus susijusios taisyklės.

144 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

137 straipsnyje nurodytų įmonių atžvilgiu Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės, susijusios su:

a)

įmonių paraiškomis gauti patvirtinimą, patvirtintų įmonių registrų tvarkymu, patvirtintų įmonių teiktina informacija;

b)

patvirtintų įmonių patikrų, kurias turi vykdyti valstybės narės, sistema;

c)

valstybių narių pranešimais Komisijai ir patvirtintoms įmonėms;

d)

žaliavų įmonėms pristatymu, įskaitant tiekimo sutartis ir pranešimus apie pristatymą;

e)

139 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkte nurodyto cukraus ekvivalentais;

f)

specialia tiekimo į atokiausius regionus tvarka;

g)

139 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos d punkte nurodytu eksportu;

h)

valstybių narių bendradarbiavimu siekiant užtikrinti veiksmingą patikrų vykdymą;

i)

141 straipsnyje nustatytų datų konkretiems prekybos metams keitimu;

j)

pertekliaus kiekio nustatymu, pranešimų apie 142 straipsnyje nurodyto pertekliaus mokestį teikimu ir šio mokesčio mokėjimu;

k)

nuolatinių rafinavimo įmonių sąrašo, kaip numatyta II priedo II dalies B skirsnio 6 punkte, tvirtinimu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2   Skirsnis

Vynas

145 straipsnis

Gamybos pajėgumų vynuogynų registras ir sąrašas

1.   Valstybės narės tvarko vynuogynų registrą, kuriame pateikiama naujausia informacija apie gamybos pajėgumus. Nuo 2016 m. sausio 1 d. šis įpareigojimas taikomas tik tuo atveju, jei valstybės narės įgyvendina leidimų sodinti vynmedžius išdavimo tvarką, nurodytą I antraštinės dalies III skyriuje, arba nacionalinę paramos programą.

2.   Iki 2015 m. gruodžio 31 d. valstybėms narėms, kuriose bendras vyninių vynuogių veislių, kurios pagal 81 straipsnio 2 dalį įtrauktos į klasifikatorių, vynmedžiais apsodintas plotas yra mažesnis nei 500 hektarų, šio straipsnio 1 dalyje nustatytas įpareigojimas netaikomas.

3.   Valstybės narės, kurios pagal 46 straipsnį savo paramos programose numato vynuogynų restruktūrizavimą ir konversiją, remdamosi vynuogynų registru iki kiekvienų metų kovo 1 d. Komisijai pateikia atnaujintą savo gamybos pajėgumų sąrašą. Nuo 2016 m. sausio 1 d. išsami informacija apie pranešimus Komisijai dėl vynuogių auginimo zonų nustatoma Komisijos įgyvendinimo aktais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms vykdyti gamybos pajėgumų stebėseną ir tikrinimą, Komisija pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, susijusių su vynuogynų registro turiniu, ir dėl išimčių.

146 straipsnis

Vyno sektoriuje kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos

1.   Nedarydamos poveikio jokioms kitoms šio reglamento nuostatoms dėl kompetentingų nacionalinių institucijų nustatymo, valstybės narės paskiria vieną ar kelias institucijas, atsakingas už Sąjungos taisyklių vyno sektoriuje laikymąsi. Valstybės narės visų pirma paskiria laboratorijas, įgaliotas atlikti oficialius tyrimus vyno sektoriuje. Paskirtosios laboratorijos atitinka bandymo laboratorijų bendruosius veiklos kriterijus, nustatytus ISO/IEC 17025 standarte.

2.   Valstybės narės Komisijai praneša 1 dalyje nurodytų valdžios institucijų ir laboratorijų pavadinimus ir adresus. Komisija viešai skelbia šią informaciją ir periodiškai ją atnaujina.

147 straipsnis

Lydimieji dokumentai ir registras

1.   Vyno sektoriaus produktai į apyvartą Sąjungoje išleidžiami kartu su oficialiai patvirtintu lydimuoju dokumentu.

2.   Fiziniai arba juridiniai asmenys ar asmenų grupės, kurie vyno sektoriaus produktais disponuoja profesiniais tikslais, visų pirma gamintojai, išpilstytojai, perdirbėjai ir pardavėjai, tvarko tokių produktų įvežimo ir išvežimo operacijų registrą.

3.   Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas vežti vyno produktus ir valstybėms narėms tikrinti tokį vežimą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

lydimojo dokumento ir jo naudojimo taisyklių;

b)

sąlygų, kuriomis lydimasis dokumentas laikomas saugomas kilmės vietos nuorodas arba saugomas geografines nuorodas patvirtinančiu dokumentu;

c)

registro tvarkymo prievolės ir jo naudojimo tikslų;

d)

registro tvarkytojų ir registro tvarkymo prievolės išimčių;

e)

į registrą įtrauktinų operacijų.

4.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų:

a)

su registrų sudėtimi, jame nurodytinais produktais, įtraukimo į registrą galutiniais terminais ir registrų panaikinimu susijusias taisykles;

b)

priemones, kuriomis reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų didžiausią leidžiamą nuostolių procentinį dydį;

c)

bendrąsias ir pereinamojo laikotarpio nuostatas dėl registrų tvarkymo;

d)

taisykles, kuriomis nustatoma lydimųjų dokumentų saugojimo ir registrų tvarkymo trukmė.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

3   Skirsnis

Pienas ir pieno produktai

148 straipsnis

Sutartiniai santykiai pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Kai valstybė narė nusprendžia, kad kaskart, kai ūkininkas jos teritorijoje žalią pieną pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, privalo būti taikoma šalių rašytinė sutartis, ir (arba) nusprendžia, kad pirmieji pirkėjai privalo ūkininkams pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį dėl žalio pieno tiekimo, tokia sutartis ir (arba) toks pasiūlymas sudaryti sutartį turi atitikti 2 dalyje nustatytas sąlygas.

Kai valstybė narė nusprendžia, kad žalio pieno, kurį ūkininkas pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, pristatymui turi būti taikoma rašytinė šalių sutartis, ji taip pat nusprendžia, kuriam pristatymo etapui ar etapams tokia sutartis taikoma, jei žalią pieną pristato vienas ar daugiau surinkėjų.

Šiame straipsnyje surinkėjas – tai įmonė, kuri žalią pieną gabena iš ūkininko ar kito surinkėjo žalio pieno perdirbimo įmonei ar kitam surinkėjui, kai kiekvienu atveju yra perleidžiama nuosavybės teisė į žalią pieną.

2.   Sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį, nurodyti 1 dalyje, turi būti:

a)

sudaroma / pateikiamas prieš pristatymą;

b)

rašytiniai ir

c)

juose visų pirma nurodoma:

i)

už pristatymą mokėtina kaina, kuri:

yra pastovi ir nustatoma sutartyje ir (arba)

apskaičiuojama atsižvelgiant į įvairius sutartyje nurodytus veiksnius, kurie gali apimti rinkos sąlygų pokyčius atspindinčius rinkos rodiklius, pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį;

ii)

žalio pieno, kuris gali būti ir (arba) turi būti pristatytas, kiekis, taip pat tokio pristatymo tvarkaraštis;

iii)

sutarties, kuri gali būti terminuota arba neterminuota, trukmė; pastaruoju atveju nustatomos nutraukimo sąlygos;

iv)

su mokėjimo laikotarpiais ir tvarka susijusi išsami informacija;

v)

žalio pieno surinkimo ar pristatymo tvarka ir

vi)

force majeure atveju taikytinos taisyklės.

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį neprivalomi, jei ūkininkas pristato žalią pieną kooperatyvui, kuriam jis priklauso, jei to kooperatyvo įstatuose arba į tuos įstatus įtrauktose arba pagal juos priimtose taisyklėse ir sprendimuose yra nuostatos, kurių poveikis panašus į 2 dalies a, b ir c punktuose pateiktų nuostatų poveikį.

4.   Dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių, kurias sudaro ūkininkai, surinkėjai ar žalio pieno perdirbimo įmonės, aspektų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai.

Nepaisant pirmos pastraipos, taikoma viena ar abi iš šių nuostatų:

a)

kai valstybė narė nusprendžia, kad privaloma sudaryti rašytinę šalių sutartį dėl žalio pieno pristatymo pagal 1 dalį, ji gali nustatyti minimalią galiojimo trukmę, taikomą tik ūkininko ir pirmojo žalio pieno supirkėjo sudaromoms rašytinėms sutartims; tokia minimali trukmė turi būti bent šeši mėnesiai ir turi nekenkti tinkamam vidaus rinkos veikimui;

b)

kai valstybė narė nusprendžia, kad pirmasis žalio pieno pirkėjas turi ūkininkui pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį pagal 1 dalį, ji gali reikalauti, kad pasiūlyme būtų nurodyta minimali sutarties galiojimo trukmė, šiuo tikslu nustatyta nacionalinės teisės aktais; tokia minimali trukmė turi būti bent šeši mėnesiai ir turi nekenkti tinkamam vidaus rinkos veikimui.

Antra pastraipa nedaromas poveikis ūkininko teisei nesutikti su tokia minimalia trukme, jeigu jis tai padaro raštu. Tokiu atveju šalys laivai derasi dėl visų sutarties sąlygų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus.

5.   Valstybės narės, kurios pasinaudoja šiame straipsnyje nurodytomis galimybėmis, informuoja Komisiją apie tai, kaip jos yra taikomos.

6.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemonės, būtinos šio straipsnio 2 dalies a ir b punktams ir 3 daliai vienodai taikyti, ir priemonės, susijusios su pranešimais, kuriuos pagal šį straipsnį turi pateikti valstybės narės. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

149 straipsnis

Derybos dėl sutarčių pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Pagal 152 straipsnio 3 dalį pripažinta pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacija savo ūkininkų narių vardu gali derėtis dėl visai jų bendrai produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių dėl žalio pieno, kurį ūkininkai pristato žalio pieno perdirbimo įmonei arba surinkėjui, kaip apibrėžta 148 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje.

2.   Gamintojų organizacijos gali derėtis:

a)

nepaisant to, ar ūkininkai perleidžia gamintojų organizacijai nuosavybės teisę į žalią pieną;

b)

nepaisant to, ar visų arba kai kurių ūkininkų narių visai pagamintai produkcijai taikoma tokia pati suderėta kaina;

c)

su sąlyga, kad atskiros gamintojų organizacijos atveju išpildomos visos šios sąlygos:

i)

žalio pieno, dėl kurio deramasi, kiekis neviršija 3,5 % viso Sąjungoje pagaminamo kiekio,

ii)

žalio pieno, dėl kurio deramasi ir kuris gaminamas bet kurioje konkrečioje valstybėje narėje, kiekis neviršija 33 % tos valstybės narės bendro pagaminamo kiekio, ir

iii)

žalio pieno, dėl kurio deramasi ir kuris pristatomas bet kurioje konkrečioje valstybėje narėje, kiekis neviršija 33 % tos valstybės narės bendro pagaminamo kiekio,

d)

su sąlyga, kad atitinkami ūkininkai nepriklauso jokiai kitai gamintojų organizacijai, kuri taip pat jų vardu derasi dėl tokių sutarčių; vis dėlto tinkamai pagrįstais atvejais valstybės narės gali nukrypti nuo šio reikalavimo, jei ūkininkai turi du atskirus gamybos padalinius skirtingose geografinėse teritorijose;

e)

su sąlyga, kad žaliam pienui netaikoma prievolė jį pristatyti, susijusi su ūkininko naryste kooperatyve, laikantis kooperatyvo įstatuose išdėstytų sąlygų arba į tuos įstatus įtrauktų arba pagal juos priimtų taisyklių ir sprendimų; ir

f)

su sąlyga, kad gamintojų organizacija praneša valstybės narės ar valstybių narių, kurioje (-iose) ji veikia, kompetentingoms valdžios institucijoms apie žalio pieno, dėl kurio vyksta tokios derybos, kiekį.

3.   Nepaisant 2 dalies c punkto ii ir iii papunkčiuose nustatytų sąlygų, gamintojų organizacija gali derėtis pagal 1 dalį su sąlyga, kad tos gamintojų organizacijos atveju pagaminto ar pristatyto žalio pieno, dėl kurio deramasi, bendras kiekis valstybėje narėje, kurioje iš viso per metus žalio pieno pagaminama mažiau kaip 500 000 tonų, neviršija 45 % bendro toje valstybėje narėje pagaminamo kiekio.

4.   Taikant šį straipsnį nuorodos į gamintojų organizacijas apima ir tokių gamintojų organizacijų asociacijas.

5.   2 dalies c punkto ir 3 dalies taikymo tikslais Komisija, naudodamasi naujausia turima informacija, jai priimtinomis priemonėmis paskelbia, kiek žalio pieno pagaminama Sąjungoje ir valstybėse narėse.

6.   Nukrypstant nuo 2 dalies c punkto ir 3 dalies, net kai neviršijamos juose nustatytos ribos, šios dalies antroje pastraipoje nurodyta konkurencijos institucija atskiru atveju gali nuspręsti, kad gamintojų organizacija turėtų vėl pradėti konkrečias derybas arba visai jų nerengti, jeigu, tos konkurencijos institucijos nuomone, tai yra būtina norint išsaugoti konkurenciją arba tam, kad būtų išvengta didelės žalos jos teritorijoje veikiančioms žalią pieną perdirbančioms MVĮ.

Kai derybos apima daugiau nei vieną valstybę narę, pirmoje pastraipoje nurodytą sprendimą priima Komisija, netaikydama 229 straipsnio 2 arba 3 dalyje nurodytos procedūros. Kitais atvejais tą sprendimą priima valstybės narės, su kuria susijusios derybos, nacionalinė konkurencijos institucija.

Šioje dalyje nurodyti sprendimai nepradedami taikyti anksčiau nei apie juos pranešama atitinkamoms įmonėms.

7.   Šiame straipsnyje:

a)   nacionalinė konkurencijos institucija– Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 (39) 5 straipsnyje nurodyta institucija;

b)   MVĮ– labai maža, mažoji ar vidutinė įmonė, kaip apibrėžta Rekomendacijoje 2003/361/EB.

8.   Valstybės narės, kuriose vyksta derybos pagal šį straipsnį, praneša Komisijai apie 2 dalies f punkto ir 6 dalies taikymą.

150 straipsnis

Sūrio, pažymėto saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda, pasiūlos reguliavimas

1.   Pagal 152 straipsnio 3 dalį pripažintos gamintojų organizacijos, pagal 157 straipsnio 3 dalį pripažintos tarpšakinės organizacijos arba Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos ūkio subjektų grupės prašymu valstybės narės gali ribotam laikotarpiui nustatyti privalomas taisykles, skirtas sūrio, pažymėto saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, pasiūlai reguliuoti.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos gali būti nustatomos tuo atveju, jei Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos geografinės vietovės subjektai yra sudarę išankstinį susitarimą. Tokį susitarimą turi būti sudarę ne mažiau kaip du trečdaliai pieno gamintojų arba jų atstovų, gaminančių ne mažiau kaip du trečdalius žalio pieno, naudojamo šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sūrio gamybai, kiekio, ir atitinkamais atvejais ne mažiau kaip du trečdaliai to sūrio gamintojų, kurių gaminamo tos rūšies sūrio dalis sudaro ne mažiau kaip du trečdalius bendro geografinėje vietovėje, nurodytoje Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 7 straipsnio 1 dalies c punkte, gaminamo kiekio.

3.   1 dalies tikslais sūrio su saugoma geografine nuoroda atveju žalio pieno kilmės geografinė vietovė, kaip nurodyta sūrio specifikacijoje, yra ta pati su tuo sūriu siejama geografinė vietovė, minima Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 7 straipsnio 1 dalies c punkte.

4.   1 dalyje minimos taisyklės:

a)

yra skirtos tik atitinkamo produkto pasiūlai reguliuoti ir jomis siekiama to sūrio pasiūlą pritaikyti prie paklausos;

b)

turi poveikį tik atitinkamam produktui;

c)

gali būti privalomos ilgiausiai trejus metus, o po šio laikotarpio jų galiojimas gali būti atnaujintas, jei buvo pateiktas naujas prašymas, kaip nurodyta 1 dalyje;

d)

nedaro neigiamo poveikio prekybai produktais, kuriems netaikomos tos taisyklės;

e)

nėra susijusios su jokiu sandoriu po atitinkamos rūšies sūrio pateikimo rinkai pirmą kartą;

f)

pagal jas neleidžiama nustatyti kainų, įskaitant atvejus, kai kainos nustatomos kaip orientacinės ar rekomenduojamos kainos;

g)

neatima galimybės naudoti perteklinę atitinkamo produkto dalį, kurią įprastai būtų galima naudoti;

h)

pagal jas nediskriminuojama, nesukuriamos kliūtys naujiems dalyviams patekti į rinką ir nedaromas neigiamas poveikis mažiems gamintojams;

i)

padeda išlaikyti atitinkamo produkto kokybę ir (arba) jį plėtoti.

j)

nedaro poveikio 149 straipsniui.

5.   1 dalyje nurodytos taisyklės skelbiamos atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje.

6.   Valstybės narės atlieka patikrinimus siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi 4 dalyje nustatytų sąlygų, o kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms nustačius, kad šių sąlygų nesilaikoma, 1 dalyje nurodytas taisykles panaikina.

7.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie jų priimtas 1 dalyje nurodytas taisykles. Komisija informuoja kitas valstybes nares apie visus atvejus, kai jai buvo pranešta apie tokias taisykles.

8.   Komisija bet kuriuo metu gali priimti įgyvendinimo aktus, įpareigojančius taisykles pagal 1 dalį nustačiusią valstybę narę jas panaikinti, jei Komisija nustato, kad tos taisyklės neatitinka 4 dalyje nustatytų sąlygų, jomis užkertamas kelias konkurencijai arba ji iškraipoma didelėje vidaus rinkos dalyje arba dėl jų kyla pavojus laisvajai prekybai ar kyla grėsmė, kad nebus pasiekti SESV 39 straipsnyje nustatyti tikslai. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant šio reglamento 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

151 straipsnis

Privalomas deklaravimas pieno ir pieno produktų sektoriuje

Nuo 2015 m. balandžio 1 d. pirmieji žalio pieno pirkėjai pateikia nacionalinei kompetentingai valdžios institucijai deklaraciją apie jiems kas mėnesį pristatyto žalio pieno kiekį.

Šiame straipsnyje ir 148 straipsnyje „pirmasis pirkėjas“ – tai įmonė ar įmonių grupė, perkanti pieną iš gamintojų siekiant:

a)

pieną surinkti, supakuoti, laikyti, atšaldyti ar perdirbti, įskaitant pagal sutartį;

b)

parduoti pieną vienai ar daugiau įmonių, užsiimančių pieno ar kitų pieno produktų apdorojimu ar perdirbimu.

Valstybės narės praneša Komisijai apie pirmoje pastraipoje nurodyto žalio pieno kiekį.

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos tokių deklaracijų turinio, formos ir pateikimo tvarkaraščio taisyklės ir priemonės, susijusios su pranešimais, kuriuos valstybės narės turi pateikti pagal šį straipsnį. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

III   SKYRIUS

Gamintojų organizacijos ir asociacijos bei tarpšakinės organizacijos

1   Skirsnis

Apibrėžtis ir pripažinimas

152 straipsnis

Gamintojų organizacijos

1.   Gavusios prašymą valstybės narės gali pripažinti gamintojų organizacijas:

a)

kurias sudaro ir pagal 153 straipsnio 2 dalies c punktą kontroliuoja konkrečiame sektoriuje, įtrauktame į 1 straipsnio 2 dalyje pateiktą sąrašą, veikiantys gamintojai;

b)

kurios yra suformuotos gamintojų iniciatyva;

c)

kurios siekia konkretaus tikslo, galinčio apimti bent vieną iš toliau nurodytų tikslų:

i)

užtikrinti, kad gamyba būtų planuojama ir pritaikoma prie paklausos, ypač kokybės ir kiekio atžvilgiu;

ii)

koncentruoti savo narių pagamintų produktų pasiūlą ir tiesiogiai pateikti juos į rinką, be kita ko, naudojant tiesioginę rinkodarą;

iii)

optimizuoti gamybos išlaidas ir investicijų grąžą atsižvelgiant į aplinkosaugos bei gyvūnų gerovės standartus ir stabilizuoti gamintojo kainas;

iv)

vykdyti su tvariais gamybos metodais, naujoviška praktika, ekonominiu konkurencingumu bei rinkos pokyčiais susijusius mokslinius tyrimus ir rengti su šiomis sritimis susijusias iniciatyvas;

v)

teikti ir skatinti techninę pagalbą, kuri reikalinga norint taikyti aplinką tausojančią auginimo praktiką bei gamybos metodus ir tinkamą gyvūnų gerovės praktiką bei būdus;

vi)

skatinti ir teikti techninę pagalbą, reikalingą gamybos standartams taikyti, gerinti produktų kokybę ir kurti produktus, kuriems būtų taikoma saugoma kilmės vietos nuoroda, saugoma geografinė nuoroda ar suteiktas nacionalinis kokybės ženklas;

vii)

tvarkyti šalutinius produktus ir atliekas, visų pirma siekiant išsaugoti vandens, dirvožemio ir kraštovaizdžio kokybę ir išsaugoti ar didinti biologinę įvairovę;

viii)

padėti tausiai naudoti gamtinius išteklius ir švelninti klimato kaitą;

ix)

rengti iniciatyvas pardavimo skatinimo ir rinkodaros srityje;

x)

valdyti vaisių ir daržovių sektoriaus veiksmų programose numatytus savitarpio pagalbos fondus, nurodytus šio reglamento 31 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento (ES) Nr. 1305/2013 36 straipsnyje;

xi)

teikti būtiną techninę pagalbą, kad būtų galima naudotis ateities rinkomis ir draudimo sistemomis.

2.   Pagal 1 dalį pripažinta gamintojų organizacija gali būti toliau pripažįstama, jei ji užsiima produktų, kuriems taikomas KN kodas ex 2208, neįtrauktų į Sutarčių I priedą, prekyba, jeigu tokių produktų dalis neviršija 49 % gamintojų organizacijos parduotos produkcijos bendros vertės ir jeigu tokiems produktams neteikiama Sąjungos parama. Vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijų atveju į tuos produktus neatsižvelgiama, 34 straipsnio 2 dalies tikslais apskaičiuojant parduotos produkcijos vertę.

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, valstybės narės pripažįsta pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų sudarytas gamintojų organizacijas:

a)

kurios yra suformuotos gamintojų iniciatyva;

b)

kurios siekia konkretaus tikslo, galinčio apimti vieną ar kelis iš toliau nurodytų tikslų:

i)

užtikrinti, kad gamyba būtų planuojama ir pritaikoma prie paklausos, ypač kokybės ir kiekio atžvilgiu;

ii)

koncentruoti pasiūlą ir pateikti savo narių pagamintus produktus rinkai;

iii)

optimizuoti gamybos išlaidas ir stabilizuoti gamintojo kainas.

153 straipsnis

Gamintojų organizacijų įstatai

1.   Gamintojų organizacijos įstatuose reikalaujama, kad jos gamintojai nariai pirmiausia:

a)

taikytų gamintojų organizacijos priimtas taisykles, susijusias su duomenų apie gamybą teikimu, gamyba, prekyba ir aplinkos apsauga;

b)

kiekvieno konkretaus valdos gaminamo produkto atveju būtų tik vienos gamintojų organizacijos nariai; tačiau valstybės narės tinkamai pagrįstais atvejais gali nukrypti nuo šios sąlygos, kai gamintojai nariai turi du atskirus skirtingose geografinėse vietovėse esančius gamybos padalinius;

c)

teiktų informaciją, kurios gamintojų organizacija reikalauja statistiniais tikslais.

2.   Gamintojų organizacijos įstatuose taip pat numatoma:

a)

1 dalies a punkte nurodytų taisyklių nustatymo, priėmimo ir keitimo tvarka;

b)

reikalavimas nariams mokėti gamintojų organizacijai finansuoti reikalingus finansinius įnašus;

c)

taisyklės, pagal kurias gamintojams nariams leidžiama demokratiškai tikrinti savo organizacijos veiklą ir sprendimus;

d)

nuobaudos už įsipareigojimų, prisiimtų pagal įstatus, pažeidimą, visų pirma už finansinių įnašų nemokėjimą, arba už gamintojų organizacijos nustatytų taisyklių pažeidimą;

e)

taisyklės, susijusios su naujų narių priėmimu, ypač su minimaliu narystės laikotarpiu, kuris negali būti trumpesnis nei vieni metai;

f)

organizacijos veiklai būtinos apskaitos ir biudžeto taisyklės.

3.   1 ir 2 dalys netaikomos pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacijoms.

154 straipsnis

Gamintojų organizacijų pripažinimas

1.   Kad būtų pripažinta valstybės narės, tokio pripažinimo prašanti gamintojų organizacija turi būti juridinis asmuo arba aiškiai apibrėžta juridinio asmens dalis, kurie:

a)

atitinka 152 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose pateiktus reikalavimus;

b)

teritorijoje, kurioje ji vykdo veiklą, turi mažiausią būtiną narių skaičių ir (arba) pagamina mažiausią būtiną tinkamos parduoti produkcijos kiekį ar vertę, kuriuos nustato atitinkama valstybė narė;

c)

pateikia pakankamai įrodymų, kad gali tinkamai vykdyti savo veiklą tiek tam tikrą laikotarpį, tiek veiksmingumo, žmogiškųjų išteklių, materialinės ir techninės paramos savo nariams ir atitinkamais atvejais pasiūlos koncentravimo požiūriu;

d)

turi įstatus, atitinkančius šios dalies a, b ir c punktus.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad gamintojų organizacijos, pagal nacionalinę teisę pripažintos anksčiau nei 2014 m. sausio 1 d. ir atitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, būtų laikomos pripažintomis gamintojų organizacijomis pagal 152 straipsnį.

3.   Gamintojų organizacijos, pagal nacionalinę teisę pripažintos anksčiau nei 2014 m. sausio 1 d. ir neatitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, gali tęsti savo veiklą pagal nacionalinę teisę iki 2015 m. sausio 1 d.

4.   Valstybės narės:

a)

per keturis mėnesius nuo paraiškos ir visų reikalingų patvirtinamųjų dokumentų pateikimo nusprendžia, ar pripažinti gamintojų organizaciją; ši paraiška pateikiama valstybėje narėje, kurioje yra organizacijos buveinė;

b)

tam tikrais laiko tarpais, kuriuos jos pačios nustato, atlieka patikrinimus, kad įsitikintų, jog pripažintos gamintojų organizacijos atitinka šio skyriaus nuostatas;

c)

neatitikties ar šiame skyriuje numatytų priemonių taikymo pažeidimų atvejais skiria toms organizacijoms ir asociacijoms savo nustatytas taikytinas nuobaudas ir sprendžia, jei reikia, ar panaikinti pripažinimą;

d)

ne vėliau kaip kiekvienų metų kovo 31 d. informuoja Komisiją apie visus ankstesnių kalendorinių metų laikotarpiu priimtus sprendimus suteikti, atsisakyti suteikti arba panaikinti pripažinimą.

155 straipsnis

Užsakomosios veiklos vykdymas

Valstybės narės gali leisti pripažintai gamintojų organizacijai arba pripažintai gamintojų organizacijų asociacijai, veikiančioms Komisijos pagal 173 straipsnio 1 dalies f punktą nustatytuose sektoriuose, naudotis užsakomosiomis paslaugomis jos veiklai, išskyrus gamybą, vykdyti, įskaitant patronuojamųjų bendrovių teikiamas užsakomąsias paslaugas, jei gamintojų organizacija ar gamintojų organizacijų asociacija lieka atsakinga už užsakytos veiklos vykdymo bei bendros valdymo kontrolės vykdymo užtikrinimą ir veiklai vykdyti skirtų komercinių susitarimų priežiūrą.

156 straipsnis

Gamintojų organizacijų asociacijos

1.   Gavusios prašymą valstybės narės gali pripažinti konkrečiame sektoriuje, įtrauktame į 1 straipsnio 2 dalyje pateiktą sąrašą, veikiančias gamintojų organizacijų asociacijas, kurios suformuotos pripažintų gamintojų organizacijų iniciatyva.

Laikydamosi taisyklių, priimtų pagal 173 straipsnį, gamintojų organizacijų asociacijos gali vykdyti bet kokią gamintojų organizacijų veiklą ar funkcijas.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, gavusios prašymą valstybės narės gali pripažinti pieno ir pieno produktų sektoriaus pripažintų gamintojų organizacijų asociaciją, jei, atitinkamos valstybės narės nuomone, tokia asociacija yra pajėgi veiksmingai vykdyti bet kurią iš pripažintos gamintojų organizacijos veiklos rūšių ir jei tokia asociacija atitinka 161 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

157 straipsnis

Tarpšakinės organizacijos

1.   Gavusios prašymą valstybės narės gali pripažinti konkrečiame sektoriuje, įtrauktame į 1 straipsnio 2 dalyje pateiktą sąrašą, veikiančias tarpšakines organizacijas:

a)

kurias sudaro ekonominės veiklos, susijusios su gamyba ir su bent vienu iš šių tiekimo grandinės etapų – vieno ar kelių sektorių produktų perdirbimo arba prekybos jais, įskaitant jų platinimą, etapu – atstovai;

b)

kurios yra suformuotos visų ar kai kurių jas sudarančių organizacijų ar asociacijų iniciatyva;

c)

kurios, atsižvelgdamos į savo narių ir vartotojų interesus, siekia konkretaus tikslo, galinčio apimti pirmiausia vieną iš toliau nurodytų tikslų:

i)

tobulinti žinias ir didinti gamybos bei rinkos skaidrumą, be kita ko, skelbiant suvestinius statistinius duomenis apie gamybos sąnaudas, kainas, atitinkamais atvejais įskaitant kainų indeksus, kiekius ir anksčiau sudarytų sutarčių galiojimo trukmę, taip pat teikiant galimų būsimų rinkos pokyčių analizę regioniniu, nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu;

ii)

prognozuoti gamybos potencialą ir registruoti viešas rinkos kainas;

iii)

padėti geriau koordinuoti produktų pateikimo rinkai būdus, visų pirma pasitelkiant mokslinius ir rinkos tyrimus;

iv)

tiria potencialias eksporto rinkas;

v)

nedarant poveikio 148 ir 168 straipsniams, parengti Sąjungos taisykles atitinkančias tipines sutarčių formas, kurios būtų naudojamos parduodant žemės ūkio produktus pirkėjams ir (arba) tiekiant perdirbtus produktus platintojams ir mažmenininkams, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas ir išvengti rinkos iškraipymų;

vi)

geriau išnaudoti produktų potencialą, įskaitant prekybos rinkų lygiu, ir rengti iniciatyvas ekonominiam konkurencingumui ir inovacijoms didinti;

vii)

teikti informaciją ir atlikti mokslinius tyrimus, būtinus siekiant atnaujinti, racionalizuoti, patobulinti ir pritaikyti gamybą ir atitinkamais atvejais perdirbimą bei prekybą, orientuojant juos į produktus, kurie geriau atitinka rinkos poreikius ir vartotojų skonį bei lūkesčius, visų pirma teikti informaciją ir atlikti mokslinius tyrimus, susijusius su produktų kokybe (įskaitant produktų, kuriems suteikta saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografinė nuoroda, specifinius ypatumus) ir aplinkos apsauga;

viii)

ieškoti būdų apriboti gyvūnų sveikatos apsaugos ar augalų apsaugos produktų naudojimą, geriau valdyti kitas medžiagas, užtikrinti produktų kokybę ir išsaugoti dirvožemio bei vandens kokybę, skatinti maisto saugą, visų pirma taikant produktų atsekamumą, ir gerinti gyvūnų sveikatą ir gerovę;

ix)

rengti metodus ir priemones produktų kokybei gerinti visais gamybos ir atitinkamais atvejais perdirbimo bei prekybos etapais;

x)

imtis visų įmanomų veiksmų siekiant remti, saugoti bei skatinti ekologinį ūkininkavimą ir kilmės vietos nuorodas, kokybės ženklus ir geografines nuorodas;

xi)

skatinti integruotą tvarią gamybą ar kitus aplinką tausojančius gamybos metodus ir vykdyti šių sričių mokslinius tyrimus;

xii)

skatinti sveikai ir atsakingai vartoti produktus vidaus rinkoje ir (arba) informuoti apie žalą, susijusią su kenksmingais vartojimo įpročiais;

xiii)

skatinti vartoti produktus ir (arba) teikti informaciją apie produktus vidaus rinkoje ir išorės rinkose;

xiv)

prisidėti prie šalutinių produktų tvarkymo ir prie atliekų mažinimo bei tvarkymo.

2.   Tinkamai pagrįstais atvejais valstybės narės, remdamosi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, gali nuspręsti, kad 158 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta sąlyga tenkinama, regioniniu arba nacionaliniu lygiu apribojus tarpšakinių organizacijų skaičių, jeigu tai numatyta nacionalinėmis taisyklėmis, galiojusiomis prieš 2014 m. sausio 1 d., ir jeigu tai nekliudo tinkamam vidaus rinkos veikimui.

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, pieno ir pieno produktų sektoriuje valstybės narės gali pripažinti tarpšakines organizacijas, kurios:

a)

oficialiai paprašė jas pripažinti ir kurias sudaro ekonominės veiklos, susijusios su žalio pieno gamyba ir su bent vienu iš šių tiekimo grandinės etapų – pieno ir pieno produktų sektoriaus produktų perdirbimo arba prekybos jais etapu, įskaitant platinimą – atstovai;

b)

yra suformuotos visų arba kai kurių a punkte nurodytų atstovų iniciatyva;

c)

atsižvelgdamos į tų tarpšakinių organizacijų narių ir vartotojų interesus, viename ar keliuose Sąjungos regionuose vykdo vienos ar kelių toliau nurodytų rūšių veiklą:

i)

gerina informuotumą apie gamybą bei rinką ir didina jų skaidrumą, be kita ko, skelbdamos statistinius duomenis apie kainas, kiekius ir anksčiau sudarytų žalio pieno pristatymo sutarčių galiojimo trukmę, taip pat pateikdamos galimų būsimų rinkos pokyčių regioniniu, nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu analizę;

ii)

padeda geriau koordinuoti pieno ir pieno produktų sektoriaus produktų pateikimo rinkai būdus, visų pirma pasitelkdamos mokslinius ir rinkos tyrimus;

iii)

skatina pieno ir pieno produktų vartojimą ir teikia informaciją apie pieną ir pieno produktus vidaus ir išorės rinkose;

iv)

tiria potencialias eksporto rinkas;

v)

rengia Sąjungos taisykles atitinkančias tipines sutarčių formas, naudojamas parduodant žalią pieną pirkėjams arba tiekiant perdirbtus produktus platintojams ir mažmenininkams, atsižvelgdamos į būtinybę sudaryti sąžiningos konkurencijos sąlygas ir išvengti rinkos iškraipymų;

vi)

teikia informaciją ir atlieka mokslinius tyrimus, kad gamybą būtų galima pritaikyti gaminti geriau rinkos reikalavimus ir vartotojų skonį bei lūkesčius (visų pirma susijusius su produkto kokybe ir aplinkos apsauga) atitinkančius produktus;

vii)

išlaiko ir plėtoja pieno sektoriaus gamybos potencialą, inter alia, skatindamos inovacijas ir remdamos taikomųjų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros programas, kad būtų išnaudojamos visos su pienu ir pieno produktais susijusios galimybės, visų pirma siekiant kurti pridėtinės vertės turinčius produktus, kurie yra patrauklesni vartotojui;

viii)

ieško būdų, kaip apriboti gyvūnų sveikatos apsaugos produktų naudojimą, gerinti kitų medžiagų tvarkymą, gerinti maisto saugą ir gyvūnų sveikatą;

ix)

rengia produktų kokybės gerinimo visuose gamybos ir pardavimo etapuose metodus ir priemones;

x)

išnaudoja ekologinio ūkininkavimo galimybes, saugo ir propaguoja tokį ūkininkavimą, taip pat produktų su kilmės vietos nuorodomis, kokybės ženklais ir geografinėmis nuorodomis gamybą ir

xi)

skatina integruotą gamybą arba kitus aplinką tausojančius gamybos metodus.

158 straipsnis

Tarpšakinių organizacijų pripažinimas

1.   Valstybės narės gali pripažinti tokio pripažinimo prašančias tarpšakines organizacijas, jeigu:

a)

jos atitinka 157 straipsnyje nustatytus reikalavimus;

b)

jos vykdo veiklą viename ar keliuose atitinkamos teritorijos regionuose;

c)

joms tenka didelė ekonominės veiklos, nurodytos 157 straipsnio 1 dalies a punkte, dalis;

d)

jos pačios nedalyvauja gamybos, perdirbimo arba prekybos veikloje, išskyrus 162 straipsnyje nurodytus atvejus.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad tarpšakinės organizacijos, pagal nacionalinę teisę pripažintos anksčiau nei 2014 m. sausio 1 d. ir atitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, laikomos pripažintomis tarpšakinėmis organizacijomis pagal 157 straipsnį.

3.   Tarpšakinės organizacijos, pagal nacionalinę teisę pripažintos anksčiau nei 2014 m. sausio 1 d. ir neatitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, gali tęsti savo veiklą pagal nacionalinę teisę iki 2015 m. sausio 1 d.

4.   Valstybės narės gali pripažinti iki 2014 m. sausio 1 d. visuose sektoriuose egzistavusias tarpšakines organizacijas (tiek pripažintas gavus prašymą, tiek įsteigtas įstatymu), net jeigu jos neatitinka 157 straipsnio 1 dalies b punkte arba 157 straipsnio 3 dalies b punkte nustatytų sąlygų.

5.   Kai valstybės narės pripažįsta tarpšakinę organizaciją pagal 1 arba 2 dalį, jos:

a)

per keturis mėnesius nuo paraiškos ir visų reikalingų patvirtinamųjų dokumentų pateikimo nusprendžia, ar suteikti pripažinimą; ši paraiška pateikiama valstybėje narėje, kurioje yra organizacijos buveinė;

b)

tam tikrais laiko tarpais, kuriuos jos pačios nustato, atlieka patikrinimus, kad įsitikintų, jog pripažintos tarpšakinės organizacijos atitinka jų pripažinimo sąlygas;

c)

neatitikties ar šiame reglamente numatytų priemonių įgyvendinimo pažeidimų atvejais skiria toms organizacijoms savo nustatytas taikytinas nuobaudas ir, prireikus, sprendžia, ar pripažinimas neturėtų būti panaikintas;

d)

panaikina pripažinimą, jei nebesilaikoma šiame straipsnyje nustatytų pripažinimo reikalavimų ir sąlygų;

e)

ne vėliau kaip kiekvienų metų kovo 31 d. informuoja Komisiją apie visus ankstesnių kalendorinių metų laikotarpiu priimtus sprendimus suteikti, atsisakyti suteikti arba panaikinti pripažinimą.

2   Skirsnis

Papildomos taisyklės, taikomos konkretiems sektoriams

159 straipsnis

Privalomas pripažinimas

Nukrypstant nuo 152–158 straipsnių, gavusios prašymą valstybės narės pripažįsta:

a)

šių sektorių gamintojų organizacijas:

i)

vaisių ir daržovių sektoriaus, kiek tai susiję su vienu ar daugiau to sektoriaus produktų ir (arba) su produktais, kurie skirti tik perdirbti,

ii)

alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriaus,

iii)

šilkaverpių sektoriaus,

iv)

apynių sektoriaus;

b)

alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių sektoriaus ir tabako sektoriaus tarpšakines organizacijas.

160 straipsnis

Vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijos

Vaisių ir daržovių sektoriuje gamintojų organizacijos siekia bent vieno iš tikslų, išdėstytų 152 straipsnio 1 dalies c punkto i, ii ir iii papunkčiuose.

Vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijos įstatuose turi būti numatytas reikalavimas, kad organizacijos gamintojai nariai visą savo atitinkamą produkciją parduotų per gamintojų organizaciją.

Ekonominių klausimų srityje vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijos ir gamintojų organizacijų asociacijos laikomos pagal savo įgaliojimus veikiančiomis savo narių vardu ir jų naudai.

161 straipsnis

Gamintojų organizacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje pripažinimas

1.   Valstybės narės kaip pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacijas pripažįsta visus juridinius asmenis arba aiškiai apibrėžtas juridinių asmenų dalis, kurie kreipiasi dėl tokio pripažinimo, jeigu:

a)

jie atitinka reikalavimus, nustatytus 152 straipsnio 3 dalyje;

b)

teritorijoje, kurioje jie vykdo veiklą, jie turi mažiausią būtiną narių skaičių ir (arba) pagamina mažiausią būtiną tinkamos parduoti produkcijos kiekį, kuriuos nustato atitinkama valstybė narė;

c)

yra pakankamai įrodymų, kad jie gali tinkamai vykdyti savo veiklą tam tikrą laikotarpį, veiksmingai ir užtikrindami koncentruotą pasiūlą;

d)

jie turi įstatus, atitinkančius šios dalies a, b ir c punktus.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad gamintojų organizacijos, pagal nacionalinę teisę pripažintos anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir atitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, būtų laikomos pripažintomis gamintojų organizacijomis pagal 152 straipsnio 3 dalį.

3.   Valstybės narės:

a)

per keturis mėnesius nuo paraiškos ir visų reikalingų patvirtinamųjų dokumentų pateikimo nusprendžia, ar pripažinti gamintojų organizaciją; ši paraiška pateikiama valstybėje narėje, kurioje yra organizacijos buveinė;

b)

tam tikrais laiko tarpais, kuriuos jos pačios nustato, atlieka patikrinimus, kad įsitikintų, jog pripažintos gamintojų organizacijos ir gamintojų organizacijų asociacijos atitinka šio skyriaus nuostatas;

c)

neatitikties ar šiame skyriuje numatytų priemonių įgyvendinimo pažeidimų atvejais skiria toms organizacijoms ir asociacijoms savo nustatytas taikytinas nuobaudas ir, jei reikia, sprendžia, ar pripažinimas neturėtų būti panaikintas;

d)

kiekvienais metais ne vėliau kaip kovo 31 d. informuoja Komisiją apie visus ankstesnių kalendorinių metų laikotarpiu priimtus sprendimus suteikti, atsisakyti suteikti arba panaikinti pripažinimą.

162 straipsnis

Tarpšakinės organizacijos alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių ir tabako sektoriuose

Alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių ir tabako sektorių tarpšakinių organizacijų konkretus tikslas, nurodytas 157 straipsnio 1 dalies c punkte, taip pat gali apimti bent vieną šių tikslų:

a)

koncentruoti ir koordinuoti pasiūlą ir prekiauti narių produkcija;

b)

bendrai pritaikyti gamybą ir perdirbimą prie rinkos poreikių ir tobulinti produktus;

c)

skatinti racionalizuoti ir tobulinti gamybą ir perdirbimą.

163 straipsnis

Tarpšakinių organizacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje pripažinimas

1.   Valstybės narės gali pripažinti tarpšakines pieno ir pieno produktų sektoriaus organizacijas, jei:

a)

jos atitinka reikalavimus, nustatytus 157 straipsnio 3 dalyje;

b)

jos vykdo veiklą viename ar keliuose atitinkamos teritorijos regionuose;

c)

joms tenka didelė ekonominės veiklos, nurodytos 157 straipsnio 3 dalies a punkte, dalis;

d)

jos pačios nedalyvauja pieno ir pieno produktų sektoriaus produktų gamybos, jų perdirbimo ar prekybos jais veikloje.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad tarpšakinės organizacijos, pagal nacionalinę teisę pripažintos anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir atitinkančios 1 dalyje nustatytas sąlygas, būtų laikomos pripažintomis tarpšakinėmis organizacijomis pagal 157 straipsnio 3 dalį.

3.   Kai valstybės narės pasinaudoja galimybe pripažinti tarpšakinę organizaciją pagal 1 arba 2 dalį, jos:

a)

per keturis mėnesius nuo paraiškos ir visų reikalingų patvirtinamųjų dokumentų pateikimo nusprendžia, ar pripažinti tarpšakinę organizaciją; ši paraiška pateikiama valstybėje narėje, kurioje yra organizacijos buveinė;

b)

tam tikrais laiko tarpais, kuriuos jos pačios nustato, atlieka patikrinimus, kad įsitikintų, jog pripažintos tarpšakinės organizacijos atitinka jų pripažinimo sąlygas;

c)

neatitikties ar šiame reglamente numatytų priemonių įgyvendinimo pažeidimų atvejais skiria toms organizacijoms savo nustatytas taikytinas nuobaudas ir sprendžia, jei reikia, ar pripažinimas neturėtų būti panaikintas;

d)

panaikina pripažinimą, jeigu:

i)

nebesilaikoma šiame straipsnyje nustatytų pripažinimo reikalavimų ir sąlygų;

ii)

tarpšakinė organizacija dalyvauja 210 straipsnio 4 dalyje nurodytuose susitarimuose, sprendimuose ar suderintuose veiksmuose; toks pripažinimo panaikinimas nedaro poveikio kitoms nuobaudoms, kurios turi būti skiriamos pagal nacionalinę teisę;

iii)

tarpšakinė organizacija nesilaiko 210 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte nurodytos prievolės pranešti;

e)

kiekvienais metais ne vėliau kaip kovo 31 d. informuoja Komisiją apie visus ankstesnių kalendorinių metų laikotarpiu priimtus sprendimus suteikti, atsisakyti suteikti arba panaikinti pripažinimą.

3   Skirsnis

Taisyklių taikymo išplėtimas ir privalomi įnašai

164 straipsnis

Taisyklių taikymo išplėtimas

1.   Tais atvejais, kai valstybės narės konkrečioje ekonominėje zonoje arba zonose veikianti pripažinta gamintojų organizacija, pripažinta gamintojų organizacijų asociacija arba pripažinta tarpšakinė organizacija yra laikoma atstovaujamąja tam tikro produkto gamybai, prekybai juo arba jo perdirbimui, atitinkama valstybė narė tos organizacijos prašymu gali ribotam laikotarpiui nustatyti, kad kai kurie susitarimai, sprendimai ar suderinti veiksmai, dėl kurių susitarta toje organizacijoje, būtų privalomi kitiems toje ekonominėje zonoje ar zonose atskirai ar grupėmis veikiantiems ūkio subjektams, kurie tai organizacijai ar asociacijai nepriklauso.

2.   Šiame skirsnyje ekonominė zona – tai geografinė zona, kurią sudaro gretimi arba kaimyniniai gamybos regionai, kuriuose gamybos ir pardavimo sąlygos yra vienodos.

3.   Organizacija arba asociacija laikoma atstovaujamąja, jei valstybės narės atitinkamoje ekonominėje zonoje arba ekonominėse zonose:

a)

jai tenkanti atitinkamo (-ų) produkto (-ų) gamybos, prekybos juo (jais) arba jo (jų) perdirbimo dalis yra:

i)

vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijų atveju – bent 60 %, arba

ii)

kitais atvejais – bent du trečdaliai, ir

b)

gamintojų organizacijų atveju ji apima daugiau kaip 50 % atitinkamų gamintojų.

Tačiau tarpšakinių organizacijų atveju, jeigu kyla praktinių sunkumų nustatant atitinkamo (-ų) produkto (-ų) gamybos, prekybos juo (jais) arba jo (jų) perdirbimo dalį, valstybė narė gali nustatyti nacionalines taisykles, pagal kurias nustatomas apibrėžtas atstovaujamumo lygis, nurodytas pirmos pastraipos a punkto ii papunktyje.

Jei prašyme išplėsti jos taisyklių taikymą kitiems ūkio subjektams nurodyta daugiau kaip viena ekonominė zona, organizacija arba asociacija turi įrodyti esanti bent minimaliai atstovaujanti, kaip apibrėžta pirmoje pastraipoje, kiekvienos iš ją sudarančių šakų kiekvienoje iš tų ekonominių zonų atveju.

4.   Taisyklėmis, kurių taikymą gali būti prašoma išplėsti kitiems ūkio subjektams kitiems ūkio subjektams, kaip numatyta 1 dalyje, turi būti siekiama vieno iš šių tikslų:

a)

teikti ataskaitas apie gamybą ir rinką;

b)

taikyti griežtesnes gamybos taisykles negu Sąjungoje nustatytos ar nacionalinės taisyklės;

c)

rengti Sąjungos taisykles atitinkančias tipines sutartis;

d)

reglamentuoti perkybą;

e)

reglamentuoti aplinkos apsaugą;

f)

taikyti priemones, kuriomis siekiama didinti ir išnaudoti produktų potencialą;

g)

taikyti priemones, kuriomis siekiama apsaugoti ekologinį ūkininkavimą, taip pat kilmės vietos nuorodas, kokybės ženklus ir geografines nuorodas;

h)

vykdyti mokslinius tyrimus, siekiant suteikti produktams pridėtinės vertės, visų pirma taikant naujus naudojimo būdus, kurie nekelia grėsmės visuomenės sveikatai;

i)

vykdyti produktų kokybės gerinimo tyrimus;

j)

vykdyti mokslinius tyrimus, visų pirma susijusius su tokiais auginimo metodais, kuriuos taikant galima sunaudoti mažiau augalų apsaugos arba gyvūnų sveikatos apsaugos produktų ir kuriais užtikrinama dirvožemio apsauga ir aplinkos kokybės išsaugojimas arba gerinimas;

k)

nustatyti pakuotėms ir pateikimui taikomus minimalius kokybės reikalavimus ir būtiniausius standartus;

l)

naudoti sertifikuotą sėklą ir vykdyti produktų kokybės stebėseną;

m)

reglamentuoti gyvūnų sveikatą, augalų sveikatą ir maisto saugą;

n)

reglamentuoti šalutinių produktų tvarkymą.

Tomis taisyklėmis neturi būti kenkiama kitiems atitinkamos valstybės narės arba Sąjungos ūkio subjektams, jos negali turėti 210 straipsnio 4 dalyje nurodyto poveikio arba būti kitaip nesuderinamos su Sąjungos teise arba galiojančiomis nacionalinėmis taisyklėmis.

5.   Ūkio subjektų dėmesys į 1 dalyje nurodytų taisyklių taikymo išplėtimą atkreipiamas, jas visas paskelbiant atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje.

6.   Valstybės narės praneša Komisijai apie visus pagal šį straipsnį priimtus sprendimus.

165 straipsnis

Ne narių finansiniai įnašai

Jei pripažintos gamintojų organizacijos, pripažintos gamintojų organizacijų asociacijos arba pripažintos tarpšakinės organizacijos taisyklių taikymas išplečiamas pagal 164 straipsnį, o veikla, kuriai taikomos tos taisyklės, atitinka ūkio subjektų, kurių veikla susijusi su atitinkamais produktais, bendrą ekonominį interesą, pripažinimą suteikusi valstybė narė pasikonsultavusi su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais gali nuspręsti, kad tai organizacijai nepriklausantys, bet iš tos veiklos naudos gaunantys atskiri ūkio subjektai ar jų grupės mokėtų organizacijai visus jos narių mokamus finansinius įnašus arba jų dalį tiek, kiek tokie įnašai yra skirti vykdant tą veiklą tiesiogiai patirtoms išlaidoms padengti.

4   Skirsnis

Pasiūlos pritaikymas

166 straipsnis

Priemonės, kuriomis padedama lengviau pritaikyti pasiūlą prie rinkos poreikių

Siekiant paskatinti 152–163 straipsniuose nurodytas organizacijas imtis veiksmų, kurie padėtų lengviau pritaikyti pasiūlą prie rinkos poreikių, išskyrus su pašalinimu iš rinkos susijusius veiksmus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl priemonių 1 straipsnio 2 dalyje išvardytuose sektoriuose, kuriomis:

a)

gerinama kokybė;

b)

skatinama geriau organizuoti gamybą, perdirbimą ir prekybą;

c)

sudaromos palankesnės sąlygos registruoti rinkos kainų tendencijas;

d)

sudaromos galimybės rengti trumpalaikes ir ilgalaikes prognozes remiantis taikomais gamybos būdais.

167 straipsnis

Prekybos taisyklės, skirtos bendrosios vyno rinkos veikimui gerinti ir stabilizuoti

1.   Siekdamos gerinti ir stabilizuoti vyno (įskaitant vynuoges, misą ir vyną, iš kurio jis gaminamas), bendrosios rinkos veikimą, šiuos produktus gaminančios valstybės narės gali nustatyti pasiūlai reguliuoti skirtas prekybos taisykles, visų pirma įgyvendindamos pagal 157 ir 158 straipsnius pripažintų tarpšakinių organizacijų priimtus sprendimus.

Tokios taisyklės turi būti proporcingos siekiamam tikslui ir neturi:

a)

būti susijusios su jokiu sandoriu po atitinkamo produkto pateikimo rinkai pirmą kartą;

b)

leisti nustatyti kainų, įskaitant atvejus, kai kainos nustatomos orientaciniais ar rekomendaciniais tikslais;

c)

atimti galimybės naudoti perteklinę vynuogių derliaus dalį, kurią įprastai būtų galima naudoti;

d)

suteikti galimybės atsisakyti išduoti vyno apyvartai ir prekybai juo reikalingus nacionalinį ir Sąjungos sertifikatus, kai tokia prekyba atitinka minėtas taisykles.

2.   Ūkio subjektų dėmesys į 1 dalyje nurodytas taisykles atkreipiamas, jas visas paskelbiant atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje.

3.   Valstybės narės praneša Komisijai apie visus pagal šį straipsnį priimtus sprendimus.

5   Skirsnis

Sutarčių sistemos

168 straipsnis

Sutartiniai santykiai

1.   Nedarant poveikio 148 straipsniui dėl pieno ir pieno produktų sektoriaus ir 125 straipsniui dėl cukraus sektoriaus, jei valstybė narė nusprendžia dėl 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų sektorių žemės ūkio produktų, išskyrus pieną ir pieno produktus ir cukrų:

a)

bet kuris pristatymas tų produktų jos teritorijoje, kurį atlieka gamintojas perdirbėjui arba platintojui, privalo tarp šalių būti įtvirtintas rašytine sutartimi; ir (arba)

b)

pirmieji pirkėjai privalo pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį dėl tų žemės ūkio produktų tiekimo jos teritorijoje, kurį vykdo gamintojas,

tokia sutartis ir (arba) toks pasiūlymas sudaryti sutartį turi atitikti šio straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatytas sąlygas.

2.   Kai valstybė narė nusprendžia, kad atitinkamų produktų, kuriems taikomas šis straipsnis ir kuriuos gamintojas pristato perdirbėjui, pristatymui turi būti taikoma rašytinė šalių sutartis, ji taip pat nusprendžia, kuriam pristatymo etapui ar etapams tokia sutartis taikoma, jei atitinkami produktai pristatomi per vieną ar kelis tarpininkus.

Valstybės narės užtikrina, kad jų pagal šį straipsnį priimtos nuostatos nekenktų tinkamam vidaus rinkos veikimui.

3.   2 dalyje nurodytu atveju valstybė narė gali nustatyti tarpininkavimo mechanizmą, kuris būtų taikomas tais atvejais, kai nėra abipusio sutarimo sudaryti tokią sutartį, ir taip būtų užtikrinti sąžiningi sutartiniai santykiai.

4.   1 dalyje nurodyta sutartis arba pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti:

a)

sudaroma / pateikiamas prieš pristatymą;

b)

rašytiniai; ir

c)

juose visų pirma nurodoma:

i)

už pristatymą mokėtina kaina, kuri:

yra pastovi ir nustatoma sutartyje ir (arba)

apskaičiuojama atsižvelgiant į įvairius sutartyje nurodytus veiksnius, kurie gali apimti rinkos sąlygų pokyčius atspindinčius rinkos rodiklius, pristatytą kiekį ir pristatytų žemės ūkio produktų kokybę ar sudėtį;

ii)

atitinkamų produktų, kurie gali būti arba turi būti pristatyti, kiekis ir kokybė, taip pat tokio pristatymo tvarkaraštis;

iii)

sutarties, kuri gali būti terminuota arba neterminuota, trukmė; pastaruoju atveju nustatomos nutraukimo sąlygos;

iv)

su mokėjimo laikotarpiais ir tvarka susijusi išsami informacija;

v)

žemės ūkio produktų surinkimo ar pristatymo tvarka ir

vi)

force majeure atveju taikytinos taisyklės.

5.   Nukrypstant nuo 1 dalies, sutartis arba pasiūlymas sudaryti sutartį neprivalomi, jei gamintojas atitinkamus produktus pristato pirkėjui, kuris yra kooperatyvas, kuriam jis priklauso, jei to kooperatyvo įstatuose arba į tuos įstatus įtrauktose arba pagal juos priimtose taisyklėse ar sprendimuose yra nuostatos, kurių poveikis panašus į 2 dalies a, b ir c punktuose pateiktų nuostatų poveikį.

6.   Dėl visų žemės ūkio produktų pristatymo sutarčių, kurias sudaro gamintojai, surinkėjai, perdirbėjai ar platintojai, aspektų, įskaitant 4 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai.

Nepaisant pirmos pastraipos, taikoma viena ar abi iš šių nuostatų:

a)

kai valstybė narė nusprendžia, kad privaloma sudaryti rašytines sutartis dėl žemės ūkio produktų pristatymo pagal 1 dalį, ji gali nustatyti minimalią galiojimo trukmę, taikomą tik žemės ūkio produktų gamintojo ir pirmojo pirkėjo sudaromoms rašytinėms sutartims. Tokia minimali trukmė turi būti bent šeši mėnesiai ir turi nekenkti tinkamam vidaus rinkos veikimui;

b)

kai valstybė narė nusprendžia, kad pirmasis žemės ūkio produktų pirkėjas turi gamintojui pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį pagal 1 dalį, ji gali reikalauti, kad pasiūlyme būtų nurodyta minimali sutarties galiojimo trukmė, šiuo tikslu nustatyta nacionalinės teisės aktais. Tokia minimali trukmė turi būti bent šeši mėnesiai ir turi nekenkti tinkamam vidaus rinkos veikimui.

Antra pastraipa nedaromas poveikis gamintojo teisei nesutikti su tokia minimalia trukme, jei jis tai padaro raštu. Tokiu atveju šalys laisvai derasi dėl visų sutarties aspektų, įskaitant 4 dalies c punkte nurodytus aspektus.

7.   Valstybės narės, kurios pasinaudoja šiame straipsnyje nurodytomis galimybėmis, užtikrina, kad nustatytomis nuostatomis nebūtų kenkiama tinkamam vidaus rinkos veikimui.

Valstybės narės praneša Komisijai apie tai, kaip jos taiko pagal šį straipsnį nustatytas priemones.

8.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemonės, būtinos šio straipsnio 4 dalies a ir b punktams ir 5 daliai vienodai taikyti, ir priemonės, susijusios su pranešimais, kuriuos pagal šį straipsnį turi pateikti valstybės narės.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

169 straipsnis

Derybos dėl sutarčių alyvuogių aliejaus sektoriuje

1.   Pagal 152 straipsnio 1 dalį pripažinta alyvuogių aliejaus sektoriaus gamintojų organizacija, siekianti vieno ar keleto iš šių tikslų – koncentruoti pasiūlą, teikti rinkai jos narių pagamintus produktus ir optimizuoti gamybos sąnaudas – savo narių vardu gali derėtis dėl visai jos narių bendrai produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių dėl alyvuogių aliejaus tiekimo.

Gamintojų organizacija įgyvendina šioje dalyje nurodytus tikslus, jeigu siekiant tų tikslų yra integruojama veikla ir toks integravimas gali žymiai pagerinti efektyvumą, todėl gamintojų organizacijos veikla apskritai prisidedama prie SESV 39 straipsnio tikslų įgyvendinimo.

Tai galima įvykdyti, jeigu:

a)

gamintojų organizacija vykdo bent vienos iš šių rūšių veiklą:

i)

bendras platinimas, įskaitant bendrą pardavimo platformą arba bendrą transportavimą;

ii)

bendras pakavimas, ženklinimas arba pardavimo skatinimo priemonės;

iii)

bendras kokybės kontrolės organizavimas;

iv)

bendras įrangos arba saugyklų naudojimas;

v)

bendras perdirbimas;

vi)

bendras atliekų, tiesiogiai susijusių su alyvuogių aliejaus gamyba, valdymas;

vii)

bendras išteklių įsigijimas;

b)

ši veikla yra reikšminga atitinkamo alyvuogių aliejaus kiekio ir gamybos bei produkto pateikimo rinkai sąnaudų atžvilgiu.

2.   Patvirtintos gamintojų organizacijos gali derėtis:

a)

nepaisant to, ar gamintojai perleidžia gamintojų organizacijai nuosavybės teisę į alyvuogių aliejų;

b)

nepaisant to, ar visų arba kai kurių narių visai pagamintai produkcijai taikoma tokia pati suderėta kaina;

c)

su sąlyga, kad konkrečios gamintojų organizacijos atveju alyvuogių aliejaus, dėl kurio vedamos tokios derybos ir kuris gaminamas bet kurioje konkrečioje valstybėje narėje, gamybos kiekis neviršija 20 % atitinkamos rinkos; to kiekio skaičiavimo tikslais, turi būti daromas skirtumas tarp alyvuogių aliejaus, skirto žmonėms vartoti ir alyvuogių aliejaus, skirto kitam naudojimui.

d)

su sąlyga, kad gamintojų organizacija sukoncentruoja pasiūlą ir pateikia rinkai jos narių produktą, užtikrindama alyvuogių aliejaus, dėl kurio vedamos tokios derybos, kiekį;

e)

su sąlyga, kad atitinkami gamintojai nepriklauso jokiai kitai gamintojų organizacijai, kuri taip pat jų vardu derasi dėl tokių sutarčių;

f)

su sąlyga, kad atitinkamam alyvuogių aliejui netaikoma prievolė jį pristatyti, susijusi su gamintojo naryste kooperatyve, kuris pats nėra atitinkamos gamintojų organizacijos narys, laikantis kooperatyvo įstatuose išdėstytų sąlygų arba į tuos įstatus įtrauktų arba pagal juos priimtų taisyklių ir sprendimų; ir

g)

su sąlyga, kad gamintojų organizacija praneša valstybės narės ar valstybių narių, kuriose ji veikia, kompetentingoms valdžios institucijoms apie alyvuogių aliejaus, dėl kurio vedamos tokios derybos, gamybos kiekį.

3.   Taikant šį straipsnį nuorodos į gamintojų organizacijas apima ir tokių gamintojų organizacijų asociacijas, pripažintas pagal 156 straipsnio 1 dalį.

4.   2 dalies c punkto taikymo tikslais Komisija jai priimtinomis priemonėmis paskelbia, kiek alyvuogių aliejaus pagaminama valstybėse narėse.

5.   Nukrypstant nuo 2 dalies c punkto, net kai jame nustatytos viršutinė riba neviršijama, šios dalies antroje pastraipoje nurodyta konkurencijos institucija kiekvienu konkrečiu atveju gali nuspręsti, kad gamintojo organizacija turėtų vėl pradėti konkrečias derybas arba visai jų nerengti, jeigu, tos konkurencijos institucijos nuomone, tai yra būtina norint išsaugoti konkurenciją, arba jeigu ji nustato, kad iškilo pavojus SESV 39 straipsnio tikslams.

Kai derybos apima daugiau nei vieną valstybę narę, pirmoje pastraipoje nurodytą sprendimą priima Komisija, netaikydama 229 straipsnio 2 arba 3 dalyje nurodytos procedūros. Kitais atvejais tą sprendimą priima valstybės narės, su kuria susijusios derybos, nacionalinė konkurencijos institucija.

Šioje dalyje nurodyti sprendimai nepradedami taikyti anksčiau nei apie juos pranešama atitinkamoms įmonėms.

Šio straipsnio taikymo tikslais taikoma 149 straipsnio 7 dalies a punkte pateikta nacionalinės konkurencijos valdžios institucijos apibrėžtis.

6.   Valstybės narės, kuriose vyksta derybos pagal šį straipsnį, praneša Komisijai apie 2 dalies g punkto ir 5 dalies taikymą.

170 straipsnis

Derybos dėl sutarčių galvijienos sektoriuje

1.   Pagal 152 straipsnio 1 dalį pripažinta galvijienos sektoriaus gamintojų organizacija, siekianti vieno ar keleto iš šių tikslų – koncentruoti pasiūlą, teikti rinkai jos narių pagamintus produktus ir optimizuoti gamybos sąnaudas – savo narių vardu gali derėtis dėl visai jos narių bendrai produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių dėl šių gyvų Bos taurus genties skerstinų galvijų (KN ex 0102 29 21, ex 0102 29 41, ex 0102 29 51, ex 0102 29 61 ar ex 0102 29 91) pristatymo:

a)

jaunesnių nei 12 mėnesių ir

b)

12 mėnesių ir vyresnių.

Gamintojų organizacija įgyvendina šioje dalyje nurodytus tikslus, jeigu siekiant tų tikslų yra integruojama veikla ir toks integravimas gali žymiai pagerinti efektyvumą, todėl gamintojų organizacijos veikla apskritai prisidedama prie SESV 39 straipsnio tikslų įgyvendinimo.

Tai galima įvykdyti, jeigu:

a)

gamintojų organizacija vykdo bent vienos iš šių rūšių veiklą:

i)

bendras platinimas, įskaitant bendrą pardavimo platformą arba bendrą transportavimą;

ii)

bendros pardavimo skatinimo priemonės;

iii)

bendras kokybės kontrolės organizavimas;

iv)

bendras įrangos arba saugyklų naudojimas;

v)

bendras atliekų, tiesiogiai susijusių su gyvų galvijų auginimu, valdymas;

vi)

bendras išteklių įsigijimas;

b)

ši veikla yra reikšminga atitinkamo galvijienos kiekio ir gamybos bei produkto pateikimo rinkai sąnaudų atžvilgiu.

2.   Patvirtintos gamintojų organizacijos gali derėtis:

a)

nepaisant to, ar ūkininkai perleidžia gamintojų organizacijai nuosavybės teisę į produktus;

b)

nepaisant to, ar visų arba kai kurių narių visai pagamintai produkcijai taikoma tokia pati suderėta kaina;

c)

su sąlyga, kad konkrečios gamintojų organizacijos atveju galvijienos, dėl kurios vedamos tokios derybos ir kuri gaminama bet kurioje konkrečioje valstybėje narėje, kiekis neviršija kiekvieno 1 dalies pirmos pastraipos a ir b punktuose nurodyto produkto 15 % tos valstybės narės visos nacionalinės produkcijos, išreikštos skerdenos svorio ekvivalentu;

d)

su sąlyga, kad gamintojų organizacija sukoncentruoja pasiūlą ir pateikia rinkai jos narių produktą, užtikrindama galvijienos, dėl kurio vedamos tokios derybos, kiekį;

e)

su sąlyga, kad atitinkami gamintojai nepriklauso jokiai kitai gamintojų organizacijai, kuri taip pat jų vardu derasi dėl tokių sutarčių;

f)

su sąlyga, kad atitinkamam produktui netaikoma prievolė jį pristatyti, susijusi su gamintojo naryste kooperatyve, kuris pats nėra atitinkamos gamintojų organizacijos narys, laikantis kooperatyvo įstatuose išdėstytų sąlygų arba į tuos įstatus įtrauktų arba pagal juos priimtų taisyklių ir sprendimų; ir

g)

su sąlyga, kad gamintojų organizacija praneša valstybės narės ar valstybių narių, kuriose ji veikia, kompetentingoms valdžios institucijoms apie galvijienos, dėl kurios vedamos tokios derybos, kiekį.

3.   Taikant šį straipsnį nuorodos į gamintojų organizacijas apima ir tokių gamintojų organizacijų asociacijas, pripažintas pagal 156 straipsnio 1 dalį.

4.   2 dalies c punkto taikymo tikslais Komisija jai priimtinomis priemonėmis paskelbia valstybėse narėse pagaminamą galvijienos kiekį, išreikštą skerdenos svorio ekvivalentu.

5.   Nukrypstant nuo 2 dalies c punkto, net kai jame nustatytos viršutinės ribos neviršijamos, šios dalies antroje pastraipoje nurodyta konkurencijos institucija kiekvienu konkrečiu atveju gali nuspręsti, kad gamintojo organizacija turėtų vėl pradėti konkrečias derybas arba visai jų nerengti, jeigu, tos konkurencijos institucijos nuomone, tai yra būtina norint išsaugoti konkurenciją, arba jeigu ji nustato, kad produktas, dėl kurio deramasi, dėl savo specifinių savybių arba vartojimo paskirties sudaro atskirą rinką ir tokios kolektyvinės derybos apimtų daugiau nei 15 proc. tokios rinkos nacionalinės produkcijos, arba jeigu ji nustato, kad iškilo pavojus SESV 39 straipsnio tikslams.

Kai derybos apima daugiau nei vieną valstybę narę, pirmoje pastraipoje nurodytą sprendimą priima Komisija, netaikydama 229 straipsnio 2 arba 3 dalyje nurodytos procedūros. Kitais atvejais tą sprendimą priima valstybės narės, su kuria susijusios derybos, nacionalinė konkurencijos institucija.

Šioje dalyje nurodyti sprendimai nepradedami taikyti anksčiau nei apie juos pranešama atitinkamoms įmonėms.

Šio straipsnio taikymo tikslais taikoma 149 straipsnio 7 dalies a punkte pateikta nacionalinės konkurencijos valdžios institucijos apibrėžtis.

6.   Valstybės narės, kuriose vyksta derybos pagal šį straipsnį, praneša Komisijai apie 2 dalies g punkto ir 5 dalies taikymą.

171 straipsnis

Derybos dėl sutarčių tam tikrų pasėlių kultūrų atveju

1.   Pagal 106 straipsnio 1 dalį pripažinta gamintojų organizacija, siekianti vieno ar keleto iš šių tikslų – koncentruoti pasiūlą, teikti rinkai jos narių pagamintus produktus ir optimizuoti gamybos sąnaudas – savo narių vardu gali derėtis dėl visai jos narių bendrai produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių dėl vieno ar kelių iš toliau nurodytų produktų, kurie neskirti sėjai ir, miežių atveju, neskirti gaminti salyklui, tiekimo:

a)

paprastųjų kviečių – KN kodas ex 1001 99 00;

b)

miežių – KN kodas ex 1003 90 00;

c)

kukurūzų – KN kodas 1005 90 00;

d)

rugių – KN kodas 1002 90 00;

e)

kietųjų kviečių – KN kodas 1001 19 00;

f)

avižų – KN kodas 1004 90 00;

g)

kvietrugių (Triticale) – KN kodas ex 1008 60 00;

h)

rapsų sėklų– KN kodas ex 1205;

i)

saulėgrąžų sėklų – KN kodas ex 1206 00;

j)

sojų– KN kodas 1201 90 00;

k)

pašarinių pupų– KN kodai ex 0708 ir ex 0713;

l)

pašarinių žirnių– KN kodai ex 0708 ir ex 0713.

Gamintojų organizacija įgyvendina šioje dalyje nurodytus tikslus, jeigu siekiant tų tikslų yra integruojama veikla ir toks integravimas gali žymiai pagerinti efektyvumą, todėl gamintojų organizacijos veikla apskritai prisidedama prie SESV 39 straipsnio tikslų įgyvendinimo.

Tai galima įvykdyti, jeigu:

a)

gamintojų organizacija vykdo bent vienos iš šių rūšių veiklą:

i)

bendras platinimas, įskaitant bendrą pardavimo platformą arba bendrą transportavimą;

ii)

bendros pardavimo skatinimo priemonės;

iii)

bendras kokybės kontrolės organizavimas;

iv)

bendras įrangos arba saugyklų naudojimas;

v)

bendras išteklių įsigijimas;

b)

ši veikla yra reikšminga atitinkamo produktų kiekio ir gamybos bei produkto pateikimo rinkai sąnaudų atžvilgiu.

2.   Patvirtintos gamintojų organizacijos gali derėtis:

a)

nepaisant to, ar gamintojai perleidžia gamintojų organizacijai nuosavybės teisę į produktus;

b)

nepaisant to, ar visų arba kai kurių narių visai pagamintai produkcijai taikoma tokia pati suderėta kaina;

c)

su sąlyga, kad kiekvieno 1 dalyje nurodyto produkto atveju ir konkrečios gamintojų organizacijos atveju produkcijos, dėl kurios vedamos derybos ir kuri gaminama bet kurioje konkrečioje valstybėje narėje, kiekis neviršija 15 proc. visos nacionalinės to produkto produkcijos atitinkamoje valstybėje narėje;

d)

su sąlyga, kad gamintojų organizacija sukoncentruoja pasiūlą ir pateikia rinkai jos narių produktą, užtikrindama produktų, dėl kurių vedamos tokios derybos, kiekį;

e)

su sąlyga, kad atitinkami gamintojai nepriklauso jokiai kitai gamintojų organizacijai, kuri taip pat jų vardu derasi dėl tokių sutarčių;

f)

su sąlyga, kad atitinkamam produktui netaikoma prievolė jį pristatyti, susijusi su gamintojo naryste kooperatyve, kuris pats nėra atitinkamos gamintojų organizacijos narys, laikantis kooperatyvo įstatuose išdėstytų sąlygų arba į tuos įstatus įtrauktų arba pagal juos priimtų taisyklių ir sprendimų; ir

g)

su sąlyga, kad gamintojų organizacija praneša valstybės narės ar valstybių narių, kuriose ji veikia, kompetentingoms valdžios institucijoms apie kiekvieno produkto, dėl kurio vedamos tokios derybos, produkcijos kiekį.

3.   Taikant šį straipsnį nuorodos į gamintojų organizacijas apima ir tokių gamintojų organizacijų asociacijas, pripažintas pagal 156 straipsnio 1 dalį.

4.   2 dalies c punkto taikymo tikslais Komisija jai priimtinomis priemonėmis paskelbia, kokie 1 dalyje nurodytų produktų kiekiai pagaminami valstybėse narėse.

5.   Nukrypstant nuo 2 dalies c punkto, net kai jame nustatytos viršutinės ribos neviršijamos, šios dalies antroje pastraipoje nurodyta konkurencijos institucija kiekvienu konkrečiu atveju gali nuspręsti, kad gamintojo organizacija turėtų vėl pradėti konkrečias derybas arba visai jų nerengti, jeigu, tos konkurencijos institucijos nuomone, tai yra būtina norint išsaugoti konkurenciją, arba jeigu ji nustato, kad produktas, dėl kurio deramasi, dėl savo specifinių savybių arba vartojimo paskirties sudaro atskirą rinką ir tokios kolektyvinės derybos apimtų daugiau nei 15 proc. tokios rinkos nacionalinės produkcijos, arba jeigu ji nustato, kad iškilo pavojus SESV 39 straipsnio tikslams.

Kai derybos apima daugiau nei vieną valstybę narę, pirmoje pastraipoje nurodytą sprendimą priima Komisija, netaikydama 229 straipsnio 2 arba 3 dalyje nurodytos procedūros. Kitais atvejais tą sprendimą priima valstybės narės, su kuria susijusios derybos, nacionalinė konkurencijos institucija.

Šioje dalyje nurodyti sprendimai nepradedami taikyti anksčiau nei apie juos pranešama atitinkamoms įmonėms.

Šio straipsnio taikymo tikslais taikoma 149 straipsnio 7 dalyje pateikta nacionalinės konkurencijos valdžios institucijos apibrėžtis.

6.   Valstybės narės, kuriose vyksta derybos pagal šį straipsnį, praneša Komisijai apie 2 dalies g punkto ir 5 dalies taikymą.

172 straipsnis

Kumpio, pažymėto saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda, pasiūlos reguliavimas

1.   Pagal šio reglamento 152 straipsnio 1 dalį pripažintos gamintojų organizacijos, pagal šio reglamento 157 straipsnio 1 dalį pripažintos tarpšakinės organizacijos arba Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos ūkio subjektų grupės prašymu valstybės narės gali ribotam laikotarpiui nustatyti privalomas taisykles, skirtas kumpio, pažymėto saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, pasiūlai reguliuoti.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės nustatomos tuo atveju, jei Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos geografinės vietovės subjektai yra sudarę išankstinį susitarimą. Tokį susitarimą, pasikonsultavę su geografinės vietovės kiaulių augintojais, turi būti sudarę ne mažiau kaip du trečdaliai to kumpio perdirbėjų, gaminančių ne mažiau kaip du trečdalius Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytoje geografinėje vietovėje pagaminamo to kumpio kiekio, ir, jei valstybės narė laiko tai esant reikalinga, ne mažiau kaip du trečdaliai Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos geografinės vietovės kiaulių augintojų.

3.   1 dalyje minimos taisyklės:

a)

yra skirtos tik atitinkamo produkto ir (arba) jo žaliavų pasiūlai reguliuoti ir jomis siekiama to kumpio pasiūlą pritaikyti prie paklausos;

b)

turi poveikį tik atitinkamam produktui;

c)

gali būti privalomos ilgiausiai trejus metus, o po šio laikotarpio jų galiojimas gali būti atnaujintas, jei buvo pateiktas naujas prašymas, kaip nurodyta 1 dalyje;

d)

nedaro neigiamo poveikio prekybai produktais, kuriems netaikomos tos taisyklės;

e)

nėra susijusios su jokiu sandoriu po atitinkamos rūšies kumpio pateikimo rinkai pirmą kartą;

f)

pagal jas neleidžiama nustatyti kainų, įskaitant atvejus, kai kainos nustatomos kaip orientacinės ar rekomenduojamos kainos;

g)

neatima galimybės naudoti perteklinę atitinkamo produkto dalį, kurią įprastai būtų galima naudoti;

h)

pagal jas nediskriminuojama, nesukuriamos kliūtys naujiems dalyviams patekti į rinką ir nedaromas neigiamas poveikis mažiems gamintojams;

i)

padeda išlaikyti atitinkamo produkto kokybę ir (arba) jį plėtoti.

4.   1 dalyje nurodytos taisyklės skelbiamos atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje.

5.   Valstybės narės atlieka patikrinimus siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi 3 dalyje nustatytų sąlygų, o kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms nustačius, kad šių sąlygų nesilaikoma, 1 dalyje nurodytas taisykles panaikina.

6.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie jų priimtas 1 dalyje nurodytas taisykles. Komisija informuoja kitas valstybes nares apie visus atvejus, kai jai buvo pranešta apie tokias taisykles.

7.   Komisija bet kuriuo metu gali priimti įgyvendinimo aktus, įpareigojančius taisykles pagal 1 dalį nustačiusią valstybę narę jas panaikinti, jei Komisija nustato, kad tos taisyklės neatitinka 4 dalyje nustatytų sąlygų, jomis užkertamas kelias konkurencijai arba ji iškraipoma didelėje vidaus rinkos dalyje arba dėl jų kyla pavojus laisvajai prekybai ar kyla grėsmė, kad nebus pasiekti SESV 39 straipsnyje nustatyti tikslai. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant šio reglamento 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

6   Skirsnis

Procedūrinės taisyklės

173 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant užtikrinti, kad gamintojų organizacijų, gamintojų organizacijų asociacijų ir tarpšakinių organizacijų tikslai ir atsakomybė būtų aiškiai apibrėžti, taip užtikrinant tokių organizacijų ir asociacijų veiksmų efektyvumą, nesukuriant bereikalingos administracinės naštos ir nepažeidžiant asociacijų laisvės principo, visų pirma subjektų, kurie nėra tokių asociacijų nariai, atžvilgiu, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl toliau nurodytų klausimų, susijusių su gamintojų organizacijomis, gamintojų organizacijų asociacijomis ir tarpšakinėmis organizacijomis, taikomus viename arba keliuose iš 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų sektorių arba konkrečių tų sektorių produktų atžvilgiu:

a)

konkrečių tikslų, kurių gali, turi arba neturi siekti tokios organizacijos ir asociacijos; kurie atitinkamais atvejais gali papildyti 152–163 straipsniuose nurodytus tikslus;

b)

tokių organizacijų ir asociacijų taisyklių, organizacijų (išskyrus gamintojų organizacijas) įstatų, konkrečių sąlygų, taikomų tam tikrų sektorių gamintojų organizacijų įstatams, įskaitant nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo 160 straipsnio antroje dalyje nurodyto reikalavimo visą produkciją parduoti per gamintojų organizaciją, tokių organizacijų ir asociacijų struktūros, narystės laikotarpio, dydžio, atskaitomybės ir veiklos, pripažinimo bei jo panaikinimo pasekmių, ir susijungimų;

c)

pripažinimo, pripažinimo panaikinimo ir sustabdymo sąlygų; pripažinimo, pripažinimo panaikinimo ir sustabdymo pasekmių, taip pat reikalavimų šioms organizacijoms ir asociacijoms imtis taisomųjų veiksmų, jeigu nesilaikoma pripažinimo kriterijų;

d)

tarptautinių organizacijų ir asociacijų, įskaitant šios dalies a, b ir c punktuose nurodytas taisykles;

e)

taisyklės, susijusios su administracinės pagalbos, kurią tarpvalstybinio bendradarbiavimo atveju teikia atitinkamos kompetentingos valdžios institucijos, nustatymu ir sąlygomis;

f)

sektorių, kuriems taikomas 161 straipsnis, užsakomosios veiklos sąlygų, veiklos, kuri gali būti vykdoma perkant išorės paslaugas, pobūdžio ir organizacijų bei asociacijų teikiamų techninių priemonių;

g)

pagrindo, kuriuo remiantis apskaičiuojamas mažiausias būtinas organizacijų ir asociacijų tinkamos parduoti produkcijos kiekis arba vertė;

h)

narių, kurie nėra gamintojai (gamintojų organizacijų atveju) arba gamintojų organizacijos (gamintojų organizacijų asociacijų atveju), priėmimo;

i)

164 straipsnyje numatyto organizacijų tam tikrų taisyklių taikymo išplėtimo ne jų nariams ir 165 straipsnyje nurodyto ne narių mokamo privalomo narystės mokesčio, įskaitant tai, kaip tos organizacijos naudoja ir paskirsto tokį mokestį, ir griežtesnių gamybos taisyklių, kurių taikymas gali būti išplėstas pagal 164 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos b punktą, sąrašą, kartu užtikrinant, kad tokios organizacijos būtų skaidrios ir atskaitingos ne nariams, ir kad tokių organizacijų nariams nebūtų taikomos palankesnės sąlygos negu ne nariams, visų pirma privalomo narystės mokesčio taikymo atžvilgiu;

j)

papildomų reikalavimų dėl 164 straipsnyje nurodyto organizacijų atstovaujamumo, atitinkamų ekonominių zonų, įskaitant Komisijos atliekamą jų apibrėžimo tikrinimą, trumpiausių laikotarpių, kuriais taisyklės turi galioti iki jų taikymo išplėtimo, asmenų ar organizacijų, kuriems taisyklės gali būti taikomos arba iš kurių gali būti reikalaujama mokėti įnašus, ir aplinkybių, kuriomis Komisija gali reikalauti, kad būtų atsisakyta leisti išplėsti taisyklių taikymą arba mokėti privalomus įnašus arba kad toks taisyklių taikymo išplėtimas ar privalomų įnašų mokėjimas būtų panaikintas.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, siekiant užtikrinti, kad pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacijų, gamintojų organizacijų asociacijų ir tarpšakinių organizacijų tikslai ir pareigos būtų aiškiai apibrėžti ir taip būtų prisidedama prie tokių organizacijų veiksmų efektyvumo nesukuriant bereikalingos naštos, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos:

a)

tarpvalstybinių gamintojų organizacijų ir tarpvalstybinių gamintojų organizacijų asociacijų pripažinimo sąlygos;

b)

taisyklės, susijusios su administracinės pagalbos, kurią tarpvalstybinio bendradarbiavimo atveju gamintojų organizacijoms, įskaitant gamintojų organizacijų asociacijas, teikia atitinkamos kompetentingos valdžios institucijos, nustatymu ir sąlygomis;

c)

papildomos taisyklės, susijusios su žalio pieno, dėl kurio vedamos derybos pagal 149 straipsnio 2 dalies c punktą ir 149 straipsnio 3 dalį, kiekio apskaičiavimu;

d)

taisyklės dėl 164 straipsnyje numatyto organizacijų tam tikrų taisyklių taikymo išplėtimo ne nariams ir 165 straipsnyje nurodyto ne narių mokamo privalomo narystės mokesčio.

174 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

1.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtintų šiam skyriui taikyti būtinas priemones, visų pirma:

a)

154 ir 158 straipsniuose nurodytų gamintojų organizacijų ir tarpšakinių organizacijų pripažinimo sąlygų įgyvendinimo priemones;

b)

procedūras, taikomas gamintojų organizacijų susijungimo atveju;

c)

procedūras, kurias turi nustatyti valstybės narės, susijusias su mažiausiu dydžiu ir trumpiausiu narystės laikotarpiu;

d)

procedūras, susijusias su 164 ir 165 straipsniuose nurodytais taisyklių taikymo išplėtimu ir finansiniais įnašais, visų pirma su 164 straipsnio 2 dalyje nurodytos „ekonominės zonos“ sąvokos įgyvendinimu;

e)

procedūras, susijusias su administracine pagalba;

f)

procedūras, susijusias su išorės paslaugų pirkimu;

g)

procedūras ir technines sąlygas, susijusias su 166 straipsnyje nurodytų priemonių įgyvendinimu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos išsamios pieno ir pieno produktų sektoriaus taisyklės, susijusios su:

a)

gamintojų organizacijų ir jų asociacijų bei tarpšakinių organizacijų pripažinimo sąlygų, nustatytų 161 ir 163 straipsniuose, įgyvendinimu;

b)

149 straipsnio 2 dalies f punkte nurodytu pranešimų teikimu;

c)

valstybių narių teikiamais pranešimais Komisijai pagal 161 straipsnio 3 dalies d punktą, 163 straipsnio 3 dalies e punktą, 149 straipsnio 8 dalį ir 150 straipsnio 7 dalį;

d)

procedūromis, susijusiomis su administracine pagalba tarpvalstybinio bendradarbiavimo atveju.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

175 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais priimtų atskirus sprendimus dėl:

a)

organizacijų, vykdančių veiklą daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, pripažinimo, laikantis pagal 174 straipsnio 1 dalies d punktą priimtų taisyklių;

b)

prieštaravimo valstybės narės suteiktam tarpšakinės organizacijos pripažinimui arba dėl tokio pripažinimo panaikinimo;

c)

ekonominės veiklos sričių, kuriose valstybės narės teikia pranešimus laikydamosi taisyklių, priimtų pagal 174 straipsnio 1 dalies h punktą ir 174 straipsnio 2 dalies d punktą, sąrašo;

d)

reikalavimo, kad valstybė narė atsisakytų išplėsti taisykles arba nustatyti, kad ne nariai turi mokėti finansinius įnašus, arba panaikintų savo priimtą sprendimą dėl taisyklių išplėtimo arba ne narių mokamų finansinių įnašų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros

III   DALIS

PREKYBA SU TREČIOSIOMIS ŠALIMIS

I   SKYRIUS

Importo ir eksporto licencijos

176 straipsnis

Bendrosios taisyklės

1.   Nedarant poveikio atvejams, kai pagal šį reglamentą reikalaujama importo ar eksporto licencijų, importuojant vieną ar kelis toliau nurodytų sektorių produktus, skirtus išleisti į laisvą apyvartą, arba eksportuojant vieną ar kelis toliau nurodytų sektorių produktus į Sąjungą arba iš jos, gali būti reikalaujama pateikti licenciją:

a)

grūdus;

b)

ryžius;

c)

cukrų;

d)

sėklas;

e)

alyvuogių aliejų ir valgomąsias alyvuoges – produktų, kurių KN kodai yra 1509, 1510 00, 0709 92 90, 0711 20 90, 2306 90 19, 1522 00 31 ir 1522 00 39, atžvilgiu;

f)

linus ir kanapes – kiek tai yra susiję su kanapėmis;

g)

vaisius ir daržoves;

h)

perdirbtus vaisius ir daržoves;

i)

bananus;

j)

vyną;

k)

gyvus augalus;

l)

galvijieną;

m)

pieną ir pieno produktus;

n)

kiaulieną;

o)

avieną ir ožkieną;

p)

kiaušinius;

q)

paukštieną;

r)

žemės ūkio kilmės etilo alkoholį.

2.   Išskyrus atvejus, kai pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį priimtame akte numatyta kitaip, ir nedarant poveikio šio reglamento 177, 178 ir 179 straipsnių taikymui, licencijas visiems pareiškėjams, nepriklausomai nuo jų įsisteigimo vietos Sąjungoje, išduoda valstybės narės.

3.   Licencijos galioja visoje Sąjungoje.

177 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant atsižvelgti į tarptautinius Sąjungos įsipareigojimus ir taikytinus Sąjungos socialinius, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės standartus, būtinybę stebėti prekybos raidą ir rinkos pokyčius ir produktų importą bei eksportą, būtinybę patikimai valdyti rinką ir mažinti administracinę naštą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatoma:

a)

176 straipsnio 1 dalyje nurodytų sektorių produktų, kurių atveju reikalaujama pateikti importo arba eksporto licenciją, sąrašas;

b)

atvejai ir situacijos, kai importo ar eksporto licencijos pateikti nereikalaujama, atsižvelgiant į atitinkamų produktų muitinį statusą, prekybos tvarką, kurios reikia laikytis, operacijų tikslus, pareiškėjo teisinį statusą ir importuojamą ar eksportuojamą kiekį.

2.   Siekiant nustatyti kitus licencijų sistemos elementus, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos taisyklės, reglamentuojančios:

a)

su licencija susijusias teises ir pareigas, jos teisines pasekmes ir atvejus, kuriais leidžiama nesilaikyti prievolės importuoti ar eksportuoti licencijoje nurodytą kiekį arba kuriais licencijoje turi būti nurodyta kilmės šalis;

b)

importo licencijos išdavimą arba produktų išleidimą į laisvą apyvartą, kurių atveju turi būti pateikiamas trečiosios šalies arba subjekto išduotas dokumentas, kuriuo paliudijama, inter alia, produktų kilmė, autentiškumas ir kokybės savybės;

c)

licencijos perdavimą arba jos perdavimo apribojimus;

d)

papildomas sąlygas, taikomas kanapių importo licencijoms pagal 189 straipsnį, ir valstybių narių tarpusavio administracinės pagalbos, siekiant išvengti sukčiavimo ir pažeidimų arba tokius sukčiavimo ir pažeidimų atvejus išnagrinėti, principą;

e)

atvejus ir situacijas, kai reikia pateikti užstatą, kuriuo užtikrinama, kad produktai bus importuojami ar eksportuojami licencijos galiojimo laikotarpiu, arba kai tokio užstato nereikia.

178 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija įgyvendinimo aktais patvirtina šiam skyriui taikyti būtinas priemones, įskaitant taisykles, reglamentuojančias:

a)

licencijos formą ir turinį;

b)

paraiškų teikimą ir licencijų išdavimą bei naudojimą;

c)

licencijos galiojimo laikotarpį,

d)

užstato pateikimo procedūrą ir pateiktino užstato dydį;

e)

įrodymus, kad laikomasi su licencijų naudojimu susijusių reikalavimų;

f)

leistiną prievolės importuoti ar eksportuoti licencijoje nurodytą kiekį nesilaikymą;

g)

pakaitinių licencijų ir licencijų dublikatų išdavimą;

h)

valstybių narių atliekamą licencijų tvarkymą ir keitimąsi sistemai valdyti būtina informacija, įskaitant procedūras, susijusias su konkrečia valstybių narių tarpusavio administracine pagalba.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

179 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais:

a)

apribotų kiekius, kuriems gali būti išduotos licencijos;

b)

atmestų paraiškas dėl kiekių;

c)

laikinai sustabdytų paraiškų teikimą, kad suvaldytų rinką tais atvejais, kai teikiamos paraiškos dėl didelių kiekių.

Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

II   SKYRIUS

Importo muitai

180 straipsnis

Tarptautinių susitarimų ir tam tikrų kitų aktų įgyvendinimas

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina su žemės ūkio produktams taikomų importo muitų apskaičiavimu susijusias priemones, kuriomis įgyvendinami reikalavimai, nustatyti tarptautiniuose susitarimuose, sudarytuose laikantis SESV arba bet kuriame kitame atitinkamame akte, priimtame pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį ar 207 straipsnį arba Bendrąjį muitų tarifą. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

181 straipsnis

Tam tikriems vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių ir vyno sektorių produktams taikomų įvežimo kainų sistema

1.   Taikant Bendrojo muitų tarifo muito normą vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių sektorių produktams bei vynuogių sultims ir misai, siuntos įvežimo kaina atitinka jos muitinę vertę, apskaičiuotą laikantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 2913/92 (40) (Muitinės kodekso) ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 2454/93 (41).

2.   Siekiant užtikrinti sistemos efektyvumą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose numatoma, kad deklaruotos siuntos įvežimo kainos teisingumas patikrinamas naudojant fiksuoto dydžio importo vertę, ir numatomos sąlygos, kuriomis reikalaujama pateikti užstatą.

3.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina fiksuotos importo vertės, nurodytos 2 dalyje, apskaičiavimo taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

182 straipsnis

Papildomi importo muitai

1.   Komisija gali patvirtinti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų grūdų, ryžių, cukraus, vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių, galvijienos, pieno ir pieno produktų, kiaulienos, avienos ir ožkienos, kiaušinių, paukštienos ir bananų sektorių produktus, taip pat vynuogių sulčių bei vynuogių misos produktus, kuriuos importuojant pagal Bendrajame muitų tarife nustatytą muito normą būtų taikomas papildomas importo muitas, siekiant išvengti neigiamo poveikio, kurį toks importas gali sukelti Sąjungos rinkai, arba tokį poveikį neutralizuoti, jeigu:

a)

importuojama žemesne kaina nei kaina, kurią Sąjunga nurodė Pasaulio prekybos organizacijai (ribinė kaina), arba

b)

importuotas kiekis bet kuriais metais viršija tam tikrą lygį (ribinį kiekį).

Ribinis kiekis nustatomas remiantis patekimo į rinką galimybėmis, kurios apibrėžiamos kaip importas, išreikštas atitinkamo vidaus suvartojimo per trejus ankstesnius metus procentine dalimi.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Papildomi importo muitai netaikomi, kai nėra tikėtina, kad importas galėtų sutrikdyti Sąjungos rinką, arba jei poveikis būtų neproporcingas siekiamam tikslui.

3.   Taikant 1 dalies pirmos pastraipos a punktą importo kainos nustatomos remiantis konkrečios prekių siuntos CIF importo kainomis. CIF importo kainos palyginamos su tipinėmis to produkto kainomis pasaulinėje rinkoje arba tų produktų Sąjungos importo rinkoje.

4.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų šiam straipsniui taikyti būtinas priemones. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

183 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais:

a)

nustatytų taikomo importo muito dydį, laikydamasi taisyklių, nustatytų tarptautiniame susitarime, sudarytame pagal SESV, Bendrajame muitų tarife ir 180 straipsnyje nurodytuose įgyvendinimo aktuose;

b)

nustatytų tipines kainas ir ribinius kiekius, kad būtų galima taikyti papildomus importo muitus laikantis taisyklių, priimtų pagal 182 straipsnio 1 dalį.

Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

III   SKYRIUS

Tarifinių kvotų administravimas ir speciali importo tvarka trečiųjų šalių atveju

184 straipsnis

Tarifinės kvotos

1.   Komisija leidžia pradėti naudotis į laisvą apyvartą Sąjungoje išleistinų žemės ūkio produktų importo tarifinėmis kvotomis (arba jų dalimi) arba Sąjungos žemės ūkio produktų importo į trečiąsias šalis tarifinėmis kvotomis, kurių dalį arba visas turi administruoti Sąjunga ir kurios nustatytos pagal SESV sudarytais tarptautiniais susitarimais arba kitais aktais, priimtais pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį arba 207 straipsnį, ir (arba) jas administruoja deleguotaisiais aktais pagal šio reglamento 186 straipsnį ir įgyvendinimo aktais pagal šio reglamento 187 ir 188 straipsnius.

2.   Tarifinės kvotos administruojamos nediskriminuojant atitinkamų ūkio subjektų ir taikant vieną iš toliau nurodytų metodų arba jų derinį, arba kitą tinkamą metodą:

a)

metodą, grindžiamą chronologine paraiškų teikimo tvarka (eiliškumo principas);

b)

proporcingo paskirstymo pagal pateiktose paraiškose prašomą kiekį metodą (vienalaikio nagrinėjimo metodas);

c)

metodą, grindžiamą tuo, kad atsižvelgiama į tradicinius prekybos modelius (taikant tradicinių arba naujų ūkio subjektų metodą).

3.   Taikant patvirtintą administravimo metodą:

a)

importo tarifinių kvotų atveju deramai atsižvelgiama esamos ir besiformuojančios Sąjungos gamybos, perdirbimo ir vartojimo rinkos aprūpinimo poreikius, susijusius su konkurencingumu, užtikrintumu ir tiekimo tęstinumu, būtinybę išsaugoti tos rinkos pusiausvyrą; ir

b)

eksporto tarifinių kvotų atveju sudaromos sąlygos pasinaudoti visomis su atitinkama kvota susijusiomis galimybėmis.

185 straipsnis

Specialios tarifinės kvotos

2 000 000 tonų kukurūzų bei 300 000 tonų sorgų importo į Ispaniją ir 500 000 tonų kukurūzų importo į Portugaliją tarifinių kvotų atveju Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos nuostatos, būtinos importui pagal tarifines kvotas vykdyti, ir atitinkamais atvejais nuostatos dėl atitinkamų valstybių narių mokėjimo agentūrų importuotų kiekių viešojo saugojimo ir jų pardavimo tų valstybių narių rinkose.

186 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant užtikrinti vienodas galimybes naudotis esamais importo tarifinės kvotos kiekiais ir nediskriminuoti ūkio subjektų, kurie naudojasi tarifine kvota, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais:

a)

nustatomos sąlygos ir atitikties reikalavimai, kurių turi laikytis ūkio subjektas, kad galėtų pateikti paraišką pagal tarifinę kvotą; atitinkamomis nuostatomis gali būti nustatytas reikalavimas turėti bent minimalios prekybos su trečiosiomis šalimis ir prijungtomis teritorijomis patirties arba perdirbimo veiklos patirties, kuri išreiškiama minimaliu kiekiu ir laikotarpiu tam tikrame rinkos sektoriuje; šiomis nuostatomis gali būti nustatytos specialiosios taisyklės, kurios padėtų patenkinti tam tikro sektoriaus poreikius ir atsižvelgti į jame taikomus veiklos metodus, taip pat patenkinti perdirbimo pramonės poreikius ir atsižvelgti į produktų naudojimo būdus;

b)

nustatomos taisyklės, reglamentuojančios ūkio subjektų teisių perdavimą vieni kitiems ir prireikus administruojamos tokio tarifinės kvotos perdavimo apribojimus;

c)

nustatoma, kad norint naudotis i tarifine kvota reikia pateikti užstatą;

d)

prireikus numatomi tarifinės kvotos specifiniai ypatumai, jai taikomi reikalavimai ar apribojimai, nustatyti tarptautiniame susitarime arba kitame akte, nurodytame 184 straipsnio 1 dalyje.

2.   Siekiant užtikrinti, kad eksportuojamiems produktams tam tikromis sąlygomis galėtų būti taikoma speciali importo į trečiąją šalį tvarka laikantis pagal SESV Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų, Komisijai pagal šio reglamento 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, pagal kurias valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą, po atitinkamų patikrų turėtų išduoti dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad įvykdytos sąlygos, susijusios su produktais, kuriems gali būti taikoma speciali importo į trečiąją šalį tvarka, jei jie būtų eksportuojami ir jei būtų įvykdytos tam tikros sąlygos.

187 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų:

a)

metines tarifines kvotas, kurios prireikus tinkamai paskirstomos metams, ir taikytiną administravimo metodą;

b)

susitarimo arba akto, kuriuo nustatoma importo arba eksporto tvarka, specialiųjų nuostatų taikymo procedūras, visų pirma susijusias su:

i)

garantijomis dėl produkto pobūdžio, kilmės ir kilmės vietos;

ii)

i punkte nurodytoms garantijoms patikrinti naudojamo dokumento pripažinimu;

iii)

eksportuojančios valstybės išduoto dokumento pateikimu;

iv)

produktų paskirties vieta ir naudojimu;

c)

licencijų arba leidimų galiojimo laikotarpį;

d)

užstato pateikimo procedūras ir pateiktino užstato dydį;

e)

licencijų ir, prireikus, konkrečių priemonių, visų pirma susijusių su importo paraiškų teikimo pagal tarifinę kvotą ir atitinkamo leidimo suteikimo sąlygomis, taikymo tvarką;

f)

185 straipsnio taikymui reikalingas procedūras ir techninius kriterijus;

g)

būtinas priemones, susijusias su 186 straipsnio 2 dalyje nurodyto dokumento turiniu, forma, išdavimu ir naudojimu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

188 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

1.   Komisija priima įgyvendinimo aktus dėl valdymo proceso, kuriuo užtikrinama, kad nebūtų viršijami esami tarifinės kvotos kiekiai (visų pirma nustatant paskirstymo koeficientą kiekvienai paraiškai, kai išnaudojami esami kiekiai, atmetant dar nepatvirtintas paraiškas ir prireikus sustabdant paraiškų teikimo procesą) valdymo nuostatas.

2.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktu dėl nuostatų dėl nepanaudotų kiekių perskirstymo.

3.   Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

IV   SKYRIUS

Specialiosios tam tikriems produktams taikomos importo nuostatos

189 straipsnis

Kanapių importas

1.   Toliau nurodyti produktai gali būti importuojami į Sąjungą tik tuo atveju, jei laikomasi šių sąlygų:

a)

žaliavinės sėjamosios kanapės, kurių KN kodas yra 5302 10 00, atitinka Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 32 straipsnio 6 dalyje ir 35 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas;

b)

su sėjai skirtų kanapių rūšių sėklomis, kurių KN kodas yra ex 1207 99 20, pateikiami įrodymai, kad atitinkamos kanapių rūšies tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija kiekio, nustatyto pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 32 straipsnio 6 dalį ir 35 straipsnio 3 dalyje;

c)

ne sėjai skirtas kanapių sėklas, kurių KN kodas yra 1207 99 91, importuoja tik valstybės narės įgalioti importuotojai, siekiant užtikrinti, kad tokios sėklos nebūtų skirtos sėjai.

2.   Šis straipsnis taikomas nedarant poveikio griežtesnėms nuostatoms, kurias valstybės narės yra priėmusios pagal SESV ir laikydamosi įsipareigojimų pagal PPO susitarimą dėl žemės ūkio.

190 straipsnis

Apynių importas

1.   Apynių sektoriaus produktai gali būti importuojami iš trečiųjų šalių tik jei jų kokybės standartai bent prilygsta tiems, kurie taikomi Sąjungoje išaugintiems tokiems pat produktams arba iš jų pagamintiems produktams.

2.   Produktai laikomi atitinkančiais 1 dalyje nurodytą standartą, jei kilmės šalies valdžios institucijos jiems yra išdavusios pažymą ir jie pripažįstami atitinkančiais 77 straipsnyje nurodytą sertifikatą.

Apynių miltelių, didesnio lupulino kiekio apynių miltelių, apynių ekstrakto ir apynių produktų mišinių atveju pažyma gali būti pripažinta lygiaverte sertifikatui tik jei šių produktų sudėtyje esantis alfa rūgšties kiekis yra ne mažesnis negu apyniuose, iš kurių jie paruošti.

3.   Siekiant sumažinti administracinę naštą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius teisės aktus, kuriais nustatomos sąlygos, kuriomis netaikomi su lygiavertiškumo pažymos ir pakuotės ženklinimu susiję įpareigojimai.

4.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina šiam straipsniui taikyti būtinas priemones, įskaitant lygiavertiškumo pažymų pripažinimo ir importuojamų apynių tikrinimo taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

191 straipsnis

Importuotiems produktams taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos ir vyno sektoriui taikomas specialus užstatas

Importuotiems produktams taikytinos nukrypti nuo VIII priedo II dalies B skirsnio 5 punkto arba C skirsnio leidžiančios nuostatos gali būti priimtos pagal SESV 43 straipsnio 2 dalį, laikantis Sąjungos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Tais atvejais, kai taikomos nukrypti nuo VIII priedo II dalies B skirsnio 5 punkto leidžiančios nuostatos, importuotojai paskirtoms muitinės įstaigoms už tuos produktus pateikia užstatą tuo metu, kai išleidžia produktus į laisvą apyvartą. Užstatas grąžinamas, kai importuotojas valstybės narės, kurioje produktai išleidžiami į laisvą apyvartą, pateikia muitinės įstaigoms priimtiną įrodymą, kad:

a)

produktams nebuvo taikytos nukrypti leidžiančios nuostatos; arba,

b)

jei produktams taikytos nukrypti leidžiančios nuostatos, iš produktų nebuvo pagamintas vynas, o jei iš produktų buvo pagamintas vynas – pagaminti produktai buvo tinkamai paženklinti.

Komisija gali patvirtinti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų šio straipsnio vienodam taikymui užtikrinti būtinas taisykles, įskaitant užstato sumos ir tinkamo ženklinimo taisykles. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

192 straipsnis

Rafinuoti skirto žaliavinio cukraus importas

1.   Iki 2016-2017 prekybos metų pabaigos nuolatinėms rafinavimo įmonėms suteikiamas išimtinis 2 500 000 tonų importo per prekybos metus pajėgumas, išreikštas baltuoju cukrumi.

2.   Vienintelė 2005 m. Portugalijoje veikusi cukrinių runkelių perdirbimo įmonė laikoma nuolatine rafinavimo įmone.

3.   Rafinuoti skirto cukraus importo licencijos išduodamos tik nuolatinėms rafinavimo įmonėms, jei atitinkami kiekiai neviršija 1 dalyje nurodytų kiekių. Licencijas viena kitai gali perduoti tik nuolatinės rafinavimo įmonės, o licencijų galiojimo laikas baigiasi prekybos metų, kuriems jos buvo išduotos, pabaigoje.

Ši dalis taikoma pirmuosius tris kiekvienų prekybos metų mėnesius.

4.   Atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti, kad importuotas rafinuoti skirtas cukrus būtų rafinuojamas pagal šio straipsnio nuostatas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatoma:

a)

su 1 dalyje nurodyta importo tvarka susijusių apibrėžčių naudojimas;

b)

sąlygos ir atitikties reikalavimai, kurių turi laikytis ūkio subjektas, kad galėtų pateikti prašymą importo licencijai gauti, įskaitant garantijos pateikimą;

c)

skirtinų administracinių nuobaudų taisyklės.

5.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos būtinos taisyklės, susijusios su patvirtinamaisiais dokumentais, kurie turi būti pateikiami atsižvelgiant į importuotojams, visų pirma nuolatinėms rafinavimo įmonėms, taikomus reikalavimus ir prievoles. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

193 straipsnis

Importo muitų taikymo sustabdymas cukraus sektoriuje

Siekdama užtikrinti 140 straipsnio 2 dalyje nurodytiems produktams pagaminti reikalingo kiekio pasiūlą, iki 2016–2017 m. prekybos metų pabaigos Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais visiškai arba iš dalies sustabdomas importo muitų taikymas tam tikriems toliau išvardytų produktų kiekiams:

a)

cukraus, klasifikuojamo pagal KN kodą 1701;

b)

izogliukozės, klasifikuojamos pagal KN kodus 1702 30 10, 1702 40 10, 1702 60 10 ir 1702 90 30.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

V   SKYRIUS

Apsaugos priemonės ir laikinasis įvežimas perdirbti

194 straipsnis

Apsaugos priemonės

1.   Komisija pagal šio straipsnio 3 dalį ir laikydamasi Tarybos reglamentų (EB) Nr. 260/2009 (42) bei (EB) Nr. 625/2009 (43), taiko Sąjungos rinkos apsaugos nuo importo priemones.

2.   Išskyrus tuos atvejus, kai kituose Europos Parlamento ir Tarybos aktuose, taip pat kituose Tarybos aktuose numatyta kitaip, Komisija pagal šio straipsnio 3 dalį taiko SESV rinkos apsaugos nuo importo priemones, numatytas pagal Sutartį sudarytuose tarptautiniuose susitarimuose.

3.   Valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemonės, kurių gali imtis pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Gavusi valstybės narės prašymą, Komisija per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos Komisija įgyvendinimo aktais priima sprendimą dėl jo. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 2292 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Atsižvelgdama į tinkamai pagrįstas priežastis, dėl kurių privaloma skubėti, Komisija, laikydamasi 229 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros, priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus.

Apie patvirtintas priemones nedelsiant pranešama valstybėms narėms, ir šios priemonės iškart įsigalioja.

4.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, panaikinančius pagal šio straipsnio 3 dalį priimtas Sąjungos apsaugos priemones arba jas iš dalies pakeisti. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Atsižvelgdama į tinkamai pagrįstas priežastis, dėl kurių privaloma skubėti, Komisija, laikydamasi 229 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros, priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus.

195 straipsnis

Perdirbimo ir laikinojo įvežimo perdirbti tvarkos taikymo sustabdymas

Kai dėl perdirbimo arba laikinojo įvežimo perdirbti tvarkos sutrikdoma arba gali būti sutrikdyta Sąjungos rinka, valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais gali visiškai arba iš dalies sustabdyti perdirbimo arba laikinojo įvežimo perdirbti tvarkos taikymą grūdų, ryžių, cukraus, alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių, vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių, vyno, galvijienos, pieno ir pieno produktų, kiaulienos, avienos ir ožkienos, kiaušinių, paukštienos ir žemės ūkio kilmės etilo alkoholio sektorių produktams. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Gavusi valstybės narės prašymą, Komisija per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos Komisija įgyvendinimo aktais priima sprendimą dėl jo. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Atsižvelgdama į tinkamai pagrįstas priežastis, dėl kurių privaloma skubėti, Komisija, laikydamasi 229 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros, priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus.

Apie patvirtintas priemones nedelsiant pranešama valstybėms narėms, ir šios priemonės iškart įsigalioja.

VI   SKYRIUS

Eksporto grąžinamosios išmokos

196 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Tiek, kiek būtina siekiant sudaryti sąlygas eksportuoti produktus pagal pasaulinės rinkos įkainius ar kainas, kai vidaus rinkoje yra susidariusios pagal 219 straipsnio 1 dalyje arba 221 straipsnyje apibūdintos sąlygos, ir laikantis pagal SESV sudarytais tarptautiniais susitarimais nustatytų ribų, pasaulinės rinkos įkainių ar kainų ir kainų Sąjungoje skirtumas gali būti padengiamas eksporto grąžinamosiomis išmokomis:

a)

už toliau nurodytų sektorių produktus, skirtus eksportuoti toliau jų neperdirbus:

i)

grūdus;

ii)

ryžius;

iii)

cukrų (I priedo III dalies b–d ir g punktuose nurodytų produktų atžvilgiu);

iv)

galvijieną;

v)

pieną ir pieno produktus;

vi)

kiaulieną;

vii)

kiaušinius;

viii)

paukštieną;

b)

už šios dalies a punkto i–iii, v ir vii papunkčiuose išvardytus produktus, skirtus eksportuoti kaip perdirbtos prekės pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1216/2009 (44) ir kaip šio reglamento I priedo X dalies b punkte išvardyti produktai, kuriuose yra cukraus.

2.   Eksporto grąžinamosios išmokos už produktus, kurie eksportuojami kaip perdirbtos prekės, negali būti didesnės nei tos, kurios taikomos tokiems patiems produktams, eksportuojamiems toliau jų neperdirbus.

3.   Nedarant poveikio 219 straipsnio 1 dalies ir 221 straipsnio taikymui, grąžinamoji išmoka už šio straipsnio 1 dalyje nurodytus produktus yra 0 EUR.

197 straipsnis

Eksporto grąžinamųjų išmokų paskirstymas

Kiekiams, už kurių eksportą gali būti skiriama eksporto grąžinamoji išmoka, paskirstyti taikomas toks metodas, kuris:

a)

geriausiai tinka atsižvelgiant į produkto pobūdį ir padėtį atitinkamoje rinkoje ir kurį taikant galima veiksmingiausiai panaudoti turimus išteklius, atsižvelgiant į Sąjungos eksporto veiksmingumą ir struktūrą bei jo poveikį rinkos pusiausvyrai ir nediskriminuojant atitinkamų ūkio subjektų, visų pirma stambių ir smulkių ūkio subjektų;

b)

atsižvelgiant į administravimo reikalavimus, ūkio subjektams yra mažiausiai sudėtingas administruoti.

198 straipsnis

Eksporto grąžinamųjų išmokų nustatymas

1.   Tokiems patiems produktams visoje Sąjungoje taikomos tokios pačios eksporto grąžinamosios išmokos. Jos gali skirtis priklausomai nuo paskirties vietos, ypač jei to reikia dėl pasaulinėje rinkoje susidariusios padėties, tam tikrų rinkų konkrečių poreikių arba dėl tarptautiniais susitarimais, sudarytais pagal SESV, nustatytų prievolių.

2.   Grąžinamųjų išmokų nustatymo priemones patvirtina Taryba pagal SESV 43 straipsnio 3 dalį.

199 straipsnis

Eksporto grąžinamosios išmokos skyrimas

1.   Grąžinamosios išmokos už 196 straipsnio 1 dalies a punkte išvardytus produktus, eksportuojamus toliau jų neperdirbus, skiriamos tik pateikus paraišką ir eksporto licenciją.

2.   Už 196 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytus produktus skiriamos grąžinamosios išmokos dydis yra toks, koks taikomas licencijos paraiškos pateikimo dieną, arba nustatomas atitinkamo konkurso tvarka, o jei skiriama diferencijuota grąžinamoji išmoka, grąžinamosios išmokos dydis yra toks, koks tą dieną taikomas:

a)

licencijoje nurodytai paskirties vietai; arba

b)

faktinei paskirties vietai, jei pastaroji skiriasi nuo licencijoje nurodytos paskirties vietos – tokiu atveju taikoma suma neviršija sumos, taikomos licencijoje nurodytai paskirties vietai.

3.   Grąžinamoji išmoka mokama pateikus įrodymus, kad:

a)

produktai išvežti iš Sąjungos muitų teritorijos vadovaujantis Muitinės kodekso 161 straipsnyje nurodyta eksporto procedūra;

b)

kai skiriama diferencijuota grąžinamoji išmoka – produktai importuoti į licencijoje nurodytą paskirties vietą arba kitą paskirties vietą, kuriai nustatyta grąžinamoji išmoka, nedarant poveikio 2 dalies b punktui.

200 straipsnis

Eksporto grąžinamosios išmokos už gyvus galvijus galvijienos sektoriuje

Galvijienos sektoriaus produktų atveju grąžinamoji išmoka už gyvų galvijų eksportą skiriama ir išmokama tik tuo atveju, jei laikomasi Sąjungos teisės aktais nustatytų gyvūnų gerovės reikalavimų ir, visų pirma, vežamų gyvūnų apsaugos reikalavimų.

201 straipsnis

Eksporto apribojimai

Pagal SESV sudarytuose tarptautiniuose susitarimuose nustatytų įsipareigojimų laikomasi taikant eksporto licencijas, kurios išduodamos ataskaitiniams laikotarpiams, kurie taikomi atitinkamiems produktams.

Kai reikia laikytis PPO susitarime dėl žemės ūkio nustatytų prievolių, ataskaitinio laikotarpio pabaiga eksporto licencijų galiojimui įtakos neturi.

202 straipsnis

Deleguotieji įgaliojimai

1.   Siekiant užtikrinti tinkamą eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos veikimą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomas reikalavimas pateikti užstatą, kuriuo užtikrinamas ūkio subjektų įsipareigojimų vykdymas.

2.   Siekiant kuo labiau sumažinti ūkio subjektams ir valdžios institucijoms tenkančią administracinę naštą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatytos ribinės vertės, už kurias mažesnį kiekį eksportuojant gali būti nereikalaujama išduoti arba pateikti eksporto licencijos, kuriais nustatomos paskirties vietos ar operacijos, kurių atveju gali būti pateisinamas atleidimas nuo prievolės pateikti eksporto licenciją, ir leidžiama pagrįstais atvejais išduoti eksporto licencijas ex post.

3.   Siekiant atsižvelgti į praktines situacijas, kurių atveju pateisinama visiška arba dalinė atitiktis eksporto grąžinamųjų išmokų skyrimo reikalavimams, ir padėti ūkio subjektams laikotarpiu nuo eksporto grąžinamosios išmokos paraiškos pateikimo iki galutinio grąžinamosios išmokos mokėjimo, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, reglamentuojančių:

a)

kitą grąžinamosios išmokos mokėjimo datą;

b)

išankstinį eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimą, įskaitant užstato pateikimo ir grąžinimo sąlygas;

c)

papildomus įrodymus, kai kyla abejonių dėl tikrosios produktų paskirties vietos, ir galimybę reimportuoti į Sąjungos muitų teritoriją;

d)

paskirties vietas, kurioms taikoma eksporto iš Sąjungos tvarka, ir paskirties vietų, atitinkančių eksporto grąžinamųjų išmokų skyrimo reikalavimus, įtraukimą į Sąjungos muitų teritoriją.

4.   Siekiant užtikrinti, kad Sutarčių I priede išvardytų produktų ir iš jų pagamintų perdirbtų produktų eksportuotojams būtų suteiktos vienodos galimybės gauti eksporto grąžinamąsias išmokas, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl 199 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo 196 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytiems produktams.

5.   Siekiant užtikrinti, kad produktai, už kuriuos skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos, būtų eksportuojami iš Sąjungos muitų teritorijos ir kad jie nebūtų į šią teritoriją grąžinami, ir kuo labiau sumažinti ūkio subjektų įrodymų, kad produktai, už kuriuos skiriamos diferencijuotos grąžinamosios išmokos, pasiekė paskirties šalį, rengimo ir teikimo administracinę naštą, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, reglamentuojančių:

a)

terminą, iki kurio produktai turi būti išvežti iš Sąjungos muitų teritorijos, įskaitant laikino pakartotino įvežimo terminą;

b)

perdirbimą, kuris gali būti tuo laikotarpiu taikomas produktams, už kuriuos skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos;

c)

įrodymą, kad produktai, kurie atitinka diferencijuotųjų grąžinamųjų išmokų skyrimo sąlygas, pasiekė paskirties vietą;

d)

grąžinamųjų išmokų ribines vertes ir sąlygas, kuriomis eksportuotojai gali būti atleisti nuo reikalavimo pateikti tokį įrodymą;

e)

įrodymo, kad produktai, kai skiriamos diferencijuotosios grąžinamosios išmokos, pasiekė paskirties vietą, patvirtinimo, kurį atlieka nepriklausomos trečiosios šalys, sąlygas.

6.   Siekiant skatinti eksportuotojus laikytis gyvūnų gerovės sąlygų ir suteikti galimybę kompetentingoms valdžios institucijoms tikrinti, ar tinkamai naudojamos eksporto grąžinamosios išmokos, kai tos išmokos skiriamos su sąlyga, kad laikomasi gyvūnų gerovės reikalavimų, Komisijai pagal 227 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, susijusius su gyvūnų gerovės reikalavimų laikymusi už Sąjungos muitų teritorijos ribų, įskaitant galimybę kreiptis į nepriklausomas trečiąsias šalis.

7.   Siekiant atsižvelgti į įvairių sektorių specifinius ypatumus, Komisija suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 227 straipsnį, kuriais nustatomi ūkio subjektams ir produktams, už kuriuos gali būti skiriamos eksporto grąžinamosios išmokos, taikytini specialūs reikalavimai bei sąlygos ir eksporto grąžinamosioms išmokoms apskaičiuoti taikomi koeficientai, atsižvelgiant į tam tikrų iš grūdų gaminamų spiritinių gėrimų brandinimo procesą.

203 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai pagal nagrinėjimo procedūrą

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtinamos šiam skyriui taikyti būtinos priemonės, visų pirma susijusios su:

a)

eksportuotinų kiekių, kurie nebuvo paskirstyti ar panaudoti, perskirstymu;

b)

mokamos eksporto grąžinamosios išmokos perskaičiavimo metodu, taikomu tuo atveju, kai licencijoje nurodytas produkto kodas arba paskirties vieta neatitinka tikrojo produkto arba faktinės paskirties vietos;

c)

196 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytais produktais

d)

užstato pateikimo procedūromis ir pateiktino užstato dydžiu;

e)

priemonių, patvirtintų pagal 202 straipsnio 4 dalį, taikymu.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

204 straipsnis

Kiti įgyvendinimo įgaliojimai

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais:

a)

nustatytų atitinkamas priemones, kuriomis siekiama neleisti piktnaudžiauti 199 straipsnio 2 dalyje numatytu lankstumu, visų pirma susijusias su paraiškų teikimo procedūra;

b)

nustatytų priemones, būtinas siekiant užtikrinti 201 straipsnyje nurodytų prievolių dėl kiekių vykdymą, įskaitant eksporto licencijų išdavimo sustabdymą arba ribojimą, kai tokie įsipareigoti kiekiai viršijami arba gali būti viršyti;

c)

nustatytų koeficientus, kurie taikomi eksporto grąžinamosioms išmokoms, laikantis pagal 202 straipsnio 7 dalį priimtų taisyklių.

Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 229 straipsnio 2 ar 3 dalyse nurodytos procedūros.

VII   SKYRIUS

Laikinasis išvežimas perdirbti

205 straipsnis

Laikinojo išvežimo perdirbti tvarkos taikymo sustabdymas

Kai dėl laikinojo išvežimo perdirbti tvarkos trikdoma arba gali būti sutrikdyta Sąjungos rinka, valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais visiškai arba iš dalies sustabdytų laikinojo išvežimo perdirbti tvarkos taikymą grūdų, ryžių, vaisių ir daržovių, perdirbtų vaisių ir daržovių, vyno, galvijienos, kiaulienos, avienos bei ožkienos ir paukštienos sektorių produktams. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Gavusi valstybės narės prašymą, sprendimą dėl jo Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, priima per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 229 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Atsižvelgdama į tinkamai pagrįstas priežastis, dėl kurių privaloma skubėti, Komisija, laikydamasi 229 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros, priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus.

Apie patvirtintas priemones nedelsiant pranešama valstybėms narėms, ir šios priemonės iškart įsigalioja.

IV   DALIS

KONKURENCIJOS TAISYKLĖS

I   SKYRIUS

Įmonėms taikomos taisyklės

206 straipsnis

Komisijos gairės dėl konkurencijos taisyklių taikymo žemės ūkiui

Jei šiame reglamente nenurodyta kitaip ir pagal SESV 42 straipsnį visiems SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir 102 straipsnyje nurodytiems susitarimams, sprendimams ir veiksmams, susijusiems su žemės ūkio produktų gamyba arba prekyba jais, taikomi SESV 101–106 straipsniai ir jų įgyvendinimo nuostatos, laikantis šio reglamento 207–210 straipsnių.

Siekdamos užtikrinti vidaus rinkos veikimą ir vienodą Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymą, Komisija ir valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos glaudžiai bendradarbiaudamos taiko Sąjungos konkurencijos taisykles.

Be to, Komisija atitinkamais atvejais skelbia gaires, skirtas padėti nacionalinėms konkurencijos institucijoms ir įmonėms.

207 straipsnis

Atitinkama rinka

Atitinkamos rinkos apibrėžtis padeda nustatyti ir apibrėžti sritį, kurioje vyksta įmonių konkurencija, ir yra grindžiama dviem vienas kitą papildančiais elementais:

a)   atitinkama produktų rinka: šiame skyriuje „produktų rinka“ laikoma rinka, kurioje prekiaujama visais produktais, kuriuos dėl jų ypatybių, kainos ir vartojimo paskirties vartotojas laiko vienas kitą pakeičiančiais arba pakeičiamais;

b)   atitinkama geografinė rinka: šiame skyriuje „atitinkama geografine rinka“ laikoma rinka, apimanti teritoriją, kurioje atitinkamos įmonės tiekia atitinkamus produktus, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri gali būti atskirta nuo gretimų teritorijų, visų pirma dėl to, kad konkurencijos sąlygos tose teritorijose yra aiškiai skirtingos.

208 straipsnis

Dominuojanti padėtis

Šiame skyriuje „dominuojančia padėtimi“ vadinama įmonės padėtis, kai dėl turimos ekonominės galios ji gali trukdyti palaikyti tikrą konkurenciją atitinkamoje rinkoje ir turi galimybę elgtis kone savarankiškai savo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų atžvilgiu.

209 straipsnis

BŽŪP tikslams, ūkininkams ir jų asociacijoms taikomos išimtys

1.   SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma šio reglamento 206 straipsnyje nurodytiems susitarimams, sprendimams ir veiksmams, kurie būtini SESV 39 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti.

SESV 101 straipsnio 1 dalis visų pirma netaikoma ūkininkų, ūkininkų asociacijų ar tokių asociacijų susivienijimų arba pagal šio reglamento 152 straipsnį pripažintų gamintojų organizacijų, arba pagal šio reglamento 156 straipsnį pripažintų gamintojų organizacijų asociacijų susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, kurie susiję su žemės ūkio produktų gamyba ar prekyba jais arba bendros infrastruktūros naudojimu žemės ūkio produktams sandėliuoti, apdoroti ar perdirbti, nebent kiltų pavojus, kad nebus pasiekti SESV 39 straipsnyje nustatyti tikslai.

Ši dalis netaikoma susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, kuriais nustatomas įsipareigojimas taikyti vienodą kainą arba užkertamas kelias konkurencijai.

2.   Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, atitinkantys šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, nėra draudžiami, ir dėl jų nereikalaujama išankstinio sprendimo.

Visuose nacionaliniuose ar Sąjungos procesuose dėl SESV 101 straipsnio taikymo pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, tvirtinančiai, kad būta tokio pažeidimo. Šaliai, siekiančiai pasinaudoti šio straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis, tenka pareiga įrodyti, kad tos dalies sąlygos įvykdytos.

210 straipsnis

Pripažintų tarpšakinių organizacijų susitarimai ir suderinti veiksmai

1.   SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma pagal šio reglamento 157 straipsnį pripažintų tarpšakinių organizacijų susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, kai jų tikslas – vykdyti 157 straipsnio 1 dalies c punkte ir, jei tai pieno ir pieno produktų sektorių pripažintos tarpšakinės organizacijos – 157 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytą veiklą, o jeigu tai alyvuogių aliejaus, valgomųjų alyvuogių ir tabako sektorių pripažintos tarpšakinės organizacijos – vykdyti šio reglamento 162 straipsnyje nurodytą veiklą.

2.   1 dalis taikoma, kai:

a)

apie nurodytus susitarimus, sprendimus ir suderintus veiksmus buvo pranešta Komisijai; ir

b)

per du mėnesius nuo visos reikiamos informacijos gavimo Komisija nenustato, kad tie susitarimai, sprendimai ar suderinti veiksmai yra nesuderinami su Sąjungos taisyklėmis.

Jei Komisija nustato, kad susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, nurodyti 1 dalyje, yra nesuderinami su Sąjungos taisyklėmis, ji išdėsto savo išvadas netaikydama 229 straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytos procedūros.

3.   1 dalyje nurodyti susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai negali būti įgyvendinami anksčiau, nei baigiasi 2 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodytas dviejų mėnesių laikotarpis.

4.   Visais atvejais susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai bet kuriuo atveju pripažįstami nesuderinamais su Sąjungos taisyklėmis, jeigu:

a)

dėl jų Sąjungoje gali būti kuriuo nors būdu pasidalyta rinka;

b)

jie gali turėti įtakos tinkamam rinkos organizavimui;

c)

jie gali sukelti konkurencijos iškraipymus, kurie nėra būtini, kad būtų pasiekti BŽŪP tikslai, kurių siekiama vykdant tarpšakinės organizacijos veiklą;

d)

jie susiję su kainų ar kvotų nustatymu;