ES ekonominė ir pinigų sąjunga

DOKUMENTAI, KURIŲ SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 119 straipsnis

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 140 straipsnis

KOKS YRA SUTARTIES DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO 119 IR 140 STRAIPSNIŲ TIKSLAS?

• 119 straipsnyje nurodyta, kad Europos Sąjunga (ES) ir ES valstybės narės koordinuoja savo ekonominę politiką, nustato ir įgyvendina bendrą pinigų bei valiutų kurso politiką. Tai reiškia, kad įvedama bendra valiuta, euras, ir nustatomi tam tikri pagrindiniai principai.
• 140 straipsnyje nurodyta, jog tam, kad valstybės narės galėtų pradėti įgyvendinti trečiąjį ES ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapą, jos privalo atitikti tam tikrus konvergencijos kriterijus. Trečiuoju etapu euras patvirtinamas atitinkamų valstybių narių valiuta ir šiose šalyse pradedama įgyvendinti bendra pinigų politika.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

• EPS yra procesas, kuriuo siekiama suderinti valstybių narių ekonominę ir pinigų politiką. Jį sudaro trys etapai:
  • pirmas etapas (1990–1993 m.) – laisvas kapitalo judėjimas tarp valstybių narių;
  • antras etapas (1994–1998 m.) – valstybių narių pinigų politikos koordinavimas, jų nacionalinių centrinių bankų bendradarbiavimo stiprinimas ir glaudesnis ekonomikos derinimas (t. y. ekonominė konvergencija);
  • trečias etapas (nuo 1999 m. sausio 1 d.) – laipsniškas euro įvedimas ir bendros pinigų politikos, kurią kontroliuoja Europos Centrinis Bankas (ECB), įgyvendinimas.

Pirmieji du EPS etapai yra užbaigti visose valstybėse narėse. Dabar vykdomas paskutinis etapas. Kol kas eurą kaip savo valiutą įsivedė 20 valstybių narių, kurios bendrai vadinamos euro zona.

Perėjimas prie euro

• Prieš įsivesdama eurą, valstybė narė privalo įvykdyti keletą ekonominių ir teisinių reikalavimų, t. y. atitikti konvergencijos kriterijus.
• Ekonominės konvergencijos kriterijų paskirtis yra užtikrinti, kad ES ekonominė ir finansinė padėtis būtų stabili.
• Pagal teisinės konvergencijos kriterijų valstybių narių teisės aktai, ypač jų nuostatos dėl nacionalinio centrinio banko ir valiutos, privalo būti suderinti su ES sutartimis.
• Įvykdžiusi visus šiuos reikalavimus, valstybė narė gali įvesti eurą kaip savo valiutą. Euras įvedamas vietoj buvusios nacionalinės valiutos ir tampa oficialia tos šalies valiuta.
• Ne rečiau kaip kas dvejus metus Europos Komisija ir ECB vertina valstybių narių padarytą pažangą vykdant konvergencijos reikalavimus. Jeigu nusprendžiama, kad valstybė narė gali pereiti į trečiąjį EPS etapą, Europos Sąjungos Taryba priima sprendimą, kad atitinkama valstybė narė gali įvesti eurą kaip savo valiutą.

Europos Centrinis Bankas

Europos Centrinis Bankas atlieka labai svarbų vaidmenį EPS. Jis savarankiškai nustato euro zonos valstybių narių pinigų politiką. Jis taip pat turi teisę suteikti leidimą leisti euro banknotus. Valstybės narės gali leisti monetas, tačiau ECB turi prieš tai patvirtinti metinį jų emisijos dydį.

Pirmosios euro zonos šalys

• 1998 m. gegužės 3 d. yra istorinė data, susijusi su EPS trečiojo etapo pradžia. Tą dieną Taryba priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad vienuolika valstybių narių (Belgija, Vokietija, Airija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija) įvykdė būtinas sąlygas bendrai valiutai įvesti nuo 1999 m. sausio 1 d. 2000 m. toks sprendimas priimtas dėl Graikijos, tad Graikijoje trečiasis EPS etapas pradėtas įgyvendinti 2001 m. sausio mėn.

• Euras buvo įvestas dviem etapais:
  • 1999 m. sausio 1 d. euras įvestas kaip virtuali valiuta* ir nustatyti buvusių nacionalinių valiutų keitimo kursai, išreikšti nedešimtainėmis euro dalimis;
  • 2002 m. sausio 1 d. euro monetos ir banknotai išleisti į apyvartą valstybėse narėse. Nuo tada Europos piliečiai ir įmonės gali tiesiogiai atsiskaityti eurais.

Euro zonos plėtra

• Iš esmės visos valstybės narės turėtų prisijungti prie trečiojo EPS etapo ir įsivesti eurą. Tačiau kai kurios dar neįvykdė ekonominių ir teisinių reikalavimų. Šioms valstybėms narėms taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos, kol jos galės prisijungti prie euro zonos.
• Euro zona keletą kartų plėtėsi. Prie jos prisijungė daugiau valstybių narių:
  • Slovėnija – 2007 m. sausio 1 d.;
  • Kipras ir Malta – 2008 m. sausio 1 d.;
  • Slovakija – 2009 m. sausio 1 d.;
  • Estija – 2011 m. sausio 1 d.;
  • Latvija – 2014 m. sausio 1 d.;
  • Lietuva – 2015 m. sausio 1 d.;
  • Kroatija – 2023 m. sausio 1 d.

Išimtys

Danija nusprendė nesijungti prie EPS. Išsamūs susitarimai šiuo klausimu išdėstyti prie ES steigimo sutarčių pridėtame Protokole Nr. 16. Danija pasiliko galimybę atsisakyti jai taikomos išlygos ir pateikti prašymą dėl euro įvedimo, tačiau kol kas tokio ketinimo neišreiškė.

KONTEKSTAS

Daugiau informacijos žr.:

• Euro zonos plėtra (Europos Komisija);
• Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) (Europos Centrinis Bankas).

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija. Trečioji dalis – Sąjungos politikos sritys ir vidaus veiksmai. VIII antraštinė dalis – Ekonominė ir pinigų politika. 119 straipsnis (EB sutarties ex 4 straipsnis) (OL C 202, 2016 6 7, p. 96–97).

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija. Trečioji dalis – Sąjungos politikos sritys ir vidaus veiksmai. VIII antraštinė dalis – Ekonominė ir pinigų politika. 5 skyrius – Pereinamojo laikotarpio nuostatos. 140 straipsnis (EB sutarties ex 121 straipsnio 1 dalis, ex 122 straipsnio 2 dalies antras sakinys ir ex 123 straipsnio 5 dalis) (OL C 202, 2016 6 7, p. 108–110).

paskutinis atnaujinimas 23.02.2023