Europos Sąjungos antrinė teisė

DOKUMENTAI, KURIŲ SANTRAUKA PATEIKIAMA:

KOKS SESV 288, 289, 290 IR 291 STRAIPSNIŲ TIKSLAS?

Europos Sąjungos (ES) antrinė teisė – tai ES sutartimis pagrįsta teisė. Tuo ji skiriasi nuo ES pirminės teisės, kurią daugiausia sudaro sutartys, visų pirma Romos sutartis (žr. santrauką), kuri vėliau virto Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) (žr. santrauką), Europos Sąjungos sutartis (žr. santrauką), pagrįsta Mastrichto sutartimi (žr. santrauką), ir Euratomo sutartis (žr. santrauką). Pirminėje teisėje nustatomas ES ir ES valstybių narių galių ir atsakomybės pasiskirstymas ir teisinis kontekstas, kuriuo remdamosi ES institucijos formuoja ir įgyvendina politiką.

Lisabonos sutartimi (žr. santrauką) patikslintos ES teisės aktų rūšys. ES institucijos gali naudoti penkių rūšių teisės aktus.

288 straipsnyje aprašomi penkių rūšių teisės aktai, kuriuos gali priimti ES institucijos.
289 straipsnyje skiriami teisėkūros procedūra ir ne teisėkūros procedūra priimami teisės aktai, taip pat skiriama įprasta teisėkūros procedūra ir speciali teisėkūros procedūra.
290 straipsniu Europos Komisijai suteikiama teisė priimti naujos kategorijos aktus – deleguotuosius aktus.
291 straipsniu Komisijai ir, konkrečiais atvejais, Europos Sąjungos Tarybai suteikiami įgaliojimai priimti įgyvendinimo aktus.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

ES teisės aktai ir jų rūšys

Pagal SESV 288 straipsnį, Europos institucijos gali priimti penkių rūšių teisės aktus:

Reglamentai, direktyvos ir sprendimai yra privalomi teisės aktai. Priimti teisėkūros procedūra pagal 289 straipsnį, jie laikomi teisėkūros procedūra priimtais aktais. Sprendimas gali būti konkrečiai skirtas vienam ar keliems adresatams (valstybėms narėms, fiziniams ar juridiniams asmenims). Taip pat gali būti sprendimai be jokio konkretaus adresato, ypač bendros užsienio ir saugumo politikos srityje.

Rekomendacijos ir nuomonės yra ne teisėkūros procedūra priimami neprivalomi teisės aktai.

Taip pat yra teisės aktų, neišvardytų SESV 288 straipsnyje:

tam tikri specialūs aktai, pagrįsti ankstesnėmis sutartimis, pavyzdžiui, baudžiamųjų bylų, laisvės, teisingumo ir saugumo srityse „pamatiniai sprendimai“ ir toliau taikomi (jie buvo priimti prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, kai teisminių institucijų ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose turėjo specialų statusą);
„netipiniai teisės aktai“, kurie apima tarpinstitucinius susitarimus (pavyzdžiui, dėl biudžetinės drausmės (žr. santrauką)) ir darbo tvarkos taisykles (pavyzdžiui, Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles (žr. santrauką) ir Komisijos darbo tvarkos taisykles (žr. santrauką)), kurie yra teisiškai privalomi aktai, taip pat rezoliucijos ir išvados, kurios neturi teisinių pasekmių. Jie cituojami kituose ES sutarčių straipsniuose arba atsiranda iš ES institucijų praktikos.

Antrinės teisės teisinis statusas

ES institucijos gali laisvai pasirinkti tokią akto rūšį, kurią jos laiko tinkamiausia savo politikos įgyvendinimui.
Vis dėlto, kadangi ES turi tik sutartimis jai suteiktus įgaliojimus, bet koks teisės aktas turi turėti teisinį pagrindą, atitinkantį sritį, kurioje ES institucijos imasi veiksmų.
Be to, pagal SESV 296 straipsnį reikalaujama, kad teisės aktuose būtų cituojamos priemonės, kuriomis suteikiama teisė juos patvirtinti (citatos, kurios prasideda „atsižvelgiant į“) ir nurodytos priežastys, kuriomis jie yra grindžiami (konstatuojamosiose dalyse prasideda „kadangi“).
SESV 297 straipsnyje nurodytomis sąlygomis teisės aktai skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba apie juos pranešama adresatui (-ams). Paskelbti jie gali įsigalioti dvidešimtą dieną po jų paskelbimo, jei jų tekste nenurodyta kitaip. Apie kitus teisės aktus, kuriuose nurodomi jų adresatai, turi būti pranešama tiems adresatams ir jie įsigalioja nuo tokio pranešimo momento.
Daugeliu atvejų jų teisėtumą galima užginčyti Europos Sąjungos Teisingumo Teisme pareiškus ieškinį dėl panaikinimo (pagal SESV 263 straipsnį). Tačiau tai netaikoma rekomendacijoms ir nuomonėms.

Deleguotieji aktai

SESV 290 straipsnyje numatoma galimybė ES teisės aktų leidėjui (paprastai Europos Parlamentui ir Tarybai) deleguoti Komisijai įgaliojimus priimti visuotinai taikomus ne teisėkūros procedūra priimamus aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius tam tikras neesmines teisėkūros procedūra priimtų aktų nuostatas. Taigi, teisės aktų leidėjas gali sutelkti dėmesį į politikos kryptį ir tikslus, nepradedant pernelyg išsamių ir dažnai labai techninių diskusijų.
Tačiau galių perdavimui priimti deleguotuosius aktus taikomi griežti apribojimai. Iš tiesų tik Komisija gali būti įgaliota priimti deleguotuosius aktus. Be to, esminiams srities aspektams gali būti netaikomas galių perdavimas. Taip pat galių perdavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė turi būti nustatyti teisėkūros procedūra priimtais aktais. Galiausiai teisės aktų leidėjas privalo teisėkūros procedūra priimtuose aktuose aiškiai išdėstyti sąlygas, taikomas šio įgaliojimo vykdymui. Šiuo atžvilgiu Parlamentas ir Taryba gali suteikti teisę atšaukti įgaliojimą arba pareikšti prieštaravimą deleguotajam aktui.
Ši procedūra plačiai naudojama daugelyje sričių, kaip antai vidaus rinkos, žemės ūkio, aplinkos, vartotojų apsaugos, transporto, taip pat tokiose srityse kaip laisvė, saugumas ir teisingumas.

Įgyvendinimo aktai

Atsakomybė už teisiškai privalomų ES aktų įgyvendinimą pirmiausia tenka valstybėms narėms. Tačiau kai kurie teisiškai privalomi ES aktai turi būti įgyvendinti taikant vienodas sąlygas. Tokiais atvejais Komisija arba, tinkamai pagrįstais konkrečiais atvejais ir atvejais, nurodytais Europos Sąjungos sutarties 24 ir 26 straipsniuose, Taryba yra įgaliotos priimti įgyvendinimo aktus (SESV 291 straipsnis).
Reglamentu (ES) Nr. 182/2011 nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (žr. santrauką). Ši kontrolė yra vykdoma taikant ES žargonu vadinamas komitologijos procedūras, t. y. Komisijai padeda iš valstybių narių atstovų sudaryti komitetai, kuriems pirmininkauja Komisijos atstovas. Visų įgyvendinimo aktų projektus komitetui pateikia jo pirmininkas.

KONTEKSTAS

Daugiau informacijos žr.:

ES teisė (portalas „Europa“).

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija. Šeštoji dalis. Institucinės ir finansinės nuostatos. I antraštinė dalis. Institucijas reglamentuojančios nuostatos. 2 skyrius. Sąjungos teisės aktai, priėmimo procedūros ir kitos nuostatos. 1 skirsnis. Sąjungos teisės aktai. 288 straipsnis (EB sutarties ex 249 straipsnis) (OL C 202, 2016 6 7, p. 171–172).

SUSIJĘ DOKUMENTAI

Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos tarpinstitucinis susitarimas dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo, taip pat dėl naujų nuosavų išteklių, įskaitant veiksmų gaires dėl naujų nuosavų išteklių nustatymo Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos Tarpinstitucinis Susitarimas 2020 m. gruodžio 16 d. dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo, taip pat dėl naujų nuosavų išteklių, įskaitant veiksmų gaires dėl naujų nuosavų išteklių nustatymo (OL L 433 I, 2020 12 22, p. 28–46).

2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011 2 28, p. 13–18).

2009 m. gruodžio 1 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimas 2009/882/ES, patvirtinantis Europos Vadovų Tarybos darbo tvarkos taisykles (OL L 315, 2009 12 2, p. 51).

paskutinis atnaujinimas 02.12.2021