28.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 178/1

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 998/2003 (3) nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi nekomerciniais tikslais vežant gyvūnus augintinius į valstybę narę iš kitos valstybės narės arba iš trečiųjų šalių, ir tokiais atvejais atliekami patikrinimai. Juo siekiama užtikrinti pakankamą visuomenės ir gyvūnų sveikatos apsaugą nuo pavojaus, susijusio su tokiu vežimu nekomerciniais tikslais, ir pašalinti visas nepagrįstas kliūtis tokiam vežimui;

(2)

prie 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 438/2010 dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų nekomerciniam naminių gyvūnėlių judėjimui, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 998/2003 (4), pridėtame pareiškime Komisija įsipareigojo pateikti pasiūlymą, kuriuo būtų peržiūrėtas visas Reglamentas (EB) Nr. 998/2003, ypač jo aspektai dėl deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų. Todėl, įsigaliojus Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), Komisijai Reglamentu (EB) Nr. 998/2003 suteiktus įgaliojimus reikia suderinti su SESV 290 ir 291 straipsniais. Atsižvelgiant į reikalingų Reglamente (EB) Nr. 998/2003 nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų pakeitimų skaičių ir siekiant užtikrinti, kad tie reikalavimai būtų pakankamai aiškūs ir suprantami visiems piliečiams, tą reglamentą reikėtų panaikinti ir pakeisti šiuo reglamentu;

(3)

šiuo reglamentu reikėtų nustatyti gyvūnų rūšių, kurioms turėtų būti taikomi suderinti gyvūnų sveikatos reikalavimai, kai tų rūšių gyvūnai laikomi kaip augintiniai ir vežami nekomerciniais tikslais, sąrašą. Sudarant tą sąrašą reikėtų atsižvelgti į jų imlumą pasiutligei arba į jų reikšmę pasiutligės epidemiologinei padėčiai;

(4)

1992 m. liepos 13 d. Tarybos direktyvoje 92/65/EEB, nustatančioje gyvūnų sveikatos reikalavimus, reglamentuojančius prekybą Bendrijoje gyvūnais, sperma, kiaušialąstėmis bei embrionais, kuriems netaikomi gyvūnų sveikatos reikalavimai, nustatyti specialiose Bendrijos taisyklėse, nurodytose Direktyvos 90/425/EEB A priedo I dalyje, bei jų importą į Bendriją (5), nustatyti, inter alia, gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi prekybai šunimis, katėmis ir šeškais, priklausančiais pasiutligei imlių gyvūnų rūšims, bei jų importui. Kadangi šių rūšių gyvūnai taip pat laikomi kaip gyvūnai augintiniai, kuriuos savininkai arba įgalioti asmenys dažnai vežasi nekomerciniais tikslais judėdami Sąjungoje ir vykdami į ją, šiame reglamente reikėtų nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus nekomerciniais tikslais vežant tokių rūšių gyvūnus į valstybes nares. Tos rūšys turėtų būti išvardytos šio reglamento I priedo A dalyje;

(5)

taip pat turėtų būti nustatyta gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų nekomerciniais tikslais vežant tų rūšių gyvūnus, kurie pasiutligei neimlūs arba kurių pasiutligės epidemiologiniai aspektai nėra reikšmingi, kuriems (jei jie nelaikomi kaip gyvūnai augintiniai) būtų taikomi kiti Sąjungos teisės aktai, įskaitant teisės aktus dėl maistinių gyvūnų, teisinė sistema. Tos rūšys turėtų būti išvardytos I priedo B dalyje;

(6)

I priedo B dalyje pateiktame sąraše turėtų būti išvardyti bestuburiai, išskyrus bites bei kamanes, kurioms taikoma Direktyva 92/65/EEB, ir moliuskus bei vėžiagyvius, kuriems taikoma 2006 m. spalio 24 d. Tarybos direktyva 2006/88/EB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų akvakultūros gyvūnams ir jų produktams, ir dėl tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės (6). Tame sąraše taip pat turėtų būti išvardyti nekomerciniuose akvariumuose auginami dekoratyviniai vandens gyvūnai, kuriems netaikoma Direktyva 2006/88/EB, ir varliagyviai bei ropliai;

(7)

į I priedo B dalies sąrašą taip pat turėtų būti įtraukti visų rūšių paukščiai, išskyrus tuos, kuriems taikoma 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyva 2009/158/EB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių Bendrijos vidaus prekybą naminiais paukščiais ir perinti skirtais kiaušiniais ir jų importą iš trečiųjų šalių (7), taip pat graužikai bei triušiai, išskyrus maisto produktų gamybai skirtus gyvūnus, nurodytus 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus (8), I priede;

(8)

tačiau dėl Sąjungos teisės aktų nuoseklumo, kol nenustatytos Sąjungos taisyklės, reglamentuojančios I priedo B dalyje išvardytų rūšių gyvūnų augintinių vežimą nekomerciniais tikslais į valstybes nares iš kitų valstybių narių arba teritorijų ar trečiųjų šalių, tokiam vežimui turėtų būti galima taikyti nacionalines taisykles su sąlyga, kad jos nebūtų griežtesnės nei taikomosios vežimui komerciniais tikslais;

(9)

kadangi šio reglamento I priedo B dalyje išvardytų rūšių gyvūnai gali priklausyti rūšims, kurioms reikia ypatingos apsaugos, šį reglamentą reikėtų taikyti nedarant poveikio 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą (9);

(10)

siekiant aiškiai atskirti taisykles, taikomas šunų, kačių ir šeškų, kuriems taikomi Direktyvos 92/65/EEB gyvūnų sveikatos reikalavimai, vežimui nekomerciniais tikslais, ir prekybai šiais gyvūnais bei jų importui į Sąjungą iš trečiųjų šalių taikomas taisykles, šiame reglamente turėtų būti pateikta ne tik gyvūno augintinio, bet ir vežimo nekomerciniais tikslais gyvūno augintinio, kai savininkas arba įgaliotas asmuo vežasi gyvūną augintinį, apibrėžtis. Patirtis rodo, kad vežimo nekomerciniais tikslais metu gyvūną augintinį ne visuomet įmanoma laikyti šalia savininko arba įgalioto asmens. Tinkamai dokumentais pagrįstais atvejais turėtų būti laikoma, kad savininkas arba įgaliotas asmuo vežasi gyvūną augintinį net ir tada, jei gyvūno augintinio vežimas nekomerciniais tikslais vyksta iki penkių dienų anksčiau ar vėliau negu savininko ar įgalioto asmens judėjimas ar vyksta kitoje fizinėje erdvėje, negu toje, kurioje yra savininkas ar įgaliotas asmuo;

(11)

patirtis taikant dabartines taisykles atskleidė, kad prekybą I priedo A dalyje išvardytų gyvūnų augintinių rūšimis ir jų importą į Sąjungą iš trečiųjų šalių galima sukčiaujant pateikti kaip vežimą nekomerciniais tikslais. Siekiant užkirsti kelią tokiems veiksmams, nes tai gali kelti pavojų gyvūnų sveikatai, šiame reglamente turėtų būti nustatytas didžiausias I priedo A dalyje išvardytų gyvūnų augintinių, kuriuos gali vežtis savininkas arba įgaliotas asmuo, skaičius. Tačiau reikėtų palikti galimybę viršyti tą didžiausią skaičių tuo atveju, jei laikomasi tam tikrų sąlygų. Be to, turėtų būti patikslinta, kad kai nesilaikoma nustatytų sąlygų ir šio reglamento I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnų augintinių skaičius viršija nustatytą didžiausią skaičių, tiems gyvūnams augintiniams taikomos atitinkamos Direktyvos 92/65/EEB ir Direktyvos 90/425/EEB (10), arba Direktyvos 91/496/EEB (11), nuostatos;

(12)

Reglamente (EB) Nr. 998/2003 nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu to reglamento I priedo A ir B dalyse išvardytų rūšių gyvūnai augintiniai turi būti laikomi identifikuotais, jei turi aiškiai įskaitomą tatuiruotę arba jie identifikuojami pagal elektroninę identifikavimo sistemą (atsakiklį). Todėl šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos šio reglamento I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnų augintinių ženklinimo taisyklės, taikomos pasibaigus pereinamajam laikotarpiui nuo 2011 m. liepos 3 d.;

(13)

atsakiklio implantacija yra invazinė procedūra, kuriai atlikti reikia tam tikros kvalifikacijos. Todėl implantuoti atsakiklius turėtų tik tinkamos kvalifikacijos asmuo. Jei valstybė narė atsakiklius implantuoti leidžia kitiems asmenims nei veterinarijos gydytojams, ji turėtų nustatyti tokiems asmenims taikomus būtiniausius kvalifikacijos reikalavimus;

(14)

Reglamento (EB) Nr. 998/2003 Ia priede nustatyti techniniai gyvūnų augintinių identifikavimo atsakikliais reikalavimai. Tie techniniai reikalavimai atitinka tarptautinius standartus ir turėtų būti nustatyti šio reglamento II priede iš esmės jų nekeičiant;

(15)

siekiant apsaugoti visuomenės ir I priede išvardytų rūšių gyvūnų augintinių sveikatą, šiame reglamente turėtų būti numatyta galimybė patvirtinti prevencines sveikatos priemones, skirtas apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų ir infekcijų. Tos priemonės turėtų būti grindžiamos patvirtinta moksline informacija ir taikomos proporcingai pavojui visuomenės ar gyvūnų sveikatai, susijusiam su tų gyvūnų augintinių, kurie yra imlūs toms ligoms arba infekcijoms, vežimu nekomerciniais tikslais. Nustatant priemones taip pat turėtų būti nustatytos valstybių narių arba jų dalių skirstymo į kategorijas taisyklės, procedūros, pagal kurias prevencines sveikatos priemones taikyti reikalaujančios valstybės narės turėtų nuolat tas priemones pagrįsti, prevencinių sveikatos priemonių taikymo ir dokumentavimo sąlygos ir atitinkamais atvejais nuo tų priemonių taikymo nukrypti leidžiančios nuostatos. Todėl taip pat turėtų būti nustatyta, kad įgyvendinimo akte, priimame vadovaujantis šiuo reglamentu, būtų nustatytas valstybių narių ar jų dalių, suskirstytų į kategorijas pagal atitinkamas taisykles, sąrašas;

(16)

įmanoma, kad vakcinos nuo pasiutligės, kuriomis buvo paskiepyti I priedo A dalyje išvardytų rūšių jaunesni nei trijų mėnesių gyvūnai augintiniai, dėl motininių antikūnų gali nesuteikti apsauginio imuniteto. Todėl vakcinų gamintojai rekomenduoja neskiepyti jaunesnių nei trijų mėnesių gyvūnų augintinių. Taigi, kad būtų leidžiama nekomerciniais tikslais vežti I priedo A dalyje išvardytų rūšių nuo pasiutligės neskiepytus arba paskiepytus, bet apsauginio imuniteto dar neįgijusius gyvūnų augintinių jauniklius, šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos tam tikros taikytinos atsargumo priemonės ir valstybėms narėms suteikta galimybė leisti į savo teritoriją įvežti gyvūnų augintinių jauniklius, kai jie atitinka tomis priemonėmis nustatytus reikalavimus;

(17)

siekiant supaprastinti I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnų augintinių vežimo nekomerciniais tikslais tarp valstybių narių, kurių statusas pasiutligės požiūriu yra vienodai palankus, sąlygas, šiame reglamente taip pat reikėtų numatyti galimybę nukrypti nuo reikalavimo skiepyti nuo pasiutligės. Tokia galimybė turėtų būti suteikiama suinteresuotoms valstybėms narėms kartu pateikus prašymą. Tokia nukrypti leidžianti nuostata turėtų būti grindžiama patvirtinta moksline informacija ir taikoma proporcingai pavojui visuomenės arba gyvūnų sveikatai, susijusiam su tų gyvūnų, kurie imlūs pasiutligei, vežimu nekomerciniais tikslais. Turėtų būti nustatyta, kad valstybės narės ar jų dalys, kurios naudojasi tokia nukrypti leidžiančia nuostata turėtų būti išvardytos įgyvendinimo akte, kuris turi būti priimtas vadovaujantis šiuo reglamentu, pateikiamame sąraše;

(18)

Reglamento (EB) Nr. 998/2003 II priedo B dalies 2 skirsnyje išvardytos šalys ir teritorijos taiko taisykles, lygiavertes valstybių narių taikomoms taisyklėms, o to reglamento II priedo C dalyje išvardytos šalys ir teritorijos taiko to reglamento 10 straipsnyje nustatytus kriterijus. Reikėtų nustatyti, kad tie sąrašai būtų išdėstyti įgyvendinimo akte, kuris turi būti priimtas vadovaujantis šiuo reglamentu, iš esmės jų nekeičiant;

(19)

be to, turėtų būti nustatyta, kad įgyvendinimo akte, kuris turi būti priimtas vadovaujantis šiuo reglamentu, turėtų būti išdėstytas teritorijų ar trečiųjų šalių, taikančių taisykles, kurių turinys ir poveikis yra toks pats kaip šio reglamento I priedo B dalyje išvardytų rūšių gyvūnams augintiniams taikomų šiame reglamente nustatytų taisyklių, sąrašas;

(20)

Reglamente (EB) Nr. 998/2003 nustatyti tam tikri reikalavimai, taikomi gyvūnų augintinių vežimui nekomerciniais tikslais į valstybes nares iš kitų valstybių narių ir iš to reglamento II priedo B dalies 2 skirsnyje ir C dalyje išvardytų šalių arba teritorijų. Tie reikalavimai apima gyvūnų augintinių tinkamus skiepus nuo pasiutligės vakcina, atitinkančia būtinuosius standartus, nustatytus Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) „Sausumos gyvūnų diagnostinių tyrimų ir vakcinų vadovo“ atitinkamame skyriuje, arba kurios rinkodaros leidimas buvo suteiktas pagal Direktyvą 2001/82/EB (12) arba pagal Reglamentą (EB) Nr. 726/2004 (13). Įrodyta, kad tos vakcinos yra veiksmingos siekiant apsaugoti gyvūnus nuo pasiutligės ir priklauso Reglamento (EB) Nr. 998/2003 Ib priede nustatytiems vakcinų nuo pasiutligės galiojimo reikalavimams. Tie reikalavimai turėtų būti nustatyti šio reglamento III priede, iš esmės jų nekeičiant;

(21)

Reglamente (EB) Nr. 998/2003 nustatyti griežtesni gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi vežant gyvūnus augintinius į valstybes nares iš šalių arba teritorijų, kurios nėra išvardytos to reglamento II priedo C dalyje. Pagal tuos reikalavimus turi būti tikrinama, ar atskirų gyvūnų skiepijimas nuo pasiutligės yra veiksmingas, atliekant antikūnų titravimą laboratorijoje, patvirtintoje pagal 2000 m. kovo 20 d. Tarybos sprendimą 2000/258/EB dėl specialios institucijos, atsakingos už kriterijų, būtinų standartizuojant pasiutligės vakcinų veiksmingumo kontrolės serologinius tyrimus, nustatymą, skyrimo (14). Todėl tą reikalavimą reikėtų palikti ir šio reglamento IV priede ir nustatyti sąlygą, kad tyrimas turėtų būti atliekamas vadovaujantis metodais, nustatytais atitinkamame Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) „Sausumos gyvūnų diagnostinių tyrimų ir vakcinų vadovo“ skyriuje;

(22)

identifikavimo dokumentai, lydintys nekomerciniais tikslais į valstybes nares vežamus I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnus augintinius, yra būtini, siekiant patvirtinti atitiktį šiam reglamentui. Todėl šiuo reglamentu reikėtų nustatyti identifikavimo dokumentų išdavimo sąlygas ir jų turinio, galiojimo, apsaugos priemonių, formos ir išdėstymo reikalavimus;

(23)

šiuo reglamentu valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė leisti į savo teritoriją nekomerciniais tikslais įvežti I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnus augintinius, kuriuos lydi identifikavimo dokumentai, išduoti teritorijoje arba trečiojoje šalyje, kuriose taikomos taisyklės, kurių turinys ir poveikis yra toks pats kaip valstybių narių taikomų taisyklių. Juo taip pat turėtų būti suteikta galimybė valstybėms narėms leisti į savo teritoriją nekomerciniais tikslais įvežti gyvūnus augintinius, kurie buvo įvežti į teritoriją ar trečiąją šalį ir su kuriais pateikiamas identifikavimo dokumentas, išduotas valstybėje narėje, jei prieš išvežant gyvūną augintinį iš Sąjungos buvo įvykdytos parvežimo iš tų teritorijų ar trečiųjų šalių sąlygos;

(24)

šiuo reglamentu taip pat turėtų būti suteikta galimybė valstybėms narėms leisti į savo teritoriją tiesiogiai įvežti I priede išvardytų rūšių gyvūnus augintinius, kurie neatitinka šio reglamento, jei savininkui skubiai prireikia išvykti (pavyzdžiui, staigios gaivalinės nelaimės, politinių neramumų ar kitu su savininku susijusiu nenugalimos jėgos aplinkybių atveju), jei buvo iš anksto paprašyta leidimo ir jei paskirties valstybė narė jį suteikė, ir jei gyvūnas tam tikrą laiką yra izoliuojamas oficialiai prižiūrint, kad būtų įvykdytos šio reglamento sąlygos. Nepaisant poreikio skubiai išvykti, dėl pavojaus gyvūnų sveikatai, kylančio įvežant į Sąjungą šiame reglamente nustatytų sąlygų neatitinkančius gyvūnus augintinius, tokie leidimai yra būtini;

(25)

Direktyva 90/425/EEB ir Direktyva 91/496/EEB netaikomos su keliautojais nekomerciniais tikslais vežamų gyvūnų augintinių veterinariniam tikrinimui;

(26)

todėl tam, kad valstybės narės galėtų patikrinti, ar laikomasi šio reglamento ir imtis reikiamų veiksmų, šiame reglamente reikėtų nustatyti reikalavimą, kad asmuo, kuris vežasi gyvūną augintinį, veždamas gyvūną į valstybę narę nekomerciniais tikslais bet kuriuo metu galėtų pateikti reikiamą identifikavimo dokumentą, ir numatyti į valstybę narę iš kitos valstybės narės arba iš tam tikrų teritorijų ar trečiųjų šalių savininkų nekomerciniais tikslais vežamų gyvūnų augintinių tinkamus dokumentų ir tapatybės patikrinimus;

(27)

jame taip pat reikėtų nustatyti reikalavimą, kad valstybės narės paskirtuose įvažiavimo punktuose sistemingai atliktų nekomerciniais tikslais į valstybę narę iš tam tikrų teritorijų ar trečiųjų šalių savininkų vežamų gyvūnų augintinių dokumentų ir tapatybės patikrinimus. Atliekant tuos patikrinimus reikėtų atsižvelgti į atitinkamus 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių principus (15). Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės patikrinimus registruotų identifikavimo dokumente, kad prireikus kitiems vežimo kitose valstybėse narėse atvejams pagal šių patikrinimų datą būtų galima nustatyti identifikavimo dokumento galiojimo laikotarpį;

(28)

be to, šiuo reglamentu reikėtų numatyti apsaugos priemones, taikomas tais atvejais, kai dėl gyvūnų augintinių vežimo nekomerciniais tikslais kyla pavojus visuomenės arba gyvūnų sveikatai;

(29)

siekiant suteikti piliečiams aiškią ir prieinamą informaciją apie taisykles, taikomas nekomerciniais tikslais vežant I priede išvardytų rūšių gyvūnus augintinius į Sąjungą, turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės tokią informaciją, visų pirma atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, paskelbtų.

(30)

siekiant užtikrinti tinkamą šio reglamento taikymą, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai pagal SESV 290 straipsnį priimti aktus dėl konkrečioms I priedo B dalyje išvardytų gyvūnų augintinių rūšims taikomų ženklinimo reikalavimų ir konkrečioms rūšims skirtų prevencinių sveikatos apsaugos priemonių apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų ar infekcijų, kurioms I priede išvardytos rūšys yra imlios, taip pat patvirtinti taisykles, kuriomis būtų ribojamas I priedo B dalyje išvardytų rūšių savininko nekomerciniais tikslais vežamų gyvūnų augintinių skaičius, ir iš dalies keisti II–IV priedus. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(31)

be to, tinkamai pagrįstais pavojaus visuomenės arba gyvūnų sveikatai atvejais Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai skubos tvarka priimti aktus dėl prevencinių sveikatos apsaugos priemonių, skirtų apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų bei infekcijų, kurioms yra imlūs I priede išvardytų rūšių gyvūnai augintiniai;

(32)

Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento nuostatų, susijusių su valstybių narių ar jų dalių, kurių lygiavertis statusas pasiutligės požiūriu yra palankus ir kurioms leidžiama sudaryti abipusius susitarimus, kad būtų galima nukrypti nuo tam tikrų gyvūnų augintinių vežimui nekomerciniais tikslais taikomų sąlygų, sąrašu, valstybių narių, kurios skirstomos į kategorijas laikantis taisyklių dėl prevencinių sveikatos apsaugos priemonių, skirtų apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų bei infekcijų, sąrašu, teritorijų ir trečiųjų šalių sąrašais, sudaromais siekiant leisti nukrypti nuo tam tikrų sąlygų, taikomų vežimui nekomerciniais tikslais, identifikavimo dokumentų, lydinčių nekomerciniais tikslais į valstybę narę iš kitos valstybės narės arba iš teritorijų ar trečiųjų šalių vežamus I priede išvardytų rūšių gyvūnus augintinius, pavyzdžiu, taisyklių dėl pasirašomos deklaracijos formos, išdėstymo ir kalbų, taip pat apsaugos priemonių, taikomų pasiutligės arba kitos nei pasiutligė ligos ar infekcijos protrūkio arba išplitimo atvejais, įgyvendinimo sąlygas. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (16);

(33)

Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus, kuriais atnaujinamas valstybių narių ar jų dalių, kurių lygiavertis statusas pasiutligės požiūriu yra palankus ir kurioms leidžiama sudaryti abipusius susitarimus, kad būtų galima nukrypti nuo tam tikrų gyvūnų augintinių vežimui nekomerciniais tikslais taikomų sąlygų, sąrašas ir teritorijų ar trečiųjų šalių, siekiant nukrypti nuo tam tikrų vežimui nekomerciniais tikslais taikomų sąlygų, sąrašas ir dėl apsaugos priemonių, taikomų pasiutligės arba kitos nei pasiutligė ligos ar infekcijos protrūkio arba išplitimo atvejais, jei tinkamai pagrįstais atvejais dėl neišvengiamų skubos priežasčių to reikia žmonių arba gyvūnų sveikatai apsaugoti;

(34)

keliose valstybėse narėse pastebėta, kad kai kuriais atvejais nesilaikyta Reglamentu (EB) Nr. 998/2003 nustatytų taisyklių. Todėl valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikomų pažeidus šį reglamentą;

(35)

2003 m. lapkričio 26 d. Komisijos sprendime 2003/803/EB, nustatančiame paso šunų, kačių ir šeškų Bendrijos vidaus judėjimui pavyzdį (17), nustatytas paso pavyzdys, naudotinas vežant šunų, kačių ir šeškų rūšių gyvūnus tarp valstybių narių, kaip numatyta Reglamente (EB) Nr. 998/2003. Siekiant sumažinti savininkų administracinę ir finansinę naštą, pagal tą paso pavyzdį išduoti identifikavimo dokumentai turėtų galioti visą gyvūno augintinio gyvenimo trukmę, jei laikomasi tam tikrų sąlygų;

(36)

2011 m. gruodžio 15 d. Komisijos įgyvendinimo sprendime 2011/874/ES, kuriuo nustatomas trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių į Sąjungą leidžiama importuoti šunis, kates bei šeškus ir nekomerciniais tikslais įvežti daugiau kaip penkis šunis, kates bei šeškus, sąrašas ir tokių gyvūnų importo ir nekomercinio įvežimo į Sąjungą sertifikatų pavyzdžiai (18), nustatyti veterinarijos sertifikatų, kuriais patvirtinama atitiktis Reglamento (EB) Nr. 998/2003 reikalavimams, taikomiems nekomerciniais tikslais vežant penkis arba mažiau nei penkis šunis, kates ar šeškus, pavyzdžiai. Siekiant užtikrinti sklandų perėjimą prie naujų šiame reglamente nustatytų taisyklių, tas sertifikato pavyzdys turėtų tebegalioti, jei laikomasi tam tikrų sąlygų;

(37)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus nekomerciniais tikslais vežant I priede išvardytų rūšių gyvūnus augintinius, siekiant užkirsti kelią dėl tokio vežimo kylantiems pavojams visuomenės arba gyvūnų sveikatai arba juos sumažinti, valstybės narės negali deramai pasiekti ir to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

(38)

siekiant užtikrinti, kad tuo pačiu metu būtų paskelbtas šis reglamentas ir įgyvendinimo aktai dėl teritorijų ir trečiųjų šalių sąrašų, sudaromų siekiant leisti nukrypti nuo tam tikrų sąlygų, taikomų vežimui nekomerciniais tikslais, dėl identifikavimo dokumentų, kurie lydi nekomerciniais tikslais į valstybę narę iš kitos valstybės narės arba iš teritorijų ar trečiųjų šalių vežamus I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnus augintinius, pavyzdžio ir dėl taisyklių dėl pasirašomos deklaracijos formos, išdėstymo ir kalbų, šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

a)

Reglamentui (EB) Nr. 338/97;

b)

bet kurioms nacionalinėms priemonėms, kurias valstybės narės patvirtino, paskelbė ir su kuriomis leido susipažinti visuomenei, siekdamos apriboti tam tikrų rūšių arba veislių gyvūnų augintinių vežimą, remdamosi kitais nei gyvūnų sveikatos motyvais.

a)

gyvūnai augintiniai nekomerciniais tikslais vežami dalyvauti konkursuose, parodose ar sporto renginiuose arba tokių renginių treniruotėse;

b)

savininkas arba įgaliotas asmuo pateikia rašytinį įrodymą, kad gyvūnai augintiniai yra registruoti kaip a punkte nurodyto renginio dalyviai arba registruoti organizacijoje, kuri rengia tokius renginius;

c)

gyvūnai augintiniai yra vyresni nei šešių mėnesių.

a)

jie yra paženklinti pagal 17 straipsnio 1 dalį;

b)

jie yra paskiepyti nuo pasiutligės vakcina, atitinkančia III priede nurodytus galiojimo reikalavimus;

c)

jie atitinka bet kurias pagal 19 straipsnio 1 dalį patvirtintas prevencines sveikatos apsaugos priemones, skirtas apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų;

d)

jie vežami pateikiant identifikavimo dokumentą, tinkamai užpildytą ir išduotą pagal 22 straipsnį.

a)

jaunesni nei 12 savaičių ir nepaskiepyti nuo pasiutligės arba

b)

12–16 savaičių amžiaus ir yra paskiepyti nuo pasiutligės, tačiau neatitinka III priedo 2 punkto e papunktyje nurodytų galiojimo reikalavimų.

a)

arba savininkas, arba įgaliotas asmuo pateikia pasirašytą deklaraciją, kad gyvūnai augintiniai nuo gimimo iki vežimo nekomerciniais tikslais neturėjo jokio sąlyčio su laukiniais pasiutligei imlių rūšių gyvūnais, arba

b)

su gyvūnais augintiniais vežama motina, nuo kurios jie tebėra priklausomi, ir iš motiną lydinčio identifikavimo dokumento galima nustatyti, kad prieš jauniklių gimimą motina buvo skiepyta nuo pasiutligės vakcina, atitinkančia III priede nurodytus galiojimo reikalavimus.

a)

prašymą pateikusiose valstybėse narėse veikia nuolatinės pasiutligės stebėjimo bei pranešimų teikimo sistemos;

b)

prašymą pateikusiose valstybėse narėse arba jų teritorijų dalyse, dėl kurių pateiktas prašymas, bent dvejus metus iki bendro prašymo pateikimo nebuvo pasiutligės atvejų ir nėra žinių, kad atitinkamų valstybių narių teritorijoje ar jos dalyse pasiutligė būtų išplitusi tarp laukinių gyvūnų, remiantis a punkte nurodytomis sistemomis;

c)

prašymą pateikusios valstybės narės taiko efektyvias ir veiksmingas kontrolės priemones, kad užkirstų kelią pasiutligės atsiradimui ir išplitimui savo teritorijoje;

d)

prašymas dėl nuo 6 straipsnio b punkto nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti pagrįstas ir proporcingas, atsižvelgiant į pavojų visuomenės arba gyvūnų sveikatai, susijusį su nepaskiepytų I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnų augintinių tiesioginiu vežimu nekomerciniais tikslais iš vienos prašymą pateikusios valstybės narės į kitą prašymą pateikusią valstybę narę arba jos teritorijos dalį.

a)

jie yra paženklinti arba apibūdinti laikantis pagal 17 straipsnio 2 dalį patvirtintų reikalavimų;

b)

jie atitinka bet kurias pagal 19 straipsnio 1 dalį patvirtintas prevencines sveikatos apsaugos priemones, skirtas apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų;

c)

juos vežant lydi identifikavimo dokumentas, tinkamai užpildytas ir išduotas pagal 29 straipsnį.

a)

taikomos proporcingai pavojui visuomenės arba gyvūnų sveikatai, susijusiam su tų rūšių gyvūnų augintinių vežimu nekomerciniais tikslais, ir

b)

nėra griežtesnės nei taikomosios prekybai tų rūšių gyvūnais pagal Direktyvą 92/65/EEB arba Direktyvą 2006/88/EB.

a)

jie paženklinti pagal 17 straipsnio 1 dalį;

b)

jie paskiepyti nuo pasiutligės vakcina, atitinkančia III priede nurodytus galiojimo reikalavimus;

c)

jie ištirti dėl pasiutligės, atliekant pasiutligės antikūnų titravimo tyrimą, atitinkantį IV priede nurodytus galiojimo reikalavimus;

d)

jie atitinka bet kurias pagal 19 straipsnio 1 dalį patvirtintas prevencines sveikatos apsaugos priemones, skirtas apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų;

e)

juos vežant lydi identifikavimo dokumentas, tinkamai užpildytas ir išduotas pagal 26 straipsnį.

a)

savininkas arba įgaliotas asmuo iš anksto pateikė paraišką leidimui gauti, o valstybė narė išdavė tokį leidimą, ir

b)

šunys yra patikrinti dėl atitikties pagal 34 straipsnio 2 dalį kompetentingos valdžios institucijos tuo tikslu paskirtoje vietoje ir atsižvelgiant į šios dalies a punkte nurodytame leidime išdėstytas sąlygas.

a)

jaunesni nei 12 savaičių ir nepaskiepyti nuo pasiutligės arba

b)

12–16 savaičių amžiaus ir yra paskiepyti nuo pasiutligės, tačiau dar neatitinka III priedo 2 punkto e papunkčio galiojimo reikalavimų.

a)

savininkas arba įgaliotas asmuo pateikia pasirašytą deklaraciją, kad gyvūnai augintiniai nuo gimimo iki vežimo nekomerciniais tikslais neturėjo jokio sąlyčio su laukiniais pasiutligei imlių rūšių gyvūnais, arba

b)

su gyvūnais augintiniais vežama motina, nuo kurios jie tebėra priklausomi, ir iš motiną lydinčio identifikavimo dokumento galima nustatyti, kad prieš jauniklių gimimą motina buvo skiepyta nuo pasiutligės vakcina, atitinkančia III priede nurodytus galiojimo reikalavimus.

a)

arba tiesiogiai;

b)

po to, kai jie buvo laikyti vienoje arba keliose iš tų teritorijų ar trečiųjų šalių, arba

c)

vežus juos tranzitu per kitas nei pagal 13 straipsnio 1ar 2 dalis parengtame sąraše išvardytas teritorijas arba trečiąsias šalis, jeigu savininkas arba įgaliotas asmuo pateikia pasirašytą deklaraciją, kad vežami tranzitu gyvūnai augintiniai neturėjo jokio sąlyčio su pasiutligei imlių rūšių gyvūnais ir yra saugiai uždaryti transporto priemonėje arba tarptautinio oro uosto teritorijoje.

a)

pranešimas kompetentingoms valdžios institucijoms apie pasiutligės atvejus yra būtinas;

b)

bent dvejus metus prieš pateikiant prašymą veikia veiksminga pasiutligės stebėjimo sistema, kuriai taikomas būtiniausias reikalavimas, kad būtų vykdoma ankstyvo nustatymo programa siekiant užtikrinti gyvūnų, kurie įtariami sergą pasiutlige, nustatymą ir pranešimą apie juos;

c)

jų veterinarijos ir kontrolės tarnybų struktūra ir organizacija, tokių tarnybų įgaliojimai, joms taikoma priežiūra ir jų turimos priemonės, įskaitant personalą ir laboratorijų pajėgumus, yra pakankamos, kad:

d)

pasiutligės prevencijos ir kontrolės taisyklės yra taikomos ir veiksmingai įgyvendinamos mažinant gyvūnų augintinių riziką užsikrėsti, įskaitant gyvūnų augintinių importo iš kitų šalių ar teritorijų taisykles ir atitinkamais atvejais:

e)

taikomos vakcinų nuo pasiutligės licencijų išdavimo ir prekybos jais taisyklės.

a)

jie yra paženklinti arba aprašyti laikantis pagal 17 straipsnio 2 dalį patvirtintų reikalavimų;

b)

jie atitinka bet kurias pagal 19 straipsnio 1 dalį patvirtintas prevencines sveikatos apsaugos priemones, skirtas apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų;

c)

vežant juos lydi identifikavimo dokumentas, tinkamai užpildytas ir išduotas pagal 31 straipsnį;

d)

jie yra įvežami per keliautojų įvažiavimo punktą, kai atvežami iš kitų teritorijų arba trečiųjų šalių nei išvardytosios pagal 15 straipsnį.

a)

taikomos proporcingai pavojui visuomenės arba gyvūnų sveikatai, susijusiam su tų rūšių gyvūnų augintinių vežimu nekomerciniais tikslais; ir

b)

nėra griežtesnės nei taikomosios importuojamiems tų rūšių gyvūnams pagal Direktyvą 92/65/EEB arba Direktyvą 2006/88/EB.

a)

San Marinas ir Italija;

b)

Vatikanas ir Italija;

c)

Monakas ir Prancūzija;

d)

Andora ir Prancūzija;

e)

Andora ir Ispanija;

f)

Norvegija ir Švedija;

g)

Farerų Salos ir Danija;

h)

Grenlandija ir Danija.

a)

taisyklės, pagal kurias valstybės narės arba jų dalys skirstomos į kategorijas atsižvelgiant į gyvūnų sveikatos padėtį jose ir į jų stebėjimo bei pranešimų teikimo sistemas tam tikrų kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų atžvilgiu;

b)

sąlygos, kurias valstybės narės turi įvykdyti, kad galėtų toliau taikyti 2 dalyje nurodytas prevencines sveikatos apsaugos priemones;

c)

2 dalyje nurodytų prevencinių sveikatos apsaugos priemonių taikymo ir dokumentavimo prieš vežant nekomerciniais tikslais gyvūnus augintinius sąlygos;

d)

leidimo taikyti nuo 2 dalyje nurodytų prevencinių sveikatos apsaugos priemonių leidžiančią nukrypti nuostatą suteikimo tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis sąlygos.

a)

atsakiklio arba tatuiruotės vieta ir atsakiklio arba tatuiruotės implantavimo ar darymo data arba jų skaitymo data, taip pat abėcėlinis-skaitmeninis atsakiklio teikiamas ar tatuiruotėje pavaizduotas kodas;

b)

gyvūno augintinio vardas rūšis, veislė, lytis, spalva, savininko nurodyta gimimo data ir visi kiti įsidėmėtini ar skiriamieji požymiai ar ypatybės;

c)

savininko vardas, pavardė ir kontaktiniai duomenys;

d)

identifikavimo dokumentą išduodančio arba jį užpildančio įgalioto veterinarijos gydytojo vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys ir parašas;

e)

savininko parašas;

f)

išsami informacija apie skiepijimą nuo pasiutligės;

g)

kraujo mėginių pasiutligės antikūnų titravimo tyrimui atlikti paėmimo data;

h)

atitikties bet kurioms prevencinėms sveikatos apsaugos priemonėms apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų, patvirtinimas;

i)

kita svarbi informacija apie gyvūno augintinio sveikatos būklę.

a)

jis įsitikina, kad gyvūnas augintinis paženklintas pagal 17 straipsnio 1 dalį;

b)

jis tinkamai užpildo reikiamus identifikavimo dokumento laukelius, pateikdamas 21 straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytą informaciją, ir

c)

savininkas pasirašo identifikavimo dokumentą.

a)

atsakiklio arba tatuiruotės vieta ir atsakiklio arba tatuiruotės implantavimo ar darymo data arba jų skaitymo data, taip pat abėcėlinis-skaitmeninis atsakiklio teikiamas ar tatuiruotėje pavaizduotas kodas;

b)

gyvūno augintinio rūšis, veislė, savininko nurodyta gimimo data, lytis ir spalva;

c)

unikalus sertifikato referencinis numeris;

d)

savininko arba įgalioto asmens vardas, pavardė ir kontaktiniai duomenys;

e)

identifikavimo dokumentą išduodančio pareigūno arba įgalioto veterinarijos gydytojo vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys ir parašas;

f)

išsami informacija apie skiepijimą nuo pasiutligės;

g)

kraujo mėginių pasiutligės antikūnų titravimo tyrimui atlikti paėmimo data;

h)

atitikties bet kurios prevencinėms sveikatos apsaugos priemonėms apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų, patvirtinimas;

i)

patvirtinančios kompetentingos valdžios institucijos atstovo vardas, pavardė ir parašas;

j)

34 straipsnyje numatytus patikrinimus atliekančios kompetentingos valdžios institucijos atstovo pavadinimas, jos atstovo parašas ir kontaktiniai duomenys, taip pat šių patikrinimų atlikimo data;

k)

kita svarbi informacija apie gyvūno augintinio sveikatos būklę.

a)

įsitikina, kad gyvūnas augintinis paženklintas pagal 17 straipsnio 1 dalį, ir

b)

tinkamai užpildo reikiamus identifikavimo dokumento laukelius, įrašydamas 25 straipsnio 1 dalies a–h punktuose nurodytą informaciją, taip patvirtindamas atitiktį 10 straipsnio 1 dalies a punkte ir, kai taikytina, 10 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktuose nurodytoms sąlygoms.

a)

identifikavimo dokumentas yra išduotas vienoje iš teritorijų ar trečiųjų šalių, išvardytų pagal 13 straipsnio 1 dalį, arba

b)

tokie gyvūnai augintiniai įvežami į valstybę narę po to, kai į teritoriją ar trečiąją šalį arba tranzitu per jas jie buvo vežami iš valstybės narės, ir identifikavimo dokumentas buvo užpildytas ir išduotas įgalioto veterinarijos gydytojo ir juo patvirtinama, kad prieš išvežant gyvūnus augintinius iš Sąjungos:

a)

ženklo ypatybės arba gyvūno augintinio apibūdinimas, kaip numatyta 17 straipsnio 2 dalyje;

b)

gyvūno augintinio rūšis ir atitinkamais atvejais veislė, gimimo data, kaip patvirtinta savininko, lytis ir spalva;

c)

savininko vardas, pavardė ir kontaktiniai duomenys;

d)

identifikavimo dokumentą išduodančio arba jį užpildančio įgalioto veterinarijos gydytojo vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys ir parašas;

e)

savininko parašas;

f)

duomenys apie bet kurias prevencines sveikatos apsaugos priemones, skirtas apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų;

g)

kita svarbi informacija apie gyvūno augintinio sveikatos būklę.

a)

jis įsitikina, kad gyvūnas augintinis paženklintas arba apibūdintas pagal 17 straipsnio 2 dalį;

b)

jis tinkamai užpildo reikiamus laukelius, pateikdamas informaciją, nurodytą 28 straipsnio 1 dalies a–d punktuose, ir

c)

savininkas pasirašo identifikavimo dokumentą.

a)

ženklo ypatybės arba gyvūno augintinio apibūdinimas, kaip numatyta 17 straipsnio 2 dalyje;

b)

gyvūno augintinio rūšis ir atitinkamais atvejais veislė, gimimo data, kaip patvirtinta savininko, lytis ir spalva;

c)

savininko arba įgalioto asmens vardas, pavardė ir kontaktiniai duomenys;

d)

išduodančio pareigūno arba įgalioto veterinarijos gydytojo vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys ir parašas;

e)

unikalus sertifikato referencinis numeris;

f)

duomenys apie bet kurias prevencines sveikatos apsaugos priemones, skirtas apsisaugoti nuo kitų nei pasiutligė ligų arba infekcijų;

g)

patvirtinančios kompetentingos valdžios institucijos atstovo vardas, pavardė ir parašas;

h)

34 straipsnyje numatytus patikrinimus atliekančios kompetentingos valdžios institucijos atstovo pavadinimas, jos atstovo parašas ir kontaktiniai duomenys, taip pat šių patikrinimų atlikimo data;

i)

kita svarbi informacija apie gyvūno augintinio sveikatos būklę.

a)

įsitikina, kad gyvūnas augintinis paženklintas arba aprašytas pagal 17 straipsnio 2 dalį, ir

b)

tinkamai užpildo reikiamus identifikavimo dokumento laukelius, įrašydamas 30 straipsnio 1 dalies a–f punktuose nurodytą informaciją, taip patvirtindamas, kai taikoma, atitiktį 14 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodytoms sąlygoms.

a)

savininkas iš anksto pateikė paraišką leidimui gauti ir paskirties valstybė narė tokį leidimą išdavė;

b)

gyvūnai augintiniai tam tikrą laiką, būtiną, kad jie atitiktų tas sąlygas, bet ne ilgiau kaip šešis mėnesius, izoliuojami oficialiai prižiūrint:

a)

pateikti pagal šį reglamentą reikalaujamą gyvūno augintinio identifikavimo dokumentą, įrodantį atitiktį tokiam vežimui taikomiems reikalavimams; ir

b)

leidžia atlikti tuos gyvūno augintinio patikrinimus.

a)

pateikia pagal šį reglamentą reikalaujamą gyvūno augintinio identifikavimo dokumentą, įrodantį atitiktį tokiam vežimui taikomiems reikalavimams, ir

b)

leidžia atlikti tuos gyvūno augintinio patikrinimus.

a)

visapusiškai žinotų III skyriuje nustatytas taisykles ir kad jos pareigūnai būtų baigę toms taisyklėms įgyvendinti būtinus mokymus;

b)

registruotų, kiek iš viso atlikta tokių patikrinimų ir kiek tų patikrinimų metu nustatyta neatitikties atvejų, ir

c)

atitinkamame identifikavimo dokumento laukelyje patvirtintų atliktus patikrinimus, kai toks patvirtinimas būtinas dėl vežimo nekomerciniais tikslais į kitas valstybes nares, kaip numatyta 24 straipsnio 1 dalyje.

a)

gyvūną augintinį grąžinti į jo išsiuntimo šalį ar teritoriją;

b)

gyvūną augintinį izoliuoti oficialiai prižiūrint tam tikrą laiką, būtiną, kad jis atitiktų II arba III skyriuose nustatytas sąlygas, arba

c)

kraštutiniu atveju sunaikinti gyvūną augintinį pagal taikomas nacionalines taisykles, susijusias su gyvūnų augintinių apsauga juos nugaišinant, jei jo grąžinti neįmanoma arba jį izoliuoti nėra praktiška.

a)

arba bus grąžinti į savo išsiuntimo šalį ar teritoriją, arba

b)

dėl tų gyvūnų augintinių bus priimtas kitas administracinis sprendimas.

a)

sustabdyti nekomercinį gyvūnų augintinių vežimą arba tranzitą iš visos atitinkamos valstybės narės teritorijos ar jos teritorijos dalies arba iš atitinkamos teritorijos ar trečiosios šalies;

b)

nustatyti specialias sąlygas, taikomas nekomerciniais tikslais vežant gyvūnus augintinius iš visos atitinkamos valstybės narės teritorijos ar jos teritorijos dalies arba iš atitinkamos teritorijos ar trečiosios šalies.

a)

tai, kokią kvalifikaciją privalo turėti atsakiklius implantuojantys asmenys, kaip numatyta 18 straipsnyje;

b)

leidimą I priedo A dalyje išvardytų rūšių gyvūnų augintinių jauniklių atveju nesilaikyti skiepijimo nuo pasiutligės sąlygos, kaip numatyta 7 ir 11 straipsniuose;

c)

sąlygas, taikomas į valstybių narių teritoriją nekomerciniais tikslais vežant gyvūnus augintinius:

d)

keliautojų įvažiavimo punktų sąrašą, parengtą pagal 34 straipsnio 3 dalį, taip pat apie kompetentingą valdžios instituciją, paskirtą atlikti patikrinimus, kaip nurodyta 34 straipsnio 4 dalyje;

e)

jų nacionalinėmis taisyklėmis nustatytas sąlygas, taikomas nekomerciniais tikslais vežant į valstybių narių teritoriją I priedo B dalyje išvardytų rūšių gyvūnus augintinius, kaip numatyta 9 straipsnio 3 dalyje ir 14 straipsnio 3 dalyje;

f)

vakcinas nuo pasiutligės, kurioms valstybių narių kompetentinga valdžios institucija suteikė rinkodaros leidimus, kaip numatyta III priedo 1 punkto b papunktyje, ir visų pirma apie atitinkamą skiepijimo protokolą.

a)

nuorodas į valstybių narių informacinius interneto puslapius ir

b)

šio straipsnio 2 dalies b, d ir e punktuose nurodytą informaciją ir informaciją, su kuria leista susipažinti visuomenei pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą, atitinkamai papildomomis kalbomis.

a)

parengtas pagal Sprendimu 2003/803/EB nustatytą paso pavyzdį ir

b)

išduotas iki 2014 m. gruodžio 29 d.

a)

parengtas pagal Sprendimo 2011/874/ES II priede patiektą sertifikato pavyzdį arba atitinkamais atvejais Sprendimu 2003/803/EB nustatytą paso pavyzdį ir

b)

išduotas iki 2014 m. gruodžio 29 d.

28.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 178/27

(1)

2007 m. gegužės 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/23/EB dėl pirotechnikos gaminių pateikimo į rinką (3) buvo iš esmės keičiama (4). Kadangi šią direktyvą reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo ji turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 765/2008, nustatančiu su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus (5), nustatomos atitikties vertinimo įstaigų akreditavimo taisyklės, numatoma gaminių rinkos priežiūros ir gaminių iš trečiųjų šalių tikrinimo sistema bei nustatomi bendrieji žymėjimo „CE“ ženklu principai;

(3)

2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 768/2008/EB dėl bendrosios gaminių pardavimo sistemos (6) nustatomi bendrieji principai ir orientacinės nuostatos, skirtos taikyti sektorių teisės aktams, siekiant nustatyti nuoseklų tų teisės aktų pakeitimo ar jų naujos redakcijos rengimo pagrindą. Direktyva 2007/23/EB turėtų būti pritaikyta prie to sprendimo;

(4)

valstybėse narėse galiojantys įstatymai ir kiti teisės aktai dėl pirotechnikos gaminių tiekimo rinkai yra skirtingi, visų pirma nuostatos, susijusios su sauga ir darbiniais parametrais;

(5)

valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie gali sudaryti prekybos kliūtis Sąjungoje, reikia suderinti, siekiant užtikrinti laisvą pirotechnikos gaminių judėjimą vidaus rinkoje ir tuo pačiu metu aukštą žmonių sveikatos apsaugos ir saugos lygį bei vartotojų ir profesionalių galutinių naudotojų apsaugą. Toks aukštas saugos lygis turėtų apimti pirotechnikos gaminių naudotojams nustatytų atitinkamų amžiaus apribojimų laikymąsi;

(6)

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/15/EEB dėl civiliniam naudojimui skirtų sprogmenų pateikimo į rinką ir jos priežiūros nuostatų suderinimo (7) netaikoma pirotechnikos gaminiams;

(7)

sauga sandėliavimo metu reglamentuojama 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (8), kurioje nustatomi saugos reikalavimai įmonėms, kuriose laikomi sprogmenys, įskaitant pirotechnikos medžiagas;

(8)

kalbant apie vežimo saugą, pirotechnikos gaminių vežimo taisyklės numatytos tarptautinėse konvencijose ir susitarimuose, įskaitant Jungtinių Tautų rekomendacijas dėl pavojingų krovinių vežimo. Todėl šiems aspektams neturėtų būti taikoma ši direktyva;

(9)

ši direktyva turėtų būti taikoma visų rūšių tiekimui, įskaitant nuotolinį pardavimą;

(10)

ši direktyva neturėtų būti taikoma tiems pirotechnikos gaminiams, kuriems taikoma 1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 96/98/EB dėl laivų įrenginių (9) ir atitinkamos joje minimos tarptautinės konvencijos. Ji taip pat neturėtų būti taikoma kapsulėms su sprogstamąja medžiaga, kurios skirtos žaislams, kuriems taikoma 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/48/EB dėl žaislų saugos (10);

(11)

gamintojo pagaminti fejerverkai asmeniniam naudojimui, kuriuos valstybė narė, kurioje yra įsisteigęs gamintojas, yra patvirtinusi tik naudojimui jos teritorijoje ir kurie lieka tos valstybės narės teritorijoje, neturėtų būti laikomi tiekiamais rinkai, todėl nebūtina, kad jie atitiktų šią direktyvą;

(12)

tais atvejais, kai įvykdomi šioje direktyvoje nustatyti reikalavimai, valstybės narės neturėtų galėti uždrausti, apriboti ar trukdyti laisvo pirotechnikos gaminių judėjimo. Ši direktyva turėtų būti taikoma nedarant poveikio nacionalinės teisės aktams dėl leidimų išdavimo gamintojams, platintojams ir importuotojams valstybėse narėse;

(13)

pirotechnikos gaminiai turėtų apimti fejerverkus, teatro pirotechnikos gaminius ir kitus techninės paskirties pirotechnikos gaminius, pvz., saugos oro pagalvėse arba saugos diržų įtempimo ribotuvuose naudojamus dujų generatorius;

(14)

siekiant užtikrinti aukštą apsaugos lygį, pirotechnikos gaminiai, atsižvelgiant į jų naudojimo tipą, paskirtį arba keliamo triukšmo lygį, turėtų būti klasifikuojami pagal jų pavojaus lygį;

(15)

atsižvelgiant į pirotechnikos gaminių keliamą pavojų, reikėtų nustatyti šių gaminių tiekimo asmenims ir naudojimo leistinas amžiaus ribas, bei užtikrinti, kad jų etiketėse būtų nurodyta pakankamai tinkamos informacijos apie saugų naudojimą, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir saugą bei aplinką. Tam tikri pirotechnikos gaminiai turėtų būti tiekiami tik asmenims, turintiems reikiamų žinių, įgūdžių ir patirties. Nustatant transporto priemonėms skirtų pirotechnikos gaminių ženklinimo reikalavimus, reikėtų atsižvelgti į šiuo metu taikomą praktiką ir į tai, kad tie gaminiai tiekiami tik profesionaliems naudotojams;

(16)

pirotechnikos gaminių, ypač fejerverkų, naudojimas labai priklauso nuo skirtingų kultūrinių įpročių ir tradicijų atitinkamose valstybėse narėse. Todėl reikia leisti valstybėms narėms imtis nacionalinių priemonių, kad dėl, inter alia, visuomenės saugumo ar sveikatos ir saugos priežasčių jos apribotų tam tikrų pirotechnikos gaminių kategorijų naudojimą ar pardavimą plačiajai visuomenei;

(17)

ekonominės veiklos vykdytojai turėtų būti atsakingi už pirotechnikos gaminių atitiktį šios direktyvos reikalavimams jų atitinkamo vaidmens tiekimo grandinėje atžvilgiu, kad būtų užtikrintas aukštas visuomenės interesų, kaip antai sveikatos ir saugos, apsaugos lygis ir vartotojų apsauga bei sąžininga konkurencija Sąjungos rinkoje;

(18)

visi tiekimo ir platinimo grandinėje veikiantys ekonominės veiklos vykdytojai turėtų imtis tinkamų priemonių siekdami užtikrinti, kad visi jų rinkai tiekiami pirotechnikos gaminiai atitiktų šią direktyvą. Reikia aiškiai ir proporcingai paskirstyti pareigas, kurios atitiktų kiekvieno tiekimo ir platinimo grandinėje dalyvaujančio ekonominės veiklos vykdytojo vaidmenį;

(19)

tam, kad būtų pagerinti ekonominės veiklos vykdytojų, rinkos priežiūros institucijų ir vartotojų ryšiai, valstybės narės turėtų skatinti ekonominės veiklos vykdytojus papildomai be pašto adreso įtraukti interneto svetainės adresą;

(20)

gamintojas gerai išmano projektavimo ir gamybos procesą, todėl gali geriausiai atlikti atitikties vertinimo procedūrą. Todėl atitikties vertinimas turėtų išlikti tik gamintojo pareiga;

(21)

būtina užtikrinti, kad iš trečiųjų šalių į Sąjungos rinką patenkantys pirotechnikos gaminiai atitiktų šios direktyvos reikalavimus, visų pirma, kad gamintojai būtų atlikę tinkamas tų pirotechnikos gaminių atitikties vertinimo procedūras. Todėl reikėtų įtvirtinti nuostatą, kad importuotojai užtikrintų, jog jų rinkai pateikiami pirotechnikos gaminiai atitiktų šios direktyvos reikalavimus ir kad jie nepateiktų rinkai tokių reikalavimų neatitinkančių arba pavojų keliančių pirotechnikos gaminių. Taip pat reikėtų įtvirtinti nuostatą, kad importuotojai užtikrintų, jog buvo atliktos atitikties vertinimo procedūros ir kad gamintojas paženklino pirotechnikos gaminius ir parengė dokumentus, jog kompetentingos nacionalinės institucijos galėtų juos patikrinti;

(22)

platintojas tiekia pirotechnikos gaminį rinkai po to, kai jį rinkai pateikia gamintojas ar importuotojas, todėl jis turi deramai pasirūpinti, kad tvarkydamas pirotechnikos gaminį nepadarytų neigiamo poveikio jo atitikčiai;

(23)

ekonominės veiklos vykdytojas, pateikiantis pirotechnikos gaminį rinkai savo vardu ar naudodamas savo prekės ženklą arba pakeičiantis pirotechnikos gaminį taip, kad gali pasikeisti jo atitiktis šios direktyvos reikalavimams, turėtų būti laikomas gamintoju ir jam turėtų tekti gamintojo pareigos;

(24)

platintojai ir importuotojai yra glaudžiai susiję su rinka, todėl jie turėtų būti įtraukti į kompetentingų nacionalinių institucijų atliekamą rinkos priežiūros darbą ir būti pasirengę aktyviai jame dalyvauti teikdami toms institucijoms visą būtiną informaciją apie atitinkamą pirotechnikos gaminį;

(25)

saugodami pagal šią direktyvą reikalaujamą informaciją, skirtą identifikuoti kitus veiklos vykdytojus, nereikalaujama, kad ekonominės veiklos vykdytojai atnaujintų tokią informaciją apie kitus ekonominės veiklos vykdytojus, kurie jiems patiekė pirotechnikos gaminį, arba kuriems jie patiekė pirotechnikos gaminį;

(26)

siekiant apsaugoti vartotojus ir užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, reikėtų nustatyti pirotechnikos gaminių esminius saugos reikalavimus;

(27)

kai kuriuose pirotechnikos gaminiuose, konkrečiai, transporto priemonėms skirtuose pirotechnikos gaminiuose (kaip antai saugos oro pagalvių dujų generatoriuose) yra nedidelis komercinių sprogstamųjų medžiagų ir karinių sprogmenų kiekis. Priėmus Direktyvą 2007/23/EB tapo akivaizdu, kad nebus galima pakeisti tų medžiagų tais atvejais, kai jos yra naudojamos kaip priedai sprogiuosiuose mišiniuose energinei pusiausvyrai pagerinti. Todėl reikėtų iš dalies pakeisti esminį saugos reikalavimą, kuriuo ribojamas komercinių sprogstamųjų medžiagų ir karinių sprogmenų naudojimas;

(28)

kad būtų lengviau vertinti atitiktį šioje direktyvoje numatytiems esminiams saugos reikalavimams, būtina numatyti pirotechnikos gaminių, atitinkančių darniuosius standartus, kurie priimami pagal 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1025/2012 dėl Europos standartizacijos, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos direktyvos 89/686/EEB ir 93/15/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/9/EB, 94/25/EB, 95/16/EB, 97/23/EB, 98/34/EB, 2004/22/EB, 2007/23/EB, 2009/23/EB ir 2009/105/EB (11), kad būtų nustatytos išsamios techninės tų reikalavimų specifikacijos, atitikties prielaidą;

(29)

Reglamente (ES) Nr. 1025/2012 numatyta prieštaravimo darniesiems standartams procedūra, kuri taikoma, kai tie standartai ne visiškai atitinka šios direktyvos reikalavimus;

(30)

kad ekonominės veiklos vykdytojai galėtų įrodyti, kad jų rinkai tiekiami pirotechnikos gaminiai atitinka esminius saugos reikalavimus, o kompetentingos valdžios institucijos galėtų užtikrinti tų gaminių atitiktį esminiams reikalavimams, būtina numatyti atitikties vertinimo procedūras. Sprendime Nr. 768/2008/EB nustatyti atitikties vertinimo procedūrų moduliai, apimantys procedūras nuo nuosaikiausios iki griežčiausios proporcingai galimam susijusios rizikos ir reikiamos saugos lygiui. Siekiant užtikrinti, kad visuose sektoriuose procedūros būtų taikomos nuosekliai, ir siekiant išvengti ad hoc variantų, atitikties vertinimo procedūros turėtų būti pasirenkamos iš tų modulių;

(31)

gamintojai turėtų parengti ES atitikties deklaraciją ir joje pateikti pagal šią direktyvą reikalaujamą informaciją apie pirotechnikos gaminio atitiktį šios direktyvos ir kitų susijusių derinamųjų Sąjungos teisės aktų reikalavimams;

(32)

tam, kad būtų užtikrinta efektyvi prieiga prie informacijos rinkos priežiūros tikslais, informacija, kurios reikia, kad būtų galima nustatyti visus taikytinus Sąjungos aktus, turėtų būti pateikiama bendroje ES atitikties deklaracijoje. Siekiant sumažinti administracinę naštą ekonominės veiklos vykdytojams, ta bendra ES atitikties deklaracija gali būti byla, sudaryta iš atitinkamų atskirų atitikties deklaracijų;

(33)

„CE“ ženklas, kuriuo nurodoma pirotechnikos gaminio atitiktis, yra matomas viso proceso, apimančio atitikties vertinimą plačiąja prasme, rezultatas. Bendrieji žymėjimo „CE“ ženklu principai yra nustatyti Reglamente (EB) Nr. 765/2008. Šioje direktyvoje reikėtų nustatyti žymėjimo „CE“ ženklu taisykles;

(34)

pagal šioje direktyvoje nustatytas atitikties vertinimo procedūras reikalaujama, kad vertinant atitiktį dalyvautų atitikties vertinimo įstaigos, apie kurias valstybės narės yra pranešusios Komisijai;

(35)

patirtis rodo, kad Direktyvoje 2007/23/EB nustatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti atitikties vertinimo įstaigos, kad apie jas būtų pranešta Komisijai, nėra pakankami, kad visoje Sąjungoje būtų užtikrintas vienodai aukštas notifikuotųjų įstaigų teikiamų paslaugų lygis. Vis dėlto labai svarbu, kad visos notifikuotosios įstaigos savo funkcijas vykdytų vienodai gerai ir sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Todėl atitikties vertinimo įstaigoms, kurios nori, kad apie jas būtų pranešta siekdamos teikti atitikties vertinimo paslaugas, reikia nustatyti privalomus reikalavimus;

(36)

siekiant užtikrinti nuoseklų atitikties vertinimo kokybės lygį, taip pat reikia nustatyti reikalavimus notifikuojančiosioms institucijoms ir kitoms įstaigoms, dalyvaujančioms vertinant ir pranešant apie notifikuotąsias įstaigas ir vykdant jų stebėseną;

(37)

šioje direktyvoje nustatytą sistemą turėtų papildyti akreditacijos sistema, numatyta Reglamente (EB) Nr. 765/2008. Kadangi akreditacija yra labai svarbi atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos vertinimo priemonė, reikėtų ją taikyti ir pranešimo tikslais;

(38)

Reglamente (EB) Nr. 765/2008 numatytą skaidrią akreditaciją, kuria užtikrinamas būtinas pasitikėjimo atitikties sertifikatais lygis, nacionalinės institucijos visoje Sąjungoje turėtų laikyti pageidautinu atitikties vertinimo įstaigų techninės kompetencijos įrodymo būdu. Vis dėlto nacionalinės institucijos gali manyti turinčios tam vertinimui atlikti tinkamų priemonių. Tokiais atvejais siekdamos užtikrinti tinkamą kitų nacionalinių institucijų atlikto vertinimo patikimumo lygį jos turėtų Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pateikti reikiamus patvirtinamuosius dokumentus, įrodančius įvertintų atitikties vertinimo įstaigų atitiktį atitinkamiems norminiams reikalavimams;

(39)

dažnai atitikties vertinimo įstaigos dalį savo veiklos, susijusios su atitikties vertinimu, paveda atlikti subrangovams arba joms pavaldžioms įstaigoms. Siekiant užtikrinti reikiamą Sąjungos rinkai pateikiamų pirotechnikos gaminių apsaugos lygį, labai svarbu, kad subrangovai ir pavaldžiosios įstaigos atitiktų tuos pačius atitikties vertinimo užduočių atlikimo reikalavimus, kurie yra taikomi notifikuotosioms įstaigoms. Todėl svarbu, kad vertinant notifikuotinų įstaigų kompetenciją bei veiklos rezultatus ir atliekant notifikuotojų įstaigų stebėseną taip pat būtų vertinama subrangovų bei pavaldžių įstaigų veikla ir atliekama šios veiklos stebėsena;

(40)

būtina pasirūpinti, kad pranešimo procedūra būtų veiksmingesnė ir skaidresnė ir visų pirma pritaikyti ją prie naujų technologijų, kad ją būtų galima atlikti internetu;

(41)

notifikuotosios įstaigos gali teikti paslaugas visoje Sąjungoje, todėl tikslinga suteikti valstybėms narėms ir Komisijai galimybę pareikšti prieštaravimą dėl notifikuotosios įstaigos. Todėl svarbu nustatyti laikotarpį, per kurį būtų galima išnagrinėti visus abejonių ar susirūpinimą dėl atitikties vertinimo įstaigų kompetencijos keliančius klausimus prieš šioms įstaigoms pradedant veikti kaip notifikuotosioms įstaigoms;

(42)

dėl konkurencingumo labai svarbu, kad notifikuotosios įstaigos atitikties vertinimo procedūras taikytų taip, kad ekonominės veiklos vykdytojams neatsirastų nereikalingos naštos. Dėl tos pačios priežasties ir siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visiems ekonominės veiklos vykdytojams reikia užtikrinti, kad atitikties vertinimo procedūros būtų taikomos techniškai nuosekliai. Geriausias būdas tai pasiekti – notifikuotosioms įstaigoms tinkamai koordinuoti tarpusavio veiksmus ir bendradarbiauti;

(43)

valstybės narės turėtų imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad pirotechnikos gaminius būtų galima pateikti rinkai tik tuomet, jei jie tinkamai laikomi, naudojami pagal numatytą paskirtį arba sąlygomis, kurias galima pagrįstai numatyti, ir nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir saugai. Pirotechnikos gaminiai turėtų būti laikomi neatitinkantys šioje direktyvoje nustatytų esminių saugos reikalavimų tik naudojimo sąlygomis, kurias galima pagrįstai numatyti, t. y. kai toks jų naudojimas atsirastų dėl teisėto ir iš anksto nuspėjamo žmogaus elgesio;

(44)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą būtina patikslinti, kad pirotechnikos gaminiams taikomos Reglamente (EB) Nr. 765/2008 nustatytos Sąjungos rinkos priežiūros ir į Sąjungos rinką įvežamų gaminių kontrolės taisyklės. Šia direktyva neturėtų būti užkirstas kelias valstybėms narėms rinktis kompetentingas institucijas toms užduotims atlikti;

(45)

pirotechnikos gaminių, kurie yra panašūs savo modeliu, paskirtimi arba veikimo būdu, grupes notifikuotosios įstaigos turėtų laikyti gaminių grupėmis;

(46)

būtina apsaugos procedūra, kad būtų galima ginčyti pirotechnikos gaminių atitiktį ar trūkumus. Kad būtų padidintas skaidrumas ir sutrumpintas dokumentų nagrinėjimo laikas, būtina patobulinti esamą apsaugos procedūrą, kad ji taptų efektyvesnė ir būtų pasiremta valstybių narių turimomis ekspertinėmis žiniomis;

(47)

esamą sistemą reikėtų papildyti procedūra, pagal kurią suinteresuotosios šalys būtų informuojamos apie priemones, kurių ketinama imtis dėl pirotechnikos gaminių, keliančių pavojų žmonių sveikatai ar saugai arba kitų su visuomenės interesų apsauga susijusių aspektų požiūriu. Be to, ta sistema turėtų sudaryti sąlygas rinkos priežiūroms institucijoms bendradarbiauti su atitinkamais ekonominės veiklos vykdytojais ir imtis veiksmų tokių pirotechnikos gaminių atžvilgiu ankstesniame etape;

(48)

kai valstybės narės ir Komisija susitaria dėl valstybės narės taikomų priemonių pagrįstumo, Komisija neturėtų imtis papildomų veiksmų, išskyrus atvejus, kai gaminys reikalavimų neatitinka dėl darniojo standarto trūkumų;

(49)

gamintojui ir importuotojui naudinga tiekti saugius pirotechnikos gaminius, kad būtų išvengta išlaidų dėl atsakomybės dėl gaminių su trūkumais, dėl kurių padaryta žalos asmenims ir privačiam turtui. Tuo klausimu 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (12) papildo šią direktyvą, nes Direktyva 85/374/EEB nustatoma griežta gamintojų ir importuotojų atsakomybė bei užtikrinamas tinkamas vartotojų apsaugos lygis. Be to, Direktyva 85/374/EEB nustato, kad notifikuotosios įstaigos turėtų būti tinkamai apdraustos jų profesionalios veiklos atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai jų atsakomybę prisiima valstybė pagal nacionalinę teisę, arba valstybė narė pati tiesiogiai atsako už bandymus;

(50)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Šiais įgaliojimais Komisija turėtų naudotis pagal 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (13);

(51)

patariamoji procedūra turėtų būti taikoma įgyvendinimo aktų priėmimui, kuriais reikalaujama, kad notifikuojančiosios valstybės narės imtųsi korekcinių priemonių notifikuotųjų įstaigų, kurios neatitinka arba nebeatitinka pranešimo apie jas reikalavimų, atžvilgiu;

(52)

nagrinėjimo procedūra turėtų būti taikoma įgyvendinimo aktų priėmimui, kuriais nustatoma vienodo numeravimo sistema, skirta pirotechnikos gaminių identifikavimui, pirotechnikos gaminių numerių registro tvarkymo praktinė tvarka ir reguliaraus duomenų apie nelaimingus atsitikimus, susijusius su pirotechnikos gaminiais, rinkimo ir atnaujinimo tvarka;

(53)

nagrinėjimo procedūra turėtų būti taikoma įgyvendinimo aktų priėmimui dėl reikalavimus atitinkančių pirotechnikos gaminių, kurie kelia pavojų žmonių sveikatai ar saugai ar kitiems viešųjų interesų apsaugos aspektams;

(54)

Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus, kai tinkamai pagrįstais atvejais, susijusiais su reikalavimus atitinkančiais pirotechnikos gaminiais, kurie kelia pavojų žmonių sveikatai ar saugai, yra priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti;

(55)

pagal nusistovėjusią praktiką pagal šią direktyvą įsteigtas komitetas gali vaidinti naudingą vaidmenį nagrinėjant šios direktyvos taikymo klausimus, kuriuos, remiantis Darbo tvarkos taisyklėmis, gali pateikti arba jo pirmininkas, arba valstybės narės atstovas;

(56)

Komisija, naudodamasi teise priimti įgyvendinimo aktus, ir atsižvelgdama į jų specifinį pobūdį, turėtų, netaikydama Reglamento (ES) Nr. 182/2011, nustatyti, ar valstybės narės priemonės, priimtos reikalavimų neatitinkančio pirotechnikos gaminio atžvilgiu, yra pateisinamos;

(57)

valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalinės teisės nuostatas, skyrimo taisykles ir užtikrinti šių taisyklių vykdymą. Sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios;

(58)

gamintojams ir importuotojams reikia skirti laiko, kad iki nacionalinių priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, taikymo pradžios datos jie galėtų pasinaudoti savo teisėmis pagal galiojančias nacionalines taisykles, pvz., parduoti pagamintų gaminių atsargas. Todėl reikia numatyti pagrįstą pereinamojo laikotarpio tvarką, pagal kurią nereikalaujant atitikties tolesniems reikalavimams, kurie taikomi gaminiams, būtų galima rinkai tiekti pirotechnikos gaminius, kurie rinkai jau pateikti pagal Direktyvą 2007/23/EB anksčiau nei nacionalinių priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, taikymo pradžios datą. Todėl platintojai turėtų galėti anksčiau nei nacionalinių priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama šį direktyva, taikymo pradžios datą, tiekti pirotechnikos gaminius, kurie jau buvo pateikti rinkai, t. y. jų atsargas, jau esančias platinimo grandinėje;

(59)

transporto priemonėms skirti pirotechnikos gaminiai suprojektuojami atsižvelgiant į transporto priemonių būvio ciklus, todėl dėl jų reikia specialios pereinamojo laikotarpio tvarkos. Būtina, kad pirotechnikos gaminys atitiktų teisinius reikalavimus, taikomus tuo metu, kai jis pirmą kartą pateikiamas rinkai, transporto priemonės, kuriose jis yra sumontuotas, būvio ciklo laikotarpiu;

(60)

tam, kad būtų užtikrinamas nepertraukiamas kai kurių pirotechnikos gaminių naudojimas, visų pirma automobilių pramonėje, I priedo 4 punktą būtina taikyti nuo 2013 m. liepos 4 d.;

(61)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti, kad rinkoje esantys pirotechnikos gaminiai atitiktų reikalavimus, kuriais nustatomas aukštas sveikatos, saugos ir kitų visuomenės interesų apsaugos lygis, tuo pačiu metu užtikrinant vidaus rinkos veikimą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl jų masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(62)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnės direktyvos nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal Direktyvą 2007/23/EB;

(63)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos nurodytos IV priedo B dalyje perkėlimo į nacionalinę teisę terminais ir taikymo pradžios datomis,

a)

nekomerciniam naudojimui skirtiems pirotechnikos gaminiams, kurie pagal nacionalinę teisę skirti naudoti kariuomenei, policijai arba gaisrininkams;

b)

įrangai, kuriai taikoma Direktyva 96/98/EB;

c)

pirotechnikos gaminiams, skirtiems naudoti aviacinėje kosminėje pramonėje;

d)

specialiai žaislams, kuriems taikoma Direktyva 2009/48/EB, gaminti skirtoms kapsulėms su sprogstamąja medžiaga;

e)

sprogmenims, kuriems taikoma Direktyva 93/15/EEB;

f)

šaudmenims;

g)

gamintojo asmeniniam naudojimui pagamintiems fejerverkams, kuriuos valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs gamintojas, yra patvirtinusios tik naudojimui jos teritorijoje ir kurie lieka tos valstybės narės teritorijoje.

a)

Fejerverkai:

b)

Teatro pirotechnikos gaminiai:

c)

Kiti pirotechnikos gaminiai:

a)

Fejerverkai:

b)

T1 kategorijos teatro pirotechnikos gaminiai ir kiti P1 kategorijos pirotechnikos gaminiai: jaunesniems nei 18 metų.

a)

F4 kategorijos fejerverkų;

b)

T2 kategorijos teatro pirotechnikos gaminių ir kitų P2 kategorijos pirotechnikos gaminių.

a)

F1 kategorija: kai tinkama: užrašas „naudoti tik lauke“ ir mažiausias saugus atstumas;

b)

F2 kategorija: užrašas „naudoti tik lauke“ ir, kai tinkama, mažiausias (-i) saugus (-ūs) atstumas (-ai);

c)

F3 kategorija: užrašas „naudoti tik lauke“ ir mažiausias (-i) saugus (-ūs) atstumas (-ai);

d)

F4 kategorija: užrašas „naudoti tik specialių žinių turintiems asmenims“ ir mažiausias (-i) saugus (-ūs) atstumas (-ai).

a)

T1 kategorija: kai tinkama: užrašas „naudoti tik lauke“ ir mažiausias (-i) saugus (-ūs) atstumas (-ai);

b)

T2 kategorija: užrašas „naudoti tik specialių žinių turintiems asmenims“ ir mažiausias (-i) saugus (-ūs) atstumas (-ai).

a)

kiekvieną ekonominės veiklos vykdytoją, kuris jiems pateikė pirotechnikos gaminį;

b)

kiekvieną ekonominės veiklos vykdytoją, kuriam jie pateikė pirotechnikos gaminį.

a)

ES tipo tyrimą (B modulis) ir, gamintojo pasirinkimu, vieną iš šių procedūrų:

b)

vieneto patikra pagrįstos atitikties (G modulis) procedūrą;

c)

visišku kokybės užtikrinimu pagrįstos atitikties (H modulis) procedūrą, taikomą tik F4 kategorijos fejerverkams.

a)

darbuotojų, turinčių techninių žinių ir pakankamos tinkamos patirties atitikties vertinimo užduotims atlikti;

b)

procedūrų, pagal kurias atliekama atitikties vertinimo veikla, aprašymus, taip užtikrinant skaidrumą ir galimybę tas procedūras atkurti. Ji turi taikyti tinkamą politiką ir procedūras, kuriomis užtikrinamas užduočių, kurias ji atlieka kaip notifikuotoji įstaiga, ir kitų jos užduočių atskyrimas;

c)

procedūrų, pagal kurias ji galėtų vykdyti savo veiklą tinkamai atsižvelgdama į įmonės dydį, veiklos sektorių ir struktūrą, atitinkamo gaminio technologijos sudėtingumą ir į tai, ar gamybos procesas yra masinis, ar serijinis.

a)

turi tinkamą techninį ir profesinį parengimą, apimantį visą atitinkamų rūšių atitikties vertinimo veiklą, kurios atžvilgiu yra pranešta apie atitikties vertinimo įstaigą;

b)

pakankamai gerai išmano atliekamo vertinimo reikalavimus ir turi tinkamus įgaliojimus tiems vertinimams atlikti;

c)

turi reikiamų žinių ir išmano I priede nustatytus esminius saugos reikalavimus, taikomus darniuosius standartus, atitinkamas derinamųjų Sąjungos teisės aktų ir nacionalinės teisės aktų nuostatas;

d)

turi gebėjimų rengti pažymėjimus, įrašus ir ataskaitas, kuriais patvirtinamas vertinimo atlikimo faktas.

a)

kiekvieną atsisakymą išduoti sertifikatą, sertifikato galiojimo apribojimą, laikiną sustabdymą ar panaikinimą;

b)

bet kokias aplinkybes, turinčias įtakos paskelbimo taikymo sričiai ar sąlygoms;

c)

kiekvieną prašymą suteikti informacijos, kurį jos gavo iš rinkos priežiūros institucijų dėl atitikties vertinimo veiklos;

d)

jei prašoma, atitikties vertinimo veiklą, vykdytą pagal suteiktus įgaliojimus, ir bet kokią kitą veiklą, pvz., tarpvalstybiniu mastu vykdytą veiklą ir subrangą.

a)

pirotechnikos gaminys neatitinka reikalavimų, susijusių su žmonių sveikata ar sauga arba su kitais šioje direktyvoje nustatytais visuomenės interesų apsaugos aspektais; arba

b)

16 straipsnyje nurodyti darnieji standartai, kuriais remiantis daryta atitikties prielaida, turi trūkumų.

a)

gaminys „CE“ ženklu pažymėtas pažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 765/2008 30 straipsnį arba šios direktyvos 20 straipsnį;

b)

nepritvirtintas „CE“ ženklas;

c)

gaminys notifikuotosios įstaigos identifikaciniu numeriu, jeigu ta įstaiga dalyvauja atliekant gamybos kontrolę, pažymėtas pažeidžiant 20 straipsnį arba nepažymėtas;

d)

neparengta ES atitikties deklaracija;

e)

ES atitikties deklaracija parengta neteisingai;

f)

techninių dokumentų nėra arba yra ne visi techniniai dokumentai;

g)

8 straipsnio 6 dalyje ir 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta informacija nepateikta, neteisinga ar neišsami;

h)

neįvykdytas bet kuris kitas 8 ar 12 straipsnyje nustatytas administracinis reikalavimas.

a)

9 straipsnio 1 dalyje nurodytą vienodo numeravimo sistemą ir praktinę 33 straipsnio 3 dalyje nurodyto registro tvarkymo tvarką;

b)

praktinę tvarką, taikomą duomenims apie nelaimingus atsitikimus, susijusius su pirotechnikos gaminių naudojimu, nuolat rinkti ir atnaujinti.

28.6.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 178/66

(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnyje nustatyti tikslai išlaikyti, saugoti bei gerinti aplinkos kokybę ir apdairiai bei racionaliai naudoti gamtos išteklius. Šiuo straipsniu įpareigojama, kad visais Sąjungos veiksmais būtų siekiama aukšto lygio aplinkos apsaugos, remiantis atsargumo principu ir principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai visų pirma turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad teršėjas turi atlyginti žalą;

(2)

šios direktyvos tikslas – kuo labiau sumažinti didelių avarijų, susijusių su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, skaičių ir riboti šių avarijų padarinius, taip padidinant jūros aplinkos ir pakrančių ekonomikos apsaugą nuo taršos, nustatant naftos ir dujų saugaus žvalgymo ir gavybos jūroje būtinąsias sąlygas ir ribojant galimus Sąjungos energijos gamybos iš vietos išteklių trikdžius, taip pat tobulinti avarijos atveju taikomus avarijų likvidavimo mechanizmus;

(3)

ši direktyva turėtų būti taikoma ne tik būsimiems jūroje esantiems naftos ir dujų įrenginiams ir būsimoms naftos ir dujų operacijoms, bet ir, taikant pereinamojo laikotarpio nuostatas, esamiems įrenginiams;

(4)

didelės avarijos, susijusios su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, gali sukelti pražūtingų ir nepataisomų padarinių jūros ir pakrančių aplinkai, taip pat jos gali daryti didelį neigiamą poveikį pakrančių ekonomikai;

(5)

avarijos, susijusios su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, visų pirma 2010 m. avarija Meksikos įlankoje, atkreipė visuomenės dėmesį į su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis susijusią riziką ir paskatino persvarstyti tokių operacijų saugos užtikrinimo politiką. Komisija inicijavo jūroje vykdomų naftos ir dujų operacijų peržiūrą ir pradinį savo požiūrį apie jų saugą išdėstė 2010 m. spalio 13 d. komunikate „Naftos ir dujų žvalgymo ir gavybos atviroje jūroje saugos problemos“. 2010 m. spalio 7 d. ir 2011 m. rugsėjo 13 d. Europos Parlamentas šiuo klausimu priėmė rezoliucijas. 2010 m. gruodžio 3 d. valstybių narių energetikos ministrai išdėstė savo pozicijas Tarybos išvadose;

(6)

rizika, susijusi su didelėmis naftos ar dujų avarijomis jūroje, yra didelė. Todėl šia direktyva turėtų būti sumažinta jūros vandenų taršos rizika ir taip prisidėta prie jūros aplinkos apsaugos užtikrinimo, visų pirma geros jūrų aplinkos būklės užtikrinimo arba išlaikymo, pasiekiant ne vėliau kaip 2020 m., t. y. tikslą, nustatytą 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/56/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva) (3);

(7)

vienas pagrindinių Direktyvos 2008/56/EB tikslų – siekis sureguliuoti kumuliacinį visos veiklos poveikį jūrų aplinkai, ir ji yra integruotos jūrų politikos aplinkos srities ramstis. Ta politika yra svarbi jūroje vykdomoms naftos ir dujų operacijoms, nes pagal ją reikalaujama susieti kiekvieno ekonomikos sektoriaus konkrečias problemas su kompleksinio vandenynų, jūrų ir pakrančių suvokimo užtikrinimo bendruoju tikslu, siekiant suformuoti nuoseklų požiūrį į jūras, atsižvelgiant į visus ekonominius, aplinkos ir socialinius aspektus, naudojant jūrų erdvės planavimą ir jūrines žinias;

(8)

naftos ir dujų veikla jūroje vykdoma keliuose Sąjungos regionuose; be to, valstybių narių jūriniuose vandenyse atsirado naujų pokyčių galimybių regionų lygiu, nes dėl technologijų pažangos įmanoma gręžti gręžinius sudėtingesnėje aplinkoje. Naftos ir dujų gavyba jūroje yra svarbus Sąjungos energijos tiekimo saugumo elementas;

(9)

dabartinė skirtinga ir suskaidyta jūroje vykdomų naftos ir dujų operacijų saugos reguliavimo sistema Sąjungoje ir sektoriaus atstovų šiuo metų taikomos saugos priemonės nevisai pakankamai užtikrina, kad visoje Sąjungoje būtų kuo labiau sumažinta avarijų jūroje rizika ir kad valstybių narių jūriniuose vandenyse įvykusi avarija būtų veiksmingiausiai ir laiku likviduota. Pagal šiuo metu galiojančią atsakomybės nustatymo tvarką ne visada įmanoma aiškiai nustatyti atsakingąją šalį, ir tokia šalis gali nesugebėti arba gali būti neįpareigota padengti visų išlaidų, kad atlygintų savo sukeltą žalą. Prieš pradedant naftos ir dujų operacijas jūroje visada turėtų būti aiškiai nustatyta atsakingoji šalis;

(10)

pagal 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/22/EB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų (4) naftos ir dujų operacijos jūroje Sąjungoje gali būti vykdomos tik gavus leidimą. Tokiomis aplinkybėmis licenciją išduodanti institucija turi apsvarstyti techninę ir finansinę riziką ir, kai taikytina, duomenis apie tai, kaip pareiškėjai, prašantys išduoti išimtinio žvalgymo ir gavybos licenciją, anksčiau vykdė savo pareigas. Reikia užtikrinti, kad vertindama techninį ir finansinį licencijos turėtojo pajėgumą licenciją išduodanti institucija taip pat nuodugniai patikrintų jo gebėjimą nuolat vykdyti operacijas saugiai ir veiksmingai visomis sąlygomis, kurias galima numatyti. Vertindamos subjektų, prašančių išduoti leidimą pagal Direktyvą 94/22/EB, finansinį pajėgumą valstybės narės turėtų patikrinti, ar tokie subjektai pateikė tinkamų įrodymų, kad yra arba turi būti numatyta pakankamai išteklių siekiant įvykdyti su didelėmis avarijomis susijusias pareigas;

(11)

reikia patikslinti, kad jūroje vykdomų naftos ir dujų operacijų leidimų pagal Direktyvą 94/22/EB turėtojai taip pat yra atsakingieji „operatoriai“ pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (5), ir šiuo atžvilgiu neturėtų deleguoti atsakomybės savo samdomoms trečiosioms šalims;

(12)

nors bendraisiais leidimais pagal Direktyvą 94/22/EB licencijų turėtojams užtikrinamos išimtinės teisės konkrečioje licencijuotoje teritorijoje žvalgyti arba išgauti naftą arba dujas, toje teritorijoje vykdomoms naftos ir dujų operacijoms jūroje valstybės narės turėtų nuolat taikyti ekspertų atliekamą reguliavimo priežiūrą ir taip užtikrinti, kad būtų taikoma veiksminga kontrolė, kuri padėtų užkirsti kelią didelėms avarijoms bei apriboti jų poveikį asmenims, aplinkai ir energijos tiekimo saugumui;

(13)

naftos ir dujų operacijas jūroje turėtų vykdyti tik licencijų turėtojų arba licenciją išduodančių institucijų paskirti operatoriai. Operatorius gali būti trečioji šalis arba licencijos turėtojas, arba vienas iš licencijos turėtojų, atsižvelgiant į komercinius susitarimus arba nacionalinius administracinius reikalavimus. Operatorius visada turėtų būti subjektas, kuris pirmiausia atsakingas už operacijų saugą, ir turėtų būti visada kompetentingas veikti šioje srityje. Tas vaidmuo skiriasi atsižvelgiant į konkretų veiklos, kurią apima licencija, etapą. Todėl operatoriaus vaidmuo žvalgymo etapu yra eksploatuoti gręžinį, o gavybos etapu – eksploatuoti gavybos įrenginį. Turėtų būti nustatyta, kad atitinkamoje licencijuotoje teritorijoje gręžinio operatorius žvalgymo etapu ir gavybos įrenginio operatorius gali būti tas pats subjektas;

(14)

operatoriai turėtų mažinti didelių avarijų riziką tiek, kiek pagrįstai įmanoma, kol tolesnio rizikos mažinimo sąnaudos būtų visiškai neproporcingos tokio sumažinimo naudos atžvilgiu. Pagrįstas rizikos mažinimo priemonių įgyvendinamumas turėtų būti persvarstomas atsižvelgiant į naujas žinias ir technologijų pokyčius. Vertinant, ar laikas, išlaidos ar pastangos būtų visiškai neproporcingos, palyginti su dėl tolesnio rizikos mažinimo gaunama nauda, reikia atsižvelgti į geriausią praktiką nustatytus rizikos lygius, atitinkančius vykdomas operacijas;

(15)

svarbu užtikrinti, kad visuomenei ankstyvame etape būtų suteikta veiksminga galimybė dalyvauti sprendimų priėmimo procese, susijusiame su operacijomis, kurios gali turėti didelį poveikį aplinkai Sąjungoje. Ši politika atitinka Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, pagal JT/EEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (6) (Orhuso konvencija). Orhuso konvencijos 6 straipsnyje numatytas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus dėl konkrečių veiklos rūšių, išvardytų konvencijos I priede, ir jame neišvardytų veiklos rūšių, kurios gali turėti didelį poveikį aplinkai. Orhuso konvencijos 7 straipsnyje nustatytas reikalavimas, kad visuomenė dalyvautų rengiant su aplinka susijusius planus ir programas;

(16)

Sąjungos teisės aktuose, visų pirma 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (7), 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/35/EB, nustatančioje visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas (8), 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (9) ir 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/18/ES dėl didelių, su pavojingomis cheminėmis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (10) nustatyti atitinkami reikalavimai, susiję su planų ir projektų rengimu. Vis dėlto esantys Sąjungos reikalavimai dėl visuomenės dalyvavimo taikomi ne visoms jūroje vykdomoms naftos ir dujų žvalgymo operacijoms. Visų pirma tai taikytina sprendimų priėmimo procesui, kurio tikslas - pradėti žvalgymo operacijas iš gavybai neskirto įrenginio arba dėl kurio tos operacijos gali būti pradėtos. Vis dėlto tokios žvalgymo operacijos tam tikromis aplinkybėmis gali turėti didelį poveikį aplinkai, todėl sprendimų priėmimo procese turėtų būti užtikrinamas visuomenės dalyvavimas, kaip reikalaujama pagal Orhuso konvenciją;

(17)

Sąjungoje jau yra gerų nacionalinio reguliavimo, susijusio su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, standartų pavyzdžių. Tačiau visoje Sąjungoje jie taikomi nenuosekliai ir nė viena valstybė narė dar nėra į savo teisės aktus įtraukusi visų geriausios reguliavimo praktikos, susijusios su didelių avarijų prevencija ar jų padarinių žmogaus gyvybei, sveikatai ir aplinkai ribojimu, pavyzdžių. Geriausia reguliavimo praktika yra būtina siekiant nustatyti veiksmingą reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinti aukščiausi saugos standartai ir saugoma aplinka, o tą galima pasiekti, inter alia, integruojant susijusias funkcijas į vieną kompetentingą valdžios instituciją, kuri galėtų naudotis vienos ar kelių nacionalinių institucijų ištekliais;

(18)

pagal 1992 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvą 92/91/EEB dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos gerinimo būtiniausių reikalavimų, taikomų naudingųjų iškasenų gavybos mechaniniais gręžiniais įmonėse (vienuoliktoji atskira direktyva, kaip apibrėžta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (11),su darbuotojais ir (arba) jų atstovais turėtų būtų konsultuojamasi dėl su sauga ir sveikata darbe susijusių klausimų ir jiems turėtų būti leidžiama dalyvauti diskusijose dėl visų su sauga ir sveikata darbe susijusių klausimų. Be to, remiantis geriausia praktika Sąjungoje konsultavimosi mechanizmus oficialiai turi nustatyti valstybės narės trišaliu pagrindu, kuris apimtų kompetentingą valdžios instituciją, operatorius, savininkus ir darbuotojų atstovus. Tokio oficialaus konsultavimosi pavyzdys yra Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti (1976 m., Nr. 144);

(19)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingai valdžios institucijai būtų suteikti teisiniai įgaliojimai ir tinkamų išteklių, kad ji galėtų imtis veiksmingų, proporcingų ir skaidrių vykdymo užtikrinimo veiksmų (atitinkamais atvejais įskaitant operacijų nutraukimą) nepatenkinamos operatorių ir savininkų saugos ir aplinkos apsaugos veiklos atvejais;

(20)

turėtų būti užtikrintas kompetentingos valdžios institucijos nepriklausomumas ir objektyvumas. Šiuo atžvilgiu didelių avarijų metu įgyta patirtis aiškiai rodo, kad valstybės narės administracinių kompetencijų organizavimas gali užkirsti kelią interesų konfliktams aiškiai atskiriant reguliavimo funkcijas bei su jais susijusius sprendimus dėl saugos jūroje ir aplinka, ir reguliavimo funkcijas, susijusias su jūroje esančių gamtos išteklių ekonominiu vystymu, įskaitant licencijos išdavimą ir pajamų valdymą. Tokių interesų konfliktų geriausiai išvengiama visiškai atskiriant kompetentingos valdžios institucijos funkcijas nuo su jūroje esančių gamtos išteklių ekonominiu vystymu susijusių funkcijų;

(21)

vis dėlto visiškas kompetentingos valdžios institucijos funkcijų atskyrimas nuo jūroje esančių gamtos išteklių ekonominio vystymo gali būti neproporcingas tais atvejais, kai valstybėje narėje vykdoma labai mažai naftos ir dujų operacijų jūroje. Tokiu atveju atitinkama valstybė narė turėtų imtis geriausių alternatyvių priemonių, kad užtikrintų kompetentingos valdžios institucijos nepriklausomumą ir objektyvumą;

(22)

didelių pavojų, susijusių su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, visų pirma su proceso sauga, saugiu angliavandenilių izoliavimu, struktūriniu vientisumu, gaisro ir sprogimo prevencija, evakuacija, pasitraukimu ir gelbėjimu, taip pat poveikio aplinkai ribojimu įvykus didelei avarijai, atveju reikalingi specialūs teisės aktai;

(23)

ši direktyva turėtų būti taikoma nedarant poveikio kituose Sąjungos teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, visų pirma darbuotojų saugos ir sveikatos darbe srityje, konkrečiai – 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (12) ir Direktyvos 92/91/EEB reikalavimams;

(24)

veiklai jūroje galiojanti tvarka turi būti taikoma operacijoms, vykdomoms tiek, stacionariuose, tiek ir mobiliuose įrenginiuose, taip pat visam žvalgymo ir gavybos veiklos ciklui nuo projekto iki eksploatacijos nutraukimo ir sustabdymo visam laikui;

(25)

šiuo metu sukaupta geriausia patirtis didelių avarijų, susijusių su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, prevencijos srityje grindžiama tikslų nustatymo metodu ir pageidaujamų rezultatų pasiekimu vykdant išsamų rizikos įvertinimą ir taikant patikimas valdymo sistemas;

(26)

remiantis geriausia praktika Sąjungoje, operatoriai ir savininkai raginami nustatyti veiksmingą įmonės saugos ir aplinkosaugos politiką, bei ją įtvirtinti įdiegiant išsamią saugos ir aplinkos valdymo sistemą ir patvirtinant avarijos likvidavimo planą. Kad būtų nustatytos tinkamos didelių avarijų prevencijos priemonės, operatoriai ir savininkai turėtų nuodugniai bei sistemingai identifikuoti visus didelių avarijų veiksmų planus, susijusius su visa pavojinga veikla, kuri gali būti vykdoma tame įrenginyje, įskaitant poveikį aplinkai, kurį sukelia didelė avarija. Vadovaujantis ta geriausia praktika taip pat reikalaujama įvertinti didelės avarijos tikimybę, padarinius ir riziką, bei būtinas jos prevencijos priemones, taip pat avarijos likvidavimo priemones, taikomas tuo atveju, jei didelė avarija vis dėlto įvyktų. Rizikos vertinimas ir didelių avarijų prevencijos priemonės turėtų būti aiškiai aprašytos ir įtrauktos į ataskaitą apie didelius pavojus. Ataskaita apie didelius pavojus turėtų papildyti Direktyvoje 92/91/EEB nurodytą saugos ir sveikatos dokumentą. Atitinkamais ataskaitos apie didelius pavojus rengimo etapais turėtų būti konsultuojamasi su darbuotojais. Kompetentinga valdžios institucija turėtų visapusiškai įvertinti ataskaitą dėl didelių pavojų ir jai pritarti;

(27)

kad būtų išlaikytas didelio pavojaus valstybių narių jūriniuose vandenyse kontrolės priemonių veiksmingumas, ataskaita apie didelius pavojus turėtų būti rengiama ir, prireikus, iš dalies keičiama dėl kiekvieno svarbaus gavybos įrenginio gyvavimo ciklo aspekto, įskaitant projektavimą, eksploatavimą, kartu su kitais įrenginiais vykdomas operacijas, tokio įrenginio perkėlimą atitinkamos valstybės narės jūriniuose vandenyse, esminius pakeitimus ir galutinį eksploatavimo sustabdymą. Analogiškai turėtų būti rengiama ir ataskaita apie didelius pavojus dėl gavybai neskirtų įrenginių, įskaitant jos dalinį keitimą, jei to reikia siekiant atsižvelgti į esminius įrenginio pakeitimus. Valstybių narių jūriniuose vandenyse neturėtų būti eksploatuojamas joks įrenginys, jei kompetentinga valdžios institucija nėra patvirtinusi ataskaitos apie didelius pavojus, kurią turi pateikti operatorius ar savininkas. Tai, kad kompetentinga valdžios institucija pritaria ataskaitai apie didelius pavojus, neturėtų reikšti, kad operatoriaus ar savininko atsakomybė už didelių pavojų kontrolę perduodama kompetentingai valdžios institucijai;

(28)

gręžinio eksploatavimo operacijos turėtų būti vykdomos naudojant tik tokį įrenginį, kuriuo techniškai įmanoma kontroliuoti visus iš anksto numatomus pavojus gręžinio, ir dėl kurio parengtai ataskaitai apie didelius pavojus yra pritarta;

(29)

operatorius turėtų naudoti ne tik tinkamą įrenginį, bet ir parengti išsamų projekto planą bei eksploatavimo planą, susijusius su konkrečiomis kiekvieno gręžinio eksploatavimo aplinkybėmis ir pavojais. Vadovaudamasis geriausia praktika Sąjungoje, operatorius turėtų pasirūpinti, kad gręžinio projektą ištirtų nepriklausomi ekspertai. Operatorius turėtų nusiųsti pranešimą apie gręžinio planus kompetentingai valdžios institucijai pakankamai iš anksto, kad ji imtųsi visų būtinų veiksmų dėl planuojamo gręžinio eksploatavimo. Šiuo atžvilgiu valstybės narės gali nustatyti griežtesnius nacionalinius reikalavimus, taikomus iki gręžinio eksploatavimo pradžios;

(30)

kad būtų užtikrinta projekto ir nuolatinė operacijų sauga, sektoriaus atstovai privalo vadovautis autoritetinguose standartuose ir gairėse nustatyta geriausia praktika. Tokie standartai ir gairės turėtų būti atnaujinami remiantis naujausiomis žiniomis ir išradimais, kad būtų užtikrinamas jų nuolatinis tobulinimas. Operatoriai, savininkai ir kompetentingos valdžios institucijos turėtų bendradarbiauti, kad nustatytų naujų standartų ir gairių kūrimo arba esamų standartų ir gairių tobulinimo prioritetus, atsižvelgiant į Deepwater Horizon avarijos ir kitų didelių avarijų metu įgytą patirtį. Tinkamai atsižvelgiant į nustatytus prioritetus, turėtų būti nedelsiant imtasi rengti naujus arba patobulintus standartus bei gaires;

(31)

atsižvelgiant į jūroje vykdomų naftos ir dujų operacijų sudėtingumą, siekiant užtikrinti, kad operatoriai ir savininkai taikytų geriausią praktiką, būtina nepriklausomos visą įrenginio gyvavimo ciklą saugai ir aplinkai labai svarbių elementų, įskaitant projektavimo etapą gavybos įrenginių atveju, patikros sistema;

(32)

jeigu mobilieji gręžimo jūroje įrenginiai yra pervežami ir turi būti laikomi laivais, jiems taikomos tarptautinės jūrų konvencijos, visų pirma Tarptautinė konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS), Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL) arba galiojančios Mobiliųjų gręžimo jūroje įrenginių statybos ir įrengimo kodekso (MODU kodeksas) redakcijos lygiaverčiai standartai. Tokiems jūra pervežamiems mobiliesiems gręžimo jūroje įrenginiams taip pat taikoma Sąjungos teisė dėl uosto valstybės kontrolės ir vėliavos valstybės reikalavimų laikymosi. Ši direktyva tokiems įrenginiams taikoma tuomet, kai jie yra dislokuoti jūroje gręžimo, gavybos ar kitos veiklos, susijusios su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, tikslais;

(33)

ataskaitoje apie didelius pavojus reikėtų, inter alia, atsižvelgti į riziką aplinkai, įskaitant poveikį, kurį klimato sąlygos ir klimato kaita daro ilgalaikiam įrenginių atsparumui. Atsižvelgiant į tai, kad vienoje valstybėje narėje vykdomos naftos ir dujų operacijos jūroje gali daryti didelį neigiamą poveikį kitos valstybės narės aplinkai, būtina nustatyti ir taikyti specialias nuostatas pagal 1991 m. vasario 25 d. Espoo (Suomija) priimtą Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTEEK) Konvenciją dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste. Valstybės narės, kurių jūriniuose vandenyse nevykdomos naftos ir dujų operacijos jūroje, turėtų paskirti ryšių palaikymo centrus, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingai bendradarbiauti šiuo tikslu;

(34)

operatoriai turėtų nedelsdami pranešti valstybėms narėms apie įvykusią arba galinčią įvykti didelę avariją, kad valstybės narės galėtų atitinkamai imtis reagavimo veiksmų. Todėl operatoriai į pranešimą turėtų įtraukti atitinkamus ir pakankamus duomenis apie įvykusios arba gręsiančios didelės avarijos vietą, mastą ir pobūdį, jų pačių vykdomus reagavimo veiksmus ir išplitimo blogiausiu atveju veiksmų planus, įskaitant galimą tarpvalstybinį pobūdį;

(35)

siekiant užtikrinti veiksmingą ekstremaliųjų situacijų likvidavimą, operatoriai turėtų parengti avarijos likvidavimo vidaus planus, kurie būtų pritaikyti konkrečiai vietovei ir būtų grindžiami didžiausių pavojų ataskaitoje identifikuotais rizikos ir pavojų veiksmų planus, pateikti juos savo kompetentingoms valdžios institucijoms ir išsaugotų tokius išteklių, kuriuos prireikus būtų galima panaudoti skubiam šių planų vykdymui. Mobiliųjų gręžimo jūroje įrenginių operatoriai turėtų užtikrinti, kad savininkų parengti avarijų likvidavimo vidaus planai prireikus būtų pakeičiami taip, kad būtų tinkami atsižvelgiant į konkrečią vietovę ir gręžinio eksploatavimo pavojus. Tokie pakeitimai turėtų būti įtraukti į pranešimą apie gręžinio eksploatavimą. Tai, ar išteklių likviduoti avariją pakanka, reikėtų įvertinti atsižvelgiant į pajėgumus juos dislokuoti avarijos vietoje. Operatoriai turėtų užtikrinti, kad avarijos likvidavimo išteklius būtų galima iš karto naudoti ir kad jie būtų veiksmingi, taip pat reguliariai juos išbandyti. Tinkamai pagrįstais atvejais leistina, kad avarijos likvidavimo priemonės būtų grindžiamos avarijos likvidavimo įrangos, pavyzdžiui, užsandarinimo įtaisų, ir kitų išteklių greitu transportavimu iš atokių vietovių;

(36)

remiantis geriausia pasauline praktika licencijos turėtojai, operatoriai ir savininkai turi prisiimti pirminę atsakomybę už rizikos, kurią sukuria vykdydami savo operacijas, įskaitant jų vardu rangovų vykdomas operacijas, kontrolę, taigi įmonės reikalauja, kad didelių avarijų prevencijos politikoje būtų nustatyti mechanizmai ir aukščiausio lygio įmonės įsipareigojimas nuosekliai įgyvendinti tą politiką visos įmonės mastu Sąjungoje ir už jos ribų;

(37)

atsakingi operatoriai ir savininkai savo operacijas visame pasaulyje turėtų vykdyti vadovaudamiesi geriausia praktika ir standartais. Nuoseklus tokių geriausios praktikos ir standartų taikymas turėtų tapti privalomas Sąjungoje, ir būtų pageidautina, kad valstybės narės teritorijoje įregistruoti operatoriai ir savininkai, veikdami už valstybių narių jūrinių vandenų ribų, taikytų įmonės didelių avarijų prevencijos politiką kiek tai įmanoma pagal taikytiną nacionalinę teisinę sistemą;

(38)

nors pripažįstama, kad gali būti neįmanoma užtikrinti reikalavimų, susijusių su įmonių politika dėl didelių avarijų prevencijos, vykdymą už Sąjungos teritorijos ribų, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad operatoriai ir savininkai į savo įmonių politikos dėl didelių avarijų prevencijos dokumentus įtrauktų už Sąjungos teritorijos ribų jūroje vykdomas naftos ir dujų operacijas;

(39)

informacija apie dideles avarijas, susijusias su už Sąjungos teritorijos ribų jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis, gali padėti labiau suprasti jų galimas priežastis, labiau pasimokyti iš įgytos patirties ir toliau plėtoti reguliavimo sistemą. Todėl visos valstybės narės, įskaitant valstybes nares, neturinčių priėjimo prie jūros, ir jūrines valstybes nares, kurios nevykdo naftos ir dujų operacijų jūroje ar licencijos išdavimo veiklos, turėtų reikalauti joms pateikti ataskaitas apie už Sąjungos teritorijos ribų įvykusias dideles avarijas, susijusias su jų teritorijoje registruotomis įmonėms, ir keistis ta informacija Sąjungos lygiu. Ataskaitų teikimo reikalavimai neturėtų trukdyti vykdyti avarijos likvidavimo veiksmų arba su avarija susijusį teismo procesą. Priešingai, šiuose reikalavimuose daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama tam, kaip avarijos patirtį panaudoti tolesniam Sąjungos teritorijoje jūroje vykdomų naftos ir dujų operacijų saugos gerinimui;

(40)

valstybės narės turėtų tikėtis, kad operatoriai ir savininkai, vadovaudamiesi geriausia praktika, užmegztų veiksmingus bendradarbiavimo santykius su kompetentinga valdžios institucija, remtų kompetentingos valdžios institucijos geriausią reguliavimo praktiką ir aktyviai užtikrintų aukščiausio lygio saugą, įskaitant, kai tai būtina operacijų nutraukimą nesant reikalo kompetentingai valdžios institucijai imtis veiksmų;

(41)

siekiant užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į visas saugos problemas ir visų jų būtų paisoma, svarbu nustatyti ir skatinti taikyti tinkamas konfidencialaus pranešimo apie šias problemas ir informatorių apsaugos priemones. Nors valstybės narės negali užtikrinti reikalavimų vykdymo už Sąjungos teritorijos ribų, tomis priemonėmis turėtų būti sudarytos sąlygos asmenims, susijusiems su jūroje vykdomomis naftos ir dujų operacijomis už Sąjungos teritorijos ribų, pranešti apie jiems susirūpinimą keliančius klausimus;

(42)

valstybėms narėms sunku dalytis palyginamais duomenimis, o pats dalijimosi duomenimis procesas yra nepatikimas, nes nėra sukurta visoms valstybėms narėms bendra duomenų teikimo forma. Bendra duomenų teikimo forma, pagal kurią operatoriai ir savininkai teiktų valstybei narei informaciją, užtikrintų operatorių ir savininkų saugos ir aplinkosauginio veiksmingumo skaidrumą, taip pat visuomenei būtų sudarytos sąlygos susipažinti su aktualia ir visos Sąjungos lygiu palyginama informacija apie jūroje vykdomų naftos ir dujų operacijų saugą, ir palengvintų patirties, įgytos įvykus didelėms avarijoms ar vos joms neįvykus, sklaidą;